IŠĖJO GINTI BRANGIOS TĖVYNĖS...

Leipalingio Pūščios partizanų dainos

1954-1958 m. užrašė ir parengė spaudai JUOZAS KUCKAILIS

Marijampolė, 1999

Kai istorija, įžiebus melsvą ugnį,
Šlaksto žemę žuvusių krauju
Ir per amžių juodąją bedugnę
Mostelia su želmeniu nauju,

Aš klaupiuos į pašvęstąjį smėlį
Su didžiu stebuklo laukimu
Ir kiekvieno kritusio šešėlį,
Kaip kautynių vėliavą, imu.

O tautos dvasia sparnus ištiesia,
Lyg ošimą tolimų dienų,
Ir, giedodama herojiškąją giesmę,
Kyla iš liepsnos ir pelenų.

Kazys BRADŪNAS

Ūžia, trankos griaustinis po šalį

“O Lietuva, tėvyne brangioji! Lietuva -gimtine! Ir kas do vakarai tavo! Ir kas do dainas vaikai tavo dainuoja". Dar vaikystėje perskaičiau šiuos žodžius. Perskaičiau ir įsiminiau. Nes kaip tik tais laikais - pokary - skambėjo virpulį keliančios dainos. Dainavo paprasti dzūkų kaimo žmonės. Jas girdžiu ir šiandien, ataidinčias iš atminties tolių. Dainuoja šienpjoviai. Dainuoja rugių kirtėjai kaimo talkose. Dainuoja jaunimas savo susibūrimuose. Dainuoja kaimynai ir giminės, susėdę prie vaišių stalo. Dainuoja mano kaimas Vilkininkai. O ten - už kelių kalnelių -atsiliepia Sankonių, o gal Abarauskų balsingieji. Jiems iš antros pusės tarsi antrina Varnėnų kaimo jaunimo daina. Partizanų dainas rytą vakarą dainuoja vyresnioji sesuo, jų mokanti, kaip man atrodė, begales.

Nueidavome į kaimo vakarėlius ir mes, vaikai. Kaip pavydėjau tiems galingų krūtinių vyrams, kurie su tokia jėga, su tokiu herojišku užsidegimu dainuodavo partizanų dainas. Užtraukdavo taip, kad palubėje kabanti spinksulė - paplast ir užgesdavo. Ir dabar, dešimtmečiams praėjus, matau juos, sustojusius glaudžiu ratu, girdžiu jų ryžtingą melodiją:

Išėj broliai į mišką,
Išėj laisvės ieškoti,
Išėjo, kad būt laisva
Šalelėj Lietuvos.

Ne vienas jų išėjo -
Išėjo jų šimtai.
O iš gimtų namelių
Beliko pelenai.

Daina skrido pro atvirus langus kaip galinga paukštė. Laisvas buvo ją dainuojąs kaimo žmogus. Kaimas gyveno neapykanta atėjūnui ir visomis galiomis jam priešinosi. Netgi daina. Tai buvo dar vienas kovos būdų, kuriuo naudojosi ir jaunas, ir senas, ir vyrai, ir moterys.

Prisimena pokario Žolinės atlaidai Leipalingyje ir iš jų sugrįžusių namiškių pasakojimas. Ant grindinio pamestas gulėjo žuvęs partizanas. Žmonės apstojo jį ir apklojo gėlėmis. Pro minią prasiveržė stribai ir gėles išspardė. Vos jie pasitraukė, partizanas vėl paskendo gėlėse. Taip tęsėsi visą atlaidų dieną.

Žmonės vis pasakodavo apie didelį partizanų mūšį su rusų kariuomene Kalniškės miške. Esą jame ypač narsiai kovėsi medyje įsitvirtinusi mergina kulkosvaidininkė, slapyvardžiu '‘Pušelė". Vis prisimindavo, kaip partizanai buvo užėmę Merkinę, užpuolę Leipalingį. Neseko pasakojimai apie Pūščios, nusidriekusios nuo Leipalingio ligi Kapčiamiesčio, Žaliamiškio partizanus, jų kovas su enkavedistais, stribais.

Kaimas jautėsi laisvas, jeigu jame nesišvaistė būrys ginkluotų kareivių, enkavedistų ar stribų. Jis gyveno savo (miško) įstatymais. Buvo tokia tvirta nuostata: pamatai ginkluotą svetimąjį - pametęs viską, bėk ir pranešk artimiausiems kaimynams. Tai visi šventai vykdė. Per pusvalandį tokia žinia pasiekdavo kitą kaimo, nusitęsusio daugiau kaip tris kilometrus, pakraštį. Taip visi pasirengdavo sutikti neprašytus "svečius".

Kova prieš atėjūną vyko nuožmi ir negailestinga. Tūkstančiai paaukotų gyvybių. Visa tai atsispindi, kaip man atrodo, subtiliausioje pokario metų mūsų tautos kūryboje - partizanų ir tremtinių (beje, jų niekas taip neskirstė - kartu skambėjo vienos ir kitos) dainose. Taip stipriai išreikšto tautos tragizmo nerasime storiausiuose mūsų tautosakos tomuose. Nerasime, nes tokio nuožmumo, svetimųjų smurto, pasityčiojimų, niekšybių nebuvo ir tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje.

Gyva tautos žaizda - mūsų pokario metų partizanų dainos. Pylėsi jų kaip iš kokio gausybės rago. Lyg būtų staiga pradėję jas kurti visi. Apdainuotas kiekvienas partizanų žygis, kiekviena netektis. Šios dainos - tai išverktos mūsų motinų, vyresniųjų seserų ašaros, išgyventas skausmas, širdgėla netekus sūnaus, brolio, mylimojo, vyro. Tai mūsų tėvų ir vyresniųjų brolių begalinė meilė Tėvynei, kai jie rinkosi geriau miškus tamsiuosius ("Reikėj iškeliauti į miškus tamsiuosius / Ir ten gyvenimą savo palydėt..."), žūtį negu vergavimą svetimiesiems. Be galo graudžios tos mūsų dainos, gal kaip ir didžioji dalis mūsų visos dainuojamosios tautosakos. Tačiau kiek jose meilės tautos sūnums, kritusiems nelygioje kovoje (“Buvai didvyris tu, bernužėli, / Dėl tavęs liūdi visa šalis..."), rūstaus kovos patoso ("Žuvo vyrai šeši, jiems vainikų nepins..."), karžygiškumo įprasminimo ("Tada pasviro jaunas Rytas / Kaip girių ąžuolas puikus..."). Kartu kiek jose liaudiško paprastumo. Ne vienoje dainoje suskamba gaida, kad partizanų likimas negailestingas - teks žūti nuo galingesnio priešo kulkų. Bet tai jie priima stoiškai, kaip lemties ženklą, kaip savo auką ant Tėvynės laisvės aukuro.

Tiesa, tos dainos ne visos buvo tokios liūdnos, skausmo palytėtos. Buvo ir jaunatviškai nerūpestingų, tiesiog valiūkaujančių mirties akivaizdoje. Tai vis mūsų tautosakos neįkainojami turtai. Iš atminties jie pamažu sugrįžta į naują gyvenimą. Teisėtai sugrįžta mūsų tautos liaudies kūrybos lobynan. Ir, žinoma, laukia tyrinėtojų. Kaip ir šių dainų rinkėjų, kol dar vyresniosios kartos nenusinešė jų į Anapus.

O tiek dar jų primirštų, dažnai - ir visai užmirštų.

Taigi šis pokario partizanų dainų rinkinys tegul primena mano vaikystės balsinguosius Leipalingio apylinkių (Lazdijų r.) - Vilkininkų, Varnėnų, Taikūnų ir kitų aplinkinių kaimų -dainininkus, iš kurių vis pasiklausydamas išmokau šių dainų. Iš jų didžių krūtinių tais sunkiais ir žiauriais pokario metais besiliejusios melodijos ir šiandien skamba mano širdyje.

Ūžia, trankos griaustinis po šalį

Ūžia, trankos griaustinis po šalį,
Vėtros siaučia visu smarkumu.
Neužmiršk, kas esi, mielas broli,
Neužmiršk, kas lietuviui brangu.

Išėjau aš už tėviškės žemę,
Išėjau už gimtuosius namus.
Išėjau už rūtelių darželį
Ir už tai, kas lietuviui brangu.

Pavergė mūsų šalį azijatai,
Išteriojo šventuosius jausmus,
Išmindžiojo rūtelių darželį
Ir sudegino gimtus namus.

Žudyt tautą laukiniams padėjo
Lietuvos išgamos, slibinai.
Nepamirš jųjų darbo gynėjai,
Nepamirš Lietuva amžinai.

Neužmiršk, kraugery, savo tikslo,
Neužmiršk, kuriuo keliu eini.
Naikini, kas pastoja tau kelią,
Savo artimą nuolat skriaudi.

Neužmiršk, tauta, savo gynėjų,
Neužmiršk tų, kur guli kapuos,
Nes jie žino, už ką kraują liejo,
Žuvo jie, bet gyvi tarpe mūs.

Nors ir daug jų kapų jau užarta,
Juos maskuoja teroras žiaurus,
Bet pagerbs tuos kapus kartų kartos,
Sesės pins vis naujus vainikus.

Daug našlaičių, kad verkia tėvelių.
Jie nežino net jųjų kapų.
Daug mergaičių liko be bernelių,
Nebebus joms linksmų vakarų.

Nebemielas prabėgo gegužis,
Nebemiela šaltoji žiema.
Jos bernelis kapuose jau guli,
O Tėvynė dar vis nelaisva.

Bet neverk ir nustoki raudojus,
Greit vėl mūsų Tėvynė žydės.
Ir bernelį kitą pamylėjus,
Man sodinki ant kapo gėles.

Man bus gera gulėti žemelėj,
Kai ant kapo gėlelės žydės,
Ir mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kaskart jas palies.

Dar neseniai buvau mažytis

Dar neseniai buvau mažytis,
Supai mane, motule, tu.
Kaip greit prabėgo kūdikystė,
Dabar į mišką išeinu.

Tylėk, neverk, sena motule,
Nelaistyk ašarų gailių.
Ir tu, mergaite, neliūdėki,
Jei aš iš miško negrįšiu.

Jeigu norėsi pamatyti
Dar paskutinį kartą mane,
Ateik į miestą ir ant gatvės
Tai rasi gulintį mane.

Taršys vėjelis mano plaukus
Ir priešas spjaudys ant manęs.
Bet tu, mergaite, neliūdėki,
Kad jau atskyrė nuo tavęs.

Nepink vainiko man iš rožių,
Tik iš žalių eglių šakų.
Tai jos primins man žalią mišką
Ir veidus mylimų draugų.

Nepuoš sesutės mano kapo
Ir juodo kryžiaus nestatys.
Tik vėjas nešdams gelsvus lapus
Ant mano kapo nubarstys.

Jei į Tėvynę laisvė grįžtų,
Ir grįžtų laisvė su daina,
Tai gera būt gulėt kapuose,
Kada Tėvynė būt laisva.

Kad šunes kaulų nenešiotų,
Mama neverktų taip gailiai.

Liko lankos nešienautos

Liko lankos nešienautos,
Liko kloniai nearti.
Mūs gyvenimas sugriautas
Ir nameliai sugriauti.

Bet nemokam mes raudoti.
Vyrų ašaros - ugnis.
Lik sveika, brangioji motin,
Einam keršto kupini.

Ir išėjo narsūs vyrai
Pro siūbuojančius javus.
Eglių šakos prasiskyrė -
Miškas priglaudė savus.

Ant rytojaus ruskiai ieško,
Aukštyn kojom kamara,
Bado kūgius ilga karčia -
Velnias žino - nebėra.

O Bruno ant kelmo tupi
Su primerkta akimi...
Tie ruskeliai ieško pupų,
Jie matyti alkani.

Ir paleido, papupeno
Po dvi saujas į tenai.
Liko ietys ir naganai,
Liko galvos ir skvernai.

Du pabėgę samprotauja:
- Tokio krašto nemačiau,
Kur kiekvienas krūmas šauna,
Jei prieisi tik arčiau.

Grįžę skambina į miestą:
- Liko baloj aštuoni...
Reikia mašiną užvesti -
Bėga rusai tekini.

Rusai sėda į mašiną,
Trenkia šoferis duris...
Partizanas jungia miną
Naktį plento vidury.

Mašina uždusus kvarkia
Seno plento akmenim,
O mongolai prisimerkę
Uosto orą su šunim.

Spaudžia šoferis mašiną
Rusai rėkia: "Spausk sparčiau!"
Partizanas jungia miną:
Lėksit oru - bus greičiau.

... Susirinkę savo kaulus
Į mazgelį po kovos
Neškit Stalinui kaip kyšį
Nuo tarybų Lietuvos.

Ir nunešę pasakykit:
- Gal dar, tėvai, nežinai
Kaip lietuvių liaudis tiki
Tavo penkmečio planais.

1995 m. liepos mėnesį padainavo Zigmas Visockas (g. 1930 m.), gimęs Vilkininkų kaime, dabar gyvenantis Varnėnuose.

Trypia juodbėrėlis prie rūtų darželio

Trypia juodbėrėlis prie rūtų darželio,
Trypia, nerimauja prie uosio tvoros.
Gal jisai suprato, kad jau paskutinį
Kartą jis atjojo lankyt mylimos.

Čia skambėjo dainos ir aidėjo juokas,
Veržėsi pro langą muzika švelni.
Kodėl šiandien tyli lūpos surakintos,
Skausmas širdį spaudžia, nors gamta graži?

Sidabru blizgėjo avižos rasotos
Ir melsvi šilkiniai žiedeliai linų.
Taip liūdnai dejavo pievoj tarp ramunių,
Nors žiogeliai mokė nuostabių dainų.

Dabar rausta rožės prie bestiklio lango,
Klausosi alyvos seserų maldos.
Ant pūslėtų rankų skamba broliams pančiai
Ir srovelėm kraujas liejas iš galvos.

Tvirtai surakintus Sibiran išvarė,
Žirgus pabalnotus pasiėmė sau.
Netekai tu brolio, mylimo bernelio,
Vien tik širdy skausmas, lietuvaite, tau.

Žaidė mėnesėlis uogomis šermukšnių
Tarp karpytų lapų geltonų klevų.
Prie mergaitės lovos blykčiojo žvakutė,
Verkė rudenėlis jos jaunų dienų.

Kasas gelsvos lino puošė vainikėlis,
Sužeistą krūtinę pridengė ranka.
Jos nekaltą širdį perskrodė du šūviai, -
Tai enkavedistų nekalta auka.

Galingasis vade, veski mus prie ginklo,
Jau mums nusibodo vergija žiauri.
Sąskaitą suvesim su enkavedistais,
Svetimtaučių saulė mums tokia blanki.

Pasigirdo šūvis pirmas partizanų,
Sužibo krūtinėj šviesesnė viltis.
Kad nebūtų šūvių, nekristų aukų tiek.
Drąsūs partizanai gyvais sumirgės.

Nustojo vėjelis pasakų klausytis.
Ant Milžino kapo ąžuolas puikus.
Jis minėjo amžius praeities galingus.
Raudojo likimas Lietuvos sunkus.

Sužeistas aš mirsiu ant tėvelio rankų,
Sesių apkabintas - nejausiu skausmų.
Toks čionai karstelis, rūtom apdabintas,
Nesunkus kapelis tėviškės laukų.

Auginai, močiute, naktį nemiegojai,
Mažąjį sūnelį kol užauginai.
Dabar, sengalvėle, rymai prie vartelių.
Jis žuvęs, bet kapo tu jo nežinai.

Šūviai sudrumstė tylą

Šūviai sudrumstė tylą
Kažkur toli, toli.
Kovoki, partizane,
Nes laisvę tu myli.

- Nors aš drąsiai kovojau,
Jų buvo dauguma.
Kulka mane pakirto,
Sudieu tau, Lietuva.

- Sudieu, tau brangi laisve,
Tavim nesidžiaugsiu.
Sudieu, graži mergaite,
Šiandieną aš mirsiu.

Štai guli jis ant gatvės,
Atskirtas nuo draugų.
Taip bjauriai išniekintas,
Net pažiūrėt baugu.

Pro šalį ėjo žmonės.
Visi į jį žiūrėj,
Kaip jaunas partizanas
Šalia gatvės gulėj.

Ko gi čia susirinko
Šita žmonių minia?
Gal jie nori paklausti,
Kas nužudė tave?

Kad jis kalbėt galėtų,
Tai jis pasakytų:
Nužudė azijatai
Iš tolimų rytų.

Daugiau jis neatlankys,
Nesakys, kad myliu.
Mergaite, tu priskinki
Ir atnešk jam gėlių.

Tu tas gėles sudėki
Ant jo nuogos krūtinės,
Prie kurios glaudė galvą
Dukra brangios Tėvynės.

Išniekintą jo kūną
Žmonės gėlėm nukloj,
Kuris gyvybę savo
Tėvynei paaukoj.

Stribai, kaip vilkų gauja,
Draskė nuo jo gėles,
Kurios buvo sudėtos,
Karžygi, dėl tavęs.

Netinka tau šios gėlės,
Nereikia tau žiedų,
Nes tu esi banditas... -
Ir spyrė su batu.

Gal kieta tau gulėti
Ant gatvės mūsų čia?
O gal Pūščia vilioja,
Kur šlama paslapčia?

Neateis sena močiutė
Sūnelio palydėt
Ir mylima mergaitė
Prie kapo paliūdėt.

Verkė sena močiutė
Tolimam Sibire,
O mylima mergaitė
Daržely vakare.

Nepuoš sesutės kapo,
Nes nieks jo nežinos.
Kur guli partizanas,
Vien tik žolė žaliuos.

Kai mes išėjom iš gimto sodžiaus

Kai mes išėjom iš gimto sodžiaus,
Priešai pastojo mums kelius.
Bet ne žudyti mes brolių ėjom,
Tik laisvėn skinti jiems takus.

Kaip gaila buvo palikti sodžių,
Mielą bakūžę ir draugus.
Bet mes išgirdom Tėvynės šauksmą,
Josios dejones ir skausmus.

Dar nepraslinko trys vargo metai,
Kai mes išėjom iš namų,
Krauju aplaistėm granito gatves,
Žaliąsias pievas ir kelius.

Jau sužaliavo mūsų Tėvynėj
Šakotos liepos ir klevai.
O mes išėjom Tėvynės ginti
Ir gal negrįšim amžinai.

Mielas broliukai, miela sesute,
Jei rasit kapą kur miške,
Statykit kryžių, sodinkit rūtas, -
Atmink, už laisvę žuvom čia.

Padainuosim, draugai, mes dainelę

Padainuosim, draugai, mes dainelę
Apie pavergtą Tėvynę mūs.
Ši daina tai yra partizanų,
Kurie neša laisvę iš miškų.

Mus kankina slibinas raudonas,
Daug išplėšė kraujo ir aukų.
Į Altajaus Sibirą tolimą
Daug išvežė brolių lietuvių.

Mūs sesučių yra išdavikių,
Mes joms plaukus kirpsim naktimis.
Jos už bučkį bjauraus azijato
Savo brolį kalėjiman kiš.

Mūs broliukų yra išdavikų, -
Stribo vardą jau žinai gerai.
Jis už butelį bjaurios degtinės
Tėvą motiną Altajun siųs.

Tai ne mūsų broliai ir sesutės, -
Išdavikai tai tik mūs tautos.
Jiems gyvent tarp mūsų nėra vietos,
Jiems mirtis ateina iš miškų.

O miškai Lietuvos platieji! -
Tvirtos pilys brolių lietuvių.
Per miškus, per kalnus partizanai
Neša laisvę, mirtį jie kartu.

Neliūdėk, mergaite lietuvaite,
Kad bernelis toli miškuose.
Partizanai neparneš tau nieko:
Nei karolių, nei aukso žiedų.

Tie, kur žuvo, ir tie, kurie negrįžta,
Lai gyvena mūsų širdyse.
Pastatysim gražų jiems paminklą -
Ne granito, bet gyvų aukų.

Atradę kapą pamiškėje,
Apkaišykit bijūno žiedais.
Motinėlė sena prie ratelio
Prisimins maldoje juos dažnai.

Vienumoj, giružėj, sveikinai tu rytą

Vienumoj, giružėj, sveikinai tu rytą,
Vienumoj, be žodžių, šilo ošime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais,
Savo liūdnoj dainoj kam mini mane?

Prisimink, mergaite, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu,
Ir tavo širdelė vien mane mylėjo,
Bet tu nežinojai, kad ta meilė žus.

Bet atėjo laikas, kai reikėjo skirtis,
Ir žiaurus likimas nedavė mylėt.
Reikėj iškeliauti į miškus tamsiuosius
Ir ten gyvenimą savo palydėt.

Man supylė kapą tarp aukštųjų medžių,
Aš guliu be karsto žemelėj šaltoj.
Niekados pasaulis nebebus man mielas
Ir tavo akutės manęs nevilios.

Ateik, mylimoji, tu prie mano kapo,
Ant jo pasodinki daug gražių gėlių.
Tai tu prisiminsi tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu...

Jau kyla pilkas debesėlis

Jau kyla pilkas debesėlis,
Sniegutis krinta pamažu,
O būriui Vanagas kartoja,
Kad rytoj rytą mūšis bus.

- Nereikia priešui pasiduoti,
Reikia su juo narsiai kovot.
O jeigu žūtų mūsų brolis,
Jo vietoj turi šimtai stot.

Dar nepriėjom nei Merkinės -
Iš būrio krito du draugai.
- Pirmyn! - sušuko mūsų vadas. -
Mes jiems atkeršysim už tai.

Kai tik įėjom į Merkinę,
Padegėm lizdą kraugerių,
Paėmėm keturis stribukus,
Kurie žadėj kelią pastot.

Aplankėm gimnazijos rūmus,
Kur mokos broliai, sesės mūs,
Kur auga būsimi didvyriai,
Kurie už ateitį kovos.

Aplankėm kapus partizanų,
Nušautus piktų kraugerių.
Kiekvienas klaupė ir bučiavo žemę:
- Ilsėkis, broli, čia brangus.

Kai tik išėjom iš Merkinės,
Mus pasitiko pulkų vadai.
Kiekvienas spaudė baltą ranką
Ir klausė, ar viskas gerai.

- Oi mielas, brangus, mūsų vade, -
Atraportavo Gegužė, -
Nėra Putino, Genovaičio,
Nėra čia Siaubo, Milžino.

Jie krito, puldami Merkinę,
Tikėjos laisvės ir šviesos...
Mes uždainuosim jiems Laisvės himną.
Jo aidas skrenda per laukus.

Tyliąją naktį jauni partizanai

Tyliąją naktį jauni partizanai
Sau pastogę rado žaliam pagiry.
Išvargę buvo, sau ramiai miegojo,
O sapne vaidenos ateitis graži.

Tačiau auštant rytui bunkerį apsupo
Žiaurūs stribukai, pikti kraugeriai,
Ir kulkų lietų į namus paleido,
Ten, kur partizanai miegojo ramiai.

Jauni partizanai pabudo iš miego,
Žiūri -į mišką pastoti keliai.
- Čia pasilikti mums yra ne vieta,
Nes ugnyje skęsta jau šitie namai.

Su šypsena lūpų mirė partizanas,
Mirtį jis surado degančioj liepsnoj.
Ir jisai mirė mirtim partizano,
Neleido iš savęs jis pasityčiot.

Antras lyg paukštelis miško pusėn skrido,
Nors kulkų lietus lijo taip smarkiai.
Mirdamas tarė: - Sudievu, Tėvyne,
Už tave žūstu jaunystėj žalioj.

Žiaurūs stribukai juokės ir tyčiojos:
- O tu, bandite, ką užkariavai?
Partizano lūpos negyvai šypsojos,
Akys užmerktos buvo amžinai.

Neaplankė tėvas nei sena močiutė,
Nei tas beržas, klevas, kur šalia namų.
Tiktai netoli raiboji gegutė
Tyliai užkukavo graudingu balsu.

Pačiame gegužy skleidės

Pačiame gegužy skleidės
Obelų žiedai,
Kai Kalniškėj mus užpuolė
Driskiai kraugeriai.

Apgulė Kalniškės mišką
Azijatai tie.
Vienas tikslas mums beliko -
Mirti ar laimėt.

Krito žalios eglių šakos,
Kulkos tarpe mūs.
Suvaitojo žalias miškas:
- Žūsit, broliai, jūs!..

Tu nuskriski, balandėli,
Į mano namus,
Pasakyk seniems tėveliams,
Kad negrįš sūnus.

Pasakyk mergelei jaunai,
Kad jau neateis
Jos mylimas bernužėlis
Vėlais vakarais.

Jūs mus laidot negalėsit,
Vien tik širdys verkt galės.
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėse gulės.

Nepalaidos azijatai
Mūs kapinyne,
Apleis kapą partizano
Dagiais, žolėmis.

Jie neleidžia, kad motulė
Prie kapo suklupt,
Apsiliejus ašarėlėm
Dievui maldą siųst.

Sese, pink vainiką žalią,
Neški paslapčia,
Broliui juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia.

Tu, lakštute, aplankyki
Kapą vakarais,
Suok dainelę liūdną, graudžią
Naktį ir rytais.

Merkinės mūšis

Penkioliktą gruodžio
Ankstąjį rytelį
Būriai partizanų
Traukė į miestelį.

Per kalnus ir sniegą
Traukė jie Merkinėn
Už žūstančius brolius,
Už laisvę Tėvynės.

Ten Seirijų Siaubas
Kovėsi prie tilto.
Rusų bolševikų
Daugel kovoj krito.

- Valio! - suskambėjo,
- Merkinė jau mūsų!..
Narsus dzūkų vadas
Vanagas sušuko.

Veidus apšviesdama,
Saulutė tekėjo,
Putinas ir Siaubas
Krauju apsiliejo.

Ir liepsnos liežuviai
Padangę nudažė,
Ir stribukų lizdas
Vidur miesto degė.

Nemune upeli,
Mūsų upių tėve,
Pabudink sūnelius,
Kurie sniege miega.

Tu juos pavadinki,
Tyliai užliūliuoki,
Meiliai glamonėdams,

Jiems dainas dainuoki.
Jie kovoje krito
Kaip tikri didvyriai,
Už Lietuvą brangią,
Už laisvę Tėvynės.

Pūtė, putė šiaurys vėjas

Pūtė, pūtė šiaurys vėjas,
Laužė ąžuolo šakas.
Užgrobė mus bolševikai,
Išteriojo mūs šeimas.

Jau mašina privažiavo
Prie gimtųjų namelių.
O mes slapstomės miškuose,
Atskirti nuo tėvelių.

Motinėle sengalvėle,
Kam mane užauginai?
Kodėl nenešei upely,
Mažyčio nepaskandei?

Būčiau nardęs vandenėly,
Būčiau nardęs žuvele,
O dabar braidau kraujuose
Šaltam Sibiro krašte.

Duok duonutės, duok pienelio,
Duok pienelio, duok saldaus...
Einam mudu į namelius -
Aš rankeles atšalau.

Mama paėmė sūnelį
Ant baltųjų rankelių,
O vaikelis gailiai verkė
Nuo šiaurės šaltų vėjų.

Nepagailo išdavikui

Nepagailo išdavikui
Žalių tėviškės laukų.
Neužteko brolių kraujo,
Dar ieškoj naujų aukų.

Kai nakties šešėliai tamsūs
Dengti tėviškę pradėj,
Žiaurūs budeliai kaip žvėrys
Per Kalvelių kaimą ėjo.

Liūdnai ošė žalios pušys:
- Mielas broli, kur eini?
Nesutiks ten tavęs laimė,
Tik sutiks mirtis žiauri.

Ir sudrumstė nakties tylą
Automatai salvėmis.
Skrido aidas per Tėvynę
Šlavantėlio vilnimis.

Apsodink, miela sesute,
Žiedo kapą gėlėmis.
Tegul josios išsiskleidę
Vardą karžygio primins.

Saulutė leidžias vakaruose

Saulutė leidžias vakaruose,
Vaikšto mergaitė verkdama.
Išėjo sena motinėlė,
Ramino verkiančią dukrą:

- Neverk, dukra, neverk, jaunoji,
Ne vienas jis pasauly yra.
Jis, būdavo, dažnai ateina,
O jei sugrįš, ir vėl ateis.

Jisai sugrįžo - pas ją vestuvės.
Jaunimas šoka sau linksmai.
O mylimoji, jį užmiršus,
Kitą bučiuoja aistringai.

Jisai sugrįžęs pas ją nueina:
- O mylimoji, ką padarei?
Sakei: "Sugrįžk, sugrįžk, brangusis!.."
Dabar už kito išėjai.

O mylimas kulkosvaidėli,
Jau nebemieli mes čionai.
Einam atgal į žalią giružę,
Kur pasiliko mūs draugai.

Tenai, miškuose tarp žalių krūmų,
Paukšteliai mums linksmai čiulbės.
O tave, ginkle, geriau mylėsiu,
Nes tu tik vienas man likai.

Partizanų būrys pasibeldė į duris

Partizanų būrys pasibeldė į duris,
Pasibeldė į sodžiaus pirkutę.
Atidaro duris, džiaugiasi jo mylima:
- O, broliukai, pavargę ir sušalę!

Buvo naktis tyli, jie miegojo visi,
Tik mėnulis po debesis braidė.
Žiaurūs rusų sekliai, mūs Tėvynės rykliai,
Jie mums didelį pokylį rengė.

Pasigirdo kažkas, lyg patrankų ūžimas, -
Žiaurūs rusai apsupo tą kiemą.
Sudrebėjo namai, išbyrėjo langai,
O granatos praskyrė mums kelią.

Žuvo vyrai šeši, jiems vainikų nepins;
Kas nuskins partizanui rūtelę?
Juos ant gatvės parveš, šaltas vėjas bučiuos:
- O, broliukai, kovojo už laisvę visi!..

Neliūdėk, motule, kad sūnus padėjo

Neliūdėk, motule, kad sūnus padėjo
Galvą už Tėvynę nelygioj kovoj.
Tąsyk jo niekas, nieks nepagailėjo,
Niekino ir spardė gatvėj purvinoj.

Skausmas geležinis tavo širdį spaudė,
Ašaros perlinės puošė tau akis.
Vėjas gedulingą savo raudą gaudė,
Kur sūnelio kapas, nieks nepasakys.

Amžinoj kelionėj liūdnai palydėjo
Virš medžių pakilus mėnulio delčia.
Seserys žvaigždutės kapą jo nusėjo
Krištolo karoliais spindinčia rasa.

Tad neverk, motule, kad sūnelis krito
Už šviesesnę laisvę tėviškės brangios.
Tartum astro žiedas rudenį nuvyto,
Bet apie jo žygius ateitis dainuos.

Mėnulis tikras tėvas tau

Mėnulis tikras tėvas tau,
Mielas sūnau žydrynės,
Paukščių takais tu sugrįžai
Gint žūstančios Tėvynės.

Žvaigždėtą naktį ant pečių
Išskleidei parašiutą
Ir nusileidai pušyne
Žaliam žaliam lyg rūta.

Buvai nepaprastai drąsus,
Ilgėdavais kovoti,
Sakydavai: - Tik tam grįžau,
Kad save paaukoti.

Tik išdavikė drebulė
Koketiškai šlamėjo.
Jos sužavėtas užmigai, -
Tą priešas pastebėjo.

Kaip tikras vilkas grūmeis tu,
Kol šovinių turėjai.
Paskutinioju pats save
Tėvynei pažadėjai.

Laisvės ereliu neskraidysi
Nei šilko parašiutu.
Sesės, jei žinot kapą jo,
Prisėkit daug daug rūtų.

Verkė žvaigždėtoji naktis,
Aušrinė, eglės, kvajos.
Nebesulaukė laisvės jis,
Neišsipildė svajos.

Kai vakaras ramus atėjo

Kai vakaras ramus atėjo,
Saulutė leidos už kalnų,
Tada išėjo jaunas Rytas,
Tada išėjo iš namų.

Jis žengė per tamsius pušynus,
Jis brido per sniego pusnis,
Ir eidams sau tyliai galvojo,
Ką jis dar šiandien aplankys.

Priėjo žaliąją eglaitę
Ir lenkė galvą jis prie jos,
Bet jį sutiko tenai šūvis
Ir kulipka širdies karštos.

Tada pasviro jaunas Rytas,
Kaip girių ąžuolas puikus.
Paliko jis kančioj Tėvynę,
Paliko ir kovoj draugus.

Eglaitė linko vainikavo
Geltonus plaukus ir akis.
O jis užmigęs dar sapnavo,
Kad jojo laukia čia mirtis.

Sudie, jauna graži mergaite,
Sudie, žaluojantys miškai.
Sudie, graži žiemos dienele,
Ir jums, mieli kovos draugai.

... Išeik, palaimink Rytų šalį
Su tylia lūpose malda.
Sūnus atrado savo kelią
Ir nebegrįš jau niekada.

Ir rytas ūkanom aptrauktas

Ir rytas ūkanom aptrauktas,
Saulutė neaiškiai tekėj.
Ten, pagiry, prie seno kryžiaus,
Sunkus kulkosvaidis tratėj.

Daug žuvo niekšų išdavikų,
Daug krito budelių tautos.
Bet ir tavęs, sūnau, neapleido -
Gyvybės žydinčios jaunos.

Kaip aukštos liepos augalotos
Ir tu, sūneli, toks buvai.
Ir tėviškėj po žaliom vyšniom
Pačioj jaunystėje žuvai.

Nežydės vyšnios - žydės kriaušės,
Žydės ir obelys baltai.
Žydės ir liepos augalotos,
Kurias prie vartų sodinai.

Ir vėl baltai pražydo vyšnios,
Ir krenta jų žiedai balti.
- Motut, ko rymai prie vartelių?
Ko taip gailiai, gailiai verki?

- Gaila tavęs, sūnau vienturti,
Gaila, kad žuvusį radau.
Tik ačiū dangui ir žemelei,
Kad čia - ne gatvėje matau.

Pravirko tėviškės beržai

Pravirko tėviškės beržai,
Pravirko baltos ievos.
Kai mane varė iš namų,
Sudie kalbėjo pievos.

Prašiau aš sargą, maldavau,
Kad mane ten varytų,
Kur mano surištas rankas
Mergaitė pamatytų.

Kad mane vestų dar prie jos
Pro jos mažą trobelę,
Kad pamatyčiau aš dar jos,
Jos žydintį darželį.

Stovi mergaitė mylima,
Rankoj gėlelė vysta,
Melsvi žiedeliai obelų
Ant garbanų jai krinta.

Sudie, mergaite mylima,
Gražiai gėles auginki.
Prie obelies manęs nelauk
Ir ašarų nelieki.

Pervėrė širdį plieno kulkelė
(Nemunui)

Pervėrė širdį plieno kulkelė,
Mirtis užmerkė žydras akis.
Buvai didvyris tu, bernužėli,
Dėl tavęs liūdi visa šalis.

Parvežė tave, kaip ąžuolėlį,
O aplink tave kraujo klanai.
Neatėj lankyti nei motinėlė,
Nei tavo broliai narsūs arai.

Paguldė tave, kaip ąžuolėlį,
Nieks nepapuošė grabo lentos.
Ir palaidojo į Nemunėlį,
Nes pagailėjo žemės šventos.

Kokios gražios naktys, naktys mėnesienos

Kokios gražios naktys, naktys mėnesienos!
Ir mėnulis šypsos taip liūdnai, liūdnai.
Man galvoje kyla tokios klaikios mintys:
Eisiu pažiūrėti, ką veikia jinai.

Einu lėtu žingsniu, eidamas galvoju,
Kad mūs meilė gesta kaip ryto aušra.
Aš žinau, kad kenčia ji dar sutemoje
Ir kad virkdo smuiką balta rankute.

Vos arčiau priėjęs, išgirdau aš raudą,
Raudą tylią, graudžią virpančių stygų.
Ir žinau, kad liūdi ji dar vienumoje
Ir kiek ji praleido nemigo naktų.

- Tu rasi gražesnį už mane, mergaite,
Tu rasi geresnį negu aš esu.
Aš esu per prastas dėl tavęs, mergaite,
Todėl savo meilę tau ir gesinu.

Mums dabar beliko išvaduot Tėvynę,
Tau, sesute, rūtom puošti mūs kapus.

Beržai pasviro, šakas nuleido

Beržai pasviro, šakas nuleido
Nakties šešėliai tiesė sparnus.
Prie lango rymo jauna mergaitė,
Kad nebegrįžta josios brangus.

Išbalęs veidas, įdubę akys,
Didelis skausmas josios širdy.
Ji prie kryželio per naktis klūpo,
Kad tik nežūtų jis kur mūšy.

Enkavedistai jį vakar gaudė,
Sibiro meškos tiesė nagus.
Bet nenukausit to partizano,
Nes mano mielas yra narsus.

Jisai sugrįžo, kai aušo rytas,
Rausva pašvaiste dažės dangus.
Išbalęs veidas, nemigęs naktį -
Lemiamas žygis buvo sunkus.

Jis tylutėliai lange pabeldžia.
Iš didžio džiaugsmo sudreba ji.
Laimingai grįžęs, akis bučiuoja:
Ak, mylimoji, būsim laisvi ...

Oi, dalele sunkioji tu mano

Oi, dalele sunkioji tu mano,
Dalele sunki partizano,
Dien naktį tu mane kamuoji,
Dien naktį varguose vaitoju.

Skaistus mėnuo į dangų pakilo. -
Partizanas mergaitę pamilo.
Apie meilę mergaitei kalbėjo,
O jau rytą ant gatvės gulėjo.

Kai mūšy groja automatai,
Aplinkui tik skraido mirtis,
Prisimenu gimtąjį sodžių,
Mėlynas mergaitės akis.

Mus užjaučia tik tamsus miškas,
Paguodžia tik ryto rasa.
Už tave, Tėvyne Motule,
Sunki partizano dalia.

Miela dainele, ramink širdelę

Miela dainele, ramink širdelę
Daugiau brangusis neateis.
Užgeso akys pačioj jaunystėj,
Daugiau tavęs nebelankys.

Išėjo ginti brangios Tėvynės
Jaunas karžygis Lietuvos.
Drąsiai jis žuvo už tėviškėlę
Netoli gimtosios vietos.

Žiaurus likimas išskyrė širdis,
Beliko vien skaudi kančia.
Žiaurus plėšikas išplėšė meilę, -
Širdelė liko sužeista.

Kai sužydėjo melsvai alyvos,
Tada, brangusis, man tarei:
- Miela mergaite, mane mylėki,
Mūs meilė tęsis amžinai.

Dar nepraslinko nei vieni metai,
Atėjo ta liūdna diena:
Sukliko šūviai laisvam šilely,
Karžygis krito amžinai.

Brangus, nešiojai tu gražų vardą,
Gražiausio Liepos medelio.
Visad primins ji karžygį brangų,
Jo gražų vardą visados.

Kam eglės palinkot

Kam eglės palinkot Žaliam pajūry? -
Kovoje palūžo Draugai keturi.
Kam eglės apleidot Žaliąsias šakas?
Gal apraudat kritusias Laisvės aukas?

Sidabras ir Šaltis,
Ir Diemedis čia,
Ir Dobilas krito
Sunkioj kovoje.

Nelaukit, vaikeliai,
Tėvelis nesugrįš,
Veltui jūs jo lauksit
Pas gryčios duris.

Nelauk, mergužėle,
Bernelis neateis
Takeliais nuo miško
Vėlais vakarais.

Kai saulutė leidos
Toli už kalnų,
Kulkosvaidžiai sunkūs
Drebėj ties Traku.

Takelį ir smėlį
Nudažė krauju...

Pro mažą miestelį upelis tekėjo

Pro mažą miestelį upelis tekėjo,
Juo plaukė valtelė žvejų.
O tojoj valtelėj mergaitė sėdėjo
Ir laukė sugrįžtančio jo.

Pro šalį praeidams, senelis paklausė:
- Mergaite, ko sėdi viena?
Juk vakaras vėlus ir lietus lynoja,
Mergaite, ko sėdi viena?

- Nebarki, seneli, aš laukiu bernelio,
Sugrįžtant iš darbo sunkaus.
- Nelauk, nesulauksi, nes tavo bernelis
Negrįš jau daugiau niekados.

Dirbtuvėj prie darbo čekistai sugavo,
Kai švito aušrelė šviesi...
Draugai už jį stojo, norėjo neduoti,
Bet jie neatstojo visi.

Ir pervėrė širdį jaunam jaunikaičiui,
Jis krito ant žemės šaltos.
Bet jo neužgeso viltis paskutinė:
Ar mirt, ar gyventi laisvai?

Ta vaga mes grįšim atgal į Tėvynę
Ir stosim prie darbo sunkaus...
Nors vakaras vėlus ir lietus lynoja,
Mergaite, ko sėdi viena?

Tylus buvo vakarėlis

Tylus buvo vakarėlis,
Tyli buvo ir naktis.
Stovi jauna mergužėlė
Pas kalėjimo duris.

- O jūs, durys geležinės,
Pasakykit paslapčia:
Mano mylimą bernelį
Vakar gal atvarė čia?

Durys nieko neatsakė,
Šalta, tyli geležis.
Alpsta širdis mergužėlės,
Kad kalėjime sėdi jis.

- Pasakykit jūs, tironai,
Už ką vežat į Rytus?
Ar už brolius partizanus?
Ar už gimtuosius namus?

- Už tai vežam į Sibirą.
Už tai vežam į Rytus,
Už broliukus partizanus
Ir už bunkerius tamsius.

Saulutė nusileido

Saulutė nusileido,
Užėjo vakarai,
O tėviškėlę brangią
Užvaldė ubagai.

Užėjo pikti rusai,
Išvaržė namelius,
O mus jaunus išvežė
Į tolimus kraštus.

Gailiai verkė lietuviai
Iš namų vežami,
Enkavedistai džiaugės
Jų turtus grobdami.

Pažvelk, pažvelk, lietuvi,
Į savo namelius,
Kaip rusai krauna turtus
Į savo vežimus.

Kai vežė į Sibirą
Vagonai užkalti,
Maži vaikeliai verkė
Nuo tėvų atskirti.

Atėjo azijatai
Po motinos langu
Ir klausė: "Motin, motin,
Kur yr tavo sūnus?"

Bet motina nesakė,
Neišdavė sūnaus.
Už tai per visą amžių
Sibiruje vergaus.

Nesidžiaukit, pikti rusai,
Per amžius taip nebus.
Išauš šviesi dienelė -
Lietuvis laisvas bus.

Apie meilę šiandien nekalbėsim

Apie meilę šiandien nekalbėsim,
Šiandien verda darbas ir kova.
Žmogus žmogaus maudosi kraujuose.
Pavojuj Tėvynė Lietuva.

Ir, mergaite, kurią aš mylėjau
Ir lankiau daržely su daina,
Pasakysiu, nors man tavęs gaila,
Pasilik ir lauk manęs viena.

Neik iš gryčios, vakarui atėjus,
Aš neateisiu liepų takeliu.
Tegul vėjai tau suglostys plaukus
Ir sakys už mane, kad myliu.

O kai kelsis laisvė apginkluota,
Bus laisva Tėvynė Lietuva,
Kvies mus visus į didžiausią puotą...
O dabar į mišką su daina.

Praverki langą į sodo pusę

Praverki langą į sodo pusę,
Pažvelk, kaip kvepia obels žiedai.
Gal suraminsi širdelę savo
Ir ant krūtinės bus kiek lengviau.

Aš nepaspėjau praverti lango,
Nepastebėjau obels žiedų,
Kai pasigirdo aistringi šūviai
Tarp žalių pievų, lygių laukų.

Pirmas Šermukšnis šoko pro langą.
Kulka pataikė jaunoj širdy.
Ištryškęs kraujas liejos ant žemės
Ir ant jurgino baltų žiedų.

Už ką man vargti, už ką kentėti?
Juk aš nekaltas tautos sūnus.
Aš nenorėjau priešui tarnauti,
Žudyt ir skriausti savo draugus.

Ateik, sesute, į žalią girią,
Tai ten kapelį mano rasi.
Uždėk rankutę ant smėlio kapo,
Gal ant krūtinės bus kiek lengviau.

Ateis pavasarėlis

Ateis pavasarėlis -
Gegutė užkukuos,
Tik mūs jauni broleliai
Dainelių nedainuos.

Išėj broliai į mišką,
Išėj laisvės ieškot,
Išėjo, kad būtų laisva
Šalelėj Lietuvos.

Ne vienas jų išėjo, -
Išėjo jų šimtai.
O iš gimtų namelių
Beliko pelenai.

Kur sudegė gimtinė,
Nauja graži stovės,
Kur guli partizanai,
Bijūnai sužydės.

Maskvos žudikai žudo
Ir degina namus.
Bet patys toj ugnyje
Apsvilsite nagus.

Prisimenu, kai žaidė
Mūs didelis būrys,
O dabar jau beliko
Kur viens, kur du, kur trys.

Mes budeliams paliksim
Sausas eglių šakas.
Į šventąją žemelę
Jų niekas neužkas.

Augin tėvas sūnaitėlį

Augin tėvas sūnaitėlį
Ir užaugino.
Ir išleido į karužėlę,
Ir pražūdino.

Išėj tėvas su motinėle
Sūnelio ieškot.
Ir atrado girioj kapelį, -
Pradėjo raudot.

- Kelkis, kelkis, sūnaitėli,
Kelkis, pamigai.
Tavęs laukia tėvo dvarelis,
Juodbėri žirgai.

- Man nerūpi tėvo dvarelis,
Juodbėri žirgai,
Mane slegia siera žemelė
Ir šalti kapai.

Nepritrūko motinėlei
Ašarų gailių,
Tik pritrūko seserėlei
Rūtelių žalių.

Neliūdėk, miela giružėle,
Nes ateis laikai, -
Uždainuos tau linksmą dainelę
Lietuvos vaikai.

Mes partizanukai

Mes partizanukai,
Žalio miško vyrai.
Miškas mus globoja,
Už tai mes jį mylim.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia...
Miškas mus globoja,
Už tai mes jį mylim.

Miške yra uogų
Ir visokių grybų.
Tai geriausias maistas
Prie valdžios tarybų.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia...
Tai geriausias maistas
Prie valdžios tarybų.

Su grybais ir uogom
Mes nenuobodžiaujam,
Išeinam į kaimą -
Lašinukų gaunam.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia...
Išeinam į kaimą -
Lašinukų gaunam.

Saulė nusileido,
Mėnesėlis šviečia.
Jaunos mergužėlės
Mus užeiti kviečia.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia...
Jaunos mergužėlės
Mus užeiti kviečia.

Meiliai apkabina,
Į akis pažiūri,
Įdeda į krepšį
Padžiovintą sūrį.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia..
Įdeda į krepšį
Padžiovintą sūrį.

Mes enkavedistų
Drabužius nešiojam.
Kartais į miestelį
Ant žirgų nujojam.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia..
Kartais į miestelį
Ant žirgų nujojam.

Ant pečių šautuvas,
Rankoje naganas.
Niekas nepažino,
Kad tai partizanas.

Džium-tra-lia-lia, lia-lia,
Džium-tra-ly-lia, lia-lia..
Niekas nepažino,
Kad tai partizanas.

Ir gyveno dėdė partizanas

Ir gyveno dėdė partizanas.
Jis valdovas plačiųjų miškų.

Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.

Cit, neverki, jauna mergužėle, -
Aš iš miško greitai sugrįšiu.

Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.

Jeigu grįšiu jaunas nepražuvęs,
Tai tave, gražuole, paimsiu.

Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.

Ir gyvensim mes tada laimingai,
Greitai baigsis kova kruvina.

Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.

Graži tu mano, brangi Tėvyne

Graži tu mano, brangi Tėvyne,
Tave dabina žali miškai.
Mane mokino sena motutė
Gražių dainelių lietuviškų.

Čia puikūs slėniai tarp žalių girių,
Prie melsvų ežero bangų.
Tiktai nerami mano širdelė
Tolimoj šaly tarp svetimų.

Kažin ar grįšiu į gimtą sodžių?
Gal žūsiu tamsiuose miškuos?
Tenai, prie miško, prie žalių krūmų,
Mažą kapelį draugai supils.

Gal tik lakštutė liūdnu balseliu
Prie mano kapo sučiulbės,
O tas berželis, tas svyruonėlis,
Prie mano kapo amžiais liūdės.

Tu užgesai žibutėms žydint

Tu užgesai žibutėms žydint
Gelsvoms purienoms palaukiuos.
Ar nusibodo jaunos dienos,
Kad palikai savo draugus?

Tavo širdis ugnim liepsnojo -
Brangesnė už gyvenimą.
Baisių kančių tu bepabojai
Ir užgesai su šypsena.

Galbūt už tai tave mylėjau,
Kad tu mokėjai slėpt vargus,
Dėl kurių būčiau daug kentėjus. -
Tu buvai linksmas ir drąsus.

Užžels takai, kuriuos numynei,
Nubers juos obelų žiedai.
Pradings ir brangūs atminimai
Su brangiais laisvės pažadais.

Kryžius ilgai stovės prie kelio.
Šitą pakeisime kitu.
Jis liudys - čia tekėjo kraujas,
Pralietas brolių lietuvių.

Bet aš dar ilgai tavęs lauksiu,
Gal tyliais žingsniais sugrįši.
Arba sakyk, kur tave rasiu?
Kur tu mane pasiimsi?..

Mažame kambarėly

Mažame kambarėly
Prie tėvo ir mamos
Užaugo trys sūneliai,
Karžygiai Lietuvos.

Mylėjo juos tėvelis,
Mylėjo juos mama, -
Užvis labiau mylėjo
Sesutė jų jauna.

Tėvelis seną mamą
Išsivežė nakčia...
- Ar vagys, jūs nežinot,
Kad reiks išeit iš čia?

Gegutė vis kukavo
Ant šakelės vyšnios.
- Ar vargelį rokuoji?
Ar mirtį tu žinai?

- Ne vargelį rokuoju,
Tik mirtį aš žinau,
Kad žuvo jūsų brolis
Ir žuvo mylimas.

Ne vienas jis ten žuvo,
Su Jovaru draugu.
Ir šaltas šaltas kapas
Priglaudė juos abu.

Ateis pavasarėlis,
Gegutė užkukuos,
O mūs jauni broleliai
Dainelių nedainuos.

Atėjo šiltas pavasarėlis

Atėjo šiltas pavasarėlis,
O bernužėli, ko užgesai?
Gal nusibodo tėvynę ginti?
Ramiu miegeliu ko užmigai?

Sniegulės tirpo nuo laukų,
Žibutės krovė melsvus žiedus,
O tu ėjai mintu taku.

Veltui ėjai, veltui bijojai,
Veltui slapsteisi už skroblų.
Jau buvai išgamom parduotas,
Ir laukė budelis aukų.

Skroblelis mažas neužstojo
Nuo žiauraus budelio akių.
Ir priešas į tave paleido
Tūkstantį kulkų žudančių.

Lietutis buvo tau už mamą
Ir plovė skaisčius veidelius.
Bet pasakyk, o Vargdienėli,
Kada sugrįši pas tėvelius.

Pritiko tau Vargdienio vardas,
Gal kad našlaitis tu buvai.
Gal kad iš visų brolių tarpo
Tu vargingiausiai gyvenai.

Miškuose, daubose, tarp kalnų ir uolų

Miškuose, daubose, tarp kalnų ir uolų, -
Tenai mes gyvenam linksmai.
Priešo mes nebijom, pakol maisto gaunam,
Audros mums nebaisios visai.

Laužą susikūrę, broliai kepam avį,
Kol mintis užeina pikta.
Kelias mums į šiaurę, pinigų mes gaunam,
Duoda dar ir žodį pana.

Na, tai ir uliokim, broleliai likimo,
Skirta mums gyvent neilgai.
Kai sniegas išduos mus, kilpoje užmigsim,
Daugiau nepuotausim linksmai.

Gyvenimas tuščias, nėr džiaugsmo nei laimės,
Vien nusiminimas, kančia.
Na, tai ir uliokim, žaiskime be baimės,
O užsimiršimo gana.

Ūžė miškas, nuo vėjo šlamėjo

Ūžė miškas, nuo vėjo šlamėjo,
Vėtros laužė medelių šakas.
Pagiryje sargyboj stovėjo
Partizanas nuleidęs rankas.

Pasislėpęs tarp medžių šešėlių,
Prisiglaudęs prie medžio tyliai,
Jisai matė, kaip pamiške slenka
Enkavėdė dideli būriai.

Jisai matė jų žvėriškus veidus
Ir aštrius kaip erelio nagus.
Kietos, kruvinos Stalino rankos,
Kurios žudo Lietuvos vaikus.

Partizanas lietuvis nuliūdęs,
Susimąstęs, kodėl taip yra,
Kodėl lietuvis lietuvį žudo,
Kodėl niekas nesigaili, ne.

Ir kodėl atėjūnus pamilo
Išgamos, Lietuvos slibinai?
Neužmirš jųjų darbo gynėjai,
Neužmirš Lietuva amžinai.

Aš prisimenu, brolį ar tėvą
Stribų gauja nutvėrus žiauriai
Daužė galvą, pečius ir krūtinę,
Kol pradėjo silpnėt sąnariai.

Tai išmetę vėl gatvėj tyčiojos:
- Kelk, gana, Lietuva jau laisva.
Ko guli? Ar kovoti nenori?
Turbūt jau pavargai ir gana?...

Nors ir kenčiam, bet esam lietuviai.
Nors sunki partizano dalia...
Bet kada iškovosime laisvę,
Padėkos mums tada Lietuva.

Tą dieną liūdnai putė vėjai

Tą dieną liūdnai pūtė vėjai
Žemelė šalo pamažu.
Būrys kareivių keliu ėjo
O jaunas didvyris tarp jų.

Nors šaltis vis kaskart didėjo,
Jis ėjo vien su švarkeliu,
Rankas užnugaryje laikė -
Dar rusams buvo jo baisu.

Ėjo drąsiai iškėlęs galvą,
Nors daugel iškentė kančių.
Budeliai siuto iš pavydo -
Jis nerodė kančios žymių.

Ir nuvarė didvyrį jauną
Prie budelių dar žiauresnių.
O šie jį neteisingai teisė,
Sušaukę daugelį žmonių.

Žmonės, pamatę savo brolį
Taip iškankintą išgamų,
Nuleido akis ašarotas,
O širdys degė jiems skausmu.

Ir klausė išgamos bjauriausi:
- Ar tu pilietis Sąjungos?
Brangus didvyris jiems atsakė:
- Esu sūnus aš Lietuvos.

Sustaugė, kaip vilkai išalkę,
Teisėjas tapo net baisus.
Suriko budeliai: - Sušaudyt!
O tavo veidas vis ramus.

- Sakyk, ko nori, tu dar kartą, -
Paklausė išgama rūsčiau.
Drąsiai skambėjo tavo balsas:
- Aš jūs malonių neprašau.

Ir susigėdo teroristai,
Nustebę tavo drąsumu.
Pasakė: - Mes dar apsvarstysim.
Išėjo dvelkdami krauju.

Oi koks išblyškęs tavo veidas!
Ant lūpų žaidžia šypsena.
Juokies, žiūrėdamas į minią,
Ir nežinai - gyvent ar ne.

Ir žiaurūs budeliai išvyksta,
Nuteisę tave taip kentėt:
Išvežt dvidešimt penkiems metams
Į šaltą Sibirą kalėt.

Oi keršys už kančias lietuviai,
Prisiekė keršyt už tave.
Ilgai skambės tavo drąsumas.
Tavim didžiuojas Lietuva.

Kai sušvilps traukinys Šeštokuose

Kai sušvilps traukinys Šeštokuose,
Tai bus ženklas, kad veža į Rytus.

Sudievu tau, senasis tėveli,
Nebalnosiu žirgelio vakarais.

Sudievu tau, sena motinėle,
Neveltui tu sūnelį auginai.

Sudievu tau, jauna mergužėle,
Nelankysiu gegužės vakarais.

Šią naktį gims mažasis Jėzus

Šią naktį gims mažasis Jėzus.
Jo laukia visa žmonija.
Dangus baltai papuošė žemę,
Kad ji būt skaisti ir nekalta.

Kelkis, brolau, skubėk Rarotų,
Kelias puikus, laukai balti.
Tu, būdavo, mažą Jėzulį
Dažnai lankydavai anksti.

Aš prarymojau visą naktį
Lange, tavęs belaukdama.
Šventų Kalėdų rytą tylų
Sudrumsčiau, gailiai verkdama.

Geriau kulka pervertų širdį
Negu žinia, tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Veidai pažįstami visi.

Oi, oi, Dievuli mano brangus,
Mūsų broliais gatves nukloj...

Tu nežvelki į rytų šalelę

Tu nežvelki į rytų šalelę
Aš tikrai sugrįšiu pas tave.
Mus pasveikins kaimo pievos žalios
Ir kukuos gegutė mums kleve.

Tu dainuoji, kad žirgeliai brolių
Balnelius vien tymo beparneš.
Ogi mes rytų šalelėj - toli
Už tave, Tėvynę ir namus.

Mes kovojam ten, toli, už laisvę,
Užu laisvę mūs šalies gimtos.
Tegul batai kruvino čekisto
Mūs šalies nemindžios niekados.

Kad sparnuotą žirgą aš turėčiau,
Tai iškilčiau aš virš debesų -
Į gimtinę - savo bakūžėlę
Tai nunešt mane jauna širdis.

Tyliam ramiam kambarėly

Tyliam ramiam kambarėly
Tylus vakars nedėlios.
Ir mėnulis toks nuliūdęs
Siuntė spindulius šviesos.

Jauna kalinė būdama,
Kartą saldžiai užmigau,
Saldų sapną sapnuodama,
Savo tėvelius mačiau.

Žiūriu, tokie žali sodai,
Paukšteliai čiulba linksmai.
O po juos seni tėveliai
Vaikšto ir verkia gailiai.

- Neverkit, seni tėveliai,
Verksmas nieko nepadės.
Jūsų dukra užrakinta,
Jūsų dukra kalinė.

Kas ten, kas ten sužvangėjo?
Gal kalėjimo sargai?
Mano širdis sudrebėjo,
Nes jau tardymą žinau.

Ir įėjo leitenantas,
Ir paklausė: - Ką žinai?..
Bet nepasakiau teisybės,
Kur slepias partizanai.

Mes tau duosim dešimt metų
Ir išvešime toli,
Ten, kur niekas negyvena,
Sibiro kalnai aukšti.

Atėjo vakaras į girią

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus.
Berželių šakos persiskyrė
Ir pučia vėjas nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas.
Tai vėl nuklysta miško toly,
Kovos ir nemigo dienas.

Pašoka kibirkštys į aukštį
Ir dingsta tamsoje staiga.
Tamsoj subunda girių paukščiai, -
Iš žygio grįžta trys draugai.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis drauge dainuok.
Į laisvę veda šitas kelias,
Į laimės kupinas dienas.

Atėjo vakaras į girią,
Veidai užsidegė ugnim.
Šviesa tamsoj mums kelią skiria.
Drąsiai mes žvelgiam ateitin.

Nuvyto baltos chrizantemos

Nuvyto baltos chrizantemos,
Nuvyto jų balti žiedai.
Užbertos smėliu žydros akys,
Pačiam žydėjime veidai.

Nors jūs palaidoti be karsto
Ir jūs kapai žiedų neskleis,
Sargyba aplankyt neleidžia
Ir širdies skausmo pasakyt.

Kentėt, širdie, tu nusipelnus,
Kad neatspėjai ateities.
Kovot ir aš kartu norėjau
Ir užsistoti nuo mirties.

Būčiau užstojus jį nuo kulkų,
Nuo kardo budelio žiauraus
Ir kankinės vainiką brangų
Užpelnius rožių amžinai.

Iš dainos Rimgaudui

Šviesioji saulutė jau leidos
Ir skendo žemelė tamsoj.
Pravirko mažytis vaikelis,
Išplėštas iš glėbio mamos.

O Rimgaudai, broli brangusis,
Tikėjaisi laisvės, šviesos.
Bet tavo skaisčioji dalužė
Tau suteikė naujas kančias.

Mes niekad tavęs neužmiršim,
Nei tavo gerosios širdies...
O Rimgaudai, broli brangusis,
Kaip šiandien tau ranką ištiest?

Stribai džiaugės gyvą suėmę,
Tikėjosi, gaus daug žinių.
Bet narsus lietuvis nebijo,
Nors daug teks kentėti kančių.

Išblyško tavo jaunas veidas

Išblyško tavo jaunas veidas,
Bet iškilminga šypsena
Tavęs ir tuomet neapleido,
Kai geso gyvybė jauna.

Šalia tavęs Lokelis miega,
Nušautas su tavim kartu.
Jūs pailsėkit minkštoj pievoj,
Nes veš ant akmenų kietų.

Juos nuprausė baltai lietutis,
Vėjelis nubučiavo juos slapčia
Ir žadino tiek daug gegučių, -
Nelauk, negrįš jau jų kančia.

Šviesi saulutė tyliai leidos,
Lokelio tėvas patylom
Jiems pylė kapą balto smėlio
Ir laistė ašarom gailiom.

Raudojo gailiai pušynėliai,
Raudojo visa Lietuva.
Juos greit priglaus Dzūkijos smėlis.
Tebus ši žemė jums lengva!

Vakarą malonų rūkas dengia žemę

Vakarą malonų rūkas dengia žemę
Ir sodžius paskendęs žiedų gražumu.
Už raudono stalo budeliai susėdę,
Ruošė naują žygį niekšiškų darbų.

Nutilo lakštutė, kur linksmai čiulbėjo,
Ir visi užmerkė vargingas akis.
Tiktai nemiegojo budeliai tėvynės:
Prie kiekvienų vartų sargyba stovėj.

Grupėm susiskirstę, skirstėsi po kaimus.
Ar žinai, mergaite, mini ir tave?
Niekas nežinojo, tik saulė suprato
Ir pravirko gailiai, berdama rasas.

Vos pirmai aušrelei danguje sužibus,
Į duris pabeldžia budelis ranka.
Pasigirsta žiaurūs, bjaurūs, šlykštūs žodžiai:
- Visi areštuojami ir išvežami...

Pravirko tėvelis, pravirko mamytė,
Pravirko mergaitė, pindama kasas.
Pravirko ir beržas, pakelėj sodintas,
Pravirko darželis, berdamas rasas.

Dalelę kraudama, mergaitė raudojo
Ir visokiais žodžiais budelius maldau:
- Bausmę dovanokit, viską atiduosiu...
- Nereikės prašyti - pats pasiimsiu.

- Sudievu, kiemeli, po kurį vaikščiojau,
Sudievu, varteliai, liekat atkelti,
Sudievu ir, berže, pakelėj sodintas,
Sudievu, darželi, paliktas varguos.

Sudievu, kaimynai, visi artimieji,
Dovanokit viską, kas buvo blogai.
Gal daugiau negrįšim, gal nesimatysim,
Nes budeliai veža ir gal amžinai.

Tik viena lakštutė dar ilgai čiulbėjo
Paskutinį kartą, vargdienėle, tau.

Ko jūs stovit nusiminę

Ko jūs stovit nusiminę,
Žiūrit į mus?
Ar jūs pirmą kartą matot
Šituos svečius?
Nebūkit nusiminę,
Kad aplanko jus miškiniai,
Jie gerbia jus, jie gerbia jus.

Šeimininke, eik į kiemą,
Tildyk šunis.
Vesk į tvartą ar kamarą
Ir uždaryk.
Kad šuneliai nesulotų
Ir Jocys nesužinotų,
Tai būt gerai, tai būt gerai.

Mergužėle lelijėle,
Langus pridenk,
Nors kaimynai ir neblogi,
Vis tiek privenk.
Nešk lašinių plaštakinių
Ir dešrelę pusmetrinę,
Tai bus gerai, tai bus gerai.

Gal čia rasite kaimynų,
Gal giminių,
O jei ne, galėsit spręsti
Iš mūs veidų:
Mes - žmonės ne plėšikai,
Mes - žmonės katalikai,
Tokie kaip ir jūs, tokie kaip ir jūs.

Ko atėjom, nesakysim -
Galit nujaust:
Kas ateina į nakvynę,
Reikia priglaust.
Mums nereikia nei matrasų,
Atsigulti rasim patys,
Kad ir ant šiaudų, kad ir ant šiaudų.

Dabar sužinojau, ko rūtų daržely

Dabar sužinojau, ko rūtų daržely
Kas rytas pravirksta rasa,
Ko jauna sesulė giružės kalnely
Takelį numynė basa.

Prabėgs nelaimingos tos liūdnosios dienos,
Tos nemigo naktys praeis. -
Mes tikim, kad kitas gegužis, gražesnis,
Kitokius lapus mums išskleis.

Taip greit nubangavo gyvenimas mano,
Nebėra linksmų vakarų.
Gyvenimo rūmai jau amžiams sugriuvo,
Aš vienas likau, be draugų.

O motina, motina, mano brangioji!
Už nemigo tavo naktis
Tu savo sodyboj sau vietos nerandi,
Ir amžiams praverksi akis.

Lai žydi bijūnai ir rūtos žaliuoja
Nebodamos vėjų šaltų.
Lietuvis kentėti ir vargti priprato
Ir žūti nuo ruso skriaudų.

Nerimstantis smuikas vėl verks sutemoje

Nerimstantis smuikas vėl verks sutemoje
Ir liesis žiogelių daina,
Bet tu nežinojai ir tu nežinosi,
Ko verkia motulė sena,

Žaliuojančiam kaime išaugo trys sūnūs,
Trys sūnūs tvirti ąžuolai,
Išėjo į karą gint mūsų nuo priešų,
Kovojo už laisvę narsiai.

Raukšlėm išvagotas jos veidas nerimsta.
Ir veltui jiems laimę kuri.
Viens žuvo Radvilišky, antras Širvintuos,
O trečias - laisvam pajūry.

Vėl suksis ratelis vienlangėj lūšnelėj
Ir plauks tylūs žodžiai maldos.
Veltui lauks motulė prie klevo vartelių, -
Trys sūnūs negrįš niekados.

Alyvų šakos svyra

Alyvų šakos svyra
Ant vasaros pečių.
Kodėl pravirko žvyras
Mūs vieškelių plačių?

Pažadino iš miego
Beldimas į duris.
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Vingiuoja raitos kelias.
Lietuvi, kur eini?
Ir pakelio smūtkelis
Palinko liūdesy.

Tau dvasią pakerėjo
Troškimas neramus.
Išlaisvinti norėjai
Paniekintus namus.

Už miško bunda rytas,
Čyrena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

Čia guolį tau paklojo,
Čia ošia pušynai.
Čionai kapuos sapnuoja
Didvyriai milžinai.

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos, gražioji jaunystė,
Širdy pasiliks vien skriauda.

Dievuli geriausias, už ką tiek kančių,
Kad draudžia Tėvynę mylėt?
Nejaugi mielosios, brangios Lietuvos
Neteks jau daugiau paregėt?

Gyvenimas slenka už plieninių grotų,
Bet jis nebe toks, nebe tas.
Visa Lietuva atsidūrė Sibire,
Ir kas ją į laisvę išves?

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Tai kas mūsų dienos, tai kas mūs jaunystė,
Jei tėviškėj laisvės nėra.

Palinko liepa šalia kelio

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
- Sūneli, Tėvynė tave šaukia, -
Ir vėl laisva bus Lietuva.

Aš toli, toli iškeliausiu
Iš savo tėviškės mielos.
Mergaite, neliūski viena likus,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.

Jau dunda žemė vakaruose,
Jau aušta rytas pro rūkus,
Tik gaila, kad žalioj jaunystėj
Man kapas papuoštas nebus.

Pavasaris laukais jau eina
Lakštutė čiulba vakarais.
Mergaite, papuoški mano kapą
Baltais akacijų žiedais.

Gal kaulai kur supus prie miško?
Gal kapo pėdsakų nebus?
O jei, brangioji, tu atrasi,
Tai pasimelsk ir už mane.

Atradus kapą, apsodinki
Baltais jurginais prie galvos.
Tegu tau kalba, kad čia ilsis
Jaunas karžygis Lietuvos.

Aš buvau parimus tarp vartų darželio

Aš buvau parimus tarp vartų darželio,
Kai, paspaudęs ranką, tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė sutemoje skęsdami laukai.

Kas paklaus, kodėl tau ašaros taip byra?
Kas tau, sėjant rūtą, "padėk diev" sakys?
Kas akis manąsias atras lino žiede?
Kas gi, kas, oi kas gi širdį suramins?

Naujos staklės mėto šeivas ąžuolines,
Baltos drobės riečias taip lengvai, lengvai.
Rankšluostin įausiu: "Lietuva Tėvynė.
Tu didvyrių žemė! Mes tavo vaikai!"

Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti,
Ir kada sugrįši tu su žirgeliu,
Vandens tau atnešiu moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluoščiu dailiu.

Skauda širdį Lietuvos husarams

Skauda širdį Lietuvos husarams
Išvažiuojant iš Kauno šalies.
Ir visos Lietuvos mergužėlės
Tarkit mums paskutinį "sudie".

Nematysit Lietuvos husarų,
Vaikštinėjant Alėjos gatve.
Jei matysit, tai rusų kareivį,
Aprengta uniforma prasta.

Nematysit Lietuvos trispalvės,
Plevėsuojant Žaliajam kalne.
Negirdėsit skambaus Laisvės varpo,
Skambant Karo muziejaus bokšte.

Negirdėsit lietuviškų dainų,
Skambančių kaip gitaros balsai.
Jei girdėsit, tai rusiškas dainas,
Mūsų širdžiai visai svetimas.

Nematysit žygiuojant husarų,
Nedundės žemė nuo mūs žirgų.
Rusai vietoje mūs jodinės jau,
O mums teko likimas vergų.

Nematysit mergaitės husarų,
Jųjų Kaunas nesulauks niekados, -
Tik tada, kai trimitai vys rusus
Iš brangiosios Tėvynės Lietuvos.

Atlikęs pareigą Tėvynei

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovų laukuose tu žuvai.
Nors mums į laisvę kelią skynei,
Nežinom mes, kas tu buvai.

Akių tau niekas neužspaudė,
Prie kapo neverkė sesuo. -
Kovų laukuos patrankos gaudė,
Raudojo rūškanas ruduo.

Saulėto ryto nesulaukei,
Jaunas kary, tautos sūnau.
Tu užgesai, kai laisvė švito,
Laimėjai kovą, bet ne sau.

Atėję giminės prie kapo,
Nežino, kad tu čia esi.
Tau motina Tėvynė tapo,
O tavo broliais mes visi.

Tauta tau gražų vardą skyrė -
Nežinomu kariu tapai!
Garbė per amžius tau, didvyri,
Mirtim mums laisvę atpirkai!

Ten, kur ošia Dzūkijos pušynai

Ten, kur ošia Dzūkijos pužynai,
Kur vingiuoja Nemuno vaga,
Ten nuo amžių buvo mūs Tėvynė,
Ten nuo amžių buvo Lietuva.

Ten užaugau, kūdikiu bėgiojau,
Ten išmokau pergyvent kančias.
Tačiau mažas būdams nežinojau,
Kad Tėvynė manęs pasiges.

Vėjas švilpia, propeleriai kaukia,
Eskadrilė pakilo aukštai.
Melsvos akys sužibo pro kaukę:
- Sudie, žeme, ežerai, miškai.

Nebaisi mums kulkosvaidžių gadynė,
Nebaugina patrankų sviediniai.
Už Tėvynę, motiną brangiausią,
Guldo galvas broliai lietuviai.

Aš nuskrisiu viršum priešo miesto,
Kur skrajoja beribė mirtis.
Neapvilsiu eskadrilės vado:
Laukia priešo, laukia pražūtis.

Aš nuskrisiu į gimtą sodybą,
Kur gyvena motina sena.
Ir apsuksiu žiaurią mirties kilpą, -
Lai pamato ir mano mylima.

Žūsta vadas, žūsta generolas, -
Juos palydi karžygių pulkai.
O kai žūsta jaunas kareivėlis, -
Jį palydi tik lakštučių balsai.

Ak, Tėvyne numylėta

Ak, Tėvyne numylėta,
Ak, Tėvyne, tu graži!
Taip vilioji paslaptingai,
Rodos, verksim kaip maži.

Nevilioki mūs, Tėvyne,
Nebegrįšime ilgai.
Tau palikom vyturėlius,
Su jais linksmesni vargai.

Tau dar liko žalios girios,
Kalvos, gojai ir šilai.
Tau graudžiom dainom sesutė
Sodžių linksmina vėlai.

Nebegirdim žiogo smuiko
Sidabrinėj rugienoj.
Nebegrįšime Tėvynėn,
Mes šalelėj jau tavoj.

Nebetaršom mes sutemus
Švelniai mylimos plaukų.
Ak, kaip sunku be Tėvynės,
Be sesučių, be draugų.

Mus pamirš draugai, sesutė
Ir mergaitė mylima.
Tėviškėle, neužmirški,
Mes sugrįšim į tave.

Kur lygus laukai šiapus Nerio

Kur lygūs laukai šiapus Nerio,
Kur patrankos daužo krantus,
Žygiuoja kareivis per smėlį,
Palikęs tėvelių namus.

Namuose jo laukia mergelė
Ir liūdi, nuleidus akis.
Ir laukia kas vakaras rytas,
Kada mylimasis sugrįš.

Bet jis nebegrįžta nuo Nerio,
Nuo Nerio smėlėtų krantų.
Gal kitą jis ten pamylėjo,
Gal jam ten gyventi smagu.

Ir eina kareivis per smėlį,
Ir saulė bučiuoja karštai.
Ir niekas daugiau jo nelydi,
Kaip tiktai smėlėti krantai.

Prisirinkau nuo tavo kapo

Prisirinkau nuo tavo kapo
Rudens priplėšytų žiedų,
O jie tyliai širdy prašneko,
Rodos, būtum prašnekęs tu.

Tie žiedai amžino troškimo
Palaidoti dar ne laiku.
Gegutė guodė ir užkimo,
Nuskrido miško vainiku.

Tu išėjai, ir jau negrįši,
Ir lino akys nežydės.
O leisk, brangus, nuo tavo kapo
Surinkt vidurnakčio žvaigždes.

Tu išėjai, ir tavo kelias
Per amžius gėlėmis žydės.
Palinkus diemedžio šakelė
Tau apie laisvę pašnabždės.

Palinko diemedžio šakelės,
Medinis kryžius tarpe jų.
Tėvynė, rodosi, jau kelias.
Gal keltumeis gyvent ir tu?

Karan kai gaudė vyrus..

Kaip šiandien pamenu, buvo be galo rami 1944-ųjų rugsėjo diena. Akinančiai švietė dar gana šilta rudens saulė. Ražienų plotai driekėsi aprazgyti tūkstančiais voratinklių. Buvo popietė. Ir staiga į tą rudens idiliją kaip koksai viesulas įsiveržė automatų tratėjimas. Kažkur toliau sukaleno kulkosvaidis. Poškėjo šautuvai. Išgąstingai atsitiesėme nuo bulvių vagų: už kokio puskilometrio nuo mūsų kalvelėmis bėgo žmogus. Po kurio laiko pasirodė jį besiveją kareiviai. Jie ir tratino iš visų ginklų. Dabar, kur tik žvelgėme, kur tik mūsų akys siekė, -visur kareiviai. Užplūdo, užplaukė it koksai amaras. Ropojo jie kalvomis ir slinko slėniais. Vienas greta kito, vienas paskui kitą...

Tėvai tuoj pat metė kasę bulves. Paskubomis, vis pasižvalgydami parsivežė prikrautus maišus. Ir tik dabar, jau nebeatsimenu iš kur, atskubėjo kraupi žinia:

- Gaudo vyrus!..

"Gaudo vyrus!.." - kaip koksai šiurpus aidas išsklido po visas kaimo sodybas. Atsikartojo lyg neišvengiama nelaimė didelio ir mažo, vyro ir moters širdyse, nes ji lietė visus.

- Žiūrėkite, jau varosi...

Visi supuolėme prie langų. Pievomis slinko būrys kareivių. Tarp jų kaip koks nusikaltėlis, laikydamas rankas už nugaros, ėjo netolimas mūsų kaimynas. Vakare išgirdome, kad prie plūgo, beariantį dirvą, suėmė kitą kaimyną. Yra ir daugiau areštuotų. O ši žinia ne tik paslaptinga, bet ir intriguojanti: artimiausias mūsų kaimynas tiesiog ištrūko iš kareivių nagų. Kareiviai jį užklupo namuose. Įsakė rengtis. Šmirinėja jis šen, šmirinėja ten - ieško drabužių. Tik netikėtai pašmakšt į priemenę, motina iš paskos. Užrėmė duris. Kol kareiviai išsiveržė, sūnaus nei kvapo. Kaip kamparas išgaravo. Kiek beieškojo, ką motinai bedarė - sūnaus nėra!

O naktį kareiviai įsiveržė ir į mūsų namus. Daug kareivių. Apstojo ratu tirtantį iš baimės tėvą. "Dokumentus!" - pareikalavo rusiškai. Tėvas atnešė savo lietuvišką pasą. Matyt, anie nelabai susigaudę, kur ir ką skaityti, tad tėvą vėl klausia: "Kiek tau metų?" - "Daugiau kaip penkiasdešimt", - atsako tėvas, kiek pramokęs rusiškai dar caro laikų mokykloje. Jo amžių tarsi patvirtina vešli juoda barzda, net užsirietę ūsai. (Tebuvo keturiasdešimt treji). Kareiviai išėjo.

Taip vyko vyrų "mobilizacija" į sovietinę kariuomenę. Bent tokią aš prisimenu Dzūkijoje, Leipalingio apylinkėse. Vyrai gaudavo ir šaukimus. Vieni ėjo į miškus partizanauti, kiti širdgėlos surakintomis širdimis - į karinius komisariatus. Trečio kelio nebuvo. Sovietiniai istorikai skelbė, kad į raudonąją armiją įsijungė apie 200 tūkstančių Lietuvos vyrų. Kiti šį skaičių sumažino iki 108 tūkstančių. Kas dabar pasakys, kiek jų iš tikrųjų buvo, kiek jų išėjo savo noru, o kiek buvo paimtų jėga, kaip kad tie mūsų kaimynai. Dar daugiau. Iš tų, kurie buvo priversti svetimiesiems tarnauti, nemažai suspėjo paguldyti galvas Vakarų ir Rytų frontuose. Kiek jų žuvo? Apie tai sovietiniai istorikai tylėjo. Nes "vargu ar buvo labiau beprasmiškų mirčių negu tų prievarta mobilizuotų jaunuolių, kurie krito tarnaudami vieno žiauraus diktatoriaus kariuomenėje kovoje su kitu, ne mažiau bjauriu tironu" (Kęstutis K.Grinius).

Baigėsi karas, ir kurį laiką Lietuvoje jaunimo į sovietų kariuomenę nešaukė. Tačiau atėjo 1950-ųjų pavasaris. Buvo kaip tik Verbų sekmadienis. Į Leipalingį sugužėjo daugybė žmonių. Veidus ženklino baisus nerimas. Jo prasmę supratau, kai pasirodė du sunkvežimiai, o gal ir daugiau, prigrūsti stovinčių jaunų vyrų. Vos tik sunkvežimiai vėl pajudėjo, išsiveržė moterų ašaros, kraupus klyksmas, iš sielvarto buvo laužomos rankos. Ir čia pat iš vyriškų krūtinių pasklido graudi dzūkų daina:

Kai sušvilps traukinys Šeštokuose,

Tai bus ženklas, kad veža į Rytus...

Žmonės jau buvo patyrę, jau žinojo, ką reiškia Šiaurė, Uralas, Sibiras, Kaukazas. Baimę, dar didesnę, matyt, kėlė ir tasai priešiškas nusiteikimas, kad tarnauti reikia svetur ir svetimiesiems, tiems, kurie gimtojoje žemėje persekioja, tremia, žudo tavo tėvus, brolius, seseris, kaimynus.

Sunkiai vyrai rinkosi kelią. Sunkiai narpliojo gyvenimo ir mirties klausimą. Dažniausiai vienaip ar kitaip pasielgdavo - kaip jiems sakė sąžinė, kokia buvo jų tiesa, patriotiškumas, o kartais ir verčiami aplinkybių, kurios padiktuodavo ir savo nusistatymui priešingus sprendimus.

... Motina išaugino du sūnus. Vyresnysis jau partizanavo. Atėjo šaukimas į kariuomenę jaunėliui. Kiek svarstymų, abejonių, kaip pasielgti. Buvo tariamasi, kaip vėliau žmonės pasakojo, net su partizanų vadais. Ar ne per sunki būtų motinai lemtis, jeigu žūtį pasirinktų ir antrasis sūnus? "Eiti". Kai sugrįš atostogų ir jeigu bus palankios sąlygos, į miškus išeis ir jaunesnysis. Kai pargrįžo, brolis jau buvo žuvęs. Vėl tartasi su partizanais. Kas žino, kokia buvo jų kalba, bet po atostogų jaunesnysis prisistatė į savo karinį dalinį. Nežinau, ar laimingas buvo šitas žmogus, taip išsaugojęs savo gyvybę. Žinau tik viena, kad jis vėliau be saiko gėrė: gal jis taip marino savo sąžinės priekaištą, kad neįvykdė pareigos Tėvynei, o gal taip gramzdino užmarštin savo brolio ir draugų žūtį?

Oi, kaip nelengva buvo skirtis su artimaisiais, draugais, tėviške, Lietuva ir išvykti nežinia kur, iš kur galima ir nesugrįžti. Baugino ir rusų kalbos nemokėjimas. Juk kiti, sugrįžę net ir po kelerių metų tarnybos, prastai ja kalbėjo. Jie, tie kaimo bernužėliai, dažniausiai buvo tebaigę pradines mokyklas Lietuvos ar vokiečių laikais ir rusiškai nesimokę. Bet ėjo vyrai į kariuomenę, manydami, kad taip išgelbės save ir savo artimuosius nuo represijų ir tremties. Išgelbės pagaliau savo gyvenimus.

Niekas jų už tai nesmerkė, niekas nevadino išdavikais ar pardavikais. Greičiau, žvelgė į juos su užuojauta, gailesčiu, o kartu ir viltimi, kad pamatys po kelerių metų sveikus ir gyvus. Išeinančiųjų tėvus, artimuosius iki beprotybės varė viena mintis: "O jeigu karas?..." Jisai, visi kalbėjo, kybo tarsi ant plauko. Kas bus tada su jų vaikais, tarnaujančiais toli tarp svetimųjų?

Tasai tėvynės praradimo skausmas, širdgėla, gimtųjų namų ir artimųjų ilgesys, sudužusios pačios gražiausios jaunystės svajonės, svetima ir atšiauri aplinka atsikartojo ir pokario metais sukurtose dainose. Tokių dainų ne tiek daug, bet jų buvo. Jų negalima užmiršti, nes ir jose įamžinta mūsų vyresniųjų brolių ir tėvų dalia.

Ateis rudenėlis,
Šalta žiemužėlė. -
Tai bus nuliūdimas -
Naujokų ėmimas.

Gailiai verkė tėvas,
Gailiai motinėlė,
O dar gailiau verkė
Jauna mergužėlė, -

dainavo dzūkų jaunimas ir senąsias, ir naująsias rekrūtų dainas. Po kaimus ir sodybas šios dainos skambėjo kartu su partizanų ir tremtinių dainomis. Nes prievarta padaryto imperijos kareivėliais Lietuvos jaunimo likimas jautriai buvo užgavęs visų mūsų tėvynainių širdis.

Ko, kareivi, stovi

- Ko, kareivi, stovi,
Nusiminęs tyli?
Gal Tėvynės gaila?
O gal jos nemyli?

- Ten toli - Pietuose
Tėviškė manoji
Nusiminus kenčia,
Kraujuose vaitoja.

Ten močiutė rauda
Vakaro žarose,
Ten sesutė laukia
Grįžtant sutemose.

Jeigu aš galėčiau,
Tėviškėn sugrįžčiau,
Motiną paguosčiau,
Sesę nuraminčiau.

Bet neteks varguoliui
Tėviškėn sugrįžti,
Motiną paguosti,
Sesę nuraminti.

Jis paliks prie marių
Vienas be paguodos,
Jam krūtinę plėšys
Skausmas šaltas, juodas.

Jam nereikia laimės,
Nereikia paguodos,
Jeigu ir tėvynėj
Toks pat skausmas juodas.

Žiauriai marios ūžia,
Žuvėdros dejuoja.
Dainą, pilną skausmo,
Kareivis dainuoja.

Išaušo gražus, šiltas rytelis

Išaušo gražus,
Šiltas rytelis.
Veža naujokus
Iš tėviškėlės.