VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI ANO METO TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ FONE

 (FAKTAI IR SAMPROTAVIMAI ANT ANTROJO PUSŠIMČIO SLENKSČIO)

DR. ZENONAS IVINSKIS

Daktaras Jonas Basanavičius, kuris pats 1927 metais per pačią Vasario 16-tąją Gedimino sostinėje užmerkė savo akis, apie aną reikšmingąjį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Vilniuje, žymiausią mūsų tautinio ir valstybinio gyvenimo įvykį, apie 1918 metų vasario mėnesio 16 dienos Lietuvos Tarybos žygį užrašė kukliai savo karo meto dienoraštyje:    “Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min. dieną, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulę, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant”.

Iš 20-ties Tarybos narių (tiek jų iš viso tebuvo išrinkta), kurie visi tą aktą pasirašė, per 50 metų išmirė 18. Beliko tik du gyvi signatarai. Nežiūrint daugybėje nacių kalėjimų palaužtos sveikatos, Lietuvoje tebegyvena ministeris Petras Klimas. Žiaurią Sibiro tremtį atlaikė ir kitas signataras, antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1956 metais jam buvo leista grįžti Lietuvon. (Remiantis galutinai nepatikrintomis mūsų tremtyje žiniomis, jau 1947 metais A. Stulginskis buvo laikomas mirusiu. Tada buvo ir mūsų spaudoje apie jį plačių nekrologų!).

Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI ANO METO TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ FONE

BENDRUOMENES KLAUSIMĄ RYŠKINANT

JUOZAS KOJELIS

Spauda — ne tik informacijos priemonė, bet ir idėjų forumas. Čia įvairūs klausimai gali būti pagrindinai išnagrinėti, visais aspektais išlukštenti ir didžiajai skaitytojų auditorijai pateikti išvadų padarymui. Šia prasme “Į Laisvę” puslapiuose vėl grįžtama prie Bendruomenės klausimo ir drįstama pratęsti dialogą su vienu žymiausiu Lietuvių Bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstybėse ugdytoju, dabartiniu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos vykdomuoju vicepirmininku Stasiu Barzduku, kuris tą dialogą užmezgė “Į Laisvę” 1967 metų lapkričio mėn. numeryje straipsniu — “Bendruomenė ir laikas”.

St. Barzduko straipsnį iššaukė mano dar ankstyvesniame “Į Laisvę” numeryje (1967 m. kovo mėn. Nr. 39/76) paskelbti svarstymai rašinyje “Didžioji Lietuvių Bendruomenės atsakomybė”.

Dialogas gali būti vaisingas tik tada, kai pasikalbėjimo partneriai nori vienas antrą suprasti ir vienas antrą iš tikro supranta. Poleminiuose dialoguose partneriai paprastai vienas kito negirdi. Kiekvienam daug mielesnis savo paties balsas. Norėdamas “Bendruomenė ir laikas” straipsnio autorių teisingai suprasti, iš karto bandau formuluoti jo teigimus:

Skaityti daugiau: BENDRUOMENES KLAUSIMĄ RYŠKINANT

KOVOJANTIEMS NEPAVARGTI

PAŠNEKESYS SU KUN. JONU C. JUTKEVIČIUMI, LIETUVIŲ BENDRUOMENES JAV-BIŲ TARYBOS PREZIDIUMO VICEPIRMININKU IR LIETUVOS VYČIŲ ORGANIZACIJOS VEIKĖJU

Kun. Jonas C. Jutkevičius (g. 1914.IX.9 Westfield, Massachusetts, JAV), LB Tarybos Prezidiumo vicepirmininkas ir Lietuvos Vyčių organizacijos vienas iš didžiųjų šulų, yra išvaręs tikrai platų barą Lietuvos vardo garsinime kitataučių tarpe ir Lietuvos vadavimo darbe. Kun. J. C. Jutkevičius gimė, augo ir mokyklas lankė JAV-se. Teologijos mokslą išėjo Mcntrealio (Kanadoje) kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1940 metais. Dirbo ir dirba JAV-bių lietuvių katalikų tarpe, šiuo metu vadovauja šv. Kazimiero lietuvių parapijai Worcester, Mass., mieste, JAV. Jau eilę metų be darbo parapijose kun. J. C. Jutkevičius dirba Worcester’io vyskupijos tribunole ir aktyviai reiškiasi tos vyskupijos jaunimo organizacijose.

LIETUVOS VYČIŲ MEDALIO ĮTEIKIMAS BUV. SENATORIUI KNOWLAND — Kun. kleb. J. C. Jutkevičius (antras iš dešinės) įteikia Lietuvos Vyčių medalį buv. senatoriui William F. Knowland (antras iš kairės). Nuotraukoje (iš kairės dešinėn): Rezoliucijoms Remti Komiteto pirm. L. Valiukas, “The Oakland Tribune” dienraščio leidėjas ir redaktorius Wm. F. Knowland, kun. kleb. J. C. Jutkevičius ir Lietuvos gen. konsulas dr. J. J. Bielskis.

Jau daugiau kaip 20 metų varote platų barą Lietuvos vardo garsinime kitataučių tarpe ir Lietuvos vadavimo darbe. Ar nepradedate pavargti visame šiame žygyje?

—    Mes, dirbantieji, negalime ir neturime pavargti. Galėsime atsikvėpti, kai Lietuva nusikratys komunistinės vergijos ir atgaus pilną laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos vardo garsinime ir Lietuvos vadavimo darbe turime ne tik nepavargti, bet dar su didesniu užsidegimu ir energija visa tai vykdyti, pritraukdami prie šio žygio vis daugiau ir daugiau darbininkų ir talkininkų.

Skaityti daugiau: KOVOJANTIEMS NEPAVARGTI

VEIKSNIAI IK KITŲ DARBAI

DR. PETRAS PAMATAITIS

Logiškai ir konsekventiškai galvojant, visus Lietuvos vadavimo darbo planus turėtų paruošti ir įgyvendinti mūsų veiksniai. Bet taip nėra. Visa, kas tik didesnio buvo padaryta Lietuvos laisvinimo darbe paskutiniųjų kelerių metų laikotarpyje, buvo suplanuota ir įvykdyta ne veiksnių, o šalia jų esančių vienetų ar pavienų asmenų.

1967 metų pabaigoje mūsų veiksniai 1968 metus paskelbė Laisvės kovos metais. Buvo tikėtasi, kad patys veiksniai išeis su didesniais planais ir užsimojimais kovoje dėl Lietuvos laisvės, o taip pat talkins ir lietuvių bendruomenėms ir veikėjams periferijose jungtis į žygį už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Veiksniai deklaravo Laisvės kovos metus, ir tuo viskas pasibaigė.

Pasigesta ir direktyvų ir talkos

Lietuviai visad daugiau ir pilniau pajuda Lietuvos laisvinimo darbe Vasario 16-sios proga. 1968 metai yra jubilėjiniai metai: šiais metais minime Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukaktį ir taip pat Lietuvos valstybės įkūrimo 717 metų sukaktį. (Tiesiog nedovanotina, kad mūsų veiksniai antrosios sukakties neakcentavo. Čia, laisvajame pasaulyje, ši sukaktis tūrėtų būti linksniuojama kasdien). Buvo manyta, kad veiksniai pajudės, ir lietuviai Vasario 16-sios proga “pajudins žemę” Lietuvos bylos reikalu. Tik kelių vietovių lietuviai (Los Angeles, Calif., Philadelphia, Penn. ir gal dar vienoje ar kitoje vietovėje) plačiau išnešė ta proga Lietuvos bylos reikalą į amerikiečių tarpą. Visur kitur vyko rutininiai Vasario 16-sios minėjimai: parapijų ar klubų salėse, kalbant apie Lietuvai padarytą ar daromą skriaudą tik saviesiems, graudinant tik savųjų širdis. O juk turėjome visur (JAV-se ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose) kalbėti tai svetimiesiems, įsiskverbti į jų spaudą, radiją ir televiziją. Lietuvos bylos klausimas kaip perkūno trenksmas turėjo pereiti ir nuaidėti per visą laisvąjį pasaulį. To nepadarėme, ir dėl to kaltę turi prisiimti tik mūsų veiksniai.

Skaityti daugiau: VEIKSNIAI IK KITŲ DARBAI

GYVYBINIAI TAUTOS REIKALAI

Įvedamas naujas skyrius mūsų žurnale, šiame skyriuje pasisakys žinomesni mūsų laikraštininkai, politikai, visuomenininkai, kultūrininkai ir kiti darbuotojai “Į Laisvę” žurnale keliamais ir kitais gyvybiniais tautos klausimais. Šį kartą čia svarbiais ir aktualiais klausimais rašo: dr. Jonas Balys, Vilius Bražėnas, dr. PranasV. Raulinaitis ir dr. Jonas Vainius (slapyvardis).

REDAKCIJA

MUMS REIKALINGAS APSIVALYMAS

“Į Laisvę” žurnalo 1967 metų lapkričio mėnesio 41/78 numeryje (p. 4) V. Trumpa laiške redakcijai rašo apie Lituanistikos Instituto “krizę”,visą kaltę suversdamas man, kaip buvusiam L. I. prezidentui, kuris “panoro įtraukti Institutą į politiką”. Iš esmės kaip tik buvo norėta apsisaugoti ir atsiriboti nuo tokių politikierių, kurie savo kalbomis viešose paskaitose ir diskusijose, savo raštais ir įžūlia elgsena kenkia ne kokiai nors lietuviškai politinei partijai, bet patiems gyvybiniams lietuvių tautos siekimams.

Skaityti daugiau: GYVYBINIAI TAUTOS REIKALAI

Subkategorijos