ĮŽANGOS ŽODIS

Elena Juciūtė 1974 rugsėjo mėnesį Bostone

I

1944 metų vasara Lietuvoje

Frontas artėjo. Vokiečiai šuoliais traukėsi, bolševikai vijosi. Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas. Daugybė žmonių arkliais, dviračiais ir pėsti traukėsi į Vakarus. Tik mažas procentas bolševikuojančių ir besislapstantieji žydai laukė ateinant "išvaduotojų".

Didesnioji mūsų tautos dalis drebėjo, prisiminę 1941 metų deportacijas, žudynes, areštus, kankinimus. Kurie buvo patekę į kalėjimus, pergyvenę bolševikinių sadistų sauvalę, bėgo kaip galėdami.

Ne kokios buvo perspektyvos ir Vakarų pusėje. Kasnakt mūsų padange pralėkdavo į Vakarus spiečiai rusų lėktuvų; kliūdavo retkarčiais ir mums, ne kartą ir "eglutė" kabojo virš mūsų galvų, bet didesnių nuostolių pas mus nepadarydavo, pasinešdavo į Vokietiją.

Žinojome taip pat, kad ir iš kitų pusių sąjungininkai tvoja Vokietiją be pasigailėjimo. Mažai vilties ir ten išlikti gyviems. Sunku buvo apsispręsti, bet daug kas bėgo, nutarę geriau žūti nuo bombų, negu mirti badu Sibiro taigose arba būti nukankinti bolševikų kalėjimuose.

Vieni bėgo palikę šeimas, kiti su žmonomis, palikę vaikus, treti su visais šeimos nariais, nežiūrint, kokio amžiaus jie buvo.

Liepos 31 dieną buvo sekmadienis. P. miestelyje, Suvalkų krašte, iš ryto buvo ramu; vokiečių kareiviai nerodė jokių panikos ženklų; atrodė, kad dar toli pavojus. 12 val. nuėjome į  bažnyčią ir ramiai meldėmės per sumą.

Kareiviai, kurie stovėjo prie mūsų namų su savo sunkvežimiu, nuo ryto rengėsi virti kompotą, prisirinkę nukritusių, jau beveik prinokusių obuolių iš šeimininkės sodo ir iš kažkur gavę vyšnių. Vos tik po pamaldų staiga pradėjo tekini bėgioti, krautis į savo mašiną, paliko ir tuos supiaustytus obuolius, susėdo ir išdūmė. Išvažiuodami pasakė, kad rusai jau čia pat, kelias į Kybartus per Vilkaviškį esąs jau atkirstas, dar tik per Šakius esą galima pasiekti Vokietijos sieną.

Žmonės, panikos pagauti, bėgo kas kur įmanydami. Vieni važiavo su vokiečiais, kiti savo arkliais, treti dviračiais ir pėsti.

Šakių kelyje buvo tiltas per upę, prie tilto stovėjo malūnas. Vokiečiai ruošėsi išsprogdinti tiltą, tačiau nebuvo galima, nes pilnas kelias buvo bėgančios vokiečių kariuomenės ir civilių žmonių. Malūno savininkas, Lietuvos vokietis, pats uždegė savo malūną ir išvažiavo. Malūnas sudegė iki pat pamatų, o tiltas liko.

Apie 3 v. popiet jau pradėjo lėkti rusų patrankų sviediniai. Vokiečiai mažai teatsišaudė, skubiai traukėsi. Rytojaus dieną buvo smarkesnis mūšis Barzduose, pakeliui į Šakius. Ten miškelyje buvo gana smarkus mūšis, net ir "katiušos" griaudė, ir vokiečių lėktuvai dalyvavo, bet nesulaikė rusų žygiavimo. Prie Vilkaviškio buvo dideli mūšiai. Pats Vilkaviškio miestas keliolika kartų ėjo iš rankų į rankas, kol neliko "akmens ant akmens".

*

Nežinojome tiksliai, kada rusai perėjo Vokietijos sieną; gal apie mėnesį ar daugiau prasistumdė prie jos. Kai dundesys nutolo, rusai ėmė skelbti, kad Karaliaučius apsuptas, einą dideli mūšiai, fašistinis žvėris greit būsiąs pribaigtas jo paties urve.

Netrukus, rodos, spalio mėn. evakavo mūsų miestelį, kuris dar pakraščiais buvo likęs sveikas. (Vidurys buvo sudegęs ir sudaužytas vokiečių bombonešių iš lėktuvų). Per vieną dieną įsakė visiems išsikraustyti į apylinkės kaimus. Tuščiuose namuose įrengė ligonines. Į jas gabeno iš fronto sužeistuosius. Daug jų mirdavo. Juos laidojo miestelio pakraštyje, ant upelio kranto. Kitoje upelio pusėje gyvenantieji kaimiečiai matydavo žuvusiųjų pakasynas ir piktindavosi cinišku laidojančių kareivių elgesiu su mirusiais draugais: jokios pagarbos, jokio gailesčio — pakasdavo dargi su patyčiomis. Kartą, sako, kareivis ima iš vežimo suverstus lavonus, koja paspirdamas, ir šaukia juokdamasis: "Stovai, tovarišč, dovolno spatj! (Stok, drauge, gana miegoti).

*

Pirmieji rusų kareiviai, kuriuos teko matyti, buvo labai išvargę ir alkani, žmonių prašė valgyti. Gėdindamiesi teisinosi, jog jie taip smarkiai žygiavę, kad virtuvės likusios toli, negalėjusios jų pavyti. Panašiai teisindavosi ir kitur, kur ir nesmarkiai žygiuodavo. Tos virtuvės ir kartu būdamos mažai temaitino. Kartą atėję kareiviai gyrėsi, kad penkias dienas išbuvę be maisto ir paėmę miestą. Jie didžiavosi tuo, kad ir nevalgę įvykdo uždavinį, kad pakelia sunkias sąlygas. O mes sakėme, kad nieko nuostabaus, nes jie pripratę badauti, jie gali žygiuoti javų varpų pasiskynę dirvose.

Pažymėtina, kad pirmųjų linijų, t.y. fronto kareivių daugelis rodė nusistatymą prieš žydus, kurie jau buvo pasirodę iš slėptuvių. Viešai prie daugelio žmonių kareiviai vengė kalbėti, matyt, bijojo, bet, palikę su vienu žmogumi, atvirai sakydavo: "Kodėl jūs dar tuos kelis žydus palikote? Pamatysite: jie dabar jus į kalėjimus susodins" ir panašiai... Kartą vienas kareivis pasakė: "Mes kai šaudysime, tai nė vieno nepaliksime". Kitur taip pat kareivis pasakęs: "Hitler neašibsia", tai reiškia: Hitleris neapsiriko, žydus naikindamas. Mums buvo baisu klausyti; mes sakydavome, kad mes jų nešaudėme, vokiečiai šaudė. "Jūs juos slėpėte; dabar pamatysite.— jie jums piktu atsimokės", — kartą pasakė kareivis.

Mes stebėjomės, girdėdami tokias kalbas, nes žydai komunistams rusams buvo geriausi draugai ir talkininkai. 1940 m. birželio mėn. 15 d., kai rusų kariuomenė užėmė Lietuvą, žydai ėjo jų pasitikti su gėlėmis ir raudonomis vėliavomis. Jie darė eitynes, mitingus, sakė kalbas, atstovavo Lietuvai; tuo tarpu, patys lietuviai vengė ir pasirodyti viešoje vietoje, juo labiau nenorėjo niekur dalyvauti jų sutikime. Visa tauta pergyveno didžiausią gedulą, beveik tik vieni žydai triumfavo. Jie greit įsijungė į valdžią, šeimininkavo kaip savo namuose, visai neatsižvelgdami į mūsų tautos interesus, užmiršę, kad buvo mūsų valstybės mažuma.

Kai užėjo vokiečiai, mūsų žmonės vistiek žydų gailėjosi. Masinis jų šaudymas buvo baisus, užtat daugelis padėjo žydams kuo galėdami. Krikščioniška artimo meilė inspiravo užmiršti pikta, nekeršyti, padėti nelaimingiesiems. Ypač daug padėjo kunigai, nes į juos drąsiau kreipdavosi visokie bėgliai.

Ar nenuostabu, kad, išlikę nuo nacių teroro, tie vargani žydų likučiai dabar nekenčiami savo išvaduotojų, kurių jie taip laukė?

Kareiviai plėšikauja

Ilgai virė Karaliaučiaus "katilas". Dieną ir naktį buvo girdėti tolimas dundesys. Tikrų žinių neturėjome, nes laikraščių sunku buvo gauti, be to, jais ir tikėti nenorėjome: bolševikai rašo laikraštyje ne tai, kas yra, bet tai, kas jiems naudinga. Senas priežodis sako: "Melagiui, ir tiesą sakant, niekas netiki". Netikėjome ir mes, nors ir buvo tiesos.

Kareiviai elgetavo ir plėšikavo. Jie stengėsi rasti kokią priekabę, žmones gąsdinti, kad ką gautų. Jie reikalavo maisto ir degtinės, darydavo kratas, ieškodavo vokiečių, banditų arba ginklų po spintas, spinteles ir dėžutes. Radę vertingesnių dalykų, pasiimdavo. Ypatingai norėjo laikrodėlių. Žmonės slėpdavo juos, bet sunku būdavo paslėpti, kad rusas nerastų. Šioje srityje jie buvo labai patyrę: apieškodavo net tokias vietas, kur mums nė į galvą neateidavo slėpti, pvz. po mėšlynais, po išvietėmis, po tvartais. Tokias vietas jie durtuvais išbadinėdavo, bet dažniausiai nieko nerasdavo.

Pas vienus senukus atėjo kareiviai ir griebė vartyti fotografijų albumą. Viena nuotrauka buvo jų abiejų vokiečių okupacijos metu su vokiečių kareiviu, kuris buvo kelioms dienoms pas juos apsigyvenęs. Prikibo prie tos nuotraukos, kad tas vokiečių kareivis esąs jų sūnus. Išsivarė abu — vyrą ir žmoną į  štabą tardyti. Tuo tarpu kiti apgrobė jų namus, viską išnešė, kas tik buvo panešama. Patardę tuos žmones paleido, bet parėję jie rado tik baldus, net nuo sofos pliušas buvo nuluptas. Panašių įvykių buvo daugybė.

Daugelis gynėsi nuo kareivių "samagonu", kuris jau vokiečių okupacijos metu buvo paplitęs. Rusai dideli degtinės mėgėjai, o gauti nebuvo kur, nes valdžia jų nė duona nepajėgė aprūpinti.

*

Frontui praeinant, gyvenau kaime, netoli miestelio. Šeimininkai turėjo nedidelį ūkelį. Sode buvo trys bičių aviliai. Naktį atėjo kareiviai, apiplėšė avilius — išėmė medų ir nuvertę paliko. Kitą naktį atėjo kiti, bet jau medaus neberado. Tada jie atėjo prie namų durų ir šaukė šeimininkę, grasindami sušaudyti, jeigu neduos medaus. Klykavo, grasino, kol išėjo šeimininkė pro duris. Nieko negelbėjo įtikinėjimai, kad kareiviai medų išėmė. — "Davai miod, vidiš pulemiot, rastreliajem vsiech!" (Duok medaus, matai kulkosvydį! Sušaudysime visus) — šaukė kareivis.

Šeimininkė surado seno medaus ąsotėlį ir atidavė, pridėjus dar duonos puskepalį. Kareiviai nuėjo pas kitą ūkininką ir pasigrobė iš tvarto avį. Tokie plėšikavimai vyko kas naktį, net ir dienos metu. Ne kartą nusileisdavo ant dirvų lėktuvai, vadinamieji ''kukurūznikai" (vėliau kaimiečių praminti "avivagiais"), ir, įsivertę avį ar veršį, nulėkdavo.

Ne visi kareiviai vogdavo; kiti geruoju mandagiai prašydavo pavalgyti. Daugelis pasisakydavo buvę kalėjime.

Kartą atėjo trys kareiviai ir mandagiai paprašė ko nors pavalgyti. Pavalgę neskubėjo išeiti, dar kalbėjosi su šeimininku, kuris gerai mokėjo rusiškai. Jie apgailėjo mus, kad mes taip gražiai, turtingai gyvenę, dabar turėsime visko netekti, ne vienas dar ir kalėjiman pateksim. Vienas iš jų pasakė:

— Mes visi per kalėjimus pervaryti — ar jis nebuvo, ar aš nebuvau, ar anas nebuvo? — parodė į savo draugus.

Kitą kartą atėjo vienas — murzinas, suodinas, rauplių išvagotu veidu. Sušneko su šeimininku, sakėsi visą gyvenimą tik vargą tematęs. Prieš išeidamas į karą, buvęs už grotų, — parodė, sukryžiavęs pirštus, kalėjimo grotas.

Vieną dieną per sodą ateina du kareiviai, atsineša vyriškus pusbačius, siūlo šeimininkei ir prašo duonos už juos. Šeimininkė duoda jiems gerą gabalą duonos, o batų neima. Paprastai padoresni žmonės vengdavo ką nors imti iš jų, žinodami, kad viskas vogta ar pagrobta iš kitų žmonių. Kareivis numeta batus ir palieka. Netrukus pareina šeimininkas ir atpažįsta savo batus, kuriuos buvo paslėpęs sode. Tokių čigoniškų "numerių" neretai pasitaikydavo.

Būdavo ir dezertyrų, pabėgusių nuo savo dalinio iš fronto. Jie slapstydavosi ir gyvendavo iš plėšikavimo. Tokie nesiskaitydavo su priemonėmis. Gretimame kaime nušovė vieną moterį už tai, kad ji šaukė pagalbos, kai pamatė nešant lašinius iš pastogės. Žmonės neturėjo kuo apsiginti nuo tokių, nes ginklą turėti buvo griežtai uždrausta.

Karininkai drausdavo kareiviams plėšikauti, bet ne visada jiems sekdavosi kareivius sudrausminti. Kareiviai sakydavo esą neaprūpinti, einą į mirtį ir nieko nebiją; ne visada jie ir savo viršininkų klausė.

Kartą pas vieną ūkininką buvo užėjęs karininkas. Besikalbant įėjo kareivis, keikdamas, maurodamas, šautuvą ištiesęs priešais, reikalavo šeimininko, kad tas duotų valgyti. Karininkas pašoko iš užstalės, bet nieko jam nesakė. Šeimininkas geruoju ėmė kalbinti tą kareivį, pasodino už stalo, davė valgyti. Kareivis atsisėdo, bet savo automatinį šautuvą laikė ant kelių. Kai pagaliau jis bevalgydamas pasidėjo šautuvą ant suolo, karininkas prisitaikęs čiupo ui šautuvo ir įsakė kareiviui eiti pirma jo. Bardamasis išsivarė jį ir netrukus sugrįžo pykdamas, įtūžęs; sakėsi sutvarkęs tą kareivį, matyt, atidavė nubausti — netoli buvo dalinio vadovybė. Šeimininko paklaustas, kodėl jis iš karto jo nečiupo, atsakė: "Jo rankose buvo automatas"...

Ateina enkavedistai

Praėjus fronto kariuomenei, iš paskos slinko visokie "aprūpintojai" — politrukai, enkavedistai. Daug jų buvo žydų tautybės. Ne be reikalo fronto kariai sakydavo jų adresu: "I my vajujem, ty na peredovoj, ja na skladovoj". (Ir mes kariaujame — tu į pirmas linijas, o aš — į sandėlį.)

Pas mūsų šeimininkus apsigyveno keliom dienom vienas sandėlininkas, kuris taip pat buvo žydų tautybės. Jis visko turėjo, net šeimininkams atnešdavo džiovintų slyvų, obuolių ir kitokių produktų, kurių kareiviai negaudavo.

Enkavedistai, arba čekistai, nešiojo mėlynas kelnes, žalius švarkus ir mėlynas kepures. Jų bijojo visi, net ir fronto kareiviai, nes jie turėjo neribotą galią. Tai tikroji valdžia, kurios ir ministeriai bijo. Mėlyna kepurė, dažnai dar ant pakaušio nustumta, ir po ja žiauri veido išraiška visus gąsdino.

Frontui nutolus, jie ėmėsi tvarkyti užnugarį. Jie prižiūrėjo ir kareivius. Netrukus ėmė kviesti gyventojų susirinkimus ir skaityti paskaitas. Mažai tebuvo mokančių rusiškai, bet varė visus gyventojus. Kai kada būdavo vertėjai, kai kada — kalbėdavo tik rusiškai. Nesvarbu, supras, ar ne, kad tik būtų atlikta pareiga. Būdavo ir lietuviškų paskaitų vietinių agentėlių.

Teko girdėti vieno ruso čekisto paskaitą, kuri buvo ištisas grasinimas gyventojams, nors niekas nieko pikta jiems nedarė. Žmonės bijojo jų, kaip piktų žvėrių, kas gi būtų išdrįsęs juos užkabinti? Tarp kitko paskaitininkas pasakė:

— Seniau buvo įstatymas: akis už akį, dantis už dantį; pas bolševikus: už vieną akį — abi akis, už vieną dantį — visus dantis...

Paskaitos visada baigdavosi šūkiais Stalino garbei. Kaip maldų pabaiga "per amžių amžius amen", taip čia viskas baigdavosi šūkiu: "tegyvuoja mūsų vadas, tėvas ir mokytojas — draugas Stalinas". Kiti dar pridėdavo "generalissimus", nors tikriausiai ir patys nežinojo, ką tai reiškia; ne kartą dar ir ištarti nemokėdavo ir vietoje "generalissimus" jiems išeidavo "genialisimus" ar dar koks kitas variantas.

Laikraščiuose retame nebuvo Stalino paveikslo. Įstaigos pirmiausia privalėjo apsirūpinti Stalino, Lenino ir kitų paveikslais. Tai buvo visur pirmojo reikalingumo "prekės"; visa kita nesvarbu. Paveikslų pristatydavo politrukai.

*

Jokių krautuvių nebuvo. Visi maitinosi iš kaimiečių gaudami maisto. Pilni kaimai buvo visokių bėglių, padegėlių ir iš baimės ieškančių naujos vietos, kur niekas nepažintų, mat, žmonės jau buvo pamokyti, per tuos vienerius 1940-1941 metus. Buvo nemaža tokių, kurie nebesuspėjo pabėgti į Vakarus, o grįžti į savo gyvenvietes bijojo.

Žemaitijoje ėjo kovos dar iki spalio mėnesio. Iš ten dar spalio pradžioje daug kas pasitraukė į Vakarus, tuo tarpu Suvalkų kraštas jau buvo atkirstas liepos-rugpiūčio mėn.

Ūkininkai maitino bėglius dažniausiai be jokio atlyginimo. Teko pabūvoti viename stambesniame ūkyje, kur kas dieną sėsdavo prie stalo apie 70 žmonių keliomis pamainomis. Šeimininkai be gailesčio piovė karves, kiaules, avis iš savo didelės bandos ir maitino žmones. Nemažai teko ir kareiviams, frontui pra-

einant. Negailėjo žmonės nieko, nes nujautė, kad vistiek visko neteks.

—Tegu viską atima, kad tik neišvežtų, kad tik leistų pasilikti savo krašte! — sakydavo ūkininkai.

Visų Lietuvos gyventojų rūpestis buvo, kaip išlikti gyviems ir kad neišvežtų. Žmonės tikėjosi, kad Vakarų didžiosios valstybės, užbaigusios karą su Vokietija, sutvarkys Europą taip, kad pavergtosios, sutryptos tautos atgaus savo teises. Niekas nemanė, kad didžiausias pasaulio kraugerys Stalinas pasiliks toliau viešpatauti ir galės nekliudomas naikinti, niokoti naujai pavergtas valstybes. Žmonės vengė dėtis prie komunistų. Niekas nenorėjo eiti tarnauti "istrebiteliais" (rusiškai — naikintojas), t.y. milicininkais, žmonių vadinamais "stribais".

Čekistai griebėsi verbuoti sau talkininkus — šnipus, padėjėjus iš vietinių. Žmonės nenorėjo tokių pareigų. Tik visoki bukapročiai, nesubrendėliai, išsigimėliai, girtuokliai ir kitoki buvę visuomenės atmatos mielai ėmėsi stribų ir čekistų darbo. Kartą vienas ūkininkas prie progos pasakė: "Tai laikai atėjo: berno bijok, piemenio bijok, elgetos bijok"...

Čekistai, geruoju negaudami sau talkininkų, ėmė areštuoti, tardyti padoresnius žmones, gąsdinimais, egzekucijomis stengėsi priversti jiems tarnauti, įskundinėti savus žmones.

Vienos bažnyčios vargonininkas, senas žmogus, atvažiavo iš Žemaitijos į Kauną gydytis nuo širdies sutrikimų. Paaiškėjo tų širdies priepuolių priežastis (žinoma, ne viešai, o tik patikimųjų tarpe). Čekistai norėjo jį užverbuoti sau šnipu, bet jis nesutiko geruoju. Kartą, sučiupę jį, atsivarė į savo būstinę, įrėmė revolverį į smilkinį ir pareikalavo pasirašyti pasižadėjimą jiems dirbti. Žmogus išsigando ir pasirašė, bet dirbti nenorėjo ir iš to rūpesčio apsirgo. Apie pusę metų gydėsi, gyveno pas gimines Kaune. Kai sugrįžo namo, gydytojų pažymėjimais šiaip taip pasisekė atsiginti čekistų. Tačiau jo šeima vėliau smarkiai nukentėjo. Panašių įvykių būdavo ir kitur.

Trūko maisto

Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto. Krautuvėse mažai ko buvo pirkti, ir tų krautuvių buvo mažai, ypač miesteliuose. Tik čia kaimai buvo arčiau, lengviau buvo galima ką išsimainyti arba tiesiog gauti iš pažįstamų ūkininkų.

Vykdomųjų komitetų tarnautojai ir politrukai bėgiojo, organizavo valgyklas, duonos kepyklas, bet nieko joms nedavė, nes ir patys neturėjo. Jie žinojo, kad tik kaimiečiai turi maisto produktų, užtat stengėsi gauti talkos iš tarnautojų, įkinkyti juos į darbą, įpareigoti organizuoti aprūpinimo įstaigas, kurios viską padarytų "iš nieko". Taip susiorganizavo miestelio duonos kepykla. Paskyrė vedėją ir kitus reikalingus darbininkus. Visi, pasiruošę darbui, laukia, bet miltų nėra. Valdžios pareigūnai įsakė kuo greičiau iškepti duoną ir ją išparduoti. Už gautus pinigus galėsią pirkti miltus kitam kepimui. Iš kur imti miltų pirmajam kepimui? Niekas į tą klausimą neatsakė, ir duona liko neiškepta, iki prasidėjo rinkliavos iš ūkininkų "raudonajai armijai", "raudonosios gurguolės", "nubuožinimai" ir kitoki įvairiai pavadinti ūkininkų apiplėšimai.

Suorganizuota ir valgykla tarnautojams. Joje davė sriubos ir šiek tiek duonos visokiems tarnautojams nemokamai, o valdžios žmonėms — komunistams duodavo ir mėsos.

Vietinė valdžia stengėsi žmones įkinkyti į visokius darbus, o žmonės vengė kiek galėdami tų darbų, nes dirbant buvo daugiau progų nusikalsti.

Dirbančiųjų vargai

Be tarnybų, ypač vyrus, pradėjo gaudyti ir vežti nežinia kur. Buvo skelbiama, kad imami "savanoriai" į kariuomenę, tačiau jie visi būdavo arešto būdu surenkami per kratas po namus arba kur kelyje pagauti. Ta proga buvo net daina sukurta: "Per ablavą surinkti, einam savanoriais"...

Dirbančius "breneruodavo", t.y. atleisdavo nuo karinės prievolės, užtat daugelis savu noru ieškodavo darbo, kad gautų "breneruotę". Kai kas net į stribus dėl to įsirašydavo. Tačiau bet koks darbas buvo tik nervų tampymas, nes žmonės buvo verčiami viską sukurti, suorganizuoti iš nieko.

Kartą į vieną buvusio pirklio sandėlį pakvietė dirbti vieną darbininką, mokyklos sargą. Sandėlys paskirtas grūdams pilti, vadinamas "zagotzerno" — grūdų paruošimas. Darbininkui tuojau įsakė pagaminti kelerias kopėčias. Tas, žinoma, pažadėjo padirbti ir laukia, kada jam duos medžiagos, kad galėtų dirbti. Nesulaukdamas po kelių dienų kreipiasi į tuos, kurie jį paskyrė, prašydamas medžiagos. Tie, akis išpūtę, šokosi:

— Ar tai tu dar nepadarei?!

Panašiais atvejais pasipildavo apkaltinimai sabotažu, nenoru dirbti tarybų valdžiai, fašizmu, nacionalizmu. "Liaudies priešo" titulas buvo prisegamas kiekviena proga, kada žmogus atsisakydavo ką nors padaryti iš nieko. Jokių pasiteisinimų dėl medžiagos stokos ar ko kito nepriimdavo. Tokiais atvejais buvo vartojamas posakis: "Bolševikai techniškų kliūčių nepripažįsta". Kiekvienas pasiteisinimas bet kokiomis kliūtimis buvo vadinamas sabotažu, už kurį grėsė "liaudies priešo" titulas su visomis jo pasėkomis. Savavališkas pasitraukimas iš darbo be reikiamo atleidimo buvo baudžiamas 5 metais kalėjimo. Palikti darbovietę buvo galima tik gavus viršininkų arba vykdomojo komiteto atleidimą. Vienas kaimynas K. už pasitraukimą iš darbo be atleidimo atbuvo Sibire 5 metus.

Atleidimą iš darbo būdavo sunku gauti, ypač iš atsakingesnių pareigų, pvz. mokyklos direktoriaus ar vedėjo, kooperatyvo vedėjo (parduotuvės buvo vadinamos kooperatyvais) ir t.t Nors krautuvėse prekių ir nebuvo, tačiau vedėjai turėjo būti, kad būtų ant ko sumesti kaltę už prekių nebuvimą. Teko girdėti tokį anekdotą.

Krautuvėje už prekystalio stovi kooperatyvo vedėjas ir pavaduotojas. Kai ateina pirkėjai, klausia prekių, vedėjas atsako: "Niet" (nėra), o padėjėjas papildo: "I ne budėt" (ir nebus).

Kartą sušaukė kooperatyvo narius į susirinkimą. Kažkoks atvykęs iš kitur politrukas ilgai kalbėjo politinėmis temomis, o kai priėjo prekių klausimą, šokosi ieškoti kaltininkų, kurie atsakytų už prekių nebuvimą. Girdi, — "paskyra" yra, reikia tik iškovoti, niekas nekovoja. Žmonės nesuprato, ką tai reiškia: kas, kaip ir su kuo turi kovoti, kad gautų prekes, ir, iš viso, kam reikalinga ta kova, jeigu prekės paskirtos. Visi šnibždėjosi, bet klausti bijojo, nes bet kokia kritika ar parodytas nepasitikėjimas gali kiekvienam uždirbti "liaudies priešo" titulą. Visokiuose susirinkimuose žmonės viską išklausydavo tylom. Retai koks amžių bebaigiąs senis, apsimetęs kvailu, prabildavo. Visi žinojo, kad visur yra seklių, kurie net iš veido išraiškos stengiasi iššifruoti "liaudies priešus".

Organizuojamos mokyklos

Vos praėjus frontui, visur buvo įsakymai organizuoti mokyklas, nežiūrint ar sąlygos buvo, ar ne. Patys mokytojai buvo suinteresuoti dirbti, nes vyrai gaudavo atleidimą nuo karo tarnybos, nereikėjo slapstytis. Daugelis vyrų ėjo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darbą. Daug mokytojų per karą buvo dingę, reikėjo naujų. Priimdavo ir menkesnio išsilavinimo į mokyklas dirbti, net vidurinės mokyklos nebaigusius, o buvusių mokytojų nenorėjo atleisti, net ir persikelti į kitą vietą buvo sunku.

Mokytojų gauti nebuvo didelių sunkumų, bet direktoriais, vedėjais (pradžios mokyklose) niekas nenorėjo būti; juos skirdavo per prievartą, net ir be sutikimo, jeigu neatsirasdavo sutinkančio. Norėdamas pasitraukti iš tarnybos, direktorius turėdavo pristatyti į savo vietą kitą, sutinkantį direktoriauti arba bent nurodyti, kas galėtų jo vietoje dirbti; tada tą versdavo varu.

Priežastis buvo ta, kad direktorius turėjo viską matyti, viską žinoti, atsakyti už visus, — už mokytojus ir už mokinius. Kas kur ką nepatinkama valdžiai padarė, už viską puldavo direktorių. Jo pareigos buvo slenkstis į kalėjimą, nes mokiniai mėgdavo iškrėsti visokių pokštų, už kuriuos turėdavo atsakyti direktoriai ir klasių auklėtojai. Padėtis buvo siaubinga.

Komjaunuoliai, suorganizuoti mokyklose, buvo negausūs, bet pavojingi. Jie visi buvo įpareigoti eiti šnipų pareigas. Šnipinėdavo mokytojus ir mokinius. Jie landžiojo visur, ieškodami priekabių, net po išvietes ieškodavo antitarybinės veiklos faktų. Radę išvietėje laikraštį su Stalino paveikslu, bėgdavo nešini pas komsorgus, partorgus (įvairūs komunistinių organizacijų vadovai) ir sukeldavo didžiules bylas, tardymus, net areštus už Stalino niekinimą. Toks įvykis buvo ir mūsų mokykloje. Teko girdėti, kad ir kitur panašiai būdavo. Ir nieko nuostabaus: žmonės kitokio popieriaus neturėjo, tik laikraščius, o laikraštis retas buvo be Stalino paveikslo. Ir už viską reikėjo atsakyti direktoriui.

Kita bėda buvo su laiškais Stalinui. Valdžios parėdymu mokyklos, taip pat įvairios kitos įstaigos ir darbovietės gaudavo įsakymus rašyti Stalinui laiškus. Laiško tekstas būdavo duodamas "iš aukščiau" — ten būdavo prirašyta padėkų, džiaugsmų, panegirikų, liaupsinimų ir pažadų. Visi mokytojai ir mokiniai turėdavo pasirašyti po laišku. Su mokytojais sunkumų nebūdavo, nes jie suprato, ką reikštų pasipriešinimas, bet mokiniai nesykį padarydavo įvairių išsišokimų, negalvodami apie pasekmes.

Kartą mūsų vidurinėje mokykloje aukštesniųjų klasių pats geriausias mokinys be jokių pasiaiškinimų pasakė: "Aš nepasirašysiu". Tačiau mokiniui už tai jokių represijų nebuvo, nes klasėje iš mokinių neatsirado skundiko, auklėtoja nutylėjo, ir viskas praėjo gerai. Jeigu panašūs įvykiai pasiekdavo "karaliaus ausį", tai tokie atvejai padėdavo atrinkti, kuriuos pirmiau išgabenti į Sibirą. Būdavo atsitikimų, kad mokytojai padirbdavo nepasirašiusiųjų parašus, kad nereikėtų taikyti represijų mokiniams, kviesti tėvus, pravesti tardymus, gąsdinti, grasinti bausmėmis. Tokiais atvejais mokytojas patenka į nemalonę mokiniams, jų tėvams, būna apskelbiamas okupantų talkininku, savų žmonių išdaviku. Taigi, mokytojai, ypač klasių auklėtojai, direktoriai visą laiką jautėsi "tarp kūjo ir priekalo". Reikėjo taikstytis visokiems beraščiams, priekabingiems valdininkėliams ir iš kitos pusės nepakenkti prieš komunistus nusistačiusiai visuomenei. Galima drąsiai spėti, kad tokių "liaudies priešų" buvo apie 90% visų lietuvių. Čia labai tinka humoristo poeto L. Žitkevičiaus posmelis:

Liaudį maudė, maudo, maudys...

Nieks nežino, kas ta liaudis,

Nes ta liaudis, kad ją biesas,

Pats didžiausias liaudies priešas...

Mokyklų rykštė

Pamokų metu į mokyklas ateidavo visoki "pareigūnai" pažiūrėti, ar gerai mokytojai moko. Ateidavo politrukai, vykdomojo komiteto beraščiai valdininkai, komjaunimo vadovai, milicininkai, vadinamieji "stribai"; ir kas tik panorėjo, galėjo kontroliuoti mokyklos darbą.

Daugelis tų valdininkų net rašyti nemokėdavo. Apie tokius valdžios darbuotojus žmonės su pašaipa sakydavo: "Už beraštį pirmininką pasirašo beraštis sekretorius, padėdamas tris kryželius."

Kartą į vieną pradžios mokyklą (į I-ą skyrių) užėjo du milicininkai-stribai. Vaikščiojo jie po klasę, apžiūrinėjo mokinių sąsiuvinius, knygas. Su didžiausiu dėmesiu apžiūrėjo sienas, ar tvarkoje visoki Stalino, Lenino ir kitų dievaičių paveikslai, nes mokiniai mėgdavo jiems pripaišyti barzdas, pailginti ūsus, net išbadyti akis, ar ką kitą pakeisti. O mokytojai kartais net nepastebėdavo, atėję į klasę. Nieko neradę prikibti, stribai keletą minučių pasėdėjo su vaikais suole ir išeidami pasakė: "Tai žiūrėkite, vaikučiai, kad mokytojai jus gerai mokytų".

Tie visoki lankytojai būdavo tikra rykštė ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Jie ateidavo nepranešę, reikalaudavo ne mokslo žinių (apie mokslą dažnai nė supratimo neturėdavo), ne išsiauklėjimo, bet politinių, komunistinės ideologijos žinių, o tai buvo sunkiau už visus mokslus, nes tų žinių net ir mokytojams trūko, nebuvo kur sugriebti. "Mokslų mokslas" visiems buvo sunkus.

Kartą buvo mokyklos mokinių pasirodymas vykdomojo komiteto patalpose per revoliucijos šventę (lapkričio mėn. pradžioje). Mokiniai atliko programą: šoko tautinius šokius, dainavo, deklamavo. Po programos partorgas (partinių organizacijų vadovas) Lukoševičius pasišaukė direktorių ir pakėlė didžiausią triukšmą, girdi, vienos mergaitės, kuri šoko tautinius šokius tautiniais drabužiais, galvos karūnėlės kaspinai buvę taip sudėstyti, kad geltonas, žalias ir raudonas buvę greta, t.y. sąmoningai buvę sudėstytos "buržuazinės" vėliavos spalvos. Nieko negelbėjo įtikinėjimai, kad ten buvo ir kitokių spalvų kaspinų, jeigu ir susidėstė, tai atsitiktinai. Vistiek mokykla gavo įsakymą tą mergaitę išmesti iš mokyklos. Mergaitė buvo aukštesnės klasės.

Mokytojai turėjo paklusti "partijai ir vyriausybei". Sušaukė posėdį ir tą mergaitę pašalino iš mokyklos. Kai kurie mokytojai net verkė, jos gailėdama, nes ji nieko pikta nebuvo padariusi.

Po kelių dienų atėjo "valdžios" įsakymas vėl priimti tą mergaitę į mokyklą. Mokytojai tada atsisakė priimti, teisindamiesi biją, kad vėl kokį pokštą neiškrėstų. Iš tikrųjų tai buvo atkirtis už tokį "vedžiojimą už nosies". Paskui paslapčiom išaiškėjo to antro įsakymo priežastis. Pasirodo, tos mergaitės tėvas buvo "savas", t.y. čekistų užverbuotas šnipas; jie neapsižiūrėję "įkando savo ranką", užtat norėjo klaidą atitaisyti. Bet mokytojai rado kuo pasiteisinti. Mergaitė išsikėlė į kitą mokyklą.

Pasiruošimai šventėms

Didelė bausmė būdavo mokykloms (ir iki šiolei tebėra) metinės šventės ir balsavimai, kurie būna kasmet — žiemos metu. Metinės šventės — tai Didysis Spalis — lapkričio mėn. 7-8 d., Rusijos komunistinės revoliucijos sukaktuvės, ir antra — "darbo žmonių šventė" — gegužės pirmoji (ten rašoma iš didžiosios raidės). Pasiruošimai toms šventėms pradedami prieš kelias savaites. Pirmiausia pradeda rašyti laikraščiuose, daromi darbininkų ir tarnautojų susirinkimai, įsipareigojimai, pasižadėjimai, soclenktynės — gamybinis lenktyniavimas su kitomis gamyklomis. ..

Pažymėtina, kad tie įsipareigojimai, pasižadėjimai, lenktyniavimai tebepraktikuojami ir dabar. Tai įvairūs būdai priversti žmogų daugiau dirbti. Darbo normos nuolat keliamos, patiems darbininkams "prašant". Klausai radijo ir išgirsti, kad kažkokio fabriko darbininkai, brigadieriaus vadovaujami, paprašė padidinti išdirbio normas, nes senosios normos trukdančios kelti darbo našumą. Kitaip sakant, darbininkai "prašo" sumažinti jiems atlyginimą, kiuris ir taip jau pasibaisėtinai mažas, nepakankamas žmoniškesniam pragyvenimui. Skriauda ir dar su pasityčiojimu.

Įsipareigojimai praktikuojami ne tik švenčių metu, bet ir kitomis progomis. Teko girdėti anekdotą. Plytų fabrikui paskirtas naujas direktorius. Jo atvykimo proga darbininkai iškabinę prie fabriko vartų šūkį: "Fabriko darbininkai įsipareigojo sutikti naują direktorių pirmos rūšies plytomis" (reiškia, padirbti daug I-os rūšies plytų). Direktorius atvažiuodamas perskaitęs šūkį ir įsakęs šoferiui sukti mašiną atgal.

Grįžkime prie švenčių.

Prieš pat šventes visos įstaigos turi pasipuošti inicialais ir paveikslais Lenino, Markso, Engelso, politbiuro narių. Pažymėtina, kad lietuviškųjų "kvislingų", t.y. Paleckio, Sniečkaus, Ged-vilos ir kt. paveikslų neteko paraduose matyti. Paveikslai papuošiami vainikais, iliuminacijomis, gėlėmis; taip pat puošiami tie visoki inicialai, emblemos (žvaigždės, kūjai, piautuvai), ne-komunistų dažnai vadinami "brostvomis".

Vargas buvo iš pradžių su tomis "brostvomis" ir švenčių papuošalais, nes nebuvo iš kur paimti jiems reikalingos medžiagos. Dar didesnis vargas, kai reikia paraduose surasti toms

"brostvoms" nešėjus. Mokiniai tiesiog bėgdavo šalin, visokiais būdais kratydavosi tų pareigų; už juos atsako mokytojai, auklėtojai, jie apkaltinami už neįtikinimą. Mokytojų darbas buvo sunkus ir tebėra sunkus, nes jis turi kitus tikinti prieš savo sąžinę. Nieko nėra niekingiau, kaip tikinti kitus tuo, kuo pats netiki.

Balsavimo našta

Kita mokyklas ypatingai varginusi našta buvo ir tebėra — tai balsavimai (rinkimai), vadinamieji "demokratiškiausi pasaulyje". Jie būna kasmet, o kai kada ir po dvejus metuose. Jie daromi žiemos metu. Renkama į aukščiausiąją tarybą Maskvoje, į vietines valdybas ir teisėjus. Rinkimų agitaciniai punktai, vadinami "agitpunktai", visada būna mokyklose. Mokytojai su mokiniais įpareigojami atlikti gyventojų surašymą rinkimams, agitacijas, patikrinimus, kvietimų išnešiojimą. Ir pačių balsavimų metu mokyklos daugiausia dirba.

Ypatingai sunkūs buvo patys pirmieji metai, nes gyventojai nenorėjo eiti balsuoti. Reikėjo, žūt būt, išgauti gyventojų balsus. Tam tikslui agitatoriai bėgiodavo su urnomis pas gyventojus į namus. Už atsisakančius balsuoti agitatoriai patys sukimšdavo į urnas tuos balsus, kad nereiktų aiškintis ir skųsti tų žmonių, kurie nebalsuoja. Kaimuose mažai kas tebalsuodavo, o visada būdavo 99,8% balsavusių.

Vėliau, įsiliepsnojus partizaniniam karui, rinkimai buvo baisi našta gyventojams, nes partizanai trukdydavo tuos balsavimus, neleisdavo balsuoti, o valdžia versdavo balsuoti.

"Jeigu balsuosi — po žeme kukuosi, jei nebalsuosi — Sibiran važiuosi"... — deklamuodavo sodžiaus žmonės.

Tie rinkimai neturi jokios reikšmės, nes kandidatai partijos paskiriami. Jokio pasirinkimo nėra; kurie pastatomi kandidatais, visi turi būti išrinkti. Tai tik varginanti procedūra, diktatūros maskiruotė, daugelio vadinama "rinkimų komedija". Ir dėl jos gyventojai turi daug vargo pakelti kiekvienais metais. Ypatingai sunki našta tenka mokykloms.

1947/8-tų metų žiemą buvau paskirta rinkimų komisijos sekretore. Balsavimai sunkiai vyko. Mažai žmonių ėjo balsuoti. Pasiuntiniai su urnomis bėgiojo po apylinkę iki pat vidurnakčio. Rinkimai turėjo baigtis dvyliktą valandą nakties. Prieš dvyliktą balsų medžiotojai jau buvo grįžę, reikėjo pradėti skaičiuoti balsus. Pažiūrėjome į sąrašus, daug buvo nebalsavusių.

Rinkimus prižiūrėti mūsų valsčiuje buvo atsiųstas tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras žydelis Brigmanas, seniau gyvenęs Ukmergėje. Tai buvo žemo ūgio nebejaunas tipelis, skurdžiai apsirengęs, medpadžiais apsiavęs ir, atrodė, labai lėkštos galvosenos. Jis davė mums — rinkimų komisijai — įsakymą: "Turi būti 99,8% balsavusių". Aišku, jeigu nebus tiek procentų, atsakys komisija, būsim apšaukti rinkimų sabotuotojais. Kas daryti? Ogi taip, kaip visur daro: žymėjome sąrašuose, nebalsavusių eilutėse "taip" ir kimšome balsus į ūmą. Ne kitaip ir "ministras" galvojo, įsakydamas "turi būti"...

— Kimšk, švoger, juk čia ne pinigas! Ko lauki? Vistiek bus tas pats procentas! Kam užsitraukti bėdą? — sakė vienas vaikinas kitam.

Kai atėjo "ministras" patikrinti, vistiek dar buvo perdaug nebalsavusių. Tada jis įsakė keletą senesnių užrašyti "miręs", o kitus — "išvykęs". Taip sudarėme reikiamą procentą.

Kai atidarėme urnas, daug kur buvo įgrūsti biuleteniai po visą gniužulą kartu sulenktų. Aišku, balsų medžiotojai, daugiausia mokiniai, patys "balsavo" už nebalsavusius ir nepagalvojo, kad reikia dėti balsus po vieną perlenktus.

Blogų balsų neradome, nes nebuvo jokių būdelių, kur balsuotojai galėtų ką išbraukti ar įrašyti. Kiekvienas, gavęs lapelį su vienu kandidatu, "geriausiu iš geriausiųjų", turėjo įmesti į urną visų akivaizdoje.

Grobsto trofėjus

Užėmus Karaliaučių, nebesigirdėjo šūvių, nebeatlėkdavo jokie kitų lėktuvai — tik rusų kariuomenės daliniai nuolatos maišėsi, traukdami į vieną ir į kitą pusę. Kai praeidavo kareiviai, grįžtantieji iš fronto, daugeliui teko girdėti jų nuomonę apie Vokietiją. Jie stebėjosi, pečiais traukė: "Už ką tie vokiečiai kariavo, kodėl jie kariavo, ko jie dar norėjo, taip gerai gyvendami?". ..

Kareiviai turėdavo pasigrobę iš ten visokių daiktų, kuriuos mainydavo mūsų kaimiečiams į "samagoną" arba maisto produktus. Tuos daiktus vadino "trofėj" (grobis). Mūsų žmonės ir tuos daiktų savininkus vadino "trofėjčikais".

Ne tik kareiviai gabenosi tuos "trofėjus", bet ir civiliai; daugiausia paaugliai vaikėzai ėmė plūsti iš visos Rusijos tų "trofėjų" pasigrobti. Jie atvažiuodavo "zuikiais" prekiniuose vagonuose. Maisto pasielgetaudavo ar pasigrobdavo pakeliui iš sutiktų žmonių. Tai buvo jauni plėšikai. Jie atrodė baisūs, suodini, niekada nesiprausę per visą kelionę, apdriskę, dažnai ir alkani. Bado, vargo verčiami jie ir važiuodavo "laimės ieškoti", nes visoje Rusijoje žmonės badavo. Keleivinių traukinių buvo mažai, o važiuoti žmonėms reikėdavo, ypač tarnautojams visokiais tarnybiniais reikalais; užtat žmonės keliaudavo "zuikiais" prekiniuose traukiniuose. Tokiems keliautojams "trofėjčikai" buvo pavojingi. Jie apiplėšdavo žmones, dar ir iš traukinio išstumdavo, kad kam neapsiskųstų. Vienas pažįstamas taip neteko pinigų. Laimė, kad nepakliuvo po traukiniu ir mažai tesusikūlė, išverstas iš prekinio vagono.

Rytprūsiuose baisu

Baisių žinių parnešdavo grįžtantieji iš Rytprūsių. Vokiečių okupacijos metu kai kas buvo išvykę į Rytprūsius uždarbiauti. Dabar jie grįžo, nes ten neįmanoma buvo gyventi, nebuvo maisto, taip pat ir rusų kareivių savavaliavimas vertė žmones bėgti iš užimtų vietų.

Viena jauna mergina buvo išėjus į Rytprūsius, tarnavo pas vieną gydytoją. Sugrįžus pasakojo, kad tas jos šeimininkas — gydytojas, prieš pat rusams ateinant, nušovęs savo žmoną, keturis vaikus ir pats nusišovęs. Ji likusi viena namuose. Palaidojus lavonus, pasiėmus kiek galėjusi panešti geresnių daiktų ir maisto, pėsčia parėjus į Lietuvą. Pasakojo, kad Rytprūsių vokiečiai daugelis išbėgo į Vakarus, daug nusižudę, daug žuvę nuo bombardavimų ir kulkų, mažai žmonių belikę.

Kita mergina, taip pat Rytprūsiuose tarnavus, grįžo nėščia. Ji pasakojo, kad jų apylinkėje rusai surankioję jaunas moteris ir suvarę į lagerį. Ten jos turėjusios per prievartą "linksminti" fronto kareivius. Daugelis liko nėščios, daug apsikrėtė venerinėmis ligomis. Ji vengė pasakoti apie tą visą siaubą, kurį teko pergyventi tame lageryje. Pašnabždomis, bijodama, varžyda-mosi, šį tą pasakydavo ir vėl tylėdavo. Atrodė visiškai pakrikusiais nervais. Tėvai rūpinosi, gydė, slaugė.

Apie nežmonišką rusų kareivių elgesį Vokietijoje teko daug girdėti. Pas mus jie nebuvo tokie baisūs, matyt, vadovybės nebuvo leista savavaliauti, mat, mūsų kraštas buvo "išvaduotas", o ten — "užkariautas". Pasitaikė visokių nuotykių ir mūsų krašte, bet tai buvo pačių kareivių kaltė.

Kartą į mūsų miestelį atvyko generolas Vitkauskas. Jis skaitė paskaitą gyventojams. Tarp kitko, lyg teisindamasis, pažymėjo, kad jis ir kiti lietuviai komunistai stengėsi, kad mūsų kraštas nebūtų niokojamas. Jei ne tos pastangos, girdi, ir mes būtume sulaukę Rytprūsių gyventojų likimo. Yla išlindo iš maišo: pats liudijo apie "išvaduotojų" barbariškumą.

Tačiau neilgam jie mums tą "laimę" tebuvo iškovoję. Tik tiek, kad fronto kareiviai su mumis buvo bent kiek žmoniškesni, ir tai visko pasitaikė. Vėliau sužinojau, kad dvi mano pusseserės augino po "rusiuką", ne savo noru įgytą. Viena buvo našlė, antros vyras buvo areštuotas. Pasitaikė ir nužudymų, tačiau taip neskerdė, kaip Rytprūsių gyventojus.

Kartą užėjo pas mus vienas rusų karininkas, tarsi darbininkų ieškodamas kažką iškrauti; bet mūsų į tą darbą nemobilizavo, o tik draugiškai pasišnekėjo. Buvome dviese su Maryte, kuri su vyru ir broliu gyveno tuose pačiuose namuose. Tų vyrų tuomet nebuvo. Ateivis buvo mandagus ir kultūringas žmogus, galimas dalykas, kad jam tikrai reikėjo darbininkų. O mums buvo įdomūs jo pasakojimai. Jis sakėsi atvykęs iš Rytprūsių. Karaliaučiaus "katilas" (apsupimas) jau buvo baigtas, kovos ėjo prie Berlyno. Mes jau buvome grįžę iš evakuacijos.

Tarp kitko jis papasakojo, kad jų kareiviai Vokietijoje esą žiaurūs, kaip plėšrieji žvėrys. Jis pats jais piktinosi, sakė, negalima esą jų suvaldyti, jie neklausą vadovybės, nieko nebiją. Savo akimis matęs, kaip kareivis sušaudęs žaidžiančius savo kieme prie namų keturis mažamečius našlės vokietės vaikus.

— "Ir ką jam gali padaryti, kada ir jis pats eina į mirtį? Jis apsidžiaugtų, jei jį įdėtų į kalėjimą" — sakė jis.

Pirmieji laiškai

Pradėjus veikti paštui, parašiau laiškus į Žemaitiją, kur gyveno mano motina. Sesuo su vyru taip pat buvo ten nuvažiavusi, frontui artėjant. Kelis mėnesius neturėjau jokių žinių apie juos ir labai rūpinausi. Net nebuvo iš kur sužinoti, ar daug nukentėjo jų gyvenamoji apylinkė-miestelis; kur yra frontas, ar visur užimta ir kt. Ėjo gandai, kad Šiaurinė Lietuva ir Latvija su Estija daug vėliau užimtos. Tikrų žinių nebuvo, gandai ne visada pasitvirtindavo, laukiau tikresnių žinių.

Ilgai nesulaukiau atsakymo. Po kelių savaičių grįžo laiškas su užrašu: "Adresatas išvykęs į Vokietiją". Reiškia, mano artimieji jau atskirti nuo manęs. Gal kartais ir gyvų nebėra? Netikėjau, kad mamytė ryžtųsi tokiam žygiui, maniau, ji tikrai tebėra savo krašte.

Parašiau kitiems savo bičiuliams laišką, taip pat į Žemaitiją. Ir tą laišką gavau atgal su tokiu pat užrašu. Daugiau neberašiau niekam. Ir dėl tų dviejų laiškų baiminausi, ar kas nors pašte nepasidomėjo tais komentarais ant laiškų.

Tie išbėgusieji buvo laikomi dideliais "liaudies priešais". Jų artimiesiems grėsė represijos. Gailėjausi, kad nevažiavau į Žemaitiją laiku, nereikėjo atsilikti nuo savųjų. Kaip vėliau sužinojau, jie išvyko spalio mėnesyje, o mes čia buvome užimti liepos mėn. paskutinę dieną. Jei ne toks staigus netikėtas užėmimas, būčiau ir aš nelikusi savo krašte viena be jokių artimųjų. Taip, matyt, buvo lemta. Nebeteko daugiau pamatyti mamytės, kuri mirė Vokietijoje, o seserį pamačiau po 22 metų.

*

Vos tik frontas praėjo per Lietuvą, pradėjo rodytis laiškai iš Sibiro. Tai buvo 1941 m. išvežtųjų varganų likučių atsiliepimai. Iš tų laiškų formos jau buvo galima spręsti apie jų gyvenimą. Jie rašydavo ant blogos kokybės mokyklinių sąsiuvinių lapų. Matyt, vokų laiškams neturėjo. Laiškus sulenkdavo kažkaip trikampiu ir, užrašę adresą, pasiųsdavo. Ateidavo laiškų ir be pašto ženklo, reikėdavo užsimokėti pačiam adresatui po 1 rublį. Pašto ženklas reikėjo lipdyti už 40 kapeikų; taigi, 60 kapeikų buvo bauda už siuntimą be ženklo. Tačiau niekas dėl to nesiskųsdavo, tik džiaugdavosi gavę žinių, kad dar kas nors išlikęs gyvas. Bet nedaug buvo likę gyvų. Gal apie ketvirtadalis išliko iš tų pirmosios deportacijos aukų, o gal ir dar mažiau. Niekas nesurinks teisingos statistikos, nes nėra tam sąlygų. Rusai iš viso nemėgsta, kad kas apie tai ką nors kalbėtų. Jie nepripažįsta jokių deportacijų: prie progos stengiasi įtikinti, kad žmonės savanoriškai bėgę nuo vokiečių.

Apie išvežtuosius daug parašyta kitų autorių.

Karo pabaiga

1945 m. gegužės 9 d. buvo triumfo diena visoje Sovietų Sąjungoje. Ji pavadinta "pergalės" diena, ir nepamirštama atžymėti kasmet iki šiai dienai. Tai II pasaulinio karo pabaiga, Vokietijos kapituliacijos diena.

Rusų užimtųjų kraštų gyventojams tai buvo liūdesio diena. Mūsų žmonės daugumas nuleidę galvas, nusiminę tylėjo, arba klausė vienas kitą: "Argi mes taip ir liksim? Argi mes taip ir pasiliksime po rusais?" Kas galėjo į tą klausimą atsakyti?

Vėliau sužinojome apie Jaltos, Potsdamo konferencijas, žinoma, rusai skelbė, kaip norėjo.

Išgirdome taip pat, kad Vakarų Sąjungininkai užleido rusams dar naujas Vokietijos sritis, kurių rusai nebuvo užėmę. Žmonės tuo stebėjosi ir įvairiai komentavo. Buvo nuomonių, kad Vakarų valstybės specialiai užleidžia jiems Vokietijos žemes, kad išnaikintų vokiečius.

— Kurgi ras geresnį "riezniką" vokiečiams išpjauti? Savo rankų nenori tepti, tai užleidžia rusus... — kartą pasakė vienas pažįstamas.

Ir daugelis buvo tos nuomonės. Tačiau buvo ir tokių, kurie galvojo, kad tuojau sąjungininkai pareikalaus juos išeiti iš visų užimtų kraštų, žodžiu, kas kaip norėjo, taip galvojo, spėliojo. Tik komunistai skelbė, kad "išvaduotosios" iš vokiečių grobikų žemės liks jiems amžinai.

Negrįš ta diena, kur praėjo,

Ir upės neplauks atgalios.

Išbėgo gauja prispaudėjų

Iš tėviškės mūsų žalios...

Dainavome visi triumfaline gaida, nes buvo įsakyta dainuoti. Tačiau galvojome, kad netrukus turės išsinešdinti ir ši gauja naujųjų prispaudėjų, kad toji daina dar garsiau suskambės, kai jie išbėgs.

Ir taip prasidėjo tie nelemti gandai: tai pirmą, tai penkioliktą, tai dvidešimtą kurio mėnesio dieną rusai turės atsitraukti iš užimtųjų kraštų.

Kol tebėjo karas, rusai Vakarų Sąjungininkų (JAV, Anglijos, Prancūzijos) blogai neminėjo. Teko girdėti paskaitose apie gaunamą pagalbą iš amerikiečių. Išskaičiavo net smulkiais skaičiais kiaušinių miltelių kiekį, įvairių medžiagų, konservų, net kaspinų gautą metrų skaičių. Laivų, karo reikmenų neminėjo, žodžiu, sąjungininkai buvo geri.

Karui pasibaigus, komunistinė propaganda atsuko į sąjungininkus antrąjį lazdos galą. Laikraščiuose pradėjo rodytis nepalankūs sąjungininkams straipsniai. Prisimenu, kartą teko matyti laikraštyje piešinį, charakterizuojantį sąjungininkų pagalbą — tai buvo arklys įmautas į konservų dėžutę, jo galva ir kojos kyšojo lauke. Žinoma, buvo ir atitinkami komentarai, norėta įrodyti, kad sąjungininkai davė tai, ko patys negali naudoti — blogas prekes.

Dar vėliau pradėjo rodytis laikraščiuose tokie straipsniai, kaip pvz. "Čerčilis žvangina ginklais" ir panašūs.

Palaipsniui iš buvusių draugiškų sąjungininkų darėsi kapitalistai, kolonialistai, imperialistai, išnaudotojai, amerikietiškieji "nabliudateliai" (stebėtojai) ir kt. O prie Chruščiovo jau priėjo iki kriminalistų ir banditų. Apie gautą pagalbą nebeužsimindavo.

Žinoma, mūsų žmonės viską komentavo kitaip. Ir taip mes išmokome spaudą skaityti apverstą aukštyn kojom, kaip — pasakojo viena moteris — rusas juos mokęs.

Pas juos apsigyvenęs laikinai karo metu vienas rusų karininkas. Kartą jis pamatęs, pro šalį eidamas, jos vyrą skaitant laikraštį. Tą laikraštį ištraukęs iš rankų, apvertęs aukštyn kojom, padavęs atgal į rankas ir pasakęs: "Šitaip reikia laikraščius skaityti". Ir nuėjęs savo keliu.

*

Spauda ir politrukai liaupsino S. S-gą ir didįjį vadą ir mokytoją generalissimą Staliną už "vokiškų grobikų" sutriuškinimą. Net Japonijos kapituliaciją aiškino kaip Sovietų S-gos įstojimo į karą išdavą, nors visi žinojome (neprisimenu iš kur) apie atomines bombas, numestas ant Hirošimos ir Nagasaki miestų. Žinojome, kad rusai įstojo į karą su japonais paskutinėmis dienomis, kai japonai jau buvo nutarę kapituliuoti. Prie "pelno", prie "grobio" jie niekui nepasivėlina. Taip buvo ir čia: be jokių nuostolių ir aukų jie užgriebė pusę Sachalino ir dar mažų salelių (Kurilų s.).

Apie sąjungininkų nuopelnus arba tylėdavo arba vaizduodavo kaip nereikšmingus. Ir juo toliau, juo blogiau apie juos atsiliepdavo.

Ką bekalbėti apie vokiečius. Juos vadino budeliais, žudikais, grobikais, fašistiniais žvėrimis ir kt. "Vokiškieji grobikai" buvo linksniuojami nuo ryto iki vakaro, o komunistiniai arba, geriau sakant, rusiškieji grobikai jautėsi teisūs — "išvaduotojai", nes laiku suspėjo persimesti galingesniųjų pusėn. Iš pradžių, su Hitleriu susitarę, grobė svetimas žemes, vėliau, prisi-metę prie kitų sąjungininkų, vėl gavo didžiausią "liūto dalį". Žodžiu, "grybavo" iš visų pusių, išnaudodami kiekvieno sąjungininko silpnybę, ir ėmė "pelną" iš kairės ir dešinės. Ir iki šiol neatsiranda, kas išdrįstų jiems pasiūlyti "Niurnbergą", kurio jie nusipelnė daugiau, negu vokiečiai, nes vokiečių naciai daug trumpesnį laiką tesiautėjo, o šie niokoja tautas ištisus 50 metų ir siekia pavergti visą pasaulį.

Kartą vienas buvęs pogrindininkas lietuvis komunistas savo paskaitoje gyventojams pranašavo greitą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Pasak jo, Vokietija buvusi galinga, bet dabar jau sutriuškinta ir nebeatsikelsianti, Prancūzija esanti silpna, nereikšminga. Tik Anglija ir JAV dar esančios galingos. Bet Anglija turinti daug nepatenkintų darbininkų, su jų pagalba ten be karo įsistiprinsią komunistai, o Ameriką reikėsią užkariauti ginklu; bet dėl to didelių sunkumų nebūsią, nes amerikiečiai kariauti nenorį ir nemoką, esą išlepę, ištižę, jiems ir karo lauke reikią čiužinių ir kitokių patogumų. Tarybiniams kariams nebūsią sunku juos įveikti.

Apie amerikiečius karius rusai visą laiką atsiliepia su pašaipa, vadina juos "amerikanskais nabliudateliais" (amerikietiškais stebėtojais).

Teko girdėti priežodį: "Smotrit kak amerikanskij nabliudatel" (žiūri kaip amerikoniškasis stebėtojas). Tai sakoma, kai norima pabrėžti neveiksmingumą, neryžtingumą, nesugebėjimą dirbti ar tinginystę.

Veža grobi

Karui pasibaigus, mūsų apylinkė tapo tikru tramplynu, mat - netoli buvusi Vokietijos siena, o dabar prasidėjo planingas Vokietijos apgrobimas, visokių "trofėjų" gabenimas į "Didžiąją tėvynę". Dieną ir naktį dardėjo ilgiausi prekiniai ešalonai, prikrauti visokio turto. Platformos būdavo apkrautos didžiulėmis medinėmis dėžėmis, pilnomis grobio, gerai supakuoto. Maždaug kas 10 minučių pro stotį praeidavo ešalonas. Žmonės pasakodavo, kad vežami ištisi fabrikai, mašinos ir visoki stambūs įrengimai. Vėliau ėmė vežti visokius daiktus. Ir taip iškuopė tuos Rytprūsius iki suolų ir baidarių.

Kareiviai ir karininkai stengėsi sau ką nors pasigrobti, nors jiems ir nebuvo leista. Bet, žinoma, sunku sukontroliuoti tokioj maišaty. Jie atsigabendavo net stambių daiktų ir pusdykiai parduodavo mūsų žmonėms. Kartą už litrą samagono žmogus nusipirko pianiną. Vieni griežtai buvo nusistatę tokių daiktų nepirkti, kiti sakydavo: '"Ne aš, tai kitas nupirks, vistiek savininkui nebesugrįš".

Juo toliau, tuo blogesnius daiktus grįžtantieji beatsiveždavo. Gėda būdavo žiūrėti į karininkus, apsikabinėjusius medaliais, stovinčius ant rinkos su visokiais geležgaliais ir tuščiais buteliais — pardavinėjančius tokius "trofėjus".

Kartą kaimynas parėjęs iš miestelio pasakojo, kad rinkoje matęs neįprastą sceną. Ten sėdėjęs prie butelių krūvos uniformuotas kareivis be kojų ir pardavinėjęs tuos butelius. Atėję milicininkai, norėję nuvesti jį šalin nuo rinkos, nes privati prekyba draudžiama (spekuliacija). Invalidas ėmęs keikti, rėkti, plūsti valdžią. Šaukęs, kad neturįs už ką nusipirkti duonos, nes invalido pensijos gaunąs tik 120 rublių (dabartine valiuta būtų 12 rublių), skundėsi, kad fronte kojas palikęs. Milicininkai tempę jį iš rinkos, o jis kandžiojęs jiems rankas ir siaubingai rėkęs. Taip rėkiantį jį nuvilkę į milicijos būstinę.

Vieškeliais sunku būdavo prasilenkti važiuotiems, net ir pėstiems su didžiulėmis gyvulių bandomis, daugiausia karvių, rečiau arklių. Juos varė rusai, daugiausia moterys, pėsti, apdriskę, nuvargę.

Nemažiau nuvargę būdavo ir tie gyvuliai. Pieningos karvės baubdavo nemelžtos. Mažai juos ir tepaganydavo. Pakelėse buvo nugraužtos visos pievos ir dobilienos tų praeinančių gyvulių. Toliau varytis į laukus nebuvo laiko, reikėjo skubėti keliauti. Retkarčiais bandų varovai prašydavo sodiečių, kad pamelžtų karves, tačiau tvarkingo melžimo nebuvo, užtat tos karvės sirgdavo. Dalis tų gyvulių nugaišdavo, nepasiekę Rusijos.

Nemažai jų nugaišdavo ir pačioje Vokietijoje, nes nebuvo kam prižiūrėti, mažai bebuvo likę žmonių. Kaimuose ūkiai buvo palikti Dievo valiai. Laukai nedirbami, pasėliai liko nenuimti, frontui užėjus. Žodžiu, Rytprūsiai — buvęs Vokietijos aruodas — dabar virto nualintu, nutryptu, nenaudingu kraštu. Miestų žmonės badavo. Patys miestai ir kaimai daug kur buvo sugriauti, sudeginti. Iš tokio turtingo gražaus krašto liko nenaudingi plotai.

Vaikai iš Rytprūsių

Bado verčiami, Rytprūsių gyventojai pradėjo plūsti į Lietuvą pagalbos ieškoti. Atvažiuodavo daugiausia vaikai. Jie važiuodavo "zuikiais" tuose "trofėjiniuose" traukiniuose.

Kartą pas mus užėjo du vaikai, berniukas ir mergaitė, abu mažiau 10 metų amžiaus. Apsidžiaugė, radę mokančių vokiškai, prašė nakvynės ir pavalgyti, sakėsi esą broliukas ir sesutė. Tėvas žuvęs kare, motina likusi namie su trimis dar mažesniais vaikais. Namie visai neturį ko valgyti, motina juos išsiuntusi prašyti Lietuvos žmonių pagalbos. Jie jau šiek tiek turėjo pasirinkę maisto produktų, dar žadėjo pavaikščioti rytojaus dieną ir važiuoti namo. Klausėme, ar rusai nedraudžia jiems važiuoti traukiniais. Jie sakė, kad visokių būna, vieni dedasi nematą, kiti išveja iš traukinio; tada jie palaukią kito ešalono ir vėl įlipą.

Nuprausėme tuos vaikus, pavalgydinome, pasikalbėjome, paguodėme, kuo galėjome sušelpėme. Pernakvoję rytą mandagiai padėkojo ir išėjo.

Kitą kartą einame abi su Maryte vakare pro bažnyčią ir matome tuos pačius du vaikus susiglaudusius besėdinčius ant bažnyčios laiptų. Jie buvo jau pasirengę čia nakvoti. Buvo jau vėlus ruduo, šalta (1945 m.). Pažinome juos, užkalbinome; jie sakėsi niekur nedrįsę prašyti nakvynės, neradę kalbančių vokiškai. Parsivedėme vėl juos pas save, vėl prausėme, valgydinome ir nakvynę davėme. Jie sakėsi visą laiką važinėją į šią apylinkę ir surinktais maisto produktais maitiną visą šeimą.

Ir ne jie vieni atvažiuodavo; kas dieną po kaimus vaikščiojo pulkai tokių vaikų, net ir suaugusių žmonių. Kartą buvo užėjęs pas mus senas vokietis; o motinų su vaikais visur buvo galima sutikti. Daug kur buvo atsitikimų, kad motinos pamesdavo vaikus ir pabėgdavo. Mūsų žmonės paėmę juos augino. Ne vienas toks užaugo Lietuvoje.

Teko girdėti, kad net apie Ukmergę ir Rokiškį būdavo nemažai tų atkeliaujančių iš Vokietijos vaikų ir suaugusiųjų. Jie visi skųsdavosi, kad rusai jais visai nesirūpiną, visai neduodą maisto, tik viską grobią ir vežą, žmonėms nieko nepalieką. Jokios tvarkos nesą, jokių maisto kortelių, jokių parduotuvių. Žodžiu, tie likusieji vokiečiai esą palikti bado mirčiai. Tiesiog sunku būdavo tikėti jų pasakojimui, bet argi žmonės leistų mažus vaikus į tokias rizikingas keliones, jeigu jiems nebūtų bėdos, argi motinos palikinėtų vaikus svetimame krašte, nežinomam likimui?

Kartą vienas ūkininkas atvežė vos begyvą gal kokių 7 metų vokietukę prie mūsų mokyklos ir paliko ant griovio krašto, paguldęs ant šiaudų glėbelio. Mokiniai nubėgo žiūrėti, ką jis ten daro. Jis jiems pasakojo, paėmęs pakeliui pavėžinti motiną ir mergaitę. Geroką gabalą nuvažiavęs, atsigrįžęs ir pamatęs, kad motinos nebėra, o mergaitė palikta vežime. Jis važiuojąs toliau, negalįs ja pasirūpinti, tegul vietos žmonės ją paima globoti. Mergaitė buvo visai silpna, greičiausiai nuo kokios ligos, nes badu mirti Lietuvoje žmonės būtų neleidę. Mokiniai nešė jai maisto ir vandens, bet ji jau nieko nebevalgė ir greit numirė. Žmonės ją palaidojo netoli buvusiose kapinėse. Ir niekas nesužinojo, kas ir iš kur ji buvo, tik motina kalbėjusi vokiškai, — sakęs tas ūkininkas.

Kartą viename kaime anksti rytą žmonės radę netoli savo namų kokių dviejų metų mergaitę, žaidžiančią smėlyje tarp bulvių rūsių lauke. Paėmę tą mergaitę ir užauginę kartu su trimis savo vaikais.

Miestuose būdavo vokiečių karių belaisvių lageriai. Juos vesdavo į darbus prižiūrėtojai — rusų kareiviai. Sutikę praeinančius žmones, belaisviai tiesdavo rankas, prašydami ko nors valgyti. Žmonės duodavo ką turėdavo. Būdavo tokių, kurie specialiai pasidarydavo sumuštinių ir, progai pasitaikius, atiduodavo išbadėjusiems belaisviams.

Prižiūrėtojai kartais neleisdavo paduoti, bet daugelis "nematydavo". Matyt, ir jiems būdavo gaila badaujančių. Liūdnai jie atrodydavo, išsekę, išbalę, vos kojas vilkdavo.

Matydavome ir iš Vokietijos traukiniais gabenamų žmonių, užkaltuose prekiniuose vagonuose. Atrodo, į Sibirą gabeno. Kartą pro langų grotas matėme moterų veidus.

Lietuvos gyventojams prisidėjo dar viena šelpiama "klasė"

— tai 1941 metais išgabenti "sibiriokai". Nedaug jų buvo likę, didesnė dalis išmirė nuo bado ir šalčio. Išlikusieji pasakoja, kad iki 3 metų amžiaus vaikai išmirę per vienerius metus.

Likusieji rašė laiškus ir prašė pagalbos. Žmonės siuntė maisto ir drabužių, kiek kas galėjo. Siuntė savo giminėms, pažįstamiems ir visai nepažįstamiems, jei tik gavo adresą, nes visi užjautė nelaiminguosius.

Daug tų siuntinių žūdavo, bet žmonės vistiek rizikavo, gelbėjo tuos tremtinių likučius.

Prasideda areštai

Proletariška ranka.
Čiupk buržujų.
Bus tvarka...

(Iš plakatų)

Nelengva buvo Lietuvos ūkininkių maitinti tiek visokių "klasių" žmonių. Per dieną praeidavo ne vienas ir ne du prašytojai. Valdžia taip pat skubėjo reikalauti visokių duoklių. Didesniems ūkiams uždėjo nepakeliamus mokesčius ir pyliavas. Vėliau, karui pasibaigus, jau prasidėjo "nubuožinimai" — atiminėjo žemes ir inventorių iš stambesnių ūkių.

"Tėvynės fondai" ir "Raudonosios gurguolės" išveždavo iš ūkininkų visas grūdų atsargas. Atvažiuodavo vykdomojo komiteto valdininkai su stribais, iššluodavo aruodus, sukraudavo maišus į to paties ūkininko vežimą. Sudarę visą eilę tokių vežimų, traukdavo iškilmingai su Stalino ir Lenino paveikslais ant lazdų, dažnai dar su armonika ir dainomis, sėdėdami vežime. Tokie karavanai vadinosi "raudonosios gurguolės". Ūkininkai važiavo kiekvienas savo vežime ir taip "su džiaugsmu" atiduodavo savo gaminius valstybei.

Pirmieji ūkininkai nukentėjo daugiau; vėliau pradėjo slėpti grūdus, kad bent sėklai liktų. Egzekutoriai dažnai nepalikdavo nė sėklai, sakydavo, kai reikės, valdžia duos. Tačiau neteko girdėti, kad ta valdžia būtų kam davusi sėklai grūdų, dažniau-šiai ūkininkai vienas kitą sušelpdavo, kurie turėjo kokiu nors būdu išsaugoję. Kai kur ir valdininkai būdavo žmoniškesni, palikdavo dalį grūdų ūkininkams, bet būdavo tokių, kurie palikdavo verkiančius be duonos kąsnio.

Teko girdėti kaimo žmones dainuojant:

Atvažiavo komunistas žalia uniforma.

Išmatavo mūsų pilvus ir nustatė normą...

Tu Lietuva, tu mano, tu brangi tėvyne,

Tu Lietuva, tu mano, šalele gimtine...

Netrukus atėjo eilė ir žmonių aukoms; prasidėjo areštai ir deportacijos, o to išvadavimo, kaip nėr, taip nėr. Tos "pirmos", "penkioliktos" ir "trisdešimtos" nieko neatneša. Naktinės kratos, dokumentų tikrinimai, kvietimai į miliciją ir įvairūs slapti pranešimai pačių stribų ar valdininkų duodavo progos susiprotėti, kuriems arti pavojus.

Pirmoje eilėje pradėta rankioti buvę valdžioje nepriklausomybės laikais ir vokiečių okupacijos metu buvę valdininkai. Net paprasčiausi vertėjai, moką vokiečių kalbą, dirbę kokioje įstaigoje, buvo apšaukiami gestapininkais ir areštuojami, — taip pat ir moterys, ne tik vyrai.

Toliau ėjo buvę policininkai, karininkai, šaulių organizacijos nariai, skautai, jaunalietuviai ir kitų organizacijų vadovai bei nariai. Pagaliau visokios rūšies inteligentija, dvasininkai ir buvę "buožės" — turtingesnieji. Net ir vargingesnieji buvo pavojuje, jeigu kas įskųsdavo. Įskųsti galėjo ir mažas vaikas, o išgelbėti negalėjo nei ministras, nei prezidentas. Tik rusai buvo visagaliai.

Kas rytą išgirsdavome vis naujus gandus apie areštuotus arba ieškomus. Tada žmonės ėmė bėgti į miškus, sudarinėti gynimosi būrius, kitaip sakant, Lietuva išėjo į partizaninį karą, kuris pilnai įsiliepsnojo 1946 metais ir tęsėsi iki 1954 metų, kai kur dar net ilgiau.

Partizaninis karas

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena,
Sūneli, tėvynė tave šaukia.

Pr. L.

Tėvynė pašaukė ne tik sūnelį, bet ir dukrelę, ir tėvelį, ir motinėlę, net ir mažus vaikus, kurie nors ir nekariavo, bet kartu kentėjo su visa tauta, žodžiu, visa lietuvių tauta, išskyrus nedidelį procentą parsidavėlių, išėjo į kovą prieš okupantą, pasiruošusį sunaikinti užgrobtas tautas.

Niekas iš mūsų pusės to karo nenorėjo, niekas neorganizavo, jį sukėlė okupanto mesta "pirštinė". Mes ją pakėlėme. Kai tauta pajuto esanti paskirta fiziniam, moraliniam ir tautiniam sunaikinimui, kitos išeities neliko, kaip tik leistis į kovą, kad tautos sunaikinimas priešui kuo brangiau atsieitų ir užimtų kuo daugiau laiko, kuris galėjo veikti mūsų naudai.

Taigi, lietuvių tauta išėjo į partizaninį karą, kad kuo ilgiau pratęstų savo mirties agoniją.

— Jeigu bankrutuoti, tai bent su muzika. Jeigu mirti, tai bent garbingai, bent su nuostoliais priešui, — pasakė kartą vienas partizanas.

Kodėl buvo verta kariauti

Komunistai, pajutę, kad prasideda partizaninis karas, ėmė skelbti, esą lietuviai kovoją už "arklį ir karvę". Esą, buožės, prisirišę prie turto, nenorį jo netekti, t.y. atiduoti valdžiai. Jie sakė, kad tai esanti natūrali "klasių kova", turtingųjų išnaudotojų prieš neturtinguosius, išnaudojamuosius.

Laikraščiai tylėjo apie partizanų veikimą, lyg jo visai nebūtų. Aišku, bijojo "šaukti vilką iš miško", išpopuliarinti nepalankią jiems padėtį. Tik pogrindžio spauda šiek tiek informavo visuomenę. Susižinojimas buvo sunkus, tačiau partizanai veikė visur.

Daug kas šį lietuvių tautos pasipriešinimą okupantui vadina kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Bet tai tik skambūs žodžiai. Lietuvos laisvė buvo tik perspektyvoje. Pagrindinis

kovos tikslas buvo tuo tarpu išlikti gyviems ir išlikti savo krašte, kad, atėjus valandai kovoti už Lietuvos laisvę, tauta nebūtų sunaikinta arba toli nuo savo krašto. Daugumas, išeidami į mišką, gelbėjosi ir nuo arešto ar deportacijos, kitaip sakant, išėjo į kovą ir už savo asmens laisvę. Be abejo, tauta norėjo laisvės ir nepriklausomybės, bet kova buvo perankstyva, neturint jokio užnugario, atsidūrus raudonojo tvano vidury. Kai žmogui užnerta kilpa ant kaklo, jis tada negalvoja apie "guliašą" (tai Chruščiovo terminas, norint pabrėžti gerą gyvenimą). Jam tada rūpi, kaip išlįsti iš kilpos.

Žmonės žinojo daug pavyzdžių iš 1941 m. deportacijos dienų: kas nebuvo namie, kas pasislėpė miške ar kur kitur, tie liko neišvežti ir sulaukė pasikeitimo. Tokios viltys ir dabar skatino slėptis, ypač pajėgesnius vyrus, nes visi nujautė pavojų. Juo labiau bėgo į miškus ar įvairias slėptuves tokie, kurie jau pasijuto ieškomi arba įtraukti į aukų sąrašus. Kas jiems daugiau beliko? Pabėgti į užsienį nebuvo galima, nes buvome "raudonojo tvano" viduryje, su užsieniu ribos nebebuvo.

Atkovoti Lietuvai laisvę savo jėgomis nebuvo jokios vilties. Argi galėtų maža, beginklė tauta nukariauti gerai ginkluotą, milijoninę rusų kariuomenę? Būtų didelė nesąmonė taip galvoti. Žmonių viltys daugiau krypo į pasaulio sąžinę. Jie manė, kad buvusios nepriklausomos valstybės, karo sutryptos, praradusios nepriklausomybę ne dėl savo kaltės, bus atstatytos pagal tarptautinės teisės dėsnius. Niekas negalvojo, kad esame niokojami su Vakarų sąjungininkų "palaiminimu", kad esame "parduoti" raudonajam okupantui.

Mes tikėjome, kad, sunaikinus fašistinius diktatorius, nepaliks neliesta ir kruvinoji Stalino diktatūra, mes tikėjome Atlanto charta, tikėjome teisybės ir žmoniškumo laimėjimu...

Iš užsienio taip pat ateidavo žinios, raginančios laikytis, duodančios vilčių sulaukti kokios nors permainos. Laukėme jos ir liūdome, matydami, kad kiekviena diena mus naikina.

Taigi, kova užvirė ne už ponus, ne už dvarus, ne už klases, bet už tautos gyvybę, prieš genocido vykdytojus. O kai daugeliui kovojančių nebeliko vilties išsilaikyti, tada jie kovojo už teisę numirti laisvai savo krašte. Tai irgi verta kova, nes tai geriau, negu mirti nukankintam ir pažemintam kalėjime arba Sibiro taigose pasibaisėtinose sąlygose.

*

Tą partizaninį karą bolševikai greit iš "klasių kovos" perkrikštijo į "politinį banditizmą". Kovotojus vadino "banditais" ir visus savo žiaurumus bandė suversti tiems "banditams". Girdi, jei ne tas "politinis banditizmas", jie nieko nebūtų darę, tik tie "banditai" iššaukę reikalą gelbėti tarybinius piliečius. Bet tai buvo aiškūs "vilko kaltinimai ėriukui". Kas buvo pirmiau — "banditai" ar deportacijos bei areštai? Kur kokie "banditai" buvo 1941 metais, ar kas iššovė į juos bent vieną šūvį? O deportuota ir išmarinta badu kelios dešimtys tūkstančių mūsų tautos žmonių! Ir 1944 m., kai per visą Lietuvą ėjo rusų kariuomenė, taip pat nebuvo jokių "banditų". Lietuviai jų nekliudė, žmonės dažnai valgydino alkanus kareivius, net ir plėšikaujantiems nesipriešino, žinoma, ne iš meilės, bet iš baimės. Partizaninis karas prasidėjo tik karui pasibaigus, kada prasidėjo "valymai" užimtuose kraštuose, kada čeką įsismagino vykdyti savo kruvinąsias "pareigas".

Žinoma, rusams būtų buvę maloniau, kad tauta smaugiama nė nepasispardytų. Jie pyko, niršo, prikaišiojo lietuvių tautai žiaurumą, nemoralumą, bet mes nesijautėme nusikaltę. Mūsų tautos kova, nors ir žiauri, bet buvo teisėta gynimosi kova. Ar bent vienas lietuvis atėjo žudyti į Maskvą? O rusai į mūsų kraštą atgabeno divizijas skerdikų su vilkinių šunų gaujomis mūsų tautai naikinti, mūsų žemei užgrobti. Prisidengę "išvaduotojų" vardu, jie "vadavo" mus ne tik iš duonos, bet ir sielą iš kūno.

Ar Lietuva kada buvo banditų kraštas? Kas lietuvį padarė banditu? Vienas tegali būti atsakymas: raudonasis teroras, raudonųjų imperialistų kėslai: išžudyti, išnaikinti fiziškai ir moraliai bei intelektualiai pajėgesnę tautos dalį, kad likusieji "su džiaugsmu" palenktų nugaras vergijos jungui.

Ne tik Lietuvoje vyko tas pilietinis karas, bet ir Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, nors mažai apie tai žinojome.

Ir visur visada ta pati "istorija", kiekvienos komunistų "išvaduotos" tautos — ta pati įvykių raida.

Pirmiausia tie "išvaduotieji" masiškai bėga į užsienį, kol galima. Kai jau aklinai uždaro sienas ir pradeda "valymus", tada žmonės bėga į miškus, slepiasi, ginasi. Kai jau susidoroja su miškais, išžudo ir sugaudę išgabena į Sibirą pajėgesnius žmones, ypač inteligentiją, tada jau kraštas pereina į "tylos respubliką", o tikintieji — į "tylos bažnyčią". Tada jau prasideda "rojaus" gyvenimas. Visi būna patenkinti, laimingi, už viską dėkoja partijai ir vyriausybei, viską "su džiaugsmu" atiduoda valstybei, 99,8% balsuoja, su "džiaugsmu" pasirašo nepakeliamus įsipareigojimus, vykdo darbo normas, stengiasi kelti darbo našumą, "prašo" padidinti išdirbio normas, nekeliant atlyginimo, daro soclenktynes, stengiasi nusikratyti "religiniais prietarais", smerkia "liaudies priešus", kantriai stovi ištisas valandas eilėse prie krautuvių ir tiki ateisiančia gerove, kai bus pereita iš socializmo į komunizmą, kur visiems "visko bus pagal poreikius".

O kol pereisim į tą komunizmą, einame į kalėjimus už "skairą", t.y. už vogimą savo gaminių, be ko pragyvenimas sunkus arba visai neįmanomas.

*

O skambink per amžius vaikams Lietuvos,
Tas laisvės nevertas, kas negina JOS...

Balutis

Akivaizdoje to žiauraus partizaninio karo, kuris grėsė visišku tautos sunaikinimu, ne kartą, kad ir pašnabždom pasigirsdavo Karo muziejaus varpe Įrašyti žodžiai: jie mus kaltino... kaltina ir kaltins...

Daug kas galvojo, kad dėl tos liūdnos padėties (gal tik iš dalies) kalti ir mes patys, kad 1940 metais įsileidome rusus be kovos. Jei tada būtume geruoju neįsileidę, gal mūsų laisvės reikalas būtų atsistojęs kitoje šviesoje. Tas pats ir su Latvija, Estija.

Tada mūsų valdžia pabūgo aukų, nenorėjo pražudyti žmonių, manė, kad, priėmus vergijos pančius, tauta išliks gyva. Tačiau tai buvo didelė klaida: bolševikai tuoj pat išskerdė daug tūkstančių beginklių, nesipriešinusių mūsų žmonių. Žudymas Įvairiais būdais buvo tęsiamas ir dabar... ir nežinia, kiek liks...

Ar ne geriau būtų buvę kovoti ginkluotai, vadovaujamai kariuomenei, negu dabar po miškus menkai ginkluotiems, blogai organizuotiems, sunkiose sąlygose? Ar ne geriau būtų buvę mirti garbingoje kovoje už savo krašto laisvę, negu pabaigti gyvenimą savižudybe ar mirti badu Sibiro, taigose, prirakintiems vergo grandinėmis? Kiek tūkstančių ten žuvo — kas suskaitys?

Mažosios tautos daro didelę klaidą, kad duodasi "išvaduojamos" be kovos. Jos nujaučia, kad nepajėgs kovos laimėti, bijo aukų, o paskui turi pakelti didesnes aukas, negu kare.

Bolševikai nenori užimti naujų kraštų smurtu, užpuolimu, karu, jiems daug geriau "išvaduoti" arba "apsaugoti" nuo "imperialistų, kapitalistų, fašistų"...

Jeigu "vaduojamieji" kovotų prieš juos, tada, gal būt, jiems nebūtų tokio didelio noro "vaduoti", nes nebūtų vilties nusiplauti kruvinas rankas ir vaidinti geradarius. Ir pasaulio opinija apie ginklu užgrobtą mažą valstybę būtų kitokia, negu apie prisijungusią "savo noru". Tų "norų" niekam nėra noro nagrinėti nei į juos gilints, o pavergtiesiems pasisakyti nėra kur. Jų balsas užgniaužtas. Jeigu kur ir prasiveržia, lieka šaukiančiu tyruose.

*

Ne visi partizanai buvo ginkluoti, ne visi nelegalioje būklėje. Daugumas priklausė partizanams, bet gyveno kaip legalūs piliečiai, t.y. dirbo slapta. Tokių buvo visur pilna. Su aktyviais partizanais buvo palaikomas ryšys. Ryšininkėmis būdavo daugiausia moterys, net ir vaikai. Kaimiečiai maitino ir slapstė ginkluotuosius, aktyviuosius partizanus. Daktarai slapta juos gydydavo sužeistus ar sergančius; vaistininkai, gailestingosios seserys ir slaugės pristatydavo vaistų, kunigai suteikdavo mirštantiems paskutinius patarnavimus, tuokdavo, klausydavo išpažinčių.

Komunistai žinojo, kad tų "banditų" yra masės, kad visa tauta prieš juos sukilus, kad jiems bus sunku įveikti.

Kartą paskaitoje studentams Vilniuje marksizmo-leninizmo dėstytojas Pušinis skundėsi "banditais"; jų visur esą pilna: ir mokyklose, ir įstaigose, ir kaimuose. Visur apsėdę "banditai", ir kova esanti nebeįmanoma.

— Kovok su banditais, kovok!! — šaukė jis, isteriškai plasnodamas rankomis, — kovok, kai šalia tavo draugas banditas! Toks ministeris Vaišnora savo brolį banditą ne tik "pakovojo", bet ir dokumentus išdavė! Kovok su banditais, kovok!!...

Taigi, komunistams buvo aišku, kad prieš juos nusistačiusi visa lietuviškoji visuomenė, ne kokia "buržujų" saujelė, ne kokia klasė, bet visa tauta. Jiems parsidavusių buvo labai mažai, priverstieji tarnauti taip pat neturėjo pasitikėjimo.

Kaimuose partizanai buvo šeimininkai, visur juos priimdavo, slėpdavo, šelpdavo ir suteikdavo reikalingų žinių. Ir nenuostabu: jeigu mūsų žmonės vokiečių okupacijos metu šelpė rusų belaisvius maistu, slapstė žydus, rusams atėjus, šelpė vokiečių belaisvius ir Rytprūsių badaujančius vokiečius, tai kaipgi galėtų nepadėti savo žmonėms, priešo gaudomiems, persekiojamiems, bėgantiems nuo kančių ir mirties? Juo labiau, kad tie žmonės buvo žinomi, dažnai net artimi giminės ar savos šeimos nariai.

Kviečia į partizanų eiles

1946 m. rudenį gavau pasiūlymą įstoti į partizanų eiles.

Iki šiol mano veikla apsiribojo pogrindinės spaudos platinimu. Ją gaudavau iš vieno pažįstamo J.P., kuris 1946 m. rudenį buvo areštuotas kartu su savo seseria. Abu nuteisti ir išgabenti į Sibirą. Brolis tenai mirė, sesuo, atkalė jus keletą metų, grįžo be priekinių dantų, sakė, dantis išmušę tardytojai Marijampolės kalėjime.

Dabar buvau pakviesta įstoti į partizanų dalinį, kuris duos uždavinius ir reikės juos vykdyti.

Pasakiau vieną sąlygą, kad niekada nei žodžiu, nei darbu nesutiksiu prisidėti prie kokio nors žmogaus nužudymo ar kokio nors kito darbo, nesuderinamo su sąžine. Gavau patikrinimą, kad turėsiu dirbti tik plunksna, daugiau nieko iš manęs nebus reikalaujama. Turėsiu ryšį su tuo vienu asmeniu, kuris pasiūlė, gausiu temą ir nurodymus, kuria kryptimi tą temą gvildenti, šiek tiek medžiagos, bet medžiagą reikės ir pačiai rinkti iš aplinkos. Taigi, reikės rašyti referatus ir perduoti tam žmogui.

Tas pats asmuo išdėstė ir savo reikalavimus. Svarbiausia, niekam apie tai nesipasakoti, niekada nelaukti už tą darbą kokio atlyginimo, būti pasiruošus visokioms aukoms, nes nėra garantijų, kad nepakliūsime į čekistų nagus. Dėl tos priežasties stengtis kuo mažiau žinoti, valdyti smalsumą. Jeigu pakliūsi, nežinodamas — nieko neišduosi, taigi, geriau nežinoti. Namuose nelaikyti jokių juodraščių ar bet kokių nelegalių raštų ir kitokių daiktų, kurie kratos metu galėtų būti laikomi inkriminuojama medžiaga, kaip pvz. pogrindiniai laikraštėliai, Lietuvos vėliava, vytis ir pan. Graudu buvo sudeginti tautinę vėliavą, laikytą skrynios dugne su viltimi netrukus ją iškelti laisvoje Lietuvoje, bet reikėjo...

Ir taip tapau bloga partizane, nes stačiau sąlygas: geras partizanas jokių sąlygų nestato.

Pirmasis referatas, kurį gavau rašyti, buvo apie mokyklų padėtį okupuotoje Lietuvoje. Medžiagos buvo daug, referatas buvo gana didelis.

Kitą temą rašiau nebe rašalu, bet pienu, saugumo sumetimais, gavus patarimą iš to vadovo. Šis rašymo būdas buvo žinomas Leninui. Jis taip rašė savo raštus kalėjime — "rašė pienu tarp eilučių medicinos knygose". Neblogas, matyt, buvo caro kalėjimas, jeigu jis turėjo ir pieno, ir medicinos knygų, ir kuo rašyti, ir sąlygas rašyti. Komunistų kalėjimuose niekas nieko neparašo.

Taigi, naudojome Lenino metodą. Taip atrodė saugiau, nes prirašytas sąsiuvinis atrodo švarus. Perskaityti galima užbars-čius kokių suodžių ar pelenų ir, juos nušluostant, pasilieka tamsios raidės.

Bet vargu būtų padėjęs šis rašymo būdas, jeigu būtų pasitaikius krata, ir būtų radę tuos sąsiuvinius. Juk čekistai ne tik skaito Lenino raštus, bet ir specialiai apmokyti, žino visokių gudrybių daugiau negu mes.

Netrukus sužinojau, kad ir toji Marytė, kuri už sienos gyveno, tą patį darbą dirba, ir dar vienas bendradarbis, jaunas vaikinas Leonardas R. Mums buvo leista reikale pasitarti, bet mes tuo leidimu mažai naudojomės, vengėme apie tai kalbėti, kad kartais kas nenugirstų, juo labiau, kad buvome pajutę ir palangėse kai kada tamsiais vakarais būnant "klausytojų". Gal kartais ir be jokių uždavinių koks smalsuolis pasiklausydavo pro šalį eidamas, bet atsarga gėdos nedaro. Jokių bendrų pasitarimų nedarydavome, jokių posėdžių tais reikalais.

Po kelių mėnesių vieną pavakarę mūsų vadovas atsivedė pas mane anuos du ir pranešė, kad esanti tokia tradicija — visi darbuotojai turį duoti priesaiką. Mes dar nebuvome tos ceremonijos atlikę.

Visi trys pakėlėme dešinę ranką ir kartojome iš paskos priesaikos tekstą. Jį mažai prisimenu, tik šiek tiek turinį. Pasižadėjome niekada nebendradarbiauti su mūsų tautos priešais, dirbti savųjų naudai, neišduoti mūsų veiklos, vykdyti pavestus uždavinius.

Vadovas prasitarė, kad mūsų raštai einą į štabą, o iš ten patenką net į užsienį, kur esą mūsų pabėgėliai.

Rašyti galėjome tik teisingus faktus, meluoti buvo draudžiama. Ir kam meluoti, jeigu ir teisybės visos neįmanoma surašyti? Tiek baisaus vargo buvo aplinkui, tiek žudynių, smurto, priespaudos, neteisybės. Kiekvieną rytą atėję į darbą išgirsdavome, kad kas nors žuvo, areštuotas ar dingęs be žinios.

Vieną rytą einu pro rinką, žiūriu — guli kažkoks lavonas, dar toliau — kitas. Niekas ir nesužinojo, kas ir iš kur jie buvo, dokumentų nerado. Naktį ėjo, stribai-sargybiniai nušovė.

Žuvusius partizanus komunistai įsismagino niekinti visokiais būdais. Atveždavo lavonus, pamesdavo ant rinkos, mėtydavo juos mėšlais, spardydavo, spiaudydavo, keikdavo...

Vieną kartą atvežė porą nušautų, pametė ant rinkos, stribai tuos lavonus kaip beišmanydami niekino. Kitą dieną ėjus pro šalį kažkokia moteris ir sušukusi, kad tai B. valsčiaus stribai, o ne partizanai. Tada juos tuoj paėmė ir išvežė į savo miestelį laidoti. Jie buvo partizanų nušauti. Kadangi stribai būdavo daugiausia neuniformuoti, tai ir atskirti būdavo sunku nepažįstant.

Teko girdėti, kad kitur dar baisiau niekindavo partizanų lavonus: valkiodavo juos už kojų pririšę prie arklio arba prie vežimo; žemyn galva murkdydavo į išvietes, visaip išdarkytus, rožančiais pažabotus, laikydavo rinkose po kelias dienas. Pakasdavo juos be karstų. Artimieji neidavo nė žiūrėti, nes bijodavo, kad susijaudinę gali išsiduoti esą giminės ir susilaukti represijų. Už bet kurį šeimos narį partizaną ar išbėgusį į užsienį visi likusieji šeimos nariai buvo atsakingi.

Kadangi kolchozų dar nebuvo, arklius turėjo tik ūkininkai. Automobilių iš viso mažai tebuvo. Ūkininkai kas dieną buvo varinėjami į vadinamąsias "pastotes" ką nors vežti.

Jos buvo tikra rykštė ūkininkams. Tai talkos pakinkytais vežimais. Visoks transportas, kur traukiniai nesiekė, buvo atliekamas arkliais. Dieną naktį ūkininkus varinėjo ne tik vežioti valdžios žmones, bet ir areštuotus ir sužeistus kovotojus.

Karui pasibaigus, ūkininkai pradėta varinėti į miškus medžių kirsti. Kiekvienam ūkininkui buvo uždėta miško iškirtimo norma. Žmonės kirto miškus, ruošė statybinę medžiagą ir malkas; kai kur išveždavo, kai kur palikdavo miškuose. Mes nesupratom, kam toks skubus plataus masto miškų naikinimas. Daug kas galvojo, kad bolševikai nesitiki ilgai pasilikti, užtat stengiasi ką galėdami iš užimtų kraštų išgrobti. Bet tai buvo klaidinga nuomonė. Mes buvome perdaug naivūs, o jie žinojo, ką daro. Miškai buvo kertami prie geležinkelių linijų, prie didesnių vieškelių ir iškertamos plačios kvartalinės linijos per visą mišką. Jie ruošėsi partizaniniam karui, nes žinojo, kad prasidėjus "valymams", žmonės kovos ir slėpsis miškuose.

Teko girdėti, kad viename kaimyniniame valsčiuje ūkininkas buvo pavarytas vežti pašautą, dar gyvą partizaną. Pasirodė — tas buvo jo sūnus. Nuvežęs į miestelį, tėvas turėjo jį pamesti ant rinkos. Jis atsargiai iškėlė jį ir paguldė, o prižiūrėtojai užpuolę jį barti, kad peršvelniai imąs "banditą", reikią drėbti, kad ir kaulai treškėtų. Tėvas iškentė, niekas nesuprato, nesužinojo, kas buvo tėvui tas "banditas". Šeima tuo tarpu liko neišvežta.

Mūsų miestelyje partizanus laidodavo netoli milicijos būstinės, ant upelio kranto. Būdavo atsitikimų, kad iš nakties atsirasdavo ant kapo vainikas. Milicijos būstinė visada buvo saugojama.

Vieną dieną išgirdau, kad rinkoje guli penki partizanai, jų tarpe ir vienas pažįstamas B. Nėjau žiūrėti. Mažai kas eidavo į tokias "pramogas", nes buvo ir pavojinga: šnipai saugodavo, stebėdavo, kas ateis ir kaip reaguos. Tie, kurie ateidavo niekinti lavonų, būdavo "geri", kurie bent kokiu būdu parodydavo gailestį, jau būdavo pažymėti, kaip "liaudies priešai". Užtat ir žuvusiųjų artimieji vengdavo "lankyti" savuosius. Dažniausiai išsigindavo nieko nežiną.

Neteko girdėti, kad lavonai būtų atiduoti namiškiams palaidoti, jeigu ir žinodavo, kurios šeimos. Pakasdavo, paprastai, stribai. Pakasdavo pakankamai pasisotinę patyčiomis, išniekinimais tų žuvusiųjų. Teisingai sakoma nežinomo autoriaus dainoje:

Jūs mus laidot negalėsit,

Vien tik širdis verkt galės.

Išniekinti mūsų kūnai Gatvėse gulės...

Mokykloje prie miško

1946 m., pabaigoje, rodos, lapkričio mėnesį, gavau įsakymą vykti į kitą mažesnę (septynklasę) mokyklą perimti direktoriaus pareigų. Mokykla buvo bažnytkaimy už 9 klm. Direktorius (istorikas Jonas Norkus) gavo leidimą išsikelti į Kauną, nes ten gyveno jo šeima. Toji mokykla buvo pamiškėje. Jokios apsaugos nebuvo, nei milicijos, nei kariuomenės. Visa apylinkė buvo partizanų globoje.

Nebijojau jų, bet buvo pavojinga apie tai prasitarti, kad žinia nenueitų iki "karaliaus ausies".

Į mokyklą atsisakiau vykti ir nevykau. Po trijų dienų gavau griežtą raštą iš švietimo skyriaus, įsakė vykti kuo greičiau, laikinai perimti pareigas, kol paskirs naują direktorių, atseit, neilgam laikui. Tada nuvykau ir pradėjau darbą. Kasdien vaikščiojau pėsčia po devynis kilometrus, nes nebuvo kuo važiuoti. Gavau pas vieną gyventoją netoli mokyklos kambarėlį, blogam orui esant, pernakvodavau tenai.

Prieš Kalėdas vieną rytą atėjus radau mokykloje netvarką. Naktį buvę partizanai, apmušę sargą už tai, kad nenorėjo įleisti į mokyklą, ir sudaužę, sudraskę visus komunistinius paveikslus. Reikalavę, kad klasėse pakabintume Lietuvos Vytį ir kryžius, kaip būdavo nepriklausomybės laikais.

Po pamokų, parėjus namo, pranešiau milicijai apie pogromą ir parašiau raštą švietimo skyriui, nes nepranešus tektų pačiai atsakyti už tuos sudraskytus "dievukus". Tą patį vakarą pasivijo mane gatvėje milicijos viršininkas ir įsakė eiti kartu su juo. Nuvedė į milicijos būstinę, davė atsisėsti, nieko neklausė, nieko nesakė, bet ir išeiti neleido apie porą valandų laiko. Pagaliau atėjęs pasakė, kad galiu eiti, ir nieko daugiau. Vėliau sužinojau, kad jie mane laikė areštuotą. Telefonu susisiekę su tuo bažnytkaimiu, apklausinėj o tuos žmones, kur nakvodavau, ar buvau pogromo metu tenai. Žmonės pasakė, kad nebuvau, tai mane paleido. Jeigu būčiau ten buvus, tai būčiau pakliuvus į kalėjimą. Jeigu sargą sumušė, o manęs nemušė, tai būtų įrodymas, kad esu jų šalininkė. Taip paprastai būdavo: jeigu pas ką buvo partizanai ir nieko bloga nedarė, tai tokį jau reikia areštuoti, kaip turintį ryšį su partizanais.

Netrukus ateinu į mokyklą — vėl buvę partizanai, klasėse pakabinę kryžius, pagrasinę sargui, kad nemėgintų nuimti.

Kas daryti? Jeigu rastų nepranešus dirbant su kryžiais klasėse, be abejo areštuotų, galbūt, ne mane vieną. Jeigu nuimsi kryžius — vėl įrodymas, kad nebijai partizanų, atseit, turi su jais ryšį.

Pasakiau, kad tų kryžių niekas neliestų, ir išėjau į miliciją. Nuėjus pasakiau, kas buvo įvykę. Jie įsakė kuo greičiau kryžius nuimti. Bet aš jiems pareiškiau, kad niekas iš mūsų jų neims, kad mums dar nenusibodo gyventi.

— Ginkluoti pakabino, ginkluoti tegul ir nukabina, mes dirbame savo darbą, o jeigu negalima ramiai dirbti, tai tegul tą mokyklą uždaro. Aš daugiau ten nedirbsiu, tegul atleidžia iš pareigų!

Tą patį parašiau ir švietimo skyriui.

Kryžiai kabojo klasėse porą savaičių. Vieną dieną atvykę milicininkai juos nuėmė.

Gavus progos, papasakojau tuos įvykius mūsų grupės vadovui. Netrukus jis man pranešė, kad daugiau ten nieko nebūsią.

Pasilikti tenai vistiek buvo pavojinga dėl milicijos. Be abejo, jie mane įtaria, seka, ir konfliktų nebuvimas jų įtarimą sustiprins.

Taigi, kiekviena proga prašiau atleisti nuo direktoriaus pareigų, grąžinti į senąją vietą. Sekantį rudenį po atostogų grįžau į savo senąją vietą. Į mano vietą paskyrė jauną berniuką. Miško broliai daugiau mokyklos nebeužkabino. Pasirodė, tai buvo kelių vyrų išsišokimas be vadovybės įsakymo. Tokie neapgalvoti žygiai ne kartą brangiai atseidavo laisvėje esantiems, nukentėdavo net pačių partizanų draugai.

Vargas buvo gyventi kaime arba kokiame pamiškės bažnytkaimyje: Žmonės neturėjo ramybės nei dieną, nei naktį. Būdavo tikrų plėšikų, kurie, prisimetę partizanais, ateidavo ir apiplėšdavo.

Vienas mano pažįstamas ūkininkas Žemaitijoje buvo naktį užpultas tariamų partizanų, bet paaiškėjo, kad tai būta plėšikų. Šeimininką sumušė mirtinai už tai, kad nenorėjo atiduoti kailinių ir batų. Kiek pasirgęs jis mirė. Namiškiai pasakojo, kad tie "partizanai" patylom kalbėjęsi tarp savęs rusiškai.

Ateidavo naktimis ir čekistai arba stribai saugoti, ar neateis partizanai į kokį nors ūkį. Jeigu ateidavo, tai ūkis patekdavo į kovos ugnį.

Kartą pas vieną ūkininkę, kurios vyras buvo areštuotas, atėjo vakare vienas stribas ir paprašė nakvynės. Naktį atėjo kiti stribai, netikėtai įsiveržė į grįčią, nušovė tą nakvojusį stribą ir šeimininkę sunkiai sužeidė. Matyt, kas nors pamatė ir stribą palaikė partizanu.

Kitą kartą atėjo pas ūkininką "partizanai", išsivarė šeimininką ir jo žentą ant vieškelio ir abu sumušė, esą už tai, kad yra bedieviai ir palankūs bolševikams. Tie žmonės suprato, kad čia nėra partizanai. Šeimininkas visą laiką sakęs, jog girdėjęs bažnyčioje kunigą sakant, kad kiekvieną valdžią reikia gerbti, kokia ji bebūtų. Provokatoriai-čekistai, nieko nelaimėję, tik apkūlę žmones paleido.

To vargšo beginklio, be apsaugos kaimo žmogelio dieną ir naktį laukė visoki pavojai. Daug jų ir žuvo. Kiekviena didesnė sodyba, kiekvienas miškelis prie kaimo turi savo kruviną istoriją.

Kartą mėginome apytikriai skaičiuoti, kiek Lietuvoje žūsta žmonių. Prileidus, kad per parą žūsta kiekviename valsčiuje po vieną žmogų, ir tai jau būtų apie 300. Bet jų žūdavo daugiau, kai kada net dešimtimis reikėdavo skaičiuoti, "Giljotina" nesustodavo nei dieną, nei naktį. Tokios "taikos" mes sulaukėme karui pasibaigus.

Išbėgusių į užsienį likę šeimos nariai arba giminės būdavo čekistų tardomi, mušami, areštuojami, ištremiami. Pasilikusieji kentėjo ir už išbėgusius, ir už žuvusius, už miškuose esančius ir dingusius be žinios.

Žmonės pasakodavo apie įvairias čekistų provokacijas. Kai kada jie įtaria kokį žmogų, bet neturi kaip prikibti, tada paima jį, areštuoja ir pasiunčia kokį šnipą į apylinkę. Tas, atėjęs pas žmones, ima gailėti areštuotojo žmogaus, su užuojauta stebisi, už ką galėjo areštuoti tokį gerą žmogų. Žmonės, nesuprasdami pinklių, ima spėlioti, gal už tai, gal už aną; girdi, jis prie Smetonos buvo šaulių organizacijoje ar kokioje kitoje. Šnipas viską nuneša, kur reikia. Tardytojai areštuotajam pakloja tuos "nusikaltimus". Žmogus nusigąsta ir prisipažįsta.

Kalinių būdavo tiek daug, kad jų netalpindavo į kalėjimus. Iškasdavo žemėje vadinamas "zemliankas" — žemines. Jos buvo vadinamos bunkeriais. Juose būdavo atliekami pirmieji tardymai, kankinimai. Taip pat bunkeriais buvo vadinami ir partizanų gyvenamieji slapti urvai miškuose ir sodybose.

*

Mūsų miestelyje ir apylinkėse vaikščiodavo kažkoks šlubas senas rusas elgetaudamas. Lietuviškai jis nekalbėdavo. Atėjęs visada sakydavo tą patį: "Daite, daite biednam kaliečke, dai-te"... Kartais dar pridurdavo "lašanų" (lašinių).

Duodavom, ką galėdami, kartais ir pavalgydindavom. Niekas nežinojo jo nei vardo, nei pavardės, nei kur jis gyvena. Vadinome jį "Lašanais". Vėliau jis nebeateidavo, išgirdome, kad partizanai jį nušovę, buvęs rusų šnipas, mokėjęs lietuviškai Lietuvos rusas.

Vienas lietuvis elgeta (A.) taip pat žuvo dėl tos pačios priežasties. Vėliau dėl jo buvo didelė byla. Žuvo trys žmonės. O kiek dar tokių buvo kitur, apie kuriuos nežinome.

*

Norėdami išvilioti iš miškų partizanus, čekistai skelbė amnestijas, žadėjo nebausti tų, kurie ateis patys, užsiregistruos ir norės legaliai gyventi. Gal kas ir būtų atėjęs, bet mažai kas patikėjo bolševikams: jie visur visada viena kalba, kita daro. Visokius pažadus jie laiko tol, kol jiems naudingi. Apylinkėje ėjo kalbos, kad vienas kitas, parėję iš miško, bet greitai — po dviejų trijų savaičių — buvę areštuoti kita dingstimi.

Kova prieš rusų kolonistus

Netoli Vilkaviškio yra didelis kaimas — Obšrutai. Čia gyveno daug stambių ūkininkų. Po karo daug ūkių liko tušti. Daug žmonių išbėgo į Vakarus; buvo ir išvežtų į Sibirą, ir pasišalinusių. Į tuos ūkius valdžia atgabeno iš kažkur rusus kolchozninkus. Vieną iš jų padarė apylinkės pirmininku. Taigi, ir tos apylinkės lietuviai pateko jų valdžion. Nesidomėjome Jais, nes tų rusų visur buvo pilna ir visur jų reikėjo bijoti. Neprisimenu, kiek laiko jie ten gyveno; žinau, neilgai, turbūt nė metų nepragyveno.

Vieną vėlų vakarą pamatėme toje pusėje gaisrų pašvaistę, buvo girdėti šūviai. Netrukus sukruto visas miestelis, nes rusas, apylinkės pirmininkas, raitas, putotu arkliu, atlėkė prašyti pagalbos: juos užpuolę "banditai" deginą namus, šaudą žmones.

Pagalba nuvyko, bet jau buvo per vėlu. Namai liepsnojo nebeužgesinamai, o padegėjai buvo dingę. Atvežtieji rusai žiauriai nukentėjo. Buvo ir nušautų, ir sudegusių, ir iš baimės mirusių.

Mūsų mokykla gavo įsakymą pasiųsti vyresnių klasių mokinius duobių kasti kapinėse.

Atlydėjo trisdešimt du karstus, jų tarpe buvo keli mažų vaikų karstai. Likusiųjų riksmas, raudos buvo neapsakomos. Mūsų žmonės vengė pasirodyti gatvėse, graudu buvo žiūrėti į žmonių kančias. Be to, jie mus visus laikė jų nelaimės kaltininkais, nes mes buvome lietuviai. Visi tylėjome. Tylėjome ir piktinomės tokiu savų žmonių žiaurumu, ypač moterų ir vaikų žudymu.

Netrukus, gavus progą, pareiškiau savo pasipiktinimą vienam žmogui, kuris taip pat dirbo su partizanais. Bet jis buvo kitos nuomonės. Kai pasakiau jam, kad tie maži vaikai nieku nekalti ir turėjo teisę gyventi, jie ne savo noru čia atvažiavo, juos atvežė, tai jis man išdrožė ilgą pamokslą-oraciją. Jis pasakė, kad mes, moterys, esame trumparegės, matome tik patį faktą, bet nematome jo priežasties nei padarinių. Mes gailime kelių rusų vaikų, o pamirštame tūkstančius mūsų tautos mažų vaikų, išmirusių badu Sibire.

— Argi jie neturėjo teisės gyventi? O kiek dabar mūsų žmonių kas dieną miršta jų nukankinti? Iš lietuvių atiminėja žemes, o rusams duoda. Jie atvežti užimti mūsų namų, mūsų žemės, o mes važiuosime į Sibirą badu mirti. Gana, kad mūsų miestai visi rusų garnizonais apstatyti, pilnoje jų valioje, — jau ir į kaimus rusus veža! Ne! Mes juos šaudysime tol, kol pajėgsime. Mes turime juos šaudyti! Tai yra mūsų teisėta kova prieš kolonizaciją. Jie neturi jokios teisės taip su mumis elgtis. Jeigu jie nieko nepaiso, tai ir mes darome tą patį. Mums nėra kitos išeities. Jie turi savo krašte didžiulius plotus negyvenamos žemės, dirvonuojančius kolchozų laukus, kiurių nepajėgia apdirbti, o veržiasi į svetimas žemes, grobia turtą ir naikina žmones. Mes esame karo stovyje su jais. Kolonistai mus visus šnipinėja ir pasirašinėja deportacijų aktus. Jie yra mūsų priešai. Jie apginkluojami.

Ką galėjau jam atsakyti?

Netrukus iš sudegusių ir likusių sodybų rusai išvyko į saugesnes vietas — miestelius ir miestus. Buvęs apylinkės pirmininkas (Golubovskis) atsikraustė į mūsų miestelį ir tapo valsčiaus pirmininku. Toje apylinkėje nebeteko girdėti apie naujų kolonistų atvežimą į kaimus.

*

Netolimoje apylinkėje buvo (turbūt ir tebėra) didelė Antanavo spirito varykla. Tai buvusio dvaro centras. Čia dirbo daug darbininkų ir tarnautojų.

Vieną rytą išgirdome, kad ten apsilankę "naktiniai svečiai". Tik šis apsilankymas nebuvo toks liūdnas, nes žmonių aukų nebuvo. Kadangi čia ginkluotų pareigūnų nebuvo, niekas nesipriešino, tai ir jie nešaudė, tik įsakė nejudėti iš vietos. Patys šeimininkavo, kaip savo namuose. Pasiėmę visokio turto ir gyvulių, išvažiavo savo keliais, palikę pririštas lauke dvi karves, kurios visą laikė baubė. Žmonėms buvo įsakyta nejudėti iš vietos, kol jie išvažiuos. "Belaisviai", girdėdami karvių baubimą, galvojo, kad "svečiai" dar neišvažiavę ir tik rytą apsižiūrėjo, kad jų seniai nėra. Valdiško turto niekam negaila, užtat ir šis "vizitas" niekam nebuvo liūdnas.

Partizanų gretos retėja

Kartą vienas iš mūsų pogrindininkų pasisakė turėjęs pasiūlymą išvykti į Švediją, bet atsisakęs, nes čia esąs reikalingesnis, negu kur kitur. Užsienyje esą ir taip daug mūsų pabėgėlių, kurie padarys, ką galės, savo kraštui.

Vėliau paaiškėjo, kad toji "Švedija" buvo čekistų provokacija. Kurie tik buvo užsirašę išvykti, netrukus susilaukė arešto. Ryšininkai, kurie verbavo tuos "važiuotojus", patys nežinojo, kam jie dirba. Taip kažkoks čekos agentas, įsiskverbęs į pogrindį, sužvejojo ne vieną neapdairią "žuvelę".

Kovotojų gretos vis retėjo. Kasdien ateidavo gandai iš apylinkių apie žuvusius ir areštuotus. Neprisimenu tiksliai datos, — rodos 1947 metų vasarą — milicijos kieme buvo paguldyti du lavonai. Komunistai triumfavo, įveikę didžiulį "banditų" vadą, slapyvardžiu "Žveją". Antrasis buvęs jo pavaduotojas — adjutantas. Buvo suruoštos paskaitos gyventojams, kad ir mirusių žmonės dar daugiau neapkęstų. Visi buvo raginami į kovą su liaudies priešais, buržuaziniais nacionalistais, kenkėjais, tarybų valdžios priešais. Pasakė ir pavardę to "Žvejo" — tai buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkas ltn. Baltūsis.

Vėliau sužinojome, kad ir mūsų ketvertukas priklausė jo daliniui, kad štabas buvo kaime už 3 klm., bet dabar jau buvo išsikėlęs.

Sužinojome ir žuvimo aplinkybes. Jie buvo sustoję pas vieną ūkininką, slėpėsi daržinėje. Čekistai atsekė pėdomis ir apsupo tą ūkelį. Šeimininkui įsakyta tarpininkauti, vesti derybas, kad pasiduotų be kovos. Nežinia, ką jie pasakė šeimininkui, nes jis, aišku, visko galėjo nepranešti. Kol tas sugrįžo, pasigirdo šūviai daržinėje... Kovotojai užbaigė savo gyvenimo dienas savižudybe.

Kas suskaitys, kiek tokių kunigaikščio Margio pavyzdžių buvo mūsų krašte tuo metu? Daugelio tokių įvykių ir liudininkų nepaliko. Net patys čekistai prasitardavo, kad, paėmę bunkerius, kai kada randą visus negyvus.

Netolimoje apylinkėje nusižudė vienas kovotojas, slapyvardžiu Povilas, susisprogdindamas granata, rugiuose priešų apsuptas.

Teko girdėti, kad viename mūšyje, žuvus dviem broliam, prie kulkosvaidžio stojo sesuo ir, iššaudžius visus šovinius, susisprogdino granata, kad gyva nepatektų priešams.

*

Mūsų pogrindinis darbas, vadui žuvus, sustojo, nebegavome jokių uždavinių.

1948 m. pavasarį jaučiausi nusilpus ir nesveika. Nuvažiavau į Kauną pas gydytoją prof. Vladą Kairiūkštį, kuris dirbo privačiai. Už vizitą imdavo penkiasdešimt rublių, nes už leidimą verstis privačia praktika valdžiai mokėjo labai didelius mokesčius. Pacientų pas jį būdavo didžiulės eilės, daug daugiau, negu pas "veltui" gydančius.

Vizitas truko apie valandą, nuodugniai patikrino sveikatą ir gerokai pasikalbėjome. Jis pasisakė turįs rūpestį dėl vieno provincijos miestelio klebono, kuris atvežtas į ligoninę. Gydytojai negalį nustatyti diagnozės, kvietę ir jį į konsilijumą (geriau būtų "konsultaciją").

—    Gęsta žmogus, kaip žvakė, ir negalima nustatyti nuo ko, — sakė gydytojas.

Netrukus tas klebonas mirė. Buvo tik keturiasdešimt metų ir anksčiau buvęs sveikas.

Vėliau nugirdau, kad minėtas klebonas naktimis buvo vedamas į miliciją tardymams. Be abejo, tai ir buvo jo ligos priežastis, bet jis negalėjo to nė gydytojams pasakyti.

*

Mokykloje darbas buvo sunkus. Vis didesni reikalavimai buvo statomi tarybiniam mokytojui. Juo toliau, juo daugiau politinių žinių reikalavo iš mokinių ir mokytojų, juo daugiau kovoti prieš "religinius prietarus", o mes patys dar vis eidavome Į bažnyčią.

Kartą atvažiavo iš rajono (apskrities) kažkokie apie mokslą nenusimaną egzekutoriai, sušaukė mokytojų posėdį ir kiekvieną dūrė pirštu klausdami:

—    Eini į bažnyčią?

Kai kurie sugalvojo gudrius atsakymus, pvz.: "Dabar neinu", kiti mikčiodami žadėjosi nebeiti, treti atvirai pasakė: "Einu", dar kiti sakėsi niekada nėję ir t.t.

Egzekutoriai pareiškė:

—    Pasirinkite mokyklą arba bažnyčią. Kas eis į bažnyčią, mokyklą turės palikti!

Mes patys savo mintyse dar pridėjome, kad ne tik mokyklą, bet ir savo kraštą tokiems teks palikti, nes tokie bus įrašyti į "liaudies priešų" sąrašus.

Po kiek laiko viena mūsų mokytoja, pareigūno užklausta, ar tikinti, su humoru atsakė:

— Tikiu, bet žmonių nepiktinu, į bažnyčią neinu.

Ir taip visi įpratome "žmonių nepiktinti". Retkarčiais pavažiuodavome toliau, kur nėra pažįstamų ir niekas "nepasipiktins".

1948 m. deportacijos

1948 m. gegužės-birželio mėn., kai dar mokykloje tebevyko pamokos, vieną vakarą, saulei leidžiantis, buvo sukviesti į valsčiaus vykdomojo komiteto būstinę visokių įstaigų tarnautojai, jų tarpe vienas kitas ir mūsų mokytojas.

Kaip vėliau sužinojome, juos suvarė į vieną kambarį, užrakino ir pasakė, kad jie čia pakviesti į talką padėti "buožes" išvežti.

Atsisakyti nuo "talkos" niekam neleista. Čia pat duota instrukcijos, kaip tą "darbą" reikės atlikti. Išeiti nė vieno neišleido. Visi turėjo užrakinti laukti vidurnakčio, kol jie bus pašaukti, sunkvežimiams atvykus.

Jau pritemus vienas iš užrakintųjų — mano kaimynas, — apsimetęs pilvo skaudėjimu, išsiprašė išeiti iš "nelaisvės" bent kelioms minutėms. Jo namai buvo netoli. Uždusęs atbėgo pas žmoną ir pranešė, kad naktį prasidės išvežimas. Pats vėl tekinas nubėgo atgal, kad nepradėtų jo ieškoti. Žmona tuoj pranešė kitiems, patikimiems kaimynams. Greit sužinojo visas miestelis, daug kas išbėgo iš namų, pasislėpė. Į kaimus jau nebuvo galima nunešti žinios, nes pavojinga buvo naktį vaikščioti.

Prisimenu, viską palikus, nuėjau nakvoti pas to, kuris pranešė, žmoną. Buvo aišku, kad į jų namus neis.

Miegas neėmė. Apie vidurnaktį ėmė burgzti sunkvežimiai, dardėti ratai... Mes meldėmės ir verkėme, gaila buvo žmonių, nežinia, kurie pateks.

Rytą bijojau pareiti namo, bijojau net ir čia prie lango prieiti, kol šeimininkė sužinojo, kad mano namuose "vežikų" nebūta, atseit, mano eilė dar neatėjus.

Reikėjo eiti į darbą, neparodyti, kad tie "buožių" valymai širdį mums diegia. Nuėjus apžiūrėjau savo auklėjamąją klasę.

Trūko kelių, pačių geriausių mokinių. Likusieji pasakojo, kad jie jau pakrauti į vagonus geležinkelio stotyje. Neseniai keturi jau buvo areštuoti, kaip "banditų" padėjėjai. Klasė liko smarkiai "nubuožinta".

Deportacija vyko visoje Lietuvoje. Tai turbūt bus didžiausia iš visų buvusiųjų. Daugiausia nukentėjo kaimai, mat, buvo mestas šūkis "sunaikinti banditų materialinę bazę". Apie šią deportaciją vienas rimtas žmogus pasakė:

—    Jeigu dar vienas toks išvežimas, jau gėda bus pasilikti.

Iš tikrųjų, pasižiūrėjus į vežamuosius, kurių daugelis buvo pažįstami ir žinomi, tai buvo geri, tvarkingi, darbštūs žmonės, niekam nieko pikta nepadarę, tik buvę turtingesni, daugiausia buvę stambesni ūkininkai.

Dalyvavusieji prie išvežimų ypatingai pergyveno tokį jų pačių išprievartavimą. Vienas tarnautojas, sugrįžęs iš talkos, verkdamas kalbėjo:

—    Neabejoju, kad ateis laikas, kada žmonės pirštais rodys į mano vaikus ir sakys: "Jo tėvas žmones į Sibirą vežė"...

Tačiau išvežamiesiems buvo geriau, kad buvo suvaryti varu tie nekalti žmonės, nekomunistai. Daugelis iš jų padėjo išvežamiesiems patardami ir sukraudami daiktus. Rusų kareiviai į besiruošiančius išvežamuosius nekreipdavo dėmesio, tik saugojo, kad nepabėgtų. Jiems nerūpėdavo, ką žmonės pasiima.

Patys vežamieji dažnai pasimesdavo, nebežinodavo, ką darą, nebesiorientuodavo, kas svarbiau, kas naudingiau pasiimti. Būdavo tokių, kurie tik rankas nuleidę stovėdavo. O momentas buvo labai svarbus. Visko, aišku, nepasiimsi, reikia atrinkti, kas reikalingiau ir naudingiau. Čia ir padėjo tie "talkininkai". Kur "talkino" tikri komunistai, tai neleido žmonėms daug daiktų imti, nes norėdavo, kad jiems daugiau liktų. Nekomunistai, priešingai, stengėsi kuo daugiau ir geresnių daiktų pakrauti. Teko girdėti, kad vienas tarnautojas sušilęs lakstęs, krovęs į vežimą daiktus keikdamasis, bardamasis ant tų vežamųjų, kad jie nesirūpiną kuo daugiau daiktų pasiimti. Girdi, ten nieko jie negausią, viskas būsią reikalinga, tegul dabar nežiopso. Ir taip prikrovęs jiems pilną vežimą, net ir grūdų ir bulvių maišą pridėjęs. Žmonės nė negalvoję tiek imti, nebūtų išdrįsę; mat, komunistai drausdavo daug ko imti, po išvežimo patys likusį turtą išsigrobstydavo.

*

Daug kur vietiniai komunistai iš išvežtųjų likusio turto kėlė puotas, džiūgavo.

Teko girdėti apie tokią puotą Kartenoje. Čia vykdomasis valsč. komitetas suruošė didžiules vaišes iš išvežtųjų turte. Sukvietė visą miestelio inteligentiją: mokytojus, gydytojus, vaistininkus ir kitokius tarnautojus. Buvo įsakymas: gražiai apsirengti ir "atsinešti gerą nuotaiką"; mat, nujautė, kad žmonės gali būti liūdni, kaip per laidotuves. Žmonės ėjo į tą puotą iš baimės, kad nebūtų įtarti "liaudies priešais". Ir ta gera nuotaika buvo dirbtinė, visi buvo pasipiktinę tokiu pasityčiojimu iš nelaimingųjų, taip pat ir prievartavimu likusiųjų. O valdžia norėjo pademonstruoti spektaklį, kaip visa inteligentija "džiaugiasi" nusikratę "buožėmis". Kaip į "talkas", taip ir į "džiaugsmus" rusai stengėsi varu įtraukti pačius lietuvius. Neklausysi — sėsi į gyvulinį vagoną.

Iki šiol daug kur būdavo dalinės deportacijos. Žmonės jų tikėjosi ir ruošėsi. Buvę stambesnieji ūkininkai ir inteligentija būtiniausius daiktus laikydavo maišuose supakuotus. Beveik kiekviena šeima turėdavo džiovintos duonos, cukraus, miltų ir kitokių atsargų "išvežimui". Taip pat šiltesnių rūbų atsargas turėdavo paruošę. Šį kartą, laimei, daugiau visko galima buvo pasiimti.

Daug kariuomenės buvo sutelkta šiai deportacijai. Kiekvienus namus, kiekvieną ūkį reikia apstatyti kareiviais, kad žmonės neišbėgtų. I bėgančius šaudydavo. Visus reikėjo sugaudyti per vieną naktį, nes dieną jau visi žinos ir išbėgs. Nemažai vistiek dar išbėgiojo. Buvo ir iš komunistų "išdavikų", kurie pranešdavo žmonėms, "išduodavo" valstybinę paslaptį, užtat nepagautų buvo gana daug. Juos gaudė, ieškojo, bet mažai tesugavo.

Viena mano pažįstama mokytoja R.O. buvo deportuota į Komi respubliką 1941 metais. Ten turėjo šerti kiaules. Šiaip taip ir pati galėjo prasimaitinti ir išliko gyva. 1947 m. ji slaptai parvažiavo į Lietuvą. Vos metus pragyvenusi Lietuvoje, 1948 m. vėl buvo deportuota ir išbuvo iki 1956 metų. Tokių pakartotinai deportuojamų buvo nemažai.

Pakrautieji išbuvo stotyje kelias dienas. Daug kas ėjo pasižiūrėti, ką nors paduoti vežamiesiems ar bent kokį žodelį sušnekti. Bet arti prieiti prie vagonų kareiviai neleido. Paduoti ką nors kai kurie leisdavo, kiti neleisdavo.

Nuėjau pasižiūrėti bent iš tolo.

Niekada nepamiršiu to širdį veriančio klyksmo iš vieno vagono: "Sudiev, auklėtoja, sudiev!..

Tai buvo mano auklėtinės Danutės D. balsas. Pamojavau ranka ir nubraukiau ašarą už jų sunkią dalią ir už mūsų pasiliekančiųjų, "laisvųjų vergų", bejėgiškumą: juk mes nieku negalėjome jiems padėti. Širdys virė krauju, prakeikėme dangų ir žemę. Saukėmės dangaus keršto patylomis, pašnabždomis, kad kas nepatikimas neišgirstų. Nebežinojome, ką kaltinti, ką prakeikti, nes ir tie kareiviai su nuogais durtuvais prie vagonų stovėjo ne savu noru; gal jie taip pat prakeikė savo dalią, kad buvo priversti svetimuose kraštuose vykdyti tokias ekzekucijas.

Daug kas visą kaltę vertė didžiosioms Vakarų valstybėms. Vienas bendradarbis su pagieža kalbėjo:

— Jie mus pardavė tiems barbarams, atidavė išskersti, tegu žinosi. Kai juos rusai užims, eisim į Angliją čekistais, rašysimės į partiją.

*

Kiek tūkstančių mūsų tautiečių tada išgabeno į Sibirą, gal nė čekistai nebesuskaičiavo. Visas kraštas liko, kaip po didžiulės audros.

Miškai pasipildė naujais atbėgėliais. Nesiliovė miškų "valymai". Kariuomenės daliniai, vadinamieji "pagraničnikai", žaliomis kepurėmis siautėjo po visą kraštą.

Netrūko ir iš kitos pusės keršto veiksmų. Tai šen, tai ten pasigirsdavo gandas apie žuvusius komunistinius pareigūnus, šnipus, čekos agentus, politrukus. Daug žūdavo ir kareivių.

Aišku, valdžios žmonės visus bolševikų žiaurumus teisino "banditais", taip pat ir šią deportaciją. Bet tikrumoje ši deportacija turėjo kitą pagrindą — tai kolchozų įvedimas.

Šį kartą į gyvulinius vagonus pateko daugelis buvusių stambesnių ūkininkų. Šiuo metu jie nebesudarė pagrindinių partizanų rėmėjų kadrų, nors partizanų eilėse turėjo ne mažai savo atstovų. Partizanų aprūpinimo, maitinimo našta teko daugiau smulkesniems ūkininkams, mažažemiams, trobelninkams, t.y. neturtingesniam luomui. "Buožės" kasdien buvo lankomi visokių valdžios pareigūnų, perkrauti reikalavimais, apiplėšinėjami visokiais būdais, daugelis privaryti iki visiško neturto. Jie buvo sekami, saugojami, įtarinėjami. Partizanams nesaugu buvo jų pastogėje, ir šeimininkams daugiau pavojaus. Pas trobelninką partizanui buvo saugiau, ir pačiam trobelninkui mažiau pavojaus. Be to, mažesnieji ūkeliai jau buvo ir turtingesni už kasdien "skutamus", nepakeliamais mokesčiais ir pyliavomis apkrautus "buožes". Taigi, "buožės" nebesudarė pagrindinės "banditų" materialinės bazės. Jie buvo įbauginti, paklusnūs, iš baimės vykdė visus komunistinių pareigūnų įsakymus. Nesumokėję mokesčių ar pyliavų, buvo imami į kalėjimus. Deportacija juos palietė daugiau dėl to, kad liktų tušti namai, sodybos kolūkių centrams sudarinėti.

Išvežtųjų ūkiai davė pradžią kolchozams (kolektyviniams ūkiams). Išgąsdinti likusieji gyventojai nebesipriešino kolektyvizacijai, visur visi "su džiaugsmu" atidavinėjo savo ūkius valstybei, nes negalėjo užsimokėti didelių mokesčių. Man nebeteko matyti tos kolektyvizacijos.

*

1948 m. rudenį gavome žinią, kad mūsų ketvertuko vadovas areštuotas. Kitas mūsų ketvertuko narys R.L. buvo išsikėlęs kitur gyventi, net nežinojome kur.

Ruošėmės areštui ir mudvi su Maryte. Juk visko gali būti. O pasiruošti visada reikia, nes nežinai nei dienos, nei valandos, kada ateis eilė. Ką gi ruošėmės? Ogi sunaikinome bet kokią netinkamą literatūrą ir visa, kas galėtų būti apkaltinimo medžiaga.

Praėjo mėnuo, kitas, trečias, niekas mūsų niekur nekviečia, nei pas mus ateina. Apsiraminome, kaip niekur nieko, tik žmogaus buvo gaila, nors ir nežinojome, už ką paimtas ir kur jis yra.

Atšventėme naujus 1949 metus. Nelinksma buvo po tiek pergyventų nuostolių; nežinoma ateitis kėlė baimę. Žinojome, kad mūsų laimingieji metai praėjo. Nelinksmino jokie įprasti linkėjimai. Dabartinė padėtis mums tik vargą, nelaimes lemia. Argi galima džiaugtis, kada visas kraštas liūdi? Ir mūsų — likusiųjų — nežinomas rytojus.

Areštuota

Sausio 12-tos dienos vakarą, apie 9 val., išgirdau, kad pas Marytę kažkas atsibeldė ir klausia manęs. Iš Marytės buto buvo durys pas mane. Greit jos atsivėrė ir pamačiau čekistą rusą Sadovniką su dviem stribais. Rusiškai įsakė man ruoštis eiti su jais, o patys padarė kratą kambaryje ir virtuvėje. Aišku, nieko nerado, prie ko galėtų prikibti, tik nusistebėjo, kad pas mane daug laiškų. Čekistas įspėjo, kad laiškų nereikią laikyti, reikią juos sunaikinti. Man buvo neaišku, ką gali pikta padaryti tie laiškai, jeigu juose nieko bloga neparašyta. Tačiau jis žinojo, ką daro laiškai: adresai ant voko išduoda kitus. Bet kokį adresą radę, jie gali areštuoti žmogų, nors ir nieko apie jį nežino. "Daite tolko čelovieka, a vinu naidiom" — Duokite tik žmogų, o kaltę surasim, — čekistų šūkis.

Buvau areštuota. Apsirengiau, pasiėmiau didesnį rankinuką ir norėjau imti maišelį, įsidėti drabužių, bet milicininkas (stribas) lietuviškai pasakė, kad nieko neimčiau, tik pinigų ir šiek tiek maisto.

— Nieko rimta nėra, greit grįši, — pasakė jis.

Pinigų mažai teturėjau. Mažai ką turėjau ir maisto.

(Tas rusas Sadovnik ir milicijos viršininkas Dulskis, kuris anksčiau buvo trumpam mane areštavęs, abu vėliau žuvo nuo partizanų kulkų — grįžus sužinojau).

Marytės vyras buvo komandiruotėje, tarnybos reikalais išvykęs kelioms dienoms. Namie buvo tik broliukas gimnazistas, 15 m. amžiaus.

Kaip vėliau sužinojau, mane išvedant vienas stribas pasiliko pas Marytę. Netrukus sugrįžo tas pats rusas ir areštavo ją. Kartu abiejų neėmė, kad aš nežinočiau apie jos areštą.

Milicijoje man niekas nieko nesakė ir neilgai telaikė. Greitai įsodino į atvirą sunkvežimį, kurio pakraščiais aplinkui buvo suolai, pasodino ant suolo priekyje, palei kabiną, o ant kraštinių suolų susėdo penki stribai su paruoštais šautuvais rankose — lygu į musę iš armotos šaudyti.

Buvo jau vidurnaktis, nieko nebuvo gatvėse, niekas nematė, nieko nesutikome. Važiuojant pro mokyklą, buvo ypatingai skaudu, kaip tėviškę paliekant, — juk čia tiek daug gerų vaikų, kurie mane suprasdavo net iš žvilgsnio, be žodžių... Vos vienas, kitas tebuvo parsidavėlis, kurių visi bijojome.

Kelias buvo nelygus, nes sniego nebuvo, tik sušalęs purvynas. Mašina lėkė greit, nuo trankymo net suolai braškėjo, šokinėjo. Važiavome ilgai. Nežinojau, kur atvežė, maniau, kad į Vilkaviškį.

Įleido į didelį kambarį, kurio viduryje stovėjo stalas. Pasakė, kad galiu pamiegoti ant stalo. Užsirioglinau ir atsiguliau. Buvau jau gerai pavargus, bet miegas neėmė. Už lango stovėjo sargybinis su šautuvu. Be abejo, buvo sargyba ir už durų.

Neilgai teko ilsėtis; apie ketvirtą valandą pakėlė ir įsakė eiti paskui uniformuotą karininką rusą. Iš paskos ėjo du neuniformuoti stribai su šautuvais. Nuėjome į kažkokį pastatą, kur stovėjo eilė žmonių. Stojome ir mes visi keturi į eilę. Rusas nupirko kelis traukinio bilietus ir padalijo visiems. Mes buvome Kybartų geležinkelio stotyje. Netrukus atėjo traukinys. Nuėjome į vagoną. Rusas parodė, kur eiti, kur sėsti. Tai buvo paprastas keleivinis traukinys, pilnas keleivių. Bilietas rodė, kad važiuojame Į Vilnių.

Nustebau toje pačioje kupė pamačius mūsų mokyklos mokytoją M. Ji sakėsi esanti iškviesta liudininke kažkokioje byloje, važiuojanti su mumis. Tik vėliau man atėjo į galvą mintis, kad ji, greičiausia, buvo iškviesta dėl mūsų bylos — apklausinėti.

Visą kelią kalbėjomės, rusas dėjosi nieko bendra su mumis neturįs. Aplinkiniai keleiviai negalėjo suprasti, kad esu areštuota — puikiai čekistai moka vaidinti.

Iš Vilniaus geležinkelio stoties ėjome pėsti. Rusas pirmas, aš paskui jį, o stribai ir toji mokytoja visi trys greta iš paskos. Nežinant sunku būtų atspėti, kad čia lydimas kalinys.

Pakeliui pamačiau priešais ateinančią vieną buvusią mokinę, kuri jau buvo medicinos sesuo ir dirbo vienoje Vilniaus ligoninėje. Pamačius mane, apsidžiaugė ir linksma pribėgo sveikintis. Sulaikiau ją: "Atsargiai, einu su palydovais"... Ji suprato, pašoko į šalį ir sustojo rankas nuleidus, kaip suakmenėjusi.

Prasideda tardymai

Atėjome į kažkokius rūmus, į didžiulę laukiamąją salę. Aplinkui pasieniais sustatyti suolai buvo užsėsti laukiančiųjų. Palydovas rusas surado mums visiems vietas ir pasodino. Pats nuėjo pro duris į priekį, ir daugiau neteko jo matyti. Netrukus atėjo neuniformuotas jaunas vyras ir pašaukė mane pavarde. Rankoje jis laikė baltą popieriaus lapelį su raudonu įstrižai išvestu ruožu. Tą lapelį rodė visur, kur stovėjo ginkluoti sargai. Lipome laiptais, ėjome koridoriais. Vedžiojo jisai mane, atrodo, be reikalo, kažkokiam klaidinimui ir bauginimui. Atvedė prie kažkokių durų, atidarė jas ir žiūrėjo į vidų. Žiūrėjau ir aš: kambarys buvo pilnas kažkokių geležų, panašių į radiatorius ar kažkokias mašinas. Koks tikslas buvo vesti mane prie to "paslaptingo" kambario? Turbūt tas pats, kaip švenčių paraduose vežti milžiniškas raketas, t.y. bauginimo tikslais.

Bijojau ne juokais, nes buvau prisiklausius gandų apie elektros kėdes ir visokią kankinimo techniką, naudojamą tardymuose. Mano vadovas buvo "nebylys", nė žodžio nepratarė.

Visur viešpatavo mirties tyla. Pagaliau atvedė į kažkokį kambarį ir įleidęs pats išėjo.

Kambarys buvo didokas. Viename pasienyje, priešais duris, stovėjo stalas, už jo sėdėjo žmogus, veidu į duris atsigrįžęs. Priešais jį gerokai toliau stovėjo viena kėdė. Už stalo sėdėjęs žmogus parodė man tą kėdę. Atsisėdau ir laukiau, kas bus toliau. Žmogus ilgai tylėjo. Tai buvo bauginanti tyla. Čekisto tyla baisesnė už jo žodžius — tai staliniškas bauginimo metodas. Taip tylėdavęs Stalinas, pasisodinęs savo aukas, kaip vėliau teko išgirsti. Tuo metu buvau didelė neišmanėlė, niekada gyvenime nebuvus nei teisme, nei pas advokatus, nei pas tardytojus. Neturėjau nė mažiausio supratimo apie teisės dalykus. Žinojau tik, kad tarybiniam piliečiui negalioja jokie kodeksai, jokios konstitucijos. Su "liaudies priešais" komunistai daro, ką panorėję, viskas jiems leidžiama. Baisiausios mintys plaukė per galvą tos tylos metu. Buvau pervargusi, vos laikiausi kėdėje.

Pagaliau tardytojas — tai buvo Antanas Venckaitis — paklausė, ar aš žinanti, kur esu. Atsakiau, kad ne.

— Saugumo ministerijoje, — pasakė jis.

Ir vėl geroka pauzė; jos metu pagalvojau, kad prie įėjimo į šią įstaigą tiktų užrašas iš Dantės "Pragaro" prieangio: "Palikite visas viltis jūs, kurie čia įžengiate."

Supratau, kad laikoma svarbia, jei iškart atvežė į aukščiausią saugumo įstaigą. Menkesnės bylos būdavo vedamos apskričių miestuose.

Kitas klausimas buvo: ar žinau, kodėl čia mane atvežė? Aišku, atsakiau, kad nežinau. Manau, kad jis kitokio atsakymo ir nesitikėjo. Visų atsakymai pradžioje būna tokie. Palengva, pailsėdamas jis visaip mėgino įvesti į pašnekesį, kad galėtų ko nors užsikabinti. Bet aš buvau nieko nežinanti, nemačiusi, negirdėjusi, pagal visų tardytojų žinomą šūkį: "nežinau, nemačiau, negirdėjau".

Tardytojas įširdęs ėmė bartis, kad nemoku sėdėti, kaip kaliniui pridera. Turinti sėdėti tiesiai, niekur neatsirėmus, o aš sėdinti kaip namie. Stengiausi taisyti savo laikyseną, bet sunkiai sekėsi, nes nuovargis ėmė viršų, daug netrūko, kad nuvirsčiau nuo kėdės.

Buvo nebetoli vidurnaktis. Atsidarė durys, įleisdamos keletą stambių egzekutorių. Vienas jų, pagal išvaizdą, buvo mongolas — su aukso dantimi. Apie mongolus visi žinojome gandus, kad tai esą žiauriausio charakterio žmonės, kažkokie puslaukiniai.

Visi klausinėjo tardytoją apie tardymo rezultatus. Tas aiškino, kad nieko neišgavęs. Tada visi atsigrįžo į mane, vienas už kitą kažką rėkė rusiškai. Nesupratau, ką sakė, drebėjau iš baimės. Mongolas išėjo į priekį ir, nutaisęs paniekinančiai išdidžią, žiaurią veido išraišką, pasakė, kad greitai viską pasakysianti. .. Girdi, ne tokie pasako... Ir visi išėjo.

Netrukus atėjo kažkoks žmogus ir abiem su tardytoju pasakė eiti. Nuvedė į gretimą kambarį. Širdis apmirė nuo to, ką pamačiau. Pasieny stovėjo du žmonės, o jų viduryje sėdėjo mūsų bendradarbis, kuris buvo prieš tris mėnesius areštuotas. Veidas buvo baltai mėlynas, o kaktoje kvoterio didumo gyjanti žaizda. Tragiškai rimta veido išraiška priminė senąjį kovotoją, kenčiantį ne vien už save. Jis tylėjo, kol buvo duotas įsakymas kalbėti. Pagaliau vienas iš kelių tardytojų pasakė kalbėti. Jis kalbėjo rusiškai: pasakė datą, kada užverbavęs pogrindiniam darbui. Po to skubiai pridūrė lietuviškai:

—    Nekaltinkit manęs, aš nekaltas, viskas iš anksto buvo žinoma, sakykite teisybę, nėra prasmės gintis...

Daugiau kalbėti jam neleido, vienas tardytojų puolė prie jo kumštį sugniaužęs, matyt, tuos lietuviškus žodžius jis pasakė be leidimo.

Vėl atvedė mane į tą patį kambarį, pasodino į tą pačią kėdę_/ ir vėl klausimas:

—    Dirbai su juo pogrindyje?

—    Dirbau, — atsakiau.

—    O kodėl anksčiau nesakei?

—    Nežinojau, ko jums reikia, kodėl mane atvežėte.

—    O dabar žinai?

—    Žinau.

Tardymas baigėsi. "Žuvis" buvo tinkle. Tardytojas triumfavo. Aš tikėjau, kad tas nukankintasis be reikalo nesakė, kad nėra prasmės gintis. Man vistiek išėjimo iš kalėjimo nėra, vistiek jau žuvus, geriau važiuoti į Sibirą sveikais kaulais, negu sulaužytais. Dar nežinia, ar ir nesiginant bus galima išnešti sveikus kailius, nežinia, ko jie pareikalaus. Gerai, kad neturėjau šeimos: ar liksiu, ar žūsiu, kentėsiu viena, niekam daugiau nebus bėdos. Liko tik laikytis, neįduoti kitų, neatvesti į kalėjimą naujų žmonių.

Galva svaigo, vos laikiausi ant kojų, kai iškviestas kareivis vedė laiptais žemyn.

Akyse tebestovėjo tas iškankintas žmogus. Geriausia išeitis atrodė mirtis, nes nežinia, kokios kančios laukia, ar ištversiu...

— Viešpatie, atsiųsk man mirtį, — tai būtų tikra laimė!! — galvojau.

Išrengė

Atsidūriau saugumo požemyje. Moteris žalia uniforma priėmė į savo "globą". Požemio kambarys buvo menkai apšviestas, pasienyje stovėjo medinė sofkelė su paaukštinimu galvai padėti. Daugiau nieko kambaryje nebuvo. Moteris parodė nusivilkti apsiaustą. Nusivilkau ir pribėgus kritau ant tos sofkelės. Nesupratau, ką ji daro su mano apsiaustu, mačiau kad varto. Tegul varto; man jau niekas neberūpėjo, nebegalėjau pastovėti iš nuovargio. Bet neilgai ilsėjaus. Ji prikėlė mane ir vėl šaukė: "Razdievaites" (nusirengti). Kai nesupratau, ką daryti, parodė nusivilkti bliuzelę. Kai nusivilkau, vėl ji kažką su ta bliuze darė, o aš vėl atguliau. Paskui vėl prikėlė ir parodė nusivilkti sijoną — vėl ta pati procedūra. Apačioje sijono buvau užsivilkus ilgas vilnones kelnes, kurias dėvėdavau kelionėse. Nuvilko ir tas kelnes. Paskui apatinius drabužius teko nusirengti, kol palikau, kaip Ieva rojuje. Tada ji ėmė rodyti, kaip gimnastikuoti, bėgioti, tūpti, stoti, vėl tūpti. Abiem rankom suėmus galvą, išvartė, iščiupinėjo plaukus, išėmė segtukus iš plaukų.

Baimės apimta laukiau, ką darys toliau nuogai išrengus. Gal plaks, ar kars?... Gerai, kad dar moteris, o ne vyras čia tas ceremonijas daro, — būtų dar baisiau. Ir taip jau baisu: atrodo, kažkoks baisus žmogaus išniekinimas. Jaučiausi įžeista iki širdies gelmių; mat, dar nežinojau, kad kalinys, ypač politinis, Sovietų S-goje nebelaikomas žmogumi, o tik valdžios nuosavybėje esančiu daiktu, kurį reikia išnaudoti iki paskutinio atsikvėpimo ir "nurašyti".

Kai, išvarčius visus skudurus, prižiūrėtoja pradėjo po vieną grąžinti ir parodė, kad reikia apsivilkti, tada supratau, kad čia buvo patikrinimas-krata. Drabužiai buvo grąžinti išpiaustytomis sagomis, kabutėmis ir sagutėmis. Viskas buvo atimta, kas buvo iš metalo. Nuėmė nuo rankos auksinį laikrodėlį. Už laikrodėlį, sagę ir pinigus vėliau gavau kvitą. Iš apatinių kelnaičių buvo ištraukta guma; jos nebesilaikė ant kūno. Viršutinių kelnių buvo išpiautas kablys ir saga; jos taip pat nebesilaikė ant kūno. Taip pat ir sijonas buvo be sagos. Bliuzės nebebuvo kuo užsegti, sagutės išpiautos. Jokių priemonių susitvarkyti nedavė. Susiėmus rankomis krintančius drabužius, ėjau paskui ją raudonais takais išklotu ilgu koridoriumi, kol uniformuotas vyras, atrakinęs sunkiai apkaustytas duris, įleido į kamerą. Koridoriuje buvo dar keletas uniformuotų vyrų.

Miego, miego!

Buvo jau nebetoli rytas. Dvi nemiegotos naktys su baisiais, gąsdinančiais pergyvenimais. Galva svaigo, atrodė protas nebeveikia, nieko daugiau nenorėjau, tik atsigulti. Numetus apsiaustą dribau į geležinę lovą ir užmigau.

Per miegą girdėjau kažkokį šauksmą, paskui didesnį triukšmą; pagaliau duryse sužvango raktai, už durų rėkavo vyrai, o aš nepajėgiau nė galvos pakelti, kol atėjęs prižiūrėtojas ėmė bartis. Supratau, kad jis ragina keltis. Aiškinau jam, kad buvau tardyme, kad dvi naktis nemiegojau, neseniai atsiguliau ir dar noriu miego, mažai temiegojau. Lauke dar buvo tamsu.

Prižiūrėtojas juokėsi ir vistiek įsakė keltis. Kai dar neklausiau, atsivedė kitą mokantį lietuviškai ir pasakė, kad po "padjom" (prikėlimo), 6 val. ryto, niekas nebegali miegoti (gulti leisdavo nuo 10 val. vakaro). Pagrasino karceriu.

Reikėjo keltis, nors jaučiausi kaip išvirus. Galva ūžė, akys raibo, visą kūną gėlė, rankos ir kojos buvo kaip švininės, neatkeliamos. Sėdėjau ant suolo ir snaudžiau. Kad bent ant suolo leistų parkristi. Pamėginau; tuojau atsidarė duryse langelis ir gavau įsakymą negulėti.

Stebėjausi, kodėl išvargusiam žmogui čia neduoda pailsėti, verčia jį nieko neveikiantį sėdėti ir kankintis. Reikėjo ilgesnės praktikos, kol supratau, kad tai vienas iš daugelio kankinimo metodų, labiausiai veiksmingas sugniuždyti žmogaus atsparumui. Tardymai vykdomi beveik visada naktimis, o dieną neleidžia miegoti. Taip žmogų privaro prie visiško fizinio ir moralinio smukimo, rodos, ir ant mirties sprendimo pasirašytum, kad tik leistų užsnūsti.

Koks baisus žodis tas "padjom" (kelti), kai, per naktį prasėdėjus pas tardytoją, atveda į kamerą pusę šeštos. O po pusvalandžio jau kelia... Tai tikras katės žaidimas su pagauta pele. Silpnesnių nervų žmonės ilgiau taip kankinami visai pakrinka, pasidaro ligoniai. Ne vienas patenka į karcerius. Apie juos girdėjau iš kitų kalinių. Tie karceriai esą kelių rūšių. Vienuose reikią stovėti, įbridus šaltame vandenyje, kituose nėra pakankamai vietos nei stačiam stovėti, nei atsisėsti, nei atsigulti, dar kitur sėdinčiam kaliniui lašinamas vanduo ant galvos. Visur, visuose kaliniai peršaldomi iki sveikatos netekimo. Užtat karcerio visi bijo.

Trys tardytojai

Sausio 15 d. gavau pasirašyti arešto orderį. Nuo tos dienos ir skaičiuojamas kalėjime išbūtas laikas.

Apie porą savaičių taip prabuvau viena toje kameroje, naktimis tardoma, kankinama tuo nelemtu nuovargiu. Daugiau jokių priemonių man nenaudojo.

Tardytojai buvo trys: vyriausias — rusas Čerepinas ir padėjėjai: Antanas Venckaitis ir Antanas Sūnelaitis. Ketvirtas — žydas su randu veide, pravedė paskutinį lengviausiąjį tardymą; jo nei vardo, nei pavardės nesužinojau.

Pats pikčiausias buvo Venckaitis. Tai tikras parsidavėlis, šokinėdavo kaip velnias apie "dūšią", ištroškęs ką nors nauja išlupti. Byla buvo perdaug aiški, kad būtų reikėję to šokinėjimo ir purslojimo; jie viską apie visus keturis žinojo. Be to, jokio kriminalo mes nebuvome padarę. Kitoje valstybėje niekas už tokius raštus į kalėjimus nesodintų. Tai tik bolševikiniame "rojuje" tokie "vaisiai" draudžiami. Jiems ir krautuvių vitrinose išstatytos kainos yra karinė paslaptis. Jie bijo, kad kas nors užsienyje smulkiau nesužinotų apie "rojaus" gyvenimą ir nepakenktų jų melagingajai propagandai. Jie kaltino mus už "amerikanską razviedką" (amerikiečių špionažas). Sakiau, kad amerikiečio nesu nė mačiusi, kaip galėjau jiems šnipinėti. Ir kam jiems reikalingos tokios žinios? Mūsų raštai galėjo dominti tik mūsų tautos žmones, ne užsieniečius.

Visą laiką tardytojas sakė, kad jis tuos raštus turįs, bet jų neparodė.

Pagaliau ėmė kaltinti, kad mes buvę Obšrūtų žudynėse ir Antanavo apiplėšime. Mane paėmė juokas, pasakiau, kad Antonove mane visi tarnautojai pažįsta, seniai būčiau kalėjime, o Obšrūtų žudynėse jokių moterų nebuvo, visi apie tai žino. Nieko daugiau iš manęs negavo, tik keturis referatus: 1) Mokyklos, 2) Kainos ir rinkos, 3) Susisiekimas, 4) Prof-S-gos. Medžiagą tokioms temoms galėjau surinkti betarpiškai, užtat jokių kitų asmenų pagalbos nebuvau reikalinga. Labai norėjo man primesti referatą "Rusinimas", bet aš jo nebuvau rašius ir jokiu būdu neprisiėmiau. Atrodo, toji tema (rusinimas) jiems buvo labai nemaloni. Kur tuos raštus dėjo, nežinau.

Po poros savaičių tardymų ėmė kaltinti, kodėl nesakau apie kitus, kurie su manimi kartu dirbo, kurie tam pačiam name gyveno. Baiminausi, kad nebūtų paimti Marytės vyras ir brolis, — jie visai nieko nebuvo dirbę. Marytė, nujaučiau, kad yra čia tardoma, o R. nežinojau, ar paimtas; tik vėliau per tardymus sužinojau, kad jis nesurastas.

Netrukus gavau maisto siuntinį su Marytės vyro parašu. Buvo aišku, kad jie nepaimti.

Kartą per tardymą tas pats Venckaitis prasitarė, kad jie galį paimti ir Marytės vyrą, bet jie neimą; tokių jiems būtų perdaug, svarbesnių nepajėgią sutalpinti kalėjimuose, o tokiems visai nebūtų vietos; girdi, pilni kalėjimai, nebesą kur dėti...

Keista, visą laiką skelbia, kad mes jų "išvadavimo" laukėme, su "džiaugsmu" priėmėme, o dabar — pilni kalėjimai.

—    Už ką jūs kovojate, ko jūs norėjote? — šaukė įniršęs tardytojas.

Tylėjau. Kam dar erzinti šunį, kad ir taip urzgia. Tegul galvoja, ką nori, prie tylėjimo neturi ko prikibti.

Antrasis lietuvis tardytojas Sūnelaitis buvo tinginys. Jis tingėdavo klausinėti, įsakydavo "pasakoti", o aš vis "nesuprasdavau", kokių pasakų jam reikia,ir daugiausia tylėdavau, o jis skaitydavo laikraštį. Jis visą laiką prikaišiojo "tėvynės išdavimą", vadino mane "tėvynės išdavike". Kartą nebeapsikentus piktai pasakiau.

—    Savo tėvynės aš neišdaviau!

Jis susimąstęs žiūrėjo į vieną tašką ir tylėjo. Spėliojau, kad jam pačiam ar tik nebus sąžinė pabudus, ar nepasijuto savo tėvynės ir savo žmonių išdaviku? Juk jis buvo lietuvis.

Kartą jis man pagrasino:

—    Mes turime priemonių...

—    Tokių priemonių nėra, kurios nežinantį padarytų žinančiu, — atsakiau.

Tačiau jokių priemonių nesiėmė.

Gąsdindavo jis mane ir "NIURNBERGU" (Niurnbergo procesas karo nusikaltėliams). Bet manęs tas negąsdino: žinojau, kuriam iš mūsų "Niurnbergas" geriau tiktų; tik nesuprantama, kodėl jis taip vėluojasi "raudoniesiems naciams", kurie išskerdė daugiau žmonių už "ruduosius", nes turėjo daugiau laiko.

Kartą vieno tardymo metu mėginau įrodinėti, kad esu "tarybinis žmogus", kad sąžiningai dirbau tarybų valdžiai, šviečiau tarybinę liaudį, tarybinėje mokykloje, kad prie mano darbo nieko negalima prikibti, galima patikrinti mokslo įstaigose ir t.t.

Tardytojas žiūrėjo, kaip antis į adatą, ir ironiškai šypsojosi — vistiek "tėvynės išdavikė", vistiek "amerikanska razviedka". Ne tokio darbo jiems reikėjo, ne tokį darbą jie vertino...

Keletą tardymų pravedė ir vyr. tardytojas rusas Čerepinas. Jis buvo jau nebe jaunas žmogus, prityręs savo srityje. Kartą jis man sako:

—    Kam tu meluoji? Tu nemoki meluoti, geriau nemėgink, aš kiekvieną žodį žinau, ką tu meluoji...

Sunku jam būdavo su manimi kalbėti, nes mažai temokėjau rusiškai. O man buvo geriau: ko nenorėjau atsakyti, sakydavau nesupratus. Jis man aiškindavo žodžių reikšmę visokiais būdais, ir iš tardymo išeidavo rusų kalbos pamoka... Taip praeidavo laikas. Be to, jis tardydavo dienos metu, mat — viršininkas, galėjo išsisukti nuo nemigo naktų, o "gizeliai" turėjo dirbti, naktimis, vargti patys ir kankinti kalinius.

Kartą dienos metu sėdėjau pas jį tardoma. Staiga lauke pakilo vėjas, sniego pūga, ir kažkoks smarkus bildesys sudrebino namą. Tardytojas nutraukė tardymą, neramus vaikščiojo po aslą. Netrukus pašaukė kareivį, kad mane nuvestų į kamerą.

Vėliau iš naujai atėjusios kitos kalinės, sužinojau, kad tas trenksmas buvo perkūnija. Tai buvo sausio 23 d. 1949 m. — retai pasitaikąs reiškinys Lietuvoje.

Gyvenimas kameroje

Vasario pradžioje jau buvo geriau, rečiau bešaukė į tardymus, retai bereikėjo kęsti nemigą. Tada pradėjau stebėti aplinką, domėtis požemio gyventojais, kurių atrodo, buvo labai daug.

Maisto turėjau pakankamai, nes buvau gavus geroką maišelį lašinių ir dešrų. Viskas buvo smulkiai supiaustyta patikrinti, kad kas nebūtų įdėta draudžiama, pav., laiškelis ar koks metalinis daiktas.

Duonos gaudavau dienai 650 gr., kaip ir visur kalėjimuose. Jos nesuvalgydavau. Išmesti buvo gaila, dėdavau ant suolo prie šildymo, kad sudžiūtų, maniau, bus gerai į Sibirą pasiimti. Bet vieną dieną prižiūrėtojas įsakė išnešti į išvietę ir palikti.

Rytą duodavo kavos, cukraus turėjau atsinešus ir dar gavau siuntinyje. Be to, kas dieną dar gaudavau po porą gabaliukų. Pietums duodavo sriubos su žuvimi ir košės. Vakare sriubos arba košės ir kavos. Košė visada būdavo kokių nors kruopų.

Šalčio neteko kęsti, kamera buvo pakankamai šildoma. Lova buvo geležinė, joje šioks toks čiužinys ir pagalvėlė. Apsikloti davė prastą, nestorą antklodę. Klodavaus dar ir savo apsiaustu.

Kampe prie durų stovėjo statinė, vadinama "paraše" — gamtos reikalams. Gale kameros buvo nedidelis langas, kurio maža dalis siekdavo lauką, bet šviesos mažai teįeidavo. Visą laiką degė geležimis apkaustyta elektros lemputė palubėje. Prie lango stovėjo didokas stalas, prie jo pasieny suolas. Ant stalo gulėjo popierinė šachmatų lentelė. Buvo ir visos figūros, tik nebuvo su kuo lošti.

Duryse buvo atidaromas langelis, pro jį paduodavo maistą, pranešdavo, kas reikalinga, pro jį ir bardavo.

Aukščiau langelio duryse buvo nedidelė akutė (rusiškai "volčok"), pro ją iš koridoriaus sekdavo visus kalinio veiksmus kameroje. Tos akutės dangtelis nuolatos braškėdavo atidaromas arba uždaromas iš koridoriaus pusės.

Durys buvo milžiniškais užraktais užrakintos. Koridoriuje vaikščiojo sargai. Viršum lango, ant šaligatvio, taip pat kaukšėjo sargybinio žingsniai, žodžiu, apsauga buvo garantuota, niekas negalėtų jokio kalinio išvogti.

Gretimose kamerose taip pat dūsavo po vieną gyventoją, nebuvo girdėti jokios kalbos. Dažnai girdėjau verksmus įvairiose pusėse. Vieną kartą kažkokia moteris verkė apie dvi paras.

Nežinia, kas jai buvo nutikę; visą laiką girdėjau tą pat verksmą balsu. Kitą kartą priešinėje kameroje girdėjau verksmą ir dejavimą, paskui nugirdau daktarę kalbant koridoriuje. Ji kažką barė, sakė, kad tai esą kriminalas. Nesupratau, kas ten buvo įvykę. Kameras lankydavo daktarė rusė.

Kartais girdėdavau kažkokį silpną stuksenimą į sieną; tai kaimynai "kalbėdavo" Morzės abėcėle, bet aš to nežinojau ir nekreipdavau dėmesio. Visur, visada man trūko kalinio išminties, buvau neprityrus ir neapsišvietus. Gaudavau barti iš prižiūrėtojų už kalinio drausmės pažeidimą. Kartą gavau kumščiu per žandą, nes, atėjus "pravierkai" (patikrinimui), sėdėjau ant lovos, nežinojau, kad reikia atsistoti. Ne kartą buvau barama už tai, kad vedama į tardymą nesudėjau rankų užpakalyje, vis pamiršdavau. Kitose kamerose, sako, buvo iškabintos taisyklės abiem kalbom, mano kameroje jų nebuvo, o pasiklausti tardytojų nesusiprotėjau.

Kas dieną po pusvalandį išvesdavo pasivaikščioti į cementinį aptvarą. Į pirtį vesdavo kas 10 dienų. Savaitės gale duodavo kibirą su vandeniu ir skudurą išsiplauti grindis.

Ryte ir vakare vesdavo į išvietę. Sunku būdavo vienai vilkti už "ausų" tą "parašę".

Patikrinimas būdavo ryte ir vakare.

Neprisimenu tiksliai, du ar tris kartus kameroje buvo krata. Atėjo prižiūrėtoja ir iškrėtė visą kamerą, visus daiktus iki smulkiausio. Net tarpelius medinėse grindyse išbraukė kažkokiu geležiniu daiktu. Išrengė iki Ievos kostiumo ir iščiupinėjo visas drabužių siūles. Nesupratau, ko ji ieškojo, ką galima paslėpti grindų tarpeliuose ar siūlėse. Nupešiojo, nutrumpino raištelius iš sudraskytos nosinės, kuriuos buvau įsivėrus į drabužius, vietoje išpiautų užsegimų. Vargas buvo su tais drabužiais, einant į tardymus ar kur kitur, nes rankas reikėjo laikyti užpakaly, negalima buvo jomis prisilaikyti neužsegtų drabužių.

Pats baisiausias laikas būdavo po vakarienės iki "atboj" (laikas gulti), t.y. iki 10 valandos. Tuo metu visame koridoriuje žvangėdavo durų užraktai — vedžiodavo į tardymus. Su baime laukdavau, kada sužvangės manosios durys. Jeigu iki 10 val. neišvesdavo, tai būdavo laimingas vakaras, gerai gaudavau išsimiegoti.

Kartą sapnavau mamytę, ji atėjusi man padėti. Buvo apsirengusi raudonu sijonu, žalia bliuze ir juoda skarele. Nežinojau, kad ji prieš pusę metų buvo mirusi Vokietijoje. Galvojau, kad gyva ir džiaugiausi, kad jai neteko matyti to gyvųjų pragaro. Turbūt, ji tikrai man padėjo, kad tardymai man, kaip vėliau sužinojau, buvo ne tokie baisūs, kaip daugeliui kitų. Tas pats mūsų grupės vadovas du kartus buvo sodinamas į elektros kėdę, ir muštas, ir ilgai be miego laikytas. Vežant per Nemuną šokęs iš traukinio, norėjęs nusižudyti, bet nepavykę. Netrukus savo akimis turėjau progos pamatyti, kiek kenčia kiti. Mane net keikti, plūsti tardytojai vengė. Kartą Venckaitis pradėjo rusišką keiksmą, bet greitai per pusę nutraukė, lyg ko išsigandęs. Nesupratau, kodėl jie man tokie mandagūs, aš jiems didelių medžiagos lobių neatvėriau.

Kartą girdėjau Čerepiną kalbant su Venckaičiu. Jis skundėsi manimi, kad esanti labai "skūpa" (šykšti): "Kai jau visai priremi prie sienos, tai tiek pasako" — parodė mažojo piršto galiuką. O man atrodė, kad aš dar perdaug pasakau, norėdama užbaigti kuo greičiau tą procedūrą. Ji turi ką nors į protokolą įrašyti, kitaip nepaleis miegoti. Kartais laužydavau galvą ką nors nereikšminga sugalvoti ir pasakyti, kad greičiau paleistų.

Nauja kameros draugė

Vieną dieną atsidarė kameros durys. Prižiūrėtojai įnešė dar vieną geležinę lovą. Netrukus įėjo kažkokia kaimo bobutė, didele šilta skara apsisupus. Atsisėdo ant suolo ir verkė. Nežinojau, ką sakyti, kaip ją raminti, o ji tiesiog balsu kukčiojo. Kai ji apsiramnio ir nusiėmė skaras, pamačiau, kad tai yra jauna mergaitė. Pradėjome kalbėti, pasisakė, atvežta iš Šiaulių. Kartu atvežta ir jos sesuo. Jos vardas buvo Zosė. Sakė ir savo sesers vardą, bet neprisimenu. Visą laiką jinai verkė, mažai kalbėjo. Gailėjausi jos, bet ir padėti nieku negalėjau.

Ją tardė tas pats Venckaitis. Be miego išlaikė apie porą savaičių. Tardyti išvesdavo kiekvieną vakarą, atvesdavo prieš pat šešias. Man tardymai bebuvo reti. Eidama miegoti, paklodavau jos lovą, kad galėtų kuo greičiau atgulti. Ji krisdavo su visais drabužiais į lovą ir užmigdavo, bet neilgam, nes greit būdavo "padjom", ir jai nebeleisdavo miegoti. Dienos metu migdydavau ją sėdinčią. Išdėstydavau šachmatų figūrėles ant lentos ir pati viena abiem rankom kilnodavau, stačia stovėdama prie stalo. Ji sėdėdavo pasirėmus ant stalo ir snausdavo, už manęs pasislėpusi. Apytamsiame kambaryje atrodydavo, kad abi lošiam.

Iš tardymų ateidavo apsiverkusi. Beveik nieko nesisakydavo apie bylą, sakėsi esanti visiškai nekalta, be reikalo kankinama, nieko nepadariusi ir nieko neprisipažįstanti, užtat kenčianti. Vėliau pasiskundė, kad Venckaitis ją mušąs per sprandą rankos kantu. Tai labai skaudūs smūgiai ir nepalieka žymių. Jos veidas ir kojos ištino, nebeįavė į batus. Akys tiek užtino, kad nebegalėjo jų atmerkti, silpnai bematė.

Kartą ėjome į išvietę. Ji ėjo basa, nes kojos netilpo į aulinius ilgus batus. Prižiūrėtojas išbarė ją, kam einanti basa. Pasakiau, kad ji negali batų apsiauti. Prižiūrėtojas, kumštį sugniaužęs, prišoko prie manęs ir įsakė tylėti, o ją nuvarė atgal į kamerą. Vieno tardymo metu tardytojas ėmė mane klausinėti apie Zosę. Girdi, kaip kaimynė jaučiasi, ką ji kalba? Pasakiau, kad nuolatos verkia, sakosi nekaltai kenčianti. Ir tai buvo tiesa, daugiau nieko ji nebuvo sakiusi.

Porą savaičių pakankinę, tardytojai liovėsi, rečiau pradėjo ją betardyti, davė išsimiegoti. Zosė pasidarė kalbesnė, daugiau ką pasisakydavo. Ji buvo kaimo mergaitė, prasimokiusi siūti. Turėjo abi su sesute sužadėtinius, greit žadėjo kelti vestuves, bet areštas sutrukdė. Sužadėtinis jai pasakęs, kad lauksiąs jos sugrįžtant, kitos nevesiąs. Pasisakė iš karto nepasitikėjusi manimi, galvojusi, kad ją atvedė pas šnipę, kad ištardytų ir įskųstų. Bet greit pamačiusi, kad be reikalo tas įtarimas. Ji žinojo apie kalėjimus daug daugiau, negu aš. Man nė į galvą neatėjo mintis, kad ir kaliniai turi vienas kito bijoti, kad ir iš jų būna užverbuoti šnipai, kurie vedžiojami iš kameros į kamerą pas naujai atvykusius. Ji daug ko sužinojusi iš savo pusseserės, kuri, išbuvusi kelis mėnesius kalėjime, sugrįžusi ir po trijų mėnesių mirusi nuo sumušimų per tardymus.

Gerai, kad toji draugė mane "apšvietė". Pamačiau, kokia neprityrusi ir '"neapsišvietusi" buvau. Jeigu būtų man įdėję kokią parsidavėlę, galėjau stipriai pakliūti.

Daug būdavo laiko, tardymams suretėjus. Daug galvodavau, daug melsdavaus. Numirti nebebuvo noro, nes buvau tikra, kad jau pats baisumas praėjęs. Ne kartą galvodavau, kad mūsų vadovas buvo protingas ir prityręs, užtat įspėjo mus, kad nenorėtume daug žinoti. Naudingų patarimų mums buvo davęs, kurie dabar išėjo į gera. Palaimintas nežinojimas tokiais atvejais!

Kai tardytojas paklausė, kas buvo "Žvejas" drąsiai atsakiau: "Baltūsis".

—    Iš kur žinai?

—    Milicijos kieme gulėjo, visi žmonės kalbėjo. Gyventojai buvo sukviesti į susirinkimą, girdėjau paskaitą apie jį.

—    Kiek kartų su juo mateisi?

—    Nemačiau jo nei gyvo, nei mirusio.

—    Ar žinojai, kad jo štabui priklausei?

—    Nežinojau.

To užteko, nes buvo pasakyta, kad nežinojom, nors štabas buvo už 3 klm. kaime.

*

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Apsidžiaugdavau atsiminus, kad nebereikės skaityti ateistinės paskaitos, kuri man buvo paskirta kovo mėnesį. Kaip gera, kad nebereikės dergti to, kas man šventa, kęsti priekaištus, kritiką, įtarinėjimus. Dažniausiai po įvairių politinių arba ateistinių referatų, kuriuos paprastai skaitydavom šabloniškai nurašę iš laikraščių, išgirsdavome vis tą patį šablonišką įvertinimą: apolitiškas, beidėjinis, šlykštus, buržuaziškai miesčioniškas ir pan. Menkai raštingi "kritikai" nė patys nesuprasdavo, ką tai reiškia. Viena tik jie nujausdavo, kad mes atliekame prievartinę pareigą ir neturime jokio noro ką nors įtikinti. Ir dėl tokių "beidėjinių" paskaitų mes jausdavomės pažeminti, nes nieko nėra niekingiem, kaip tikinti kitus tuo, kuo pats netiki. Neabejojame, kad ir iš klausytojų mums niekas netiki, kad ir jie klausosi tik iš prievartos.

Baigėsi vasaris. Į tardymus retai kviesdavo, matyt, jau pakako medžiagos bylai sudaryti, ir to gana. Vergas Sibire bus, o daugiau ko dar reikėtų?

Siūlo laisvę

Kovo mėnesį švęsdavau vardines. Dabar toji diena artėjo ir širdį skaudino. Iš vakaro kalbėjomės su Zose apie viską, abi geros nuotaikos atgulėme. Kiek pamiegojus, sužvangėjo durų užraktai, atėjo prižiūrėtojas. Abi pabudome ir klausėmės, kurią kvies. Iškvietė mane. Greit šokau rengtis ir išėjau paskui prižiūrėtoją. Jis vedė kažkur kitur, ne į tą kambarį, kur ligi šiol tardydavo. Pagaliau įleido į gražų kabinetą su palmėmis ir geresniais baldais. Už stalo sėdėjo gal kokių 40 metų amžiaus vyras, tamsiai žalia uniforma. Parodė man kėdę ir nieko nesakė, tik iš padilbų žvilgčiojo bauginančiais žvilgsniais. Paskiau atsistojo ir vaikščiojo po aslą tylėdamas, galvą nuleidęs, susikuprinęs. Jie visi taip pradeda tardymus. Ta grėsminga tyla man jau gerai pažįstama ir visada bauginanti. Pagaliau atsisėdo už stalo ir prabilo lietuviškai, užuojautos tonu:

—    Tai ką, iš miego pabudinau?

—    Nieko, — atsakiau, — aš pripratus.

Toliau negaliu prisiminti, kokie žodžiai sekė, bet jau kalbėjomės be pertraukų. Aplinkiniais keliais jis kalbėjo apie gyvenimą laisvėje ir priėjo iki to, kad mano likimas esąs mano rankose. Mėginau ginčytis, sakiau, kad mano padėty nė vienas neturi sprendimo galios, jų likimą sprendžia kiti. Jis įtikinamai pabrėžė, kad šį kartą galiu pati nuspręsti, kur gyventi — laisvėje ar kalėjime. Jeigu norėčiau, galiu išeiti į laisvę, tik reikės jiems dirbti.

Dėjausi nesuprantanti reikalo, ėmiau tikinti, kad aš jiems ir iki šiol dirbau, auklėjau, mokiau tarybinius vaikus, šviečiau liaudį ir mielai grįžčiau į tą patį darbą. Bet jis nebuvo tokiu pažadu patenkintas; girdi, čia tas darbas — tai kitas reikalas, jam reikią kitokio darbo. Ir vėl ėmė liaupsinti laisvės palaimą, laimingą gyvenimą, kurį grįžusi galėčiau turėti.

—    Ačiū už tokią laisvę, — atsakiau, — tarp kirvio ir akmenio dieną gresia vieni, naktį kiti, man jau nusibodo veidmainiauti, ant dviejų kėdžių sėdėti, abiejų bijoti. Manęs nevilioja tokia laisvė — ji nėra laisvė, ką galima dirbti tokioje laisvėje?

—    O visgi tarybiniai žmonės dirba, matote, ir mes dirbame. ..

—    Jūs dirbate apsiginklavę, apsistatę garnizonais, pamėginkit padirbėti tenai, kur aš dirbau...

—    Matote, jūs buvote mūsų priešas, bet dabar galite pasidaryti draugu, — tęsė jis, — jums reikia tik norėti...

—    Mestis į draugus, kai paima už apikaklės, būtų per didelis nusižeminimas, — atsakiau.

Daug dar kalbėjome. Jis priminė, kad mes amerikiečių laukiame, užtat nenorime eiti su Tarybų valdžia.

—    Jeigu ateitų amerikiečiai, — sakė jis, — manote, kad tie, kurie žudė nekaltus žmones, turės gerą vardą?

—    Žinoma, — atsakiau, — tie, kurie nekaltus žudė, gero vardo neturės.

Jis piktai pažiūrėjo, matyt, suprato, ką galvojau. Kas gi žudo nekaltus žmones, atėję į svetimus kraštus, ar ne jie patys?

Matydamas, kad savo "loskų" neįkalbės, pagaliau lėtai pasakė:

—    Žinoma, jūs turit sąžinę...

—    Taip, mes turim sąžinę, — atsakiau ne vien už save.

Priešais ant sienos kabojo didelis, apvalus laikrodis. Atėjau prieš 12-tą ir prasėdėjau iki pusei šešių ryto.

Baigiant pokalbį, jis labai apgailestavo, kad neužmezgęs su manimi ryšių anksčiau, mano tokia gera kilmė, jam esą gaila manęs...

Supratau, kodėl jie su manimi žmoniškai elgėsi, tai ta kilmė mane gelbėjo. Buvau beturtės našlės vaikas, varge užaugus, su dideliu vargu prasimokius, niekada jokio turto neturėjusi, užtat jie tikėjosi įsiūlyti "Judošiaus grašį'' ir paleisti namo.

Man buvo gėda dėl tokio pasiūlymo, galvojau, kad pati sudariau lengvabūdės įspūdį tardymų metu. Užtat apsidžiaugiau, išgirdus, kad tas "talismanas" buvo mano gera kilmė. Tačiau neturėjau jokio noro ja pasinaudoti. Tokia kaina nepirkčiau nė tikros laisvės — išvykimo į užsienį, ką besakyti apie tarybinio piliečio laisvę, kur laisvasis nuo kalinio skiriasi tik tuo, kad turi daugiau oro ir... daugiau baimės. Kalinys jau žino savo dalią, nebeturi ko prarasti, — nuo grindų nebenukrisi — o laisvėje žmogus visą laiką kenčia arešto grėsmę, nors ir nieko blogo nedarytų.

Parėjus namo, reiktų arba eiti į mišką, arba laukti partizanų kulkos, nes jie visi žino, kokia sąlyga žmonės grįžta iš kalėjimo. Nei vieno, nei kito nenorėjau. Geriau mirti kalėjime arba Sibire.

Nepatenkintas liko tas "draugas", kad nepanorėjau jo "malonės", vis gailėjo, kad anksčiau su manim nepradėjęs kalbos. O man vis tas pats — anksčiau ar vėliau. Ar begali būti kas nors niekingiau, kaip gelbėti savo "kailį" kitų kančiomis? Neduok, Dieve, prigyventi iki tokio moralinio bankroto!

*

Prisimenu, per tardymus tardytojas stengėsi piudyti mane su tuo mūsų vadovu, girdi, jis esąs dėl to visko kaltas, jis prikalbinėjęs. ..

—    Jis manęs neprikalbinėjo, tik pasiūlė, — atsakiau.

Panašiai atsakius ir Marytė:

—    Aš savo protą turėjau...

Ir tikrai niekas mūsų neprikalbinėjo, nebuvo ir reikalo. Visi padėjo kovojantiems, kuo galėdami, ir mes jautėme pareigą įnešti savo dalį į bendrą kovą, daugiau nieko ir negalėjome padaryti; visi negalėjome išeiti į miškus. Netrūko mums nei patriotizmo, nei nujautimo, kad mūsų eilė deportacijų sąrašuose nėra labai toli. Visi buvome užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje ir išsilavinimą gavę. Tokie buvo laikomi neperauklėjamais, kapitalizmo liekanomis, atgyvenomis, nepataisomais "liaudies priešais". Jų likimas buvo nuspręstas... "Ar eisi per dvarą, gausi mušti, ar neisi" — tai geriau eiti. Jeigu kentėti — tai geriau kaltam. O dabar gaila buvo ne to, ką padarėme, bet kad per mažai padarėme, o kentėti reikia daug, gal ir gyvi neliksim.

Sudarė bylą

Kai grįžau iš to pasikalbėjimo "palmių pavėsy", kaip tik buvo kovo 2 diena. Tik po kelerių metų sužinojau, kad tą dieną buvo man atnešę siuntinį, bet jo nepriėmę; matyt, tas "geradarys", kuris man tokią didelę "malonę" buvo ketinęs suteikti, iš pykčio uždraudė priimti ir perduoti man siuntinį, atseit, nubaudė.

Neteko sužinoti, kas buvo tas "geradarys", neteko daugiau jo ir matyti.

Pikta buvo, kad naktis liko be miego. Tai buvo paskutinioji nemigo naktis. Daugiau tokių nebeteko pergyventi, nes paskutinis tardymas buvo dienos metu. Tardė kažkoks žydas su randu veide. Neprisimenu, po kelių dienų buvo tas tardymas, tik prisimenu, kad tardytojas kalbėjo tik rusiškai, matyt, buvo ne Lietuvos gyventojas buvęs.

Tardė apie mano vyrą, kurio niekada nebuvau turėjusi. Stengėsi įtikinti, kad negalėjus be vyro gyventi, kad dabar nesą reikalo slėpti...

— Počemu skrivaite, počemu?... (Kodėl slepiate, kodėl?) — kartojo jis.

Pagaliau atėjo Čerepinas. Jam kaip mokėdama aiškinau, kad mano pavardė yra merginos, ne moters. Šiaip taip pasisekė įtikinti ir tardymą baigti.

Tik vieną kartą dar buvau iškviesta pas Venckaitį, kuris man paskaitė bylos sudarymo aktą, visus straipsnius ir punktus, pagal kuriuos esu apkaltinta; pasakė, kad byla siunčiama į Maskvą.

Nekreipiau dėmesio į tuos jo skaitymus, nesidomėjau tais straipsniais, lyg tai manęs neliestų. Pasirašiau, kur parodė, ir viskas. Nesitveriau džiaugsmu, kad jau tardymai baigsis.

*

Visi protokolai buvo rašomi rusų kalba. Parašytus protokolus tardytojas perskaitydavo versdamas lietuviškai. Jis galėjo man versti kaip norėdamas, nežiūrint, kaip ten būtų prirašyta; patikrinti negalėjau, nes nemokėjau rusiškai skaityti. Kaip vėliau patyriau, jis ten buvo prirašęs nebūtų dalykų.

Daugiau nebeteko matyti nei Čerepino, nei jo "gizelių".

*

Po bylos sudarymo netrukus buvau nuvesta į kažkokią tamsią kamerą pas nematytą pareigūną. Tas užkabino ant kaklo virvele parištą juodą lentą su baltais įrašais. Lenta kabojo ant krūtinės. Pasodino ant kėdės, nufotografavo. Po to paėmė abiejų rankų visų pirštų nuospaudas.

Nieko nesupratau ir neprisimenu, išskyrus pavardę, vardą, tėvo vardą, kas toje lentelėje buvo parašyta. Prisimenu tik, kad ta procedūra buvo kažkokia nemaloni, bauginanti. Išklausinėjo apie visą mūsų šeimą. Pasakiau, kad tėvai mirę, nors apie mamytės mirtį nieko nežinojau, galvojau, kad vistiek jos neieškos. Seserį pasakiau, kad yra užsienyje, jeigu liko gyva per karą. Daugiau giminių sakiau neturinti. Pusbrolių, pusseserių neminėjau.

*

Vieną rytą gavau įsakymą pasiruošti su daiktais. Abi su Zose verkėme, nors ir nebuvo ko gailėti, bet gailėjome. Teisingai Mykolaitis-Putinas yra pasakęs, kad žmogus per ilgą laiką pamilsta ir savo vargą... Man gaila buvo palikti ne tą kamerą, bet Zosę vieną, nežinia, ar jai beatves kokią kitą. Nežinia, ir mane kur nuves, ar rasiu kokią draugę... O ši mano pirmutinė draugė nelaimėje liko man kaip sesuo. Nežinia, ar beteks pasimatyti. Gera buvo mergaitė, niekada nesusipykome, nesibarė-me, stengėmės viena kitai kuo galėdamos padėti. Nelaimėje draugas — tikras draugas.

Išveža

Paskutinį kartą praėjau raudonais takais išklotu ilgu koridoriumi, mažu ryšuliuku nešina. Prie lauko durų stovėjo belangė mašina. Įgrūdo mane į vieną jos "celę" ir užrakino. Į kitas tokias pat celes, girdėjau, uždarinėjo kitus kalinius.

Buvo šalta. Mašina nešildoma. Ėmiau trypti, kad kojos nešaltų. Tuojau atsivėrė durys, prižiūrėtojas užkeikė rusiškai už beldimosi. Matyt, galvojo, kad noriu susikalbėti "morze". Tikriausiai čia buvo vežami ir kiti du mano bylos draugai. Iš viso, bet koks pasikalbėjimas kalinio su kaliniu buvo draudžiamas. Vedant koridoriais, jei pasitaikydavo sutikti kitą vedamą kalinį, prižiūrėtojai skambindavo raktais ir tuojau įsakydavo kaliniams nusigrįžti į sieną ir stovėti, kol tas kitas praeidavo, kad ir ne tos pačios bylos dalyvis.

Neilgai važiavome. Mašina sustojo. Girdėjau durų varstymą, komandą išeiti — vedžiojo kalinius po vieną. Pagaliau atėjo ir mano eilė. Išėjus iš mašinos, pamačiau didžiulį pastatą keliais sparnais toliau stūkstantį; bet dar negreit į jį patekau, reikėjo pirma praeiti mažesnį namelį, kur buvo daromos kratos.

Įvedė beveik į tuščią kambarį. Asloje buvo pamesta sudraskyta maža maldaknygė, mėtėsi šiokių tokių popierių ir kieta apikaklė, kokias, paprastai, nešioja kunigai... Matyt, koks kunigas čia buvo "nuginkluotas".

Mano daiktus peržiūrėjo uniformuota moteris. Nuogai neišrengė, šiek tiek paviršium perbraukė drabužius. Daiktų mažai teturėjau, ilgai neužtruko jų perkratymas. Pravedė per kiemą į tą didžiulį pastatą, kurį spėjau esant garsiuoju Lukiškių kalėjimu. Per jį praeidavo beveik visi areštuotieji, iš visų Lietuvos kampų. Turbūt nesuklysiu pasakius, kad šiuo metu jis buvo "tankiausiai apgyvendintas" visoje savo istorijoje.

Saugumo kalėjimai, tardymų kalėjimai buvo visuose didesniuose miestuose. Į ministeriją ne visi patekdavo, o į Vilniaus Lukiškių kalėjimą suveždavo iš visų saugumo punktų. Užtat Lukiškių kalėjimas buvo žinomas visoje Lietuvoje.

Kai areštuotojo namiškiai neberanda saugume savo kalinio, važiuoja į Vilnių, ieško jo Lukiškių kalėjime. Jeigu jau čia nebėra, tai eina į Vilniaus "peresilką" — persiuntimo punktą. Jeigu ir čia nebėra, tai grįžta verkdami namo... "Jau išvežtas į Sibirą", — atraportuoja laukiantiems žinių namiškiams ir iškrato maišą, kuris buvo vežamas kaliniui su dideliu vargu, perpildytais traukiniais, dažnai stotyje pralaukus ne vieną parą, per kyšius gavus nusipirkti bilietą ir kitokias bėdas iškentus.

*

Stebėjausi nepaprasta tyla šioje kalinių "karalystėje". Visur ėjau viena. Niekiu daugiau nemačiau nė vieno kalinio, tik prižiūrėtojus. Atrodė, kad visame kalėjime viena tebūčiau. Taip puikiai čia viskas sutvarkyta, suderinta, paslėpta visa žiauri tikrovė. Čia viskas kaip kokioje pasakoje apie paslaptingus rūmus, į kuriuos patekęs keleivis jaučiasi vienas, o iš tikrųjų yra sekamas užburtų karalių, slibinų, raganių ir kitokių pabaisų, kurios galų gale vis dėlto išlenda ir ima patekusį gaudyti, statyti jam visokias pinkles, iš kurių sunku jau išsiveržti į laisvę.

Ir toji tyla šiuose rūmuose buvo kažkokia nepatikima, įtartina ir bauginanti.

Lukiškių kalėjime

Neapsirikau spėliodama, kad esu Lukiškių kalėjime. Tai buvo didžiulis pastatas, tamsiai geltonos spalvos, nedideliais, geležimi apkaustytais langais.

Vedė į viršų plačiais metaliniais ore kabančiais laiptais, garsiai skambančiais, nuo kiekvieno žingsnio. Neprisimenu tikrai kameros numerio, kur buvau įleista, rodos, 164-tas IlI-me aukšte.

Kameros mažos — vienutėmis vadinamos, t.y. skirtos vienam kaliniui. Bet šiuo metu vargu ar buvo bet kuri kamera su vienu kaliniu, nes kalėjmas buvo perpildytas.

Neprisimenu, kiek moterų radau kameroje, turbūt nemažiau kaip penkias. Dažnai sąstatas keisdavosi, sunku beprisiminti. Visada būdavome 5-7 kameroje.

Visas pulkelis, stovėdamos ant sukaltų lentinių narų, pasitiko naujokę.

Jokių baldų čia nebuvo. Prie durų kertėje stovėjo uždengta dangčiu "parašė". Kitoje kertėje buvo mažas stalelis, ant kurio stovėjo sunkus puodas su kranu virintam vandeniui, kurį atnešdavo ryte ir vakare. Vadino jį rusiškai "kipiatok".

Ant narų, prie sienos, riogsojo didelė krūva, uždengta antklodėmis, — tai buvo sukrauti čiužiniai, pagalvėlės, antklodės. Vakare, prieš 10 val., krūvą išardo ir pakloja guolius. Dieną miegoti, net gulėti, neleidžiama.

Iš gyventojų pirmiausia atkreipė dėmesį aukšta jauna mergina, kuri visas komandavo, lyg būtų viršininkė, mat, pagal "stažą" ir patyrimą ji tam turėjo daugiau teisių už kitas. Pasisakė, čia, Lukiškių kalėjime, baigianti antrus metus. Buvusi ir Saugumo ministerijoje. Jų byla vis nepasibaigianti. Daug žmonių esą jų byloje, kiti net iš Sibiro atvežti. Kai atvežtieji ėmę kitaip kalbėti, negu pirmiau, tardytojas užsibaręs, kodėl jie pirmiau kitaip sakę, ar kas už liežuvio traukęs... Tada vienas atsakęs:

— Ne tik už liežuvio, bet ir už kaulų traukė...

Kitos buvo su mažesniu "stažu", taip pat jaunos mergaitės. Visos dar be teismo, tik po tardymų; po bylos sudarymo visų bylos buvo išsiųstos į Maskvą užakimam teismui, kiuris rusiškai buvo vadinamas "Osoboe sovieščanije" (Ypatingoji komisija). Tiksliai ir išversti nesiduoda. Visos laukė sprendimo, kiek gaus, ar dešimtį, ar dvidešimt penkerius metus. Kitokią bausmę retai kas gaudavo. Prie to dar pridėdavo penkis ar dešimtį metų "be teisių", vad. "poraženije". Niekas į tą priedą nekreipdavo dėmesio, nes tos "teisės" niekam nerūpėjo, svarbu tik būti laisvam. Kad neduos balsuoti, dar geriau, mažiau vargo. Per balsavimus daug kas norėtų būti "be teisių".

Buvo kovo mėnuo... Oras dar buvo šaltas, bet čia nebuvo šalta, šildydavo. Kas dieną vesdavo visas kameros gyventojas kartu pasivaikščioti į cementinius aukštus aptvarus kieme. Tą pasivaikščiojimą vadindavo rusiškai "pragulka". Tuos aptvarus irgi vadindavome "pragulkomis". Vaikščiodavome po pusę valandos. Viršuje vaikščiodavo šautuvais ginkluoti sargai. "Pragulkų" durys būdavo užrakinamos, kalinius įleidus. Išeinant vaikščioti, atidarydavom kameros langą pravėdinti.

Kitos "pareigos" irgi buvo tokios pat, kaip saugumo ir kituose kalėjimuose, pagal tą patį šabloną. Rytą ir vakare "pravierka" — patikrinimas. Tuo laiku keičiasi prižiūrėtojai, vadinami korpusiniais. Senasis perduoda kalinius naujai atvykusiam. Taigi, reikia patikrinti gyvąjį inventorių. Per patikrinimą visos sustodavome į eilę — kareiviškai. Rankas sudėdavom užpakaly — kaliniškai. Viena raportuodavo rusiškai.

Pusryčiams atnešdavo visos dienos duonos davinį po 650 gramų asmeniui, karšto virinto vandens arba juodos kavos ir cukraus po 27 g — tai geras arbatinis šaukštelis. Pietums gaudavome sriubos su žuvimi ir kokių nors kruopų ar bulvių košės samtelį. Vakare — vėl žuvinės sriubos dubenėlį — pusę litro. Joje būdavo bulvių ir trupiniai smulkių žuvų bei jų kaulai.

Sunku būtų gyventi tokiu maisto daviniu, nors ir nieko nedirbant, bet kameroje visada atsirasdavo "buožių", kurios turėdavo maisto iš namiškių atneštų siuntimų. Visos dalydavosi, ką turėdamos, su kameros draugėmis.

Kai čia atėjau, buvo nebetoli Velykos. Visos nekantriai laukėme pyragų iš laisvės. (Nežinau, iš kur mergaitės žinojo, kad bus Velykos). O tų pyragų vis nėra ir nėra. Pagaliau ta "vyresnioji" sulaukė siuntinio. Ir mums buvo gerai: privalgėme ir pyragų, ir mėsos, ir kiaušinių (juos atnešė nuluptus), ir kt. Viskas buvo smulkiai supiaustyta. Greit viskas džiūsta, genda šiltoje kameroje, užtat skubėjome valgyti. Vėliau gavome ir kitos. Ir taip visą laiką beveik nepritrūkdavo papildomo maisto.

Susėdusios ant narų, kaip tikros išmaldininkės, melsdavomės už tuos geradarius, kurie mums padėdavo sveikatą išlaikyti vargingose kalinio sąlygose.

Kalinio dienos

Kol nebuvau mačiusi kalėjimo, galvodavau, kad kaliniams dienos labai prailgsta, nusibosta. Dabar įsitikinau, kad ir kaliniui laikas greitai bėga. Nors kasdien beveik ta pati dienos programa, bet vistiek ir kaliniai būna užimti kaip kokioje tarnyboje. Mes nenuobodžiavome, surasdavome ką nors veikti. Dienos metu galėdavome paprašyti adatos. Reikėdavo ką susisiūti. Siūlus pešiodavome iš skarelių ar kitų drabužių. Vieną storesnę skarelę, gautą siuntiny, paaukojau supešioti. Iš jos stiprių siūlų dirbau degtuko pagalba mezginėlius, vadinamus "frivolité". Degtukų buvo galima siuntiniuose gauti — turėti kameroje, esą cigaretei užsidegti. Nors nė viena iš mūsų nerūkėme, bet degtukų turėjome.

Dirbdavome ir duoninius rožantėlius. Viena iš mūsų turėjo kažkaip išsaugojusi metalinį rožančiaus kryžiuką. Jį įspausda-vome į suminkytos duonos gabaliuką ir gaudavome kryžiuko formelę. Sudžiovindavome ją ir darydavome rožantėliams kryžiukus iš juodos tešlos. Tą juodą tešlą darydavome iš viršutinio plutos sluoksnio, kuris būdavo juodai apdegęs. Gerai suminky-ta toji tešla buvo gera medžiaga kryželiams ir rožantėliams daryti. Sudžiūvę jie pasidarydavo labai kieti ir patvarūs. Dar ir dabar, po 20 metų, tie kryželiai ir karoliukai tebesilaiko, tik siūlas trūkinėja.

Suverdavome karoliukus adata, gauta iš prižiūrėtojos kelioms valandoms. Reikėdavo slėptis — nepasirodyti, kad ne drabužius siuvame.

Per kratas kai kada atimdavo tuos rožančius, reikėdavo vėl dirbti. Būdavo ir tokių krėtėjų, kurios palikdavo.

Gaudavome ir knygų pasiskaityti. Kas savaitę ateidavo bibliotekininkė, atnešdavo naujų knygų, senąsias paimdavo. Ne

Rožančius iš duonos, padarytas Lukiškių kalėjime 1949 žiemą. Autorės darbas.

visos imdavo knygas. Pasirinkti nebuvo galima, pati bibliotekininkė paduoda ką turi. Pirmoji knyga, kurią teko matyti, buvo "Gargantina ir Pantagruelis" — kažkokia ateistinio turinio knyga, joje labai išjuokti katalikų dvasininkai, popiežius. Pažiūrėjome, pavartėme, iš paveiksliukų nusprendėme apie knygos turinį ir nė viena neskaitėme. Daug knygų buvo panašaus turinio, menkos vertės. Geresnės knygos būdavo rusų 19 amž. klasikų veikalai: Tolstojaus, Lermontovo, Gončarovo, Puškino, Čechovo ir kt. Daug jų perskaičiau, ir tai man buvo labai naudinga, nes mažai tebuvau skaičiusi rusų literatūros.

Skaitant greitai prabėgdavo laikas, net nenorėdavau nutraukti skaitymo, kai reikėdavo eiti kokių pareigų atlikti. Dažnai skaitydavau viena atsiskyrus, kai kitos kalbėdavosi, aiškindavosi sapnus, pasakodavosi savo praeitį ir spėliodavo ateitį. Man knygos būdavo geriausia pramoga, kai pasitaikydavo geros.

*

Ant sienos kabojo mediniuose rėmeliuose abiem kalbom (rusų ir lietuvių) spausdintos taisyklės, kurių kaliniai privalo laikytis. Perskaičiusi sužinojau, kad negalima žiūrėti pro langą, negalima belsti į sieną (Morze), negalima dieną miegoti ar gulėti, negalima skalbti ir kt. Už taisyklių nesilaikymą grėsė karceris po 5-7 paras.

Toji mūsų "viršininkė" buvo sėdėjusi karceryje, peršalusi ir gavusi kažkokį uždegimą, jau virtusį chronišku. Taigi, to karcerio visos bijojome. Bet jauniausios vistiek rizikuodavo: žvalgydavos pro langą ir barškindavo į sieną, prisišaukdavo kaimynus iš visų pusių. Užkluptos dežuruojančių prižiūrėtojų, kurios beveik visada būdavo moterys, akis išvertusios, net verkdamos gindavosi nebarškinusios, ir išsigindavo. Man net baisu būdavo matyti tokį akiplėšišką melą, bet ką jos galėjo daryti, bijodamos karcerio. Turbūt niekur nėra teisybės, kur nėra laisvės. Baimė, priespauda ir teisingą padaro melagiu!

Buvau bepradedanti mokytis Morzės abėcėlę, bet tos scenos su prižiūrėtojais atbaidė, mečiau mokslą: nemokėsi — nebus pagundos barškinti; o barškinant vistiek kada pačiups, ir stipsi karceryje.

Pabarškinti, pasikalbėti būtų labai įdomu. Mergaitės sužinojo, kad Marytė yra gretimoje kameroje. Apsidžiaugiau, kai užklausta atsakė, kad ir ją tuojau po manęs areštavo tą patį vakarą. Jeigu būtų paimta vėliau, tai ji pati ir jos namiškiai būtų galėję įtarti, kad ji mano išduota. Taip nesykį būdavo. Ką nors areštavus, visi su juo surišti laukdavo to paties likimo.

Metro storumo kalėjimo sienos buvo labai tinkamos belsti, labai toli skambėdavo į visas puses. Kažkokios lengvos medžiagos atrodė tos sienos, visada būdavo sausos. Nežinia kiek tiesos, teko čia girdėti, kad tas kalėjimas pastatytas garsiosios Rusijos carienės Kotrynos II.

Inžinierius, kuris jį suprojektavęs, esą pasikoręs jau užbaigtam pastate, pasibaisėjęs savo kūriniu, — iš prietaringos baimės.

Eidamos į "pragulką" matydavome centre ratą su kolonomis ir angelų figūromis aukštai, sako, ten buvusi kalėjimo koplyčia, dabar bolševikų panaikinta. Kaliniai turėdavo kapelionus, kurie laikydavo jiems pamaldas ir atlikdavo kitus reikalingus religinius patarnavimus. Bolševikai ir laisviems varžo tikėjimą, kaipgi jie leistų tokią "prabangą" kaliniams. Taigi, išgriovė, išdraskė tą koplyčią, tik angeliukai dar pasiliko, lyg kokie nereikalingi praeities liudininkai. Ar tai buvo tiesa, ar kieno nors spėliojimai, nebuvo galima patikrinti, nes laisvieji su kaliniais neturi teisės kalbėti, išskyrus būtiniausius reikalus; daugiau jie nekalba, nė į klausimus neatsako.

Teko girdėti, kad tie tarnautojai, kalinių prižiūrėtojai, vadinami "nadzirateliais", ateidami į darbą ir išeidami, praeiną kratas, mat, bijoma, kad kartais neišneštų kalinių laiškelių ar neatneštų jiems ko nors draudžiama.

Kameroje nebuvo leidžiama turėti nei popieriaus, nei pieštuko ar plunksnos. Taigi, ir rašyti nebuvo leidžiama. Laiškų niekam negalėjome parašyti.

Pinigų irgi neleido turėti. Buvo kalėjimo krautuvėlė, kartą savaitėje praeidavo moteris per kameras, pro durų langelį paklausdavo rusiškai, ar nenori kas ką pirkti ant kvito. Kartą parodžiau savo kvitą, prašiau kai ką nupirkti, bet ji, pažiūrėjus kvitą, atsakė, kad kvitas yra iš ministerijos, į čia nepervestas, negaliu su juo nieko pirkti. Taip ir liko tie pinigai nesunaudoti, kol nuvažiavau į Sibirą. Iš ten pareikalavus, atsiuntė pinigus, gavau kitą kvitą, pinigų nė ten nedavė.

*

Kalbėtis tarp savęs daugiau mėgdavome apie laisvę; tačiau nevengdavome pasipasakoti ir apie pergyventus tardymus, apie bylas. Kiekviena žinojome, kad niekam nereikia pasakotis tokių dalykų, kurie nėra pasakyti tardytojams. Ne vietoje plepumas gali pakenkti. Kas nors išgirdęs, nuėjęs kitur, gali be blogos valios išduoti tai, kas nėra žinoma. Ir taip galima susilaukti bereikalingų tardymų, vedžiojimų. Tokių atsitikimų būdavo.

Visos, kurias radau atėjus, buvo patekusios už pagalbą partizanams. Kai kurios buvusios jų ryšininkės. Taigi, visos buvome to partizaninio karo aukos, "tėvynės išdavikės", "banditų rėmėjos"... Užtat, eidamos pro kitų kamerų duris, kartais balsu uždainuodavom: "Mes razbaininkėliai Lietuvos miškų"... (pagal Blindos dainą). Žinojome, kad ir kitose kamerose sėdi tokios pat "razbaininkėlės" ir nepasipiktins mūsų daina. Tik prižiūrėtojos imdavo tildyti, neleisdavo rėkauti, — jokio triukšmo kelti neleisdavo.

O    tačiau būdavo kai kada triukšmas, skambėjimai koridoriuose. Girdėdavosi kritimas metalinių puodelių ant akmeninių grindų. Tai išvežamųjų atsisveikinimas. Išeinant iš kameros su daiktais, reikėdavo atiduoti arbatinį puoduką, kuris gaunamas atėjus. Puodukai buvo aliumininiai, užtat, metami ant cementinių grindų, garsiai skambėdavo. Kamerose visi sukrusdavo:

— Etapą išveža... Į Sibirą...

Tie puodukai skambėdavo maždaug kas porą savaičių. "Razbaininkėliai" išvykdavo į persiuntimo punktą, vadinamąją Vilniaus "peresilką", o iš ten dažniausiai tą pačią dieną pakraudavo juos į prekinius ešalonus ir išgabendavo į Sibirą.

*

Į    pirtį, kaip ir visur, vesdavo kas 10 dienų. Kartu reikėdavo neštis visus drabužius, net ir antklodę. Juos kabindavo ant metalinių kablių su specialiais rėmais ant ratukų ir įstumdavo į vadinamąją "pražarkę", karšto oro pripildytą kambariuką. Ten drabužiai per kaisdavo, — tai buvo dezinfekcija, kad apsaugotų nuo parazitų. Kailius, šilką suspirgindavo, kartais ir paprastus drabužius gaudavome apdegintus.

Apatinius baltinius paimdavo išskalbti, vėliau gaudavome atgal. Pirtyje gaudavome mažą gabaliuką muilo.

Eidamos bet kur, kai rankose nieko nenešdavome, jas turėjome laikyti užpakaly. Jei kuri užsimiršdavo, tuojau išgirsdavome prižiūrėtojo riksmą: "Ruki na zad" (rankas užpakalin).

Jei sutikdavome vedant kitus kalinius, tai įsakydavo nusigrįžti, kad jie nepamatytų mūsų, o mes jų. Tokie buvo įsakymai visur kalėjimuose.

Velykos kalėjime

Vertėtų dar sugrįžti prie Velykų.

Kaip jau minėjau, maisto turėjome, nebuvome alkanos. Laiko buvo taip pat, netrūko ir gerų norų kuo nors atžymėti tą didelę metinę šventę.

Rankdarbis (kilpelė), megztas degtuku Lukiškių kalėjime 1949 žiemą. Siūlai išpešioti iš skarelės.

Jautėme, kad jau pavasaris, kad žydi miškuose žibuoklės, krūmai pasipuošę pavasariniais "katinėliais"; ilgėjomės tų visų pavasario grožybių, kurios mums čia buvo atimtos.

Bet mes vistiek Velykoms turėjome žibuoklių ir "katinėlių",

— pačios pasidarėme. Suminkėme gerą gabalą tos juodos tešlos, iš kurios rožantėlius darydavome. Viena mūsų turėjo vatinį švarkelį su gera vata. Iš tos vatinės išsipešėm vatos ir padarėme "katinėlius". Juos prilipdėme prie šakelių, padarytų iš tos juodos tešlos. Išėjo visai panašios krūmų šakelės su "katinėliais".

Pasidarėme ir keletą žibuoklių iš popieriaus nuo degtukų dėžutės. Viena pusė dėžutės buvo aplipdyta mėlynu popieriumi, žibuoklių spalvos, o kitoje pusėje buvo geltonas popierius. Nulupome tą mėlyną popierių ir iš jo plėšte išplėšėme žibuoklių vainiklapius. Geltono popieriaus gabaliuką sumuturiotą dėjome žiedo viduryje, aplink — mėlynus vainiklapius, siūlu aprišome, ir išėjo kaip gyvi žibuoklių žiedeliai. Lapeliams neturėjome žalio popieriaus.

Iš čiužinių sudėstėme "sofą", apdengėme antklode. Sudėjome pagalvėles ant "sofos", uždangstėme kuo turėjome. Tiko čia ir mano degtuku padarytieji rankdarbiai, užklojome ant pagalvėlių, atrodė kaip išsiuvinėtos. Šen bei ten padėstėme "katinėlių" su žibuoklėmis.

Taip šventiškai pasipuošusios, Velykų rytą meldėmės. Staiga atsidarė durų langelis, dežuruojanti lietuviškai sušuko:

— Kur gavote gėles?

Sakėme, kad čia padarytos, bet ji netikėjo, įsakė atnešti prie langelio parodyti. Kai atnešėme, apžiūrėjo — nieko nebesakė, atidavė atgal. Mums tai buvo lygu pagyrimui, kad mūsų "meną" palaikė tikromis gėlėmis. Dabar jos mums dar gražesnės atrodė. Susirūpinome, kad jų iš mūsų neatimtų, pagailėję mums to mažo džiaugsmo. Jautėme, kad durų akutė nuolatos braška, kad ne ta viena prižiūrėtoja į mūsų "turtą" žvalgosi. Tačiau niekas nieko neatėmė. O kai grįžome iš pasivaikščiojimo, pamatėme prie mūsų durų daugiau prižiūrėtojų, pro durų langelį į mūsų kamerą žiūrinčių.

Tai buvo mums komplimentas už šventišką pasipuošimą, bet geriau, kad niekas nežiūrinėtų, kad netrukdytų mums pasimelsti.

"Per Tavo Šventą Prisikėlimą... prikelk mus, Viešpatie, iš to baisaus sapno... Argi tai gali būti tikrovė? Velykų diena, džiaugsmo diena!.. O mes neturime teisės pasilipti ant neaukštų narų ir pažvelgti pro langą, pažiūrėti, ar nesirodo žaluma medžių viršūnėse... Mes norime giedoti, bet mums uždrausta, negalima triukšmauti kalėjime... Jis yra perpildytas su kaupu, bet jame turi būti tyla, kad atrodytų, lyg čia nieko nėra. Kildavo abejonės, ar begieda ir mūsų bažnyčiose "Linksma diena mums nušvito"... Turbūt vistiek dar gieda... iš įpročio, ne iš širdies... Ar begali kam būti linksma? Juk mažai belikę širdžių be įsmeigto kalavijo... Kam tėvas, kam vyras, kam brolis nužudytas, kam sesuo kalėjime, kam išvežti, kam miške mirties belaukia; kam jau mirę ar dingę be žinios...

Meldėmės už gyvus ir mirusius, žinomus ir nežinomus, pažįstamus ir nepažįstamus. Jautėme, kad tie, kurie prisimena mus prieš Velykas, nepamiršta mūsų ir Velykų rytą... Visos kalbėjo apie savo namiškius, visos buvo namie ką nors iš artimųjų palikusios. Aš tylėjau — mano kambarėlis liko užantspauduotas. Jei gyvos mano mama ir sesuo, jos tikrai mane prisimena. Bet kur jos, ar išliko gyvos karo audroje? ..

Taip praslinko mums 1949 metų Velykos, be linksmo Aleliuja, po užraktais ir sargų žvilgsniais garsiajame Lukiškių kalėjime Vilniuje.

*

Vis dėlto Lukiškių kalėjime jau buvo geriau, negu saugumo ministerijoje. Svarbiausia — žinojome, kad nebeveš į tardymus. Nors ir pasitaikydavo išimčių, kad bylos būdavo atnaujinamos, bet retai, ir vistiek jau tardymai nebe tokie, kaip tenai. Kai jau byla sudaryta, nebegresia nei kankinimai, nei nemigo naktys, — pats sunkiausias kelias jau praeitas.

Nebereikėjo klausytis nei verksmų, nei dejavimų gretimose kamerose, nebereikėjo įtemptai planuoti, galvoti, kaip atsakyti į kokį klausimą, kaip praeisi pro kokią temą, kad neužkabintum kitų. Siaubas apimdavo, pagalvojus apie tuos raštus, jeigu jie būtų juos turėję, kaip tardytojai gąsdino. Kiek jie būtų davę visokių painiavų! Dabar atrodė viskas praeityje, o ateitis — kaip Dievas duos — ne vaikai verkia. Reikalingesni žmonės žūsta, dėl manęs niekam nebus skriaudos, jei ir žūčiau.

Nervai buvo ištampyti nuo pergyvenimų, nuo per didelio apkrovimo. Visa laimė, kad aš "meškos miego" — visada gerai miegodavau, visada būdavo sunku atsikelti. Jeigu būtų leidę, turbūt miegočiau per dieną, po didelės įtampos jaučiau kažkokį nuovargį. Ir skrandis pradėjo streikuoti, ypač po šviežios duonos — pradėjau vemti. Vemdavau ir ministerijoje, bet rečiau.

Kas savaitė ateidavo gydytoja. Pasiskundžiau, bet ji nekreipė dėmesio, matyt, buvo pratusi prie tokių ligų. Kai atėjo kitą kartą, vėl skundžiausi, prašiau kokių nors vaistų arba kitokio maisto, nes duonos nebegalėjau valgyti. Prašymas padėjo, patekau į kalėjimo ligoninę ištyrimui.

Kalėjimo ligoninėje

Atvedė į palatą. Neprisimenu, kiek ten buvo lovų, turėjo būti per dešimtį — sustatytos dviem eilėm, galais į aslos vidurį. Aslos viduryje takas praeiti tarp abiejų eilių. Durys visą laiką užrakintos, už durų sargė-prižiūrėtoja. Duryse akutė, kaip ir visose kamerose.

Visos lovos buvo užimtos, kai užėmiau man skirtąją. Ligonių sąstatas buvo įvairus — politinės ir kriminalinės, — daugiau politinių.

Daiktus visus paėmė Į saugojimo kamerą, gavau ligonės marškinius ir tamsų naktišvarkį. Lovos buvo baltai paklotos.

Nusigandau, pamačiusi vieną jauną mergaitę (18-kos metų). Ji sėdėjo ant palangės, atkišus į priekį kruvinas rankas, ir dainavo kažkokią kalinių dainą:

Priprato akys prie tamsos,

Širdis priprato prie skausmų.

Priprato rankos prie retežių,

Pripras ir kojos pamažu...

Tiek teprisimenu tos dainos, o ji dainavo ilgai...

Klausiau kitų, kas jai sužeidė tas rankas. Jos sakė, kad ji pati, kažkur sugriebusi stiklo gabaliuką, norėjusi persipiauti venas, bet neįpiovė kiek reikiant ir nenumirė. Nežinia, kodėl tos žaizdos buvo neaprištos, gal ji pati nudraskydavo raiščius?

Kita ligonė M. A. turėjo suraišiotą koją, kuri žemai, prie letenos, buvo peršauta. Ji buvo paimta iš miško. J ligoninę atvežta iš saugumo ministerijos. Ten mėginusi nusižudyti per pirmąjį tardymą, kol dar buvusi be kratos. Ateidama atsinešusi peilį portfelyje. Per tardymą mėginusi juo nusidurti, bet nepavykę. Rodė užgijusią žaizdą krūtinėje. Dabar buvo laikoma ligoninėje dėl kojos. Žaizda buvo pūliuojanti. Ligonė vaikščiojo su ramentais. Visą laiką dejuodavo, baiminosi, kad reikės vėl grįžti į ministeriją, į tardymus, girdi, geriau būtų numirti. Priešais ją gulėjo kita sveikstanti moteris, kuri susidraugavo su ja ir, atrodė, ypatingai ją saugodavo.

Toliau vienoje lovoje gulėjo jauna mergina, apmirusiomis kojomis ligi kelių. Tai buvo politinė kalinė Elena Balsytė. Ji galėdavo atsisėsti, bet vaikščioti negalėjo, nes abi kojos tabalavo užšalusios, be jokio gyvybės ženklo. Kitos pasakojo, kad per tardymus ją mušę per kojų padus, atmušę nervus ir kojos liko nejautrios. Jos pačios nedrąsu buvo klausti, kaip iš tikro būta, nesinori liesti skaudamos žaizdos. Ji vis tikėjosi, kad jai tas kojas pagydys, kad vėl galės vaikščioti. Taip ją ramindavo daktarė ir viršininkai.

Pačiame gale palatos lova buvo tuščia. Jai priklausanti ligonė visą laiką lindėjo po lova. Tai buvo jauna mergina Kalvaitytė (Bronė). Ji buvo išprotėjusi, taip pat politinė kalinė. Visą laiką ji tupėdavo susirietusi po lova. Retkarčiais išlįsdavo ir imdavo ką sugriebus mėtyti kitoms į lovas. Ne kartą atlėkdavo spiaudyklė arba dar blogesnis jos indas su visu "turiniu". Toji vargšė buvo tikra bausmė kitoms ligonėms. Visos saugodavome ją, kad tik neišlįstų iš po lovos nepastebėta. Ji buvo riebi, stora, nusipenėjusi, nes mažai judėdavo. Ją maitindavo toji bekojė Balsytė. Iš kitų ji nieko neimdavo. Maitindavo specialia koše: į sriubą tirštai pritrupindavo duonos, sumaišydavo, suplakdavo. Toji ligonė atšliauždavo iš po savo lovos pas tos Balsytės lovą ir, ant žemės tupėdama, atidarydavo burną košės šaukštams. Pavalgiusi vėl nušliauždavo rėplomis po savo lova. Vėl tyliai tūnodavo, lyg tykodama gero momento savo klastingam pasirodymui.

Kartais ji bevalgydama užsikaprizindavo, ką paimdavo į burną — spiaudavo maitintojai į akis. Tada maitinimą reikėdavo nutraukti, nes jokie įkalbinėjimai nei grasinimai nepadėdavo.

Ji visai nieko nekalbėjo. Klausinėjau kitų, ar ji yra nebylė, bet nė viena nežinojo, visos sakėsi jau radusios ją tupinčią po lova- Taip ji ir liko mįslė visoms. Kai kurios samprotavo, kad ji esanti apsimetus beprote, mananti, kad ją paleis namo. Bet, pažvelgus į jos bereikšmes stiklines akis, neatrodė, kad įtarimas būtų buvęs teisingas. Be to, nebuvo paslaptis, kad rusai nė jokių ligonių iš kalėjimo nepaleidžia. Jų kalėjimuose ir lageriuose buvo visokiausių invalidų ir bepročių — sovietų valdžia ir tokių bijojo, kad jos nenuverstų.

Kelių dienų būvyje ji perdaug ėmė siautėti, viską mėtyti, mes pasiskundėme budėtojoms, prašėme, kad ją atskirtų, nes nebegalima buvo kęsti jos pokštų. Bet sunku buvo įtikinti, nes kai kas nors iš prižiūrėtojų ateina, ji tada nieko nedaro. Tie pagrasina jai uždėsią "smertnuju rubašku" (mirties marškinius) ir išeina. O toji vėl siautėja. Tie "mirties marškiniai" mums atrodė tik bauginimo priemonė, netikėjome, kad iš tikrųjų tokie yra. Bet kai ligonė vis nesiliovė siautėjus, vieną rytą atėjo du vyrai prižiūrėtojai ir viena moteris ir atsinešė tuos marškinius. Tai buvo kažkoks rezginys, pasiūtas iš juodos stiprios medžiagos diržų, kokių 3-4 cm pločio. Sugriebę tą mergaitę, įgrūdo į tą tinklą ir užraišiojo. Jos rankos liko priveržtos prie šonų, nieko jomis nebegalėjo daryti. Tupėjo vargšė susirietus į kamuolį, suvaržyta po ta savo lova. Mes gailėjomės skundusios, geriau būtume pasaugojusios ir kentusios toliau. Mes nemanėme, kad ją taip nubaus. Neprisimenu, kiek laiko ji išbuvo taip suraišiota. Ji visą laiką tylėjo. Kai ją paleido iš tos rezginės, pagrasino, kad nebeišdykautų, nes vėl uždėsią tuos marškinius. Ji daugiau nieko nebedarė.

*

Vieną dieną į palatą atėjo kažkoks nematytas daktaras, karine uniforma, esą, atvykęs iš Maskvos. Kiekvieną ligonę apžiūrėjo, paklausinėjo, kuo serganti. Kalbėjo tik rusiškai, mes dauguma nemokėjome jam atsakyti, viena iš mūsų, mokanti rusiškai, jam buvo vertėja.

Kai atėjo prie Balsytės lovos, ji tuoj atidengė tas savo kojas, rodydama jas, klausė, kada jie pradės jai gydyti tas apmirusias kojas, ji nebeturinti kantrybės laukti...

Daktaras ilgai apžiūrinėjo kojas, susiraukęs, dantis sukandęs. .. Pagaliau piktai ant jos užsibarė už prašymą gydyti. Ji esanti kvaila, jeigu mananti, kad tokias kojas dar galima pagydyti.

—    Žiūrėk, — sako jis, — jos yra negyvos. Kas tokias kojas begali atgaivinti. Stebuklų niekas nedaro...

Ligonė be vertimo suprato, ką jis sako, ir pradėjo isteriškai raudoti, šaukti:

—    Kojelių nebeturiu, kojelių netekau! Kur aš dingsiu, kaip aš gyvensiu?!...

Mes visos pradėjome verkti, gaila buvo nelaimingo žmogaus, suluošinto per tironų žiaurumą...

Nebesekiau toliau to daktaro, nuėjau prie durų, atsisėdau prie tos peršauta koja ant lovos ir kalbėjomės, norėdamos nusiraminti. Nebemačiau, kaip jis praėjo iki palatos galo, kaip apžiūrėjo tą po lova tupinčią ligonę.

Pagaliau jis sugrįžo, sustojo dar prie mūsų, matyt, norėdamas pravesti politinę pamoką. Aišku, jis žinojo, kad peršautoji yra politinė, tai ir kreipėsi į ją:

—    Ko jūs norėjote? Ko jūs kovojote? Ko jums reikia? Gerai jums dabar?

Mes visos sufleravome vertėjai, o ji vertė:

—    Mes už savo teises kovojome... Mes turėjome savo valstybę, mes buvome nepriklausomi, mes nė su kuo nekariavom...

—    Nieko nebus, Lietuva mažytė, o mūsų Rusija didelė, galinga, nieko jūs neiškovosite... — pasakė jis.

Nuostabu buvo, kad atsirado nors vienas, kuris pasakė teisybę, tiesiog pajutau pagarbą tam tironui, nes kiti visi visur ir visada suokia apie "išvadavimus", "prisijungimus", "družbas" (draugystes) ir "pagalbas". Tas tiesiai pasakė, kad dėlto esame sutrypti, jog maži, neturime jėgų nuo stipraus grobuonio apsiginti.

Daktarui išėjus, dar ilgai nenutilo raudos tos nelaimingos Balsytės dėl tos žiaurios paslapties atidengimo. Kitos šnabždėjomės, piktinomės tokiu žmogaus žiaurumu. Juk geriau buvo nesakyti jai visos teisybės, tegul ji dar turi vilčių... Bet kas iš to?...

*

Toji M., peršauta koja, buvo įdomi, gudri moteris. Iš visko buvo matyti, kad ji žino visas kalėjimo gudrybes ir laikosi atsargiai. Apie bylą ji vengė kalbėti, tik vis baiminosi, kad koja gyja, kad jai reikėsią grįžti į saugumo ministeriją, kad labai nenorinti grįžti, gailėdavo, kad jos neperšovė taip, kad numirtų.

Gaila man būdavo jos, puikiai supratau jos padėtį, juk dar taip neseniai ir aš norėjau numirti, nors žudytis ir negalvojau. Tikrai būna momentų, kada mirtis nėra baisi, kada ji laukiama, siekiama, kaip nepamainoma išsigelbėjimo priemonė.

Ir toji moteris, aiškiai supratau iš įvairių užuominų, dabar pergyveno tą mirties troškimą, dėl būsimų kančių baimės ir nevilties. Mėgdavau su ja kalbėti. Ji pažinojo mano buvusius tardytojus, šį tą apie juos papasakodavo, kas nesiriša su byla. Kartą prasitarė, kad čia reikia didelio atsargumo, nes yra kitokio plauko kalinių, kurie tyčia ar netyčia nemoka tylėti. Tardomiems kaliniams tai labai svarbu žinoti.

Vieną vakarą, kai jau visos buvome sumigusios, pasigirdo kažkoks triukšmas, pažadinęs iš miego visą palatą. Pašokau lovoje ir pamačiau moterį, kumščiais duodančią į duris ir šaukiančią atidaryti. Tai buvo tos M. draugė, kurios lova stovėjo priešais peršautosios lovą.

Atsidarė durys. Toji moteris kažką pasakojo. Netrukus įbėgo prižiūrėtoja, rankoje laikydama atlenktą didoką lenktinį peilį ir nubėgo prie M. lovos. Greit atmetė antklodę ir kažką piaustė. Paskui atbėgo daugiau prižiūrėtojų ir daktarė. Netrukus atnešė neštuvus ir ligonę išnešė. Po kiek laiko vėl ją atnešė ir paguldė. Toji draugė prie jos budėjo. Mes visos vėl sumigome.

Rytą sužinojome, kas buvo atsitikę. Pasirodo, toji M. mėgino nusižudyti. Jos koja buvo subintuota ilgu siauru marlės raiščiu. Ji to raiščio vieną galą apsivyniojo apie kaklą, o kitą prisirišo prie sveikosios kojos letenos. Tą koją tiesdama ji galėjo užveržti ant kaklo raištį. Kai ji pasismaugė (palatoje per naktį degdavo lempos), toji draugė pamatė ją gargaliuojančią, besiveržiančias putas pro burną ir pakėlė triukšmą. Dežuruojanti įbėgo su peiliu ir perpiovė bintą. Ligonė atsigavo. Bet toji draugė dar nedavė ramybės, ji tikino prižiūrėtoją, kad ligonė galinti turėti venoje adatą, nes ji tik ką sapnavusi, kad ligonė į kairės rankos veną įsileidusi adatą...

Patikrinti iššaukta daktarė ir neštuvai; ambulatorijoje peršviesta kairė ranka rentgeno spinduliais ir rasta venoje adata, jau tolokai pasislinkusi. Daktarė tuojau padarė operaciją, išėmė adatą. "Sapnas" pasirodė teisingas. Visos stebėjosi tokiu pranašišku sapnu, bet ne visos juo tikėjo. Greičiausia ji tai draugei buvo prasitarusi apie savo "projektą". Gal toji specialiai ją saugojo, žinodama ar nujausdama, kad toji gali ką nors pasidaryti. Pasisakyti, kad žinojusi, draugė negalėjo, reikėjo sugalvoti kokią versiją, kad nebūtų apkaltinta už nepasakymą. Greičiausiai dėl to ir išdygo tas "sapnas". O gal kartais ir prisisapnavo, būna panašių įvykių ar sutapimų.

Po nepavykusio mėginimo nusižudyti ligonė jau turėjo suraišiotą ne tik koją, bet ir ranką. Tokią palikau ją ir išeidama iš ligoninės po kelių dienų.

Vėl grįžtu i kamerą

Ištyrus pasirodė, kad mano negalavimai nebuvo didelis susirgimas. Gydytoja sakė, kad tvarkoje viskas, tik nuo didelio nervų įtempimo. Prašiausi atgal į savo kamerą, nes čia man tuos nervus daugiau tampė, negu tenai. Visos ligoninės yra raudų, dejonių ir kančių vieta, juo labiau kalėjimo ligoninė, kur žmogus ne tik ligonis, bet dar ir kalinys su visa kalinio dalios grėsme. Čia žmogus yra dvigubas ligonis.

Davė šiokių tokių vaistų, lengvesnį maistą ligoninėje, nebevalgiau juodos duonos, tik baltą, ir taip po truputį darėsi geriau.

Sugrįžau po dviejų savaičių į tą pačią, 164, kamerą II korpuse, III aukšte (ketvirtam aukšte buvo vyrai politiniai).

Ne visas beradau. Onutė G. buvo išvesta. Kitos tebebuvo tos pačios. Visos tokios savos, pasiilgtos. Ilgai buvo kas pasakoti joms apie ligoninės nuotykius.

*

Netrukus atvedė mums dar vieną draugę į Onutės vietą. Vėl buvome daug, vos tilpome sugulti ant narų.

Naujokė buvo rusė K. Ji kalbėjo tik rusiškai, o mes mažai temokėjome rusų kalbos; taigi, susikalbėti buvo sunku. Vis dėlto šiaip taip susikalbėjom. Išvaizdos ji buvo nerusiškos — aukšta, laiba, gana švelnių veido bruožų ir ilgomis, gelsvomis kasomis. Atrodė labai liūdna. Vos atėjus tuojau ėmė verkti. Kai gerai išsiverkė, tada mes ją pradėjome kalbinti, guosti, kaip mokėdamos. Ji pasisakė čia Vilniuje turinti vyrą ir 3 metų berniuką. Labai gailėjo vaiko, sakėsi nebeturinti vilties jo pamatyti. Kadangi ji patekus į kalėjimą po politine byla, vyras ją pamesiąs ir ji niekada nebesurasianti savo vaiko.

Mes iš jos kalbos spėliojome, kad tas vyras turėtų būti koks aukštas pareigūnas, nes tokie būtinai turėdavo pamesti žmoną arešto atveju, arba žmona vyrą, jei tas pasirodo politiškai nusikaltęs. Kitaip jie išmetami iš partijos ir iš tarnybos.

Mūsų kameroje buvo pora labai jaunų mergaičių. Jos tuojau nutarė, kad ji esanti kriminalinė, šnipė, mokanti lietuviškai ir mus visas čia "išduosianti". Jos ėmė nekęsti ir užgaulioti tą rusę. Mes, vyresniosios, jas sudraudėme: kokia ji bebūtų, vistiek ji yra kalinė, laisvų čia neatveda. Ji vistiek mūsų nelaimės draugė ir nedera į ją žiūrėti, kaip į priešą. Visos buvome po tardymų, visoms sudarytos bylos, ką ji begali sušnipinėti ir išduoti, kada mes jau išduotos ir Maskvos "troikai" atiduotos. O dėl to, kad kartais kuri pabarškina į sieną ar pažvelgia pro langą, nėra reikalo jiems šnipus varginti, tą ir budinčiosios sutvarko. Mums atrodė, kad čia nėra problemų, dėl kimų reiktų šauktis šnipų, jų ne visur užtenka ir svarbesniems reikalams. Dėl viso ko patarėme nuo barškinimo susilaikyti, kolei reikalas neaiškus, bet su ja elgtis mandagiai ir draugiškai. Nieko nepakenks, jeigu ir šnipė pasakys, kad lietuvės mandagios, draugiškos, kultūringos; gerumu niekam skriaudos nepadarysim nei pačios nukentėsim. O jeigu ji gera, tai nėra reikalo jos nekęsti dėl to, kad ne mūsų tautietė; juk ne mes vieni nuo komunistų kenčiame.

Mergaitės paklausė vyresniųjų, ėmė su ja draugiškai elgtis. Pasikalbėdavom, kaip mokėdamos; ji priprato prie mūsų, net linksmesnė pasidarė. Bet retkarčiais gerokai paverkdavo vis dėl tų pačių spėliojimų, kad vyras ją pames ir vaiko daugiau nematys. Mūsų moterys tuo atžvilgiu buvo laimingesnės. Kurių vyrai būdavo likę namie, ateidavo, atnešdavo siuntinius, gaudavo pasimatyti, neteko girdėti, kad kuris žadėtų mesti žmoną dėl politinės bylos.

Neilgai su mumis tepabuvo toji ruselė, gal apie 2-3 savaites.

Ją išvedė, ir daugiau neteko jos matyti. Nieko ji neįskundė, nieko pikto nepadarė, be reikalo įtarinėjome.

Išvedė ir tas jaunikles. Netrukus į jų vietą atvedė tris moteris iš Šiaulių kalėjimo atvežtas. Viena iš jų (Pakamanienė) buvo nėščia paimta iš namų. Vyras likęs namie. Jai buvo leista, kada tik nori, gulėti ant narų, miegoti, daugiau jokių privilegijų nebuvo, nė maisto nepagerino.

Daug dienų prašnekėjome su naujokėmis, kol išsipasakojo visą savo nueitąjį kelią, kol atvyko į čia...

Jos taip pat buvo paimtos už pagalbą partizanams. Tardymus atliko Šiaulių kalėjime. Visos buvo muštos, peštos, kankintos, net ir toji nėščioji motina. Viena pasakojo, kad jų byloje vienas vyras buvęs tiek nukankintas, kad nebegalėjęs pats ateiti į tardymus. Jį atnešdavę neštuvais į akistatas ir tardymą ir dar kankindavę. Ji taip jo gailėdavus, kad prisipažinus prie nebūtų dalykų, kad tik jam galėtų palengvinti kančias. Ji sakėsi negalėjusi sužinoti, ar jis beišliko gyvas.

Iš Šiaulių iki čia važiavę traukiniu daug kalinių — vyrų ir moterų. Tarpe vyrų buvęs dešimties metų berniukas, nuteistas dešimčiai metų. Jos klaususios berniuką, už ką jis nuteistas. Vaikas išdidžiai atsakęs:

— Šautuvą nuo stribo pavogiau ir "banditams" atidaviau... Jis jautęsis dideliu herojum.

Važiuojant per miškus, kaliniai vyrai prasiplėšę vagono lubas ir keli išlindę, pabėgę į mišką. Sargai pamatę, sustabdę traukinį, vijęsi bėglius, bet kur čia bepagausi "čigonėlį už tvoros".

Daug visokių nuotykių papasakodavo naujai atvykstančios, tik sunku viską beatsiminti: pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, vos viena kita nuotrupa išlieka.

Porą dainų iš jų išmokau, jos man patiko daugiau negu kitos. Viena jų partizanų daina:

Baigėsi kova žiaurioji
Kraujo aukomis.
Lūpos mirštančio kartojo:
Sudiev, tėviške.

Sudiev, tėte, motinėle.
    Sudiev, sesele,
    Sudiev, mylima mergele.
    Jau negrįšiu, ne...

Jūs mūs laidot negalėsit.
Vien tik širdis verkt galės,
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėse gulės ...

Mus palaidos mūsų priešai
Tamsioj naktelėj,
Užžels užakėtas kapas
Dilgėm, žolelėm.

Sese, pink vainiką žalią,
Atnešk paslapčia,
Broli, juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia.

Jūs, draugai, kovokit likę.
Vykit plėšikus,
Kada bus laisva tėvynė,
Ir mums lengva bus...

Antroji linksmesnė dainelė, skirta mūsų pabėgėliams į Vakarus

Bet jau niekas, taip niekas nemoka
Traukti pradalgėlės lankoj ir dainos,
Kaip kad tu, šviesiaplauki bernioke,
Kai buvai dar tėtušio namuos.

Ir armonika čia nebe tokia
Gražiame subatos vakare.
Nebemoka taip šelmiškai juoktis,
Kaip kad juokės anksčiau pas tave.

Jau visi čia tavęs pasiilgo,
Tavo vardą čia mena dažnai,
Aš manau, kad tai liepos ir smilgos
Kalba tau sutemos vakarais.

Bet negrįžk, šviesiaplauki bernioke,
Dar negrįžki dabar pas mane;
Mėlynąsias padanges dar juosia
Klaikios šmėklos pilkam debesy.

Aš manau, šviesiaplauki bernioke,
Dar suspėsim dainuot vakarais
Ir armonika maršą užgrosim, —
Nežinau, ar mane supratai...

Nežinojo moterys šių dainų kilmės, nei autorių; negalėjo nė mums pasakyti. Vargu panašių dainų autoriai būtų ir norėję, kad visi juos žinotų. Gal dar kuris buvo laisvas. Už tokią dainą jį tikrai įrašytų į "užrakintųjų" skaičių. Nemažai buvo kalėjimuose gimnazistų už poeziją: kas už parašymą, kas už nusirašytą eilėraštį, pas jį rastą. Viena buvo mūsų kameroje gimnazistė, kuri sėdėjo už "Stalino poterius". O kiek tokių buvo kitose kamerose! Jaunystės nerimas, poezija — ir tokie dalykai buvo slenkstis į kalėjimą.

Alyvos žydinti šakelė

Buvo jau gegužės pabaiga. Vieną rytą prižiūrėtoja, jauna rusė, vedė mus į išvietę, prausyklą. Bliuzės kišenaitėje ji turėjo gražiai pražydusią mažą alyvos šakelę. Mes visos alkanom akim spoksojom į tą alyvos šakelę. Kai grįžome į kamerą, ji ištraukė iš kišenaitės tą alyvos šakelę ir atidavė mums, įspėjus niekam nesakyti, niekam nerodyti. Ta diena mums buvo tikra šventė. Pasiprašėme šalto vandens puoduką, įstatėme šakelę į vandenį, uostėme, bučiavome, džiaugėmės visą dieną. Iš tolo žiūrėjome, pastačiusios puodelį kertėje ant "kipiatoko", kad nebūtų matyti per akutę. Prieš patikrinimą paslėpėme už čiužinių, kad nepamatytų korpusinis, kad nepaklaustų, iš kur gavome. Jeigu koks didelis formalistas korpusinis pamatytų, budinti galėtų nukentėti už geraširdiškumą kaliniams. Argi tai mažas nusikaltimas duoti gėlę užrakintiems "liaudies priešams"?

Laimei, niekas nepamatė, bet šakelė per naktį nuvyto, sekančią dieną nebebuvo tokia graži. Bet vistiek pasidžiaugėme nors tą vieną dieną. Ir ta prižiūrėtoja mums atrodė labai gera, geresnė už visas kitas; mes buvome papirktos visam laikui.

Pažymėtina, kad rusės prižiūrėtojos būdavo geresnės už lietuves. Mes ne kartą sprendėme šį klausimą ir, maždaug, atspėjome priežastį.

Viena priežastis buvo ta, kad lietuvės buvo mažiau patikimos, labiau sekamos viršininkų rusų, kai tuo tarpu rusės buvo "savos", patikimos, mažai kontroliuojamos. Varnas varnui akies nekerta. O už lietuvio egzekutoriaus nugaros visada stovi rusas su rimbu.

Kita priežastis galėjo būti dar ir ta, kad lietuvės į tą darbą nenorėjo eiti. Kurios eidavo, tai turėjo būti jau kritusios moralės žmonės, o tokie visada būna žiauresni. Tuo tarpu rusės važiavo į čia visokios, joms tai buvo tokia pat tarnyba, kaip ir kitos. Greičiausiai jas mobilizuodavo nė nesiklausdami, ar jos nori važiuoti čia tarnauti.

Prižiūrėtojos vilkėdavo taip pat karine uniforma, kaip ir vyrai. Sijonas būdavo tamsiai mėlynos spalvos, bliuze žalia, su kišenaitėmis viršutinėje dalyje, sujuosta odiniu plačiu diržu. Ant galvos tamsiai mėlyna beretė su įsegta raudona žvaigžde. Ne viena dar turėjo prie bliuzės prisegtų metalinių ženklelių su Lenino ir Stalino galvomis, žvaigždėmis ir kitokiais inicialais. Tai buvo organizacijų ženkleliai arba atsižymėjimo ženklai. Lietuvės jų neturėdavo, tik rusės, jų daugelis buvo tarnavusios kariuomenėje, buvusios frontuose ir gavusios ženklus.

Žvirbliai ir darbai

Mūsų kameros sąstatas dažnai keitėsi. Išėjo toji ilgametė "viršininkė", "motinėlę" išvedė į ligoninę ir daugiau jos nebeteko matyti.

Labai nusibodo tos vienodos dienos uždaruose mūruose. Buvo pati vasara, bet mes jos nematėme. Atrodė, kad nė paukščių nėra. Tik žvirbliai atlėkdavo prie lango. Ne sykį jie mums, kaip kokie burtininkai, išpranašaudavo namiškių apsilankymus.

Vieną kartą žvirblis bent kelis kartus puolė į langą; na, ir ne be reikalo — vienai iš mūsų netrukus atnešė siuntinį. Būdavo tokių sutapimų ir daugiau, užtat mes norėdavome, kad žvrbliai atlėktų.

Kartais vesdavo mus į darbą, į virtuvę bulvių ar žuvų skusti. Kai kada paimdavo koridorių plauti. Mielai eidavome padirbėti, nesvarbu, koks darbas, kad tik vestų.

Kartą nuėjome į virtuvę skusti žuvų. Mums davė skusti mažas žuveles. Jų buvo baisiausia krūva. Skutome per naktį, skrodėme jas. Tame pačiame kambaryje buvo suklota keletas milžiniško dydžio lydekų. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių milžinų žuvų. Jų ilgis galėjo siekti dviejų metrų ar dar daugiau. Visą vakarą tik ir kalbėjome apie tas lydekas. Kažkas sakė, kad jos atvežtos iš Žaliųjų ežerų. Žinančios tvirtino, kad tokios didelės žuvys esančios nebegardžios valgyti, gal dėl to jas ir atvežė kaliniams, geresnes suvalgo laisvi.

Mėginome spręsti, kiek kalinių gali būti šiame kalėjime.

    Pagal žuvų krūvą spėjome, kad gali būti daugiau poros tūkstančių, bet, žinoma, paklaida galėjo būti labai didelė, nes nežinojome daugelio aplinkybių. Gal ir virtuvė — ne ta viena, gal ir maistas ne visiems tas pats — žodžiu, daug klaustukų, bet, laiko turint, spėlioti visada ima noras, ypač tokiems atitrūkusiems nuo pasaulio, kurie ir kalboms temų pritrūksta.

*

Būdavo kartais ir nuobodu kameroje, ypač kai pritrūkdavo geresnių knygų. Griebdavausi tų mezginėlių su degtukais. Jie padėdavo nuobodulį nuvyti ir visokiam nervinimuisi nuraminti, nes reikėdavo skaičiuoti akutes, — vieną akutę sudarė du už-nėrimai. Taigi, dėmesys visą laiką būdavo įtemptas. Siūlai būdavo trumpi, iš skarelės išpešti, mazgais sujungiami. Mazgelius reikėdavo kruopščiai paslėpti, kad nebūt matyti. Tai sudarydavo daug vargo ir įtempimo. Mezgant nebuvo galima kalbėtis. Daug kantrybės reikėjo, daug galvojimo, nes neturėjau pavyzdėlių. Vos vieną kitą atsiminiau, iš tų kombinavau naujus — kitokius.

Prižiūrėtojos gaudydavo, įtardavo, kad dirbu adata, netikėdavo, kad dirbu degtuku, įsakydavo atnešti ir parodyti kaip dirbu. Kai parodydavau, leisdavo dirbti. Pasikeičia prižiūrėtoja — ir vėl neši parodyti.

Vieną vakarą vėlai mus išvedė koridorių plauti. Reikėjo šlapiais skudurais perplauti didelius grubius cementinius koridorius. Plovėme tik grindis. Radome čia jau bedirbančias keletą nematytų kalinių. Matyt, jos buvo kriminalinės, nes jų tarpe buvo viena čigonė. Norėjome su jomis pasikalbėti, bet bijojome prižiūrėtojų, nedrįsome. Tik ta čigonėlė buvo drąsesnė. Ji prisigretino prie mūsų dviejų, neva parodyti kaip lengviau, kaip geriau plauti. Iš tikrųjų ji jau, matyt, buvo prityrusi šioje srityje. Ji parodė paimti skudurą vienai už vienos kertės, kitai už kitos ir vilkti ištiestą per koridorių. O mes sumuturiavusios skudurą voliojome kuone vienoje vietoje. Bemokydama mus, čigonėlė išklausinėjo, kokio "plauko" esame. Kai pasisakėme politinės, ji mus ėmė guosti, girdi, nebijokite, ilgai nevargsite, Dievas duos, išeisite į laisvę, tokių ilgai kalinti negalima, pamatysite, atsiminsite, ką sakiau,— kaip visada čigonės, užbaigė.

Kai gerai sako, ir čigonei norisi tikėti. Mums buvo smagu jos klausytis. Yra sakoma: viltis žmoguje gyvena menkiausiu maistu. Ir mes guodėmės čigonėlės žodžiais, nors žinojome, kad čigonėlė visada buvo laikoma melage.

Netikėtas radinys

Vidurvasarį kartą visą mūsų kamerą išvedė į darbą, bet jau už mūrinių sienų. Vedė per kiemą, už aukštos tvoros, pro vartus, nuvedė į kitą kiemą, kuriame pamatėme lysves žydinčių gėlių: astrų, gvazdikų, nasturtų ir kt. Mes visos, kaip susitarę, puolėme prie tų gėlių ir sutūpėme prie lysvės, uostėm, bučiavom, džiaugėmės. Prižiūrėtoja šaukė, neleido prie gėlių, bet mes nieko neklausėme, kaip užburtos prilipome prie lysvės. Reikėjo gerokai pašūkauti, kol mes atsipeikėjome iš tos romantiškos ekstazės ir sugrįžome į pirmykštę kalinio būklę. Ir nieko nuostabu. Juk po tokios ilgos žiemos staiga pamatėme vasarą

—    kelias minutes gyvenome vasarą. Mūsų gyvenime tai buvo kažkas nepaprasta, užtat tuo momentu užsimiršome, kas esame ir kokios gali būti to užsimiršimo pasekmės, jeigu prižiūrėtoja nebūtų nuolaidi. Bet ji mums nieko nedarė, tik atgynė nuo gėlių ir nusivedė į netolimą pastatą, kurį reikėdavo praeiti kiekvienam ateinančiam į kalėjimą. Čia buvo kameros, kuriose būdavo daromos kratos ateinantiems kaliniams. Mūsų darbas buvo tas kameras apvalyti. Žmonių jose neradome. Buvo tik daug šiukšlių.

Kai kitos valė kambarius, man prižiūrėtoja davė dvidešimt storų chalatų, kuriuos apsivelka prižiūrėtojai krėsdami kalinius. Juos reikėjo išsinešti į koridorių ir išdulkinus gražiai sudėti. Dirbau viena, nešiojau po vieną chalatą į koridorių, dulkinau ir nešiau atgal. Vieną chalatą papurčius, kažkas nuskambėjo

ant grindų, matyt, iškrito iš kišenės. Paieškojus radau didoką medalikėlį. Vienoje pusėje buvo Kristaus paveikslas, kitoje — Aušros Vartų Marija. Puikus radinys. Bet mažai vilties parsinešti į kamerą, pareinant greičiausiai iškrės. Kur kaip paslėpti

—    laužiau galvą. Nieko gudraus neišgalvosi, jie visur atras, jeigu tik norės rasti. Nutariau laikyti saujoje, — taip saugiau, negu kišenėje ar bate. Kaip bus, taip, pasimeldžiau į Aušros Vartų Mariją, kad gelbėtų savo paveikslą, o mane nuo karcerio, jeigu medalikėlį rastų pas mane.

Kratos nebuvo, laimingai parėjome. Medalikėlį turėjau kameroje. Čia jam irgi grėsė pavojus, nes kas mėnesį arba dažniau būdavo kameroje krata. Jeigu rastų, atimtų, o gal ir į karcerį pasodintų, kaip už adatą ar kokį kitą metalinį daiktą. Saugiausia būdavo įdžiovinti į duonos gabaliuką, ne visada juos sulaužydavo. Taip ir padariau.

Aušros Vartų Dievo Motinos medalikėlis, rastas Lukiškių kalėjime 1949 vasarą, nešiotas Sibire su tuo pačiu parišimu.

Aušros Vartai buvo arti, bet mes net nežinojome, kurioje pusėje. Esant laisvėje, niekada neteko būti arti Lukiškių kalėjimo, nors jo vardas buvo visoje Lietuvoje žinomas; užtat ir dabar neišmaniau, kurioje miesto dalyje esame — atvežė uždarame automobilyje.

Dabartiniu galvojimu, Lukiškių kalėjimas yra šventovė — sekanti po Aušros Vartų. Tada, kai ten buvau, man tai neateidavo į galvą; neturėjau ir tiek žinių, kiek dabar. Tai mūsų tautos Golgota, kančių vieta. Kiek čia įvykdyta ir tebevykdoma mirties bausmių kaltiems ir nekaltiems. Kiek čia nukankintų karceriuose, kiek netekusių sveikatos! Kiek tūkstančių kalinių perėjo per šią Golgotą į Sibiro katorgas, iš kurių daugelis negrįžo, liko ten palaidoti! Kiek čia ašarų išlieta, Įdek atodūsių, kiek maldų iškalbėta ant duoninių rožantėlių! Niekada nei raštai išrašys, nei dainos išdainuos, kiek čia iškentėjo mūsų tautos žmonės per tą baisųjį susidorojimo dešimtmetį (1944-1954 m.). Ir po to dešimtmečio iki pat šiai dienai ten netrūksta kankinių nei mirtininkų. Nors skelbiama, kad politinių kalinių nebėra, bet sunku tuo patikėti, nes dar tebėra sąlygos jiems būti. Pavergta tauta visą laiką tramdoma, kad neišdrįstų panorėti laisvės.    *

Nors niekas čia mūsų ypatingai nekankino, bet jau pati nelaisvė yra kančia, o čia dar toks griežtas režimas.

Nesykį kalbėdavome, skųsdavomės viena kitai, aptarinėdavom, filosofuodavome apie tą visų mūsų kentėjimų prasmę ir visada prieidavome išvados, kad mes jokių nuopelnų už tą visą kančią neįgyjame. Mes taip nenorėjome čia būti. Jeigu duotų pasirinkti, juk mes nė viena čia nepasiliktume, nors ir kažkokius moralinius nuopelnus ar turtus žadėtų. Visos mūsų kančios buvo Kireniečio kryžiaus nešimas — iš prievartos, be jokios pasiaukojimo dvasios; murmėdamos nešėme savo kryželį ir laukėme, kada galėsime jį nusiimti, nusimesti ar pakeisti bent kiek lengvesniu. Ir toks tuščias, beprasmis atrodydavo tas gyvenimas, toks sumenkintas, sutryptas. Tas pats, kaip būti plėšiko papiautam. Nieko neliko iš mūsų gerų norų, pasiryžimų, žadėjimų... Teisingai sako poetas Mykolaitis-Putinas: "Nereikalinga ir tuščia žmogaus paniekinto kančia"...

Vien tik malda dar palaikydavo merdėjančią dvasią, gaivindavo viltį...

— Aušros Vartų Marija, globok mus! — tardavome kasdien. Tikiu — Ji globojo mus...

Nuteista

Nors nebuvome alkanos nei nuvargusios, bet neatrodėme kaip žmonės laisvėje gyvendami. Veidai buvo išblyškę, paakiai pamėlynavę. Kai kurios skųsdavosi galvos skausmais. Daktarė buvo lietuvė, nebejauna moteris. Duodavo kokią tabletę, nuo kurios nei geriau, nei blogiau nebūdavo. Viską ji aiškino nervingumu, nervų įtempimu. Ir tai buvo tiesa. Čia nebuvo nė vieno žmogaus tose užrakintose kamerose, kuris neturėtų įtemptų nervų. Kiekvienas durų langelio ar pačių durų atidarymas pagaugais nueina kameroje sėdintiesiems, nes nežinia, kuriai arba visoms ką pasakys. Visos laukėme pranešimų... išvežimo, siuntinių...

Ko gi daugiau belaukti?

Ir nykome laukdamos... Neturėjome jokio veidrodžio, negalėjome nuspręsti, kiek kuri esame pasikeitusios. Kartą viena manęs paklausė, ar laisvėje jau buvau žila, ar dabar pražilau?

Nustebusi paklausiau:

—    Argi aš žila?

—    Ne visai, perpus, — atsakė.

Netrukus įsitikinau, kai plaukai pradėjo pluoštais slinkti. Mergaitės panoro gelbėti mano "grožį", viena turėjo svogūnų, jais trynė man galvą, kad nebeslinktų plaukai. Vitaminų stoką pajutome ypač pavasarį. Gaudavome siuntiniuose svogūnų, o kitokių daržovių nei vaisių nebuvo. Vasarą kartais gaudavome uogų, bet jų buvo permažai, kad organizmas atsigautų. Trūkdavo ir gryno oro, nes buvome perdaug žmonių tokiame mažame kambarėly, ir dar visoki kvapai...

*

Buvo jau rugpiūčio mėnuo, neprisimenu dienos. Iš ryto pašaukė mane pro langelį, įsakė pasiruošti su daiktais. Atsisveikinau su kameros draugėmis ir daugiau jų nebesutikau.

Nuvedė į kitą tuščią kamerą, kurioje stovėjo kažkoks prižiūrėtojas. Jis pasakė, kad esu nuteista dešimčiai metų darbo stovyklos, be turto konfiskavimo. Ką gi konfiskuos, kad nieko vertinga nerado? Davė pasirašyti, ir išėjau "nuteista".

Nieku nepasidomėjau, nei straipsniais, nei to teismo pavadinimu, o paskui to viso reikėjo.

*

Nuvedė į didelę kamerą. Tų didelių kamerų buvo visa eilė. Jas vadinome "didžiosiomis" arba "poteisminėmis" kameromis. Čia radau jau keletą moterų, vėliau dar vedė vis daugiau ir daugiau nuteistųjų. Neatėjo į galvą suskaičiuoti, kiek ten mūsų buvo, turbūt daugiau kaip 50 moterų. Marytės neatvedė, matyt, ją nuvedė į kitą kamerą, neabejojau, kad ir ji yra "nuteista". Juokėmės iš teismo. Buvo ir verkiančių, bet nedaug. Dideliame būryje visada linksmiau. Nežinojome, kas mus nuteisė, tai sugalvojome sakyti, kad nuteisė "kaptioras". Tai buvo vedėjas sandėlio, kur būdavo sudėti kaliniams duodami čiužiniai, pagalvėlės, antklodės, puodeliai ir kt. Tą sandėlį rusiškai vadino "kaptiorka", o vedėją — "kaptioru".

Dauguma buvo nuteistos po 10 metų, mažiau po 25. Tik viena, nebejauna moteris E. Š. gavo trejus metus. Atrodė, kad ji nesmagiai jaučiasi, ir mums ji atrodė kažkokia kitokia, nes politiniai kaliniai tokių mažų bausmių negaudavo. Retai pasitaikydavo ir penkerių metų bausmė. Ji nepasisakė niekam, kuo buvo apkaltinta. Kadangi buvo iš profesijos akušerė, tai spėliojome, kad galėjo pakliūti už patarnavimą kokiai partizano žmonai. Šitokiam "nusikaltimui" yra pateisinančių motyvų. Už partizanų gydymą teisdavo po 10 metų. Partizano gydymas didelis nusikaltimas, nes tarybinis pilietis privalo stengtis, kad toks greičiau numirtų.

Nesvarbu, kiek kuri buvome nuteistos, — visų laukė ta pati dalia.

Žinojome, kad iš Sibiro niekas negrįžta ir negrįš, jeigu niekas nepasikeis. Atbuvę bausmę politiniai kaliniai būdavo paliekami ten pat tremtinio teisėmis. Visų laukė tas pats likimas, ir nubaustų daugeliu metų ir mažai.

Žinojome, kad esame skirtos sunaikinti; nežiūrint, kiek kuri būtume nuteista, visų laukia ta pati lėta mirtis nuo išsekimo Sibiro taigose-miškuose.

Pasitaikydavo kalėjimuose atvežtų iš Sibiro pertardyti arba liudininkais kitų bylose, jie papasakodavo, kas laukia nuteistųjų.

Pasitaikė dar laisvėje matyti slapta parvažiavusį tremtinį, sušnekti su juo. Net pati išvaizda jo daug pasakė apie baisias ten patekusių gyvenimo sąlygas.

Mano brangioji plutelė

Visokių čia buvo moterų, įvairaus amžiaus, įvairių profesijų ir išsilavinimo. Čia jau nebebuvo tokios tylos, kaip vienutėse, nes nebedraudė nei dainuoti, nei garsiau kalbėti. Dideliame būry daugau triukšmo, įvairių pasakojimų, klegesio. Barnių beveik nebūdavo; nebuvo už ką bartis, vietos visoms užteko, sąskaitų jokių neturėjome, nes visos buvome nepažįstamos, nežinomos viena kitai.

Čia išmokau dainą "Prabilkite, žvaigždės auksinės"...

Gražiai mes ją sudainuodavome. Ir giesmių sugiedodavome: Maironio "Marija, Marija" dažnai aidėjo mūsų didžiulėje kameroje. Taip pat kita giesmė į šv. Aušros Vartų Mariją gražiai nuskambėdavo. Tai buvo prieš daug metų išmokta "Marija, Dangaus Karaliene"...

Aušros Vartų Stebuklingoji Marija buvo taip arti... čia pat duonos plutelėje. Kenčiau rūpestį, kad Jos nenustočiau, kad galėčiau turėti kelionėje ir nuvažiavus į bausmės vietą.

Toji plutelė, įmaišyta tarp kitų panašių, buvo vienintelis daiktas, su uždraustu vaisiumi; daugiau nieko draudžiama neturėjau.

Viena moteris mūsų kameroje turėjo peilį — ir nemažą. Svarbiausia, niekas negalėjo jai to peilio uždrausti, nes jis buvo kaulinis. Ji gavo siuntinyje mėsos su kaulu. Laiko turėdama, galando, zulino tą kaulą į grubias cemento grindis, ir vieną kraštą tiek nuzulino, kad pasidarė aštrus, kaip peilis. Juo buvo galima net ir lašinių odą perpiauti. Prižiūrėtojas pamatydavo per "akutę" ką nors piaunant ir tuojau šaukdavo atnešti peilį. Pažiūrėjusios vėl jį grąžindavo, nes tik metalas buvo draudžiama turėti. Pasirodo, kartais ir drakoniškuose įstatymuose randama "skylė".

Viena mūsų tarpe buvo rusė, vardu Nadė. Ji gerai kalbėjo lietuviškai, nes buvo tarnavusi Lietuvoje pas ūkininkus. Ši buvo visai kitokia, negu toji rusė, kuri buvo su mumis vienutėje. Anoji verkdavo, o šitoji keikė komunistus, jų tvarką, valdžią. Lygindama gyvenimą Rusijoje su Lietuvos gyvenimu, kai dar Lietuva nebuvo bolševikų nualinta, ji sakydavo, kad tai neįmanoma palyginti. Buvo tarnavusi ir Vokietijoje pas ūkininkus, gyrė jų tvarką ir visą gyvenimą, sakėsi sunkiai dirbus, bet visada buvus gerai pavalgiusi, apsirengusi. Jos vyras kartu su ja areštuotas, likę du maži vaikai. Neprisimenu daugelio smulkmenų, ką ji pasakojo apie savo gyvenimą, bet iš visko buvo matyti, kad tai tikras "liaudies priešas". Niekas jos neįtarė nė šnipe, nors ir rusė buvo. Ji buvo mums draugiška, atvira, nuoširdi. Su visomis ji rasdavo kalbos, labai įdomiai pasakodavo ir turėjo ko papasakoti.

Nerašyčiau apie ją taip atvirai, jeigu nežinočiau, kad ji mirusi. Grįžusi iš Sibiro, sužinojau, kad ji buvo išvežta į Kolymą ir ten užsimušė, įkritus į duobę, vadinamą "štolnę", renkant kažkokį metalą.

*

Daug kalbėdavomės apie tardymus. Beveik visos buvo vienaip ar kitaip kankintos per tardymus. Daugiausia mušdavo arba badydavo adatomis pirštų panages.

Kai kurios pasakojo, kad tardytojai naudodavę priesaiką — atvesdavę kunigą su kryžiumi ir evangelija, kalinys turėdavo prisiekti, kad sako teisybę. Ne vieną taip iškvotę. Žmonės pasakydavo tai, ko be priesaikos nebūtų sakę. Reikia manyti, kad tas kunigas būdavo persirengęs kunigu čekistas. Vargu kuris kunigas būtų sutikęs eiti kalinių tardyti. Be to, ir čekistai nebūtų norėję parodyti kunigui savo darbo metodų ir nepasitikėtų juo.

Prisimenu, kilo didelis ginčas dėl tos priesaikos: vienos tvirtino, kad tokiu atveju galima meluoti, kitos ginčijo, kad vistiek negalima duoti melagingos priesaikos. O jeigu kiekvienas pasakytų viską, ką jis žino, kas tada būtų?...

Man neteko su tokiais "kunigais" susitikti. Buvau tos nuomonės, kad tokiu atveju geriausiai atsisakyti prisiekti, atvirai pasakyti, kad netikiu jų kunigu, jų priesaika, nes jie netiki Dievą, nori tik apmulkinti mus, apgauti, ir viskas.

*

Visa blogybė buvo šioje didžiulėje kameroje, kad buvo daug blakių. Jos be pasigailėjimo siurbė iš mūsų dar neišdžiūvusį kraują...

Narai buvo dviejų aukštų, visais pasieniais. Tai buvo ant skersinių rąstų prikaltos lentos. Antrasis aukštas buvo apie du metrus nuo grindų, užlipti būdavo nelengva, nes kopėčių nebūdavo, tik kaladėlė, prikalta priekyje prie stulpo kojai padėti. Viršuje "gyvenančioms" tas laipiojimas būdavo nebloga gimnastika.

Tos lentos būdavo prilindusios blakių. Kartais duodavo pilkų miltelių, vadinamų "dustu", išbarstyti narus, bet jie nieko negelbėdavo, blakės apipiltom nugarom, pilkos žygiuodavo savo keliais, nė negalvodamos apie mirtį. Tiek maitintojų turėdamos, jos gerai gyveno ir dauginosi. O mes naktį neramiai vartydavomės, kaip adatų badomos.

Mintys apie artimuosius

Mintys ir šnekos visų mūsų daugiausia krypdavo į laisvę. Kiekviena sielojosi dėl savo artimųjų, dėl savo namų. Jų prisiminimas kiekvienai kėlė rūpestį, nes kalinių artimieji pirmoje eilėje būdavo įrašomi į "liaudies priešų" sąrašus.

Man mažiausiai buvo rūpesčio, nes palikau užrakintas duris. Gerai kai kada artimųjų ir neturėti... . Tik buvo gaila kitų žmonių. Gaila Marytės šeimos, jos artimieji daug pergyveno. Jos vienas brolis jau buvo išvežtas į Sibiro lagerius, o antras į trėmimą, ji buvo trečia. Liko tik paauglys broliukas. Jis veždavo mums siuntinius paskutiniu laiku. Vaikui lengviau visur pralįsti, nėra tiek pavojų, kaip suaugusiems. Vargsta berniukas ne tik dėl savo sesutės, bet ir dėl manęs, svetimos. Ir daug buvo tokių pasišventusių žmonių, kurie rūpinosi svetimais, nors tai sudarė jiems ir pavojų, ne tik išlaidas ir vargą.

Dažnai grįždavau mintimis į savo kambarėlį ir į mokyklą. Kas ten dabar darosi? Kokios kalbos kursuoja apylinkėje? Žinoma, vieni gailisi, kiti smerkia. Mokykloje tikriausiai buvo "prakeikimo mitingas", pagal valsčiaus "ponų" įsakymą. Tokiais atvejais darbovietė turi sušaukti susirinkimą, kuriame apsvarstomas įvykis, priimama rezoliucija, smerkianti nusikaltėlius, iškalbami įspėjimai, grasinimai kitiems. Visi vienbalsiai pasmerkia "liaudies priešų" veiklą prieš tarybų valdžią. Ir vargas tam, jeigu kuris pamėgintų juos pateisinti, užtarti ar rezoliucijai nepritarti!

Ką galvoja tie komunistiniai valdininkėliai? Juk tokį pasitikėjimą turėjome abi su Maryte. Per paskutinius balsavimus buvau paskirta rinkimų sekretore. Priiminėjau žinias apie balsavimų eigą, siuntinėjau balsų medžiotojus su urnomis, vedžiau statistikas... O čia, pasirodo, buvusi "bandite"... Ne be reikalo Pušinis dejavo, kad visur sėdi "banditai"...

Baiminausi, kad nenukentėtų direktorius ir švietimo skyriaus vadovybė, jie mums abiem su Maryte buvo įtaisę medalius su Stalino galva "už šaunų darbą tėvynės karo metu".

Iš pulko mokytojų apdovanojo tik dvi, ir kaip tik pataikė "banditėm". Galbūt toji "gera kilmė" nulėmė, rodos, nieku nesiskyrėme nuo kitų, jokių ypatingų nuopelnų neturėjome nei Stalinui, nei tarybinei tėvynei.

Per tardymus rusas tardytojas net piktinosi, kad taip valdžios pagerbti žmonės, medaliais apdovanoti, pasirodo tokiais tarybų valdžios priešais. Žinoma, jiems tie medaliai yra brangenybė, o mums jie buvo kaip juoda dėmė. Prisimenu, abi buvome labai nepatenkintos, ir nevažiavome jų iškilmingai atsiimti į švietimo skyrių. Vėliau kažkas kitas parvežė. Mes jų niekur niekada neparodėme. Ir dabar jie mums nieko nepadėjo, tik dar sunkino padėtį, nes ir bolševikų "evangelija" sako, jog kuriam daugiau duota, daugiau ir reikalauja. Ir štai, mes abi pasirodėme išdavikės ne tik "didžiosios tėvynės", bet ir savo proletariškos kilmės ir tarybinių pareigūnų pasitikėjimo. Užtat prokuroras reikalavo bausti mūsų visą grupę po 25 metus. Tik Maskvos "Osoboe sovieščanije", matyt, buvo pratusi prie "riebesnių" nusikaltėlių ir tedavė "tik" po 10 metų. Vadovas, neabejojau, bus gavęs 25 metus.

Ne viena čia buvusių pasisakė nenorėjusios gauti penkerių metų; girdi, tai reikštų neturėti jokių nuopelnų savo tėvynei. Iš tikrųjų, penkerius metus teisdavo visai nieko nepadariusius, dėl kokio nieko... O likimas buvo visų tas pats: iš Sibiro niekam nebuvo vilties grįžti. Tremtinių dalia kai kur buvo žiauresnė už kalinių. Šiaip ar taip visi buvome skirti pražūčiai. "Jeigu kentėti, tai geriau kaltam"...

Vargšas tas mūsų vadovas, atkentėjo ir už mus visus; jeigu nenukankino, tai dar kenčia rūpestį ir už savo šeimą. Paliko žmoną su dviem mažais vaikais. Tokių žmonių šeimos mažai vilties turėjo išlikti nuo deportacijos. Jis tą gerai žino. Jo šeima gyveno kažkur toli, kitame Lietuvos krašte, matyt, tyčia taip susitvarkė, nes jis jau seniau buvo ieškomas. Ar žino šeima, kur jis? Ir daug tokių klaustukų visoms kilo apie artimesnius ir tolimesnius.

Trumpai tebuvome čia toje didžiojoje kameroje. Nesuspėjau įsigyti nei priešų, nei draugų. Priešų net nebuvo galimybės įsigyti, nes visos buvo geros moterys, sugyvenamos, ramios, nepriekabingos, rūpesčių apsunkintos, iš praeitų vargų įsigijusios didelį kantrybės imunitetą. Prisimenu tik tos rusės vardą ir tos, kuri nuteista 3 metam, pavardę. Daugiau nė vienos neatsimenu, nei vardo, nei pavardės. Tik vienas kitas vaizdas dar liko atmintyje, vienas kitas pasikalbėjimas, giesmės, maldos, dainos. Kalbėdavomės atvirai, nesivaržydamos, nes nė vienos neįtarėme, kad būtų išdavikė, nė vienos nebijojome.

Sprendžiant to mūsų partizaninio karo problemą, kaimo moterėlės ne kartą mėgindavo tvirtinti, kad geriau būtų buvę nesipriešinti, nekovoti, ramiai laikytis, gal būtume išlikę. Priešingai manančios tuojau pakišdavo 1941 metų deportaciją, areštus, tardymus, kankinimus, sušaudymus, mirtininkų kameras... Ar tada veikė partizanai? Niekas nė šūvio neiššovė į juos jiems įžygiuojant, nors ir turėjome kuo šauti. Nebuvo vilties karo laimėti, ir niekas nesipriešino. O ką jie padarė su tūkstančiais mūsų tautiečių? Gerai, kad nespėjo, užėjo karas, o būtų visus išgabenę ir išžudę. Jie žino, kad pavojinga laikyti pavergtą tautą vienoje vietoje, todėl stengiasi išmaišyti po įvairius kraštus, tarp nežinomų žmonių, perkrauti darbu ir vargu, kad dar duotų naudos, kol nusibaigs. Pavojingesnieji, gudresnieji tiesiog sunaikinami. Tokia yra jų programa. Priešinimasis gali tik uždelsti jos Įvykdymą. Išvada — reikia kovoti.

Čia išsiaiškinau, kodėl tardytojai norėjo būtinai, kad prisipažinčiau buvus pirmame posėdyje, kai anie du įstojo į partizanus. Gyniausi, nes tikrai nebuvau. Jeigu pasakyčiau buvus, toliau eitų reikalavimai pasakyti, kas ten kalbėta. Ką tada sakyčiau? Ką nors sugalvojus, pameluoti negalima, nes nežinia, ką kiti yra pasakę. Nieko nesakysi, tai kentėsi... Stebėjausi, kodėl jie tiek vargina dėl tokio nieko. Kiti negalėjo to pasakyti, nebuvo prasmės sakyti netiesą. O tardytojai, matyt, norėjo sudaryti didesnę organizaciją. Organizacija — tai jiems baubas. Už organizaciją ir teismas daugiau teisia, negu už pavienių asmenų nusikaltimus. Už organizaciją duodamas 58-to straipsnio 11 punktas. Jį ir man prisiuvo, nors ir gyniausi tos organizacijos. Matyt, užteko dviejų žmonių tam punktui gauti. O man į galvą neatėjo, kad jiems ta organizacija reikalinga, gyniausi, bijodama įklimpti.

Kai ėjo tardymas dėl pogrindinės literatūros skaitymo, tai tiek buvau išvargus, kad nieko negalėjau atsiminti nei susivokti, ką atsakyti. Veltui būtų tvirtinimas, kad neskaitei, vistiek kamuotų iki prisipažinimo. Jie gerai žino, kad visi pogrindininkai ją skaitė. Nujaučiau, kad gali būti ir kieno nors pasakyta apie mūsų skaitymą. Taigi, nieko neliko pasakyti, tik "skaičiau".

— Kokius skaitei, kaip vadinosi?

Sakiausi tik vieną skaičiusi ir to negalėjau prisiminti pavadinimo. Mikčiojau, galvojau ir pagaliau prisiminiau kažkur kažkada matytą pogrindinį laikraštėlį "Vieninga Kova". Tą ir pasakiau. Dar paklausė, iš kur gavau. Žinoma, atsakiau, kad iš vadovo, nes jis jau vistiek visas "nuodėmes" turėjo, jam tas nieko nei pridės, nei atims. Daugiau nieko apie tą spaudą nebeklausė, nebeužsiminė. Stebėjausi, kad ši problema taip lengvai ir greit užsibaigė. Kiti vien tik už tuos laikraštėlius vargdavo tardomi po kelis mėnesius. Pagaliau iš kitų kalinių išgirdau, kad tas laikraštėlis "Vieninga Kova" buvo pačių čekistų leidžiamas provokaciniams tikslams. Nenuostabu, kad jie tuojau užbaigė šį reikalą.

Buvo tokių, kurios nepasirašė "teismo" sprendimo ir gyveno kažkokiomis viltimis, kad tas sprendimas joms negaliojąs. Buvo ir tokių, kurios net juokėsi iš tų, kurios pasirašė, mat, jos galvojo, kad tas pasirašymas reiškia sutikimą, kad priimi bausmę. Nepasirašiusios jautėsi užprotestavusios, nepriėmusios bausmės, ir tuo didžiavosi.

Kitos tvirtino, kad tas pasirašymas jokios reikšmės neturi, tai nėra joks sutikimas su bausme, o tik patvirtinimas, kad apie nuteisimą pranešta, kad žinai, ir daugiau nieko. Ir tai buvo tiesa. Vėliau teko iš kalinių girdėti, kad viena kalinė nepasirašė nei arešto orderio, nei nė vieno tardymų protokolo, nei teismo sprendimo. Iškentėjusi dideles kančias, visur visada priešinusis, nieko neprisipažinus ir vistiek gavusi 10 metų ir išgabenta į Sibirą.

Kitas pavyzdys buvo Zosė. Ji taip pat nieko neprisipažino ir vistiek buvo nuteista, kaip netrukus sužinojau, 10-čiai metų.

Man toks "heroizmas" su parašais ar kitais neturinčiais reikšmės dalykais atrodė beprasmis tardytojų kiršinimas. Man galva svaigo pagalvojus, kiek reikės heroizmo ir nusimanymo, kai reikės aiškintis tuos raštus. Jie sakėsi juos turį ir prieisią prie jų nagrinėjimo. Aš nebežinojau, nė pati, kiek jų buvau prirašius. Juose buvo nemažai medžiagos, liečiančios kitus. Dėl jų norėjau numirti ar bent sunkiai apsirgti. Ar pajėgsiu išsisukti iš tos makalynės? Ar iškęsiu jeigu kankins? Ar atlaikys nemigos išvarginta galva visokius gundymus, provokacijas? Jeigu protas pasimaišytų, kas tada? Jie ir išprotėjusių pasakymus ima dėmesin ir darosi išvadas, areštuoja kitus žmones.

Buvau tardoma ir apie kaimynus, bet nedaug ir nesunkiai. Ir kaip apsidžiaugiau, kai pasakė, kad byla baigiama. Jokių raštų jie neturėjo ir mano planuotas heroizmas buvo nebereikalingas. Ačiū Tau, Dieve!

Visas mano "heroizmas" saugumo ministerijoje apsiribojo tuo, kad partizanų nė karto nepavadinau "banditais". Vadinau giriniais, miškiniais, partizanais, bet ne banditais. O tardytojai, kaip tik į tai kreipė didelį dėmesį. Jiems partizanai — tik bolševikai, visi kiti kovotojai — banditai. Dėl šio termino teko spyriotis ir su anuo "palmių pavėsy". Ir kitos sakėsi turėjusios per tardymus nemažai bėdos dėl to pavadinimo. Iš to jie spręsdavo apie tardomųjų nusistatymą. Visokiais būdais stengėsi priversti mus niekinti tuos, kurių atminimas mums buvo šventas, kurie aukojo savo gyvybes ui tautos išlikimą. Mums jie buvo herojai, ne banditai. Mums buvo banditai tie, kurie žudė juos ir mus kalino, kankino. Užtat ir visos kitos, kurioms teko dėl to su tardytojais "kariauti", sakėsi atlaikiusios. Būdavo, be abejo, ir tokių, kurios nesuprasdavo tų terminų reikšmės ir prisitaikydavo prie tardytojų reikalavimų, nežinodamos, ką daro, nesuprasdamos tų terminų reikšmės, nei tardančiųjų provokacinių tikslų.

Ar ne geriau kalėjime?

Nors ilgėjomės laisvės, bet ne kartą, pagalvojus apie dabartinį gyvenimą laisvėje, nukratydavo šiurpas. Čia pripratome prie atvirumo, nevaržomų baimės šnektų, nereikėjo veidmainiauti, kalbėti prieš savo nusistatymą ir sąžinę. To viso mes neturėjome laisvėje. Mes ten buvome visi prievartaujami kiekviename žingsnyje. Baimė mus įpareigojo sakyti ne tai, ką manome, o tai, kas reikia.

Mes nebebuvome žmonėmis, mes buvome paversti bolševikinių idėjų propagandistais, partijos ruporais. Ko vertas toks gyvenimas, tokia laisvė? Čia, kalėjime, jaučiuos laisvesnė. Juk dar taip neseniai dainavau: "Stalinas garbė mūsų didžioji, Stalinas jaunystė amžina, su daina kovoje iškovoję, mes su Stalinu laimėt eime"...

Tokios dainos mums springo gerklėje, bet mes turėjome dainuoti. Mes turėjome šypsotis, kai širdis verkia, bėgti šalin nuo lavonų, kad mūsų veidas neparodytų gailesčio. Mes turėjome dergti savo tautos praeitį ir mūsų garbingus žmones, niekinti Dievą ir Bažnyčią, arba bent dėtis atsižadančiais, o kai niekas nemato, atgailoti už tai, kad pasiduodame tokiai prievartai. ..

Ar negeriau kalėjime? Čia daugiau kenčiame fiziškai, mažiau moraliai. Čia niekas nebeverčia giedoti ditirambų savo tautos pavergėjams, naikintojams, čia mes esame jų priešai, atviri, nebe slapti. Ir žinome, kad jau mums blogiau nebebus. Nebėra jau arešto baimės, mes jau nebeturime ko netekti. Kuo jie begali mus pabauginti? Karceriu? Bet mes nieko draudžiama nedarome. Kalbėtis mums nėra draudžiama. Jeigu mums uždraustų kalbėti, vistiek neuždraus mąstyti.

Čia įkalinti mūsų kūnai, o dvasia laisva; ten, laisvėje, buvo laisvi mūsų kūnai, o dvasia vergijoje. Ir taip kartais tylaus susikaupimo valandomis nejučiom ateidavo noras padėkoti Dievui ir už tą kalėjimą, kuris išvadavo nuo didesnio melo ir veidmainystės laisvėje, negu saugumo ministerijoje.

Sėdėdama ant tų palei sienas išrikiuotų medinių narų, ištisom valandom svajodavau, prabėgdama paskutinių aštuonių mėnesių kelią, ir daugiausia užkliūdavau saugumo ministerijoje. Buvau laiminga: turėjau sveikus kaulus ir ramią sąžinę — be išdavysčių; žinojau, kad niekas manęs nekeikia už savo nelaimę. Tai buvo laimė nelaimėje, atsiųsta paties Dangaus, tai nebuvo mano nuopelnas. Nors netekau "bazės" heroizmui, bet kaip tikras Kirenietis tuo džiaugiausi ir dėkojau Dievui, kad nuėmė lauktą kryželį, kuris galėjo būti labai sunkus. Šiurpas nukrėsdavo, kai pagalvodavau apie vieną referatą "Įkaitų sistema". Kaip gera, kad jie tų raštų neturėjo! Kaip reikėtų išsinarplioti iš kiekvieno fakto. Gal reikėtų atvesti į sceną naujų "aktorių", jei neužtektų heroizmo...

*

Prisiminiau vieną prižiūrėtoją, kuri iš paviršiaus buvo grubi, rėksnė, bet geros širdies. Ji buvo rusė, į mus kreipdavosi "Zenš-činy (moterys). Mes ją ir vadinome Ženščina. Ji buvo iš tų, kurie loja, bet nekanda.

Kartą ji pas mus darė kratą kameroje. Tarp daiktų rado pas vieną duoninį rožantėlį. Manėme, tikrai pasiims, išsineš, kaip draudžiamą daiktą. Bet ji paėmė tą rožantėlį ir sviedė ant narų daiktų savininkei sakydama:

— Vazmite svoj Jėzus! (Imkite savo Jėzų!)

Pašaukė į kelionę

Rugpiūčio 28 dieną iš pat ryto pašaukė pro durų langelį visas, paskaitė iš sąrašo pavardes, vardus ir įsakė pasiruošti su daiktais, atiduoti viską, kas buvo "valdiška".

Supratome, kad jau teks atsisveikinti su Tėvyne. Kai kurios pravirko. Bet buvo ir tokių, kurios apsidžiaugė, nes troško bet kur išsiveržti iš tų storų kalėjimo mūrų. Kai kurios jau po antrus metus čia kalėjo, o po metus beveik visos. Aišku, buvo nusibodę iki gyvo kaulo.

Nešėme atiduoti sandėlininkui čiužinius, pagalves, puodelius. Paleidau puodelį į cemento grindis koridoriuje. Tai buvo išvežamųjų atsisveikinimas su kalėjimu. Ilgai skardėjo tie puodelių dūžiai, nes daug buvo pašauktų. Išleidžiant iš kalėjimo, smulkiai iškrėtė, išžiūrinėjo kiekvienos daiktus ir ant kūno iščiupinėjo drabužius. Visur, išeinant ir ateinant į kitą postą, kaliniai iškrečiami.

Pakrovė "gyvąjį" tarybinį inventorių į atvirus sunkvežimius. Jų susidarė ištisas karavanas, ir dar ne visus iš karto vežė. Kai reikėdavo kur nors vežti po kelis kalinius, tai veždavo "juodąja varna" — rusiškai vadino "čiomaja vorona". Tai buvo aklinai uždaroma mašina, be langų, viduje paskirstyta mažomis celėmis. Kai veždavo daug, kraudavo į paprastus atvirus sunkvežimius. Stovėjome stačios, žmogus prie žmogaus. Pakraščiais stovėjo kareiviai su šautuvais ir nuogais durtuvais.

Apstulbusios žvalgėmės, vežamos per miestą, matėme skubančius žmones, važiuojančias mašinas. Viskas seniai matyta, viskas mus stebino, lyg būtume iš sunkaus miego pabudintos. Atrodė, kad niekas į mus nekreipia dėmesio, net nepažiūrėdavo praeinantieji. Prisiminiau, kaip prieš porą metų tame pačiame Vilniuje eidama pamačiau varomus kalinius — didelį pulką, taip pat nusigrįžau, pasukau į kitą gatvę... O širdis verkė... Ilgai persekiojo mane tada matytas vaizdas. Esu tikra, kad ne vienas tų "nematančiųjų" nubraukia ašarą paslapčiom, kad kas nepamatytų...

Atvežė. Vėl sugrūdo į dideles kameras. Niekas nesakė, kur esame, bet nujautėme, kad tai Vilniaus "peresilka" — persiuntimo punktas. Iš Lukiškių kalėjimo visi ten važiuoja. Ir iš kitų kalėjimų dažnai tiesiai čia atveža išgabenimui į Sibirą. Tai buvo paskutinė "stotis" Tėvynės ribose.

Kameros tratėjo pilnos prigrūstos kalinių. Mūsų kameroje net atsisėsti visoms neužteko vietos.

Daugelis sutiko savo pažįstamas, bendrabylininkes, net ir giminių pasitaikė. Buvo tokių, kurios verkdamos aiškinosi, atsiprašinėjo už visokius išdavimus tardymų metu. Buvo ir tokių, kurios plūdo, keikė viena kitą, vadino išdavikėmis.

Sutikau Zosę ir Marytę—bendrabylininkę. Pasisveikinome. Marytė sako:

— Kaip gera, kad mes neturime ko atsiprašyti...

Su Zose mažai tekalbėjau; sakėsi gavusi pasimatyti su seseria, kurią iš saugumo ministerijos paleido namo, matyt, be reikalo buvo paėmę. Zosė prašius neliūdėti dėl jos, linksmai atšvęsti vestuves; o ji pati žadėjo atšvęsti vestuves po 10 metų, kai išeis į laisvę, sužadėtinis pasižadėjęs laukti jos, kiek tik reikės metų.

Su Maryte buvo daug kalbos, o laiko mažai, nes kiekvienu momentu gali iššaukti kurią nors, nesitikėjome ilgai būti kartu.

Perbėgome bylos eigą. Man labai rūpėjo, ar jos nemušė, ar nekankino. Ji sakėsi negavusi mušti. Kartą tardytojas pasiėmęs iš stalčiaus kamuoliuką su adatomis, maniusi, kad badys panages, bet tas netrukus vėl kamuoliuką paslėpęs. Net ir "Judo grašio" jai nesiūlę, nors ji taip pat buvo "geros kilmės" — neturtingos šeimos vaikas.

Marytė gavusi pasimatyti su savo vyru; jis pasižadėjęs ištikimai jos laukti visą 10 metų, kol išeis į laisvę. Jeigu ji negalėtų sugrįžti į Lietuvą, tai jis atvažiuosiąs į Sibirą gyventi.

(Pažymėtina, kad pažadą ištesėjo ir Marytės vyras ir Zosės sužadėtinis, abu išlaukė po 8 metus).

Abiem rūpėjo tie du mūsų bendrabylininkai: L.R. ir K.M. Atrodė iš visko, kad L.R. nepagautas, gal kur slapstosi, gal miške partizanauja. Jo vargas gal net didesnis už mūsų.

Antrasis jau irgi bus patį sunkiausiąjį kelią praėjęs, tur būt kartu su mumis nuteistas, tik, žinoma, ne 10, o 25 metus. Neabejojome, kad tai jo nuopelnas, kad mums tardymai buvo lengvesni, negu kitiems. Jo galva nors ir sumušta, bet, matyt, buvo nepalūžus, kad jis mums nieko nesupainiojo, kiek mes pasakėme, tiek užteko. Mes jam irgi nieko nepakenkėme, ir negalėjome pakenkti, nes jis vistiek jau buvo didžiausiųjų nusikaltėlių sąraše.

Kas mus išdavė? — klausėme viena kitos, ir nė viena nežinojome. Nepykome ant K.M., jeigu jis būtų išdavęs, reikėjo išduoti anksčiau, nesiduoti kankinti tris mėnesius. Bet norėjome tikėti jo žodžiais, — jis sakė esąs nekaltas, viskas iš anksto buvę žinoma.

Gal kas nors iš štabo buvo paimtas ar pats pasidavė? Marytė sakė, kad jai tardytojas minėjęs Morkulį ir Vokietaitį. Ji apie juos nieko nežinojus ir nesupratus. Vėliau iš kitų kalinių sužinojus, kad gydytojas Morkulis dirbęs su partizanais, o paskui perėjęs į čekistus ir daug bloga padaręs partizaninei veiklai, daug išdavęs. Kažkas panašu buvę ir su kažkokiu Vokietaičiu. Gal mūsų išdavimas rišosi su jais? Tardytojas gal ką nors žinojo? Ir kažkokį memorandumą kabinę prie mūsų bylos.

    Esą partizanai siuntę kažkokį memorandumą užsienio valstybėms per Švediją, ir tam memorandumui taip pat naudoję mūsų referatus. Tą memorandumą paėmę komunistai jau už Lietuvos ribų... Dingtelėjo į galvą, ar tik ne į tą pačią "Švediją" nuėjo tas memorandumas, kaip ir tie, kurie užsirašė važiuoti į Švediją? Tai buvo visoki susigaudyti po kalėjimus gandeliai, bet juose slėpėsi bent dalis tiesos, kurios mes nepajėgėme išnarplioti. Norėčiau manyti, kad čia neapseita be čekistų provokacijos. Čekistai taip išsispecializavę, kad ne kartą sumanūs ir geros valios žmonės atsiduria kaip šachmatinės figūrėlės jų rankose.

Mūsų išdavimas turėjo būti "iš aukščiau", nes aplinkiniai gyventojai nieko apie mus nežinojo. O gal mes tik taip galvojome? Pagaliau, ką galima žinoti, kas kur ką žino? Žodžiu, turėjome daug klaustukų, jie taip ir liko neišspręsti. O mūsų formuliaruose liko įrašyta: "Amerikanska razviedka".

Pokalbis apie Smalą

Išleido pasivaikščioti į aptvarą visą mūsų kamerą kartu. Aptvare radome moterų ir iš kitų kamerų. Ir taip didžiulis pulkas žygiavome ratu.

Daugelio žvilgsniai krypo į vieną stambią merginą, juodais, matyt, iš prigimties garbanotais plaukais. Kai kurios šnabždėjosi, kitos garsiau kalbėjo rodydamos į ją:

— Smala, Smala...

Tai buvo jos slapyvardis. Esą, ji buvusi medicinos studentė, paskui partizanė, dviejų partizanų štabų narė. Vienos ją kaltino, vadino baisiausia išdavike, sakė, jos byloje buvę apie 200 žmonių. Ji visus išdavusi, atvedusi į kalėjimą. Kitos ją teisino, vadino didvyre, daug nuveikusia, daug iškentėjusia. Ji partizanaudama važinėdavusi su didele rizika po visą Lietuvą, vykdydama įvairias užduotis. Prieš suimant, čekistai ją sekioję porą mėnesių, norėdami surinkti kuo daugiau medžiagos, sužinoti, kas su ja bendrauja. Jie fotografavę ją, įeinant į gyventojų namus, kur ji lankydavosi. Ji neišdavus tų, kurie buvę nesusekti, nežinomi, žodžiu — toji juodplaukė buvo šiuo metu visų kalbų tema šiame moterų pasivaikščiojime.

Ji pati su nieku nekalbėjo, vaikščiojo viena, giliai susimąsčiusi. Be abejo, nujautė apie ką eina kalbos, nujautė, kad jos bendrabylininkės suruošė jai antrą teismą, tik be 25 metų, kuriuos davė "Osoboje sovieščanije".

Iš išvaizdos neatrodė, kad būtų galėjusi būti kokia niekinga šliaužiotoja, lengvabūdė, savo kailio gelbėtoja, kaip kai kurios ją vaizdavo. Iškentėti, be abejo, jai teko daug, nes daug žinojo, daug verkė, o tokių tardymai būdavo virš žmogaus jėgų. Čekistai nesiskaitė su priemonėmis tardydami užgrobtųjų tautų žmones. Jie veikė be jokio atsakomybės pajautimo, įsitikinę, kad niekas apie juos net nesužinos. Jie pasitikėjo "geležinės uždangos" nepermatomumu. Vieno tik negaliu suprasti, kam jie darė tuos tardymus, teismus, traukė už kaulų tuos prisipažinimus ir išdavimus, juk jie galėjo be to viso vargo iš eilės visus išvežti, išnaikinti. Jie žinojo, ir be prisipažinimų, kad 90% lietuvių yra jų priešai, kad suplanuota su jais susidoroti, kam dar tos varginančios ceremonijos? Teismas už akių, be jokios galimybės gintis — tai joks teismas, tai tik vilko nuosprendis ėriukui.

Kaimo moterėlės lengvai smerkė tuos "išdavikus", o jie dažnai ir visai nebūdavo kalti. Iš viso, sunku būdavo sužinoti, kas, ką ir kodėl išdavė. Čekistai mokėjo visokiais melais, provokacjiomis ir bauginimais pasiekti savo.

Įvairiais kankinimais, mušimais, karceriais, elektros kėdėmis, adatomis į panages, kaulų laužymais, tampymais ir kt. taip pat daug galima "laimėti". Tokiom priemonėm išgaunami prisipažinimai ir prie nebūtų dalykų.

*

Po pasivaikščiojimo vėl suėjome į kameras. Kadangi daiktus turėjome kartu, tai spėjome, kad netrukus gabens į traukinį.

Paskutinės valandos tėvynėje

Suklaupėme, kas asloje, kas ant narų ir meldėmės. Iš kažkur atsirado maldaknygė. Viena iš mūsų skaitė maldas iš knygos ir savo sukurtas maldas, pritaikytas momentui. Turbūt nė vienos nebuvo neverkiančios...

Po maldų sustojome ir giedojome Maironio "Marija, Marija". .. Po giesmės užgiedojome Tautos Himną. Bet greit atsivėrė durų langelis ir gavome griežtą įsakymą nutilti. Nutilome. Už durų girdėjosi triukšmas, jau vedė kalinius iš kitų kamerų.

Atėjo ir mums eilė.

Kieme — skaičiavimų skaičiavimai, tikrinimų tikrinimai, viskas rusiškai, nemokame kalbos, nesusigaudome, ką atsakyti, nežinome savo straipsnių... Viršininkai pyksta, keikia...

Pagaliau surikiavo po penkias ir išvedė į gatvę. Čia pamatėme neapmatomą eilę tų penketukų — vyrų ir moterų. Visi tupėjo sutūpę ant žemės, o aplinkui tankia eile stovėjo sargybiniai-kareiviai, nuogais durtuvais ant šautuvų. Dažnas iš jų laikė rankoje virvę, prie kurios buvo pririštas didžiulis vilkinis šuva.

Privedė mus prie tupinčių penketukų galo ir įsakė sutūpti. Čia jau prasidėjo mums "penketukų sistema", kuri lydėjo mus visus iki mirties arba laisvės.

Po mūsų dar daug atvedė ir sutupdė. Be komandos negalėjome atsistoti; ir žvalgytis buvo uždrausta, užtat negalėjome matyti, kiek toli dar nusitęsė toji tupinčiųjų kolona.

Kol visus išvedžiojo, praėjo ne viena valanda. Pavargome betupėdami: ir klaupėmės, nulenkę galvas, kad neprasikištų per aukštai, ir gulėmės, ir visaip rangėmės, reguliuodami galvos aukštį pagal tupėjimo matą. Nebuvo drąsuolių, kurie mėgintų atsistoti, užtat likome nesužinoję, ką būtų darę atsistojusiam. Nekantraudami, burbėdami laukėme visi tos "tupyklos" pabaigos.

Galų gale išgirdome komandą:

—Vstatj! Sagom marš! (stot, žingsniu marš) ["j" dedamas vietoj rusiško minkštinamojo ženklo prie priebalsių].

Ir taip, penketukais susirikiavę, pėsti žygiavome prie traukinio.

Ant bėgių stovėjo neapmatoma eilė prekinių vagonų. Buvo jau ir pakrautų.

Kartu su mumis žygiavo viena jauna mergaitė, kurią kitos vadino Jadzyte. Pirmą kartą ją mačiau ir nebūčiau atkreipus dėmesio, Mergaitės parodė už visų sargybų ir šunų, toliau šone, einančią moterį, su geru pusmaišiu ant nugaros.

— Jadzytės mama, — šnabždėjo jos.

Vargšė, atvežė dukteriai maisto ir kaip tik pataikė tuo išvežimo momentu. Kalėjime nieko nebepriėmė. Iš Lukiškių kalėjimo ji atsekė į persiuntimo punktą. Nė čia jos neprileido paduoti dukrelei maisto. Ji matė dukterį vedamą ir sekė ją iki pat ešalono. Čia vėl verkdama prašė sargybinių ir viršininkų, kad perduotų dukteriai maišelį, bet visi ją vijo šalin. Nuvijo toli už visų geležinkelio bėgių. Kai mus pakrovė į vagoną, girdėjome, kaip toji Jadzytė klykė gretimam vagone:

— Mama, Mamyte!

O motina stovėjo, viena ranka laikydama maišo galą, kita ranka mosavo ir rankove braukė ašaras...

Graudu buvo visoms žiūrėti į tą sceną.

Gerai , kad mano mama nemato tokios tragedijos! Nežinojau, kad mano motinos jau užmerktos akys amžinai...

Susodino į vagonus

Susodino maždaug po 50 žmonių į vagoną. Sunku atspėti, kiek tada iš viso "pakrovė", turbūt nemažiau kaip pora tūkstančių, o gal ir daugiau, vagonų suskaičiuoti nebuvo galima ir net į galvą neatėjo tokia mintis. Žinojome, kad etapai į Sibirą visada būna dideli.

Palyginus su ankstesniais išvežimais, ypač su 1941-jų metų tremtinių gabenimu, mūsų kelionė buvo daug patogesnė. Jau rusai nebenorėjo mūsų ištroškinti vagonuose, — jie norėjo atsivežti vergų sunkiems darbams dirbti, plėšti nuo milijonų metų sužėlusius "didžiosios tėvynės" dirvonus, kirsti miškus ir kt.

Mūsų vagonuose buvo sukalti dviejų aukštų narai, visoms užteko vietos atsigulti. Daiktus sukrovėme į krūvą viename pasienyje netoli durų, kitus sudėjome po narais.

Langeliai, nors geležimis apkaustyti, bet nebuvo aklinai užkalti, pro juos galėjo įeiti oras.

Vienoje pusėje vagono, prie durų buvo išvietė — medinių lentų atviras vamzdis, išvestas pro vagono sienoje išpjautą skylę į lauką. Toks įtaisas, žinoma, gadino orą, bet nuo to juk nemirsi...

Šiaip ar taip, mes buvome laimingesnės už tuos pirmuosius, kurie važiavo stati, žmogus prie žmogaus — kaip pasakojo vienas išlikęs iš 1941-jų metų deportacijos. Tada vagonai buvę aklinai uždaryti-užkalti, be atvirų langų. Išlikę tik tie, kurie pateko į vagono pakraščius, prie durų arba plyšių, kur įeidavo iš lauko oro. Viduriniai užtrokšdavę ir krisdavę. Ant lavonų sėdę likusieji. Jų vagone buvę vien Lietuvos kariuomenės karininkai ir teisingumo ministerijos tarnautojai — visi vyrai. Nė pusės nelikę gyvų.

Taigi, mūsų kelionės sąlygos jau buvo žmoniškesnės; mes jautėmės neblogai — geriau, negu kalėjime. Čia turėjome pakankamai oro ir gedėjome žiūrėti "į laisvę'' pro apkaltus langeliūs. Viduje vagono nebuvo jokios sargybos. Niekas nedraudė kalbėti, dainuoti, triukšmauti. O triukšmo buvo nemažai, kol susitvarkėme daiktus, išsirinkome vietas. Gavau blogą vietą ant apatinių narų, kur niekas nenorėjo imti. Bet visoms juk neužteks vietų prie langų, nei ant "aukšto", visas vietas reikia užimti.

Didelių kivirčų nebuvo. Visos jau buvome pripratusios prie visokių nepatogumų ir išmokusios pasitenkinti tuo, ką gauname.

Tie visoki rūpesčiai mus išblaškė ir atitraukė dėmesį nuo momento rimtumo. Tvarkėmės, kraustėmės, lyg į naują butą persikėlusi šeima, ruošėmės nežinia kiek jame gyventi.

Pakaitom spraudėmės prie langelių pamatyti, kas dedasi lauke. Sargybiniai su šautuvais ir šunimis tebestovėjo aplink ešaloną. Viršininkai zujo šen bei ten, tikrindami, ar viskas tvarkoje, davinėjo įsakymus, kur ką krauti. Tų sargybinių daugelis, o gal ir visi, turėjo važiuoti kartu. Nemažai ir maisto reikėjo paimti tokiai kelionei. Žodžiu, mūsų "globėjai" turėjo daugiau rūpesčių, negu mes.

Nesupratome, kodėl kareiviai bėgiojo aplink vagonus Ir kaleno mediniais plaktukais į vagonų sienas, stogus, grindis (iš apačios).

Nebemačiau, kiek ilgai dar stovėjo toji Jadzytės mama. Nutilo ir toji Jadzytė. Daugiau nebeteko jos matyti nei kelionėje, nei stovyklose.

Kai traukinys pradėjo manevruoti, kai prikabino garvežį, kiekvienas dūžis priminė, kad tai mūsų paskutinės minutės savame krašte.

Jeigu dar išleistų iš vagonų, turbūt visos bučiuotume žemę... Nebuvo galima ir nebesumojome, kad taip reikėtų padaryti. Dabar prisiminėme, bet jau po laiko. Norėtum atsisveikinti tėvų žemę, prisotintą mūsų tautos krauju, ašaromis, gal daugiau nebeteks jos matyti. Ar grįšim kada? Ar išliksime gyvi? Ar begalėsime grįžti?... Ar bebus ko grįžti?... Visa eilė klausimų — ištartų ir neištartų...

Mums atrodė, kad mes jau vistiek žuvusios savo žemei, savo tautai. Jeigu kas nors pasikeistų, jeigu Lietuva taptų nepriklausoma, rusai vistiek mūsų negrąžins iš Sibiro, kaip negrąžino vokiečių belaisvių ir kitų per karą paimtų nelaisvėn.

Atsiskyrimo momentas

Marytę ir Zosę nuvedė į kitą vagoną. Šiame vagone visos buvo man nepažįstamos, išskyrus vieną kitą buvusią kartu poteisminėje kameroje. Tačiau greitai susipažinome be jokių protekcijų ir pristatymų. Savo tarpe turėjome ir gydytoją, nuteistą dešimčiai metų už partizano gydymą. Bet daugumą sudarė kaimo moterys visokio amžiaus, visos nubaustos už tas pačias "nuodėmes" — už paramą "banditams". Kitos ir pačios buvusios miške — tikros partizanės.

Nežinia, kas darėsi kituose vagonuose. Mūsų vagone niekas nemėgino organizuoti kokio nors bendro atsisveikinimo su Tėvyne. Kiekviena šį sunkų momentą pergyveno individualiai. Nėra abejonės, kad kiekviena pergyveno sunkiai... Turbūt neapsiriksiu, kad kiekviena prisiminė savo namiškius, savo artimuosius — tėvus, vyrus, vaikus, brolius ir seseris, paliekančius Tėvynėje, nežinioje arba jau išgabentus iš Tėvynės. Toji Jadzytės motina priminė mums raudas savų žmonių, kai neberas, atvykę su maišeliais į Lukiškių kalėjimą ir į "peresilką".

Mano namiškiai — gyvi ar mirę — nebekėlė šio rūpesčio, jie vistiek buvo ištrūkę iš šio gyvųjų pragaro, jiems negrėsė mūsų pavojai. Gal turėjo kitokių vargų ir rūpesčių, gal rūpinosi dėl manęs... Bet vis dėlto norėjau galvoti, kad jie laimingesni, negu šioje "geležinės uždangos" pusėje pasilikę.

Kiti mano artimieji buvo bendrabylininkai. Marytę žinojau esant čia pat, kitame vagone, gyvą ir sveiką, turinčią nemažą ryšuliuką, kuris šiuo momentu buvo gyvybinės reikšmės kiekvienam vagono gyventojui. Juk keliaujam į šaltį ir badą. Šiltos vilnonės kojinės ir geri bateliai buvo didelis turtas, taip pat šilta skara, apsiaustas, pirštinės ir apatiniai drabužiai. Vagonai nekūrenami. Nežinia, kiek tęsis kelionė, kokiam klimate ją užbaigsime. Nebuvo jokios galimybės sužinoti, kur mus veža. Tai "karinė paslaptis", net ir tremtiniams nesakoma, ką bekalbėti apie kalinius. Kelionėje, be abejo, niekas neduos mums jokių drabužių, niekas neaprūpins apsiginti nuo šalčio, kad tik maisto gautume.

Kur tie mūsų bylos dalyviai vyrai? Ar K. liko gyvas iš tardymų? Ar važiuoja šiame ešalone? Kur L. pasislėpė? Be abejo, jis nesučiuptas, nes, jį paėmus, mums būtų atnaujinti tardymai, mūsų nevežtų iš Tėvynės. Dvi galimybės: arba jis miške, partizanų gretose, arba kur nors slapstosi pas žmones.

Jo padėtis sunkesnė už mūsų šiuo metu. Jis kenčia didesnį pavojų savo gyvybei ir didesnę baimę, įtempimą, negu mes, kurie jau esame praėję patį sunkiausią kelią.

Jeigu būčiau priėmus "Judo grašį", gal jau būčiau laisveje, — tikriausiai būčiau, nes būtų paleidę iš saugumo ministerijos. Gal dar būčiau sugriebus kokį trupinį "gyvenimo saldybių" su kokiu čekistu ar stribu? Biauru būdavo ir pagalvoti. Jau pats pasiūlymas kėlė pažeminimo jausmą. Juk tai lygu pasiūlymui bučiuoti botagą, kuriuo esi pliekiamas. Kaip tie siūlytojai turi jaustis, kada kaliniai su pasibiaurėjimu atmeta jų "loskas"? Vieni atsisako švelniai, gudriai, diplomatiškai, bet būna ir tokių, kurie atkerta grubiai, kandžiai, parodydami visos jų sistemos niekingumą. Visko teko girdėti Lukiškių kalėjime. O kiek tokių faktų, kurie negirdėti! Visur jie naudoja tuos pačius metodus, visokių sutinka kalinių. Iš visko atrodė, kad iš politinių kalinių šnipų "derlius" yra visiškai mažas, nes ir saugumo ministerijoje provokacijų reikalams reikėjo šauktis kriminalistų pagalbos.

*

Visos sukrutome, kai ilgu kauksmu užkaukė garvežys...

Sudiev, Lietuva,
Man linksma buvo
Gyvent savo šalelėj.
Širdį man skauda,
Skauda... ir graudu
Svetimojon važiuojant...

(Antanas Baranauskas)

Iškeliaujame

Traukinys pajudėjo ir nebesustojo.

Buvo verkiančių, buvo ramių, buvo visokių; o viena iš mūsų ėmė dainuoti marselietę, pabrėždama žodžius: "Prie kankinamų brolių keliausim, prie išalkusių stosim žmonių" ir t.t.

Ir kas galėjo tikėti prieš daugelį metų, kad marseljetės autoriai, paėmę valdžią, pasidarys daug baisesni kraujageriai už tuos, prieš kuriuos ji buvo sukurta!

Maitino mus taip pat, kaip kalėjime. Kartu važiavo virtuvė ir viską virė tą patį — sriubas ir košę. Be to, gaudavome tą patį

duonos davinį, po 650 gramų dienai, ir žuvies, daugiausia blogos rūšies silkės. Maistas buvo menkas, bet, nieko nedirbant, užtenka, badu nemirsi. Duonos dar net nesuvalgydavome. Be šito maisto dar beveik kiekviena turėjome didesnį ar mažesnį maišiuką lašinių. Visą kalėjimo laiką gaudavome iš namiškių siuntinius. Kitką valgydavome, o lašinius, rūkytų kumpių gabaliukus ir kietesnes dešras taupėme išvažiavimui. Ir gerai padarėme. Kelionėje buvome sočios. Dar ir tenai nuvažiavusios daugelis turėjome maisto sutaupų, kol sulaukėme siuntinių.

Miegodavome ant narų, pasiklojusios visokius savo skudurus. Prisimenu, turėjau antklodę, atneštą siuntiny.

Dieną žiopsodavome prie langelių ir plyšių, norėdamos ką nors pamatyti, naktį miegodavome. Bet miegas būdavo su pertraukomis, nes po kelis kartus per naktį prikeldavo medinių plaktukų smūgiai į vagonų sienas ir stogą. Sustojus traukiniui bet kokioje stotyje, sargybiniai bėgiodavo aplink traukinį ir vagonų stogais, tikrindami ar visur sveikos sienos ir stogai, ar kas neprasiplėšė, neišlindo, nepabėgo. Net ir dienos metu kalendavo tais plaktukais, gadindavo nervus.

Nuvažiavome į Velikije Luki. Tai pakeliui daugiau į Leningradą. Manėme, veža į Komi respubliką, bet nuo V. Luki pasuko vėl link Maskvos. Maskvoje išsėdėjome tris dienas. Nusibodo vis tas pats vaizdas priešais langus. Nepertoliausiai buvo matyti 12-kos aukštų namas, aplink visokie lauželiai, tvarteliai, lūšnos, išdžiaustyti skalbiniai ir per dieną aplinkui vaikštanti balta ožka.

Trečią dieną iš to namo pusės užvažiavo greta mūsų kitas, užkaltais langais prekinių vagonų ešalonas su belaisviais.

Už apkaltų langų taip pat spindėjo akys, alkanos ką nors pamatyti.

Mažai mokėjome susikalbėti. Atsirado mokančių šiek tiek lenkiškai iš mūsiškių ir iš jų. Sušneko, sakėsi esą tremtiniai, ne kaliniai, vežami iš Ukrainos. Kur juos veža, taip pat nežinojo, kaip ir mes. Vienas jų valgė duoną ir dešrą. Klausėme, ar jiems duoda tokio maisto, ar jie savo iš namų turi. Atsakė, kad tai esą iš duodamo jiems davinio. Niekur nei mūsų, nei jų neišleido. Po kelių valandų jie nuvažiavo, o mes likome.

Pagaliau pradėjo braškėti ir mūsų ešalono ratai. Išvykome.

Ilgai važiavome, mažai tesustodami. Pravažiavome daug miestų ir kaimų. Pakeliui sutinkami žmonės įvairiai reaguodavo. Ne kartą matėme draugiškai mosuojančius rankomis. Kartą sustojus trumpai stotyje atėjo arčiau mūsų lango vidutinio amžiaus moteris ir ėmė kalbinti rusiškai. Ji mus ramino, patarė nenusiminti.

— Vistiek greit grįšite, — sakė ji, — ilgai taip būti negali, visą svietą baigia kaliniais išvežti...

Kitą kartą, važiuojant pro namus, dvi mažos mergaitės ėmė mums mosuoti rankutėmis, bet greit išėjo iš vidaus jauna moteris, matyt, motina ir ėmė joms mušti per rankas.

Kur galėdavome, mėtėme laiškelius. Bėda buvo su popieriumi. Be voko, sulenkusios trikampiu, metė laiškus, kurios turėjo lapelį popieriaus. Jei pataikys pamatyti geras žmogus, tai įmes į pašto dėžutę.

Kartą mūsų vagono mergaitės ėmė šaukti: "Kombainas, kombainas!" Visos susigrūdome prie langelių. Ir ką gi pamatėme? Trys moterys baltomis skarelėmis apsirišusios galvas, pakinkytos traukė plūgą, o vyras ėjo paskui ir už rankenų laikė plūgą. Botago neturėjo.

Važiuojant pro didesnes vietoves, mėgindavome klausti kareivių, koks miestas, kokia vieta, bet jie neatsakydavo. Tik Sverdlovske prie vagono stovėjęs kareivis baimingai, pusiau šnabždomis pasakė, kad tai Sverdlovskas. Supratome, kad jiems uždrausta pasakoti, užtat jie tyli.

Labai norėjome pamatyti Uralo kalnus, bet nepamatėme, nes pravažiavome naktį. Dieną dar važiavome kažkokiais uolų tarpekliais, akmenynais, bet, kas ten buvo, taip ir likome nesužinojusios.

Stebėjome pro užkaltus langelius visą tą platų kraštą, "laimės šalį", ir nutarėme, kad tai ožkų ir lūšnų kraštas, nes visais pakeliais matėsi daugiau ožkų, negu kitokių gyvulių. O namai — daugiausia sukrypusios trobelės. Miestai geriau atrodo, turi ir gražesnių namų, bet ir jie nepajėgia apsivalyti nuo ožkų ir lūšnų. "Ožka pragyventi, ožka nugyventi", — sako žemaičiai. Šis kraštas, atrodo, eina į nusigyvenimą, nes jau per tiek metų galėjo prasigyventi. Ir turės likti ožkų kraštu, nes už kitokį gyvulį lupa didelius mokesčius, rekvizicijas, žmogui neapsimoka jį laikyti, o už ožką nieko nereikia duoti.

Vienoje vietoje pravažiuodamos matėme malūną. Nebūtų jis atkreipęs dėmesio, jei ne krūva kviečių, supiltų prie to malūno. Gražūs geltoni kviečiai, supilti po dangumi į didžiulę piramidę, o aplink tą krūvą baisiausias purvynas. Žmonės vaikščiojo ilgais batais apsiavę, brido per purvyną. Atrodė, kad ta kviečių krūva buvo supilta tiesiai ant žemės, nebuvo matyti, kad būtų kas paklota ar aukščiau pakelta. Lietuvoje žmonės pasakodavo, kad visur šiame krašte taip supilami grūdai. Stotyse prie gelžkelių irgi daug kur esą galima matyti įvairių grūdų krūvas, supiltas purvynuose. Kai užeina lietus, grūdai sulyja ir ima dygti, želti velėna ant viršaus. Kai ateina laikas "pagal planą" juos paimti, nuima tą sužėlusį sluoksnį ir iš vidurio susemia. Nesykį tie grūdai vėl kitur taip pat supilami, ir vėl želia velėna. Užtat žmonės stovi po kelias valandas eilėse, kol gauna nusipirkti duonos paskirtą normą. Ne paslaptis, kad ir Lietuvoje nesykį žmonės iš vakaro stoja į eiles ir laukia per naktį atvežant duonos, nes vėliau atėjęs nebegausi nusipirkti.

Vieną dieną važiavome pro kažkokią geležinkelio stotį. Aukštai virš durų kabojo kažkoks užrašas, kurio nė viena nemokėjome perskaityti. Vietiniai žmonės buvo paprastai apsirengę, bet nepaprastai apsiavę. Jų kojos iki kelių buvo storai apvyniotos baltais skudurais, kaip "lozorių", ir apraišiotos virvėmis, o ant letenų užautos kažkokios vyžos ar naginės, panašios į mūsų senųjų artojų nagines. Kadangi matėme tik iš tolo, negalėjome įžiūrėti, iš ko jos buvo padarytos.

Stotelėje ir lauke priešais stotelę matėsi daug žmonių. Daugumas buvo tokiomis "lozorių" kojomis. Arčiau geležinkelio prie barjero stovėjo mergina ir vaikinas. Mergina juodu sijonu ir švarku, galvą paprastai apsirišusi balta skarele, po smakru surišta, o kojos apautos juodomis kojinėmis ir juodais senoviško tipo užvarstomais batukais. Jaunikis buvo taip pat juoda eilute ir juoda kepure, bet "lozoriaus kojomis". Mergina laikėsi išdidžiai, galbūt todėl, kad turėjo batukus, o gal buvo ir kitokių priežasčių. Jaunikis vis mėgino jai griebti už alkūnės, o ji jam spyrė koja. Scena pasikartojo kelis kartus, o mes plyšome juokais.

Neilgai pastovėjęs mūsų traukinys nuvažiavo, ir mes likome nesužinojusios, kokia čia buvo respublika ir stotis.

Pagaliau privažiavome Omską. Buvo pranešta, kad Omske stovėsime ilgai, nes eisime į pirtį. Labai džiaugėmės, nes po beveik mėnesio kelionės buvome sudulkėjusios, suprakaitavusios. Visokių dienų, visokios temperatūros pragyvenome; dulkių ir suodžių net ir keleiviniuose traukiniuose būna; ką besakyti apie tokius, kaip mūsų. Buvo ir daugiau ešalonų, čia sustojusių ilgesniam laikui. Matyt, čia vanojo visus tokius nelaiminguosius. Tuo įsitikinome, kai išėjome iš vagonų ir ėjome per daugybę geležinkelio bėgių. Mat, traukiniui ilgiau stovint, prie kiekvieno vagono išvietės vamzdžio išauga "piramidė" — lauke prie bėgių. Traukiniui nuvažiavus, "piramidės" lieka. Tokių "piramidžių" buvo pilna, viena prie kitos šalia bėgių. Vargas buvo prasilenkti su jomis. Kitos stovėjo prie ešalonų — tai buvo ženklas, kad tie ešalonai stovi ilgesnį laiką ir kad jie pakrauti tokiom pat gyvom "prekėm".

Į pirtį teko eiti tolokai. Mus lydėjo ginkluoti kareiviai, su durtuvais, riogsančiais ant šautuvų vamzdžių. Einant gatve, sutikome būrelį mokinių, einančių iš mokyklos. Viena mergaitė buvo didoka, su kasom ir labai lietuviškos išvaizdos. Ji priminė man paliktus auklėtinius ir mokinius. Suskaudo širdį ir dėl savo dalios ir apie mergaitę pagalvojus. Gal tai lietuvaitė, lietuvių duktė, ar kitokių tremtinių, atgabenta iš Europos, klampoja per Sibiro purvyną į svetimą mokyklą, užuot ramiai mokiusis savo kalba savame krašte. O kiek tokių! Kiek likusių be mokslo! Ir dar kiek bus tokių! Gal nė vieno lietuvio nepaliks tėvynėje? Juk ne paslaptis, kad naujai užimtieji kraštai sparčiai kolonizuojami pagal programą.

Mums mokykloje tvirtindavo, kai dar mokiausi, kad žmogus esąs savo laimės kalvis. Šiandien pagalvojau, kad tai netiesa. Kas nukalė mano dabartinę "laimę"? Gal Hitleris, gal Stalinas? Greičiausiai abu kartu, bet tik ne aš pati. Jeigu ne karas, ne okupacija, nebūčiau patekusi į kalėjimą, o dabar važiuoju į kitą pasaulio kraštą, už tūkstančių kilometrų atlikti bausmės už "tėvynės išdavimą". Bausmė bus iki gyvos galvos, jeigu niekas nepasikeis, nes, ir atbuvus lagery priteistą laiką, į tėvynę grįžti neleidžiama, reikia pasilikti Sibire tremtinio teisėmis. žodžiu — katorga iki gyvos galvos, visiškas žmogaus sunaikinimas. Tačiau visko negalima žinoti, gali kas nors atsitikti, gali viskas pasikeisti, turėkime vilties. Mes viltimi ir raminomės. Nors sakoma "viltis kvailių karalienė", tačiau ji daug padeda sunkiose valandose ir dažnai pasiteisina. Ramino mus ir Maironis:

Mainos rūbai margo svieto.

Silpnas kelia, tvirtas griūva.

Nebijokim vargo kieto,

Juk be jo galiūnai pūva...

Po pirties pasijutome geriau. Visa bėda, reikėjo daug išmaudyti, ir mūsų ešalonas negreitai išvažiavo iš to dvokiančio mėšlyno. Klausėme viena kitos, ar tas mėšlynas čia nevalomas, tačiau atsakyti nebuvo kam. Pagaliau pačios nutarėme, kad retkarčiais vistiek turbūt nuvalo, nes per penkerius metus nevalius, jau būtų krūvos iki dangaus. Kasdien čia tūkstančiai pravažiuoja ir visi sustoja.

Neprisimenu, kiek dienų dar važiavome per miškus ir krūmus, retai užvažiuodami miestus ir kaimus, kurių nė pavadinimo neteko sužinoti. Pagaliau atvažiavome prie kažkokio miesto ir sustojome, bet ne stotyje, o kažkur šone. Ėmė stumdyti vagonus, atkabinėti, prikabinėti. Pamatėme esančios atkabintuose vagonuose, jų buvo, rodos, penki, o likusieji nurūko toliau. Kaip vėliau sužinojome, juos nuvežė į Chabarovską, o iš ten laivu išgabeno į Magadaną, į Kolymą, nes sausumos kelio į tenai tada nebuvo. Ten jau poliarinė sritis, dar neseniai apgyvendinta. Žmonės vėliau pasakojo matę pirmąjį čia pastatytą namą, ant kurio parašyta data 1936. J tenai vežė daug kalinių, rinko kur stipresnius, nes silpni neatlaiko klimato sąlygų, greit apserga, dažnai ir miršta. O čia reikėjo darbininkų, ne ligonių, ne lavonų. Kad kalinys mirs, — tai nesvarbu, jis tam atvežtas; bet prieš mirdamas jis turi daug darbų nudirbti "tėvynės" labui, "liaudies" gerovei.

Svetimoje žemėje

Prabilkite, žvaigždės auksinės.
Kalbėkite, bruožai delnų.
Ar teks dar kada bepajausti
Dvelkimą tėvynės laukų... (Iš dainos)

Mus išlaipino iš vagonų. Buvo vyrų ir moterų kalinių. Reikėjo susirikiuoti į gretas po penkis žmones. Kiekvienas nešėme savo daiktus. Vargas turtingam Sovietų S-goje! Šis šūkis tinka čia visokiose sąlygose. Vargas tiems, kurie turėjo didesnes naštas, nes ir tuščiam sunku buvo bristi per tokį purvyną, kuriuo mes ėjome. Ne veltui rusai sako: "Žiūrėk, kad turėtum tik du čemodanus, nes tik dvi rankos"...

Aplinkui buvome apstoti kareivių. Durtuvas kyšojo ant kiekvieno šautuvo. Rėkė, šūkavo tie kareiviai, ragino atsiliekančius, grasino šautuvų buožėmis. Ką jie šaukė, mažai tesupratome, išskyrus keiksmus, kuriuos jau daugelis buvome išmokę per tardymus ir iš kalėjimų prižiūrėtojų. Vadinamieji "matai" jau buvo mums pažįstami, — tai rusų kalbos elementorius.

Taip slinkome tuo baisiu purvinu keliu, surikiuoti po penkis, kokius 3 klm. Buvo labai silpnų, kurie nepajėgė greičiau eiti, užtat ne kartą turėjome sustoti, kol silpnesnieji pasivydavo. Riksmas ir keiksmai jiems nepadėjo. Pagaliau atėjome prie lagerio vartų, sustojome ir ilgai laukėme įsibridę purvyne.

Taišeto paskirstymo punkte

Pagaliau atsivėrė vartai. Visas pulkas viršininkų ir prižiūrėtojų su dokumentais pasiruošę laukė. Ilgas laikas praėjo, kol visus sutikrino, pašaukė iš dokumentų. Pašaukia pavardę, kalinys turi atsakyti vardą, tėvo vardą (pas rusus tėvo vardas toks pat svarbus, kaip tikrasis vardas), straipsnį ir bausmės metų skaičių. Daug kas nežinojome savo straipsnio, nekreipėme dėmesio, kai jį mums paskaitė. Prisimenu, negreit jį išmokau, kelis kartus gavau barti už nežinojimą, taip pat ir kiti ar kitos.

Visi turėjome patį baisiausią 58-to straipsnio punktą la — tai reiškia — "tėvynės išdavimą". Daugelis dar turėjo ir 11-tą punktą — grupinė veikla. Vyrai neretai turėjo dar ir 8-tą punktą — ginkluotas teroras. O moterys turėjo dar 10-tą punktą — agitacija. Tai bet koks žodžiu ar raštu papeikimas tarybinei santvarkai, žodžiu, paskalos.

Visi keliai ir aikštės paskirstymo punkte buvo ištisas gilus purvynas. Pėstiems vaikščioti pakraščiais buvo padaryti lentiniai šaligatviai, kitaip negalima būtų išbristi.

Pirmiausia reikėjo nunešti dalį daiktų į vadinamąją "kaptiorką" (saugojimo kamerą), nes barakuose užimtų perdaug vietos, be to, nesaugu ten juos laikyti, gali išvogti. Patakiais žiopsojo daug vyrų, stebėjo naują etapą, ieškojo pažįstamų, kaip paprastai, naujiems atvykus. Buvo keletas ir lietuvių. Tuoj sušnekome, susipažinome, pasipylė klausimai. Vienas buvo iš to valsčiaus, kur buvau areštuota.

Sandėlyje daiktus priiminėjo inteligentiškos išvaizdos barzdotas žmogelis. Vyrai sakė, kad tai kažkoks buvęs ministras, tik nepasakė kurios valstybės. Daug ko jie mums papasakojo, davė pamokymų, supažindino su stovyklos "taisyklėmis". Svarbiausia iš jų: "Nepalik rytojui, ką gali suvalgyti šiandien, nedirbk šiandien, ką gali atidėti rytojui". Dar parodė ant smiliaus piršto: "Jeigu jums duos tiek (parodė ketvirtadalį piršto), tai jūs dirbkite tiek" (parodė per pusę). Jeigu dirbsite tiek, kiek čia reikalaujama, tai greitai žūsite; būkite protingos, — jūs dar nieko nežinote".

Vyrai mus įspėjo saugotis šnipų ir išdavikų, nes čia jų esą nemažai. Tai lengvadarbiai "pridurkai" — brigadieriai, nariačikai, darbų vykdytojai, komendantai ir kiti, kurie neina prie bendrų darbų. Girdėdavome, kad rusės juos vadina "pradažnaja škura" — parsidavusios skūros. Jie eina seklių pareigas. Tais pridurkais daugiausia buvo rusai. Kitų tautybių žmonės nenorėdavo imtis tokių pareigų, bevelijo geriau sunkiau dirbti.

Čia sužinojau, kad mano bendrabylininkas nuteistas dvidešimt penkeriems metams. Jis čia buvęs anksčiau, dabar jau išvežtas kažkur į kitą koloną.

Einant iš traukinio, matėsi kairėje kelio pusėje didelis aptvaras su viškomis, kuriose stovėjo sargybiniai. Vyrai pasakojo, kad ten esąs kalinių vyrų speclageris prie automobilių fabriko. Tą visą koloną su fabriku vadino "Carmza". Rašydavo didžio-siomis raidėmis CARMZ. Ką tos raidės reiškė, mes nežinojome, svarbu žinoti pavadinimą. Fabrike dirbo tos kolonos kaliniai, laisvųjų vadovaujami.

Taišeto miestas buvo už trijų kilometrų. Tokių konclagerių čia buvo gana tankiai pristatyta. Visą šį rajoną vadino Taišeto trasa. Daug tūkstančių kalinių tilpo šioje trasoje.

Apsižvalgiusios pamatėme, kad ir toji mūsų "peresilka" aptverta tokia pat aukšta lentine tvora, be jokių tarpelių tarp lentų. Tvoros viršūnėje dar prisegiota nulinkusių į vidų skersinių, apraizgytų spygliuotomis vielomis. Prie tvoros, vidaus pusėje, plati juosta suakėtos žemės, tai vadinamoji "mirties zona". Jei kalinys į ją įžengia, tai sargybiniai šauna be įspėjimo. Toji "mirties zona" irgi baigiasi spygliuotų vielų tvora. Jautėmės pilnai apsaugotos, nes nei pabėgti, nei būti išvogtos neturėjome galimybės.

Jeigu niekas nepasikeis, mums teks tokiuose aptvaruose išbūti visą bausmės laiką. Be ginkluoto sargybinio nė žingsnio nežengsime, o aptvarus prie kiekvieno tvoros kampo saugoja aukštose viškose kareiviai. Sargybiniai ginkluoti šautuvais, turi telefoną ir didelį, toli šviečiantį prožektorių. Naktį aplink visą lagerį labai šviesu, nes prie tvorų uždegamos elektros lempos.

— Kiek metų nuteista? Kas teisė — troika ar karinis tribunolas?

Tai pirmieji žodžiai, susitikus savo tautietį. Nežinojau, kas ta "troika". Taip vadinamas mūsų užakinis teismas. Tas teismas sudarytas iš trijų asmenų: vienas iš saugumo ministerijos, antras — iš karo ministerijos ir trečias — vidaus reikalų ministerijos.

Neilgai galėjome kalbėtis, greitai nuvarė mus į atitvertą spygliuotomis vielomis moterų zoną. Joje buvo didelis barakas. Jame laikinai apsigyvenome. Valgyti eidavome į vyrų zoną. Prie vartelių, pro kuriuos reikėdavo eiti į vyrų zoną, stovėjo sargybinis — vyras iš tų pačių kalinių. Ne visada būdavo tas pats. Pirmas sutiktas buvo senyvas žmogelis, labai nuoširdus ir daug kalbąs. Nors menkai tekeverzojam rusiškai, bet vistiek stengėmės su tuo žmogeliu pasikalbėti. Sakėsi jau antrą kartą atbūnąs bausmę. Vieną dešimtį metų atbuvęs seniau. Sugrįžęs namo, metus pagyvenęs, ir vėl areštavę — vėl gavęs 10 metų, mat, nepatikimas. Sakėsi nebeturįs vilties laisvėje pagyventi, nes vistiek juo nepasitikės ir vėl areštuos, kokią priekabę radę, jeigu dar ir teks sugrįžti namo.

Vargšai tie ruseliai, iš anksto žino, koks likimas jų laukia "pagal partijos normas". Neilgai buvo senukas, turbūt vieną dieną; po to atėjo jaunas, aukštas vyras juodu ilgu mundierium. Jis buvo labai rimtas ir labai nusiminęs. Vis dėlto prisigretinome ir prie jo. Smalsumas traukė mus ieškoti daugiau žinių, kas dedasi pasaulyje, nes kalėjime nieko nebuvo galima sužinoti. Pagaliau jis šiek tiek pasipasakojo apie savo gyvenimo kelią. Jis buvo rusas, sakėsi buvęs jūrininku karo laivyne. Per karą nuo bombų žuvusi jo žmona ir mažas vaikelis, tėvai mirę badu, brolis iš fronto grįžęs be kojų. Jis vienas iš šeimos išlikęs ir atsidūręs čia su tėvynės išdaviko straipsniu ir 25 metų bausme, už tai, kad jų laivas patekęs į nelaisvę vokiečiams. Jiems buvę įsakyta geriau žūti, bet nepasiduoti į nelaisvę.

— Ką aš galėjau daryti, jeigu visas laivas pasidavė? — kartojo jis keletą kartų.

Mes tada jam netikėjome, bet vėliau sutikome daugiau tokių, — visi jie sakė tą patį. Tada jam patikėjome. Pasirodo, kas tik grįžo buvęs nelaisvėje, visi atsidūrė stovyklose. Taip atsimokėjo "didžioji tėvynė" savo gynėjams.

Kai tik atvažiavome, tą pačią dieną atėjo kažkoks tipelis iš vyrų kalinių ir kvietė eiti į chorą, kas turi balsą; taip pat sugebančias šokti. Čia esą renkami visoki dainos, muzikos ir šokių mėgėjai, jie ruošią koncertus. Jeigu kas pasirodys naudingas šiai meno saviveiklai, tai galįs tikėtis čia, t.y. paskirstymo punkte, pasilikti ilgesnį laiką. Iš visos kalbos atrodė, kad tą pasilikimą laiko laime.

Viena mergaitė, buvusi vid. mokyklos aukštesnės klasės mokinė, nutarė eiti į repeticiją. Ji buvo gera šokėja. Paskirtą valandą pavakare išėjo ji kartu su vadovu, kuris buvo atėjęs jos pasiimti, nes ji viena nežinos, kur reikia eiti. Netrukus ji parėjo nepatenkinta ir sakėsi daugiau neisianti. Klausėme kodėl. Ji papasakojo, kad, vos tik nuėjus, dar jokio meno nepamačius, o jau tas vadovas atvedęs kažkokį vyrą ir pasakęs, kad ji turėsianti su šituo "draugauti". Ką reiškia rusiškai "draugauti", jau buvome girdėjusios. Mergaitė pasipiktinusi išbėgo.

Iš visko atrodė, kad čia dalis kalinių buvo vadinamieji "batavikai", t.y. kriminaliniai, likę iš anksčiau. Mes neteisingai tarėme, rusiškai jie vadinasi "bytaviki" —buities kaliniai (ne politiniai). Iš tikrųjų šis punktas buvo politinių kalinių, vadinamojo speckontingento paskirstymo punktas. Speckontingentas buvo tik neseniai sudarytas. Esą tai Berijos sugalvotas (vėliau taip aiškino, po Stalino "nuvainikavimo"). Pasakojo, kad įsteigtas tik šiais metais (1949). Politiniai kaliniai atskirti nuo kriminalinių, anksčiau būdavo kartu. Politiniams įvedamas sunkesnis režimas, negu kriminaliniams. Iš viso, visur buvome traktuojami blogiau, negu vagys ir žudikai. Mūsų dokumentuose buvo pažymėta, kad esame nuteisti ITL (Ispravitelnij Trudovoj Lager — Pataisos darbo stovykla) atlikti bausmę, tačiau visus politinius vežė į speclagerius, nepaisant, kas buvo užrašyta dokumentuose. Šiame punkte dar buvo dalis "batavikų", o stovyklose jau buvo tik politiniai kaliniai. Buvome laimingos, kad pakliuvome į speclagerius, nes gyvenimas kartu su kriminaliniais buvo baisesnis už baisiausią režimą, kaip sužinojome iš senesnių kalinių.

Prisimenu, pasidėjau, vos atvykus, savo daiktus ant viršutinių narų, nes apačioje visos vietos buvo užimtos. Narai, paprastai, visur būna dviejų aukštų. Tai paprasti stulpai, prie jų prikalti skersiniai rąstai ir ant jų prisegtos lentos, ištisai visais pasieniais. Kiekviena vieta užima bent trijų ar keturių lentelių plotį, per visą poros metrų ilgį. Plotas maždaug pusantro kvadratinio metro. Kai būna daug žmonių, plotį reikia mažinti, miega žmogus prie žmogaus — vos telpa. Ta proga, prisimenu, viena japonė kalinė pasakojo, kad rusai labai įsižeidę už vieną paveikslėlį, tilpusį kažkokiame japonų žurnale. Esą tai buvusi nupiešta didžiulė lova ir ant jos daugybė žmonių. Ta lova vaizdavusi Sovietų S-gq. Ir ko pykti? Argi neteisybė? Juk milijonai žmonių guli ant tokių narų, kurie ir yra viena didelė lova. Prisimenu, mergaitės skaičiavo, rinko žinias, kiek tautybių žmonių yra šiame paskirstymo punkte. Priskaičiavo 42 tautybes. "Tautų draugystė", — sakydavome juokais, — "družba narodov".

Visos atvažiavusios stengėmės pirmiausia parašyti į namus laišką. Adresas buvo iškabintas. Rašyti galima tik rusiškai. Per pusę metų galima parašyti vieną laišką. Išvažiavus į kitą vietą, galima vėl parašyti, nors ir neseniai būtum rašęs. Nemokėjome rusų kalbos. Prisimenu, sukeverzojau vieną sakinį: "Ja nacho-žus po adresu: — mano adresas..." Ir kitoms dar ne vienai tą patį parašiau. Kitos visai nerašė, spėliojo, kad greitai važiuosim į kolonas, o namiškių atsiųsti laiškai ir siuntiniai bus sugrąžinti atgal į Lietuvą. Kurios neturėjo giminių ir nesitikėjo siuntinių, tos rašė bet kam, norėdamos duoti žinią apie save. Prie tokių priklausiau ir aš. Buvau visiškai viena. Motina ir sesuo su vyru buvo pasitraukę į Vakarus ir nebuvo apie juos jokių žinių, ar išliko gyvi karo sūkuriuose. Kalėjime gaudavau siuntinių iš Marytės giminių. Jai nešdami, atnešdavo ir man. Dabar ji nuvažiavo toliau. Ar beprisimins mane svetimi žmonės? Tiesa, liko mano šiek tiek turto, vartojami daiktai; mažai ką teturėjau, nes visą karo laikotarpį beveik nieko pirkti nebuvo. Drabužiai ir seni turėjo vertę. Kai areštavo, sakė nieko neimti, nes greit grįšianti, viską rasianti. Teismo ("troikos") sprendimas buvo be turto konfiskacijos. Tai retas atsitikimas, matyt, vietos čekistai buvo pranešę, kad nieko vertinga neturiu. Jei to turto bent kiek daugiau būdavo, ypač nekilnojamo, tai visada priteisdavo konfiskaciją. Lengviau panešamus daiktus čekistai ir stribai išsigrobstydavo tuojau po arešto, jeigu areštuodavo paskutinį iš namų. Buvau tikra, kad ir mano turtas nuėjo tais keliais. Taigi tikėtis pagalbos nebuvo iš ko. Mokyklos kolektyvas — buvę bendradarbiai, žinau, norėtų padėti, bet bijos įtarimo. Jeigu kas sužinos ir praneš saugumui, jie gali būti apkaltinti kaip "banditų" rėmėjai. Namiškiai ir giminės galėjo padėti saviesiems be pavojaus, tačiau ir čia buvo išimčių. Tardymų tikėjosi kiekvienas, kas turėjo bet kokį ryšį su kaliniais, žodžiu, mažai galėjo būti vilčių sulaukti pagalbos.

Paprastai naujai atvažiavusiems atvažiavimo dieną maisto neduoda, nes jiems dar nėra paskirta; tik sekančią dieną pradeda maitinti. Bet šį kartą vakare gavome jau po dubenėlį avižinių kruopų sriubos. Tokie pat aliumininiai dubenėliai, kaip kalėjime. Sriubos norma — pusė litro.

Vakare buvo patikrinimas. Visi sustojome po penkis. Skaičiavo viršininkai ir prižiūrėtojai. Suskaičiavo, užrašė. Ilgokai užtruko patikrinimas, nes buvo daug žmonių. Vyrų buvo daugiau negu moterų. Ir jų zona buvo daug didesnė. Mūsų nedidelis aptvaras buvo bendrame aptvare. Visos reikalingos įstaigos buvo vyrų zonoje: valgykla, sandėlis, pirtis, sanitarinė dalis, kultūrinių reikalų patalpos ir kt.

Dešimtą valandą laikas gulti — "atboj". Paskambino į pakabintą geležinkelio bėgių gabalą dideliu kūju. Pasiklojome, kas ką turėjome, ant plikų narų. Oras — nors kirvį kabink, ypač ant viršutinių narų, kurie jau netoli lubų, atgulęs gali ranka pasiekti. Kambarys nemažas, bet žmonių daug, turbūt buvome koks šimtas vienam kambary. Tų kambarių sekcijų buvo daugiau. Visuose barakuose pilna žmonių. Nuvargusios greit užmigome, tačiau greitai ir pabudome, nes visą kūną ėmė badyti kaip adatomis. Tai buvo blakės. Iš kur jos? Dieną nebuvo matyti naruose. Pabudusi ėmiau gintis nuo parazitų. Vieną kitą nukoviau, tačiau "ataka" nesumažėjo. Pažvelgiau į lubas. Jos buvo baltai išbaltintos, nors jau ir apjuodusios, tačiau ant jų gerai buvo matyti "pėstininkių" voros. Jos ėjo lubomis ir, kaip geros sportininkės, krito ant žmonių. Toks vaizdas išblaškė miegą ne man vienai. Mano kaimynės, kurios buvo naujai atvykusios, irgi neramiai krutėjo, vartėsi, daužėsi, bet nė viena nieko nekalbėjome, kad nepabustų senosios gyventojos, kurios, jau apsipratusios su viskuo, heroiškai knarkė.

Taip besivartant, vidurnakty pajutau, kad kažkas ant grindų vaikšto. Tai buvo prižiūrėtojas. Pagaliau atėjo prie vienos ant viršutinių narų miegančios kalinės ir pažadino ją. Ji miegojo apsirengusi, net su visa šimtasiūle vatine. Iš visko matyti, kad tai sena stovyklininkė. Ji tuojau atsikėlė ir išėjo. Turbūt į kokį darbą išvedė — pagalvojau. Vėliau ji parėjo ir atsigulė. Rytą prieš "padjomą" (pažadinimą) mačiau, kaip tas pats prižiūrėtojas kažką atnešė ir padėjo jai ant narų. Šeštą valandą visas pažadino. Atsikėlė ir toji kalinė, kuri naktį buvo išėjus. Įsižiūrėjau į jos veidą — tai buvo gana graži moteris, malonaus veido, nebe jauna. Vėliau sužinojau, kad tai buvo rusė, 42 m. amžiaus, jau net vaikaičių turinti. Ji keldavosi kas naktį "draugystės" reikalais. Tokių buvo ne viena. Jos turėdavo nuolatinius "vyrus". Jie būdavo arba virėjai, arba sandėlininkai, arba geri amatininkai, batsiuviai, siuvėjai, arba gerus siuntinius gaunantieji, žodžiu, turėjo šaltinių, iš kurių "apsimokėdavo". "Pasimatymai" būdavo pirtyje. Budėtojai juos suveda ir rytą atneša užmokestį, dažniausiai maistu. Tokias "draugystes" palaikydavo daugiau tokios, kurios neturėjo nė iš kur pagalbos. Net ir viršininkams ir prižiūrėtojams tokios dažnai "praversdavo". O jos taip gynėsi nuo alkio. Buvo ir tokių, kurios "draugaudavo" iš "idėjos", ir tokias naktines iškylas vadindavo "žizn" — gyvenimu.

Rytą kėlėmės labai tingiai, nes daugelis naujokių buvome mažai miegojusios. Senosios lagerininkės, kurias lengva buvo atskirti iš aprangos, kėlėsi sparčiau, nes jos turėjo eiti į darbą. Jas pirma ir pavalgydino. Mes gavome pusryčius paskutinės. Gavome vėl po dubenėlį tos pačios avižinės sriubos. Sriuba buvo gana tiršta, gerai suvirus, "slidi", kaip kai kurios išsireiškė — vanduo, avižos ir truputį druskos. Gavome ir duonos normą po 650 gramų (jei nebuvo nuvogta). Paprastai tie visi dalytojai pasilikdavo sau ir mūsų normos dalį. Atnešė į baraką ir juodos kavos kibiruose ir cukraus davė kiekvienai po porą plytelių. Norma buvo 27 g, kaip ir kalėjime. Naujokės beveik visos turėjome lašinių, ragavome ir jų, vis gailėdamos, taupydamos, kad liktų sunkesnėms dienoms, kai reikės sunkiai dirbti. Siuntinių — nežinia iš viso ar sulauksime.

8 val. "razvodas", t.y. išvedimas į darbą. Mūsų dar nevedė, leido pailsėti, susitvarkyti. Po išvedimo —rytinis patikrinimas. Toms visoms ceremonijoms paskambina į tą bėgio gabalą. Vėl stojome po penkias, vėl skaičiavo, rašė. Pagaliau parėjome į baraką. Daugumas atgulė, sumigo. Kitos senesnės, kurios paskirtos prižiūrėti baraką, šlavė grindis, gramdė purvą, kurio jau buvo storas sluoksnis. Keletas senyvų, keistų moterėlių ilgais ir plačiais juodais sijonais ir švarkais apsirengusių, sėdėjo ant narų. Dieną atėjo prižiūrėtojas ir jas kažkur išvedė. Po ilgos valandos jos sugrįžo, juokdamosi ir garsiai kalbėdamos, susėdo ant narų ir vis juokėsi, kvatojo. Kai kurios iš mūsų pasidomėjo, kas jos tokios ir kodėl tokios linksmos. Žinančiosios paaiškino, kad tai "manaškos" (monachinia-vienuolė). Jos kalinamos už religiją. Esančios labai užsispyrusios, neinančios į darbą, nei į patikrinimus. Šitos atvežtos čia į teismą. Pasirodo, čia pat ir teismas yra, kuris niekada niekam nenuima, nesumažina bausmės, o tik prideda nusikaltusiems iš naujo arba baigiantiems atbūti bausmę, kad nereikėtų paleisti, jeigu, jų nuomone, jie atrodo pavojingi. Tos "manaškos" irgi buvo pašauktos į teismą. Jos turėjo po 10 metų bausmės, o dabar joms pridėjo už drausmės pažeidimą, nepaklusnumą iki 25. Iš to jos kvatojo. Jos visiems įrodinėjo, kad esančios niekuo nenusikaltusios, tik už tikėjimą kalinamos. Už tikėjimą neturį teisės jų kalinti, jos protestuojančios prieš neteisybę ir niekada nenusileisiančios, nors ir mirti reikėtų. Bausmės padidinmas jų visai nesujaudino, lygiai kaip ir kitų kalinių, nes niekas nesitikėjo nė dešimties metų čia išbūti. Visos sakėme, kad greičiau mirsime, negu bausmę atbusime, jeigu anksčiau nepaleis.

Buvo čia 4 kunigai lietuviai: kun. J. Bardišauskas, kun. P. Venckus, kun. Žukas, o ketvirto pavardės neprisimenu. Nors ir sunku buvo susitikti su kaliniais vyrais, bet vistiek sušnekdavome — einant mums į valgyklą, jie ateidavo prie tako. Du kunigai mano buvo pažįstami — kun. P. Venckus ir kun. J. Bardišauskas, kuris taip pat buvo atvežtas perteisti. Pradžioje jis buvo nuteistas 5 metams. Netrukus turėjo išeiti į laisvę, bet gaila buvo paleisti tokį "baisų piktadarį". Už tai padarė pas jį kratą, rado religinį laikraštį "žvaigždę", kuris buvo leidžiamas nepriklausomoje Lietuvoje, dar surado liudininkų, kad laiko mišias barake, ir davė jam vėl 5 metus. Vėliau vakarais jis ateidavo prie spygliotos tvoros, kuri skyrė mūsų zoną nuo vyrų zonos ir atlikdavo mums trumpas pamaldas su pamokslu. Pabaigoje mes suklaupdavome, jis mus palaimindavo. Stipriai jis mus paguosdavo, atgaivindavo viltimi, net tas spygliuotas patvorys, rodos, likdavo šviesesnis, pajusdavome, kad Dievas mus globoja, ir tikėjome, kad Jis mūsų neapleis. Sugrįžusi į Lietuvą 1956 m., išgirdau, kad kun. Bardišauskas žuvęs stovykloje — buvęs išprovokuotas ir kareivių nušautas.

Į bulvių kasimą

Antrą rytą gavome vėl tos pačios avižinės kruopų sriubos, po dubenėlį (1/2 litro), 650 gr. duonos, cukraus 2 plyteles. Pietums gavome kopūstų sriubos ir kaušą avižinės košės. Vakare vėl avižinės sriubos dubenėlį ir po silkelę. Prie to viso rytais ir vakarais gaudavome juodos kavos. Kas ką turėjome atsivežusios, dar galėjome "pasikamšyti palėpes", — taip vadindavome maisto papildymą iš savo maišelio. Beveik visos dar turėjome lašinių po truputį užkąsti ir baiminomės, kas bus, kai jų neliks. Kaip gyvensime tuo maistu? O vis dėlto juk žmonės gyvena, ir dar vyrai, kuriems daug daugiau maisto reikia.

Trečios dienos rytą atėjo kažkoks vyras ir užklausė mūsų, naujokių, kas norėtų eiti bulvių kasti. Su džiaugsmu visos puolėme užsirašyti. Nueiti į laukus — juk tikra laimė po tiek iškalėtų dienų. Ir gryno oro buvome pasiilgusios, nes visą laiką visur sukimštos šimtais viename kambaryje, triukšme ir smarvėje.

Po pusryčių ruošėmės. Vilkomės, kas turėjo, kelnes, apsiaustą ar šiltesnį švarkelį, nes rytais jau būna šalnos.

8 valandą suskambinus išvedimui į darbą, sustojome prie vartų po penkias gretose. Vyrai stovėjo atskirai. Mes stovėjome tuščiomis rankomis, o vyrai beveik visi turėjo įrankių ar medžiagos. Vieni laikė glėbyje krūvą plytų, kiti lentgalių, treti kažkokių gelžgalių ir įrankių nešėsi. Toliau didžiulė eilė žmonių laikė ant pečių didžiulį medžio liemenį, dar net raguotą, neapgenėtą kaip reikiant. Gaila buvo žiūrėti į tuos vargšus išblyškusius, nukamuotus žmones, pasvirusius po sunkia našta. Ir taip visi išstovėjome apie pusvalandį laiko. O jaunas vaikinas, iš išvaizdos atrodė žydų tautybės, visą laiką liurlino akordeonu palinksminti ar daugiau pasityčioti iš kankinamų žmonių. Mes, naujokės, žiūrėjome į tą tragikomediją ir klausinėjome, kodėl tie vyrai nepasideda rąsto, kodėl jį laiko ant pečių. Mums pasakė, kad negalima padėti, nors ir kažin kiek stovėtume prie vartų. Nustebome ir pasipiktinome, bet vėliau ir mes pačios tą visą ken-tėme ir pripratome.

Ten bestovint, prisiminė pirmosios dienos bolševikams užėjus 1940 m. Mes dar nieko nebuvome matę, nesupratome, kas mūsų laukia. Visame krašte vyko mitingai. Per radiją kartą transliavo iš Šiaulių "darbo žmonių" mitingą. Tarp kitų kalbėjo viena žydė, iš kalėjimo išėjusi. Prisiminiau jos žodžius: "Aš norėčiau nuimti ranką nuo kanklių ir uždėti ant kiekvieno darbininko krūtinės. Jūs eisite į darbą, o mes su kanklėmis jus lydėsime. .." Toliau nebegirdėjau, nes reikėjo raminti savo mamą. Ji, kumštį sugniaužus, puolė prie radijo aparato šaukdama: "Rupūže, o tu neisi į darbą, tu prie kanklių sėdėsi, tik jūs eisite į darbą, o mes ne..." Šiandien pajutau, kad toji kalbėtoja žinojo, ką kalba. Taip, mes einame į darbą, o jie su "kanklėmis" lydi mus ir tyčiojasi iš mūsų vargo... Tas jaunuolis su akordeonu irgi buvo kalinys, bet jis ir čia nedirbo, o grojo akordeonu, nors ne vienas iš tų einančiųjų galėjo geriau pagroti negu jis.

Pagaliau išvedimas. Visa krūva viršininkų ir prižiūrėtojų stojo prie vartų ir leido po penkis — skaičiavo. Už vartų stovėjo būrys kareivių su durtuvais ant šautuvų.

Vyrus atskyrė ir nuvedė kažkur prie statybos darbų, o mes nuėjome į laukus bulvių kasti.

Bridome per purvą keliu po penkias gretose. Kareiviai visą laiką šūkavo — čia neatsilikti, čia neišsiskirstyti, čia greičiau žygiuoti, dažnai pridėdami "matus". Ne viską ir supratome, ką jie sakė. Džiaugėmės gaudamos pakvėpuoti grynu oru ir pasigėrėti, nors ir nebe karštais, saulutės spinduliais. Buvo graži diena. Eiti buvo tolokai.

Bulvės buvo geros, didelės. Kasėme į nedidelius ketvirtainius krepšelius, padarytus iš skiedrų. Pilnas krepšelis buvo 10 klg. Tie krepšeliai nebuvo sunkūs, tik nepatogūs nešti, be jokių rankenų, nebuvo už ko paimti, reikėjo nešti apkabinus. Be to, ir mes buvome silpnos, nusisėdėjusios kalėjimų mūruose, užtat sunkiai vilkome tuos krepšius. Brigadininkės vis ragino, skubino, vis permažai, girdi, neįvykdysime normos. Vėliau sužinojome, kad paskirstymo punktuose jokių normų nebuvo.

Dirbome kiek galėdamos, kasėme švariai, kaip namie, užtat negalėjome pasivyti senų stovyklininkių, kurios lėkė, kaip raitos, per vagas. Tik vėliau pamatėme: jos tik kerą išverčia ir eina toliau, giliau esančių bulvių neieško, kaip mes.

Pietums gavome kopūstų sriubos ir avižinės košės. Pietavome valandą, o dirbti turėjome 10 valandų. Netoli buvo didžiulis kopūstų laukas. Vienas kareivis nuėjęs išrovė kopūstą ir atnešęs padavė mūsų grupei, dar net peiliu suraižęs, kad būtų lengviau pasidalyti. Visos gavome po gabaliuką. Prarijome kaip medų. Paskiau svarstėme, ar mes tokios alkanos, ar tas kopūstas toks skanus. Kiek prisimenu, Lietuvoje žali kopūstai būdavo truputį kartūs, niekas žalių nevalgydavo, o čia saldus, sultingas. Galimas dalykas, kad jie čia kitokio skonio, bet mes, be abejo, buvome ir pasiilgusios daržovių.

Prieš vakarą nustojome kasti. Buvome labai pavargusios. Bulvės buvo nepraartos. Kitokių įrankių kasimui neturėjome, tik kastuvus. Laimei, žemė buvo minkšta, galima buvo už stagarų kerą išrauti. O jau didelės tos bulvės, o jau gražios! Dirva be akmenų, kažkoks molinis juodžemis, sako, nei tręšti nereikia, nei didelio žemės išdirbimo, tik pasodinai bet kaip, — ir derlius puikiausias. Tikrai, žemė čia — tai auksas viršuje ir apačioje; visokių turtų yra, tik tvarkos nėra. Patys badauja ir kitus badu marina.

Kol visur visos užbaigė darbą, kolei viską sutvarkė, mes turėjome laiko. Susėdome keturios ir pradėjome dainuoti lietuviškas dainas. Neblogai sekėsi dainuoti, pamatėme, kad daug kas aplinkui klausosi mūsų dainų. Mes kaip niekur nieko — traukiame daugiausia kaimiškas daineles. Pagaliau įsidrąsinusios užtraukėme "politinę". Neprisimenu pradžios, tik iš vidurio posmelį:

Tegyvuoja sausos normos ir nesaldinta kava,
    Neatskirti nė iš formos, kur Berlynas, kur Maskva.
    Nors vargas spaudžia mus, bet kalinys kantrus,
    Jo veide šypsena, jis juokias cha cha cha...
    Dvi švilpynės — vienas tonas, tai Berlynas ir Maskva.
    Viens raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva.
    Nors vargas spaudžia...

Dainelė perdirbta iš kitos dainos, rodos L.Ž. poezijos, pritaikyta kaliniams. Gaida linksma, gyva, lengva dainuoti, gerai sutarėme. Net visi kaliniai aplinkui palinksmėjo nuo tos dainos. Tik žiūriu, atbėga kareivis rimtu veidu ir klausia:

— Čto takoj Berlynas-Maskva?

Tuojau viena iš mūsų, kuri kiek kalbėjo rusiškai, paaiškino. Girdi, mes dainuojame, kad Berlyną nugalėjo Maskva. Kareivėlis apsidžiaugė, nuėjo pas kitus, jiems persakė, ir visi ėmė džiaugsmingai ploti.

"Charašo, charašo, ieščio, ieščio" — šaukė visi. (Gerai, gerai, dar, dar.)

Mes jų džiaugsmui dar kartą perdainavome tą pačią dainą, pačios nesitverdamos džiaugsmu dėl pavykusio pokšto. O jie plojo, šaukė. Paskui viena lietuvė mus įspėjo, kad nebedainuotume, nes iš daugelio gali atsirasti, kas supranta lietuviškai, gali įskųsti, ir mes nukentėtume. Galima esą vėl patekti į teismą, ir pridės daugiau metų. Tų metų mes nelabai bijojome, tik nemalonūs tie tardymai. Nutilome.

Parėjome namo vos kojas vilkdamos.

Kur tik turėjome kokią kišenę, prisigrūdome, dirvoje būdamos, bulvių. Prie vartų paprastai būna krata, kentėme baimę, kad tų bulvių neatimtų. Senesnės gyventojos švietė mus įvairiais klausimais. Kiekviename žingsnyje vis ką nors sužinodavome. Kratos nebuvo, bulves parsinešėme.

Sibiro žemėlapis. Strėle pažymėta Taišeto apylinkė, kur buvo kalinama Elena Juciūtė. Taišetas yra į rytus nuo Baikalo ežero.

Parėjusios į baraką, radome didžiausią netvarką. Mūsų skudurai nukelti ant grindų ir krūvelėmis sudėstyti palei krosnį, o ant narų, kur mes miegojome, sėdėjo ar gulėjo naujos gyventojos, tik šiandien atvykusios iš Europos, bet ne iš Baltijos valstybių. Buvo visokių tautybių: ukrainiečių, rusių, žydžių ir kt. Kilo barniai, trukšmas, reikalavome savo vietų, bet niekas mūsų neklausė, niekas mums tų vietų negrąžino. Turėjome sėstis ant žemės prie savo daiktų ir kęsti praeinančiųjų kumščiojimus. Prieš akis stovėjo problema, kur atsigulsim, jei ir sėdėti nesutelpame. Apžiūrėjau daiktus, pasigedau rankšluosčio ir sijono, kuris buvo dar geras, stiprus ir šiltas, be to, ir vienintelis. Likau sunešiotomis, plyštančiomis kelnėmis. Stovyklos gyvenimas su visomis savo problemomis jau gąsdino mus; bet ką darysi, reikia kęsti, nežinia, kokie sunkiamai dar prieš akis. Dievui garbė!

Vakarienei — avižinė sriuba ir po silkę. Valgėme ir dar norėjome. Atsiguliau, prisimenu, pasimetus apsiaustą mažam tarpelyje tarp sienos ir narų ant grindų, tarp dulkių ir voratinklių. Gulėjau ant šono, nes kitaip verstis nebuvo vietos. Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gerą, blakės nebepiovė, jos pilnai pasisotino viršutiniuose aukštuose, mums nebeteko jų maitinti. Miegojau kaip užmušta iki kėlimo. Oras barake buvo tvankus, tačiau mes to nejautėme. Rytą 6 val. prikėlė, ir vėl išėjome bulvių kasti į tą pačią dirvą. Ir vėl taip pat pavargusios grįžome, purvinos gulėme ant purvinų grindų. Tik parėjusios gavome pavalgyti bulvių, nes iš vakaro paprašėme senučių, kurios nėjo į darbą, kad mums jų išvirtų. Kitas dienas bulvių parsinešdavome daugiau.

Buvo jau spalis. Prasidėjo šalnos. Rytais žemė buvo sušalusi. Rankos sugrubo, ištino, net per naktį neatsileisdavo. Tačiau į darbą eiti norėjome, nes ten grynas oras ir bulvių parsinešam. Pasidalydavom su virėjomis ir suvalgydavom su gauta silke. Alkis numalšintas. Kartą mes, lietuvės, mėginom kepti lašinių. Pakvipo visame barake. Daugelis buvo nė kvapo neuodusios per keletą metų. Jos traukė tą kvapą ir, rodos, sotinosi juo. Nesmagu mums buvo valgyti, perdaug žmonių sekė, o pasidalyti, kad ir po mažą trupinėlį, — neužtektų. Viešpatie, kaip čia reikėtų stebuklingo padauginimo!

Ir taip kasėme čia tas bulves apie porą savaičių. Už narų nakvoti teko tik tris naktis. Žmonės čia keitėsi kuone kasdien — čia atvažiuoja, čia išvažiuoja. Vieną dieną, parėjusios iš darbo, radome laisvų vietų — buvo daug išvažiavusių. Vėl susikraustėme ant viršutinių narų, vėl laisviau miegojome, bet nebe taip ramiai, kaip ant grindų, nes vėl reikėjo maitinti blakes. Laimė dar, kad čia mus tekankino tik ši parazitų rūšis. Blusų iš viso nėra šiame krašte. Visaip spėliodavome, kodėl jų nėra, ir prieidavom išvadą, kad per šalta žemė. Utėlių retai pasitaikydavo, nes sanitarijos pareigūnai stropiai kovojo prieš šį "liaudies priešą". Į pirtį ir čia, kaip kalėjimuose, vesdavo kas 10 dienų. Drabužius, kokius beturėtume, reikia neštis kartu, pirtyje yra kaitinimo krosnys, vadinamos "pražarkės", ir ten visus drabužius perkaitina, kartais net iki suspirginimo. Be to, dažnai eina per barakus medicinos punkto darbuotojos (daktarė, sesuo ir sanitarė), kiekvieną išvelka ant narų iki nuogumo ir patikrina apatinius drabužius. Tikrina labai dažnai, ypač sekmadieniais, kai neveda į darbą. Jei pas ką rastų parazitų, visus drabužius turi nešti į "pražarkę". Tikrindavo ir galvas, grasindamos nukirpti plaukus plikai, jei rastų parazitų. Aišku, toks "karas" neleido nė pasirodyti "pėstininkėms". Stebėdavomės, kodėl kitai dar biauresnei parazitų rūšiai — blakėms duota visa valia. Net ir Lukiškių kalėjime blakių buvo gausybė.

30-ta kolona

Dar prieš pusę spalio mus pakrovė į traukinį. Atsidūrėme vadinamojoje trisdešimtoje kolonoje. Visai nežinojome, kur ji yra, kaip toli nuo Taišeto. Niekas nepasako kaliniams, nei kur veža, nei kodėl, nei kuriam tikslui. Pasako pasiruošti su daiktais — ir pasiruoši, pasako eiti — ir eini, pasako sustoti — ir sustoji. Ir taip žmogus virsta kažkokiu robotu, vykdančiu kito valią, niekur neparodančiu savos iniciatyvos. Per ilgą laiką žmogus visai nustoja žmogiškų ypatybių, pasidaro tarytum arklys, dirbąs pagal šeimininko komandą, dar tiksliau: šokąs popierinis "vokietukas".

Kolonoje jau radome moterų, viena kita buvo ir lietuvė. Tuojau ir susidraugavome. Iš mūsų, kurios tuo ešalonu atvažiavome iš Lietuvos, tik dalis patekome čia, kitos išvyko anksčiau į kitas kolonas, kai kurios liko dar neišvežtos. Buvo čia iš kitų stovyklų senų stovyklininkių. Jos atrodė baisiai: išsekusios, prastai apsirengusios ir labai nesugyvenamos. Iš patyrimo jos pažindavo naujokes; žinojo, kad jos atsiveža lašinių ar ko kita, tenai negaunama (ypač pabaltietės), užtat visokiais būdais stengėsi jas terorizuoti, ieškojo priekabių, ypač įvairios pareigūnės-brigadininkės, barakų tvarkytojos, darbų vykdytojos, kad tos naujokės neapsikęsdamos stengtųsi papirkti jas kyšiais. Iš pradžių nesupratome, kodėl jos bara mus kiekviename žingsnyje, aiškiai matėme, kad ieško priekabių. Vėliau iš kitų sužinojome, kad jos įpratusios būti "tepamos". Tos visokios pareigūnės daugiausia būdavo rusės. Turbūt tik su mažomis išimtimis jos buvo ir šnipės. Visur stovyklose tie pareigūnai, lengvesnio darbo darbininkai, buvo vadinami "pridurkais". Aršiausia iš visų čia buvo komendante Charlamova. Ji tikrai komandavo. Iš toli buvo galima žinoti, kur ji yra, nes visada vaikščiojo rėkdama, kiek tik jos stambūs nasrai pajėgė iššaukti. Buvo apkūni, neišsekus, labai energinga, priekabinga, daug žinojo ir labai domėdavosi kiekviena kaline — tipiška čekiste. Eidama beveik visada nešdavosi didelį pagalį; teko girdėti, kad tas pagalys ne visada būdavo be darbo, nors ji neturėjo teisės juo operuoti, nes buvo tokia pat kalinė, kaip ir visos (sakydavo, kad 25-nė). Ne be reikalo viena žydė paskirstymo punkte sakė, kad stovykla nebūtų tokia baisi, jeigu joje nebūtų baisių žmonių. Kyla klausimas: kas tuos žmones tokius baisius padarė? Greičiausia stovykla. Gal ir mes netrukus tokios pasidarysime, nors dabar biaurimės tokiais kalinių kankintojais.

Tvarka ir čia buvo ta pati, kaip paskirstymo punkte: keldavome 6 val., išvedimas į darbą — 8 val.; patikrinimas likusių zonoje, po išvedimo, vakare — vėl patikrinimas prieš temstant, pavakare. Taip pat gretose po penkias visur reikia stoti. Skambalas — pakabintas geležinkelio bėgio gabalas. Kiek bėgių jie turėjo supiaustyti, iki aprūpino visas stovyklas tokiais skambalais. Manau, kad ilgą geležinkelio liniją būtų nutiesę iš jų.

Ir maistas čia buvo toks pat: beveik 3 kartus dienoje avižų kruopos. Per pietus duodavo dvejas kruopas: vienos būdavo sriuba, antros — košė. Tos antrosios būdavo miežinės, arba vadinamieji "prosai", — geltonos kruopos, labai nesočios. Vakare gaudavome po silkę. Tos silkės buvo labai blogos, liesos, tiesiog išdžiūvusios, jas vadindavome "džiovininkėmis". Gaudavome ir čia porą plytelių cukraus. Cukrų ir duoną dalydavo brigadininkės padėjėja, vadinama pompabite. Atsinešdavo maišelį plytučių ir dėstydavo tiek krūvelių, kiek brigadoje žmonių. Pirma padėdavo po vieną cukraus plytelę, paskui mažesnius gabaliukus, maždaug visoms po lygiai. Kitos aplinkui įkyriai saugodavo, kad nepasiliktų sau kokią plytelę, nes tokių atsitikimų visur būdavo. Tie "pridurkai" visur glemždavo, ką galėdami, kaliniai gaudavo mažiau, negu buvo skiriama. Pirmiausia vogdavo bazių viršininkai, toliau sandėlininkai, virėjai, pagaliau tie dalytojai, ir visur taip.

    Taip atrodė “manaškos”.

Ši kolona, kaip sužinojome, buvo ne darbo kolona. J tokias kolonas, paprastai, būdavo suvežamos silpnesnės kalinės, truputį pailsinamos ir skirstomos į darbo kolonas. Bet ir nedarbo kolonose stengdavosi kiek galima įkinkyti į darbą. Nemažai darbo būdavo ir stovyklai aptarnauti. Pradžioje reikėjo pasirūpinti malkomis. Stovykloje visai nebuvo kuro. Aplinkui buvo miškai. Rytojaus dieną išvedė mus į mišką parsinešti malkų. Ėjome su džiaugsmu. Seniai beturėjome laimės būti miške. Kareiviai su durtuvais ant šautuvų vamzdžių lydėjo mus, bet nelabai rėkė, nereikalavo didelės drausmės. Perėjome geležinkelio liniją, už jos buvo gražus pušynas. Vaikščiojom beveik laisvai po mišką, rinkomės malkų ir dviese nešėme ant pečių. Kareiviai visai nežiūrėjo, kas kiek neša, užtat Charlamova parodė savo komandavimo meną: ji bėgiojo nuo vienos poros prie kitos ir rėkė visa gerkle, kad per mažai nešame, kad per plonus rąstgalius imam. Pati nieko nenešė, tik rėkavo, kad net miškas skambėjo. Naujokėms buvo baisus tas riksmas, o senosios stovyklininkės visai nekreipė dėmesio į tą jos riksmą, matyt, buvo jau pripratusios. Vėliau ir mes pripratome: "pridurkai" visada rėkia ant kalinių, nes jie nieko kita nedirba, tai nors gerkle turi dirbti. Kuris nemoka ar nenori rėkti, keikti, plūstis, tas negali būti "pridurku". Toks jau nerašytas įstatymas.

Vakare patikrinime pamatėme baisų vaizdą. Visos buvome sustojusios po penkias centrinėje gatvėje ir laukėme, kada skaičiuos. Prižiūrėtojai kažkur dingo, nesirodė. Pagaliau pamatėme juos ateinant su didžiausiu triukšmu ir keiksmais iš vieno barako. Jie vedėsi kelias moteris, surakintomis užpakalyje rankomis, stumdė jas, spardė, keikė "matais". Vieną prižiūrėtojas stūmė įniršęs, ji smarkiai krito ir nesikėlė. Rytojaus dieną ją išvežė į ligoninę: buvo lūžus ranka. Išsigandusios klausėme viena kitos, kodėl jas taip kankina. Senosios lagerininkės visai nesijaudino, kitos net pyko ant tų moterų, kam erzina prižiūrėtojus, trukdo tikrinimą ir vargina visas. Tai buvo vadinamosios "manaškos". Jos geruoju neidavo nei į patikrinimą, nei į darbą; tokie skandalai vykdavo kasdien. Viršininkai nenorėjo nusileisti, o jos irgi buvo nepalaužiamos. Jos protestavo už tai, kad jas tik dėl tikėjimo kalina. Tokių "manaškų" ir dar kitokių čia būdavo, kaip vėliau patyrėme, beveik kiekvienoje stovykloje. Prižiūrėtojai vargdavo, taip pat ir kaliniai. Teko girdėti, kad ir vyrų stovyklose buvo tokios rūšies kalinių.

*

Netrukus po atvykimo buvo leista parašyti po laišką. Buvo pranešta, kad laiškus galėsime rašyti po vieną per pusę metų. Rašyti reikėjo rusų kalba, kurios daugelis naujokių nemokėjome. Mokančios padėjo nemokančioms, rašėme po mažai, nes senosios Įspėjo, kad dažnai laiškų neišsiunčia, jeigu perdaug arba kas nors netinkama parašyta. Kiekviena norėjome duoti žinią, kur esame, užtat buvome atsargios, daug nerašėme.

Netrukus, t.y. apie pusę spalio mėn., prasidėjo šalčiai. Čia visada apie tą laiką prasideda stiprūs šalčiai ir šąla be atlydžio iki maždaug kovo pabaigos ar balandžio pradžios. Mes, naujokės, daugumas buvome menkai apsirengusios ir apsiavusios. Drabužiai kalėjime buvo sudilę, o kitų — retai kuri turėjo. Mano batai buvo kiauri. Laimei turėjau vilnones puskojines, bet ir jos neapgynė nuo šalčio, nušalau vieną kulną. Nors į darbą menkai apsirėdžiusių nevarė, bet sušaldavome patikrinimuose po valandą ar daugiau stypsodamos, kojomis trypdamos, kol prižiūrėtojai prasitampydavo su tomis "manaškomis".

Barakai buvo pastatyti abiejose pusėse didžiosios gatvės. Jų buvo penki ar šeši, po dvi sekcijas-kambarius. Kiekvienoje sekcijoje po 70-80 žmonių. Iš viso galėjo būti kokie 300-700 moterų. Pagal tautybę daugiausia buvo ukrainiečių. Lietuvių buvo kelios dešimtys, maždaug 10%. Latvių ir esčių gal kita tiek. Buvo kelios žydės, buvo jauna japonė, kurią vadino Juriko, ir keletas kitų japonių. Buvo ir kinių. Viena nebe jauna kinė dar turėjo mažas kojytes. Seniau kinai jaunas mergaites ap-audavo kažkokiais mažais batais, kurie neleisdavo kojoms augti. Jų kojos likdavo mažos, mergaitei užaugus. Mačiau tas nukankintas kojas, net baisu pasidarė: kojų pirštai buvo sukrypę, vienas ant kito užlipę, o kojytė maža, silpna, užtat eidama ji krypuodavo. Kitos kinės neturėjo tokių kojų, tik ta viena. Mūsų brigadininke "Listiajeva" buvo taip pat iš Kinijos (Charbino), bet ji buvo rusė, matyt, emigrantė, nuo revoliucijos pabėgusi į Kiniją. Kai Kinija "paraudonavo", rusai visus savo pabėgėlius pasiėmė iš Kinijos ir sudėjo į stovyklas arba nužudė. Ypač daug tokių bėglių nuo revoliucijos laikų buvo iš Charbino. Buvo viena rusė Morozovą iš Pekino, ji sakėsi gimusi Vilniuje. Po revoliucijos gyvenusi Pekine. Iš profesijos buvusi žurnalistė, turėjusi didelę įstaigą, prabangiai, turtingai gyvenusi. Buvusi pažįstama su Mussolinio žentu grafu Ciano, kai jis dar nebuvęs "dučės" žentas. Areštavus, tarp kitų "nuodėmių", jai buvę priskaityta ir toji pažintis su grafu Ciano. Ji gerai mokėjo anglų kalbą, rodos, buvo kažkokio Amerikos laikraščio atstovė. Ji sakydavo: "Aš neturiu priešų, bet mano daiktai jų turi". Ji turėjo gražius rudus kailinius ir mėlyną šilkinę antklodę. Tie daiktai turėjo priešų. Ji net norėjo juos parduoti, kad nereikėtų kęsti baimės dėl jų netekimo už dyką, bet niekas nebuvo tiek turtingas, kad galėtų nupirkti, žinoma, už maisto produktus, nes tie čia buvo labiausiai reikalingi, pinigų čia niekas neturėjo.

Buvo viena lietuvė mokytoja, jau keletą metų čia pravargus. Ji mus įspėjo nepasitikėti rusėmis ir žydėmis, nors jos atrodytų geros, — dažniausiai esančios užverbuotos šnipėmis, nepaisant, kokį darbą dirbtų.

Viena mūsiškių, žemaitė, turėjo žemaitiškas medines klumpes "žąseles". Ji atvažiavo tomis klumpėmis apsiavusi. Čia ji buvo laiminga, jas turėdama, nes jose taip nešąla kojos, kaip batuose. Naktį ji pasidėdavo tas klumpes prie narų. Barakai iš pradžių buvo neužrakinti, naktimis turėdavom, reikale, eiti į lauką. Aplinkinės labai griebdavo tos žemaitės klumpes, nes lengva apsiauti bei nusiauti. Kai jai pačiai prireikdavo, ji dažnai nerasdavo ir imdavo visur ieškoti, bartis, pakeldavo triukšmą nakties metu. Vėliau, viduržiemį, matyt, buvo toks įsakymas — barakus naktimis ėmė rakinti. Prieangyje pastatydavo iš vakaro statines su vielų ausimis. Rytą tas statines reikėdavo išnešti į nurodytą patvorį, prie išviečių, ir išpilti. Nešdavome iš eilės pagal brigadininkių patvarkymą. Už tų vielinių ausų perkišdavome pagalį ir dviese gabendavome. Kadangi buvo stiprūs šalčiai, tai išpiltas statinių turinys tuojau sušaldavo. Užtai per žiemą supylėme gerą kalną. Apie balandžio mėn., kai saulė gerokai įdienodavo, tas "kalnas" ėmė tirpti ir labai dvokti. Tada viršininkas įsakė "kalną" išvežti. Ėjome su kastuvais ir dalbomis, kapojome tą ledą, krovėme į statines ant rogių ir vežėme iš zonos į laukus. Ilgai ten kapstėmės po tą "kalną", kol sutvarkėme...

Prasidėjus šalčiams, iš kažkur atvarė 22 pusdvėsius kuinus-arklius. Matyt, iš kokio kolchozo atvežė, kai atliko nuo vasaros darbų. Jie buvo išdžiūvę, apšepę, biaurūs. Atvežė ir šieno į daržinę, už stovyklos ribų. Kasdien mums reikėjo eiti juos pašerti — rytą ir vakare. Pagirdyti varydavome ant upės, buvo prakirsta eketė lede. Toji eketė greit užšaldavo, kiekvieną kartą reikėdavo iš naujo kirsti. Upė buvo nemaža. Klausinėjome, kas čia per upė, koks jos vardas, bet nė viena iš kalinių nežinojo, o prižiūrėtojai nesako, — jiems uždrausta pasakyti. Vėliau girdėjome, kad tai buvo Čuna.

Tie arkliai niekur nebuvo naudojami, pavasarį juos išvedė. Per Kalėdas kai kurioms mums lietuvėms reikėjo eiti iš eilės tų arklių šerti. Ukrainietės pasisiūlė pakeisti mus, nes mums buvo didelė šventė. Ukrainiečių Kalėdos yra senuoju kalendorium 13 dienų vėliau. Kai buvo jų Kalėdos, mes joms neleidome eiti arklių šerti, nuėjome už jas.

Per šalčius sėdėdavome barakuose beveik be darbo, kolei gavome drabužių. Juos gavome gerokai pavėluotai. Davė vatines kelnes, veltinius, "bušlatą" — šimtasiūlę vatinę. Gavome ir vatines pirštines. Dalis, kurios jau seniau buvo stovykloje, buvo apsirengusios anksčiau. Gautieji rūbai buvo seni, sulopyti, suskretę, bet vis šiek tiek gynė nuo šalčio. Ypač veltiniai daug padėjo — juose kojos nešąla. Veltinių letenos būna kietos, net ir neperšlampa greitai. Naktį tais drabužiais apsiklodavome miegodamos, nes gautosios antklodės buvo plonos, išnešiotos, mažai tešildė. Gavome ir vatinius čiužinius ir šiaudines pagalvėles. Miegoti nebuvo šalta, nes visą laiką kūrenosi dvi krosnys, Be to, kiekviename barake apie 80 žmonių. Net tvanku būdavo ant aukštutinių narų. Žmogus prie žmogaus sugulę, vienas kitą šildo. Tik prie lango būdavo šalčiau, kartais atsikeldavo kai kurios apšarmojusiomis galvomis. Paklodžių nei antvalkalų beveik niekas neturėjo, jų niekam nedavė. Mažai tebuvo tokių, kurois turėjo iš siuntinių. Iš viso čia buvo visos labai neturtingos, nes daugumas atvažiavusios iš Europos ar Azijos kitų kraštų, ir dar negavusios siuntinių. Dažnai neturėjome nė lopo susilopyti sudriskusiems savo arba gautiems drabužiams.

Vagilė

Netrukus, atvažiavus į šią vietą, pradėjo pražūti smulkūs daiktai. Visos ėmė sekti ir pagavo vagiliaujant vieną su mumis atvažiavusią lietuvę. Tai buvo nebe jauna moteris, vardu Ona. Kai ji buvo už rankos pagauta, mums visoms buvo didelė gėda, o svetimosios labai stebėjosi. Viena sena estė, jau ilgai klajojusi po stovyklas, pasakė: "Nuostabu, kad lietuvė vagia. Kiek žinau, lietuvės niekada nevogdavo". Ir kitos svetimosios stebėjosi. Paprastai ir kitos politinės kalinės nebūdavo vagilės; tai buvo kriminalinių, vadinamųjų "batavikų" profesija. O čia buvo vadinamoji speckontingento stovykla, t.y. vieni politiniai. Visa stovykla sujudo, sušneko apie tą vagilę. Atsirado lietuvaičių, kurios kartu su ja Lukiškių kalėjime buvo ir gerai ją pažinojo. Jos pasakojo, kad ji už vagystę ir kalėjiman patekusi, jai reikėtų būti su kriminaliniais, o ne čia. Netoli jos namų, pamiškėje, partizanai vežę papiautą kiaulę sau maistui. Ten jie kažko nusigandę, palikę tą kiaulę ir pabėgę. Ji užtikusi tą kiaulę, atsinešusi įrankius ir ėmusi šeimininkauti. Taip bešeimininkaujant, ją užtikę milicininkai ir tenai ją areštavę. Ją apkaltinę, kad partizanams dirbusi, ir pritaikė politinį straipsnį, nors ji ir sakiusi, kad norėjusi parsinešti sau mėsos. Jeigu nebūtų prijungę politikos, būtų turėję ją paleisti, nes čia nebūtų jokio nusikaltimo, jeigu ji rado pamestą ir pasiėmė. Tačiau visur ir visada buvo noras kuo daugiau apkaltinti, kuo daugiau išvežti, tai ji ir gavo "už politiką" 10 metų stovyklos. Buvusios su ja kartu kalėjime pasakojo, kad ir tenai ji elgėsi ne taip, kaip politinės. Ji pranešinėjusi budintiems pareigūnams viską, ką uždrausto turėjo ar darė jos draugės, kurios buvo toje pačioje kameroje, pvz. kas turi adatą, kas barškina į sieną Morzės abėcėle ir kt. Už tas paslaugas ji, matyt, tikėjosi, kad jos neteis, užtat, kai sužinojo, kad ir jai skyrė tą pačią bausmę, kaip ir kitoms, "červoncą" (10 metų), ėmus verkti, raudoti: "Už ką jiems pasakinėjau! Kad būčiau žinojus, būčiau nieko nesakius"... Iš to draugės supratusios, jog tai jos "nuopelnas", kad prižiūrėtojai viską žinojo, kas kameroje dedasi.

Praėjo keletas dienų nuo vagilės sugavimo. Jau buvo aprimusios ir šnekos. Vieną pavakarę, prieblandoje, kai dar nebuvo uždegtos lempos, išgirdome kažkokį šnabždesį. Tuoj pamatėme, kaip kelios jaunesnės mūsų tautietės priselino iš užpakalio prie vagilės, užmetė jai ant galvos antklodę, parvertė ant narų ir ėmė kaliošais tvoti užpakalį. Toji rėkė, maurojo, bet apmuturiuota galva mažai teišrėkė. Merginos gerai ją pritvojo ir pasakė, kad kitą kartą daugiau gausianti, jeigu dar vogsianti arba eisianti skųstis už tą apkūlimą. Pagrasė net negyvai primušti, jeigu dar nusikals. Po to nebeteko girdėti apie naujus nusikaltimus. Sunku ką ir bepavogti, jeigu visos žino ir seka.

Ukrainietės dainuoja

Ukrainietės čia buvo dvejopos: vienos seniau buvusios rusų valdžioje, kitos tik per II pasaulinį karą patekusios į komunistinę "globą". Daugiausia buvo iš buvusių Lenkijos sričių. Pirmosios buvo panašios į ruses, antrosios — vakarietės — labai skyrėsi savo charakteriu nuo pirmųjų. Jos daugiau buvo panašios į pabaltietes. Pirmiausia atkreipėme dėmesį į ukrainietes už jų dainas. Vos tik atvažiavome, jos tuojau parodė mums savo meną. Antrą vakarą, po patikrinimo, jos sustojo ratu ir uždainavo "Kari oči, čiorny brovi"... Labai gražiai dainavo, ir toji daina labai man patiko, nutariau būtinai išmokti. Netrukus išgirdome iš jų ir daugiau dainų — jos buvo viena už kitą gražesnės. Ir kaip jos gražiai dainavo, keliais balsais, ir tie balsai kažkokie ypatingi, ne tokie, kaip kitų. Tikrai, po italų ukrainiečiams reikėtų skirti antrą vietą už dainos meną. Net ir senutės ukrainietės tebeturėjo gražius balsus. Vėliau teko ne kartą išgirsti jas giedant, iš tikrųjų, atrodydavo lyg koks angelų choras gieda. Toje pat kolonoje suradau ukrainietę studentę(Adą Arapčiuk), kuri man užrašė žodžius kelių dainų, o gaidą išmokau iš jų besiklausydama. "Kari oči, čiorny brovi", "Divka v sinich stoja-la", "Leti moje dumo", "Oi divčina šumit hai", "Čoven chita-jetsia sered vody", "Ušov vidvažnyj gojavyj", Kalėdų giesmę "Oi raduisia zemle" ir kt. Vėliau ne sykį buvo progų ir dainuoti su jomis kartu.

Uždainuodavome ir mes lietuviškai. Dainuoti čia nebuvo draudžiama laisvu laiku. Sekmadieniais susirinkdavome kur nors į vieną baraką, pasimelsdavome, pagiedodavome, ką at-mindamos. Maldaknygės neturėjome. Kai kurios turėjo atsivežusios iš kalėjimo duoninių rožančių, vartodavome jų rožančius. Pora rožančių dar turiu ir čia. Vienas pačios padarytas Lukiškių kalėjime 1949 m., antras smulkutis, gautas 1953 m. rudenį Vilniaus paskirstymo punkte iš dviejų jaunų lietuvaičių-sesučių.

*

Stovyklos viršininkas kap. Paulenko buvo geras žmogus. Jis niekada nesikeikė, nerėkė, neplūdo kalinių. Visada buvo mandagus ir žmoniškas. Mes ne sykį sakydavome, kad jis vertas geresnės tarnybos, negu čia. Koks čia gyvenimas kultūringam žmogui tokiame miške su kaliniais. Jo trobelė atrodė tikra bakūžė, mažutė, žema, aplinkui purvynas, ir kelios vištos vaikščiodavo. Kiti viršininkai irgi buvo kariai: kapitonai, majorai, net pulkininkai. Iki kokio pažeminimo privesti sovietų armijų karininkai — pastatyti kalinių saugoti, gyventi miškinių sąlygose. Ne sykį kalbėdavome apie juos. Buvo kalbų, kad čia skiriami kuo nors nusikaltę karininkai, bet nenorėtum tikėti, kad tiek daug karininkų būtų nusikaltėliai. Gyvendami tokiose sąlygose, jie tikrai gali pasidaryti laukiniais.

Šiaurės pašvaistė

Vieną vakarą, rodos, iš rudens, prieš Kalėdas, po tikrinimo dar vaikštinėjome centrinėje gatvėje, kaip dažnai vakarais. Pažymėtina, kad čia vakarais būna labai gražus dangus. Visokių spalvų debesėliai plauko, dangus būna ir žalias, ir mėlynas, ir raudonas, ir violetinis. Mums, naujokėms, išbuvusioms po metus ir daugiau kalėjime, kur buvo uždrausta net pro langą pažiūrėti, dabar pasidžiaugti spalvotu dangumi buvo nemenka pramoga ir laimė.

Tą vakarą ypatingų spalvų nebuvo. Šiaurėje buvo kažkoks rausvumas, lyg po saulėleidžio. Į jį nekreipėme dėmesio. Paskui pamatėme, kad senosios kalinės būriuojasi, žiūri į šiaurę, kalba, pasakoja, lyg apie kažką nepaprasto. Ėmėme stebėti ir tikrai pamatėme nepaprastą vaizdą. Šiaurėje dangus vis labiau raudo. Iš to rausvo ploto kilo raudoni ruožai ir driekėsi vis toliau į dangaus skliautą, palengva pasiekdami zenitą. Mums tas vaizdas kėlė kažkokią prietaringą baimę. Greit atsirado mokančių pranašauti, spėlioti, iš to, ką pergyvenusios, ką mačiusios, ką girdėjusios apie panašius atvejus. Raudonas dangus ir ugnies stulpai būną prieš karus, revoliucijas, žemės drebėjimus, badus ir kitokias žmonijos nelaimes. Kitos vėl tvirtino, kad tai esąs paprastas gamtos reiškinys, — juo toliau į šiaurę, arčiau ašigalio, juo dažniau būną tos pašvaistės matomos. Prisimenu, ir Lietuvoje seniai teko girdėti apie retkarčiais pasitaikančius panašius reiškinius ir tokius pat aiškinimus. Tačiau dabar niekas juose neįžiūri pranašiškos reikšmės, nes fizikos mokslas pakankamai juos išaiškina. Šiaip ar taip, bet mums buvo baugu. Apie 10 val. suėjome į barakus, nesulaukusios, kol tas reiškinys išnyks. Ryta nieko nebebuvo.

*

Šaltis, prasidėjęs apie pusę spalio, vis didėjo. Lapkritis buvo šaltesnis, gruodis dar šaltesnis. Iš pradžių sniego nebuvo. Centrinės gatvės kelias nuo šalčio susproginėjo ruožais, skersai nuo griovio iki griovio pasidarė plyšiai. Vėliau prisnigo daugiau kaip pusė metro sluoksnio sniego. Barakų langai užburbėjo ledais, net viduje buvo apšarmoję. Gulėdamos ant narų, galvas atsukome į aslą, nes kojas galima lengviau apsaugoti nuo šalčio, negu galvą. Krosnys kūrenosi dieną ir naktį. Brigados buvo siunčiamos į mišką, piovė medžius, daugiausia pušis, ir rogėmis vežė, be arklių. Šakas palikdavo miške. Malkos buvo žalios, nedegė, šnypštė, putojo. Barakų budėtojos, vadinamosios "dnevalnos" nuolat budėjo prie krosnių, nes užgesus sunku būtų beužkurti. Tų budėtojų buvo dvi pamainos — dieninė ir naktinė. Stebėjomės, kad čia, miškuose gyvendami, taip vargstame dėl malkų. Juk pilni miškai stačių ir nuvirtusių sausuolių, o piauname žalius medžius. Be to, juk ši stovykla čia buvo ir vasarą, kodėl negalėjo pasirūpinti žiemai lauro. Daug kas buvo mums neaišku, daug kas paaiškėjo, daug kas ir liko neaišku; bet viena paaiškėjo, kad šitokioje santvarkoje niekas nesirūpina ateitimi, o tik stengiasi lengviau praleisti dieną.

Viršininkai visur žinojo, kad lietuvės, estės ir latvės moka visokių rankdarbių. Pažymėtina, kad rusai daug kur neskirdavo pabaltiečių, vadindavo bendru vardu "latiši" (latvės). Jeigu kam reikdavo ką numegzti ar išsiuvinėti, tai vis kreipdavosi į pabaltietes. Taip ir čia tuojau keletą pasodino megzti, net į darbą nevarė, kad tik dirbtų rankdarbius. Brigadininkės visą laiką ragino, kad tik greičiau dirbtų, girdi, viršininkas turi išvažiuoti, jam jau reikia ir pan. Laiko buvo daug, ypač vakarai tokie ilgi. Visa bėda, kad šviesa buvo menka. Elektrą turėjome stovykloje, bet ji daugiausia buvo naudojama apšviesti tvoroms aplink stovyklą, kad kalinės nepabėgtų. O barakuose tebuvo tik tamsios lemputės. Kita kliūtis — trūko medžiagos.. Nebuvo galima ką nors pasidaryti sau geriau. Kiek galėdamos mergaitės dirbo. Ardydavo suplyšusias kojines, kelnaites, skareles, supešiodavo, tais siūlais siuvinėjosi pagalvėles, apmezginėjo nosinaites, darėsi apikaklaites iš kokių nors lopų. Daug kas turėjo adatų ir virbalų. Virbalus pasidarydavo pačios, nes vielos gabalą dažnai kur nors čia zonoje pavykdavo surasti ar į darbą išėjus. Kas turėjo suplyšusį megztuką, kojines ar kitą kokį ardomą daiktą, išardydavo ir megzdavo iš tų sumazgytų siūlgalių ką nors nauja.

Taip slinko pirmosios žiemos dienos Sibire. Bet jos slinko greitai. Iš ryto būdavo pramoga, sapnų pasakojimas ir aiškinimas, Visos, visų tautybių, visokių religijų ir įsitikinimų, be išimčių mėgdavo tuos sapnus aiškinti. Daug kas melsdavosi, giedodavo, dainuodavo. Tame pačiame kambaryje buvo galima prisižiūrėti visokių scenų: vienur gieda, kitur barasi, keikiasi, mušasi, kitur meldžiasi, kitur anekdotus pasakoja, kitos miega, valgo, svajoja, dirba ir t.t.

Pirmos Kalėdos stovykloje

Artėjo Kalėdos, liūdnos ir neramios. Sunku pergyventi šventes tokioje būklėje, nes prisiminimas artimųjų, savojo krašto, savų papročių skaudžiai atgyja kiekvieno širdyje. Kuo atžymėti šventes? Aišku, melsimės. Ir dabar meldžiamės — tai mūsų paguoda, stiprybė. Ir nieko daugiau. Gal gausim laiškų iš tėvynės? Siuntinių nesitikime, nes ilgai eina, o mes laiškus su adresais dar ne taip seniai išsiuntėme.

Vieną pavakarę, prieš pat Kalėdas, eina "nariačikė" per barakus, šaukdama iš lapelio keletą pavardžių. Išgirdau ir savo pavardę. Iššauktosios gauna siuntinius. Jie atėjo skirstomojo punkto adresu, iš ten persiuntė į koloną. Taip netikėtas siuntinys, prieš pat šventes, kada jis taip reikalingas! Jame tarp kitko buvo miltų, uogienės, aguonų, šližikų, net ir plotkelė. Atiduodamas prižiūrėtojas ilgai apžiūrinėjo plotkelę, net prieš šviesą, prieš langą peržvelgė. Sunkiai davėsi įtikinti, kad tai valgomas daiktas. Vis dėlto atidavė. Teko girdėti, kad kai kada atimdavo. Taigi šventės bus kuo atžymėti. Ir žmonių gera širdis, rūpestingumas teikė didelę paguodą. Atsiuntė visai svetimi žmonės; giminių, artimųjų neturėjau, o tolimesni net nežino, kur esu, nežinia ir jie kur yra po tokių audrų. Rusės stebėjosi, kad svetimi žmonės atsiuntė siuntinį. Joms ir namiškiai nesiunčia. Būna tokių, kurie viešai atsižada jų, išsigina giminystės, nes turėti ar-timą giminę politinį kalinį dažnai būna pavojinga.

Ruošėmės Kūčioms. Lietuvių buvome apie 30. Paaukojau viską, kas buvo tinkama Kūčioms, pasilikau sau tik mėsą. Buvo dar ir kita gavusi siuntinį. Be to, senesnės stovyklos gyventojos mokėjo iš duodamo maisto kai ką padaryti. Iš duonos ir cukraus darydavo tortus. Iš duodamų gerti "mielių", pridėjus cukraus, galima išplakti kremą, čia vadinamą musu. Visos stojome į darbą, kas ką mokėjome, kas ką galėjome, ruošėme. Ir suruošėme.

Po tikrinimo Kūčių vakarą barako aslos viduryje sustatėme stalus, suradome šiokių tokių paklodžių stalui apdengti. Parsinešėme šieno, po staltiese šiek tiek paklojome. Pasikvietėme vieną kitą atstovę iš kitataučių ir užšventėme. Pradžioje malda, paskui viena buv. mokytoja, sena stovyklos gyventoja, pasakė kalbą lietuviškai ir rusiškai, kad visos suprastų šventės reikšmę, nes rusams ir ukrainiečiams Kalėdos buvo vėliau. Visos kitos barako gyventojos sėdėjo ant viršutinių narų ir žiūrėjo mūsų šventės. Mes atsiprašėme, kad negalime visas pavaišinti, — per menki mūsų ištekliai, — linkėjome visoms kuo greičiau išeiti iš kalėjimo ir švęsti kitas Kalėdas namuose. Niekas mums netrukdė, atrodo, niekas ir nepavydėjo, visos tyliai dalyvavo mūsų šventėje. Prižiūrėtojai neatėjo, gal ir nenujautė, kad švenčiame. Savas šventes jie žino, o mūsų dažnai pražiopsodavo.

Rytojaus dieną daugiau meldėmės, nieko nedirbome, už mus arklių pašerti ėjo ukrainietės. Nieko ypatinga neatsitiko, diena praėjo ramiai. Tiesa, reikia paminėti, kad buvo nepaprastai šalta. Prižiūrėtojai sakė, kad šaltis siekiąs — 70 C. Tik tos dvi dienos, pirmoji ir antroji Kalėdų diena, tebuvo tokios šaltos. Net ir vėliau jau neteko pergyventi tokių šalčių. Niekas niekur nėjo į darbą, išskyrus arklių šėrimą. Einančios į lauką (buvo įsakyta) užsirišo nosį skarele, nes tuojau gali ją nušalti. Akys apšarmojo vos galima buvo matyti, o kvėpuoti buvo sunku, tiesiog dusino.

Po trylikos dienų buvo stačiatikių ir graikų katalikų Kalėdos. Rusės ir ukrainietės šventė. Rusių buvo mažai, dar ir tos pačios — ne visos tikinčios, už tai nematėme, kaip jos šventė. Kas kita ukrainietės. Jos labai gražiai giedojo visokias kalėdines giesmes, vieną išmokau, "Oi raduisia zemle". Be to, Kalėdų vakarą jos "kalendavojo". Nežinojome, ką tai reiškia, kol nepamatėme. Tai savotiška inscenizacija. Keletas moterų apsirengė — viena angelu, kita velniu, karaliais, buvo ir Erodas ir giltinė, baltai aprengta su dalgiu. Piemuo vedėsi ožką. Ją padarė apvilkusios moterį išverstais kailiniais. Ožka spyrėsi, nenorėjo eiti, mušama, tampoma vos vilkosi. Susėdome ant viršutinių narų ir žiūrėjome į "paradą", palengva žygiuojantį per baraką. Giltinė ėjo pirma, dalgį iškėlus. Kiek paėjus "nukirto" Erodui galvą, tačiau jis vistiek žygiavo pirmyn. Paradas turėjo eiti toliau, per visus barakus. Staiga pamatėme, kad mirtis, dalgį iškėlusi, tekina parlekia atgal. Nulėkė į kampą pačiam barako gale ir pasislėpė. Prie durų girdėjosi triukšmas. Pasirodo, visa eisena tarpduryje sutiko prižiūrėtoją, ir tas pakėlė triukšmą, — įsakė kuo greičiau eiti visoms ant savo narų; girdi, jokie vaikščiojimai nesą leidžiami, ėmė grasinti bausmėmis, karceriu. Visos nusigando ir išlakstė. Juokėmės, kad ir velnias su giltine prižiūrėtojo bijo. Taip pasibaigė šventė, tačiau kalėdinės giesmės aidėjo keletą savaičių. Gražiai giedojo tos ukrainietės, ir visoms buvo giedriau, jautėme šventišką nuotaiką, kaip kadaise tėvynėje Kalėdų laikotarpy su kalėdinėmis giesmėmis bažnyčiose.

Nauji metai praėjo nepastebėti.

Prasidėjo 1950 metai. Pradžia jų buvo tokia pat, kaip ir 1949-jų pabaiga — šaltis, alkis, arklių šėrimas, malkų nešimas iš miško ir visos prikimštų barakų scenos, beveik kiekviename barake tos pačios.

Buvo viena naujiena, tiksliai neprisimenu datos — naujas valdžios įstatymas, — įvedęs mirties bausmę. Nežinau, nuo kada anksčiau buvo panaikinta mirties bausmė. Aukščiausia bausmė šiuo metu buvo 25 metai kalėjimo ir dar 10 metų "be teisių", t.y. be teisės balsuoti ir būti renkamam į valdžią ir dar kitokių priedų. Tačiau teko girdėti, kad popieriuje buvusi dar kita didžiausia bausmė — tai ištrėmimas iš Sovietų S-gos ribų. Bet neteko girdėti tokio nusikaltėlio, kuriam ši bausmė būtų pritaikyta, matyt, niekas taip didžiai "nenusikalto". Oficialiai ši bausmė nei kaltė, dėl kurios ta bausmė būtų duodama, nebuvo paskelbta. Jeigu tai būtų buvę paskelbta ir vykdoma, tai žmonės masiškai darytų tą nusikaltimą, norėdami gauti tą aukščiausią bausmę — ištrėmimą iš Sovietų S-gos. Iš tikrųjų, jeigu ir buvo toks įstatymas, tai tik užsieniui klaidinti.

Taigi, įvedama mirties bausmė už žmogaus nužudymą arba pasikėsinimą į kieno nors gyvybę. Visos gavome pasirašyti, kad šis įstatymas mums žinomas. Neteko matyti nė vienos, kurią šis įstatymas būtų sujaudinęs. Visos rašėmės juokdamosi. Ne viena sakė, kad anksčiau tokio įstatymo reikėjo, tai mažiau būtų stovyklose žuvę žmonių nuo plėšikų rankų. Iš tikrųjų atrodė, kad mūsų tarpe nėra tokių, kurioms tas įstatymas pavojingas. Nors buvome alkanos, bet, jeigu kas būtų man pasiūlęs vištą su sąlyga, kad pati paplaučiau, nebūčiau jos paėmus. Ir daug buvo tokių, ypač pabaltietės ir kitų naujai užimtų kraštų pilietės. Tačiau kitas reikalas kriminalinių kalinių stovyklose, kur kasdien vykdavo žudynės, net be svarbesnės priežasties. Senesnės kalinės, kurioms anksčiau teko būti su kriminaliniais, pasakojo baisių dalykų, apie vadinamuosius "blatniokus". Jie žudydavo kalinius savo aplinkoje dėl menkų priežasčių. Jei kuriam nepatiko kuris kalinys ar jam nusikalto, jis sėda su kitais tokiais pat lošti kortomis ir stato tą žmogų į banką. Kas pralošė, tas turi tą žmogų nužudyti. Jeigu įpareigotasis jo nežudys, tai pats susilauks nužudymo. Tokie buvo "blatniokų"-kriminalistų nerašyti įstatymai.

Už kiekvieną naują nužudymą kaltininkui pridėdavo bausmės dar 5 metus stovyklos. Bet ką tai reiškia tokiam, kiuris turi 25 metus bausmės arba nusipelnęs dar daugiau. Tokiems tai nelengva buvo pasirašyti, t.y. sužinoti apie tą naująjį įstatymą.

*

Vis dėlto ši žiema mums buvo nelabai sunki, nes ši 30-ji kolona buvo nedarbo kolona. Kažkur netoli buvo 9-ji kolona, miško "pavalo" (kirtimo). Buvusios tenai skundėsi nepaprastai sunkiais miško kirtimo darbais, didžiulėmis normomis. Aprūpinimas maistu ir drabužiais darbo kolonose buvo geresnis, bet darbas — ne pagal jėgas, ypač moterims.

Kai žiemos pradžioje ir mums davė drabužius, nors viskas buvo seni, sulopyti ir suplyšę, tačiau ir tokiais džiaugėmės, nes daugelis buvome be šiltesnių drabužių.

Laimingi tie, kuriems namiškiai suspėjo atvežti prieš išvažiavimą. Bet daugelis buvo neaprūpinti. Mūsiškės moterys nesijaudino dėl tos baidykliškos aprangos, svarbu, kad nesušaltum, o puoštis nebuvo jokio noro. Svarbu išlaikyti gyvastį ir sveikatą bent šiokią tokią. Kam tas viskas? Nežinojom atsako į šį klausimą, tačiau mumyse ruseno kažkokia vilties kibirkštėlė, laukėme kažkokios permainos, kažkokio stebuklo, kuris turėtų mus išgelbėti.

Šiaip ar taip galvojant, atrodė, kad ilgai taip negali būti, vistiek turės kas nors keistis. Mums atrodė, kad kitos didžiosios valstybės darys žygių, kad tie naujai užimti kraštai, jų gyventojai, nebūtų sunaikinti. Mums atrodė, kad laisvasis pasaulis žino bent šiek tiek apie mūsų kančias. Tačiau, kaip vėliau sužinojome po daugelio metų, buvo priešingai: vakarų didžiosios valstybės buvo palaiminusios mažųjų tautų sunaikinimą.

Ir gerai, kad mes to nežinojome, gyvenome viltimi, kuri, sakoma, yra kvailių karalienė, bet vis dėlto kiek daug ji mums padėjo šiuo baisiu laikotarpiu.

Grįžkime prie kasdienybės. Stebėjomės, kad rusės moterys visai kitaip nusiteikusios buvo ir iš kalėjimo norėjo pasidaryti gyvenimą. Jos stengėsi puoštis, nors ir neturėjo kuo, nors tuos pačius skudurus stengės gauti geresnius, tinkamesnio dydžio. Jos dažėsi lūpas, antakius bet kokiais pieštukais. Kartą viena mūsiškių sakėsi mačiusi vieną ruselę, kuri pirštu braukė per kalkėmis nubaltintą barako sieną ir tom kalkėm tepė sau veidą, atseit pudravosi. Tiesiog juokinga ir gaila buvo žiūrėti į jas, kai prie apdriskusių vatinių kelnių ir "bušlato" raudonuodavo išteptos lūpos. Turėjo jos, matyt, kokį tikslą. Išvestos kur nors prie darbo, begėdiškai lįsdavo prie saugojančių kareivių, prižiūrėtojų, net prie viršininkų. Kitų vyrų čia nebuvo. Ne viena susižvejodavo ir įpėdinį. Ir šioje kolonoje kelios moterys pagimdė. Netrukus jas išvežė į kitą koloną, specialiai skirtą motinoms. Ir nieko nuostabaus. Kaip vėliau patyrėme, jos ir laisvėje turėjo panašų gyvenimą, panašias sąlygas. Per eilę metų pripratusios, nieko geresnio nelaukė, nesitikėjo, griebė iš gyvenimo, ką pakeliui galėjo sugriebti; nes žinojo, kad kitokio gyvenimo nesulauks. O naujai užimtų kraštų moterys, pripratusios prie žmoniškesnio gyvenimo, laukė geresnių laikų. Senesnės kalinės, ypač maskvietės, kurios gaudavo siuntinių, turėjo atsiųstų rūbų ir gražiai rengdavosi. Kitos, siuntinių negaunančios, pykdavo ant jų, kam gadina kalėjimo vaizdą. Girdi, jos iš siuntinių apsirengia, o viršininkai reklamuoja, rodo į jas kiekviena proga ir giriasi, kad jie kalinius taip gerai laiką, kad kalinės geriau atrodančios už laisvąsias, — lyg tai būtų valdžios nuopelnas.

“Dūšių” pirkliai

Po pusiaužiemio dienos ilgėjo labai sparčiai, bet šalčiai buvo stiprūs, be jokio atlydžio visą žiemą. Pavasarėjant kartą į zoną atžygiavo kažkokie nematyti trys viršininkai su vad. "planšetėmis" prie šono kadaruojančiomis, pritvirtintomis prie odinio raiščio, permesto per petį. Senosios kalinės ėmė šnibždėti, kad jau atvažiavę kokios darbo stovyklos viršininkai pasirinkti darbui tinkamų iš mūsų kolonos. Naujokės tuojau davė jiems vardą, pavadino ČIČIKOVAIS pagal Gogolio "Mirusiųjų sielų" herojų Cičikovą, kuris, norėdamas pasirodyti turtingas, važinėjo pas kitus dvarininkus ir supirkinėjo mirusius baudžiauninkus, atseit, buvo mirusiųjų sielų supirkinėtojas. Tačiau šie "čičikovai" pasirodė kitos rūšies. Jie įsitaisė viršininkų darbo kambaryje ir ėmė kviesti kalines po vieną pas save. Greit supratome, o kurios nesuprato, toms paaiškinome, kad tai "saugumo" agentai, vadinami "Operos načalnikai", kitaip sakant, čekistai, kalinių vadinami "kūmais". Rusės irgi sakydavo "Kum", o mes, lietuvės, susitarėme vadinti "krikštatėviais", kad kitos nesuprastų, apie ką kalbame. Atsarga gėdos nedaro.

Iš pradžių tie "kūmai" pasikvietė vieną inteligentišką, vidutinio amžiaus rusę, paskui dvi maskvietes žydaites, kurios buvo labai susidraugavusios, ir keletą kitų. Pakviesti ateidavo į baraką prižiūrėtojos su rašteliu. Pareidavo po vieną, akis į žemę nudūrusios. Niekam nieko nesipasakojo, vengė net prisiminti apie tuos priverstinius vizitus. Kitos perdaug nesidomėjo, nes visos nujautė, kad jie verbuoja talkininkes. Be to, visos žinojo, kad tokiais atvejais duodami pasirašyti pasižadėjimai niekam nesakyti ir už pažadų sulaužymą gresia bausmė. Todėl visos nudavėme nieko nesuprantančios, nesidominčios, neklausinėjome grįžusiųjų. Kai kas tarp savęs mėgino spėlioti, kuri galėjo užsiverbuoti, kuri ne, tačiau nė viena nebuvo savo nujautimu tikra, ir visi spėliojimai buvo abejotini, pašnabždomis sakomi. Mums, naujokėms, tai buvo nemaloni naujiena, taip pat ir netikėta. Mes manėme, kad čia turėsime ramybę, bet, pasirodo, raudonojo voro tinklas spendžiamas visur ir visiems, pradedant nuo kunigo iki elgetos ir kalinio, kuris jau, rodos, yra visiškai "ant grindų", t.y. žemiausioje padėtyje. Ko jie dar nori iš mūsų? Juk mes nieko daugiau nebeturime, tik išsekusią gyvybę, kuri vargu atlaikys užkrautų metų vargą. Daugelis, baigdami "sro-ką" (bausmės laiką), pasibaigia ir patys. Tie, kurie būdavo teisiami teismuose (ne Maskvos ypatingos tarybos — "troikos") dažniausiai gaudavo bausmę pagal jėgas, ne pagal nusikaltimo didumą. Gaudavo tiek, kad, baigdamas "sroką", ir pats pasibaigtų. Taigi mums neaišku buvo, ko dar gali norėti tie atvykusieji iš tokių gyvų palaidotų žmonių? Mums atrodė, kad mes jau nebeturime ko prarasti, o jie mums dar kažkuo grasė. Tačiau pagalvoję, supratome, kad mes turime sąžinę, ir čia kaip tik yra pasikėsinimas į ją. Iki šiol manėme, kad stovykloje pasitaikančios šnipės būna tardymuose užverbuotos, dabar supratome, kad šnipų, išdavikų gamyba vyksta ir čia, tik nežinia, kiek jiems pasiseka gauti "derliaus", nes nelabai beturi kuo pabauginti. O be prievartos šio amato niekas nenori imtis.

Pirmą dieną nepašaukė nė vienos mūsų tautietės. Tačiau antroji buvo jau ne tokia laiminga, buvo pašaukta mūsų kolonos gydytoja — lietuvė. Apmirusiomis širdimis laukėme jos sugrįžtant. Ilgai negrįžo, o sugrįžus nieko nekalbėjo ir stengėsi dėtis rami, kaip visada. Klausti nemėginome. Sekančią dieną prieš pietus ji atbėgo iš ambulatorijos į baraką ant savo narų, nešina karšto vandens pripilta gumine pūsle, atsigulė, užsidėjo pūslę ant vidurių, apsiklostę ir gulėjo. Tačiau neilgai; atėjo prižiūrėtojas ir įsakė eiti su juo. Vėl nuvedė pas tuos egzekutorius. Ir vėl ilgai negrįžo. Sugrįžus nieko nesakė, nekalbėjo, nuėjo į ambulatoriją ir parsinešė visus daiktus, ką tenai turėjo. Vėl atsigulė ant narų ir neramiai vartėsi, dejuodama. Mes nedrįsome kamantinėti. Ji pati skundėsi vidurių skausmais. Iš visko buvo matyti, kad kenčia ne tik kūnas, bet ir siela. Netrukus atėjo stovyklos viršininkas ir įsakė jai eiti atgal į ambulatoriją ir ramiai dirbti savo darbą. Mūsų moterys ėmė šnibždėtis, kad, girdi, ji jau užverbuota, kad jos reikią bijoti, ėmė viena kitai įrodinėti, pateikdamos įvairių smulkmenų. Netrukus vienai mūsiškių ji pasisakė nesidavus užverbuojama, skundėsi, kad jai esą labai skaudu, kai reikia kęsti ne tik čekistų terorą, bet ir savųjų apkalbas. Greit, žinoma, visos sužinojo, tačiau ne visos patikėjo jos žodžiais; buvo tokių, kurios norėjo išgirsti visą tos egzekucijos eigą ir tik tada žadėjo įtikėti. Tačiau gydytoja niekam nesipasakojo, nesiteisino, tik visą laiką buvo nusiminusi, prislėgta. Netrukus ją išvežė į kitą koloną, taip pat gydytojos pareigų eiti. Po 2 metų vėl susitikome 21-je kolonoje. Tada ji man viską papasakojo, kas buvo kalbėta su tais "kūmais" 30-je kolonoje. Bet apie tai kitą kartą, kai ateis 21 kolonos eilė.

Grįžkime prie tų "kūmų". Jie kasdien kvietė naujas aukas. Nė viena iš mūsų nebuvome tikros, kad neiškvies. Pradžioje buvo kviečiamos rimtesnės, inteligentiškesnės, paskui jau griebė paprastas moteris. Mūsų tautiečių daugiau nejudino, manėme, užteks gydytojos. Bet vieną dieną ateina prižiūrėtojas ir iššaukia vieną mūsų kaimietę moterį. Visos susirūpinome, nes toji moteris buvo gerokai žiopla, lyg iš viso ko trūktų. Gal ji per savo storžieviškumą buvo sudariusi tokią nuomonę. Daugelis manėme, kad ji nepajėgs išsisukti iš to tinklo. Laukėme sugrįžtant. Neilgai teko laukti, ji greit parėjo. Tuojau visam barakui garsiai be jokių ceremonijų lietuviškai atraportavo visą šneką su kūmais. Ji buvo jau pramokus rusiškai, su jais kalbėjosi be vertėjo.

— Atėjau, — sako, — ir jie tuojau ėmė kalbinti, sakyti, kad aš galinti jiems padėti, ar aš sutiksianti? O aš piktai atrėžiau: "Kaip aš galiu jums padėti, juk pas mane penkiasdešimt aštuntas?!" (politinių kalinių straipsnis). Tie pasižiūrėjo, akis išpūtę, kažką pasišnabždėjo, vienas atidarė duris ir išvarė.

Svetimosios nesuprato mūsų kalbos, o mes nesitvėrėme džiaugsmu, kad taip lengvai ir gerai baigėsi. Priešingu atveju būtume turėjusios daug bėdos. Pasirodo, ta, kuri mums atrodė kvailiausia, gudriausiai išsisuko. Daugiau mūsiškių nebešaukė. Aišku, jie nujautė, kad išvytoji mums viską papasakojo, nes nebuvo įsakę nesakyti; galbūt numanė, kad ir kitos gali tuo receptu pasinaudoti.

Kūmams išvykus, ėjo šnabždai, kad nė vienos "dūšios" nenupirko iš visų 600 žmonių. Atrodo, kad tos jaunos žydaitės taip pat nepasidavė užverbuojamos, nes netrukus vieną išvežė, t.y. jas išskyrė, galimas dalykas, iš keršto, kad nepriėmė "Judo grašio". Vėliau kitoje kolonoje teko nugirsti, kad ta išvežtoji žydaitė nuvežta į miško kirtimo koloną. Ten jai atsitikus nelaimė — medžio atplaišos sužeista likusi invalidė. Jos matyti daugiau neteko.

Buvo šioje kolonoje dvi sesutės iš Marijampolės — Stasė ir Levutė V. Neilgai buvo kartu: Levutę išvežė. Reikia juk, kad žmonės kentėtų, užtat stengdavosi savųjų kartu nelaikyti; galbūt jiems buvo malonu matyti išskiriamųjų ašaras. Kiekvienam malonu turėti šalia artimą žmogų, jo netekimas, aišku, yra sunkus, ypač tokiose sąlygose, kada nėra jokio susirašinėjimo su kitomis kolonomis, net negali žinoti, kur išveža, ar kada besimatysi ir iš viso, ar bematysi.

Ilgėjosi visos namiškių, ypač naujokės. Laukėme laiškų. Atveždavo jų po keletą retkarčiais, bet daugiau senosioms. Naujokėms niekas "nerašė". Klausdavome viršininkų, kodėl taip mažai laiškų, gal neparveža? Jie atsakydavo, kad nerašo. Nenorėjome tikėti, bet faktas lieka faktu. Apsipratome prie to "nerašymo", nė nebelaukėme. Tik vėliau sužinojome, kad daug kas mums rašė, bet tie laiškai užkliūdavo cenzūroje. Mūsų adresas buvo kitoks, negu laisvų, tokie laiškai eidavo į vad. "upravleniją" (rajono administraciją), ten juos peržiūrėdavo cenzoriai. 1956 m. toje rajono administracijoje teko matyti cenzūruojant kalinių laiškus storą žydę. Greičiausiai, tie cenzoriai nepajėgdavo visų laiškų perskaityti, nes jų buvo milijonai. Peržiūrėtus atiduodavo adresatams, o neperžiūrėtus sunaikindavo. Žodžiu, laiškai iš namų irgi buvo gana gera kalinių kankinimo priemonė. Man pačiai neteko gauti nė vieno laiško šioje kolonoje, o siuntinių gavau ne vieną. Prie siuntinių būdavo po mažą laiškelį, nors sužinodavau, kad mano geradariai dar gyvi. Tuose laiškuose jie vis primindavo, kad rašyčiau daugiau laiškų. Nežinojo, vargšai, kad mums leidžiama per pusę metų tik vienas laiškas parašyti, ir tą dar kartais paėmę numeta, neišsiunčia.

Pavasariop atvažiavo naujų moterų etapas. Jos nebuvo iš Lietuvos, o iš aplinkinių stovyklų, iš ligoninių, visos senos kalinės. Jų tarpe buvo viena pažįstama mokytoja Marija Rakštytė. Vėliau sužinojau, kad ji grįžus į Lietuvą po 1956 m. greit mirė. Kita buvo nepažįstama mokytoja, areštuota Sibiro tremtyje. Kartu su vyru ir maža dukrele į Sibirą buvo išvežta 1941 m. Vyrą atskyrė nuo šeimos ir daugiau neteko jo matyti. Vėliau sužinojus, kad miręs. Gyveno ji viena su dukrele, dirbo siuvykloje. Kai daugiau susidraugavome, pasipasakojo, už ką pateko į stovyklą.

Dirbant siuvykloje, viena darbininkių papasakojusi politinį anekdotą. Jų visą laiką šnabždomis ėjo daugybė. Kitos ta proga pasijuokusios, taip pat ir ji. Po kelių dienų čekistai areštavę tą, kuri pasakojo anekdotą, ir kitas, kurios juokėsi. Visos per teismą gavusios po "červoncą", t.y. po 10 metų, kalinių stovyklos. Jos duktė likus viena. Ją atidavę į vaikų namus. Motina tikėjosi, atbuvus bausmę stovykloje, vėl grįžti į trėmimą, ir pasiimti atgal pas save dukrelę. Jau kelerius metus buvo atkalėjus, mažesnė dalis bausmės likusi. Vėliau sužinojau, kad jos viltys išsipildė. Dar tebebuvau stovykloje, gavau jos laišką iš tremties.

Trečioji lietuvaitė iš naujojo etapo buvo Antanina L., buvusi mano auklėtinė. Paprastai, kai tik atvyksta į stovyklą naujas etapas, vos tik įleidžia pro vartus, senosios bėga žiūrėti, ieško tarpe atvykusių pažįstamų ar bent tautiečių. Bėgome ir mes, sekėme, klausinėjome, iš kur, gal iš Lietuvos naujų yra. Bet naujokių nebuvo. Pamačiau jauną mergaitę. Kažkur, rodos, matytas veidas, negaliu atminti. Kitos lietuvės greit painformavo, kad tai esanti Antosėlė L., supratau, kad bus ta pati, kuri buvo mano auklėtinė, norėjau pulti prie jos, nieko nelaukus, bet kitos sulaikė, — ji esanti išprotėjusi. Pasitraukiau į šalį ir graudžiai verkiau. Kitą dieną susiieškojau ją ir mėginau kalbinti. Pirmiausia užklausiau:

—    Antosėle, ar pažįsti mane?

—    Pažįstu, — atsakė. Neįtikėdama klausiu:

—    Na, o kas aš esu?

—    Mokytoja, — atsakė.

Daugiau nieko nebegalėjau jos klausti, ašaros užplūdo akis, pasitraukiau, nuėjau šalin ir vėl verkiau, verkiau... Kitą kartą, nuėjus į jos baraką, radau pas ją viršininką. Jis ją kalbino, bet ji nieko nekalbėjo, tik taikėsi pešioti jam "auksines" sagas ir klaikiai juokėsi. Nors kai kas mėgino įtarinėti, kad ji tik dėjosi išprotėjusi, bet tai buvo netiesa: iš akių ir viso elgesio buvo matyti, kad ji yra ligonis. Neilgai buvo šioje kolonoje, greit ją išvežė. Ėjo kalbos, kad išvežė į psichiatrinę ligoninę. Nors ji nieko bloga niekam nedarė, bet vistiek su sveikom laikyti nebuvo galima. Ir daugiau neteko nė iš kur sužinoti, ar ji beišgijo, ar besulaukė laisvės.

Tokia liga jaunam žmogui neateina be priežasties. Atsirado žinančių, matyt, kalėjime kartu buvusių atvežtos žinios iš Lietuvos. Ji išprotėjusi dar Lietuvoje kalėjime. Buvusi paimta į kalėjimą kartu su savo tėvu. Ji buvo dar visai jauna. Tardymai buvę labai sunkūs Marijampolės kalėjime. Vieną dieną čekistai atsivedę ją prie išvietės, atidarę duris ir parodę išvietėje pasikorusį jos tėvą. Dar pasakę: "Ir tau taip bus, jeigu nieko nesakysi, ką žinai".

Matyt, ji nenorėjo prisipažinti, kuo buvo kaltinama, ir kitų neįdavinėjo. Nuo to sukrėtimo ji apsirgus. Vėliau teko girdėti, kad tėvas tikrai miręs kalėjime. Čekistai atidavę kūną namiškiams palaidoti, sakę, kad pats pasikoręs. Tačiau buvusiam jų kalėjime sunku būtų tuo patikėti; greičiausiai jie nukankino jį per tardymus, o paskui pakabino, kad nebūtų vargo aiškintis dėl žmogžudystės. Bausmės jiems už tai nebūdavo, bet pagyrimo negaudavo, jeigu žmogų nulinčiuoja per tardymus. Žinoma, ne dėl to, kad būtų gaila žmogaus, bet kad tardymas nebaigtas, gal dar būtų buvę galima ką nors daugiau išpešti iš jo, jeigu būtų gyvas. Tardomieji kaliniai stropiai saugojami nuo nusižudymo, atimdavo metalinius daiktus, net ir mažas sagutes iš drabužių išpiaustydavo, atimdavo bet kokias virveles, raištelius, bintus, diržus ir kt. Kaliniai per durų akutę būdavo nuolat sekami visur, net ir išvietėje. Užtat nesinori tikėti, kad kalinys išvietėje būtų galėjęs pasikarti.

Teko pažinti tą jos tėvelį vokiečių okupacijos metais. Jis priklausė mokinių tėvų komitetui. Komitetas mokytojus aprūpino malkomis. Kaip tik jam teko vežti mano malkas. Ta proga mano namuose gerokai pasikalbėjome. Puikus buvo žmogus, dar ne senas, gražiai atrodė, sakėsi buvęs Amerikoje, grįžęs įsigijęs ūkį, gražiai, pasiturinčiai gyveno. Tokie pirmoje eilėje gaudavo "vizą" į kalėjimą arba tiesiai į Sibirą tremtinio teisėmis.

Buvo dar kita moteris, daug iškentėjusi kalėjime, bet ji buvo stipri, nepalaužta moraliai, gyveno viltimi dar pamatyti savo vyrą, kuris taip pat buvo areštuotas ir nuteistas (abu kartu paimti), ir du vaikučius, likusius namie, pas gimines. Sakėsi laukusi trečiojo vaikučio, kai ją areštavo, bet tardymai, mušimai jį sunaikinę. Toji moteris buvo Marija V., Iš kur ji buvo, neprisimenu. Tokių įvykių kalėjimuose buvo ne vienas.

*

Pavasarėjant jautėme, kad ilgai nebeteks mums valgyti "lengvos duonos". Vasarą visoms kolonoms suranda darbo. Tiesą pasakius, stipresniosios mūsų moterys ir žiemą dirbo, net labai sunkiai. Viena brigada, vadinamieji "vodavozai" (vandens vežiotojai), labai sunkiai dirbo. Nors zonoje buvo šulinys, tačiau vanduo buvo labai giliai ir nedaug. Iš jo imdavo vandenį maistui. Kitiems reikalams veždavo iš upės didelėmis statinėmis. Tokią statinę ir tuščią buvo sunku užkelti ant rogių, o ką bekalbėti apie pilną... O kilnoti reikėjo. Roges irgi traukė pačios moterys. Ši brigada turėjo dirbti visada, net ir šalčių metu. Įvairių darbų buvo zonoje: duonos kepyklą aptarnauti, maisto produktus iškrauti atvežus, švaros darbai, virtuvė ir kt. Zonoje dirbdavo silpnesnės moterys. Arklių šėrikės, prie kurių ir man teko priklausyti, rodos, turėjo lengviausią darbą, visą dienos vidurį drybsodavome ant narų, dirbdavome rankdarbius, melsdavomės, dainuodavome, kalbėdavomės. Dažnai mums ramybę drumsdavo iš ambulatorijos atsiųstos sanitarinės priežiūros pareigūnės. Jos eidavo per barakus beveik kasdien. Atėjusios iki nuogumo išrengdavo sėdinčias moteris ir smulkiai išžiūrėdavo jų drabužius. Be to, dažnai ant narų būdavo kratos, vizitai prižiūrėtojų arba viršininkų. Įėjus kokiam viršininkui-pareigūnui, dežuruojanti barako valytoja turėjo sušukti: "Vnimanije, žen-ščiny" (dėmesio, moterys). Išgirdusios visos stodavo prie savo narų ir išsitempusios laukdavo "valdžios" pasirodymo. Kurios būdavo ant viršutinių narų, kūliais virsdavo žemyn ir stodavo.

Ryto ir vakaro patikrinimai užimdavo daug laiko. Ne taip lengva suskaičiuoti kelis šimtus žmonių. Dažnai skaičiuodavo po kelis kartus, padarydavo klaidų arba kur nors kokią išėjusią neužrašydavo. Tokiais atvejais mums reikėdavo išstovėti gatvėje gretose po valandą ir daugiau.

*

Pavasariop gavome sunkų darbą prie netoli tekančios upės, kuri dar tebebuvo apsidengus storu ledu. Ant ledo gulėjo daugybė storų pušinių rąstų, neseniai prikirstų. Ilgi ir sunkūs jie buvo. Mums reikėjo juos risti į aukštą upės krantą. Ritome nutiestais į viršų rąstais. Daug rankų reikėjo pridėti, kad medis kiltų į viršų. Stovėti buvo pavojinga — galima buvo nukristi žemyn. Kartais rankos neatlaikydavo ritamo rąsto, jis nuriedėdavo atgal, grasindamas žemiau stovinčioms. Tada jos krisdavo į duobę po ištiestais rąstais.

Taip suritome milžinišką rąstų kalną ant aukšto upės kranto. Neteko sužinoti, kas tuos medžius kirto ir kur paskiau sunaudojo.

Pavasaris atslinko lėtai. Gegužės mėnuo buvo dar šaltas. Nors dieną saulutė Įkaitindavo, bet naktį viskas sušaldavo į ledą. Tik pabaigoje gegužės pradėjo sprogti medžiai, sužaliavo laukai ir miškai. Gegužės pirmoji praėjo nepastebėta. Niekas apie ją nė neužsiminė. Rudenį, prisimenu, prieš revoliucijos šventę (lapkričio 7-8) buvo incidentas su viena mūsų tautiete. Rusės tarp savęs kalbėjo apie būsimas šventes, toji mūsų tautietė pasipiktino, kad politinės kalinės dar apie komunistų šventes kalba, ypač apie revoliucijos šventę su pagarba atsiliepia. Ji stačiai pasakė, kad toji revoliucija mums visiems atnešė vargą, kalėjimus. Prie visko dar pridūrus, kad tai "kiaulių šventė". Kažkas jos kalbą atraportavo viršininkui. Tas pakvietė kaltąją ir pagrasė padidinti "sroką" (bausmės laiką). Kaltininkė pasisakė jau 25 metus turinti, atseit, padidinti nebegalima. Tada viršininkas prašęs nedaryti nemalonumų nei sau, nei jam. Kaltininkė, žinoma, pažadėjo.

Gegužės pirmoji praėjo be incidentų. Kai tik atšilo, gegužės pabaigoje, gavome darbą zonoje. Reikėjo sutvarkyti tvoras aplink visą stovyklą. Tvora tai ne tokia, kaip esame pratę matyti.

Tai kelių eilių tvora su vadinamąja mirties zona, kaip skirstymo punkte ir kitose stovyklose. Mūsų užduotis buvo grėbliais išakėti mirties zoną, kad būtų kuo minkščiausia, puriausia, kad gerai būtų matyti pėdos, jei kas nors į šią zoną įžengtų. Prie kampų visada stovi vadinamosios "viškos" (sargybinių bokšteliai). Tai aukštos būdelės, stovinčios ant keturių stulpų. Pati būdelė virš visų tvorų pakilusi. Joje stovi kareivis-sargybinis, apsiginklavęs šautuvu. Paprastai jis turėdavo prožektorių ir telefoną. Stovyklos būdavo ketvirtainio formato, sargybos bokšteliai keturi. Žinoma, tai priklauso nuo stovyklos dydžio. Kareiviai stovėjo dieną ir naktį. Nauja sargyba apžiūri mirties zoną, kad nebūtų pėdų, tai reiškia — niekas nepabėgo.

Per žiemą prisirinko zonoje šiukšlių. Reikėjo irgi apsivalyti. Mūsų brigada kaip tik pateko ton tarnybon. Gavome ratus su dviem ienom, prie kurių galų buvo prikaltas skersai pagalys, gerokai išsildšęs į abi puses. Taigi buvo trys vietos įsikinkyti vežėjoms: viena tarp ienų ir dvi iš kraštų. Mūsų brigadoje buvo trys latvės labai stambios, aukštos, nors ir liesos, išsekusios, bet vistiek stambios. Jas ir įkinkė į tą vežimą. Kitos, mažesnės, stumdavome vežimą iš paskos. Stumti buvo lengviau: kiek pastumi, tiek gerai, o tos traukiančios visada įsitempusios veža. Svyruodamos eidavo tos latvelės, buvo silpnos, nes maisto davinys buvo permažas tokioms stambioms, o iš šalies nieko iš niekiu: negaudavo. Gaila būdavo, bet nieko nepakeisi, viską vadovybė tvarko. Ne sykį pagalvodavau, kaip ta pasakėčios žuvytė, kuri permaža buvo praryti slieką ir tokiu būdu išvengė meškerės: "Gerai kai kada ir mažai būti". Iš viso čia, stovykloje, buvo atvirkščias gyvenimas. Teisingiau sakant, ne tik stovyklose, bet ir visoje Sovietų S-goje. Prisimename mūsų prieškarinį gyvenimą: kiekvienas žmogus norėdavo būti stipresnis, jaunesnis, protingesnis, turtingesnis, mokytesnis, apsukresnis, pajėgesnis visose srityse. Komunistams užėjus, visų pastangos apsivertė aukštyn kojom: visi nori būti neturtingi, silpni, nesveiki, seni, nemokyti. Ypač nesveikata — tai švietalų ("kozirių") tūzas lošime su komunistais. Čia, stovykloje, ypatingai tokie švietalai praverčia. Užtat kiekvienas čia stengiasi pasirodyti silpnas, senas, nesveikas, neturtingas, kvailas. Tai švietalai išlikti gyvam. Tokie daugumas ir esame, bet, jeigu kas ir turi kokią geresnę ypatybę, stengiasi paslėpti, nes ji žalinga: pajėgesnis žmogus taip apkraunamas, kad jis greit turi likti luošas arba kristi nuo perkrovimo. Silpnesniam yra daugiau galimybių

 Sibiro miškų gėlės, panašios į orchidėjas. Nuotrauka gauta vėliau iš tremtinių.

ilgiau išsilaikyti. Gudrus irgi nepasirodyk, nes, ir atbuvęs bausmę, neišeisi iš stovyklos, gausi kitą porciją. Gudraus priešo negalima išleisti Į laisvę, kvailas, žinoma, ne toks pavojingas. Ir taip žmogus palengva išmoksta slapstytis, apsimesti, veidmainiauti, meluoti, kitos išeities nėra, norint išlikti gyvam. Įsivaizduoju, kas būtų, jei pasisakytume, ką mes galvojame, ką su artimiausiomis draugėmis pakalbame, ką žinome.

Grįžkime prie šiukšlių. Visas kalnas jų buvo. Vežėme, tempėme, tuos ratus, kol visas šiukšles išvežėme. O kurgi mūsų arkliai? Jų nebebuvo. Matyt, išvežė kur nors i kolchozą vasaros darbams.

Jau šiukšles veždamos, pastebėjome tarp išdygusių žolių išlendant kažkokius stambesnius daigus. Vėliau jų lapai išsiskleidė, sudarydami augalą, panašų į konvalijas; tik lapai nebuvo tokie dailūs, bet gysloti, raukšlėti. Vėliau išaugo kiekvienam augalui po žiedą. Pražydo nematyti, margi, rausvi, violetiniai, mėlyni žiedai, panašūs į orchidėjų žiedus, bet ne visai. Jų buvo visokių rūšių, kaip vėliau pamatėme miškuose, — di-dėsnių ir mažesnių. Tai buvo gražios gėlės, bet jų pavadinimo nė šiandien nežinau, nė jokia kalba, niekas nė rusiškai nepasakė. Radome krūmuose ir žydinčių bijūnų. Jų lapai buvo kaip Lietuvoje darželiuose augančių, tik žiedai buvo tuščiaviduriai, viena vainiklapių eilė. Ir tie du "ragučai" styrojo žiedo viduryje. Nuostabu mums buvo, kad tokios gėlės auga miškuose. Buvo daug ir kitokių gėlių, kurias Lietuvoje matydavome tik darželiuose. Pažymėtinos aukštos, mėlynai žydinčios gėlės, kurių žiedai viršuje sudaryti iš "kurpaičių" rinkinio. Ir kitokių, panašių į jas gėlių buvo daugybė. Taip pat nematytų augalų ir gėlių užtikdavome eidamos į mišką malkų. Neleido mums jų pasiskinti, parsinešti. Ir rankos būdavo užimtos malkomis, tačiau pasidžiaugdavome jomis nors ten pat miške. Taip gražu pavasarį gamtoje; vistiek, kokiose sąlygose žmogus būna, kokiame krašte, vistiek pavasaris kiekvieną linksmina, vistiek mielos paukštelių giesmės, augalų kvapas, gėlių grožis. Ir mes nors trumpam užmiršdavome savo vargą, sunkią dalią, klausydamos girios giesmininkų ir džiaugdamosi gamta.

Birželio pradžioje išvedė kelias brigadas į kitą darbą — velėnuoti geležinkelio šlaitų. Ta pati geležinkelio linija, kuria mes atvykome, matyt, neseniai buvo ištiesta, be abejo, kalinių rankomis. Šlaitai dar buvo nesutvarkyti, reikėjo ant smėlio ir žvyro gana stačių krantų užkloti velėnas ir kuoleliais jas prisegioti, kad nenukristų žemyn. Iš žalios vejos kirtome kastuvais ir dalbomis siaurus velėnų ruožus ir ant neštuvų užsidėjusios dviese nešėme ant šlaitų. Kitos kuoleliais prikalinėjo velėnas. Sunku buvo velėnas iškirsti, kastuvai skverbiant linko, nes buvo blogos kokybės. Be to, jie buvo visai neaštrūs. Kotai visų įrankių buvo nenudailinti, tik kirviu aptašyti, grubūs, vos kiek padirbėjus, rankos likdavo pūslėtos ir kruvinos. Neštuvai irgi grubiai nutašyti, sunkūs, o mes silpnos, svyruojančios, kaip ožkos pavasarį. Stengėmės kuo mažiau dėti ant neštuvų, bet ne visada pavykdavo prasprukti pro brigadininkės akis. Ji vis sukėsi tarp tų, kurios krovė velėnas ant neštuvų, ir pati uždėliojo daugiau, kur jai atrodė per mažai nešančios. Lakstė ji pykdama, plūsdamosi, priekaištaudama. Kitaip ji ir negali, nes tada jai pačiai teks nešti velėnas. Gerkle lengviau dirbti, negu rankomis.

Dirbome po 10 valandų: išeidavome į darbą 8 val. ryto, grįždavome po 8-tos val. vakaro. Dvi valandos pietų pertraukos. Per pietus eidavome į zoną pavalgyti. Šiek tiek laiko likdavo ir poilsiui. Vakare grįžusios būdavome pervargusios, kaip šimeliai po medžioklės. Miegodavome kaip užmuštos nuo 10 v. vakaro iki 6 val. ryto. Aštuonios valandos saldaus miego, nors ir ant kietų lentų ir alkanais pilvais, vis dėlto grąžindavo mums išsekusias jėgas. Rytą vėl pajėgėme tempti savo sunkią vargo naštą. Lauke bent oro pakankamai. Pakvėpuoti tyru laukų ir miškų oru — tai lygu medaus pavalgyti, mums tvankiame ore per žiemą ištūnojusioms. Nėra blogo, kas neišeitų į gerą Maisto davinys buvo toks pat, kaip ir visą laiką. Ryte sriubos dubenėlis. Visą laiką čia davė avižinių kruopų sriubą. Duonos po 650 gr., cukraus 27 gr. Juodos kavos duodavo ryte ir vakare. Dieną pietums sriubos tas pats puslitris ir košės geras šaukštas. Košė irgi tik kruopos ir vanduo, tik jau kruopos būdavo kitokios, kai kada miežinės arba prosų, geltonos sėklos, labai nemaistingos. Prosų košę vadindavome medine koše, nes kruopos primena medžių piuvenas. Vakare gaudavome vėl avižinės sriubos dubenėlį ir džiovininkę silkę. Dalis kalinių šiuo maistu negyveno, turėjo priedo iš siuntinių, bet didesnė dalis turėjo gyventi šiuo maistu. Daržovių visai negaudavome. Bulvių visą laiką nė matyti neteko. Labai norėjome, seilė varvėdavo pagalvojus.

Kartą ėjome į mišką malkų kažkokiomis žemomis vietomis. Senosios kalinės ėmė rauti kažkokius lapus ir valgyti. Griebėm ir mes. Pasirodo, drėgnose, žemose vietose auga augalai, kurių pailgi lapai turi česnako skonį ir kvapą. Jie galima valgyti. Šaknys mažos, nieko iš jų naudos, bet tais lapais gerokai pasiganėme. Tik, žinoma, ilgai ganytis mums neleido, kareiviai nuvarė prie darbų į mišką. Kitos buvo nuėjusios į kareivių būstinę grindų plauti, pasakojo, kad kareivių prieangyje stovėjusi statinė pilna tų česnakų, matyt, ir kareivaims duoda vietoje daržovių. Jie irgi vargu ką geresnio maisto gauna.

Maška

Buvo 15 birželio. Velėnavome geležinkelio šlaitus. Po pietų grįžome į darbą ir susėdusios ilsėjomės. Senosios kalinės pasidarė kažkokios neramios. Viena atsinešė prisirovusi ilgos, panašios į lietuvišką sardį žolės ir ėmė pinti vainiką žemyn nu-karusiom žolių kasomis. Nusipynus užsidėjo ant galvos. Mes, naujokės, nesupratome, kodėl tas vainikas, kam jis reikalingas.

Greitai sužinojome. Iš pradžių lakstė aplinkui nedidelis skaičius mažų musyčių. Jų skaičius greitai augo. Iki vakaro jau mirgėjo pilnas oras, musė prie musės, net matyti buvo sunku. Griebėm ir mes tokius vainikus pinti. Nusilaužėme beržų šakelių, mosavome, bet vistiek neapsigynėme. Jos lindo į akis, už apykaklės ir kitur, kur tik buvo slapesnės, suprakaitavusios kūno vietos. Kando žiauriai. Kam įkando į veidą, ištino veidai, kitoms varvėjo kraujo srovelės per veidus. Vienas sugėlė daugiau, kitas mažiau, bet visoms buvo vargas dirbti. Viena ranka nuolatos buvo užimta apsigynimui. Vakare sustojusios patikrinimui visos spardėmės, blaškėmės, kovojome su kur kas gausingesniu milijoniniu "liaudies priešu". Laimei, jos nelindo į barakus, miegojome ramiai.

Tas muses rusiškai vadina "maška". Mūsiškės kitos neištardavo kaip reikiant, joms išeidavo "meška". Tai buvo mažos musytės, panašios į lietuviškus mašaliukus, žemaičių vadinamus kuisiais. Tie kuisiai Lietuvoje irgi kanda. Jkandimo vietoje jautresniam organizmui iššoka raudonas gūželis. Žemaičiai ir priežodį turi: "kuisė, varmā nastuov darmā". Varmais vadinami uodai, o žodis darmai — tai rusicizmas, reiškia "nestovi dyki". Bendrine kalba išeitų: kuisiai ir uodai nestovi dyki. reiškia, kandžiojasi, medžioja. Taigi toji "maška" panaši į tuos kuisius. Tačiau tos musės yra šiek tiek didesnės, tamsiai žalios spalvos ir kietos, net sutrinti ne visada pasiseka. O jų įkandimas daug skaudesnis ir nuodingesnis už kuisių. Jeigu daug sukanda, sako, žmogus gali net mirti. Geriau, jei iš įkandimo vietos išbėga kraujas, tada netinsta ta vieta. Žodžiu, gražusis pavasaris mums buvo sugadintas tų kraugerių. Nebegalėjome laisvai kvėpuoti grynu, maloniu laukų ir miškų oru. Darbas, ir taip jau sunkus, katorginis, virto tikra kankyne, juo labiau, kad neturėjome jokių apsaugos priemonių nei pritaikytų drabužių. Darbo kolonose duoda sukneles ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, "nakamarninkus" (apdangalus nuo uodų) ant galvos užsimauti. Tai yra maišeliai, iš medžiagos pasiūti su įstatytu tiulio langeliu veidui pridengti, kad būtų galima matyti ir kvėpuoti. Nors mes dirbome sunkiai, bet vistiek tų priemonių negavome, nes mūsų kolona buvo laikoma ne darbo kolona.

Kartą belaukdamos patikrinimo, ėmėme filosofuoti, nagrinėti Darvino teoriją ir priėjome išvados, kad iki baigiant bausmę mums turėtų išaugti uodegos. Pagal Darvino evoliucijos teoriją, gyviai prisitaiko prie aplinkos sąlygų ir reikalavimų.

Mums dabar uodegos labai praverstų gintis nuo tos "maškos". Per ilgą metų eilę gal ir mūsų organizmas prisitaikys prie aplinkos sąlygų ir reikalavimų, t.y. išaugins uodegas, kolei baigsime terminą, ypač dvidešimtpenkinės.

Etapas

Vos keletą dienų teteko mums kovoti šioje kolonoje "beginklėms" su tąja "maška". Vieną dieną — buvo arti birželio pabaiga — nieko nevedė į darbą. Netrukus pražygiavo keli uniformuoti viršininkai su planšetėmis pašonėse. Tai buvo jau tikrieji "čičikovai" — mirusių sielų pirkliai. Jų tarpe, kaip vėliau patyrėme, buvo ir gydytojas. Visos kolonos kalinės turėjo praeiti medicininę apžiūrą. Kiekviena brigadininke vedė savo brigadą. Reikėjo eiti pas gydytoją nusirengus iki pusei. Gydytojas šiek tiek paklausė širdį, plaučius, o kai kurių visai neklausė, leido kuo skubiausiai, nes gerai apžiūrėti per dieną kelis šimtus žmonių buvo neįmanoma. Sveikata buvo vertinama kategorijomis: I, II, III. Sveikiausios buvo pirmos kategorijos, silpnesnės — antros ir dar silpnesnės — trečios. Gal ir daugiau buvo tų kategorijų, mums niekas nepaaiškino, pačios gaudėmės iš apžiūros duomenų. Brigadininkės tuos duomenis turėdavo, iš jų ir sužinodavome. Pereinamajame punkte taip pat buvome skirstomos kategorijomis; dabar skirstė iš naujo. Kaip vėliau patyrėme, tos kategorijos daugiau pareidavo ne nuo sveikatos, bet nuo darbininkų pareikalavimo. Taip buvo daugeliui, kad silpnas, nesveikas žmogus būdavo skiriamas į pirmą kategoriją dėl to, kad sunkaus darbo kolonoje reikėjo darbininkų. Taip buvo ir man: naujoje kolonoje sužinojau, kad esu pirmos kategorijos, nors buvau menka, paliegusi ir turėjau būti antros kategorijos.

Po komisijos, rodos, rytojaus dieną buvome pašauktos į etapą, t.y. išvažiuoti. Ne visas pašaukė, gal apie du ar tris šimtus. Įsakė pasiruošti su daiktais. Kilo baisus aliarmas, bėgiojimai, nervinimasis. Reikėjo atsiskaityti su paliekama kolona, atiduoti gautus čiužinius, pagalvėles, antklodes, rankšluosčius, puodukus. Paklodžių neturėjome — jų neduodavo. Kurios turėjo atsivežusios ar iš siuntinių, tos pasiklodavo. Sriubos, dubenėlius išduodavo su sriuba ir pavalgius reikėdavo palikti. Šaukštų šioje kolonoje nedavė. Daug kas turėjo savus, o kas neturėjo, skolindavosi iš kitų arba srėbdavo sriubą iš paties dubenėlio, pasilenkusios prie stalo, apžiodamos dubenėlio kraštą. Rankšluosčiai buvo pailgi geltonos drobės gabalai, atsiūtais kraštais, visose kolonose buvo tokie patys. Rankšluosčius, kartu ir duodamas apatines kelnaites ir trumpus marškinėlius, vadinamus "maikėmis", kas 10 dienų surinkdavo išskalbti. Tai būdavo pirties dienomis. Visose kolonose visada, išskyrus kokius išimtinius atvejus, kas 10 dienų vesdavo į pirtį. Taip buvo kalėjimuos, taip ir kolonose. Einant į pirtį, duodavo mažiuką gabaliuką muilo. Skalbiniai dažnai būdavo blogai išskalbti, nes tam skiriamą muilą tikriausiai, kaip visur valdžios įstaigose (laisvėje), didelę dalį išvogdavo, pradedant nuo viršininkų, baigiant prižiūrėtojais, komendantėmis ir skalbėjomis. Visi tykojo ką nugriebti, nes visur visko trūko. Be to šiame krašte vogimas virtęs tokiu papročiu, kad visi, kas ką nutverdami, glemžia, negalvodami, reikia ar nereikia to daikto.

Grįžkime prie atsiskaitančiųjų.

Susitvarkiusios sekančią dieną iš pat ryto buvome pašauktos su daiktais išeiti į gatvę, prie vartų. Kaip visada, sustojome po penkias. Šaukė pagal dokumentus. Pašauktoji pavarde turėjo atsakyti vardą, tėvo vardą, straipsnį, pagal kurį nubausta, ir bausmės metų skaičių, pvz. man reikėjo atsakyti: "Elena, Juozo, 58, la, 11 (piatdesiatosmaja, odin a, odinadcat, desiat let"). Kitokių čia beveik nebuvo, tik dešimtinės ir dvidešimtpenkinės, kitaip sakant, su "červoncu" ir su "pilna špūliuke". Daug buvo tokių, kurios dar vis nemokėjo tos atsakymo formulės, nesusigaudydavo, kada ką atsakyti, ir nežinojo tų savo straipsnių. Viršininkus tai labai pykdė. Jie rėkė, plūdosi, keikė, krovė "matais", bet tai nieko negelbėjo, — nė viena nuo to riksmo nepasidarė gudresnė: vieną iškeikus, sekanti vėl nežinodavo, kaip atsakinėti. Manau, kad viršininkams turėjo būti ne tik pikta, bet ir gėda, matant, kokios čia "politikierės" suvežtos. Kokia silpna turi būti valdžia, kuriai šitokie individai sudaro pavojų. Bet ar jie tai supranta?

Už vartų mūsų laukė didelis kareivių būrys, vadinamų konvojum. Ant šautuvų styrojo durtuvai, kaip ir visur čia Sibire kalinių kolonose. Surikiuotas po penkias vedė prie traukinio. Ši kelionė nebuvo tokia baisi, kaip ateinant, nes buvo sausi keliai. Tik toji "maška" nedavė ramybės, reikėjo muistytis, spardytis. Kareiviai be perstojimo rėkė, dažnai pridėdami "matų".

Mes tylėjome ir net nežinojome, ko jie rėkia, kuriai ką sako, mums atrodė, kad visos einame tvarkingai, kaip begalima.

Pagaliau mus pakrovė į traukinį, prekinius-gyvulinius vagonus, su visais įtaisais — išvietėmis ir dviejų aukštų narais. Supratome, kad veža kur nors toliau. Išeinant davė sauso maisto davinį. Gavome žuvies, duonos, cukraus, vandens turėjome vagonuose. Diena ir naktis praėjo traukinyje. Važiavome daugiausia miškais. Neprisimenu, ar tik vieną parą ar daugiau važiavome, tik prisimenu, kad rytą, saulei tekant, kėlėmės per upę. Tai buvo Angara. Matyt, kas nors iš prižiūrėtojų prasitarė upės pavadinimą.

Gražus buvo vaizdas saulei tekant. Vienas upės krantas status, uoluotas, buvo matyti dideli akmenų masyvai. Viršuje — krūmai, medžiai. Atkabinėjo vagonus, užvežė ant kelto, stumdė, traukė, žvangino, nebuvo galima matyti, kas ką daro. Iš vagonų mūsų neišlaipino, pasijutome plaukiančios keltu su visu vagonu, — ir viskas. Didelė, plati toji Angara — Janisiejaus intakas. Kitoje upės pusėje toliau buvo matyti miestas. Vienos sakė, kad tai Bratskas, kitos — Zajarskas, bet tikrai nė viena nežinojo. Nelabai mums ir rūpėjo sužinoti, juk mes nė vieno iš jų nežinom, nepažįstam, visą laiką važiuojame, kaip katės maiše. Atrodė ir neverta domėtis, klausinėti kareivių ar prižiūrėtojų, kurie mūsų smalsumą nieku kitu neaiškina, kaip tik noru pabėgti.

Neprisimenu, kiek laiko dar važiavome, perkeltos per upę. Tik prisimenu, kad važiavome vietomis gana sunkiai, nes gelžkelio linija buvo nebaigta tvarkyti. Pylimai daug kur buvo siauri, vos išsiteko vieni bėgiai. Buvo nelygių vietų, klibančių bėgių ir visokių bėdų. Pagaliau sustojome prie mažos stotelės, prie kurios, virš durų, kabojo užrašas "Stancija Obvalnyj" ir skaičius, rodos, 481. Spėjome, kad tai nuotolis nuo kokio miesto ar Angaros upės. Sužinoti labai nesistengėme, niekas čia mūsų nedomino, kaip paprastai, buvome alkanos, nuvargusios nepatogioje kelionėje. Be to, mums rūpėjo tolimesnis mūsų likimas; žinojome, kad atvežė sunkiems darbams, alkiui ir visokioms bėdoms kęsti. Netoli ėjome pėsčios iki stovyklos. Tai buvo 46-ji kolona, pati baisiausia, nelaimingiausia iš visų, kurias teko praeiti! Tai buvo 1950 m. birželio mėn. pabaiga.

46 kolona

Kolonos vaizdas nieku nesiskyrė nuo kitų kolonų. Aukšta lentinė tvora su visais priedais — spygliuotomis vielomis, mirties zona, elektros lempučių eilėmis, prožektoriais kareivių sargybos būdelėse. Vartai, jų sargyba, barakai — viskas tas pats. Skirtumas buvo svarbiausia tas, kad palei vieną tvoros šoną anoj pusėj čia pat tekėjo upė, nelabai didelė. Stovykla buvo žemai slėnyje, kuris rudens metu virto neišbrendamu marmalynu. Čia ir gatvė buvo išgrįsta rąstais, kartimis. Į darbą eidamos, turėjome kopti į kalną, kaip iš kokios duobės.

Atvažiavus suleido mus į koloną su visomis įprastomis ceremonijomis. Prisimenu, diena buvo saulėta, karšta. Jokių gyventojų neradome, tačiau daug ženklų rodė, kad jų neseniai čia būta. Visur buvo įvairiausia netvarka. Iš karto pajutome, kad bus daug darbo, kol šiek tiek apsitvarkysime. Atvykome dar prieš pietus, bet maisto tą dieną negavome. Daugelis nebeturėjo ko valgyti, duotą maistą buvo pabaigusios. Kitos dar turėjo šiek tiek duonos ir sūrios žuvies. Greit visos pajutome troškulį. Buvo du šuliniai zonoje, bet jie buvo apgriauti, be jokių priemonių pasisemti. Kai kurios turėjo kareiviškus katiliukus, rišo juos prie virvelių ir sėmė vandenį. Koks buvo nusivylimas, kai paragavo tą vandenį: jis dvokė kažkokiu biauriu kvapu, negalima buvo jo gerti. Matyt, į šulinį buvo suversta visoki nešvarumai.

Prašėme prižiūrėtojų ir kareivių, kad duotų vandens. Siūlėmės pačios atsinešti iš upės, kad tik leistų išeiti pro vartus, bet viskas buvo veltui: prižiūrėtojai sakė, kad konvojai neleidžią. Prašėme konvojų, kurie stovėjo sargybos bokšteliuose, rėkėme, verkėme, plūdome, bet viskas veltui: vandens negavome iki kitos dienos pavakarės, kol neįtaisė per tvorą vamzdžio vandeniui pilti iš upės. Tik tada ir valgyti gavome, išvirė sriubos. O duonos negavome ir tą dieną, nes reikėjo sutaisyti krosnį, iškepti, išdalyti. Visur visko trūko, visur buvo visokios netvarkos, už tai reikėjo visoms kęsti badą ir troškulį.

Netrukus atvežė dar vieną etapą, tokių pat "stipruolių", net iš ligoninės paimtų po ligos. Taip susidarė apie 600 "mirusių sielų".

Mūsų užduotis buvo siaurą geležinkelio pylimą padaryti pakankamai platų, taip pat iškopti kalno siaurą kelią, padaryti platesnį.

Tokie darbai — tai įrodymas moterų lygiateisiškumo su vyrais, kuo SSSR taip didžiuojasi.

Kartą vienas viršininkas, žiūrėdamas į dirbančias kalines, galvą linguodamas sakė:

— O, moterys! Kokia tai darbo jėga!!!

Šioje kolonoje buvo kalinė lenkė žurnalistė. Ją vadindavome "pani Zosė''. Pavardės niekas neminėjo, net ir aš nesidomėjau. Iš viso, stovyklose mažai kas vadindavosi pavardėmis, daugiausia vardais. Toji žurnalistė buvo labai įdomi asmenybė, mėgdavau su ja pasikalbėti. Ji sakėsi aštuoniolika metų mokiusis, kol įsitvirtinusi savo profesijoj. Neteko sužinoti, už ką ji buvo nuteista. Aš nebuvau jai tiek artima, kad pasisakytų ką apie savo bylą. Čia net ne mada buvo klausinėti, kas už ką baustas, nebent tik kokia šneka priveda prie bylos reikalų. Ji mums daugiausia pasakodavo įvairių epizodų iš savo mokslo ir žurnalistinės praktikos. Buvo didelė optimistė, mokėdavo mus nuraminti, pamokyti kantrybės ir įtikinti, kad ilgai tokia padėtis negali tęstis. Vistiek bus kokia permaina ir mes vėl tapsime žmonėmis.

Taigi, kaip jau buvo sakyta, 1950 m. birželio pabaigoje atsidūriau už Angaros, palei naujai tiesiamą geležinkelio liniją, 46-je kolonoje.

Trečią dieną po atvykimo iškepė duonos. Ji buvo labai gardi po poros išbadautų dienų. Ji išliko gardi visus 4 mėnesius, kuriuos išbuvome šioje kolonoje. Ir iki šiolei ne sykį dar kartoju, kad niekur nebuvo tokios gardžios duonos, kaip 46-je kolonoje.

Per tas tris dienas apsitvarkėme zonoje tiek, kad jau galima gyventi. Sekančią dieną suskirstė brigadomis ir jau vedė į darbą. Kiekvienai brigadai davė po 4 arba daugiau kareivių, ginkluotų šautuvais su durtuvais ant vamzdžio, kaip ir visur kitur. Kareivius, kaip ir visur, vadinome konvojais. Dalis kalinių turėjo likti zonoje dirbančiosioms aptarnauti. Kita dalis (nedidelė) buvo nedirbanti tarp dirbančiųjų, tai buvo darbų vykdytoja ("prarabė"), tvarkytoja, atsakinga už darbininkų išvedimą į darbą ("nariadčikė), ir brigadininkės. Brigadoje būdavo apie 30 žmonių. Brigadininke nedirbdavo, tik prižiūrėdavo dirbančius, ragindavo, bardavo, spausdavo, kad daugiau padarytų. Visose stovyklose šitie rėksnių ir šnipų kadrai buvo vadinami "pridurkais". Jais daugiausia būdavo rusės arba ukrainietės. Pabaltietės labai retai tepatekdavo į "pridurkus", nes nesiimdavo šnipinėjimo, skundimo pareigų.

Toks pat pakabintas geležinkelio bėgio gabalas, kaip kitose kolonose, taip ir čia tarnavo paskelbti ryto kėlimąsi, išvedimą į darbą, pietus, darbo pradžią po pietų, darbo pabaigą, patikrinimą ir poilsį. Sunkaus plaktuko dūžiai į tą kabančią geležį buvo mūsų nuotaikų ir veiksmų reguliatorius.

*

Pirmasis darbo rytmetys buvo savotiškai įdomus. Nežinojome, nei kur eisim, nei ką dirbsim. Prieš išvedimą visoms padalijo įrankius: kastuvus ir kirkas. Gavome taip pat daug lazdų su pasmailintu galu, o prie kito prikalta lentelė su užrašu "Zaprietnaja zona" (draudžiamoji zona).

Įrankiai buvo grubiai nutašytais kotais, visai nedailinti, tik kirviu padaryti. Be to, labai sunkūs, net ir vyriškom rankom būtų ko kelti. Gavome dar keletą geležinių sunkių dalbų, rusiškai vadinamų lomomis, ir keletą sunkių kūjų. Iš tų įrankių jau lengva buvo suprasti, kad atvežė mus ne "pečenije perebiratj"

— sausainių perrinkinėti, kaip sakydavo rusės, kai norėdavo pabrėžti darbo lengvumą.

Išleidžiant pro vartus penketukais, prižiūrėtojas suskaičiavo ir perdavė už vartų stovintiems kareiviams. Tie vėl suskaičiavo. Konvojų viršininkas, paprastai, skaičiuoja priimamus kalinius. Viską užrašo ant medinių lentelių, panašių į šeimininkių vartojamus mėsai piaustyti. Tas lenteles palieka prie vartų sargybos namelyje, vadinamoje "vachtoje".

Prieš pradedant žygiuoti, konvojų vyresnysis pasakė taisykles, kurių privalo laikytis kaliniai, esantieji gretose, — kalinių vadinamą "maldą", kurios mes naujokės dar nebuvome girdėjusios, o vėliau girdėdavome kasdien, kada tik ėjome į darbą.

"Eiti žingsniu, neišsiskirstyti, neatsilikti, nesikalbėti, nuo žemės nieko nepakelti... Žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę laikomas pabėgimu (mėginimu pabėgti), konvojus panaudoja ginklą be įspėjimo (šauna be įspėjimo). Pirmyn!"

"Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia pirmyn..." Taip ir prisiminė internacionalo žodžiai. Jie mums dabar tiko labiau negu tiems, kurie prieš revoliuciją kumščius iškėlę giedojo: jie nebuvo nei tokie nužeminti, nei tokie alkani, nei tokie pavergti, taip išnaudojami; jų tikriausiai nebuvo ir tiek milijonų, kiek dabar čia visame Sibire. Pasirodo, laisvės, lygybės, brolybės

“Zapretka”

    PRIE UŽSILIKUSIOS “ZAPRETKOS”

(Eilėraštis, sukurtas Sibire jauno kalinio Klonio)

Tarp atžalų, krūmų, kelmų pūvančių
Viena užsilikusi stovi,
Primindama dieną vargų ir kančių,
Primindama žiaurią tikrovę.

Tave aš matydamas, rodos, girdžiu
Ir keiksmą tą rūstų ir grubų,
Ir skausmą jaučiu vienišųjų širdžių,
Matau, kaip ne vienas sukniubo.

Norėčiau tave dar giliau aš įsmeigti
Į juodąjį Sibiro molį,
Kad šimtmečių vėjai išverst neįveiktų,
Kiekvienas matytų iš tolo.

Kad žiemą snieguos ir tarp lapų žalių
Stovėtum kaip gėdos paminklas
Laikams, kai, pirmuosius čia skinant kelius,
Lydėjo sargybos ir ginklas.

skelbėjai despotizmu pralenkė net senovės Romos vergvaldžius, kurie vis dėlto savo vergus sočiau maitino.

Žygiavome netvarkingais geležinkelio bėgiais gal kokius 3-4 klm, vilkdamos ant pečių sunkius įrankius. Konvojai nuolatos rėkavo: "patianites", "nerastiagivatsia", "neatstavatj" (pasitempti, neišsiskirstyti, neatsilikti) ir kt. Silpnesnės atsilikdavo, ant jų dažniausiai ir rėkdavo. Bardavosi ir pačios kalinės, ypač rusės, ant atsiliekančių, nes jos trukdė stipresnėms, painiojosi po kojomis.

Nesutikome jokių laisvų žmonių kelyje, matyt, buvo draudžiama vaikščioti kalinių gyvenamose apylinkėse. O gal niekas negyveno toje apylinkėje? Abiem geležinkelio pusėm daugiausia miškus ir krūmus tematėme; jokių namų arti nebuvo matyti.

Pagaliau priėjome aukštą geležinkelio pylimą. Jis buvo siauras, vos išsiteko vieni geležinkelio bėgiai. Apačioje didžiulis slėnis, net galva svaigo žemyn pažvelgus.

Už to pylimo sustojome. Čia buvo akmeninis kalnas, jame prakirsta spraga geležinkeliui. Bėgiai jau buvo pratiesti, bet aplinkui juos — didžiausia netvarka. Visur riogsojo krūvos akmenų skeveldrų. Didžiuliai akmenys, namų dydžio, kabojo vienam ir kitam šone šlaituose. Baugu darėsi pasižvalgius, atrodė, kad jie gali nugriūti nuo aukštų krantų ir palaidoti visą brigadą. Abiem šonais ant kalno viršaus buvo matyti apkapotos arba visai nukirstos pušys. Tai sprogdinimo pasekmės. Kiek toliau pamatėme dar tebedirbančius sprogdintojus-vyrus, rusiškai vadinamus "burilščikais". Jie gręžė skyles didesnėse akmenų skeveldrose ir jas sprogdino. Prieš sprogdindami, mums rėkdavo bėgti toliau, kad nepasiektų lekiančios skeveldros. Sprogdintojai su mumis nekalbėjo, matyt, jie buvo nekaliniai. Laisviesiems draudžiama su kaliniais kalbėtis be būtino reikalo, — tiek, kiek reikia.

Pradėjome darbą. Tiesa, dar reikėtų pažymėti, kad, atvykusios į darbą, radome aukštą, liesą, gal kokių 50-ties metų žmogų. Tai buvo laisvas darbų vykdytojas, vadinamasis "prarabas". Nuo jo, kaip vėliau sužinojome, daug priklausė mūsų likimas.

Atvažiavo garvežys su dviem platformom. Gavome įsakymą tas platformas prikrauti akmenų, žvyro bei žemių. Galima buvo krauti, kas tik randama šlaituose palei bėgius. Brigadas suskirstė dar mažesnėmis grupėmis, po 7-8, vadinamomis grandimis ("zvinais"). Grandims paskirstė darbus. Vienos turėjo kapoti žemes, kur jų buvo, kitos skaldyti, smulkinti kūjais akmenų skeveldras, dar kitos krauti visą tą medžiagą ant platformų. Prikrovusios važiavo ant platformų ir kastuvais vertė visą platformų turinį žemyn į slėnį.

Normų iš pradžių nesakė, tik grasino, kad mažai tepadariusios gausime pabaudines maisto normas. Iki šiolei mes tokių nebuvome girdėjusios, užtat nustebome.

Mūsų grandis pateko prie žemių kasimo. Gavau dalbą sunkią, vos atkeliamą, grubiai aptašytu kotu. Laimei, davė skudurines pirštines — ne taip greitai sutrynė pūsles. Žemes krovėme į nedidelius, vienu tekiniu karučius ir vežėme lentiniu taku į krūvą prie bėgių. Mano jėgoms ir vienas ir kitas darbas buvo per sunkus. Dirbau, kiek įstengiau, bet daug padirbti negalėjau. Toji žemė buvo molis, sukietėjęs per milijonus metų; užtat reikėjo kirsti kaip plytą. Vežimėlis, tokio molio pakrautas, vežti irgi buvo nei mano, nei kitų tokių jėgoms. Tačiau vežėme. Ne sykį tie karučiai nusiversdavo nuo tų lentinių takų, tada tampydavomės, kol atitempdavome į vietą, nors jau tuščią, per visokius bruzgynus.

Lentelėmis su užrašu apsmaigėme ribas, iki kur galima mums vaikščioti. Gavome įspėjimą, kad, peržengusios ribą, būsime šaunamos be įspėjimo.

Prižiūrėtojas, vieną kitą atsivedęs prie lentelės, aiškino:

—    Tut žiznj — čia gyvenimas, — rodė šiapus lentelės, — A tam smertj — o ten mirtis, — parodė už lentelės.

Ir visa tai dėl to, kad nemėgintume bėgti. Ne kartą su pašaipa kalbėdavom apie tą jų įsivaizduotą baimę. Kur mes nubėgtume? Aplinkui miškais apaugę kalnai, arti nematyti gyvenamų vietovių. Nubėgtum stačiai meškoms ar vilkams į nasrus. Jeigu ir rastum kokį gyventoją, tai jis nepriims ir tuojau išduos milicijai. Visi tą patį badą ir vargą kenčia, tai vargu ar norės dalintis maistu, kurio visur trūksta.

Kartą ilgai laukėme vakare prie vartų ir sušnekome:

—    Kas būtų, jei mūsų neleistų įeiti pro tuos "pragaro vartus"? Ką mes darytume, kur dingtume? Koks būtų kalinių klyksmas?

Ne veltui žmonės turi priežodį: "Nė pekloj vietos negaus". Iš tikrųjų atrodo, kad ir pragare geriau, negu be vietos. O jie mus matavo kriminalinių kalinių "aršinu". Tie pabėgę plėšikauja, vagia ir randa draugų...

*

Pats vidurvasaris, karšta, saulė kepina. Nusirengėme iki "maikių". Laimei, čia nebuvo "maškų". Vos viena kita lakstė ore, lengva buvo apsiginti. Jos nemėgsta sauso oro, daugiausia veisiasi drėgnose vietose.

Troškulys kankino, bet vandens neturėjome. Prašėme konvojų, kad leistų atsinešti vandens iš upelio, bet neleido. Pagaliau mūsų klyksmas pasiekė savo: gavome atsigerti iš garvežio dvokiančio dervuoto vandens. Sustojome į eilę, kurios turėjome katiliukus ar kitokius indelius, gavome vandens, gėrėme ir indų neturinčias girdėme. Ir taip visą laiką, kiek ten dirbome, tas garvežys mus gelbėjo nuo troškulio. Ne sykį kalbėdavome tarp savęs, kad, laisvėje gyvendamos, būtume apsirgusios nuo tokio vandens, o čia mums niekas nekenkė, visos buvome sveikos.

Atėjo pietų metas. Nuvedė mus į nuošalią patogią vietą tarp krūmų. Ten stovėjo katilas pilnas garuojančio valgio. Duona buvo padalyta iš ryto. Kiekviena nešėmės likutį su savimi; jos davė, kaip ir visur, 650 gr. Kai kurios jau buvo visą suvalgiusios, pietums nebeturėjo.

Gavome po gerą samtį (pusę litro) geros sriubos su žirniais ir miežinėm kruopom. Riebalų nebuvo, tačiau ir kruopos su žirniais sudarė gerą maistą; visa bėda tik, kad jos davė permažai taip sunkiai dirbančioms. Tačiau niekas nesiskundė, nes nebuvo kam skųstis, taip pat ir jokios vilties tuo ką nors laimėti. Pietų pertrauka buvo viena valanda.

Dirbome 10 valandų. Vakare vos kojas vilkome, o dar toks kelias pareiti. Įrankius tempėme į stovyklą. Palikti darbo vietoje nesaugu.

Vakare gavome po dubenėlį "medinės" sriubos (prosų) ir po saują mažų, labai sūrių, apdžiūvusių žuvyčių, rusių vadinamų "galavastikais" (didžgalvėmis) Rusės pasakojo, kad jos vartojamos laukams tręšti (žinoma, kol dar nesūdytos). Juodos kavos visur visada duodavo rytais ir vakarais. Vos nepamiršau paminėti, kad dar gaudavome vadinamųjų mielių. Tai buvo parauginti ruginiai miltai su vandeniu. Iš pradžių mums nepatiko, vėliau pripratome ir mielai gerdavome; tik nedaug ir jų tegau-davome — po stiklinę dienai. Retkarčiais gaudavome "chvoj" (spyglinės). Tai buvo sunka, nuoviros pušų spyglių. Ta spyglinė būdavo karti, kaip pragaro derva pasakose, bet vistiek gerdavome, nes tai buvo vaistas nuo cingos, kuri kankina visus šio krašto žmones. Žinojome, kad turime gauti cukraus po 27 gramus, bet jo nedavė. Laukėme, tikėjomės gauti iš karto už visas dienas (taip kartais būdavo, kai neatveža), bet nesulaukėme. Netrukus ir duonos normą sumažino iki 400 gr. Klausėme kodėl, niekas nenorėjo aiškinti. Pagaliau pranešė, kad mes neiš-dirbusios normos. Klausinėjome, kokia ta norma. Atsakymo išsigandome: mums paaiškino, kad kiekvienai moteriai esanti norma pakrauti ant platformos 11 kubinių metrų akmenų arba žemių, o kapojančioms žemes reikią iškopti per dieną 8 kubinius metrus. Oficialiai mums to nepaskelbė, žinios ėjo tik paskalomis, šnabždais. Taigi buvome pasodintos ant "štrafnos paikės" ("baudžiamosios", arba "bausmės", normos). Pilną normą gaudavome tik sekmadieniais, nes tai nedarbo diena. Tačiau tik teoriškai buvo nedarbo diena. Iš tikrųjų retai tegavome pailsėti, — surasdavo kokio nors darbo zonoje arba išvesdavo už zonos malkų.

Keletą savaičių gavome maistą be druskos. Iš pradžių buvo labai biauru valgyti tą sriubą ir košę visai be skonio, vėliau apsipratome, nebebuvo taip šlykštu.

Mes, naujokės iš Lietuvos, dar turėjome šiokių tokių maisto atsargų iš siuntinių (cukraus, lašinių), užtat dar stipriau laikėmės, o senosios kalinės, ypač rusės, gyveno vien gaunamu maistu. Laimė, kad čia buvo politinių stovykla; jeigu taip su kriminaliniais būtume kartu, tai jos viską atimtų, gal dar pasmaugtų. Daug tokių įvykių žmonės matė mišriose stovyklose. Politinių stovyklose, ypač moterų, neteko girdėti nei žudynių, nei plėšikavimų, net ir vagysčių retai pasitaikydavo, nes čia visi buvo dori žmonės, nepratę prie visokių nusikaltimų.

Dalytis tuos turimus trupinius su visomis nebuvo prasmės, nes mes tiek neturėjome, kad keli šimtai žmonių bent po trupinėlį gautų. Joms vistiek nieko nepadės, ir mes pačios badausim.

Taip praėjo vienas mėnuo ir kitas... Viršininkas kažkur dingo. Pasakojo, kad jis išvažiavęs į Rygą, ten gyvenanti jo žmona su vaikais. Kiti žemesnieji viršininkėliai viešpatavo, kaip norėjo, nejausdami jokios atsakomybės už badaujančius žmones. Jokia komisija neatvažiavo. Nei laiškų, nei siuntinių neatvežė apie du mėnesius.

Pagaliau vieną dieną, kai jau pylimas buvo gerokai paplatėjęs, atvažiavo kažkoks traukinys ir atvežė keletą siuntinių iš senosios kolonos, taip pat ir laiškų.

Atsakymo į parašytus šioje kolonoje laiškus negavome. Matyt, tie mūsų laiškai visai nebuvo išsiųsti, niekas jais nesirūpino, numetė kur nors, ir viskas.

Atsimenu, gavau ir aš siuntinėlį su maisto produktais. Tai buvo didelė parama. Atsiuntė visai svetimi žmonės iš Lietuvos.

*

Vasara buvo sausa, graži. Mums tai buvo didelė laimė. Jei kada palydovo, tai be galo sunku būdavo klampoti po tą molį arba mesti ant platformos šlapią žemę. "Maškų" nebuvo, taigi atsimetė didelė kančios dalis.

Vieną sekmadienį surikiavo mus ir išvedė už vartų. Manėme — malkų eisime, tačiau greit pamatėme, kad mus veda kažkur toli. Kelias ne visur buvo sausas, daug kur buvo balos, per jas nutiestas medinis kelias iš nestorų karčių. Ėjome apie 10 klm. Priėjome stovyklą. Ji buvo "negyva", kitaip sakant, be žmonių. Daug ženklų rodė, kad čia dar neseniai būta žmonių. Ir ne bet kokių, o kultūringų žmonių būta. Barakai stovėjo panašia tvarka, kaip visose stovyklose. Gatvėje pamatėme stulpelius, ant kurių viršuje stovėjo skiedriniai ketvirtainiai krepšeliai su žemėmis ir išdžiūvusiomis, nepalaistytomis gėlėmis. Viduje baltos sienos buvo išpaišytos gražiais paveikslais, iš kurių buvo galima atspėti, kur būta valgyklos, kur ambulatorijos ir kt. Akis išpūtusios žvalgėmės į tuos paveikslus ir gėrėjomės jais. Jautėmės, kaip kokiame pasakų pasaulyje, užsimiršusios, kur esame. Tačiau neilgai teko džiaugtis, — tuojau gavome uždavinius, Vienoms įsakė lupti duris, kitoms langus, dar kitoms geležines plokštes su lankainiais (rinkėmis) išplėšti iš krosnių, taip pat orkaites. Supratome, kad mus čia atvedė plėšikauti. Ar jie turėjo teisę, ar darė slapta, nežinia. Bet tą buvusį gražų lagerį palikome išdarkytą, apgrobtą. Greičiausiai į jį atveš vėl kokį kalinių kontingentą, ir jie vargs, kęs visus trūkumus, kol susitaisys tuos apiplėštus namus, kuriems net krosnių durelės buvo išluptos. Gaila buvo tokios gražios, tvarkingos stovyklos. Visoms buvo įdomu, kas ten gyveno, visos klausinėjome viena kitą. Pagaliau pašnabždom praėjo gandas, kad ten gyvenę japonai, karo belaisviai. Jie atlikę pirmuosius šio geležinkelio tiesimo darbus. Smulkesnių žinių neatėjo, mums užteko ir tų; matyt, kas nors iš prižiūrėtojų prasitarė brigadininkėms. Paprastai tokiais atvejais prižiūrėtojai vengia kalbėti su kaliniais, jiems draudžiama.

Pagaliau visą grobį sunešėme į krūvą ir gavome paskyrimą, kam ką nešti. Visokių daiktų buvo — gelžgalių ir medinių. Žiūrėjome į tą krūvą ir jautėmės tikri "trofejčikai" (grobikai), kurių daug teko matyti per karą ir tuojau po karo Lietuvoje.

Mūsų grandis, keturios moterys, buvome paskirtos nešti vienerias duris. Kiekviena užsidėjome po kampą ant peties ir žygiavome. Keliu eiti — ir tai jau sunku, nes durys buvo sunkios; bet tais mediniais rąstais eiti buvo tikra kankynė. Rąstai buvo netašyti, apvalūs, kai kur nuzulinti, slidūs arba įlūžę. Jei viena užkliūva ar suklumpa, kitoms daužo pečius durimis. Žodžiu — tikra Golgota...

Parneštus daiktus palikome už stovyklos zonos, matyt, viršininkams ir prižiūrėtojams jie buvo reikalingi. Grįžome išvargusios, alkanos ir pasipiktinusios savo nuveiktu darbu. Nėra abejonės, kad į tą stovyklą dar atvyks kaliniai, nes geležinkelis visur dar nebaigtas, dar daug reikės darbo. Atvykę keiks grobikus, kaip mes keikėme, nors ir nežinos, kurioje pusėje jie yra.

*

Slinko dienos, viena į kitą panašios, mūsų jėgos seko. Pareinant iš darbo, čia viena, čia kita ėmė virsti, kitos turėjo nešti, bet ir tos — vos paeina. Tai vis iš bado. Net kareiviai ėmė mūsų gailėtis. Konvojų viršininkas kartą užpuolė tą laisvąjį darbų vykdytoją už tas pabaudines normas; girdi, jau žmonės kojomis nebepaeiną. Vykdytojas išdidžiai pasipūtė ir ėmė bartis, rėkti. Kareivis ištiesė į jį šautuvą, grasindamas nušauti. Bet senis nepabūgo: visu ūgiu palinko pirmyn, ištiesė kaklą ir paprašė šauti. Kareivis, žinoma, nešovė, nes pats nenorėjo būti nušautas. Mes išsigandome, kad tik neiššautų pykčio apakintas, džiaugėmės, kad jis susivaldė. Mums šis incidentas buvo moralinė paguoda, nes to kareivio asmenyje pamatėme draugą, panašų belaisvį, kaip ir mes.

Kas iš tos moralinės paramos, kad mes jau virtome skeletais, daugelis ėmė sirgti. Pavydėjome tai, kuriai didelis šlaito akmuo užgriuvęs sutraiškė ranką. Ją išvežė į ligoninę, ji išliks gyva. O mes galime čia likti palaidotos, nes jau visų jėgos baigiasi.

Vieną dieną gavome netikėtai pietums kažkokių sklindžių (blynų) šalia sriubos; matyt, gerina maistą, kad visai nenuvirstume. Griebėme, valgėme. Pavalgiusios beveik visos vėmėme. Kitą dieną vėl tas pats. Skundėmės sanitarinės dalies viršininkui, tas ramino mus, kad priprasim. Tačiau mes nepripratome: bado verčiamos valgėm ir vėmėm. Vėmėm ir valgėm, nes buvom alkanos. Vieną kartą kelios, sutikusios sanitarinės dalies viršininką, ėmė verkdamos skųstis, kad tų sklindžių negalima valgyti. Viršininkas nuėjo su jomis kartu į virtuvę, paprašė sklindžio ir čia pat suvalgė, norėdamas įrodyti, kad juos galima valgyti. Tuoj pat, dar tebekalbant, jis ėmė žagsėti ir, nubėgęs už namo kampo, sklindį išvėmė. "Pabieda za nami" — mūsų pergalė! Sklindžiai buvo išimti iš apyvartos. Pasirodo, jie buvo kepami iš sugedusių bulvinių miltų.

Sklindžių vieton nieko mums nedavė. Visą laiką "pabaudinė" norma. Cukraus iš viso nedavė. Rugsėjo mėnuo jau buvo šaltesnis ir lietus dažniau palijo. Atrodė, kad jau vistiek žūsime toje duobėje. Pylimas jau buvo gana platus. Sunku buvo įtikėti, kad tokie šešėliai galėjo tiek darbo padaryti.

Moterys ėmė dažniau sirgti. Vaistų beveik jokių nebuvo. Turėjo ambulatorijoje kažkokių baltų miltelių dėžutėje, panašioje į dantų miltelius, ir visoms iš jos duodavo, nežiūrint, kokia liga kuri sirgo.

Kartą nuėjo trys mūsų tautietės į ambulatoriją ir netrukus parėjo juokdamosi pro ašaras. Viena skundėsi širdimi, antroji — kojų reumatu, vos galėjo paeiti, trečioji — nuolatiniais temperatūros pakilimais. Na, ir pagydė tos daktarės! Tai, kiuri skundėsi širdimi, apvedė jodu ruoželį aplink širdies plotą. Toji, kuriai suko sąnarius reumatas, gavo tų baltų miltelių išgerti iš tos dėžutės. (Esą tai buvę milteliai nuo vidurių ligų). O tai, kuri skundėsi temperatūra, pasakė, kad vyro reikia. Nė vienos neatleido nuo darbo, nors ir nedaktaras galėjo matyti, kad jos serga. Toks gydymas tik pasipiktinimą sukėlė. Padėtis buvo beviltiška. Galvojome, kad esame čia atvežtos sunaikinti, tik dar prieš sunaikindami nori išnaudoti iki paskutinio gyvybės lašo. Tikrojo stovyklos viršininko nebuvo. Kiti nieku daugiau nesirūpino, tik kad darbas būtų vykdomas. "Pridurkai" irgi kiek galėdami spaudė vos begyvas tas dirbančiąsias, neatsižvelgdami nei į jų sveikatą, nei į sąlygas. Ambulatorijoje vienas didžiulis kambarys jau buvo pilnas nebepasikeliančių silpnų ligonių. Stipresniosios gulėjo barakuose. Ligos kriterijus buvo temperatūra. Kurios neturėjo pakilusios temperatūros, vistiek nebuvo atleidžiamos nuo darbo, nors ir kojų nebepavilko.

O rudenį oras pasidarė biaurus. Dažnai lijo. Konvojai sėdėjo apsisiautę brezentiniais apsiaustais, kaip būdose, o mes neturėjome jokių apsaugos priemonių nuo lietaus. Tos vatinės permirkdavo kiaurai, kojos peršlapdavo, ant batų dar vilkdavome sunkius aplipusio molio luitus. Iš kur mums ėmėsi tiek stiprybės pakelti tą visą vargą, ir šiandien man neaišku.

Laukėme, kad nors kokia komisija atvažiuotų, kad bent kas pamatytų, kaip mes atrodome, bet niekas niekur nesirodė, ne kelyje jokio žmogaus nesutikdavome. Tiesa, dar vasarą vieną kartą buvome sutikusios žmonių, eidamos į darbą. Šalia geležinkelio vienoje vietoje buvo apdegusio miško plotas. Ten buvo būrys vyrų. Jie piovė medžius, matyt, malkoms. Mums praeinant, vienas jų sušuko lietuviškai:

—    Ar lietuvių yra?

—    Yra, yra, —sušuko viena mūsiškė. Kareivis tuojau šoko prie jos grūmodamas ir keikdamas "matais". "Ja tebia dam yra yra" — užbaigė. (Aš tau duosiu yra yra). Tuo baigėsi šneka; visos tylėjome ir džiaugėmis, kad tuo pasibaigė, kad anoji negavo smūgio.

*

Apie spalio vidurį vieną vakarą pajutau kažkokį neįprastą šiurpą. Greit ėmė drebėti visas kūnas. Nuėjau į ambulatoriją, pastatė termometrą. Matyt, daug buvo karščio, kad tuojau nuvedė į ligoninę ir paguldė. Girdėjau, minėjo maliariją. Atguliau, slaugė apklostė, šiurpas dar ilgai krėtė, net lova drebėjo. Gavau vaistų, geltonų tablečių. Jas vadino atrichinu. Ryte vėl davė dvi tokias pat geltonas tabletes. Ir taip kasdien. Jokio skausmo pradžioje nebuvo, tik didelis silpnumas. Į trečią dieną ėmė skaudėti dešinį šoną, sunku buvo kvėpuoti, sunku pajudėti. (Buvo greičiau plaučių uždegimas, ne maliarija). Taip beveik be sąmonės pragulėjau kelias dienas. Nieko daugiau neatsiminiau, kai pagerėjau, tik tas geltonas tabletes. Pagaliau krizė praėjo, pasidarė kiek geriau, pradėjau šiek tiek valgyti. Temperatūra svyravo — čia aukšta, čia nukrenta žemiau normos. Tautietės aplankydavo, kalbindavo, bet aš ne viską suprasdavau. Tarpais akys aptemdavo, nieko nematydavau. Blogai girdėjau ir beveik visai neturėjau atminties. Veidas pasidarė geltonas, kaip tos tabletės, o akys atrodė kaip negyvos, stiklinės. Lankytojos man patarė nebeimti tų geltonų tablečių, išspiauti jas, kai slaugės nematys. Tokios didelės vaistų dozės, kaip vėliau sužinojau, ne sykį nuvarydavo kalines į kapus. Tos daktarės buvo dažnai bėdos daktarės. Jos buvo taip pat kalinės — "pridurkai". Tikrasis sanitarinės dalies (rusiškai "sančastės") vedėjas būdavo laisvasis, bet ir tas nebūdavo kaip reikiant gydytojas, o tik felčeris ar šundaktaris, kur fronte ar kariuomenėje sanitaru tarnavęs. Kur čia pritektų kiekvienai stovyklai gydytojų; net miestuose jų trūko. Pasitaikydavo iš kalinių ir gerų gydytojų, bet jie visada gaudavo dirbti ne savo darbą, nes nesutikdavo šnipinėti ar varyti į darbą sergančių kalinių. Ambulatorijose dirbdavo kokie prisiplakėliai, pataikūnai, šnipai. Tokios buvo daktarės ir šioje kolonoje.

Paklausiau patarimo, nebeėmiau tų vaistų. Čia tik svarbu numušti temperatūrą ir kuo greičiau išvaryti vėl į darbą. O kad žmogui sugadins širdį, jiems tai nesvarbu. Jaučiau, kad širdis vos bekliba. Pradėjau sveikti. Valgyti davė geriau, negu sveikosioms. Kartą buvau maloniai nustebinta, kai man padavė skardinę dėžutę su mėsos konservais ir pamačiau užrašą "Made in U.S.A.". Tai buvo malta mėsa. Seniai bebuvau mačiusi tokių dalykų. O amerikietiškų iš viso nebuvau mačiusi.

Po truputį ėmiau taisytis, bet į darbą manęs vis nevarė. Tautietės dažnai aplankydavo, pasakojo, kaip aš ligos metu kliedėjus, nepažinus žmonių, nesąmones šnekėjus. Kartais pažiūrėdavau į veidrodžio šukę ir išsigąsdavau savo geltonos odos spalvos ir klaikių stiklinių akių, kurios dar vis kaip reikiant nematė.

Vieną dieną baisus įvykis sukrėtė visą mūsų stovyklą. Dar tebegulėjau ligoninėje. Vieną popietę išgirdome prie ambulatorijos kažkokį triukšmą ir dejavimą. Kažką atnešė į ambulatoriją. Netrukus įbėgo slaugė ir pasakė, kad brigadininke Marija Reznik traukinio suvažinėta. Ji nukritus nuo platformos, traukiniui pasijudinus. Nupiauta jai viena ranka aukščiau alkūnės ir viena koja per šlaunį. Toji slaugė skubiai nuiminėjo mažas marlines užuolaidėles nuo mūsų kambario langų; sakė, neturį marlės ligonei aptvarstyti. Tos užuolaidos bus tvarsčiai. Nežinia, ar jie bent išskalbė jas, ar uždėjo tokias dulkinas ant žaizdų. Tai visoms mums rūpėjo.

Už sienos, ambulatorijoje, girdėjosi siaubingas ligonės dejavimas. Ji maurojo, kaip koks žvėris storu balsu. Dažnai kartojo "doktor, doktor"... Matyt, daktaras tvarstė žaizdas, išiminėjo sutrupintus kaulus. Girdėjosi kaulų barškėjimas, metant į aliumininį dubenėlį. O mes visos verkėme, verkėme...

Aptvarstytą ją tuojau išvežė į didelę kalimų ligoninę. Visas mūsų kalines veždavo į vadinamąją 4-tą ligoninę. Man neteko jos matyti. Vėliau teko girdėti, kad toji ligonė dirbanti raštinėje. Kalbėjo, kad ji esanti maskvietė. Atvažiavęs aplankyti ją jos tėvas. Šiaip politinių kalinių aplankyti nebuvo galima, bet jai padaryta išimtis — davę pasimatyti su tėvu. Daugiau neteko niekada nieko apie ją išgirsti.

*

Laiškų taip ir nesulaukėme, taip pat ir siuntinių šiuo adresu. Tie keli vasarą atėjo iš 30-tos kolonos, ir viskas. Tikriausiai jie mūsų laiškų neišsiuntė ir mūsų artimieji nežinojo, kur mes esame. Buvome gyvos palaidotos toje duobėje. Prisimenu, sunkiausiu ligos metu, kada galvojau, kad mirtis artėja, nieko daugiau nebuvo gaila, tik nenorėjau būti čia palaidota toje purvinoje duobėje. Mirti nebijojau, nes toks gyvenimas sunkesnis už mirtį, o pagerėjimo nebuvo vilties sulaukti. Tačiau mirtis neatėjo, pradėjau stiprėti. Maistą čia davė geresnį, jėgos pamažu grįžo. Jau ir vaikščioti pradėjau, bet vis dar ligoninėje. Stebėjaus ir pati, nes kitas, vos pakilusias iš ligos patalo tuojau siųsdavo į darbą. Prisimenu vieną ukrainietę. Ji turėjo keletą didelių šunvočių. Viena ant šlaunies arbatinės lėkštelės dydžio dar tebebuvo neužgydyta, ir vistiek ją šlubuojančią išvarė į darbą.

Pagaliau ir mane išrašė iš ligoninės. Parėjau į baraką, visos apstojusios žiūrėjo, kaip į dausų žvėrį. Tik vėliau viena kita prasitardavo, kad niekas nebetikėjo mano išgijimu. Tiesą pasaldus, ir išgijimas buvo menkas. Atrodžiau tikra "dachadiaga" — išsekėlė. Veidas buvo geltonas, kaip vaškas, akyse viskas mirgėjo, šokinėjo, silpnai begirdėjau ir nebeturėjau atminties. Galvodavau, kad geriau būčiau numirus, jeigu tokia likčiau visam gyvenimui. O jeigu nebepasitaisysiu, kaip reikės gyventi, kur dingti ir bausmę atbuvus...

Išėjau į darbą, bet brigadininke man nedavė jokio darbo. Apmetė liūdnu žvilgsniu, kaip lapė papiautą gaidį, kuris savo liesumu atrodė nevertas patirtos rizikos, ir jokio uždavinio nedavė. Daugiausia sėdėjau arba dirbau, ką pati norėjau, niekas nieko nesakė, žodžiu, buvau iškritus iš rikiuotės. Žemė jau buvo gerokai sušalus; kitos irgi tik valė bėgius nuo akmenų ir žvyro. Pylimas jau buvo pakankamai platus.

Kaip praslinko ta diena darbe, mažai prisimenu, tik žinau, kad buvo liūdna, liūdna... Žiemoti šioje stovykloje buvo neįmanoma. Jei niekur neišveš, tai vistiek per žiemą išmirsime nuo bado ir šalčio. Didesnė dalis jau buvome išsekusios iki visiško bejėgiškumo.

*

Pažymėtina, kad čia su mumis buvo dvi pulk. Semionovo dukterys, to paties, kuris buvo pakartas kaip kontrrevoliucionierius — baltųjų vadas. Jis buvo radęs prieglaudą Kinijoje, o užėjus tenai komunistams, buvo suimtas. Kalbėjo, kad vyresniosios dukters vyras buvo taip pat kalinamas šioje apylinkėje. Jaunesnioji buvo graži, labai įdomi ir išsilavinusi, nevengdavo kalbėti įvairiomis temomis. Vyresnioji buvo liguista, tyli, atrodė palūžus. Vargšės, jos kentė už tėvą. Tikriausiai jos nieko nebuvo pakenkusios raudonajai revoliucijai, nes tada dar buvo per jaunos.

Tik tą vieną dieną ir beteko išeiti į darbą. Sekančią dieną nė vienos nebeišvedė į darbą. Gavom įsakymą ruoštis išvykti. Ruošimasis nieku nesiskyrė nuo kitų, gal tik tuo, kad vietoje gailesčio jautėme džiaugsmą. Nieko nepalikome žiemoti, nė su kuo nereikėjo atsisveikinti, kaip dažnai būna išvykstančioms; užtat visos džiaugėmės. Kur mus benuvežtų, kur bepadėtų, vistiek, manėme, bus geriau, negu čia.

Neprisimenu nei kiek važiavome, nei kaip važiavome, nei į kurią pusę. Mano daiktus nešė kitos, pati nepajėgiau nešti. Važiavau ligonių vagone. Tokių buvo nemaža.

15 kolona

Atvykome į 15-tqją koloną. Tai buvo nedarbo kolona. Mus atvežė atgaivinti po visiško nualinimo. Matyt, įsitikino, kad nepavyks, kaip žydeliui arklį, nupratinti nuo valgymo, tai ir pakeitė taktiką.

Žmonių šioje stovykloje neradome, tačiau ir netvarkos nebuvo, gal viršininkas buvo rūpestingesnis.

Pasigedome nedaugelio buvusių draugių. Vėliau sužinojome, kad jos buvo nuvežtos į 9-tą koloną miškų kirsti, nes buvo stipresnės. Kai kurios visai silpnos išvežtos į didžiąją — 4-tąją ligoninę.

Viršininkas liūdnai apžvelgė mus priimdamas; nujautė, kad daug kruopų reikės, kolei atpenės mus bent iki vidutiniško kalinio išvaizdos. Tokių skeletų nė vienas viršininkas nepageidauja, bet turbūt nedarbo kolonos neturi teisės "mirusių sielų" pasirinkti.

Prisimenu, naujieji viršininkai klausinėjo apie mūsų buvusias gyvenimo sąlygas. Mes skundėmės, pasakojome visas buvusias bėdas kuone verkdamos. Skundėme vilką vilkui. Bet šį kartą vilkas buvo mums geresnis: netrukus gavome po visą kilogramą cukraus kiekviena. Viršininkas sakėsi išreikalavęs už neatiduotą anoje kolonoje. Mums priklausė daug daugiau, bet daugiau kaip kilogramą asmeniui nesą galima tokiais atvejais gauti.

*

Apžiūrėjo mus daktaras. Ir jis stebėjosi tokiu mūsų, "mirusių sielų", nualinamu.

Daktarui sakiau, kad sunkiai sirgau maliarija. Bet jis sakė manąs, kad man buvo kas kita. Vėliau sužinojau, kad mano kartotekoje jis užrašė — plaučių tuberkuliozę. Matyt, dar tie plaučiai nebuvo pasveikę.

Dar keletą savaičių negalėjau skaityti, raidės šokinėjo, negirdėjau kaip reikiant, ir atmintis buvo bloga. Bet palengva keitėsi geltona odos spalva, grįžo jutimai, organizmas ėmė atsigauti. Vaistų jokių nedavė. Pusę metų nedavė nieko dirbti.

Parašėme laiškus į namus. Netruko nei poros mėnesių, pradėjome gauti atsakymus ir siuntinius. Atseit, mūsų laiškai buvo laiku išsiųsti, ir atėjusius laiškus mums atiduodavo.

Gavau laišką. Rašė, kad virš metų negavę iš manęs jokios žinios. Greit atėjo siuntinys, beveik tik maisto produktų. Gavau cukraus, kumpio, gerą gabalą lašinių, ir dar šio to. Žadėjo netrukus vėl pasiųsti kitą siuntinį. Stovykloje duodamas maistas irgi buvo šiek tiek geresnis. Baudos normų čia visai nebuvo. Į darbą eidavo stipresnės, sveikesnės, bet ir tos nedaug tedirbdavo, tik stovyklą aptarnaudavo. Malkas taip pat nešte nešdavo iš miško.

Visos palengva taisėmės. Grįžtant jėgoms, grįžo ir viltys... Viltys išeiti į laisvę, viltys grįžti į toli paliktą tėvynę, pamatyti savuosius...

Ši stovykla savo išvaizda buvo panaši į kitas. Matyt, visos stovyklos buvo statomos pagal tą patį standartą. Maistas irgi buvo toks pat, kaip ir kitose stovyklose, išskyrus 46-ją koloną. Svarbiausia, kad čia gaudavome siuntinius. Tarp gaunančių ir negaunančioms šis tas kliūva. Laiko turėdamos, dirbdavome rankdarbius: iš visokių skudurėlių, siūlgalių, išardytų kojinių likučių stengėmės ką nors nauja padaryti. Viršininkai, nusižiūrėję, kas ką moka, irgi pradėjo prašinėti šį tą jiems padaryti. Šiuo atveju pabaltietės turėjo geriausią vardą. Mažiausiai sugebėjo rusės. Matyt, jų gyvenimas buvo per sunkus, kad būtų galėjusios užsiiminėti rankdarbiais. Kartą viena rusė, priekaištingai nusiteikus savųjų atžvilgiu, pasakė:

—    Jūs visko mokate; jūs mezgate, jūs siuvate, o mūsų moterys nieko nemoka.

—    Užtat jos moka medžius kirsti, akmenis skaldyti, žemę kasti; jas anksčiau sulygino su vyru, net ir su arkliu, — pasakė viena mūsiškė. — Mes tokių darbų nepajėgiame.

Knygų nei laikraščių neskaitėme. Buvo kultūros dalies viršininkas ir kažkoks kabinetas, vadinamas KVČ; ten duodavo paskaityti laikraščių, bet mūsiškės, t.y. lietuvės ir apskritai pabaltietės, tenai neidavome. Reta temokėjome rusiškai skaityti ir suprasti. Be to, žinojome, kad kiekvienas mūsų žingsnis šnipinėjamas, geriau nepasirodyti gudria, išmanančia ir kuo nors besidominčia, greit gali susilaukti įtarimo priešvalstybine veikla arba susilaukti pasiūlymo šnipinėti, ko visos labiausiai bijojom. Baiminomės ir savųjų įtarimo, apkalbų. Labai greit buvo galima likti apšaukta šnipe dėl kokio atsitiktinio pasikalbėjimo su viršininku ar prižiūrėtoju. O jeigu nors retkarčiais pradėtum eiti į kokį kabinetą, tai, be abejo, susilauktum didžiausios nešlovės savųjų tarpe. Ypač tamsesnės kaimo moterėlės greitai daro sprendimus ir greitai su įniršimu platina gandus, manydamos didelį patriotinį darbą atliekančios. Jos tai daro gerais norais, turbūt ir Viešpats joms atleis, nes jos nežino, ką daro. Tie gandai greitai išsiplatina per visas kitas stovyklas, nes žmonės nuolatos vežiojami iš vienos į kitą stovyklą, maišosi, apvažinėja didelius platus. Paaiškėjus neteisybei, ir labiausiai norint, atšaukti nebeįmanoma — nebepajėgsi nei visų žinančių sugaudyti, nei įtikinti. Užtat rimtosios moterys, išgirdusios gandą, ieškodavo jo "šaknų", ir beveik visada paaiškėdavo, kad gandas buvo neteisingas. Teko būti vieno panašaus įvykio liudininke.

Į šią koloną atvažiavo vėliau iš ligoninės nedidelis etapas; buvo keletas ir mūsų tautiečių. Greitai susidraugavome, visos atrodė geros moterys, visos buvo senesnio amžiaus.

Atėjo Vasario 16-ji — mūsų tautinė šventė, Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo sukakties diena. Bolševikų uždrausta apie ją ir užsiminti. Ryšium su šia diena ne vienas atsidūrė kalėjime.

Rytą po patikrinimo sveikinome viena kitą, linkėjome laisvės mums ir Tėvynei, tarėmės pasimelsti suėjusios už kenčiančią Tėvynę.

Viena iš mūsų pasveikino taip pat vieną iš tų vėliau atvykusiųjų iš ligoninės. Kita, kartu su ja atvykusi, pribėgo išsigandus prie tos sveikinusios ir ėmė šnabždėti:

— Ką tu padarei! Ką tu padarei! Ji yra šnipė, ji mus visas dabar įduos.

Anoji iš karto nepatikėjo, paprašė įrodymų, iš kur ji žinanti, reikią ištirti. įtariančioji papasakojo mačius ligoninėje ją kalbant su prižiūrėtoju už palatos durų. Prižiūrėtojas jai davęs kažkokį popierių. Netrukus prasidėjusi baisi krata, ligonių daiktų, esančių saugojimo kameroje, peržiūrėjimas, ir toji moteris buvusi prie tos kratos. Nesą abejonės, kad ji skundus kitas ligones.

Netikinčioji nuėjo pas įtariamąją ir stačiai užklausė:

— Maryte, žmonės kalba, kad tu esi šnipė. Ar tu nežinai, už ką tave įtarinėja? Mes norime išaiškinti, iš kur, už ką tos kalbos?

Ta kad ims verkti, raudoti, ir sustabdyti negalima. Paaiškinus apie tuos prižiūrėtojo raštus ir kratas, ji viską papasakojo. Pasirodo, ji mokanti rusiškai ne tik kalbėti, bet ir skaityti. Buvo eilinis kalinių daiktų patikrinimas. Kadangi ji buvo sveikesnė ir mokėjo skaityti, ją paėmė į talką, davė sąrašą ir įsakė pagal sąrašą pakviesti stipresniąsias, galinčias vaikščioti ligones, kad ateitų į saugojimo kamerą, peržiūrint jos daiktus. Kita gulinti ligonė, pro plyšį šį tą pamačius, pasidarė išvadas. Ir vėliau teko girdėti ne vieną atveją, kur žmonės bereikalingai nukentėdavo. Komunistų sąmoningai visur sėjama šėtoniška žmogaus žmogumi nepasitikėjimo sėkla duoda jiems gausų derlių, daugiausia per žmonių nesupratimą. Ir tie šnipai jiems ne tiek reikalingi, kiek nepasitikėjimas ir įtarinėjimai žmonių, net ir tautų tarpe.

*

Pavasariop jau visos buvome gerokai atsigavusios, ypač nedirbančiosios arba mažai dirbančios. Nujautėme, kad pavasarį vėl atvažiuos "Oičikovai" ir "nupirks" mus vėl sunkiems darbams, naujam nualinimui. Toks čia buvo visų likimas. Laimė, dar mes gavome nors kelis mėnesius pailsėti, nežmoniško nuvarymo dėka; kitur jokio poilsio nėra, dirba žiemą vasarą.

Mintis apie "etapą" mus gąsdino. Atėjo balandžio mėnuo — pirmoji diena. Buvo sekmadienis. Į darbą niekas nėjo. Po patikrinimo visos miegojo arba šnekučiavosi ant savo narų. Atėjo viena mūsiškių iš lauko ir, sutikus tarpduryje dvi ukrainietes, pasakė joms, kad šaukia į etapą gretimame barake. Greitai ateisią pas mus. Dar pridūrė, kad niekam nesakytų, ir pati nuėjo į tą baraką, kuriame "šaukė".

Netrukus sugrįžus į savo baraką, rado čia didžiausią turgų. Vienos rengėsi kitais drabužiais, kitos dėliojosi daiktus, dar kitos lakstė po aslą. Visas barakas ūžė, kaip suerzintų bičių avilys. Jai atėjus, kelios apipuolė, reikalaudamos daugiau žinių. O ji iškilmingai pareiškė, kad PIRMA BALANDŽIO — apgaulės diena.

Daugumas juokėsi, kitos pyko, o apgavusioji jautėsi kaip Napaleonas Europą užkariavęs. Kai kurios patarė jai džiaugtis, kad esanti speclagery; jeigu taip pas kriminalinius, tai tokiu atveju reikėtų avansu pasirūpinti savo kaulams maišiuką.

Juo toliau į pavasarį, juo labiau baiminomės dėl būsimo etapo; ėmėme ir sapne sapnuoti ir kiekviena proga kalbėti. Dar daugiau kalbų sukėlė gydytojo atvykimas. Vėl medicininė peržiūra po pusės metų, tas pats ir gydytojas atvyko. Vėl visos ėjome, brigadininkės vedamos, iki pusei nusirengusios pas daktarą. Manęs visai nepaklausė, nežiūrėjo, kažką parašė kartotekoje ir paleido eiti atgal. Kaip vėliau sužinojau, man užrašė tą pačią plaučių tuberkuliozę, kurią buvo "radęs" prieš pusę metų.

Gavau II kategoriją, nes buvau jau visai pasitaisius, gerai mačiau, girdėjau ir atmintis sugrįžo. Buvusioji 46-tos kolonos mano brigadininke kartą pasakė:

— Netikėjau, kad iš tavęs bebus žmogus, kokia tu tada buvai!

Visos paliegėlės buvo pasitaisiusios; atėjo laikas ir joms eiti į darbą. Pradėjom nešioti sukirstas malkas. Eidavome apie porą kilometrų į mišką, pasiimdavome po pagalį po kiekviena ranka ir nešdavome į stovyklą.

Vieną rytą stovėjome prie vartų, laukėme išvedamos. Atėjo viršininkas ir įsakė visoms eiti į barakus, šiandien niekas į darbą neisią.

Kas gi daugiau? — išvažiuosime, medicinos peržiūra buvo, viskas aišku.

Neilgai trukus atėjo viršininkas, popieriais nešinas, bet ne dėl etapo, o dėl paskolos valstybei.

Laisvieji žmonės kasmet privalėjo pirkti valstybės paskolos lakštus. Buvo reikalaujama pasirašyti pažadą duoti vieno mėnesio uždarbį. Atskaitydavo lygiomis dalimis per 10 mėn. ir išduodavo obligacijas, kurias žadėjo vėliau išpirkti.

Ir štai valstybė panorėjo gauti paskolos ir iš kalinių, kuriems už darbą nieko nemoka, kuriems net maisto pakankamai neduoda.

Iš kur kaliniai turėjo pinigų? Ogi iš siuntinių arba pašto perlaidomis atsiųstų iš savo artimųjų. Pinigų į rankas neduodavo. Jie likdavo pas viršininkus, išduodavo kvitą. Retai kada ką atveždavo nusipirkti. Tie pinigai gulėdavo be naudos. Jų ir prireikė valstybei. Viršininko pareiškimu, turėjome pasirašyti už pusę turimos sumos. Po vieną buvome iššauktos visos turinčios pinigų ir pasirašėme.

Prisimenu, turėjau 100 rublių. Pasirašiau už 50. Neseniai buvau gavus siuntinį, jame buvo 20 rublių. Viršininkas kažkodėl man juos atidavė. Paprastai neduodavo į rankas. Gal dėl to, kad nedaug buvo. Dabar jis atsiminė ir tuos 20 rublių ir paprašė 10 rublių atnešti iš barako. Žinoma, atnešiau. Gavau kvitą, kad pas juos esą mano obligacijų už 60 rublių. (Tą kvitą, grįždama į Lietuvą, parsivežiau; obligacijų mums neatidavė. 1961 m. prie Chruščiovo jos visos buvo nubrauktos, neapmokėtos visiems gyventojams. Valstybinė paskola liko prievartine auka valstybei). Pasipiktinimas tokiu blogiau negu elgetos terbos konfiskavimu buvo didelis, bet niekas nieko nesakė, nesipriešino, nes tai būtų paskaityta drausmės laužymu. Už akių daugelis keikė, kaip keikdavo žmonės laisvėje, kai jiems atimdavo varganas kapeikas.

Ir netikėk žmogus sapnais. Kaip tik tą naktį, prieš pasirašant paskolą, sapnavau, kad uniformuotas čekistas šukavo man galvą. Pasijuokiau kai kurioms iš tokio keisto sapno, o jis tą pačią dieną išsipildė — buvome "apšukuotos" visos, ne tik aš viena.

Ta proga šiek tiek apie sapnus.

Turbūt visuose kraštuose ir visais laikais kalinių geriausia pramoga yra sapnų pasakojimas ir aiškinimas. Paimkime ir Senojo Įstatymo — žydų istoriją, ir ten randame pavyzdį. Izraelio sūnus Juozapas, patekęs į kalėjimą pas Egipto karalių, pagarsėjo kalinių tarpe aiškindamas sapnus.

Lietuvoje esant kalėjime, taip pat ši pramoga mums paįvairindavo ir sutrumpindavo nuobodžias valandas. Stovyklose taip pat sapnai ir jų aiškinimas užimdavo pasikalbėjimuose svarbiausią vietą. Buvo tikinčių ir buvo netikinčių sapnų reikšmingumu; bet kalbėti apie juos visiems buvo įdomu. Iš jų kildavo įvairiausių temų pokalbiams. Jie padėdavo mums užsimiršti apie savo vargą, pabūti laisviems, pagyventi vizijomis ir svajonėmis. Jų dėka mes apsilankydavome savo tėvynėje, gimtuose namuose, pamatydavome savo artimuosius, mylimuosius, draugus ir bičiulius, neaplenkdami, žinoma, ir priešų, ypač egzekutorių tardytojų. Visa, kas buvo iškentėta, pergyventa, vėl atgydavo mūsų sąmonėje. Ir po daugelio metų žmonės neišsivaduoja iš tų žiauriai į sąmonę įsirėžusių pergyvenimų, kurie atgyja per sapnus.

Laisvėje netikėjau sapnais, bet buvo keletas įvykių, kada jie man pasirodė pranašiški. Čia, stovykloje, taip pat buvo tokių pranašiškų atvejų, pvz., tas čekisto šukavimas. Joks nujautimas negalėjo to sapno sukelti, nes įvykis buvo nelauktas ir netikėtas, iki šiolei negirdėtas, nežinomas. Užtat dabar pradėjau nuo griežto sprendimo susilaikyti.

Velykos

Kaip praėjo Kalėdų šventės, neatsimenu, nes dar buvau ligonis. Bet Velykos šioje kolonoje pasiliko nepamirštamos. Neprisimenu, kada buvo Velykų šventės šiais metais, datą pamiršau. Prisimenu tik, kad gražiai jas atšventėme. Ši šventė visada būna sekmadienį. Kaip tik pasitaikė diena, kad niekur prie zonos darbų nevedė. Kai kada sekmadienis būdavo net sunkesnis už darbo dieną. Reikėdavo ką nors dirbti zonoje, pvz., blakes šutinti. Blakių čia buvo pilna visose stovyklose. Retkarčiais šiek tiek jas apnaikindavome. Jokių vaistų nebuvo. Naikindavome šutinimu. Kieme užkaisdavo vandens katilą. Griaudavome savo narus, plėšdavome lentas ir mirkydavome jų galus verdančiame vandenyje. Visai jų neišnaikindavome, tik apmažindavome.

Sekmadieniais būdavo ir visoki daiktų tikrinimai, kurie taip pat labai vargindavo.

Šis Velykų sekmadienis buvo laisvas. Tačiau iš vakaro nebuvome tuo tikros. Nutarėme atšvęsti ankstį rytą, prieš kėlimą, viename barake, kuriame daugiausia buvo mūsų tautiečių. Sekmadieniais keldavo septintą valandą, t.y. vieną valandą vėliau. Nutarėme pradėti šventę 6 v., kad ji iki kėlimo būtų baigta.

Iš vakaro paruošėme maistą, pasidarėme duoninius "tortus", kremą, vadinamą "musu", ir kt., kas ką turėjome. Kremą darydavome iš duodamų gerti mielių. Pridėdavome cukraus ir ilgai plakdavome, iki pasidarydavo papurusių putų masė. Valgyti buvo gana gardus.

Rytą, prieš šešias, susirinkome ir sudėjome viską ant stalo. Šeštą pradėjome pamaldas. Viena turėjo maldaknygę, kažkur gautą ir kažkaip išsaugotą (per kratas atimdavo), ja ir naudojomės. Atskaitėme mišių maldas, pagiedojome "Per Tavo šventą prisikėlimą" ir "Linksma diena mums nušvito". Po pamaldų viena iš mūsų pasakė sveikinimo kalbą: sveikino visas ir visus tautiečius, kurie čia vargsta, tuos, kurie Lietuvoje, ir tuos, kurie svetimuose kraštuose prieglaudą radę, visiems išsakė gražiausius linkėjimus ir prašė Dievą atsiųsti jiems mintį, jausmą, kad mes juos sveikiname. Paguostos gražiai praskambėjusių giesmių ir gražių, viltingų žodžių, pakelta nuotaika valgėme tuos varganus Velykų pusryčius, skubėdamos, kad atėjęs kelti prižiūrėtojas nepamatytų mūsų šventės. Suspėjome užbaigti laiku, — niekas nieko nesakė. Gal vėliau kokia šnipė ir pranešė, bet jau — šaukštai po pietų. Už tokius "nusikaltimus", paprastai, nebausdavo, tik užklupę vietoje sutrukdydavo šventės ar pamaldų eigą, išvaikydavo dalyves.

Velykos lengviau būdavo švęsti, nes prižiūrėtojai ir visoki sekliai, kurių daugumas buvo rusai, nežinodavo mūsų — katalikų švenčių datos, nes Velykos kilnojama šventė. Nelabai jie susigaudydavo ir Kalėdų šventėse, nes rusai ir ukrainiečiai Kalėdas ir Naujus Metus švenčia pagal senąjį kalendorių, t.y. 13 dienų vėliau. Dažnai jie nekreipdavo dėmesio (tyčia ar netyčia) į tas mūsų šventes. Blogiau būdavo ukrainietėms — jų šventes visi persekiotojai žinodavo (ne vienas gal ir patys švęsdavo); užtat joms būdavo sunku pasislėpti. Kartais net iš anksto būdavo duodami įspėjimai, kad neruoštų jokių švenčių, o pačių švenčių metu sekimas pagyvintas.

Negaliu nieko atsiminti, kaip šioje kolonoje praleidome Kalėdas. Visiškai nieko neprisimenu, turbūt pramiegojau. Kai tik atvykome į šią koloną, nedirbančiosios, kurių tarpe buvau ir aš, buvome išsekusios, išvargusios ir didesnę paros dalį miegodavome. Tas poilsis mus ir atgaivino. Galimas dalykas, kad nieko šventėms neruošėme, užtat ir nepaliko jokio įspūdžio. O gal aš pati negalėjau šventėje dalyvauti, gal atmintis tuo laikotarpiu buvo neveikli. Žodžiu, Kalėdas pramiegojau. Laimė, kad bent iki Velykų pajėgiau tiek pasitaisyti, kad galėjau aktyviai jose dalyvauti ir dar po daugelio metų jas atsiminti.

Ne kartą pagalvoju, kad žmogus vargo daugiau pakelia, negu prabangos. Mes buvome baisios pažiūrėti, nualintos, išsekusios, bet buvome stiprios, pajėgėme nugalėti ligas, šaltį ir visokius nepatogumus. Kiek žinau, nė viena iš tų "skeletų" nenumirė, visos pasveiko, net ir tos, kurios buvo išvežtos į ligoninę. Vargas žmogų užgrūdina, geros sąlygos daro žmogų trapesnį, visko pabūgstantį, greit apsergantį, išlepusį, ištižusį, dažnai ir bevalį.

Ši kolona neturėjo arklių nei jokių kitų susisiekimo priemonių. Atrodo, kad ir žmoniško kelio neturėjo, tik geležinkelis buvo arti. Nuo jo kalinius pėsčius atvesdavo. Malkas nešėme nešte. Maistą atveždavo traukiniais. Aplinkui buvo tik miškai, nematyti jokio kaimo nei miesto. Visai nežinojome, kurioje vietoje esame. Tai mūsų ir nedomino, — jokios naudos iš to žinojimo.

*

Net apsidžiaugiau, kai išvedė į darbą. Malonu pabūti miške, pakvėpuoti pušų oru. Nusibodo kelis mėnesius lindėti barake. Kad dar būtų galima ramiai pabūti, o čia vis kas nors trukdo; čia švaros prižiūrėtojai ateina, išvelka iki nuogumo ir siūles varto; čia koks viršininkas įeina — turi šokti nuo viršaus žemyn ir išsitempti; čia krata daroma, vėl visur išvarto, visus pašalius, vėl vargas, kol susitvarkai. Tie tikrinimai irgi įkyrus daiktas. J darbą išėjus išvengi tų įkyrių lankytojų. Ypač įkyrėjęs buvo vienas prižiūrėtojas. Kasdien jis vaikščiodavo po barakus, ieškodamas priekabių, nuolatos kibdavo už švarą. Nešvara būdavo, jei rasdavo ant sienos pakabintą maišiuką su muilu, dantų šepetuku, dantų milteliais, šukomis ir kt. Ne visos turėdavo tuos daiktus-reikmenis; daugiausia turėdavo iš siuntinių, nes nusipirkti nebuvo kur, kad ir turėjome pinigų kvitus. Tuos visus reikmenis laikyti ant guolio nepatogu, užtat mėgindavome kur nors pakabinti. O tas prižiūrėtojas, kaip tyčia, užsispyręs neleisdavo. Kada jis budėdavo, būdavo visur girdimi barniai, keiksmai, kraudavo "matais", net baugu klausyti. Iš daugelio vis kuri nors jam užkliūdavo. Dažniausiai keikdavo ant nesančiųjų, ant išėjusiųjų į darbą, o klausytis turėjo pasilikusios namie, visai nieku nenusikaltusios. Toks jau žmogaus įprotis — ant ko nors nulieti suirzusią tulžį.

Kitas prižiūrėtojas buvo jaunas. Tas visai nesikeikdavo, užtat buvo visoms nuostabu. Jis vietoj "matų" sakydavo "jolka zelionaja" arba "jolki paiki" (egle žalioji, eglės lazdos). Mes jį ir vadinome "Jolka Zelionaja". Jis, atrodė iš kalbos, buvo rusas, bet jame nebuvo "russkovo ducha" (rusiškos dvasios) t.y. nesikeikė "matais".

Visą laiką visur mus lydėjo tie keiksmai. Turbūt nėra biauresnių keiksmų niekur pasaulyje. Tai atviros blevyzgos, dergimas motinos, dažnai dar anas piktasis prižiūrėtojas pridėdavo "Boga matj" (Dievo Motina). Tikrai, nė žemaičių keiksmų šedevras — "šimts pūrų aguonų, ant kiekvienos aguonos po šimtą velnių" — negali konkuruoti su rusiškais matais. Iš pradžių buvo labai biauru, bet su laiku pripratome, kaip amerikiečiai prie modernios muzikos. Jeigu kada nebegirdi, tai instinktyviai pasigendi to "russkovo ducha", kaip tame anekdote.

Kartą Rusijoje reikėję išrinkti deklamatorių. Iš daugelio kandidatų vis nė vienas netikęs, vis buvęs priekaištas, kad "russkovo ducha net" (nėra rusiškos dvasios). Pagaliau vieną gabų literatą beegzaminuodami taip įpykinę, kad jis po kiekvieno sakinio ėmęs krauti "matais". Visi nudžiugo, pajutę "russ-ką duchą", ir tas konkursą laimėjęs.

Teko girdėti ir kitą anekdotą.

Indijos ministras pirmininkas Nehru, važinėdamas po Sovietų S-gą, mokęsis rusų kalbos. Viskas sekėsi gerai, tik skundęsis negalįs suprasti kur dėti skirtį ("artikelį"), nes rusai kalbėdami vartoją jį netaisyklingai — čia sakinio pradžioje, čia viduryje, čia pabaigoje. Kai jam buvę paaiškinta, kad rusų kalboje skirties nėra, tai jis priminęs tuos "matus", mat, buvo palaikęs skirtimis.

*

Buvo dar ir trečias prižiūrėtojas, pavarde Daraškovas. Iš jo paties sužinojome ir tą pavardę. Tas atrodė liguistas, suvargęs, visada kuo nors skųsdavosi net kalinėms. Matyt, buvo nesveikas, nes vėliau išgirdome, kad jis miręs. Jis kai kada prasišnekėdavo, ko nepadarydavo kiti prižiūrėtojai ar viršininkai, nors kartais matydavome iš viso jų elgesio, kad jie yra taip pat, kaip ir mes, kaliniai, nepatenkinti savo padėtimi ir esama tvarka.

Kartą, sekmadienį, jis atėjo į mūsų sekciją. Sekcija buvo vadinamas vienas barako kambarys — didelis su dviem krosnim vidury aslos viename ir kitame gale. Sekcijoje gyvendavo apie 100 žmonių, kartais ir daugiau, kai trūkdavo vietų, kartais mažiau, kai žmonių sumažėdavo. Barakas, paprastai, turėdavo dvi sekcijas.

Mano guolis buvo ant aukštutinių narų, gale, tarp galinės sienos ir krosnies. Priešais, kitoje pusėje, gyveno dvi jaunos maskvietės — "pridurkai", labai puošnios, gražios, išsidažiusios, gražiau rengėsi, nes buvo gerų, inteligentiškų šeimų dukterys (kalbėjo, kad viena buvo profesoriaus duktė — Pokrovska), matyt, namiškių šelpiamos, rūpinamos. Jos visą laiką "pridurkavo" — sunkaus darbo nedirbo. Jos ir savo "kambarį" už krosnies, ant žemutinių narų, laikė papuoštą neįprastais kalinėms daiktais ir ant bendro stalo ties savo narais užsitiesė staltiesę ir pasistatė kažkokių dirbtinių gėlių vazelę. Šis kampelis už krosnies atrodė kažkaip prabangiai; to nebuvo kituose kampuose, anoje krosnies pusėje, sekcijos vidury. Pasirodo, ir kalėjime nėra lygybės, kurią taip drąsiai skelbia sovietinė propaganda; ką bekalbėti už kalėjimų ir stovyklų sienų.

Grįžkime prie atėjusio Daraškovo. Jis palengva perėjo baraką. Daugelis mūsų ilsėjomės ant savo guolių. Išgirdusios "Vnimanije ženščiny", šokome nuo guolių ir išsitempusios laukėme "valdžios" ateinant. Praėjo tylėdamas visą baraką iki to išpuošto užkrosnio. Čia viską apžvelgė ir sušuko: "A čto zdies, Amerika? A tam (parodė galvos linktelėjimu, atsigrįžęs į visą baraką) Sovietskij Sojuz?" (Kas čia, Amerika? O ten Sovietų Sąjunga?)

Tos dvi merginos kad ims juoktis. O mes, jų padrąsintos, irgi ėmėme kvatotis. Nusijuokusios jos ėmė jį provokoti. Jis pasijuto pagautas, nes Sovietų S-goje visur visiems skelbiama, kad Amerika esąs vargo kraštas su milijonais badaujančių bedarbių ir darbininkių. Tik kapitalistai, išnaudotojai gerai gyveną, o visi kiti vargą kenčią. O Sovietų Sąjunga esanti laimingiausia pasaulyje šalis. Šalis, kur nėra išnaudojimo. Šis šūkis nuolatos kartojamas spaudoje ir paskaitose. Kartojamas, žinoma, kabutėse, jis su ironija ir tų milijonų Sibiro tremtinių ir kalinių, kenčiančių negirdėtą pasaulyje išnaudojimą. Teisingai viena kalinė rumune pasakė:

— Tai valstybė: politika pastatyta ant melo, ekonomika — ant vagystės.

Šis prižiūrėtojas, užsimiršęs ar iš piktumo, pasakė teisybę ir pats išsigando. Tų "pridurkų" merginų užklaustas, ar Amerikoje yra geriau, negu S. S-goje, mikčiojo, painiojosi, visai pasimetęs, nežinojo, kaip iš padėties išsisukti. Žinoma, jam kailis ėmė niežtėti, nes iš tokio būrio gali būti šnipų. Tos merginos, visą laiką "pridurkaujančios", turinčios privilegijuotą padėtį, irgi galėjo jam kelti įtarimą, nors mums jos nebuvo panašios į "pavojingas"; bet jis jų negalėjo taip gerai žinoti. Už tokias kalbas, jei jos pasiektų "kūmą", jis galėtų gerokai nukentėti. Komunistas teisybės nepakenčia, išskyrus atvejus, kai ji jam naudinga. Už teisybės pasakymą čia ne viena kalėjo pagal 58 str., 10 punktą; jis reiškė "agitaciją".

Neprisimenu, į kurią koloną kartą, vieną be etapo, atvežė 70 metų senutę. Tokia suvargus, mažytė, liesa, rodos, nuvirstų, stipresniam vėjui papūtus. Sakėsi iš to paties Sibiro esanti. Pirmas klausimas "namiškių" naujai atvykusioms beveik visada būdavo, kiek metų gavus ir iš kur. Apstojome ją. "Kiek metų?" — buvo pirmas klausimas.

10 metų gavusi už 10 punktą, — neklausiama pasisakė; taip pat neklausiama pasakė ir už ką, būtent: gyrus gyvenimą prie caro, sakiusi, kad jai prie caro buvę geriau gyventi. Tikrai, gaila buvo žiūrėti į tą vėjo papučiamą senutę. Ji, žinoma, nesusiprato teisme pasakyti, kaip Lietuvoje — teko iš kalinių girdėti — vienas 70 metų senukas teisme, paskelbus sprendimą, kad jis nuteistas kalėti 25 metams, pasakęs:

—    Ačiū, ponuliai, kad man amželį prailginote. Daktarai man skyrė tik porą metų pagyventi, o jūs duodate 25-rius. Šiai senutei, greičiausiai, irgi bus "prailginę amželį" — juokėmės pro ašaras.

Prisimenu, jau buvo šilta, pavasaris, vėl tas pats Daraškovas išsišoko. Šį kartą jis irgi lankė barakus, kaip paprastai prižiūrėtojai daro budėjimo metu. Visos buvome grįžusios iš darbo. Ateinantį į mūsų baraką prie durų pasitinka mūsų sekcijos viena kalinė ir skundžiasi, kad kita kalinė ją mušus. Jis išklausė skundo ir piktai paklausė:

—    O kokios tu tautybės? (Kto ty po nacionalnastju?)

Užklaustoji tyli.

—    Jevrejka! (Žydė) — atsakė jis pats. Mes net nežinojome, nes žydės, paprastai, slėpdavo savo tautybę, nežinia dėl ko.

—    Ty ješčio ne znaješ, čto jevrejev uže viesdie bijut, i bu-dut bitj do patieri saznanija (Ar tu dar nežinai, kad žydus jau visur muša, ir muš iki sąmonės netekimo).

Taip pasakęs, nužygiavo į baraką. Toji žydaitė liko bestovinti, suakmenėjusi, kaip Senojo įstatymo Loto žmona, pavirtus druskos stulpu. Mes, kitos kalinės, liudininkės šio pasikalbėjimo, tylėjome, nesuprasdamos, ką tai galėtų reikšti. Iki šiol nebuvome girdėjusios, kad kas išdrįstų viešai, prie liudininkų pasakyti ką nors pikta prieš žydus, net ir iš kalinių tarpo, nes jie visur kur rodėsi padėties viešpačiai. Jei kas ką bloga sakydavo jų adresu, tai tik pašnibždomis, vienas prieš vieną, be liudininkų. O dabar viešai šitokia kalba ir dar prižiūrėtojo. Tai buvo 1951 metais. Mums buvo nuostabu, kaip jis nebijo; juk jis greit gali "atsisėsti". Daug čia buvo žydų viršininkų, prokurorų, teisėjų, tremtinių komendantų, tardytojų. Daug kas sakė, kad jie ir mongolai buvę žiauresni už rusus. Mano vienas tardytojas irgi buvo žydas. Jis pravedė paskutinį, patį lengviausią ir nereikšmingiausią tardymą, kuriame jis neturėjo progos parodyti savo charakterio. Aš taip pat neturėjau progos susidaryti apie jį nuomonės per tą vieną valandą. Jis man buvo pats geriausias tardytojas, kaip tikras džentelmenas, ramiai klausinėjo apie mano "vyrą", kurio nebuvau tarėjus, surašė aktą, kad galėtų paimti užmokestį, ir viskas. Kiti kaliniai apie juos daug daugiau pasakodavo.

Viena rusė, kai kartą kalbėjomės be liudininkų, ėmė įniršus krauti "matais" ant žydų, tai jie esą visų tų baisenybių kaltininkai. Baugu buvo net klausyti.

— I menia vot žid donasil, žid sviditel, žid prokuror, žid sudil, žid pasadil" (Ir mane štai žydas įskundė, žydas buvo liudininkas, žydas prokuroras, žydas teisė, žydas pasodino, — užbaigė ji.

Iš tremtinių, kai grįžo, irgi teko girdėti ne iš vieno: "Žydas išlydėjo iš Lietuvos, žydas priėmė Sibire".

Visi jų bijodavo. Net už pavadinimą "žydu" jie prikibdavo; reikalaudavo juos vadinti "jevriejais"; rusiškai "žid" esąs paniekos žodis. Mes sakydavome, kad lietuviškai mes kitokio žodžio neturime ir jokios paniekos jis nereiškia, tik jų tautybę, ir dėl to nėra ko įsižeisti, tai tas pats, kaip mus vadinti lietuviais.

Nepriklausomoje Lietuvoje mes sugyvenome su žydais. Jie buvo gausi mažuma, sudarė apie 7% gyventojų. Gyveno geriau už lietuvius, nes visa prekyba buvo jų rankose. Tačiau jokio antisemitizmo nebuvo. Jie buvo lygūs pilnateisiai piliečiai, kaip ir mes, lietuviai. Nei jie mums, nei mes jiems nieko pikta nedarėme ir nemanėme daryti. Tačiau atėjus rusams-komunistams į Lietuvą 1940 metais, žydai mūsų krašte atsisėdo į valdovo sostą. Jie mums ėmė atstovauti, mus pardavinėti, kankinti, kalinti, žudyti, vykdyti egzekucijas. Jie pasidarė viešpačiais ir siautėjo be atodairos, nejausdami jokios atsakomybės. Jie įsibrėžė į mūsų tautos istoriją kruvina ranka. Žinoma, negalima kaltinti visų. Dalis laikėsi ramiai, niekur nesikišo ir nenusipelnė jokio keršto. Tokius lietuviai slapstė, užėjus vokiečiams, gelbėjo nuo sunaikinimo. Tačiau daug jų žuvo ir gerųjų ir blogųjų. Dalis buvo pabėgę į Rusijos gilumą ir išliko. Sugrįžę vėl atgavo savo pozicijas. Reikia pastebėti, kad dabar buvo truputį santūresni, negu pirmaisiais metais; tačiau, karui pasibaigus, vėl "pakėlė girnas", kaip žemaičiai sako, ir aktyviai dalyvavo mūsų tautos naikinime, užmiršę, kad lazda turi du galus — vienu galu duosi kitam, kitu — pats gausi.

Ar yra antisemitizmo Lietuvoje? Yra. Jo yra ne tiek valdžioje, kiek liaudyje. Tas pats yra ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tai patyrėme iš praeinančių fronto kareivių ir Sibiro stovyklose, kur teko bendrauti su visokių tautybių žmonėmis. Nebe pagrindo dabar Sovietų S-gos žydai bijosi antisemitizmo. "Vilkas ėdęs — skūra vaduos" — sako žemaičių priežodis. Jie tą jaučia. Galima duoti jiems patarimą, deja, jis perdaug pavėluotas. Geriausias vaistas nuo antisemitizmo — tai jo neužsitarnauti. Kiekviena mažuma, talkininkaujanti okupantui ar tironui smaugti vietinius gyventojus, susilauks anksčiau ar vėliau pelnyto atpildo.

Vertinant visą šį reikalą šių dienų šviesoje, atrodo, kad po 1967 m. birželio mėn. karo Izraelio valstybės su arabais, Izraelio tauta tapo komunistų, teisingiau Sovietų S-gos padalyta į dvi dalis, kurių viena, apie 3 mil., yra Sovietų S-gos ribose, kita, apie 10 mil., laisvajame pasaulyje. Pirmiesiems sapnuojasi "Niurnbergas", kuriame jiems gali tekti atsakyti ne tik už savo, bet ir už kitų nusikaltimus prieš žmoniškumą, kurių labai gausu komunistinės Rusijos istorijoje. Jie dabar pasirašinėja pasmerkimus kitai savo tautos daliai, kuri yra Izraelyje, žinoma, savisaugos tikslais. Jie pasmerks savo tėvą ir motiną, kad tik išliktų gyvi. Jie patys išmokė rusus tos "įkaitų sistemos", kuri dabar atsigrįžo į juos pačius.

Kita Izraelio tautos dalis, gyvenanti tėvynėje, taip pat ir kitur laisvojo pasaulio kraštuose, teisingai kovoja už savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę ir gana sėkmingai.

Taigi 1967 metų vasarą komunistų dėka yra įvykęs dar vienas padalijimas, tik ne valstybės, bet Izraeelio tautos. Kuo visa tai baigsis, ateitis parodys.

*

Grįžkime iš Izraelio į 15-tąją koloną.

Siuntinių šioje kolonoje gaudavome nemažai, matyt, jie nebuvo sulaikomi, grąžinami ar pražudomi, kaip ne šylą būdavo kitose kolonose. Tačiau laiškų vistiek gaudavome šykščiai. Prisimenu, rodos, vieną laišką teko gauti, išskyrus tuos, kurie būdavo siuntiniuose. Juose visada būdavo siunčiamų daiktų sąrašas ir prie jo keli žodžiai, svarbesnės žinios apie pačius siuntėjus. Buvau tikra, kad jie man rašė laiškų. Visada prie to sąrašo būdavo prašymas daugiau rašyti. Vargšai, jie nežinojo, kad mes tik per pusę metų galime parašyti vieną laišką arba atvykę į naują vietą. Ir tų dar neišsiunčia, priklauso nuo viršininkų geros valios. Parašyti jiems, kad mes negalime rašyti, buvo neįmanoma, nes nepraeis pro cenzūrą. Laiškus turėjom rašyti rusų kalba ir paduoti neužlipdytus. Kaip duoti žinią, kad jie nelauktų mūsų laiškų? Liūdna būdavo, kai rasdavau paraginimus daugiau rašyti tuose siuntinių lapeliuose. Kaip mielai jiems rašyčiau daugiau ir dažniau, jeigu būtų gedima...

Kartą pas mus į baraką užėjo “kūmas" (saugumo dalies viršininkas — "šnipų karalius"). Perprastai viršininkai užėję klausdavo, ar kas neturi kokių klausimų ar pageidavimų. Mes mažai tų klausimų duodavome, nes nieko gero jie mums nei pasakydavo, nei padarydavo. Bijodavome ką prasitarti, kad neprikibtų, užtat mažai kas ko klausdavo. Šį kartą viena tarp kitko užklausė "kūmą", kodėl mes taip mažai gauname laiškų. Šis klausimas ne kartą buvo duotas ir kitiems viršininkams. Jie gudriai išsisukdavo nuo atsakymo: nerašo. Mes tokiu atsakymu netikėdavome. Šį kartą išgirdome kitokį atsakymą:

— Jūsų namiškiai nemoka rašyti, užtat ir negaunate. Prirašo visokių niekų, nežinia, kaip suprasti, pvz., agurcy ne vy-rosli (agurkai neužaugo) ir panašiai. Tokius laiškus mes metame šalin.

Supratome, kodėl mums "nerašo". Čekisto įtarinėjimui daug nereikia, kad įžiūrėtų paslėptą prasmę. Mums siunčiami laiškai irgi turėjo būti rašomi rusų kalba. Ne visi ten gerai mokėjo tą kalbą, galėjo ir dėl to būti neaiškumų. Iš viso, jie nenorėjo mums leisti tokios prabangos — turėti ryšį su savo kraštu. Tie laiškai buvo gera kankinimo priemonė.

*

Dirbdavome, kaip ir visur, po 10 val. dienoje. Daugumas dirbome prie malkų gaminimo. Vienos kirto medžius, kitos juos piaustė į pagalius, skaldė, dar kitos nešė į koloną. Visokių buvo tų malkų — stambesnių ir smulkesnių. Darbas tiek nevargindavo, kiek ta drausmė. Pavargstame, būdavo, kolei nueiname į mišką arba pareiname, ne tiek nuo tų malkų sunkumo, kiek nuo kareivių riksmo ir keiksmų. Nieko bloga nepadarai ir negalvoji daryti, o čia tave lydi kažkokia grėsmė ir niekur jos neišvengi, visur jauti įtarinėjimą, nepasitikėjimą, lyg būtum kažkoks piktas žvėris, pasiruošęs ką nors sudraskyti. Tie kareiviai (konvojai) dažnai keisdavosi. Sunkiausia būdavo, kai atvykdavo naujas kontingentas, tik pradedančių tarnauti — aštuoniolikmečių. Tie su mumis elgdavosi, kaip su piktais šunimis. Teko girdėti, kad jie esą mokomi su kaliniais žiauriai elgtis.

    Jiems įkalbama, kad čia pikčiausi "liaudies priešai", jų brolius žudę ir dabar žudytų, jeigu galėtų. Kareiviams įsakyta kalinio arti neprisileisti, tik per dešimtį žingsnių. Kokio įtarimo atveju, ypač pasikėsinimo pabėgti, jie galėjo šauti be įspėjimo. Tie durtuvai ant šautuvų irgi kažkaip bauginamai veikdavo; turbūt tik dėl bauginimo ir buvo nešiojami, nes, jeigu kalinys bėgtų, kareivis galėtų pavyti jį šūviu, bet ne durtuvu.

Senesni kareiviai, kurie ilgiau pabuvę kalinių prižiūrėtojais, dažnai pasikeičia. Būdavo tokių, kurie susidraugaudavo su kaliniais, kur galėdami lengvindavo jų vargą; bet, žinoma, atsargiai, kad nebūtų pastebėti, nes jiems grėsė bausmė. Visas gyvenimas stovyklose paremtas grėsme ir bausme. Visiems visais atvejais visose pusėse savotiškas feodalizmas. Kalinys bijo prižiūrėtojo ir kareivio, prižiūrėtojas ir kareivis bijo viršininko, viršininkas bijo rajono administracijos, tie bijo dar aukštesnių "ponų", ir pagaliau prieina iki Maskvos "viešpačių", kurie taip pat kažko bijo. Atrodo, kad aukščiausia valdžia ten yra "Čeką" (Čerezvičainaja Komisija), tuo tarpu vadinama NKVD. Toks grėsme paremtas gyvenimas buvo ir laisvėje, ne tik kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose.

*

Malkų nešėjas lydėdavo vienas jaunas kareivis, kurį mūsų tautietės kažkodėl praminė "balerina". Sako, jo pavardė buvus Sučkovas. Jis buvo kažkoks sadistas, beveik kiekvieną dieną surasdavo savo sadizmui auką iš kalinių tarpo. Paprastai prie kurios nors, dažniausiai iš paskutinio penketuko, prikibdavo, sugrąžindavo prie malkų krūvos, liepdavo paimti antrą porciją malkų ir tekinom vytis nuėjusias gretas. Dažniausiai prikibdavo, kad per mažus pagalius paėmus. Bet tie pagaliai būdavo maždaug vienodi. Jei būdavo mažesni, tai jie tekdavo pirmosioms, tik jos turėdavo šiokį tokį pasirinkimą, o paskutinėms mažesnių tikrai nelikdavo.. Atrodė, kad jis kibdavo be pagrindo — tik savo malonumui. Pagaliai būdavo pakankamai sunkūs, dviejų būdavo nelengva našta. Jis įsakydavo paimti dar du. Keturis beveik neįmanoma ne tik panešti, bet ir rankom apimti. Užtat nubaustoji dažnai nepajėgdavo įvykdyti įsakymo ir vilkdavosi atsilikus iki pat stovyklos. Ir taip kelias dienas iš eilės kartojosi šita "Golgota". Baisu būdavo ir beeiti į darbą, nes nežinia, lamai teks ta nemaloni, nepakeliama procedūra.

Vieną dieną jis pasičiupo mažą, silpną moterytę — pabaltietę. Kaip paprastai, prikibo, kad paėmus per mažus pagalius, nors tie pagaliai atrodė nė kiek nemažesni. Sugrąžino ją prie krūvos, įsakė pasiimti už bausmę dar du pagalius. Ji bandė imti ir šiaip, ir taip, ir dar kitaip, bet nedidelio žmogaus nedidelės ir rankos, nepajėgia apglėbti keturių pagalių. Kiti konvojai nuvedė visą pulką pirmyn. Matyt, jiems nusibodo kasdien matyti išsigimėlio išdaigas, jie ėmė nebekreipti dėmesio, nebegaišinti visų dėl vienos. Atsilikti nuo visų kareivių su viena kaline kareiviams buvo draudžiama. Kalinei taip pat buvo pavojinga, nes kareivis gali ją nušauti ir lengvai pasiteisinti, kad ji mėgino pabėgti. Kareivis visada būdavo išteisinamas tokiais atvejais. Tokių atsitikimų teko girdėti. Kareiviai dar gaudavo pagyrimus, medalius už nušovimą. Kalinys visada būna kaltas, o kareivis teisus.

Toji šio atvejo auka pagaliau šiaip taip paėmė į glėbį tuos keturis pagalius. Tada jis įsakė bėgti, bėgom pasivyti visą pulką, kuris jau buvo tolokai. Ji mėgino bėgti, pagaliai iškrito iš rankų. Susidėti juos užtruko. Jis vėl įsakė bėgti, bet toji moteris neklausė, ėjo mažu žingsniu, lyg negirdėtų komandos. Tas keikė, rėkė, grūmojo, stumdė ją ranka už nugaros, kad eitų greičiau. Bet ji tylėjo ir ėjo palengva, vos vilkdama tuos pagalius. Paėjus ir vėl tos malkos iškrito jai iš rankų. Vėl pasaka iš pradžios, vėl nauji keiksmai. O pirmieji jų nelaukė, žygiavo pirmyn. Nebetoli kolonos kareivis dar labiau ėmė siusti, pamatęs kad jam vienam teks pareiti, kad konvojų viršininkas nestabdo viso būrio jo palaukti. Įniršęs keikėsi, žadėjo nušauti ją, o ji palengva vos krutėjo. Jau tada buvo pasirodžius "maška" — tos kraugerės musės. Prie progos, kai malkos jai vėl iš rankų iškrito, jis įsakė jai nusiimti nuo galvos apdangalą, kad ją tos musės piautų. Ji nusiėmė. Netoli kolonos, šokant per griovį, malkos vėl iškrito. Visas būrys jau praėjo pro šalį atgal miško link, padėję malkas. Kareivis vedėsi ją vieną padėti malkas į krūvą ir sutiko sveikatos dalies viršininką. Tas pasižiūrėjo į sadistą kareivį ir tą nukamuotą kalinę ir, nieko nesakęs, nuėjo.

Padėjus malkas, kareivis įsakė bėgti, kiek tik gali, kad iki miško pavytų kitas, bet kalinė buvo taip nukamuota, kad geriausiais norais nebepajėgė greit bėgti; ėjo palengva, lyg nieko negirdėtų Tas grasino nušausiąs. Nusiėmė šautuvą ir ėmė tratinti, bet toji lyg kurčia visiškai nereagavo. Pasigirdo šūvis. Visas pulkas, kuris buvo gana toli, sustojo, — visos atsigrįžome, manėme ją nušovė, bet ji žygiavo toliau lengvu žingsniu, sakėsi net neatsigrįžusi, kai kulka prazvimbė pro ausį. Nebijojusi, kad nušautų; vistiek tų kančių galo nematyti, jokių vilčių gyvenimui nelikę; kaip Dievas duos, taip tebūnie, nebepajėgusi kovoti dėl savo gyvybės. Pamiškėje konvojų viršininkas sustabdė visą būrį ir laukė. Kai sadistas su savo auka atžygiavo prie visų, niekas neištarė nė žodžio. Pagal viršininko komandą visos nužygiavo į mišką. Sadistas paliko savo auką ramybėje ir kitos nebeieškojo.

Vakare toji nukamuotoji kalinė buvo pašaukta į ambulatoriją. Viršininkas apklausinėjo apie dienos įvykį. To kareivio daugiau nebematėme. Vėliau kitos sakė mačiusios sargybos būdelėje stovintį. Ir taip vienos kalinės vargas pasitarnavo visoms, — daugiau nė vienai nebeteko kęsti kankinimų to išsigimusio sadisto.

Dar kelias dienas ramiai žygiavome tuo geležinkelio pylimu į tą patį mišką, kolei užbaigėme nešti iš tos vietos dar žiemą paruoštas malkas. los, matyt, buvo skirtos stovyklos tarnautojams, nes sumetėme į krūvą prie tarnautojų namų, už stovyklos zonos.

*

Vieną dieną, ruošiantis į darbą, gavome įsakymą vežtis kelerius ratus, per pusę perskirtus — vietoje keturių tekinių, tik po du. Vežti buvo nesunku, nors ir blogu keliu. "Arklių" visas pulkas: kelios paveža, paskui kitos pakeičia. Nuvažiavome jau į kitą miško vietą. Buvo graži saulėta, šilta diena. Miškas klestėjo visa savo grožybe. Paukščių giesmės aidėjo iš visų šalių. Davė poilsio valandėlę. Nušvitusiais veidais sotinomės miško pasaka, bet neilgai. Anksčiau net dėmesio neatkreipėm į paskutinę gretą. Dabar susiprotėjome, kodėl užpakalyje viso pulko ėjo prižiūrėtojas. Paprastai jie į darbą neidavo. Ir dar buvo tas piktasis keikūnas. Greit jis sugriovė mūsų idiliją. Atsivedė surakintomis rankomis "manašką", pastatė ją viduryje pulko ir ėmė keikti, plūsti, kiek jo išlavintas keiksmų leksikonas leido. Toji stovėjo nejudėdama, nė žodžio netarus. Rankos, užveržtos geležinėmis apyrankėmis, buvo pamėlynavusios. Šokinėjo jis apie ją, kaip velnias apie "dūšią", norėdamas išgirsti atsakymą, kad sutinkanti dirbti, bet toji tylėjo, kaip statula. Kur pastūmė, kur patempė, ten ji sustojo, ir — nė žingsnio. Įsiutęs prižiūrėtojas pašaukė tas dvi maskvietes brigadininkes Kapitonovą ir Pokrovską ir įsakė vestis ją nuošaliau — parodė vietą po medžiu, nurengti iki pusės drabužius ir pasodinti po medžiu, tegu "maška" užkapojo. Tos dvi merginos atsisakė tos budelio rolės; pasakė to nedarysiančios, tai nesanti brigadininkių pareiga. Tada jis pašaukė trečią brigadininkę, taip pat rusę, Dronovą. Toji nesipriešino, pareigą "sąžiningai" atliko. Po kiek laiko kai kurios ėjo žiūrėti, kaip toji kankinė po medžiu atrodo. Nuėjo viena ir mūsų mergaitė. Grįžo pasibaisėjus; sakė, sėdinti po medžiu nekrutėdama, kaip negyva, visa juoda, aplipus tomis musėmis, kai kur matyti nubėgusios kraujo srovelės. Daugelis iš mūsų bijojom ir į tą pusę atsigrįžti, kad nepamatytume jos, taip kankinamos. Baisu buvo ir pagalvoti, juo labiau, kad nieko jai padėti negalima. Bijojome ir kalbėti apie tai, nes neatsargus žodis gali ir kitą nuvesti "po medžiu". Mūsų tyla buvo protestas prieš tokį nežmoniškumą, kitko mes negalėjome daryti. Maskvietės buvo privilegijuotos, jos galėjo atsisakyti, bet užsistoti už kankinamąją nė jos nedrįso. Bet kur, bet kokiose sąlygose ar aplinkybėse už kalinį užtarti buvo nusikaltimas, pačiam užtarėjui grėsė bausmė. Apkartusiomis širdimis dirbome savo darbą, skubėjome, krovėme ant ratų sunkius, 110 cm ilgio, žalius maumedžių kamienus, pusiau perskeltus. Kai apkrovėme tuos pusračius, po šešias paskyrė juos vežti, o kitoms įsakė imti po vieną tokią pliauską ir nešte nešti iki lagerio. Buvo apie 1 klm kelio. Tos pliauskos buvo labai sunkios: storų medžių kamienas tik pusiau perskeltas ir dar visai žalias. Ėmėme, mėginome. Stipresniosios ant peties ar ant nugaros užsivertusios nešė. Silpnesnės nepajėgė nešti, kitos griuvo po sunkia našta... Prižiūrėtojas lakstė nuo vienos prie kitos, uždėliojo kai kurioms pliauskas ant nugaros ir liepė nešti. Man uždėjo kareivis. Nešiau susilenkus, vis labiau linkdama į žemę, kolei medis visai nusmuko. Kareivis vėl uždėjo, bet medis nuslinko pirmyn ir per petį nusirito neatlaikomas. Vilkau vilkte, irgi buvo sunku. Čia pat viena smulki moterėlė rusė sukliko nesavu balsu ir griebėsi už vidurių. Paskui nusiėmė skarą ir raudodama apsirišo aplink liemenį. Medžio jai nebedavė nešti, bet ji ir tuščia sunkiai ėjo. Ji buvo patrukus. Verkdama skundėsi, kad jau 22 metus išbuvus stovykloje ir niekur jos nepatraukino, o čia nedarbo stovykloje gavo trūkį.

Sunkių naštų prislėgtos, užmiršome tą vargšę "manašką". Teko girdėti, kad ją nuvedę tiesiai į ambulatoriją, o rytojaus dieną išvežę į ligoninę. Buvo kalbų, kad ji mirus, bet tikrų žinių nebuvo. Galimas dalykas, kad mirė, nes tos musės yra nuodingos, daug tų nuodų žmogus neatlaiko.

Šiaip taip parvilkome ligi kolonos tuos pagalius, kitos pakely paliko. Prižiūrėtojas jau nieko nebesakė. Prie kolonos sutikome viršininką ir ėmėme visos raudoti, kad gavome nepanešamas naštas. Viršininkas pažiūrėjo, pakilnojo ir įsakė sekantį kartą vieną pliauską nešti keturioms, pasidėjus ant dviejų lazdų. Taip paskiau ir nešėme. Tada jau nebedejavome, nes našta buvo panešama.

Tik ta drausmė visą laiką nesiliovė. Miške buvo pilna gražių gėlių. Kai kada pasiskindavome ir nešdavomės namo. Kartais pavykdavo parsinešti, bet ne visada; kareiviai pamatę įsakydavo numesti šalin. Kartais parsinešdavome iki pat stovyklos, ir prie vartų įsakydavo numesti. Kartą ėjome per žemuogyną, matėsi išsirpusios uogos, daug metų nematytos, neragautos, ir tų neleido mums nusiskinti, suvalgyti, griežtai įsakė prie žemės nepasilenkti. Gal tie kareiviai ir nebūtų tokie žiaurūs, bet jie patys bijo. Kai viršininkų nėra, jie būna nuolaidesni — nusibosta ir jiems rėkti, kaip skerdžiams ant galvijų. Pamatę kokį viršininką, jie ima smarkiau rėkti, ieškoti priekabių prie kalinių. Vien tik baimė valdo visus. Visiems reikia bijoti, nežinai, kuris yra šnipas. O jų yra visur: tarp kalinių, tarp kareivių, tarp prižiūrėtojų ir viršininkų. (Pastarieji "turbūt" visi yra čekistai). Kartais jų ir nėra, bet vistiek visi vienas kito bijosi, nes negali žinoti, yra ar nėra. "Baimė turi dideles akis", sako priežodis. Tokiomis padidėjusiomis akimis kiekvienas Sovietų S-gos pilietis žvelgia į savo aplinką. Nebuvusiam ir to gyvenimo nemačiusiam sunku įsivaizduoti, sunku suprasti.

Šnipus komunistai verbuoja visur ir visada. Viena mūsų tautietė po kelių metų pasipasakojo savo "nuotykį" šioje kolonoje. Ji buvo jauna mergaitė, dar nepilnametė paimta. Dabar jau buvo kelis metus atbuvus — pilnametė.

Pasikvietęs ją viršininkas. Po "aplinkinių pavažinėjimų" pasisakęs norįs jai duoti uždavinį. Ji turėsianti pasirašyti ir viską laikyti paslaptyje; be parašo jis jai visko negalįs pasakyti. Ji pasižadėjus ir pasirašius, smalsumo vedama, — kas čia per uždavinys būtų. Tada jis jai atidengęs "paslaptį" — ji privalanti čia, stovykloje, savo tautiečių tarpe organizuoti "pogrindį". Šito ji nesitikėjus. Žinias apie savo darbą ir "laimėjimus" turinti pranešinėti laiškeliais. Juos galinti paduoti prižiūrėtojams, kai niekas nemato, arba įmesti į pašto dėžutę prie sargybos. Gavusi ir slapyvardį. Mergaitė, nors ir pasirašius, bet dirbti nė negalvojus.

Nesulaukęs tų laiškelių, viršininkas vėl pasišaukęs ją į kabinetą, kalbėjęs griežtu tanu, reikalavęs dirbti, atlikti savo uždavinį, vykdyti pažadą. Ji tada atvirai pasakius, kad nesą tokiam darbui sąlygų, niekas jos neklausąs, ir ji nieko nedirbsianti, savo pažadą atsiimanti. Tada viršininkas paėmęs prirašytą lapą ir padėjęs jai pasirašyti. Matyt, buvo tikėjęsis jos atsisakymo ir jau buvo pasiruošęs. Ji gerai mokėjo rusų kalbą. Lape buvę surašyta jos "išpažintis" — girdi, esu nusistačiusi prieš Sovietų valdžią, iki šiol nepersiauklėjus, savo priešingo nusistatymo laikausi, nežadu pasikeisti ir t.t. Žodžiu, — visas savęs apkaltinimo aktas. Perskaičius, paėmus plunksną ir be žodžio tą "aktą" pasirašius. Viršininkas net nustėręs iš nuostabos: jis, matyt, tikėjosi tuo raštu ją išgąsdinti ir priversti dirbti, o čia jam buvo gal niekada nepasitaikiusi nemaloni staigmena. Paėmęs tą raštą ir parodęs jai duris. Ilgai ji laukus kokių nors pasekmių po to nelemto įvykio, bet nieko nesulaukus. Greičiausiai viršininkas tą raštą sunaikino, nežinodamas, kaip pačiam iš tokio "apsistatymo" išbristi, o gal ir kokie kiti motyvai privertė jį tylėti. Žodžiu, sunku nežinant atspėti, kas ir kodėl anuliavo tokį kalinės "nusikaltimą".

Viršininko nusivylimas buvo nemažas. Vienas dalykas — išduota čekisto veikimo paslaptis, antra — paaiškėjo neperauklėjamas "liaudies priešas", kuris nieko nebebijo. Su tokiu priešu sunki byla. Jie pratę matyti drebančius, bijančius, lengvai įbauginamus vergus. Bet kokia pasipriešinimo apraiška juos gąsdiną, kovos jie bijo, nes jų yra mažuma, ir jie tokie pat beginkliai, kaip ir kaliniai. Į stovyklą nei viršininkas, nei prižiūrėtojas nei kareivis, neturi teisės neštis ginklą. Jie visada ateina beginkliai. Ginkluoti būna tik sargybiniai — viškose. Neteko sužinoti, ar viršininkai ir prižiūrėtojai iš viso bent namie turi ginklą. Visa drausmė paremta gąsdinimu. Bepigu jiems čia — politinių stovyklose: jie čia jaučiasi kaip pas Dievą už krosnies, nes čia suvežti daugiausia iš naujai užimtųjų kraštų padorūs žmonės, kurie visą gyvenimą laikėsi tvarkos. Kas kita kriminalinių stovyklose. Tenai ne sykį pasitaiko nužudymų prižiūrėtojų, net ir viršininkų. Ten jų duonelė sunkiau pelnoma.

*

Neprisimenu, kuriuo laiku, jau turbūt pavasarį, vieną dieną atėjo prižiūrėtojai į mūsų baraką, pastatė antrą geriamo vandens bakelį su atskiru puodeliu šalia jau buvusio bakelio.

Atsivedė iš tų pačių barako gyventojų parinkę aštuonias kalines ir įsakė joms gerti tik iš to naujo bakelio. Be to, jas paguldė visas kartu, vienoje barako vietoje, įsakė nesimaišyti su kitomis. Nesupratome, kas atsitiko, kodėl jas atskyrė nuo visų. Spėliojome, kad jos turbūt serga kokia užkrečiama liga. Vėliau mūsų spėjimus kažkas iš kažkur patvirtino: jos buvo sergančios venerinėmis ligomis. Kai jau buvome kelis mėnesius kartu su jomis pragyvenusios, tada susiprato atskirti. Tikriausiai jų asmens bylose ši "bėda" buvo užfiksuota, bet niekas iki šiol nesirūpino kitų saugumu. Gal koks naujas įsakymas buvo ką tik išleistas.

21 kolona

Buvo jau vidurvasaris, 1951 metų liepos mėnuo, kai vėl pasijutome traukinyje. Visa kolona išvažiavome. Mažesnė dalis buvo nuo mūsų atskirta. Kaip vėliau sužinojome, stipresniosios buvo nuvežtos į 9-ją koloną — miškų kirsti. Silpnesniosios, kurių buvome dauguma, vykome į kitą vietą.

Ir vėl ta pati pasaka iš pradžios. Vėl tokia pat stovykla, aptverta lentine tvora be tarpelių (apie 3 m aukščio), viršuje apraizgyta spygliuotomis vielomis. Ir vėl tokios pat sargybinių viškos su prožektoriais, lempomis ir telefonais. Vėl tokia pat "vachta" ir didžiuliai šalia jos vartai.

Kaip paprastai, penketukais susirikiavome prie vartų ir ilgai maitinome "maškas", kol su visomis ceremonijomis, klausimais ir atsakymais pagal dokumentus suėjome į stovyklą. Buvome nemažas pulkas, turbūt per tris šimtus. Buvome jau gudresnės, žinojome, ką atsakyti į kokį klausimą.

Prisimenu, sunku buvo pamiršti kelionėje patirtą nuostolį. 15-toje kolonoje, belaukdama etapo, pasidirbdinau medinį lagaminėlį daiktams susidėti. Viena mūsų tautietė dirbo staliumi darbo zonoje, kur atliekami visokie stovyklai reikalingi darbai. Ji man padarė dailų fanerinį lagaminėlį geležimi apkaustytais kampais, net ir su užraktu, dar nudažė rudai, greičiausiai streptocido (vaistų) tabletėmis. Jos būdavo naudojamos dažymams. Sumokėjau jai 15 rublių, kuriuos turėjau iš siuntinio. Labai geras ir patogus buvo tas lagaminėlis. Džiaugiausi, kad turėsiu geresniems daiktams pasidėti po užraktu saugojimo kameroje. Daiktų šiokių tokių turėjau iš siuntinių. Turėjau dar ir maišelį ant kupros.

Kelionėje kartą traukinys ilgiau stovėjo. Per visus vagonus praėjo kareiviai, peržiūrėjo visų kalinių turimus bagažus ir įsakė ištuštinti ir atiduoti visus lagaminus. Jų turėjo ir kitos. Nieko negelbėjo mūsų prašymai ir priešinimasis: kurios pačios neiškrėtė daiktų, kareiviai patys paėmę išpylė viską ant grindų vagone ir lagaminus pasiėmė. Juos nusinešė toliau ant pievos, sukrovė visus į vieną krūvą ir padegė. Manasis buvo naujas ir dailus, kareiviui matyt, patiko. Jis sugrįžo pas mus ir klausinėjo, kurios tas lagaminas. Pasisakiau, maniau, atiduos jį man, bet greit nusivyliau: kareivis paprašė raktelio. Kitos ėmė kumščiuoti, kad neduočiau. Bet aš mielai atidaviau, — tegu nors tas kareivis naudojasi, juk ir jo dalia mažai skiriasi nuo mūsų dalios, gerai, kad nesudegino.

Vargas buvo susitvarkyti iškrėstus daiktus; neturėjome jų kur susidėti, rišome į ryšuliukus, pykdomos, murmėdamos ant tų kareivių. Bet ar jie kalti? Jie savu noru nėjo čia mūsų skudurų krėsti, jiems buvo įsakyta. Kuo gali būti kenksmingas medinis lagaminas, — iki šiolei man neaišku.

*

Naujoji kolona ir viduje buvo panašiai sutvarkyta, kaip ir kitos. Viduje, palei tvarą, taip pat išakėta "mirties zona", aptverta iš vidaus dar tankia spygliuota vielų tvora. Viename stovyklos kampe — dar spygliuotų vielų aptvaras, jame karceris, kurio tik stogas viršuje ir arčiau vartelių, jau viršuje, namelis, vadinamas "buru" — vieta mažesnėms, bet ilgalaikėms bausmėms atlikti.

Prisimenu, viena rusė kalinė šioje kolonoje kartą, žiūrėdama į šį kampą, pasakė: "Sovietų Sąjunga — tai didžiulis kalėjimas, tame kalėjime dar kalėjimai ir tuose kalėjimuose dar kalėjimukai"... Tai labai vykęs apibūdinimas. Nežinia, ar ji pati sugalvojo, ar kur buvo girdėjusi. Prisimenu jos ir pavardę, bet nerašysiu, nes tikriausiai tebėra gyva ir tebegyvena tame pačiame didžiuliame kalėjime arti tų arba kitų kalėjimukų...

*

Atrodo, ir ši kolona buvo prieš mus tuščia, bet didelės netvarkos neradome, greit viskas tvarkėsi. Ne mes vienos čia apsigyvenome: atvyko dar nemažas skaičius iš kitur. Buvome čia apie septyni šimtai "mirusių sielų".

Praėjome vadinamąją medicininę apžiūrą. Gavau vėl 2-rą kategoriją. Tas pats daktaras "tikrino" ir vėl užrašė nežiūrėjęs tą pačią plaučių tuberkuliozę.

Skubėjome rašyti laiškus. Visada, naujai atvykus į kitą koloną, duodavo parašyti laiškus, nors ir nebūtų praėjęs pusmetis nuo paskutiniojo rašymo. Gavome adresą, visokiais numeriais išmargintą. Iš jo sužinojome, kad šios kolonos Nr. -021, t.y. dvidešimt pirmoji kolona. Joje pradėjome tęsti savo vargelį 1951 m. vasarą.

Atvykau į šią koloną "atsiganius", nebe tokia, kaip į 15-ją. Jaučiausi neblogai, gerai girdėjau ir mačiau, grįžo ir atmintis. Daug ką atsiminiau, net iš to krizės momento, kada jau buvau arti mirties. Prisimenu, kaip slaugė kalinė, mane slaugydama, vidurnaktį verkė. Dingus buvo ir ta geltona odos spalva. Ataugo tankesni, garbiniuoti plaukai. 46-toje kolonoje plaukai buvo visai išretėję. Nuskutau juos visai ir vaikščiojau plika galva. Dvi mes taip nusikirpome. Kitos šaukė, kad mes išprotėjusios, bet mes to nepaisėme. Po mėnesio vėl paprašėme kirpykloje dar kartą mašinėle nuskusti galvas. Paskui jau leidome augti plaukams. "Maškos" 46-toj kolonoje beveik visai nebuvo, nes ten kalnas. Daugiau būdavo slėny, pačioje kolonoje, o darbe galėjome dirbti pusnuogės. Oro užteko, tik maisto trūko. Kai 15-toje kolonoje pradėjo ataugti garbiniuoti plaukai, daugelis klausė, ar anksčiau tokie buvo, ar tik po nuskutimo. Pasakiau teisybę, kad ir anksčiau tokie buvo. Jei būčiau sakiusi — po nukirpimo, galbūt ne viena būtų nusikirpus.

*

Buvo su mumis iš kitos kolonos atvykusi ta pati lietuvė gydytoja, su kuria išsiskyrėme 30-toje kolonoje. Ji patikrino mano prašymu man sveikatą. Buvo keista, kad per medicininį tikrinimą man užrašo plaučių tuberkuliozę, bet visai nuo jos negydo. Jokių vaistų nuo džiovos man niekur nedavė, nei į ligoninę nevežė, tik byloje užrašo, ir viskas.

Gydytoja patikrino, išklausinėjo apie buvusią ligą ir patarė visai nesirūpinti, nes mano sveikata esanti nebloga. Iš visko spėjo, kad tas mano sunkus apsirgimas nebuvo maliarija. Greičiausiai tai buvęs plaučių uždegimas arba pleuritas. Tos daktarės nesuprato. Į 15-tą atvažiavau dar visai nepagijus, gydytojas ir rado ligą plaučiuose. O paskui nepatikrinęs dar porą kartų užrašė tą patį. Toji gydytoja man patarė nesikratyti tos diagnozės — tuberkuliozės: stovyklos sąlygose ji esanti naudinga.

Džiaugiausi sutikus tą gydytoją. Ji man buvo gera draugė ir patarėja ne tik sveikatos srityje. Laisvomis valandėlėmis eidavome pasivaikščioti, išsikalbėjome apie tą laikotarpį, kai buvome išsiskyrusios. Ji papasakojo visą tą istoriją su tais šnipų "karaliais" 30-toje kolonoje.

Pasikvietę ją tie trys šnipų "karaliai", užsirakinę iš vidaus duris ir pradėję kalbėti apie "meilę", jeigu ji sutiktų su jų sąlygomis. Šia meškere jie savo tautietes ne vieną pagaudavo. Pabaltietės buvo šioje srityje atsparesnės, dauguma nesižavėjo ta "arkline meile", kokią galėjo duoti rusas ir dar čekistas. Ji pasisakiusi nebetikinti nė viena vyro meile, nes esanti apgauta, mat, buvo palikusi mažą vaiką namie. Ji buvo ištekėjusi, bažnyčoje susituokusi, bet pase tebebuvo mergautinė pavardė. Kai jos vyrą areštavo, ji saugumo sumetimais jo išsigynė, sakėsi esanti mergina, tik vaiką prisigyvenus. Taip jos visi dokumentai buvo mergautine pavarde. Taigi ji tuo ir pasinaudojo, pareikšdama visišką nusivylimą meile.

Tada jie kibo už kito: ėmė grasinti atimsią iš giminių paliktą jos vaiką, ir daugiau ji jo nematysianti. Ji pasisakius nieko prieš tai neturinti, nes to vaiko nemylinti. Kai tie nustebę ir net pasipiktinę tokiu jos pareiškimu, ji pasakiusi: "Kada gi merga vaiką mylėjo?"

Toliau sekė dar didesnis grasinimas. Girdi, už tokius nusikaltimus, kaip jos, — ji buvo apkaltinta už sužeisto lietuvio partizano gydymą, — jie turį teisę ją sušaudyti ir jie tai padarysią. Ji pasisakius nebijanti mirties, stovyklos gyvenimas esąs baisesnis už mirtį. Nieko nepešę bauginimais, ėmę gražiuoju prašyti, kad pasirašytų, nes "darbo" čia jokio nebūsią; jie irgi turį viršininkus, jie neturėsią kuo pasiteisinti už tokį nevaisingą žygį, jeigu neparvešią nė vieno parašo. Žodžiu, prašę pasigailėti jų. Bet, žinoma, viskas veltui. Tada jie ją išleidę.

Kitą kartą pasikvietę, pagrąsinę atimsią darbą ambulatorijoje. Kai ji vistiek nesutikus, įsakę greičiau eiti, pasiimti iš ambulatorijos savo daiktus ir tegul eisianti prie "bendrų darbų". Ji tada atsikraustė iš ambulatorijos į baraką.

Niekaip neįveikę, palikę ją ramybėje, tik paprašę parašo, kad niekam apie tą procedūrą nesakys. Netrukus ji buvo išvežta į vaikų koloną gydytoja, kur išbuvo iki šiolei, t.y., daugiau kaip metus. Čia atvažiavo pažeminta, sutrypta, apšmeižta, dirbti prie bendrų darbų. Papasakojo bendrais bruožais savo gyvenimą toje vaikų kolonoje.

Tokios kolonos būdavo vadinamos motinų kolonomis. Į jas atveždavo kalines moteris prieš gimdymą. Čia jos pasilikdavo, iki vaikui sueidavo metai. Tada jau būdavo išvežamos į darbo stovyklas. Apie vaiką buvo galima pasiklausti laiškais, tačiau aplankyti vaiko motina negalėdavo. Atbuvusios bausmę, motinos galėjo vaikus pasiimti; taip daugumas ir padarydavo, išeidamos į laisvę.

Tų motinų būdavo įvairių. Buvo teisėtos, kurios buvo areštuotos nėščios iš namų; bet daugiausia būdavo vaikų stovyklose "susižvejotų". Jų tėvai būdavo viršininkai, prižiūrėtojai, kareiviai arba kaliniai pereinamuose punktuose. Tardomos tos motinos dažniausiai bet kaip sumeluodavo, stengdamosi neišduoti tikrųjų kaltininkų, nes jiems grėsė bausmė (politinių stovyklose). Kriminalinių stovyklose buvo laisviau, kaliniai vyrai ir moterys susitikdavo, ten ir "prieauglio" procentas būdavo didesnis.

Tose vaikų kolonose vaikų mirtingumas buvo didelis, nes daugelis jau gimdavo silpni arba net ligoti ar su defektais. Augimo sąlygos irgi nebuvo, kaip tėvų auginamiems vaikams. Iš viso tuo laiku Sibire gyvenimas visiems visur buvo sunkus.

Toji mano draugė gydytoja sakėsi buvusi patenkinta darbu toje vaikų kolonoje. Ji buvo švelnios sielos, visiems gero norinti asmenybė, kokių iš viso retai pasitaiko. Iš viso jos pasakojimo jautei, kad ji mylėjo tuos vaikus. Ji žaisdavo su jais, dainuodavusi jiems dainas, o jie į taktą linguodavę galvutėmis, nes dainuoti dar nemokėję. Sąžiningai ir stropiai gydydama tuos mažuosius, sumažinus jų mirtingumą. Net ir už zonos pradėję kviesti ją pas ligonius kolonos tarnautojai.

Per didelis populiarumas kaliniui visada kenksmingas. Taip buvę ir jai. Ją apkaltino vaikų nuodijimu. Jokių faktų nepateikę, — kalinys neturi teisės jų ir reikalauti. Ką besakytų, turi tylėti, jokių pasiteisinimų ar pasiaiškinimų niekas nepriima.

Kiek ją pažįstų, ji kačiuko negalėtų nunuodyti; o čia, girdi, tyčia nuodijusi vaikus. Koks to apkaltinimo tikslas? Argi negalėjo paimti ir išvežti ją be jokių apkaltinimų? Kam tokia procedūra su kaliniu?

Ji buvo labai prislėgta tos neteisybės; sakėsi daugiau jokioje kolonoje nebeimsianti gydytojos pareigų, eisianti į bendrus darbus su visomis kitomis.

Suprantama, visada labai skaudu, kai už gerą piktu užmoka. Apsirikti ir gydytojas gali, bet tyčia nuodyti nieku nekaltus vaikus iš viso tokių nė vienos iš mūsų tarpo neatsirastų.

*

Mūsų tautiečių šioje kolonoje susidarė apie 80. Stengėmės apsigyventi arčiau savųjų. Kiekvienoje sekcijoje buvo jų po kelias. Eidamos į darbą, irgi susitikdavome, pasikalbėdavome. "Pridurkų", kaip ir kitose kolonose, iš mūsiškių nebuvo. Visos mūsų tautietės buvo juodo darbo jaučiai, be jokių išimčių. Senesniosios arba silpnesnės kartais gaudavo kokį darbą zonoje, bet jis nebūdavo lengvesnis.

Sekmadieniais, kai būdavome laisvos, rinkdavomės į aikštelę už vieno barako ir pasimelsdavome.

Čia turėjome vieną lietuvę vienuolę. Ji mums atkalbėdavo mišių maldas, kiekvieną kartą vis kitais žodžiais, nes pati jas kurdavo. Iš kažkur viena turėjo maldaknygę. Pagiedodavome giesmelių. "Marija, Marija" ir "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė" buvo mūsų mėgiamiausios giesmės. Tikrai tos giesmelės mums suteikdavo stiprybės nešti tą sunkią nelaisvės naštą. Rodos, visa siela pajusdavome, kad "Galybių Viešpats su mumis, mūsų Globėjas Jokūbo Dievas. Todėl nebijome, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gelmes"... Toji psalmė mus ypatingai guosdavo ir stiprindavo...

Mes nebuvome palūžusios dvasios, mes nesijautėme nusikaltėlės, nors buvome nuteistos po 10 ar 25 metus šios katorgos, kaip didžiausi piktadariai. Mes tik gynėme savo lizdą, o tie, kurie mus nuteisė, — draskė jį. Jie yra tikrieji piktadariai, o mes tik aukos.

Mes melsdavomės ir už priešus. Neprašėme jiems pikta, tik šventosios dvasios, kad jie pagaliau suprastų, kad tos nežmoniškos kančios, jų uždedamos žmonijai, yra nereikalingos ir beprasmės; kad jie niekada nesukurs to pažadėto rojaus nei sau, nei kitiems tokiais žiauriais metodais. Kur tik jie užeina, vietoje rojaus sukuria tikrą pragarą. Jie atneša badą, brolžudiškas kovas, nelaisvę, žmogaus pažeminimą, nuvertinimą. Jie suskaldo tautas, valstybes, šeimas. "Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo" (Internacionalo žodžiai). Taip, ardyti jiems sekėsi ir sekasi, tai pasaulinio masto šios srities meistrai; bet atstatyti tuojau neina: per 50 metų dar neatstatė tiek, kad bent kiekviena šeima galėtų turėti po kambarį ir virtuvę.

Grįžkime prie įprastos stovyklos rutinos. "Kaip danguje, taip ir ant žemės". Viskas beveik tas pats, kaip ir kitose kolonose. Toks pat geležinkelio bėgio gabalas mus kėlė ir migdė.

Knygutė, susiūta iš “siludos” (žėručio) lapelių, su monograma viršuje ir užrašais viduje.

į darbą siuntė ir į tikrinimus kvietė, pietų laiką ir kratas pranešinėjo, dargi net tomis pačiomis valandomis.

Maistas irgi tas pats — pagrindas kruopos, vėliau pradėjome gauti bulvių. Tai buvo didelė šventė. Jų ilgai nebuvome mačiusios. Tų kailio raugu prarūgusių kopūstų beveik visur gaudavome, išskyrus 46-tąją koloną.

Tokia pat viršininkija, prižiūrėtojai ir prižiūrėtojos, tokie pat kareiviai sargybos būdelėse ir į darbą už zonos vedantieji; tą pačią "maldą", išvesdami į darbą už zonos, kalbėjo. Už zonos darbams buvo paskirta vos kelios brigados. Daugumas buvom paskirtos į darbo zoną.

Stovyklos tvoroje, po dešine, buvo didžiuliai vartai, už jų darbo zona. Joje dideli nauji mediniai pastatai-cechai. Čia mes turėjome dirbti. Darbas buvo nematytas, negirdėtas.

Gavome nematytą medžiagą — ją vadino "sliuda", o lietuviškai kai kas mėgino vadinti žėručiu, bet ar tai teisinga, nežinau. Angliškai "sliuda" vadinama "mica", o lietuviškai — "žėrutis".

Toji medžiaga buvo sukapota netvarkingais įvairaus dydžio gabalais. Kažkas panašu į knygą, suklijuotais tarp savęs lapais.

Mes turėjome tuos lapus išlukštenti, išplėšyti į plonas plokšteles. Pirmiausia reikėjo tuos storus gabalus suskaldyti į plokšteles maždaug pusės ar mažiau centimetro storio. Taip suskaldžius, buvo matyti lygios, švarios vietos. Jas reikėjo išpiauti, atskirti nuo akmenėtų, nelygių paviršių. Tai padarydavome trumpais medkočiais peiliais. Tokias atrinktas, apipiaustytas plokšteles jau lukštendavome į plonyčius lapelius. Tam naudojome ilgus peilius, maždaug 25 cm ilgio, apie 3 cm pločio, o storumo gal mažiau kaip milimetro. Peilio galas būdavo smailas ir labai aštrus.

Gavome spausdintus lapelius, vadinamus standartais, pagal juos nustatydavome atplėšiamų lapelių rūšį-numerį. Numeracija buvo atvirkščia: juo mažesnis plokštelės plotas, juo didesnis numeris. Paties mažiausio ploto buvo aštunkė (osmiorka). Septinkė (semiorka) truputį didesnė, šeštuke — dar didesnė, penketuke (petiorka) — jau didoka, rečiau randama, o ketvertukių jau beveik nepasitaikydavo. Mums, kaliniams, buvo duodama blogiausia medžiaga; gerąją apdirbinėjo laisvieji, — taip mums teko girdėti.

Darbas nebuvo sunkus. Iš pradžių labai apsidžiaugėme, nes čia visai nėra pavojaus patrukti ar kojas, rankas išsilaužyti. Tačiau, padirbėjusios ilgesnį laiką, pajutome, kad čia kitokiais būdais graužiama sveikata, ypač dėl kalinio drausmės ir sąlygų.

Dirbti reikėjo taip pat po 10 val. Laimėjimas buvo tik tas, kad nueiti ir pareiti nesugaišdavome laiko. Bet iš kitos pusės tai buvo ir pralaimėjimas, nes mažai betekdavo pabūti gryname ore. Tas žėrutis lukštenamas davė daugybę žibančių dulkių — jų būdavo pilnas oras, saulei nušvitus, gerai matydavom. Net ir drabužiai mums apsidengdavo tų žibančių dulkių sluoksniu. Be abejo, tos dulkės buvo kenksmingos kvėpavimo organams. Barakuose, kur žmogus prie žmogaus buvo patalpinti dviem aukštais, irgi gero oro nebuvo, ypač šaltesniu metu; užtat greit pradėjome silpnėti. O reikalavimai darbe didėjo. Iš pradžių buvo norma per pamainą padaryti kiekvienai po 350 gramų tų išlukštentų lapelių, vėliau pakėlė iki 455 gr.

Nepadarančioms normos mažino maisto davinį. Tų pabaudos normų mes nelabai tebijojome, nes toks sėdimas darbas dulkėse blogai veikė mūsų apetitą, mes mažai benorėjome valgyti. Blogiau už tas normas mums buvo nuolatinis brigadininkių ir viršininkų riksmas, raginimai, grasinimai. Kartą stovyklos viršininkas padarė susirinkimą ir visokiais būdais baugino. Tarp kitko žadėjo atvežti tokią mašiną, kuri mus priversianti dirbti. Lygiai, kaip mažus vaikus "babaužiu", "handeliu" gąsdindavo. Ir kam tas viskas? Argi mes nedirbome? Ne nuo mūsų priklausė produkcijos kiekis, o nuo medžiagos. Iš geresnės medžiagos buvo galima padaryti normą, o iš blogos — nieko nepadarysi. O čia visą laiką reikalauja tiek pat, nė į jokias aplinkybes neatsižvelgia. Tokios sąlygos visada paruošia dirvą spekuliacijai. Brigados ėmė kovoti tarp savęs dėl geresnės medžiagos, taip pat ir atskiri asmenys brigadose. Iškilo "stachanovietės" — kilogramininkės. Jos padarydavo per pamainą po kilogramą produkcijos. Jų buvo nedaug, viena kita; tačiau už jas visoms "akis badė". Kodėl toji, anoji padaro, kodėl tu nepadarai? Dirbti tingi, dirbti nenori! Atsakydavome, kad joms duodama geresnė medžiaga, bet to kaltintojai "negirdėdavo". Iš tikrųjų, jom duodavo rinktinę medžiagą, kad kitoms galėtų prikaišioti, kitas terorizuoti.

Ir taip tas nematomas botagas pliekia visus, visur ir visada. Kaip vėliau pamatėme, tie patys žmonių išnaudojimo, prievartavimo metodai visur praktikuojami šioje "rojaus" žemėje.

Brigadininkės, žinoma, iš to galėjo darytis šiokį tokį biznelį. Kurios gaudavo siuntinius, papirkdavo brigadininkę, gaudavo geresnės medžiagos, padarydavo normą ir turėdavo ramybę. Neturtingosios ir tos, kurios nenorėjo naudotis žema priemone — papirkinėjimu kitų sąskaiton, kentė terorą. Bausmės buvo įvairios. Pirmiausia pabaudos maisto norma, nuolatinis barimas. Rašydavo į gėdos lentą, piešdavo pajuokiančius paveikslus ir viešoje vietoje kabindavo. Kartą nupieštas buvo didžiulis plakatas: moteris joja ant arklio, ant žemės numestas užrištas maišelis su užrašu "sąžinė" (sovestj) ir tos kalinės, kuri baudžiama, pavardė. "N.N. pametė sąžinę" — stambus užrašas ant viso plakato.

Pagaliau sugalvojo už normos nepadarymą neduoti atėjusių siuntinių. Kartą nubaustųjų tarpe buvo ir mūsų vienuolė N. Ruselės ėmė siūlyti jai savo pagalbą, žinoma, už atlyginimą, tikėjosi iš jos pasipelnyti, žadėjo jai prilukštenti to žėručio pasilikusios po darbo valandų. (Kas norėjo, galėjo dar pasilikti dirbti antvalandžius). Tačiau vienuolė atsisakė priimti pasiūlymą, sakėsi gerbianti viršininkus ir negalinti jų apgaudinėti. Kai tos ėmė apgailėti, kad jai būsią sunku be siuntinių, ji atsakė:

— Ne aš viena, daug yra gyvenančių be siuntinių. Kuo aš geresnė? Nė viena dėl to nenumiršta, nenumirsiu nė aš.

Nieko nepešusios spekuliantės atsikabino, murmėdamos, pykdomos, girdi, esanti šykštuolė, atsisakanti visko, kad tik nereiktų kitoms ką duoti. Ji protingai padarė, nes, jeigu būtų bent kelis kartus davus normą, nebūtų galėjus beužsiginti nepadaranti, kaip iki šiolei. O visą laiką pasisamdyti spekuliantes nė tų siuntinių neužtektų. Taip ji nedarė jokių žygių siuntiniams gauti. Viršininkai, matydami tuo jos neįveiksią, po poros savaičių siuntinį atidavė ir daugiau nebemėgino sulaikyti.

Buvo ir man paskelbę neduosią siuntinių, bet man, kaip tyčia, ilgą laiką siuntinio nebuvo. Dirbau tiek, kiek normaliai pajėgiau, nė vieno gramo nepadidinau dėl tų siuntinių. Kada siuntinys atėjo, siuntinių "pogromas" buvo jau praėjęs.

Nieko nepešę visokiais grasinimais, visokio plauko viršininkai ėmėsi kitokių vilionių: žadėjo duoti daugiau laiškų rašyti, bet už tai reikalavo prašokti normas. Buvo mėginančių, bet sąlygos buvo per sunkios — mažai kas tepasinaudojo.

Cechų patalpos nebuvo pakankamai didelės, o žmonių vis atveždavo. Užtat po kiek laiko buvo sudarytos dvi pamainos — dieninė ir naktinė. Dieną dirbančias vadinome dieninėmis, o naktį — naktinėmis. Taip nuolatos kalbant, ir girdėdavosi tie terminai. "Dieninės" dar ne taip keistai atrodė, bet "naktinės" kažkaip šmėkliškai skambėjo, lyg būtų kokios nakties baidyklės.

Abi pamainos dirbo po dešimtį valandų dienoje.

Čia išbuvau nuo 1951 m. vasaros iki 1953 m. rugsėjo pabaigos. Per tą laiką daug kas pasikeitė, daug kas įvyko, sunku viską beatsiminti ir tiksliai surašyti chronologine tvarka.

*

Viena jauna lietuvaitė buvo šluba, išmuštais priekiniais dantimis, su randu ant veido. Vargšė liūdnai atrodė; nedrąsu buvo klausti jos pačios apie tos nelemtos išvaizdos priežastį; užtat teko sužinoti iš kitų.

Tardymus ji pergyvenus Kauno saugumo rūmuose (Laisvės al. ir Vytauto prospekto kampas — seniau, Lietuvos laikais. Tada prie bolševikų buvo Stalino ir Lenino prosp. kampas. Staliną nuvainikavus 1961 m., vėl grąžintas Laisvės al. pavadinimas.) Tardymai buvę tokie sunkūs, kad ji norėjusi nusižudyti — tardymo metu iššokus pro langą iš trečio ar ketvirto aukšto. Tačiau nusižudyti nepavykę, išlikus gyva; ilgai sirgus, pagijus, bet likus luoša.

Kita, taip pat lietuvaitė, N.M. turėjo vienoje šlaunyje didžiulę duobę, beveik iki kaulo gilumo. Tai irgi buvo tardymų rezultatai. Ją tiek sumušė, kad atsivėrė didžiulė žaizda, ėmė pūti raumenys. Ji pati tai pasakojo.

Kiekviena čia esančiųjų buvo praėjusios tą "skaistyklą", sunku būtų viską ir surašyti.

Šalia manęs kurį laiką turėjo savo guolį ukrainietė M.K. Ji buvo pikta kaip širšė, už menkiausią nieką arba ir visai be nieko su visomis bardavosi, visada nepatenkinta, visada rūgšti atrodydavo.

Kartą poilsio metu, kai ji buvo ramesnė, kalbėjausi su ja ir užklausiau, kodėl ji visada esanti tokia susirūpinusi, nervuota, turbūt turėjusi sunkių pergyvenimų.

Ji papasakojo priežastį savo blogos nuotaikos, ji buvo prikankinta virš jėgų ir dabar kentė rūpestį dėl savo dukrelės.

Ji buvo areštuota prieš porą metų Ukrainoje. Gyvenusi kaime, vyras buvęs partizanas. Vykę didžiuliai mūšiai rusų kariuomenės su ukrainiečių partizanais netoli jų kaimo. Daug žuvę iš abiejų pusių. Žuvęs tada ir jos vyras. Dukrelė buvus dviejų savaičių amžiaus. Ją, motiną areštavę. Dukrelę galėjusi atiduoti kam nors, bet nebuvę kas paimtų, nes beveik visas kaimas buvę areštuoti. Taip ir atėjus į kalėjimą kūdikiu nešina. Kalėjimas buvęs šaltas, jokios priemonės net vystyklams išsidžiovinti. Šlapius vystyklus ji vyniodavusi sau aplink liemenį ir taip džiovinus. Tardymai buvę sunkūs, kaip ir visada. Pagaliau atvažiavus į Sibirą, atsivežus ir tą mergaitę. Metus išbuvus motinų kolonoje. Dabar jau metai, kaip atsiskyrus nuo jos. Iš gaunamų laiškų spėjanti, kad mergaitė serganti, bet tiesiog neparašo; užtat kenčianti didelį rūpestį.

Prisimenu ir kitą šioje kolonoje nelaimingą motiną. Tai buvo gydytoja S., nuteista 25 metams. Ji buvo rusė. Jau daug metų vargo po stovyklas, buvus kartu su kriminaliniais. Ten susidraugavus su kitu gydytoju kaliniu ir sugyvenus, rodos, du ar daugiau vaikų. Mažiausias buvęs labai puikus berniukas, kažkoks fenomenas, visokių gerų ypatybių rinkinys. Visi jos vaikai esą vaikų namuose. Kartą ji gavusi laišką iš vaikų namų vadovybės, kuriame prašę sutikimo atiduoti tą mažąjį berniuką vienai šeimai. Jie esą geri žmonės, aukštos klasės, berniukas jiems labai patikęs, jie paimsią jį už sūnų. Motina parašė atsakymą į laišką, griežtai pareikšdama nė už ką vaiko neatiduosianti. Po kelių mėnesių ji gavo laišką iš vaikų namų, kuriame pranešė, kad tas vaikas miręs. Tačiau motina tuo netikėjo — ji buvo įsitikinus, kad vaikas atiduotas tiems žmonėms prieš jos valią. Ilgai ji vaikščiojo užverktomis akimis, prislėgta rūpesčio, nelaiminga. Ji žadėjo protestuoti prieš tokią savivalę, ieškoti vaiko, bet nežinia, ar ką padarė. Kaip ji gali ieškoti stovykloje užrakinta kalinė 25-kinė?

*

Nemažai čia buvo visokio plauko menininkių, dainininkių, artisčių, šokėjų. Meninė saviveikla buvo iš ko sudaryti. Rusės ėmėsi tos saviveiklos su didžiausiu įkarščiu. Surengdavo neblogus koncertus, vaidinimus. Buvo maskvietė solistė Lebedeva, kaukazietė Korolenc — puiki solistė, čekoslovakės Oliger ir Sajenko bei latvė — šokėjos. Viena ukrainietė turėjo labai gražų balsą; ji dainuodavo solo. Vienas viršininkas sakėsi tokio gražaus balso niekur negirdėjęs.

Estė menininkė nupiešė puikias dekoracijas scenai.

Mūsų tautietės niekur nedalyvavo jokioje saviveikloje. Ir į tuos koncertus mažai lankėmės. Mes būdavome daugiau pavargusios už "pridurkaujančias". Nelaisvėje jokios linksmybės nereikalingos. Geriau susirinkusios pasimeldžiame, pagiedame, padainuojame lietuviškų dainų. Tas viskas mus atgaivina, pagyvename buvusiu gyvenimu, tėviškės nuotaikomis, net lengviau pasidaro širdžiai.

Buvo čia dvi japonės: Taiko Mori ir Izumi Masuda. Abi buvo labai geros moterys. Nedaug teko čia sutikti japonių, bet sutiktosios buvo pagirtinos, kultūringos moterys. Jeigu visi japonai tokie yra, tai pagarbos verta tauta.

Ypatingai susidraugavau su Izumi. Ji turėjo gražų balsą ir išsilavinusi muzikė. Iš profesijos sakėsi buvusi mokytoja (anglų kalbos), dirbus Mandžiūrijoje. Komunistams ten paėmus valdžią, buvo apkaltinta špionažu, nuteista 25-ms metams ir atgabenta čia į Sibirą.

Ji buvo invalidė: viena jos ranka buvo nesveika, sakė, poliomelito pasekmės. Sunku jai būdavo dirbti viena ranka. Ji vežiodavo malkas, ant rogučių susikrovus. Šakaliai būdavo dideli, sunkūs, viena ranka vos atkeliami. Jai reikėdavo pasikrauti ant rogučių malkas ir tempti tas roges viena ranka.

Kartą jai buvę pasiūlyta lengvata — atleisti nuo malkų vežiojimo, jeigu ji imtųsi mokyti dainų, ruošti koncertus. Bet ji atsisakiusi. Ji pasakius, kad nelaisvėje uždarytas nė paukštis negiedąs, ir ji nedainuosianti. Ir tempė malkas kaip ir pirmiau.

Tai buvo tvirto charakterio, principų žmogus, nepalūžusios dvasios, visada maloni, visada besišypsanti, niekada nedejuojanti, nors jai buvo labai sunku. Mums ji ir “uždaryta" padainuodavo japoniškų maršų ir dainų. Ji išmokė mane japonišką dainą "Kiomo kure juku". Ir dabar tebemoku, tik prasmės tiksliai nežinau. Išmokau papūgiškai, nežinodama, ką tai reiškia. Vertimą turėjau išrašytą popiergalyje. Pareinant iš darbo, prie vartų, paprastai, būdavo krata. Turėjau vertimą kišenėje, prižiūrėtojas radęs atėmė. Vis neprisiruošiau kito paprašyti, ir taip liko jai išvažiavus.

Ją išvežė į invalidų koloną. Išvažiuojant lydėjau ją, ir abi verkėme. Davė ji man savo namų adresą. Išmokau atmintinai, nes rašytus adresus per kratas atimdavo. Tebemoku ir dabar tą adresą. Bet rašyti nedrįsau, gyvendama Lietuvoje. Neturėjau vilties, kad laiškas būtų praleistas.

Izumi, kur tu dabar? Ar tu dar gyva, ar sugrįžai į tėvynę pas savo vyrą?

Reikės parašyti laišką, adresą dar atsimenu.

Antroji japonė buvo iš Sachalino. Jeigu sugrįžo, tai ten dabar turbūt ir tebegyvena. Su malonumu prisimenu ir ją. Daug man ji pasakojo apie Japoniją. Kartą mums kelioms ji parodė, kaip valgo su pagaliukais. Mėginome ir mes taip valgyti, bet mums ne tik košė išbyrėjo, bet ir pagaliukai iškrito. Ji taip pat buvo muzikali, mokėjo dainų, abi su Izumi mokė mane tą japonišką dainą. Jos motina buvo kurį laiką kartu stovykloje, paskui jas išskyrė.

*

Mažai išveždavo iš šios kolonos, o atveždavo daugiau. Vis gausėjo "mirusių sielų" gretos.

Rodos, pirmąją žiemą atvežė visą etapą vienų vokiečių iš rytinio Berlyno. Jos buvo labai suvargusios iš ilgos kelionės, prikankintos kalėjime ir iki pateko kalėjimam Ne viena mūsiškių žleberiavome vokiškai, susikalbėti nebuvo sunku. Užklaustos, kiek metų bausmės gavusios, kiekviena atsakydavo: "Fūnf und dreissig" (35-is). Mes nustebome, nes daugiau dvidešimt penkerių niekur neteisdavo. Išsiaiškinome; pasirodo, jos priskaičiavo 10 metų "be teisių" taip pat prie kalinimo metų. Paprastai teisdavo 25 metus stovyklos ir 10 ar 5 metus "be teisių". Tai reiškė — išėjęs iš stovyklos į laisvę, žmogus dar 10 metų ar 5 bus nepilnateisis. Svarbiausia, jie pabrėždavo, kad neturės teisės balsuoti, t.y. dalyvauti rinkimuose, nei būti renkami į kokią valdžios tarnybą. Buvo ir daugiau apribojimų tiems beteisiams, bet mes nesidomėjome. Čia iš viso nė vienas žmogus neturėjo jokių teisių: valdžia — čeką — visada su žmogumi daro, ką panorėjus. Nors yra konstitucija, tačiau niekas jos nevykdo, tai tik užsieniui apgaudinėti. Tos pačios vokietės pasakojo, kad rusai neturį teisės ateiti į namus ir areštuoti. O vis dėlto areštavo ir gabeno į Sibirą ištisais ešalonais. Areštuodavo gatvėse. Viena pasakojo, ją areštavę einančią gatve. Važiavusi pro šalį "greitosios pagalbos" mašina, iš jos iššokę vyrai, sugriebę ją ir nusitempę į mašiną. Praeiviai ne visada ir suprasdavę, kas per "pagalba" vyksta.

Kita pasakojo pati nuėjus į arešto vietą. Pirma pagavę jos vyrą, vyras buvęs priverstas ją iškviesti. Kai ji atėjus, areštavę ir ją.

Baisių dalykų jos pasakojo iš karo meto. Rusų kareiviai fronto metu savivaliavę pas juos, kiek tik sugyvulėjusi prigimtis geidė. Jie prievartavę ne tik moteris, bet ir mažas mergaites. Baisu buvo klausyti jų pasakojimų. Jos susiimdavo už galvos ir kartodavo: "Kaip taip gali būti!" Joms nesuprantama buvo, kaip žmogus su žmogumi gali taip elgtis. Kažin, ar jos ir tada stebėjosi, kai Hitleris niokojo žydus ir kitus jam nepatinkamus žmones? Žinoma, ramiai gyvendamos mieste, jos gal net ir nežinojo, ką darė naciai užimtuose kraštuose. Kai frontas priartėjo, tik tada pamatė, kad "taip gali būti".

Tos atvykusios vokietės papasakojo anekdotą. Berlyne stovėjusios nuo Hitlerio laikų išsilikusios kartuvės. Atlėkęs kartą paukštis, atsitūpęs ant kartuvių skersinio ir šaukęs: "Pick, Pick! Tada buvo valdžioje Vilhelmas Pick...

Dar 1951-2 metais tebeplaukė iš Lietuvos ešalonai kalinių. Tiksliai neprisimenu, rodos, 1951 metais atvežė iš Lietuvos pas mus naują etapą (į 21 koloną). Daugiausia buvo kaimo moterys. Jos papasakojo, kad Lietuvos ūkininkai jau suvaryti į kolchozus. Skurdas, visoks nepriteklius būtiniausių gyvenimui dalykų dar daugiau padidėjęs.

Tarp kitko jos papasakojo, kad kartu keliavęs kažkoks jaunuolis, būk tai Švedų ministro sūnus. Jis sakęsis pagautas Maskvoje, jo tėvas nežinąs, kur jis dabar yra. Mūsų kaimo moterys nemokėjo kaip reikiant papasakoti, tos žinios buvo miglotos. Greičiausiai jis galėjo būti Švedų pasiuntinybės Maskvoje kokio nors tarnautojo sūnus, neatsargiai pasipynęs čekistams po akimis ir įtartas šnipu. Savo "aršinu" matuodami visą žmoniją, čekistai kiekviename užsienietyje mato šnipą.

Minėtas jaunuolis buvęs geriau traktuojamas, negu kiti kaliniai. Jis turėjęs nenuskustus plaukus, kai, tuo tarpu, visi kiti kaliniai būna plikai nuskusti. Be to, jis gaudavęs pinigų papildomam maistui nusipirkti, kai traukinys sustoja stoty. Matyt, jį išleisdavo iš traukinio išlipti.

Tas švedukas pareiškęs susižavėjimą mūsų tautos moterimis už tai, kad jos kartu su vyrais įsijungusios į kovą prieš okupantus.

Jos taip pat pasakojo, kad 1951 metų vasarą buvus vėl didelė deportacija žmonių iš Pabaltijo.

Drabužius čia mums davė blogus, sulopytus, apdėvėtus. Kaliausės kepurės buvo nešvarios, nudėvėtos; nenorėjom jų nė imti, kurios turėjome bent kokią skarą ar kepurę iš namų. Bet daug buvo tokių, kurios neturėjo kuo galvos pridengti, o šalčiai visą žiemą stiprūs, reikia galvą šiltai apdengti. Vokietės beveik visos nieko neturėjo. Kitos vasariškai buvo apsirengusios, nes vasarą buvo areštuotos ir nė iš kur nieko negavusios. Jos tais duotais skudurais ir rengėsi visą laiką.

Vieną dieną buvome maloniai nustebintos, kai mums išdalijo paklodes. Tai buvo didelis pagerinimas. Iki šiolei jų neduodavo, miegojo be paklodžių, kurios neturėjo iš namų. Gavome po porą metrų geltonos drobės, truputį platesnės, negu mūsų guolis — gal kokių 80 cm pločio.

Mums išdalijo paklodes be jokių "apeigų". Iš kitos kolonos atvažiavusios pasakojo, kad joms irgi davę paklodes. Ta proga viršininkas padaręs susirinkimą, pasakęs prakalbą. Joje pabrėžęs Sovietų valdžios didelę malonę, kad kaliniams duodamos paklodės. Net ir namie daugelis tokios "prabangos" neturėję ir t.t.

"Apturėjome" čia ir kitą valdžios "malonę". Taip pat be prakalbų ir susirinldmo: gavome įsakymą prisisiūti prie viršutinių drabužių numerius — vieną ant nugaros, kitą ant dešinio kelio (1952 m.). Numerius gavome per brigadininkus, reikėjo juos patiems stambiai išrašyti ant gabalo baltos medžiagos — rašalu arba cheminiu pieštuku ir prisisiūti. Davė ir baltų skudurų, bet daugelis jų neėmė, nes buvo užjuodę ir netvirti; siuvomės iš savo medžiagos, kas turėjome — iš siuntinių.

Iš praazių nejaukiai jautėmės, tikros katorgininkės atrodėme, bet greitai pripratome, — ne prie tokių bėdų reikėjo pri-

Knygos autorė su kalinio numeriu prie geležinkelio darbų 21-oje kolonoje (k.). Dienos darbą užbaigus (d.). Kalinio numeris prisiūtas ir prie nugaros.

prasti ir nepalūžti. Jeigu panešėme "tėvynės išdavikių" straipsnį, tai ir numeris nebepakenks.

Skaičiai buvo tik triženkliai — iki 999. Tūkstančių nebuvo. Prie kiekvieno numerio buvo raidė. Kitos turėjo net po dvi raides. Spėliojome, kad kiekviena abėcėlės raidė reiškė tūkstantį. Kai pritrūko — išsibaigė abėcėlė, tada darė kombinacijas pirmos raidės su likusiomis abėcėlės raidėmis, paskui — antros raidės su likusiomis ir t.t. Užtat susidarė raidžių poros, nesunku suprasti. Mano numeris buvo Щ-130 (rusiška raidė "šč").

*

Neprisimenu tiksliai, kuriuo laiku vėl įvesta naujenybė, tai vadinamasis "chozraščiotas" ("ūkinė atskaitomybė", "atsiskaitymas").

Pažadėjo mums mokėti už darbą. Iš to uždarbio atskaitys visas mūsų išlaikymo ir saugojimo išlaidas, o kas liks, atiduos mums pinigais. Už pinigus galėsime šio to nusipirkti. Retkar-

Rankdarbiai, autorės megzti šaudyklėle, kurią padarė iš aluminijaus lėkštelės ir padovanojo kalinė Aldona Rastenienė, tuo metu dirbusi kolonos kalvėje.

čiais atvažiuosianti krautuvė. Už darbą mums mokės tik pusę kainos, kurią moka laisviems to paties darbo darbininkams.

Na, ir pradėjome "uždarbiauti". Tos visos "stachanovietės" šiek tiek uždirbdavo, maždaug iki 100 rublių per mėnesį gaudavo į rankas. (Dabartine valiuta būtų 10 rb.) Sviesto kilogramas atsiėjo 27 rubliai. Ne kažin ką ir jos tenupirkdavo už tuos pinigus, bet vis dėlto šis tas būdavo. Bet daugumas gaudavo po kelis rublius arba visai nieko, nes ne visos padarydavo reikiamą normą. Buvo tokių, kurios dirbo po dvi pamainas, stengėsi padaryti normą. Kai kurioms nuo ilgo sėdėjimo ir pervargimo sutindavo kojos, net gaila būdavo žiūrėti.

Buvo tokių, kurios visai nepakentė to sėdimo darbo. Jos prašėsi į bet kokius kitus darbus, kad ir sunkesnius. Viena mūsų tautietė Vladutė ėmėsi kaminus krėsti. Ji vaikščiodavo, laipiodavo stogais, paišina, murzina, o apie žėrutį nė girdėti nenorėjo.

Kitos trys lietuvaitės (Stasė Vizbaraitė, Emilija Bikulčiūtė ir Aldona Rastenienė) dirbo kalvėje. Sunkus buvo jų darbas. Kalvė visai primityvi, senoviška, anglimis kūrenama. Geros medžiagos nėra. Iš visokių surūdijusių gelžgalių turi atlikti užsakymus. Žinoma, didelių darbų jos nedarė, tik įvairius pataisymus. Vis dėlto — tai ne moterų darbas. Jų rankos pasidarė gyslotos, kaip vyrų. Bet jos vistiek dirbo, nedarė jokių pastangų iš tos kalvės išeiti, nes nemėgo sėdėti per dienas ir knaibyti tą žėrutį.

Buvo kelios moterys mūrininkės, dirbo ir taisė krosnis. Mačiau kartą vieną jauną ukrainietę vikriai mūrijančią krosnį, geriau negu vyras.

Sienas tinkuodavo kelios "subotnikės". Tai buvo kažkokios sektos krikščionės, labai pamaldžios, geros, sąžiningos. Visa bėda, kad šeštadieniais joms buvo šventė, jos griežtai atsisakydavo tą dieną dirbti. Tai būdavo drausmės laužymas. Viršininkai jas visokiais būdais vertė dirbti, bet viskas veltui. Jos atsakydavo Dievą labiau gerbiančios už viršininką, viršininkas esąs tik antroje vietoje. Jos kentė įvairias bausmes, eidavo į karcerį arba į "būrą", bet nenusileido, šeštadieniais nedirbo. Jos sakydavo, kad joms viską lengva iškęsti dėl Dievo, joms svarbu Dievo neįžeisti, o visa kita antroje eilėje. Ilgą laiką jas laikė "būre". Tai buvo prie karcerio, vielų aptvare, pastatytas nedidelis barakas. Ten buvo ir narai, tik be čiužinių, reikėjo ant plikų lentų miegoti. Valgyti duodavo tą patį davinį. Taip pat ir į darbą vesdavo, kaip ir visas. Tik po darbo jas parvedę užrakindavo tame "būre". Jos kantriai kentė tą padidintą nelaisvę, niekam nesiskųsdavo. Jos sutiko atidirbti sekmadieniais už šeštadienį, bet viršininkas nenorėjo to leisti. Bet pagaliau jų užsispyrimas laimėjo, — joms buvo leista švęsti šeštadienį, o sekmadieniais dirbti zonoje. Pagaliau jas išvedė iš to "būro" po kelių mėnesių kalinimo.

Miško kirtėjų brigada taip pat buvo sudaryta iš tokių, kurios nenorėjo dirbti žėručių cechuose arba mažai padarydavo. Teko ir man už bausmę eiti miško kirsti, bet neilgai, nes ten dar labiau buvau netinkama, per silpna. Netrukus vėl grąžino į cechą. Ten, miške, reikėjo stiprių, tvirtų rankų, manosios tam darbui netiko, nepatraukdavau piūklo, genėdavau šakas. Medžius piaudavo daugiausia ukrainietės, parinktos tvirtesnės kaimo moterys.

Vieną kartą žiemos metu išėjome medžių kirsti. Sniego buvo daug — arti metro aukščio. Viršuje sniegas buvo sukietėjęs, beveik nebegrimzdavome eidamos. Miške reikėjo aplink medį atsikosti sniegą iki pat žemės. Atkasėme didelę duobę aplink medį. Iš vienos pusės kirviu pakirsdavo medį, iš kitos — piūklu piaudavo. Medis paprastai virsta į pakirstąją pusę. Šį kartą

Atvirukas, pieštas kalinės O. B.

jis virto į priešingą pusę, kur stovėjo viena piovėjų. Ji pamatė, kad jau medis krenta ant jos. Pabėgti nebuvo laiko. Ji krito ant žemės prie kelmo. Medis nusileido ant sniego storo sluoksnio, ir liko pakilęs nuo žemės drūtasis galas. Moteris po medžiu liko sveika. Atsikėlus verkia iš siaubo, kad mirtis buvo taip arti. Jei ne tas sukietėjęs sniegas, medis būtų ją sutrynęs.

*

Kas galėtų išpasakoti visas tas šnekas, kurias sukeldavo laisvės troškimas? Kas nebuvęs ilgų metų nelaisvėje, tas nesupras ir neįsivaizduos, kokia brangi yra laisvė. Mūsų mintys, šnekos net ir sapnai būdavo tik apie laisvą gyvenimą, laisvę. Nė viena nesiruošė, nesitikėjo išbūti visą paskirtą metų skaičių stovykloje. Ypač 25-kinėms atrodė kažkokia negalimybė išbūti tokioje katorgoje tiek metų. Tik dvi teko matyti, išbuvusias po 22 metus, viena anksčiau minėta. Tai buvo rekordininkės. Daugelis miršta neišbuvę nė 10 metų. Neteko nei matyti, nei girdėti, kad kas išeitų išbuvę 25 metus.

Buvo čia viena "blatniokė" (kriminalinė), iš kažkur vėliau atvežta. Ji buvo apie 40 metų; pasisakė jau 22 metus išbuvus stovyklose. Atrodė apkūni, nesulysus, visada geros nuotaikos. Išalkusi ji nebūna: nueina į virtuvę ir paprašo pavalgydinti. Niekas jai neatsako, ką nors visada duoda, nes bijo supykinti, kad nesusilauktų keršto.

Per "komisovkę" pas gydytoją ji atėjo be eilės, be jokių ceremonijų, pilna apranga, net šimtasiūlės vatinės nenusivilkus, ir pareiškė esanti visiškai sveika, drūta, visada esanti pirmos kategorijos ir dabar nuo jos neatsisakanti. Paprastai kaliniai stengiasi būti paskiriami į žemesnę kategoriją. Gydytojas šypsodamasis įsakė jai nusirengti, norįs patikrinti ir esąs tikras, kad ji nesanti tokia sveika, kaip mananti. Tikrino ją užsispyręs, į pabaigą visai surimtėjęs, ir nieko negalėjo rasti. Pagaliau paprašė parodyti dantis. Ir tie visi buvo sveiki. Prisipažino tada gydytojas ginčą pralaimėjęs. Visiems buvo nuostabu, kaip žmogus, tokiose sąlygose išbuvęs 22 metus, galėjo būti tokios nuostabios sveikatos. Taip ji ir liko mums visiems mįslė.

*

Kartą atbėga tekina pas mane kažkokia, rodos, rumune, senyva moterėlė ir džiaugsmingai pasakoja, kad jau greitai išeisim į laisvę. Moterys skaitė laikraštį ir rado parašyta "za-kliučionnyje na darogu" (kaliniai į kelionę). Paklausiau, kur kas skaitė, ir jos vedama nuėjau patikrinti, kas ten per naujienos surašyta. Tikrai viena moteris skaitė "Pravdą", turbūt maskviškę. Visi jų laikraščiai dažniausiai "Tiesomis" krikštijami ir dar su įvairiais priedais. Paprašiau parodyti, kur jos išskaitė tą džiaugsmingą "zakliučonnyje na darogu", iš kur pasidarė išvadą, kad greitai važiuosim namo. Parodė man tą straipsnį ir tuos žodžius. Bet ten buvo parašyta, tarp kitko, "zakliučit dogovor", tai reiškė, "sudaryti sutartį". Toliau nė nebežiūrėjau, apie ką kalbama. Pamačiau, kad jos visai nemoka skaityti; nors raides pažįsta, bet turinio nesupranta. Tokios dažniausiai ir paskleisdavo įvairius gandus. Paaiškinau joms, kad nieko panašu čia nėra, ir pati gailėjaus, pamačius, kaip jos nusiminė. Juk geriau būtų buvę palikti jas besidžiaugiančias... Joks geras darbas, kaip poeto Maironio pasakyta, — "vargdieniui išplėšti viltį paskutinę..

Kitą kartą toji pati moterėlė ateina pas mane verkdama ir skundžiasi nebepakelianti tos nelaisvės, to žmogaus pažeminimo.

Ji sėdėjusi po darbo ant savo narų ir galvojusi. Atėjęs viršininkas ir užklausęs:

—    Ką čia veiki?

—    Dumaju (galvoju) — atsakiusi.

—    A kto tiebie razriešil dumatj? (Kas tau leido galvoti) — piktai paklausęs viršininkas.

Ir taip gailiai verkė, vargšė, taip raudojo, priekaištaudama tam viršininkui:

—    Ar mes nebe žmonės esame? Kuo jie mus laiko, kad jau ir galvoti nori uždrausti ir t.t.

Raminau ją, bet ir pačiai buvo skaudu. Juk visi mes nebe žmonėmis laikomi, mes nesivadinome piliečiais, mes esame "zekai", kaip sutrumpintai sakoma. Kreipdamiesi į viršininką ar prižiūrėtoją, mes privalome sakyti "graždanin načalnik" (pilieti viršininke), o kalbėdami apie kalinį neturime teisės jį vadinti "graždanin". Viršininkai, kareiviai ar prižiūrėtojai, kalbėdami į mus pirma pasako: "Vnimanije, zakliučionnyje"... (Dėmesio, kaliniai); raštuose statydavo "ZK" — dvi raides — tai reiškė kalinys. (Tremtiniai buvo laikomi laisvais piliečiais). Stengdavomės į visus tuos pažeminimus nekreipti dėmesio. — Geriau jau ir nebūti piliečiu tokios valstybės, kurios pusė žmonių kalėjimuose, — sakydavome ne kartą, kalbėdamos tarpe savų. Lengviau būdavo pakelti tą nuolatinį pažeminimą, jaučiant, kad jie yra žemesni už mus. Jie patys save žemina. Ko gero galima laukti iš tokių, kurie patys stengiasi įrodyti, kad esą gyvuliai?

Maištininkės

Kadangi buvo nemažai gaunančių siuntinius, viršininkas leido įsitaisyti virtuvėlę, kur galima būtų ką nors išsivirti ar pasikepti.

Kartą nuėjau į tą virtuvėlę pažiūrėti, ar ten galima ja pasinaudoti. Radau porą moterėlių ir budėtoją — kalinę. Ji įniršusi kažką aiškino toms moterims, rankomis ir kojomis įrodinėdama.

Netrukus moterys išėjo, likau su ja viena. Tada ji visą savo antikomunistinės propagandos svorį perkėlė ant manęs. Ji gerai mokėjo rusų kalbą. Pasisakė esanti iš Jugoslavijos. Pasirodo, ir Tito pardavinėjo savo žmones į Sibiro vergų stovyklas, jei, žinoma, toji moteris nemelavo. Bet vėliau iš kitų teko išgirsti, kad ji tikrai buvo iš Jugoslavijos. Ji sakėsi buvusi atvežta prieš keletą metų kaip tremtinė. Paskui buvus nuteista 10 metų kalėjimo ir atvežta į stovyklą. Neprisimenu, ar seniai ji buvo stovykloje. Daug pasakojo, daug agitavo, bet mažai prisimenu. Kažkas atėjo, stengiausi greit išeiti, nes baugu buvo dalyvauti tokiame agitaciniame, antikomunistiniame "mitinge", — galima patekti pakartotinai į teismą ir gauti "dabavkę" (priedą) prie turimų dešimties metų. Galimas dalykas, kad ir kitos mažai lankėsi toje virtuvėje dėl tos pačios jugoslavės drąsių kalbų. Man buvo keista, kodėl jos negriebia už tokią agitaciją? O gal nepataikė ant skundikės? Daugiau nėjau į tą virtuvę ir tos jugoslavės niekur nesutikau. Girdėjau tik, kaip viena rusė pasakojo apie ją, kaip ji atėjusi į stovyklą, kokį "turtą" atsinešusi. Kadangi trėmime ji gyveno viena, tai ir turto nebuvo kam palikti (matyt, be turto konfiskavimo buvo nuteista). Ką turėjo panešama, viską paėmus kartu. Pasakotoja su humoru skaičiavo jos turtą: du kibiru — gerą ir blogą paplavoms, praustuvę, mėsai malti mašinėlę, dubenį, keptuvę, puodą ir arbatinuką, ir daug kitokių šeimininkėms reikalingų daiktų. Žodžiu, atsinešus visą ūkį. Turbūt dėl to ją ir pastatė virtuvės prižiūrėtoja, ir tie keli indai buvo jos, nes buvo maži, ne stovykliniai, ji taip ir sakė.

Daugiau niekur neteko sutikti kalinių iš Jugoslavijos, bet galima drąsiai spėti, kad jos vienos neatvežė, gal ir čia pat buvo jų daugiau, bet nebuvo žinomos. Jei ne tos agitacijos, ir šita gal būtų likusi nepastebėta tarp kelių šimtų žmonių. Rėksnys visada pastebimas, o tylieji lieka nepastebėti.

*

Ta proga keletas žodžių apie vieną lenkę V. V.

Kai tik atvažiavome i šią stovyklą, po paskirstymų brigadomis ir barakais, atėjau į skirtą baraką ir pamačiau neužimtą vietą žemai, šalia kitos užimtos. Narai jau čia buvo naujoviški — po keturias vietas: dvi aukštai, dvi žemai. Žemutinės buvo geresnės vietos, nes nereikėjo laipioti be laiptų į viršų. Nustebau, kad viršuje vietos užimtos, o apačioje laisva. Pamačiau moterį prie užimtosios vietos ir klausiu, ar neužimta vieta šalia. Ji atsakė, kad neužimta; aš tuojau ją užėmiau. Kaimynė atrodė kaip ir visos kitos; bent kelias dienas ramiai pragyvenau.

Vieną kartą kalbėjausi su savo tautiete; toji kaimynė sėdėjo ant savo narų. Neprisimenu, ką jį nugirdo nepatinkama mūsų kalboje, nors mūsų kalba jos visai nelietė ir lietuviškai ji nemokėjo, staiga visai be reikalo ėmė bartis. Mes nekreipėme dėmesio, o ji vis kėlė toną, vis daugiau keiksmažodžių siųsdama, visokias blogybes išskaičiuodama mūsų adresu, net baugu darėsi. Dėjausi nesuprantanti, kad riksmas man taikomas, ramiai kalbėjausi su drauge, lyg nieko nebūtų girdėti. Ji klykė gal kokį pusvaalndį, o mes — nė žodžio; muštis nebuvo už ką. Pavargusi nutilo. Po kelių dienų panaši scena vėl pasikartojo. Aš vėl nieko "negirdėjau", nė burnos neatvėriau. Ir vėl ji pati turėjo pradėti ir pati užbaigti. Neradusi barniams partnerės šalia savo guolio, ji ėmė kabinėtis prie kitų. Kitos netylėjo. Ir taip aplink ją virė amžina kova. Supratau, kodėl vieta ant žemutinių narų buvo neužimta, kai jau ir aukštutinės buvo užimtos. Ji buvo iš kitos stovyklos, bet daugelis ją jau žinojo, o aš nė nepagalvojau pasiklausti kitų. Laimė, kad barama neatsiliepiau, — buvau jau kitur pamokyta, kaip elgtis su priekabingais padarais. Daugiau ji manęs neužkabino. Jeigu ką geruoju paklausdavo, trumpai atsakydavau — ir vėl tyliu. Ir taip pragyvenau šalia jos apie tris mėnesius be jokių barnių, o su kitomis ji net į "karštąjį" karą pereidavo nuo "šaltojo", — kartą vieną moterį tvojo batu.

Po trijų mėnesių ji buvo perkelta į kitą baraką. Ten irgi "kariavo" su visomis, kurios tik aplink buvo. Po kelių mėnesių kartą einu per kiemą, o ji kažkokią moterį plūsta lauke. Kai praėjau, ji ėmė rodyti į mane šaukdama:

— Va, paklauskite jos! Aš šalia jos tris mėnesius pragyvenau, ir nė karto nesibarėme! Paklauskite, jeigu netikite, ir t.t.

Mane paėmė juokas, nubėgau nusigrįžus, kad nepastebėtų juokiantis ir neperkeltų savo "perkūnų" ant manęs...

Tik vieną tokią lenkę sutikau, o jų buvo daug daugiau; bet kitos buvo tokios, kaip visos Vakarų Europos moterys. Manau, kad ji greičiausiai buvo kriminalinė, ne politinė. Besiplūsdama kartą prasitarė, kad laisvėje vienas per ją vaikštąs be vieno piršto — matyt, buvo nukirtusi kam nors pirštą. Šitokį "politinį" nusikaltimą ji galėjo padaryti, tai buvo kaip tik pagal jos charakterį.

Matydamos vieną kitą tokį tipelį, visada apsidžiaugdavome, kad neteko būti su kriminaliniais. Kaip reikėtų išlikti gyvoms, jeigu tokių būtų dauguma?

Visokių baisenybių, visokių teroristinių įvykių pripasakodavo senosios kalinės, kurioms teko ilgiau būti su kriminaliniais. Iš vienos kitos, čia atvežtos, jau supratome, kas jie per vieni.

Į politinių stovyklas jų mažai atveždavo, vos vieną kitą įmaišydavo, kad lengviau būtų suvaldyti. Čia buvo jų gal penkios, gal daugiau. Kitas tiesiog "blatniokėmis" ir vadindavome.

Viena iš tokių buvo čia atvežta už prižiūrėtojo nužudymą. Ji sakėsi nuo 14 metų esanti stovykloje. Jai buvo tik 28 metai, o turėjo 14 metų sūnų vaikų namuose. Tą sūnų "susižvejojo" jau būdama stovykloje.

Ji pati pasakojo ir apie prižiūrėtojo nužudymą. Esą. jis ją pastūmęs taip žiauriai, kad ji suknelę persiplėšusi. Tuo pačiu momentu jau ji nutarusi jį nužudyti. Nusižiūrėjus kitą kartą, kai jis sėdėjo sargyboje, nuėjus į virtuvę, pasivogus kirvį, atsinešus po drabužiais į sargybos būstą ir tiesiai, nieko nesakius, žaibo greitumu sėdinčiam smogusi kirviu ir perskėlus galvą.

Komisijos

Dirbant dviem pamainom, dienine ir naktine, ne visados tos pačios dirbdavome toje pamainoje. Keisdavo kas savaitę arba kas dvi, kaip pasitaikydavo. Naktinė pamaina būdavo varginga, nes dieną nebuvo galima išsimiegoti. Reikėdavo atlikti patikrinimą, pavalgyti pusryčius, ir daug kitokių reikalų atsirasdavo. Pietų vėl reikėdavo keltis. Be to, niekas nežiūrėdavo miegančių, nuolat kas nors vaikščiodavo ir keldavo triukšmą. Kai pereidavome į dieninę pamainą, tada jau gerai išsimiegodavome, nes naktį niekas miego netrukdė. Dieną ypatin-

Kalinių piešti atvirukai. Popierius ir dažai gauti siuntiniuose.

gai įkyrėdavo likusioms zonoje tos visokios komisijos. Ateina prižiūrėtojos, uždususios bėga per barakus su pranešimais: "Komisija, komisija!" Na ir sustato visas ant kojų — miegančias ir dirbančias. Visos turi susitvarkyti savo guolius, kad po čiužiniais nieko nebūtų, kad ant narų nieko nebūtų, tik patalas. Ateina tos pačios prižiūrėtojos ir ima versti čiužinius, tikrinti spinteles, žiūrėti švaros. Svarbiausia, kad žmogus nieko neturėtų; tada jau jis pripažįstamas švariu. Kartą prieš tokią komisiją mus rimtai "apšvarino". Atėjo prižiūrėtojos, paklojo asloje antklodę ir sukrovė viską, ką tik rado, išskyrus patalą. Surinko ir rankšluosčius, ir muilą, dantų šepetukus, šukas ir visokius būtiniausius daiktus. Viską užnešė kopėčiomis į pastogę ir užrakino. Komisija atvažiavo tik po kelių dienų. Per tas dienas mes tikrai buvome "švarios", net burnos nesiprausėme. Po komisijos viską atidavė. Tokie dalykai, kada šimtai žmonių gyvena viename kambaryje, labai vargina bei nervina ir taip jau išvargusius, iškankintus žmones. Visos būdavome piktos, nervingos. Daug kur kildavo barniai dėl visai menkų dalykų, nes įerzintam daug nereikia "pratrūkti".

Tos komisijos nieko gera mums neduodavo, tik sukeldavo erzelį. Paprastai jose būdavo vienas kitas viršininkas iš kitų stovyklų, dar koks vienas kitas iš rajono administracijos. Jie pereidavo per barakus, radę žmonių kartais paklausinėdavo, kaip gyvename, kaip maitinamės, ar ką nors panašu. Visada atsakydavome, kad viskas gerai, nors ir labai blogai būdavo, nors ir norėdavom daug kuo pasiskųsti. Visur visi kaliniai žinodavo dėsnį: "Komisija išvažiuos, o stovyklos viršininkai pasiliks". Už skundimąsi paskui visą laiką kentėtum, rastų priekabių ir į karcerį pasodinti. Todėl ir atsakydavome taip, kaip Lietuvos kunigai, paklausti, ar persekiojama religija.

Lukšytės mirtis

1952 metų pavasaris mums, lietuvėms, atnešė didelį smūgį.

Kartu su mumis prie žėručio dirbo Bronė Lukšytė (kilusi nuo Panevėžio, tiksliai neprisimenu iš kurios vietos). Ji dažnai skųsdavosi galvos skausmais, dažnai eidavo į ambulatoriją. Retkarčiais ją atleisdavo nuo darbo, bet dažniausiai duodavo kokią tabletę ir vistiek išsiųsdavo į darbą.

Vieną dieną po pietų eidama į darbą, ji skundėsi galvos skausmais, sakėsi ėjus į ambulatoriją, prašiusi atleisti nuo darbo, bet atleidimo negavusi. Kiek padirbėjusios, pajutome kažkokį triukšmą ir pamatėme, kad dvi moterys ją išvedė. Netrukus jos sugrįžo ir pasakė, kad Bronytė mirė, vos atvesta į ambulatoriją. Jos kartu su ja dirbo prie to paties stalo. Kiek padirbėjusi, ji sušuko, kad nieko nebematanti, aptemę jai akys. Kai tik nuvedė į ambulatoriją, vos paguldyta, ji mirė. Gydytoja sakė — kraujo išsiliejimas ant smegenų. Jokios pagalbos niekas nespėjo suteikti, niekas nieko jai nebegalėjo padėti. Ji buvo 23 metų. Buvo nuteista 5 metams, sekančiais metais jau būtų išėjus į laisvę.

Kai buvo 10 minučių pertrauka, visos ten buvusios lietuvės susirinkome į vieną cecho kampą, pagiedojome "'Viešpaties Angelas", nubraukėme po ašarą ir apsunkintomis širdimis grįžome prie savo darbo.

Ją paguldė vielų aptvare, karcerio prieangyje, ant dviejų greta sustatytų suolų. Padarė skrodimą, mirties priežastis buvo aiški: jai reikėjo poilsio, buvo pervargusi, nusikamavusi, bet niekas nekreipė dėmesio į jos skundimąsi. Čia ligoniu pripažįsta tik su aukšta temperatūra, o jeigu temperatūros nėra, tai — ne ligonis, simuliantas.

Sekančią dieną dailidės ukrainietės ir japonė padarė karstą, trys kalvės, lietuvės, joms padėjo. Karstas buvo gana gražus, toks, kaip Lietuvoje daro. Rudai nudažė streptocido tabletėmis; kitokių dažų paprastai neturėdavo. Kalvės padarė skardinę lentelę su įrašais — pavarde, vardais, datomis ir kilimo vieta. Lentelę pririšo prie velionės kojos.

Viena mergaitė turėjo iš namų juodą šilkinę suknelę; ją padovanojo velionei aprengti. Kita padovanojo naują paklodę, geros baltos drobės, neseniai gautą siuntiny. Jos užteko iškloti karstui ir pagalvėlei pasiūti. Ukrainietės, kurios ėjo į mišką dirbti, parnešė bruknių ir eglėšakių. Iš eglėšakių nupynėme didelį vainiką ant karsto, o iš bruknių padarėme pynelę ant galvos. Ji turėjo ilgas gražias gelsvas kasas, jas dailiai sudėjo rengėjos ant galvos; pynelė labai tiko. Gulėjo mergaitė rami, graži, kaip gyva. Aplankė ją ir svetimosios, o tautietės visą laiką budėjo po kelias, kiurios nebuvo darbe. Meldėmės, giedojome ir verkėme; gaila buvo žiūrėti į tą nekaltą auką. Ji buvo nuteista penkeriems metams visiškai už kokį menkniekį, kaip ir daugelis gimnazistų — už kokį patriotinį eilėraštį ar neatsargų pakalbėjimą. Niekas ir nežinojo už ką, bet visoms buvo aišku, kad už mažą "kaltę", nes ir už "agitaciją" priteisdavo dešimtį metų.

Duobės kasti į kapines važiavo ukrainietės, nė vienos lietuvės neleido.

Trečios dienos rytą, išeidamos į darbą, atsisveikinome savo beveik jauniausią vargo sesę; žinojome, kad parėjusios pietų jau neberasime. Verkėme visos, net ir nelietuvės. Kelios mūsiškės iš naktinės pamainos liko zonoje; tos turėjo palydėti iki vartų.

Parėjusios pietų mirusios jau neberadome. Buvusios zonoje pasakojo laidotuvių smulkmenas — iki vartų.

Atvažiavęs arkliu prižiūrėtojas. Ant karsto antvožo buvusį eglių vainiką ir kryžių nuplėšęs ir numetęs ant žemės. Pasakęs, kad kaliniams vainikų nereikia. O kryžiaus ten nė vienam nereikia. Uždaręs karstą, moterys įkėlusios jį į vežimą, palydėjusios iki vartų, ir taip jis vienas nuvažiavęs su karstu. Turbūt laisvieji užkasė. Buvusį saugojimo kameroje jos menką turtą — apsiaustą ir keletą kitų drabužių pasiėmė prižiūrėtojos ir, žinoma, pačios sunaudojo. Stebėjomės, kad jos ir už kalinius vargingesnės, jeigu kalinio skudurus ima. Viršininkas leido velionės artimiausiai draugei parašyti tėvams į namus laišką, pranešti apie mirtį.

Džiovininkų barakas

1952 metų vasarą apie 60 mūsų stovyklos moterų gavome įsakymą eiti į atskirą baraką — sudaromas džiovininkių barakas. Patekau ir aš į jų skaičių. Išsigandau pagalvojus, kad gyvendama su džiovininkėmis galiu tikrai užsikrėsti džiova, kurią iki šiol maniau turinti tik popieriuje. Kreipiaus į mūsų tautietę gydytoją (kalinę), prašiau patikrinti mano sveikatą ir žadėjau priešintis, mėginti aiškintis, kad nereikėtų eiti į tą baraką.

Gydytoja gerai išklausė mano plaučius ir pasakė, kad nieko rimta nėra, o eiti į baraką apsimoka, nes ten bus pagerintas maistas ir kitos gyvenimo sąlygos. Užsikrėsti nesą pavojaus, nes ten visos būsiančios tokios džiovininkės, kaip ir aš. Su atvira tuberkulioze vežamos į ligoninę, čia nelaikomos.

Nusiraminau, niekam nieko nesakiau, nusikrausčiau į tą džiovininkių baraką.

Kaip jau minėjau, buvome apie 60 moterų džiovininkių. Barakas buvo tokio pat dydžio, kaip ir kiti. Kituose gyveno vienoje sekcijoje (kambaryje) po šimtą ir daugiau žmonių, o mūsų buvo daug mažiau. Be to, mūsų barakas buvo geriau vėdinamas. Nuo darbo mūsų neatleido, bet davė dirbti tik dieninėje pamainoje, — tai buvo didelis pliusas: mes visada buvome gerai išsimiegojusios. Maistą taip pat davė truputį pagerintą. Vakarais gaudavome po puoduką saldaus pieno. Seniai bebuvo-

Tokiomis iš skudurų ir siūlgalių padarytomis dovanėlėmis džiugindavo kalinės vienos kitas švenčių ir vardinių progomis.

me jo mačiusios. Taigi turėti džiovą, kaip ir visokius kitus minusus, apsimokėjo.

Išbuvau tame barake, rodos, keturis mėnesius. Visos pasitaisėme, geriau atrodėme ir džiaugėmės tuo reikšmingu "koziriu" — džiova.

Vieną gražią dieną atvyksta pas mus tikrinti "mirusių sielų" sveikatos gydytojas Popovas. Jis buvo žinomas kaip geras vidaus ligų specialistas. Senesniosios kalinės jį žinojo.

Pirmiausia nuvedė į patikrinimą mūsų baraką. Tikrino ne juokais: ir klausė, ir barškino kiekvieną. Kai mane patikrino, išgirdau jį sakant mūsų daktarei: "U nej v legkich ničevo net" (jos plaučiuose nieko nėra). Buvome aštuonios, kurioms nuėmė džiovą ir išrašė iš "palaimintojo" barako. Tai buvo mums didelė tragedija: vėl naktinis darbas, pakaitom su dieniniu; iki "persiorientuoji" į naktinę pamainą, jau vėl ateina dieninė, — vėl reikia verstis į "kitą pusę". Vėl reikėjo grįžti į perpildytą baraką, kur mažai vėdinamas, nėra kuo kvėpuoti, galima kirvį kabinti. Vėl nuolatinis triukšmas, barniai, keiksmai, net ir muštynės; kur perdaug žmonių, visada atsiranda daugiau bėdų, visada vienas kitam "taką" peržengia. Palaimintoji TBC, kodėl

Rankdarbis, dovanotas austrės Elzės Kucik.

aš tavęs neturėjau?! Jeigu iš karto nebūčiau patekus tenai, tai nebūčiau pajutus tos tragedijos, o dabar — kaip "ponu buvus, kiaules ganyti".

Tačiau neilgai trukus mes, "nuskriaustosios", sulaukėme "paguodos": visą džiovininkių baraką išformavo, matyt, kažkieno įsakymu; per brangiai atsiėjo tokia "prabanga", kad ją duotų kaliniams.

Nepavydėjome likusioms tam barake, bet išformavimas mums atėmė "širdgėlą" dėl netektos džiovos.

*

Vėl dirbdavau naktinėse pamainose. Žiemos metu naktys būdavo labai nuobodžios, ilgos; niekaip nepajėgdavome nuvyti snaudulio, ypač po pamainos pasikeitimo.

Išsigalvodavome visokių pokštų. Nekalčiausias pokštas tai padėti tą ilgą ploną peilį po stiklu, ant kurio dirbdavome. Jei kuri atsikėlus nueina kiek į šalį, kita peilį pakiša po ketvirtainiu stiklu. Stiklas permatomas; peilis, gerai nepasižiūrėjus, atrodo kaip ant stiklo padėtas. Atėjau kartą po mažos pertraukėlės, imu imu peilį ir nepaimu, o kitos aplinkui jau prunkščia iš juoko, matydamos, kaip grabalioju pirštais stiklo plokštės paviršių, ant kurio nieko nėra.

Kitas pokštas buvo niekalą padėti. Mūsų daromos žėručio plokštelės būdavo labai plonos. Reikėdavo labai atidžiai žiūrėti, kad nebūtų storesnių vietų, t.y. kad nebūtų prilipusių dalių iš kitos plokštelės. Tokias daleles reikėdavo nuimti. Jos nelengva matyti, ypač silpniau matančioms.

Išlukštentas plokšteles peržiūrėdavo specialiai paskirtos kontrolierės. Atrinkusios blogas plokšteles, atnešdavo atgal pataisyti. To taisymo visos labai nemėgdavome. Čia ir išdygo pokštas. Jeigu kuri nueina nuo stalo, kita paima iš jos krūvos gerų padarytų plokštelių saują ir padeda toje vietoje, kur kontrolierės paprastai deda niekalą. Atėjusi randa niekalą ir imasi jį taisyti. Atidžiai apžiūrinėja plokštelę ir negali suprasti, ko jai trūksta. Ima kitą, trečią, nervinasi, o kitoms aplinkui — juokas. Žinoma, apgautoji greit pastebi apgaulę, dažniausiai ir pati pradeda juoktis (būdavo ir pykstančių). Ir taip visos aplinkui nuveja varginantį snaudulį.

Sėdėdavome darbe ant kvadratinių kėdelių be atramos (taburetės). Grubesnis pokštas būdavo — apverčia taburetę aukštyn kojom ir uždengia vatine, kuri dažnai būdavo klojama ant krėslo, kad minkščiau būtų sėdėti. Atėjusioji sėdasi į tokią "kėdę" ir įsmunka tarp keturių kojų, nusileisdama dažnai net iki dugno. Kitoms būdavo saldaus juoko, kolei apgautoji išsikaps-tydavo iš maloningos kėdės kojų globos. Ne viena ir apsikul-davo, užtat šis juokas dažnai susilaukdavo barnių ir priekaištų. Pagaliau visos išmoko apsižiūrėti arba išeidamos pasiimdavo vatinę, ir ši "linksmybė" turėjo išeiti iš apyvartos.

Būdavo ir kitokių pokštų miegui baidyti, visus sunku suminėti.

Be abejo, tie pokštai būdavo ir naudingi, nes išsėdėti 10-tį valandų naktį ant kėdelės, be atramos, prie įkyraus, vienodo darbo, dargi gerai neišsimiegojusioms, būdavo tikra kančia. Pertraukos būdavo kas dvi valandos po 10 min. Valgyti nieko neturėdavome ir nenorėdavom. Svarbiausia buvo kova su miegu. Snaudulys buvo ir pavojingas, nes, dirbant gerai išaštrintu smailiu peiliu, buvo galima susižeisti. Taip pat normos buvo reikalaujamos tokios pat, kaip ir dieninių. Ne be reikalo stengėmės kovoti su miegu. Bet toji kova būdavo be galo sunki. Tai kiekviena buvome patyrusios ir kalėjime per tardymus.

Vasaros metu būdavo lengviau kovoti su snauduliu, nes naktys būdavo labai trumpos ir linksmindavo paukščių giesmelės. Pertraukos metu eidavome į lauką pakvėpuoti grynu oru ir paklausyti nuostabaus paukščių čiulbėjimo. Jie giedodavo per visą naktį. Tokio "choro", tokių "dainų" nėra tekę girdėti niekur kitur. Tik vienos lakštingalos balsas buvo pažįstamas. Kitų balselių nepažinome, nei jų savininkų vardų nežinojome; bet visi skambėdavo nuostabiai gražiai. Matyt, tų paukštelių buvo daugybė aplinkiniuose miškuose. Dieną mažai tegirdėdavome, bet tie naktiniai koncertai buvo mums tikra palaima. Ta dešimties minučių pertrauka, kurią gaudavome po dviejų valandų darbo ir stengdavomės praleisti lauke, mus atgaivindavo, pakeldavo nuo šios žemės purvų virš mūsų vargo ir nevilties. Ne visos, žinoma, klausydavos, ne visos suprasdavo tą nuostabią muziką, bet daugelis suprato ir įvertino. O tie giesmininkai turėjo savo tikslus ir rūpesčius bei džiaugsmus. Jiems tikrai nė į galvą neatėjo, kad linksmina mus — nelaimingus "liaudies priešus".

*

Kartą, savaitės pradžioje, vidurnaktį, kai visos ėmė snausti, viena mūsų tautietė ožio balsu užtraukė lietuvišką dainą "O tokiam girtam tipeliui jūrės marios iki kelių..." (Gaida kaip "Tykus buvo vakarėlis"). Pasirodo, tai buvo geras receptas nuo snaudulio: kilo juokas, klegesys, komentarai, ir snaudulio kaip nebūta. Vėliau ilgą laiką šis receptas sėkmingai veikė. Kai tik daugiau dirbančių imdavo snausti, tuojau kuri nors paragindavo: '"Lena, vystupai!" (išstok — pasirodyk). Toji Lena ir užtraukdavo savo giesmę tyčia pastorintu, nevaldomu, bliaunančiu balsu, ir tuojau visa aplinka atgyja.

Vienu laikotarpiu mano stalo kaimynės snauduliui nubaidyti sugalvojo pasakoti pasakas, įvykius, padavimus; žodžiu, kas ką įdomesnio žinojo, iš eilės pasakodavo. Pasitaikydavo tokių įdomių pasakojimų, kad ir norėdama nebeužmigtum. Daug jų neprisimenu, bet pora dar liko atmintyje. Vieną papasakojo ukrainietė, kitą — gudė.

Ukrainietės pasakojimas

Toji ukrainietė buvo kilusi iš Rumunijos pasienio. Sakėsi gyvenusi nedideliame miestelyje. Kaimynystėje gyvenusi akušerė, nebe jauna moteris, gera savo srities specialistė. Ji aptarnavusi gana plačią apylinkę, dažnai važiuodavusi į kaimus. Reikalingieji žinoję, į kurį langą belsti nakties metu, kai prireikdavę jos pagalbos.

Vieną dieną žmonės atvykę pas ją, pasibeldę į duris, bet niekas neatsiliepę. Norėdami pasitikrinti, ar tikrai ne namie, pažiūrėję į vidų pro langą ir pamatę ją gulinčią asloje, apsiren-

Iš skudurų padarytos nosinaitės, apmegztos kilpele.

gusią drabužiais, kaip vaikščiodavo dieną. Durys buvusios iš vidaus užrakintos, tekę jas išlaužti. Pasikvietę miliciją ir gydytoją, žmonės įsilaužę į jos kambarį ir radę ją vos gyvą, be sąmonės. Pasisekę atgaivinti, bet išgydyti nebepavykę: sirgusi tris mėnesius, nebeatsikėlus iš lovos ir mirus.

Kai žmonės ją atgaivinę, ji papasakojus savo ligos priežastį.

Naktį pasibeldęs į langą kažkoks nepažįstamas vyriškis, prašęs važiuoti suteikti pagalbą jo žmonai. Sakęs, kad važiuoti teksią toli ir blogais keliais. Žadėjęs gerai atlyginti už visą vargą.

Ji pasiruošus, kaip visada, ir išėjus iš namų. Prie durų stovėjęs gražus vežimas, pakinkytas dviem arkliais. Sėdusi į vežimą. Vyriškis atsisėdęs ant vežiko pakilaus suolo ir nuvažiavę. Privažiavę mišką. Vyriškis paprašęs leisti užrišti jai akis — esą dėl to, kad jai nebūtų baugu važiuoti duobėtais keliais ir per kimsynus. Raminęs ją, kad nieko bloga negalvotų, kad taip būsią geriau. Ji nesipriešinus. Tas paėmęs jos skarelę nuo kaklo ir užrišęs akis.

Ilgai važiavę, kelias iš tikro buvęs blogas, sunku jai buvę net laikytis ant pasostės.

Pagaliau atvykę prie kažkokių nematytų namų. Gražūs arkliai trypę, nenustovėję vietoje. Jis jai atrišęs akis, įvedęs į vidų. Viduje buvę gražiai įrengti kambariai. Nuvedęs ją į miegamąjį ir pats pasišalinęs. Žmona gulėjus lovoje. Visa, kas reikalinga, buvę paruošta.

Ligonė pažiūrėjus į atvykusiąją ir sušukus: "O, tu nelaimingoji, kaip tu čia patekai!?''

Atvykusioji persigandusi, nes pažinus ligonę — tai buvusi to paties miestelio gyventoja, kuri prieš metus buvo pasikorusi. Ligonė prašius jai padėti ir įspėjusi, kad iš to vyriškio nieko neįmtų; nors ir kažin kaip siūlytų, nieko neturinti imti. Jeigu ką paimsianti, tai nebeišeisianti iš čia.

Netrukus gimęs berniukas. Akušerė atlikusi visus patarnavimus, ir pagaliau ligonė pasakius, kad ji galinti išvykti. Vyras laukęs jos kitame kambaryje, siūlęs jai valgyti, turėjęs paruošto maisto, bet ji atsisakius. Siūlęs jai pinigų, siūlęs lašinių, kurie ten turi labai didelę vertę, siūlęs visokių maisto produktų, bet ji nieko nepaėmus, tik prašius greičiau vežti ją namo. Vyriškis stengęsis ką nors įsiūlyti, bet veltui. Ji mačiusi, kad jis buvęs jos atsisakymu labai nepatenkintas. Pagaliau sutikęs vežti namo. Vėl ta pati karieta, pakinkyta tais gražiais arkliais, laukusi prie durų. Vėl jis užrišęs jai akis ir važiavęs tais nelygiais keliais, kol pagaliau atvežęs prie jos namų. Jis atrišęs jai akis ir palydėjęs iki durų. Ji, įėjusi į kambarį, užrakinus duris ir pribėgus prie lango dar pasižiūrėti į tą nepaprastą žmogų ir jo vežimą. Tai, ką ji pamačius, mirtinai ją išgąsdinę: ji pamačius šakotą kerą, medžio kelmą, kurį traukę pakinkyti du juodi velniai. Daugiau ji sakėsi nebeatsimenanti, kas su ja atsitiko; pajutus tik, kad žmonės ją gaivina, kai jau sąmonė grįžo.

Ši pasaka ir mus užkrėtė kažkokiu siaubu. Baugu buvo ir kojas tamsoje po stalu laikyti. Kaip tie Krėvės skerdžiaus pasakų įgąsdinti vaikai, ir mes pajutome kažkokią prietaringą baimę.

Bet nuo snaudulio tuo tarpu pasigydėme. Tuojau užsimezgė ginčai, komentarai, diskusijos. Vienos tvirtino, kad čia išgalvota pasaka, kad iš viso nei tos akušerės nėra buvę, nei kokio panašaus nuotykio, kad ji meluojanti. Pasakotoja tvirtino, kad sakiusi tiesą, kad toji akušerė tikrai buvus ir numirus.

Buvo ir tokių, kurios tikėjo viskuo. Dar kitos samprotavo, ir tai įtikimiausia, kad toji akušerė staigiai susirgusi ir kliedėdama matė tą visą nuotykį arba sapnuodama vaikščiojo ir pabudus iš išgąsčio neteko sąmonės. Šiaip ar taip pasakojimas paliko mums didelį įspūdį.

Gudės pasakojimas

Gudės pasakojimas buvo iš antrojo pasaulinio karo metų. Gyvenusi ji Gudijoje. Į kalėjimą patekus karo metu. Neprisimenu, kuriam mieste buvus kalėjime. Kaip ir visi areštuotieji, žinoma, turėjo praeiti tardymus, tiesioginį ar užakinį teismą, o paskui — Sibiras. Tardomųjų kameroje buvę kelios moterys.

Vieną dieną į jų kamerą atėjus nebejauna moteris. Ji buvusi malonaus veido, žilais plaukais, nemažo ūgio, stamboka. Iš pradžių nieko nekalbėjusi, tik verkusi. Iš visko buvę matyti, kad turi didelį sielvartą širdyje. Vėliau ji apsiraminusi ir papasakojusi siaubingą istoriją, kuri atvedusi ją čia į kalėjmą liudininke keliems tardomiems nusikaltėliams.

Gyvenusi ir dirbusi kolchoze, netoli pelkėtų didelių miškų. Jos sūnus buvęs fronte.

Kartą vėlai vakare pasibeldęs į langą vyras. Pamačiusi sūnų, apsidžiaugusi paprašius į vidų. Sūnus sakėsi gavęs atostogų poilsiui po didelių mūšių su vokiečiais. Netrukus vėl turėsiąs grįžti į frontą. Atostogas praleisiąs pas draugus, nenorįs su jais skirtis. Atnešęs motinai dovanų laikrodį. Keletą kitų laikrodžių ir kitokių brangių daiktų prašęs motiną parduoti arba dar geriau išmainyti į maisto produktus, kurie jam būsią reikalingi. Tuos daiktus sakėsi radęs mūšių metu tuščiuose namuose, jie nepaimti iš žmonių, nieko nereikią bijoti. Pažadėjęs užeiti kitą kartą. Motina prašiusi pasilikti bent pernakvoti, bet jis nesutikęs, greit išėjęs.

Motinai atrodę kažkas įtartina. Ji laukusi jo, bet daiktų niekam nesiūliusi, nepardavusi.

Po kelių dienų sūnus vėl atėjęs taip pat vėlų vakarą, klausęs, ar nepardavusi daiktų, norėjęs pinigų arba produktų. Bet ji atsakiusi, kad nesą galima parduoti, nes žmonės aplinkui esą neturtingi, nieko neturį. Besikalbant, tarp kitko, sūnus kvietęs motiną atvykti pas jį, kur jis su draugais gyvenąs. Prašęs kai ką išskalbti, kai ką nupirkti ir viską atnešti jam į namus. Nurodęs kelius per miškus, per dideles balas su salomis; nurodęs kur rasti plaustą persikelti į vieną salą, kur jie gyveną žeminėje. Karo metu sunaikintose vietovėse daug kur žmonės laikinai gyvendavo išsikastose žeminėse. Smalsumo vedama, motina pažadėjus atvykti. Sutarę dieną, kada atvyksianti su visais užprašytais daiktais.

Paskirtą dieną iš pat ryto išsiruošusi kelionėn. Ilgai ėjusi miškais, kol priėjusi nurodytas vietas pagal ženklus. Suradus balas ir paslėptą plaustą. Iš visko, o labiausiai iš sūnaus draudimo, kad niekam nesakytų, ji spėjusi, kad jie ten kažkaip nelegaliai gyveną.

Nuplaukus iki salos, pagalvojus tą plaustą paslėpti. Paplaukus toliau į švendrynus, karklynus ir užmaskavusi plaustą.

Pavaikščiojusi po salą, suradusi duris vedančias į žeminę. Jos buvę neužrakintos, ¡ėjusi į vidų. Pirmiausia buvęs prieangis, paskui didesnis kambarys. Jame buvę penki primityviai sukalti guoliai, pridengti visokiais skudurais. Visur didžiausia netvarka. Ji sumaniusi, jų belaukdama, bent kiek aptvarkyti tą jų būstinę. Nuėjus į prieangį. Jame tamsoje stovėjusi didelė statinė. Pasidomėjusi, ką jie laiko toje statinėje. Prasivėrusi duris, kad būtų šviesiau, pažvelgusi į statinę. Joje iki pusės buvę prisūdyta mėsos gabalų. Tarp jų pamačiusi žmogaus ranką. Vos neapalpusi iš siaubo. Atsipeikėjus dar pasižiūrėjusi ir įsitikinus, kad tai moters ranka. Buvę ir kitokios mėsos, panašios į gyvulių mėsą. Prisiminus, kad prieš porą savaičių pražuvusi toje apylinkėje jauna moteris. Pražuvus taip pat kolchozo telyčia, o dar vėliau paauglys vaikas. Žmonės ieškoję dingusių, bet neradę jokių pėdsakų, kur jie būtų žuvę. Spėliota, kad kur miške paklydo ir buvo vilkų sudraskyti, arba prigėrė balose. Pagalvojusi, kad ir ją galbūt pasikvietę papiauti ir susūdyti. Plaukti atgal per balą buvę neatsargu, nes jie gali būti kur netoliese ir pamatyit, — nežinia, kada jie iš kur gali grįžti. Plaustų jie turėję ne vieną. Sumaniusi čia pat pasislėpti ir laukti, kol jie sugrįš ir sumigs. Palindusi po viena lova, po kuria buvę sukrauta malkų pagaliai, ir užsimaskavusi malkų pagaliais. Taip gulėjus ir laukus nakties. Parėję vėlai naktį. Parsinešę degtinės ir užkandžių. Susėdę ant savo primityvių suolų prie tokio pat iš lentgalių sukalto stalo ir ėmę valgyti, gerti.

Sūnus atsiminęs, kad motina turėjusi atvykti, bet neatvykusi. Pradėję keikti, burnoti, kodėl neatvykusi. Iš jų piktų kalbų supratusi, kad jos spėjimas buvo teisingas: ir ji būtų patekusi į statinę. Apmirusi iš baimės, kad jie kartais jos nepastebėtų, bijojusi ir pajudėti, kad neišsiduotų. Pagaliau jie nusigėrę visai, nuvirtę kur kam kliuvo ir užknarkę, kaip lokiai urve. Tada ji iššliaužusi iš palovio, drebėdama iš baimės, praėjus kambarį ir išėjusi į lauką. Atneštus daiktus, paslėptus prieangyje, pasiėmusi, kad jie nesuprastų ją čia buvus.

Rytuose jau buvus žara, nesunku buvę rasti plaustą. Susiieškojusi jį ir nuplaukusi į kitą krantą. Baisu buvę miške vienai; lūkuriavus, kol daugiau praaušo. Kol parėjus namo, saulė jau buvus aukštai pakilusi.

Nieko nelaukdama, pasiėmusi sūnaus atneštus daiktus, nuėjusi į miliciją pas patį viršininką, viską jam papasakojusi, nurodžiusi kelius ir vietą, kur žudikai yra. Atidavusi sūnaus atneštus daiktus. Pati namie nenakvojusi tol, kol sužinojusi, kad dezertyrai jau suimti.

Po kelių dienų ją iš kalėjimo išleido, nes ji nebuvo nieku kaltinama.

Baigus, pasakotoja pridūrė:

— Garbės žodis, toji moteris buvo mūsų kameroje, jeigu ji melavo, tai ir aš meluoju.

Mes visos tylėjome; nė viena nereiškėme nepasitikėjimo, nes karo metu buvo visokių baisių įvykių. Mūsų krašte po karo buvo dar baisesnių įvykių per visą dešimtmetį. Čia įtikimesnis dalykas, negu keras, pakinkytas velniais.

*

Kartu su mumis ceche dirbo apysenė rusė Zacharova. Įkyri tai buvo asmenybė, kabinėdavosi prie visų, kas tik po akimis pasisuko, provokuodavo barnius, erzindavo kitas, norėdama įpykinti, nes užpykęs žmogus daugiau ką pasako. Buvo gandų, kad ji esanti šnipė. Paprastai tokios kelia barnius, kad galėtų pasižvejoti medžiagos savo "pareigoms" atlikti. Nelabai kas į ją kreipdavo dėmesį, dažniausiai praeidavome tylomis, nereaguodamos į jos priekabes. Neprisimenu, kurių metų žiemą, turbūt 1953-jų, atvažiavo arkliu pakinkytu į rogutes prižiūrėtojas, įsisodino ją vieną ir išvežė pro didžiuosius vartus. Manėme, kad į laisvę išėjo. Vėliau sužinojome, kad išvežta į kitą koloną, nes čia visos ją žinojo ir dėl to pasidarė nebenaudinga "viešpačiui-kūmui".    ^

Kalinių kaitaliojimas vyko visą laiką. Kartą iššaukė į etapą apie pusšimtį moterų. Iššaukė vėlai pavakare. Kol jos susiruošė, ir vakaras atėjo. Jas išvarė su daiktais pėsčias į geležinkelio stotį už kelių kilometrų. Vėlai naktį jos sugrįžo ir papasakojo, kokį "kryžiaus kelią" jos buvo nuėjusios. Jeigu ne tas sugrįžimas, mes nebūtume sužinojusios.

Varę jas geležinkelio bėgiais tamsoje ir dar lietui lyjant. Sunku ir tuščiam eiti tamsoje geležinkelio skersiniais, o su sunkiomis naštomis — dar sunkiau. Kalinys visada nešasi visą savo turtą. Jam gerai tinka lotyniškas posakis: "Omnia mea me-cum porto". (Visa, kas mano, su savim nešu.)

Kareiviai jas viję bėgte, kad nepavėluotų į traukinį. Silpnesniosios ir "turtingesnės" pradėjusios atsilikti. Kareiviai mušę jas šautuvų buožėmis. Kitos nepanešdamos vilkusios savo bagažą bėgiais. Prakiurę maišai, išbyrėję daiktai. Kareiviai mušę, neleidę daiktų rinkti. Nuvarę jas į stotį, nepavėlavę, bet traukinys buvęs perpildytas, ir jų nepriėmę. Nukamuotos, nuvargusios, kai kurios smarkiai sumuštos sugrįžo visos atgal dejuodamos ir verkdamos. Grįžtant taip nebevarę ir nebemušę.

Rytą daugelis jų atėjo į ambulatoriją, rodė žiaurias mėlynes, skundėsi konvojų nežmonišku elgesiu. Bet viskas po laiko: mėlynių nebeišimsi, daiktų nebesuieškosi. Kareivio niekas nebaudžia, net ir už nušovimą niekingos "zekės"; užtenka pasakyti, kad norėjo pabėgti, — dar ir medalį gauna. O čia tik sumušė. ..

Viena iš nukentėjusių buvo gudė Anelė Katkovič, tarnavusi lenkų konsulate Berlyne. Iš ten ją ir atvežė į Sibirą. Ji turėjo lagaminą, jame buvo rankinukas, o rankinuke auksinė apyrankė. Nepanešdama lagamino, vilkusi šlapiais bėgiais. Popierinis lagaminas prakiuręs. Sugrįžusi neberado rankinuko, buvo pametus. Verkė vargšė, bet ką padarysi, neatitaisomas reikalas, — neišeisi, nepaieškosi. Ne be reikalo vadinamės "zakliu-čionnyje" — užrakintieji. Greičiausiai kareiviai iš paskos eidami pasiėmė.

Rudeniop 1952 m. atvežė dvi graikes lakūnes. Viena buvo liūdna, nieko nesipasakojo, beveik nekalbėjo. Antroji buvo linksmesnė, kalbesnė, šiek tiek pasipasakojo nueitus "kelius", kol čion pateko.

Kai po II pasaulinio karo Graikiją norėjo užimti komunistai, ten vyko ilgas karas, kuris baigėsi "fašistų" laimėjimu. Graikija liko laisvojo pasaulio ribose. Tos dvi kariavusios komunistų pusėje ir patekusios į "fašistų" nelaisvę. Tie, pasakę, kad moterų neimsią į nelaisvę, paleidę jas ir įsakę grįžti pas savuosius. Jos sugrįžo, bet "savieji" jas apšaukę amerikiečių šnipėmis ir areštuotas atvežę į Maskvą. Mat, jie visur viską matuoja savo mastu. Užtat nepatikėjo, kad kas nors paleistų belaisvį be "uždavinio", nors ir moterį. Maskvoje jas išlaikė trejus metus uždarytas vienutėse, t.y. po vieną kameroje. Visą laiką tardę. Pagaliau nuteisę po 10 metų ir atgabenę į čia, jau apgydytas nuo "raudonligės".

Buvo čia dar kita buvusi lakūnė — vengrė Ženia. Ji buvo stambi, vyriškai rengdavosi, nedaug kalbėdavo, dirbo, rodos, su medžio darbo darbininkėmis, žėručio lukštenti nemėgo — jai per sunkus darbas. Vengrų Sibire buvę nemažai.

*

Žėručio normos mus piovė be peilio. Daugelis valgėme baudos davinį be savo kaltės, nes geresnę medžiagą gaudavo visokio plauko privilegijuotos, kitoms likdavo tik bloga. Teisinomės kuo galėjome, daugelis teisinosi gerai nematančios, nes tas darbas reikalavo gero matymo.

Vieną dieną atvažiavo akių gydytojas ir visoms tikrino akis, užrašinėjo akinius. Laukdama savo eilės, mačiau kitą tikrinant. Mūsų daktarė padėjo tikrinti. Bandomųjų akinių rėmai buvo kažkokie iš vielų padaryti, priraizgyti, dideli, į juos greit įdėdavo ir išimdavo akinių stiklus. Tai moteriai kelis kartus keitė stiklus. Vis jai negeri, vis netinka. Pagaliau uždėjo ir tiko. "Kak raz" (kaip tik) — sako toji moteris. Kad pradės daktarai kvatotis. Nuėmė tuos rėmus nuo akių ir parodė, kad jie tušti, be stiklų.

Pažadėjo — paguodė; neteko girdėti, kad bent viena tuos akinius, kurie buvo daktaro priskirti, būtų gavusi, nors reikalingų buvo daug. Kitos siuntė receptus savo namiškiams. Tos, be abejo, gavo.

*

Saviveikla dirbo, ruošė koncertus. Daugiausia rusės ir ukrainietės pasirodydavo. Viena kita solistė padainuodavo, balerinos pašokdavo, apsikarsčiusios žibančiomis žėručio plokštelėmis. Kai kada ir geresnių dalykų parodydavo. Choro nebuvo. Mes, lietuvės, niekiu nedalyvavome, nors ir būtume sugebėjusios. Kokios gali būti linksmybės kalėjime uždarytoms, nuo darbo nuvargusioms, menkai maitinamoms?

Retkarčiais atveždavo ir kiną. Kartą buvo rodomas filmas "Kunigaikštytė Meri" — pagal Lermontovo kūrinį "Mūsų laikų didvyris", žinoma, iš caro laikų. Tokie filmai dažnai būna iškraipyto turinio; caro karininkai parodyti menkystos, taip pat ir visi didikai. Visur norima pavaizduoti nuverstojo caro valdininkija menkaverčiais, kvailiais, bailiais, išlepėliais, atsilikėliais, netikusiais, kaip ir visas buvęs gyvenimas. Tačiau tikrovė "išlenda, kaip yla iš maišo", ir nuteikia tą "liaudį" priešingai, negu autorių planuota. Ir šį kartą tai patyriau, išgirdus kalbant ruses maskvietes, grįžusias iš kino. Kelios jų kalbėjosi, dalijosi įspūdžiais apie matytą filmą, visos buvo nusiminusios. Viena tarp kitko atsidusus pasakė:

"Da, byla kogda-to žiznj, no ne nam — taip, buvo kažkada gyvenimas, bet ne mums"...

Tos pramogos nieko gero neduodavo, tik gadindavo nuotaiką, nes žmogus, pamatęs laisvę, labiau pajunta tos žiaurios nelaisvės baisumą; pamatęs gyvenimą, labiau pajunta savo merdėjimą.

Be to, pramogos čia būdavo duodamos kaip didžiausia malonė. Visi pasiruošimai, repeticijos būdavo atliekamos poilsio laiku, nuo darbo dėl jų neatleisdavo; viena tik vadinamoji "kultorgė" neidavo į darbą, bet jai pakankamai darbo surasdavo vadinamasis K. V.Č. viršininkas (kultūrinės dalies viršininkas). Tos pramogos tarnavo ir "baubu" gąsdinimui. Supykę viršininkai grasindavo uždrausią koncertus. Čia kiekviena duodama malonė kartu būdavo ir botagas viršininkų rankoje. Užtat daugelis vengė tomis malonėmis naudotis, kad išvengtų graužaties, jų netekus.

Kadangi buvome politiniai nusikaltėliai, tai kentėdavome ir dėl politinių įvykių, vykstančių kažkur už jūrių marių, kurių mums nė žinoti neduodavo. Vienas toks įvykis šioje kolonoje buvo mums tikrai skaudus. Priežastis buvo turbūt kokia politinė įtampa, nors apie ją nieko nežinojome, arba kalinių pasauly kas nors įvykę — taip spėliojome. (Gal būt Narilsko kalinių sukilimas).

Pavasarį buvome zonoje aplink barakus ir aikštėse padariusios gėlių klombas. Pasėjome įvairių spalvų rugiagėlių: baltų, rausvų, mėlynų, violetinių ir margų. Lietuvoje buvo tik mėlynų rugiagėlių. Dar daugiau prisėjome astrų. Rugpiūčio mėnesį jie buvo pačiame žydėjime, buvo kuo pasigrožėti.

Vieną dieną, grįžusios iš darbo, išgirdome viršininkų įsakymą: nutraukti visus pasiruošimus koncertui, nebegausim jokio laikraščio. Po darbo visos privalo eiti rauti gėlių. Visos gėlės iš darželių turi būti švariai nurautos ir išvežtos už zonos.

Raudojome — kas koncertų, kas gėlių. Verkdamos rovėme tas nieku nekaltas gėleles, bučiavome jas ir ašaromis laistėme. Kai kurios bėgiojo pakampiais, surado kokių prastų kibirų, medinių dėžių, į jas prisodino tų gėlių ir pastatė prie langų virtuvėje, ambulatorijoje ir kitur. Atėjo viršininkai, pamatė gėles ir griežtai įsakė išrauti ir išmesti. Visa stovykla atrodė kaip plėšikų nusiaubta. Poilsio laiku nebeturėjome kuo pasigrožėti.

Ne sykį iš režimo paaštrėjimo nujausdavome politines nesėkmes. Visą laiką už politinius nepasisekimus jie "atsigriebia" ant savo žmonių, ypač ant kalinių. Režimas būdavo politinis barometras, tik ne visi jį suprasdavo. Neprisimenu, kiek laiko praėjo, iki vėl viską leido, atrodo, kad po Naujų Metų.

*

Rugsėjo mėn. 1952 m. iššaukė į etapą kokius du ar tris šimtus. Patekau ir aš. Visos buvome blogesnės darbininkės žėručio ceche. Daiktų davė pasiimti tik dalį, kas buvo reikalingiau; sakė, kad išvažiuojame ne visam laikui — tik bulviakasiui, t.y. į talką kažkokiam "sovchozui" (tarybinis ūkis, ne kolchozas). Išvažiavome vasarine apranga.

Vežė traukiniu, ir gana toli.

Apgyvendino mus didžiuliame karvių tvarte. Miegoti buvo padaryti narai. Galvūgalyje buvo karvių loviai. Patalpa buvo nešildoma. Daugiau viskas — kaip ir kitose stovyklose.

Kasėme bulves. Jų buvo daug, o ruduo čia trumpas, greit užšąla. Vadovai ragino sparčiau dirbti, kad greičiau baigtume, greičiau sugrįžtume į savo stovyklą. Dirbome, plušėjome, bet vistiek nespėjome visko užbaigti iki šalčių.

Prasidėjo šalčiai — apranga menka, patalpos šaltos. Netrukus betgi mūsų stovyklos viršininkas pasirūpino mumis: atsiuntė senų sulopytų žieminių drabužių. Gavome vatines kelnes, šimtasiūles vatines ir vatines pirštines. Tiesa, gavome ir "kaliauses" kepures, tik veltinių negavome.

Pabaigėme bulves — vistiek neveža "namo". Davė rauti runkelius ir "turnepsus". Tai gyvulinės ropės; lapai maži, o šaknys didelės, užauga net mažesnio kibiro dydžio. Rauti tas daržoves nebuvo sunku, tik lapų nupiaustymas buvo įkyrus darbas, nes nejudant šaldavo kojos. Vėliau tos daržovės apsnigo, reikėjo jas iš sniego iškapstyti. Spardydavome kojomis. Užėjo pūga, dirbti vistiek reikėjo. Šalia daržų buvo avižų laukas, apstatytas surištais pėdais, viršūnės kyšojo iš sniego. Turbūt taip viskas ir liko ant lauko po sniegu. Mes išvažiavome neužbaigiusios darbų, nes nebeįmanoma buvo Sibiro žiemos metu laukų darbus dirbti.

Grįžome atgal į savo stovyklą. Veltiniai jau buvo išdalyti, mums nebeliko. Brezentiniai pusbačiai, guminiais padais — ne žieminė avalynė, jais galima greitai kojas nušalti. Davė mums niekur nematytą, negirdėtą apavą, rusiškai vadinamą "kordy", o lietuviškai vadinome "kordais". Tai buvo iš senų automobilių padangų pasiūtas apavas. Jie buvo dideli ir sunkūs, neužsegami ir neužrišami, kaip rokiškėnų vienkinkės rogės, arba valtys. Prisivyniodavome skudurų ir eidavome kojas žeme vilkdamos — šliukšt, šliukšt, kaip tas Mažasis Mukas iš Haufo pasakų. Netoli tereikėjo eiti — tik į darbo zoną, čia pat už tvoros; tai didelės bėdos nebuvo, nušliauždavome, o ten jau prie stalo sėdėti — irgi nebėda. Cechai būdavo šildomi.

*

Viena jauna latviukė apsirgo proto liga, ją išvežė į ligoninę. Atvažiavusios pasakojo, kad ji, ligoninėje būdama, užmušus kitą kalinę — paėmus kažkokį dangtį ir davus per galvą. Gaila tos latviukės, gera mergaitė buvo, kol buvo sveika. Iš tokios ligos sunku pagyti tokiose sąlygose.

*

Kartą prižiūrėtojas rogėmis parvežė siuntinių. Nežinia, iš kur, iš kokio punkto jie tuos siuntinius veždavo. Dalijant paaiškėjo, kad trūksta aštuonių siuntinių. Prižiūrėtojas aiškinosi, kad galėję pamesti, bet niekas tuo netikėjo, nes tiek daug pamesti ir nepastebėti negalima, be to, vežime sėdėjo dar ir kitas žmogus. Toms, kurių siuntinius "pametė", sumokėjo po 60 rublių. Tai buvo maža dalis bent vidutiniško siuntinio vertės, bet ką padarysi. Daug tų siuntimų žūdavo, nepasiekę adresato, ir nieko už tai neduodavo.

Laiškų visą laiką mažai gaudavome. Rašydavome per pusę metų vieną laišką, bet ir tų dar neišsiųsdavo. Kartą girdėjome, kad mūsų laiškų didelis ryšulys rastas griovyje; matyt, pametė — tyčia ar netyčia.

Kartą atvežė laiškų. Viena jauna lietuvė skaito laišką ir verkia. Užkalbinau ją, apsiraminus papasakojo savo pergyvenimus. Pasisakė esanti partizano žmona. Slaptai susituokę. Į kalėjimą atėjus nėščia. Tardymai buvę sunkūs, kūdikį praradus. Sunku buvę sirgti — neprašiusi jokios pagalbos, nes tada tardymai būtų dar pasunkėję. Neprasitarus, kad esanti ištekėjusi, nes tada reikėtų išduoti kunigą, kuris sutuokė — kunigas sėstų į kalėjimą.

Laišką gavusi rašytą vyro ranka, žinoma, kito vardu. Džiaugėsi, kad dar tebėra gyvas, bet kartu liūdėjo, nes jo vistiek laukia mirtis — arba miške, arba po teismo, jei paimtų gyvą.

Kas suskaitys, kiek tokių verkiančių dėl kitų likimo buvo šiose stovyklose?!

*

Jauniausia iš mūsiškių čia buvo Stasytė (jos pavardės nežinau). Ją paėmė 15 metų amžiaus, nuteisė 5 metams. Čia, šioje stovykloje, ji užbaigė savo bausmę ir išėjo į laisvę, tik ne namo, o čia pat, į Sibirą, tremtinės teisėmis. Džiaugėmės, kad bus laisva, bet kažin, ar jai bus geriau, negu čia. Neturėjo, vargšė, nei žmoniškesnių drabužių, nei pinigų. Visos nešėme ką nors iš drabužių jai gyvenimo pradžiai, ypač kurios gaudavome siuntinius.

Išėjo ji pro vartus, ir daugiau neteko jos nei matyli, nei ką nors išgirsti.

Kapitalistė

Vieną dieną pasklido gandas, kad mes savo tarpe turime milijonierę. Ji esanti ukrainietė, 25-kinė. Jos tėvas gyvenęs JAV-se, neseniai miręs ir palikęs 4 milijonus dolerių, kuriuos turi pasidalyti ji su namie likusia seseria. Iki šiolei toji ukrainietė buvo mums nežinoma, nepažįstama. Dabar ėjome pasišnabždėdamos, kad ji to nepajustų, jos pasižiūrėti. Tai buvo vidutinio ūgio, stambaus sudėjimo, plačiaveidė moteris. Atrodė gana jauna, mažiau negu 30 metų. Nepaklausiau jos nei vardo, nei pavardės, nei amžiaus, — neįdomu buvo.

Apie palikimą jai pranešė prižiūrėtojas. Vedėsi ją kažkur atlikti kažkokių formalumų pradėti bylai dėl palikimo. Tam reikalui ji turėjo sumokėti 28 rubl. (sena valiuta). Tų pinigų ji neturėjo. Kitos tautietės sudėjo jai tuos 28 rublius (maždaug 1 kg sviesto kaina).

Nepavydėjome jai, tik gailėjomės. Daug kalbėjome, ginčijomės, ar gerai padarė pradėdama bylą, duodama parašą. Atrodė, neįmanomas dalykas, kad ji ką gautų iš čekistų rankų. Visokių buvo nuomonių, visokių komentarų. Vienos sakė, kad bent didesnę dalį ji gaus tų pinigų, kitos tvirtino, kad visai nieko negaus, kad visus pasiims valdžia, jei ji nuteista su turto konfiskacija. Dar kitos samprotavo, kad ją gali paleisti iš kalėjimo dėl tų pinigų, kitos priešingai, tvirtino, kad jie iš viso jos gyvos neišleis iš stovyklos, kad nereikėtų duoti tų pinigų. Žodžiu, kilo daug aliarmo mūsų tarpe dėl tų svetimų milijonų, kurie ne tik mums, bet ir jai vargu galėjo būti naudingi. Pirmiausia, ji buvo kalinė ir dar 25-nė, t.y. nuteista dvidešimt penkeriems metams, — ir dar politinė. Kaliniams iš viso čia nedavė pas save turėti pinigų: jei kas ir turėjo, tai pas viršininką, gaudavo tik kvitą. Retai kada ką atveždavo nusipirkti.

Turėdami jos parašą, t.y. įgaliojimą, sovietiniai advokatai, aišku, reikalaus palikimo jos vardu, visai neskelbdami to, kad ji yra tokioje beteisėje padėtyje. Amerika tuos palikimus, kiek žinojome iš praktikos, lengvai atiduoda be jokių sąlygų ir patikrinimų. Jeigu ji turės išbūti stovykloje paskirtą bausmę, tai ir pinigais pasinaudoti negalės. Jeigu ji išeitų iš stovyklos anksčiau, tai irgi, be abejo, gaus tik dalį pinigų. Jie ras priežastį ją apiplėšti. Komunistai privačios nuosavybės nepripažįsta. Didesniam privačiam turtui taikomas nacionalizacijos įstatymas. Pagal jį atimama žemė, didesni namai ir kitas turtas. Lietuvoje leidžiama turėti namą iki 60 m² grindų ploto (į tą plotą neįeina virtuvė ir koridoriai). Didesni namai nacionalizuojami. Aišku, tokia pinigų suma nė jokiam asmenim nebus leidžiama. Argi leis vėl pradėti veistis kapitalistams? Ar leis "piktinti" žmones?

Taip samprotaudamos, daugelis laikė tą milijonų paveldėtoją nesuprantančią reikalo. Jai reikėjo neduoti parašo, bent reikalauti, kad ją išleistų į laisvę, tada tik pradės bylą. Šito gal ji ir būtų išreikalavusi, gal dolerių norėdami, būtų ir paleidę ją namo. Žinoma, jie ir vėliau, kada panorėję galės ją vėl pasiimti, bet nors tuo tarpu būtų geriau. Gal to palikimo bent trupinių būtų galima laimėti, o čia būdama, ji negali nieko gauti.

Kaip tas jos reikalas baigėsi, nebeteko girdėti, nes išvažiavau.

*

Kiek gyvenau šioje kolonoje (virš 2-jų metų), giltinė neapsiribojo viena mūsų tautietės Lukšytės mirtimi. Vėliau sekė dviejų ukrainiečių mirtys. Kiek mirė išvežtų į ligoninę, to negalima žinoti, nes su išvykusiomis jokio ryšio nėra, ir niekas apie tai nepraneša, jeigu tik sugrįžusios papasakoja.

Vieną dieną, grįžusios iš darbo, sužinojome, kad karcerio prieangyje jau guli ukrainietė Lyda. Ji dirbo prie virtuvės, vežiodavo vandenį, maisto produktus ir kt. Prie žėručio dirbti ji nemėgo, daugiau judėti linkus, dirbo sunkesnius darbus. Mirė staiga, sako, kėlusi statinę ir sukritusi. Širdis atsisakė veikti. Kas galėjo tikėti, kad ji tokia silpna? Ji buvo stambi, aukšta, neliesa, raudonais skruostais, — rodos, įkūnyta sveikata ir jėga. Pasirodo, širdis jau buvo nualinta, miško darbuose nebedaug trūko. O čia darbas irgi buvo sunkus, tos statinės būdavo didelės, rogutėmis vežamos. Šuliniai labai gilūs, kibirai gigantiški, ne moters jėgoms pritaikyti. Kelis šimtus žmonių aptarnauti vandeniu viskas turi būti gigantiška, o moters jėgos ribotos, ypač dar tokiose sąlygose. Darbo jėgos tiems aptarnavimams skirdavo kuo mažiausiai, užtat dirbančiosios buvo perkrautos virš jėgų. Gaila jaunos merginos!

Trečia auka buvo taip pat ukrainietė. Ji apsirgo turbūt gripu, turėjo aukštą temperatūrą. Tokiais atvejais daktaras, jeigu turi, duoda vaistų arklines dozes temperatūrai numušti, kad greičiau galėtų į darbą išvaryti. Taip buvo ir su ja. Davė perdaug vaistų, širdis nualinta — neatlaikė. Ji greitai mirė, nespėjo nė į ligoninę išvežti. Buvo dar jauna moteris. Namie likęs 5 metų berniukas. Jos tautietės dėl to labai sielojosi.

Pataikiau būti namie, kai ją vežė laidoti. Visos ukrainietės, kiek jų buvo stovykloje, lydėjo iki vartų verkdamos. Jos prašė viršininką, kad leistų bent vieną iš jų lydėti ją iki kapų, kad galėtų pamatyti, kur ji laidojama. Gal vaikas kada norės motinos kapą aplankyti. Tačiau niekas jų neklausė. Kai atvežė karstą prie vartų, prižiūrėtojas pasakė, kad nė vienos niekur neleis. Graudu buvo žiūrėti, kaip tos moterys raudojo, puldinėjo prie sargybos būsto lango, blaškėsi, kaip draskomo lizdo paukščiai, beldė į langą, klykė, prašėsi įleidžiamos, tačiau niekas iš vidaus joms neatsiliepė. Atsivėrė didžiuliai vartai ir vėl užsivėrė, atskirdami mirusiąją nuo verkiančių gyvųjų...

*

Teko matyti dar vieną tragediją, nors nesurištą su mirtimi.

Su mumis šioje kolonoje buvo sena rusė gydytoja. Labai gera buvo moteris, visos ją pažinojome, ji kiekvienai rasdavo raminantį žodį dėl visokių dieglių pašonėse. Ji nėjo gydytojos pareigų, bet daug kas kreipdavosi į ją, pajutusios kokius negalavimus, nes tikrosios gydytojos dažniausiai būdavo menkos specialistės, viršininkų favoritės, ir ne sykį šnipės, visada bijančios sunkaus darbo. Tokios nepasižymi nei gero gydytojo, nei gero žmogaus privalumais. Jos yra tik įrankis žmonėms terorizuoti. Toji senutė buvo kitoks žmogus, užtat visos ją gerbėme ir mylėjome.

Kartą jai pranešė, kad atvažiavęs sūnus jos aplankyti, tačiau pasimatymai esą neleidžiami politinių stovyklose; ji negalėsianti pasimatyti, tik gausianti jo atvežtas dovanas. Ar bereikia didesnės tragedijos? Motina verkė vienoj pusėj tvoros, sūnus — kitoj pusėj lentinės tvoros, beveik be jokio tarpelio. Ir dar ne tik tvora, bet ir spygliuotomis vielomis apraizgyta mirties zona juos skyrė. Ir jokie prašymai negelbėjo, pasimatyti jie negavo. Kitos vėliau šnabždėjosi, kad nakties metu galbūt jie ir pasimatė per ypatingą kurio nors pareigūno malonę, kuris sutiko rizikuoti savo "kailiu", žinoma, už gerą "patepimą". Bet garsiai apie tai nebuvo kalbama. Iš viso nežinia, kiek tie šnabždėjimai turėjo pagrindo, greičiausiai tai buvo tik spėliojimai.

*

Kaip ir visose politinių stovyklose, taip ir čia didesnę dalį sudarė ukrainietės. Jos visur visas linksmino savo gražiomis dainomis ir giesmėmis, ypač Kalėdų švenčių laikotarpiu. Daug jos mokėjo tų giesmių, bet ypatingai mėgstama ir giedama buvo "Oi raduisia zemle".

Kartą barako tamsiame kampe pasigirdo gražus giedojimas. Pasižiūrėjau, — senos moterėlės ukrainietės begiedančios, o balsai gražūs, kaip jaunų. Nustebusi klausiau, paskui pasikalbėjome. Senutės buvo liūdnos, pasiilgusios namų, pasiilgusios laisvės ir savo artimųjų. Ką bloga jos galėjo padaryti? Už ką jos kenčia metų metus? Ar jos ką pavogė, ar užmušė? Tikriausiai kam nors iš miško atėjusiam davė pavalgyti ar kuo kitu padėjo, gal net savo vaikui? Ar galima nepadėti savo žmonėms, kurie ne savo noru, o priespaudos verčiami bėgo iš namų į miškus? Kuri motina galėtų nepavalgydinti alkano savo vaiko? Gal tik bolševikai, komunistai ir galėtų taip pasielgti? Ne sykį jie yra parodę, kad vietoje širdies turi akmenį; tai mes daug kur matėme. Sveikos sielos žmogus ir alkanam priešui neatsakys duonos kąsnio, jeigu tik turės.

Viena senutė padejavo, kad ukrainiečių tauta dar neturėjusi laimės nė kiek pabūti nepriklausoma. Tarp kitko ji sakė:

— Jūs, nors 20 metų pagyvenote laisvi, — Lietuva pabuvo nepriklausoma, o mes ir tiek neturėjome. Tai mūsų žemė dėl to kalta. Mūsų žemė labai gera, derlinga, užtat visi grobuonys į ją ranką tiesia. Mūsų 40 milijonų tauta ir negali išsikovoti laisvės.    *

Šioje kolonoje maistas buvo kiek gerinamas. Gaudavome ant košės kažkokių taukų, po šaukštą užpildavo. Gaudavome ir bulvių. Žiemos metu jas atveždavo sušalusias, kaip akmenukus, statinėje užpildavo šiltu vandeniu, jos atsileisdavo, tada skusdavo ir virdavo sriuboje. Jos būdavo neblogo skonio, tik saldžios, bet mums buvo geros, džiaugėmės, kad gauname. Ir duonos norma 1953 m. jau buvo padidinta iki 800 gramų.

Žuvį taip pat duodavo geresnę, stambesnę. Dažnai gaudavome po gabaliuką raudonos žuvies. Ją vadindavo rusiškai "kita". Jos galva būdavo riebi. Gavusios galvą, virdavome iš jos sriubą. Kai kada duodavo didelę žuvį — akulą. Tai turbūt tie patys rykliai, kurie taip pavojingi žmonėms jūrose. Tik gal buvo kokia smulkesnė rūšis arba tų pačių — smulkesni vienetai. Jos nebūdavo labai didelės, bet išvaizda ryklio. Kai kurios iš kalinių nenorėdavo jų valgyti, sakydavo, kad tos žuvys žmonių lavonus ėda. "O kuri žuvis lavono neėda, jeigu tik randa?" — sakydavo kitos.

Reikia pažymėti, kad čia neretai per pietus gaudavome vietoje košės po pyragaitį, taukuose virtą spurgą ("pončką"). Tai buvo didelė prabanga. Jis būdavo gardus, tik per mažas, kad mus pasotintų.

Prieš Kalėdų šventes ukrainietės norėjo šventėms kai ką pasidaryti. Jos paprašė virėjų, kad joms taukų nepiltų ant košės, kaip visoms, o tą joms priklausantį šaukštą piltų į stiklinę. Virėjos taip ir darė kelias dienas. Paskui jos gavo įsakymą supilti taukus į katilą košės ir sumaišyti su koše, kad tos renkančios taukus jų nebegautų. Mat, viršininkai sužinojo, kad ruošiasi šventėms, ir uždraudė.

Stalino mirtis

Šioje kolonoje sutikome 1953 metus — Stalino mirties metus.

Vieną rytą — tai buvo kovo mėn. 3 d. — prieš eidama į darbą, kažkur ėjau pro ambulatoriją. Ten dirbo lietuvė valytoja. Ji pamatė mane ir moja, kad ateičiau. Neturėjau laiko, skubėjau, nenorėjau eiti, bet ji beveik piktai kvietė ateiti. Turinti kažką svarbaus pasakyti.

Atėjau ir prašau sakyti greit, nes nebėra laiko.

— Pamatysi, kas nors bus: ar kas nors mirs, ar valdžia nuvirs, kas nors reikšminga bus! Šią naktį sapnavau, kad sveikatos skyriaus krosnis sugriuvo, subyrėjo į trupinius. Ir siena išvirto, bet mes visos subėgome ir atstatėme, o iš krosnies taip ir liko griuvėsiai. Pamatysi, kas nors bus, atmink mano žodį!

Buvau beveik besupykstanti, kad dėl sapnų gaišina man laiką, kai reikia skubėti. Nuėjau ir greit pamiršau ją ir jos sapną.

Po poros dienų vėl einu rytą tuo pačiu keliu. Ir vėl, išbėgusi pro duris, kviečia ateiti. Numojau ranka ir einu sau, o ji isteriškai rėkia, kad šį kartą pasigailėsianti, jei neateisianti, — ji turinti didelę naujieną. Atėjau ir išgirdau pašnabždom tariamus jos žodžius:

— Stalinas mirė. Matai, ar aš nesakiau. (Tą dieną jis buvo netekęs sąmonės).

Neįtikėjau, prašiau pasakyti, iš kur ta žinia. Ji uždusdama pasakojo, kad šį rytą anksti atbėgęs viršininkas pas daktarę prašyti streptocido tablečių vėliavos kotui nudažyti, reikią iškelti laisvųjų zonoje vėliavą, perrištą juodu kaspinu. Daktarė pasakė naujieną gailestingajai seseriai, ši sanitarei, ir visos prašė niekam nesakyti...

Netrukus visa kolona šnabždėjo. Jau ir po antrą kartą pradėjome viena kitai pasakoti ir vis dar pridurdavome, kad niekam nesakytų.

Dieną pareidavome pietų į stovyklą. Po pietų parėjau į savo baraką. Tik viena rusė čia buvo. Nė iš šio, nė iš to užtraukiau: "Oi raduisia zemle"... (Džiaukis, žeme) Tik tuos tris žodžiais. Ruselė skardžiai nusijuokė ir išbėgo iš barako. Supratau — ji žino naujieną. Žino taip pat, kodėl ne Kalėdų metu užgiedojau "Oi raduisia zemle"... Atvirai kalbėti bijojome, — nežinia, ar praneš mums apie tą mirtį? Kol oficialiai nepranešta, negalima apie tai kalbėti, gali būti nemalonumų, ypač toms, kurios pirmosios išdavė paslaptį.

Tą dieną nesulaukėme jokio oficialaus pranešimo; taip pat nesulaukėme ir sekančią dieną. Tik laidotuvių dieną, pietų pertraukos metu (turėdavome 1 val.), gavome įsakymą būti barakuose. Į kiekvieną baraką atėjo pora viršininkų ir prižiūrėtojas. Nepasidomėjau, ar tie patys buvo visuose barakuose, ar į kiekvieną ėjo kiti. Mačiau tik tuos, kurie atėjo į mūsų baraką.

Visos stovėjome. Viršininkas pamaldžiu tonu perskaitė biuletenį apie "didžiojo vado" mirtį, o prižiūrėtojas Ivanovas varvino ašaras. Dvi kalinės taip pat varvino ašaras. Viena buvo ta pati 25-nė, buvusi kariuomenėje per karą, kuri 15-toje kolonoje nurengė "manašką" musėms sukapoti, antra verkiančioji buvo aukšto ūgio pusamžė ukrainietė. Toji, aiškiai matyti, norėjo kokią malonę išsiverkti, nes stovėjo pirmoje eilėje priešais viršininkus. Jautėme, kad stengiasi būti matoma. Daugiau verkiančių nematėme. Sprendžiant pagal save, kaip esame pratę, daugelis mūsų dėl tos mirties tik džiaugėmės. Atrodė, kad ne aš viena, bet ir kitos, rimtimi prisidengusios, dantis sukandusios stengėmės neišduoti savo tikrųjų jausmų. Nors nežinojome, ar bus mums kokios naudos dėl šio tirono mirties, bet vistiek džiaugėmės. Tikrai žinau, kad daug milijonų visoj Sovietų S-goj džiaugėsi. Pats mirties faktas jau davė pagrindo džiaugtis. Prisimenu, atėjo į galvą mintis, kad Stalinas turbūt tik tą vieną ir teturi didelį nuopelną, kad savo mirtimi suteikė milijonams katorgininkų ir tremtinių didelį džiaugsmą.

"Sic transit gloria mundi." — Taip praeina pasaulio garbė.

Garbina jį dabar, sako kalbas, gedi, liaupsina, kelia jo "nuopelnus". Bet jam jau vistiek. Atrodė, kad ir giltinė turėjo jo bijoti, bet taip nebuvo.

Laidojo jį 5 val. po pietų mūsų laiku.

Viršininkas barakuose pasakė, kad turėsime "dalyvauti" laidotuvėse.

Po pranešimo išėjome į darbą.

Kai atėjo laidojimo laikas, gavome komandą sustabdyti darbą, atsistoti. Gerbėme tylėjimu. Laimė, kad čekistai neturi priemonių žmogaus mintims kontroliuoti.

Palaidojome "didįjį, išmintingąjį vadą, tėvą ir mokytoją, draugą Staliną" ir vėl sėdome prie savo stalų, knaibėme tą nelemtą žėrutį, ėdantį mūsų plaučius ir nervus, be jokio skirtumo, kaip ir prie jo gyvos galvos. Tačiau mūsų mintys ir kalbos sukosi apie jį. Kalbėjome atsargiai, tik su patikimomis, bet galvojome laisvai, nors ir žinojome, kad mums neleista tai galvoti, ką norime.

Be abejo, mus domino ateities perspektyvos. Ar palengvės bent kiek mūsų, nelaimingųjų, dalia dėl tos "išmintingojo vado" mirties, ar atsiras kitas toks pat "išmintingas", kuris sugebės, "pagal partijos valią", išlaikyti uždėtąją leteną? Tai turėjo parodyti netolima ateitis. Laukėme.

*

Neprisimenu tikslios datos, kada šiais 1953 metais buvo Velykos. Prisimenu tik, kad jas šventėme visos kartu. Retai taip sutampa. Paprastai stačiatikių ir graikų katalikų, t.y. ukrainiečių, Velykos būna vėliau.

Visuose barakuose visos susitarėme kartu ruošti vaišes ir pamaldas. Mūsų barake buvome apie 100 moterų. Viena rusė ir viena latvė atsisakė dalyvauti šventėje.

Iš ryto visos, kuo turėjome, švariau apsirengėme, ką turėjome, sudėjome ant stalų. Viena ukrainietė mokytoja pasakė gražią kalbą. Kalbėjo taip pat ir mūsų vienuolė. Pasimeldėme, pagiedojome ir pasivaišinome. Visas mus jungė bendra šventė, jautėmės artimos, savos, nors ir skirtingų tautybių bei religijų, bet visos buvome krikščionės, visos tikėjome Kristaus Prisikėlimu. Ar ne Sibiro kalėjimuose bus pasirodę pirmieji ekumenizmo ženklai?

Šventės karceryje

Artėjo gegužės pirmoji. Tai didelė darbo žmonių šventė, dvi dienas švenčiama. Laukėme ir mes tos šventės, ne dėl jos reikšmingumo, bet dėl poilsio. Labai buvome išvargusios, ypač naktinėj pamainoj dirbančios. Nors sekmadieniai laikomi poilsio dienomis, bet retai tegaudavome pailsėti: arba išvarydavo į cechą dirbti prie žėručio, motyvuodami, kad permažai padarėme, arba sugalvoja kokį nors darbą zonoje. O per tas šventes niekur nevarinėja — tikra šventė, net ir prižiūrėtojai mažai tesirodo.

Vienas tik nemalonus dalykas — tai didžiulė krata prieš šventes. Ji būna visada "pagal planą". Keletą dienų prieš šventes jos jau laukiame, slapstome "griešnus" daiktus, planuojame, kur ką dėsime, kaip slėpsime. O tų nelegalių daiktų visada pasitaiko — tai peiliukas, tai virbalai, tai eilėraštukas, ar kokie užrašai, tai maldaknygė ir kt.

Jau buvo likę tik pora dienų iki švenčių, aišku — krata jau čia pat. Dirbau naktinėje pamainoje.

Rytą sugrįžusi iš darbo, sutinku mūsų vienuolę. Ji dirbo dieninėje pamainoje. Nusiveda ji mane į šalį, kad niekas negirdėtų, ir prašo paimti jos peiliuką; bijanti į darbą neštis, nes prie vartų krečia. Barake palikti be globos irgi baisu, laukiame kratos, gali atrasti, karcerin pasodins. Išmesti peiliuką gaila, nebus kuo lašinių atsipiauti; kalvės jai padarė tą peiliuką, visą žiemą juo naudojosi, nuo pat rudens. Paduodama man peiliuką, dar priduria, kad bėdos atveju jo negailėčiau, numesčiau, kur pakliuvo, bet būtų gerai, kad jis išliktų.

Paėmiau peiliuką, įleidau į trumpą vilnonę kojinę ir nuėjau gulti. Barake buvo šalta, kojinių nenusiaudavau. Peilis ilsėjosi kartu.

Sapnavau malonų sapną: kažkas man dovanojo didoką žalią kopūsto galvą. Malonu nors sapne susilaukti kokio žalio vitamino, — juk jokios žolės čia negauname. Žalias kopūstas, koks tai gardumynas!

Prikelta pietų, besiruošdama pasakojau savo sapną ir prašiau aiškinti, ką tai galėtų reikšti. Viena mėgino aiškinti, kad kopūsto lapai reiškia popierius, būk tai būsiąs koks reikalas su popieriais. Taip bejuokaudamos nuėjome pietų. Dieninės jau buvo papietavusios, jas vedė į darbą.

Pavalgėme pietus ir einame atgal. Išgirdome dūžius į bėgio gabalą. Darbininkės jau išėjusios — reiškia, skambina kratai. Vos spėjome įeiti į baraką šaukšto padėti, tuojau atbėgo tekini prižiūrėtojai ir visas išvijo į gatvę, įsakę sustoti po penkias. Pasigriebiau dar anglų kalbos žodyną, mano pačios surašytą ant visokių popiergalių, įsidėjau į vatinės rankovę. Jeigu ras — tegul atima, bausmės už tai neduos. Bet tas nelaimingasis peiliūkštis kėlė rūpestį. Jeigu rastų, gaučiau 5 paras karcerio. Vyrams, sako, duoda 10 parų už peilį. Moterims laikoma tik režimo pažeidimu, o vyrams — šaltu ginklu.

Sulėkė prižiūrėtojai — vyrai ir moterys į barakus. Pamatuose buvo skylės, lauko pusėje; net ir tas skyles išmaišė, kad nebūtų kas paslėpta. Stovėjome ilgai, išsirikiavusios po penkias, baimingai žvalgėmės į nešamus daiktus. Daugiausia nešė stiklinių, jos nebuvo draudžiamos, bet, kai nieko nerasdavo, atimdavo ir jas.

Pagaliau trys prižiūrėtojos atėjo krėsti mūsų pačių. Stovėjau pradžioje viso pulko. Nutirpau iš baimės, kai pirmosioms nuavė batus ir apčiupinėjo kojas; aišku, tą patį padarys ir kitoms. Išmesti peilio nebegalima — vistiek pamatys...

"Alea iacta ėst" (burtas mestas, arba likimas lėmė, lot.) — peiliuką pas mane rado. Paėmė, užrašė pavardę, vardą, tėvo vardą ir kalinio numerį iš nugaros nukopijavo.

Peiliuko savininkė vakare jau prie vartų sužinojo apie įvykį. Ne tiek gailėjo peiliuko, kiek nelaimingos saugotojos; norėjo eiti pas viršininką, pasakyti, kad peilis ne mano, kad manęs nebaustų, o nubaustų ją. Bet aš ją sulaikiau nuo tokio žygio. Geriau vienai atkentėti, negu abiem. Jie neįvertins ir nesupras žmogaus kilnumo — aišku, pasodins abi, ir viskas. Ar ne geriau vienai bausmę atlikti?

Po poros dienų — šventės; aišku, per šventes teks karceryj tupėti. Dar teks ir po švenčių. Paprastai šventėms ir sulaiko tas baudas, nes darbo dienų gaila sugaišinti. Tai man bus šventės!

Neiškvietė sekančią dieną — tai rytojaus dieną iškvies, nes tai paskutinė diena prieš šventes.

Visa "mūsų tauta" žinojo įvykį, visos norėjo kuo nors padėti, patarti. Kurios buvo sėdėjusios tuose karceriuose, davė patarimus. Man nei kalėjime, nei stovykloje neteko matyti karcerio, užtat klausiau prityrusiųjų patarimų.

Jos pasakojo, kad, įeinant į karcerį, nuvelka apsiaustą ar vatinę — viršutinį rūbą, užtat reikia apačioje gerai, šiltai apsirengti, nes karceryje šalta. Balandžio ir gegužės mėnesiai čia būna dar šalti. Nors dieną saulė kaitina, bet naktimis šąla. Ir žemė tebėra įšalusi. Čia ir medžiai sprogsta tik pabaigoje gegužės arba birželio pradžioje.

Sunešė kas ką turėjo šiltesnių rūbų: kelnių, megztinių, šiltesnių bliuzelių, kojinių. Antros dienos vakare po darbo apsirengusi laukiau, kada ateis vestis ir, be abejo, sulaukiau.

Pavakare atėjo prižiūrėtojas ir įsakė eiti su juo kartu pas viršininką.

Viršininkas, paklausinėjęs šį tą apie tą peiliuką, patikėjo, kad sakau teisybę, jog peilis buvo ne mano. Aišku, reikės pasakyti, iš kur ir kaip jis pas mane pateko. Reikėjo meluoti. Negi sakysiu, kad draugės? Seniau buvau susigalvojus: "kažkokia kita nepažįstama, gretoje stovėdama, tą peilį išmetė, o aš susigundžiau ir pasiėmiau, — maniau, gal neras ir turėsiu peiliuką". Taip ir sakiau, bet neatrodė, kad jis būtų patikėjęs. Numanė jis, kad neturiu noro savininkės įduoti. Paskui ėmė klausinėti visai pašalinių dalykų, daugiausia apie bylą, kiek nuteista, kiek metų jau išbuvau, iš kur atvežta ir kt.

Stebėjausi jo gera nuotaika ir gera nuomone apie pabaltietes. Tarp kitko vis įterpdavo:

—    Tai kiek dabar čia tau duoti?

—    Tiek, kiek ir kitoms, — atsakiau.

—    Ir reikėjo tą peilį imti, juk žinai, kad negalima, dabar reikės eiti į karcerį.

—    Ką gi, — sakau, jau penki metai, o karceryje dar nebuvau; tai lygu būti Romoje ir popiežiaus nepamatyti.

Viršininkas pamojo ranka prižiūrėtojui, kad išeitų, ir vėl toliau kalbėjo. Supratau, jis nenori sodinti į karcerį. Jeigu nuolankiai paprašyčiau, gal ir dovanotų, bet ar verta šliaužioti, žemintis, prašyti išmaldos. Neprašiau, nemaldavau, neatgailojau.

Dar sykį paklausęs, kiek duoti, parašė į raportą tris paras ir pašaukė iš lauko prižiūrėtoją, kad nuvestų į karcerį.

Atėjome į spygliuotų vielų aptvarą, praėjome "būrą". Karceris buvo žemėje iškasta didelė duobė su stogu žemės paviršiuje.

Kai nulipome laiptais žemyn, buvo matyti dvejos durys, didelėmis spynomis užrakintos. Priešais duris buvo koridoriukas. Čia prižiūrėtojas apieškojo mano kišenes. Rado metalinę sagą, pieštuko galą ir mažą veidrodžio šukę. Tuos daiktus paėmė ir padėjo ant kažkokios lentynos. Vatinės visai nenuvilko. Paklausė, kaip norėčiau, ar viena sėdėti, ar su M.? Pasirodo, viena "blatniokė"kriminalinė — jų keletas buvo šioje kolonoje — čia uždaryta. Paprašiau, kad sodintų vieną.

Atsidarė sunkios durys. Iš kameros prasiveržė sunkus, pelėsiais pakvipęs oras, — niekada nevėdinama.

Aukštai, prie pat lubų, besileidžianti saulutė žvelgė pro mažytį langelį, kuris buvo viršuje, vos išlindęs iš žemės.

Medinės grindys buvo aplipusios storu sudžiūvusio purvo sluoksniu, matyt, per ilgus metus niekada nevalytos.

Jokio baldo nebuvo, tik prie sienos kadaravo spyna. Įsižiūrėjus supratau, kad tai narai, į sieną sustumti ir užrakinti, kad dieną nebūtų ant ko atsisėsti ar atsigulti. Nakčiai juos atrakina ir ištraukia, galima miegoti.

Kai prižiūrėtojas užrakino duris ir išėjo, pasijutau, lyg kitame pasaulyje: buvo visiška tyla, ramybė, visai negirdėti stovyklos triukšmo, kuris buvo įgrįsęs iki gyvo kaulo. Nėra to bloga, kuris neišeitų į gera: pailsėsiu, nervus pailsinsiu.

Taip gera buvo toje kapų tyloje. Pastovėjau prie sienos, o paskiau užtraukiau lietuvišką dainą, maniau, niekas negirdi, galiu pasidainuoti, laisvės dienas prisiminti. Kai nutilau, išgirdau plojimą ir šauksmą iš gretimos kameros, pasirodo, toji kita girdėjo. Ji prašė dar padainuoti. Dainavau ir vėl bent keletą dainų. Kaimynė gyrė, plojo, ir vis buvo jai negana.

Pritemus apėmė snaudulys, o atsigulti nėra kur. Atguliau ant tų purvinų grindų ir miegojau, matyt, ilgą laiką. Pagaliau girdžiu per miegą: "Stovai!" (Stok). Niekaip negaliu prabusti, nesuprantu, kur esu, kam ko reikia. Ant slenksčio stovėjo prižiūrėtojas, rankoje laikė degantį degtuką ir šaukė. Matyt, ilgai jis čia rėkavo, atrodė įpykęs, keikėsi, barėsi, kad nesikeliu. Kai atsikėliau, jis įsakė išeiti iš kameros. Pamaniau, kad nori nuvesti pas kaimynę, ir ėmiau priešintis, sakiausi nenorinti eiti. Jis ėmė aiškinti, kad čia negalima vienai nakvoti, čia pasirodo "prividenije" — baidyklė, vaiduoklis.

—    Tari gerai, — sakau, — būsime dvi.

—    Kas dvi? M. jau atsėdėjo, į baraką nuėjo. Išeik greičiau!

—    Ogi ta "prividenije" ir aš būsim dvi, — atsakiau.

Jis užpykęs ėmė keiktis matais; reikėjo klausyti, ėjau paskui jį. Užlipome į viršų — lauke visiška tamsa. Nieko nesuprantu: visada būna šviesu, prie visų tvorų aplinkui prikarstyta elektros lempučių, kas galėjo nutikti? Pasirodo, šviesa užgesus — kažkas sugedo.

Pasišviesdamas degtuku, prižiūrėtojas atrakino "būro" durų didžiulę spyną, atplėšė sunkią geležį ir atidarė duris. Man pasakė įeiti ir vėl duris užrakino.

Atėjus į "būrą", šiaip taip susiradau tamsoje narus — plikas lentas — ir atguliau.

Vietinės gyventojos — visokių rūšių "manaškos", durų žvangesio pažadintos, susidomėjo, kas čia atėjo, klausinėjo, kas, iš kur. Bet greit kalba nutilo, ir visos sumigome.

Rytą ilgai miegojome, niekas nekėlė. Kai atėjo prižiūrėtoja su pusryčiais, buvo vėlu. Buvome jau sukilusios. Ii atnešė garuojančios gardžios sriubos, riebesnės negu paprastai, nes jau visą savaitę nebedavė riebalų, taupė šventei. Padalijo ir duoną. Atėjus pranešė, kad viena čia esanti iš karcerio, jai pusryčių nesą, tik per pietus gaus 300 gr. duonos ir vandens dubenėlį. Tai išgirdus, nulindau į tamsų kampą ir ruošiausi vėl migti. Bet moterys pripylė sriubos ir man, davė ir duonos, o prižiūrėtoja, nusigrįžus į langą, žiūrėjo į lauką, "nematė", kas dedasi asloje.

Skubiai pavalgiau, atidaviau dubenėlį kaimynėms ir atguliau.

Per pietus gavau duonos ir vandens. Gavau ir pietus, nes prižiūrėtoja ir šį kartą "nematė", ką daro "manaškos". Privalgiau sočiai, nė to vandens nebereikėjo.

Taip praėjo ir vakarienė.

Moterų čia gyveno apie penkiolika. Visos buvo pamaldžios sektantės, dauguma subotnikės. Jos čia buvo kalinamos už atsisakymą eiti į darbą šeštadieniais, nes šeštadienis joms buvo šventė. Jokios bausmės nieko negelbėjo, jos buvo nepalaužiamos.

Abi švenčių dienas jų iš "būro" niekur neišleido. Jos meldėsi ir giedojo giesmes. Prisimenu vienos giesmės posmelį:

"Uletai, soloviej, uletai paskariej / I molitvy mojej nemišai, soloviej" (Nulėk, lakštute, nulėk greičiau ir mano maldos netrukdyk, lakštute)...

Gaila, kad neišmokau daugiau.

Nuostabus buvo tų moterėlių ramumas: jos nesibarė tarp savęs, jokio piktumo, jokios pagiežos niekam nejautė, kantriai, tyliai nešė savo "kryželį" ir buvo pasiruošusios visada kitiems gera daryti, kuo galėdamos padėti. Ką jos galėjo bloga padaryti? Tikriausiai kentėjo tik dėl piktų žmonių. Jos sakėsi už tikėjimą kalinamos.

Nesunku buvo jas atskirti. Jos paprastai nešiodavo ilgus, rauktus sijonus; kurios turėjo, ir skarą risdavosi vienuoliškai.

Antroji šventės diena praėjo taip pat, kaip ir pirmoji. Į darbą nieko nevedė. Seniai bebuvau taip pasilsėjusi: miegojau dieną ir naktį, nes, dvi savaites dirbusi naktinėj pamainoj, buvau labai išvargusi.

Trečioji diena — jau ne šventė. Rytą atėjo prižiūrėtojas, pasakė ruoštis į darbą. Maniau, paliks mane vieną, gal nuves atgal į karcerį, — dieną ir vienai nebaugu.

Nustebau, kai pasakė ir man eiti į darbą. Pusryčius taip pat gavau tik vogčiom. Oficialiai buvau be pusryčių, kaip ir visas dienas. Žinoma, apsidžiaugiau ir išėjau kartu su "būrininkėmis" į mišką. Valėme iškapotą mišką: paliktas šakas krovėme į krūvas ir deginome. Malonu buvo gryname ore. Dėkinga buvau, patekus šiandien čia už bausmę, galvojau, kad ir mane nubaudė lygiai kaip vaikai žalvarlę — už tai, kad negraži, įmetė į kūdrą.

Diena buvo graži, saulėta. Nors čia gegužės mėnuo dar būna šaltas, bet vistiek jau pavasaris, — dieną saulutė kaitina. Ir paukšteliai miškuose linksmiau gieda. O jų čia daug, įvairiausiai giedančių.

Prabėgo diena, kaip viena akimirka. Kad taip kasdien tokią bausmę gaučiau! Cechuose prie žėručio — blogas oras, pilnas tų blizgančių dulkių. Langų net ir vasarą negalima atidaryti, nes vėjas išnešiotų tas lengvutes išlukštentas plokšteles, trukdytųsi darbas. Barake taip pat visada tvanku dėl gyventojų gausumo. Miške, kad ir sunkus darbas, bet sveikatai mažiau kenkia.

Vakare, kai suėjome pro vartus, prižiūrėtojas pavartėj laukė ir įsakė man eiti "namo", atseit, į baraką.

O toji mano bičiulė, peilio savininkė, jau laukė paruošus vaišes: sudėjo ant spintelės, ką tik turėjo geriausio; pati tik vaikščiojo aplink, glostė mane ir ragino valgyti. Tuojau būtų pravirkus, jei tik būčiau kuo pasiskundus. Bet man ta visa bausmė taip mažai atsiėjo, kad neturėjau kuo skųstis. Sakiau, kad už tokią dieną miške dar ir kitą peilį neščiaus ir įduočiau.

Papasakojau visus nuotykius. Visos stebėjosi, kad man taip pigiai praėjo, kitos, sako, ir invalidės išeina iš tų karcerių. Tikrai, čia buvo laimė nelaimėje. O kai papasakojau apie tą prižiūrėtojo pranašautą "vaiduoklį", tai išgirdau visą istoriją, vykusią prieš keletą dienų.

Tam pačiam karceryje sėdėjusios dvi kalinės. Naktį pajutusios, kad jas kažkas už drabužių traukia. Atsibudusios ir pamačiusios trečią moterį. Maniusios, kad, joms bemiegant, atvedė trečiąją. Pradėjusios ją kalbinti, norėjusios paguldyti, bet toji nieko neatsakiusi ir greit pranykusi. Jos, žinoma, labai išsigandusios, ėmusios visu balsu rėkti, kad net sargybos bokšte kareivis išgirdęs. Tas telefonu pašaukęs prižiūrėtoją, kuris sargybos budelėje naktį budėjęs. Prižiūrėtojas atėjęs ir radęs jas drebančias iš baimės. Nieko negelbėję jo tvirtinimai, kad nieko nėra, — jos nesutikusios pasilikti vienos karceryje, verkusios, šaukusios.

Apsidžiaugiau, kad nežinojau nieko apie tą įvykį, prieš eidama į karcerį. Nors niekada gyvenime neteko matyti vaiduoklio, jais ir netikėjau, bet nežinia, kiek beliktų to "heroizmo", jeigu kas nors įtartina tektų pamatyti. Tokioje apkalbėtoje vietoje koks žiurkės krepštelėjimas galėtų mirtinai išgąsdinti kiekvieną tokiame požemyje, žinant, kad daugiau nieko čia nėra. Užtat prižiūrėtojas ir nesutiko palikti manęs karceryje, nors ir nenorėjau eiti iš jo. Nežinia, ką jis pagalvojo, kad taip spyriojaus vedama iš tos karcerio kameros. Mat, galvojau, kad mane veda į tą gretimą kamerą pas tą kitą keikiančią grubią kalinę, užtat ir nenorėjau eiti.

Pas tardytoją

Vieną dieną, pavasarį, buvau pakviesta pas kažkokį viršininką į kabinetą ten pat zonoje. Nežinojau, dėl ko kviečia, užtat kenčiau nerimą, gal kas už ką įskundė.

Nuėjus radau kažkokį jauną, nematytą, ne mūsų viršininką. Patikrinęs mano asmenybę, jis griebėsi komplimentų, girdi, aš jauna, gerai atrodanti, niekas man neduotų tiek metų, kiek dokumentuose. Puikiai žinojau, kaip atrodau, kaip mes visos atrodome. Paprastai tokias įžangas daro "sąžinės" pirkliai, vilioja jaunyste, gyvenimu; tai turbūt, jų manymu, geriausias jaukas vargo nukamuotoms "žuvelėms". Taip ir laukiau, kada ateis prie tikslo, pasiūlys "Judo grašį". Ir kaip nemaloniai buvau nustebinta, kai jis man priminė "amerikanską razviedką" ir patiesė prieš akis aplanką su trijų vyrų nuotraukomis. Supratau, kad reikalas rišasi su byla.

Du kraštutiniai buvo nepažįstami, o vidurinysis buvo mūsų bylos dalininkas, buvęs bendradarbis mokytojas Leonardas Ramanauskas (iš Šunskų v.), kiuris buvo pabėgęs nuo arešto ir slapstėsi. Supratau, kad jis jau turi būti paimtas. Trumpa tyla, po to klausimas, ar nėra iš tų kuris nors pažįstamas. Nedvejodama parodžiau vidurinį ir pasakiau vardą ir pavardę. Galėjau, žinoma, dėtis kvaila, nesuprantančia, nepažįstančio, meluoti, sukiotis, vargti ir varginti. Bet ar tai apsimoka? Nežiūrint, ką besakytum, kaip besikraipytum, rezultatai vistiek bus tie patys. Gal jau jis ir nuteistas yra, arba sprendimas parašytas ir be mano liudijimo.

Į klausimą, ką galiu pasakyti apie jį, kas jis buvo, ką veikė, atsakiau, kad buvo mano bendradarbis, ir žinau, kad įveltas mūsų byloje, bet su mumis kartu tardomas nebuvo ir nieko apie jį daugiau nežinau. Paklausiau, kur jis dabar yra. Gavau atsakymą, kad esąs Lietuvoje. Be abejo, yra areštuotas. Vien už slapstymąsi gautų 3 ar 5 metus, jei ir nieko daugiau jam neprikabintų.

Išėjau apsidžiaugus, kad mažai apie jį teklausinėjo, matyt, tiek tereikėjo. Tie, kurie "paliudijo" apie mus tris, tą patį buvo "paliudiję" ir apie jį. Dabar jam ir tardymai turėtų būti lengvesni, gal ir bausmė bus mažesnė. Visaip spėliojau, bet nieko tikra nežinojau.

Amnestija

Šį pavasarį buvo gausu įvykių.

Vieną dieną įvyko visų stovyklos kalinių susirinkimas darbo cechuose. Visos iš visur, nuo visų darbų buvo suvestos į susirinkimą. Kažką svarbaus vyresnybė žadėjo pranešti.

Vienas viršininkas "išstojo", pradėjo labai iškilmingu tonu — skelbė didžiulę amnestiją kaliniams.

Pirmiausia paleidžiami į laisvę visi, teisti bausmėmis iki 5 metų. Kitiems dovanojama pusė bausmės, kai kuriems trečdalis, ir t.t.

Visų akys sublizgo iš džiaugsmo, ėmėme skaičiuoti, kiek kuriai sumažins, kiek dar liks, kada išeisime į laisvę. Visos pasijutome kaip devintame danguje. O viršininkas vis dar dėstė visokius paragrafus, punktus, taisykles ir išimtis. Ant galo pranešė, kokių amnestija neliečia: kontrrevoliucionierių, aiškių žmogžudžių ir t.t. Daugiau ir nebegirdėjau, — ašaros veržėsi iš akių, ir ne man vienai. Juk mes čia visos kontrrevuliucionierės, vadinasi, mums amnestijos nėra, tik kriminaliniams. Visos šluostėmės akis, kai kurios garsiai raudojo, kaip išplaktos. Ir kam reikėjo mums čia skelbti tą amnestiją, jeigu ji mūsų neliečia?! Gal nori pakankinti, pasidžiaugti užduota širdgėla? O gal jie tik atlieka formalumą, nė nepagalvoję, kiek tokiu smūgiu gadina nervų milijonams žmonių?

Kelias dienas visos buvome nervingos, paniurusios dėl pergyvento didelio nusivylimo. Vėliau pamažu viską pamiršome, apsipratome su padėtimi, grįžome į senas nuotaikas, nieko nelaukėme, nieko nesitikėjome. Po Stalino mirties tikėjomės kažko nauja, gyvenome viltimi, kad kas nors ir mums pasikeis, tačiau dabar aiškiai supratome, kad niekas šiame tautų kalėjime, Sovietų S-goje, nesikeičia. Kaip seniau, taip ir dabar amnestijos — tik kriminaliniams.

Pasimatymas

Visą laiką blogiau dirbančios būdavo atrenkamos ir siunčiamos už zonos prie kitų darbų arba gaudavo dirbti zonoje. Buvo ir miško kirtimo brigada. Tokioje už zonos vedamoje brigadoje dirbo viena kalinė, nebe jauna moteris. Išgirdome gandą, kad ji darbe susikalbėjus su kareiviu (konvojum), paskyrus pasimatymą naktį sargybos bokšte, kai jis eis sargybą. Bokštą iš vidaus sunku pasiekti: reikia praeiti tankią spygliuotų vielų tvorą, paskui išakėtą "mirties" zoną ir dar lentinę tvorą, viršuje apraizgytą spygliuotomis vielomis. Vis dėlto ji prasibrovė pro tas užtvaras, užsikabino ant bokštelio ir paskiau laimingai sugrįžo atgal į baraką. Niekas nieko nebūtų žinoję, jei ne paliktos pėdos suakėtoje mirties zonoje. Rytą, kai keitėsi sargyba, naujasis sargas nepastebėjęs pėdų ir perėmęs postą. Dienos metu pėdos buvo pastebėtos. Atsakyti tekę tam, kiuris per neapsižiūrėjimą pėdų nepastebėjo. Jam grėsė 15 metų kalėjimo. Tikrasis kaltininkas vistiek neleidęs nukentėti nekaltam savo draugui, prisipažinęs kaltas, pasakęs visą istoriją ir gavęs tą penkiolika metų. Neteko išgirsti, ar toji moteris gavo bausmės padidinimą, gal jau turėjo 25 metus?

Nežinia, kaip žinia apie tą įvykį su jo pasekmėmis pasiekė mus, nes paprastai viršininkai tokius dalykus slepia. Mačiau tą moterį. Ruselės gailėjo to kareivio ne tiek dėl paties įvykio ir bausmės, kiek dėl to, kad "partnerė" tokia sena, 11 metų vyresnė už jį ir negraži, — ir dėl tokios turės kalėti 15 metų.

Ne kartą stebėjomės, kad tos rusės nepabūna ramios nė tokiose sunkiose sąlygose. Jos bėgioja, ieško kur kokį vyrą susirasti, "padraugauti", jos daugiausia ir motinų kolonas užpildo. Kai vieną kartą kalbėjome apie tai, viena mūsiškė pasakė:

— Nėra ko stebėtis; juk tai vienintelė sritis, kuri jiems (rusams) neuždrausta.

Kitų tautybių žmonės gal daugiau pajėgia susivaldyti ir mato tikslą valdytis dėl religinių įsitikinimų. Tačiau ir rusai nėra nureliginti; jie vis dar laikosi, nors paslapčiomis, savo stačiatikių tikėjimo. Tai kodėl jos tokios, mums buvo neaišku.

Viena gydytoja, kuriai teko dirbti motinų kolonoje, pasakojo, kad tos "stovyklinės" motinos krikštijančios savo vaikus. Jos pačios nemoka krikštyti, užtat ieškančios kokių senesnių, mokančių pakrikštyti; net ir katalikių prašančios, jei savų neranda. Kartą vienos rusės vaikas sirgęs ir buvęs dar nepakrikštytas. Beieškant, kas apkrikštytų, vaikas numiręs. Motina verkus, aimanavus, suradusi mokančią krikštyti, maldavusi nors ir mirusį kūdikį pakrikštyti.

*

Vieną vasaros dieną pasklido gandas, kad atvažiuoja kažkokia komisija. Buvome jau grįžusios iš darbo. Atėjau su kita į virtuvę duonos parnešti visai mūsų brigadai. Buvome neišdirbusios normos, gavome pabaudines normas. Jau buvome beeinančios duona nešinos, bet buvome sugrąžintos. Iš naujo persvarstė duoną ir pridėjo po gabalą iki pilnos normos, kokia priklausė išdirbančioms normą. Pasižiūrėjome, kad ir kitų brigadų nuteistosioms prismaigė gabaliukus mediniais šakaliukais, kaip paprastai būdavo pritvirtinami priedai. Nuo tos dienos daugiau niekas pabaudos normų nebedavė, kad ir neišdirbdavome normų. Ėjo gandai, kad jau seniau tai buvo panaikinta, tik viršininkai niekam nesakė ir pelnėsi mūsų sąskaita. Pajutę komisiją, jie šokosi užmaskuoti tas kombinacijas, kad komisija nepastebėtų.

Neprisimenu, nuo kada pradėjo duoti duonos po 800 gr. vietoje 650 gr.; atrodo, kad nuo 1953 m. vasaros.

Girdėjome šnabždant, kad ir darbo valandos esančios sutrumpintos, kad mums yra prievolė dirbti tik 8 valandas; bet viršininkai vis dar naudojosi didesnėmis darbo valandomis, mes vis dar tebedirbome po 10 valandų.

Kai nebeliko bausmės normų, viršininkai griebėsi kitokių priemonių išreikalauti daugiau darbo. Buvo paskelbta, kad gerai dirbančios galės papildomai parašyti laiškų. Buvo tokių, kurios dėl laiškų labai stengėsi ir gavo, žinoma, išsiųsti papildomai po laišką į namus.

*

Nors buvo paskelbta, kad amnestija neliečia kontrrevoliucionierių, t.y., politinių kalinių, tačiau šiek tiek palietė. Vieną birželio dieną netikėtai, nelauktai buvo pašauktos visos, kurios buvo nuteistos po 5 metus. Joms pranešta, kad jos atleidžiamos nuo likusios bausmės ir visos važiuoja ne į trėmimą, kaip paprastai, o namo, į savo kraštą.

Tarp pašauktųjų buvo ir viena lietuvaitė Antosėlė, jauna mergaitė. Buvo ir keletas maskviečių. Nedidelis būrelis tesusidarė, nes mažai buvo penkiamečių, už kiekvieną menką nusikaltimą duodavo 10 metų, kaip tame anekdote.

Kartą į politinių kalinių stovyklą atvažiavęs kažkoks viršininkas. Kaliniai buvę sustatyti į eilę, viršininkas kalbėjęsis su jais, visus iš eilės klausęs po kiek metų nuteisti, ir visi atsakę — po 25 metus.

— Tai ką jūs padarėte, kad visi po 25 metus? — nustebęs viršininkas.

Atėjęs prie pirmojo — tas buvęs pabaltietis — ir paklausęs:

—    Na, ką gi tu padarei?

Tas patraukęs pečiais ir atsakęs:

—    Nieko nepadariau.

—    Netiesa, — sušukęs viršininkas, — jeigu nieko būtum nepadaręs, tai tik dešimtį būtum gavęs.

Netrukus buvo pašauktos keliolika vokiečių, nors jos beveik visos turėjo po 25 metus ir po 10 metų "be teisių", kaip jos sakydavo, "Fūnf und dreissig". Joms irgi pranešta, kad važiuos namo. Didesnė dalis jų tačiau dar liko.

Džiaugėmės visos nors kitoms nusišypsojusia laime. Ypač tų vokietukių buvo gaila. Jos neturėjo jokio ryšio su savo kraštu, negaudavo nei laiškų, nei siuntinių. Daugelis buvo palikusios mažus vaikus ir nieko nežinojo apie jų likimą. Sunku buvo ir pragyventi be paramos iš namų. Kai kurios iš jų buvo rūkančios, bet tabako niekas čia neduodavo, tik siuntiniuose gaudavo kitos, o joms nebuvo iš kur gauti. Ne sykį jos ir savo duonos normą atiduodavo už papirosus ar tabaką, pačios būdavo alkanos. Krautuvės nebuvo, kad ir turėtų pinigų. Už darbą, įvedus "chozraščiotą", mokėdavo po kelis rublius per mėnesį. Daug padarančios šiek tiek ir daugiau uždirbdavo, bet pirkti nebuvo kur, nebent tik iš gaunančių siuntinius. Bet pinigai buvo pas viršininkus, kalinės turėjo tik kvitus. Kartą atvežė kartūninių medžiagų, visokių margų, raibų. Pirkome visos. Buvo mokančių siūti. Mašinos niekas neturėjo, siuvome rankomis. Netrukus visa stovykla margavo, kaip kurapkų laukas.

Geležinkelį taisome

Vasarą iš mažiau padirbančių žėrutininkių sudarė brigadą ir išsiuntė geležinkelio taisyti. Patekau ir aš į tą brigadą.

Darbas buvo nelengvas; reikėjo atsukinėti geležinius užrūdijusius varžtus ir atstatyti į vietą iškrypusius skersinius, kurie nuo ilgų metų buvo įaugę į žemę kuone su visais bėgiais. Sunku buvo juos pajudinti. Dirbo geležinėmis dalbomis pačios stipriausios. Man teko tik šluota. Vaikščiodavau ir valydavau bėgius nuo visokių apnašų. Mano darbas buvo vienas lengvesnių, negalėjau skųstis; geriau buvo čia dirbti, negu cecho dulkėse. Lauke grynas oras ir judėjimas gaivino išsekusį organizmą. Visa bėda — toji "maška". Tų musių čia buvo labai daug, pilnas oras jų mirgėjo ir visos urmu atakavo kiekvieną iš mūsų. Dirbome šiltai apsirengusios, nors buvo karšta. Ant ilgų kelnių užsivilkdavome tamsią valdišką suknelę, ilgomis rankovėmis ir uždaru kaklu. Ant rankų dėvėjome pirštines ir dar užsirišdavome jas viršuje raiščiais ant suknelės rankovių, kad nė viena musė negalėtų įlisti į rankovę. Tačiau jos vistiek pralįsdavo, vakare parėjusios dažnai rasdavome ant rankų kruvinas "apyrankes".

Ant galvos dėvėjome "nakamarninkus" ir dar ant jų viršuje užsidėdavome žalių žolių vainiką, žemyn nukarusiais laiškais. O dienos būdavo karštos, saulė kepino. Prakaitas čiurkšlėmis varvėdavo ir dar labiau traukdavo tas muses. Jos lįsdavo ir per "nakamarninko" sietelį ir bet kur mažiausią spragą suradusios. Ne visas vienodai jos geldavo. Kai kurios būdavo ne perdaug jų mėgstamos, kitos būdavo daug smarkiau atakuojamos. Viena nebe jauna rusė beveik visada būdavo sutinusiu veidu. Kartą girdėjau ją skundžiantis, kad ją ypatingai tos musės mėgsta, girdi, jeigu tik viena "maška" tebūtų, ir toji būtinai ją įkastų, visas kitas aplenkusi.

Teko girdėti, kad jos labiau puolančios tokius žmones, kurių kraujo indai esą arčiau paviršiaus, ir nemėgstančios tokių, kurių kraujo indai esą giliau. Labai įtikima teorija, tik nežinia, kaip tos musės moka suprasti, kur kieno kraujo indai būna.

*

Vieną kartą pavakare, užbaigusios darbą, ruošėmės namo. Netoliese sušvilpė traukinys, aišku, — mūsų linija važiuoja. Konvojus davė komandą sėsti už griovio. Susėdome ir laukėme. Atvažiavo prekinis ešalonas, bet jame buvo ir žmonių. Pravažiuodami jie mums mėtė tabako, papirosų, pinigų ir kt. Kurioms pakliuvo, tos apsidžiaugė, ypač tabaku — rūkančiosios.

Kitą kartą dienos metu važiavo keleivinis traukinys, pilnas žmonių.

Vos tik pajutę dar toli tą traukinį, konvojai mums įsakė eiti į vieną pusę ant pylimo. Kai užlipome, įsakė apsigrįžti nugara į bėgius ir susėsti. Kai atvažiavo traukinys, girdėjome triukšmą, šauksmą. Nors mums buvo įsakyta neatsigrįžti į traukinio pusę, bet kai kurios atsigrįžo ir matė, kaip keleiviai mosavo mums, metė pinigus, laiškelius ir kitokius dalykus.

Kai traukinys pravažiavo, mums leido atsigrįžti. Matėme, kaip kareiviai susirinko viską, kas buvo numesta pravažiuojančių keleivių. Vienas turėjo nemažą pluoštą pinigų. Nors buvo aišku, kam viskas numesta, tačiau jie mums nieko nedavė, patys pasiėmė, o gal viršininkams parnešė, — juk ir tarp jų yra šnipų ir jie vienas kito bijo. O toks pasinaudojimas gali būti palaikytas nusikaltimu, mat, viską reikia atiduoti valdžiai.

*

Rugpiūčio mėn. vėl buvau grąžinta prie žėručio, bet gavau ne tą smulkų darbą, o "podkolkę" — išpiaustinėti iš rūdos storas plokšteles, kurias kitos lukšteno plonai. Šis darbas geriau sekėsi, padarydavau normą, kartais net daugiau. Mėnesio gale pranešė, kad į mano sąskaitą įrašyta kelios dešimtys rublių.

Rugsėjo mėnesį tą patį dirbau, "pelnas" irgi buvo garantuotas, bet mėnesio nebeužbaigiau.

Kartą šioje kolonoje pasklido gandas, kad Vakarų valstybės pareikalavo Sovietų S-gos paleisti visus politinius kalinius, už tai pažadėdami paleisti visus areštuotus komunistus. Prisimenu, daug savo tautiečių tarpe komentavome šį gandą, bet mažai dėjome vilčių, jei ir būtų tam koks pagrindas. Tarp kitko viena iš mūsų savo abejingumą aiškino anekdotu.

Kartą po ilgo nesimatymo susitikę du seni draugai žydai. Vienas klausia antrąjį:

—    Na, kaip tu gyveni, kuo vertiesi?

—    Prekiauju.

—    O kuo tu prekiauji?

—    Dešromis.

—    Iš ko gi jas darai?

—    Iš fazanų (paukščiai tetervinų giminės).

—    Kaip tai, juk čia nedideli ir brangūs paukščiai, turbūt, dar ko kito dedi?

—    Žinoma, dedu.

—    O ką gi tu dedi?

—    Arklienos.

—    O kokia proporcija?

—    Per pusę — vieną arklį ir vieną fazaną...

Sovietų S-ga politinių kalinių turėjo daug milijonų, o kitur — kalėjimuose komunistų vargu buvo keli tūkstančiai. Šiuo atveju "arklys" būtų dar didesnis, o "fazanas" dar mažesnis arba lynus nuliui.

*

Įdomesnis buvo gyvenimas šioje kolonoje, nes buvome daugiau žmonių. Be to, daugelis nebuvome ir taip nuvargusios, kaip kitose sunkių darbų kolonose. Dieninė pamaina, kuri gaudavo ramiai naktį išsimiegoti, visai neblogai jausdavosi. Čia vakarais daug kas būriuodavosi. Ukranietės daug dainuodavo. Daug kur buvo matyti grupės besimeldžiančių; ypač vasaros metu rinkdavomės ir mes į aikštelę už barako, šalia karcerio aptvaro. Jei sekmadienis būdavo laisvas, tai visada ten aidėdavo lietuviškas "Pulkim ant kelių", "Marija, Marija", "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė". Po pamaldų dar ir padainuodavome.

Kartais tekdavo ir išsibėgioti, išgirdus įspėjimą, kad ateina viršininkas ar prižiūrėtojas. Kareiviai sargybiniai visada matydavo, bet jie nieko nesakydavo. Žinoma, jie galėjo telefonu pranešti į sargybos namelį — "vachtą" ir atkviesti prižiūrėtoją. Gal ne sykį taip ir padarydavo.

Daugelis, ypač jaunesnės, mokėsi svetimų kalbų. Viena ukrainietė studentė mokėsi lietuvių kalbos. Ji sakėsi studijavusi senovės kalbas. Esą neįmanoma studijuoti sanskrito kalbą be lietuvių kalbos. Ji dar tikėjosi kada nors mokslą tęsti, užtat naudojosi proga išmokti lietuvių kalbą.

Turėjome savo tarpe vieną korėjietę, sakėsi esanti studentė. Labai maloni buvo mergaitė. Iš kažkur ji buvo gavusi prancūzų kalbos vadovėlį — skaitymus jau pramokusiems prancūzų kalbos, su žodynu prancūzų-rusų k. Buvau mokiusis prancūzų kalbos gimnazijoje. Tai buvo antroji svetima kalba, neskaitant lotynų. Pagrindinė svetima kalba mūsų gimnazijoje buvo vokiečių kalba. Jos mokėmės 8 metus, o prancūzų — tik 4 m. paskutinėse klasėse. Su žodynu skaityti buvo nesunku. Taigi pasiskolinau ir skaičiau atliekamu laiku. Kartą, parėjus iš darbo, knygos neradau. Kažkoks viršininkas buvęs, pamatęs ir atėmęs. Dar iškalbėjęs, kad kaliniai neturį teisės tokiai prabangai — mokytis svetimų kalbų. Taip ir likau kalta korėjietei, bet ji nepyko, girdi, gal ir iš jos būtų atėmęs.

Toji korėjietė mokėjo šiek tiek ir lietuviškai, ir angliškai, tad žleberiodavome vaikščiodamos vakarais po darbo. Išvažiuodama palikau ją. Kai visos grįžome ir ji grįžo į savo kraštą — Šiaurinę Korėją.

*

Daugelis rusų neskyrė lietuvių nuo latvių ir estų. Jie mus vadindavo bendrai "latiši" — latviai. Jie mus vaizdavosi viską mokančiomis, viską sugebančiomis. Jei kam iš viršininkų reikėdavo ką numegzti ar pasiūti ar kokio rankdarbio, tai vis ieškodavo "latiškų"

Kai eidavome dirbti už zonos, tai kareiviai rytais rinkdavosi sau darbininkes jų butams aptvarkyti, apšvarinti. Jie tiesiog iš veido pažindavo "latišes" ir išsirinkdavo. Kartą, keletą išsirinkę, dar ėmė papildomai: "Ješčio kakuju-neruskuju" (dar kokią ne-rusę), — sako kareivis ir žiūrinėja. Mūsų moterys nenorėdavo į tas kareivines eiti. Viena mūsų mergaitė pasilenkė ir raišioja batų raiščius, kad jos nematytų. Ir vistiek pamatė ir nusivedė. Mes klausėme kartą, kodėl jie tų "neruskujų" labiau nori. Jie atsakė, kad jos esančios darbštesnės, greičiau padarančios užduotą darbą, švariau plaunančios, nesikabinėjančios prie kareivių ir nevagiančios. Rusės dirbti nenorinčios, tik pramogauti ir vagiliauti.

Išvažiuoju į nežinią

Rugsėjo 22 dieną 1953 m. gavau įsakymą pasiruošti "s veš-čiami" — su daiktais, atsiskaityti su kolona, tačiau kolona su manimi neatsiskaitė. Turėjau pas viršininką šiek tiek pinigų, už darbą buvo kelios dešimtys rublių susirinkę. Viso turėjo būti daugiau šimto rublių, bet jų man nepriminė. Laužiau galvą, kodėl ir kur mane veža, nes daugiau niekam nebuvo įsakymo pasiruošti. Ką galėjo pagalvoti kitos kalinės apie mane? Panašus atvejas, kaip su šnipe Zacharova. Mano tautietės, manau, negalėjo taip pagalvoti, nes gerai mane pažinojo, bet svetimosios?. ..

Liūdna buvo vienai iškeliauti. Kai važiuoji su pulku, tai vis drąsiau, vis dar turi savų žmonių, nesijauti vieniša. Dabar buvau viena, keliaujanti į kažkokią nežinią, kažkokiems vargams, kažkur, kažkodėl...

Daiktų buvo prisirinkę per keletą metų gerų pora bagažų. Turėjau kuprinę-maišą, kiurį galėjau įsikinkius nešti ant kupros, ir medinį lagaminą, kurį kalvės padirbo. Dar ir trečią nedidelę "tašę", atsivežtą iš namų nešiau antroje rankoje. Žodžiu, apsikrovus, kaip kupranugaris. Viską ėmiau, ką tik turėjau, net ir maisto produktus, nes nežinia į kokias džiungles kur pateksiu. Visokios mintys lindo į galvą. Kartais atrodė, kad gali į laisvę paleisti, kur nors tremtinio teisėmis, kaip kartais būdavo, bet tuojau suabejodavau, nes tokiu atveju praneštų, ir kolona atiduotų pinigus. Spėliojau, gal dėl to vaikino, kuris buvo pasislėpęs, veža tardyti į Taišeto "peresilką". Ten būdavo visoki papildomi tardymai ir teismai. Ši mintis atrodė įtikimiausia.

Išeinant iš kolonos, "nadzeratelis" įsakė nusiimti nuo apsiausto nugaros kalinio numerį "ŠČ 130". Turėjau savo atsivežtą žieminį apsiaustą, vatinę atidaviau, per sunku buvo vežtis. Konvojaus lydima, nuėjau į traukinį ir atvažiavau į Taišeto persiuntimo punktą. Čia mane priėmė viršininkas su visom ceremonijom, kaip paprastai atvykusius, ir nuvedė į moterų baraką.

Taišeto “peresilkoje”

Nebepažinau tos "peresilkos", kurioje teko pabūti 1949 metų rudenį kelias savaites.

Moterų barakas taip pat buvo atitvertas spygliuotų vielų tvora nuo visos zonos. Jų buvo tik vienas, ir tas pats beveik tuščias. Vos viena kita moteris čia tebuvo.

Nebebuvo ir blakių. Ir narai nauji, keturviečiai. Nei purvo, nei dulkių barakuose, žodžiu, viskas nebeatpažįstama.

Vyrų zonoje nebuvo matyti jokio judėjimo. Matyt, ir tenai mažai žmonių tebuvo. Keista buvo pagalvojus apie kamšatį, minias kalinių, vyrų ir moterų, prieš keturis metus, tuo pat laiku. Nejaugi jau nebeveža vergų į šį kraštą? O gal jau visi išvežti? Bet dar turėjome žinių iš savo krašto, dar daug atsiliepdavo ir mus šelpdavo. Tiesa, vėliau atvažiavusios pasakojo, kad 1951 m. vėl buvę didelės deportacijos, bet vistiek dar buvę likę. Negalėjau suprasti, kodėl "peresilka" tuščia. Taip pat negalėjau suprasti, kodėl man niekas nieko nesako, netardo, nieko neklausia ir nepraneša. Neramu buvo toje nežinioje, tačiau ne ilgai: po keturių ar penkių dienų — vėl pasiruošti "s veščiami".

Vėl pakrovė į traukinį. Jame buvo daug kalinių, daug konvojų ir viršininkų. Tai buvo vien kalinių traukinys, bet jau keleivinis, nebe prekinis, kokiu teko atvykti į šį kraštą. Kiekvieno vagono pakrašty buvo siauras takas, atitvertas geležinių pinučių pertvara nuo kamerų, kur sėdėjo kaliniai. Kiekviena kupė buvo užrakinta. Vyrai sėdėjo atskirose nuo moterų kamerose, bet tame pačiame vagone. Konvojai vaikščiojo tuose atitvertuose koridoriuose ir per pinučius sekė, ką veikia kaliniai. Abiejų rūšių buvo kalinių — politinių ir kriminalinių, — čia skirtumo nedarė.

Jei ne toji nelemta nežinia, būčiau buvus patenkinta kelione.

Pro pinučius ir traukinio langus matėme pakeliui įvairių vaizdų. Daugiausia buvo matyti miškai, bet buvo ir apgyventų vietų, ir gražių gamtovaizdžių, nors jau ir nebe vasaros gamta. Bet ruduo irgi savotiškai gražus savo raudonais ir geltonais medžiais. Kalinių kamerose langų nebuvo, tik koridoriuose.

Maisto tiekimas buvo tvarkingas, miegodavome ant suolų, jie buvo trimis aukštais, išdėstyti, vietos visiems užteko, kelionė buvo pakenčiama. Visa bėda, kad negalėdavome, kada panorėję, nueiti į tualeto kambarį, reikėdavo laukti, kol visus ves "pagal planą". O vedžiodavo du kartus per dieną. Daugiau sunku būdavo išprašyti, kad išleistų. Užtat visą laiką buvo girdėti prašymai, maldavimai, keiksmai ir raudos. Ypač nekantrūs buvo vyrai, kriminaliniai. Taip spėjome iš jų nekultūringų, vulgarių šnekų. Jie visą laiką maurojo, keikėsi, burnojo, blevyzgojo, baisu buvo klausyti. Moterys buvo kantresnės, tylesnės, jų ir prašymai greičiau buvo išklausomi, o į tuos rėkiančius, maurojančius kareiviai nekreipdavo dėmesio. Politiniai ir vyrai buvo tylūs.

Novosibirsko “peresilkoje”

Po kelių dienų kelionės buvom iškrauti Novosibirske. Atvedė į Novosibirsko "peresilką". Tai buvo didžiulis persiuntimo punktas, daug barakų, ir visi perpildyti kaliniais — priešingas vaizdas Taišeto "peresilkai". Greit paaiškėjo, kodėl toks skirtumas. Mat, Taišeto peresilką buvo vien politinių, o jų mažai naujų beatveždavo, o šičia buvo mišra — politinių ir kriminalinių. Šiuo metu buvo užplūdę kriminaliniai, nes, po amnestijos paleisti į laisvę, jie vėl grįžo į kalėjimus ir lagerius už naujai padarytus nusikaltimus. Politinių čia buvo vos vienas kitas.

Pirmą kartą teko būti su kriminaliniais. Išbuvau čia aštuonias dienas, kurios man prailgo metais. Visą laiką jaučiau dėkingumą Berijai, kuris, sakydavo, įsteigęs tą politinių speckon-tingentą. Jeigu būtų reikėję išbūti tuos keturis metus su kriminaliniais, tikrai nebūčiau išlaikiusi, per metus reiktų išprotėti.

Keletą mūsų, naujai atvykusių, įvedė į vieną perpildytą kamerą. Narai aukštai ir žemai, ištisai sukalti aplink visą kamerą palei sienas senu stiliumi, buvo aplipę moterimis. Daug dar sėdėjo asloje ant savo maišelių ryšelių ir lagaminų. Sunku buvo praeiti, nes nė viena nesitraukė, nedėjo pastangų pralaisvinti mums bent kiek vietos. Iš visų kampų sužiuro į mus kažkokios baisios akys. Jų tyrinėjamos stovėjome gal kelias minutes. Paskui viena kita pradėjo žvalgytis, kur pasitraukti, kad galėtume bent daiktus pasidėti.

Kažkokia senyva moteris nuo apatinių narų pasiekė mano skverną ir tempė į save. Nors ir su baime, slinkau link jos, nes nepriimti "loskos" irgi negalima, reikia klausyti, kitaip užsitrauksi pagrįstą rūstybę, ir tada — jau vargas.

Vargais negalais prisibroviau prie tų narų. Pasirodo, jos ten turėjo vietos, tik vis dar rinkosi, kam užleisti. Gavau kamputį atsisėsti, o daiktus padėjau ant žemės.

Oras buvo tvankus nuo daugybės purvinų, dvokiančių apdarų ir daiktų, be to — žmogus prie žmogaus, nebuvo kuo kvėpuoti.

Netrukus iš aslos pakilo žvėriškai stambi ir žvėriškos išvaizdos jauna moteris. Retai pasitaiko moterų tokio ūgio. Pečiai buvo platūs, kaip stambaus vyro. Apsivilkus buvo šimtasiūle vatine, apsirišus galvą skarele. Ji lipo per kitų sėdinčių galvas, apėjo nuo krašto visas asloje sėdinčias moteris, visai nežiūrėdama, ant ko užlipa, visos traukėsi į šalį, tylėdamos davė jai kelią. O ji, sustodama prie kiekvienos, apžvelgė daiktus ir jų savininkę ir dar perveriančiu žvilgsniu pasižiūrėjo į akis. Apžiūrėjo ir mane. Baimė apėmė nuo to plėšraus žvėriško žvilgsnio. Kai ji nuslinko toliau, mano kaimynės šnabždėjosi tarp savęs. Nugirdau, kad ji esanti visai jauna, tik 18 metų, o jau nebe pirmą kartą stovykloje. Dabar esanti nuteista 25-iems metams už žmogžudystę. Visos baiminosi, kad ji nepasiliktų čia nakvoti. Tai buvo kažkokia pabaisa.

Kitą panašios išvaizdos, tik smulkesnę, buvau sutikus koridoriuje, belaukdama, kol įves į kamerą. Toji atėjo prie manęs, pasižiūrėjo į akis tokiu pat perveriančiu plėšiko žvilgsniu, apžvelgė daiktus, aprėdą ir pasakė: "Ty fašistka, u tebia vsio viazano" (Tu fašiste, pas tave viskas megzta). Mat, po atsegtu apsiaustu buvo matyti raštuotas megztinis, ir rankose turėjau raštuotas pirštines — fašizmo kriterijus.

Fašistais kriminaliniai vadino politinius kalinius. Juos lengva būdavo pažinti iš megztų daiktų, nes kriminalinės, kurių daugumas buvo rusės, nemokėjo jokio rankdarbio, neturėdavo nei megztinių, nei pirštinių virbalais megztų, tik siūtas vatines. O politiniai kaliniai, kurių daugumas buvo iš naujai užimtų Europos kraštu, buvo tvarkingi žmonės ir daugelis tvarkingai apsirengę, jeigu, žinoma, dar nebuvo pakeliui apiplėšti.

Teko pasikalbėti su dviem jaunom mergaitėm, nuteistom po kriminaliniu straipsniu. Viena buvo ukrainietė iš kolūkio, sakėsi gavusi 7 metus už pūdą kviečių. Nepaklausiau, kokiu būdu ji tą pūdą kviečių pasisavino. Dabar vyko į lagerį atlikti bausmės. Antroji buvo rusaitė iš netolimos apylinkės. Ji sakėsi dirbusi prie "sliudos" (žėručio). Trūkę 5 klg. "sliudos". Teismas priteisė 5 metus darbo stovyklos. Nusiminus buvo mergaitė, gailėjosi ėjus dirbti prie "sliudos". Gal ir nebuvo pavogus, kurgi tą "sliudą" galėtų dėti, gal tie svėrėjai kokią klaidą padarė. Nepatogu buvo kaip tardytojui klausinėti visų smulkmenų. Gaila buvo mergaitės, dar visai jaunutė, mažiau dvidešimties metų, ir atrodė gera mergaitė. Ir kiek tokių tuose aptvaruose.

Prasėdėjome čia bent porą valandų. Didžioji moteris, apžiūrėjus aslos ir narų gyventojas, vėl atsisėdo asloje ir nurimo. Pagaliau atėjo "nadzeratelis" ir ją iššaukė. Visos lengviau atsidusome, o gal ir ne visos. Buvo čia ir daugiau panašių į ją, joms ji galėjo būti gera kompanijonė ir vadovė užpuolimams ant kitų daryti.

Vis dėlto gerai, kad ją išvedė; geruoju, turbūt, nebūtų mums praėję, jei nakčiai būtų likusi.

Sekanti diena praėjo be jokių nuotykių. Vakare po vakarienės atėjo prižiūrėtojas ir pasiūlė darbo — bulvių skusti virtuvėje. Senesniosios gyventojos jau buvo buvusios ir mielai sutiko eiti. Naujai atvykusios likome. Iš viso buvome apie šimtas moterų, ir beveik pusė išėjo nakčiai į virtuvę. Likusioms buvo pakankamai vietos, gerai įsitaisėme miegoti. Užlipau ant viršutinių narų. Apačioje dar bent trys moterys pasiklojo asloje palei krosnį ir miegojo. Šviesa, kaip paprastai visose stovyklose, naktį negesinama.

Vidurnaktyje per miegą išgirdau kažkokį stuksenimą į sieną, paskui — krintančių daiktų triukšmą ir asloje miegojusių klyksmą. Pabudus pamačiau prieš akis buvusioje sienoje palei krosnį išgriautą skylę. Iš anos pusės didelės rankos skylę dar didino. Greit pašokau, ir apsirengiau žaibo greitumu. Tuo tarpu iš anos pusės pro skylę jau ropojo kažkoks nuskustgalvis. Įlindęs atsistojo ant narų už kitos prieš mane miegojusios jaunos rusaitės. Visos moterys ant viršutinių narų jau buvo apsirengusios, kai kurios šaukėsi pagalbos. Apačioje taip pat girdėjosi riksmas.

"Svečių" vis daugėjo. Sekantis buvo juodas, kažkoks "čučmekas" (taip vadindavo azarbeidžaniečius), kitu nebemačiau, nes jie nesustojo ant viršutinių narų, tiesiai šoko žemyn. Pirmieji ramino mus, sakėsi, esą geri žmonės, ne nachalai, nesą ko jų bijoti. Tuoj vienas pristojo prie tos kraštutinės rusaitės, bet toji nesileido į kalbas, kategoriškai atsisakė bet kokios "draugystės" su juo. Tada ir jis nušoko žemyn. Kiek jų buvo nežinia, nesuskaičiau. Vienos sakė, kad septyni, kitos kad dešimtis... O kai kurios sakė, kad jie buvę dieną laiškais susitarę su kai kuriomis apatinių narų gyventojomis dėl šio žygio. Pas jas jie ir nuskubėjo į tamsius kampus.

Prižiūrėtojas, išgirdęs triukšmą, atidarė duris. Pamatęs tuos vyrus, vėl užtrenkė duris, kad jie neišbėgtų. Ginklo jis neturi, negalėtų bėgančių sulaikyti.

Netrukus atsidarė durys, ir įėjo visas pulkas viršininkų ir prižiūrėtojų. Viršininkas įsakė visiems "svečiams" išeiti į aslą, o paskui įsakė eiti atgal, iš kur atėję. Tie prašėsi išeiti pro duris, bet viršininkas įsakė lįsti atgal pro išmuštą sienoje skylę. Baisūs jie atrodė nuskustomis galvomis ir iki pusės nuogi be marškinių.

Kai jie sulindo į savo kamerą, viršininkas įsakė mums pasiimti visus savo daiktus ir išeiti į kiemą.

Nuvedė mus visas į pirtį. Asloje pasiklojome, kas ką turėjome, ir sumigome.

Rytą mus išskirstė po kameras. Politines atskyrė nuo kriminalinių ir nuvedė į šviesų kambarį. Nedaug mūsų tebuvo, vietos užteko. Tik jokių baldų, net ir narų čia nebuvo, sėdėjome ir miegojome ant grindų.

Čia susipažinau su viena senesnio amžiaus moterimi. Ji buvo žydų tautybės, Rygos miesto gyventoja, pavarde Zius. Kartu praleidome visą savaitę. Ji papasakojo savo gyvenimo kelią.

Rygoje jie turėję didžiulį restoraną, buvę turtingi, dažnai važinėdavę į užsienį, net ir gyvenę su užsienio pasu.

Bolševikams užėjus, 1941 m. buvę deportuoti į Sibirą. Jos vyras buvęs atskirtas ir laikomas kalinių stovykloje — nuteistas 10 metų. Ji su sūnumi gyvenę Sibire tremtinių teisėmis. Po kelerių metų ir ją su sūnumi areštavę, nuteisė po 25 metus. Tarp kitų "nusikaltimų" buvęs ir tas, kad važinėjo po užsienį, kad turėjo užsienio pasą, kai dar Latvija buvo nepriklausoma. Taip pat kaltinę už tai, kad klausę radijo programų iš užsienio (sūnus mokąs kelias svetimas kalbas). Iš tokių visokių "nusikaltimų" sudaryta byla. Jie padavę apeliaciją, gavę perteisimą, bausmė sumažinta iki 10 metų. Dabar važiuojanti iš teismo. Žinoma, ją nuvežė kur nors į politinių kalinių stovyklą, taip pat ir jos sūnų.

Vyras jau baigiąs atkalėti 10 metų, būtų prisijungęs prie šeimos, bet jau jų neras, dabar jie kaliniai, su laisvais nė pasimatyti negali.

Po tos siaubingos nakties, kada įsibrovė nepageidaujami svečiai, sekanti naktis buvo rami, be nuotykių. Ir dieną pragyvenome ramiai, nes kriminalinių mūsų kambary nebuvo. Net ir mūsų durys nebuvo užrakintos, bet mes niekur nėjome, kad nesusitiktume su kriminaliniais, kurių čia buvo daugybė.

Kita naktis vėl buvo triukšminga: girdėjosi kitame barake triukšmas, klyksmas, tiesiog staugimas. Rytą sužinojome, kad kriminaliniai naktį pasmaugė vieną savo draugą, jauną vaikiną, kuris buvo nuteistas tik keturiems metams, matyt, už kokį menką nusikaltimą. Neteko sužinoti, už ką jie jį pasmaugė, — nedaug jiems tereikia. Kai žmogžudystė paaiškėjo, kaltininkus nuvedė ir uždarė į karcerį. Ten jie ir staugė vilkų balsais iki pat ryto, dar ir dieną girdėjosi riksmas.

Be abejo, žudikams grėsė teismas ir bausmė, bet už kalinio nužudymą vargu teis mirties bausme, o kalėjimas jiems tėviškė, pridės dar kelis metus daugiau, jiems nuo to nei šilta, nei šalta, jie kitokio gyvenimo ir nebenori.

*

Nors ir gera mums buvo atskirtoms nuo kriminalinių, bet ramybės neturėjome, vis atrodė, kad kažkas gresia, koks nors užpuolimas visada galėjo įvykti, nes jų buvo visur pilna. Taip visą laiką kaip ant adatų sėdėjome, nes tokioms minioms priežiūra buvo per menka.

Vėl viena naktis praėjo ramiai, o po jos — vėl triukšminga. Nežinojome, kas atsitiko, tik girdėjome triukšmą po visą aptvertą zoną, net ir šunes lakstė lodami, ir žmonės rėkavo, daužėsi, nežinia ko.

Rytą atėjo naujienos. Vėl kriminaliniai iškrėtė pokštą. Iš vienos kameros, atplėšę grindis, prasikasė po pamatu ir išlindo į kiemą, sako, visa dvylika jų pabėgę. Bet iš kiemo pabėgti nebepasisekė, juos pamatė ir, žinoma, ėmė gaudyti. Jie slapstėsi, kur galėdami, viršininkai ir kareiviai turėjo daug vargo, kol sugaudė, net ir vilkinius šunis atsivedė į pagalbą.

Daugiau nieko nebeteko pergyventi: prabuvus aštuonias dienas, išvažiavau iš tos baisios vietos.

Į Sverdlovską

Buvo jau spalio mėn. pradžia. Čia tokiu metu jau pradeda šalti, prasideda žiema.

Iš ryto mane vieną iš tos kameros pašaukė su daiktais. Visos kitos mano draugės liko.

Apiformino, t.y. dokumentus patikrino ir daiktų kratą padarė lauke. Kalinius priimant ir išleidžiant, visada padaroma krata daiktuose, ir pats kalinys apieškomas.

Stovėjome nedidelis būrelis. Politinių, turbūt, aš viena tebuvau, nors sunku pasakyti, kas koks yra, o tikrinant nepatogu klausytis ir domėtis kitais.

Mano dėmesį patraukė dvi moterys su mažais vaikais. Viena turėjo mergaitę apie 2 metų amžiaus, antroji berniuką taip pat apie 2-jų metų. Pirmoji dar turėjo ir savo motiną. Visos atrodė labai suvargusios ir nusikamavusios, ypač berniuko motina, nes berniukas sirgo. Jos nė viena nemokėjo rusų kalbos, kaip nebylės rodė pirštais kaip mokėdamos. Iš visko matėsi, kad tai ne "rojaus paukščiai". Po visų ceremonijų, kai reikėjo eiti, jos vaikus prisirišo ant savo nugaros didelėmis skaromis. Basos, pamėlynavusios nuo šalčio, vaikų kojytės tabalavo nukarusios žemyn, iš po skaros išlindusios. Net viršininkas išsišiepęs pasižiūrėjo į basas sušalusias vaikų kojytes.

Nuvedė mus ir susodino į "juodąją varną" (rus. čiornaja vorona), tai buvo aklinai apkaustyta automašina kaliniams vežioti. Joje buvo keletas vienučių, t.y. vietų vienam žmogui. Viduryje buvo erdvesnis plotas, ten mus ir įvedė. Jokių suolų nebuvo, susėdome ant savo ryšulių. Vežė duobėtu, blogu keliu ir gana toli. Mašina šokinėjo ir trankė mus. Sėdėjau ant savo medinio lagamino ir džiaugiaus, kad jį turiu. Vieną kartą mašina į kažką atsitrenkė, griuvau su visu lagaminu stačiai ant tos moters su sergančiu berniuku, daviau savo galva stiprų smūgį į berniuko galvą. Bet tas vargšelis net nesudejavo, toks jau slipnas buvo. Labai buvo gaila berniuko, bet ką padarysi. Daugiau nebesėdau ant lagamino, sėdėjau asloje, kad vėl ko neužgaučiau. Berniuko galvelėj, prie smilkinio, iššoko mėlynas guzas.    *

Mus pakrovė į tokį pat, kaip ir atvažiavom, keleivinį kalinių traukinį. Patekau į vieną kupė su tomis moterimis, kur kartu atvažiavome. Dar atėjo viena kita ir nematyta moteris. Kitose kupė buvo vyrai. Vagonų buvo daug ir visi pilni. Nežinojau, kur važiuoju; turbūt ir kiti nežinojo.

Šiaip taip ėmėme susikalbėti su tomis "ne mūsų" moterimis. Pateko čia dar viena, jų kalba kalbanti; ji šiek tiek mokėjo rusiškai, tai ir susikalbėjome. Jos pavardė buvo Aivazjan. Kartu vagone, tik kitoje kupė, važiavo ir jos vyras. Abu, sakėsi, nuteisti po 10 metų, o tos moterys su vaikais nuteistos po 3 metus už nelegalų sienos perėjimą. Pasirodo, jie atbėgę iš Irano. Tos moterys su vaikais buvo prastai apsirengusios — sijonais, bliuskutėmis ir trumpais žakietukais, galvos aprištos tamsiomis skarelėmis, užpakalyje surištomis. Iš viso, jos atrodė vargingai. Tie Aivazjanai buvo gerai apsirengę. Toji žmona turėjo ir patalynės: vilnonė antklodė buvo nauja ir gera. Kodėl jie nuteisti po 10 metų? Visaip spėliojau, klausti nebuvo patogu, be to, ir susikalbėti sunku. Greičiausiai jiems prisiuvo 6-tą punktą 58-to straipsnio — špionažą. Už sienos perėjimą būtų gavę tik po 3 metus. Klausinėjome, kodėl jie bėgę iš savo krašto? Visos sakė: "Robotą niet, diengi niet". (Darbo nėra, pinigų nėra.)

Mes joms patvirtinom, kad čia "robota budet", o apie "diengi" — tik juokėmės. Kažkoks piktas noras ėmė pasityčioti iš nelaimingų žmonių, kurie patys, dargi tekini, atbėgo į kalėjimą. Galbūt jiems atrodė, kaip Hitleriui, karą pradedant, kad neturi ko prarasti. Vis dėlto jie dar turėjo ir prarado brangiausią turtą — laisvę. Jeigu dabar juos paleistų, manau, jie pasiektų greičio rekordą, bėgdami atgal į savo kraštą, kai jau pamatė tą "rojaus" gyvenimą ir jo "saldybes".

Bet ar galima iš jų juoktis? Ar yra ko stebėtis, kad bolševikinė propaganda pasigauna tokius vargo žmones? Juk ir valstybių galvos ir diplomatai apsigauna, patiki jų melais, tad ką norėti iš tų vargo žmonių?!

Pasigavę tokias aukas, komunistai jau jų neišleidžia atgal, kad nepraneštų kitiems apie "rojaus" gyvenimą. Jų sienos apstatytos sargybomis, retai kam pasiseka prasmukti į "kapitalistinę" pusę. Į čia atbėgti lengviau, tik atbėgęs kiekvienas užgieda "kurs kentėjai"...

Ir šie vargšai žmonės buvo labai liūdni. Kiek prisimenu, rodos, tų dviejų moterų su vaikais vyrai buvo atbėgę kartu, bet dabar kartu nevažiavo, jos buvo vienos... Vyrai buvo atskirti.

Berniuko motina visą laiką tylėjo. Vaiką ji visą laiką laikė ant kelių.

Mergaitės motina ir bobutė buvo labai panašios. Motina buvo jauna, galėjo būti mažiau 30 m. Bobutė irgi buvo dar stipri ir gerai atrodė, ne žila. Abi turėjo gražius, garbanotus tamsius plaukus. Niekada nepamiršiu tos motinos, jos gražių veido bruožų ir to gilaus liūdesio, kuris visą laiką kaip šešėliu dengė jos gražų veidą.

Tačiau buvo mūsų tarpe viena linksma asmenybė — tai mažoji 2-jų metukų mergaitė. Jos vardas buvo Očiriam. (Nežinau, ar teisingai rašau iš klausos.) Ji pas kiekvieną iš mūsų ėjo, kiekvienai tiesė rankutes, kiekvienai šypsojosi, krykštė ir šokinėjo ant kelių. Ji mums visoms toje kupė buvo tikra palaima. Ją šokdindamos, kalbindamos, mes pamiršdavome savo liūdną kalinio dalią. Net ir motina, žiūrėdama į ją, nusišypsodavo, nors ir skausminga šypsena. Vargšei, turbūt, širdį gėlė ne tiek dėl savo, kiek dėl tos mergaitės likimo. Kur dabar ta linksmoji Očiriam? Ar ji išliko gyva? Ji dabar turėtų būti jau panelė, jeigu 1953 m. buvo 2-jų metų. Kaip būtų įdomu sužinoti, ar jie liko S. S-goje, ar grįžo į savo kraštą, kai mes grįžome 1956 metais.

Mažoji brunete, garbanota Očiriam, aš tau ir šiandien dėkinga už tą nedaugelį linksmesnių dienų, kol važiavome nuo Novosibirsko iki Sverdlovsko. Ji mums visoms sutrumpino tas sunkias kelionės dienas.

Kai atvykome į Sverdlovską, mus vėl paėmė "juoda varna". Mane uždarė vieną į mažąją kamarėlę-vienutę, vos išsitekau sėdėti. Duryse buvo langelis. Mašinos gale buvo irgi langelis. Vargais negalais, persikreipus galėjau šiek tiek matyti lauką. Važiavome labai palengva, nes prieš mus ėjo laidotuvės. Mes važiavome iš paskos. Stebėjau tas laidotuves. Matyt, koks įžymus partinis žmogus buvo miręs. Karstą vežė atvirą. Karsto vidus buvo išklotas ir papuoštas raudonai. Vainikai taip pat raudonais kaspinais. Lydėjo didelė minia, buvo daug uniformuotų aukštų karininkų. Nuostabiausia, kad paskui karstą vežė ant platformos pravoslavišką su kreivu skersiniu geležinį kryžių su geležine tvorele, matyt, ant kapo pastatyti. Dar labiau nustebau, kai, atvažiavus prie kapinių, koplyčioje skambėjo varpai, degė žvakės, ir visa procesija su visais generolais sugužėjo į tą bažnyčią kapinėse. Jeigu taip Lietuvoje kokį mirusį partinį nuneštų į bažnyčią, tai visi lydėjusieji būtų išmesti iš partijos, o gal ir iš darbo. Pasirodo, rusai savų pravoslavų taip nepersekioja, kaip katalikus Lietuvoje ir kituose naujai užimtuose kraštuose.

Netoli nuo tų kapinių buvo ir "peresilka", kurioje mus iškrovė.

Kai atėjau į prieangį, jau radau tas moteris su vaikais. Mergaitės Očiriam bobutė pribėgo ir pabučiavo ranką čia pat stovėjusiam prižiūrėtojui. Jos akyse blizgėjo ašaros, ji parodė į dukterį su mergaite ir į save. Prižiūrėtojas žvalgėsi, nesuprasdamas, ko ji nori. Supratau, kad ji nori būti kartu su dukteria, paaiškinau prižiūrėtojui, tas pažadėjo jų neišskirti. Netrukus jas nuvedė ir daugiau neteko jų matyti, — jos buvo skirtos į Uralo gamyklas (fabrikus), netoli beteko joms važiuoti.

Patekau į didelę kamerą, bet žmonių nedaug čia tebuvo. Viena jauna mergaitė kvietė mane lipti ant viršutinių narų, pasitalpinti šalia jos. Paklausiau, užlipau. Toji mergaitė buvo rusė kriminalinė, sakėsi, už išeikvojimus patekusi į kalėjimą. Tokių kalinių S. S-goje labai daug, kaltų ir nekaltų. Ji buvo tvarkinga, inteligentiška ir padori mergina. Ji bijojo kitų kriminalinių, sakėsi, mane iš išvaizdos atskyrusi, kad esu politinė, užtat norėjusi būti kartu. Ji man buvo nebloga draugė, daug ką pasakojo. Tarp kitko papasakojo baisų įvykį, šiandien įvykusį šioje "pere-silkoje" — persiuntimo punkte.

Vienoje kriminalinių kameroje vienas kalinys buvęs draugų pakartas, ir nebepasisekę jo atgaivinti. Priežastis — praloštas ant kortų. Žinoma, turėjo jis kuo nors prasikalsti tiems draugams, jeigu statė jį į "banką". Tokiomis aukomis dažniausiai tampa rimtesni, geresni žmonės, kurie netinka ar nenori dėtis prie sužvėrėjusių "blatniokų" kompanijos arba atsisako pildyti jų plėšrius reikalavimus. Tada jie sėda lošti kortomis ir tą nemėgiamąjį stato į "banką". Kuris pralošia, tas turi jį nužudyti, o jeigu jis nežudytų, tai kiti jį nužudys, kaip išdaviką. Tai vadinamųjų "blatniokų" nerašyti įstatymai. Vargas tam, kuris patenka po jų įstatymais. Kriminalinių stovyklose daug žmonių taip žūsta.

"Blatniokių" yra ir moterų stovyklose. Mano draugė parodė dvi žemai sėdinčias ir papasakojo apie jas.

Abi buvo jaunos, viena buvo nėščia. Jos buvusios kriminalinių lageriuose. Už atsisakymą dirbti vėl buvusios teisiamos. Tokiais atvejais jau duodamas politinis straipsnis, užtat jos buvo dabar "politinės". Be to, buvo vežamos į uždarą kalėjimą (rus. "zakrytka"), kaip nesuvaldomos. Čia jos visą laiką terorizuojančios kitas kalines, ko nors prašydamos, reikalaudamos ir grasindamos. Ji mane įspėjo, kad nieko neduočiau, jeigu prašytų, nes jei kartą duosi, tai reikalavimai bus vis didinami, ir nepajėgsi jų visą laiką patenkinti.

Neilgai teko laukti, kol įsitikinau, kad draugė sakė tiesą. Pasiėmiau su drauge kažką valgyti, ir tuojau ta jaunesnioji sveikoji atėjo, užkopė ant narų pakopos ir paprašė duoti valgyti tai jos draugei. Ir dar pabrėžė, kad nėščiai atsakyti esą negalima. O ta jos draugė sėdėjo žemai ant savo narų, pasipūtus, kaip perekšlė višta, ir, akis įsmeigus į mus, "hipnotizavo", kad pabūgtume.

Mes pasakėme, kad jų nepažįstame, nieko apie jas nežinome ir neturime joms jokių pareigų. Motinos čia geriau aprūpinamos, gauna papildomą maistą, ir nėra jai reikalo iš kalinių prašinėti.

Pasiuntinė nuėjo pas draugę ir viską atraportavo. Tada jos ėmė garsiai mus plūsti, grasinti visokiomis bausmėmis, už mūsų šykštumą, bet mes kalbėjomės ir visai nekreipėme dėmesio. Tačiau nemalonu ir net pavojinga buvo įsigyti tokius priešus. Stengėmės nebūti po vieną, vis abi kartu; jeigu kartais užpultų, dviese vis atsiginsime.

Laimei, neilgai čia teko būti, rodos, tik tris ar keturias dienas. Mano draugė sakėsi esanti paskirta į Nižnitagilską Urale, o mane vėl pakrovė į vagoną, dargi atsidūriau vienoje kupė su tom dviem "blatniokėm" ir viena senute rumune, kuri, atbuvus stovykloj 10 metų, tikėjosi grįžtanti į savo kraštą — Rumuniją. Toji senutė važiavo tik iki Charkovo, toliau likau viena su tom dviem "blatniokėm". Jos man nieko nesakė ir nieko nedarė, nes visą laiką už pinučių stovėjo kareiviai. Kartą atsidariau savo lagaminą kažką pasiimti. Jos pamatė kai kuriuos drabužius, buvusius lagamine. Vėliau, girdžiu, jos garsiai tarp savęs kalbasi, dalinasi mano daiktais: viena imsianti švarkelį, kita suknelę...

Jeigu imtų, gal ir paimtų, bet kareivis, kaip tyčia, vis čia stovi neatsitraukdamas. Gal jis girdėjo jų kalbas arba buvo įspėtas jas labiau saugoti. Jos daug gąsdino, bet nieko nedarė, o aš visai nekreipiau dėmesio į jų kalbas, lyg nieko negirdėčiau.

Per keletą dienų be persėdimo atvažiavome į Maskvą. Tada jau buvo aišku, kad veža į Lietuvą. Nujaučiau, kad dėl to draugo. Bet nujautimas dar nėra žinojimas, užtat ne kartą imdavau abejoti, ar nėra kokia kita nežinoma priežastis, dėl kurios mane tokį kelią tempia. Baisu darėsi prisiminus kalėjimų tardymus, ypač saugumo ministeriją. Tačiau ir malonu buvo galvoti, kad artėju prie savo gimto krašto. O gal nebeteks grįžti į Sibirą, gal kas nors gero, ko mes nežinome? Juk Stalinas miręs...

Aišku, Lietuvoje buvo daug permainų per tuos beveik penkerius metus. Įdomu bus išgirsti apie dabartinį gyvenimą tėvynėje. Mažai žinių tegaudavau. Laiškai visų būdavo trumpi ir retai ateidavo. Iš vėliau atvykusiųjų teko sužinoti, kad po 1948 metų deportacijos visi ūkininkai netrukus buvo suvaryti į kolūkius. 1951 metais dar buvusi didelė deportacija, daug išgabenta į Siibrą.

Apie atskirus žmones visai neturėjau žinių. Gal mažai ir pažįstamų belikę Lietuvoje?

Maskvos “peresilkoje”

Maskvoje mus "iškrovė" ir gana toli varė pėsčius. Buvome nemažas būrys vyrų ir moterų. Iš paskos ėjo du vyrai prirakinti apyrankėm vienas prie kito, — po vieną ranką. Jie ėjo keikdami, maurodami, šūkaudami, baisu buvo klausyti. Prižiūrėtojai juos barė, bet jie neklausė, dar labiau plūdosi. Juos tikriausiai vežė į "zakritką" (uždarą kalėjimą), nes su tokiais stovykloje nėra kas daryti. Pasakojo, kad vienas turįs jau 40 metų bausmės, o antrasis 75 metus. Nors aukščiausia kalėjimo bausmė yra 25 metai, bet yra turinčių daugiau. Kol nebuvo mirties bausmės už nužudymus, kaliniai už kiekvieną naują nužudymą gaudavo priedo penkis metus. Kurie buvo geri žudikai, tie susirinkdavo iki šimto metų ir daugiau. Jie žudė nesivaržydami, nes žinojo, kad vistiek amžių baigs kalėjime. Matyt, ir šie buvo iš tokių. Paskutiniu laiku už nužudymą jau grėsė mirties bausmė.

*

Atvykome į Maskvos "peresilką", vadinamą "Krasnaja Presnia". Čia buvo didelis "jomarkas", daugybė kalinių stovėjo koridoriuose, sunku buvo praeiti. Prižiūrėtojai bėgiojo šūkaudami, varinėdami, kaip piemenys bandą. Buvo girdėti jų keiksmai. Kartą išgirdau: "Uže i tot prišol! Čiort vas nesiot!" (Jau ir tas atėjo! Velnias jus neša!) Greit paaiškėjo, ko jie taip keikėsi ir kodėl čia buvo tokia spūstis. Tas pats buvo Novosibirske ir Sverdlovske.

Pavasarį po amnestijos daug kriminalinių kalinių išėjo į laisvę. Tai vis tie amnestuotieji rinkosi vėl, nuteisti už naujus nusikaltimus. Daugelis grįžo nebe antrą, o kelintą kartą, užtat "nadzerateliai'' juos jau pažinojo.

Nuvedė į kamerą. Baugu pasidarė, kai pamačiau ir tas dvi, kurios nuo Sverdlovsko mane persekiojo. Ne juokais baiminaus, kai pamačiau aplink jas visą gaują tokių. Tos dvi garsiai pasakojo apie mano "nedorybes" ir grasino dabar atsikeršyti. Žodžiu, priešų jau buvo visa gauja, o gynėjų-prižiūrėtojų sunku prisišaukti tokioj "darbymetėj". Buvo keletas ir politinių, visos baiminosi tos gaujos, nes priekabę jos lengvai ras prie kiekvienos, norėdamos apiplėšti. Tuoj susišnabždėjome ir susėdome visos krūvoje ant narų, nutarėme geruoju nesileisti terorizuoti. Mūsų, t.y. politiniu buvome septynios, o jų buvo, rodos, dvylika. Buvo ir daugiau kameroje, bet jos tylėjo, niekur nesidėjo prie jokios grupės.

Buvo jau pavakarė. Visos buvome išvargusios, norėjome pasilsėti, užmigti. Turėjau vatinę antklodę. Kriminalinės pamatė ir įsakė atiduoti joms, girdi, joms toji antklodė reikalinga. Mes pasakėme, kad ir mums reikalinga. Greit pasiklojome ir visos susėdome ant jos. Atėjo viena jų atstovė, kažkokios baisios išvaizdos, ir ultimatyviai pareikalavo antklodės. Mes pasakėme, kad neduosime, tegu pasiima, jeigu turi teisę. Atstovė nuėjo atgal ir daugiau nebeatėjo. Tik visos garsiai plūdo mus, žadėjo užmušti, pasmaugti, bet mes numanėme, kad jos pačios bijo, tik ieško bailesnių.

Mūsų tarpe buvo viena žydė, "Tasso" (Maskvos informacijos agentūra) vertėja — anglų kalbos. Sakėsi nuteista 10-čiai metų. Atvežta iš Butyrkos kalėjimo. Labai maloni moteris. Nepratusi prie tokios publikos, ji labai baiminosi tų kriminalinių. Sakėsi nieko negailėsianti, viską atiduosianti, kad tik neužmuštų.

Tą naktį jos mums nieko nedarė. Rytojaus dieną išėjome pasivaikščioti. Kas norėjo, galėjo neiti. Tų kriminalinių viena kita pasiliko. Kai sugrįžome, "Tasso" vertėja neberado dalies savo drabužių. Ir kitų daiktai buvo apkraustyti, bet mažiau. Mano medinis lagaminas buvo užrakintas, atplėšti neturėjo įrankių. Laimei, po pietų mus išvedė į kitą kamerą, kur buvo visos politinės. Tos dvi mano persekiotojos irgi čia atėjo, mat, ir jos "politinės" už "atkazą" nuo darbo; bet, neradusios daugiau tokių narsių, apsiramino, nieko niekam nebesakė. Jas labai greit išvedė. Aš dar likau kelioms dienoms.

Kameros čia buvo nykios, be šviesos, nes ant langų buvo uždėtos medinės būdos (rusės jas vadino "namordnikais" — antsnukiais). Langai buvo dangstomi, kad kaliniai nieko nematytų pro langus. Už langų buvo aikštė, aplink aikštę, atrodo, buvo visur kelių aukštų pastatai, nes iš visų pusių aukštai ir žemai skardėjo rėkaujančių vyrų žvėriški balsai. Tas triukšmas nutildavo tik naktį, dieną atrodė tikras pragaras.

Turbūt, toje aikštėje buvo radijo ruporas, nes dažnai girdėdavom programas.

Vieną vakarą, vos tik gavus vakarienę, sriubos dubenėlį, išgirdau nepaprastą dalyką: gražus sopranas, turbūt Gasperian, giedojo Gounod "Ave Maria". Pasigriebiau dubenėlį ir tekina atbėgau prie lango, kad geriau girdėčiau, pasidėjau ant palangės ir klausaus giesmės.

— S uma sošla (Iš proto išėjo), — suriko viena netoli valgiusi sena rusė.

O man nė sriuba neberūpėjo, sotinausi gražia giesme, daug metų negirdėta, ir negalėjau įsivaizduoti, kad tai tikrovė, ne sapnas, kad Maskvoje, dargi kalinių "peresilkoje" girdime "Ave Maria". Galvojau, kad čia jau koks perversmas yra įvykęs, gal jau namo paleis, nebeteks į Sibirą grįžti, gal dėl to ir veža. Dar labiau įtikėjau, kad važiuoju į Lietuvą ir dar labiau džiaugiaus tomis vilties prošvaistėmis, nors jokių konkrečių žinių neturėjau.

Buvo spalio mėnuo, tai susiradome savas tautietes ir suorganizavome vakarais kalbėti rožančių. Tiksliai nebeprisimenu, rodos, buvome keturios. Visose "peresilkose" rasdavau vieną kitą lietuvę. Ir tremtiniai buvo vežami kartu su kaliniais tuose pačiuose traukiniuose ir laikomi kartu su kaliniais "peresilkose", tik, atvykus į paskirtą vietą, jau jų gyvenimo sąlygos buvo skirtingos nuo kalinių. Tokių tremtinių kelionėje sutikau keletą. Kitų neprisimenu nei vardo, nei pavardės. Tik viena liko atmintyje — tai Albina Petkevičiūtė, kilus nuo Panevėžio. Ją sutikau traukinyje.

Čia, Maskvoje — paskirstymo punkte, nedaug šiuo metu tebuvo politinių kalinių: vienas kitas naujai nuteistų, arba iš stovyklų vežami įvairiomis kryptimis. Daugumas buvo kriminaliniai. Baisu būdavo ir į pasivaikščiojimą išeiti, nors ir su apsauga. Čia pajutome Tarybų valdžios "gerumą": juk ji mus, kaip giesmėje sakoma apie Dievo Apvaizdą, — "maitina, rėdo ir daboja".

Kartu su mumis buvo dvi jaunos vokietės iš Berlyno. Kadangi galėjau susikalbėti vokiškai, tai ir sušnekome. Pirmiausia klausimas kaliniui "kiek teistas"? Sakėsi gavusios po 10 metų. Jos papasakojo, kad 1953 metų vasarą buvęs sukilimas rytiniame, t.y. komunistiniame Berlyne. To sukilimo metu jos buvusios ten kalėjime. Sukilėliai apsupę tą kalėjimą. Tuos sukilėlius apsupusi rusų kariuomenė. Jos negalėjusios visko matyti, kas ten aplink darėsi. Kalinių išvaduoti sukilėliams nepasisekę, bet iš to pučo, jų manymu, vistiek buvę naudos. Iki tol netekę girdėti, kad kas būtų gavę mažesnę bausmę kaip 25 m. ir dar 10 metų "be teisių". Po pučo teismai sušvelnėję. Jų byloje buvę nuteisimų net po 8 ir po 5 metus. Jos savo "červoncu" irgi buvo patenkintos, vis dar yra vilties atkentėti, jeigu ir nuo "skambučio" iki "skambučio", kaip lageryje sakydavo, reikėtų atkalėti, t.y. visą 10 metų.

Kartu su manim buvusios stovykloje vokietės visos turėjo po 25 metus ir po 10 "be teisių".

*

Šiame paskirstymo punkte buvo krautuvėlė, kurioje turinčios pinigų galėjo nusipirkti šio to valgomo: sviesto, duonos, saldainių. Bet mažai tebuvo turinčių pas save pinigų, nes, iš kalėjimo išeinant, paprastai atsineštų arba atsiųstų pinigų neatiduoda, duoda tik kvitą. Nuvažiavus į stovyklą, pagal tą kvitą galima per viršininkus reikalauti, kad paliktus pinigus atsiųstų. Dažnai tie persiuntimai trunka po keletą mėnesių arba metų, o kartais ir visai tie pinigai dingsta. Jei kalinys nežino, kad jam atsiųsta pinigų, ir nereikalauja, tai taip ir lieka. Man išvažiavus į Sibirą, žmonės nežinodami pasiuntė į kalėjimą pinigų. Man apie juos niekas nepranešė. Juos atsiėmiau iš Lukiškių kalėjimo tik išėjus į laisvę, kai grįžau į Lietuvą ir sužinojau apie atsiuntimą.    *

Grįžkime prie tos krautuvėlės.

Viena mūsų kameros kalinė išėjo, žinoma, prižiūrėtojo lydima, į krautuvėlę. Pareinant prižiūrėtojas apsiriko ir įleido ją į perpildytą kriminalinių kamerą. Sakėsi apmirus iš siaubo, kai daugybė plėšrių žvilgsnių įsmigo į menkai tesuvyniotas jos glėbyje nešamas gėrybes — sviestą, saldainius ir sausainius. Laimei, prižiūrėtojas greit suprato apsirikęs ir tuoj pat atrakino duris, išleido ją nesuspėtą apgrobti. Mat, tos kriminalinės, manydamos, kad ji ilgiau pasiliks jų kameroje, neskubėjo griebti.

Mūsų kameroje nebuvo tokių, kurios kėsintųsi į svetimą turtą, mes nelaukėme nė pavaišinimo, tik visos apstojome ir klausėmės pasakojimo apie tą nuotykį. O ji vaizdžiai nupasakojo, ką mačiusi per tas trumpas sekundes toje svetimoje kameroje. Mačiusi baisių veidų, plikai nuskustų moterų galvų, matyt, dėl parazitų. Viena buvusi šašais apaugusiu veidu, kitos buvusios panašios į vyrus. Taip besiklausant ir vėl pajutau dėkingumą Berijai, kad jis mus atskyrė nuo tų baisių žmonių, įsteigdamas politinių speckontingentą. Nors jis turėjo tikslą pasunkinti mūsų dalią, tačiau išėjo priešingai.

Rodos, aštuonias dienas teko praleisti Maskvos "peresilkoje". Ir vėl pakrovė į traukinį, tokį pat keleivinį, kaip iki šiol keliavome. Tik jau kalinių buvo visai mažai, dar mažiau negu nuo Sverdlovsko iki Maskvos. Daugiausia jų buvo iki Uralo, o į Europos pusę mažėjo.

Kurį laiką važiavau viena visoje kupė. Tylu, ramu buvo traukinyje, niekas neberėkė, nebekeikė. Tiesiog atsigavau nuo to įtempimo, kuris lydėjo visą ligšiolinę kelionę — apie tris savaites.

Kareiviai irgi ilsėjosi: nebereikėjo tramdyti rėkiančių ar besibarančių, nebereikėjo saugoti, kad vienas kito nepasmaugtų ar ką kita nepadarytų, kad neišsilaužtų, kad nepabėgtų. Žodžiu, visiems atsileido nervų įtampa. Jie žvalgėsi pro langus, šnekučiavosi, suėję po du, po tris.

Kartą ilsėjausi išsitiesusi ant suolo. Ties mano galva, už pinučių tvoros stovėjo du kareiviai ir nuoširdžiai kalbėjosi. Vienas pasakojo savo ateities planus. Jau baigiąs karinės tarnybos laiką ir nesugalvojąs, kur eiti ir ką daryti. Gavęs pasiūlymą pasilikti kariuomenėje ir toliau — prie kalinių saugojimo, bet nenorįs, perdaug pavojaus esą pačiam netekti laisvės.

— Pabėgs tau koks "svolačius" ir atsisėsi į kalėjimą dvidešimčiai metų. Galvoju, gal į Pabaltįjį važiuoti, bet ten drėgnas klimatas, greit galima susigriebti tuberkuliozę. Kitą kartą galvoju mokytis batsiuviu. Amatas neblogas, ir mokslas neilgas. Bet dirbsi artelėje, atlyginimas nedidelis, neiškęsi puspadžius nepakalęs be kvito (savo naudai), nutvers ir "atsisėsi" keliems metams. Geriausia, atrodo, grįžti į savo kaimo kolchozą... Arsiu žemę, turėsiu bobą...

Rygos “peresilkoje”

Nuo Maskvos visą kelią galvojau, kad važiuoju į Vilnių, bet vėliau įsėdo į traukinį ir atėjo į tą pačią kupė jauna rusaitė, kuri sakėsi važiuojanti į Rygą. Nebloga buvo mergaitė — dar visai jauna, sakėsi dirbus prie gelžkelių. Sėdus į kalėjimą už praleidimą neužplombuoto prekių vagono. Nieko netrūkę, nieko nebuvę pavogta, tik neapsižiūrėjus, kad vagonas neužplombuotas. Gavusi už tai penkis metus — po kriminaliniu straipsniu.

Privažiavome nepažįstamą miestą. Ji man sakė, kad tai Ryga. Čia mus iškrovė ir dar vežė mašina. Išlaipino prie didelio mūrinio namo, kuris tiltu buvo sujungtas su kitu namu. Tai buvo Rygos persiuntimo punktas. Negalėjau suprasti, kodėl mane atvežė ne į Vilnių, o į Rygą.

Abi su ta mergaite įleido į tryliktą kamerą. Čia radome keliolika moterų. Jos buvo gerai apsirengusios, kai kurios raudonveidės, matyt, neseniai iš gero gyvenimo. Iš viso, jos atrodė žmoniškai. Ir kalbėjo žmoniškai, be keiksmų ir barnių. Apsidžiaugiau, kad papuoliau į geresnių, padoresnių žmonių grupę ir ėmiau pasakoti, kiek teko iškęsti baimės kelionėje dėl tų kriminalinių recidivistų, kurie, amnestijos paliesti, vėl korpusais grįžta į kalėjimus ir lagerius už naujus nusikaltimus. Ypač daug pasakojau apie Maskvos siaubingai kaukiančią, kaip žvėrinčių, "peresilką", apie baisią kriminalinių išvaizdą ir kt.

Jos įdėmiai klausėsi. Pagaliau viena ėmė teisinti tuos recidivistus. Girdi, kas daryti tiems po amnestijos grįžusiems, jeigu jiems neduodą niekur įsiregistruoti, nei buto, nei darbo, jiems nesą kitos išeities — tik vėl eiti vogti ar plėšikauti.

— Štai ir aš sugrįžau į kalėjimą už 3 klg. mėsos, — įsiterpė kita.

Ir taip viena po kitos stojo už tuos kriminalinius recidivistus. Pasirodo, jos visos buvo tokios. Ne juokais išsigandau, ką jos dabar darys su manimi. Bet jos nieko nedarė. Jos buvo latvės, ne rusės. Jeigu taip Maskvoje būčiau pakalbėjus kriminalinių kameroje, tai, turbūt, ir kaulų būtų reikėję pasuolėmis ieškoti. Bet vistiek man buvo nesmagu, laukiau, kad kuo greičiau mane išvestų pas politines. Bet nesulaukiau. Tai buvo tikrai 13-toji kamera — nelaimingoji kamera.

Latvės tarp savęs kalbėjosi latviškai, o su manimi ir su ta ruse rusiškai. Daugelis rūkė.

Per kelias valandas apsipratau, nusiraminau, nes latvelės buvo gana draugiškos, visai nepyko ant manęs už jų "rasės" išniekinimą. O man buvo gera pamoka neduoti valios bobiškam plepumui, ypač tarp nepažįstamų žmonių. Taip ramiai, be jokių skandalų praėjo trys dienos, ir mane vėl pašaukė "s vieščia-mi" — su daiktais...

Vėl Lukiškiuose

Vėl pakrovė į tokį pat kalinių traukinį su visais jo privalumais. Vėl laužiau galvą, kur mane veža, ką su manimi darys. Viltys kovojo su neviltimi, spėliojimai vijosi vienas kitą, kol pagaliau pasijutau "juodos varnos" atgabenta į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Sis pastatas man buvo gerai pažįstamas, abejonių nebuvo.

Lipau ir vėl kaip prieš keturis metus tais geležiniais, ore kabančiais laiptais į viršų, tik daug sunkiau, nes buvau daugiau išvargusi ir išsekusi, negu pirmais kalėjimo metais, ir dar po ilgos, sunkios kelionės ir didoku bagažu. Lydėjęs mane jaunas prižiūrėtojas paėmė vieną bagažą iš rankos ir padėjo užnešti į viršų — vis mat lietuvis. Pirmas toks įvykis!

Neprisimenu, kiek aukštų teko kopti. Nesidomėjau nieku, buvau susirūpinus savo likimu, savo ateitimi. Kalėjime buvo tyla, jautėsi, kad jis nebėra toks prigrūstas, kaip prieš 4 metus. Žinoma, tokiu tempu gabenant, jau didelė dalis mūsų mažos tautos buvo išgabenta iš savo krašto.

Atidavė mane prižiūrėtojai moteriai, kuri turėjo padaryti kratą. Nustebau pamačiusi tą pačią rusę, kurią vadinome "ženščina". Ji mus vadino ženščinomis, todėl ir jai davėme tą vardą. Rusiškai tai reiškia "moteris". Ji taip pat pažino mane ir suriko:

—    Uže apiatj papala?! (Jau vėl patekai?)

—    Ne, — atsakiau.

—    Kaipgi, juk buvai čia prieš kelis metus?

—    Buvau ir tebesu — be pertraukos, — atsakiau.

Ji giliai atsiduso ir nieko nebesakė, matyt, suprato, kad politinė, o su tokiais jiems nedera kalbėtis.

Matyt, ji galvojo, kad esu kriminalinė, paleista po amnestijos ir vėl sugrįžusi, kaip tos latvės, nešina naujais nuodėmių bagažais.

Vilniaus “peresilkoje”

Turbūt per apsirikimą čia buvau atvežta, nes po kelių valandų atsidūriau Vilniaus paskirstymo punkte. Čia patekau tiesiai į politinių kamerą. Jų buvo nedaug, gal mažiau dvidešimties, ir visos lietuvės. Dvi radau savo parapijietes žemaites: Mažrimaitės — viena jauna, antra jos teta, kuri avėjo žemaitiškas medines klumpes. Kitos buvo jaunos mergaitės. Dvi buvo seserys iš tų pačių namų. Visos buvo po teismo, laukė išgabenimo į Sibirą. Kai kurios sakėsi jau ilgiau čia būnančios, nes dabar transportai į Sibirą ėjo retai. Okupantų siautėjimas ėjo prie galo. Partizanų veikimas buvo palaužtas. Daugelis žuvę kovose, kiti išgabenti į Sibirą. Paskutiniai dar rankiojami iš miškų, kiti patys pasiduodavo, nebetekę vilties išlikt. Daugelis nusižudydavo, matydami pateksią bolševikams. Taip pasakojo čia rastos kalinės.

Kriminalinių čia mažai tebuvo. Lietuva — ne kriminalistų kraštas. Užtat ir čia viešpatavo tyla, kaip ir Lukiškių kalėjime.

Po vakarienės visos susėdome kalbėti rožančių — tai buvo kiekvieno vakaro programoje. Pasimeldėme, pagiedojome.

Man buvo daug veiklos: reikėjo pasakoti kitoms apie Sibirą, stovyklas su visomis smulkmenomis, atsakyti į gausius paklausimus. Visoms rūpėjo būsimas gyvenimas už spygliuotų vielų ir mirties zonų.

Rytojaus dieną išėjome pasivaikščioti. Kasdien kalėjimuose būdavo išvedami kaliniai pusvalandžio pasivaikščiojimui, uždarytuose aptvaruose. Prižiūrėtojas rusas žiūrėjo į tą moterį su medinėmis klumpėmis ir su ironija vadino mus "politikierko-mis". Buvo dar tų "politikierkų" ir kitose kamerose, bet taip pat ne po daug. Kalbėjomės, kad rusai ne iš mūsų, bet patys iš savęs juokiasi.

Vieną dieną atėjo prižiūrėtojas ir pranešė, kad leidžiama visoms parašyti laišką į namus. Davė ir popieriaus, ir pieštukus. Tik man neleido laiško rašyti. O man nemažiau buvo aktualu duoti žinią, kur esu, kad nieko nebesiųstų j Sibirą.

Iš tos bėdos mane išgelbėjo tos dvi sesutės, kurių nebeatsimenu nei vardo, nei pavardės. Kadangi jos rašė į tuos pačius namus, tai nebuvo reikalo rašyti du laiškus. Jos parašė vieną, o kitos leidimą pasiūlė man. Žinoma, rašiau ne savo vardu, o tos mergaitės, bet mano rašysena buvo adresatui pažįstama. Laiškas pasiekė tikslą. Ne tik man iš to buvo nauda, bet

Rožantėlis, dovanotas dviejų sesučių kalinių Vilniaus “peresilkoje”, natūralaus dydžio.

ir kitiems mūsų bylos žmonėms, t.y. visiems keturiems. Be to laiško vargu mūsų žmonės būtų gavę kokią žinią, kad esame grąžinti į Lietuvą.

*

Pailsėjau čia keletą dienų. Ramu ir miela buvo savo krašte tarp savų žmonių, nors ir kalėjime. Čia nebuvo to viso rusiško košmaro, barnių, keiksmų, muštynių, blevyzgų, kurtinančio triukšmo ir viršijančių jėgas reikalavimų. Dirbti čia nieko nereikėjo. Maistas — pakankamas, nieko nedirbant, mažiau reikia. Maitino, kaip ir visur kalinius, sriuba, koše, duona.

Bet neilgai teko ilsėtis. Vieną dieną vėl gavau įsakymą pasiruošti "s vieščiami", ir vėl "pakrovė" į traukinį. Važiavau visą parą, nežinodama nei kuria kryptimi važiuoju, nei kur sustosiu, kur nuvažiuosiu.

Kartu važiavo keletas moterų kriminalinių kalinių — lietuvių. Viena buvo iš Žemaitijos miestelio, kur gyveno viena mano draugė. Paklausiau ją, ar kartais nepažįsta tos mano draugės. Ji pasisakė gerai pažįstanti. Šią vasarą ji likusi našlė, vyras užsimušęs, važiuodamas motociklu. Daugiau ji nieko apie juos nežinojo. Tik 1956 m. sužinojau apie juos visas naujienas.

Tos draugės vyras buvo mokytojas vidurinėje mokykloje. Kartą jį pasikvietę čekistai į Vilnių ir norėję padaryti šnipu, bet jis griežtai atsisakęs. Netrukus buvęs pašalintas iš darbo. Vėliau gavęs darbą miške, kur turėjo toli važiuoti. Važinėdavęs motociklu. Pasitaikė avarija, ir žuvo žmogus. Tai netiesioginė čekistų auka. Ir kiek tokių ir kitokių aukų jie pasiėmė!...

Klaipėdos kalėjime 1953 m. rudenį

Pagaliau atvykau į vietą. Nustebau, pažinus Klaipėdą. Ji man žinoma nuo pat gimnazijos laikų. Dažnai ten būdavau.

Atvežė į Malkų gatvę. Nežinojau, kad toje gatvėje yra kalėjimas, juo labiau, nė į galvą anksčiau nebūtų atėjusi mintis, kad jame teks pabūti. Tai buvo raudonas mūrinis namas, senas, vokiečių statytas. Iš lauko aukšti laiptai — vos užlipau su bagažais. Viduje tokios pat kameros, kaip ir kituose kalėjimuose — geležinė lova, "parašė", mažas stalelis vandens indui. Sėdėdavau ant lovos.

Kameroje buvau visai viena. Prižiūrėtoja buvo lietuvė. Buvau labai nuvargusi po kelionės ir nesiprausus. Turėjau ir nešvarių rūbų. Radus vandens, ėmiau skalbti smulkesnius daiktus, pamiršus, kad kalėjime neleidžiama skalbti. Prižiūrėtoja atidarė langelį, paklausė pavardę, vardą, tėvo vardą ir pasakė užrašysianti karcerio bent 3 paras už skalbimą.

Šiaip taip atsiprašiau, teisinausi nežinojimu, sakiausi tik ką atvykusi. Daugiau ir nebemėginau skalbtis. Taip ir išbuvau viena toje kameroje porą savaičių, niekieno nekliudoma.

Maistą paduodavo per durų langelį. Rytą ir vakare ateidavo korpusiniai patikrinti, ar nepabėgau; dienos metu išvesdavo pusvalandį pasivaikščioti. Taip pat rytą ir vakare vesdavo į tualeto kambarį. Tai buvo visa dienos programa.

Neprisimenu tiksliai, kada atvykau į šį kalėjimą. Tai buvo spalio mėnesio pabaiga ar lapkričio pradžia.

Prisimenu, kad porą savaičių išsėdėjau viena, t.y. vadinamoje karantino kameroje.

Iš pradžių buvau patenkinta tyla ir vienatve, nes buvau perdaug išvarginta to košmaro lageriuose ir kelionėje. Bet greitai nusibodo ir toji kapų tyla, nieko neveikimas ir varginančios mintys dėl nežinomos savo būklės. Kas kita būtų, jei duotų skaityti knygų, bet man jų nedavė. Taip sėdint per dienas, galima iš proto išsikraustyti. Ir ko tada neprigalvoji?! Kartais atrodo, kad geriau būtų numirti, negu taip kankintis metų metais. Kitą kartą koks menkniekis pažadina dideles viltis ir imi džiaugtis, kad esi dar gyva. Ir taip kas dieną mintimis apkeliauji žinomas ir nežinomas vietas, aplankai pažįstamus, perkratai visą gyvenimą, planuoji visokias galimybes, galvoji apie tardymus ir planuoji, kaip į kokius klausimus atsakysi ir t.t. Jeigu būtų galimybė užfiksuoti tas praplaukiančias mintis, tikrai išeitų įdomus veikalas, tik labai sujauktas, netvarkingas, nes mintis veja mintį, šokinėja iš vieno kraštutinumo į kitą, chaotiškai, be jokios tvarkos, kaip to V. Krėvės raštų vaiko Antanuko svaičiojimai.

Po poros savaičių kartą popietėje nuvedė mane ten pat kalėjime į kažkokį kabinetą pas tardytoją. Tardytojas — rusas, pagyvenęs žmogus, bet dar negalima pavadinti senu. Pasodino mane, padavė kažkokį pasą su L. Ramanausko nuotrauka ir užklausė, ar jį pažįstu. Atsakiau, kad pažįstu, kad tai buvęs mano bendradarbis. Tada jis atsivertė storą bylą ir perskaitė iš buvusių Vilniuje tardymų kai kuriuos mano parodymus. Paprašiau, kad duotų man pačiai pažiūrėti bylą ir įsitikinti, ar ten tikrai taip parašyta, nes tie parodymai man pasirodė svetimi ir netikslūs. Kai kur vieno sakinio mintis prieštarauja kito sakinio minčiai. Argi galėjau taip sakyti? Prisimenu, pasirašydavau po protokolais jų neperskaičius, nes nemokėjau rusų kalbos. Tardytojai lietuviai patys perskaitydavo protokolą, lietuviškai versdami. Matyt, jie rašė, ką norėjo, o vertė maždaug tai, ką buvau sakiusi.

Kai paprašiau tos bylos, tardytojas man padavė. Perskaičiau keletą sakinių ir pareiškiau, kad tie parodymai man nepažįstami, kad taip negalėjau sakyti, ir parodžiau netikslumus. Tardytojas nustebo, kad moku rusiškai skaityti. Pasakiau, kad moku ir skaityti, ir rašyti, ir kalbėti. Tada jis ėmė abejoti, gal geriau šiandieną netardyti, gal aš nepasiruošus. Bet aš pareiškiau, kad visada pasiruošusi ir prašiau tardyti, nes man vistiek, kada tardys. Bet jis vis viena norėjo atidėti tardymą. Dar kartą pakartojau, kad sutinku tuojau būti tardoma, bet jis pasakė netardysiąs, atidedąs kitam kartui.

Atvedė atgal į kamerą. Dabar jau žinojau, dėl ko mane čia partempė iš Sibiro. Tikėjausi sutikti ir kitus du mūsų bylos dalyvius, taip pat atvežtus iš Sibiro. Tik dar neaišku buvo, kodėl mus atvežė į Klaipėdą. Ir tik vėliau sužinojau, kad teisiamasis buvo paimtas Žemaitijoje, užtat ir pateko į kalėjimą Klaipėdoje.

Po keleto dienų pakrovė mane be daiktų, kas reiškė, kad grįšiu į tą pačią kamerą, į "juodą varną", ir nuvežė kažkur. Atvedė į kabinetą, kur sėdėjo tas pats tardytojas, kuris mėgino ten kalėjime tardyti ir paskui tardymą atidėjo. Tai buvo rusas Kuzmin. Šį kartą jis buvo labai draugiškas, švelnus, visai kitaip kalbėjo, negu pirmą kartą, nebevaidino jokio majestoto. Visą bylą pradėjo iš pradžios, nebevartė, nebeskaitė tos senos bylos, o pats klausinėjo ir viską rašė, matyt, bijojo, kad nerasčiau daugiau falsifikacijų. Siūlė vertėją, bet aš atsisakiau, nes pakankamai jaučiaus stipri rusų kalboje.

Taip įtemptai praėjo visa diena. Rytą atvežė — vakare parvežė atgal į tą pačią kalėjimo kamerą. Nors ir nežinojau, bet, turbūt, neapsirikau, manydama, kad buvau nuvežta į Klaipėdos "saugumą".

Netrukus buvau perkelta į kitą kamerą, kurioje buvo trys merginos — politinės kalinės. Viena buvo mano parapijietė kaimietė Liucija Šaulytė. Tada jau kitaip pasijutau. Buvo su kuo pasikalbėti, buvo ir ko kalbėti. Jos visos jau buvo po teismo. Viena jų — Emilija Vaitkutė — buvo paimta iš miško kartu su kitais partizanais, nuteista 25 metams. Antroji nuteista 10-čiai metų už patrijotiškus laiškus savo broliui, tarnaujančiam kariuomenėj. Mat, kaimo mergaitė galvojo, kad laiškai necenzūruojami. O cenzoriai, parinkę keletą jos laiškų, pasodino ją po 10 punktu 58 straipsnio, kitaip sakant, už agitaciją. Trečioji buvo visai jauna mergaitė, nieko nesisakė.

Kartą vakare atėjo prižiūrėtojas rusas ir iškvietė mus į virtuvę bulvių skusti.

Skutome bulves ir kalbėjomės. Prižiūrėtojas buvo gana plepus. Nebe jaunas žmogus, gal apie 50 metų. Atrodė nedidelio išsilavinimo. Neprisimenu detalių visų mūsų kalbų, tik žinau, kalbėjome apie kolchozus ir kt. aktualijas. Jis, žinoma, gynė sovietinę sistemą, o atremti teko man vienai, nes tos merginos daugiau tylėjo, mažai mokėjo rusiškai. Be to, jos dar tebebuvo aukščiausioje baimės stadijoje, o aš jau buvau "senas vilkas" su didesniu patyrimu ir drąsa.

Tarp kitko, jis ėmė tvirtinti, kad pas mus, t.y. Lietuvoje, buvusios "klasės", didelė nelygybė piliečiams. Į tai atsakiau, kad jokių: klasių pas mus nebuvo, visų piliečių buvo lygios teisės, visi turėjo teisę mokytis, dirbti, įsigyti turtą, ir t.t. Kai pasakiau, kad pas juos yra "klasės", tai jis paprašė paaiškinti, kokios tos "klasės".

— Pirmiausia, kalinių klasė — milijonai, antroji, tremtinių klasė — irgi milijonai, trečioji — laisvųjų klasė, — paaiškinau.

Faktinai, dar yra ketvirtoji — partinių klasė, bet tos nebedrįsau pasakyti, pastebėjus "rūgščią" fizionomiją, pabijojau, kad neįskųstų.

Ginčo įkarštyje staiga prižiūrėtojas nutilo ir ėmė kreipti kalbą į kitą pusę. Pradėjo pasakoti, kad tas lupynas jis surinksiąs ir nešiąs namo, nes žmona auginanti paršiuką — bulvių lupynos esąs jam geras maistas. Dar mėginau jį grąžinti prie politikos, bet jis lyg negirdėjo. Kai parėjome į kamerą, mergaitės prisiminė apie tai, jos nesuprato, kodėl jis taip staiga nutilo. O aš, tikiuosi, nesuklydau, manydama, kad jis tai padarė dėl atsargumo. Mano drąsa jam galėjo sukelti įtarimą, nes šiame krašte drąsa paprastai pasižymi visoki šnipai, provokatoriai. Tokiems negresia straipsnis už agitaciją, "tėvynės labui" jie gali kalbėti ir prieš ją. Kadangi jau turėjau beveik penkių metų stažą čekistų naguose, tai, jo manymu, priklausiau prie tokių, su kuriais "atsarga gėdos nedaro".

Čia dar nebuvo jokių simptomų viltims, kad režimas keistųsi. Rusijoje po truputį reiškėsi įtampos atoslūgis, bet irgi labai lėtai. Prieš išvažiuojant, teko matyti stovykloje laikraštį su paveiksliuku, kuriame pavaizduotas šnipas, šliaužiojąs palangėje tikslu pasiklausyti, ką kalba viduje esantieji. Prie paveikslo buvo eilėraštis, smerkiąs visokio plauko išdavikus, šnipus. Tačiau daugiau tokio laikraščio matyti neteko. O režimas švelnėjo labai nežymiai.

Vieną vakarą, jau sutemus, atsidarė mūsų kameros durys ir įėjo kažkokia "katiuša", rusiška vatine apsivlikus. Greit pažinau, kad tai mano bendrabylininkė Marytė Gečaitė-Budraitienė. Ji pažino mane, tačiau abi kaip sustingusios stovėjome viena prieš kitą nejudėdamos, vietoje to, kad pultume ir apsikabintume po kelių metų nesimatymo. Juk buvome kartu areštuotos iš tų pačių namų. Abi jau buvome "mokytos", žinojome, kad už durų stovi seklys ir pro akutę duryse žiūri, stebi, kas darosi kameroje, naujai viešniai įėjus. Jeigu mes pasirodysime pažįstamos, dargi pademonstruosime sentimentus, tai mus tuojau išskirs, o to mes abi nenorėjome. Nors vieną naktį norėjome pabūti arti, kad galėtume bent apie bylą pasikalbėti. Aš jau buvau tardyta, o ji tik dabar atvažiavo iš tolimosios Kolymos -Magadano. Kaip išsiskyrėme, išvežant 1949 metais, taip ir nieko nežinojome viena apie kitą, nes laiškų rašyti iš stovyklos į stovyklą nebuvo leidžiama.

Paprastai, bendros bylos asmenys į tą pačią kamerą nesuleidžiami, tardytojai tuo pasirūpina. Čia, matyt, įvyko mums naudingas neapsižiūrėjimas, tą vėliau pasakė ir pats tardytojas. Galvojome, — rytą jie tikrai apsižiūrės ir mudvi išskirs, užtat skubėjome kalbėtis, nors naujokė buvo labai nuvargusi. Rytą vėl abi kalbėjomės, pasakojomės visus pergyvenimus per tą nesimatymo laiką. Temų daugybė, o reikia skubėti, nes kiekvienu momentu gali mus išskirti. Tačiau tą pirmą dieną neišskyrė. Kitą dieną vėl laukėme skyrybų, bet ir vėl nesulaukėme. Ir taip prabuvome kartu ištisas dvi savaites, iki išvežant į "saugumą".

Daug ko įdomaus ji papasakojo. Nelengva dalia teko jai, reikia manyti, sunkesnė už manąją, nes Kolymos klimatas labai žiaurus. Į ten vežė stipresnius, pajėgesnius, jaunesnius žmones, ir tai daug jų ten žuvo arba neteko sveikatos, liko invalidais. Ne be pagrindo rusai deklamuoja:

Kolyma, Kolyma — čudnaja planeta.

Dvienadcatj miesiacov zima, a ostaljnoje lieto. (Kolyma, Kolyma — nuostabi planeta, dvylika mėnesių žiema, o kas lieka — vasara).

Tekę jai ir mišką kirsti, ir metalą rinkti po visokias duobes ir pakriaušius, kur labai pavojinga vaikščioti, ir stogus dengti, ir dar kitokių darbų.

Atvažiavusi dabar traukiniu nuo Chabarovsko, o iki Chabarovsko tekę skristi lėktuvu. Kelias savaites išbuvusi kelionėje. Dabar neabejojome, kad bus atgabentas ir trečiasis mūsų bylos dalyvis 25-nis. Jis buvo laikomas toje pačioje Taišeto '"trasoje", kur ir man teko prabūti.

Ir kam tas žmonių varginimas tokioje "Vilko ir ėriuko" byloje? Argi jie be mūsų negali nuteisti, argi jie nežino apie jį to paties ką žinojo apie mus visus? Pagaliau ir jis pats neužsigins to, kas apie jį žinoma. Iš visko prašėsi išvada, kad teismai, tardytojai yra pritrūkę darbo, o kito imtis nenori, tai ir atkeldinėja visokias senas bylas pasipinigavimo tikslais, juk už kiekvieną tardymų valandą jiems moka.

Nuostabiausia — tai tos Marytės atgabenimas iš tokios tolybės, ir dar žiemos metu. Į Kolymą geležinkelio nėra; sako, tiesiamas, bet dar negreit traukiniai važiuos. Vasaros metu susisiekimas vyksta laivais iš Chabarovsko srities per Ochotsko jūrą. Žiemą toji jūra užšąla, laivai nebegali plaukioti, tada susisiekimas vyksta lėktuvais — kito kelio nėra. Ir šitoks vargo kelias dėl tokios bylos! Mat, "vilkas", ėsdamas "ėriuką", nori tam pateisinimo, ieško "ėriuko" nusikaltimų. Na, žinoma, ir randa.

*

Vieną dieną atnešė man maisto siuntinį. Dėžutės (medinės) man, žinoma, nedavė, bet pamačiau ant jos Vilniaus paskirstymo punkto adresą. Iš paskirstymo punkto siuntinį persiuntė į čia. Supratau, kad gautas mano laiškas, kurį parašiau paskirstymo punke, kai viena sesučių perleido man savo limitą. Dieve, duok joms sveikatą ir laisvę kuo greičiau, jos padarė didelę paslaugą ne tik man, bet ir kitiems mūsų bylos dalyviams. Manau, kad žmonės supras, kad visi dabar esame Lietuvoje, o ne Sibire.

Dvi savaites pabuvome abi kartu su Maryte. Išsikalbėjome iki sočiai, susiplanavome, ką sakysime tardymuose, pasiruošėme viskam. Jai buvo naudinga mano "mokykla", nes aš jau buvau ištisos dienos tardymą praėjus ir su visu reikalu susipažinus, užtat daug ko galėjau ją pamokyti.

Kiekvieną dieną laukėme, kad mus išskirs. Keista buvo, kad tos pačios bylos asmenys prieš tardymą laikomi toje pačioje kameroje. Iš patyrimo žinojome, kad taip nebūna.

Vieną dieną mus abi pašaukė "s vieščiami". Kentėme nerimą, kur mus nuveš. Susodino į "juodą varną" ir vežė, kaip kates maiše. Pagaliau atvežė, išlaipino, įvedė į kažkokį namą, į laukiamąjį kambarį ir uždarė abi kartu į specialiai kaliniams mažą kamerą, vad. spintą. Greta uždarytas prunkštė, kosėjo kažkoks vyras, matyt, norėjo atkreipti mūsų dėmesį. Mes patylomis kalbėjomės. Marytė įtarė, kad čia gali būti mūsų 25-nis. Pradėjome ir mes garsiau kalbėtis, belsti, kalenti morzės abėcėle ir sužinojome, kad tai tikrai jis. Pagaliau kertėje radome plyšelį, pro kurį galėjome šiaip taip susikalbėti pusiau šnabždom. Jis mums davė šiokių tokių nurodymų, kiek ko galime sakyti, kad neapsunkintume kaltininkui gynimosi; aišku, jis turėjo ką nors prisipažinti, o mes nežinome, ką jis yra pasisakęs. Užtat bijojome pasakyti ką nors nauja. Po tiek metų mes galėjome būti "užmiršę" viską — mūsų kaltės buvo padarytos 1946-47 metais, o dabar jau 1953-jų paskutinis mėnuo.

Netrukus išvedė iš tų būdelių mus visus tris iš karto. Kai sustojome asloje, 25-nis padavė ranką Marytei ir tuojau tiesė ranką sveikintis su manim, bet viršininkas užriko ir nutraukė pasisveikinimą. Mus nuvedė ir uždarė į kalėjimo kameras po vieną. Tai buvo, kaip spėjom, "saugumo" kalėjimas.

Ilgokai čia manęs netardė. Davė skaityti knygų, o man tik to ir tereikėjo. Pati pirmoji gauta knyga buvo rusų rašytojo Katajevo "Ivanas Rūstusis". Tai buvo naujai išleista lietuvių kalboje verstinė labai įdomi knyga. Skaičiau su dideliu dėmesiu, sustodama prie gausių sąmojų ir stiliaus puošmenų. Buvo labai juokingų vietų. Juokdavaus, kvatodavau net balsu. Kaip turėjau atrodyti tiems prižiūrėtojams, kurie nuolatos krebždeno "volčioką" — durų akutę, žiūrėdami, ką veikiu. Kažin, ar jie nepagalvojo, kad pradedu kvailioti, kai imdavau juoktis iki ašarų? Neprisimenu, kiek teko išbūti toje komeroje, iki pašaukė į tardymą.

Vienatvė manęs nebaugina, kai turiu knygų. Prie visko žmogus pripranti, nebe pirmą kartą vienutėje. Dienos ir kalėjime greit bėga. Tik prie sunkaus nepakeliamo darbo diena prailgsta. Kai pagalvodavau apie stovykloje praleistas sunkias, žiaurias dienas, sunkius, jėgas viršijančius darbus, kareivių riksmą ir keiksmus, barakų "ablavas", kratas, "pravierkas" lauke svilinančiuose speiguose — dabartinė mano padėtis "saugumo" kalėjimo vienutėje atrodė tikra palaima. Gerai, kad ir atvežė, — pailsėsiu, atsigausiu. Ir tikrai per kelias savaites pasitaisiau, nors maistas mažai skyrėsi nuo stovyklos maisto, ta pati kruopų sriuba, košė, 27 gramai cukraus, kokia žuvelė, juoda kava ir visas pagrindas — duona. Tiesa, siuntinys daug padeda, o jau jį buvau gavusi.

Rodos, šioje vienutėje praleidau ir Kalėdų šventes. Vargu ar žinojau, kada jos buvo. Datą tik tada sužinai, kai pakviečia į tardymą. Čia tardė mažai.

Vieną kartą pakvietė į tardymą, davė "akistatą" su tąja Maryte. Tardytojas jau buvo nebe Kuzminas, bet kitas, taip pat rusas — Okuniovas. Šį tą klausinėjo ją ir mane, lyg norėdamas išgirsti kažką nauja, negirdėta, o mudvi tik juokėmės iš tos "akistatos". Pagaliau Marytė nebeiškentė ir pasakė:

—    Aš nebegaliu ilgiau veidmainiauti, juk mes jau dvi savaites "akistatavome", ko jūs dar iš mūsų tikitės?!

Tardytojas išpūtė akis nustebęs:

—    Tai jūs vienoje kameroje buvote?

—    Taip, — atsakėme abi.

Tada jis pagalvojo ir sako:

—    Tiesa, juk aš ir nebuvau įspėjęs...

Paprastai "akistatos" duodamos tam, kad tardomieji vienas kitą kompromituotų, priverstų daugiau pasakyti, užvestų ant kelio į naujus faktus. Kada jie pasimatę ir susitarę, sunku juos besugauti, tardymai būna nesėkmingi. Taip buvo ir čia.

Reikia pasakyti, kad dabar tardymai buvo tik paprastas pasikalbėjimas. Iš pat pradžių, vos tik atėjus, pasiūlė vertėją. Atsisakiau, nes mokėjau pakankamai pati rusų kalbos, taip pat ir mano draugė. Bet vertėjas vistiek atsisėdo prie stalo ir visą laiką sėdėjo, nors mūsų ir nepageidaujamas. Galimas dalykas, kad girdėtas gandas buvo teisingas, esą tardytojas nebeturįs teisės tardyti vienas.

Bet Kuzminas mane tardė vienas, o čia per prievartą bruka nereikalingą vertėją. Gal tam vertėjui reikėjo uždirbti? Taip ir liko neaišku.

Mudviem su Maryte "beakistataujant", atvedė ir patį kaltininką, mokytoją L. Ramanauską. Su juo nieko nebuvome susitarusios, užtat kiekvieną žodį tarėme atsargiai, daugiau davėme kalbėti jam pačiam. Mes tik paliudijome, kad jis priklausė mūsų pogrindžio grupei ir daugiau nieko, nes bijojome jam "sumaišyti kortas", nežinodamos, ką jis yra prisipažinęs.

Dabar tardytojas rašė tai, kas ką pasakė. Pats nediktavo "parodymų", kaip 1949 metais, nebebaugino jokiomis priemonėmis, nei adatomis į panages, nei kirčiais skersu delnu į sprandą, nei elektros kėdėmis. Kiek pasakėme, — tiek užteko. Kartą tardytojas ėmė kažką nebūtą tvirtinti ir norėjo, kad pritarčiau.

—    Jeigu jums reikia, aš pasirašysiu, juk vis tas pats, ar buvo, ar nebuvo. Moje dielo malenkoje, — pasakiau.

Tada jis nukratė rankas:

—    Niet, niet, niet. (Ne, ne, ne).

Kitą kartą vėl pasakė:

—    Sakykite, kas negerai, kas netiesa, kad paskiau nesakytumėte, kad tardytojas buvo blogas!

Mums buvo nuostabu, nuo kada jau jie pabūgo būti blogais? Anksčiau, per pirmuosius tardymus (1949 m.), jie bijojo būti gerais, nes už tai jiems grėsė patiems likti apkaltintais. Iš viso, dabar jautėsi kita atmosfera, tik nežinia, ar tai buvo visur, ar gal čia žmonės skirtingi. Sunku buvo sužinoti, tačiau tardymai buvo nebe baisūs, panašūs į draugiškus pasikalbėjimus.

Kaltinamajam rūpėjo, kiek metų bausmės jam gresia, jis stengėsi išgauti ta prasme žinių. Tarp kitko jis apie tai užklausė tardytoją. Tas atsakė, kad gausiąs tą patį, ką ir kiti bylininkai, t.y. 10 metų.

—    Bet aš vistiek dešimties metų nesėdėsiu, — pasakė jis.

—    Žinoma, nesėdėsi, — patvirtinau.

—    A čto, a čto? (o kas, o kas), — prišoko prie manęs tardytojas.

—    Dirbsi, o ne sėdėsi! Kas duos stovykloje sėdėti? — atsakiau.

—    Ė ė ė ė ė ... — prašvokštė nusivylęs tardytojas, matyt, tikėjosi išgirsiąs, kad greit ateis amerikonai. Jie mums dažnai prikaišiodavo, kad mes amerikonų laukiam. Žinoma, ir laukėme, nes nežinojome padėties, tokiame maiše sukišti, iš niekur jokių žinių negaudami. O rusai puikiai žinojo, kad amerikiečiai jiems nepavojingi, tik naudojosi proga prikibti prie savo aukų ir kuo daugiau apkaltinti.

Labai norėjau gauti "akistatą" su tuo mūsų 25-niu. Prašiau tardytoją, kad jį atvestų, bet tas atsisakė. Anas buvo už mus gudresnis, užtat jie bijojo mūsų pasimatymo, kad tas kaip nors mūsų ko nepamokytų.

Tardytojas tą pačią klaidą padarė ir dėl jo, neįspėdamas prižiūrėtojo. Tas atvedė ir įleido tą 25-nį prie kaltinamojo į tą pačią kamerą. Tas susitikimas buvo jiems naudingas, nors ir nieko nenulėmė. Tik rytą, apsižiūrėję, juos perskyrė. Bendrai paėmus, tas neturėjo reikšmės, nes jam sprendimas jau buvo seniai parašytas.

Baigiant tardymą, mums leido pasisakyti pageidavimus, norus. Marytė prašė pasimatymo su vyru, tėvais ir broliais. O man nebuvo ko prašyti, sakiausi nieko nenorinti, jokių giminių neturinti. Tardytojas patempė už mano raštuoto megztinio rankovės — jis matė, kad tai ne stovyklos rūbas ir paklausė, kur gautas.

—    Stovykloje nusimezgiau pati.

Buvau iš seno persimezgus. Pažiūrėjo į odines šliures ir vėl klausia, iš kur jas gavau.

—    Stovykloje pasiuvo batsiuvė, — atsakiau.

Pagaliau užklausė, kas atsiuntė man siuntinį, kurį čia gavau. Neskubėjau atsakyti, galvojau sakyti, kad "pusbrolis", nes giminės šelpėjai būdavo pateisinami, o svetimi apkaltinami, kaip "banditų rėmėjai". Baugu buvo, kad nepakenkčiau geram žmogių. Tą siuntinį buvo siuntęs kaimynas, jis visą laiką manimi rūpinosi.

Nesulaukdamas greito atsakymo, tardytojas sako:

—    Navierno "pusbrolis"? (Turbūt "pusbrolis").

—    Niet, sosed (Ne, kaimynas), — atsakiau, nes gėda buvo besakyti, kai "avansu" atspėtas projektuojamas melas. Kaip bus, taip, gal jau nieko tam žmogui nedarys.

Taip ir baigėsi tardymai.

Netrukus mus vėl išvežė iš "saugumo" kalėjimo į Malkų g-vės kalėjimą. Abi su Maryte suleido į tą pačią kamerą, nes buvau prašiusi tardytojo.

Dar dvi tos pačios merginos buvo kartu su mumis kameroje. Jauniausioji buvo išvesta. Po kelių dienų Marytę iššaukė į pasimatymą su vyru, tėvu ir jauniausiu broliu. Kiti du broliai buvo Sibire. Motina nesveikavo. Tėvas sakė, kad labai norėjusi važiuoti į pasimatymą, bet namiškiai atkalbėję, kad nepakenktų sveikatai, nes tokie pasimatymai daugeliui yra sunkiai pergyvenami. Toji pasimatymų vieta — tai tikra "ašarų pakalnė". Taip motinai ir nebeteko pamatyti dukrelės, nes ji mirė, Marytei dar negrįžus iš Sibiro po antrojo išvežimo.

Po pasimatymo Marytei atnešė siuntinį. Netrukus pašaukė ir mane prie durų langelio siuntinio atsiimti. Marytės motinėlė ir manęs neužmiršo. Tik tas nabagas kaltinamasis buvo visų užmirštas. Jo vienintelis brolis ir motina buvo Sibire. Brolis nuteistas 10-čiai metų, o motina — 8-iems metams. 25-nis gavo pasimatymą su broliu. Viską sužinojau vėliau.

*

Klaipėdos kalėjime išbuvome iki gegužės mėnesio. Kalėjimo gyvenimas buvo toks pat, kaip ir 1949 m. Lukiškių kalėjime, ta pati tvarka, drausmė. Negalima buvo pro langą žiūrėti, nei į sieną barškinti. Kalinių buvo nebedaug, užtat prižiūrėtojai galėjo juos lengviau saugoti. Kartą mūsų Liucė barškino į sieną Morzės abėcėle, ir ją sučiupo. Užrašė 5 paras karcerio. Parėjo nabagė nusikamavusi, nusiverkusi, net gaila buvo žiūrėti. Baugu buvo klausyti, kai papasakojo. Valgyti davė tik duonos 300 gr. dienai ir vandens. Jos drabužius įeinant nuvilko ir aprėdė siaubingai nešvariom vatinėm kelnėm ir šimtasiūle vatine. Tie drabužiai buvo daugelį metų čia naudojami, jau dvokė nuo nešvarumo, niekada neskalbti. Neišleido nė nusiprausti, parėjo murzina nuo ašarų. Negaliu beprisiminti kitų sąlygų, bet jau parėjo, vargšė, kaip peklaknygės "dūšia iš čysčiaus". Visos pasidarėme geresnės, taikėmės prie drausmės, kad netektų eiti į karcerį. Nebežiūrėdavome pro langą nei į kažkokį, lede įšalusį, laivą, nei į aukštus kranus, kilnojančius kažkokius krovinius, žodžiu, vienos nelaimė apramino mus visas.

*

Retkarčiais būdavo kratos, išvartydavo visus mūsų daiktus, drabužius. Kartą per tokią kratą taip "išmėsinėjo" mano žieminį palaikį apsiaustą, kad surado kuone visus siūlėse susiūtus duoninius rožantėlius ir kryželius. Nerado tik paties pirmojo, mano darbo, kurį buvau atsivežus iš Lukiškių kalėjimo, ir dar vieno labai mažyčio, kurį tos dvi sesutės man padovanojo Vilniaus paskirstymo punkte. Turėjau keletą stovykloje darytų, tuos atrado ir viską sumetė į "parašę". Dar prie progos paklausė:

—    Kaip jūs manote, ar Dievas yra?

—    Kas tiki, tam yra, kas netiki, tam nėra, — atsakė Marytė.

Prižiūrėtojas, kuris krėtė, buvo lietuvis. Jis žinojo, kad esame iš Sibiro atvežtos. Prie progos paklausė:

—    O kaip ten Sibire, ar gerai buvo?

—    Labai gerai, — atsakiau, — jau greit už bausmę į Lietuvą veš.

Nepatiko jam tokie "mandrūs" mūsų atsakymai, toliau krėtė tylėdamas. Ir gerai darė, nes daugiau kalbėdamas būtų susilaukęs iš mūsų dar "mandresnių" replikų. Pikta buvo už tokį žiaurų krėtimą. Tas mano apsiaustas daug kratų buvo praleidęs, ir niekas nebuvo taip jo išdarkęs, kaip tas. Papasakojau kitoms, kaip Lukiškių kalėjime toji "Ženščina" rusė rado tokį duoninį rožantėlį ir nusviedė mums ant narų:

—    Vazmite svoj Jėzus. (Imkite savo Jėzų).

Ji neniekino tokių daiktų, ji gal netikinti buvo, ir tikrai ne katalikė, bet ji pagerbė religijos simbolį, pašventintą mūsų kančiomis. O tas — tikriausiai katalikas, bažnyčioje krikštytas, taip niekingai elgėsi.

*

Kai iš Saugumo atvykome, vėl į kalėjimą patekome į labai nešvarią kamerą. Paprastai kartą savaitėje gaudavome kibirą su vandeniu ir skuduru apsišvarinti kamerą. Mes visos keturios kibome į darbą, nuplovėme, nušveitėme kaip galėdamos visus baldus ir grindis. Kamera net šviesesnė pasidarė. Vos viena, kita diena praėjo, mus išvedė į kitą kamerą, vėl nešvarią. Ir vėl šveitėme visus pašalius, dirbome, kaip pasamdytos, vėl apsišvarinome ir jau patenkintos sėdime. Bet ir vėl neilgai. Po kelių dienų ir vėl veda mus kitur, vėl į nešvarią kamerą. Šį kartą ne tik visi pašaliai buvo murzini, bet ir oras dvokė kažkokiu biauriu tabaku, kad net bloga darėsi; matyt, vyrų būta, jie ir dyki būdami tingi apsišvarinti. Mūsų valdžia, pamatę, kad mes norime švariau gyventi, panoro mus išnaudoti kalėjimo apšva-rinimui. Taip ir valėme kamerą po kameros. Labai nepykome, nes darbas trumpina nuobodžias valandas, o pajudėjimas eina į sveikatą.    ^

Balandžio mėnesį atėmė iš mūsų po antrą antklodę, mat, jau skaitosi vasaros metas, šilta. Bet pajūryje, kaip ir visada ir visur, pavasaris būna ilgai šaltas, o rudo ilgas ir šiltas. Nuo jūros pūtė šalti vėjai. Kamerų nebekūreno, ir mums buvo šalta miegoti. Užsikloti apsiaustą ar kokį kitą rūbą buvo draudžiama. Nebetverdamos šalčiu, paprašėme "korpusinį" prižiūrėtoją, t.y. vyresnį, kad leistų mums virš antklodės užsikloti apsiaustus ar vatines. Tas griežtai uždraudė, grasino karceriu. Po viena antklode ir dar išdėvėta, ne vilnone, mes styrome nuo šalčio. Vėl šaukėmės tą korpusinį, prašėme, kad leistų užsikloti rūbais, bet jis visvien neleido. Lietuvis, mat, buvo, tai ir bailys, rusų prigrasintas dėl savo "kailio" dreba. Rusai panašiais atvejais būna sukalbamesni, nes jie yra viešpačiai, ištikimi ir patikimi, mažiau kontroliuojami.

Sugalvojome apgaulę: apsiaustus ir vatines užsiklojome po antklode; kai nematė, — nieko ir nebesakė.

Rytojaus dieną per patikrinimą prašėme viršininką rusą, kad leistų užsikloti apsiaustais. Tas be jokių ceremonijų pasakė: "Klokitės". Tada jau nebereikėjo kloti po antklode.

Taip tame Klaipėdos kalėjime kartu su "saugume" išbūtu laiku praėjo apie pusę metų.

Vėl Lukiškių kalėjime

Gegužės mėnesį abi iškvietė "s vieščiami". Neabejojome, kad kartu su mumis važiavo ir tie du vyrai iš mūsų bylos. Atvežė į Lukiškių kalėjimą. Netrukus buvome iššauktos į teismą, kitaip sakant, į "teismo komediją", kaip liudininkės. Paliudijome, kad kaltinamasis priklausė pogrindžio grupei, o daugiau nieko nesakėme. Niekas daugiau iš mūsų ir nereikalavo. Ir jokios reikšmės tas mūsų liudijimas neturėjo. Iš anksto žinojome, kad, norėdami pasirodyti teisingi, duos ir jam tą pačią bausmę, kaip ir mums. Siek tiek jam sunkino reikalą beveik penkių metų slapstymasis, kai mus areštavo. Bet jis pasiteisino tuo, kad nežinojęs esąs ieškomas, nes buvo anksčiau pakeitęs gyvenamąją vietą. Už bėgimą nuo "pelnytos bausmės" paprastai duodavo 3 metus kalėjimo. Šį kartą užteko 10 metų be to priedo.

Iš viso tai buvo "Viel Lärm um Nichts" (daug triukšmo dėl nieko). Mums buvo gaila to viso vargo dėl niekų, nors labai nesigailėjome, nes kalėjime, be darbo sėdint, žmogus taip nesiamortizuoji, kaip stovyklose prie sunkių darbų. Per tą Lietuvoje išbūtą laiką mes atsigavome, sustiprėjome, galėjome toliau kęsti naujus nualinimus, vėl išvežti.

*

Tuojau po teismo Marytę buvo iškvietęs kažkoks advokatas; mat, jos vyras dėjo pastangas iškelti bylos peržiūrėjimą. Daug kas ta nauja galimybe pasinaudojo, ypač vėliau. Tačiau jai nebuvo lemta nieko laimėti, teko vėl grįžti į Sibirą.

Po teismo vėl mus atvežė į Lukiškių kalėjimą, kur išbuvome iki pat vėlyvo rudens.

Lukiškių kalėjime daug kas buvo pasikeitę. Pirmiausia — mažiau bebuvo kalinių. Nedidelėse kamerose, kurios buvo vadinamos vienutėmis, besėdėjome po 3-4 moteris, kai kada — dar mažiau. Vietoje narų buvo dviaukštės geležinės lovos, spyruokliniais dugnais, nebebuvo taip kieta miegoti, kaip ant lentinių narų. Tų lovų buvo kiekvienoje kameroje po dvi, t.y. keturios vietos. Daugiau į kamerą nebegalima patalpinti. Maistas ir režimas buvo tas pats.

Džiaugėmės, kad davė skaityti knygų. Daugiausia imdavome senųjų — carinių rusų rašytojų veikalus. Daug jų perskaičiau ir supratau, kokia vertinga buvo rusų priešrevoliucinė literatūra. Ką jie turi dabar? Kur jie padėjo visą savo inteligentijos ainiją? Siaubinga buvo pagalvoti, kokius milžiniškus kultūros lobius pražudė toji revoliucija, ir dabar visą laiką žudo. Jei tik kas nors ten pasirodo su laisvesne, teisingesne mintimi, tuojau uždaromas, jei ne į kalėjimą, tai į psichiatrinę ligoninę.

*

Ilgokai su mumis kameroje išbuvo viena neseniai nuteista partizanė. Ji buvo maždaug prieš metus paimta iš "bunkerio" miške kartu su kitais partizanais. Jų tarpe buvęs ir kapitonas Jonas Žemaitis.

Vyrai nuteisti mirties bausme, o toji moteris nuteista 10-čiai metų į Sibiro konclagerius. Ji per tardymus ir teisme sakius, kad išėjus į mišką iš meilės vienam partizanų, užtat gavo mažesnę bausmę. Girtam ir įsimylėjusiam komunistinis kodeksas būna atlaidesnis. Vargas tam, kuris tokių "kozirių" neturi. Tiem vyram, kaip vėliau sužinojau, tą patį — 1954-tų metų rudenį, lapkričio mėn. 23 d. įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Taip žuvo kpt. Jonas Žemaitis, Vitas Palubeckis ir kt.

Pažymėtina, kad kpt. J. Žemaitis per tardymus ir teisme kietai laikėsi, nesitaikstė, jokių malonių neprašė ir nesitikėjo. Teisme liudininkus-čekistus vadino provokatoriais ir viską kalbėjo nesivaržydamas. Kiti mėginę teisintis, bet, žinoma, tas nieko negelbėjo.

Įdomių įvykių toji moteris papasakojo iš partizanų gyvenimo ir kovų. Pasakojo, kad jų "bunkerį"-slėptuvę suradę čekistai pro angą įleidę nuodingų dujų. Apsinuodijusius, be sąmonės kabliais išvilkę iš slėptuvės ir atgaivinę, kad turėtų ką tardyti ir sušaudyti. Jei ne tas apnuodijimas, buvęs visų susitarimas nusižudyti, gyviem nepasiduoti.

Dabar jau mažai partizanų bebuvo likę, beveik visai išnaikinti. Likusieji nebekovojo, tik slapstėsi. Užklupti beveliją geriau žūti, negu pasiduoti, nes vistiek — mirties bausmė.

Taigi gavome žinių, kad partizaninis karas Lietuvoje baigiasi. Praėjęs II pas. karas ir dešimtis metų kovų prieš beatodairiškai žiaurų okupantą sunaikino mūsų tautą fiziškai ir moraliai. Su frontu rusams grįžtant, daug mūsų tautiečių pasitraukė į liepsnojančius Vakarus. Nežinojome, koks jų likimas. Didelė tautos dalis atsidūrė Sibire, daug žuvo ir dar žūsta savam krašte. Likusieji buvo sušaudytom sielom, nebe žmonės, o tikri vergai, pilni baimės ir netikrumo, užguiti dėl duonos kąsnio, daugelis netekę savo artimųjų, visi atsidūrę didžiausiame skurde dėl krašto sunaikinimo ir naujos tvarkos absurdiškumo.

Privatūs ūkiai jau visur buvo panaikinti, žemė sukolchozinta, t.y. paimta valstybės žinion, sudaryti didžiuliai dvarai, po kelis tūkstančius hektarų. Žemdirbiai paversti baudžiauninkais. Jiems paliktos gyvenvietės su 60 arų žemės. Tai tiek žemės, kad "geras šuva atgulęs uodega užklotų", kaip pasakyta Poškos "Mužike".

Taigi čia kalėjime daug ko sužinojome apie Lietuvą, bet jos beveik nematėme, nes per langą žiūrėti buvo uždrausta. Vežė daugiausia "juodomis varnomis" arba traukiniais, kur taip pat nieko negalima pamatyti.

Labai norėjome sužinoti apie tuos mūsų du bendrabylininkus, bet jų niekur nematėme, negirdėjome; nė į skardžią kalėjimo sieną niekas Morze nepabeldė, nieko nežinojome, ar jie čia yra, ar jau ne. Su tuo 25-niu taip ir neteko pasikalbėti daugiau, tik tame "saugumo" koridoriuje Klaipėdoje. O būtų buvę įdomu pasikalbėti, jis daug žinojo, jo supratimas buvo aukštesnis už mūsų trijų, užtat bausmės laikas daug ilgesnis. Prisimenu, tardytojas sakė:

— Da, on interesnuij čelovek"... Taip, jis įdomus žmogus. Su juo galima per naktį kalbėti ir nenusibosta.

Matyt, jie ir kalbėjo su juo per naktis. Vėliau sužinojau, kad jis su jais buvęs atviras ir tiesus. Jis pasakęs tardytojui, kad kalbėsiąs atvirai be jokių užkulisių, be slapstymosi, nes jam duota 25 metai, jis vistiek jų nepajėgsiąs išbūti, jam nesą vilties grįžti į laisvę, nesą ir reikalo ko nors tikėtis ar ko nors bijoti. Tačiau jis manąs, kad tardytojas esąs džentelmenas, ir jam už atvirumą nedarysiąs nemalonumų. Ir taip iškalbėjęs, argumentuodamas visas jų sistemos netobulybes ir neteisybes mūsų atžvilgiu, taip pat ir apie mūsų išpūstą bylą, dėl kurios mus be reikalo tiek kamuoja.

Tardytojui, žinoma, buvo įdomu išgirsti tai, ko jis nebuvo pratęs girdėti, nes daugumas kalinių nebūdavo atviri, stengdavosi apsimesti nesuprantančiais, nežinančiais, negalvojančiais, apsirikusiais, suklaidintais, priverstais ką prieš valdžią veikti, ir panašiai. Užtat jiems buvo įdomu turėti "kitokio plauko žvėrelį". Prie Stalino, žinoma, ir jis negalėjo būti toks atviras, būtų nukentėjęs.

Kartą čia, Lukiškių kalėjime, mus vedė į pirtį. Prižiūrėtojas buvo rusas. Prie pirties reikėjo šiek tiek palaukti. Prižiūrėtojas, pasižiūrėjęs į mus, ėmė prikaišioti mums, kad mes blogai pasielgusios, užtat dabar turinčios kentėti, girdi, mes pardavusios gyvenimą už kapeiką. "Prodali žiznj za kapeikų" — reiškia, beprasmiškai sunaikinome savo gyvenimą. Tada viena iš mūsų atsakė:

— Takaja žiznj i kapeiki nedastojna. (Toks gyvenimas nė kapeikos nevertas).

Prižiūrėtojas nepatenkintas nutilo. Kai sugrįžome į kamerą, kita ėmė prikaišioti tai, kuri atsakė prižiūrėtojui, kad nereikėję taip sakyti, kad reikėję jau pasimokyti. Bet toji nenusileido, sakėsi neturinti ko mokytis, tegul jie iš mūsų pasimoko, kaip savo kraštą mylėti. Galima esą kalėjime būti laisvu ir laisvėje vergauti.

Ilgai bebūnant Lukiškių kalėjime, užėjo ir man noras gauti kokį nors pasimatymą. Visos mano kameros draugės buvo pasimatymus gavusios. Bet aš neturėjau jokių artimų giminių. Tada mėginau prašyti pasimatymo su kaimynu, kuris buvo mano įgaliotinis, jam buvo atiduotas mano menkas turtas — baldai ir rūbai, mat, buvau nuteista "be turto konfiskacijos". Kaip vėliau sužinojau, buvę atvykę pasiuntiniai to mano turto apžiūrėti, bet, žinoma, pamatę, kad iš tokio turto "daugiau bėdos, negu naudos", nenorėdami vargo, nuteisė be konfiskacijos. Po pustrečių metų tą "turtą” atidavė įgaliotiniui. Baldus — sofą, lovą, stalą ir indų spintelę buvo nusivežę į rajoną — Vilkaviškį — ir gerai apdėvėję.

Pasimatymą gavau. Tą žmogų iškvietė iš provincijos. Kalbėjomės per dvi vielų tvoras, tarp kurių buvo gerokas tarpas. Prižiūrėtojai stovėjo iš abiejų pusių ir sekė mus. Tokiu atveju ir kalbėti beveik nėra ko, tik graudu darosi abiem pusėm, kalba nesiriša. Bet vis dėlto buvau patenkinta pasimatymu.

Kaip ir visuose kalėjimuose bei paskirstymo punktuose, kasdien kaliniai eina pusvalandžiui pasivaikščioti — rusiškai vadinama "pragulka". Mes pragulkomis vadindavome ir tuos cementinėm aukštom sienom nedidelius, be stogo aptvarus, kuriuose vaikščiodavome.

Kartą, pavasario metu, vaikščiojome vienoje "pragulkoje". Vėjas įnešė per viršų kiaulpienės pūkelį su sėkla. Visos puolėme kaip ant dyvo, pūtėme tą pūkelį, vaikėmės. Viena iš mūsų panoro pagvildenti problemą, kodėl ta sėkla turi tą pūkelį. Mūsų tarpe buvo viena naivi kaimo mergaitė, ji nustebo dėl tokio klausimo ir atsakė:

— Kas čia per dyvos? Kaipgi jinai bus be pūkelio?...

Pasitvirtino kadaise girdėti pamokslininko žodžiai: "Juo didėsnis profanas, juo lengviau jis sprendžia visokias gyvenimo problemas". Ar ne tiesa?

Vėl iškeliaujam

Lapkričio mėn. vėl mus iššaukė "s vieščiami". "Juoda varna" nuvežė prie traukinio, ir vėl atsidūrėme vagone už geležinių pinučių. Vėl važiavome į Sibirą, tik ne per Sverdlovską, bet per Čeliabinską, Ufą, Omską.

Abi su Maryte buvome patenkintos, kad mūsų neišskyrė. Dienos neprailgdavo, nes abi turėjome daug ko pasipasakoti.

Tarp kitko Marytė papasakojo nuotykį su viena kaline, kuri važiavusi kartu su ja, kai ją vežė į Lietuvą. Toji kalinė buvusi nėščia ir jai atėjęs laikas, pradėjusi sirgti. Arti nebuvę jokios stoties, jokios gyvenvietės. Traukinyje nebuvę jokio gydytojo. Akušerės pareigoms ėmęsis ruoštis vienas iš lydėjusių kareivių. Įsakęs virtuvėje pašildyti vandens, sudraskęs seną paklodę vystyklams ir laukęs. Belaukdamas papasakojęs, kad jam jau kartą tekę tokios pareigos eiti, ir jis neblogai atlikęs. Kitą kartą žadėjęs būti gudresnis, kad moterys "nebeapstatytų", mat, konvojus turi teisę nepriimti į traukinį nėščios kalinės, jeigu virš šešių mėnesių nėštumo. Šitoji moteris sakiusi esanti tik šešių mėnesių, jis ir patikėjęs. Ir štai, pasirodo, ji apgavo.

Tačiau nebetekę kareiviui tos nelemtos pareigos, nes privažiavę kažkokį miestelį, stotyje atidavę greitajai pagalbai nuvežti į ligoninę.

*

Išdilo iš atminties pravažiuotų miestų vaizdai. Gerai prisimenu tik Ufą, Baškirijos sostinę, kur išbuvome paskirstymo punkte kelias dienas. Žiūrėdavom pro langą į apylinkę. Namai buvo balti. Ant kalno buvo matyti kažkokie aukšti pastatai.

Žmonių paskirstymo punkte buvo mažai, ir traukiniuose nebuvo kamšaties. Matyt, kriminalinių antplūdis jau buvo praėjęs, per metus visi "nuolatiniai" kalėjimų gyventojai suspėjo sugrįžti iš laisvės ir vėl įsikurti stovyklose po palaimingos amnestijos. O kurie liko laisvėje, tie gal jau visai nebeateis.

Nebeprisimenu, kurioje vietoje teko sutikti vieną lietuvę tremtinę, važiuojančią į kitą vietą. Ji sakėsi jau seniai čia Sibire, daug apkeliavusi, daug pergyvenusi, daug mačiusi. Tarp kitko ji pasakojo kurį laiką gyvenusi Chabarovsko link važiuojant, neprisimenu vietovės, nors ir sakė. Pagaliau ne tiek svarbu. Kartą jie keliese ėję per didelį balų rajoną ištiestų karčių lieptais. Buvęs pavasaris, balų ledai aižėję. Lieptų kartys linguodamos išjudinusios apačioje balų vandenį ir ledus. Iš po jų iškilusi žmogaus kaukolė, toliau pamatę ir daugiau. Nustebę klausę vietinių, kas čia per reiškinys, iš kur tos kaukolės. Vietiniai sakę, kad karo metu čia buvę atvežti lenkų vienuoliai ir sukimšti į eketes. Čia tų kaukolių esą daug... Žinoma, nėra galimybės patikrinti, ar viskas tiesa, bet faktas, kad tose balose buvo kažkokių nelaimingųjų kapinynas.

Ta pati moteris pasakojo, kad jos vyrui, taip pat tremtiniui, tekę keliauti per mišką, žinoma, ne vienam. Jie užėję miške daugybę mažų būdelių, padarytų iš jaunų medžių kamienų, tokių, kuriuos galima rankom nulaužti. Matyt, statytojai neturėjo savo statybai jokio įrankio. Viduje buvę iš pušų šakų padaryti guoliai. Mėtęsi guminiai batų padai, viršų oda buvusi nuplėšta, greičiausiai iš bado suvalgyta. Bevaikščiodami aplink tas trobeles, priėję didelį slėnį ir jame pamatę sukrečiantį vaizdą: slėnis buvęs nuklotas žmonių kaukolėmis ir kitokių kaulų likučiais. Matyt, miško žvėrys buvo apgraužę kitus kaulus, tik kaukolės liko sveikos. Klausę sutiktus gyventojus, kas tam slėnyje atsitikę su tais žmonėmis, kas ir iš kur jie buvę. Žmonės sakę, kad čia buvę atvežti iš Kinijos Čan-Kai-ši kariuomenės kariai, patekę į komunistų nelaisvę. Čia jie kiek palaikyti ir vėliau buvę sušaudyti. Esą apie aštuoni tūkstančiai jų čia žuvę.

Ir kiek ten Sibire visokių kapinynų, kas ten galėtų suskaičiuoti?!

*

Keletą dienų prabuvome Omsko paskirstymo punkte. Dienos praėjo ramiai, be jokių nuotykių. Paprastai "peresilkose" nuveda į pirtį, nuvedė ir čia. Omsko pirtis dar žinoma iš pirmosios mūsų kelionės. Dabar jau visur buvo daug laisviau, nes kalinių važiavo mažai. Didesnis judėjimas įvyko iš Karagandos po didžiulio kalinių sukilimo, apie tai vėliau. Dabar dar šiek tiek apie paskirstymo punktą. Mažai įspūdžių beužsiliko, nes nieko ypatingo ten neteko matyti. Nedaug buvome moterų, neaišku, buvo, ar ten visos buvo politinės; atrodo, kad buvo ir kitokių, bet visos buvo ramios, jokių incidentų nepasitaikė.

Vieną dieną į mūsų kamerą atėjo dvi moterys su vaikais. Abi turėjo po berniuką maždaug 5 m. amžiaus. Vienas vaikas tuojau ėmė bėgioti po aslą, žaisti. Antroji savo berniuką pasisodino ant kelių ir graudžiai verkė. Jos abi važiavo iš stovyklos į trėmimą, atbuvusios savo bausmę. Vaikai greičiausiai buvo stovykloje užgyventi. Kol motinos atliko bausmę, jie buvo vaikų namuose. Dabar, atleistos iš kalinių stovyklos, vykdomos į "laisvą trėmimą", jos pasiėmė vaikus ir augins pačios. Motinai verkiant, mačiau, kad ir kitos šluostėsi akis. Po kiek laiko motina pastatė berniuką prie narų. Tas įsikibo į lentą ir ėmė keistai šokinėti. Supratau, ko verkė motina ir kitos moterys aplink ją: berniukas buvo visiškai aklas. Nežinia, kokios paslaptys gaubė to vargšo vaikelio nelaimę, bet mums visoms buvo sunku matyti jo nelaimingą dalią, dargi tokiose sąlygose. Visos ilgai tylėjome prislėgtomis, tarsi akmeniu, širdimis. Abiejų buvo gaila: ir vaiko, ir motinos. Nė viena nedrįso klausti motiną apie berniuką, kad nedidintų širdgėlos vargšei motinai.

*

Artėjant prie Taišeto, man buvo įsakymas pasiruošti su daiktais, o Marytei įsakymo nebuvo. Mums jau reikėjo skirtis, matyt, abi grąžins į senąjį rajoną, iš kurio prieš metus su viršum buvome išvažiavusios. Reiškia, — Marytė turės vėl vykti į Magadaną.

Turėjau apsiausto apykaklėje užsiūtą dar iš stovyklos dešimtrublę, kažkaip laimingai užsilikusią nuo visų kratų. Jei būtų per kratą radę, tai būtų paėmę pinigus į kalėjimo kasą, išdavę kvitą. Su juo atvykus į stovyklą, per viršininką galėčiau reikalauti, kad pinigai būtų atsiųsti. Tokiais atvejais procedūra tęsiasi po kelis mėnesius, kartais metus ir daugiau, kol vėl gauni kitą kvitą iš stovyklos kasos, kai pinigai jau būna atsiųsti. Su šiuo kvitu jau galima pirkti, jeigu yra krautuvė arba laikinai ją atveža.

Atidaviau tą dešimtrublę Marytei, nes aš greit būsiu "namie", o jai dar ilga kelionė prieš akis į tolimą poliarinę sritį.

Sunku buvo skirtis su tąja Maryte, nes ji man buvo kaip sesuo, o visi jos namiškiai mano geradariai, kurie neužmiršo manęs nelaimėje, neturėdami jokios pareigos manimi rūpintis, vien tik iš pasigailėjimo dėl mano našlaitės dalios. Tikras draugas, kuris nelaimėje draugas. Ir taip man reikėjo skirtis su ja, prabuvus kartu visus metus kalėjime ir kelionėje. Abiem dar prieš akis po ketvertą su viršum metų vargo po stovyklas, paskui gal "volnaja paselenije", — laisvas trėmimas, kol nusikapstysime. Nežinia, ar beteks pasimatyti, ar beteks susitikti. Susirašinėjimo tarp stovyklų nėra. Tik per josios namiškius gal pasiseks palaikyti ryšį, jeigu bus galima gauti laiškų. Tokia nežinia dar labiau sunkino mūsų išsiskyrimą. Ką gi padaryti?

*

Nuo geležinkelio stoties mus gabeno "juoda varna". Nustebau, įvesta į jos vidurinę didžiausią kamerą, kai pamačiau mūsų 25-nį.

Važiuoti reikėjo apie 3 klm., tai gerokai sušnekome. Džiaugėmės, kad gali tekti "peresilkoje" kartu pabūti, galėsime nors laiškais per tvorą pasikalbėti. Gaila, kad to naujai nuteistojo nevežė kartu su mumis, neteks sužinoti, kurioje dalyje "plačiosios tėvynės" jis savo vargelį vargsta.

Vėl Taišeto “peresilkoje”

Atvažiavome jau sutemus. Kol atlikome visas ceremonijas, visai sutemo. Gruodžio mėnuo — trumpos dienos. Tas pats vienas moterų barakas, kuriame buvau prieš metus. Vyrų zona didelė, daug barakų ir visi pagalbiniai pastatai: pirtis, ambulatorija, "kaptiorka" (saugojimo kamera) ir kt. Mūsų zonoje nieko daugiau, tik barakas — turėsime dažnai lankytis už tvoros, vyrų zonoje.

Sutiko mane naktinė "dnevalna", labai maloni moteris, nebeprisimenu, kaip mes išsiaiškinome, kad abi esame lietuvės. Tada iškart pasidarėme artimos, kaip seserys. Kadangi ji naktimis budėjo valgykloje, čia pat, moterų zonoje, tai sušildė vandens, surado kažkokią vonią ir mane išmaudė, išskalbė baltinius, žodžiu, apšvarino nuo storo sluoksnio kelionės dulkių. Buvau pervargusi, seniai ramiai bemiegojus, nes kelionėje, ypač tokioje ilgoje, nuovargio pakankamai ir stipriam žmogui, o kaliniai paprastai nėra stiprūs.

Šiek tiek apie tą mano naująją geradarę. Ii buvo tokia pat žemaitė, Adelė B. nuo Salantų, tiksliai negaliu nusakyti vietos. Nuteista 25-keriems metams, aišku, už girinius. Jos vyras ir mažas sūnelis likę namie. Atbuvus dar tik 3 metus, likę dar 22 metai. Kaip vėliau sužinojau, vyras jau buvo susiradęs kitą žmoną, nes laukti 25 metus, kol sugrįš žmona, ne tik laukiančiajam, bet ir kitiems atrodo absurdas. Po kelių mėnesių, dar man tebesant čia pat, jos vyras per viršininkus oficialiai paprašė išsiskyrimo. Ji turėjo duoti parašą, sutikimą skirtis, tačiau ji nedavė. Kaip vėliau sužinojau, vyras ir be jos sutikimo buvo išskirtas ir civiliniu aktu susituokė su ta antrąja. Netrukus Adelę iššaukė pas viršininką ir pranešė, kad ji po bylos peržiūrėjimo atleidžiama į laisvę, mat, jos bendrabylininkė buvo padavus skundą, prašė bylą peržiūrėti; pagal ją ir ši laimėjo išteisinimą. Didelė staigmena buvo ne tik jai, bet ir visoms mums, visos džiūgavome jos laime. Pažymėtina, kad kalinės, bent mūsų aplinkoje, nepavydėdavo viena kitai laisvės ar kokio kito palengvinimo. Mes visos džiaugdavomės, jei kuri eidavo į laisvę.

Tačiau Ada sugrįžus turėjo ir nusivylimą, nes šeimos sulipdyti nebepavyko: antroji žmona jau turėjo vaiką ir tvirtai laikėsi prie vyro. Ada pasiėmė savo berniuką ir išsikėlė kitur gyventi.

*

Nebedaug čia buvo moterų, gal kelios dešimtys. Buvo keliolika lenkių siuvėjų. Jos eidavo kasdien į vyrų zoną į siuvyklą siūti. Keletas buvo bekonvojinių. Tai buvo bebaigiančios bausmę, kurioms jau buvo patikėta, kad nepabėgs. Jos turėjo dokumentą, vadinamą "propuską", su juo galėjo laisvai vaikščioti. Maža nauda tebūdavo iš to "propusko", nes vistiek nebuvo galima eiti, kur pati nori, o tik ten, kur siunčia. O darbai joms būdavo sunkūs, keliai ilgesni į darbą ir reikalavimai didesni. Tik tiek geriau, kad kareivis su durtuvu nebeseka iš paskos. Man neteko iš viso nė matyti to "propusko". Ir nenorėjau jo niekada.

Mažai teatvykadvo naujų kalinių šiuo metu. O atvykusios čia būdavo ilgai, kol prisirinkdavo daugiau. Atvykdavo į čia ir einančios į laisvę, jos greit išvažiuodavo.

Didelė ir gera naujiena džiugino mus: galėjome kas mėnesį rašyti po laišką, o netrukus paskelbė, kad galime rašyti, kada tik norime. Laiko buvo nemažai, nes be "propusko" už zonos į darbą nevedė, užtat rašėme laiškus, kiek tik ištekome popieriaus ir vokų su ženklais. Kas turėjo pinigų prašydavo bekonvojinių nupirkti už zonos laiškams popieriaus ir ženklų.

Po atvykimo greit per siuvėjas gavau laiškelį iš bendrabylininko. Tarp kitko rašė gavęs darbą, verdąs kavą. Mums atnešdavo kavą prie tvoros ir per vamzdį supildavo į mūsų pusėje pastatytą kibirą. Jis rašė atnešąs tą kavą prie vamzdžio ir prašė ateiti prie tvoros pasikalbėti, nors ir nebuvo didesnių tarpelių aukštoje lentinėje tvoroje.

Kai atėjau, pamatėme, kad susikalbėti beveik neįmanoma per storų lentų tvorą. Be to, pavojinga, nes iš vyrų zonos stebi prižiūrėtojai, galima pakliūti į karcerį. Susikalbėjome laiškeliais, nes palei vamzdį tvoroje buvo tarpelių, kur laiškelis galėjo pralįsti. Taip ir perduodavome svarbesnes naujienas. Po dviejų savaičių gavau su laiškeliu dešimtrublę. Rašė gavęs algą 33 rublius už pusę mėnesio. Tai buvo šis tas, galima buvo prisidėti prie silpno maisto (sviesto klg. kainavo 27,5 rb.). Šį tą buvo galima nusipirkti už zonos per bekonvojinius. Norėjau grąžinti tuos pinigus, bet jis atsisakė priimti. Buvau parašiusi į senąją koloną, iš kurios mane išvežė, kad prisiųstų mano paliktus ten pinigus. Netrukus gavau juos — virš šimto rublių. Po Kalėdų gavau ir siuntinį, šį tą ir jam nusiunčiau per siuvėjas.

Per tą plyšelį prie kavos vamzdžio tvoroje pradėjo ir kiti kaišioti laiškelius, kai būdavo pilama kava rytais ir vakarais. Dieną nebuvo galima be reikalo prie tvoros vaikščioti. Lietuviškus laiškus pradėjo kaišioti kažkoks nežinomas atvykėlis, kuris pasirašydavo "Norilsko Jonas". Jis adresavo tuos laiškus lietuvėms be jokios pavardės. Nieko ypatingo neparašydavo, tik sakėsi buvęs Norilske, kur 1952 m. vyko stambus kalinių streikas. Buvome čia keturios lietuvės, bet nė viena nenorėjome rašyti nežinomam žmogui, o jis prisispyręs reikalavo kokio nors atsakymo. Jis kiekvena proga ateidavo ir kalbėdavo per tvorą, klausdavo lietuviškai, kodėl jam niekas nerašo. Pagaliau kartą priėjau prie tvoros ir pasakiau, kad jaunosios lietuvės išvažiavo, o senosios nemoka rašyti. Daugiau jis nebeateidavo prie tvoros.

Netrukus susipažinau su viena senesnio amžiaus ukrainiete Slava, kuri taip pat buvo atvežta iš Norilsko. Ji irgi pasakojo, kad Norilske streikavę daug tūkstančių kalinių. Nebėję į darbą, o tai buvo baisiausia viršininkams, užtat jie griebdavosi žiauriausių priemonių prieš streikuojančius, net šaudydavo. Teko girdėti, kad Vorkutoje buvęs kalinių streikas, kur jų žuvę apie 300. Viršininkai sustatę visus, kaip paprastai, po penkis ir reikalavę išeiti pirmyn iš penketuko tuos, kurie neis į darbą. Išėję visas penketukas, tuos nuvedę toliau ir sušaudę. Toliau — sekantis penketas, vėl visi išėję pirmyn, ir tuos sušaudę, toliau trečias ir t.t. ir taip sušaudę apie 300 žmonių. Matydami, kad reikės visus iššaudyti, tą kruviną procedūrą nutraukę. Kaip ten baigėsi, nebeteko sužinoti. Taip pat ir to Norilsko streiko smulkesnių žinių nerinkau. "Peresilkoje" iš ten atvykusių buvo ir daugiau. Vienus vežė į uždarą kalėjimą, į "zakritką", kitus vežė į kitus lagerius, nes reikėjo išskirstyti, nepaklusniuosius tarp tylesnių, kad nebegalėtų susiorganizuoti.

Kiek daugiau ir tikresnių žinių atvežė atvykėlės iš Karagandos apylinkės — Kingyro. Ten taip pat buvo didelis kalinių sukilimas, kaip tik tą pačią 1954-tų metų vasarą. Priežastys buvo tos pačios — valdžios buvo duota daug palengvinimų, bet viršininkai jų neskelbė ir nedavė, išnaudojo kalinius, kaip ir pirmiau. Kaliniai pajuto reikalą už tas lengvatas kovoti.

Kiek teko girdėti, Kingyre streikavo apie 12000 kalinių, susijungę kelios stovyklos — vyrų ir moterų. Kaliniai užėmę darbo zonas, jokių prižiūrėtojų neįsileidę į stovyklas. Kalvėse kalę ginklus — kardus, peilius. Užėmę maisto sandėlius, kad turėtų kuo maitintis. Taip be stovyklos valdžios išsilaikę 41 dieną. Viršininkai prašę taikos, vykusios derybos; viršininkai būdavę kalinių iškrečiami, ateinant į stovyklos zoną deryboms. Pagaliau atvykusi sunkiai ginkluota kariuomenė su tankais ir patrankomis. Tankai važiavę per zoną ir traiškę kalinius. Armotų vamzdžius prakišę pro barakų langus, leidę į barakus sviedinius. Žuvę keli šimtai kalinių ir streikas buvęs palaužtas. Streikui vadovavęs kažkoks rusas Kuznecovas, buvęs baltųjų karininkas. Tą vadą, streikui pasibaigus, kažkur išvežę, galimas dalykas, kad į uždarą kalėjimą. Kalinių gyvenimas buvęs pagerintas.

Streiko metu kelios gretimos stovyklos išdraskiusios užtvaras ir susijungusios. Vyrai ir moterys susimaišę, susidraugavę, vieni savo noru, kitos moterys iš prievartos, užtat po to sukilimo vėliau daug moterų išvažiavo į motinų kolonas. Ne viena pravažiavo ir pro mūsų paskirstymo punktą. Viena iš tokių buvo ukrainietė Irena — popo duktė. Ją radau atvykus į paskirstymo punktą. Tai buvo jauna, graži mergina, nuteista 25-riems metams. Retkarčiais pasikalbėdavome. Ji sakėsi geruoju susidraugavusi su savo tautiečiu, kuris taip pat 25-riems metams nuteistas. Susitarę, kai išeis į laisvę, apsivesti, nežiūrint kiek laiko dar tektų iškalėti. Užtat įpėdiniu jau pasirūpinę dabar. Jaunystė daro savo, net ir tokiose žiauriose sąlygose. Gaila būdavo, klausant jos pasakojimų — su kokiu pasitikėjimu ir svajingumu ji kalbėdavo apie tą savo sužadėtinį ir laukiamąjį įpėdinį. Tikrai būtų gera žmona ir motina šeimoje, o čia turi vargti viena, be globos, dargi pajuokiama ir apkalbama savo tautiečių, kurios negalėjo jai dovanoti už tai, kad popo duktė ir taip gėdingai pasielgė. Kiek teko sutikti ukrainiečių, daugumas laikėsi tvirtai visų krikščioniškų moralės principų, retai pasitaikė nukrypusių. Užtat jos buvo nepatenkintos ir šia būsima motina. Man jos buvo gaila. Ar verta dar sunkinti jos ir taip sunkią padėtį, kada reikalas nebepataisomas. Negalėjau jos smerkti, stengiausi kuo galėdama jai padėti, bent švelnesniu žodžiu ar patarnavimu, nors buvau griežtų pažiūrų į žmonių moralę.

Po kelių savaičių vieną rytą Irenai buvo įsakyta pasiruošti su daiktais, aišku, išvykimui į motinų koloną. Palydėjau, atsisveikinome, žadėjo, kaip nors duoti žinią apie save. Džiaugiaus, kad jai bus geriau, bus po priežiūra, gaus geresnį maistą ir nebematys tų rūgščių fizionomijų, kurių ne vieną čia matydavo — ten beveik visos tokios, kaip ji.

Vakare betemstant ji vėl parėjo. Buvo pervargusi, vos kojas vilko. Ne juokai tokiai ir dar su daiktais, tampytis per dieną, nešti iki stoties apie 3 klm. ir atgal. Neprisimenu, kas ten nutiko, ar traukinys neatėjo, ar konvojus nepriėmė, ji turėjo grįžti atgal, ¡ėjusi krito ant narų ir verkė. Nė viena nepasiūlė atnešti čiužinį, pakloti jai guolį, visos tarytum nematė, kad jai reikia pagalbos. "Gailestingosios samarijietės" pareigos teko man, nes ji pati nieko nebepajėgė iš nuovargio. Sutvarkiau jai guolį, paguldžiau, apraminau. Ir vėl slinko dienos, belaukiant, kada vėl ją pašauks.

Neprisimenu, kiek tų dienų praėjo, gal nemažiau trijų savaičių, ją vėl pašaukė išvažiavimui. Bet vakare ir vėl paršliaužė atgal verkdama. Buvo visai lygsvaros nebetekusi, barėsi, pyko, pati nežinodama, ant ko pykti.

Vėl slinko dienos, reikėjo būtinai išvažiuoti, bet vis nešaukė. Ji kasdien prašė prižiūrėtojų ir viršininkų, kad greičiau išvežtų, bet vis be pasekmių. Pagaliau ji paskelbė bado streiką, visiškai nebevalgė. Taip ji išsikovojo, kad išvežtų. Šį kartą jau nebegrįžo. Kaip visada, žadėjo duoti žinią apie save, bet jokia žinia neatėjo. Taip ir likau nesužinojus apie tolesnį jos gyvenimą.

Čia, Taišeto persiuntimo punkte, teko praleisti abi didžiąsias mūsų šventes: Kalėdas ir Velykas. Buvome keturios lietuvės. Pasiruošėme Kūčias lietuvišku papročiu. Nesvarbu, ką valgėme, svarbu, kad turėjome plotkelę, Dievo pyragą. Mūsų buvo mažai (rodos, keturios), užtat susėdome ant narų ir, niekieno nematomos, vakarieniavome. Lenkių buvo gal apie 20, jos vakarieniavo valgykloje, susėdusios aplink ilgą stalą. Komendante joms nedraudė. Teko girdėti, kad ir vyrų zonoje buvo Kūčios švenčiamos. Kalėdoms tautiečiai mūsų neužmiršo, per siuvėjas atsiuntė šiokių tokių maisto produktų, matyt, nupirkę už zonos.

Kūčių vakarienės metu viena iš mūsų pasiūlė, kad kuri iš mūsų nueitų ir pasveikintų su šventėmis vakarieniaujančias lenkaites. Kitos trys griežtai pasipriešino, girdi, lenkai tiek skriaudų mums padarę, tiek metų mūsų sostinę Vilnių laikė užgrobę, mūsų tautiečius persekiojo ir t.t. Tačiau pirmoji nenusileido: visais savo gražbylystės ištekliais stengėsi įtikinti, kad ne laikas dabar kerštauti už kažkada buvusias valstybinio masto sąskaitas, kada visus ištiko tas pats likimas, visi nešame tą pačią vergijos ir sunkios kalėjimo nelaisvės naštą. Visos dabar čia švenčiame tą pačią šventę, garbiname tą patį Dievą ir negalime turėti neapykantos toms, kurios asmeniškai nieku nėra mums nusikaltusios. Jeigu reikės, mes ir vėl kovosime už savo teises, bet dabar ne laikas ir ne vieta esą bet kokiai neapykantai, jeigu norime turėti ramybę, pažadėtą geros valios žmonėms.

Po tokio pamokslo nė viena nebeprotestavo. Kalbėjusioji pati buvo įgaliota ir, paėmus plotkelės gabalėlį, nuėjo pasveikinti lenkaites. Netrukus sugrįžo, nešdama jų linkėjimus ir iš jų gautos plotkelės gabalėlį. Jos taip pat turėjo plotkelių iš siuntinių, kaip ir mes.

Daugiau čia nebuvo švenčiančių Kalėdas. Tik po trylikos dienų pasigirdo ukrainiečių "Oi raduisia zemle"... jų Kalėdos 13 dienų vėliau, — pagal senąjį kalendorių.

Buvo čia neblogų menininkų, suruošdavo koncertus, vaidinimus. Muzikinę dalį mokydavo Perepilicina. Pavasarį ji išėjo į laisvę ir čia pat ištekėjo.

Vienas jaunas vyras gražiai dainuodavo; buvo ir kitas solistas, senesnio amžiaus; buvo ir gerų muzikantų.

*

Siuvėjų brigados — vyrų ir moterų — dirbo vyrų zonoje. Jie siūdavo viršininkams ir jų šeimoms rūbus. Medžiagą gaudavo iš klijentų. Už darbą šiek tiek mokėdavo.

Keletas bekonvojinių eidavo į darbus už zonos. Man teko dirbti čia pat prie aptarnavimo. Dažnai nebūdavo ko dirbti. Sėdėdavau ant narų ir dirbdavau rankdarbius, nes turėjau iš siuntinio siūlų, arba rašydavau laiškus ant paprasto sąsiuvinio lapų. Jokie rūpesčiai neslėgė. Tik nemiela buvo galvoti, kad taip bus neilgai. Išveš vėl į kokią koloną, ir vėl reikės dirbti virš jėgų, o gal ir pabadauti. Čia maistas buvo pakenčiamas: sriubos, ko šės ir duonos gaudavom iki sočiai. Darbų bei rūpesčių — mažai.

Kartą, prisimenu, laiškelyje draugams parašiau, kad neturiu daugiau jokių rūpesčių, tik vieną, būtent: kai išeisiu į laisvę, nueisiu į svečius, kad užsimiršus iš įpročio neaplaižyčiau šaukšto ir neįsidėčiau į kišenę...

*

Pavasarį kažkodėl čia atvežė keletą kriminalinių moterų. Jas visas vadino "bantikais", nes jos įsirišdavo į plaukus spalvotus arba baltus kaspinėlius, kurie jų amžiui jau netiko. Jos buvo labai neramios, lipdavo ant stogo, kad galėtų pasižvalgyti po vyrų zoną.

Kartą ėjome į pirtį, kuri buvo vyrų zonoje. Mums praeinant, paprastai prie kelių ir takų stoviniuodavo vyrai, norėdami pamatyti ir prakalbinti pažįstamas ir nepažįstamas. "Bantikams" čia buvo dėkinga "veikimo" dirva. Grįžusios iš pirties, pamatėme, kad pačios linksmiausios su kaspinėliais nebėra, o vietoje jos sukiojasi skarele galvą apsirišusi kažkokia nematyta stambi "moteris". Tai buvo vyras, o mūsiškė buvo pasilikus pas vyrus. Svečias tikėjosi čia pabūti per naktį ir pasilinksminti su likusiomis "bantikais". Tačiau tokios linksmybės ne visoms buvo pageidaujamos. Kažkas, matyt, įskundė ir sugadino visą "romantiką". Atėjo prižiūrėtojas ir svečią "išgarbino" atgal į vyrų zoną. O paskolintos "marčios" vyrų zonoje nepavykę surasti, ją parvedė tik rytojaus dieną.

Laiškelyje draugas tarp kitko parašė: .. Nedėkui už "marčią", nes visoki jos paieškojimai ir ji pati nedavė mums ramiai miegoti".

Vyrų zonoje buvo vadinamoji "sušilka" — džiovykla, kur nešdavome vakarais džiovinti vailokus. Vailokai šiame krašte žiemą yra būtini, ir ne bet kokie, o kietais padais, sunkiai peršlampami, be kaliošų dėvimi. Neturiu supratimo, kaip juos ten daro, kad jie būna kieti, nelankstūs, net iki pat viršaus. Ir vis dėlto jie peršlampa, po sniegą braidant, kiekvieną vakarą juos nešdavome džiovinti. Kiekvieno vailoko šone yra raištis. Vakare jie surišami poromis ir sudžiaunami ant ilgos stiprios lazdos. Tada imdavome dviese po vieną lazdos galą ant peties ir nešdavome. Rytą nueiname parsinešti. Ten, kiekvienos brigados atskirai sukabinti, kaitinami. Pagal brigadas ir atiduodami. Parnešus būna visokių skandalų, iki juos išskirsto: tai vienam trūksta vieno, kitam abiejų, kitam lieka ne savi — kas nors apmainė, kitam lieka pradegintas, dar kitam visai nelieka, žodžiu, kiekvieną rytą visokios nervacijos. Čia mažai buvo žmonių, mažai brigadų, mažiau ir visokių vargų. Kai kildavo "ablavos" dėl įvairių priežasčių, šaltesnės imdavo raminti: "Kas bus, kai pereisim į komunizmą ir visi 200 milijonų iš vieno katilo valgys ir vienodai pagal standartą gyvens?"

Visą laiką S. S-goje skelbiama, kad greitai pereisime iš socializmo į komunizmą. Stovyklininkės prie progos ne sykį sakydavo, kad mes jau perėjome į komunizmą, jau iš vieno katilo valgome. Ir visur tas politrukų ir spaudos skelbiamas išsvajotasis perėjimas į komunizmą, komunizmo statyba ir kitaip suformuluoti utopiniai pažadai "plačiose masėse", yra tik humoras. Kai politrukai ima skelbti, kad, perėjus į komunizmą, nebebūsią pinigų, visi visko gausią veltui pagal poreikius, tai žmonės tik šnabždasi: "Kaip jau ten gausi be pinigų, jeigu ir už pinigus negalima gauti ko reikia"...

Grįžtu prie tų vailokų. Kartą rytmetį grįžtame dviese vailokais nešinos iš vyrų zonos, žinoma, prižiūrėtojo lydimos. Netoli "vachtos" pastebėjau viršum lentų tvoros spygliuotose vielose įsivėlusias dvi dideles vatines pirštines. Parodžiau prižiūrėtojui ir sakau:

—    Ar ne jūsų ten pirštinės pakabintos, reikėjo į "sušilką" nešti?

—    Ne, ne mano, — atsakė juokdamasis prižiūrėtojas.

—    Maniau, kad jūs pakabinote džiovinti, — sakau.

Matyt, naktį koks herojus mėgino perlipti tvorą ir patekti į moterų zoną, bet buvo nubaidytas arba netesėjo narpliotis po spygliuotas vielas ir nuo pusiaukelės "kapituliavo". Ir gerai padarė, nes jo pasirodymas moterų zonoje būtų sukėlęs "ablavą", naktinė '"dnevalna" būtų prisišaukus sargų, ir viskas baigtųsi karceriu.

Kas kita ateiti prižiūrėtojui padedant. Tada pasisekimas garantuotas. Tik tas "liuksusas" ne visiems prieinamas — tik tokiems, kurie turi kuo papirkti ir prižiūrėtoją ir savo "dulcinėją". O tokių pasitaikydavo iš "pridurkų" tarpo.

*

Turint laiko, nesykį įsileisdavome į ginčus ir diskusijas įvairiomis temomis su visokių tautybių moterimis. Pasitaikydavo gerai išlavintų, galvojančių ir daug žinančių moterų, ypač senesnio amžiaus. Pasitaikydavo labai puikių charakterių, ypač senosios rusų aristokratijos atstovių. Iš jų galima buvo daug ko pasimokyti. Jos būdavo labai kantrios, taktiškos, sugebančios įvertinti geras ir blogas būdo ypatybes.

Kartą mūsų mergaitės pradėjo skųstis, kad nemokančios, nesugebančios kovoti už savo egzistenciją, esančios perdaug lėtos, nedrąsios, neryžtingos, visur pralaiminčios, net sau priklausančio davinio nesugebančios išreikalauti, kad jos pražūsiančios tarp kitų veržlesnių, gudresnių, kurios visokiais nachališkais būdais sugeba vesti kovą už savo egzistenciją.

Tada viena rusė pasakė:

— Nenorėkite būti tokiomis, pasilikite, kokios esate, nepražūsite. Mes džiaugiamės jumis, tie jūsų nesugebėjimai sudaro jūsų vertę.

*

Čia buvo įvairiausių žmonių, visokių tautybių, visokių tikybų, visokių pažiūrų, visokių charakterių. Daug būdavo netekusių lygsvaros, biaurių, priekabingų, kitus terorizuojančių moterų. Tačiau nemažai buvo tokių, kurioms reikėjo pavydėti dvasinės ištvermės, kantrybės, šaltumo visokiose aplinkybėse. Būdavo tokių, kurios jau daug metų prasikankinusios čia po stovyklas ir nepraradusios žmoniškumo ir kilnumo.

Niekada nepamiršiu vienos prancūzės, kuri, man išvykstant į Lietuvą, jau dešimtus metus baigė atbūti stovykloje. Tai buvo visokių dorybių pavyzdys. Kiekvienai ji mokėjo surasti gerą žodį, gerą patarimą, pamokymą. Ir ne tik žodžiu ji mokė, bet ir pavyzdžiu. Ji buvo, rodos, Rusijoje gimusi, tik tėvai atvykę iš Prancūzijos.

Nesykį tarp savų spręsdavome problemą, kaip žmogus gali išbūti tokiose sąlygose dešimt ar daugiau metų ir neprarasti savo sielos vertybių. Ar kalinių stovyklos gadina žmogų? Ir vis dėlto prieidavome išvados, kad stovyklos žmogaus negadina, o tik išryškina žmogaus charakterį. Geresnėse sąlygose žmogus užmaskuoja savo charakterį, nešioja kaukę, o čia siela pasirodo visoje savo nuogybėje, nes čia nėra sąlygų maskiruotei. Jeigu žmogus, sąlygoms pasikeitus, metasi į kraštutinumą, tai reiškia jis neturėjo tvirtos moralinės bazės.

Kita daugiau gvildenama problema būdavo apie pačią komunistinę sistemą. Juk teorijoje tas komunizmo pagrindas neatrodo toks baisus, tai kodėl praktikoje ši sistema vietoje žadėto rojaus sukūrė pragarą, kuriame ir patys kūrėjai kenčia.

Pagrindine klaida rasdavome tai, kad ši sistema atima žmogui norą dirbti. Žmonės dirba tik "po šautuvu" arba po kokiu kitu matomu ar nematomu botagu. Vergų, baudžiauninkų darbas yra neproduktingas, juo labiau, kai tas vergas yra dar taip numaitinamas, kad kojų nebepavelka. Dar daugiau kalti patys tos sistemos įgyvendintojai, nes, prižadėję laisvę, lygybę, brolybę visiems, niekam jų nedavė. Gali būti gražiausi, geriausi įstatymai, bet jie nebus veiksmingi, jei nebus vykdomi. Taip yra visur komunistų valdomuose kraštuose. Užtat sakydavome: jeigu komunizmas būtų pradėtas įgyvendinti kokioje Šveicarijoje ar Švedijoje, tai tikriausiai nebūtų išsigimęs į tokią despotišką tironiją. Galvojantys, kultūringi, sąžiningi žmonės kitaip, kitokiomis priemonėmis įgyvendintų tas teorijas. Kas netinka gyvenimui, neduoda naudos, — būtų keičiama pagal reikalą. Tuo tarpu Rusijos komunistai aklai laikosi "linijos", prievartauja žmogų, nesiskaitydami su jokiais pageidavimais ar reikalavimais, net ir su prigimties dėsniais.

Trošku buvo toje dėžėje, aptvertoje aukšta tvora ir dar apipainiotoj spygliuotomis vielomis. Tai buvo beveik uždaras kalėjimas. Išeidavom pasivaikščioti lentiniu taku aplink baraką, ir daugiau niekur. Kas kita toms, kurios ėjo į darbą, ypač už zonos, kurios turėjo "propuskus".

Pasiilgome net ir tų miškų — "sibirskos taigos", sulietuvinta rusiška terminologija tariant. Kitose kolonose aplinkui būdavo aukštų kalnų, apaugusių miškais. Vakarais tie kalnai apsitraukdavo kažkokia violetine migla, tarytum kokiu šydu ir sudarydavo gražų reginį. Rudenį, kai medžių lapai pakeičia spalvą, koks grožis matyti tų kalnų šlaituose. Pušys pasilikdavo žalios, kaip buvusios, beržai nusidažydavo geltonai, o drebulės — raudonai. Tos trys spalvos primindavo mums Lietuvos trispalvę vėliavą. Kas ko pasigenda, tas tą visur mato. Manau, kad ir prieš karą, kai mūsų tėvynė buvo laisva, nepriklausoma, taip pat būdavo rudenį geltoni beržai, raudonos drebulės, žalios pušys. Bet mes tada to nepastebėjome ir toms spalvoms nedavėme jokios reikšmės. Dabar gi mums viskas visur primena prarastą laisvę — tėvynės ir mūsų pačių. Dabar mes neturime teisės niekur parodyti savo vėliavos spalvų, — už lietuvišką vėliavą areštuoja, užtat mes išmokome grožėtis trispalviais kalnų šlaitais.

*

Visada mus guosdavo malda. Ir čia dažnai susirinkusios bendrai pasimelsdavome. Deja, nebeturėjome "klebono", t.y. vienuolės seselės Teresės, kuri mums "klebonaudavo" prieš išvažiuojant man į Lietuvą. Kiekvieną kartą ji naujai sukurdavo mišių maldas. Mėginau "klebonauti" jos pavyzdžiu, bet man taip nesisekė.

... Ir atleisk mums mūsų kaltes, kad ši auka Tau, Viešpatie, patiktų...

Tiek begalėjau prisiminti iš jos maldų. Kokia silpna pasidaro nualinto žmogaus atmintis!... O gal trūko dėmesio?

Dažnai prisimindavau tą seselę. Vieną vienintelį kartą mačiau ją verkiančią. Tai buvo tą dieną, kai atvažiavome į komandiruotę — į karvių tvartus. Stovėjome baisiame purvyne prie vartų su bagažais rankose, nes padėti į purvus nenorėjome. Stovėjome ilgai, labai išvargome, ir tada mačiau, kaip seselės veidu riedėjo ašaros. Daugiau ji man priminė pro tamsų debesį besišypsančią saulutę. Tiesa, dar buvo beverkianti, kai už jos peilį man grėsė karceris, bet mano gera nuotaika ją nuramino. Kur ji dabar, ar begyva, negalėjau sužinoti. Tik vėliau sužinojau, kad ji kaip tik šiais metais buvo paleista iš stovyklos kaip invalidė (dėl silpnos širdies) ir grįžo į Lietuvą.

Grįžus iš Lietuvos 1954-jų metų pabaigoj, niekur nebesutikau "manaškų". Taišeto persiuntimo punkte, kur prabuvau apie pusmetį, nė viena neužklydo, nebuvo jų nė kolonose, kuriose teko būti vėliau. Nekartą klausinėjau apie jas kitų kalinių. Vienos sakė, kad jos išvežtos į invalidų kolonas, kitos sakė, kad jas paleidę namo. Tokiose sąlygose sunku teisybę sužinoti, tačiau nebuvo abejonių, kad iš darbo kolonų jos buvo išrinktos ir išvežtos. Reikia manyti, kad ir tas nežmoniškas elgesys su jomis buvo nebepraktikuojamas. Iš invalidų kolonų 1955 metais daugelis išvyko namo; galimas dalykas, kad ir tų "manaškų" dalis buvo paleista dar prieš 1956 metų amnestiją.

*

Buvo balandžio mėnuo 1955 metų. Viena rusė, jauna mergina, baigė bausmę (10 metų) ir ruošėsi laisvei, žinoma, ne namo, o čia pat į Sibirą tremtinių teisėmis. Žodžiu, — iš kalėjimo — į tremtį. Kai ji nuėjo pas viršininką, jo pašaukta atlikti reikiamų formalumų, jai buvo pranešta, kad ji gali važiuoti namo arba kur tik nori kitur, ne į tremtį.

Kai ji parėjus pasakė visoms, mes šokinėjome iš džiaugsmo, o ji visai nesidžiaugė; nenorėjo tikėti, abejojo, gal koks apsirikimas, gal tuoj ir vėl atšauks, ką buvo pranešę. Tačiau niekas nieko neatšaukė, ji išvažiavo namo, pagal naują potvarkį. Netrukus ir kita, atbuvus bausmę, taip pat buvo išleista namo. Tai buvo mums visoms maloni staigmena. Iki šiol neteko girdėti tokios naujienos.

Vėliau sužinojome, kad daug buvo naujų potvarkių, liečiančių mūsų išsilaisvinimą, daug kalinių išvyko namo pagal tuos naujus potvarkius. Buvo atleista daug kalinių invalidų, mažamečiai, t.y. tokie, kurie buvo nuteisti nepilnamečiai. Kiti buvo atleidžiami pagal potvarkį "po dviem trečiosiom". Tai reiškia, atbuvę du trečdaliu savo bausmės, kaliniai už gerą elgesį ir pavyzdingą darbą viršininkų gali būti pristatyti teismui, kuris padaro perteisimą ir atleidžia nuo likusios bausmės, arba neatleidžia. Sis potvarkis galėjo daug kam pasitarnauti, bet viršininkai vengė to pristatinėjimo. Jeigu ir pristatydavo atleidimui prieš laiką (dosročno), tai daugiausia tokius, kuriems bebuvo likę vos vienas kitas mėnuo.

Čia būdama, tų potvarkių nežinojau. Ir visoms mums buvo didelė staigmena, kai ta ruselė išvyko namo, ne į trėmimą. Teko girdėti, kad mūsų buvusi kultorgė Lyda Ch. numirus iš džiaugsmo. Ji buvusi ligoninėje (turbūt ketvirtoje ligoninėje, nes visus kalinius iš šios apylinkės ten veždavo). Jos bausmės laikas baigėsi. Kaip paprastai, ir ji ruošusis į tremtį. Kai išgirdusi pranešimą, kad važiuosianti namo, ji čia pat parkritus ir nebepasisekę jos atgaivinti, nors pagalba tuojau pribuvus. Vėliau kažkas pasakojo, kad toji Lyda esanti gyva, kad kažkokia kita dėl to mirus. Žinoma, patikrinti nėra galimybės nei noro, nei reikalo. Duok, Dieve, kad ji būtų gyva. Tik, dažniausiai taip būna, kad blogas gandas pasitvirtina. Net ir priežodis buvo Lietuvoje: "Geras sapnas neįvyksta, bet blogas įvyksta". Būna betgi, kad ir iš numirusiųjų prisikelia. Teko girdėti iš vieno kalinio siaubingą įvykį. Vienoje byloje, kuri lietė daug žmonių, buvo įveltas ir vienas klebonas. Tačiau buvo žinių, kad tas klebonas miręs, užtat visi bylininkai kur tik galėdami visokias kaltes vertė tam klebonui. Ir įsivaizduokite, kokia buvo padėtis jų visų, kai tą kleboną jiems atvedė ir parodė gyvą.

Visur ir visada, ypač tardymuose, mirusieji pakeldavo tokias "nuodėmių" naštas, kokių gyvi nė sapne nebuvo sapnavę.

Nesykį tardomieji tokiu "atpirkimo ožiu" pasirinkdavo jau nuteistus ir išvežtus, manydami, kad jie jau kaip ir palaidoti. Kai juos parveždavo ir pristatydavo į "akistatą", tada visos "kortos" susimaišydavo visiems, reikėdavo "dalinti" iš naujo.

*

Velykos šį kartą praėjo nežymiai. Vertėtų pažymėti tik tai.

Kryželis, padarytas iš šukų dantelių. Vyrų kalinių dovana Taišeto “peresilkoje” 1955 m.

kad gavau gražų, su gėlėmis atviruką iš Karagandos. Jį atsiuntė neseniai iš šio persiuntimo punkto išvažiavęs vaikinas, mano bylininko draugas. Jis atbuvo kaliniu 10 metų ir išvyko į trėmimą, kaip paprastai, namo neleido. Tas potvarkis išleistas vėliau. O gal jau ir buvo, bet jo nelietė, juk ir tie potvarkiai būna su visokiomis išimtimis.

Minėtasis vaikinas pateko į anglių kasyklas Karagandoje. Sunkiai dirbo, daug pavojų kentė. Vėliau iš ten dažnai man rašydavo, daug padėjo man, paįvairindamas savo laiškais mano pilkas, nuobodžias kalinio dienas.

*

Gavau dovanų iš savo bylininko mažą kryželį, padarytą iš šukų dantelių. Jo paties darbas. Stebėjausi, kaip tokios didelės rankos galėjo padaryti tokį smulkų darbą.

Aš jam iš seno suplyšusio megztinio ir dar kažkokių megztų skudurų, viską suardžiusi, sumazgiau ir numezgiau "naują" megztinį ir kojines. Ranka ranką mazgoja.

*

Bet nebeilgai buvo lemta tai "rankai ranką mazgoti". Gegužės mėnesį gavau įsakymą pasiruošti "s veščiami". Geras būrelis susidarė pašauktųjų. Nugirdau, kad veš į vienuoliktąjį selchozą (tarybinis ūkis). Selchozai — tai panašūs į senovinius dvarus, tik savininkas ne privatus asmuo, bet valstybė, o buvusių baudžiauninkų vietą dabar, bent čia Sibire, užima kaliniai.

Išėjome pro vyrų zoną. Kurie nebuvo išėję į darbą, atėjo pažiūrėti, atsisveikinti. Mano draugas atsisveikindamas paliko mano delne 25 rublius, mat, už kavos virimą ir nešiojimą jam mokėjo po 66 rbl. mėnesiui. Mažai ką tebuvo galima už tuos pinigus nusipirkti, dabartiniais pinigais būtų 6,6 rbl., bet vis geriau, negu niekas, nors moralinė parama, nes jautiesi dirbąs ir gaunąs algą, kas primena padoraus darbininko padėtį.

Gaila buvo atsisveikinti su namiškiu žmogumi. Visi keturi, kurie buvome kartu byloje, jautėmės, kaip broliai ir seserys. Nerūgojome vienas ant kito, nekaltinome vienas kito, tik stengėmės kuo galėdami vienas kitam padėti.

Su Maryte kartu kalėjimuose pragyvenau ištisus metus. Kai ji nuvažiavo toliau, o aš atsidūriau čia, vėl gavau kitą mūsų "šeimos" narį, kuris apie pusmetį buvo arti, nors ir atskirtas tvora. Dabar ir jo netenku. Nežinia, ar beteks pasimatyti. Susirašinėjimas su stovyklininkais uždraustas, taigi ryšys gali visai nutrūkti.

Mus "pakrovė" į atvirą sunkvežimį su visais daiktais. Keturi kareiviai su durtuvais ant šautuvų sėdėjo po vieną kampuose. Jie rėkė, kai mėgindavome rankomis įsikibti į kraštą. O įsikibti reikėjo, nes mašina ritosi iš duobės į duobę, netaisomu keliu, kalnais pakalnėmis, per tiltus ir tiltelius. Žiauriai mus kratė ir mėtė. Atvažiavusios skaičiavome mėlynes ir guzus, įgytus kelionėje, nors toji kelionė nebuvo labai ilga.

11-tas selchozas

Naujosios stovyklos vaizdas, pavasario saulutei šviečiant, buvo neblogas. Juk daugiau, kaip pusantrų metų išbuvau uždaryta, dabar patekau į gamtą. Radau vieną kitą pažįstamą iš 21-mos kolonos. Radau lenkę žurnalistę pani Zosę, su kuria buvau kartu 46-je kolonoje. Vėliau girdėjau, kad ji mirusi kitoje kolonoje. Radau ir Morozovą, kiuri kartu buvo 30-je kolonoje, ir keletą kitų. Jos pasakojo, kad iš 21-mos kolonos visas išvežę. Daugelis stipresniųjų išvežtos į Potmą, netoli Maskvos, kur esančios didžiulės siuvyklos su dešimtimis tūkstančių kalinių, jose dirbančių. Į ten išvežta ir mano artima draugė mokytoja Eglė M. ir daug kitų mūsiškių.

Patekau į ukrainietės Gladko brigadą.

Stovyklos tvarka buvo ta pati. Kalinės visos buvo politinės. Daug buvo bekonvojinių. Buvo vyrų bekonvojinių ir laisvų tarnautojų. Nesidomėjau, kiek žemės jie čia turėjo, tik iš visko galima buvo spręsti, kad ūkis didelis.

Gladko brigada 11-to selchozo politinių kalinių konclageryje 1955 gegužės mėn. Buvo raunami kelmai miške. Kairėje kryžiuku pažymėta autorė. Tai buvo pirmoji jos nuotrauka Sibire.

Pirmą dieną išėjau į darbą kelmų rauti miške. Negalėjau atsidžiaugti gamta, žydinčiu, marguojančiu mišku. Medžiai jau turėjo mažus lapelius. O gėlių margumas! Ir vis tokios pat, kaip Lietuvoje. Ištisi plotai baltavo vienažiedžių neaukštų gėlių, rodos, lietuviškai palazdėmis vadinamos. Katpėdėlės, gegutės, burbulai ir kitokios gėlės — viena už kitą gražesnės.

Jauni berželiai, išversti su šaknimis ir išsprogusiais šviesiais žaliais lapeliais, dar nenuvytę, gulėjo ant žemės. Paėjus nuošaliau, įsilindau į tokį gulintį beržyną ir galvoju: "Jeigu kas norėtų matyti laimingą žmogų, tegu pasižiūri į mane". Klausiaus lakštučių giesmių, gegutės kukavimo ir kitų daugybės visokių paukščių čiulbesio, rodos, nieko daugiau nebereikia. Kartais mažai tereikia žmogui, kad būtų laimingas. Tai būna tada, kai žmogus yra daug kentėjęs. "Kas kartaus skausmo nepatyrė, tas ir tyros laimės nesupras"... teisingi poeto žodžiai. Tik iškankintas žmogus gali taip vaikiškai, nuoširdžiai džiaugtis tokiu, kad ir svetimo krašto, mažu tylios gamtos kampeliu, nors ir sunkiai dirbdamas ir kaip reikiant nepavalgęs. Normaliose sąlygose gyvendamas žmogus nesupranta ir neįvertina, net ir daug didesnius lobius turėdamas.

Rovėme kelmus. Iš pradžių apkapodavome šaknis. Mažesnius kelmus išraudavome, o didesnius apkapotus palikdavome — sakė, traktorius išraus. Neskubėjome dirbti, vaikščiojome kur norėjome, nebereikėjo dirbamo ploto apsitverti "zaprietkomis". Niekas nereikalavo normos, negrasino štrafna. Kareiviai nieko nesakė, kaip negyvi sėdėjo pakrūmėje. Kažkas panašu į laisvę. Nufotografavo kažkoks laisvasis visą mūsų brigadą.

O laisve, tavo ir šešėlis mums laimę neša, tik tas tave įvertina, kas neteko!

Kartais pagalvodavau, ką daryčiau, jeigu pasakytų, kad esu laisva, galiu eiti kur noriu. Turbūt galvos netekčiau. O gal ir nieko? Geriau negalvoti. Atrodo, niekada to nebus. O vis dėlto juk pusketvirtų metų beliko, šeši su puse atkalėta. Paskui tremtinio dalia, gal dar sunkesnė už dabartinę? O gal į Lietuvą galėsiu grįžti? Juk daug kas gali pasikeisti per pusketvirtų metų. Ar tos dvi rusės neišvažiavo namo? Bet jos buvo rusės. Jos savos... O mes pabaltiečiai, kovojanti "liaudies priešų" tauta. Negirdėti, kad kokia pabaltietė būtų išvažiavus namo, atbuvus bausmę. O gal tik mes negirdime?... O gal?... O gal?...

*

Laiškus čia buvo galima rašyti kiek nori. Rašiau į visas puses. Netrukus ir gauti pradėjau.

Pradėjome sodinti daržus. Darbas nebuvo lengvas. Sodinome daug kopūstų. Pirmą dieną gavau nešti vandenį jiems laistyti. Vanduo stovėjo statinėse dirvos pakrašty. Reikėjo pasisemti du kibirus ir, nešiojant po dirvą, išlaistyti ant pasodintų daigų. Vakare skaudėjo kojas ir rankas. Kitą dieną jau įpratau, mažiau beskaudėjo. Taip pamažu žmogus, kaip tas kariamas šuo, pripranti. Prisimena Lukiškių kalėjimo ligoninėje nugirstas kalinės dainos posmelis:

Priprato akys prie tamsos, širdis priprato prie skausmų.

Priprato rankos prie retežių, pripras ir kojos pamažu...

Daugiau pusantrų metų buvau sunkiai nedirbusi, tai suspėjau atprasti nuo sunkaus darbo. Dabar reikėjo pratintis iš naujo. Jaučiaus silpna, neturėjau jėgų tiems vandens kibirams iš statinių kelti. Ir tos statinės buvo aukštos, reikėjo aukštai kelti pilnus kibirus. Batai brezentiniai, sunkūs, per dideli, vos pavelkami.

Viskas ne pagal mano ūgį, ne pagal jėgas. O ir reikalavimai padidėjo. Brigadininkės lakstė aplink dirbančias rėkaudamos, ragindamos, bardamos... Vėl pasaka iš pradžios...

Taip per vieną mėnesį jau pasijutau vėl virstanti griaučiais, įmautais į pageltusią odą. Nebedžiugino nei graži gamta, nei tyras oras, nuovargis nugalėjo.

Birželio mėnesį vieną dieną sušaukė visas ir perskaitė išvažiuojančių sąrašą. Patekau ir aš. Buvome gana didelis pulkas — virš 100 moterų. Visos beveik ne pirmos kategorijos, senesnės, silpnesnės, menkesnės... Kas gi atiduos kitai kolonai gerus darbininkus? Visada "čičikovai" gauna blagiausius. Dvidešimtpenkinių mažai tebuvo, daugiausia dešimtinės, kurios jau buvo arti pabaigos.

"Pakrovė" mus su daiktais į kelis atvirus sunkvežimius ir išvažiavom duobėtais, kalnuotais keliais.

Nustebome, kad jau važiuojame, o prie mūsų nesėdi nė vienas kareivis, niekas nerėkia, kad įsikimbame į kraštą. Ką tai galėtų reikšti? Tik kažkoks viršininkas ir prižiūrėtojas važiavo kartu, bet ir tie sėdėjo kabinoje. Po kelių valandų kelionės, jau buvo gerokai po pietų, sustojome prie didelės upės. Čia turėjome ilgai laukti eilėje prie kelto. Mums leido išlipti iš sunkvežimių ir pasivaikščioti be jokios priežiūros.

Vienoje kelio pusėje buvo upė, o kitoje miškas. Prižiūrėtojas pasakė, kad galime ir po mišką pasivaikščioti, tik neiti toli, nes galinčios paklysti. Ir jokie konvojai iš paskos neseka. Ką tai galėtų reikšti, nejaugi mus į laisvę veža?

Bėgiojome po mišką džiūgaudamos. Ypač man tai buvo didelė staigmena. Pirmą kartą po tiek metų vaikštau laisvai miške! Viltingos svajonės plaukė viena po kitos sąmonėje. O miškas pačiame gražume, — pilnas žydinčių gėlių ir paukštelių giesmių.

Ilgai laukėme kelto. Sužinojome, kad toji upė vadinasi Birusa, įteka į Janisiejų. Tilto arti nebuvo, tik tuo keltu buvo palaikomas susisiekimas per upę.

13 selchozas

Pagaliau mus perkėlė per upę kartu su visais sunkvežimiais ir, dar kiek pavažiavus, pavakare atvykome į koloną, kuri vadinosi 13-tas selchobas. Ir vėl į ūkį.

Rastieji čia kaliniai buvo kriminaliniai. Greta — tik tvora atskirta buvo vyrų stovykla. Abiejų, t.y. vyrų ir moterų, radome po šimtą su viršum. Ir mūsų atvežė apie 120. Taigi iš viso kalinių čia dabar buvo apie tris su puse šimto. Ūkis buvo nemažas, daug karvių. Pasakojo, kad ir kiaulių daug esą, bet matyti jų neteko, nepatekau prie jų dirbti.

Moterų zonoje buvo vienas didelis barakas su dviem sekcijom. Vieną sekciją užpildė kriminalinės, o kitą užėmėm mes.

Mūsų zonoje buvo valgykla ir vadinama "sančastj" — ambulatorija, sanitarinė dalis. Į vyrų zoną buvo tvoroje varteliai. Vyrai ateidavo į valgyklą valgyti ir į ambulatoriją. O mes pas juos visai neidavome, nors ir būtume galėjusios įeiti. Čia griežtai niekas nekontroliavo. Net ir naktimis jie čia lankydavosi pas drauges ir nežinia, kada grįždavo. Kareivių-konvojų čia iš viso nebuvo, tik viršininkų visas pulkas ir keli prižiūrėtojai, prižiūrėtojos.

Taip čia ir įsikūrėme — tapome vėl selchozninkėmis, dirbome žemės ūky.

Kaimynai ir kaimynės mums nebuvo draugiški, bet pažinčių nevengė, ypač vyrai, matyt, turėjo vilčių susidraugauti su mūsiškėmis. Bet mūsiškės daugumas vengė draugystės su jais, nors jie ir sakėsi bausti už išeikvojimus, t.y. už valdiško turto grobstymą. Jiems tai atrodė padoriausia nuodėmė. Tikrumoje, kaip vėliau sužinojome, daugumas jų buvo žudikai.

Palei visą moterų baraką buvo ilgas prieangis su stogu ir lentinėmis sienomis iki pusės barako aukščio. Grindys buvo palaidi rąstai. Apačioje buvo gilokas pogrindis.

Kartą viena mūsiškių pakėlė vieną rąstą ir parodė mums pogrindžio "lizdus". Kai kur buvo paklotos vatinės, kitur kažkokie skudurai. Iš visko matyti, kad čia slapta, nelegalių "šeimų" nakvynės vieta. Matyt, prižiūrėtojai griežtai nevykdo kontrolės, kad vyrai gali vaikščioti naktį į moterų zoną.

Kareivių nebuvo, jokia sargyba nestovėjo, nes čia buvo jau lengvo režimo stovykla. Čia buvo atvežti tokie, kurie netrukus baigia bausmę, kuriems jau nebeapsimoka rizikuoti bėgti. Be to, buvo atrinkti ramesni, stovykloje bausmių neužsitarnavę. Ir dabar jie buvo suinteresuoti neprasikalsti, negauti naujos bausmės, kuo greičiau išeiti į laisvę.

*

Pirmą dieną išėjome į darbą. Mus vedėsi netvarkingu pulku uniformuota prižiūrėtoja. Ėjome į laukus ravėti ir kaupti daržų.

Mūsų brigadininke buvo Mironovič, atrodo, ukrainietė, bet iš tos Ukrainos dalies, kuri anksčiau buvo rusų valdžioje dar prieš II pas. karą. Ji buvo tarnavus kariuomenėje, buvus fronte. Nesisakė už ką buvo nuteista, tik vieną kartą prasitarė, kad buvus nuteista mirties bausme, o paskui pakeitė į 25 metus stovyklos. Nebloga buvo ji, palyginus su kitomis.

Taigi ravėjome daržą. Mes, pabaltietės, pratusios savo daržus atkakliai ginti nuo piktžolių, sėdome ir sąžiningai lupome piktžoles iki paskutinės šaknies. Po kiek laiko pasižiūriu, kad esu atsilikus per gerą galą nuo kitų tautybių. Stengiausi, vijausi, prakaitavau, bet atsilikimas vis didėjo. Pagaliau ėjau pasižiūrėti, kaip jos ravi, kad taip greitai rieda. Ogi, kur kliuvo, kur nekliuvo — lapus nuskynė, vagą apspardė ir eina toliau. Taip pradėjau ir aš ravėti. Atsilikimas buvo likviduotas.

Prižiūrėtoja brigadininkėms parodė, kiek turime nuravėti, o pati nuėjo namo. Likome visiškai be jokių "prievaizdų". O džiaugsme, o laime! Pasijutome, kaip laisvėje. Tik brigadininkės ragino daugiau dirbti, nes užduotis esanti didelė. Priėjome re-tesnį, mažiau žolėtą daržą. Pasiėmėm kauptukus, stačios ėjome palei vagą žingsniu, kur ne kur kaptelėdamos didesnę žolę. Darbas ėjo sparčiai. Bet mes, pabaltietės, piktinomės tokiu darbu, o rusės tik juokėsi, sakė kriminalinės ir taip dar nedirbančios, ko mums rūpintis. Na, ir nebesirūpinome. Parūpo mums kas kita. Netoli pamatėme kelias eile išsirikiavusias drebules. Po jomis galėtų būti grybų, juk Lietuvoje tokios pat drebulės ir po jomis auga grybai. Nuėjau pažiūrėti ir iš tolo pamačiau didelį raudonviršį. Toliau radau dar kelis mažesnius. Atėjo ir dar viena kita, ir jos rado. Ir vėl džiaugėmės, ir vėl laimė po tiek metų pamatyti augantį grybą, ir dar tokį, kaip Lietuvoje. O svarbiausia — galėti jį pasiimti. Parsinešėme, išsivirėme, barake buvo plyta.

Dirbti čia reikėjo tik 8 valandas. Atrodo, kad jau visur taip pat ir speclageriuose buvo 8-nių darbo valandų diena. Neatėjo į galvą pasidomėti, nuo kada toji permaina įvyko.

Rytojaus diena irgi "ravėjome" tuos daržus. Rašau kabutėse, nes tai buvo tik juokų darbas. Netikėjome, kad iš tokios priežiūros kas užaugtų. Bet čia gal ir užaugs, nes čia žemė labai gera. Nesykį kalbėdavome, kad šiame krašte žemė — auksas viršuje ir apačioje, visokių turtų čia randama, tik gero šeimininko trūksta. Ar ne nuostabu, kad, turėdami neribotas platybes tokios žemės, patys badauja ir milijonus kitų svetimų užgrobtų tautų žmonių badu marina. Tikrai reikia būti genijum, kad sugebėtum tokį turtingą kraštą taip nugyventi.

Taip ir "lesėme", kaip vištos žolę prieš lietų, tuos daržus. Normos buvo didelės, vis atmatuodavo po hektarą trikampe lazda, kaip skriestuvu.

Vieną kartą mūsų brigadoje dirbusi latvė ėmė stebėtis, kad čia toks didelis tas hektaras, girdi, Latvijoje hektaras buvęs daug mažesnis, o čia to hektaro ir galo nėra.

Viena mūsiškių pasisiūlė paaiškinti, kodėl taip yra:

— Jūsų buvo maža valstybė, tai ir hektaras buvo mažas, o čia didelė valstybė — didelis ir hektaras. Visos ėmė juoktis, o latvė supyko ir nuėjo šalin.

Čia buvo apsodinta bulvėmis 137 ha, — taip sakė kartą viršininkas. Rudenį būsią daug darbo, bet tikėjosi gauti kombainą, kuris daugiau nukasiąs, negu mes visi kaliniai.

Bulvės buvo gražios, žydėjo, tik kažkoki vabalai jas puolė, reikėjo gelbėti. Yra tokie milteliai, vadinami "dustu". Jais gin-davomės nuo blakių Lietuvoje ir nuo blusų bei kitokių parazitų.

Vieną rytą mus nuvedė į bulvių lauką, davė retus maišelius. Juos reikėjo prisipilti tų miltelių ir bristi per bulvių vagas, pur-tinti, dulkinti į abi puses ant bulvių. Darbą kasdien pradėdavome 8 val. ryto, tada dar būna rasa. Bulvės buvo aukštos, beveik sulig pečiais mažesnėms. Kai praėjome po vagą, visos buvome iki pečių šlapios ir dar tuo "dustu" aplipusios. Batai žliugsėjo pilni vandens, trynė kojas. Kai jau gerai pakilo saulutė, išdžiovino rasą ir mūsų drabužius, tai ir darbas pasidarė ne toks biaurus.

Kai kurioms teko dirbti karvių tvartuose. Jos turėjo krauti kastuvais karvių mėšlą į geležinius vagonėlius, pakabintus ant ištiestos vielos, ir išstumti tą vagonėlį į lauką, išversti mėšlą į krūvą. Tik vieną dieną man teko ten padirbėti, per silpna buvau tokiam darbui, nepajėgiau cypinti tą vagonėlį ištiesta viela.

Vasara čia labai trumpa, užtat augalai skuba augti. Pastebėti galima, kad rytą augalai jau yra gerokai didesni, negu buvo vakare.

Po pusės birželio prasidėjo "maška", bet čia jos buvo mažiau.

Maistas buvo toks pat, kaip ir kitur. Duonos buvo nenormuotai suraikyta lėkštėse, nes dabar duonos norma buvo 800 gramų. Moterys daugumas tiek nesuvalgydavo, taigi jos dar atlikdavo viršininkams spekuliacijai. Valgykloje kabojo lentelė, kurioje buvo užrašytos maisto normos, ko kiek mums priklauso gauti. Tarp kitko buvo parašyta 30 gr. riebalų ir 100 gr. mėsos dienai vienam asmeniui. Riebalų šiek tiek duodavo, o mėsos visai negaudavome, tik kartais sriuboje plaukiodavo gabaliukai plaučių, kepenų ar kokių panašių liekanų. Kai vieną kartą viršininkas atėjo į baraką pasikalbėti ir leido mums duoti klausimus, viena ukrainietė, neva klausdama, neva stebėdamosi, sako:

— Viršininke, kokie keisti gyvuliai čia auga — iš vienų plaučių: kai mes gauname sriubą su mėsa, tai vieni plaučiai plaukioja. Ar visi gyvuliai čia tokie?

Viršininkas paraudo ir nieko neatsakė, nukreipė kalbą į ką kitą.

Šiaip ar taip dėl maisto nebuvo galima skųstis, bado nebuvo. Juk dar ne taip seniai svajodavome, kada gausime iki sočiai pavalgyti duonos? O dabar jos valgėme, kiek tik norėjome. Buvo čia dar ir krautuvėlė, kioskas. Joje buvo galima kasdien nusipirkti pieno, sviesto ir kai ko daugiau, bet aš nieko kito nepirkdavau, tik pieno ir sviesto, užtat nepasidomėjau, ko ten daugiau buvo. Už darbą mokėdavo pagal išdirbį. Mūsų brigados kalinės uždirbdavo 5-15 rb. per mėnesį. Pieno nusipirkti buvo galima, sviesto mažai tenupirksi, nes kilogramo kaina buvo 27,5 rb.

Kriminaliniai uždirbdavo daugiau, nes jie mokėjo dirbti. Jie dirbo bet kaip, tik daug. Čia tik to ir tereikėjo. Jie gaudavo ir geresnius uždarbius ir premijas maisto produktais (sviestu, pienu), o mes nieko negaudavome ir dar būdavome koliojamos tinginėmis, sabotažnikėmis apšaukiamos. Kriminaliniai mus vadindavo fašistėmis, tėvynės išdavikėmis (izmeniki rodiny), o mes atsikirsdavome: "Jūs iš patriotizmo apvogėte savo valstybę", ir panašiai.

Nors gyvenome po vienu stogu su kriminalinėmis, tačiau nebendraudavome. Didelių pykčių, barnių ar muštynių irgi nebuvo. Mes vengdavome jas užkabinti, o jų užkabintos trumpai arba tylom reikalą užbaigdavome, nesileisdamos į barnius. Buvo ir gerų žmonių, kurie žmoniškai pasikalbėdavo su visomis.

Sala upėje

Netoli tekėjo upė Birusa. Vienoje vietoje ji buvo suskilusi į dvi šakas ir sudarė didelę salą. Toje saloje buvo mūsų ūkio daržai. Reikėjo ir juos kaupti. Laiveliu persikeldavome per siaurą upės vagą nuo mūsų pusės. Kitoje salos pusėje buvo plačioji, pagrindinė upės vaga, per ją tokiu laiveliu nebūtų galima persikelti, srovė nuneštų kaip skiedrą.

Saloje buvo pasodinta gručkų. Ne per puikiausiai jie augo, nes buvo smėlis, per sausa dirva, o aplaistyti tiek daug neįmanoma. Kaupėme, ravėjome tuos gručkus. Pietų pertraukos turėdavome dvi valandas. Pietus atveždavo čia. Po pietų eidavom į krūmus uogauti. Pakrančių krūmuose augo daug raudonųjų serbentų. Uogos buvo labai didelės ir gardžios. Pirmą dieną valgiau iki persivalgymo. Daugiau šešių metų buvau neragavus uogų. Ir kokios didelės jos buvo, kaip Lietuvoj soduose auginamos. Per kelias dienas nurinkome uogas ir atsivalgėme.

Daug kas iš mūsų mėgdavo sėdėti ant upės kranto pertraukos metu ir stebėti tekančią upę ir viską, kas vyko joje ir aplinkui. Upė buvo galinga ir srauni. Ji nešdavo daugybę medžių šakų, rąstų ir visokių šiukšlių. Joje plaukiodavo antys su vaikų būriais, paukščiai medžiodavo žuvis, šokinėdavo žuvys.

Kartą stebėjau vieną paukštį, gaudantį žuvis. Jis atsistoja ant plaukiančio rąsto ir stovi, galvą nuleidęs, nekrutėdamas, tyko žuvies. Rąstas plaukia ir neša jį. Kai atneša iki tos vietos, kur baigiasi sala, jis pakyla ir lekia pirmyn, kol randa vėl kokį rąstą ar šaką, ant ko atsistoti. Tada ir vėl plaukia, ir vėl lekia pirmyn nuo tos pačios vietos. O jeigu pagauna žuvelę, tada skrenda į salos krūmus, matyt, ten turėjo lizdą su vaikais.

Vieną dieną, kaupdamos daržus, išgirdome garlaivio sireną. Pametėme darbą ir leidomės prie upės tekinom. Greta manęs dirbo viena maskvietė menininkė, nebe jauna moteris. Bėgam abi žiūrėti garlaivio. Ji bėgdama ir sako:

— Biežim, kak dikary smotriet na civilizacijų. (Bėgam, kaip laukiniai žiūrėti civilizacijos).

Stebisi, gėdinasi ir vistiek bėga. Jeigu taip laisvėje, tikrai žmogų palaikytų išprotėjusiu, suvaikėjusiu, bet čia — nėra ko stebėtis, juk daug metų tokio dyvo nematėme.

Praplaukė, prapūkšnojo didelis, baltas garlaivis su keleiviais. Pasižiūrėjome, pasijutome lyg į pasaulį sugrįžusios. Niekas mums nedraudė žiūrėti, neliepė sugrįžti, nedraudė darbą palikti, buvome be "vachmistrų", donelaitiškai tariant.

Darbas šiltadaržiuose

Rudeniop patekau dirbti į vadinamus rusiškai "parnikus" — lietuviškai inspektus, šiltadaržius. Didelis žemės plotas buvo aptvertas tvora. Vidury buvo namas, kur būdavo sukrauti visi darbo reikmenys. Lauke daugybė dėžių, stiklo langais uždengiamų, eilėmis išrikiuota. Tose dėžėse augo agurkai, raudonieji arbūzai ir kt. šalčiui jautresnės daržovės. Pomidorai augo lauke. Tik kol maži laikomi po stiklais. Dabar daug jų buvo prinokę, reikėjo skinti. Skindavome kas dieną ir vis būdavo raudonų, per naktį prinokdavo.

Cukraus normą čia duodavo dideliais gabalais, atkirstais nuo senoviškos "cukraus galvos". Eidama į darbą, pasiimdavau tokį cukraus gabalą ir valgydavau prie pomidorų pasilaižydama. Per porą savaičių pasidariau raudona ir nebe tokia išsekusi. Ir taip visą rudenį ganiausi po tuos pomidorų laukus, gaivindama išsekusį organizmą. Kartą pasivogėme iš po stiklo arbūziuką, pasidalinome po gabaliuką, buvo gardus, bet geriau nevogti, užtenka pomidorų, jų valgėme nedraudžiamos, nors oficialaus leidimo ir nebuvo. Kas gi skynėją nusaugos, kad nesuvalgytų pomidoro? Parsinešdavau dar ir namo kitoms, kurios dirbo prie kitų darbų. Daug nešti neleido, per vachtą einant tikrindavo, bet porą-trejetą praleisdavo.

Tai tik mes, skynėjos, buvome tokios laimingos, kad atsiganėme ant pomidorų. Kriminalinių visai neleisdavo dirbti į šiltadaržius. Nuskintus pomidorus išveždavo į miestą, turbūt parduodavo. Kaliniams jų neduodavo.

Tie mūsų daržai buvo aptverti lentų tvora, truputį žemesne, negu stovyklų tvoros ir be spygliuotų vielų. Kartą mūsų darbininkės ukrainietės, radusios išplėštą lentą, susigundė išlįsti ir pasižvalgyti, kas yra kalne už tvoros. Sugrįžusios pasakė, kad už tvoros esąs bitynas. To bityno prižiūrėtojas esąs lietuvis tremtinys, kalbėjusios su juo. Ir man kilo pagunda lįsti pro tvorą. Suradau dar porą smalsuolių ir šmukšt pro spragą. Radome tą lietuvį, pasikalbėjau su juo lietuviškai. Tai buvo vidutinio amžiaus žmogus, gana gerai atrodąs, dar labai nenukamuotas. Sakėsi turįs žmoną rusę, gyvenąs neblogai, mėgstąs savo amatą — bitininkystę ir esąs patenkintas. Medum nepavaišino, kažin, ar gauna ir pats bent palaižyti, nes viskas yra valdžios, už viską reikia iki gramo atsiskaityti, visur kontrolė, planai, reikalavimai. Avilių buvo daug, mediniai, europiški, o bitės — juodos, ne tokios, kaip Lietuvoje, gal truputį ir mažesnės už lietuviškąsias. Obelaitės buvo mažos — liliputai. Žiemai jas reikia uždengti, kad neperšaltų. Tai vienintelis kartas, kad šiame krašte mačiau vaismedžių.

Neilgai kalbėjomės, reikėjo skubėti atgal, kad "valdžia" nepasigestų prapuolusių darbininkių. Už nedrausmingumą gali išmesti iš pomidoryno, o mums čia buvo geriau, negu kitur dirbti, galėjome bent pomidorų pavalgyti. Maistui daržovių negaudavome, išskyrus bulves.

Bulviakasis

Rugsėjo mėnesį pradėjome bulves kasti. Atvežė, atgirgždino kažkokią dangų remiančią raudoną mašiną-kombainą bulvėms kasti. Viršininkai dėjo dideles viltis į tą kombainą. Na, ir paleido per dirvą. Iš paskos pasiuntė mus iškastų bulvių surinkti. Žemė po lietaus buvo šlapia. Be to, čia molis — juodasis molis, visada drėgnas ir grumstais suplūktas. Pažiūrėjome, paieškojome tų bulvių — viršuje visai nedaug, daugiau apkastų po molio grumstais, mat, mašina proto neturi, neatrenka bulvės nuo grumsto, suvertė viską į didelę vagą. Daugiau darbo turėjome iki tas bulves iškasėme iš to "pylimo", negu iš dirvos. Pasirodo, ta technika mūsų žemei netiko: jai reikia purios, byrančios žemės. Daugiau tos mašinos "nebeklapatijo", pastatė prie dirvos galo ir paliko iki pašalo, tada pargirgždino į koloną ir pastatė pašaly kaip niekam nereikalingą griozdą.

Taigi viltys lengvai nukasti bulves buvo sužlugdytos. Laiko iki šalčių liko nebedaug. Darbo jėgos per mažai 137 ha bulvių nukasti. Tada viršininkas šoko medžioti talkininkų iš kitų kolonų.

Pirmiausia gavo kelias dešimtis vyrų politinių iš invalidų kolonos. Tie buvo silpni, invalidai, bet vistiek dirbo, kiek galėdami, ir jokio vargo su jais nebuvo. Bet jų dar neužteko. Buvo atvežta dar kriminalinių vyrų iš kitos kolonos. Mums neteko kartu su jais dirbti, užtat neteko nė pamatyti; net ir nežinojome, kad tokie talkininkai yra atvažiavę. Išgirdome tik vieną dieną

Brigada Mironovič, 13-tas selchozas. Poilsis bulves kasant.

naujieną, kad naktį buvus padegta sūrių gamykla. Tai buvo nedidelis namas, kur darydavo sūrius. Be to, atsirado kažkoks "išdavikas", kuris viršininkui pranešė, kad naujieji talkininkai jau "galanda jiems peilius", esą jau pralošti ant kortų ir stovyklos viršininkas, ir kai kurie kiti viršininkai, "nariačikas", ir dar kai kas, iš viso 11 žmonių. Nė nepajutome, kaip talkininkų nebeliko — tuojau buvo išgabenti atgal į savo koloną, neįvykdę savo "plano".

Daugiau nė iš kur talkos nebeatvežė. Bulvių buvo marios, ruduo lytotas, šlapias. Dirvos buvo ištisi purvynai. Mūsų brezentiniai batai klimpo į juos, sėmėsi purvas. Reikėjo ilgų batų, bet niekas jų nedavė — per didelė prabanga kaliniams. Pasiūlė, kas nori, gali nusipirkti po 75 rb. už porą. Kas turėjo pinigų, užsisakė. Atvežė juos iš miesto. Batai buvo ilgais aulais, ištisai guminiai, geri po tokius purvynus braidyti, nors ir sunkūs, bet neperšlapo. Nusipirkau ir aš, nes turėjau prisiųstų iš Lietuvos pinigų. Geri žmonės vis neužmiršdavo manęs. Ryšys su Lietuva pasidarė dar glaudesnis, nes jie gaudavo mano laiškus, o aš jų. Retkarčiais gaudavau ir siuntinį.

Grįžkime prie tų nelemtų bulvių. Sunkus tai buvo darbas. Kasti nebuvo sunku, bet reikėjo nešti pripildytas dėžes, pilti į krūvas, dažnai labai toli. Kasėme po porą, dviese nešdavome dėžę. Tos dėžės buvo storų lentų — sunkios ir dar žemėm aplipusios, kaip ir pačios bulvės. Valyti nebuvo kada, tai užimtų daug laiko. Taip ir vilkome per klimpstančią dirvą tokias purvo krūvas. Ir pačios buvome panašios į purvo krūvas. Kartą viena mūsų brigados ruselė, beeidama per dirvą, tiek įklimpo, kad nebepajėgė išbristi, ėjome kelios ją ištraukti iš purvyno. Pasitaikydavo ir sausesnių vietų ant kalvų, tada jau darbas nebuvo toks sunkus.

Visą laiką buvome peikiamos už blogą darbą, vis per mažai nukasame. Kriminaliniai išdirbdavo po 150% užduoties, gaudavo premijas pienu, sviestu. Ir pinigų gerai uždirbdavo, o mes — nieko, tik papeikimus rinkome. Pasidomėjome, ar jie iš tikrųjų daugiau padaro, ar tik viršininkai juos daugiau giria. Pažymėtina, kad viršininkai visur palaikydavo kriminalinius, o mes buvome “podukros". Pasirodė, kad jie tikrai daugiau nukasa. Jiems duodavo sausesnes dirvas — tas irgi daug reiškė. Be to, jie kasė kitaip, negu mes. Jie išrauna bulvių kelmą, paėmę už laiškų, ir trenkia į dėžę su visom žemėm. Porą trejetą kelmų išlupo, ant viršaus dar padėjo po ranka nubirusias kelias bulves, ir jau dėžė pilna, jau neša. O mes sąžiningai rankiojome ir nuo purvo valėme tas bulves, taip, kaip kasdavome namie.

Dirbdavome ir lietui lyjant.

Viršininkai viską matė, bet nekreipė dėmesio, tik liaupsino tuos, kurie daug padaro. Brigadininkės (mūsiškės) sakė jiems, kad taip dirbti negalima, o mums patarė dirbti kaip ir dirbome. Mes nebuvome pratusios blogai dirbti.

Bulves pylėme į pailgas krūvas. Jas apdžiovinus, dėjome ant jų šiaudų ir apkasėme žemėmis. Po kiek laiko, tas krūvas pažiūrėjus, mūsų kastos bulvės buvo sveikos, o tų pagirtųjų krūvos — supuvusios. Kai mūsų brigadininkės pasakė apie tai veršininkui, jis tylėjo kaip nebylys.

Prisimenu, tai buvo rugsėjo 28 diena, kai mus aplankė neįprastas gamtos pokštas — tą dieną prisnigo storas sluoksnis sniego. Paprastai čia pradeda šalti apie pusę spalio mėn., o sniegas iškrenta dar vėliau. O dabar — sniegas tiesiai į purvą, ir dar tiek daug. Mėginome kasti bulves iš po sniego, bet neįmanoma buvo jų rasti. Be to, šalo rankos ir bulvės buvo perdaug šlapios. Darbą reikėjo nutraukti. Nebeprisimenu, rodos, dvi dienas nekasėme.

Sniegas pamažu tirpo ir sutirpo. Tik dirvos liko dar šlapesnės. Tada vėl kasėme tas bulves. Šiaip taip nubaigėme iki šalčių. Daržus ėmėme jau šalant, piaustėme pirštinėmis "apsiginklavusios".

Mūsų brigada kelioms dienoms buvo paimta prie kūlimo. Mašina stovėjo gryname lauke. Kūlėme avižas. Šiaudai nekulti ir iškulti buvo sukrauti lauke.

Mano pareigos buvo stovėti prie mašinos, kur teka grūdai į kibirą. Kai kibiras būdavo pilnas, pakeisdavau jį tuščiu. Pilnąjį reikėjo išpilti į maišą. Kai jau maiše būdavo trys kibirai, nešdavau išpilti į svirną. Svirnas buvo nearti. Reikėjo dar užlipti laiptais į pastogę ir ten išpilti grūdus į krūvą. Reikėjo skubėti, kad suspėčiau grįžti, kol pritekės pilnas paliktas kibiras. Buvo jau šalta. Apsivilkus šimtasiūle vatine, skara apmuturiota galva, visa apnešta pelais ir dulkėmis, atrodžiau panaši į dulkių krūvą. Dar ir maišas ant sulinkusios nugaros — viskas sudarė dar liūdnesnį vaizdą. Viena mūsų tautietė, sugrįžus man nuo aukšto, parodė į vieną rusę ir pasakė, ką ji apie mane kalbėjusi. "Juk ir ji kada tai buvo žmogus", — pasakiusi, rodydama į mane, nešančią maišą. Pikta pasidarė. "Ji dar bus žmogus", — ištariau piktai ir pati išsigandau supratus, kad mano lūpomis prabilo daugiau pagieža, negu viltis. Argi bebuvo kokių perspektyvų būti žmogumi?

Sunkus buvo tas rudenėlis, nuvargome, sulysome, nusilpome, vis panašesnės darėmės į tas pageltusiais, raukšlėtais, kaip sėklinės bulvės, veidais mūsų kaimynes kriminalines.

Tų bulvių daug supuvo, bet daug dar ir liko. Jas parvežė ir supylė į didžiulius rūsius. Ten jos tęsė toliau savo puvimo procesą ir tuo mums davė darbo. Visą žiemą mes jas perrinkinėjome, sėdėdamos tuose rūsiuose, pridvokusiame nuo pūvančių bulvių ore.

Visą laiką dirbdavome tik 8 valandas. Rytą išeidavome 8 val., pietų pertraukos būdavo 2 valandos, o baigdavome darbą 6-tą valandą vakare.

Kalėdos 13-tame selchoze 1955 m.

Artinosi Kalėdų šventės. Mūsų tautietės ruošė Kūčias. Pažymėtina, kad kriminalinių tarpe nebuvo nė vienos lietuvės. Buvo tik vienas vyras, buvęs buhalteris, tikriausiai už kokio neliečiamo viršininko suktybes parinktas "atpirkimo ožiu". Mes jo neklausinėjome apie kaltes, nors ir pasikalbėdavome, progai pasitaikius. Politinių mūsų tautiečių buvome keliolika. Taigi būtinai reikėjo ruošti Kūčias.

Sekmadienius čia turėdavome laisvus. Niekas nedraudė melstis, tik stengėsi įtikinti, kad Dievo nėra.

Kartą prižiūrėtojas atėjo į mūsų baraką ir rado mus besimeldžiančias. Tuojau šokosi įrodinėti, kad Dievo nėra, kad religija tik prietarai ir t.t. Viena jauna moteris iš mūsiškių neva juokais jam sako: "Teisybė, jūsų dievo nebėra, jūsų dievas jau numirė, išmetėte iš Kremliaus" (Stalinas).

Prižiūrėtojas nutilo, pradėjo kažką kitą kalbėti. Ateistinė pamoka baigėsi.

Kūčias paruošėme puikias. Tortai buvo iš miltų, ne tokie, kaip būdavo kitose kolonose — tik pasaldinta duona. Turėjome šio to iš siuntinių, kai ko nusipirkome ir gražiai paruošėme. Susidėjome viską ant stalo Kūčių vakarą, ir, kaip tyčia, atėjo prižiūrėtojas. Nustebo pamatęs mūsų stalą, pažiūrėjo, patylėjo ir išėjo, nieko nepasakęs. Netrukus atėjo daugiau vyresnybės, ir tie nieko nesakė, nedraudė mums švęsti. Norėjome juos pavaišinti, bet jie atsisakė priimti.

Nuostabu mums buvo, kad nieko nesakė už tą šventę, mat, lengvo režimo stovykla. Iki šiolei buvome pratusios šventes praleisti baimėje, sekamos, vaikomos, slapstydamosi.

Ukrainiečių "Oi raduisia zemle" trylika dienų vėliau pasigirdo tik mūsų barake. Kaimynai nešventė Kalėdų.

Agronome čia buvo laisva moteris. Jos vyras gydėsi nuo džiovos, niekur nedirbo, užtat turėjo daug laiko. Jis nuolatos sukinėjosi tarp kalinių, ypač tarp mūsiškių. Ateidavo į baraką ir į darbovietes, foto aparatu nešinas. Fotografuodavo mus už pinigus. Kiekviena paskutinės kapeikos negailėjome, darėme nuotraukas. Jos nebūdavo labai geros, bet vis šioks toks vaizdas išeidavo, norėjome turėti savo vargo dienų prisiminimą. Užtat, kur Jaška pasisukdavo, visur rasdavo klijenčių. Kartą per bulviakasį padarė visos mūsų brigados keletą nuotraukų. Paėmiau tik vieną. Joje buvome 3 lietuvės.

*

Kartą atėjo i mūsų baraką prižiūrėtojas ir pašaukė mane. Nusivedė pas kasininkę į kontorą. Taip pat dar ir kitą lietuvę K. atsivedė, mat, mums atsiuntė iš kažkur kalėjime paimtus mūsų metalinius daiktus. Mano buvo auksinis laikrodėlis ir paauksuota sagutė, lietuvės K. — auksinis vestuvių žiedas. Kasininkė stebėjosi, sakė, esąs pirmas toks įvykis šioje stovykloje, kad prisiųstų tokius daiktus.

Abejojau, ar tas laikrodis beeis po septynių metų, nežinia, kur ir kaip tą laiką prabuvęs. Kai pareiškiau savo abejones garsiai, prižiūrėtojas sušuko: "Idut, idut časy" (Eina, eina laikrodis) — mat, jau buvo išbandęs. Ir tikrai, laikrodėlis gerai ėjo. Nenešiojau ant rankos, nes darbe gali nukentėti. Nešiojausi bliuskutės kišenėje, suvyniojusi į popierių. Nešdavaus į darbą, visoms pasakydavau laiką, ypač darbui baigiantis. Kai mano laikrodis rodydavo šešias, mesdavau darbą, ir kitos pasekdavo mano pavyzdžiu. Iki tol dažnai darbo laiką užtęsdavo; dabar žinojome laiką ir nebedirbdavome. Mano laikrodis įsigijo priešų — tai buvo brigadininkės ir prižiūrėtojai, kurie buvo linkę mums uždėti kad ir nedidelius antvalandžius.

*

Visą žiemą prasikapstėme su tomis bulvėmis. Be to, ruošėme malkas. Viduryje žiemos brisdavome per gilų sniegą į mišką. Eiti buvo apie 3 klm. kelio. Miškas buvo tikras laužynas, niekieno niekada netvarkytas, neprižiūrėtas. Daug gulėjo parvirtusių sausuolių. Rinkomės sveikesnius ir piaustėme, kapojome į pliauskas, krovėme į krūvas. Darbas buvo nelengvas, nes rąstai būdavo labai stori, dažnai dar sakuoti, piūklas nenorėdavo pasiduoti traukiamas. Skaldyti taip pat buvo nelengva. Laimei, mūsų brigadai nedaug dienų tereikėjo čia dirbti.

Vasario mėnuo, išskyrus pirmąsias dienas, buvo labai šaltas. Temperatūra laikėsi tarp 30 ir 40 laipsnių šalčio (Celsijaus). Norėdavom, kad būtų — 42°C, tada nevestų į darbą. Toks jau buvo įstatymas. Bet, kaip tyčia, vis kelių laipsnių trūkdavo. Lauke dirbti tokiame šaltyje būdavo tikra kankynė. Tie vatiniai aprėdai, be jokios vilnos, nuo tokių šalčių neapgina.

Keletą dienų mūsų brigadai reikėjo dirbti ant plyno lauko prie bulvių. Ne visos bulvės buvo supiltos į rūsius, dalis jų buvo lauke, netoli tvartų. Ilgos bulvių krūvos, kurias lietuviškai vadindavom "kiaulėmis", riogsojo po sniegu, nieku nepridengtos. Bulvės buvo sušalusios, kaip akmenukai, ir sulipusios, reikėjo jas atkirsti nuo krūvos. Turėjome geležinius kablius, kirtome, atkirstas bulves krovėme ant neštuvų ir pylėme į vežimą. Jas vežė į virtuves, atšildę šutino ir šėrė gyvuliams. Žiema čia būna šalta, be atlydžių, bulvės kietai sušalusios, nepūsta. Tokias, šiltu vandeniu atšildžius, skusdavo ir kaliniams valgyti. Išvirtos jos būna geros, tik saldžios, bet mums būdavo gerai.

Grįžkime į tą lauką prie bulvių krūvų. Ant plyno lauko, vėjo pagairėje šalta būdavo dirbti. Rankos sustingdavo ir vatinėse pirštinėse, o kojos vailokuose. Kartą nebeištverdamos bė-gome pasišildyti pas kaimyną, buvusį kalinį. Jis šioje kolonoje atbuvęs bausmę ir pasilikęs čia gyventi. Jo trobelė buvo netoli. Tai rusiškai vadinamoji "zemlianka" — žeminė. Yra tai žemėje iškasta ketvirtainė duobė, uždengta stogu. Iš stogo kyšojo skardinis kaminas. Viduje — vienas kambarys, molinė krosnis, joje traškėjo ugnis. Baldai — primityvūs, iš lentgalių sukalti, kaip Robinzono Kruzės negyvenamoje saloje. Palei krosnį stovėjo neįprastai platus suolas, matyt, ant jo miega. Susėdome, pasišildėme. Išėjusios kalbame, spėliojame, ar ir mums teks taip gyventi, kai, atbuvusios bausmę, išeisime į laisvą trėmimą. Mūsų barakas atrodė prabangus prieš to žmogaus urvą žemėje.

*

Pavasariop kovo mėn. mūsų brigada vėl išėjo į "parnikus", reikėjo ruošti inspektus. Apačioje dėjome mėšlą, viršuje žemę

— viską tempdavome iš krūvų neštuvais. Mėšlo krūvos buvo sušalusios, reikėdavo atšildyti. Prie kupetų kurdavome laužus.

Vėliau — persodinimai pomidorų daigelių — vadinamoji "pikirovka". Čia jau darbas buvo nesunkus ir gana malonus. Paskutinį kartą persodinome į inspektus po stiklais. Iš ten jau, orui atšilus, sodinome į dirvą. Agurkai ir visoki arbūzai buvo pasėti tiesiog į inspektus.

Teismas

Per anksti nuklydau į tuos inspektus. Dar anksčiau reikėjo parašyti apie svarbų įvykį mūsų kolonijoje.

Vieną dieną išgirdome, kad į mūsų koloną atvažiuos teismo komisija. Vakare bus teismas penkiolikos kalinių iš mūsų kolonos. Viršininkas juos pristatęs atleisti "dosročno" (prieš laiką) po dviem trečdaliais. Kas nori, gali eiti pasiklausyti teismo eigos. Teismas vyks valgykloje.

Nustebome, kad iš mūsų barako į pristatytųjų skaičių pateko tik viena ukrainietė, kuriai bebuvo likę tik vienas mėnuo. Taigi beveik visi pristatytieji buvo kriminaliniai. Ir čia mes pajutome diskriminaciją: mūsų moterys sąžiningai dirbo ir gerai elgėsi, niekur nė viena nebuvo prasikaltusi, ir tik tą vieną, kaip ant juoko, tepristatė.

Teisme pirmiausia ją ir iššaukė. Nieko daugiau neklausinėjo, tik pavardę, vardą ir tėvo vardą, pavartė bylą ir pranešė, kad atleidžiama nuo likusios bausmės — vieno mėnesio.

Toliau sekė kriminaliniai. Vienas kitas buvo už išeikvojimą nuteistas, tuos irgi greit atleido. Paskui sekė visoki žiauriausi "razbaininkai". Vienas vyras buvo papiovęs savo žmoną. Viena moteris miegančią papiovus 19 m. merginą, kad galėtų pasigrobti jos rūbus. Tų teismas neatleido.

Viena mergina rusė buvo pasmaugusi savo kūdikį, trijų dienų amžiaus. Ji teisinosi, kad užaugus be tėvų vaikų namuose. Ji pati nepatyrus motiniškos meilės, užtat jos neturėjusi ir savo kūdikiui. Jai prieš akis stovėjęs tas vargas, kuris laukia ne tik jos, bet ir to kūdikio. Teismas ją atleido nuo likusios bausmės.

Labiausiai sukrėtė visus kitos rusės merginos byla, kuri buvo nužudžius savo septynių metų dukrelę. Nakties metu, žiemos speige nurengusi ją nuogą, basą, nuvedusi ant upės ir įgrūdusi į eketę.

Teismo pirmininkas pasakė, kad jai negalima nė vienos dienos dovanoti, jai dar per maža buvus bausmė 10 metų.

— Jeigu tu tikrai būtumei pasitaisius, tai tu sakytumei, — kalbėjo jis: "Gerbiamas teisme, pridėkite man dar", nes tu jau greitai baigi.

Mūsų viršininkas raudo iš gėdos už savo pristatytuosius. Matyt, kolonose nebuvo kalinių bylų, ir viršininkai nežinojo, kas už ką teistas, kad tokius parinko. Argi negalėjo parinkti iš mūsų barako? Čia būtų radęs ne vieną tokią, kuri buvo nuteista už tai, kad savo vaikui ar kokiam kitam persekiojamam pavalgyti davė arba nakvynę. Bet jie pasirinko "Barabą". Visur jiems "Barabas" buvo geresnis.

Ir kiti pristatytieji buvo visoki razbaininkai. Kelios ukrainietės, parėjusios iš to teismo, pasibaisėjusios šaukė: "Gospodi, s kakim my živiom"! (Viešpatie, su kokiais mes gyvename.)

*

Politinių stovyklose visai nebuvo taip vadinamų užskaitų. Šitoje stovykloje pirmą kartą apie jas išgirdome.

Jeigu kalinys padirba nustatytą darbo normą arba viršija, tai jam už dieną paskaito dvi ar daugiau dienų. Tos užskaitų dienos nuskaitomos nuo bausmės laiko, ir kalinys gali anksčiau išeiti į laisvę.

Šioje kolonoje ir mums teko užskaitų. Gaudavau ir aš, kai gaudavo visa brigada. Pavieniui uždirbti užskaitų nepajėgiau. Nebuvau tokia stipri. Jau turėjau visą mėnesį tų užskaitų. Kažkodėl man atrodė jos nereikšmingos, niekada nedėjau pastangų jų gauti. Juokais sakydavau, kad man jų nereikės. Teko girdėti, kad ne vienas dėl tų užskaitų išėjo ne tik iš kalėjimo, bet ir iš šio pasaulio. Perdaug besistengdami, žmonės krisdavo, ir likdavo nenaudingos tos užskaitos.

Dvidešimt penkinis retkarčiais parašydavo, matyt, per bekonvojinius įdėdavo laiškus. Gavau iš jo gražių rankdarbių — tai buvo knygučių viršeliai su vaizdais iš suklijuotų ant kartono šiaudelių.

Jis jau buvo išvežtas į kitą vietą, nebe "peresilkoje". Kitą kartą rašė, kad ir iš ten jau jį nori išvežti. Viršininkai ten nesugyveną. Vienas jų esąs jam palankus ir nenorįs jo kitai kolonai atiduoti, o kitas anam keršydamas norįs išvežti. "Kartais tenka pabūti pagaliu, kuriuo kiti mušasi", — rašė jis.

Kartą, jau pavasarį, pasišaukia mane į kabinetą KVČ (kultūrinės dalies) viršininkas ir parodo atplėštą to dvidešimtpenkinio laišką. Pasirašęs jis buvo žemaitiškai savo vardą "Kazė" (Kazys). Laimė, kad pamačiau tą jo parašą, o neseniai iš mūsų stovyklos buvo išėjus į laisvę viena mūsų mergaitė, atlikus bausmę. Ji buvo vardu Kazė. Kaip iš dangaus toks sutapimas! Paklausta, kas man rašo, atsakiau:

—    Kazė.

—    Kokia Kazė?

Pasakiau jos pavardę.

—    O iš kur ji turėjo adresą?

—    Ji neseniai iš šios kolonos išvažiavo, — atsakiau.

Laiškas buvo pasiųstas iš netolimos apylinkės, užtat viršininkui kilo įtarimas, ar nerašo kas iš kalinių. Susirašinėjimas

Tų pačių kalinių dovana 1955. Antroje pusėje yra įrašas: Tamsi naktis visada būna prieš šviesų rytą.

su stovyklininkais buvo draudžiamas. Toks laimingas sutapimas išgelbėjo mane nuo nemalonumo. Viršininkas patikėjo, kad ta išvažiavusioji rašo, atidavė laišką ir daugiau niekada nekvietė, nors tokių laiškų dar gavau ir vėliau.

Melu reikėjo gelbėti ne tiek save, kiek jį, nes jis tebebuvo speclageryje ir dar 25-nis. Galėjo susilaukti bausmių — karcerio. Be to, jeigu būtų kokių lengvatų, galėjo taip pat jų negauti už "nusikaltimus".

Gaudavau laiškų ir iš to jaunuolio, kuris išvyko į Karagandą, atbuvęs stovykloje 10 m. pasiųstas į trėmimą.

Dar ir kitas prisidėjo nematytas korespondentas — tai kelionėje sutiktos A. P. brolis iš Tiumenijos, taip pat tremtinys. Albina man davė adresą, prašė jai parašyti. Kai po metų, grįžus iš Lietuvos, jai parašiau, jos jau ten nebebuvo. Laišką perėmė brolis ir pradėjo pats man rašyti. Taigi, neskaitant Lietuvos, ir iš apylinkės turėjau keletą korespondentų. Iš visur gaunami laiškai paįvairindavo tas pilkas kalinio dienas. Šiuo atžvilgiu čia buvo daug geriau, negu speclageriuose anksčiau.

Kartą išsikalbėjau su viena mūsų tautiete. Pasirodė, ji iš tos apylinkės, kur kadaise gyveno viena mano pusseserė. Prisiminus paklausiau, gal dar ten tebegyvena, gal teko jai pažinti tą mano giminaitę, našlę su dviem mergaitėm. Ji atsakė pažįstanti

ir pažadėjo ją surasti per savo namiškius. Įdėjau prie jos laiško laiškutį tai savo pusseserei. Po kiek laiko gavau jos laišką, o netrukus siuntinį su maisto produktais ir rūbais. Ji rašė sužinojus apie mano likimą, bet niekur negalėjus gauti adreso. Jos mažesnioji duktė, dar pradžios mokyklos mokinė, dabar rašydavo man dažnai. Laiškuose vis rasdavau kokį atviruką su Lietuvos vaizdais ir po penkrublę. Mergaitė niekada nebuvo manęs mačiusi, o paaukodavo savo saldainių pinigus man padėti. Niekada nepamiršiu, kiek džiaugsmo man suteikdavo tos mažosios laiškai, jos vaikiškos naujienos, jos vaikiškai gera širdis.

*

Mano guolis buvo ant viršutinių narų. Apačioje "gyveno" nebe jauna menininkė — maskvietė, Marija VI. I. Ji buvo gera moteris, ir puiki menininkė. Viena tik bėda — ji rūkė. Jos skleidžiami dūmai mane rūkydavo kaip kumpį žemaitiškam kamine, bet nieko nesakydavau, nes ta bėda buvo lengviau pakeliama, negu barniai, keiksmai, koliojimai, blevyzgos. Ji buvo sugyvenama, kultūringa moteris, nenorėjau jos keisti.

Kartais susibardavome, bet labai retai, ir tuojau vėl susitaikydavome.

Kartą laisvu laiku kalbėjomės įvairiomis kultūrinėmis temomis. Ji prie progos ėmė tvirtinti, kad mes, lietuviai, patys nieko neturėję, visą kultūrinį lobį paveldėję iš rusų. Man to buvo perdaug. Pradėjau dėstyti visas blogybes, kurias iš jų esame patyrę. Tuojau į talką prišoko dar kitos kaimynės lietuvės. Visos pylėme, ką tik bežinojome. Ypač puikios medžiagos apie rusų "kultūrą" turėjome iš paskutiniųjų karo metų. Išpasakojome visas jų nežmoniškas kiaulystes, pridarytas mūsų krašte. Vargšė, ji nebeturėjo kuo atsikirsti. O mes jautėmės tikromis herojėmis, kuone kumščiais apgynusios savo tautos garbę. Netrukus atnešė arbatą. Toji menininkė pakvietė mus drauge išgerti arbatos ant jos narų. Mes sutikome ir visos, atsinešusios arbatos, gėrėme ir kalbėjomės apie ką kita, barnio — lyg nebūta. Kaimynės, kurios girdėjo tą "ablavą", ėmė šnairom žiūrėti. Viena stačiai pasakė, kad ji neturinti savigarbos, jeigu taip iškoliota vėl su mumis geruoju kalbanti. Tada ji pasakė:

—    Ony pravy, ony za svajo zastupali. (Jos teisios, jos už savo užstojo.)

Kartą besikalbant toji menininkė pasisakė turinti 58 straipsnio 8-tą punktą, kas reiškia — ginkluotą terorą, žudynes. Nustebus sakau:

—    Kaip tai atsitiko, nesinorėtų tikėti, kad Jūs galėtumėte papiauti vištą?...

Ji paaiškino, kad atsiradus liudininkė, kuri tvirtinus, esą ji pasakius: "Jeigu Stalinas mirtų, tai visiems būtų geriau". Reiškia, ji nori Stalino mirties, atseit, ji nužudytų jį, jeigu prie jo prieitų. Ir už tai "avansu" jai davę žudiko straipsnį, bet nedavę 25-kerių, o tik 10 metų, matyt, patys nebuvo tikri savo sprendimo racija.

Jos sūnus buvo atvažiavęs į pasimatymą. Čia be jokio vargo buvo duodami pasimatymai su artimaisiais, nereikėjo abiem verkti už tvoros, kaip speclageriuose.

*

Per žiemą buvo organizuojami visoki kursai, paskaitos, saviveikla, bet nieko iš to neišėjo, nes priversti nebuvo teisės, o savanorių mažai atsirasdavo. Tie visoki užsiėmimai buvo daromi tik po darbo laisvu laiku. Nuo darbo dėl to neatleisdavo. Kas gi bepajėgs po sunkios darbo dienos dar aukoti vakarą kokiems tai užsiėmimams.

Gavau pasiūlymą organizuoti rankdarbių kursus. Nenoromis, bet ėmiausi to darbo. Bet kas iš to? Jokios medžiagos neduoda, savos irgi niekas neturi. Įsirašė kelios mūsų tautietės, kurios nemažiau už mane mokėjo tų rankdarbių. Kelias savaites po vakarą pasimokėme. Ateidavo vos viena, kita, ir tų užsirašiusių ne visos ateidavo. Į pavasarį gavau įsakymą suruošti rankdarbių parodą. O mes nieko neturėjome, nes mažai ką tepadarėme. Vis dėlto parodą ruošėme: visos mūsų tautietės su-nešėme, ką turėjome padariusios per visą kalinimo laiką ir ką turėjome iš namų atsiųstą ar atsivežtą. Šis tas susidarė. Viena ukrainietė padėjo gražiai sutvarkyti. Atsinešėme iš laukų dar be lapų beržo šakelių, į jas priraišiojome rausvų skudurinių "žiedelių", ir gražiai atrodė. Iš rankdarbių daugiausia buvo nosinaičių, pagalvėlių, užvalkalų, išsiuvinėtų iš visokių megztų skudurų išardytais siūlais. Čia nenumesdavome nei suplyšusios, nebesutaisomos kojinės, nei kelnaičių, nei šaliko. Viską išardy-davome ir iki trumpiausio siūlgalėlio sunaudodavome.

Pirmąją premiją laimėjo mano megzta bliuskutė, atsiųsta siuntiny. Ji buvo padaryta maždaug prieš 18 metų, nepriklausomybės laikais, gerokai apdėvėta.

Buvo kalbų, kad už tuos kursus ir parodą viršininkas gavęs premiją, bet oficialiai nieko nebuvo pranešta, galbūt tai buvo tik "antis".

Būdavo čia ir paskaitų. Kažkokia rusė ateidavo retkarčiais sekmadieniais ir į mūsų baraką su "politika". Speclageriuose to nebūdavo. Prelegentė mėgdavo pasigirti, kad turinti vyrą lietuvį. Mes juokdavomės, kad ir ji didžiuojasi, kaip kadaise mūsų merginos, ištekėjusios už amerikiečio.

Ką toji paskaitininke mums "skaitė", nieko neprisimenu. Vargu ar tada, kai skaitė, būčiau ką nors prisiminus, nes, nesant jokios egzaminų grėsmės, mes tik sėdėjome, jokiems jutimo organams neduodamos įsijungti į darbą. Paskaitininke irgi, reikia manyti, neturėjo kitų tikslų, kaip paimti už tą darbą skiriamas kapeikas. Už tas paskaitas jiems neblogai mokėjo. Kiek žinau, ateistų apaštalas buvęs kunigas Jonas Ragauskas Lietuvoje už paskaitą gaudavo šimtą dvidešimt rublių senais pinigais.

Iš viso, jautėme, kad čia ITL stovykla, nes tarp kitų malonių buvo sugražinta ir toji įkyrios komunistinės propagandos malonė, ko neturėjome politinių kalinių speclageriuose.

Kartą buvo viena viršininko paskaita apie dorovę. Tarp kitko jis graudeno pavainikių — neteisėtų vaikų motinas:

Pagalvėlė, siuvinėta bulgarišku kryželiu, gauta iš latvės kalinės.

—    Ką tu atsakysi, kai vaikas paūgėjęs paklaus, kur jo tėvas?

Mes juokėmės, kad jau jiems nusibodo revoliucijos metu ir prieš ją proteguota "laisvoji meilė". Dabar jau ragina prie dorovės, kurią anksčiau smerkė, kaip buržuazinį paprotį. Matyt, nusibodo auginti vaikų namuose daugybę pamestinukų, kad nori grąžinti buržuazinius papročius. "Buržujai" be praktikos tų papročių neįsigijo, jie žinojo, ką daro. Revoliucionieriai-komunistai viską naikino, griovė, vertė aukštyn kojomis, manė sukursią kažką geresnio, bet gyvenimas verčia juos grįžti atgal daugelyje sričių.

Kartais ateidavo viršininkai ir įsileisdavo į įvairias kalbas. Mūsiškės kai kada įsidrąsindavo ir pasakydavo tai, ko jie nenorėjo girdėti. Kartą viena prie progos pasakė:

—    Mes nieko blogo nepadarėme, mes neturėtume čia būti, jūs atsivežėte mus, kad turėtumėt darbininkų, už dyką dirbančių sunkiausius darbus.

Viršininkui tas labai nepatiko, bet jis jokių sankcijų nesiėmė.

Kitą kartą kelios ėmė rėkti, kad Hitleris geriau daręs, kad nepageidaujamus žmones iškart sušaudęs. O čia žmonės kankinami dešimtmečiais, išnaudojami, iščiulpiami, kolei numiršta.

Jeigu taip politinių stovyklose būtume prabilusios, vargu būtume išlikusios be naujo "červonco".

*

Saviveikla čia taip pat merdėjo. Mūsų moterys nenorėdavo niekur eiti, o kaimynai — kriminaliniai ne ką tesugebėdavo. Siūlė viršininkai mūsų tautietėms sudaryti tautinių šokių ratelį, bet mes atsisakėme. Sakėme nemokančios jų kaip reikiant. Taip ir buvo, per daug metų buvome užmiršusios, kurios ir mokėjome. Viršininkas ragino vistiek šokti, girdi, nesvarbu kaip, bile tik suksitės, ir bus gerai. Bet mes nesutikome bet kaip "suktis", gadinti mūsų tautinį meną.

Toji maskviškė menininkė gavo užsakymą nupiešti scenai dekoracijas. Iš kažkur gavo dažų, o popieriaus nėra. Gavo tik senų laikraščių, juos sulipdė į didelius blokus ir ant jų nupiešė. Dažais užpaišytų raidžių nebuvo matyti. Dekoracijos buvo gražios. Žydinčių alyvų krūmai prie kelelio stovėjo kaip gyvi. Ir žalias žolės kilimas, medžiai, debesys, viskas kaip tikrovėje atrodė. Liūdna buvo į juos žiūrėti, nes prieš akis stodavo toji skriauda, daroma ne tik menininkei, bet ir visuomenei, kalinant tokius talentingus ir gerus žmones. Kiek ji būtų galėjus sukurti meniškų vertybių, būdama laisvėje per tą dešimtį metų! O kiek čia tokių ir kitokių talentų merdi, kas suskaitys?!

*

Kartais atveždavo ir parodydavo kino filmų. Mūsų moterys mažai eidavo. Kartą nuėjau ir greit išėjau, nes filmas buvo nepakenčiamas — su kalėjimu. Kam man dar žiūrėti kalėjimo, kai pati jame esu?! Ir visada išeidavau iš tokio filmo, kur vaizduojamas kalėjimas, karas ir kolchozai. Tai nepakenčiamos temos tokiose sąlygose. Norėtųsi pamatyti ką nors gražesnio, švelnesnio, kas leistų užsimiršti apie tą realybės košmarą ir visokį aplink supantį purvą tiesiogine ir netiesiogine prasme.

Prisimenu, su džiaugsmu žiūrėjau "peresilkoje" filmą "Akmeninė gėlė". Tai buvo pasaka nematyto niekada grožio, be tos įkyrios propagandos. Tai buvo filmas su prasmingu turiniu ir gražia forma. Mažai čia tokių dalykų duodama tai išgarbintai "liaudžiai", daugiausia ji maitinama melagingos propagandos menu. Kas nematė ir nepažino tikrojo šios padangės gyvenimo, tuos galima apgauti, bet ne mus, praėjusius visas tarybinio gyvenimo stadijas.

*

Kartą sušnekome darbe su viena uzbeke, nebejauna maža moterėle iš kriminalinių. Ji jau baigė atbūti dešimtį metų. Pasisakė bausta už priklausymą plėšikų gaujai. Namie likęs vyras, duktė ir dar daugiau vaikų. Vyras nerašąs laiškų, kartais parašanti duktė. Ji pati spėjanti, kad vyras jau gal kitą bus susiradęs žmoną, bet tikrų žinių neturinti. Ji sakėsi esanti kalta ir negalinti reikalauti iš vyro, kad jis jos lauktų dešimtį metų, tegu daro, kaip jam geriau.

Viena mūsiškių paklausė:

—    Ką Tamsta sakysi, jeigu sugrįžusi į namus, rasi pas vyrą kitą žmoną?

—    "Zdravstvuite" skažu (sakysiu "sveiki") — atsakė.

Mums buvo nuostabu, kaip tokia maloni, gera moteris galėjo priklausyti plėšikų gaujai. Nejaugi tas dešimtmetis stovyklose galėjo ją pakeisti į gerą pusę. Paprastai stovyklose žmonės sužvėrėjo, o ji buvo tokia gera, maloni, atvira ir atlaidi. Iš širdies jai linkėjome laimingai sugrįžti pas savuosius ir laimingai gyventi. Daugiau nebeteko jos matyti.

*

Kartą turėjome gardaus juoko. Dvi mūsų tautietės, kaimo moterys, ant žemutinių narų susėdusios kalbasi, o kita viršuje sėdi ir kalba poterius ant duoninio rožančiaus.

Apatiniosios — viena jau pagyvenus moteris, turinti kelis paaugusius vaikus, antroji — vidutinio amžiaus, vyrą ir nedidelį vaiką palikusi namie, sprendžia, svarsto problemą, kaip generolai strategiją, ar jos išloš, ar praloš, kad nesusideda su tais kriminaliniais vyrais, kurie norinčioms buvo nesunkiai pasiekiami be didelių pastangų ir pavojų.

Tarp kitko, viena sako:

—    O jeigu to Dievo nėra, tai mes būsime pralošusios.

Besimeldžiančioji viršutinė, matyt, viena ausimi išgirdo jų pokalbį. Greit persižegnojo, pasilenkė žemyn į narų tarpą ir sako joms:

—  &n