Partizanai prie Biržulio ežero
VLADAS RAMOJUS
Viename reportaže rašoma, kad prie Biržulio ežero, netoli Pavandenio miestelio, Žemaitijos gilumoje, retai žmogus užklysta. Ten klampūs pakraščiai, apaugę žilvičių ir juodalksnių krūmais, vietomis daro jį visiškai neprieinamą. Tik įvairūs vandens paukščiai pliuškenasi tankiuose meldynuose, vakarais žaliuose mauruose traukia savo nuobodžias dainas varlės.
Šitose neprieinamose vietose prie Biržulio ežero 1945 metais ėmė spiestis iš Pavandenio apylinkių kilę žemaičiai partizanai. Iš čia jie patraukdavo į miestelį, užeidavo į kleboniją, apeidavo ir platesnes apylinkes. Kad žinotų okupantas, kokia jėga Biržulio ežero pakrantėse ir kitose vietovėse yra susibūrusi, partizanai dažnai slaptai išklijuodavo atsišaukimus:
“Broliai lietuviai, mūsų tėvynė verkia kruvinomis ašaromis suklupusi sunkiame Golgotos kelyje, kada jos kūną — pūslėtomis rankomis išpurentą, gausiu prakaitu sumirkytą žemę gabalais plėšo užmiršę Viešpatį ir Jo prisakymus bedieviai. ..”
Partizanų kovos apie Pavandenį liepsnojo iki 1949 metų, kol beveik visi kovotojai paguldė galvas kovos lauke.
Pirmasis Pavandenio apylinkės partizanų dalinio vadas buvo Bronius Tekorius. Jo mirties data nežinoma, bet jis žuvo. Sekantis vadovauti stojo Povilas Andriuška — “Bajoras”.
Vieną naktį iš Biržulio pakrantėje buvusios stovyklos P. Andriuškos - “Bajoro” vadovaujami keli partizanai atvyko į Pavandenio pieninę ir ją užėmė. Iš pieninės norėjo pasiimti sviesto savo daliniui. Kai kiti vyrai darbavosi pieninėje, partizanų sargybinis, paliktas lauke, pastebėjo, kad pro šalį pralėkė įtartinas asmuo ir nudūmė į Varnius. Perspėti partizanai paliko pieninę ir traukėsi Šatrijos kalno link. Po kurio laiko iš Varnių į Pavandenį jau atlėkė sunkvežimis su stribais. Tarp stribų buvo ltn. Žalimas, Monstavičius, Sevelkevas ir kiti.
Užtikę besitraukiančių partizanų pėdas, stribai ėmė juos vytis ir persekioti. Partizanus apsupo atvirame arime, nespėjusius pasiekti netoli esančio miško. Kautynių ugnyje žuvo dalinio vadas Povilas Andriuška — “Bajoras” ir jo brolis Jonas Andriuška — “Smilga”.
Žuvusio brolio Povilo vietoje būriui vadovauti atėjo Kazys Andriuška — “Čerčilis”. Partizanų kraujui Pavandenio apylinkėj liejantis ir žuvusių lavonus enkavedistams betampant po turgaus aikštę, Pavandenio klebonas kun. Urbonavičius iš sakyklos atvirai kreipėsi į visus tikinčiuosius lietuvius, prašydamas “nenuvyti tų, kurie ateina naktimis ir beldžiasi į langus, bet suteikti jiems šventą pagalbą, nes jie eina Kristaus keliu ir veda kovą už Bažnyčią . . .”
Po tokio pamokslo valdžia apšaukė kleboną “banditų” organizatorium, jų vadu. Vyskupas perkėlė kleboną kitur, bet NK VD surado, suėmė, tardė ir kalino.
1948 metų pavasarį partizanų veikla Pavandenio apylinkėse labai gyvai reiškėsi. Bolševikai viešai pripažįsta, kad “visos liaudies gynėjų bei Pavandenio aktyvo pastangos užklupti banditus nueidavo niekais. Banditai, pajutę persekiojimą, ištirpdavo kaip vandenyje .. .”
1949 metai Pavandenio partizanams buvo patys skaudžiausi. Kautynėse smarkiai sužeistas partizanas Juška, dar turėdamas jėgų, bandė šliaužti, ir nušliaužė į Vasiliausko ūkį. Šeimininkai pusgyvį paslėpė daržinėje po šiaudais. Bet iš paskos, Juškos nutekėjusio kraujo pėdsakais, atsekė stribai su enkavedistais ir surado Jušką. Laimei, jis jau buvo miręs, ir enkavedistų kankinimai nebebuvo baisūs. Šie bepasiėmė tik lavoną, kad galėtų spardyti ir valkioti po turgaus aikštę.
Tuoj pat gyvas pateko į priešo rankas Broniaus Tekorio, buvusio pirmojo būrio vado, pusbrolis Zeipertas. O po šio suėmimo sekė pats didžiausias smūgis dar tebesilaikantiems Pavandenio partizanams. Vieną dieną (data neskelbiama) Pareškėčių kaimo laukuose žuvo paskutinis dalinio vadas Kazys Andriuška — “Čerčilis”, jo brolis Vladas Andriuška — “Zableckis” ir jų sesuo Bene Andriuškaitė — “Žarija”.
Andriuškų šeimos auka Lietuvos laisvės aukurui begaliniai didelė — sudėtos keturių brolių ir sesers partizaninės gyvybės. Kaip Lukšų šeimos Suvalkijoje, Krivickų Aukštaitijoje, brolių Gaižauskų Krakių vls. ir daugelio kitų.
Ištrauka iš Vlado Ramojaus knygos Kritusieji už laisvę, 107-110 pusl.