IŠĖJO GINTI BRANGIOS TĖVYNĖS...
Ūžia, trankos griaustinis po šalį
“O Lietuva, tėvyne brangioji! Lietuva -gimtine! Ir kas do vakarai tavo! Ir kas do dainas vaikai tavo dainuoja". Dar vaikystėje perskaičiau šiuos žodžius. Perskaičiau ir įsiminiau. Nes kaip tik tais laikais - pokary - skambėjo virpulį keliančios dainos. Dainavo paprasti dzūkų kaimo žmonės. Jas girdžiu ir šiandien, ataidinčias iš atminties tolių. Dainuoja šienpjoviai. Dainuoja rugių kirtėjai kaimo talkose. Dainuoja jaunimas savo susibūrimuose. Dainuoja kaimynai ir giminės, susėdę prie vaišių stalo. Dainuoja mano kaimas Vilkininkai. O ten - už kelių kalnelių -atsiliepia Sankonių, o gal Abarauskų balsingieji. Jiems iš antros pusės tarsi antrina Varnėnų kaimo jaunimo daina. Partizanų dainas rytą vakarą dainuoja vyresnioji sesuo, jų mokanti, kaip man atrodė, begales.
Nueidavome į kaimo vakarėlius ir mes, vaikai. Kaip pavydėjau tiems galingų krūtinių vyrams, kurie su tokia jėga, su tokiu herojišku užsidegimu dainuodavo partizanų dainas. Užtraukdavo taip, kad palubėje kabanti spinksulė - paplast ir užgesdavo. Ir dabar, dešimtmečiams praėjus, matau juos, sustojusius glaudžiu ratu, girdžiu jų ryžtingą melodiją:
Išėj broliai į mišką,
Išėj laisvės ieškoti,
Išėjo, kad būt laisva
Šalelėj Lietuvos.
Ne vienas jų išėjo -
Išėjo jų šimtai.
O iš gimtų namelių
Beliko pelenai.
Daina skrido pro atvirus langus kaip galinga paukštė. Laisvas buvo ją dainuojąs kaimo žmogus. Kaimas gyveno neapykanta atėjūnui ir visomis galiomis jam priešinosi. Netgi daina. Tai buvo dar vienas kovos būdų, kuriuo naudojosi ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys.
Prisimena pokario Žolinės atlaidai Leipalingyje ir iš jų sugrįžusių namiškių pasakojimas. Ant grindinio pamestas gulėjo žuvęs partizanas. Žmonės apstojo jį ir apklojo gėlėmis. Pro minią prasiveržė stribai ir gėles išspardė. Vos jie pasitraukė, partizanas vėl paskendo gėlėse. Taip tęsėsi visą atlaidų dieną.
Žmonės vis pasakodavo apie didelį partizanų mūšį su rusų kariuomene Kalniškės miške. Esą jame ypač narsiai kovėsi medyje įsitvirtinusi mergina kulkosvaidininkė, slapyvardžiu '‘Pušelė". Vis prisimindavo, kaip partizanai buvo užėmę Merkinę, užpuolę Leipalingį. Neseko pasakojimai apie Pūščios, nusidriekusios nuo Leipalingio ligi Kapčiamiesčio, Žaliamiškio partizanus, jų kovas su enkavedistais, stribais.
Kaimas jautėsi laisvas, jeigu jame nesišvaistė būrys ginkluotų kareivių, enkavedistų ar stribų. Jis gyveno savo (miško) įstatymais. Buvo tokia tvirta nuostata: pamatai ginkluotą svetimąjį - pametęs viską, bėk ir pranešk artimiausiems kaimynams. Tai visi šventai vykdė. Per pusvalandį tokia žinia pasiekdavo kitą kaimo, nusitęsusio daugiau kaip tris kilometrus, pakraštį. Taip visi pasirengdavo sutikti neprašytus "svečius".
Kova prieš atėjūną vyko nuožmi ir negailestinga. Tūkstančiai paaukotų gyvybių. Visa tai atsispindi, kaip man atrodo, subtiliausioje pokario metų mūsų tautos kūryboje - partizanų ir tremtinių (beje, jų niekas taip neskirstė - kartu skambėjo vienos ir kitos) dainose. Taip stipriai išreikšto tautos tragizmo nerasime storiausiuose mūsų tautosakos tomuose. Nerasime, nes tokio nuožmumo, svetimųjų smurto, pasityčiojimų, niekšybių nebuvo ir tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje.
Gyva tautos žaizda - mūsų pokario metų partizanų dainos. Pylėsi jų kaip iš kokio gausybės rago. Lyg būtų staiga pradėję jas kurti visi. Apdainuotas kiekvienas partizanų žygis, kiekviena netektis. Šios dainos - tai išverktos mūsų motinų, vyresniųjų seserų ašaros, išgyventas skausmas, širdgėla netekus sūnaus, brolio, mylimojo, vyro. Tai mūsų tėvų ir vyresniųjų brolių begalinė meilė Tėvynei, kai jie rinkosi geriau miškus tamsiuosius ("Reikėj iškeliauti į miškus tamsiuosius / Ir ten gyvenimą savo palydėt..."), žūtį negu vergavimą svetimiesiems. Be galo graudžios tos mūsų dainos, gal kaip ir didžioji dalis mūsų visos dainuojamosios tautosakos. Tačiau kiek jose meilės tautos sūnums, kritusiems nelygioje kovoje (“Buvai didvyris tu, bernužėli, / Dėl tavęs liūdi visa šalis..."), rūstaus kovos patoso ("Žuvo vyrai šeši, jiems vainikų nepins..."), karžygiškumo įprasminimo ("Tada pasviro jaunas Rytas / Kaip girių ąžuolas puikus..."). Kartu kiek jose liaudiško paprastumo. Ne vienoje dainoje suskamba gaida, kad partizanų likimas negailestingas - teks žūti nuo galingesnio priešo kulkų. Bet tai jie priima stoiškai, kaip lemties ženklą, kaip savo auką ant Tėvynės laisvės aukuro.
Tiesa, tos dainos ne visos buvo tokios liūdnos, skausmo palytėtos. Buvo ir jaunatviškai nerūpestingų, tiesiog valiūkaujančių mirties akivaizdoje. Tai vis mūsų tautosakos neįkainojami turtai. Iš atminties jie pamažu sugrįžta į naują gyvenimą. Teisėtai sugrįžta mūsų tautos liaudies kūrybos lobynan. Ir, žinoma, laukia tyrinėtojų. Kaip ir šių dainų rinkėjų, kol dar vyresniosios kartos nenusinešė jų į Anapus.
O tiek dar jų primirštų, dažnai - ir visai užmirštų.
Taigi šis pokario partizanų dainų rinkinys tegul primena mano vaikystės balsinguosius Leipalingio apylinkių (Lazdijų r.) - Vilkininkų, Varnėnų, Taikūnų ir kitų aplinkinių kaimų -dainininkus, iš kurių vis pasiklausydamas išmokau šių dainų. Iš jų didžių krūtinių tais sunkiais ir žiauriais pokario metais besiliejusios melodijos ir šiandien skamba mano širdyje.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| Web - html |
 |
 |
|
| PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
