POVILAS PEČIULAITIS

ŠITĄ PAIMKITE GYVĄ

Atsiminimai

Viršelis VANDOS PODERYTĖS

Pečiulaitis P.

Pe 22 Šitą paimkite gyvą: Atsiminimai.—K.: Lietuvos polit. kalinių ir tremtinių s-ga, 1993.—304 p., iliustr.

Lietuvos pasipriešinimo kovų partizano, politinio kalinio, JAV piliečio atsiminimai.

LDK 947.45.08

© Povilas Pečiulaitis, 1993

Šiuos prisiminimus skiriu žuvusių partizanų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms, slėpusiems, maitinusiems, slaugiusiems ir visokeriopai rėmusiems partizanus. Tegul ateities kartos žino, kokia kaina reikia mokėti už prarastą laisvę.

Likimas man skyrė pergyventi visą Antrojo pasaulinio karo okupaciją, patirti jos žiaurumus nuo 1944 metų, kol 1989-aisiais buvau nublokštas į Vakarų pasaulį. Perėjau nuo pradžios iki pabaigos partizanų pasipriešinimo kovas, čekistų klastas, žiaurumus, provokacijas. 1952 metais klasta buvau suimtas, perėjau Sibiro gulagus.

Partizanų kovų vadovybės neminėjau, nes tai anksčiau buvo aprašyta Juozo Lukšos-Daumanto ir kitų prisiminimuose. Daugiau rašau apie eilinių partizanų kasdieninį gyvenimą ir kovas, nes jie pirmieji stojo į kovos lauką ginti savo krašto. Tik vėliau tveriasi organizacijos, kuriasi vadovybės, išrenkami vadai, ir visi buriasi į bendrą kovą. Visa tai vyko labai sunkiai, nes nebuvo didelio patyrimo, nebuvo parengtų kadrų. Todėl pirmaisiais partizanavimo metais teko brangiai mokėti. Daugiausia partizanų ir žuvo pirmaisiais pasipriešinimo metais.

Lietuvos karininkijos mažai buvo belikę. Daugumą areštavo bolševikai 1940—1941 metais, kitus sunaikino, o dar kiti pradėjo dirbti kartu su bolševikais, gaudami už nuopelnus geresnį lovį. Kai kam pirmaisiais okupacijos metais pavyko išsisaugoti. Iš jų dauguma pasitraukė į Vakarus. Nors ten jie kūrė įvairius gelbėjimo ir laisvinimo komitetus, bet tai kovojančiai Lietuvai nieko nedavė, nes ir ten bolševikų agentai turėjo didelę įtaką. Jie visaip kurstė, skaldė, tarpusavyje kiršino, stengdamiesi kuo daugiau pakenkti išeivijai. Taip išeivija ir nepajėgė sudaryti vieningo Lietuvos laisvinimo komiteto, kuris vienu balsu užtartų Lietuvą pasaulio akyse. Vakarų radijo bangomis skleidžiama propaganda, kad būsite laisvi nuo pirmos ar penkioliktos dienos, taip pat Lietuvai nepadėjo. Atvirkščiai — tuo labiau pasinaudojo čekistai, dar daugiau pridėdami nuo savęs, kad tik greičiau išprovokuotų jiems priešišką ar pavojingą asmenį.

Į mūsų būrio partizanų gretas buvo suėję daugiausia ūkininkų vaikai, nenorėję kariauti nei už vokiečius, nei už rusus, nes ir tuos, ir tuos laikė vienodais okupantais.

Nuo 1944 metų žiemos mūsų būrys vadinosi „Geležinio Vilko" būriu. Po Žiemkelio kautynių 1945 m. vasario mėn. jis buvo performuotas į „Tauro" apygardos „Žalgirio" rinktinę. 1947 m. buvo sukurta Birutės rinktinė Dariaus ir Girėno tėvonijoje, o jos vadu buvo Juozas Lukša-Daumantas. Jam išvykus į užsieni, vadovybė keitėsi. Kai vieni žuvo, kiti perėmė jų pareigas. Kova vyko iki paskutinio kario.

Birutės rinktinės veiklos sritis buvo Kauno miestas ir dalis Suvalkijos krašto. Nemunas skyrė nuo Aukštaitijos. Papiškes, Kardokus ir Kazlų Rūdą nuo „Žalgirio" rinktinės skyrė Marijampolės plentas iki Mauručių ir Garliavos miškas iki Pakuonio, siekiant Nemuną.

Mūsų krašto partizanams buvo sunkiausia iš visos „Tauro" apygardos, nes netoliese laikėsi dideli sovietų kariuomenės daliniai, kurie greitai prisistatydavo į įvykio vietą. Tekdavo staigiai manevruoti, keisti padėtį.

Kauno apylinkėse po karo buvo likę daug tuščių ūkių, į kuriuos visą laiką plūdo ateiviai iš Rusijos. Dėl to kova buvo ilga ir sunki. Tačiau Kauną ir Suvalkijos kraštą gana sėkmingai pavyko apginti nuo atėjūnų.

Ypač aktyviai partizanų kovą rėmė vietiniai gyventojai. Be jų pagalbos būtų buvę sunku išsilaikyti. Bet per ilgą laiką daugumą mums palankių žmonių areštavo, ištrėmė, ūkius išdraskė. Gyvenimas visą laiką sunkėjo. Vakarų propaganda pagaliau niekas nebetikėjo, nes jų kalbos nesiderino su gyvenimu. Nors atrodė, kad jų politika mūsų atžvilgiu yra palanki — visi vienodai nekentė bolševikinės santvarkos, nekentė atėjūnų, tačiau pamažu ir Vakarai pradėjo taikstytis su gyvenimo realybe, nes matė, kad kol kas kito kelio nėra, o gyventi reikia.

Taip mes likome vieni, pasaulio užmiršti ir išsižadėti. Tačiau nepasimetėme. Visi buvome įsitikinę, kad mūsų kova yra šventa kova už Lietuvą, kad jei ne dabar, tai kada nors mūsų krauju bus išpirkta laisvė. O kaip mes atlikome savo misiją, tegul įvertina istorija.

Povilas PEČIULAITIS

Nerami 1944-ųjų vasara. Vokiečiai traukiasi. Po kaimus ir miestelius sklinda įvairiausios kalbos ir paskalos. Visi susirūpinę, ką atneš žmonijai sugrįžęs bolševizmas.

Rusų agentai, veikę Lietuvoje, varė didžiulę propagandą, kad komunizmas jau pasikeitęs. Sovietai kartu su Amerika kariauja prieš Vokietiją, todėl ir visa bolševizmo sistema jau esanti kitokia. Sovietų kariuomenė užsisiuvo antpečius, politrukų nebėra, atseit einama į demokratiją. Tokią propagandą Lietuvoje skleidė pogrindyje veikusios bolševikų organizacijos, kurios buvo gerai aprūpintos valiuta, spauda ir ginklais. Netgi ėjo kalbos, kad Pabaltijo kraštuose rusai nepasiliksią. Taip buvo stengiamasi kuo daugiau žmonių sulaikyti nuo emigracijos į Vakarus.

Daugumas vyrų, tinkamų į vokiečių kariuomenę, gyveno pusiau nelegaliai, negalėjo rodytis viešose vietose, ypač miestuose, nes vokiečiai juos gaudė. Jaunesniojo amžiaus vaikinus ėmė į Reicho tarnybą, ūkio ir kitiems darbams.

Frontas jau buvo priartėjęs prie Nemuno ties Kaunu. Suvalkijoje pilna vokiečių kariuomenės, ji traukiasi, tačiau labai iš lėto. Varosi didžiules bandas gyvulių, kurie nuniokoja laukus, palikdami plynes. Vokiečiai sako, jog Rusijoje niekas nepasikeitę, tik bolševikai varo propagandą, kad žmonės nesitrauktų į Vakarus.

Lietuvos jaunimas, niekur nedalyvavęs, nesiruošė trauktis su vokiečiais, nes nei vieniems, nei kitiems nebuvo nusikaltęs. Dauguma stojo į Plechavičiaus armiją, norėdami ginti savo kraštą. Tačiau, kai vokiečiai, panaudoję klastą, Plechavičiaus armiją išvaikė, likome viskam abejingi. Laukėme, kas bus toliau.

1944 m. liepos pabaigoje rusų kariuomenės daliniai jau persikelia per Nemuną ir pasiekia Suvalkiją. Ūkininkai su gyvuliais traukiasi į didesnius miškus, ypač kad išsaugotų savo didžiausią turtą — arklį. Mūsų sodyba buvo Tvarkiškių kaime, Galiavos valsčiuje (Kauno raj.). Šeimą pasidalijusi į dvi grupes. Tėtis su broliu Jonu liko namie, o kiti pasitraukė už Pažėrų į I Girninkų kaimą pas Juozą Bilskį. Arklius laikėme paslėpę Kazlų Rūdoje.

BOLŠEVIZMO ŠMĖKLA ARTĖJA

Liepos 24 d., po pietų, pasirodė pirmieji rusų tankai, kurių keletas įropojo į Bilskio sodybą. Mudu su Juozu Bilskiu einame į sodą pasižvalgyti į rusiškus tankus. Išlipęs iš tanko kariškis paklausė, ar nėra vokiečių. Bilskis mokėjo rusų kalbą ir paaiškino, kad vakar tai buvo, o dabar nematyti. Mums besidairant, staiga vienas tankas suburzgė ir suka tiesiai į mane. Aš šoku į šoną, o jis vėl staigiu posūkiu ant manęs. Tada aš greitai užlindau už medžio. Tuo momentu tas pats kariškis, su kuriuo kalbėjosi Bilskis, tą tanką rankos mostu sustabdė ir priėjęs prie Bilskio klausia, kur aš tarnavęs prie vokiečių. Atsako, kad niekur. Kariškis, užlipęs ant tanko, kažką aiškina tankistui, o paskui mums — kad aš čia nebūčiau.

Sugrįžę į vidų, su Bilskiu svarstome, kodėl tas tankas norėjo mane suvažinėti. Matyt, tanke jau tuo laiku lindėjo koks vietinis komunistas ir rodė kelią rusų tankistams. Vokiečių laikotarpiu laikiausi neutraliai, bet gal komunistų agentams nepatikau. Per daug viešai kalbėdavau, kad komunizmas mūsų didžiausias priešas. Taigi paaiškėjo, kad likę prie vokiečių komunistai viską registravo, o dabar bolševizmą sutiko išskėstomis rankomis.

1944 m. rugpjūčio 15 d. bolševikai paskelbė rinktinį šaukimą į kariuomenę vyrams nuo 18 iki 50 metų. Jau iš pat pirmosios šaukimo dienos pradėjo tikrinti dokumentus pagal vietinių bolševikų agentų sudarytus sąrašus. Pagal agentų veikimo ribas buvo aprašoma to krašto padėtis, kokios šeimos liko nepasitraukusios su vokiečiais, kiek yra tinkamų vyrų armijai, kiek galima iš kurio ūkininko paimti maisto tarybinei armijai sušelpti. Gavę šaukimus, į sovietų kariuomenę niekas nestojo, bet pradėjo slapstytis kur kas sugebėjo. Ir namuose darėsi slėptuves, ir į miškus subėgo dideli būriai slapukų. Mat tuo laiku miškų dar labai nekrėtė, o kareiviams labiau rūpėjo frontas. Vietiniai komunistai agentai pradėjo aktyviai veikti, viešai sakydami, kad dabar tarybinė valdžia valdys amžinai, o kas nepaklus — tiems atsiras vietos kur baltos meškos, nes jau kai kurie išvažiavo. Jei reikės, ir kiti važiuos. NKVD daliniai pradėjo kratas daryti be perstojo. Radę jaunus vyrus, iš karto suima, o jei pamato bėgantį, šauna. Suimtuosius pristato pagal vietinių komunistų nurodymą — vienus į armiją, kitus į saugumą—pagal sudarytą apkaltinimą. Sovietų kariuomenės vis daugėjo. Vidaus saugumo daliniai apsistodavo ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose. Dienomis darydavo kratas, ieškodami vadinamųjų dezertyrų, o naktimis plėšdavo, grobdavo viską, ką rasdavo — maistą, drabužius, o svarbiausia, jiems reikėdavo „vodkos". Be saugumo dalinių, dar buvo laikomi vadinamieji prožektorininkai miestų apsaugai nuo priešo aviacijos. Šiuos užfrontės dalinius labai blogai maitindavo. Alkani kareiviai vogė ne tik maistą, bet ir gyvulius — karves, kiaules, avis ir viską, kas pasipainiodavo po ranka.

Žmonės, matydami, kad jau gresia badas, pradėjo gintis. Pasidarę skambalus, pasikabindavo ant stogų, medžiuose. Nusiveda vielą, kad galėtų traukyti, kai kurį užpuola. Ir pradeda visas kraštas skambinti, rėkti. Vagys, matydami tokį triukšmą, pasitraukdavo. Bet vėliau įsidrąsino ir pradėjo nekreipti dėmesio, nes buvo ginkluoti. Užpuolę ūkininko šeimą, suvaro į kampą, vienas su automatu saugo, o kiti, ką randa, kraunasi į maišus. Kas priešinasi, tą nušauna. Jaunesni vyrai pasirodyti negali, nes jį vagys nušaus kaip dezertyrą. Kareiviams duotas leidimas, kas tik neaiškus, sulaikyti. Jauni vyrai, kurie buvo priversti slapstytis, pradėjo naktimis buriuotis. Vienas kitas turėjo ginklą, likusį nuo karo, ir ėmė plėšikams priešintis. Užpultas ūkininkas pradeda skambinti, skambina visas kaimas. Be to, dar pradeda šaudyti. Tada kareiviai plėšikai pradėjo bijoti. Būdavo atvejų, kad ir smarkiai susišaudydavo. Po tokių įvykių kitą dieną vietiniai aktyvistai ir saugumas pradeda klausinėti, aiškintis, kas šaudė ir t.t. O kad ūkininkus kareiviai plėšė, niekas nekreipia dėmesio. „Išlaisvino", taigi daro kas ką nori.

Saukiamojo amžiaus vyrai dieną pasirodyti negalėjo. Kasdien per sodybas pereina kelios kratos. Enkavedistų, čekistų visur pilna. Ūkio darbus reikėjo nudirbti paaugliams, moterims ir senyvo amžiaus žmonėms. Jauni vyrai dieną tūnodavo slėptuvėse ir tik naktimis skubėdavo atlikti pačius svarbiausius darbus. Taip tęsėsi 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą. Naktį vieni eina sargybą, kiti tvarko savo gyvenimo reikalus, kad apgintų šeimą ir save nuo gresiančio bado. Tokios sargybos pamažu pasidarė labiau organizuotos, pasiskirstydavo po kelis asmenis, apsiginkluodavo šautuvais, automatais, kurių po karo buvo gana daug likę. Po keleto smarkių susišaudymų plėšikai aprimo. Bet labai suaktyvėjo čekistai ir vietiniai komunistai, kurie dabar jau buvo tarybinė valdžia. Prasidėjo šaukimai aiškintis, tardymai, kas turi ginklus, kas organizuoja naktinį budėjimą ir t.t. Be abejo, čekistams kas nors paaiškėdavo. Tas šeimas pradėdavo persekioti, suiminėti, tremti.

Dideliuose miškuose priverstinai susibūrusių vyrų gyvenimas skyrėsi nuo namuose besislapstančių. 1944 m. čekistai masiškai miškų dar nekrėtė, buvo labiau susirūpinę karo reikalais. O miškuose telkėsi vis daugiau: buvę kariškiai, studentai ir kiti politiškai persekiojami. Jie pradėjo organizuotis, buvo geriau ginkluoti. Tuo metu Lietuvoje stokojo maisto, reikėjo patiems viskuo apsirūpinti. Be abejo, kiek galėdami rėmė ūkininkai. Tačiau jie buvo labai nualinti, apiplėšti, daug padėti negalėjo. Todėl didesni būriai pradėjo galvoti, kaip maistu apsirūpinti iš komunistų aktyvistų, pataikūnų, bolševikų pakalikų. Tada ir prasidėjo didesni susidūrimai. Čekistai pradėjo savo aktyvistus ginkluoti, verbuoti kuo didesnį šnipų tinklą, kad išaiškintų, kas visa tai organizuoja. 1944—1945 m. žiemą daugumas vyrų, kurie slapstėsi prie savo namų, taip pat buvo priversti trauktis į miškus.

1944-ŲJŲ KALĖDOS

Tų metų Kalėdos Lietuvai liko kaip siaubo diena visam laikui. Gerai prisimenu—diena buvo labai graži. Sugalvojau pareiti namo, kartu su visa šeima susėsti prie mainos paruošto Kūčių stalo.

Mūsų krašto vyrai daugiausia laikėmės gražiame, nedideliame (56 ha) Mikalinės miškelyje. Mudu su žmonos broliu Akseveru Gyliu buvome pasidarę slėptuvę labai storame ąžuole. Ąžuolo vidus buvo išpuvęs. Tą iš-puvimą išvalėme, per šaknis pasidarėme slaptą įlindimą ir iš bėdos dviese gana gerai išsimiegodavome. Virš žmogaus aukščio buvo didelė skylė, pro kurią įėjo šviesa, ir mes galėjome laisvai skaityti.

Nespėjau pareiti į namus, kai pajutau mašinų ūžesį ir pastebėjau, kad keletas mašinų suka į mūsų kiemą. Tuo momentu pasigirdo stiprus šaudymas Pagirių kaimo pusėje ir pasirodė gaisro pašvaistė. Degė Arlausko sodyba. Į miškelį pareiti negaliu, nes ten girdėti rusiškai kalbant, tada einu į kaimo pusę pas Juozą Povilaitį. Jo sūnus

Povilas turėjo pasidaręs slėptuvę kambaryje. Vos tik spėjau įeiti, Povilaičio dukra sako, kad sustojo mašinos ties jų namais. Tik spėjome sulįsti į slėptuvę, čekistai pradėjo daužyti duris. Padarę smulkią kratą, prigąsdinę šeimą, išvažiavo. Tada supratome, kad viskas yra nurodyta, kas slapstosi, kas nestoja į kariuomenę. Rytą gaunu žinią, kad ir mano tėviškę labai smulkiai iškrėtė, o keli čekistai laukė per naktį, kada aš pareisiu valgyti Kūčių.

Vėliau gavome žinią, kad mūsų kraštui buvo surengtas didelis čekistų puolimas, areštai. Bet per susišaudymą pas Arlauską buvo nukautas tos operacijos vadas. 1944 m. per šv. Kalėdas visai Lietuvai buvo parengti areštai, deginimai, nekaltų žmonių žudymai, kad įbaugintų visuomenę. Vietiniai šnipai jau buvo įteikę pilną visų kraštų informaciją. Čekistai veikė, gerai žinodami, kas kur yra ir kas jiems priešiškas. Tie kraštai, kurie labiau buvo susiję su antikomunistiniu judėjimu vokiečių okupacijos laikotarpiu, grįžus tarybinei valdžiai, žiauriai nukentėjo.

Po šių įvykių dar daugiau vyrų patraukė į didesnius miškus, pasiruošė kovai. Visi pamatėme, kokia padėtis, kad geriau mirti savo krašte negu nekaltam Sibire vergauti. Kazlų Rūdos miške, vadinamame Žiemkeliu, susirinkome daugiau kaip penkiasdešimt vyrų. Buvo keli puskarininkiai, vienas Lietuvos laikų leitenantas — Samuolis, keletas policijos tarnautojų, o dauguma ūkininkų vaikai — mokiniai, amatininkai. Sudeginus Arlausko sodybą, atėjo du broliai Antanas ir Alfonsas Arlauskai, o kartu :su jais kažkoks iš Kauno Arturas, Antano Arlausko draugas, mums nežinomas.

Alfonsą Arlauską, slapyvardžiu Vilkas, išrinkome kuopos vadu. Kuopą pavadinome „Geležinio Vilko" kuopa, jai priklausė keli būriai: Girninkų, Digrių ir Skriaudžių kaimų. Susidarė apie pusantro šimto įvairaus amžiaus ir profesijų vyrų. Daugiausia mažažemiai ūkininkai. Garliavos, Veiverių krašte didelių ūkių nebuvo. Tie, kurių ūkiai buvo didesni, daugiausia buvo pasitraukę į Vakarus arba išvežti per pirmuosius vežimus į Sibirą 1941 m.

1944—1945 m. žiema buvo šalta, visą laiką išbūti lauke prie laužo sunku. Žinoma, vėliau pripratome ir prie tokių sąlygų. Reikėjo ruoštis žemines, mat tuo metu miškuose dar masinių kratų nebuvo. Čekistai dažniausiai kratas darydavo kaimuose, nes miškuose nieko negaudavo pavogti.

Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Nors ūkininkai ir padėdavo, bet reikėjo viskuo apsirūpinti: apranga, maistu. Kai kurie vaikinai buvo labai jauni ir partizaniniam gyvenimui netinkami, tačiau kito kelio nebuvo — visi norėjo gyventi, ir kiekvienas ieškojo kur saugiau. Ir maisto visiems reikėjo, tačiau kiek galėdami stengėmės, neskriausti ūkininkų.

Kauno mėsos kombinatas, nespėdamas apdoroti gyvulių, laikydavo juos tuščiuose ūkiuose netoli miesto — Alšėnuose, Noreikiškėse ir kitur. Surinkę žinias, kiek kur ko yra ir kokia sargyba, iš ūkio pasiimdavome, ko mums reikėdavo. Kiaules susikraudavome į paruoštas pastotis,. o raguočius išsivarydavome. Daugumą palikdavome pas ūkininkus, o vėliau pasiimdavome. Labai žiūrėdavome, kad gyvuliai nebūtų numeruoti. Tuos pasiimdavome patys ar išdalydavome kitiems būriams.

Surinktos iš ūkininkų pyliavos būdavo laikomos sandėliuose, kol išveža. Mes greitai gaudavome labai tikslias žinias, kada Pažėrų ar Tabariškių pieninė turi sviesto ar kita ko. Iš partizanų vadovybės buvo gautas įsakymas kuo mažiau kreiptis dėl maisto į ūkininkus, o daugiau apsirūpinti iš valdiškų ūkių, krautuvių, sandėlių. Paėmę didelį kiekį grūdų ar gyvulių, visad palikdavome tam žmogui," kuris padėdavo. Tuo laiku dauguma ūkininkų gyveno beveik pusbadžiu. Pyliavas atiduoti reikėjo, kitaip — sodins į kalėjimą, o kad šeima neturi ko valgyti, niekas nežiūri. Ir vokiečiai ėmė pyliavas, bet žiūrėjo, kiek yra šeimos, kiek lieka sėklai, kad būtų kitiems metams. Rusams tai nerūpėjo — aktyvistai su stribais, suvirtę pas ūkininką, tik klausia—„kur šluota?" Viską sušluoja ir išsiveža. Tas ūkininkas laimingas, kuris spėjo bent kiek pasislėpti grudų. Kitais metais vėl reikalauja duoklės, nors jau pernai viską buvo atėmę. Jei neturi — tu sabotažnikas — buožė, eini prieš tarybų valdžią. Tau rašo-aktus, grūdžia į kalėjimus.

VISUR BUVO ŠNIPŲ

Mūsų būrys vadinosi Digrinių. Vienas kitą pažinome nuo jaunumės, todėl vienas kitu geriausiai pasitikėjome. Čekistai taip pat nesnaudė, stengėsi įkaišioti į organizacijas kuo daugiau šnipų. Mūsų būriui vadovavo Jonas Pažėra-Uosis. Jis labai priešinosi, kad į būrį būtų priimami nežinomi vyrai, nežinia iš kur atsiradę visokie savanoriai į partizanus. Todėl į mūsų būrį ilgai nepavyko įlįsti provokatoriams ir ilgiausiai išsilaikė seni partizanai.

Vietiniai aktyvistai šnipai, matydami rusų pergalę prieš Vokietiją, dar labiau suaktyvėjo. Partizanams buvo duotas nurodymas čekistų šnipus įspėti žodžiu ar raštu, kad liautųsi pardavinėję žmones. Pagąsdinimui naktį galima ir apšaudyti, tik nenušaunant. Taip buvo pagąsdinti—Pažėrų kaime Gervė, Padainupio kaime Palubinskas, Bijūnų kaime J. Staniulis ir Digrių šnipai. Deja, perspėjimas nieko nedavė, šnipai dar labiau suaktyvėjo. Vienus čekistai apginklavo, o Kaziui Palubinskui Padainupio kaime paskyrė penkių asmenų ginkluotą sargybą, kuri jį saugojo. Saugotojai buvo atleisti nuo sovietų armijos.

Kaip čekistai, taip ir partizanai stengėsi vieni tarp kitų laikyti savo žmones. Veiverių valsčiuje partizanų ryšininku buvo Jonas Kazla, ėjęs partorgo pareigas Veiveriuose. Jis perduodavo žinias partizanams. J. Kazio dėka buvo išaiškinti Pažėrų kaime Miknevičiai ir kiti komunistų šnipai, kurie perduodavo sąrašus Veiverių NKVD — čekistų daliniui. Garliavos valsčiuje stiprų ryšį turėjo partizanas Viktoras Drūlia su ryšininku, įstojusiu į stribus Keturakiu iš Rinkūnų km. ir kitais. Apie Zapyškio—Kačerginės NKVD — čekistų dalinio šnipus pranešdavo ryšininkas, į stribus įstojęs Krušinskas iš Krušinskų kaimo. Minėtų partizanų ryšininkai — Jonas Kazla-Musolinis, perėjęs į partizanus, žuvo. Keturakis iš Rinkūnų kaimo buvo ištremtas į Sibirą, ten mirė. Krušinskas buvo išduotas Stasio Jakšto-Katino ir nuteistas pagal 58 str. Grįžęs gyvena Kaune.

Partizanai, surinkę žinias, pradėjo šalinti čekistų šnipus, kurie be perstojo teikė žinias NKVD — čekistų daliniams. Pagal tai jie žmones areštuodavo, kankindavo. 1945 m. Padainupio kaime buvo likviduoti Palubinskai. Jo sargyba nuginkluota, trobesiai per susišaudymą sudegė. Tais pačiais metais buvo nubaustas J. Staniulis iš Bijūnų kaimo. Jis smarkiai priešinosi iš nagano, todėl buvo sužeista Staniulio žmona, jai peršauta koja. 1945 m. žiemą pašalinti Veiverių valsč. Pažėrų kaime Miknevičiai ir kiti. Visiems sudarytos bylos, nurodyta, už kokį nusikaltimą skelbiamas Karo lauko teisimas (kai kurie buvę Smetonos laikų komunistai). Kaip vėliau paaiškėjo, visose šiose operacijose dalyvavo NKVD — čekistų siųsti į partizanų gretas šnipas Antanas Arlauskas ir jo draugas Artūras.

Kiek ilgiau buvo aiškinama Garliavos valsč. Bijūnų kaimo mokytojo, Nepriklausomos Lietuvos šaulių vado Leono Šlapkausko šnipinėjimo veikla. Buvęs senas komunistų agentas nuo nepriklausomos Lietuvos laikų, jis turėjo stiprų tiesioginį ryšį su Vilniaus komunistų centru, kuriam teikdavo viso krašto žinias.

1945 m. rudenį, partizanams padarius kratą Šlapkauskų namuose, buvo rastas ilgas sąrašas to krašto gyventojų areštui ar trėmimui. Šlapkauskas žmones surašęs kaip pavojingus tarybinei santvarkai. Laimė, geros partizanų žvalgybos dėka nespėjo perduoti čekistams, ir kai kurie gyventojai liko neištremti.

Likusi Šlapkausko šeima ilgus metus kaltino ir šmeižė partizanus, kad nekaltai nubaustas to krašto mokytojas, bet niekada ir niekur nepaminėjo, kad minėtas mokytojas. Leonas Šlapkauskas net iš vaikų rinko žinias apie tai, kas kalbama namuose, ir perduodavo čekistams. O ką jau bekalbėti dėl rastų sąrašų! Šlapkausko šeima visa tai gerai žinojo. Partizanas Šaulys Šlapkausko žmoną Agotą Šlapkauskienę supažindino, už kokius nusikaltimus jų šeimos galva, to krašto mokytojas Leonas Šlapkauskas buvo baudžiamas Karo lauko teismu. Teismo raportas ir pas Leoną Šlapkauską rasti sąrašai perduoti „Tauro" apygardos partizanų štabui.

1945-ųjų žiemą mes, dešimt partizanų, kartu su vadu Vilku buvome išvažiavę į Pabartupio ir į kitus kaimus parsivežti suaukoto maisto. Pastotę — arklius turėjome kaip ir nuosavus. Veiverių valsč. II Girninkų kaime Skučo šeima buvo pasitraukusi į. Vakarus, o ten likusi gyventi jų giminaitė partizanams laikė du gerus arklius. Jie buvo taip pripratę prie namų, kad buvo galima bet kuriame krašte juos vienus paleisti — arkliai visada ramiai pareidavo į namus. O Skučo sodyba — tik keli šimtai metrų nuo Kazlų Rudos miško Žiemkelio. Tada prisikrovę pastotę maisto, grįždami sustojome II Girninkų kaime pas eigulį Raulinavičių. Ten mūsų laukė ryšininkė Stasė Stulginskaitė, kuri palaikė ryšį su Kauno „Žaliojo Velnio" partizanais. Pastotę palikome ant kelio su sargyba, o patys keliese užėjome į Raulinavičiaus namus. Staiga sargybinis duoda ženklą, kad mus supa. Mudu su Uosiu šokam per duris į sodo pusę ir susiduriame su čekistais.

Mūsų ginklai paruošti, ir mes paleidžiame smarkią automato ir kulkosvaidžio ugnį, kiti vėl iš šono pradeda stipriai šaudyti. Čekistai nespėja susivokti, kas įvyko. Mudu su Uosiu peršokam per tvorą ir atsišaudydami pasitraukiame arčiau miško. Susirinkę visi duodame ugnies.

Čekistų buvo nukautų ir sužeistų. Mūsų nenukentėjo nė vienas. Persigrupavę grįžome į kautynių vietą. Pasiėmę ryšininkę, grįžome į miško stovyklą. Mūsų pastotė su maistu parvažiavo į Skučo sodybą, nieko nenukentėjusi. Rytą partizanas Robinzonas sako:

— Povilai, kur vakar kelnes susiplėšei?

Pasižiūriu, ne tik kelnės, bet ir mano skrandutės skvernas kulkų išvarpytas. Matyt, maskolius ar stribas gerai nenutaikė...

Po kautynių buvome labai atsargūs. Žiemą visur lieka pėdsakai, kur nueini ar nuvažiuoji. Visą laiką statėme stiprią sargybą. Mūsų kuopos dalinys dar vis formavosi, skirstėsi, kas imsis kokio vadovavimo. Viršininkais visi nori būti, o propaganda varoma, kad rusai Lietuvoje ilgai nepasiliks, tiktai dienų klausimas. Vilko brolis Antanas Arlauskas, kiek pamenu, buvo paskirtas ryšių viršininku. Jo žinioje turėjo būti visi ryšininkai, rėmėjai. Tai gana atsakingos pareigos. Leitenantas Samuolis, rodos, štabo viršininkas, atskirai buvo susidaręs savo štabą. Jam priklausė Vytas Radvila, minėtas Artūras ir kiti, daugiau išmanantys karinėje parengtyje ar matę mauzerį. Kuris niekur netarnavęs, tam lieka kareivio tarnyba, o svarbiausia — gerai paruoštas ginklas.

Antanas Arlauskas išvyksta į Kauną tarnybiniais reikalais. Jo draugas Artūras taip pat rengiasi vykti į Kauną keliomis dienomis vėliau, nes nebuvo paruošti dokumentai, kuriuos reikia perduoti į kažkokį bendrą pogrindžio štabą. Anksti rytą stovėjęs sargyboje Akseveras Gylys-Aitvaras pastebėjo prie kvadratinės linijos vieną partizaną kažką rašant. Per žiūronus gerai atpažino, kad tai buvo Artūras. Viską pasakė kuopos vadui Vilkui. Vilkas padaro kelių patikimų partizanų slaptą posėdį, nes Artūras vakare turi išvykti į Kauną, o mums teks jį lydėti iki miesto.

Pagal sutartą komandą tuos, kurie lydėsim, virėjas kviečia vakarienės, nes buvo nutarta niekur neužeiti. Susėdam pagal nurodytą planą. Neva vadui nematant, Aitvaras ištraukia degtinės butelį ir visiems pila po taurelę prieš žygį. Mes išgeriam ir paduodam Artūrui, palinkėdami laimingos kelionės. Kai Artūras pakelia tostą, tuo momentu pakišam jam kelis automatus, vienas iš šono pistoletą ir uždeda ranką ant jo paruošto ginklo. Artūras dar bandė stvertis savo ginklo, bet už stalo suremtas, pakėlė rankas. Vilkas sako:

— Reikia tave patikrinti.

Artūras išdidžiai atkirto:

— Manęs piemenys niekada netikrino!

— O mes patikrinsime!

Nusegame diržą su ginklu ir granatas, pastatome jį į kampą su stipria apsauga, o štabe, pas leitenantą Sa-muolį, pradedame nurenginėti. Viršutiniuose drabužiuose nieko neradome. Jau manėme, kad apsirikta, bet nutarta dar patikrinti iki nuogumo. Numovus apatines, kurias jis labai nenoromis atidavė, buvo rastas slaptai lope įsiūtas nubraižytas miško ir mūsų stovyklos planas. Po tokio radinio Artūras pasikeitė. Nors ir nuogas, bet dar bandė pasprukti. Tačiau buvo suimtas ir surištas. Matydamas savo likimą ir žinodamas, kas jo laukia, senas čekistų agentas prižadėjo viską papasakoti be prievartos. Prisipažino, kad buvo čekistų siųstas susipažinti su lietuvių pasipriešinimo veikla, o vėliau būsiąs permestas į Vakarus. Niekada nesitikėjęs, kad tokioje menkai paruoštoje organizacijoje sudegs. Vokiečių metais Artūras dirbo kariuomenės štabuose ir viską sėkmingai perdavinėdavo rusams. Koks jo tikras vardas ir pavardė niekas nežinojo, jis kalbėjo taisyklingai lietuviškai. Po apklausinėjimo buvo perduotas. Karo lauko teismui.

ŽIEMKELIO KAUTYNĖS

Antanas Arlauskas iš Kauno negrįžta, jis dar nežino, kad jo draugas Artūras pagautas su planais ir nubaustas.. Antano brolis Alfonsas-Vilkas, kaip matyti, dėl to išgyvena ir nepasitiki savo broliu Antanu, kuris išėjęs į Kauną. Vieną dieną Vilkas duoda komandą persikelti į kitą vietą iš vadinamojo Grįstinio į Rievutes.

Žiema šalta, sniego daug. Naujoje vietoje pradėjome rengti žemines, vieni kasė žemę, kiti ruošė medžiagą. Vakare jau turėjome sienas ir stogą, kur galėjome nuo šalčio pasislėpti ir atsigulti. Greitai buvo pastatyta žeminė štabui, bet naujoje vietoje pagyvenome vos apie savaitę.

1945 m. vasario 26 d. mes penkiese anksti rytą grįžtame nuo pakaunės per II Girninkų kaimą. Naktis labai rami, kai kur suloja šunys. Bet niekas nenujaučia, kad mūsų tyko didelis pavojus. Grįžus prie stovyklos, pasitinka sargyba. Pasakius parolį, duoda ženklą eiti, pažino — savi. Miške dar tamsu. Parėjus į stovyklą, būrininkas mane paskiria budėtii, kol sukils vyrai, o paskui galėsiu ir pailsėti. Nors jau antra naktis be miego, taip gerai būtų nusnausti, bet ką darysi, įsakymas. Užsikabinęs lengvąjį kulkosvaidį, ruošiuosi keisti sargybą. Žiemą keičiamės kas dvi valandas. Pagal sąrašą keliu tuos, kurie turi eiti sargybą, ir ruošiamės eiti į pirmąjį postą. Jau pradeda švisti. Staiga užverda smarkus šaudymas iš automatinių ginklų ir kulkosvaidžių. Vadas Vilkas duoda komandą visai stovyklai pasiruošti kautynėms, gelbėti užpultus. Šaudymas nenustoja, šaudosi ten, kur gyvena Girninkų, Pažėrų vyrai. Vadas paskirsto pagal būrius, nurodo puolimo planą — kur kairysis, vidurinis ir dešinysis sparnas. Aš patenku į vidurinį drauge su kuopos vadu. Mūsų pirmoje grandinėje esame keturiese, užnugaryje daugiau, rodos, šeši. Dešiniajame sparne daugiausia, nes buvo numatyta, kad jie pradės laužti apsupimą. Bet išėjo atvirkščiai. Mes, vidurinysis sparnas, priėjome pirmiausia ir paleidome smarkią ugnį. Tada čekistai į mus atkreipė visą dėmesį. Kol dešinysis sparnas pradėjo smarkiau šaudyti, mano draugai jau buvo nukauti. Mane pradėjo taip atakuoti, kad negaliu pakelti galvos. Staiga dešiniajam sparnui davus geros ugnies, aš jau galiu pakelti galvą ir paleidžiu kelias kulkosvaidžio serijas. Žiūriu — šone manęs guli Vilkas, klausiu, ar sužeistas, bet jis nieko neatsako. Prišliaužęs arčiau, matau, kad jau negyvas. Toliau guli negyvas Julius, kurio pavardės nežinau, o Antanas Pažėra sako—„koją nukirto". Stengiuosi prišliaužti, bet mane vėl pradeda smarkiai apšaudyti. Prisikraunu apkabą ir paleidžiu kelias serijas. Dešinysis sparnas kaunasi smarkiai, o kairiojo sparno visiškai negirdėti. Prišliaužęs prie Antano, pradedu traukti jį toliau nuo kautynių. Mudu vėl pradeda smarkiai pulti. Saukiu užnugarį, kad duotų daugiau ugnies, nes negalime pasikelti. Pradeda smarkiai šaudyti antroji linija. Išsitempiu toliau Antaną, žiūriu — ir tas negyvas. Pribėga kitas, mes nutempiame jį toliau. Bevelkant jis atmerkia akis ir sako, kad buvę labai bloga. Klausiu, gal dar kitur sužeistas, sako, nejaučiąs. Pas mane kulkosvaidyje liko tik viena apkaba šovinių. Antanas buvo mano pagalbininkas, o kai sužeidė, jis pametė šovinius. Man vienas duoda vokiškų šovinių, nes jis šaudo iš vokiška karabino.

Šaudymas pamažu pradeda rimti, matyt, čekistai permeta daugiau pajėgų. Laukti nėra kada, dar vienas sužeistas į galvą, bet nesunkiai. Pasiimu jauną vyruką, pradedam vilkti Antaną, bet kur dėti, miške nepaliksi. Būrio vadas nurodo, kur greitai gauti arklį ir nuvežti į Kūjagalvių kaimą pas Silvestrą. Tam paskiria mane. Greitai atvažiuoja pastotė, užsimetu Antaną ant kelių lentų, ir važiuojam į kaimą. Palaukėje, netoli ūkininko Rindeikos, pravažiuoja pilna mašina kareivių, bet mūsų nepastebi. Atvežęs pas Silvestrą, Antaną palieku ir vėl grįžtu į kautynes. Jau vakaras, čekistai iš miško pasitraukę. Pasiimdami savo žuvusius ir sužeistuosius, šaudosi pamiškėje. Mes visi buvome pasitraukę, bet vėliau grįžome į kautynių vietą. Partizanų stovyklos vaizdas šiurpus — lavonai išniekinti, kai kurie nurengti, daugiausia nuauti batai. Susikrovėme trylika lavonų ant rogių, atvežėme į mūsų gyvenamą vietą Rievutėse, paslėpėme po sniegu, užmėtėme eglių šakomis ir palikome. Laukėme didelio čekistų puolimo. Iš to miško pasitraukėme daugiau į kaimus, kas kur turėjome saugesnę vietą. Po savaitės lavonus palaidojome Kazlų Rūdos miške, kuris vadinasi Žiemkelis—Rievutės. Po metų šiame miške buvo rasti dar du lavonai.

Statant žemines ir laidojant partizanus Rievutėse, kiek giliau pakasus tuos kalnelius, teko rasti žmonių palaikų. Tik vėliau sužinojome iš senyvo žmogaus Bilskio, kad tose vietose yra žuvę ir palaidoti 1863 m. sukilėliai. Vieni palaidoti arčiau Zapyškio, o kiti Kazlų Rūdos miške. Kaip Bilskis mums papasakojo, kol nebuvo iškasti kanalai Žiemkelis—Rievutės, čia buvo didžiulės pelkės, ten ir laikėsi sukilėliai.

Po kautynių iš kairiojo sparno, kuriame buvo leitenantas Samuolis ir Radvila, nieko daugiau nematėme. Jie pasitraukė, neiššovę nė šūvio, todėl mums teko smarkiai nukentėti. Leitenanto Samuolio likimo nežinau, o Vytas Radvila perėjo dirbti čekistams. Su čekistais sudarė būrį ir apiplėšinėjo gyventojus partizanų vardu, kol buvo suimtas už ginkluotą plėšikavimą. Su juo buvo Juodžbalys iš Padainupio km., Povilaitis iš Tvarkiškių km. ir kiti.

Antanas Arlauskas iš Kauno negrįžo, perėjo dirbti KGB —čekistų agentu. Per jį daug nekaltų žmonių buvo nuteista, išvežta į lagerius. Vėliau jis dirbo kagėbistų gretose. A. Arlauskas kilęs iš Garliavos valsč. Pagirių km..

Po Žiemkelio kautynių kai kurie vyrai išsigandę daugiau į mišką negrįžo, slapstėsi namuose. Vienus čekistai radę suėmė, kiti sulaukė 1945 m. paskelbtos amnestijos. Užsiregistravo, bet vėliau buvo suimti ir išvežti į Sibirą. Partizanų gretos išsivalė. Tie, kurie daugiau saugojo tik savo kailį, į partizanų gretas negrįžo. Po kiekvienų kautynių partizanų branduolys likdavo vis stipresnis. Daug kas, pamatęs partizanų gyvenimą, sakydavo, kad geriau važiuoti į Sibirą, nors ten ir badas. Kas norėjo, galėjo pasitraukti, niekas nedraudė. Kovos lauke geriau turėti vieną drąsų draugą negu dešimtį bailių. Padėtis visą laiką sunkėjo. Anksčiau garnizonai stovėdavo rajoniniuose miesteliuose, o vėliau apsistodavo ir pamiškėse.

„ŽALGIRIO" RINKTINE

1945 in. pavasarį mūsų kuopa buvo perkelta į „Žalgirio" rinktinę, o „Geležinio Vilko" rinktinė palikta arčiau Prienų. Mums buvo leista pasirinkti, kurioje rinktinėje norime pasilikti. Mes pasirinkome „Žalgirio", nes čia didesni miškai ir geriau žinomi kraštai. Mūsų krašto partizanai buvo vieningi, vieni kitus geriau pažinome, ir buvo didesnė drausmė. „Žalgirio" rinktinė buvo gerai organizuota, gerai ginkluota. „Sakalo" kuopą, kuri veikė Vilkaviškio, Višakio Rudos ir kituose kraštuose, vadinome laukininkais. Ten buvo mažai miškų. 1945—1946 m. „Sakalo" kuopa žuvo, nes jie kovojo atvira forma. Gyveno didesniais būriais ir visą laiką kaudavosi. Neturėjo pavienių slėptuvių, kad galėtų didesniam pavojui esant, pasislėpti, sakydavo—„mes taip nepratę".

Mūsų būryje buvo tie, kas gyveno prie Kauno. Mes įsirengdavome slėptuves ir stengėmės čia praleisti poilsio laiką. Nors žinai, kad čekistams slėptuvę radus, žūsi, bet jei gerai padaryta ir nebus išduota, beveik gali būti garantuotas. Vėliau gyvenimo praktika pasitvirtino. Daugiausia žuvo tik bendrose slėptuvėse, kurias daug kas žinojo, ir kur buvo didesnis judėjimas. Tos vietos, kur buvo išlaikyta paslaptis, išsilaikė per visą partizaninį laiką. Yra praėję šimtai kratų, jos liko nerastos, nežinomos iki pat partizanų kovos pabaigos. Ne visada čekistai slėptuvę rasdavo, nors ir šnipų būdavo nurodyta. Kartais net kelias dienas darydavo kratą, ir nieko. Man kelis kartui teko slėptis tokiose slėptuvėse, kur čekistai iškasė, išvertė, išbadė visą sodybą ir nerado. Mat nebuvo tiksliai nurodyta, kurioje vietoje.

Rinktinių vadovai dažnai keitėsi, nes dažnai žūdavo. Juos pakeisdavo kiti. Kiek prisimenu, ilgiausiai išbuvo „Žalgirio" rinktinės vadas Tigras, kuris žuvo 1949 m. rudenį, eidamas į mūsų susitikimą ties Braziūkais.

1945 m. pavasarį prie kiekvieno valsčiaus buvo sudaryti, istribitelių (stribų) būriai, kurie vedžiodavo garnizono "kareivius, darydavo kratas, statydavo pasalas tose vietose, kur sužinodavo buvus partizanus. Garnizono čekistai pasirinkdavo tokius stribus, kurie gerai pažino tą kraštą. Stribams jokios atsakomybės nebuvo, kas nepatiko, tą galėjo nušauti, primušti, areštuoti, o vogti ir plėšti galėjo, kiek katras norėjo. Žmogus nuskriaustas, kam pranešti ar pasiskųsti negalėjo, nes nukentėtų dar daugiau.

Mūsų kraštą geriausiai žinojo du broliai Antanas ir Kazys Staniuliai iš Tvarkiškių km. Jie taip suįžūlėjo, kad pasivarę ūkininką su pastočia, būdavo, važiuoja tiesiai pas tą žmogų, kuris jiems nepatinka, ir kas jiems naudinga, susikrauna ir išsiveža. Taip siautėjo Garliavos stribai po visą kraštą.

1945 m. pavasarį mums praneša, kad stribai atvažiavo į Tvarkiškių km. pas Juozą Daugėlą pasiimti sausų malkų. Mūsų keletas vyrų pastatėme ant kelių pasalas. Stribams privažiavus prie mūsų pasalų, atidengėme smarkią ugnį. Stribas Kavaliauskas buvo vietoje nukautas, o stribas Kazys Staniulis sužeistas pabėgo. Jį paleido jau tada buvęs čekistų užverbuotas provokatorius Antanas Marcinkevičius.

Po kautynių sovietų kariuomenė su stribais darė labai didelę kratą Mikalinės miškelyje, nes buvo nurodyta, kad to krašto vyrai turi pasidarę slėptuves. Kratos metu rado mudviejų su Akseveru-Gyliu-Aitvaru slėptuvę, bet mes lyg nujautę čia nenakvojome. Mat mudu aptarėme, kaip buvo paleistas stribas Staniulis. Buvo neaišku, kodėl, kai stribas bėgo į pamiškę, A. Marcinkevičius į jį nešaudė, nors visai netoli jo prabėgo. Aš apšaudžiau bėgantį stribą ir gerai mačiau visą padėtį, kad Marcinkevičius jį paleido. Mudu su Aitvaru viską aptarę, toje slėptuvėje nepasilikome, nors jau buvome sulindę ir užsimaskavę. Pasitarę greitai išlindome, gerai užmaskavome slėptuvę ir iš miškelio išėjome. Aš nuėjau pas Juozą Povilaitį, kur kieme sūnus buvo pasidaręs slėptuvę. Ten praleidome labai didelę kratą kartu su Povilaičio sūnumis Povilu ir Andriumi. O Aitvaras nuėjo į kitą kraštą. Nėjome kartu, kad nebūtų didesnio įtarimo. Vakare vėl susirinkome į numatytą vietą, sužinojome, kad mūsų slėptuvę rusai rado. Mikalinės miškelyje krėtė visas Garliavos garnizonas. Tik mums liko neaišku, ar mūsų slėptuvę rado atsitiktinai, ar buvo nurodyta. Bet Marcinkevičius taip ir liko neaiškus.

Kiek vėliau paaiškėjo, kad Marcinkevičius čekistams dirba nuo pat pirmųjų rusų užėjimo dienų. Jis kilęs nuo Prienų, į mūsų kraštą atėjo gyventi vedęs Agotą Šalčiūtę iš Tvarkiškių km. Užėjus rusams, jis išdavė savo kraštą ir gimines, kurie buvo priešiški bolševizmui. Vieni buvo areštuoti, kiti turėjo pasitraukti į mišką. Jo giminaitis, likęs vienas iš giminių ir nieko nežinodamas, atėjo pas Marcinkevičių pagyventi, nes jo visa šeima jau buvo areštuota. Kurį laiką pas jį pabuvęs, pamatė visą Marcinkevičiaus veiklą. Vieną rytą susiradęs Marcinkevičiaus ginklą, kurį jam buvo davę čekistai, paleido į jį du šūvius ir pasitraukė pas partizanus. Tačiau Marcinkevičius buvo tik sužeistas. Pagijęs ir toliau dirbo čekistų šnipu agentu. Marcinkevičius yra kilęs iš didelio ūkio, buvęs Smetonos laikais to krašto Šaulių būrio vadas. Vėliau buvo išaiškintas ir partizanų perduotas Karo lauko teismui. Jo sudaryta šnipų grupė pabėgo į miestą — Pranas Daugėla, Maknickienė, Janė Akelaitytė ir kt.

STRIBŲ KERŠTAS

1945 m. pavasarį partizanai gyvendavo didesniais būriais pas ūkininkus. Būrio vadas Juozas Pažėra-Uosis su keletu partizanų apsistojo Padainupio kaime pas Jarą. Sargyba pastebėjo, kad link tos sodybos artėja didelis, būrys vidaus saugumo kariuomenės. Partizanai, nenorėdami, kad nukentėtų ūkininkas, prisidengdami krūmais, traukėsi link Pažėrų į Žalgirio miškelį. Netrukus kariuomenė juos pastebėjo ir pradėjo šaudyti, o partizanai atsišaudydami traukėsi link miškelio. Per kautynes žuvo Jurgis Kabišius. Tai pirmasis partizanas, kuris buvo numestas išniekintas Garliavoje, netoli buvusios evangelikų bažnyčios.

Per kautynes Garliavos stribai — du broliai Mikulskiai ir Staniulis atkeršijo Andriui Šlapikui iš Padainupio kaimo. Tėvą nušovė jo paties kieme, o sūnų Andrių lauką ariant. Mikulskiai kažkada, gal 1936 m., buvo pavogę iš Šlapiko ir Stasio Kazlausko lašinius. Buvę išaiškinti ir nubausti sunkiųjų darbų kalėjimo. Užėjus tarybinei valdžiai, iš kalėjimo jie buvo paleisti ir tapo tarybiniais veikėjais. O antrą kartą užėjus rusams, stojo į stribus ir suvedinėjo sąskaitas. Neliko neatkeršyta ir Stasiui Kazlauskui iš Tvarkiškių kaimo. 1948 m. per kelis kartus šeima buvo tremiama į Sibirą.

Veždami S. Kazlausko šeimą, iš karto jos visos nesurinko, nes didesnė dalis spėjo pabėgti ar nebuvo namuose. Juos gaudė, vežė kaip didžiausius nusikaltėlius buožes. O to buožės Stasio Kazlausko buvo trylikos asmenų šeima, maitinamos žemes neišėjo nė po vieną hektarą galvai. Užteko stribo ar kelių pardavikų pasirašymo, kad netinkamas bolševikinei sistemai. Kazlausko sūnus Vytas anksčiau buvo suimtas ir nuteistas pagal 58—10 strp. už ryšį su partizanais. Tuo pasinaudodami, bolševikai stengėsi išdraskyti to krašto didžiausią ir tvarkingiausią šeimą. Niekam neteko girdėti, kad Kazlauskai būtų kam piktą žodį pasakę. Krutėjo su savo didžiule šeima kaip darbštus skruzdėlynas, rodydamas kitiems pavyzdį, kaip galima gyventi iš tokio mažo žemės lopinėlio. Stasio Kazlausko ir tremtyje nesunaikino, jis grįžo į savo išdraskytą lizdą.

Gyvendamas kaimynystėje, žinojau, kad Kazlauskas gyvenamajame name turi įsirengęs gerą slėptuvę, kur nuo išvežimo slėpdavo vaikus. Mudu su broliu Jonu, atėję pas Povilą Biliūną, kuris gyveno Tvarkiškių kaime, Jono Povilaičio ūkyje, sužinome, kad išvežė Stasį Kazlauską. Brolis susirūpino — gal vaikai likę slėptuvėje uždaryti. Nurodome Biliūnui slėptuvę, kad nuėjęs apžiūrėtų tuščius namus. Ir iš tiesų! Suradęs slėptuvę, jis ištraukė Kazlausko mažiausius vaikus. Vėliau partizanas Jonas Pečiulaitis-Žvangutis Kazlausko vaikus išdalijo ūkininkams. Šiuo metu jie sukūrę šeimas tose sodybose tebegyvena.

SIAUBO DIENA IR AMNESTIJA

1945 m. gegužės 15 d., vos karui pasibaigus, Lietuva sulaukė siaubo dienos. Traukdamiesi iš Vokietijos saugumo daliniai pagal NKVD gen. Bartašiūno reikalavimą atliko valymą. Dauguma šių dalinių — kareiviai iš Azijos ėjo per visą Suvalkiją. Pamatę jaunesnį vyrą, pirma šauna, o lik paskui tikrina dokumentus. Masės kariuomenės ėjo per miškus ir kaimus, palikdami ištisus plotus nuklotus lavonais. Nepaisydami, ar turi kas dokumentus, ar ne, nušovė ir nuėjo. Laimingi, kas spėjo pasislėpti. Kariuomenė pasipylė staigiai, daugiausia pasieniečiai, vadinami žalkepuriais. Pilni keliai, laukai, miškeliai. Visi daro kratas, kiekvienas tikrina dokumentus arba šauna vietoje. Veiverių valsč. 11 Girninkų kaime sušaudė dvylika jaunų vyrų, radę namuose dirbant. Apie Šilavotą ir kituose kaimuose sušaudyta daugybė žmonių. Miškuose nemažai partizanų žuvo, nes buvo nepasiruošę, visiems buvo staigmena. Navynos miškelyje žuvo devyni partizanai, nespėję pereiti į didesnius miškus.

Mus irgi užklupo netikėtai. Mes, dešimt vyrų, buvome sustoję dienoti mažame Laibutės miškelyje, Padainupio kaime. Staiga pamatėme, kad miškelis pilnas rusų kariuomenės, bet mūsų dar nepastebėję. Pasitraukėme į labai siaurą miškelio ruožą ir, sugulę į didelę žolę, laukėme, kada ant mūsų užeis. Bet, laimei, kareiviai kelis kartus, praėjo pro pat mus nepastebėję. Iš mūsų buvome tiktai šeši ginkluoti partizanai, o kiti besislapstantys. Vakare didžiuliai kariuomenės būriai patraukė link Kauno, kai kurie nusivarė suimtus žmones. Žuvusius paliko vietoje, neėmė. Mano krašte žuvo trys žmonės: Borkys iš Juragių km., A. Šalčiūtė iš Stanaičių km. (ją nušovė stribas Burneika) ir Česlovas iš Padainupio km. Po visų žiaurumų buvo paskelbta Lietuvos pardaviko generolo Bartašiūno padėka saugumo daliniams, kad apvalė Lietuvą nuo fašizmo liekanų. Tokią padėką paskaičius, didesnio skausmo lietuviui ir žuvusių šeimoms negalėjo būti. Per tas siaubo dienas išžudyti geriausi žmonės, ūkininkai ir darbininkai. Nebuvo nei dalies procento tarnavusių vokiečiams. Taip išsigimėliai šmeižė ir žudė lietuvių tautą, dėkodami atėjūnui už terorą.

Po masinių kratų ir žudynių kurį laiką buvo ramu. Dažniausiai kaimuose pasirodydavo stribai, o kai kur ir garnizonų čekistai miškuose darydavo nedidelius miško valymus — kratas.

1945 m. gegužės mėn. spaudoje pasirodė Lietuvos teritorijoje skelbiama amnestija tiems, kurie nėjo i sovietų kariuomenę ir tiems, kurie išėjo į miškus, tik sunkesnėmis sąlygomis. Partizanų vadovybei padarius pasitarimą, nuomonių buvo daug. Pagrindinė nuomonė, kad tai bus bolševikų klasta, apgavystė, o vėliau dideli areštai. Tiems, kas norėjo registruotis, partizanų vadovybė nedraudė, tiktai jie turėjo palikti ginklus, šaudmenis ir kitą karinę amuniciją. Partizanų daliniuose liks tie, kurie nepripažįsta amnestijos. Daug kas registravosi, ypač tie, kurie slapstėsi nuo kariuomenės ir gyveno atskirai mažomis grupelėmis, neturėjo didesnių ryšių su partizanais. Po registracijos partizanų gretos gerokai sumažėjo, bet pasidarė vieningesnės, drausmingesnės. Amnestija buvo skelbiama kelis kartus su visokiais pažadais, lengvatomis, likę partizanai rizikuodami pasidarė dokumentus svetimomis pavardėmis kitose apskrityse, kur niekas jų nepažino. Tuo metu registracija ėjo šabloniškai, per daug niekas nieko neklausė, nes čekistai žinojo, kad vėliau viskas bus išaiškinta. Netrukus paaiškėjo dokumentų padirbinėjimas, ir buvo pradėta smarkiai visur tikrinti.

Aš buvau pasidaręs dokumentus Marijampolėje kita pavarde, bet neilgai teko naudotis. Pavyko kelis kartus nuvykti į Ukmergės kraštą su partizanų ryšiu. Po šeimos išvežimo pora savaičių pagyvenau Kaune, bet buvau pastebėtas ir vos spėjau pasprukti. Čekistai apsupo Nemuno gatvėje buvusią geležinkeliečių mokyklą, kur mes užeidavome. Ačiū sekretorei, kuri pranešė, kad manęs ieško Kauno saugumas, kad rodė mano nuotrauką. Gavę tokią žinią, su Juozu Valčiu-Putinu persikėlėme per Nemuną, nes Aleksoto tiltas jau buvo tikrinamas pagal nuotrauką. Perdienoję Aleksoto šlaite, grįžome į mišką.

NEPASPRUKO

Dar prieš Žiemkelio kautynes gauname žinią iš Veiverių, kad II Girninkų kaime čekistai turi stiprų agentą šnipą, kuris perduoda visas žinias. Šnipo pavardė nežinoma. Gavę tokią žinią, partizanai pradėjo teirautis, kas jis toks galėtų būti. Atkreipiame dėmesį į II Girninkų kaime pas Daugėlą gyvenantį kalvį. Vieną dieną tas kalvis pasikinkė Daugėlos arklį ir su žmona pabėgo.

1945 m. gegužės mėn. keletas mūsų partizanų susitikome su „Geležinio Vilko" rinktinės partizanais. Apsistojome Garliavos miške, prie Grabavos kaimo. Moteriškė iš to kaimo atnešė mums valgyti ir papasakojo, kad Vinco Keturakio ūkyje apsigyveno kažkokie nežinomi žmonės nuo Kazlų Rūdos miškų. Partizanas, slapyvardžiu Vincukas, sako:

— Gal atbėgo kalvis, kurio ieškojom.

Mums bekalbant, ta pati moteriškė rodo:

— Žiūrėkit, ar ne jie važiuoja!

Mes keli nubėgam priešais, ant kelio. Bandom stabdyti, bet kalvis šveičia bėriui botagu ir bando pasprukti. Vienas partizanas nutveria arklį už vadelių ir nusuka į griovį. Padarę kratą, po pasoste randam didelį ūkininkų sąrašą, kurie laikomi kenksmingais tarybų valdžiai. Klausiam:

— Kam vežate sąrašą?

Atsako:

— Taip reikia.

Kai paklausėme pavardės, atsakė, kad jį vadina Kalviu.. Svarbiausia, sąrašas gana ilgas, ūkininkų pavardės ne iš, vieno krašto. Iš Garliavos valsč. Stanaičių km. Stasys Daugėla¹, Jonas Šidiškis, abeji Šalčiai ir kiti. Iš Pajiesio km.— — Jakučionis, Degutis ir kiti. Iš Grabavos km.— V. Keturakis, Žilinskas. Iš Veiverių valsč. Pažėrų km.— Šidiškis,. Kazlauskas ir kiti. Daugiausia pavardžių iš II Girninkų ir Poderiškių kaimų. Kaip paaiškėjo, enkavedistų-čekistų agentas turėjo platų ryšį dar nuo vokiečių laikų. Suimtas kalvis su žmona buvo perduoti „Geležinio Vilko" rinktinės-partizanams, kurie, juos ištardę, perdavė Karo lauko teismui. Sąrašus jie vežė, be abejo, Kauno saugumui.

LIETUVA BE LIETUVIO

Bolševikų planas buvo sukurti Lietuvą be lietuvio.

1945 m. liepos 24 d. mūsų krašte bolševikai vykdė trėmimus pagal valsčių ir vietinių šnipų sąrašus. Daugiausia vežė tas šeimas, kurių kas nors buvo partizanai ar šiaip nepalankūs bolševizmui. Trėmė ir tuos, kas turėjo užsienio pilietybę ir norėjo išvažiuoti iš Tarybų Sąjungos, be to, ir tuos, kurių nespėta išvežti 1941 m. Iš Garliavos valsčiaus anksti rytą buvo išvežtos šios šeimos: Drūlios ir Rakausko iš Pavytės km., Keturakio iš Rašniavos km., Alubausko iš Ilgakiemio km., Jono Dagilio ir Mackevičiaus iš Stanaičių km., Miko Pečiulaičio iš Tvarkiškių km., Jankūno iš Poderiškių km. ir kelios šeimos iš pakaunės, visų pavardžių neprisimenu. Išvežant dalyvavo vietiniai komunistai su stribais ir vidaus saugumo kariuomenė. Toms šeimoms, kurias vežė kareiviai, leido pasiimti maisto, drabužių. Kariškiai net sakydavo: „Pasiimkite kuo daugiau, jums reikės." Kartais ir patys daiktus mesdavo į mašiną. O vietiniai komunistai ir stribai vežtis nieko neleido, tik greičiau su ginklu varė į mašinas plikus kaip stovi. Ir dar visokiais būdais gąsdindavo.

Mano tėvuką su mama, Amerikos piliečius, tris brolius — Vytą, Joną ir Zigmą ir dvi seseris — Eleną ir Kazę, vos trejų metukų, paėmė tiesiai prikėlė iš miego 1945 m. liepos 24 d. Susodino į mašiną po ginklu ir sakė, kad veža į Garliavą išsiaiškinti dėl Amerikos pilietybės. Atvežę į Garliavos NKVD būstinę, tėvuką Miką Pečiulaitį čekistai sumušė, atėmė, kokius rado, Amerikos pilietybės dokumentus. Paskui vos gyvą atvilkę, įmetė į mašiną pas šeimą, sakydami, kad jau karas baigėsi, mums daugiau Amerikos pagalbos nereikia, o jūs, amerikonai, važiuokit kur baltos meškos. Nors čekistai gerai žinojo, kad Pečiulaičio vyriausiasis sūnus Pranas, gimęs Amerikoje, visą karą kariavo prieš vokiečius. Bolševikai laikė save Amerikos sąjungininkais, bet dabar, kai pagalbos jau nereikia, daužo sąjungininko tėvą, atima pilietybės dokumentus ir visą šeimą veža pliką kaip stovi be maisto į Sibirą lėtai mirčiai.

Mūsų šeima buvo kaip rakštis sovietų valdžiai. Tėvai — Amerikos piliečiai, jie visada galėjo išvažiuoti į JAV, bet Lietuvos laikais nė negalvojo palikti Lietuvą.

Kai prasidėjo neramumai Europoje, jie padavė dokumentus JAV pasiuntinybei Kaune, kuri 1940—1941 metų pavasarį dar buvo. Dar kartą padavė dokumentus išvykimui 1944 m. rudenį į Maskvą JAV pasiuntinybei, bet atsakymo negavo. Vis ruošėsi išvykti su visa šeima į JAV pagal pilietybę.

Mano senelis Stasys Pečiulaitis turėjo tris sūnus. Caro laikais du išleido į JAV, o trečiajam — Stasiui pavedė ūkį. 1920 metais tėvukai grįžo iš Amerikos, iš Stasio ūkio nusipirko 14 ha žemės ir išleido brolį į Kanadą. Tėvukui ūkininkauti sekėsi. Pastatė naujus trobesius, laikė dailią galvijų bandą ir augino didelę šeimą. 1937 metais jis buvo išrinktas seniūnu, paskui Seimo nariu. Buvo visų gerbiamas, vadinamas Mikeliu.

1945 m. rudenį tėvukas mirė badu Komijos ASSR. Brolis Jonas 1947 metais iš tremties pabėgo ir, keletą metų pasislapstęs, įstojo į partizanus. 1951 m. balandžio 19 d. Kazlų Rūdos miške žuvo. Jo žuvimo vietoje yra akmuo su užrašu „Žvangutis".

Sesuo Elena taip pat parbėgo iš tremties 1948 metais. Slapstėsi ir buvo partizanų ryšininkė. 1952 m. mane suėmus, ir sesuo Elena buvo įskųsta ir suimta.

Kai mūsų šeimą vežė, aš namuose nebuvau, sužinojau tik po kelių dienų. Mes, stoję į partizanų gretas, davėme priesaiką kovoti prieš klastingą okupantą, kol gyvi būsime. Mano kovos draugai nelygioje kovoje su okupantu krito vienas po kito, o mane, kaip tą mažą Lietuvos pasipriešinimo kovos sraigtelį, vis malė metai po metų, o vėliau ir dešimtmečiais.

Po trėmimų mūsų krašte liko daug tuščių ūkių, laisvų gyvenamųjų namų. Be to, iš Suvalkijos krašto daug kas pasitraukė į Vakarus. Pasibaigus karui, daug rusų kariuomenės buvo paleista į atsargą. Būtinos kariuomenės dalinius grąžino į Rusiją organizuotai, o vidaus saugumo ir kitus pagalbinius dalinius, kurie buvo užfrontėje, paleido laisvai. Daugumas pamatė, kad čia dar badu nemirštama, kaip Rusijoje.

Valsčiuose sudaryta komunistų valdžia rusus mielai priimdavo. Aprūpindavo melžiama karve, duodavo arklį, vežimą, o tuo laiku namai dar visi buvo su stogais ir neišdraskyti. Galvijai ir kitas inventorius, kurį dalydavo ateiviams rusams, būdavo atimti iš vietinių gyventojų. Ateivius reikėjo „paremti", mat šie buvo laikomi „naujakuriais". 1945 metų tremtinių turtą išsidalijo valsčiaus komunistai, o kitą dalį sunaikino stribai. Ūkiuose apsigyvenę rusai buvo ginkluoti rusiškais karabinais, o kai kur ir automatais. Daugumas jų buvo iš vidaus saugumo kariuomenės. Tokie „svečiai", atpludę į Lietuvą su terbomis ir su automatais, 1945 m. rudenį buvo apgyvendinti tuščiuose ūkiuose ir gyvenamuose namuose. Arčiau miškų rusai vengė apsigyventi, sakydami, kad miškiniai užmuš. O prie Kauno jautėsi saugiai. Daugiausia rusų buvo apgyvendinta Klaipėdos ir Suvalkijos kraštuose, nes didelė dalis ūkininkų buvo pasitraukę į Vakarus. Atsikėlę rusai buvo apginkluoti automatais ir net sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Jie pradėjo kabinėtis prie lietuvių, kad šie išsikeltų. Būdavo ir tokių, kurie apsigyvendavo išvežtųjų ūkiuose, o nakvoti eidavo pas kaimyną, nes žinojo, kad į kaimyno gyvenamą namą partizanai nešaudys. Be to, kaimynas turi ir pavalgydinti, o jei neduoda, patys pasiima ir grasina, kad tuojau būsi išvežtas, nes esi buožė, jei turi keletą karvių. O buožė buvo laikomas didžiausiu tarybinės valdžios priešu.

1945 m. rudenį partizanų vadovybės įsakymu kuopoms, būriams paskirtuose rajonuose turėjome neleisti apsigyventi rusams. Pranešimais, atsišaukimais reikėjo perspėti, kad Lietuvos kraštas yra okupuotas, o jame turi teisę gyventi tik to krašto piliečiai, kurie gyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kas priešinsis, tam bus panaudota fizinė jėga, o jei reikės, ir kovos taktika.

Aš buvau paskirtas antrojo būrio vadu, mano rajonui priklausė Kaunas ir pakaunė. Čia rusai jau daug kur gyveno, užėmę tuščius pastatus. Dauguma jų paleisti iš rusų vidaus saugumo kariuomenės, daug ginkluotų.

Sukvietėme pirmojo ir antrojo būrio partizanus, padarėme planą, kaip geriau veikti, kad mažiau būtų aukų, atėjūnus rusus iškraustant. Gerai išžvalgę, o padėjo vietiniai gyventojai, numatėme, kad geriausias momentas pradėti kuo anksčiau iš vakaro. Vietiniai gyventojai įrengė laikinas slėptuves, kad nereikėtų viršuje dienoti. Gerai išsiaiškinome, kas kokius ginklus turi, kur laiko. Dieną rusai jaučiasi drąsiai, tik nakties laukia neramiai. Vakare, kai dar yra judėjimas, slapta prisiartiname prie trobų, dviese stengiamės įeiti į gyvenamąjį namą, automatus pasislėpę po lietpalčiais. Įėję į vidų, vienas saugom, jei ką randam, o kitas ieškom ginklų. Ginklai dažniausiai, būna prie lovos. Nuginklavę suvarom visus į kambarį ir įsakom šią naktį niekur neišeiti, o rytojaus dieną išsikraustyti ir palikti rusiškai rašytą atsišaukimą. Jeigu jiems buvo duotas arklys, karvė, tai paimam ir iš to krašto pasitraukiam. Kitą dieną būna pilna kariuomenės. Vėl tokį iškraustymą ruošiame kitame krašte. Buvo atvejų, kai rusas, neturėdamas ginklo, stverdavo kirvį ir smogdavo. Tokį kartais tekdavo ir nušauti.

1945 m. vėlyvą rudenį jau rusų buvo mažai telikę apie Kauną. Dar Poderiškių kaime, Gylio ūkyje, susiorganizavo ginkluotas būrys, bet vieną naktį suruošėme stiprią vantą iš kelių automatinių ginklų, tai išprašėme ir tuos. Keli rusai buvo sužeisti. Rytą atvažiavo kelios mašinos kareivių ir juos išsivežė. Partizanai nenukentėjo, nors atsišaudė gana smarkiai. Po tokių rusų išvaikymų antplūdis dar visai nesustojo. Kasmet apsigyvendavo vis naujų tai viename, tai kitame krašte. Taigi mums darbo užteko.

1947 m. rudenį „Žalgirio" rinktinės vadas Šturmas (pavardės neprisimenu), sumanė planą, kaip išvyti apsigyvenusius rusus iš Marijampolės apskr. Aušrutų kolchozo, kuriame buvo stiprus ginkluotas būrys, o aplinkui.

stovėjo saugumo daliniai. Plane buvo numatyta pirmiausia iš Antanavo spirito varyklos paimti didelį kiekį spirito ir paslėpti, kad krėsdami rusų kareiviai rastų. Spirito buvo palikta, neva paslėpta keliose vietose. Rusai, jį radę, smarkiai pasigėrė ir tuo momentu buvo užpulti. Vieni pasidavė greitai, o kiti, kurie buvo paruošti gintis, priešinosi smarkiai. Partizanams davus stiprios ugnies, buvo nukauti. Kitą dieną likę gyvi rusai susikrovė savo mantą ir išvažiavo. Atvažiavę čekistai susirinko žuvusius. Čekistai tik vėliau susivokė, kad jiems buvo parengtos gudrios pinklės.

Trėmimais ir areštais visą laiką pirmavo Suvalkija, ypač apie Pilviškį ir kitur. Nors Sniečkus savo gimtajame krašte stengėsi įsteigti pirmuosius kolchozus kaip pavyzdį, bet išėjo visai atvirkščiai. Po stipraus Aušrutų smūgio rusai vengė apsistoti visoje Lietuvoje. Išvežtųjų trobesiai stovėdavo tušti po keletą metų, o jei kur ir bandydavo apsigyventi, tuojau būdavo išprašomi. Taip ir liko Lietuva švari. Nors po tokių šturmavimų labai <daug kariuomenės darydavo kratas. Po Aušrutų rusų išvijimo didelę kratą darė Lekėčių, Kazlų Rūdos miškuose. Per tokias kratas žūdavo ir partizanų.

SUSITIKIMAS SU „VOKIEČIAIS"

Po vežimų bolševikų agentai šnipai ir visokie komunistų gaivalai dar daugiau suaktyvėjo. Įžūliausiu būdu visus gąsdindavo, kai tik kas nepatikdavo. Sakydavo, kad važiuosiąs, kur anie išvažiavo. į partizanų gretas čekistai stengėsi kaip galėdami įkišti savo šnipų. Siuntė visokius desantus, pabėgusius iš kariuomenės, įvairius ryšininkus.

Mūsų būrys laikėsi labiau prie Kauno. Stengėmės pasidaryti kuo daugiau slėptuvių, kad nebūtume viršuje, nes buvo labai pavojinga ir gyventojams, ir mums patiems. Didesniais būriais gyventi neįmanoma, susišaudžius tuojau atsiunčiami dideli kariuomenės daliniai. Kaune stovi didelis vidaus saugumo kariuomenės dalinys ir labai greitai permetamas ten, kur vyksta kautynės. Miškuose buvo laikomasi tik dideliais būriais ir susidūrimų su kariuomene nevengėme. Labiau vengdavome masinio miško valymo, nes tada visur pilna kariuomenės.

Skriaudžinių būrys visą laiką laikėsi miškuose. Kaimo gyvenimo vengė. Sakydavo, kad slėptuvėje būti per kratą — tai gyvas karste. O Digriniai, mūsų būrys, sakydavome, kad kuo ilgiau būni gyvas palaidotas, tuo trumpiau būni negyvas. Skriaudžinių būriui vadovavo Brunza nuo Veiverių ir Juodžbalys iš Garliavos, prie vokiečių tarnavę policijoje ar kriminalinėse tarnybose. Jie labiau palaikė vokiečius. Čekistai tai sužinoję sudarė tariamų vokiečių — provokatorių būrį. Neva jie buvo pasilikę Baltarusijos miškuose, o dabar traukiasi link Prūsijos. Apsistojo Kazlų Rudos miške ir ieško ryšio su partizanais. Nugirdę tokį pageidavimą, Brunza ir kiti to būrio vadai tokią „malonę" priėmė. Nors atsargiai, bet pradėjo susitikinėti su minėtų „vokiečių" ryšininkais. Po kelių susitikimų juos įtikino, kad tai tikrai vokiečių dalinys traukiasi, ir sutarė didesnį susitikimą. To provokatoriams tik ir tereikėjo. Atėję į numatytą susitikimą dvylika partizanų, vieni buvo nukauti, kiti suimti ir nukankinti. Brunza su Juodžbaliu pristatyti saugumui. Skaudžia tragedija baigėsi pasitikėjimas „vokiečiais". Prie viso būrio provokatoriai nepriėjo, nes kiti buvo pasilikę toliau. Kai prasidėjo kautynės, miške pasipylė saugumo kariuomenė, mat jie buvo gerai užsimaskavę. Kiti kariuomenės daliniai buvo staigiai permesti į kautynių vietą. „Vokiečiais" provokatoriais, daugiausia buvo žydų tautybės čekistai, kurie mokėjo vokiečių kalbą.

Sušaudytų ir nukankintų partizanų lavonai buvo sumesti miške į duobę ir užmesti žemėmis. Kankinimo žymės buvo likusios ilgą laiką. Spygliuotos vielos, kuriomis buvo smaugiami partizanai, pjaunami jų kūnai, daug metų liko užsuktos ant medžių. Siaubo vietą Kazlų Rūdos miške prie I Girninkų km, ties Bilskio gyvenviete, kur palaidoti devyni partizanai kankiniai, daug kas aplankė. Vėliau čia buvo nukankintas ir pats Bilskis. Būrio partizanai, likę stovykloje, buvo čekistų kariuomenės apsupti, bet per kautynes prašliaužė ir pasitraukė į kitą vietą. „Vokiečiai" provokatoriai iš Kazlų Rūdos miško su didele apsauga išvažiavo. Žinia greitai buvo perduota į kitus kraštus partizanų daliniams.

Mūsų krašto Jonas Šidiškis iš Stanaičių kaimo su vaikais dažnai nuvažiuodavo į Panevėžio kraštą ir palaikė ryšį su partizanais. Jam ten bebūnant, pas vieną ūkininką atėjo to krašto partizanai, ir Šidiškis papasakojo, kas atsitiko Kazlų Rūdos miške su „vokiečiais", padavė mano laišką, kur buvo plačiau aprašyta visa provokacija. Viską sužinoję, Panevėžio krašto partizanai „vokiečius" pakvietė į susitikimą, iš kurio mažai kam tepavyko pabėgti. Kiek vėliau gavome žinių, kad kai partizanai apsupo „vokiečius", šie prabilo jau ne vokiškai, bet rusiškais „triaukščiais". Nuo to laiko daugiau vokiško provokacijos metodo čekistai nenaudojo.

UGNIES VAGIMS

1945 m. vėlyvą rudenį gauname žinią, kad pakaunės kaimuose vyksta dideli apiplėšimai, ypač Tirkiliškių, Ar-maniškių kaimuose. Mes penkiese pasiruošiam vagių medžioklei— Antanas Rundinas-Vaitila, Akseveras Gylys-Aitvaras, Antanas Balasevičius-Čigonas, Juozas Valčius-Putinas ir aš, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. Vėlyvas ruduo, šalta, aš menkai apsivilkęs. Nutariame užeiti pas Vaitilos giminaitį Antaną Andriuškevičių Kampiškių kaime, gal gausime kokią skrandutę. Vaitila, pamatęs kailinius, sako, kad mums reikia vieną aprengti, jau sušalęs. Andriuškevičiui, žinoma, gaila naujų kailinių, bet žmogus atiduoda. Man jie labai geri, tik nepatogūs visur landyti. Eidami toliau, užsukame Armaniškių kaime į profesoriaus Tado Ivanausko ūkį. Per ryšininką jis sakęs, kad turi kažką partizanams pasakyti. Vaitila profesorių gerai pažino. Ivanausko namuose, mums bekalbant, atsirado dar du, jau pagyvenę žmonės. Profesorius pristato, sakydamas, kad tai jo gyventojai, kurie nenori rusų matyti. Profesorius mums pasiūlo nuo senų laikų pistoleto šovinių. Sakom, labai reikia. Mudu su profesoriumi nueiname į rūsį, sienoje išmušame plytą ir ištraukiame kelias dėžutes devintuko ir septinto kalibro naujų šovinių. Bekrapštydami sieną, sušylam, šluostausi prakaitą. Profesorius ir sako:

— Tau per šilta, o man šalta, mainom skrandutėm.

Jo odinė striukė, o mano nauji kailiniai, tik šiandien

žmogus davė, lyg ir gaila. Bet man jie nepatogūs. Sutarę ir pasimainom. Profesorius sako, kad jo kailinius rusai pavogę. Atėjus į kambarį, vienas mane pasišaukia ir sako:

— Einam į sodą, sutarsim vietą, parvešiu iš Kauno automatą.

Vietą pasirinkome po eglute. Pavasarį atėję, radome gerą automatą ir šovinių.

Priėję arčiau Kauno, apsinakvojame pas Putino pažįstamą. Jis papasakoja, kokios komedijos vyksta naktimis su Kauno vagimis. Vakarieniaudami kalbamės su šeimininku, kaip geriau pagauti vagis. Tuo momentu pradeda skambinti kaimynas ir rėkti „gelbėkit!". Pasigirsta mažo kalibro šūvis. Taip, vagys ginkluoti, būkim atsargūs. Mes pasiskirstę bėgam link to ūkininko. Netoli trobesių kažkas pasirodė. Surikau „stok". Šūvis į mus. Paleidžiam smarkią ugnį, žiūrim — keli bėga link krūmų. Duodam dar ugnies į Kauno pusę. Netoli šlaito stovi rusų kariuomenės dalinys, pradeda šaudyti raketas. Toliau mes jų nesivijome, nes pro šlaito krūmus naktį nieko nematyti. Pasitraukėme link Tabariškių, ten, Putino tėviškės kluone,, buvo slėptuvė. Rytą šeimininkas sako, kad buvęs smarkus susišaudymas ir yra nušautų, bet kas kur, neaišku. Tik Kauno saugumas su milicija vaikščioja ir klausinėja, kas šaudė.

Kaune ir jo apylinkėse tuo laiku veikė vagių gaujos, vadinamos „Juoda katė", „Pantera" ir kitos. Daugiausia plėšikų gaujose būdavo rusų, bet buvo ir lietuvių, kurie nurodinėjo, o paskui grobiu dalijosi. Po to susišaudymo daugiau kaimuose plėšikai nesirodė, nors miestuose veikė dar ilgiau. Kaip vėliau teko sužinoti, tada vienas buvo nušautas, du sužeisti, bet kas jie tokie, žinių negavome.

Plėšikų gaujų būdavo ir daugiau. Kiti ėjo kartu su čekistais pagal saugumo nurodymą, prisidengę partizanų vardu, ir provokuodavo žmones. Vieną tokią gaują sumušėme netoli Kazlų Rūdos miško, ties Agurkiškės kaimu. Neva atklydę partizanai iš kito krašto ieško ryšio. Gaila, buvo tamsi naktis, jie spėjo pasprukti į mišką.

Pakuonio krašte veikė didelės tokių plėšikų provokatorių gaujos. Daug žmonių išprovokavo, o vėliau tuos, kurie prasitarė, areštavo. Provokacijose dažniausiai dalyvaudavo vietiniai stribai, kurie gerai žinojo tą kraštą.

Vėliau Vilniuje buvo sudarytas provokatorių dalinys, vadinamas sokolovninkai OBO, kurie vykdė provokacijas, kol buvo partizanų. Dažniausiai jiems vadovavo pats majoras Sokolovas ir čekistas Kazys Riepšas.

BALSAVIMAI

Prieš balsavimus bolševikai po kaimus išdėsto kariuomenės dalinius. Čekistai gąsdina žmones, šaukia, tardo, klausinėja, ką pažįsta iš partizanų. Apskritai stengiasi sudaryti didelę žmonių nervinę įtampą, kad žmonės būtų didesnėje baimėje ir geriau eitų balsuoti. Partizanams duotas įsakymas kuo daugiau išplatinti atsišaukimų, "kad kuo mažiau eitų balsuoti. Veikiame pasikeisdami, čekistai dienomis, o mes, partizanai, naktimis. Lipdome atsišaukimus prie medžių, stulpų, dalijame ryšininkams. Čekistai dieną sunaikina, o iš po nakties vėl pilna, net prie pačios čekistų būstinės. Prieš pat rinkimus gauname įsakymą pagąsdinimui pašaudyti virš rinkimų pastato. Man su savo būriu tenka Pažėrų rinkiminė apylinkė. Vieta gera, galima apšaudyti iš miško, daug rizikos nėra, tokį laimingą bilietą ištraukiau. Mūsų grandis: Juozas Skučas-Šaulys, Antanas Balasevičius-Čigonas, Antanas Rundinas-Vaitila, Jonas Pažėra-Uosis ir aš, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. Pasiimam vokišką kulkosvaidį, vieną kaspiną negarantuotų šovinių, nes pavojus nenumatomas (gerus šovinius gadinti gaila). Prisikraunam apkabą blogų šovinių, o jei reikės, pasikeisim. Rytą, kai pats rinkimų įkarštis, sutartą valandą į Skriaudžių, Pažėrų, Padainupio, Tabariškių rinkimines būstines vienu kartu pasipila kulkosvaidžių serijos. Visame krašte prasideda šaudymas, ir rusai šaudo, nors nieko nemato. Balsuoti niekas neina. Tie, kurie važinėja su balsavimo urnomis po kaimus, kur nors tūno įlindę, o vakare sugrūdžia balsų, kiek jiems reikia. Jei kas klausia, kodėl nėjai balsuoti,— atsakymas vienas —„šaudo, tai ir nėjau". Vakare po apšaudymo į rinkimines būstines atvažiuodavo šarvuočiai. Su didele sargyba sukraunamos balsavimo urnos ir išsivežamos skaičiuoti. O spaudoje viskas labai gražiai atrodo, balsavimas praėjo sklandžiai, nubalsuota 90,8 proc. Bolševikinė melo mašina sukosi, palaikoma čekistų durtuvų.

DVEJOPA ŠEIMA

Po rinkimų tą patį vakarą mudu su Aitvaru užėjome Bijūnų kaime pas Akelaitį. Ten, namų prieangyje, po grindimis, buvo slėptuvė, kur gydėsi keturi sužeisti partizanai. Akelaitis mus gerai pažino, ir buvo sutarta, prie kurio lango pabelsti, kad žinotų, kas atėjo. Įėję į kiemą, apsidairėme, nieko negirdėti. Matyti — kambaryje dega maža lemputė. Priėjęs prie lango, dar pasiklausiau, tyku, pabeldžiu į langą. Klausau, ateina atidaryti lauko durų.

Aitvaras stovi prie pat durų, laikydamas rankoje rusišką dešimtuką. Atidaro duris ne šeimininkas, o stribas Staniulis. Abu suėjo taip, kad negali pakelti ginklų. Vienas kelia ir kitas. Tada Aitvaras dūrė dešimtuko vamzdžiu stribui į pilvą. Šauti negali, nes stribas stovi koridoriuje, o po grindimis guli sužeisti partizanai. Stribas šoko per langą kitame namo šone ir pabėgo. O mes nežinome, kiek dar jų yra, nes netoli, pas Viktorą Drulią, stovi kariuomenės dalinys. Stribas, pabėgęs toliau, pradeda šaudyti. Mudu, pasitraukę prie miškelio, nešaudom. Galvojam — ką daryti. Grįžti? Ten guli sužeisti. Aišku, jų nerado, stribas užėjo atsitiktinai, mat Akelaitienė—Staniulio sesuo. Akelaitis, gerai apžiūrėjęs, kad nieko nėra, tuojau pasikinkė arklius ir sužeistus partizanus nuvežė į kitą slėptuvę. Mudu su Aitvaru buvome sargyboje, kol nuvažiavo.

Akelaičio šeima — dvejopų pažiūrų. Pats Akelaitis buvęs savanoris, o jo žmonos du broliai aršūs Garliavos stribai — Antanas ir Kazys Staniuliai. Akelaičio buvo trys dukros. Dukra Bronė ėjo su tėvais, o Stasė ir Janė su stribais. Po to įvykio Stasė ir Janė tėvus ir seserį Bronę įskundė. Patį Akelaitį ir Bronę areštavo. Tėvą saugume užmušė, o dukrą nuteisė 10-čiai metų. Motina buvo likusi. Per 1948 m. trėmimą dukros pasirašė, kad motina yra partizanų rėmėja, ir ją išvežė. Akelaitienė po tremties metų ir dukra Bronė po kalėjimo grįžo į Lietuvą. Kitos Akelaitytės Stasė ir Janė dirbo saugumo provokatorėmis. Partizanai jas perdavė Karo lauko teismui.

NEPAVALGĖME BARŠČIŲ

1946 m. pavasaris buvo ankstyvas. Per žiemą ištūnojus slėptuvėje, labai nusibodo, o dar reikėjo rūpintis sužeistaisiais. Slėptuvė buvo Garliavos valsč. Digrių kaime-pas Zigmą Baltrušaitį, bulvių rūsyje. Čia man teko daug kartų prabūti. Ligoniams pasveikus, visi išėjome į Kazlų Rūdos mišką, kur laikėsi Girninkų partizanai.

Gauname vadovybės įsakymą sudrausti Kačerginės stribus, o svarbiausia, Mockų, kuris terorizuoja visą kraštą. Gražų pavasario pavakarį mes penkiese išeiname link Zapyškio: Zenas Kavaliauskas, Antanas Pažėra, Juozas Vilimas, Vincas Baltrukonis ir aš. Kraštas man žinomas, bet kaimai ir žmonės nepažįstami. Operacijai vadovauja Kavaliauskas. Užėjome pas keletą ūkininkų, pranešė, kad ką tik buvę Kačerginės stribai, bet išėję. Pas vieną ūkininką užėjus, man kilo įtarimas. Klausiu Vilimo, kaip tas ūkininkas? Sako:

— Anksčiau nebuvo paraudęs, o dabar man atrodo toks keistas.

Kiek vėliau paaiškėjo, kad mums būnant kambaryje, ten buvo pasislėpęs Kačerginės stribas. Mums išėjus, jis pranešė, kad po tą kraštą siaučia partizanai. Jau pradėjus švisti, eidami į mišką, dar užėjome į stribo Mockaus tėviškę, bet jo nebuvo. Išėję pamatėme, kad kažkas bėga link Kačerginės. Vilimas suriko „stok!", bet bėglys nesustojo. Tada kelis kartus iššovėme, bet kaip bėgo, taip ir nubėgo. Atėjus prie miško, Vilimas su Kavaliausku nutarė pavalgyti pusryčių. Užėjome pas ūkininką netoli miško. Šeimininkė sako:

— Tuojau barščiais pavalgydinsiu.

Mums bekalbant, sargybinis suriko, kad mus supa. Šokam mudu su Vilimu per duris ir tiesiai į vidurį čekistų, čekistai šauti negali. Mudu paleidžiame kelis šūvius ir, peršokę ant tako pastatytą čekistų kulkosvaidį, traukiamės link miško, o mus taršo. Kiek pabėgę sugriuvę atsišau-dom, vėl keliamės, miškas čia pat. Matau, Vilimas nuvirsta, rėkiu —„ar sužeidė?" Sako „ne". Aš virstu už kupsto, paleidžiu ugnį, čekistai suvirsta ant pievos. Vilimas pakartoja, ir mudu sulendam į mišką. Kitų draugų nematyti. Mūsų į mišką nesiveja. Aš miške atsiskiriu nuo Vilimo, pasuku ne tuo kraštu.

Parėję į stovyklą, sužinome, kad Kavaliauskas su Baltrukoniu žuvo vietoje. Buvo ūkanota, ir čekistai priėjo arti stovinčių sargyboje. A. Pažėra prasiveržė kitu šonu. Čekistų garnizono kariuomenės buvo daugiau kaip trisdešimt. Nežinau, kuris iš mudviejų nukirtom kulkosvaidininką, nes abudu jam traukėme po seriją, šokdami per jį. Mums tik smarkiai apdraskė drabužius garnizono „kulipkos". Taip ir nepavalgėme zapyškiečių barščių. O už per didelį drąsumą teko skaudžiai sumokėti. Būk drąsus, bet būk atsargus.

IŠGELBĖJO PELKĖ

Keli iš mūsų būrio pasilikome prie Skriaudžinių, kurie buvo nutarę kariuomenės kratas praleisti miškuose. Dauguma Skriaudžinių gerai pažino miško vietoves, žinojo, kur per kratas, gerai pasiruošus, laukti kariuomenės.

1946 m. birželis buvo labai šiltas ir sausas. Niekur nėra vandens. Vaikščioti negalima, visur pilna kareivių. Miško kratos eina be perstojo. Pereina vieną kraštą, užima kitą. Mūsų aštuoniolika vyrų, gerai ginkluotų, laikomės tarp Agurkiškės ir Kajackų kaimų. Tai patogiausias miškas pasitraukti po kautynių. Visą laiką pasirengę, nes jau kelios b angos kariuomenės pro mus praėjo. į pavakarę kiek aprimsta, gal gausim nueiti prie Jūrės upelio atsigerti, prisipildyti gertuves. Apie valgį jau negalvojame, kad tik gautume atsigerti. Padėtis greitai keičiasi. Pajuntame, kad link mūsų slenka kariuomenė, o mes, gerai užsimaskavę, laukiame, kada prieis arčiau. Atgal trauktis pražūtinga, viena išeitis — pirmyn, pirmą liniją nukirtus, veržtis į priekį. Staiga pasirodo mongoliškas veidas, ir kartu atsidaro mūsų automatai. Kareiviai su-krinka, o kiti ima rėkti. Mes visi šokam į priekį. Pasitraukę kokį šimtą metrų, griūvame ir dairomės, ar mus vejasi. Apsidairom — dar tebesam visi, tik Uosis sužeistas į koją. Vėl traukiamės kaip galėdami iš kautynių vietos ir stengiamės pereiti kvartalinę liniją. Jaučiame, kad ją tuojau apsups. Kariuomenė šaudo iš pašėlimo tik ne į mus, nes nepajuto, kad pirmuosius nukirtom ir pasitraukėme į priekį. Prie kvartalinės linijos vėl sugulam ir šliaužiam artyn, nes gali būti apsupta. Šliaužti labai sunku, miškas išdžiūvęs, baisiai drasko rankas. Prišliaužus liniją, pirmutinių niekas neapšaudo. Pereinam ramiai ir tariamės, kuriuo kraštu eiti. Pasitraukę į tankesnį mišką, perrišam Uosiui sužeistą koją. Kaulas neliestas, dar gali paeiti, didelės bėdos nėra. Mums besitariant, virš medžių, visai žemai, praskrenda lėktuvas, vadinamas kukurūzninku. Spėjam prisiglausti prie medžių. Daro ratą ties tuo pačiu kvartalu. Nutariame, kad turėjo ką nors pastebėti. Stengiamės pereiti šį kvartalą, tikrai tuojau jį sups. Lėktuvas vis skraido virš medžių, niekaip negalim nuo jo pasprukti. Kai toliau paskrenda, pašokam, pabėgam, o kai išgirstam atskrendant, vėl gulam į didelę žolę. Padaręs kelis ratus, kukurūzninkas nuskrenda. Sukaupę visas jėgas, stengiamės pereiti į kitą kvartalą. Visai netoli kitos kvartalinės linijos staiga pakyla raudonos raketos ir leidžiasi ant tos mūsų vietos, kur persekiojo lėktuvas. Mudu su Mindaugu prišliaužiam prie linijos. Per žiūronus matau, kad ant linijos nėra nieko. Kariuomenė užnugaryje jau nešaudo, tik leidžia raketas. Raketa pakyla kitame šone, bet ne toliausiai nuo mūsų. Visas būrys jau prie pat linijos. Visiems pavyksta peršliaužti į kitą liniją, o ten labai gražus miškas. Sugulam, kad matytume peršliaužtą liniją, o jei persekios, vėl duosim ugnies. Žiūrim,— kareiviai supa tą kvartalą, kuriame mes buvome. Mums aiškiai matyti nuo kalniuko ir iš tankumynės. Eiti neskubame, dar vakaras toli, ir nežinom, kas toliau miške yra. Kvartalą apsupo daug kariuomenės, o lėktuvas vis skraido be perstojo, bet rato niekur nedaro. Mes, pasipildę šovinių, pailsėję, traukiamės toliau. Kai kas turėjo vandens gertuvėje, visi pasidalijame po gurkšnelį, kad liežuvis visai nepridžiūtų. Uosio peršauta koja pradėjo tinti, nes labai šilta. Kiek galėdami stengiamės prieiti Jūrės upeliuką. Visi labai ištroškę. Nors miško vanduo neskanus, svarbu, kad yra. Po kautynių visai netekome orientacijos miške. Žinome, kur esame, tik nežinome, kokios vietos. Miškas pilnas kelių, takų, takelių. Svarbiausia, kaip Uosį pristatyti į slėptuvę, tuojau visai negalės paeiti.

Jau temsta, kariuomenė iš miškų nesitraukia. Visur matyti raketos, girdėti mašinų ūžesys. Besiartinant prie upelio, staiga priekyje kažkas sujuda ir surinka —,,kto idiot?" Priekiniai paleidžia po ilgą seriją, kiti dar pakartoja. Užlipom ant rusų posto! Pasigirdo vienas kitas šūvis, bet daugiau nieko, tiktai didelis triukšmas, rusiška komanda. Gerokai pasitraukę nuo susišaudymo, pasipildom šovinių. Jų dar turime. Miškuose gyvendami, stengiamės turėti kuo daugiau su savimi. Prieiname Žiemkelio mišką, kuris visada labai šlapias ir dideli brūzgynai. Uosį su keliais vyrais pasiunčiame į kaimą, kur yra slėptuvė, o mes pasiliekame miške. Maisto neturim visai, tik vandens pakankamai, net batai pilni. Svarbiausia — trūksta miego, jau kelinta para nemigę.

Pradeda švisti, kai kurie miega, apsikabinę ginklus, o mudu su Jurgiu Račyla-Šarvu darom planą tolimesnei eigai. Bekalbant pasigirsta staigus šaudymas link Kazlų Rūdos, kur laikosi Skriaudžiniai. Kur nuėjo Uosis, šaudymo negirdėti, vadinasi, praėjo laimingai, nors visi miškai apsupti.

Piemenys pradėjo ginti karves. Prikeliam vieną vyrą, kad nemiegotų, o mudu su Šarvu einame paklausti piemenų, kas girdėti Girninkų kaime. Jonukas Rindeika, mus pamatęs, pradėjo moti ranka, kad neitume. Supratę, kad yra rusų, pasitraukėme už eglaičių ir stovim. Jonukas Rindeika, pamatęs, kad neskubam, pavaręs karves į priekį, priėjęs arčiau, mums sako, kad visa palaukė pilna nugulusi rusų. Vakar krėtė Žiemkelio pelkes ir dabar visi guli pamiškėje, o mamą pristatė vyresniems daryti valgyti. Mums viskas aišku, jei vakar čia krėtė, tai gal šiandien daugiau nekrės. Jonukas turėjo įsidėjęs duonos riekę, visi pasidalijom po pora kąsnių. Nutariam pasilikti čia. Pasiskirstom po du, užsimaskuojam. Pakilus saulei, labai apėmė miegas. Miegam visada kaip zuikiai, akys užmerktos ir vėl prasimerkia. Besnaudžiant kažkas subraškėjo. Pramerkiu akis — stovi mongolas ir dairosi. Ginklai užtaisyti ir yra po ranka, diržai užkabinti ant kaklo. Tiesiu automatą ir kumšiu alkūne Šarvui į šoną, kad prabustų, ir kartu spaudžiu seriją. Mongolas nuvirsta, nespėjęs iššauti.

Iš tos vietos pereinam giliau į mišką. Šūvių negirdėti, ir mūsų nepersekioja. Paėjus kelis šimtus metrų, pasigirsta šūviai ir raketos. Kur apsistoti? Giliau į mišką eiti negalima, vakar ten buvo kautynės. Pamatom kylant raketas ten, kur mes nutarėme eiti. Jurgis Brazaitis-Barsukas sako, kad vienintelė išeitis — į pelkę, vadinamą Kajackų pelkėmis. Joje reikia būti labai atsargiems, yra akivarų. Priėję prie linijos, gerai užsimaskavę, stebim. Viename kampe, kur sausiau, matyti kažkas juda. Ramiai būti neleidžia uodai, o jų tiek daug, negalima nė apsakyti. Visi sugulę prišliaužiam liniją, o Šarvas stebi rusų sargybinį. Peršliaužiam nepastebėti, nes didelė žolė. Laimingai peršliaužia ir Šarvas. Prieš akis didelė ir neišbrendama pelkė. Barsukas sako žinąs vieną vietą, kur samana linksta, bet atlaiko. Jis eina pirmas, o kiti paskui. Lieka didžiausia brydė, maskuoti nėra laiko. Kur susidūrėm su mongolu, ten dabar didžiausias triukšmas, kyla raketos. Mes ne toliau kaip pusė kilometro. Paėję pastebėjom, kad mūsų pėdsakai dingsta, samana iškyla. Eidamas pirmas, Barsukas įsmunka, bet spėja susigriebti už beržiuko, padedant kitam, ištraukiam. Vaitila žengė žingsnį į šoną, ir tas paniro, vos spėjo nusitverti už medelio. Toliau eiti negalima, taikomės atsistoti prie beržiuko, bet ir grįžti nėra kur. Imame peilius ir išsipjauname po storesnį beržiuką. Vienas kitam paduodam ir per tą beržiuką einam kepurpėstom, o paskui beržiuką perduodam paskutiniam. Taip mes ir pasiekėme gana gilią pelkę, iš kurios išteka Jūrės upelis. Ten radę didesnį krūmą, sugulėm. Netrukus pasigirdo lėktuvas, kuris taip žemai laksto po tą pelkę, kad net oras medelius judina. Mes turėjome gerai užsimaskuoti tais pačiais beržiukais, kuriais ėjome. Be to, sugulėme pusiau panirę į pelkę. Kareiviai atsekė iki pelkės, o kai pradėjo eiti, taip ir p i-nėrė. Vieno kareivio visai nerado. Tada pasiuntė lėktuvą išžvalgyti.

Jau pradeda temti, vėl reikia grįžti tuo pačiu keliu. Toliau į pelkes — dar didesnė klampynė. Grįžti geriau, jau išmokom, turim du beržiukus. Nors kojos įsmukę, rankomis laikomės ir einame keturiom. Grįžom ta pačia vieta, kur buvom atėję, tik kiek toliau nuo linijos, kur buvo rusų pasala. Visi šlapi, o svarbiausia, ginklai pilni vandens ir durpių. Pirmiausia išsipilame vandenį iš batų, pasivalome ginklus, pasikeičiame apkabas, kurios mažiau purvinos. Miške ilgiau būti negalima, nes kariuomenė apsistojo ilgam. Visame miške leidžiamos raketos. Tai ženklas — kur kas yra. Pasiskirstome mažomis grupelėmis, kad būtų galima bent kiek prigulti slėptuvėje, jei kurie ją turime. Mudu einame su Aitvaru, mes abudu nuo vieno krašto. Atėję į pamiškę, sustoję klausom. Kiek toliau pradeda loti kareivių šuo. Pajuto mus ar kokį žvėrį. Visai netoli pro mus praeina sargybiniai į tą pusę, kur lojo šuo. Mes net nežinojom, kad ten eina miško keliukas, mudu visai arti priėję. Nieko nelaukdami, išėjome visai į palaukę, iš kur atėjo rusai. Gerai paklausę, kad nieko negirdėti, nusižiūrėję, kur nėra krūmų, nėrėm į laukus. Daugiau niekas mūsų nepersekiojo.

Kiek paėję užeinam pas ūkininką ko nors pavalgyti. Pirmiausia Aitvaras randa šulinyje įleistą pieną. Sako:

— Atsigerkim ir galėsim toliau eiti.

Pradėję traukti pieną iš šulinio, išgirstam šeimininkės balsą:

— Ką vėl darot?

— Pieno atsigerti norim.— Prieinu prie lango, girdžiu:

— Ar tai tu, Povilai?

Šeimininkė papasakoja, kad jau daugiau kaip savaitė visur pilna rusų, jie eina dieną ir naktį, jau kelintą kartą išgeria pieną. Prašau duonos, nes jau kelinta para nieko nevalgę. Tuojau atneša duonos, gabalą lašinių, kiaušinių. Mes jau atsigėrėme pieno, prarijome po pora žalių kiaušinių ir. sužinoję kokia padėtis, traukiame link savo krašto — Garliavos. Bet ir ten nieko gera. Mudu slėptuvės neturime, gyvename miške. Beeinant pradeda švisti, o dar reikia pereiti vieškelį. Bet čia gryni laukai. Veiverių— Pažėrų vieškeliu atvažiuoja kelios mašinos nuo Veiverių.

Sugulam į grioviuką ir žiūrim pro žiūronus. Dengtos mašinos su kareiviais važiuoja link Pažėrų. Praleidę mašinas, peršokam per vieškelį ir jau ne toliausia Žalgirio miškelis, bet jau švinta. Sulendam į miškelį ir pasiliekam dienoti. Greitai užmiegam, bet greitai ir pabundam. Aitvaras kelia mane, sako —„kalba rusiškai". Pro žiūronus matom — eina gal dvidešimt rusų kareivių ir vedasi šunis, bet pro mudu jau praėję ir suka link Pažėrų. Dar geriau užsimaskavome ir laukiame kito vakaro. Pavalgyti turime, o svarbiausia, išdžiūvom.

UŽ PARTIZANUS PREMIJA

Pareiname į Tvarkiškių kaimą pas Joną Rinkevičių. Užėjus rusams, čia buvo padaryta slėptuvė, kur slapstėsi jo sūnus, o dabar jis dirba geležinkelyje. Toje slėptuvėje ir aš daug kartų nakvojau. Mus priima labai šiltai. Klausiu, ar galėtumėme pernakvoti, nes jau švinta. Atsako, kad slėptuvę jau užvertęs. Išeinam pro duris, jau visai šviesu, sakau:

— Tai einam ant tvarto.

Šeimininkas liepia gerai pasislėpti šiauduose, nes kiekvieną dieną praeina rusai. Perdienojam ramiai, o vakare sutariam už trobų lauke pasidaryti laikiną slėptuvę. Geriausiai būtų dirbamoje dirvoje. Per naktį išsikasam, kad galėtume dviese atsigulti. Padarome orui angą ir skylę įlįsti. Rytą slėptuvę užkasa ir užakėja, lieka dirva be pėdsakų. Mudu sulindę pramiegam visą dieną, tik vakare atkasa dukra Birutė, ir nueinam į kambarį pavalgyti. Pavalgę lauke kalbamės su Birute. Ji vis užsimena, kad mus išdavus, būtų daug pinigų. Kiek pakalbėjus ji vėl sako, kad už mus rusai duoda dideles premijas, buvo paskelbta spaudoje. Kiek palaukusi ir vėl tą patį kalba, kad galima gauti daug pinigų. Galvojam, gal ji juokauja, nes mes visi gerai pažįstami, kartu užaugę. Kitą rytą mus vėl užkasa, ir abu su Aitvaru kalbamės apie tokią jos šneką. Dieną kieme, netoli slėptuvės, išgirstam kalbant rusiškai. Aitvaras sako:

— Nejaugi jau pardavė?

Pasiimam granatas, viską pasiruošiam ir laukiam, kada sakys išlįsti. Po kurio laiko ta pati Birutė, priėjusi prie oro angos, sako, kad buvo krata, krėtė smarkiai, bet jūsų slėptuvės nerado, tik sakė, kad Povilas parėjęs iš miško į šitą kraštą. Ir vėl juokais priduria, kad reikėjo jus parodyti, butų daug pinigų. Trečią naktj jau čia nenakvojam. Bet kur eiti? Visur rusai daro kratas. Beeidami sutinkame Juozą Povilaitį, ganantį arklį. Sako:

— Vaikai, ar jūs gyvi? Aš už jus dabartės poteriavau. Girdėjom, kas miške dedasi.

Atsakiau, kad mes pasprukom. Senukas sako:

— Daug nevaikščiokit, pas mane kluone yra slėptuvytė, nors menka, bet kiek buvo kratų, dar nerado¹, eikit ir gulkit.

Mudviem net „ant dūšios" lengviau pasidarė. Slėptuvė prasta, neįtartina, kad ten kas galėtų būti. Pernakvojom, merginos pakeitė baltinius, tuos išplovė, jau buvo baisūs žiūrėti, net su gyvu inventoriumi. Kiek pagyvenę sužinom, kokia padėtis miške. Tie, kas išėjo į kaimus, liko, o kas pasiliko miške, daug iš jų žuvo ir turėjo labai didelių sunkumų.

TURIME ATSILYGINTI

Pasibaigus masinėms kratoms, vėl susižinom, kas kur yra, ir susirenkam į numatytą vietą Kazlų Rūdos miške, ties Papilvio kaimu. Iš mūsų būrio žuvę mažiau negu iš Skriaudžinių būrio. Skriaudžiniai laikėsi miškuose, o kai pakeitė taktiką, dažniausiai užeidavo ant pasalų ir netikėtai žūdavo. Kai mes grįžome, pasalų jau buvo mažiau, kariuomenės daliniai išvažiavę, nors vietiniai garnizonai visada persekiodavo, bet jų buvo ne tiek jau daug.

Susitikimui vadovavo rinktinės vadas Šarūnas. Jis jau buvo susisiekęs su apygardos vadovybe, smulkiai žinojo, kiek yra žuvusių, sužeistų. Po masinės kratos stribai labai įsidrąsino. Pradėjo laisvai vaikščioti po miškus ir iš žmonių atiminėti, kas jiems naudinga. Po visų susitikimų ir atstatę ryšį nutariame stribams ramybės neduoti. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti maistu. Daug atsargų per kratas rusai sunaikino. Buvo nutarta maistu apsirūpinti iš valdiškų įmonių. Prie durpynų, kur kasdavo durpes, būdavo parduotuvės. Iš tokių parduotuvių ir pasiimdavome maistą, o gėrimus atiduodavome darbininkams. Durpynuose dirbo daug privažiavusio rusų jaunimo. Jie griebdavo gėrimą ir mums padėdavo sukrauti maistą į vežimus. Kai atveža į parduotuves prekių, jie, nesulaukdami partizanų, vaikščiodavo po mišką ir, ką sutikę, sakydavo, kad parduotuvėje daug visko privežta. Be to, ir vietiniai žmonės pranešdavo. Čekistai tai sužinoję irgi pradėjo leisti savo agentus, sakydami, kad daug visko privežė. Tada darbininkai, ypač rusai, pranešdavo, kad čekistai saugo. Rusų darbininkai jautėsi drąsiau kaip lietuviai.

Vieną kartą, paėmus maistą iš Ežerėlio durpyno parduotuvės, kur buvo daug gėrimo, darbininkai partizanams prikrovė du vežimus prekių, o gėrimas visas liko jiems už darbą. Rusai iš karto pasigėrė ir sumigo parduotuvėje. Rytą atvažiavę čekistai rado pilną parduotuvę girtų miegančių darbininkų. Juos suėmė ir apkaltino parduotuvės apiplėšimu. Bet paskui paaiškėjo, kad juos privertė „banditai". Visi suimtieji sakėsi gavę mušti. Tada čekistai visus paleido, sakydami „jūs visi banditai". Prekėms sukrauti turėjome įsirengę slėptuves netoli kelio, kad sustojus kuo greičiau būtų galima iškrauti ir pervežti į kitą vietą. Mūsų maisto slėptuvių nerasdavo, kai reikėdavo, pasiimdavome nors ir po pusės metų.

Susitvarkę ryšius, apsirūpinę maistu, turime atmokėti ir stribams, nes ir jie darbavosi, kai buvo didelės kratos. Mūsų ir Skriaudžinių būriai apsistoja tarp Agurkiškės ir Kazliškių kaimų, netoli Jūrės upelio. Gauname žinią, kad į Kajackų kaimą atvykęs didelis būrys stribų rinkti pyliavų. Žinojome, kad jie turi grįžti per Kazliškių kaimą arčiausiu keliu į Kazlų Rūdą. Eidami per kaimą, jie jautėsi labai laisvai, sakydami, kad po tokios kratos daugiau banditų nematysit. Jei dar koks ir liko, tas jau daugiau nesirodys. Stribai žmones rikdė, kiek galėjo. Radę ar gavę samagono, visi, gerai įsilinksminę, patraukė link Kazliškių kaimo. Gavę pranešimą iš ryšininko, skubam, dar geras galas nubėgti, kad spėtume užbėgti už akių. Kol nubėgom, pavargom, paskubomis pastatėme kulkosvaidį ties kelio posūkiu, kad nebūtų matyti. Kiti užėmė vieną kelio pusę, kur buvo tankus miškas. Vos spėjom pasiruošti, jau pirmieji stribai visai arti kulkosvaidžio. Staiga užvirė ginklai, stribai šoko į tankų mišką tiesiog ant partizanų. Mes jiems vėl ugnies. Bet jie susivokė, nepuolė į retą mišką, bet į tankumyną. Vienas stribas vietoje žuvo, aštuoni sunkiai sužeisti.

Po kautynių grįžome į senąją vietą, kur stovyklavome. Pailsėję nutariame suduoti į kailį važiuojančiam kratų daryti garnizonui. Vytas Mikalauskas-Aras pasiima šešis partizanus, gerą suomišką kulkosvaidį ir skuba prie Marijampolės plento ties Gudeliais, kur dažnai važiuodavo garnizono mašinos. Vos spėja pasiekti plentą, mato— nuo Marijampolės link Kauno važiuoja pilna mašina kareivių. Paleidžia smarkią ugnį iš automato. Mašina įvirsta į griovį. Kareiviai, sukritę į griovį, pradeda atsišaudyti ir sužeidžia kulkosvaidininką Česlovą Vaitkū-ną-Kolumbą. Peršovė jį per kaklą, ir jis liko be gyvybės ženklo. Šaudytis ilgai prie plento negalima. Pasiėmę sužeistą Česlovą, visi traukiamės toliau. Benešant Česlovas atsigavo. Parnešę į stovyklą, perdavėme jį vokiečių karo belaisviui chirurgui, kuris daug sužeistų partizanų pagydė. Kelios dienos po kautynių buvo ramios, bet vėliau pritraukė daug kariuomenės ir lėktuvų, kurie visą laiką žvalgydavo miškus. Po poros savaičių sužeistas Kolumbas pagijo, bet tą pačią vasarą mūsų chirurgas ir Česlovas Vaitkūnas-Kolumbas žuvo.

UŽĖJOME DUONOS

Perdienoję Armaniškių kaime pas ūkininką, ruošiamės eiti į Kazlų Rudos miškus. Reikia pasiprašyti duonos. Einame trise — Aitvaras, Vaitila ir aš. Vaitila sako, kad čia kažkur gyvena komunistas Juodžbalys, ginkluotas, ir jį kariuomenė saugo. Pasukam į artimiausią sodybą. Vaitila eina pirmas, o mudu su Aitvaru iš paskos ir prie vartų sustojame. Matom, kieme stovi žmogus. Vaitila pasveikina šeimininką, ir sulig tais žodžiais — automato serija. Abu sukrinta ir surinka. Mudu pribėgam, Vaitila keliasi ir vėl sukniumba. Jį už rankos prikeliu, visas kruvinas, šeimininkas guli. Vaitila sako:

— Į mane šovė, o paskui kirto.

Aitvaras užsidega žibintuvėlį, šone guli kirvis, o toliau vokiškas parabelis. Vaitilą išsitempiame iš kiemo, paeiti gerai negali. Link Kauno pradėjo leisti raketas. Nusitempiam Vaitilą už krūmų, aprišam sužeistą galvą. Visa laimė, kad jo kariška kepurė su kietu snapu. Kirvio ašmenys nepramušė kaulinio snapo, jis tik sulindo į kaktą. Parėję į slėptuvę, apžiūrėjome parabelį — visai naujas. Neiššovė, mat netiko šoviniai.

Sargyba, kuri saugojo Juodžbalį, kaip vėliau teko sužinoti, buvo išėjusi ieškoti samagono. Išgirdę šūvius, jie greitai parlėkė ir rado Juodžbalį negyvą. Juodžbalys buvo senas komunistas, tuo laiku jam buvo paskirta stipri sargyba. Buvo numatyta prie Kauno pradėti kurti pirmuosius kolchozus. Rusai į ūkius gyventi jau nėjo, bijojo.. Daug didelių ūkių stovėjo tušti. Juodžbalys buvo parinktas kaip savanoris kolchozų kūrėjas, bet ir tas netikėtai, galą gavo. Taip pakaunės kraštas ilgai buvo be kolchozų.

VĖL VAGYS IR STRIBAI

Paplito pranešimai, kad naktimis kažkas lankosi pas ūkininkus, beldžiasi į langus, duris, prisistatydami partizanų slapyvardžiais, o kai įsileidžia, įsako duoti maisto,, drabužių arba paruošti kitam kartui. Dažniausiai jie buna užsimaskavę, neleidžia degti šviesos. Kai ateina tikri partizanai, jie rodosi visada viešai, kad gerai žmogus atpažintų, o paskui kalbasi. Žmonės tuoj suprato, kad tai provokatoriai. Jie visi ginkluoti, eina grupėmis po tris, keturis. Mes liepdavome tokius atvejus pranešti čekistams, tačiau šie niekada neskubėdavo reaguoti ir daryti kratų, bet klausdavo, kada buvo užėję Pažėra-Uosis, Skučas-Saulys ir aš. Mus tuojau pagautų. Mes pamokom žmones, kad apsimetėlius stengtųsi atpažinti, bent vieną.

Mudu su Uosiu užeinam Tvarkiškių kaime pas ūkininką, o šis sako, kad mus labai nori matyti Andrius Kleiza. Užėję pas Kleizą, išgirdome liūdną žinią. Pas juos buvo atėjęs jų giminaitis iš Pažėrų km. ir apsinakvojo. Tą naktį atėjo keli ginkluoti vyrai, išsivedė giminaitį ir prie miškelio nušovė. Klausiam, gal atpažinot kurį. Kleizienė sako, kad buvusi pasislėpusi ir atpažinusi Pabarskio Marės iš Pabartupio kaimo vyrą Vytą Radvilą ir Juodžbalio sūnų iš Padainupio km. Kitą vakarą susirenkame į sutartą vietą, nutariame pirmiausia pasigauti Juodžbaliuką, bet kiek turime žinių, jis mažai namuose būna. Pastatome seklius ir dienojame pas Zigmą Baltrušaitį. Vakare gauname žinią, kad Juodžbaliukas namuose. Apsupę namus, randame jį pasislėpusį. Pradedame klausinėti, nieko nesako. Kleizienė buvo pastebėjusi, kokį ginklą turėjo. Čigonas veda tardymą. Juodžbaliukas sako, kad ginklą atidavęs Pečiulaičiui, o aš slapčia viską girdžiu. Uosis sako, kad reikia minkštos vyšnikės. Nuėjęs išsipjauna ir nusiveda jį į rūsį. Pirma atskaito dešimt, o toliau, jei meluos, bus daugiau.

— Kur automatas?

— Kluone, paslėptas po šiaudais.

— Kur šoviniai?

— Ten pat.

Nusivedę į kluoną, randam rusišką automatą, gerai išvalytą.

— Kur dar šovinių?

— Daugiau neturiu.

— Gulk, žinom, kad turi.

Tada parodo, kur kluone užkasta. Atkasam — kelios dėžės šovinių, dar nepraimtos. Juodžbaliukas pasako, kad jų gaujai vadovauja Vytas Radvila, o jai dar priklauso Jono Povilaičio iš Tvarkiškių km. vienas sūnus (vardo nežinau) ir žentas — Kazės vyras (pavardės neprisimenu). Radvila ir Jono Povilaičio žentas vokiečių laikais tarnavo policijoje.

— Kodėl nušovėt Kleizos giminaitį?

Mat atpažinęs Radvilą, bijojęs, kad neišaiškėtų. Šaulys surašė visą pasakojimą. Visi nutarėme ir tėvai labai prašė sūnui gerai įkrėsti į kailį. Tą patį vakarą Kleizai pranešėme, dėl ko jo giminaitis buvo nušautas ir patarėme, kad praneštų Maskvos MVD, nes Kauno saugumas nekreipė dėmesio. Radvila gyveno Kaune, bet kur, nesako. Minėti vagys greitai buvo suimti ir nuteisti pagal 59 str. įvairiomis bausmėmis. Maskvos čekistai mūsų kraštui padėjo apsiginti nuo plėšikų.

Netoli Garliavos, Stanaičių kaime, prie Kauno Marijampolės plento, ir dabar tebėra nuo Pirmojo pasaulinio "karo likusios vokiečių kapinaitės. Netoliese kapinaičių buvo 1945 m. į Sibirą išvežto Mackevičiaus sodyba. Namai stovėjo tušti, tai juose apsigyveno Garliavos stribai ir keli ginkluoti rusai. Dienomis jie vaikšto po kaimą, ką randa iš maisto, atima arba pavagia, o naktimis, prisi-vedę savo pakraipos moterų, girtauja, šaudo, jaučiasi labai saugiai, nes visai netoli — Garliavoje stovi garnizono kariuomenė.

Vėlyvą rudens naktį nutariam suruošti stribams pirtį. Mūsų dešimt partizanų pasiimame vokišką kaspininį kulkosvaidį, tamsią naktį patraukiame link Stanaičių kaimo. Vietovės gerai žinomos. Prieinam prie vokiečių kapinaičių, o nuo ten visai arti ir „stribelnyčia". Priešais mus mūrinė bulvinė, vienos durys į mūsų pusę. Prieš duris pastatom kulkosvaidį. Uosis nueina ant plento, o mes apsupam vieną šoną, kad galėtume šaudyti. Uosis iššauna ant plento raketą, kad pamatytume, kas kur yra. Po raketos keli ginkluoti išeina į lauką. Staiga paleidžiam kulkosvaidžio ir automatų ugnį. Stribai šoka, kaip ir galvojom, į bulvinę, o ten taršo kulkosvaidis. Nuo padegamų kulkų užsidega bulvinės šiaudinis stogas. Mums visai šviesu. Pradeda atsišaudyti iš gyvenamojo namo. Duodam ugnies j, namą. Uosis atbėgęs nuo plento sako, kad link Garliavos sietynas raketų ir rusiškas riksmas,, reikia kuo greičiau trauktis. Pasitraukiame link Mikalinės miškelio. Kareiviai pradėjo leisti raketas prie kapinaičių. Kitą dieną sužeisti buvo nugabenti į ligoninę, o kiti rusai ir stribai pasitraukė į Garliavą.

1946 m. žiema buvo gera, be sniego, o kad pasnigda-vo, tuojau ir nuleisdavo. Viktoras Drūlia, kurio broliai jau buvo žuvę, sako, kad mūsų krašte be perstojo siaučia stribai, ne tik dieną, bet ir naktimis. Mes dienojam Garliavos miške. Gaunam žinią, kad važiuoja stribai. Tekini bėgam prie kelio. Labai uždusom, o jau pro mus važiuoja. Mes jiems — ugnies, vieni stribai šoka bėgti, o kiti sukniumba vežime. Svarbiausia, gavo pabėgti aršus stribas Staniulis. Bėgdamas pro kryžių, net kepurę nusiėmė, o anksčiau pakelių kryžius šaudė. Ilgai Ilgakiemio gyventojai juokavo, kad Staniulis, likęs gyvas, prisiminė Dievą. Garliavos „stribynas" neteko dviejų aršių stribų.

Po kautynių mums buvo riesta. Greitai permetė daug kariuomenės į Garliavos miškelį, o pavakare pradėjo snigti. Visa laimė, spėjom prieiti prie geležinkelio eglaičių ties Juragiais, ten pralaukėm iki vakaro. Vėlai naktį parėjome į savo slėptuves.

ŽIEMAI ARTĖJANT

Arčiau Kauno rusų atėjūnai bijojo apsigyventi. Ūkiai stovėjo tušti. Tada bolševikai sumanė naują metodą. Sugalvojo pavadinimus, kad tai valdiški ūkiai: Žemės ūkio akademijos sodininkystės ūkis, Maisto bendrovės ūkis ir kiti. Į juos skyrė vietinius ūkvedžius, sargus. Svarbu, kad būtų sulipdyta.

1946 m. į tuos ūkius privežė gyvulių — karvių, arklių ir ūkio inventoriaus. Iš kur? Bolševikai sudarė naują planą, kad būtų mažiau kalbų. Trėmimus darydavo rinktinius, viename krašte ištremia po keliasdešimt šeimų,, kitą kartą kitame krašte, o paimtą turtą ar gyvulius veža į kitą kraštą pagal centro nurodymą ir ten lipdo valdiškus ūkius. Kurį laiką tokius ūkius naktimis saugo kariuomenė, o kai nebūna jokių pasikėsinimų, sargybą atima. Mes ruošiamės, kur padėsime gyvulius, kuriuos paimsime maistui. Reikia pasirūpinti žiemai. Susitariame su ūkininkais, kad sumaišytų su savo gyvuliais. Tuos, kurie buvo numeruoti, varydavomės į mišką iš karto maistui. Iš anksto pasiruošdavome bidonus, statines. Gerai susūdytos mėsos, ypač jautienos, statinės, užkastos į žemę, ilgai išsilaikydavo. Gerai išžvalgius, kad jau kariuomenės nėra, susidarom daugiau jėgos, pasiimam iš vieno ar dviejų ūkių gyvulius pagal sudarytą planą kas ką turi tvarkyti. Paėmimas visada pavykdavo, tik ne visada pavykdavo paslėpti. Kartais per dideles kratas surasdavo. Tokius paėmimus atlikdavome daugiausia rudenį, kai ruošdavome maisto žiemai. Vasarą vienoje vietoje negyvendavome, prasimaitindavome bet kur, o kai nėra ko valgyti, ir pusiau alkani prabūdavome. Kiek sunkiau būna naujokui, bet ir tas greitai pripranta.

Artėjant rudeniui, pradedame ruoštis žiemos gyvenimui. Miškuose gyventi neįmanoma, dažnai miškus krato kariuomenė, sniege lieka pėdsakai. Dažniausiai įsirengiame slėptuves pas ūkininkus, kuo toliau nuo savo kilimo vietos, pas kaimynus dažnai tikrina. Mūsų kraštas buvo labai sekamas čekistų, žinojo, kad netoliese laikomės. O 1947 m. buvo numatytas ,,Tauro" ir kitų apygardų vadų susitikimas su prof. Markuliu netoli Kauno. Kai Markulis buvo išaiškintas kaip čekistų agentas, susitikimas neįvyko, bet čekistams tas kraštas taip ir liko įtartinas.

Aš išėjau su ryšiu į „Tauro" apygardą, o Aitvaras su Vaitila pradėjo daryti slėptuvę žiemai. Pakaunėje visur žemos vietoj, o kur kalniukas, ten daugiau krato. Pasirenkam pagrindinę slėptuvę darytis Kampiškių kaime pas Oną Kalvaitienę, visai prie kelio ir prie kūdros. Aitvaras buvo geras slėptuvių darymo specialistas. Iškasę duobę, kraštus ir dugną gerai suplakė moliu, kad nepraleistų vandens, paskui lentomis iškalė šonus ir grindis. Nuo slėptuvės pusės buvo kūdra, pilna vandens, o už 15 metrų centrinis kelias, kuriuo kasdien judėjo kariuomenė link Poderiškių, Digrių ir kitų kaimų. Šioje vietoje reikėjo būti labai atsargiems. Ir dar didelė bėda — Kalvaitienės dukros buvo geros siuvėjos ir audėjos. Pas jas visad būdavo svetimų žmonių. Kalvaitienės ūkelis mažas, bet labai tvarkingas, kiemas prie pat kelio, apsodintas gėlėmis. Visiems praeinantiems traukdavo akį. Čia užeidavo daug žmonių, užsukdavo ir rusų kareivių. Bet kadangi ūkelis mažas ir dar prie kelio, tai didelių kratų? nedarydavo. Be to, Kalvaitienė turėjo labai gerą šuniuką, kuris nė vieno keleivio nepraleisdavo neaplojęs ir kiekvieną skirtingu balsu. O jei pajusdavo, nors ir gana toli, kareivius ar stribus, lodavo cypdamas. Visi tik klausydavomės šunyčio, o jis, pasilipęs kur aukščiau,, ištisai dairydavosi. Pastebėjęs ginkluotus, graudžiai sustaugęs, lįsdavo slėptis, nes buvo šautas stribų. Ir šunytis žinojo, kas yra stribas ir okupantas.

Aš, parėjęs iš kelionės, net netikėjau, kad virš mūsų galvų didelė kūdra vandens, o slėptuvėje nė lašo. Ant slėptuvės — bulvinės priestatas. Įėjimas iš bulvinės per mėsos rūkyklą. Kai šeimininkė pajunta kratą, pakuria mėsą rūkyti, bet dažnai stribai pavogdavo. Nors turėjome gerą vietą, bet be jos dar ir kelias atsargines slėptuves,, kad ramiau būtų žiemą praleisti. Ankstesnės žiemos buvo labai sunkios. Žiemojant viršuje, būdavo daug vargo, visur sniegas, lieka pėdsakai.

NELAIMĖ

Apsidžiaugęs gera slėptuve ir pailsėjęs po ilgos kelionės, turėjau dar vieną svarbų susitikimą su rinktinės vadu Marčiulioniu-Kazoku. Po dviejų dienų Naujieji metai, bet dar žiemos nėra. Susitikimas sutartas Kazlų Rūdos miške. Einame į susitikimą visas būrys, turėjome susitikti visa mūsų kuopa, nustatyti ryšius žiemai ir gauti naujus nurodymus iš Žalgirio" rinktinės. Nuėję į mišką, susikūrėme laužą, o vakare ruošėmės į susitikimą. Sutemus visi išeiname į I Girninkų kaimą pas ūkininką - Žemaitį. Jo dukra sako, kad šiandien daug kariuomenės suėjo į mišką, o jos grįžtant niekas nematė. Sakau Vaitilai:

— Einam mudu pas Deltuvą (artimiausią ūkininką), pasiprašysime duonos, galim miške užtrukti, visur pilna rusų.

Gauname pusę kepalo duonos ir skubame pas laukiančius. Mudu bėgam takeliu per ūkininko sodą. Vaitila perbėgo gerai, o aš bėgau šalia tako ir pataikiau į skylę žemėje, kur buvęs ištrauktas storas stulpas. Kai koja įsmuko, aš iš to greitumo verčiausi per galvą. Virsdamas koją ištraukiau, bet atsistoti jau nebegalėjau. Vaitila pastato, o koja sukasi kaip virvė. Aiškiai matyti, kad lūžęs kaulas. Vaitila tuojau pašaukia kitus ir tariasi, kur mane dėti. Parvežti į slėptuvę negali, nes Pažėruose stovi daug kariuomenės. Pašalę, labai girdisi, kai eini, o dar reikia vežti. Šaulys sako, kad yra jo laikina slėptuvikė šiauduose pas eigulį Raulinkę Smailį (jį taip visi vadino). Paima iš Žemaitaičio pastotę, įsimeta šiaudų ir nuveža mane pas Smailį. Šaulys prisikelia sūnų, kuris mane gerai pažįsta. Nuneša į tą slėptuvikę ir įkiša. Sūnus sako, kad nieko nesakytume tėvams, nes vakar buvo rusų, tai bijos. Uosis sako, kad kai aprims, pervešim į tavo vietą. Atnešė valgyti ir gerti. Atsigerti pasilikau, o maistą atidaviau, nes ėmė labai skaudėti koją. Pradėjo tinti, nebetelpa kelnių kalaškoj, perplėšiu kalašką. Davė šiek tiek užsikloti, bet šienas pakeltas, per apačią traukia vėjas.

Rytą dar tamsu, o kieme, girdžiu, kalba rusiškai. Šeimininko klausia, kur banditai? Bet tas žmogelis nieko nežino, net nežino, kad sūnus padaręs slėptuvikę vienam pernakvoti. Suėję į kluoną, stribai kalba lietuviškai, jie įsitikinę, kad šiame kaimelyje turi būti, nes toliau nenuvažiavo. Buvo didelė šalinė pašaro, tai vieną dalį išvertė į lauką, kitą ant grendymo. Kur aš guliu, labai mažai šieno. Ir tą pradėjo durtuvais badyti. Kai duria, galas išlenda, o aš kiek galėdamas kreipiuosi į šoną, bet kojos negaliu pajudinti. Įkištas į slėptuvikę, negalėjau gerai užsidaryti, nes nepasiekiau lentos prispausti, o vėjas judina lentą. Kareivių pilnas kluonas. Atėjęs kažkas įsako išbadyti visą kluoną ir pagal pamatus atkasti. Guliu aukštielninkas, pasiversti negaliu, laikau gatavai pasiruošęs granatą tam, kuris pirmas nosį kiš. Kareiviai, kasdami žemes, primetė prie lentos, jau vėjas nebejudina. O kai viršininkas toliau nueina, sustoję keikiasi, rūko ties pat mano įlindimu. Jau pietūs, bet vis dar krato ir keikiasi. Aš rusų kalbos nesuprantu, tai nežinau, ką jie keikia. Ne tik kojos pajudinti negaliu, bet ir pats jau negaliu pajudėti nuo šalčio. Vis laukiu, kada nustos rusiškai kalbėti. Jau temsta, o jie vis kalba ir kažką laužo. Į kluoną įeina ir išeina. Kelis kartus vis duria į mano slėptuvytę, rusiškai sukalba ir vėl išeina. Kieme daužymas ir rusiškas keiksmas nesiliauja, nors jau tamsoka. Aš¹ po truputėlį papešu iš šono šieno ir pasikišu po savimi, kad taip nepūstų vėjas. Tas mano darbas mažai tepadeda, bet svarbiausia,— reikia judėti.

Jau visiškai sutemo, valandų nežinau, laikrodžio neįžiūriu, bet jaučiu, kad kažkas kieme yra. Jau naktis, pas mane niekas neateina, pradėjo šalti. Aš apsivilkęs tik odine striuke ant švarko ir truputį prisiklojęs. Atsisėsti negaliu, per žema, skaudamos kojos pėdos visai nejaučiu, tik sveikosios pirštus dar pajudinu. Per didelį vargą pasiekiu kojų pirštus, po truputį pradedu masažuoti, lyg ir pasidarė gyvesni. Kodėl niekas neateina? Galvoju, gal sūnų išsivežė čekistai, o apie mane daugiau niekas nežino. Mergaitės mokosi Kaune ir, kai pareis, jos nežinos.

Taip begalvodamas girdžiu — apie kluoną kažkas vaikšto. Gal savi, matyt, žino, kad aš čia guliu. Gerai įsiklausęs, girdžiu — kalba rusiškai, vadinasi, dar krata nebaigta. Pradėjo švisti ir mašinos ūžti. Vėl kieme klegesys rusų, vėl suvirsta į kluoną ir pradeda lupti peludės grindis, kurios visai šalia mano įlindimo. Grindis išlupę, sumeta ant mano landos. Nejučiomis įlindimo angą labai gerai užmaskavo, bet jei pajudins šieną, tada pirmojo laukia granata. Toje vietoje, kur išlupo grindis, pradėjo kasti duobę, manydami, kad minkšta žemė, vadinasi, yra slėptuvė. Kiek pakasę sustojo, uždėję kelis matus „banditų" vardu, išėjo.

Man atneštas butelis vandens užšalęs, o taip troškina, jaučiu, kad turiu temperatūros. Mano ilgą ginklą vyrai paėmė, man paliko tik pora granatų ir pistoletą. Gerai, kad paliko planšetę, kurioje visada turėdavau vaistų. Prarijus pora tablečių, pradėjo imti snaudulys ir nustojo krėtęs šaltis. Stengiuosi kiek galima neužmigti, matau per plyšį — dar diena, tik laikrodžio neįžiūriu, nes slėptuvėje tamsu. Negirdėti nei šuns, nei šeimininkų, viskas aprimo. Kažkas įėjo į kluoną, sukalbėjo moteriškas balsas:

— Dievulėliau, viskas išversta, kambary grindys išluptos, pečius išgriautas, ką dabar žiemą reikės daryti?

Sūnus sako:

— Gerai, mama, kad dar stogą turim, dar gyvensim. Tu, mama, eik į kambarį, o aš eisiu gyvulių šerti.

Po kiek laiko atsidaro lenta, ir be žodžių man įmeta butelį karšto vandens ir gabalą dešros. Lentą privėręs, toliau šeriasi gyvulius. Atsigėrus taip pradėjo koją skaudėti, kad neturiu kur dėtis. Dešros nenorėjau valgyti, bet pagalvojau, kad jeigu dar darys kratą su šunimis, užuos, todėl, kad ir nenorėdamas, suvalgiau. Kiek pagulėjus, pasidarė geriau.

Jau naktis, daugiau pas mane niekas neateina, nejutau kaip užmigau. Išgirdau, kaip kluono duris kažkas atidarė ir kalba Smailio sūnus Algis. Atsivedęs kažką į kluoną tvarką daryti.

— Pirma,— sako,— sukraukim šiaudus, gal koks čekistas galą gavo beversdamas viską, o dabar einam peludės tvarkyti.

Atėjęs prie mano slėptuvės, sako:

— Birute, niekam nesakyk, čia guli sužeistas žmogus.

Sesuo Birulė nė nepajuto, kaip suspigo „vajėzau", bet greitai susivaldė. Algis klausia:

— Ar tu dar gyvas?

— Dar gyvas, bet jau mažai,— atsakau.

Abudu nutarė nesakyti tėvams, kad būtų ramiau, nes dar rusai daro kratą pas kaimyną Juozą Smailį, kur yra sūnus Robertas. Algis man įkiša savo kailinukus, o Birutė nubėgusi slapčia atneša butelį karštos arbatos ir duonos su sūriu. Į kailinukus įsivynioju kojas, bet pradėję smarkiai šalti ir kailinukai nepadeda. Algis sako, kad dar manęs paimti negali, visur pilna kariuomenės. Kampiškių kaime, prie Veiverių, buvęs susišaudymas, yra žuvusių. Žuvo ir Marčiulionis-Kazokas, o mūsų vyrai visi sveiki, bet manęs judinti dar negalima. Algis sako, kad su mūsų vyrais padarę planą. Ten, kur rusai peludėje iškasė duobę, dar pakas ir, uždėję lentomis, mane užkas. Žemėje bus šilčiau. Taip Algis su Birute ir padarė. Per valandą aš jau buvau gyvas palaidotas, tiktai kampe palikta skylė orui. Man padavė valgyti, gerti ir keletą tablečių nuryti. Žemėje pasijutau šilčiau, man buvo paklota ir užklota, greitai užmigau, nuo vaistų nejutau kojos skausmo. Kiek miegojau, nežinau. Jie pamanė, kad aš negyvas. Per oro skylę šaukė, bet aš nieko negirdėjau. Pabudau, kai per skylę lazda pradėjo judinti. Tada supratau, kad mane kelia.

Sako, kad atvažiavęs žmogus, nori mane paimti. Reikia važiuoti per Pažėrus, bet ten pilna kariuomenės. Man aiškina, kad kartą važiuojant su šakomis, nekratė. Taigi ir dabar prikirto eglišakių ir bandys vežti. Klausiu, kas veš? Rundeikos Juozas, Vaitilos brolis. Taip ir padarė — mane paguldė ant eglišakių, o kitomis užklojo. Atsivežė ir tankinę granatą, jei rusai pradėtų krėsti vežimą. Sutarta, kad vežikas bėgs, o aš trauksiu kapsulę. Prikrovė didelį vežimą šakų, o aš viduje guliu. Gerokai pašalę, kai pradėjo važiuoti, labai krato, ir koją nežmoniškai skauda. Jonas vis mane ramina,— jau netoli. Pravažiavom Pažėrus, keli būriai kariuomenės praėjo pro mus, bet dėmesio neatkreipė. Vežikas aprengtas mužikiškai, į laikraštį susisukęs rūko, nors buvo nerūkantis. Taip mane, pusiau gyvą, parvežė į mūsų įsirengtą žiemai slėptuvę Kampiškių kaime pas Oną Kalvaitienę.

Nuo kojos susilaužymo praėjo daugiau kaip penkiolika dienų. Niekas jos neatitaisė, tik buvo subintuota, geryn nėjo. Kreiptis pas gydytoją ar į ligoninę labai pavojinga, o mūsų chirurgas belaisvis vokietis jau žuvęs. Visi. pasitarę nusprendė kreiptis pas seną kaulų specialistą Skučą, kuris yra padėjęs žmonėms. Šeimininkės dukra Marcelė nuėjo pas to senuko giminaitę Kazę Makūnaitę Padainupio kaime ir papasakojo visą bėdą. Toji sutinka visą reikalą sutvarkyti. Skučui nesako, koks ligonis, bet jis ir neklausė, matyt, suprato. Mane vyrai iš slėptuvės iškėlė į viršų. Senukas, apčiupinėjęs koją, sako, kad lūžęs kaulas ir jau priaugęs šone ir dar išnarinta kelio girnelė. Mane pasodina, paima dviese stipriai už rankų, o daktaras įsispraudžia mano koją į tarpkojį ir rankomis stengiasi atstatyti išnirimą ir lūžį. Nežinau, kiek taip mane miklino, tik dar ir dabar prisimenu, kaip Kazė Makūnaitė verkdama man davė vandens atsigerti. Koją patvarkius, po savaitės pasijutau geriau. Buvo įsakyta, pradedant vaikščioti, daugiau ją miklinti, mankštinti.

MŪSŲ SLĖPTUVĖ — RINKTINĖS ŠTABAS

Žuvus rinktinės vadui Marčiulioniui-Kazokui, daug kas pasikeitė. Daug kur įrengtas žiemai slėptuves iššifravo, nebuvo kur gyventi. Į mūsų slėptuvę perėjo kunigas Lelešius-Grafas, Rymantas, Jasaitis-Naktelė, Jonas Čižeika-Stepas ir kiti iš Birutės rinktinės. Mūsų slėptuvėje susibūrė visas štabas. Iš tų, kurie anksčiau rengėmės kartu gyventi, likau tik aš vienas. Aitvaras su Vaitila buvo paskirti rūpintis ūkio reikalais. Jiedu tuojau pasidarė kitą slėptuvikę, nes visi čia netilpom. Kareiviai su stribais visą laiką eidavo pro šalį, bet niekada nepagalvodavo, kad tokioje vietoje gali būti slėptuvė. Čekistai sakydavo, kad kalniukus jau išbadę, nukasę ir nieko neradę, beliko tik balos išgraibyti.

Gyvename gana smagiai. Kunigas Lelešius pasakoja daug nuotykių, kiekvieną vakarą malda, o sekmadieniais šv. Mišios. Buvo įrengtas kilnojamas altorėlis. Aš jau pradėjau vaikščioti su ramentais ir po truputį galėjau priminti koją.

Į mūsų slėptuvę atėjo naujai į partizanus įstojęs vienas iš Kauno, slapyvardžiu Tiltas. Prie vokiečių jis buvo-tarnavęs kariuomenėje ir buvęs paskirtas į Jugoslaviją gaudyti Tito. Todėl mes jam ir davėm tokį slapyvardį. Anksčiau Titas dirbo Kauno bazės ekspeditoriumi. Kai pajuto, kad saugumas jį nori suimti, prisikrovė pilną mašiną maisto ir kitų prekių ir sutartoje vietoje — Garliavos valsč. Poderiškių kaime atidavė partizanams. Pats įstojo į partizanų gretas, atėjo pas mus gyventi.

Toks Tito pasidarbavimas labai palengvino mūsų būriui tą žiemą išgyventi. Pilna mašina maisto produktų buvo didelė parama, nes žiema buvo labai sunki. 1947 m.. žiemą čekistai surengė labai didelį mūsų krašto puolimą. Nepavykus provokatoriaus prof. Markulio susitikimui, Kaune čekistai išaiškino, kad mūsų krašte yra „Tauro" apygardos partizanų štabas. Stengėsi jį kaip galint sunaikinti.

Per žiemą stengėmės kiek galima mažiau vaikščioti, niekur nesirodėme, nes buvo labai šalta ir gili žiema. Kai partizanai aprimo, pagyvėjo ateiviai rusai, vis dažniau ėmė kurtis tuščiuose pakaunės ūkiuose. Buvo gautas įsakymas juos išvyti. Kol aš sirgau, tam kraštui vadovavo Aksaveras Gylys-Aitvaras. Rusai, kaip visada, buvo* ginkluoti. Partizanai, nuėję į vieną ūkį, susišaudė su ginkluotais, ten įsikūrusiais rusais. Naktį per kautynes-Aitvarui pataikė į kaktą. Jį, be sąmonės, iš kautynių partizanai parnešė į slėptuvę pas Dovydaitį Armaniškių kaime. Mirė jis 1947 n . pavasarį. Ilgą laiką buvo palaidotas Dovydaičio sode. Vėliau perlaidotas į Digrių kapinaites, kur iki šių dienų tebėra kauburėlis.

1947 m. balandžio 15 d. visi mane paliko. Jasaitis-Naktelė buvo paskirtas dirbti apygardos štabe, bet tuojau beeidamas už Skriaudžių žuvo. Kunigas Lelešius-Grafas išėjo į miškus pas kitus partizanus. Rymantas, paskirtas Birutės rinktinės vadu, neskubėjo, tvarkė dokumentus,, sakydamas, kad tokios vietelės niekur kitur nerasiąs.

Pradėjau vaikščioti 1947 m. gegužės mėnesį. Reikėjo apsirūpinti maistu ir gyvenama vieta. Senąją vietą nutariam palikti, nes ilgesnis gyvenimas labai nuvargina žmones — visą laiką įtempti nervai ir nuolatinis pavojus.. Tas, kas laiko partizanus, taip pat rizikuoja savo gyvybe, kaip ir partizanai. Vaikščiodavau dar labai sunkiai, bet tai buvo naudinga. Iš karto koja nesilankstė per kelią, buvo suaugusi. Ypač kai naktį eini ir kur nors užkliūni, net akyse tamsu pasidaro. Bet po truputį ji pradėjo lankstytis, o bevaikščiodamas ir visai išmiklinau, tik ji liko trumpesnė.

Man įsikurti gana greitai pavyko. Keliose vietose pas žmones pasidariau slėptuvikes — Tvarkiškių kaime pas Joną Povilaitį, Stanaičių kaime pas Juozą Jakučionį ir kitur. Tik šiuose kraštuose buvo kiek pavojingiau, nes dažnai lankydavosi kariuomenė ir stribai. Stribai Antanas ir Kazys Staniuliai buvo kilę iš Tvarkiškių kaimo, gerai pažino to krašto žmones, žinojo jų pažiūras į bolševizmą. Visada tas kraštas daugiau nukentėdavo, iš kur buvo kilę stribai ar komunistai, nes jais saugumas pasitikėdavo.

SUGRĮŽO BROLIS

Kai vežė mūsų šeimą, broliui Jonukui buvo trylika melų. Atvežus į Garliavos čekistų būstinę, anksčiau buvusį valsčių, brolis, pamatęs baisią padėtį, bandė bėgti. Kareivis, eidamas sargybą, mažai kreipė dėmesio. Kai brolis išlipo iš mašinos, kareiviukas dar nusisuko, bet brolis beeidamas sutiko Garliavos valsčiaus pirmininką Šukį, kuris jį atpažino. Šukys sulaikęs jį atvedė ir įmetė į mašiną, o kareiviukui dar atskaitė moralą, kad geriau saugotų. Šukys dar pakartojo:

— Tu, niekše, daugiau negrįši!

O brolis atsakė, kad tikrai grįšiąs... Trylikametis Garliavos mokinukas niekada nepamiršo, kaip komunistas Šukys jį pavadino niekšu. Trėmimui vadovavo Garliavos NKVD garnizono viršininkas Trošinas, valsčiaus pirmininkas Šukys, o su jais visi Garliavos stribai ir komunistai.

Jonukas, išbuvęs Komijos ASSR Pečioros krašte dvejus metus, pergyvenęs visus žiaurumus, pasityčiojimus, palaidojęs tėvuką ir pats likęs vos gyvas, nutarė 1947 m. vasarą bėgti. Su vyresniuoju broliu Vytu padarė planą, kaip ištrūkti iš pačios vietos, nes reikėdavo visą laiką registruotis. Kelionė tik laivu, kito kelio nebuvo, o iki artimiausios geležinkelio stotelės keli šimtai kilometrų. Naktį, prisitaikęs, kai niekas nemato, įlindo į baržą, kuri plaukė link tos stoties, palindo po tuščia statine ir ištūnojo kelias paras, kol atplaukė iki reikiamos vielos. Traukinyje vėl zuikiu, nieko neturėdamas valgyti, tik ką rasdavo numesta, o tuo laiku ir visoje Rusijoje buvo badas.. Taip jis pasiekė Lietuvą, būdamas penkiolikos metų.

Aš, dar sunkiai paeidamas, nušlubčiojau į Stanaičių km. pas Juozą Jakučionį, kur Šarvas buvo pasidaręs slėptuvę. Jakučionienė, atnešusi į kluoną man valgyti, sako, kad vakar elgetaudamas atėjo kažkoks rusiukas ir dabar niekur neina. Nugirdau, kad jis kalba lietuviškai. Šeimininkė sako, kad jau pramokęs. Man toks nujautimas, o gal iš mano brolių kuris parbėgo. Šeimininkė žinojo, kad brolis, bet norėjo įsitikinti, ar atpažinsiu. Pašaukė brolį į kluoną. Atbėgo vaikas, apaugęs ilgais gyvplaukiais, tiek suvargęs, kad baisu pažiūrėti. Atpažinau tik iš balso. Mudu apsikabinom, o visų akyse pasirodė ašaros. Šeimininkė broliui buvo nustačiusi dietą — ramunėlių arbata, gabaliukas duonos, pusė virtos bulvės ir truputis sūrio ar šaukštas varškės, ir dažnai valgydindavo. Brolis sako, kad taip norįs valgyti, kaip net Rusijoje nenorėjęs. Kai mes valgom, jis, gavęs savo davinį, eina į lauką, kad nematytų. Jakučionienė neišleido jo tol, kol pilnai sustiprėjo. Išbadėjusiam žmogui, užvalgius riebalų ar daugiau prisivalgius, mirtina nelaimė.

Parbėgę iš Rusijos, visi sakydavo, kad ten daugiau gyvo nenuveš, geriau žūti savo krašte, negu nekaltam badu mirti. Mums su broliu didelė problema. Į partizanus, tokių metų nepriima, o čekistai jau jo ieško. Pranešta, kad toks vaikas pabėgo. Pabėgus tremtiniui ar politkaliniui, jį perduoda sąjunginiam paieškojimui. Jakučioniai parūpino jam pagyventi pas gimines, šalia Išlaužo. Vienoje vietoje ilgai būti negalima, nes šnipai tuoj praneša, kur yra svetimas vaikas. Čekistai tuojau tikrina. Skaitydami prisiminimus, jaunesnės kartos žmonės niekada nepatikės, kad Stalino šnipai šitaip persekiojo savo tautiečius, pabėgusius nuo bado — tiek vaiką, tiek senelį, kurie niekam blogo nėra padarę.

Brolio pradėjo smarkiai ieškoti, klausinėti pas gimines, kaimynus ir net kituose rajonuose. Norom nenorom 1948 m. vasarą jį turėjome priimti į partizanus. Mūsų kuopoje buvo trys Jonai, ir visi grįžę iš Rusijos. Mano brolis Jonas-Žvangutis, pabėgęs iš trėmimo, Jonas Sta-čiokas-Kovas, jam bylos nesudarė, ir Jonas Marčiulionis--Gaisras, kuriam taip pat bylos nesudarė, Marčiulioniui grįžus į namus, tikra mama sūnaus nepažino, davė valgyti ir liepė eiti toliau, nes tuo laiku pavargėliai ėjo be perstojo iš Vokietijos, Rusijos ir kitokie. Jonas sako:

— Mama, priimk savo vaiką.

O mama atsako:

— Mano vaikų nėra.

Jonui pabiro ašaros, kad mama iš namų varo. Tada mama, atidžiai įsižiūrėjusi į savo sūnų,—pažino. Abu apsikabinę pradėjo verkti. Bolševikų teroras taip nualina žmogų, kad net savi negali pažinti. Visi grįžusieji, priimdami partizanų priesaiką, pasižadėjo kovoti, kol žus, dėl savo krašto.

Kovas žuvo 1950 m. Kazlų Rūdos valsč. Agurkiškės kaime. Gaisrui dar antrą kartą teko pamatyti Rusijos lagerius. 1949 m. ties Zapyškiu jį užmigdė KGB agentas ir paėmė. Mano brolis Žvangutis žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške, ties Papilvio kaimu, per susišaudymą su kariuomene, kai buvo išmesti desantai iš Vakarų: Būtėnas :ir Kukauskas.

SUNKIOJI 1947-ŲJŲ VASARA

Laimingai praleidome žiemą, bet vasara — pilna įvykių. Pradėjęs geriau vaikščioti, pasidariau geresnes slėptuves ne tik sau, bet ir kitiems. Žmonės manimi pasitikėjo, mums geriau sekėsi. Kartą Povilaičio Juzikė sako, kad manęs ieško Juozas Valčius-Putinas, lyg tai esąs smarkiai sužeistas. Per ryšį susitinku su Putinu, sako, kad sužeidė brolį Antaną-Robinzoną, kuris buvo parbėgęs iš kariuomenės ir stojo į partizanus. Peršautos abi kojos, negali vaikščioti. Paklausiau šeimininko, ar galiu priimti dar vieną sužeistą; nors ir pats vos vaikštau. Šeimininkas atsako—„sužeistą visada". Kitą dieną ir atvežė ant šlajų paguldytą Robinzoną. Mūsų slėptuvės įlindimas buvo iš šulinio, reikėjo labai atsargiai nusileisti, o paskui medinio šulinio vieną rentinio rąstą atsidaryti ir įlįsti giliai į šoną. Bolševikai jau žinojo, kad būna slėptuvių šuliniuose, bet mano buvo gerai padaryta, nors ir daužytų, neįtartų. Robinzoną prisirišę virve, įleidome į šulinį, o kitas įtraukė į slėptuvę. Vos spėjom visi sulįsti, sako, kad ateina daug kariškių. Vieni pasuko pas kaimynus, o kiti pas Juozą Povilaitį. Klausom — kalba su šeimininku apie „banditus". Na, tikrai pasekė, kai vežė. Laukiame, kas bus toliau. Jau pietūs, bet mums niekas nieko nesako. Girdim vaikščiojant, bet nežinom kas. Svarbiausia, dar tebestovi- arklys, pakinkytas į šlajas, kur į laukus ūkininkai veždavosi padargus. Šeimininkas, pamatęs rusus, užkrovė ant šlajų žagrę ir rengiasi eiti lauko arti, bet atėję kareiviai neleidžia. Padarę didelę kratą, sulipo ant aukšto ir per žiūronus vis dairosi. Nors kelis kartus sėmė iš šulinio vandenį, bet mums nebuvo duotas, sutartas ženklas. Kai kas nors eidavo semti vandens, lydėdavo sargybinis, apsivilkęs šeimininko drabužiais. Darydami kratas, kareiviai dažnai apsirengdavo šeimininkų drabužiais, kad niekas neįtartų. Mūsų ligonis prarado sąmonę, gerai, kad aš turėjau vaistų nuo skausmo. Prarijęs pora tablečių, atsigavo. Gydytojo, žinoma, nebuvo.

Kiti partizanai tuo metu turėjo įvairių reikalų. Buvo-ruošiamas „Tauro" apygardos puskarininkų apmokymas,, rinkosi didelis būrys vyrų. Mokymas vyko Kazlų Rūdos miške prie Ežerėlio durpyno. Pabaigti nespėjo, nes buvo. šnipų susekta ir permesta labai daug kariuomenės. Per susišaudymą du partizanai žuvo, o Rymantui smarkiai sužeidė ranką. Kitiems pavyko laimingai pasiekti savo vietas. Mūsų visas būrys buvo išėjęs į mokymus, likom tik mudu su Robinzonu, abu sužeisti.

Kartą užėjęs pas kaimyną maisto, radau brolį Jonuką, kur iš tremties parbėgęs. Atėjęs kaimynas pasakoja, kad kasdien iš Garliavos kažkokio stribo tėvas atvažiuoja dirbti išvežtųjų žemę. Keturi arkliai, geras vežimas ir visi ūkio padargai. Kalba, kad reikia pradėti kurti kolchozus. Mums su broliu išėjus ant kelio, ir atvažiuoja žmogus su ketvertu arklių. Du pakinkyti, o du pririšti prie vežimo bėga. Aš jį stabdau, bet šis nenori stoti. Nutveriu arkliui už pavadžio ir pasuku į griovį. Kai pamatė pistoletą, tuojau sustojo ir pradėjo aiškintis, kad^: jis nekaltas, tiktai jo sūnus, kitų suvedžiotas, įstojęs į stribus. Seniui liepiu išlipti iš vežimo, o brolis sėda ir nuvažiuoja link Prienų. Pasivedu jį toliau nuo kelio, pasisodinu ant griovio kranto ir liepiu pasakoti viską, ką žino apie Garliavos stribus. Savo pavardę pasisakau, nes mano namiškiai ištremti, neturiu ko slėptis. Jis prisipažino gerai pažinęs mano tėvuką, tai pradėjo pasakoti „nuo dūšios" ir gana įdomių dalykų. Man buvo svarbu, kuo ilgiau jį sulaikyti, kad brolis toliau nuvažiuotų nuo Garliavos. Seniui liepiau patarti sunui, kad mestų stribus. Paimtų valdiškų arklių niekas neieškojo, ėjo kalbos, kad atsiėmė žmonės, iš kurių buvo arkliai paimti. O mes, juos pardavę, gavom šiek tiek pinigų, kurių taip reikėjo vaistams ir kitiems reikalams.

Netrukus sužinojome, kad miškuose vyko dideli susišaudymai. Pasidarėme atsargesni, nes po kautynių būna didelės kratos ir miškuose, ir kaimuose. Greitai sugrįžo vyrai, buvę mokyme, ir Putinas, nes paliko brolį kritiškoje padėtyje. Kai gavome vaistų, Robinzonas pradėjo sveikti. Jau pradėjo atsisėsti ir pavalgyti. Mūsų slėptuvikė maža, vos galime trise gulėti. Putinas smulkiai papasakojo apie visą padėtį, kad yra sužeistų ir Rymantas smarkiai sužeistas sprogstamos kulkos, sudraskyta ranka, bet kur jis nuėjęs, nežino. Tik tiek girdėjęs, kad prašęs jį nuvesti pas Lakštingalą, kol pagis.

Kitą dieną sutikau Uosį ir Šaulį, kurie buvo perėmę mano būrį, o paskui perdavė vadovauti Vaitilai. Jis priėmęs keletą naujų partizanų iš Kauno, tarp jų yra tarnavusių vokiečių kariuomenėje. Mes tokių nenorėdavom priimti, nes nepažįstami, su jais būna daug nemalonumų. Be to, prie vokiečių jie papratę laisvai elgtis, o čia jau kitas gyvenimas. Šaulys mane įtikino, kad jie geri vyrai ir pasižymėję kautynėse — Daina ir Žaibas. Daviau nurodymą, kad pasilieku savo būryje, o kitus tris tegu pasiima Uosis. Mes nutarėme padaryti susitikimą ir viską kartu aptarti. Susitikimą pasirinkome Poderiškių kaime.

Į susitikimą atėjo ir naujai priimti, kurių dar nebuvau matęs. Atėjome visas būrys „senų" partizanų, nors ir mes dar visi jauni, tik jau daug patyrę, buvę sužeisti ir gyvenimo išvarginti. Šaulys perskaitė įsakymą, kuris mūsų naujokams labai nepatiko. Jie pakaunėje jau buvo pradėję įvesti savo tvarką, o žmonės ėmė skųstis. Uosis duoda komandą:

— Ramiai! Klausyti mano Įsakymo! Mes esame įgalioti partizanų vadovybės, kas neklausys mūsų įsakymo, bus perduotas Karo lauko teismui. Partizanai Daina, Jūrelė ir Audra priklausys 60-ajam būriui, vadas Uosis. Žaibas ir Titas 61-ajam būriui — Lakštingalai. Įsakymą pasirašė Birutės rinktinės vadas Rymantas.

Kartą Žaibas man sako, kad nori eiti į Kauną, ten yra padėta ginklų ir daugiau turi reikalų. Pasitarę su Uosiu, leidžiame. Kur mes gyvename, jie nežino, o be to, jie ir apie kitus nieko daugiau nežino, nes visą laiką gyveno miške. Slėptuvę jie turėjo pas pažįstamą Dovydaitį. Pasiima trumpus ginklus ir išeina į Kauną — Daina, Žaibas ir Jūrelė. Atlikę kai kuriuos reikalus, dar sugalvoja užeiti į Šančių restoraną pavalgyti ir alučio išgerti. Sutarė nesėsti prie vieno stalo, bet visi atskirai, ir vieni kitus saugoti. Žaibas su Jūrele atsisėda arčiau, o Daina vienas. Kur buvę nebuvę, į restoraną suvirsta keletas partinių, kurie tuo metu nešiojo įsisegę Lenino ženkliukus. Visi susėda prie to stalo, kur sėdi ir gurkšnoja alų Daina. Vienas partinių sako, kad šitas tipas esąs kažkur matytas, o kitas — kad reikia patikrinti dokumentus. Daina klausia:

— O ar tu pats turi dokumentus?

Kitas rodo į Lenino ženkliuką, kad tai jo dokumentas. Daina čiumpa už švarko atlapo ir nuplėšia ženkliuką, susibara. Partiniai šoka ant Dainos, ir tuo momentu pasipila šūviai. Visas restoranas verčiasi, vieni šoka per langą, kiti per duris. Kartu bėga ir partizanai, rėkdami, kad šaudo. Buvo keletas sužeistų, o mūsiškiams pasisekė. Prie Nemuno rado valtį, persiyrė į kitą pusę ir parėjo, nebaigę gerti alučio.

KAS IŠDAVĖ?

Po Markulio išdavystės neturėjome ryšio su Vakarų pasauliu. Partizanų vadovybė didelėje paslaptyje stengėsi atstatyti naujus ryšius su Vakarais, kur Markulis buvo sužlugdęs. Tą užduotį paskyrė Juozui Lukšai-Skirmantui ir Kazimierui Pypliui-Mažyliui, kurie jau turėjo patyrimo, nes palaikė ryšį per Lenkiją.

„Tauro" apygardos ir kitiems partizanams buvo įsakyta surinkti smulkias žinias, kiek yra areštuota, ištremta, kiek žmonių dingusių be žinios po Antrojo pasaulinio karo.

1947 m. vasarą dar sunkiai vaikščiojau, sulaužyta koja nebuvo gerai sugijusi, bet, kiek paėjau, tiek ėjau. Atėjo pas mane naujai paskirtas Birulės rinktinės kuopos vadas Jurgis Račyla-Sarvas ir sako, kad mudviem reikia nueiti į Vaitilos slėptuvę, ten bus Skirmantas, sutvarkysim reikalus, perduosim dokumentus. Vaitila su kitais partizanais buvo pasidaręs gerą slėptuvę Alšėnų ar Armaniškių kaime pas Dovydaitį. Kai aš sirgau, Vaitila ėjo mano pareigas. Su juo kartu gyvena Daina, Jūrelė, Žaibas ir Urėdas. Į tą slėptuvę ateidavo pernakvoti ir Stasys Jakštas--Katinas, kuris ėjo Birutės rinktinės štabo vado pareigas. Taip pat kartais pernakvodavo ir Skirmantas, kuris tuo metu buvo Birutės rinktinės vadu.

Per naktį toliau kaip kokius keturis kilometrus nueiti aš negalėjau, nes pradėdavo skaudėti koją. Mudu su

Šarvu, atėję į Kampiškių kaimą pas Oną Kalvaitienę,. apsinakvojam mūsų gerojoje slėptuvėje. 1946—1947 m. žiemą čia gyvenant, ateidavo ir Stasys Jakštas-Katinas. Nuėję pas Dovydaitį ir Skirmanto neradę, nutarėme vieną naktį pernakvoti, kol pareis Skirmantas. Pernakvoję kartu su kitais partizanais, Skirmanto nesulaukėme. Kitą dieną Dovydaitienė atnešė mums pusryčius, o pats šeimininkas kieme ėjo sargybą. Pusryčius valgėme ant slėptuvės viršaus, kluone. Valgant Vaitila sako:

— Tas Katinas ilgai iš Kauno negrįžta.

Šarvas klausia, ar Katinas čia buvęs? Vaitila .atsako:

— Taip, iš Dovydaičio išėjo į Kauną su reikalais.

Sulaukę vakaro, Vaitila su savo vyrais išėjo į pakaunę, o mes trise — Jurgis Račyla-Sarvas, Jonas Stankus-Urėdas ir aš pasilikome kluone, dar vis laukdami Skirmanto. Šarvas išėjo, nes jam reikėjo susitikti su Uosiu. Mudu su Urėdu sulendam į slėptuvę, aš nusiaunu batus, ir pradedam, kaip seni pažįstami, dalytis praeities gyvenimo įspūdžiais. Mudu jau nuo 1944 m. rudens partizanai.

Staiga atsidaro slėptuvės anga, ir išgirstu Šarvo balsą:

— Aukis greitai ir einam.

Klausiu, kas yra? Dar kartą liepia kuo greičiau autis, nes kitą kartą gal jau neateisią manęs parsivesti, o vienas vaikščioti juk negaliu. Greitai apsiaunu batus, paduoda automatą. Atsisveikinu su Urėdu ir laiptais išlipu į viršų. Užsikabinu automatą ant kaklo, lazdą į ranką, ir mudu per laukus patraukiam link buvusio Alšėnų dvaro, o nuo ten jau ne per toliausiai Kalvaitienės sodyba, kur numatę dienoti.

Beeinant Šarvas ir sako, kad grįžęs manęs paimti, nes Katinas ilgai nepareina iš Kauno, „dūšioje" neramu. Ateinam prie Kalvaičių sodybos, jau pradeda švisti, kaip visada, sutartoj vietoj pabeldžiam. Atsikėlusi Marcelė Kalvaitytė mus greitai uždaro į slėptuvę. Aplinkui pradeda smarkiai loti šunys. Mudu greitai užmiegam, bet staiga pajuntam, kad atsidaro slėptuvės anga ir Marcelė klausia:

— Ar miegat? Kai jus paguldžiau, tuojau link Alšėnų dvaro nuvažiavo dvi mašinos kareivių, o dabar ten smarkus šaudymas ir dega trobesiai.

Šarvas greitai pasiima žiūronus ir užlipa ant bulvinės aukšto. Sako-, kad dega Dovydaičio trobos, ten šaudosi. Greitai imam ginklus ir einam iš čia. Gal jau Katinas suimtas, po Kauną besivalkiodamas. Jis žino ir šią slėptuvę.

Marcelė mums paduoda po maišą ginklams pasislėpti, ir mudu jau prašvitus nuskubame į Kampiškių miškelį. Link Alšėnų nuvažiavo dar kelios mašinos, pilnos kareivių. Į miškelį, sutartoje vietoje, atėjo Marcelė ir pranešė, kad pas Dovydaitį žuvo penki partizanai, o dar du išėję ir negrįžę. Mums kilo įtarimas — kas galėjo matyti, nejaugi šnipai pasekė? Šeimininkas Dovydaitis pabėgo, šeimininkė suimta. Mažame miškelyje mums nėra ko laukti. Gali smarkiai ieškoti tų dviejų, kurie negrįžo. Pereinam į Bijūnų miškelį ir laukiam vakaro, reikia nuo to krašto kuo toliau pasitraukti. Vakare mes jau netoli Mauručių, Tvarkiškių kaime pas Dvareckį, apsistojam kluone. Miškuose jau kelinta diena eina didelės kratos, pritraukta daug kariuomenės. į rytą pas Dvareckius ateina Juozas Skučas-Saulys ir Pranas Rimas-Berželis. Visi aptariame padėtį, kas atsitiko pas Dovydaitį. Mums bekalbant, atbėga Dvareckaitė ir sako:

— Žiūrėkit, kiek daug rusų eina link Šilėnų kaimo į Žemaičio sodybą.

Pažiūrim pro žiūronus, daro kratą pas Žemaitį. Mums pasislėpti nėra kur, visur pilna kariuomenės. Kaip tik tuomet Dvareckio sūnus Algis parveža vežimą šieno ir paslepia mus po šienu, kad nebūtume visai viršuje. Jeigu užtiks, tai duosim ugnies ir pasitrauksim. Jei nepaskųsta, didelės kratos nedarys. Besidairant pro žiūronus, pasigirsta automatų, kulkosvaidžių serijos, smarkus granatų sprogimas link Veiverių — Kampinių kaimo. Šaudymas labai didelis, bet trumpas. Šaulys sako, kad ten laikėsi Skriaudžinių vyrai, buvo Birutės rinktinės štabas, bet pas ką nežino.

Nuo Žemaičio rusai patraukė link mūsų. Mus po šienu gerai užmaskavo, ir mes pasiruošę laukiame kratos. Bet į Dvareckio ūkį neužsuko, praėjo pro šalį. Per pietus Birutė Dvareckaitė, parėjusi iš Veiverių gimnazijos, papasakoja, kad pas Daunorą rado partizanų slėptuvę, ten žuvę šeši partizanai, tarp jų ir kunigas Lelešius-Grafas. Mokinius čekistai varė pažiūrėti, gal kuriuos atpažins. Petrutė gerai pažino kun. Lelešių ir kitus žuvusius. Girdėjusi, kad Garliavoje yra numesti ne penki, o septyni. Mums kilo klausimas, kur dar du žuvo ir kas.

Veiveriuose stribai paleido gandą, kad slėptuvę išdavė pats Daunoras. Bet kas tada išdavė kitas slėptuves? Mes tuo netikim, toks čekistų metodas, kuo daugiau klaidinti. Mums visiems kyla klausimas, kur yra Stasys Jakštas-Katinas, ar jis žinojo slėptuvę pas Daunorą, ar ne? Ten buvo

Birutės rinktinės štabas. Vakare nutariame viršuje daugiau nedienoti, eiti į slėptuvę, kol viskas paaiškės. Beeidami Tvarkiškių kaime, netoli Žalgirio miškelio, susitinkam naujai paskirtą Birutės rinktinės vadą Rymantą ir jo adjutantą Vytą Mikalauską-Arą. Jie ieško mūsų ir nežino, kas atsitiko. Pirmiausia Šarvas klausia Rymanto, ar Katinas žinojęs slėptuvę pas Daunorą. Taip, žinojo. Stepas Katiną buvo parsivedęs, kelias dienas kartu gyveno. Mums jau aišku, jei Katinas pas čekistus, tai jis išdavė slėptuves pas Dovydaitį ir pas Daunorą. Dar neaišku, kaip ir kur du žuvo. Mudu su Šarvu užeiname Tvarkiškių kaime pas Juozą Povilaitį, kur yra slėptuvė ir gydosi Robinzonas. Kazė pasako, kad yra žuvę abudu Robinzono broliai: Juozas ir Stasys Valčiai iš Veiverių valsč. Dievogalos kaimo. Pas Lencevičių čekistai rado slėptuvę. Prašo nesakyti Robinzonui, nes jo sveikata ir taip bloga. Aš pasilieku pas Povilaitį, o Šarvas eina į kitą slėptuvę pas Vincą Stralkų Padainupio kaime.

Pradedu klausinėti Robinzono, ar jo broliai gyveno kartu su Stasiu Jakštu-Katinu? Man tas Katinas nepatinka, jo niekada į savo kraštą nesivedžiau, daug plepa, nors jis man ir viršininkas. Robinzonas sako, kad jų Juozas per daug jam pataikaująs. Pasidarė naują slėptuvę, kad niekas nežinotų, o jau į kelintą dieną parsivedė Katiną. Be to, per kautynes tas Katinas tiktai daug kalba, ir daugiau nieko. Mums jau aišku, kad Putino ir Riešuto slėptuvę žinojo tiktai Katinas. Stasys Jakštas-Katinas žinojo ir slėptuvę Garliavos valsč. Alšėnų kaime pas Dovydaitį, kur žuvo penki partizanai ir Dievogalos kaime pas Lencevičių, kur žuvo du broliai Valčiai — Putinas ir Riešutas, ir Veiverių valsč. Kampinių kaime pas Daunorą, kur buvo Birutės rinktinės štabas ir žuvo šeši partizanai. Taip pat buvo išduota slėptuvė Veiverių valsč. Pažėrų kaime pas Joną Smailį, kur anksčiau gyvenom ir kelis kartus buvo atėjęs Katinas. Nors slėptuvė pas Smailį seniai buvo panaikinta ir niekas joje negyveno, bet čekistai toje vietoje iškasė didžiulę duobę ir areštavo Oną Smailytę-Butrimienę. Kauno saugume per tardymą ją smarkiai sumušę, vėliau paleido.

Kitą kartą, kaip buvo sutarta, susitikom Tvarkiškių kaime pas Joną Žalį, kur buvo apgyvendintas Rymantas ir Aras. Jiedu tik atsitiktinai neparėjo pas Daunorą, todėl liko gyvi. Susirinkome septyniese — kapitonas Rymantas, jo adjutantas Aras, Uosis, Šarvas, Berželis ir aš, likęs gyvas Šarvo dėka. Mūsų kovos draugų žuvo trylika. Septyni gulėjo Garliavoje, prie „stribelnyčios", šeši Veiveriuose, prie buvusios klebonijos. Pagal smulkiai surinktas ir gerai patikrintas žinias nustatėme, kad jų žuvimo kaltininkas yra Stasys Jakštas-Katinas. Kokiomis aplinkybėmis jis buvo suimtas, žinių neturime. Kiek žinome, Kaune jis susitiko su savo giminaičiais. Kiek vėliau dar papildomai surinkta žinių iš žuvimo vietose likusių žmonių. Katiną buvo pastebėję tarp kareivių, apsuptą rusiška palapine. Parodymus davė Lencevičiūtė, kaip žuvo du broliai Valčiai ir Dovydaičio šeima. Surinkęs žinias, Rymantas pasiuntė raportą „Tauro" apygardos vadui. Kiek prisimenu, „Tauro" apygardos vado įsakymu Stasiui Jakštui-Katinui už tiesioginį partizanų išdavimą ir duotos priesaikos sulaužymą buvo paskirta mirties bausmė.

Kiek vėliau teko sužinoti, tos slėptuvės buvo išduotos keliomis dienomis anksčiau prieš šiuos, 1947 m. rugsėjo 23—24 dienų įvykius. Bet čekistai neskubėjo pulti, buvo pastatę stiprų sekimą, vis laukė daugiau susirenkant. Tuo metu padarė dideles kratas Kazlų Rudos miškuose, kad partizanai sueitų į slėptuves. Katino buvo nurodyta, kad slėptuvės yra gana erdvios ir kas ten nakvoja. Čekistai jau žinojo, kai mudu su Šernu nakvojome pas Dovydaitį, bet vis dar laukė. Matyt, labiausiai laukė Skirmanto, nes buvo išduota, kad ruošiasi eiti į užsienį.

Daug kas manęs klausia, ar buvau lageryje sutikęs Katiną. Taip, buvau. Kai 1952 m. mane per provokaciją suėmė, vėliau per antrąjį teismą mirties bausmę pakeitė lagerio darbams, 1960 m. mane atvežė į Mordovijos 385/11 lagerio punktą. Ten radau Stasį Jakštą-Katiną. Kartą, priėjęs prie manęs, pradėjo aiškintis, neva jis nieko nežinojęs. Aš jam nurodžiau viską, kas mums buvo žinoma, kad jis išdavė slėptuves, kur gyveno partizanai. Nors mes esame viename lageryje, bet reikalų su juo nenoriu turėti. Kartu buvome dar keletą metų, bet jokios kalbos su juo nebuvo. Kiek žinau, Stasys Jakštas-Katinas, atbuvęs 15 metų, buvo paleistas ir išvyko į Karagandos kraštą. Tolimesnio jo likimo nežinau.

BIRUTĖS RINKTINĖ GYVUOJA

Po tokios didelės žūties reikėjo vėl viską iš naujo atkurti. Ryšiai visi nutrukę, kai kurie ryšininkai suimti, kiti dar slapstėsi. Visas Birutės štabas sunaikintas. Rymantas dar sirgdamas stengėsi kiek galėdamas viską atstatyti, nors čekistų siautėjimas nemažėjo. Jie žinojo, kad dar ne viskas sunaikinta, bet visur varė propagandą, kad jau banditų beveik neliko ir jie neturi jokios vadovybės. Rymantas pirmiausia sudaro rinktinės štabą. Štabo vadu paskiria Jurgj Račylą-Šarvą. Mūsų būrys priima kelis naujokus — Gintarą ir Papartį. Jie buvę mokiniai, pradėti persekioti, kad turi ryšį su partizanais. Šaulį ir Barsuką paima į rinktinės štabą.

Likę keli grįžtam prie Kauno, nes tuščiuose namuose vėl pradėjo apsigyventi atėjūnai rusai. Mat buvo skelbiama, kad partizanų šiame krašte jau nėra, galima ramiai kurti valdiškus ūkius ar kolchozus. Susitarę visame krašte per vieną naktį išardėme visus tveriamus kolchozus. Naujai įsteigtose raštinėse visus dokumentus sunaikinam, pirmininkams palikdami perspėjimo raštus, kad neitų jokių kolchozų pareigų. Kas neklausys, bus griežtai baudžiamas. Po organizuoto perspėjimo tvėrėjai sustojo. Kas buvo paskirtas pirmininku ar brigadininku, visi atsisakė, sakydami „geriau vežkit į Sibirą, ten gal liksime gyvi". Didesni aktyvistai pasitraukė į valsčius prie garnizonų, o dieną su didele apsauga vaikščiodavo po kaimus, darydavo susirinkimus,, versdavo ūkininkus stoti į kolchozus..

Rajonuose būdavo sudaromos pyliavų rinkimo grupės. Tose grupėse dalyvaudavo rajonų aktyvistai, partiniai, be to, buvo skiriami ir iš neutralių žmonių — mokytojai, kiti tarnautojai. Jie turėdavo eiti per kaimus, surašyti, ką ūkininkas dar turi, kodėl neatiduoda paskirtos pyliavos.. Grupei duota teisė surašyti aktą, kad ūkininkas nieko neturi arba, kad turi, bet neduoda kaip „sabotažninkas." O tokio ūkininko laukia kalėjimas. Pyliavų rinkėjų grupes lydėdavo stribai su kareiviais. Stribai visada darydavo kratas, ką rasdavo paslėpta, užrašydavo, o kas jiems pritikdavo, pasiimdavo, pasivogdavo, nepaisydami, ar liks šeimai ir laukams apsėti. Kuris jau nieko neturi, tam surašo aktą, sodina į kalėjimą. Svarbu, koks tą dieną atėjo grupės pirmininkas. Jei žmoniškas, ūkininkas dar liks iki kito karto, o jei tikras aktyvistas,— esi žuvęs.

Partizanams buvo duotas įsakymas tokias grupes naikinti, kurios ūkininkams rašo aktus, o tų, kur aktų nerašo, neliesti. Kur ir kokie pyliavų rinkėjai praeidavo, mes gerai žinojome. Tiems, kurie ypač buvo pasižymėję aktų sudarymu, žiaurumu, vedėme bylas perduoti Karo lauko teismui arba sunaikinti pasalose kartu su stribais.

Vėlyvą 1947 m. rudenį, ruošiantis žiemai, gaunu Šarvo laiškutį, kad numatytą dieną ateičiau į Stanaičių kaimą, pas J. Jakučionį į pasitarimą. Susirenkam penkiese: Uosis, Šaulys, Šarvas, Berželis ir aš — Lakštingala. Jakučionis sako, kad turime naujakurį Jono Dagilio ūkyje. Atsikraustė rusas ir vaikščioja po kaimą, klausinėja, ar nėra partizanų. Jis nakvoja pas kaimyną Stasį Daugėlą, kuris turi jam duoti kambarį ir valgį, o šis išvežto Jono Dagilio ūkyje kurs kolchozą. Bet, svarbiausia, eina per kaimus, užsikabinęs šautuvą, ir klausinėja, ar nėra banditų. Visi atsako, kad nėra, kur jie bus prie plento, jei yra, tai tik miškuose. Rusas jau gavęs arklį, vežimą. Turi žmoną, irgi kariškė buvusi. Pas Daugėlą gyvens, ten bus saugiau, o kitame ūkyje tvers kolchozą. Jakučioniai vakare pašaukia Daugėlos sunų Bronių. Jis nupasakoja visą padėtį, kad rusas su žmona, kol dar nešalta, miega kluone. Mes nutariam ateiti rytojaus vakarą, kai šers gyvulius. Vakare pasitikrinam šovinius, kad nebūtų padegamų, nes gali tekti susišaudyti, ir — į žygį.

Pritemus prisiartinam prie kluono, o Bronius sako, kad rusas ruošiasi miegoti. Mudu su Šauliu užsidedam ant galvos po glėbį šieno ir dar pešam, neva šeimininkas šeriasi gyvulius. Kartu su šienu nutveriam ir jo šautuvą. Rusas suriko ir stvėrėsi šautuvo, o jo diržas jau pas mane. Tuo momentu Šaulys jam kirto per sprandą, tas nusivertė nuo šieno tiesiai Šarvui į glėbį. Šarvas laiko jį už baltinių, šie perplyšo ir liko saujoje. Rusas vienom baltom kelnėm — per duris į kiaulių gardą, o tas užtvertas spygliuotomis vielomis. Rėkiu:

— Nešaukit, jo šautuvas pas mane.

Lendant per vielas, užsikabino jo apatinės kelnės. Pribėgęs Berželis griebė jį sulaikyti, bet liko tik viena kelnių kalaška vielose, o kita pas rusą. Taip jis ir nudūmė per laukus. Nuo Daugėlos aiškiai matyti Linksmakalnio karinio objekto šviesos. Rusas ten ir nulėkė, galvodamas, kad jau Garliava. Užėjo pas žmogų, visai nuogas, kruvinas, susidraskęs į vielas, klausia, kur Garliava. Žmogus, pamatęs tokį sutvėrimą, lazda užplojo ir uždarė duris. Suradęs plentą ties llgakiemiu, nuogas pribuvo į Garliavą. Kitą dieną atūžė pilna mašina kareivių, surado žmoną, šiene įsiknisusią. Kolchozo tvėrėjas kuo greičiau griebė arklį su vežimu ir, kareivių lydimas, išbildėjo, kelnių kalašką ant spygliuotų vielų palikęs.

1947—1948 m. žiemą gauname žinią, kad buvęs labai žiaurus Garliavos čekistas majoras Abraškinas paskirtas į Armaniškių kaimą vieno ūkio vedėju, kad pradėtų tame krašte kurti kolchozus. Neva už kažką nubaustas. Mums neįtikėtina, kad toks žiaurus čekistas, ne vienam kaulus sulaužęs, dabar tapo kolchozninku.

Gyvenome Jonučių kaime pas Kazį Dagilį, ten gydėsi Rymantas. Aptariame padėtį, kad pavojaus neturėtų būti, nes prie Garliavos retai daromos kratos. Dar kartą įsitikiname, kad Abraškinas ginkluotas ir dar jį saugo Garliavos garnizono kareiviai. Mudu su Šauliu išeiname susitikti Uosį ir kitus vyrus, aptarti padėtį, paruošti planą. Į Abraškino ūkį atvežta daug gyvulių, matyti, kad kuriame nors krašte buvęs trėmimas. Surandu Audrą, kuris apsistojęs Armaniškių kaime, surandam, iš kur galėtume paimti pastotę, o Uosio vyrai pasirūpina, kur reikės padėti gyvulius. Viską turėsime pergabenti į miškus, kad kaimuose mažiau kratytų. Viską paruošę, padarome žvalgybą pačiame ūkyje. Abraškinas visą laiką vaikšto užsikabinęs šautuvą, net ir dieną. Kariuomenė ne visada saugo, matyt, Abraškinas kariuomenės nemaitina.

Viską esame pasiruošę, nutarę kur susitikti. Gintaras ir Audra to ūkio kluone apsinakvoja, kad geriau matytų, kas kur vyksta. Kluonas didelis, pilnas šiaudų, jiems labai patogu viską stebėti. Dieną atvažiuoja pilna mašina kareivių, Abraškinas su kareivių viršininku dėl kažko pasiginčija, ir visi išvažiuoja. Kuo anksčiau iš vakaro susirenkame sutartoje vietoje aštuoni partizanai, o pagalbinius Uosis palieka toliau. Sutarėme, kas ką turim daryti. Pirmiausia paimti Abraškiną, o vėliau gyvulius. Aš pasiėmiau desantinį kulkosvaidį, jei Abraškinas nepasiduos, tada rūkysim.

Viename namo gale gyvena Abraškinas su žmona. Mums buvo pranešta, kad ir žmona ginkluota. Mudu su Uosiu pasirenkam gerą poziciją, kad galėtume šaudyti. Per langą matom — kambaryje Abraškinas vaikšto su šautuvu. Gintaras gerai mokėjo rusiškai ir žinojo Garliavos viršininkų vardus ir pavardes. Priėjęs prie durų, pasibeldęs pasako Garliavos stribų viršininko vardą ir pavardę, sakosi atėjęs eiti sargybos. Abraškinas atidarė duris, o jam po nosimi pakišo automatą ir atėmė šautuvą. Įsivedėme į kambarį, ir tuo momentu užgeso šviesa. Pasišviesdama žibintuvėliu, Abraškino žmona kirto Sauliui per ranką ir per automatą. Tada šone stovėję kiti partizanai paleido serijas iš automatų, ir abu nugriuvo. Uždegę šviesą, dar radome po lova kažkokią mergaitę iš Kauno, kalbančią lietuviškai. Ją nuvedžiau į kitą namo galą, kur gyveno Andriuškevičius, ir liepiau iki ryto niekur neiti.

Vyrai greitai išsivarė gyvulius link Kazlų Rūdos miškų. Vieną pastotę prisikrovėme bekonų. Bet kur juos dėti? Pagalbinis sako, kad reikia vežti į „Maistą". Ten per dieną pastovėsiąs, o paskui dalį patiksiąs mieste, o kitus parsivešiąs. Neva „Maistas" nepriėmė. Sukrovėme šešias dėžes bekonų į vežimą, pagalbinis „ūkininkas" nuvažiavo prie „Maisto". Čekistai ieško po kaimą bekonų, o bekonai prie „Maisto".

Rytą pranešė, kad nušauti Abraškinai. Sulėkė ne tik Kauno čekistai, net ir iš Maskvos. Abraškinas, visą laiką buvęs užfrontės čekistas, apdovanotas visokiais medaliais, o dabar taip paprastai žuvo. Po šito įvykio visi rusai, nors ir prie pat Kauno apsigyvenę, išvažiavo į Rusiją ar Prūsiją. Nuo to laiko prie Kauno liko daug tuščių sodybų.

Po tokio įvykio vėl buvo labai didelės kratos. Atvažiavo į Garliavą generolas, pakeitė kai kuriuos garnizono viršininkus ir pats pro mus praėjo su visa kuopa kareivių link Armaniškių kaimo daryti kratų. Pro Dagilio sodybą net takas buvo čekistų pramintas link Digrių, Poderiškių ir į kitus kaimus. To įvykio metu iš partizanų niekas nenukentėjo, ir niekur nieko nerado. Čekistai, užėję pas ūkininkus, skundžiasi, kad paimti visi gyvuliai, kiaulės, arkliais išvažiuota, ir niekur nieko nėra. Tiktai karvės odą kabant ant šakos radę Kazlų Rūdos miške.

NEVYKĘS ŠŪVIS

Praėjus didelėms kratoms po Abraškino įvykio, galvojome žiemos dalį ramiai praleisti slėptuvėse. Slėptuvė pas K. Dagilį gera, turim net slapta iš stulpo įsivedę elektrą, nors darbo turėjome daug, kol stulpe išgręžėme skylę laidui užmaskuoti. Rymantui pradėjo ranka gyti, Gintaras Kaune parūpino vaistų.

Kartą šeimininkas sako, kad turįs dar vieną partizaną. Vakar naktį atėjęs kaimynas ir papasakojęs, kad šįryt pas juos stribai kratą darė, kad kažkas atsitikę. Vyruką paguldęs ant tvarto šiauduose. Jis norįs susitikti Antaną

Pužą-Gintarą, kuris neseniai įstojęs į partizanus. Laikydamas ryšį su Aukštaitijos partizanais, buvęs išduotas, turėjęs palikti mokslą ir bėgti į mišką. Šeimininkui sakom, kad tas vyrukas tegul guli iki vakaro, o vakare ateisim pasikalbėti. Sulaukę vakaro, Šaulys, Gintaras ir aš ap-sirengiam, neva ateinam iš toliau, girdėję įvykį.

Petras Dagiliukas papasakoja, kaip su draugu, eidami į Garliavos mokyklos 10 kl., nutarė nušauti aršiausią Garliavos stribą Kazį Staniulį. Jį daug kartų partizanai šovė, o jis vis gyvas ir daužo žmones. Iš kažkur gavę 7 kalibro pistoletą, bet nepatikrinę, kad jau pistoletas nekoks, daug šaudytas. Kas rytą tuo pačiu laiku stribas važiuoja dviračiu. Nutarė planą įvykdyti Jonučių kaime. Žukauskas stribą užkalbino, o Petras, išsitraukęs pistoletą, paleido tris šūvius. Stribas ant plento nugriuvo, o jiedu ramiausiai nueina į Garliavos mokyklą, manydami, kad dabar jau tikrai neatsikels. Iš mokytojų išgirsta, kad šiandien kažkas šovė į stribą Staniulį, bet šautuvas buvęs senas, kulkos įstrigo į plaučius. Padarius operaciją, stribas liko gyvas. Laukti nėra ko, nes stribas juos gerai pažinęs. Palikę knygas mokykloje, pradėjo slapstytis, kur katras sugebėjo. Išklausę visą padėtį, nutarėme vaikiną priimti. Petras Dagilis-Sakalas anksčiau priklausė pasyviai pagalbinei grupei, kuri platino atsišaukimus Kaune, Garliavoje ir kitur. Sakalas partizanuose išbuvo neilgai, vos mėnesį. Per pirmas kautynes 1947—1948 m. žiemą Kazlų Rūdos miške, ties Naudžių km., kartu su Čigonu žuvo. Jie palaidoti Veiverių skausmo kalnelyje.

„TAURO" APYGARDOS VADAS RYMANTAS

Žuvus „Tauro" apygardos vadui Žvejui, juo buvo paskirtas Rymantas, ėjęs Birutės rinktinės vado pareigas, o Birutės rinktinės vadu paskirtas Mindaugas. Mūsų slėptuvė pasidarė „Tauro" apygardos būstinė. Šioje vietoje laikytis labai nepatogu, nes pro Dagilio sodybą ėjo takas, kuriuo čekistai traukdavo į kaimus. Vakare nueina, rytą grįžta, o slėptuvė už 100 metrų. Labiausiai saugojom, kad nebūtų girdėti radijo. Kai naktį kas nors praeina, žemėje labai girdėti. Rymantas pradėjo pertvarkyti „Tauro" apygardos štabą. Priėmė keletą naujų partizanų, kurie leido spaudą ir tvarkė dokumentaciją. Šaulį paskyrė štabo vadu.

Po kelių dienų gauname žinią, kad netikėtai žuvo Aras nuo savos sargybos. Buvo tamsi naktis, labai pustė, į sargybinio parolį neatsakė ar šis neišgirdo jo, ir buvo smarkiai sužeistas. Vėliau mirė. Vėl nelaimė — apygarda neturi adjutanto. Vytą Mikalauską-Arą palaidojome Digrių kapinaitėse.

1948 m. pradžia Birutės rinktinei buvo skaudi, vienas po kito žuvo seni partizanai. Nėnius-Indžinas su keturiais partizanais žuvo Kazlų Rūdos miške, ties Naudžių kaimu, slėptuvėje. Žuvimo aplinkybės neaiškios. Sarvą Veiverių stribams išdavė Pažėra iš Veiverių valsč. Šilėnų kaimo. Jis žuvo netoli Mauručių gyvenvietės. Nepaisant sunkumų, „Tauro" apygarda buvo atstatyta. Buvo pradėta ruošti naują būstą arčiau Kauno. Prie miesto daug saugiau, nes čekistų dėmesys labiau nukreiptas į miškus ir kaimus. Mieste ir apie miestą dar nebuvo išaiškinta, kad gali laikytis partizanai. Kai daug kariuomenės būdavo permetama į miškus ir kaimus, mes visada stengdavomės pereiti apsupimą ir sustoti arčiau miesto, kol praeis kratos. Visi esame įsitikinę, kad žūsime, nuo 1944 metų jau mūsų mažai telikę, tačiau visi stengiamės suduoti kuo didesnį smūgį okupantui.

Naujasis „Tauro" apygardos vadas Rymantas, dar būdamas sužeistas ir negalėdamas gerai valdyti rankos, pats visur ėjo ir stengėsi, kad būtų tvarka ir drausmė. Pavojų niekas neskaičiavo, jų pilna kiekvieną dieną, garnizono daliniai siaučia be perstojo visoje Lietuvoje. Rymantas niekada nenusimindavo, nedejuodavo, net tada, kai labai skaudėdavo ranką, kai iš žaizdos traukėme sprogstamos kulkos suskaldytus kaulus. Pagaliau jo ranka pradėjo gyti.

Senųjų partizanų jau buvo mažai belikę, o su naujais reikia būti atsargiems, nes čekistai stengiasi kaip galėdami įkišti savo agentų. Todėl nutariame padaryti slaptą senųjų partizanų pasitarimą ir numatyti, kur ir kokius naujokus skirsime. Pasirinkome vietą prie Garliavos, buvusio advokato Sabaliausko ūkyje. Ten gyveno senyva, patikima moteriškė. Nors tas ūkis jau buvo atiduotas akademijai, bet visa tvarka, to ūkio raktai dar buvo pas šeimininkę. Susirinkome aštuoniese: Uosis, Šaulys, Papartis, Žvangutis, Ulonas, Barsukas, Rymantas ir aš, Lakštingala. Aptarėme visus reikalus, numatėme, kuriuos naujokus skirti į štabą. Stabo vadu buvo paskirtas Šaulys, o Gintaras ir Papartis — Rymanto adjutantais ir spaudos reikalams. Abu baigę gimnaziją, tam darbui tinkami. Kiti pasilikome senose pareigose.

Po susitikimo išėjome link Tvarkiškių kaimo, o Uosis, Barsukas ir Žvangutis patraukė link Kazlų Rudos miško. Mudu su Ulonu atėjome į Tvarkiškių kaimą pas Torą, į slėptuvę. Pietų metu šeimininkė praneša, kad yra žuvusių draugų Jonučių kaime pas Kazį Dagilį. Žuvę trys, o vienas prasimušęs iš apsupimo. Šeimininkų nesuėmė, jie pabėgo, bet smarkiai ieškomi. Atsitikimas pas K. Dagilį buvo netikėtas.

Rytą šeimininkė Ona Dagilienė paklausė, kur valgysime. Rymantas atsakė—„jei ramu, viršuje". Vasarą slėptuvėje visada oro trūksta. Slėptuvė po klėtimi, visi suėję į klėtį, laukiame šeimininkės. Staiga kieme pasirodo daug kariuomenės, jau pasislėpti nėra kur, daro kratą. Partizanai sulipa ant klėties aukšto, o kareiviai jau eina į klėtį daryti kratos. Kareivius nušauna, paima jų ginklus, puola į lauką. Šaulį nukerta prie durų, Rymantas su Paparčiu traukiasi už trobų. Sargyba nukerta ir juos. Gintaras bėga link Jonučių kapinių, smarkiai apšaudomas. Šiaip taip paspruko, o Rymantas, Šaulys ir Papartis žuvo, Dagilio visa šeima pabėgo. Kazys Dagilis-Dėdžius įstojo į partizanus, bet vėliau žuvo tame pačiame kaime pas Kuzmicką. Dėdžiaus žuvimo aplinkybės liko neaiškios, sklido gandai, kad buvo išduotas šeimininkų. Ona Dagilienė, kurį laiką pasislapsčiusi, vėliau su šeima gyveno laisvai.

TREMTINIAI

1947 m. mano brolis, parbėgęs iš tremties, papasakojo apie baisią tremtinių padėtį Komijos ASSR, Pečioros Troicko krašte. Čia buvo ištremta ir mūsų šeima. Išvežant nieko neleido pasiimti. O tuo metu visoje Rusijoje badas. Senesnio amžiaus žmonės, ypač vyrai, tuojau išmirė badu, o kurie dar liko, visi tik laukė mirties. Sužinojusi apie baisią padėtį, Marcelė Kalvaitytė-Mačiutienė ryžosi aplankyti tremtinius, nuvežti nors trupinėlį duonos. 1948 m. pavasarį Marcelė leidosi į kelionę, kalbos nemokėdama. Ji sakė, kad dar geriau, kai nemoki, nereikia bolševikui aiškintis, kur važiuoji ir ko nori. Jei čekistui reikės, suras vertėją. Marcelė daug vargo po Komijos taigą, kol surado tremtinius. Čekistai tokias vietas laikė didelėje paslaptyje. Per didelį vargą, ieškojimą, pati išvargusi, Šiaurės taigose pagaliau surado mirčiai pasmerktų žmonių vietą. Čia buvo nemažai jos pažįstamų nuo Garliavos, Kauno ir kitų Lietuvos kraštų. Be to, daug tremtinių iš Estijos, Latvijos ir net užsienio piliečių, kurie, bolševikams užėmus Baltijos kraštus, nespėjo išvažiuoti. Ten buvo išvežti ir mano namiškiai — mama, du broliai Vytas ir Zigmas ir dvi seserys— Elytė ir Kazimiera. Tėvukas jau miręs tremtyje. Visi išbadėję, suvargę. Kiek Marcelė turėjo atsivežusi maisto, pamaitino. Ji pamatė, kaip vargsta ir miršta badu mūsų žmonės. Jei nusilpęs nepajėgi padaryti normos, neduoda duonos, laiko „sabotažninku". Ištremtuosius visaip niekina, vadina fašistais, galvažudžiais. Vietiniai gyventojai buvo prigąsdinti, kad čia atvežti didžiausi nusikaltėliai, kad nesileistų į savo namus, nes užmuš.

Kai atvažiavo Marcelė, tuojau sužinojo vietinė valdžia. Marcelę pasišaukė čekistai, ėmė klausinėti, pas ką atvažiavusi, kas atsiuntė, ko jai čia reikia. Perspėjo, kad kuo greičiau dingtų iš čia, nes ir ją pasodinsią. Tad skuba atgal. Grįždama pasiima mano seserį Elytę ir juodvi vienos per taigą eina nurodytu keliu apie 100 kilometrų link geležinkelio stoties. Upe plaukti bijojo, nes seserį galėjo suimti. Po kelių parų abi vos gyvos pasiekė stotį. Nusiperka bilietus į Maskvą. Po didelio vargo, abi pasiekia Lietuvą. Bet parbėgusiam iš Sibiro ramaus gyvenimo nėra. Vėl reikia slapstytis. Greitai Lietuvos čekistai sužinojo, kad iš mūsų šeimos du yra pabėgę. Vėl sujudo, pradėjo šaukti kaimynus, klausinėti, ar kurio nematė, skyrė premijas tam, kas praneš. Vienoje vietoje ilgiau gyventi negalima, šnipai tuojau iššnipinėja. Mudu su broliu Jonu greitai sužinojome, kad Elytė pabėgo. Ir vėl galvosūkis, kur apgyvendinti, reikia kuo toliau nuo savo krašto. Buvo gerų žmonių, kurie padėjo pabėgėliams, ilgus metus rizikuodami savo šeimų likimu.

Ypač su gilia pagarba ir dėkingumu šiandien prisimenu Marcelę Kalvaitytę-Mačiutienę ir visą jos šeimą. Ji kuo tik galėdama padėjo ne tik man, bet ir visiems partizanams— slėpė, slaugė, maitino. Ir kaip tikra Lietuvos Antigonė laidojo žuvusius.

Tuo laiku Lietuvoje buvo žinoma, kad Vakarų šalpos organizacijos siunčia paramą lietuviams į Sibirą. O Vakaruose irgi buvo šnipų, sulindusių į tas organizacijas, ir jie tą paramą pakreipia čekistų naudai. Tuo metu Lietuvoje buvo apie tai plačiai kalbama, o dabar, plačiau atvėrus praeities puslapius, daug kas pasitvirtino. Išeivijoje

Antanas Sniečkus buvo laikomas Lietuvos „kūrėju", daug metų iš šalpos organizacijų gaudavo Lietuvos tremtinių vardu pašalpą, o ją dalijo budeliams, kurie šaudė, trėmė, naikino Lietuvos žmones. Po daugelio metų apie tai kai kuri ir išeivijos spauda prabilo.

1948 m. prasidėjo nauji masiniai vežimai.

Keletas partizanų buvome apsinakvoję Tvarkiškių km. pas Juozą Povilaitį. Šeimininkas, anksti rytą pakėlęs, sako:

— Būkit atsargūs, pilnas kraštas kariuomenės, kas nors negero bus.

Nors esame slėptuvėje, bet pasiruošę laukiam. Pradeda loti šuo, klausom — kalba rusiškai. Atsidaro rūsio durys, daro kratą. Sėdžiu prie išlindimo angos, laukiu pasiruošęs pora granatų, o kiti pasiruošę ginklus. Jei rastų, kad spėtume iššokti į viršų. Krata praėjo, kareiviai nuėjo pas kaimyną Čekavičių. Praneša, kad pavojus praėjo, bet kratą daro visame krašte. Pritraukta daug kariuomenės, veža žmones. Tai buvo 1948 m. pavasaris. Vežimą daro rinktinį, anksčiau sakydavo, kad veža „buožes", o dabar veža visai biedniokus su didelėmis šeimomis ir mažais vaikais. Tik vieną kitą didesnį ūkininką. Sąrašai sudaryti pagal pardavikų nurodymus.

Kiek vėliau paaiškėja, kad Tvarkiškių kaime Stasys Rimskis ir Rinkevičiai, tėvas su sūnumi, pasirašinėjo žmones išvežti. Rinkevičiaus sūnus Jonas dirbo Mauručiuose prie geležinkelio darbų, o tėvas buvo tos apylinkės pirmininku. Tėvas visas žinias teikdavo sūnui, o tas perduodavo Veiverių MVD darbuotojams, nors jie priklausė Garliavai. Pagal šių asmenų pranešimą žuvo Aldona Rimaitė, kuri tuo metu buvo Padainupio kaime pas Vincą Stralkų. Pagal surinktas žinias, minėti asmenys perduoti Karo lauko teismui. O likusi Rinkevičiaus šeima išbėgo gyventi į Veiverius ir į Garliavą, kur MVD aprūpino butais.

Kai kurios šeimos pabėgo nuo išvežimo, bet čekistai su stribais jas stengėsi sugaudyti. Kai traukiniai su žmonėmis išvažiuodavo, čekistai paskelbia amnestiją, kad tiems, kurie liko neišvežti, dovanojama, jų daugiau nevešią. Bet ta dovana tik iki kito karto; kol suruošia naują vežimą. Kai kurie ūkininkai buvo vežami po keletą kartų. Kai kurioms šeimoms pasisekė išsislapstyti nuo Sibiro. Mūsų krašte Kazys Šidiškis buvo vežamas penkis kartus, bet vis spėdavo pabėgti, nes gaudavo žinias iš Kauno, kad ruošiamasi vežti. Išsislapstė visa jo šeima.

Buvę ir tokių atsitikimų, kad nežinodamas kaimynas pasirašydavo išvežti kaimyną. Kiekvienam išvežamajam sudarydavo bylą. Tam reikia liudininkų. Čekistai šaukia kaimyną į saugumą, tardo, paskui neva nesudaro bylos, duoda pasirašyti keliose vietose ir paleidžia. Žmogus pasirašo, bet jis nežino, kad pasirašė dėl savo kaimyno ar giminaičio išvežimo. Dažniausiai naudojo tokius žmones, kurie Smetonos laikais tarnavo kariuomenėje, valsčiaus raštinėje ir kur kitur. Prie jų galima prisikabinti, neva kaltas. Kiek žinau, tokie parašai buvo išgauti Garliavos valsč. Kampiškių kaime iš Čibirkos, Bijūnų kaime iš Kazio Glambinsko ir kitų. Žmogelis, sužinojęs, kad pasirašė savo kaimyno ištrėmimui, plaukus rovėsi.

VA, TAU IR UBAGAS

Baigėsi masiniai 1948 metų trėmimai, palietę ir visai neturtingus, ir pasiturinčius. Čekistai ir stribai, nespėję viską pragerti, likusią dalį suvežė į naujai sulipdytus valdiškus ūkius. Toks ūkis buvo Stanaičių kaime Drūlios ūkyje, prie pat plento, netoli Garliavos. Ten buvo surinktas išvežtųjų inventorius, gyvuliai ir dalis kiaulių, viskuo naudojasi Garliavos valsčiaus partiniai, garnizono viršininkai. Žinoma, išvežtųjų turtą ne visą užrašydavo, dalį pasilikdavo vietinė valdžia pragėrimui.

Mes surenkame žinias, kas tame ūkyje yra, kokia sargyba. Jei stipri, darysim didesnę talką, kai bus ilgesnės naktys. Sužinojom, kad atvažiuoja keletas kareivių, pabūna ir vėl išvažiuoja. Vaikšto po kiemą ginkluotas sargas, šone prisikabinęs raketinį šautuvą, pavojui esant, iššaus raketą, o Garliavos garnizonas visada atskubės į pagalbą. Viską gerai išžvalgę, pirmiausia numatom suimti sargą be šūvio. Nutariam pradėti kuo anksčiau iš vakaro, kol šeriami gyvuliai ir dar nebaigti darbai lauke.

Žvangutis jau buvo įstojęs į partizanus, bet dar nebuvo gerai atsigavęs iš tremties pabėgimo ir atrodė daugiau panašus į Rusijos ubagėlį, kurių tuo metu buvo pilna. Aprengiam Žvangutį suplyšusiais drabužiais, jis pasikiša po skudurais gerą pistoletą, ant peties terbą ir ateina nuo plento pusės. Sargas pasitinka kieme, Žvangutis rusiškai prašo nakvynės. Sargas jį varo, bet viena moteriškė sako, kad vaikas suvargęs, tegul daržinėje per-nakvoja. Ulonas su Berželiu, vienas pasiėmęs dalgį, kitas grėblį, prie plento griovio pjauna žolę, o ginklai maiše. Keturiese prišliaužiam prie kluono, ūžimam pozicijas ir klausom. Žvangutis kažko ginčijasi su sargu:

— Matai, dar jam nepatinka gulėti daržinėje!—Kalba abu rusiškai.

Sargas moteriškėms skundžiasi — koks tas ubagas įžūlūs. Tuo momentu mes sušokam į kiemą, o Žvangutis įremia sargui pistoletą ir jau lietuviškai—„nejudėk, šausiu!" Aš, prišokęs prie sargo, nukabinu raketinį šautuvą. Mūsų sargyba užima savo vietas. Sargui įsakom surišti karves vieną prie kitos. Paskerdžiam bekonus, prisikraunam ūkišką vežimą grūdų ir bekonų. Dragūnas, radęs čia savo tėvų Stasio Daugėlos arklius, pasikinko ir, sėdęs į vežimą, išvažiuoja į plentą. Dar užsirūko, nors buvo nerūkantis. Uosis nusivaro pulką karvių plentu, palikęs didelį jautį. Tas pajutęs, kad nėra karvių, nusitraukęs grandinę ir maurodamas pasivijo karves jau po kelių kilometrų. Pasivijęs dar smarkiau pradėjo mauroti. Turėjome jį nušauti ir palikti. Man, kaip tokiam ėjikui, teko didelis nupenėtas meitėlis, kokių 300 kilogramų. Nutariau varytis, kiek galėsiu, o paskui palikti pas kokį ūkininką, kol viskas aprims. Pasirišau už kojos ir pradėjau žygiuoti, paskui save pasilaistydamas žibalu, kad neužuostų šunys. Vargo turėjau daug, bet tikslą pasiekiau — švintant atvariau į savo tėvų sodybą, kur tuomet gyveno Juozas Keturakis. Sutarėme, kad palaikys, kol aprims. Viskas praėjo gerai. Rytą atvažiavę Garliavos čekistai rado tuščią ūkį. Sargą išsivežė. Kiek vėliau teko sužinoti, kad sargas buvęs Aukštaitijos stribas. Gal jam ir kliuvo, kad taip lengvai viską atidavė.

Kai sargą nuginklavom, o Žvangučiui padavėm jo drabužius ir automatą, šis tepasakęs —,,va, tau ir ubagas!" O persirengęs Žvangutis atsakęs:

— Terbą palieku tau, o dabar atiduok turtą, kur iš žmonių pagrobėt.

Pasiėmę gyvulių iš tokių ūkių, kuriam laikui apsirūpinome maistu. Paimto turto naudoti asmeniškiem reikalams partizanams neleidžiama. Užprotokoluojama, kiek paimta gyvulių ar kito maisto ir siunčiam raportą rinktinės vadui, nurodydami, kaip viskas paskirstyta ir kokia dalis palikta savo būriui. Už nustatytų taisyklių nesilaikymą gali būti perduotas Karo lauko teismui.

ULONO SILPNYBĖ IR SUTARTI PUSRYČIAI

Albinas Lencevičius-Ulonas įstojo į partizanus, kai jo tėviškėje, Dievogalos kaime, žuvo du jo broliai Valčiai — Putinas ir Riešutas. Ulono vyresniąją seserį areštavo, o brolio Albino-Ulono pradėjo smarkiai ieškoti. Per brolių žuvimą jis nebuvo namie. Kai kurie partizanai su Ulonu nenorėjo kartu gyventi. Jis negalėjo pakelti kratų, kurios tuo metu ėjo be perstojo. Pajutęs kratą, griebia pistoletą nusišauti, kad tik nepaimtų gyvo. Visi jį raminame, kad nusišauti spėsi, visada stenkis dar nušauti priešą, o paskui žiūrėk, kas bus. Kartą būnant drauge su Ulonu, šeimininkė atnešė kluone į slėptuvę valgyti. Pavalgius šeimininkė susidėjo į kibirą indus, o mes dar kalbame su dukra, kuri ėjo sargybą. Šeimininkė eidama pastebėjo, kad link jų namų bėga daug rusų. Padėjusi indus, pradėjo garsiai rėkti šeimininkui:

— Žiūrėk, žiūrėk kiek daug kareivių!

Pažiūriu per durų plyšį, kad jau kieme. Mudu su Ulonu sulendam į slėptuvę, o dukra griebia glėbį šieno, neva gyvulius šeriasi. Aš slėptuvės gerai uždaryti nespėjau. Atpjautas šalinės rąsto galas gražiai užsidarydavo ir nepalikdavo jokio ženklo. Čekistai kluone klausinėja dukrą, ką ji čia veikianti. Si aiškinasi, kad gyvulius šerianti. Įsikibęs viena ranka laikau rąsto galą, kad neatsiverstų, o kitoj rankoj pistoletas, jei atitrauks, kad spėčiau paleisti čekistui į pilvą. Ulonas tupi prie manęs, prisidėjęs pistoletą sau prie smilkinio ir zirzia, kad jau ras, jau šausiuosi. Grūmoju —„tylėk!" Čekistas verčia rąsto galą, aš visa jėga laikau. Pradėjo lupti kitą rąstą, o aš per plyšį viską matau. Kiti mūsų rąstą užverčia šiaudais. Duodu Ulonui per ranką, atimu pistoletą, baru:

— Eik į kampą ir sėdėk, spėsi dar nusišauti!

Nuo to laiko ir aš pradėjau vengti kartu su Ulonu būti bet kokioje slėptuvėje. Miške Ulonas karys geras, gerai orientuojasi per apsupimus, kautynėse laikose šaltai, bet slėptuvėje, kai eina kratos, jo nervai neišlaiko, o jos ėjo metų metais be perstojo.

1948 m. vasarą pradėjau daugiau vaikščioti, koja, vaikščiojant naktimis per arimus, išsimiklino. Pradėjau daryti ilgesnes keliones į miškus ir susitikimus. Miškuose gyvena Kovo būrys, iš jų daug žuvę, bet dar likę keli seni partizanai, su kuriais anksčiau gyvenome. Kazlų Rudos miškuose pasilikau ilgesniam laikui, nes kaimuose kasdieninės kratos jau nusibodo. Jau ir man pradėjo nervai nebeatlaikyti kaip Ulonui. Miškuose taip pat siaučia be perstojo, bet kai laikomės didesnis būrys, gerai ginkluoti, per daug nebojam, tik saugomės apsupimo. Vienoje vietoje nestovyklaujame.

Vieną gražią dieną nutariame eiti į Mindaugo kraštą link Višakio Rūdos. Man tas kraštas ir žmonės mažai žinomi. Mindaugas užeina pas savo gimines ir pažįstamus, o mes, kaip palydovai, grįžtam link Papilvio krašto. Mindaugo giminaičiai pažada rytą atnešti pusryčius į mišką, į sutartą vietą. Ateiname ir mes į šią vietą, bet ji man kažkodėl nepatinka. Tada paeiname kitur, o rytą vėl čia susirinksime. Radę geresnę vietelę, sugulam, vienas lieka sargyboj. Rytą sargybinis sako, kad link Kazliškių kaimo ūžė mašinos, bet daugiau nieko negirdėti. Ramiai einame į sutartą vietą pusryčių. Prieinam miško kirtimą, Kovas sako eiti tiesiai, o Algirdas Stačiokas — kad geriau visi neitume per kirtimą. Mes keturiese artėjam pro kirtimo galą ir matom Kovą su Mindaugu kirtimo viduryje. Tik staiga — kulkosvaidžio serija. Jiedu sukrinta, o mes, pašokę į priekį, paleidžiam smarkią ugnį. Mes gerai matome kareivius, o jie mūsų nemato ir nežino, kas šaudo. Nukirtome jų kulkosvaidininką, o kiti pakilę pradeda trauktis. Tuo momentu pakyla Kovas ir Mindaugas, daug nenukentėję. Mindaugui nukirto planšetę, o Kovui apdraskė puošnų mundurą, kur buvo padovanojusi mylimoji.

Buvo pranešta, kad buvo du partizanai, nes pardavikas naktį tik tiek tematė. Pardaviką suėmė, apkaltinę, kad specialiai užvedė ant pasalų. Jo pavardės neprisimenu, kažkoks iš Kazliškių kaimo. Buvo nuteistas pagal 58 str.

REPEČKĖLE, NE TĄ BUTELIUKĄ PADAVIAU

Mudu su Uosiu nutarėme žiemą praleisti ramiai, mažiau vaikščioti ir gyventi drauge. Pasidarom slėptuvę Padainupio kaime, Jono Makūno ūkyje. Tėvai jau mirę, ūkį tvarko dukra Kazė. Slėptuvę įsirengiame prie tvarto,, bet visur žemos vietos. Trobose slėptuvių daryti negalima, nes labai krečia čekistai. Makūno ūkį laikė lyg ir buožių. Kol buvo ruduo, sausa, gerai praleidom kratas ir galvojom— praleisime žiemą. Kazė perspėja, kad maisto neieškotume, užteks, kiek turėsim. Vėliau ar anksčiau vis vien reikės viską palikti, sako:

— Geriau mažiau vaikščiokit, mūsų namai sekami.

Prieš pat 1948 m. Kalėdas Kazė mus šaukia, kad iš-

lįstume, papasakos, ką šiandien girdėjusi Garliavoje. Pareidama sutikusi Praną Daugėlą iš Bijūnų kaimo. Jis ir sakęs, kad kai sutiksi Povilą Pečiulaitį, pasakyk, kad jam turįs daug maisto Kalėdoms paruošęs. Tegul ateina pasiimti. Turįs ir gero išgėrimo. Kazė atsako, kad Povilo jau nėra, kad jau užmuštas, patys čekistai Garliavoje kalbėję. Daugėla atsako:

— Ne, ne, dar gyvas, kai sutiksi pasakyk — ir bekoniuką jam nušėrėm.

Uosis klausydamasis ir sako:

— Tai jau turbūt kokį biesą užtaisęs turi, kad taip viešai klausinėja.

Visi pasijuokėm, kad bekoniukas tegul dar paauga, o pasiimsim pavasarį. Praną Daugėlą įtarėm, kad jis su Tvarkiškių kaimo Antanu Marcinkevičiumi (ar Marcinkum) dirbo saugumui. Pakalbėję vėl sulendam į slėptuvę, nes vieta sekama, ilgiau būti viršuje negalima. Taip slėptuvėje gyvi palaidoti sulaukėme šv. Kalėdų.

Per Kalėdas parvažiavo iš Vilniaus Kazės sesuo dailininkė Albina Makūnaitė. Įdomu susitikti, seniai nesimačius. Kalėdų rytą, parėjusi iš bažnyčios, Kazė ir kelia mus:

— Tu, Povilai, nenuėjai pas Praną Daugėlą dovanų atsiimti, tai atidavė kitam žadėtąją porciją.

Ir papasakojo, kaip prieš pat Kalėdas, kažkurią dieną, pas Daugėlą užėjo kaimynai iš Bijūnų kaimo — Povilas Keturakis ir Maslenikas (vardo nežinau). Daugėla, kaip mėgėjas išgerti, nutarė kaimynus pavaišinti savo gamybos degtine, nes tuo metu kitokios nebuvo. Išgėrus vieną butelį, degtinė pasibaigė, o eilė gerti Maslenikui. Pakilęs Daugėla atneša kitą butelį ir iš jo pripila Maslenikui. Sis, stikliuką pakėlęs, užsveikina Keturakį ir išgeria. Išgėręs kažko išsižiojo, gal per stipri degtinė. Paskui Maslenikas surikęs ir sukniubęs ant stalo. Tada Daugėla stvėrė butelį nuo stalo, sakydamas —„repečkėle (jo buvo toks priežodis), ne tą butelį padaviau, tas banditas Pečiulaitis neatėjo, kaimynui papuolė". Masleniką pradėjo traukuliai traukyti. Daugėla greitai pakinkė arklį, abu su žmona įsimetė jį į vežimą ir nuvažiavo link Garliavos. Keturakis, paėjėjęs netoli savo namų, laukęs kas bus toliau. Kitą dieną atvažiavo mašina kareivių, visą Daugėlos turtą susikrovė į mašiną ir išsivežė, liko tik tuščios trobos. O Keturakį pasišaukė Garliavos garnizono viršininkas Rodinas ir perspėjo, kad, ką matęs, niekam nepasakotų, nes įvykęs apsirikimas. Maslenikas bevežant mirė. Lavoną grąžino šeimai, suversdami kaltę jam pačiam, kad per daug prisigėrė ir mirė. Vėliau čekistai Pranui Daugėlai davė šautuvą, ir jis slampinėjo po Mikalinės, Bijūnų miškelius. Kelis kartus stengėmės jį pagauti, bet nepavyko. Grįžus iš lagerio, teko išgirsti, kad Daugėlą kažkas užmušė Kaune, savo bute.

Mudviem su Uosiu taip ir nepavyko ramiai praleisti žiemą. Žiema buvo lietinga, visai nepašalę, mūsų slėptuvę užsėmė, vieną na,ktį vos spėjom išlįsti visai šlapi. Šeimininkę Kazę Makūnaitę 1948 m. per masinius trėmimus išvežė.

SALDŽIAI MIEGOKITE

Bolševikai, nepalauždami partizaninės kovos pagal numatytą planą, pradėjo šantažuoti žmones, verbuoti, skirti didžiules premijas, dalyti migdomuosius ir kitokius nuodus, kad dėtų partizanams į maistą ir gėrimą. 1948 m. iš partizanų vadovybės buvo gautas nurodymas su valgiu ar gėrimu būti visur labai atsargiems. Gauta žinių, kad plačiu mastu naudojami nuodai ar migdomieji vaistai, pirkti užsienyje, tik kokioje valstybėje, žinių neturėjome. Mums buvo duotas nurodymas po vieną nevaikščioti, niekur nevalgyti. Jei ką duoda,— pasiimti, o jei dviese, vienam valgyti, o kitam pasiimti dalį to maisto. Mandagumo ar nepatogumo nepaisyti, vykdyti tarnybinę pareigą, kad išvengtume priešo klastos.

1948 m. vasarą „Tauro" apygardos „Žalgirio" rinktinė rengė susitikimą su kunigu, kuris laikys šv. Mišias, klausys išpažinčių, dalys komuniją. Susitikimas turėjo būti didelis. 1947 m. žuvus kun. Justinui Lelešiui, kito kunigo „Tauro" apygarda neturėjo. Nežinojome, kad susitikimą rengė Vilniaus saugumas. Sakių garnizono viršininkas, sužinojęs, kad už tai skiriama didelė suma pinigų, „pasiukvatijo" juos pasiimti. Per tardymus sužinojęs, kad Agota Klimavičiūtė-Audrelė turi ryšį su to krašto partizanais, užverbavo Audrelę ir pasakė jai visą plano paslaptį. Audrelė, gerai viską išklausiusi, pranešė „Tauro" apygardos vadui Saidokui. Ji pasakė ir tai, kad su -migdomaisiais nuodais yra net ir cigaretės. Saidokas išgirdęs net už galvos susiėmė — jau išsiuntinėti pranešimai partizanams, kur susirinkti.

Skubiai gavome žinią, kad susitikimas atšauktas, būti atsargiems. Kaip buvo žinoma, čekistų ryšininką partizanai suėmė, o parengtas kunigas neatvyko. Po nepasisekusių vaišių Sakių garnizono viršininkas buvo areštuotas, o Agota Klimavičiūtė-Audrelė perėjo į pogrindį. Kiek žinau, dabar gyvena Jurbarke.

Kartą į paskirtą Birutės rinktinės susitikimą neatėjo keturi Kovo būrio partizanai. Kur jie dingo, niekas nežino. Ryšininkų ir rėmėjų areštų niekur negirdėti, nors čekistai miškuose siaučia, kaip ir visada. Susirinkę su apygardos vadu Saidoku, aptariame visą padėtį. Gal kur užmigdyti su maistu ar gėrimu, nes ir piene būna pridėta migdomųjų, nors su pienu nuodai silpniau veikia. Nutarta laikytis griežto įsakymo, niekur nieko nevalgyti. Reikia ieškoti prapuolusių partizanų: Jono Sendziko-Ožio, Jono Marčiulionio-Gaisro, Juozo Vilimo-Sakalo ir Kazlausko. Visi buvo išėję į Zapyškio kraštą ir dingo. Paskirtas ieškoti Doleris, geriausiai žinantis tą kraštą. Sužinome, kad minėti partizanai Zapyškio krašte buvo užėję pas kažkokį siuvėją, o dabar ir to siuvėjo jau nėra, kažkur išsikėlęs. Nuo to laiko daugiau niekas jų nematė ir jokių žinių apie juos neturėjome.

Suėmę Stasį Jakštą-Katiną, čekistai iš karto visų ryšininkų neareštavo, sekė su kuo jie susitinka, kas ateina, nes žinojo, kad dar ne visi žuvę. Po kurio laiko užpuolė Kampiškių kaime Onos Kalvaitienės šeimą. Pirmiausia areštavo Agotą Kalvaitytę, kuri per žiaurų tardymą pasakė vieną kitą rėmėją — Bulotą ir dukrą Oną Bulotaitę iš Tvarkiškių kaimo, iš to paties kaimo Kazę Povilaitytę, kurios irgi buvo suimtos. Kita Kalvaitienės šeima pradėjo slapstytis. Vėliau suėmė Marcelę ir Zabelę Kalvaitytės ir jauniausią sūnų Antaną Kalvaitį. Antaną čekistai stengėsi užverbuoti, įkišti į partizanų gretas, kad, progai pasitaikius, nušautų bent vieną iš senų partizanų, gal Joną Pažėrą-Uosį arba Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. Antanas Kalvaitis sutiko, svarbu, kad paleistų. Su saugumu sutarė ryšio punktą, kur padės gerą automatą, šovinių ir pinigų įkastoj dėžutėj šalia Kampiškių kaimo kelio. Paleistas A. Kalvaitis per žinomus žmones pirmiausia susitiko Uosį ir papasakojo, kokį uždavinį saugumas uždavė. Naktį nuėjęs į sutartą vietą, ginklą ir šovinius rado, o pinigų čekištai nedavė. Rado tik raštelį, kai įvykdysi užduotį, tada gausi. Antanas, suradęs savo vyresnįjį brolį, jau besislapstantį, ir abu įstojo į partizanus. Broliai Stasys ir Antanas Kalvaičiai davė priesaiką kariauti prieš okupantą, nebūti čekistų samdiniais. 1950 m. Garliavos valsč. Kampiškių kaime pas Šliumbą neaiškiomis išdavimo aplinkybėmis žuvo: Jonas Pažėra-Uosis, Antanas Valčius-Robinzonas ir du broliai Stasys ir Antanas Kalvaičiai.

Čekistai dirbo nauju metodu. Susekę ar per tardymus išgavę ryšininką ar rėmėją, areštuoti jo neskuba. Pirmiausia suima, kad niekas nematytų, o paskui verbuoja, liepia atlikti nurodytą užduotį. 1948 m. čekistai, išaiškinę ryšininką Antaną Pužą, jį verbavo, davė migdomųjų nuodų. Antanas Pužas-Gintaras sutiko čekistams dirbti. Gavęs migdomuosius, įstojo į partizanus ir visą čekistų klastą papasakojo. Vėliau čekistai nuodus duodavo tik: gerai patikimiems šnipams. Bijojo, kad jų pačių kur nors valgant neužmigdytų.

1949 metai buvo užmigdymo metai. Visame krašte būdavo užmigdytų ir suimtų partizanų. Čekistai plačiai dalijo migdomuosius nuodus. Kai kurie žmonės, gavę migdomųjų, išsidavė, bet kas laikė paslaptį ir laukė progos gauti premiją, to niekada nesužinosime.

„Geležinio Vilko" rinktinės partizanas, slapyvardžiu Anupras, būdamas Prienų miške, vieną dieną nuėjo į Navarų kaimą prie Nemuno pas ūkininką parsinešti pieno. Miške liko laukti Žilvinas. Anupras ilgai nepareina. Kur jis dingo? Pasidairęs pamatė Anuprą griuvinėjant ir pagaliau jis visai nugriuvo. Žilvinas priėjęs pastebėjo, kad Anupras mažai gyvas. Suprato, kad yra užnuodytas ir tuojau atskubės Prienų čekistai jo pasiimti. Žilvinas Anuprui nuima ginklus, o jį patį paslepia po samanomis žemesnėje vietoje, palaisto žibalu ir pabarsto tabaku, kad šunys neužuostų. Susirišęs ginklus, pats perplaukia per Nemuną. Kitoje pusėje užsimaskavęs stebi, kas bus toliau. Netrukus atvažiavo iš Prienų kelios mašinos kareivių su šunimis ir pradėjo krėsti mišką. Krėtė iki vėlyvo vakaro, bet nieko nerado. Kitą dieną atvažiavo dar daugiau kariuomenės, pradėjo ieškoti slėptuvės, bet ir tos nerado.

Anupras, pagulėjęs po samanomis, atsigavo, visas purvinas, susidraskęs pradėjo vaikščioti po mišką. Praeina pro kareivius, šie jo neliečia. Jiems įsakyta ieškoti ginkluoto; o šitas žmogus gal nepilnaprotis, gal šuo sudraskęs kelnes.

Prie miško ūkininkas mėžė savo sklypą. Prie jo priėjo Anupras. Žmogus atpažino ir suprato, kas atsitikę, nes kariuomenės visur pilna. Nieko nelaukęs, Anuprą į vežimą ir, nuvežęs kuo toliau nuo miško, įkišo į slėptuvę ir gerai uždarė. Naktį partizanams praneša, kas atsitiko ir kur jis yra. Partizanai perneša jį į saugią slėptuvę. Kurį laiką teko Anuprą laikyti pririštą. Kai užeina priepuolis, atrodo visai kaip išprotėjęs — bėga, rėkia. Taip tęsėsi kelis mėnesius, priešnuodžių neturėjome. Ir paskui Anupras liko jau ne toks kaip buvęs. Vieno negalėdavome palikti, jam užeidavo traukuliai.

Medicinos darbuotojai mums patarė, kad mūsų sąlygomis geriausia ir prieinamiausia priemonė prieš migdomuosius yra pienas. Pasijutus apnuodytam, reikia kuo daugiau gerti pieno. Anuprui nuodai buvo supilti į pieną, todėl jis dar pajėgė ateiti į sutartą vietą. Pagal jo paties pasakojimą kelis kartus buvo nugriuvęs. Jo sąmonė dar veikė, tad atsiminė, kad reikia nueiti pas Žilviną, kuris laukia. Atėjęs visai sąmonę prarado.

KAIP ŽUVO MINDAUGAS, UOSIS IR KITI

1949 metai buvo labai sunkūs, čekistai dėjo visas pastangas sunaikinti partizanų judėjimą. Mūsų rinktinė neteko nemažai kovotojų, kurį laiką buvo nutrukęs ryšys su apygarda, suimta daug ryšininkų. Vasarą miškuose gyventi neįmanoma. Didelius miško plotus pradėjo kirsti kariuomenės sudaryti darbo batalionai. Kur jie praėjo, liko tuščia, tik plynės. Nors tai vadinasi darbo batalionai, bet visi buvo ginkluoti, o reikalui esant, ginklą panaudodavo kratoms. Miškuose gyvenę partizanai turėjo persikelti į kaimus ar mažesnius miškelius, ten darėsi slėptuves ir jose gyveno.

1949 m. žiemą Veiverių valsčiaus II Girninkų kaime, Jurgio Naudžiaus sodyboje, žuvo keturi partizanai: Birutės rinktinės vadas Stasys Jaloveckas-Mindaugas, Jonas Skučas ir du broliai Naudžiai. Slėptuvę rado gyvenamajame name. Žuvimo aplinkybės liko neaiškios. Gal ir išduota suimtųjų per tardymus. Labiau įtariami per tardymus būdavo žiauriai kankinami. Be to, į tardomųjų kameras įmesdavo kokį šnipą arba kriminalinį savo agentą pardaviką. Kartais toks vienas kitas atsirasdavo ir iš politkalinių. Tokie čekistų šnipai agentai atlieka patį žiauriausią darbą, per juos žuvo tūkstančiai partizanų ir tūkstančiai liko be sveikatos.

1950 m. žiema buvo labai sunki. Masiškai siautėjo kariuomenė, kratas darydavo be perstojo, o gamtos sąlygos ypač blogos — naktį sninga, dieną lyja. Taip tęsėsi visą žiemą, slėptuvių negalėjome įsirengti. Aukštesnėse vietose nuolatos krečia, o kur žemesnė vieta,— ten vanduo. Gyvenome daugiausia viršuje, laikinose slėptuvėlėse. Tokią slėptuvėlę turėjome Bijūnų kaime pas Antaną Gervę, ant tvarto šiauduose. Per neatsargumą Gervę areštavus, po didelės kratos tą vietą turėjome palikti, nors ir žiemą.

Dar nesutemus suėjome į Bijūnų miškelį — Laibutę ir tariamės, kur eiti. Miškai pilni kariuomenės, ir dar aplinkui daro kratas, mašinos su kareiviais stovi ant Garliavos— Pažėrų vieškelio, o mes keturiese — Uosis, Žvangutis, Dragūnas ir aš laukiame pasiruošę, kada užlips čekistai. Tuokart praėjo laimingai. Ir pas Gervę ant tvarto durtuvais išbadę šiaudus, nieko nerado, ir belaukiant vakaro miškelyje keli būriai praėjo pro šalį vos už keleto metrų pro mus. Sulaukę vakaro, išsiskirstom: Žvangutis su Dragūnu nueina į Jonučių kaimą pas Samuolį, o mudu su Uosiu nutariame kurį laiką dienoti, niekam nežinant, Kampiškių kaime išvežto Jurgio Dulinsko kluone, ten sukrauta daug valdiško pašaro. Užėję pas Oną Poderytę, pavalgom —ir į kluoną.

Tarp sukrautų pašarų nusileidom žemyn, kad nebūtų ženklo, užsimaskavom ir greitai sumigom. Rytą išgirdom kluone keikiantis rusiškai — daro kratą. Pakeliu Uosį — pasiruoškim, turbūt pasekė mudu. Užsimaunam krepšius su šoviniais ir laukiam. Krėtė labai ilgai. Pavakare kluone išgirdom kalbant moterišką balsą. Supratom, kad kariuomenė jau išėjusi. Vėlai vakare išeinam iš kluono ir, paėję toliau nuo trobų, tariamės, kur dabar eiti. Uosis sako, kad Kampiškių kaime pas Šliumbą, valdiškame kluone, Robinzonas turi pasidaręs slėptuvę, ten kai kada pernakvodavęs, bet Šliumbai nežino. Nutariam užeiti, gal rasim Robinzoną su broliais Kalvaičiais, nes jie kartu gyveno.

Beeidami mudu sutinkam Juozą Poderį netoli Šliumbos sodybos. Pakalbame. Palaukę, kol Juozas Poderys nueina link savo namų, pasukam link Šliumbos kluono. Priėję prie kluono, pabeldžiame sutartu ženklu, kluono lenta prasiveria ir išlenda Robinzonas, o Kalvaičiai pasilieka slėptuvėje. Robinzonas papasakoja, kad šiandien kieme buvo rusai, bet didelės kratos nedarė. Sakome, kad mes neturim kur pernakvoti, link Pažėrų pilna kariuomenės. Robinzonas atsako, kad vienas dar tilptumėt, bet abiem per mažai vietos. Ne, mes geriau eisim toliau, naktis graži. Robinzonas dar pridūrė, kad darosi gerą slėptuvę, o čia tik perdienoja, kai nėra kur. Aš perspėju, kad tokioje vietoje ilgai nesilaikytų, nes Šliumbai nėra patikimi.

Sakau, kad eitume pas Žvangutį, gal išsiteksim, o paskui žiūrėsim. Bet Uosis atsisakė, eisiąs link Digrių kaimo, o kai bus patogus laikas, susitiksim. Paėję kiek toliau nuo Šliumbos sodybos, atsiskiriam. Aš pasuku link Jonučių, o Uosis link Alšėnų krašto. Pas ką einam, vienas kitam nesakom. Partizanuose nepriimta pasakoti, kur gyveni. Atėjęs pas Samuolį, Dragūno ir Žvangučio neradau, buvo kažkur išėję. Šeimininkas mane nuveda į slėptuvę, kluone po šienu. Tuojau parėjo Žvangutis su Dragunu, pasikalbėję sumingam. Gerai prašvitus, šeimininkas kelia ir sako:

— Kas bus? Pilna mašina ant Jonučių vieškelio, kur eina į Kirkiliškes, kareiviai eina link Kampiškių kaimo.

Mums bekalbant, pasigirsta smarkus šaudymas. Pasiimu žiūronus ir pasilipu aukščiau. Matau didelį judėjimą, pilnas laukas nugulęs kareivių link Šliumbos sodybos. Sakau, kad ten gyveno Robinzonas su Kalvaičiais. Šaudymas buvo labai stiprus, bet neilgas. Šeimininkas mus gerai užmaskavo, krata eina pas kaimynus. Samuolio dukra nueina į Garliavą neva apsipirkti ir sužinoti, kas atsitiko. Pas Šliumbą žuvo keturi partizanai: Jonas Pažė-ra-Uosis, Antanas Valčius-Robinzonas ir du broliai Kalvaičiai Stasys ir Antanas. Dar vienas turėjo būti Pečiu-laitis-Lakštingala, bet jo neradę, kažkur netoliese turįs būti. Darys dideles kratas, apstotas visas Kampiškių kraštas.

Liko mįslė. Kaip grįžo Uosis? Uosis buvo nuėjęs link Digrių krašto, turbūt ten radęs didelį siautėjimą, grįžo atgal pas Robinzoną pernakvoti ir žuvo. Taip pat kartu žuvo kaimynas Janušauskas, kurį atvedę čekistai privertė versti šieną, kur buvo slėptuvė.

Antras klausimas. Kas galėjo žinoti, kad aš ten turėjau būti? Tiktai Juozas Poderys, nes daugiau niekas manęs nematė. Kiek vėliau sužinojom, kad slėptuvė pas Šliumbą Kampiškių kaime jau buvo išduota, bet iš karto jos nepuolė sunaikinti, laukė, kol susirinks daugiau. Buvo išstatyti sekliai, kas į tą slėptuvę ateina. Tokiu agentu šnipu dirbo Juozas Poderys per savo žmonos giminaičius Jonučių kaime Justinus, kurie buvo Garliavos stribai. Kas iš tikrųjų išdavė Šiumbos kluone slėptuvę, liko neaišku. Čekistai paleido kalbas, kad Kalvaitytė, kuri tuo metu buvo suimta. Buvo gautos ir kitos žinios, kad pranešė šeimininkė Šliumbienė, kad jų kluone kažkas yra. Šliumbų šeima gerai nežinojo, kad jų kluone gyvename. Po šių įvykių Šliumbos namus saugumas dar ilgai saugojo.

BENAMIAl

Sulaukę vakaro, visi — Žvangutis, Dragūnas ir aš paliekam Samuolio sodybą, nes darys didelę kratą, ieškos manęs. Likau jiems labiausiai pavojingas. Nutarėme pasitraukti link Pakuonio krašto. Mums beeinant, ties Jonučių kapinėmis pradėjo snigti, lieka pėdsakai, reikia nuo to krašto pasitraukti. Perėję Kauno—Garliavos plentą, sustojam už krūmo, laukiam, gal apstos snigę. Žvangutis per žiūronus dairosi. Sako, kad link Jonučių kapinių nuvažiavo kelios kariškos mašinos. Nejaugi mus pastebėjo, juk seklių visur pilna? Laukti nėra kada. Taikomės eiti viena pėda, bet ji lieka nenormaliai didelė. Atėjus prie Jiesios upelio, sniego neliko, pėdsakai pranyko. Pasiekę Pavytės kaime Jasaičio ūkį, kluone dienojam. Toliau eiti neįmanoma, paseks čekistai. Kluone radom daug šiaudų, Dragūnas su Žvangučiu tuojau sumigo, o aš lieku sargyboj, be to, nežinom, kas dabar tame ūkyje gyvena. Nutariam nesirodyti, sulaukti kito vakaro ir eiti toliau. Rytą pamačiau vaikščiojant po kiemą senyvo amžiaus vyriškį ir moterį, kažkur matytą. Ar tik nebus Jasaičių Katriukė? Gerai pailsėję, užvalgom, ką turėjome kuprinėse, ir tariamės, kur tokiu oru eiti. Dieną kieme pasirodo vis daugiau žmonių. Dragūnas sako, kad tie du vyrai esą iš Garliavos, bet kam jie priklauso, nežino, kai buvo laisvas, matydavęs juos valsčiuje. Žvangutis sako, kad prie miškelio gyvena nedidelis ūkininkas, kai kada ten nakvodavęs.

Jau sniegas visur išvažinėtas, einam pas minėtą ūkininką. Prieinam prie lango, sėdi keletas vyrų, butelis ant stalo. Sakau:

— Geriau nesirodykim, einam į kluoną, o rytą pasišauksim šeimininką.

Žvangutis kluoną žino, nuėję sulendam giliai į šieną ir sumiegam. Šiene miegoti šilta, kaip pas mamą pataluose. Rytą išgirstam kalbant rusiškai. Nejaugi pasekė? Vakarykščių pėdsakų tikrai nebuvo. Pasiimam ginklus, laukiam kas bus. Girdim,— atsidaro kluono durys, kažkas rusiškai kalba. Žvangutis mokėjo rusiškai, stuktelėjo koja man į koją, kad gerai. Išėjus iš kluono rusams, Žvangutis-išverčia:

— Sako, kad pilna girtų čia, banditų nebus, galit neieškoti.

Sulaukę vakaro, niekam nesirodę, traukiam toliau link Laukiškių—Pakuonio vieškelio pas Žemaitį, ten yra geras Dragūno pažįstamas. Mus priima. Sako turįs padaręs slėptuvikę kluone, tiktai nedidelė. Šitam krašte didelių kratų nebūna, nes to krašto partizanai visi žuvę. Retkarčiais ateina Speigo būrio vyrai. Pagyvenam čia kelias dienas, pailsim, ramiai išsimiegam. Vieną dieną šeimininkas sako, kad rytoj iš kluono turi vežti pašarą arkliams šerti. Reikia greitai panaikinti slėptuvę, kad nerastų. Vakare, slėptuvikę panaikinę, išeinam. Žvangutis nuveda pas pažįstamą netoli Bačkininkų miškelio. Žmogus gyvena taip vargingai, kad nėra žodžio apsakyti. Tada visų gyvenimas buvo sunkus, bet čia matyti ir daug apsileidimo. Turi tik bulvių ir sename kalioše augina paršiuką. Šeimininkė giria, kad labai geros veislės. Kiek turėjome kuprinėse maisto, su visa šeima viską suvalgėme. Žvangutis sako, kad taip žmonės gyvena tik Komijos krašte, o ten dar turi ir dirbti. Šitie ant krosnies guli, nors ir ta jau kelios dienos nekurta.

Praleidę vieną dieną, išeinam į Valengiškių kaimą pas Šalčių ir dienojam ant tvarto. Kitą dieną „Geležinio. Vilko" partizanai susišaudo su Pakuonio stribais. Į pavakarę pasipila pilnas kraštas kareivių, daro kratas, o mes. svetimame krašte laikomės viršuje. Visa laimė, kad pas tą ūkininką neužėjo. Sniegą nuleido, lyja be perstojo, o mums reikia kuo greičiau iš to krašto pasišalinti. Naktį eidami galime susišaudyti su savais ir liksime kalti, kad nepranešę painiojamės kitame krašte.

Nutariame grįžti į Kazlų Rūdos miškus, pasidaryti žemines ir gyventi iki pavasario. Šalčiaus sūnus perspėja, kad neitume per Išlaužą, ten apsistojo daug kariuomenės. O pro kur išeiti, kad visur užsemta? Grįžtam link Panemunės kelio, prie buvusio Kašubos malūno. Tilto nėra,, o vanduo apačioje šniokščia kaip pašėlęs. Kitame šone tvenkinio, namuose, dega šviesa ir girdėti kalbant rusiškai. Taip, ir čia stovi kariuomenė, bet pereiti reikia. Bandom bristi, bet labai didelė srovė — neišsilaikysim. Vėl grįžtam prie tilto. Tilto likę tik skersiniai. Suradęs lentą, pradedu eiti, o vanduo virte verda, kunkuliuoja, jei nukrisi, viskas. Aš persikėliau laimingai. Žvangutis, viela pririštą lentą atsitraukęs atgal, ir tas pereina. Didžiausia bėda su Dragūnu, jis stambus. Ar jį atlaikys papuvusi lenta? Keliasi ir Dragūnas. Visus tarpus perėjo gerai, o prie pat krašto tarpas didesnis, ir lenta lūžo. Laimė, kad spėjo nusitverti už skersinio, o aš jį nutvėriau už pakarpos. Apie 90 kilogramų sveriantį ir dar visą šlapią ne juokai užtraukti ant kranto. Per didelį vargą užsikepurnojo. Tuo momentu plykst raketa, tiesiai ant mūsų. Prigulam prie kranto, girdim kalba rusiškai. Sargyba pajuto, kol murdėmės, o mes ne tik šlapi, bet ir purvini. Greitai pasitraukiam už krūmokšnio ir laukiam kas bus. Ramu, pradedam eiti toliau. Greitai paeiti negalim, nes batai pilni vandens. Vėl iššovė kelias raketas, bet nieko nepamatė, o lietus pila kartu su sniegu. Dragūnas sako, kad taip lyja, tai dar nieko, bet kad tas sniegas akis užlipdo, tai jau visai blogai.

Kiek paėję išsipilam iš batų vandenį, o pasiekę Juodgirės miškelį, išsigręžiam ir drabužius. Užeiti pas ūkininką svetimame krašte pavojinga. Bet vis tiek užeiti reikia. Perėjus miškelį, Suvalkėlių kaime pradėjo drėbti sniegą dideliais ubago kąsniais, per kelias minutes visur balta, o kur stoji — didžiulė pėda lieka. Visi trys vėl einam viena pėda, o ta pėda labai didelė. Priėję kluoną, nutariam nemiegoti, laukti ryto. Jei pasektų, miegančius iškapotų. Kelinta para mažai miegoję, akys lipte limpa, nors ir šalta.

Dragūną pradeda krėsti šaltis, besikapstydamas prie tilto sušildo, o paskui visas šlapias sušalo. Paguldom ant šieno, šienu užklojam, o mudu liekam sargyboje. Gerai prašvitus, šeimininkas atėjo šertis gyvulių. Žvangutis prisistato, kas jis toks, pasisako anksčiau nakvojęs. Šeimininkas prisiminė, tada pasako, kad yra dar du. Šeimininkas papasakoja, kad praeitom dienom ėjo kratos, ieškojo Pečiulaičių. Stribai porinę, kad tik du likę. Žvangutis, išvertęs akis, gina, kad dar daugiau yra. Pasirodau aš ir sakau, kad turim ligonį. Vakar naktį sušlapo ir peršalo. Šeimininkas, nuėjęs į kambarį, atneša butelį naminės. Sakau, kad mes negeriam. Tada jis liepia ligoniui būtinai duoti nuo peršalimo. Paprašom karštos arbatos. Tuojau atneša ir karštos arbatos. Dragūnas su arbata išgėrė naminės ir gerai užsiklojo. Kiek pagulėjęs sako, kad jau geriau. Kai ateis, dar paprašykit arbatos. Po pietų būtinai mus vedasi į kambarį pavalgyti ir apsiprausti. Mes jau kelios dienos nesiprausę. Kai atėjom, taip mūsų pėdsakai ir liko. Aš sakau šeimininkui, kad pravažiuotų, kad nebūtų tokio ženklo. Šeimininkas labai ramiai atsako, kad pas mus visą laiką kaimynai vaikšto. Atėję į kambarį, randame kelis kaimynus. Mums labai negerai, kad daug kas apie mus žino. Žmonių nepažįstam, nors visi būna geri. Bet kur eiti? Visur prisnigta, o apačioje vanduo. Pasijutome tokie benamiai... Nutariam eiti link miškų, ten nors žmonės žinomi. Eisim geležinkeliu iki Mauručių, o paskui patrauksim per laukus iki miško. Atėję prie Jiesios upelio, nerandame kur pereiti. Upelis užsėmęs visą lygumą, o pati vaga net verda, vanduo neša ledus. Randame nuvirtusį medį, bet visas apsemtas, tik šakos kyšo. Aš, kaip vyriausias, einu pirmas. Jiedu juokauja, kad nieko, jei ir nuskęsiu, jau vis vien seni draugai žuvę. Pereinu laimingai, nors ir labai sunkiai. Paskutinis eina Žvangutis. Netoli krašto ledas suduoda per koją ir numeta jį nuo medžio. Krisdamas užsikabina už šakos, bet srovė neša. Dragūnas nutveria jį už pakarpos, bet nepajėgia ištraukti. Tada sėda ant medžio į vandenį, pritraukia Žvangutį prie medžio, geriau įsikabina. Aš greitai išpjovęs paduodu lazdą, ir taip jis išlipa į krantą.

Vėl šlapi užeiname Rašniavos kaime pas ūkininką Miliūną. Šeimininką pažinau, bet jie išvežti, gyvena vaikai su 90 metų močiute. Sūnui Antanui Miliunui prisistatome, kas tokie. Mus pavalgydina kuo turi, prasidžiovinam drabužius. Rytą nuveda į kluoną, įsikasam po šienu ir sumiegam. Vakare Antanas sako:

— Aš jūsų nepaleisiu, visur sniegas, kratos, pilna kariuomenės. Pas mano giminaitį valdiškas kluonas, pilnas šiaudų, ten šeimininkas nevaikšto, palindę giliau, galėsit ramiausiai būti, vis geriau kaip miške. Valgyti atnešim.

Vakare nuveda į minėtą kluoną, pasirinkę tinkamesnę vietą, įsirausiam giliau po šiaudais ir sumiegam. Drabužiai sausi, nejaučiam jokio šalčio. Po poros dienų Dragūną išbėrė votys, labiausiai ant kaklo, pakilo temperatūra. Visa laimė, kad ne lauke. Kiek turėjome vaistų nuo kraujo užkrėtimo, sunaudojo. Votys pratrūko, užgijo, liko sveikas, bet savaitę kitą teko pakentėti. Taip pragyvenome iki pavasario, nematę kratų. Šnipai nesusekė, kuriame krašte laikomės.

VASAROS TRUMPOS NAKTYS

1950 m. pavasarį Birutės rinktinės gyvų partizanų liko tik dešimt. Pagal nustatytą punktą susirenkam Kazlų Rūdos miške, netoli Runkių kaimo. Į susirinkimą atėjo „Tauro" apygardos vadas Saidokas, Dūmas, Čigonas, Beržas. Iš mūsų dalyvavo Barsukas, Doleris, Klemensas, Tigras, Žvangutis, Dragūnas, Gintaras, Karys, Kovas ir aš, Lakštingala. Susirinkimui vadovavo apygardos vadas Saidokas. Pagerbėme praėjusios žiemos žuvusius, kurių buvo daug tiek iš Birutės, tiek iš „Žalgirio" rinktinių. Saidokas į žuvusiųjų vietas paskyrė naujus vadovus, perskaitė partizanų vadovybės įsakymą: „Visomis galimybėmis neleisti kurti kolchozų, neleisti .apsigyventi atėjūnams rusams, kurie masiškai plūsta į Lietuvą, ir visomis galimybėmis trukdyti naikinti Lietuvos turtą: miškus, durpynus ir kt."

Mūsų rajone yra trys pagrindiniai durpynai, pats centras — Ežerėlio, tiesiogiai priklausė Maskvai. Prie jo priskirti Kajackų ir Raudonplynio durpynai. Į Ežerėlio durpyną privažiavę daug darbininkų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir iš kitų kraštų, nes durpynų darbininkai geriau aprūpinami maistu, paskirta garnizonų apsauga. Kajackų ir Raudonplynio durpynus saugo Kazlų Rūdos garnizonas, Ežerėlio—Kačerginės garnizonas. Jų vedliais paskirti to krašto stribai, kurie gerai žino visą aplinką ir miškus. Sargyba būna sustiprinta, kai moka darbininkams atlyginimus arba kai atvažiuoja viršininkai iš Maskvos. Lietuvos durpes Maskva parduoda užsieniui už valiutą, todėl buvo skiriamas didesnis dėmesys gamybai, o darbininkai maistu ir kitomis gyvenimo sąlygomis geriau aprūpinami negu kituose darbuose. Taip be pasigailėjimo atėjūnas ir naikino Lietuvos brangiausią turtą.

Po pasitarimo pradėjome rengti planą, kaip sutrukdyti durpynų naikinimą. Mūsų jėgos jau likusios mažos, reikia susiorganizuoti geresnę žvalgybą. Kai viską gerai žinai, didelės jėgos nereikia. Mudu su Kovu užverbuojame patikimus žmones, kurie gyvena ir dirba durpynuose. Miške padarome ryšio punktą, čia jie mums padeda laiškus. Aprašydavo, kokia sargyba, kada keičiasi, kokiais ginklais; ginkluoti ir kiek jų būna. Aprašo, kas prieina prie parduotuvių, ko jose yra, ko yra sandėliuose, kokias sumas pinigų parveža mokėti atlyginimams ir kas saugo, kai atvažiuoja vadovybė iš Maskvos. Žinias patikrinam iš, kelių asmenų. Sunkiausiai prieinamas Ežerėlio centras, bet pamažu surenkam žinias ir iš čia. Pirmiausia nutariam paimti parduotuvę ir sandėlį, nes prieš gegužės, šventes visko daug privežta, o daugiausia gėrimo. Mums. svarbiausia apsirūpinti maistu vasarai. Vasarą trumpos naktys ir visur pilna kariuomenės, ne visada tai galima padaryti.

Smulkiai surinkę žinias, pradedame rengtis, kur viską paėmus paslėpti, nes po to visada būna didelės kratos. Pasidarom gerai užmaskuotas slėptuves netoli kelio, kur eina per mišką, kad galėtume važiuodami dalį maisto paslėpti. Slėptuves aplaistom žibalu, tabaku, jei turime, ir pipirais, kad neužuostų šunys.

Iš patikimo ūkininko paimam ilgą vežimą, kad galėtume daugiau prisikrauti. Su ūkininku susitariame, kad, jei negirdės susišaudymo, lauktų parvažiuojant. Kai parvažiuos, greitai nulupti arkliams pasagas, kad nebūtų ženklo.

Sargyboje stovi daugiausia keturi penki stribai ir vienas du kareiviai. Vienais stribais nepatiki. Prieš dieną mokėjus atlyginimus, būna girtų. Mes trise apsirengiame civiliais kaip darbininkai. Ginklus užsimaskuojame po lietpalčiu ir, gerdami iš butelio alų, einam į Ežerėlį ieškoti sargybos, o kiti penki, priėję visai arti, užsimaskavę laukia, kada prasidės kautynės. Pasiekus Ežerėlį, ryšininkas praneša, kad sargyba girta ir nuėjo link Zapyškio. Pasistatome kulkosvaidį ant Zapyškio kelio, partizanų sargyba užstoja, kad niekas neitų. Tuojau atvažiuoja Žvangutis su vežimu, atidarom parduotuvę, barake surandam vyrų prekėms sukrauti. Su vyrais susitariam, kad maistas mums, o gėrimas vyrams krovikams. Per valandą parduotuvė tuščia. Vieni krauna, kiti geria tiesiai iš butelio, daugiausia rusai. Atidarę sandėlį, randam cukraus, paklodžių, batų ir kita. Nuėję su Dragūnu, su-varom visus darbininkus, kad visi dalytųsi. Doleris nuneša į moterų baraką dėžę likerio ir visas išvaro į sandėlį. Visi turi imti, o kas pasipriešina, gauna rykšte per nugarą. Susikrovę, kas reikia, išvažiuojam, o likę darbininkai, visi girti, traukia dainą. Iškrovėme visą maistą į paruoštas vietas, jo mums pakako visai vasarai.

Išvažiuodami įsakėme, kad rytą, apie 9 val., praneštų Kačerginės garnizonui. Tuojau atskubėjo kelios mašinos kariuomenės. Rado visus darbininkus girtus. Miške, kur paspiria samanas, randa paslėptą butelį ar kitą daiktą. Klausia, kas ėmė, atsako, kad visi. Kas neėmė, tas gavo mušti. Čekistai paklausinėjo, pavaikščiojo po mišką, prisirinko glėbius samanose prikaišiotų paklodžių, muilo ir kitokių gėrybių. Bausti nėra ką. Atvažiavo aukštas čekistų viršininkas iš Kauno, pasidairė, pasidairė, užkeikė — „visi jūs banditai" ir išvažiavo. O mes viską sutvarkę, prisikrovėm kuprines maisto ir pasitraukėm link Jūrės krašto. Gerai žinom, kad pasiųs keletą šimtų kareivių daryti kratos. Viskas praėjo laimingai, nieko nerado. Nors -daugumos ūkininkų arklius tikrino, bet nieko neišaiškino.

ARDOME KOLCHOZUS

Kiek aprimus, pasiskirstome per vieną vakarą išardyti kolchozų raštines. Jose laikomi dokumentai, kas kam priklauso, kas ką atidavė ar dar neatidavė, kiek pasėta ir kiek ūkininkų nestojo į kolchozus. Išardę raštinę su visais dokumentais, įsakom atsistatydinti visiems tarnautojams, o ūkininkams vežtis javus, pašarą į savo kluonus. Naują vadovybę ne taip lengva sulipdyti. Komunistai vėl iš naujo šaukia, daro susirinkimus su sargyba. Visiems aiškina, kad jau banditų nėra ir nėra ko bijoti, o kolchozuose bus rojaus gyvenimas. Ūkininkai priešinasi, nori kuo toliau tą bėdą nustumti, kuo daugiau parsivežti į savo kluonus. Tuo metu gyvenimas jau buvo netoli bado. Nepasivogsi, „nekombinuosi", paršiuką auginsi kalioše.

Daug kas vertėsi samagono darymu. Naminę degtinę veža į miestą, o daugiausia perka rusai. Už išrinktus pinigus perkasi maisto, grūdų. Išvaryto samagono atliekomis šeria kiaules. Pasaulyje dabar kalbama, kad Lietuvoje labai daug girtuoklių. Bet niekas nepagalvoja, kaip jie atsirado. Tik tas gerai gali suprasti, kas pats visą okupaciją pergyveno. Daug kas, naminę gamindamas, pats visai negėrė, bet tokiu būdu gynėsi nuo okupanto, mokėjo duokles, pyliavas, kurios buvo visą laiką didinamos. Beveik kiekvienas ūkininkas laikė butelį naminės, kad turėtų ką pakišti pyliavų tikrintojams ir čekistų gaujoms. O jeigu tu jų neprigirdysi, neprišersi, būsi nubuo-žytas, apiplėštas arba sėsi į kalėjimą kaip sabotažninkas.

Palaukiam, kol apsėja laukus, o tada sunaikinam Kazlų Rūdos, Kazliškių, Veiverių valsč. Kampinių, Pažėrų, Girninkų, Garliavos valsč. Padainupio, Poderiškių, Tvarkiškių tveriamus kolchozus. Surenkam dokumentus, paliekam perspėjamus raštus, kad atsistatydintų kolchozų pirmininkai. Kas nevykdys įsakymo, bus perduotas Karo lauko teismui. Komunistai savo plano neatsisako, vėl suranda patikimus pirmininkus iš valsčiaus partinių, kuriuos dieną saugo stribų ir garnizono daliniai, o nakčiai visi išvažiuoja į miestelius, kur stovėdavo kariuomenė. Žmones verčia balsuoti, kad patys ūkininkai prašosi į kolchozus, gerai žinodami, kad už 10 ar 12 valandų darbo gaus tik keletą gramų antros rūšies grūdų. Iš tiesų taip ir gaudavo. Visa kolchozninko laimė, kad sugebėjo pasivogti, o kas nesugebėjo, to laukė badas, kalėjimas. Tokioje vergijoje prasidėjo girtavimas, vagystės ir kitokios niekšybės, kurių anksčiau pas mus Lietuvoje nebuvo. Tai okupanto atnešta dovana.

STRIBŲ PASALOS IR KOVO ŽUVIMAS

Per ryšio punktą gaunu pranešimą 1950 m. gegužės 14 d. atvykti į susitikimą su apygardos vadu Saidoku Kazlų Rūdos miške, ties Agurkiškės kaimu. Nuvykstame — Kovas, Dragūnas, Žvangutis, Doleris, Klemensas ir aš, Lakštingala. Radome laukiantį Saidoką su savo keliais vyrais. Apygardos vadui reikia eiti į susitikimą su Pietų srities vadu Litu Alytaus krašte, o mums reikia jį palydėti iki Marijampolės plento tarp Skriaudžių—Veiverių. Toliau lydės „Geležinio Vilko" partizanai. Iki Kampinių kaimo per miškus atėjome dieną ir prie palaukės palaukėm, kol pritems. Kelionė tolima, ilgai laukti negalima. Atlydėję iki plento, radome laukiančius minėtus partizanus. Apygardos vadą perduodam jiems ir atsisveikinę, palinkėję geros kelionės, grįžtame. Kampinių kaime, ties Bunzos sodyba, Kovas ir sako:

— Būkim atsargūs, nes šioje vietoje dažnai pasalau-ja Veiverių stribai.

Tuojau prasiskirstom. Mudu su Kovu einam pirmi, o kilus gerai matom. Su Kovu nusileidžiame nuo kalniuko prie Kampinių upeliuko. Kovas pereina per tiltelį, o aš ateinu iki tiltelio vidurio, ir staiga visai arti manęs krūmuose sutrata kulkosvaidis. Mudu staigiai paleidžiam smarkią automatų ugrų, ir man pavyksta užšokti ant kranto. Tuo momentu duoda serijas paskui mus einantys. Stribai, paleidę į mus kelias netaiklias serijas, tik pasirodė, kur jie yra. Visi mes duodam jiems smarkios ugnies. Jie pradėjo rėkti ir bėgti. Mes visi, suėję į vieną poziciją, laukiam šūvių. Daug šaudyti negalim, gaila šovinių. Mūsų visas nuostolis — Kovas brūzgyne pametė kepurę. Vėliau sužinojom, kad stribų buvo sužeistų, o kiti, palikę ginklus, parbėgo į Veiverius. Čekistų viršininkas už tokias kautynes stribus nubaudė, už numestus ginklus susodino į daboklę.

Veiverių valsč. Kampinių kaime vidutinioko ūkininko Stačioko šeima slapstėsi nuo pirmųjų bolševikų sugrįžimo dienų. Sūnus Algirdas Stačiokas-Žiogas jau buvo partizanuose, o Jonas išvežtas į Vorkutą. Pralaikytas ten pora metų baisiausiose sąlygose, nesudarius bylos, paleistas. 1946 m. sugrįžęs į tėviškę, nieko nerado, šeima slapstosi. Veiverių komunistai, sužinoję, kad Jonas grįžo dar gyvas, stengėsi su juo susidoroti. Jonas, sužinojęs, kas vėl jo laukia, atėjo pas partizanus ir pareiškė:

— Manęs daugiau gyvo į Sibirą neišveš!

Tuo metu partizanų stovykla buvo tarp Papilvio ir Kajackų, kur ir aš buvau. Pamatėme baisiausiai suvargusį, jauną vyrą, veidas visas mėlynas, apaugęs ilgais gyvplaukiais, vien tik kaulai ir oda, bet ir ta nuo mušimų per tardymus randuota.

Pirmaisiais, antraisiais okupacijos metais Lietuvoje vyko labai dideli areštai. Jei iš kurio kankinimais nieko neišgauna, tą išveža į Vorkutą, kur yra specialus nenuteistų lageris, ten laiko iki dvejų metų, laukdami papildomų žinių iš Lietuvos. Kuriam papildo žinių, tą teisia — vadinamoji ,,trojka", o kuriam ne, tą paleidžia, jei lieka gyvas per tuos dvejus metus. Paleidžiamas turi pasirašyti,, kad išėjęs niekam nepasakos, ką matė ir ką pergyveno. Jonas Stačiokas pasirinko slapyvardį Kovas, nes 1946 m. kovo pabaigoje įstojo į partizanų gretas. Pamažu Kovas atsitaisė. Nors partizanų sąlygos sunkios, bet bado nebuvo. Kovas gerai žinojo Kazlų Rūdos miškus, kiekvieną vietovę, nors ir naktį. Buvo labai geros orientacijos, niekada nepaklysdavo. Kai labai tamsi naktis, nieko nematyti, mes Kovą apkraunam jonvabaliais ir patys prisigaudę apsidėstom ant savęs ir taip pasišviečiam, nes kuo tamsesnė naktis, tuo jonvabaliai aiškiau žiba.

1950 m. vasarą gyvenome miške, ties Agurkiškės kaimu, kur ir buvo atėjusios aplankyti Kovą jo seserys Birutė ir Janė, taip pat ir Kovo panelė Julė. Vakare Kovas su keliais partizanais išėjo į Agurkiškės kaimą, užėjo pas ūkininką (pavardės neprisimenu). Pajuto, kad supa čekistai. Pasitraukdami atsišaudė, bet žuvo Kovas ir vienas iš „Žalgirio" rinktinės, kurio nei slapyvardžio, nei pavardės neprisimenu. Kovas, atsisveikinęs su savo artimaisiais, daugiau negrįžo. Jų lavonai buvo nuvežti į Kazlų Rūdą. Palaidojimo vieta liko nežinoma.

NELENGVA OPERACIJA

Praėjus kuriam laikui po Ežerėlio parduotuvės „tvarkymo", čekistai pradėjo mažiau kreipti dėmesio, nes visokių įvykių visą laiką būna be perstojo. Miškuose nuolat eina kratos, daugiau grupinės, išstatytos čekistų pasalos, laukia, kada užeisim. Mes, partizanai, žinodami čekistų metodus, vengdavome miško keliukų, kvadratinių linijų, nes tokiose vietose ir būdavo pasalos.

Dar tebesant gyvam Kovui, pradėjome teirautis dėl Ežerėlio galutinio likvidavimo. Gerai išžvalgę, sužinojome, kada Ežerėlio centrui atveža didesnes sumas pinigų atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Surandame tokį, kuris gerai viską žino — tai žuvusio partizano Musolinio brolis Jonas Kazlas. Jis Ežerėlyje dirba ryšių skyriuje ir gali telefonu pasiklausyti pasikalbėjimų su ministerija. Mes, gavę tokią informaciją, prisijungiam savo telefoną prie lauko telefono laidų Ežerėlis—Kaunas ir girdime visą pokalbį su Ežerėliu. Sužinome, kokios sumos pinigų skiriamos kuriam durpynui, kada jie atvežami ir kokia sargyba lydi. Didesnės sumos vežamos* seife. Sargyba paprastai būna — nuo septynių iki dvidešimt automatais ginkluotų stribų ir kareivių. Seifas vežamas iš Kauno traukinuku, kuris kelis kartus per dieną kursuoja Ežerėlis—Kaunas. Traukinuku vežamos ir eksportui pagamintos durpės, miško medžiaga ir kita.

Mūsų pajėgos jau per mažos tokiai operacijai. Seni partizanai žuvę, naujais per daug pasitikėti negalima — visi drąsūs, kol nėra pavojaus. Pasitarę su Doleriu, savo planą išdėstom apygardos vadui Saidokui. Padarom slaptą pasitarimą, patikrinam visą padėtį. Saidokas sutinka su mūsų planu ir toje operacijoje sutinka pats dalyvauti su savo štabo vyrais.

Žvangutį paskiriam lydėti Audrelę ir Kovo seserį į Suvalkėlių kaimą, kad tame krašte nebūtų, nes po tokios operacijos bus didelės kratos.

1950 m. liepos 11 d. gauname žinią, kad netrukus į Ežerėlio durpyną turi atvežti didelę sumą pinigų. Ir atvažiuoja iš Maskvos aukšto rango viršininkas. Mokės už gerą durpyno eksploataciją premijas. Kitą rytą sueinam į Poderiškių kaimą, apsistojam pas gerai pažįstamą Andrių Milčių, kuris gyveno visai prie miško ir mums patogioje vietoje traukinukui sulaikyti ir pasiruošti gerai pozicijai kautynėms. Mūsų iš viso septyni: Saidokas, Čigonas iš "Žalgirio" rinktinės, o mūsų Klemensas, Dragūnas, Karys, Doleris ir aš, Lakštingala. Saidokas prisijungė savo telefoną prie lauko telefono laidų ir nusivedė toliau į mišką. Klauso Ežerėlio pasikalbėjimų. O mes ruošiamės ardyti bėgius, kad galėtume visą sąstatą atitraukti į šoną. Gauname žinių, kad traukinukas iš Kauno jau išvažiavęs. Ežerėlio kasininkė klausia, ar pinigus parveža? Praneša, kad dar ne, apsauga menka, o seifo užraktas neveikia. Reikės didesnės apsaugos. O seifą sugadino mūsų ryšininkas Jonas Kazla, pripylęs mažų vinukų į užraktą. Pinigus veš su čekistų apsauga, ir atvažiuos atstovas iš, Maskvos. Gauname pranešimą, kad traukinukas važiuoja su sargyba, tik be pinigų, patikrinimui, ar niekas neužpuls. Pravažiuoja traukinukas su pilna platforma prigludusių ginkluotų čekistų. Niekas nepuola. Tuojau traukinukas grįžta į Kauną, o kitas jau veš pinigus. Duotas įsakymas, kad iš Kačerginės į Ežerėlį ateitų sustiprinta sargyba, bus mokomos premijos ir įteikiami garbės raštai už gerą darbą.

Mums praneša, kad jau traukinukas važiuoja nuo Kauno „Maisto" fabriko ir greitai bus. Nukertam sujungimo varžtus ir vieną bėgį nukreipiam į šoną, priešais prikalam keletą baslių tarp bėgių, kad pradėtų stabdyti ir nenukentėtų civiliai žmonės keleiviai. Saidokas duoda įsakymą, kaip galint saugoti žmones. Kiek sargybos, nežinom, ūžimam paskirtas pozicijas ir laukiam traukinuko. Saidokas su Doleriu pirmi pradės šaudyti, kad sargyba sušoktų į mūsų pusę, o tada duosim smarkios ugnies. Traukinukas, privažiavęs prie sukaltų baslių, pradėjo šokinėti ir, užvažiavęs ant nusukto bėgio, visai nuslydo ir sustojo. Saidokas su Doleriu, pamatę ginkluotus, pradėjo, šaudyti, sargyba puolė į mūsų pusę. Tada mes smarkia ugnimi pradėjome kapoti. Kas smarkiai priešinosi, buvo vietoje nukauti, o kiti ėmė bėgti. Bėgančius apšaudėme, bet vytis negalėjome, nes pasipylė daug keleivių, kurių nesitikėjome, kad bus. O tarp jų nežinom, kas tokie yra. Atėjęs Saidokas sako, kad Dolerj sužeidė per traukinuko langą, paleido seriją iš automato ir kojas nukirto. Klausiam keleivių, ar yra sužeistų. Taip yra. Tuojau prisistato rusiškai kalbantis, rodo, kad jo ranka peršauta. Saidokas klausia „kas tu toks?" Sakosi esąs Ežerėlio darbininkas. Užrišęs ranką, pastato jį prie kitų keleivių. Klausiam, kur kasininkas? Prisistato moteris, pasako, kur kasa. Dragūnas įšoka į traukinuką, randa maišą pinigų, o sargybos jau nėra. Vienas sužeistas, bet nežinom, ar sargybinis, ar civilis, ant grindų guli pistoletas. Paliekame jį ramybėje, einam sužeistą Dolerį tvarkyti. Vienas iš mūsiškių atvažiuoja su vežimu, kuris buvo parengtas iš anksto. Mudu su Dragūnu Dolerį paguldom vežime po šienu ir lekiam per laukus į Tvarkiškių kaimą pas Andrių Jankų, kur po grindimis ir buvo mano laikina slėptuvikė. Doleris ten pagulėjo keletą dienų, kol praėjo kratos, paskui per-nešėm pas Joną Pažėrą. O vėliau, kai jau galėjo joti ant arklio, perkėlėm į Rašniavos kaimą pas Petrą Jurkštą. Ten prabuvo, kol galėjo vaikščioti. Jam buvo peršauti abiejų kojų keliai.

Saidokas su kitais partizanais pasitraukė į miškus, nešdamiesi 261.000 rublių. Dalį pinigų paslėpė Žiemkelio miške, o kitus paskirstė įsakymo tvarka. Po 10.000 tiems, kurie dalyvavo, dalis apygardos rinktinės spaudai, dalis Pietų srities vadovybės reikalams ir šalpa politinių kalinių ir tremtinių šeimoms. Pinigai buvo paskirstyti pagal griežtas taisykles, nurodant, kur galima panaudoti — kiek maistui, apsirengimui, vaistams ar kitiems reikalams.

Vėliau paaiškėjo, kad tas rusas, kuriam Saidokas aprišo ranką, ir buvo iš Maskvos ministerijos aukštas pareigūnas. Per susišaudymą jis spėjo paslėpti savo dokumentus ir pistoletą. Antrasis atstovas iš Maskvos buvo susimaišęs su keleiviais. Viskas paaiškėjo, kai jie grįžo į Ežerėlio durpyną. Vilnius atsiuntė didelę sargybą ir lėktuvu juos nuskraidino į Vilnių. Kadangi mes turėjome sužeistą Dolerį, neturėjome laiko tikrinti dokumentų. Taip Maskvos ministras ir išnešė kailį, nors ir kiek apdraskytą.

Po šių įvykių Lietuvos durpynų eksploatacija kuriam laikui buvo pristabdyta, nes davė daugiau nuostolio negu pelno. Ežerėlio durpynui buvo padaryta nuostolių per milijoną to laiko rubliais. Kelis kartus apiplėštos parduotuvės ir du kartus paimti pinigai. Taigi Lietuvos durpės buvo nepigios.

Liūdnesnė miškų padėtis. Jie naikinami be atodairos. Buvo atsiųsti ginkluoti kariuomenės daliniai, vadinamieji darbo batalionai. Sulaikyti miškų naikinimą partizanai buvo bejėgiai. Šiems darbams buvo privežta labai daug kariuomenės. Kareivio rankose kirvis, o šautuvas ant nugaros. Taip dailiausi Lietuvos miškai keliavo į Vorkutos, Karagandos ir kitas anglių, rūdos kasyklas. Daugiau miško išliko, kur buvo sunkesnis privažiavimas ir mažesni plotai.

SKIRMANTAS NEGALĖJO LAUKTI

Po visų vasaros įvykių ruošėmės ramesniam žiemos-gyvenimui. Rudeniop susitvarkome ryšius, kad pavasarį greičiau susitiktume kas dar likę gyvi. 1950 m. ruduo-labai lietingas, visur telkšo vanduo, ir kiekvieną dieną lyja. Per ryšio punktą gauname skubų įsakymą lapkričio 9 d. prisistatyti Kazlų Rūdos miške, ties Agurkiškės kaimu, šalia Runkių kaimo. Atvykimas būtinas. Pasirašęs-apygardos vadas Saidokas.

Vėl nauja komedija. Neseniai sutarėm šią žiemą mažiau vaikščioti, o dabar vėl būtina. Ką gi, einam. Lietus pila kaip iš kibiro, o mums reikia ateiti iš Rašniavos kaimo. Tuomet gyvenome pas Vladą Černeckį. Einame trise — Dragūnas, Žvangutis ir aš, Lakštingala. Mišką pasiekėme dar neprašvitus. Perlyti kiaurai, vanduo bėga net per batų viršų. Nusiavę batus, išsipilam vandenį, autus nusigręžiam ir laukiam, kada pradės švisti, tada eisim toliau. Pasiekiame Žiemkelio pelkyną — visai užsemtas, matyti tik kupstai. Tokio kelio reikia pereiti apie pora kilometrų. Griovių nematyti, visur vanduo. Radę nuvirtusį medį, bandome juo eiti. Prasideda kelionė nuo vieno kupsto ant kito. Šokinėti irgi nelengva, kartais nuneri iki pažastų. Per didelį vargą išsikapstėm ne tik šlapi, bet ir purvini. Jau pietūs, o (mes vos perėję pelkę. Išėję į Macijauskų palaukę, po egle išsigręžiam drabužius, išsiplauna m batus, pilnus durpių. Vakare pasiekiame sutartą vietą. Ogi — randam laiškutį, kad būta, bet mūsų ilgiau laukti negalėjo. Tai tau! Smulkesnes žinias gausime per ryšį.

Vakare pradeda snigti. Staiga taip prisninga, kad visur balta, toliau eiti negalima. Visai netoli žemėje yra slėptuvikė. Nutariam pernakvoti, kiek nors apsidžiovinti, o toliau bus matyti. Maisto dar turime kuprinėje. Atsidarom slėptuvikę, ir ten vanduo, tiktai gultai neapsemti. Reikia gulti, nors šlapi, brt užmiegam. Jau į rytą atsikėlęs atidarau dangtį pasidairyti, kokia padėtis. Visur sniegas, o iš mūsų slėptuvės per oro angas eina garas kaip iš dūmtraukio. Pakeliu Dragūną su Žvangučiu, sakau, kad būtume pasiruošę, eiti niekur negalima. Visą laiką vienas turime budėti atsidarę dangtį, kol pratrauks garus ir gerai atvės. Dragūnas sako, kad jau semia gultus, jau jo šonas šlapias. Sakau, kad ardytų vieno šono gultus ir pasikeltų aukščiau, nes lauke šlapiems bus labai šalta. Sėdžiu angoj, galvą iškišęs, kad matyčiau visą aplinką.

Per didelį vargą sulaukiame vakaro. Nors ir lieka didžiausi pėdsakai, vis vien patraukiame link Papilvio kaimo, o paskui link Veiverių ir geležinkeliu, maskuodami pėdas, pasiekiame Garliavos miškus ir Rašniavos kaimą. Tame krašte sniego dar visai nebuvę. Parėję randam Saidoko laišką, kuriame įdėta 20 dolerių. Pasirodo su mumis norėjo susitikti iš užsienio grįžęs Skirmantas.

Mūsų nesulaukė, o Skirmantą palydėjo Gintaras, kuris buvo atėjęs su „Geležinio Vilko" partizanais. Jie visi nuskubėjo į Dzūkijos kraštą, kur laukė Ramanauskas-Vanagas. Kiek vėliau turėjau žinių, Vanagas ir Skirmantas 1950—1951 metų žiemą ramiai pragyveno pas Vincą Labanauską. Vėliau Labanauskas buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams. Susitikome Taišeto ir Mordovijos lageriuose, dirbo siuvėju.

DRAGŪNO DRĄSA IR NEAPDAIRUMAS

1950 m. vėlyvą rudenį, kai naktys tamsios, nutariam čekistams neduoti ramybės pačiame Garliavos miestelyje. Gerai sužinoję visą padėtį iš Marijonos Pauliukevičienės, paruošėme planą pasigauti gyvą stribą, kad išgautume daugiau pardavikų.

Ruduo palankus, sniego nėra, jei reikės susišaudyti, pasitraukti bus patogu, garnizono kareiviai šlapiais keliais nespės apsupti. Operaciją nutarė vykdyti Dragūnas ir Žvangutis, abu mokėjo rusiškai. Dragūnas 1948 m. įstojęs į partizanus po šeimos išvežimo, gerai žinojo Garliavos padėtį ir daugumą čekistų pažino, bet ir Dragūną jie žinojo pagal jo didumą.

Apsirengia abu rusiškai, po palapine pasislepia automatus, pasiima gerus pistoletus ir išeina į Garliavą pasivaikščioti. Atėję pas M. Pauliukevičienę, pernakvoja ant tvarto. Iš vakaro, kai miestelyje didesnis judėjimas, jiedu žygiuoja link buvusio valsčiaus, kur įsikūręs „stribynas". Toli eiti nereikėjo, paėjėję iki buvusio malūno, susitinka priešais ginkluotą kariškį. Dragūnas atpažino, kad tai stribų viršininkas, jį tardęs, o šis atpažino ir Dragūną. Čekistas griebėsi nuo peties automatą, bet nespėjo, trumpa automato serija buvo vietoje nukautas. Žvangutis, pasiėmė čekisto automatą, ir abu, perėję plentą, patraukė link Stanaičių kaimo. Gerą galą paėjus, Garliavoje pradėjo šaudyti raketos. Kiek paėjėję pasilaistė žibalu padus, kad čekistų šunys toliau nesektų. Perėję Marijampolės plentą, grįžo į Rašniavos kaimą pas Vladą Černeckį, kur buvo mūsų slėptuvė.

Garliavoje kilo panika. Visą laiką komunistai kalbėjo, kad jau banditų nėra, o dabar štai dar vaikščioja po pačią Garliavą. Po tokio įvykio apie Garliavą pastatė sargybą ir kurį laiką garnizono kareiviai saugojo ne tik naktį, bet ir dieną.

1950 m. vasarą Suvalkėlių kaime pas ūkininką Gylį prisistatė kažkoks jo giminaitis ar pažįstamas, neva persekiojamas čekistų. Turi dokumentus, bet gyvena slapstydamasis, nes namuose negalįs gyventi. Kartą užėję pas Gylį, jį apklausinėjom, nes tuomet buvo pilna tikrų besislapstančių ir apsimetėlių provokatorių. Minėtas pilietis prašosi į partizanų gretas, pagal jo pasakojimą jam kito kelio nėra. Turėjęs ryšį su Aukštaitijos partizanais, bet ten išduotas, grėsė areštas. Sakau, kad kol kas ne-priimsim, o pavasarį pažiūrėsim. Šiame krašte ramu, tegul pagyvena.

Praėjus siautėjimams po Garliavos įvykių, mes parėjome į savo seną vietą. Apsistojome Bijūnų kaime pas Antaną Gervę. Žvangutis nuėjęs parsiveda Dagilį-Dėdžių, nes jis gyveno vienas. Kartu prabūnam keletą savaičių. Bet viename krašte visiems būti negerai. Dragūnas, Žvangutis ir Albinas Kamarauskas pasilieka pas Gervę, o aš, Klemensas ir Dėdžius išeiname link Pavytės krašto, nusprendę šią žiemą didesnių įvykių vengti. Apsistojame pas Dėdžiaus pažįstamus (pavardės neprisimenu), prabūname ramiai kelias savaites.

Dragūnas, atėjęs pas Gylį, randa tą žmogų labai blogai nusiteikusį. Sako, kad labai jo ieško, kad buvo krata, vos jo neradę. Dragūnas abejodamas pasiima jj su savimi. Naujokas turi rusišką naganą. Jį parsiveda pas Gervę į slėptuvę, ten randa Žvangutį ir A. Kamarauską. Kartu pagyvenus kelias dienas, naujokas klausia, kur Lakštingala, kad nematyti. Žvangutis atsako, kad bus, kai reikės. Naujokui duoda vokišką karabiną, bet jis sakosi turįs kažkur gerą automatą. Pagyvenę kartu keletą savaičių, pritrūksta maisto. Dragūnas sako, važiuokim parsivežti į Mastaičių kaimą pas Sidiškį, jis turi paruošęs duonai miltų ir kito maisto. Pasiima šeimininko arklius ir išvažiuoja. Važiuoti netoli, bet dėl atsargumo duoda nurodymą, kur susitiksim, jei reikės susišaudyti. Tam naujokui pasako, kad jei kokios, ateiti į Suvalkėlių kaimą pas Jurgį Naudžių.

Važiuodami Garliavos—Pažėrų vieškeliu priešais sutiko važiuojančius stribus ir susišaudė. Naujokas pasiduoda, stribai surištą atsiveža į Garliavą, bet greitai paaiškėja, kad tai čekistų agentas. Žvangutis, Dragūnas ir Kamarauskas pasitraukia į Garliavos miškelį ir naktį atsiskiria. Dragūnas su Kamarausku nueina pas Jurgį Naudžių. Paimtas naujokas provokatorius viską pasako, kad jo susitikimas paskirtas Suvalkėlių kaime pas Jurgį Naudžių. Prieš pietus didelis Garliavos čekistų būrys apsupa Naudžiaus sodybą. Dragūnas su Kamarausku, pastebėję, kad jau pakliuvo į provokaciją, abu šoka per langą ir atsišaudydami traukiasi link miškelio. Deja, netoli miškelio abu — Bronius Daugėla-Dragūnas ir Albinas Kamarauskas žuvo.

Žvangutis pas Naudžių nėjo, nes naujokas jam liko neaiškus, kai paklausė, kur Lakštingala. Pasidavęs provokatorius išdavė ir slėptuvę. Bijūnų kaime pas Antaną Gervę. Tada buvo areštuota Gervienė-Daugėlienė ir sūnus Alfonsas Daugėla.

Vienas Dragūno neapdairumas, nepaklausymas brangiai kainavo. Per susišaudymą šeimininkų Naudžių namuose nebuvo, jie buvo išvažiavę į Kauną. Čekistai jų apkaltinti neturėjo kuo, tai paleido provokacines kalbas, neva Daugėlą ir Kamarauską paskundė Naudžiai. Tą pačią naktį Žvangutis atėjo pas Lencevičienę, kur mes buvome apsistoję. Po Dragūno ir Kamarausko žuvimo čekistai aplinkui darė dideles kratas. Mes vos spėjome pasislėpti mažoje slėptuvikėje, kurios tuo metu nerado. Kitą dieną buvo daroma pakartotina krata ir tą slėptuvikę rado, bet, laimei, mes jau buvome išėję. Klemensas, Žvangutis ir aš atėjome į Tvarkiškių kaimą pas Andrių

Jankų. Ten praleidome dideles kratas. Kitur eiti negalėjome, nes buvo daug sniego. Prabuvome labai blogoje slėptuvikėje laimingai po grindimis. Kol kolchozas nenugriovė to namo, niekas tos slėptuvės nerado.

Dragūnui žuvus, Dėdžius atsiskyrė ir numatė žiemą praleisti vienas. Grįžo į savo kaimą pas kaimyną Kuzmicką, ten ir žuvo. Žuvimo aplinkybės neaiškios. Įtariama, kad čekistams pranešė šeimos nariai. Mes, likę trise — Žvangutis, Klemensas ir aš, Lakštingala, žiemą pragyvenome labai sunkiai. Nuo ankstyvo pavasario, tai yra nuo vasario mėnesio perėjome į mišką, gyvenome palapinėje. Buvo daug sniego, negalėjome vaikščioti. Palapinę įsirengėme gerai, apdėjome samanomis, eglių šakomis, o kai apsnigo, apšalo, liko tik kupstas. Maisto turėjome atsinešę, kiek blogiau buvo su vandeniu, teko naudoti sniegą. Bet ir prie to pripratome.

MUDVIEM, POVILAI, JAU REIKĖS SKIRTIS

1951 m. balandžio 16 d. per ryšio punktą gaunu pranešimą būtinai atvykti ties Runkių kaimu, kur buvome susitarę susitikti su „Žalgirio" rinktinės partizanais. Jau buvome sutikę Dolerį, Barsuką. Pas mus yra naujokų — Vytas Kuzmickas, kuriam reikėjo eiti į kariuomenę, jo trys broliai jau žuvę. Atėjo sakydamas—„žuvo broliai, žūsiu ir aš, bet okupantui netarnausiu". Pas Dolerį naujai įstojo Vytas Pukelevičius, kuriam taip pat reikėjo eiti į sovietų kariuomenę. Naujokams paaiškinom, kad partizanų gyvenimas sunkus, ir nėra vilties išlikti gyviems, bet jaunimas pasiryžęs neiti okupantui tarnauti. Partizanų vadovybės įsakymo, kad nepriimtume, nebuvo. Visi matom, kad Vakarai nieko nepadeda ir nepadės, tiktai vienos kalbos—„broliai, laikykitės". O mes visi davėme priesaiką kovoti iki paskutinio. Matant naujai stojančius, kai tokia padėtis, gaila darėsi. Juo labiau kad padėtis kaskart sunkėjo. Pasitikėjimas visuomenėje smuko, nes čekistai pri-verbavo daug žmonių jiems dirbti, o patikimi daugumas jau ištremti ar areštuoti. Panašu, kad bolševizmas pasiliks ilgam. Daugelis pradėjo taikytis prie gyvenimo aplinkybių. Partizaninis pasipriešinimas jau visai silpnėjo.

Į susitikimą susirinkome vos aštuoni Birutės rinktinės vyrai: Barsukas, Doleris, Karys, du naujokai — Vytas Kuzmickas ir Vytas Pukelevičius ir aš, Lakštingala. Žvangutis atvyko vėliau iš „Geležinio Vilko" rinktinės, nes buvo išvykęs sutvarkyti ryšio. Iš „Žalgirio" rinktinės į susitikimą atėjo Beržas, Demonas, Dūmas, Klemensas, Širvys-Sakalas ir Benediktas Trumpis-Rytis, kurie buvo išmesti desantais kartu su Juozu Lukša-Skirmantu. Apygardos vado Saidoko jau nebuvo, jo dingimo priežastis nebuvo nustatyta, gal žuvo, o gal pateko kur į provokaciją. Susirinkę aptarėme reikalus, nustatėme ryšio punktus. Aš atnaujinau ryšį su Beržu, Durnu ir Demonu. Seną mūsų ryšio punktą gerai žinojo Dūmas ir Demonas, nes kartu gyveno su Saidoku. Kitą dieną Žvangutis atnešė ryšj iš „Geležinio Vilko" rinktinės — buvo laiškas nuo Skirmanto Trumpiui ir Širviui.

Po visų pasitarimų naujokai davė priesaiką, pagiedota „Marija, Marija". 1951 m. balandžio 17 d., susitvarkę visus reikalus, išsiskirstom tęsti pradėtą kovą prieš okupantą. Trumpis mane įspėja, kad būtume atsargūs. Šį pavasarį numatyta svarbių reikalų, bet viskas turi būt didelėje paslaptyje. Aš niekam nieko nesakau, galvoju, sutvarkę visus reikalus, grįšim į kaimą ir ten, pasiruošę slėptuves, prabūsim. Atsiskiriant Doleriui ir Barsukui pasakau, kad miškuose negyventų, nes šią vasarą bus daug neramumų.

Po susitikimo visi išeinam link Naudžių kaimo. Vakare apsistojam prie Jūrės upelio pernakvoti, o rytą eisim toliau. Klemensas, Žvangutis, Karys ir du naujokai — Pukelevičius ir Kuzmickas ruošiasi eiti link Papilvio kaimo, ten yra mūsų sena slėptuvė, kurioje laikomas pagrindinis kulkosvaidis ir šovinių atsargos. Aš įsakau kulkosvaidį gerai išvalyti ir ištepti, nes po kautynių mažai valytas, ir paimti kokius 200 rusiškų šovinių, nes jau mažai likę. Klemensas apsidžiaugia, kad ten gera didelė slėptuvė, bent šiltai išsimiegosią.

1951 m. balandžio 18-osios rytą, dar gerai neprašvitus, ruošiamės skirstytis. Naktis gana šalta, kas snaudėm prie laužo, dar daugiau sušalom. Žvangutis buvo jau kelios paros nemiegojęs, tad pasiėmęs kelias palapines užsiklojo ir gerai išsimiegojo. Ar tikėti sapnais? Prabudęs Žvangutis sako:

— Sapnavau, kad mudviem, Povilai, jau reikės skirtis.

O Klemensas juokauja:

— Jau laikas, visą laiką uošvėms geresnius sūrius sugraužiat, o žento vis nėra. Kiek judu galit kartu kėblinti ir gąsdinti komunistus?

Po visų pajuokavimų Doleris, Barsukas ir aš grįžtame į Žiemkelio mišką sutvarkyti archyvų, nes jau daugiau kaip metai jie netvarkyti. Mes visi trys seni partizanai nuo pat pirmųjų dienų, ir visi jau šlubi, o penki dar visi jauni einam link Papilvio kaimo. Žvangutis atsisveikindamas dar pajuokauja, kad nors kartą šlubių neturėsime. Pasiekę Žiemkelio pelkes, pasiieškome patogesnės vietos dienoti. Barsukas atsineša dokumentus, raportus, ir pradedame tvarkyti. Sakau, kad sutvarkę ilgiau miške nepasilikim, nes duotas perspėjimas mažiau miškuose kurį laiką sukiotis. Visi supratome reikalą. Doleris dar pritaria, kad turįs gerą slėptuvę kaime, daug kartų joje nakvota.

1951 m. balandžio 19 d., ankstyvą rytą, Barsukas mus kelia sakydamas, kad kažkur visą naktį ūžė mašinos, atrodo, kad Kūjagalvių kaime yra rusų. Aš pirmas atsikeliu, prieinu prie palaukės pasidairyti per žiūronus. Ogi pilnas kaimas kariuomenės, ir dar važiuoja mašina po mašinos. Grįžęs liepiu pasirinkti geresnę vietą, bus miško kratos. Mūsų pasekti negalėjo, atėjome vakare. Pasigirsta stiprus šaudymas link Papilvio, kur nuėjo mūsų vyrai. Šaudymas smarkus ir ilgas. Nejaugi juos apsupo? Nutariam laukti sutemos. Barsukas nuneša dokumentus atgal į slėptuvę, o mudu su Doleriu nusipjaunam keletą eglaičių užsimaskavimui. Tuo momentu praskrenda keli lėktuvai kukurūzninkai labai žemai miško. Suka ratą toje vietoje, kur buvo susišaudymas. Atėjęs Barsukas sako, kad linija praėjo didelis būrys rusų link Krušinskų kaimo. Lėktuvai žvalgo virš medžių, o mes, gerai užsimaskavę, laukiam, kol mūsiškiai sugrįš. Visi žūti negalėjo, susišaudymas buvo ilgas ir ne vienoje vietoje, vadinasi, traukiantis.

Jau į pavakarę pareina Klemensas, Karys ir Baltrus. Žuvo Žvangutis. Aiškiai matę, kaip kritęs ant linijos, o Pukelevičių nukirto per pirmą susišaudymą. Miško keliuku, kuris eina nuo Papilvio link Kajackų kaimo, vyrai, sutvarkę visus reikalus, grįžo pas mus. Kiek paėjėję ant posūkio susidūrė su būriu kariuomenės. Žvangutis su Klemensu pirmieji paleido automatų ugnį ir traukėsi į šoną. Tuo momentu pradėjo šaudyti kareiviai ir pirmiausia nušovė Pukelevičių. Kitame šone būta dar daugiau kariuomenės, ir juos pradėjo supti. Norėdamas prasiveržti, Žvangutis žuvo ant linijos, o Karį sužeidė į ranką.

Sulaukę vakaro, Doleris, Karys ir Barsukas per apsupimą išeina iš miško. Mes likę palaukiam, jei susišaudys su sargyba, tada paleisime ugnį iš miško, kad jie galėtų prasiveržti. Kario sužeistą ranką reikia sutvarstyti Jie praeina laimingai, nepastebėti, o mes trise dar liekame miške. Man reikia sutvarkyti ryšio punktą, kur buvom nustatę su Beržu ir Demonu per Simoną Rindeiką. Apsistojame raiste prie palaukės. Rytą Rindeikos sūnus Jonas atgena karves į mišką ganyti. Pamatę pasišaukiam, jis išporina apie visą padėtį. Kur mes vakar buvome, ten pilna kariuomenės. Miškai visi apsupti. Galvojau per jį perduoti ryšį, bet nepilnamečiams patikėti griežtai draudžiama, o dar tokiu momentu. Su Jonu sutariam, kad kai bus kariuomenės, taisytų žagrę, o miške labai girdisi. Parėjęs Jonas žagrę kala be perstojo. Praleidžiame naktį raiste ant kupsto. Rytą dar pasnigo. Maisto visai neturim, tik vandens užtenka. Rindeikos Jono žagrė skamba su trumpom pertraukom. Pasijudinti negalima, netoliese miško keliuku kareiviai praeina kelis kartus per dieną, o kad mes gulim raiste užsimaskavę, niekam nė į galvą. Trečią dieną Jonas vėl atgena karves, atneša riekę duonos ir papasakoja, kad kariuomenės privežta tūkstančiai. Ruošiame planą, kaip išeiti iš apsupimo. Miške ant kvadratinių linijų stovi sargyba su šunimis. Prieš, tokią masę mes bejėgiai, ir esame tik trise. Iš patirties žinome, kad geriausias momentas, kai keičiamos sargybos. Į pavakarę keliuku vis nueina didelis būrys kareivių, o vėliau grįžta. Turbūt jų štabas Kūjagalvių kaime. Daugiau laukti nėra ko, šiandien vakare turim išeiti iš apsupimo. Klemensas pradėjo kosėti, peršalo. Pasiruošiam, kai nueis sargyba, minutę palaukę, paskui juos eisime ir mes. Ant Smailių linijos visą laiką loja šunys.

Praėjus būriui kareivių, ir mes pakilom, saulė jau nusileidusi. Jeigu ir susišaudysim, gal koks paspruksim. Priėjus prie linijos, iš eglyno per žiūronus pastebėjau, kad kareiviai susirinkę į vieną vietą. Laimingai vieną liniją peršliaužėme. Ateinam prie Pažėrų palaukės ir sugulam, kariuomenės pilna. Aš vis per žiūronus dairausi, kur sargyba. Klemensas rikteli:

— Žiūrėk, kas juda ūkininko sode.— Pamatau — Rugieniaus sode suėjusi sargyba. Sakau:

— Viskas gerai, lauksim. Kai daugiau pritems, šliaušim link Pažėrų—Girninkų vieškelio.

Eiti negalim, be perstojo šaudo raketas. Prišliaužę vieškelį, girdim — ateina kareiviai nuo Pažėrų, o mes gulim kaip paminklai ant grynos pievos. Ginklus pasiruošę laukiam, kol pastebės ir eis tikrinti. Duosim ugnies ir stengsimės prasiveržti į priekį. Kareivių praėjo daugiau kaip penkiasdešimt su šunimis link Girninkų km., o mes likome nepastebėti. Peršokam vieškelį, toliau paėjėję nusivalom žemes ir atsiplėšiam nuo miškų apsupimo.

Kodėl masiškai krėtė miškus? Kazlų Rūdos miškus krėtė daugiau kaip dešimties tūkstančių kariuomenė. Kareiviams buvo įsakyta durtuvais išbadyti visas aukštesnes vietas, per dieną pereinant po 25 kv. m. miško. Mūsų senąsias slėptuves visas rado. Kitų ir mes nežinojom, nes tie, kas jas darė, jau buvo žuvę. Kas buvo likę miške, visi žuvo. Iš mūsų būrio žuvo Tigras ties Gudelių—Jūrės kaimais.

Masinės kratos į miškus buvo mestos dėl Vakarų žvalgybos. Čekistai buvo pajutę, kad yra išmestų desantų, žinojo ir kas tokie. 1951 m. balandžio 19 d., kai buvo išmestas Būtėnas ir Kukauskas ties Papilvio kaimu, kur dabar karinis poligonas, čekistai rado pušyje įstrigusį parašiutą ir kitų daiktų. Iš to nustatė, kad veikia Vakarų žvalgyba. Maskvos įsakymu į tuos miškus buvo mestos didelės pajėgos.

Iš mūsų netikėtai žuvo Jonas Pečiulaitis-Žvangutis ir Vytas Pukelevičius. Žvalgybos lėktuvas nukrypo nuo kurso, desantas turėjo būti išmestas Lekėčių miško ruože, o numetė prie Papilvio km., kelis šimtus metrų nuo mūsų buvusios slėptuvės. Ar mūsų slėptuvę rado? Nežinome. Čekistai tą vietą visą laiką saugojo, laukė, gal mes ateisim. Kratos miškuose ėjo nuo balandžio 18 d. iki birželio pabaigos. Kariuomenė tikrino kiekviename kelyje kiekvieną praeinantį ar pravažiuojantį.

Parėję į Rašniavos kaimą, Jiesios krante; kur buvo Antano Miliūno padaryta slėptuvikė, pragyvenome ramiai. Nebuvo jokio įtarimo, kad tame krašte laikomės. Vėliau kariuomenės dalį permetė į Prienų ir Šilavoto kraštą, ten pradėjo kratas.

SUSITIKIMAS SU SKIRMANTU

Gyvenant Jiesios krante, per ryšio punktą gaunu laišką, kad būtinas susitikimas su „Geležinio Vilko" partizanais Grabavos miške, ties Ilgakiemio kaimu . Lauks Juozas Šiugždinis-Karys ir du nepažįstami. Į susitikimo vietą atves Leonas Lukoševičius. Pavakare ateinu į sutartą vietą, prisistato Karys. Ryšininką atleidžiam, o mudu einame toliau į mišką, ten randam Žilviną ir kitą, kažkur matytą. Skirmantas sako:

— Ar nepažįsti?

Atsakau:

— Matytas, bet neprisimenu.

Pasisako — Skirmantas. Mudu karštai pasisveikiname ir pradedame kalbėtis. Domisi, kas dar likę iš Birutės rinktinės. Iš senų partizanų likę tik trise — Doleris, Barsukas ir aš, iš pažįstamų — Stačioko brolis Klemensas ir keli nauji, o kiti jau žuvę. Papasakoju apie visą padėtį Kazlų Rūdos miškuose, kas dedasi ir ką buvome aptarę per susitikimą. Klausiam, ar turite kur gyventi. Žilvinas atsako, kad nelabai. Kviečiame eiti pas mus, turime pasidarę naują slėptuvę, nors dar ne visiškai sutvarkyta, bet permiegoti galima.

Visi pareinam į Miliūno šlaitą prie Jiesios. Klemensas su Baltrum iš Miliūno kluono atneša du maišus šieno patalui. Slėptuvė padaryta gerai, jokio ženklo nėra. Dar rytojaus dieną Antanas Miliūnas suvaro karves į šlaitą, kad visai užmaskuotų. Čekistų visur pilna, visų dokumentus tikrina, kariuomenė iš miškų nepasitraukusi. Svarbiausia, mano ryšys pas Simoną Rindeiką nesutvarkytas, negalėjau prieiti. Skirmantas pataria kol kas nejudėti, visą laiką taip nebus, dabar visur tikrina, galima užsitaisyti dar blogiau. Pasėdėkim kiek ramiau. Pailsėję kelias dienas, „Geležinio Vilko" Karys su Žilvinu išėjo pasitaisyti senosios slėptuvės. Mudu, likę su Skirmantu, aptariam visus įvykius. Papasakoju apie Birutės štabo vado Ry-manto ir kitų žuvimo aplinkybes. Skirmantas tuo laiku buvo Vakaruose, o grįžęs rado vieną kitą dar nežuvusį. Skirmantas plačiai papasakojo, kokia Vakarų nuomonė dėl Lietuvos ir kitų Pabaltijo pavergtų kraštų. Mūsų mintys sutapo, Lietuva bus laisva, bet mes tos laisvės nesulauksim. Man Dievas davė sulaukti.

Vakarai ruošiasi atremti bolševizmą, kad nesiplėstų po pasaulį, o mes turime jiems padėti. Taip sakė Skirmantas, grįžęs iš Vakarų. Kartu gyvendami, su Vanagu paruošėme planą smulkiai surinkti žinias iš visos Lietuvos apie karinius objektus, kiek ir kur jų yra, paskui perduosim į Vakarus.

Po kelių dienų, grįžus Kariui ir Žilvinui, Skirmantas išėjo į jų slėptuvę, o mes pasilikome, nes neturėjome kur eiti, visas mūsų kraštas buvo apgultas kareivių. Miškai pilni kariuomenės, kaimus krato be perstojo. Pasiunčiu žmogų Miką Kazlauską pas Simoną Čekavičių, kad nuvažiuotų pas Simoną Rindeiką, nes ten buvo jų ryšys. Grįžęs pasakojo, kad buvo ten tokia moteris, bet nepriėmė, nes nieko nežinojo, pasakė atvažiuosianti kitą kartą. Perdavė, kad yra žuvusių, bet kas žuvę, nežino. Reikia atstatyti ryšius.

Gaunu raštelį iš Barsuko, kad dauguma kariuomenės iš miškų pasitraukė. Rašo, kad sutartas ryšys su Dūmu ir Trumpiu nutrūkęs, jiedu žuvę miške, ties Papiškės kaimu, ir ten kariuomenė dar siaučia.

Mes trise išeinam į Kazlų Rūdos mišką susitikti Dolerį ir Barsuką. Nežinau, kaip Kario ranka, nes buvo smarkiai sužeista. Žiemkelio miške kariuomenės jau nėra, bet visur pilna slapukų seklių, seka, kur kas pasirodys. Sutikęs Simoną Rindeiką, sutvarkau visus reikalus, perspėju būti atsargiam. Sutikęs Dolerį, sužinau, kad Kario ranka gyja sunkiai. Buvo atvažiavęs gydytojas Kavaliauskas, sutvarkė, atvežė vaistų, dabar jau geriau. Bet vaikščioti dar negali. Doleriui įsakau patikrinti ryšį per Agurkiškę, ten žino Demonas. Gal visi dar nežuvę? O aš siųsiu ryšį Beržui, per kurį ėjo mūsų pagrindinis ryšys. Viską sutvarkę ir sužinoję kai kuriuos įvykius, grįžtam į Rašniavos kaimą, į pajiesio slėptuvę. Parėjęs randu Žilvino laiškutį. Rašo—„laukit, mes greitai ateisim".

Sutartu laiku atėjo Žilvinas, Skirmantas ir „Geležinio Vilko" Karys. Jiems pranešiau liūdną žinią, kad tikrai žuvę: Benediktas Trumpis, Dūmas ir apygardos štabo narsioji Danutė, o kas ketvirtasis, nežinome. Dar žuvęs Čigonas iš „Žalgirio" rinktinės.

Aptarus visus reikalus, Skirmantas skiria susitikimą su Litu, o aš siunčiu žmogų į Beržo ryšio punktą. Važiuoti sutinka Elena Keturakaitė. Parašau Beržui slaptą laiškutį-šifruotę, duodu adresą į Kurakalnio kaimą, Lekėčių valsč. (pavardės neprisimenu). Grįžusi praneša, kad Beržas žuvęs ir jokių ryšių nepriima, nes neturi kam perduoti. Įsako greičiau dingti iš čia, nes vyksta didelis čekistų sekimas. Mano visi ryšiai nutrūkę, tik likęs senas Saidoko ryšys, kurį žino Demonas — tai Pagirių kaime per Onutę Urbonavičiūtę, Girninkų kaime per Simoną Rindeiką ir Agurkiškės kaime per Onutę. Kol kas visur tyla. Laukiu Skirmanto grįžtant iš Lito. Litas turėjo tiesioginį ryšį su „Tauro" apygarda. Grįžęs Skirmantas praneša, kad ir Lito visi ryšiai su „Tauro" apygarda nutrūkę ir niekaip negali atstatyti. Nejaugi jau visi žuvę? Kiek žinom, Spyglys turi tiesioginį ryšį su „Žalgirio" rinktinės štabu, bet kas iš jo likę, niekas nežino.

Juozas Lukša-Skirmantas-Daumantas žino, kad yra daugiau išmestų desantų, kaip buvo sutarta Vakaruose. Turi būti išmestas Būtėnas ir dar kitas. Skirmantas jokių žinių neturi. Kur jie dingę? Kodėl tyli? Mes žinome tuos ryšio punktus, kuriuos prieš metus buvome davę persiųsti į Vakarus. Aš buvau davęs ryšininką Garliavos valsč. Padainupio kaime Vincą Stralkų, kuris mielai sutiko.

Mums reikia užmaskuoti Skirmantą, kad čekistai neišsiaiškintų, kuriame krašte jis gyvena. Kai sužinos, bus didžiulės kratos, žūsim visi. Kad Skirmantas yra kartu su Žilvinu ir Kariu, nežino nė „Geležinio Vilko" partizanai. Zino tik vienas Speigas. Skirmantą „perkrikštijam" Jurgiu, neva naujai įstojęs partizanas. Kai užeinam pas ūkininką¹, visi sueinam į vidų, o Jurgis lieka sargyboje. Sakydavome, kad naujokas tegul pastovi, o Baltrus vis eina patikrinti, kad Jurgis neužmigtų. Skirmantas užsiaugino barzdą, kad iš pirmo žvilgsnio jo nepažintų, nors ir iš tų kraštų kilęs.

Provokatorius iš Spyglio būrio kirviu sužeidė vieną partizaną. Mes paleidome gandą, kad Lukšą-Skirmantą kirto kirviu. Tos kalbos greitai pasiekė ir čekistus. O iš tiesų Skirmantas, grįžęs iš užsienio, niekada nebuvo sužeistas, kol žuvo, ir tame krašte, kur laikėsi Spyglio būrys, niekada negyveno. Skirmantas, grįžęs iš Vanago 1951 m. balandžio mėnesį į mūsų kraštą, daugiausia laikėsi apie Išlaužą kartu su Algiu Šermukšniu-Žilvinu ir Juozu Šiugždiniu-Kariu. Jų pagrindinę slėptuvę padarė Varkala-Žaliukas. Žaliukui žuvus, Žilvinas su Skirmantu ir toliau gyveno tose vietose. Dažnai dienodavo ir mūsų slėptuvėse, dažniausiai kartu vaikščiodavome, laikydamiesi didelio atsargumo. Per tą laiką čekistai taip ir nesuuodė, kur gyveno jų didžiausias priešas Juozas Luk-ša-Skirmantas-Daumantas, net ir po jo žuvimo.

KARINIAI OBJEKTAI

Netoli Kauno, Birutės rinktinės veikimo teritorijoje, pristatyta nemažai slaptų karinių objektų, į kuriuos nieko neįleidžia. Darbus vykdo specialiai atvežti žmonės, aprengti senomis rusiškomis uniformomis, be ženklų, daugumas pagyvenę, labai suvargę, kalba rusiškai, ukrainietikai ir kitomis, lietuviams nežinomomis kalbomis. Darbininkus atveža labai slapta ir su didele sargyba, uždaromis mašinomis. Vėliau niekas jų nemato. Tokias žinias mums suteikė vietiniai gyventojai. Nelengva rinkti žinias, apie Kazlų Rūdos—Višakio Rūdos karinio poligono statybą ir apie šalia Išlaužo, Prienų rajone, statomą Linksmakalnio radarinę stotį, nes nepaprastai saugo didžiulė-sargyba.

Mūsų uždavinys buvo kariniame žemėlapyje tiksliai nustatyti tų objektų centrą. Linksmakalnio objekto planą paruošėme greitai. Pasigaminome dvimetrinę matuoklę, paėmėme tris kampus: nuo Kauno—Prienų plento, Rokų— Prienų vieškelio ir Juodgirės miškelio. Atmatavę trikampį, radome centrą. Sunkiau buvo su Višakio—Kazlų Rūdos objektu. Ten stovi slaptos sargybos, arčiau prieiti negalima. Teko ieškoti kitos išeities. Prisiminiau, kad turiu gerą pažįstamą kaimyną Antaną Jankevičių-Jankų, kuris Smetonos laikais tarnavęs Kauno aviacijoje liktiniu puskarininkiu. Užėjus rusams, išvežtas į Rusiją ir vėl patekęs į aviaciją, per karą tapo gabiu lakūnu. Karui pasibaigus, pasiliko dirbti Kauno civilinėje aviacijoje, lėktuvais tręšė kolchozų laukus. Užėjęs pas Antano brolį Andrių ir radęs Antaną, paprašiau, kad duotų smulkų karinį žemėlapį, nors ir rusų kalba. Antanas prižadėjo, jei pavyks gauti. Po kurio laiko užėjęs pas Jankus, iš šeimininkės Magdės Jankuvienės gaunu naujausios laidos smulkų karinį žemėlapį rusų kalba. Jame sužymėtos visos Lietuvos ir dalies Prūsijos visi kariniai objektai ir vietovės. Skirmantas, patikrinęs pagal iš Vakarų parsivežtą žemėlapį, kai kur rado papildymų. Kariniai žemėlapiai buvo laikomi didelėje paslaptyje ir apsaugoje, o čia vienas dingo. Kilo didžiausias triukšmas, Kauno lakūnų tardymas, bet galų nesurado.

PASKUTINIS PASIMATYMAS

Mums visą laiką buvo neramu, kad negauname jokios žinios iš „Tauro" apygardos. Kas žuvę, jau žinom, bet juk liko gyvų. Seni ryšiai čekistų dar nepaliesti pas Onutę Urbonavičiūtę. Tikrinam kas savaitę, bet nieko nėra. Su Litu ryšį turime normalų, o su „Tauro" apygarda tyla. Viename ryšio punkte buvo žuvimas. Žuvo partizanas Pavasaris, žuvimo priežastis liko neišaiškinta, gal sutapimas, gal išdavystė.

Vieną dieną Žilvinas per ryšį gauna laišką. Skirmantas perskaitęs sako, kad atsiliepė iš Vakarų išmestieji, einam susitikti Spyglį. Susitikimas šalia Šilavoto, man tie kraštai nėra gerai žinomi. Daug kartų teko praeiti, bet su gyventojais pažinčių neturėjau. Spyglį radome laukiantį sutartoje vietoje. Skirmantas sutvarko visus reikalus ir grįžtam į savo kraštą. Speigas sako:

— Užeinam pas ūkininką, visai pakeliui, prie Garliavos miškelio.

Užėję mudu su Skirmantu pasiliekam lauke, o kiti sueina į vidų. Speigas išėjęs iš kambario sako:

— Juozai, yra tavo mama.

Skirmantas pažiūrėjo per langą, nubraukė ašarą ir sako:

— Geriau nesirodysiu, mamai bus tik daugiau skausmo.

Speigui liepė pasakyti, kad gyvas ir sveikas. Ilgai Juozas žiūrėjo į savo mamą, kuri stovėjo prie atidengto lango ir nepagalvojo, kad sūnus žiūri į ją paskutinį kartą. To ūkininko pavardės nežinau, tik žinau, kad netoliese buvusi Skirmanto tėviškė. Tai buvo 1951 m. rugpjūčio mėnesį. Juozas apsidžiaugė, kad gavo pamatyti mainą po keleto metų ir kad galėjo susitikti su išmestaisiais iš Vakarų. Tik nenujautė, kad ryšio atsiradimas jam nešė mirtį nuo savo draugo.

Grįžę į savo kraštą, išsiskyrėme. Juozas Šiugždinis-Karys, Vytas Kuzmickas-Baltrus ir Klemensas Stačiokas nuėjo netoliese į kitą slėptuvę. Mes trise — Juozas Lukša-Skirmantas-Daumantas, Algis Šermukšnis-Žilvinas ir aš, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala į pajiesio slėptuvę. Pailsėję plačiai aptarėme praeities ir dabarties partizanų gyvenimo reikalus. Mes visi trys nuo pat pirmųjų dienų partizanuose, gerai žinome visą padėtį. Žilvinas iš „Geležinio Vilko", o aš iš Birutės rinktinės, daugiau reikalų turėjęs su „Tauro" apygardos vadovybe, su jais tekdavo kartu gyventi, bet šiandien jau jų nėra, visi žuvę.

Kiek prisimenu, 1947 m. pavasarį, kartu gyvenant Kampiškių kaime pas Oną Kalvaitienę apygardos štabo leitenantui Rymantui, majorui kapelionui Justinui Lelešiui-Grafui ir „Tauro" apygardos vadui Žvejui, buvo ruošiami partizanų atstovai į užsienį. Jau tada buvo aptarta, kad gerai būtų turėti atstovą užsienyje iš partizanų gretų, kuris žinotų visą padėtį mūsų tėvynėje ir tvarkytų visus kovojančios Lietuvos reikalus, palaikytų ryšį su partizanais.

Skirmantui su Kazimieru Pypliu-Mažyliu pavyko pasiekti Vakarus. Klausiu, kodėl abudu grįžot? Juk Vakaruose kovojančios Lietuvos atstovo neliko, o Lietuvoje partizaninė kova dar nesibaigusi. Skirmantas, matydamas,, kad aš viską žinau, pradėjo plačiau pasakoti apie kai kurių Vakarų organizacijų vadovų nepriimtiną veiklą. Būnant Vakaruose, pavyko sudaryti išeivijos vyriausybę darbui dėl Lietuvos išlaisvinimo, bet ji tarpusavyje labai nesutarė. Išvykdamas į Lietuvą, Skirmantas įgaliojęs asmenį (pavardės neprisimenu), kuris tvarkytų visus partizanų reikalus.

Kai grįžęs K. Pyplyš-Mažylis žuvo, teko ir Skirmantui grįžti. Kai kurių išeivijos organizacijų vadovai pradėjo jam priekaištauti, skleisti kalbas, kad jis, palikęs kovojančius draugus, ramiai tūnąs Vakaruose.

— Taigi sutvarkę visus reikalus, vėl ieškosime kelių, kaip pralaužti geležinę uždangą, manau, rasime išeitį,— paskutinį kartą kalbėjo Skirmantas.

Kaip teko patirti, jei Juozas Lukša-Skirmantas nebūtų grįžęs, išeivijos reikalai būtų pakrypę gera linkme. Būtų veikęs ir išeivijos bendras išlaisvinimo komitetas, kaip Lietuvoje veikė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis — LLKS. Bendras komitetas išeivijoje kažkam buvo nenaudingas, reikėjo terorizuoti ir skaldyti. Išeivijos nesutarimas tęsiasi iki šių dienų. Atskiros organizacijos, atskiri pareiškimai, atskiros rezoliucijos, atskiri užsienio vyriausybių sveikinimai ir taip toliau. Likęs tiktai vienas bendras reikalas — aukų rinkimas vardan tos kovojančios Lietuvos, kuri kovojo ir kovoja vienų viena.

IŠDAVYSTĖ

1951 m. rugpjūčio pabaigoje Skirmantas per Spyglį gavo laišką. Ryšio punktas, nustatytas Vakaruose, buvo pas Maščinską. Tą ryšį turėjo Būtėnas ir Kukauskas. Kas tame laiške buvo rašyta, nežinau, desantų reikalus tvarkėsi pats Skirmantas. Tik tiek tepasakė:

— Na, vieną kartą atsiliepė, o dabar reikės susitikti.

Pailsėję pora dienų, išsiskyrėme. Aš, Baltrus ir Klemensas išėjome susitikti Dolerį prieš rudenį, o Skirmantas, Karys ir Žilvinas nuėjo link Išlaužo tvarkyti gauto ryšio reikalus ir ruoštis susitikimui.

Čekistai pakeitė kratų taktiką. Ėmė daryti skrajojančias kratas, kaip mes vadinome. Būna visai ramu, ir staiga pasipila po kaimą ar mišką kelios mašinos kareivių, padaro smulkią kratą ir išvažiuoja. Paskui kitame krašte tokios pat kratos kartojasi. Ir taip be perstojo. Viršuje dienoti negalima, nežinia, kada į tą pasalą pateksi. Gyvenimas labai pasunkėjo. Daugumas ūkininkų, pas kuriuos gyvenome, išvežti, kiti areštuoti. Kurie dar likę nepaliesti, taikosi prie gyvenimo. Vakarų kalbos — kad tuojau būsite laisvi, tik laikykitės, jau visiems įgriso. Ir kaip laikytis?

Kazlų Rūdos miške radome laukiantį Barsuką, Karį ir Dolerį. Birutės rinktinės iš viso likę tik šeši partizanai, kiti jau žuvę. Jokio ryšio iš „Tauro" apygardos negirdėti. Nutarėme šį rudenį daugiau jo neieškoti. Turime gerą ryšį su srities vadu Litu. Žalgiriečiai gyvi, tegul jie rūpinasi, nustatę ryšio punktus, o mes atsiliepsim. Aptarę visus reikalus, nustatę ryšio punktus, vakare, pasimeldę už žuvusius, grįžtam į savo būstines. Pradėsim ruoštis žiemos gyvenimui. Rašniavos kaime nutariam ilgai negyventi, nes Vytas Kuzmickas iš to krašto yra įstojęs į partizanus. Be to, ir taip per ilgai sukinėjamės šiame krašte.

Surandam vietą Pakuonio valsč. Girninkų kaime. Pradėjom ruoštis slėptuvę žiemai visai lauke, buvusioje bulvių duobėje, kad nebūtų kaimynų įtarimo. Dirbame naktimis. Kraštas mums nėra gerai žinomas, o to krašto partizanai žuvę.

Gaunu pranešimą nuo Žilvino, kad niekur neišvykčiau, nes būsiu reikalingas. Linkėjimai nuo Lito. Supratau, kad jis buvo susitikęs Pietų srities vadą Litą.

Kaip buvo pranešta, kad niekur neišvykčiau, kurį laiką laikiausi pajiesio slėptuvėje. 1951 m. rugpjūčio 4 d. gaunu slaptu šifru Skirmanto rašytą laiškutį, kad būtinai turiu atvykti į sutartą vietą prie Ožio kvartalo rugpjūčio 4 d., 16 val.

Laiko labai mažai belikę, o reikia eiti per Pagirių ir Ilgakiemio kaimus. Dieną ilgą ginklą neštis nėra kaip, tad nutariau eiti su trumpu. Vytas Miliūnas sutiko pavežti, važiuojam kaip kolchozninkai. Pervažiuojam Kauno— Prienų plentą, ir Pagirių miškelyje sulūžta vežimas. Aš, palikęs tokį transportą, patraukiu per laukus link Grabavos miško. Atėjęs į sutartą vietą, jau radau laukiančius Skirmantą, Karį, Žilviną, Speigą, Spyglį ir Pipirą. Skirmantas visiems praneša, kad šiandien sutartu laiku numatytas susitikimas su vienu iš Vakarų išmestu desantu, kuris atsišaukė per Vakaruose jam duotą ryšį. Susitikimas bus šalia Mauručių, Šilėnų kaime, pas ūkininką Žemaitį. Ten ateis ryšininkas, ir eisime į susitikimą. Ėjome keturiese — Skirmantas, Lakštingala, Spyglys ir Pipiras. Atėjau tik su pistoletu, tad pasiimu rusišką automatą iš Žilvino. Iki vakaro dar laiko buvo. Pipiras nusivedė pas ūkininką, gyvenantį miške, prie Ilgakiemio ir Grabavos kelio, kiek užvalgyti. Jau vakaras, visi keturi patraukiam mišku link Juragių mokyklos. Perėjus geležinkelį ir Kauno—Marijampolės plentą, netoli ir Žemaičio sodyba.

Man tos vietovės gerai žinomos nuo vaikystės. Aplenkiam Keturakio sodybą, kur gyveno čekistų saugomas nuo partizanų mokytojas Steponavičius. Jis buvo įskundęs Stanislovą Andriušį, kurį čekistai labai kankino. Atėjome prie Žemaičio sodybos jau gerai sutemus, radome ryšininkus. Vienas ryšininkas buvo Spyglio gerai žinomas Maščinskas, per kurį buvo sutartas užsienio ryšys, o antrasis — atsiųstas išmesto desanto Kukausko, su kuriuo ir eisim susitikti. Aš lieku lauke, Spyglys su Skirmantu pasiima Kukausko ryšininką, nusiveda į kambarį apklausinėti. Gerai apklausinėję, ištardę, pasišaukia mane. Pagal žemėlapį susitikimo vieta nustatyta prie Navynos miškelio, nuo Žemaičio sodybos maždaug keturi kilometrai. Aš klausiu Kukausko ryšininko, kodėl toje vietoje susitikimas? Ryšininkas atsako, kad čia geriausias atėjimas per miškus. Skirmantui atneštas laiškas nuo Kukausko, kurį perskaitęs, Skirmantas kviečia mane į kiemą pasitarti. Aš sakau, kad man ta vieta prie Bartupės upelio žinoma, visą laiką pro ten eidavome į Kazlų Rūdos miškus. Skirmantas sako, kad laiškas tikrai Dzyko, Vakaruose jį taip. vadindavom, kitas taip parašyti negalėjo, nes to visko nežino. Na, gerai, einam į susitikimą. Pašaukiu iš kambario Spyglį su Kukausko ryšininku. Klausiu ryšininko, kuriuo Žalgirio miško kraštu atėjęs. Sako—,,nuo Pažėrų".

— Tai dabar ir vesk, o jei užvesi ant čekistų, tau pirma automato serija,— pagrasinu.

Aš įsakau pirma eiti ryšininkui, o paskui mane eina Spyglys, Pipiras, o paskiausiai Skirmantas su Maščinsku.. Naktis labai tamsi, dulkšnoja smulkus lietus. Einu visą laiką pasiruošęs. Priėjome Garliavos—Pažėrų vieškelį. Sakau tam ryšininkui:

— Jau Bartupės upelis, kur rodei žemėlapyje. Pagal tavo nurodymą nukrypom į šoną, negerai vedi.

Ryšininkas atsako, kad susitikimas už ūkininko, prie miško. Klausiu, ar už Kairaičio sodybos, pro kurio sodą eina Bartupės upelio vaga. Atsivarau jį ties Kairaičio sodyba ir sakau:

— Jeigu dieną ėjai, turi žinoti.

Sako, kad dabar žinąs — šalia griovio, prie miškelio. Praeinam Kairaičio sodybą ir prieinam nugriautą buvusią Paužos sodybą. Kukausko ryšininkas aiškina, kad jau dabar gerai žinąs. Sustojam. Mane pasišaukia Skirmantas ir sako dar parašysiąs laiškutį, kad būtų tikrai. Aš nusiimu palapinę, mudu su Skirmantu atsitūpę užsidengiam, žibintuvėliu pasviečiu, o Skirmantas rašo laiškutį, apie ką kalbėję su Kukausku Vakaruose kažkokiame restorane. Skirmantas prašo Kukausko atsakyti į tą kalbą. Paduodu laiškutį Kukausko ryšininkui, kad nuneštų pačiam Ku-kauskui. Mes prasiskirstę laukiam. Grįžta ryšininkas su Kukausko laišku. Vėl užsidengiam palapine, pašviečiu, Skirmantas perskaito ir sako:

— Atsakė teisingai.— Pagalvojęs vėl sako,— eisim mudu, Povilai. Jei jis neišdavė, tai susitiksim, o jei išduoti,— žūsim.

Skirmantas užsiveda vokišką automatą ir sako Kukausko ryšininkui:

— Vesk, jeigu užvesi ant čekistų, pats pirmas gausi.

Kukausko ryšininkas eina pirmas, o mudu paskui.

Skirmantas, atsisukęs į Spyglį ir Pipirą, dar priduria:

— Jūs likite čia pasiruošę.

Skirmantas man liepia daugiau laikytis kairiame šone, kad nebūtume kartu. Paspartinęs žingsnį, paeinu į kairį šoną. Vietovė labai nelygi, arimas traktoriaus išvažinėtas, visur vanduo.

Priėjęs netoli miško, Skirmantas klausia:

— Dzykai, ar tu čia?

Atsiliepė kažkoks nepažįstamas balsas. Skirmantas suriko—„ugnies!" Ir pirmas paleido automato seriją. Ir tuo momentu pasipila kareivių automatų serijos visai prie mūsų. Aš, krisdamas ant žemės, paleidau kelis šūvius, o virš manęs jau spiečius kulkų ir kartu kyla raketos. Dar guliu purvyne, laukiu nusileidžiant raketų. Raketoms nusileidus, šoku trauktis atgal. Pabėgus vėl raketos, ir atidengia į mane visą ugnį. Vėl krintu į purvyną, prigesus raketoms, vėl kylu. Matau — mane vejasi. Pakilęs spaudžiu automatą, tas — klekt, neveikia, pilnas purvo. Kiek galėdamas bėgu per arimą link Kairaičio sodybos. Į mane šaudo ir keli kareiviai vejasi. Kai raketos apšviečia, krintu į arimą, visas purvinas, mažai skiriuosi nuo arimo. Automatą užsikabinu ant peties, išsitraukiu iš kabūros pistoletą. Jau netoli Kairaičio trobesiai, sukaupęs visas jėgas, įsmunku į kiemą, o pro mane prabėga keletas kareivių. Aš už kampo tvarto dairausi, raketų neapšviestas. Tuo momentu į besivejančius kareivius pradėjo kiti šaudyti. Aš Kairaičio kieme, o kareiviai tarpusavyje pilasi kaip reikiant. Pradėjo raketas leisti visame krašte, o iš tos vietos, kur buvo mums pasala, visą laiką iššauna vieną žalią, tris raudonas. Suprantu, kad vienas žuvo — trys pabėgo.

Kiek turėdamas jėgų, traukiuosi link Garliavos—Pažėrų vieškelio, o vieškeliu važiuoja daug mašinų link Pažėrų. Nuo Kairaičio jau niekas manęs nebeapšaudo, prisidengdamas medžių šešėliais, pasiekiu vieškelį. Kai raketos apšviečia, matau — vieškelyje užstatyta sargyba. Prišliaužęs vieškelį, guliu. Kad veiktų automatas, būtų saugiau. O kareiviai dar tarp savęs šaudosi, ir didelis triukšmas. Visame krašte be perstojo raketų sietynas. Nuo Garliavos link Pažėrų atvažiuoja daug dengtų mašinų, mane apšviečia. Pasitraukiu truputį į arimą, ten susilyginau su žeme, nes visas purvinas. Mašinos pravažiavo, apstojo šaudymas. Sargybinis, stovėjęs netoli manęs, nuėjo pas kitą užsirūkyti. Tuo momentu peršliaužiu vieškelį, dar kiek toliau pašliaužęs, nueinu link Žalgirio miškelio. Raketos kyla, ir vis viena žalia ,trys raudonos. Kas žuvęs? Paėjęs dar toliau, baloje nusiploviau automatą, apsiploviau rankas, atsigėriau kelis gurkšnius. Turėdamas kišenėje bonkutę žibalo, pasitaškiau batų padus, kad nesektų su šunimis, ir traukiu link Tvarkiškių kaimo su paruoštu pistoletu. Prieš mane kyla raketos, bet eiti reikia, tame krašte nepasiliksi, rytą bus didžiulės kratos. Ateinu ties Juragių—Kačerginės vieškeliu, ten pastatyta sargyba, ir visą laiką raketos. Vėl, prišliaužęs prie vieškelio, laukiu momento. Matau, kad keli kareiviai stovi toliau, kai raketos užgęsta, peršliaužiu vieškelį ir pakilęs nuskubu link Sidiškio sodybos.

Jau esu netoli Kauno—Marijampolės plento. Ten vėl pilna mašinų, vienos stovi, kitos važiuoja link Marijampolės. Vėl sėdžiu netoli plento, prie sniegtvorės krūvos, ir laukiu momento. Pradeda skaudėti dešinį šoną, nors

sužeidimo nejaučiu. Skauda iš vidaus. Matyt, buvau per daug uždusęs. Prisitaikęs peršliaužiu ir plentą. Raketos prie Pažėrų be perstojo vis kyla trys raudonos. Aišku, Skirmantas žuvęs, bet kažin kaip Spyglys ir Pipiras. Pagal raketų ženklą jie turėtų būti pasitraukę. Einant link Rašniavos kaimo, pradėjo dar labiau skaudėti šoną, net negaliu kvėpuoti. Jau ne toliausiai rytas, šiaip taip pasiekiu Rašniavos kaimą, netoli Vlado Černeckio sodybos. Černeckis nemiegojo, nes žinojo, kad kažkur esu išėjęs, o čia visas kraštas nusėtas raketomis. Černeckis, pamatęs mane sunkiai einantį link Jiesios, užkalbino ir nuvedė į slėptuvę. Kelias dienas labai blogai jaučiausi, atsikosėdamas krauju, bet pamažu viskas praėjo.

Greitai pasiunčiau pranešimą Pietų srities vadui Litui apie visą padėtį dėl Juozo Lukšos-Skirmanto-Daumanto žuvimo. Sužinojau, kad Spyglys ir Pipiras laimingai paspruko, nesitraukė atgal, bet bėgo pirmyn į Navynos miškelį. Naktį susimaišė su kareiviais, kurių buvo visur pilna. Kai kareiviai tarpusavyje susišaudė, visas dėmesys buvo nukreiptas į kautynių vietą.

Liko paslaptyje, ar tuomet Demonas jau dirbo čekistų naudai ar ne. Nuo pavasario iki rudens su Demonu nebuvo jokio ryšio. Po Skirmanto žuvimo, spalio mėn, gaunu pranešimą per Onutę Urbonavičiūtę, kad man per ryšio punktą yra laiškas. Klemensas parneša laiškutį nuo Demono, jis norįs greitai susitikti. Rašo, kad anksčiau siuntęs ryšius, bet iš mūsų negavęs jokio atsakymo. Rašo, kad bet kokiomis galimybėmis nori susitikti. Visi nutariam, tegul atvažiuoja pas Onutę Urbonavičiūtę, o paskui pasiimsim. Onutę Demonas jau žino. Parašau Demonui laišką ir nurodau, kaip galime susitikti, prašau ateiti, nes negaliu, sergu. Demono ryšininkas laišką pasiėmė. Gaunu žinią, kad Demonas atvažiavęs laukia. Sutariam susitikti per Vladą Černeckį. Į susitikimą Demonas atėjo vienas,, atėjom ir mudu su Klemensu. Pirmiausia Demono klausiu:

— Kaip suprasti, kad nuo pavasario negavome jokios žinios,o dabar, kada žuvo Skirmantas, atsiradai?

Demonas nustebęs:

— Ar jūs mane kaltinat Skirmanto žuvimu?

Mes jo nekaltinom; nes jį išdavė Kukauskas, bet jis žinojo, kad Kukauskas yra dingęs, ir nedavė jokios žinios. Demonas sako siuntęs kelis kartus ryšininkus, bet atsakymo negavęs. Taip ir liko neaišku. Mano ryšiai su Beržu, Dūmu, Čigonu ir Trumpiu nutrūkę, bet žinom, kad jie

žuvę. Slėptuvėje laukia Žilvinas ir Karys, jie nesirodo Demonui. Demonui sakau, kad šįvakar jam reikės eiti pas srities vadą Litą, būtinai įsakyta prisistatyti. Vakare Žilvinas išsivedė Demoną pas Litą link Prienų.

KAS MUS RĖMĖ IR GLAUDĖ

1951 m. lapkričio mėnesį, po Demono apsilankymo Rašniavos kaime, pradėjo siausti čekistai. Dienomis ir vakarais pas ūkininkus pradėjo rodytis nematyti žmonės šnipai, ypač pas tuos, kurie mus rėmė. Vieni klausia kelio, kiti kokios negirdėtos pavardės, o dar kiti vakarais lenda į trobesius apsinakvoti. Po visų įvykių mes likome nepasiruošę žiemai. Slėptuvę šiokią tokią turėjome, bet maisto žiemai visai nepasirūpinę.

Kartą pavasarį, prieš išeidami iš to krašto, Vytas Kuzmickas su Klemensu Stačioku sugalvojo nueiti į savo tėviškę. Geriau apsidairę iš Jiesios šlaitų ir nieko nematydami, jiedu išėjo su trumpais ginklais. Nespėjo įeiti į kiemą, o jau juos supa čekistai aplink trobesius. Kuzmicko sodyba ant stataus kalniuko, kol čekistai atbėgo, jie spėjo pasitraukti link Rašniavos kaimo. Pradėjo smarkiai šaudyti ir Klemensui peršovė koją, bet kaulo nelietė. Pasitraukė laimingai. O aš, sulaukęs vakaro, pasiėmiau savo ir jų ginklus ir pasitraukiau į Juodgirės miškelį. Vakare susitikom paskirtoje vietoje. Čekistai smarkiai sekė tą kraštą, nes jau išduota. Po šio įvykio prasidėjo areštai Kašniavos kaime. Buvo suimti trys broliai — Antanas, Algis ir Vytas Miliūnai, Elena Keturakaitė, Janė Kuzmickaitė, Genė Černiauskaitė ir ryšininkė Ona Urbonavičiūtė. Per tardymus išaiškėjo, kad per didžiąsias kratas mes ramiai praleidome vasarą Jiesios krantuose. Tik saugumas nesužinojo, kas toks buvo Jurgis. Po Skirmanto žuvimo paskelbėme, kad Jurgis buvo Brazaitis-Barsukas, nes ir tas kai kada nešiojo barzdą. Perėję gyventi į Pakuonio valsč. Girninkų kaimą, mudu su Baltrumi iš Padainupio kaimo iš išvežto Viktoro Drūlios valdiško ūkio paėmėm keturias karves, taip apsirūpinom maistu žiemai.

1952 m. žiemą praleidom sunkiai, mažai išeidavom į viršų, visą laiką lindėjome slėptuvėje. Sniego buvo labai daug, o čekistai siautėjo be perstojo, nujautė, kad mes persikėlę į tą kraštą, tik nežinojo kur. Sulaukę pavasario, anksti išėjom, bet smarkiai apsirikom. Kovo pabaigoje gerai pasnigo ir teko tūnoti be maisto Grabavos miške kol galėjom be pėdsakų vaikščioti. Pajudėję pradėjome susisiekti per ryšio punktus, kas kur esame. Palikome laiškutį Žilvinui, kad mes jau buvom ties Ožio būstine ir išėjom į Kazlų Rudos Žiemkelio mišką. Ten susirinkome iš Birutės rinktinės vos šeši: Jurgis Brazaitis-Barsukas, Kazys Ruseckas-Doleris, Juozas Knašys-Karys, Vytas Kuzmickas-Baltrus, Klemensas Stačiokas ir aš, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala. O anksčiau Žiemkelio miške pavasarį susirinkdavome keli dešimtukai birutiečių. Deja, visi jau žuvę. Mintyse prisiminėme, kad vienas po kito žūvam už tėvynę. O koks mūsų likimas dar laukia? Dievas težino.

Žiemkelio pelkynas nuo seno tėvų, protėvių vadinama sukilėlių namais. Ten laikėsi 1863 m. Lietuvos sukilėliai. Iš senų žmonių pasakojimų žinome, kad nemažai sukilėlių buvo palaidota kalnelyje, vadinamame Rievutės. Ir vėl 1945 m. vasario mėn. čia atgulė Antrojo pasaulinio karo partizanai. 1944 m. rusams grįžus į Lietuvą, Žiemkelio pelkynas vėl tapo lietuvio namais. Ten susirinkdavo, iš plataus krašto būriai vyrų, kurių laukė sovietų kariuomenė ir tarybinis teroras. Ten pradėjo organizuotis pirmieji partizanų būriai pasipriešinimui prieš raudonąjį okupantą. Ten buvo duotos pirmosiosios priesaikos; pradėti leisti atsišaukimai prieš okupantą ir jo pakalikus, kad mestų pardavinėję lietuvių tautą. Žiemkelio pelkyne, ant Rievučių kalnelio, 1945 m. žiemą buvo įrengtos trys didelės žeminės, pusiau įkastos į žemę, kuriose laikėsi per šešiasdešimt partizanų. Darant žemines, kasant kalniuką, keliose vietose buvo rasti žmonių palaikai. Visiškai pasitvirtino senų žmonių pasakojimai, kad Žiemkelio pelkynas — namai nelaimės ištiktam lietuviui.

1945 m. vasario mėn. Žiemkelio kautvnės buvo pirmosios Suvalkijos krašte. Tada žuvo penkiolika partizanų. Tai buvo pirmasis krikštas tiems, kas pasiruošęs ginti Tėvynę. Žiemkelio pelkynas kiekvieną to krašto partizaną žiemą šaldė, pavasarį, rudenį maudė, o vasarą uodais-kankino, bet priglaudė ir slėpė visus nuo okupanto.

Šiandien Lietuva turi būti dėkinga tų kraštų gyventojams už jų drąsą ir pasišventimą. Jie rėmė ginkluotą, kovą, rizikuodami savo gyvybe, ne mažiau už kovojančius su ginklu. Niekada iš jų neteko išgirsti, kad jau pavargom, tik sakydavo: „O, Dieve, kiek jūsų mažai jau. beliko!"

Tie miškų ir pamiškių ūkininkai tada labai sunkiai gyveno, bet nedejavo. Visą laiką kratos, vogimai, areštai ir visokių provokatorių gaujos, bet žmonės nepalūžo, daug tvirčiau laikėsi už tuos, kurie gyveno pasiturinčiai, arčiau miestų ar prie geresnio susisiekimo. Atėjūnas stengėsi įgyvendinti savo kėslus pagal šūkį „Lietuva be lietuvio!" Bet Lietuva nepalūžo. Žmonės visą laiką rėmė partizanus ir jiems padėjo, kol tik tęsėsi rezistencinė kova.

ĮTARIMAS DIDĖJA

Grįžę iš Žiemkelio miško, radom Žilvino laišką, kad būtinas susitikimas Grabavos miške. Pernakvoję pas Joną Pažėrą ant tvarto, kur buvo nuolatinė mūsų nakvynės užeiga, vakare išėjome į susitikimą. Rytą susitikome Speigą, Spyglį, Pranuką, Žilviną, Karį, Pipirą. „Geležinio Vilko" rinktinės dar buvo daugiau likę.

Žilvinas atnešė srities vado Lito laišką, kad kuo skubiau parūpintume spaudai popieriaus ir dažų, nes neturi kuo leisti laikraštuko „Partizanas". Jis buvo leidžiamas Pietų srities partizanų vardu. „Tauro" apygardos laikraštukas „Laisvės žvalgas", Saidokui dingus, 1951 metais užsidarė, leidėjai visi žuvę. Liko vienas pagrindinis laikraštukas— Pietų srities „Partizanas".

Pas mane dar buvo likę popieriaus atsargų. Jis buvo paliktas išvežto ūkininko Jono Povilaičio namuose, su-tiestas ant tvarto po šiaudais. Kitą vakarą patikriname popierių, randame jį gerai išsilaikiusį, tik kai kur pelės pasidarbavusios, bet dar užteks Litui. Šiuo momentu labai sunku gauti rašomos medžiagos, ypač čekistai labai kontroliuoja. Atsargų užteks pusei metų, o vėliau žiūrėsim. Atsinešę į Grabavos mišką, popierių surūšiuojame. Paskui sutvarkom ryšius, kad reikalui esant, greitai susitiktume.

Iš „Tauro" apygardos dar nė vienas negavome ryšio. Pernai, kai buvome susitikę Demoną, jis man pasakė savo ryšininką, bet nuo jo jokios žinios nėra. Ir Litas jokios žinios neturi iš „Tauro" apygardos. Pernai per susitikimą Litas Demoną paskyrė laikinai eiti „Tauro" apygardos vado pareigas. Bet nei vado, nei ryšio negirdėti. Kai vadais buvo Tigras ir Saidokas, viskas ėjo punktualiai, o dabar kažkas neaišku. Būkime atsargūs.

1952 m. birželio mėn. gauname žinią, kad Kazlų Rūdos miškuose vėl didelės kratos, yra kažkas žuvę. Nejaugi žuvo Barsukas ar Doleris, nes daugiau tuose miškuose jau nieko neliko. Siunčiu ryšininką Doleriui. Gaunu žinia, kad Smailių miške, netoli Pažėrų—Girninkų, žuvo Barsukas. Kariuomenė buvo apstojusi Žiemkelio ir Smailių miškus. Aiškiai matyti, kad kažkas buvo nurodęs. Šaudymas su pertraukomis ėjo visą dieną, bandantį prasilaužti per liniją Barsuką nukirto. Doleris perspėja, kad dar neitume, dar ten daug kariuomenės. Pas Barsuką buvo visi archyvai, susirūpinau — nejaugi ir juos rado? Pavasarį juos ruošėsi sutvarkyti ir pas gerai žinomą ūkininką užkasti.

Pasitraukus kariuomenei, nuėję į Žiemkelio mišką, suradome paslėptą archyvą ir išnešėme į kapus. Vėliau po mano arešto Vytas Kuzmickas-Baltrus jį paslėpė Tvarkiškių kaime pas Andrių-Jankų sode, nuo gyvenamo namo į šiaurės pusę. Visa tai sužinojau grįžęs iš Sibiro po dvidešimt metų.

Kaip paaiškėjo, Jurgį Brazaitį-Barsuką išdavė Juozas Makauskas iš Pažėrų kaimo, kuris tuomet buvo Sališkių girininkijos eiguliu. Žinojau, kad ir anksčiau Juozas Makauskas buvo nepatikimas, partizanai jam vedė bylą. Bet to krašto partizanai jį užtarė, kaip pasitaisiusį, taip pat ir Barsukas. Per mano tardymus sužinojau, kad Juozas Makauskas buvęs senas užsimaskavęs čekistų agentas ir visą laiką jiems dirbo. Būdamas eiguliu, gerai žinojo visą mišką ir vietoves. Turime tikrų žinių, kad jis kartu su čekistais parinko Skirmanto su Kukausku susitikimo vietą Pabartupio kaime. Vieta tikrai parinkta pagal vietinio žmogaus nurodymą. Negyvendamas tokios vietos nežinosi. Tiesiog spąstai — iš trijų pusių dideli grioviai, gera apsauga šaudymui, o pasitraukimui — grynas, traktoriaus suverstas arimas. Čekistai ir provokatorius buvo įsitikinę, kad kas lydės Skirmantą, gyvas neišeis. Visa tai paaiškėjo ir pasitvirtino per mano tardymą.

Laikydamiesi Kazlų Rūdos miškuose, nuolat tikriname ryšio punktą, kur buvome sutarę su Demonu, bet jokios žinios vis nėra. Gaunu laiškutį nuo Žilvino ir Klemenso, kad atvykčiau į Grabavos mišką, yra svarbių reikalų. Paliekam Karį su Doleriu, o mudu su Baltrum nueinam į Grabavos mišką, Ožio kvartalą, kur visada susitikdavom. Radom atėjusius Žilviną ir kitus. Žilvinas klausia, ar turiu ryšį su Demonu? Jau antra pusė birželio, o ryšio nėra, nors sakė anksti pavasarį atsiusiąs.

Klemensas sako, kad Litas norįs su manim susitikti. Klemensas dejuoja, kad su juo pasimatymai nelabai malonūs, vis kokią naują bėdą užkrauna. Vieną dieną — Varėna, kitą Kazlų Rūda, kiekvieną kartą vis naujas -kraštas. Bet nusileidžia:

— Gerai, kol šventas Petras išrašys leidimą, dar eisiu.

Kur buvęs nebuvęs, įsikiša Baltrus:

— Tau gerai, Klemensai, tu nešlubuoji, tavo abi kojos peršautos, vaikštai lygiai. Bet ką daryti Povilui, kai jam reikia keverzoti per Dzūkiją, o jo viena koja trumpesnė?

Taip pajuokavę, toliau tariamės. Reikia eiti pas Litą .link Prienų miško.

Vakare ateinam į Grabavos kaimą pas ūkininką. Šis, mus pamatęs, sako, kad mus nori matyti Speigas. Po gero pusvalandžio prisistato Speigas ir sako, kad vakar parėję iš Prienų miško. Ten privažiavę daug rusų, vos nepatekę į spąstus. Žilvinas įsiterpė, kad mes turim ten eiti. Perėjom į Klebiškio mišką, ten turėjom - susitikti -Spyglį ir kartu eiti pas Litą, nes reikėjo pasirašyti Juozo Lukšos žuvimo aktą raportą.

1952 m. birželio 23 d. buvome Prienų miške, šalia Šilavoto. Kratos jau buvo praėjusios, bet slapukų šnipų dar pakankamai. Prienų miške susirenkam keturiolika partizanų. Spyglio būrio septyni vyrai, daugiausia naujokai. Mus atėjo pasitikti Lito štabo darbuotojai: Kelmas ir dar vienas, kurio slapyvardžio neprisimenu. Lito buvo įsakyta, kad į susitikimą gali ateiti tik Spyglys, Lakštingala, Žilvinas, Karys ir Klemensas. Aš pasiėmiau Baltrų, kad neatsiskirtume. Litas mūsų laukė gana tolokai Prienų miške, netoli Navarų kaimo. Mes visi su Litu buvome pažįstami, tai pirmiausia ir susitikom. Litas sako, kad naujokų vengiąs, nes turįs žinių, jog čekistai paskyrę didelę sumą už jo skrandutę. Būkime atsargūs. Litas pirmiausia manęs klausia, kaip ryšys su „Tauro" apygarda. Sakau—„tyla". Kaip buvome sutarę su Demonu, dar jokios žinios negavau. Litas sako gavęs pora laiškų. Viename rašo, kad buvo atėjęs mūsų ieškoti, bet neradęs. Sakau Litui, kad mes ateinam iš Kazlų Rūdos miškų, ten visą laiką gyvenome ir išeidami palikome Dolerį. Tikri-nom ryšį, bet niekas neatsiliepė. Man labai keista, anksčiau su Saidoku ir kitais vyrais jokios painiavos nebuvo, o dabar kaip užburta. Širvys gal nežino, bet Demonas tą kraštą gerai žino, kaip ir mes. Tiesa, pernai Demonas, užsiminė, kad turįs naujokų, bet aš jų nemačiau. Prieš. Lukšos žuvimą tylėjo abudu su Širviu, Demonas prisistatė tiktai po jo žuvimo. Širvys ryšio su mumis neturėjo. Demono būrį 1951 m. pristatė Būtėnas su Kukausku. Viską gerai žinodamas, Demonas jokios žinios neperdavė nei Litui, nei mums, kol surado ryšį čekistai, o dabar vėl. tyla. Mums kilo daug neaiškumų. Litas sako:

— Vyrai, tik būkit atsargūs, bet išsiaiškinti reikia.

PASKUTINIS LITO ĮSAKYMAS IR NAUJA NETEKTIS;

1952 m. birželio 23 dieną Pietų srities vado Lito įsakymu buvome atvykę į Prienų mišką susitikimui. Majoras. Staniškis-Litas pasakė kalbą.

— Nelygioje kovoje su okupantu mes jau paaukojome apie keturiasdešimt tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų. ir dukrų. Šimtai tūkstančių mūsų šeimų badauja ir miršta tremtyje ir kalėjimuose. Mes, davę priesaiką Dievui ir Tėvynei, kovosime iki paskutinio kario ir paskutinio šovinio.

Mums niekas nepadėjo ir nepadės, mes turime viską: sugebėti, kaip sugebėjome iki šiol. Būrius sujungsim,. vietoj tų, kurie vadovavo ir žuvo, paskirsim naujus, patyrusius, nors ir tų mažai belikę. Į partizanų gretas priimkit naujus; tik gerai žinomus ir patikimus asmenis, nes. čekistai visokiais būdais stengiasi į mūsų gretas įmaišyti savo šnipų, o paskui mus sunaikinti. Neleiskit apsigyventi išvežtuose ūkiuose atvykusiam okupantui. Pirmiausia-perspėkit, o jei reikės, panaudokit ir ginklą. Taip pat neleiskit kurti kolchozų, nes čia Lietuvos pražūtis. Maistu stenkitės apsirūpinti iš valdiškų ūkių, parduotuvių. Ūkininkai jau privaryti prie bado, dauguma vos save išmaitina.

Įsakau šiems kovotojams perimti numatytas pareigas, pagal LLKS reikalavimą nuo 1952 metų birželio mėn. 23 dienos.

I. „Tauro" apygardos „Geležinio Vilko" rinktinės kovotoją Žilviną skiriu „Tauro" apygardos žvalgybos viršininko pareigoms.

II. „Tauro" apygardos Birutės rinktinės Dariaus-Girėno tėvonijos kovotoją Klemensą skiriu Pietų srities štabo, darbuotoju.

III. „Tauro" apygardos Birutės rinktinės Dariaus-Girėno tėvonijos kovotojui Lakštingalai įsakau perimti „Žalgirio" rinktinės vado pareigas, atstatyti ryšius ir tvarką. Taip pat vadovauti ir toliau Dariaus—Girėno tėvonijai.

IV. „Tauro" apygardos „Geležinio Vilko" rinktinės kovotoją Spyglį skiriu „Tauro" apygardos „Geležinio Vilko" rinktinės vado pareigoms.

LLKS Pietų Srities vadas Litas

1952. VI. 23

Po susitikimo su Litu visi grįžtame į savo kraštus. Klemensas grįžo su mumis, jam reikėjo spaudai medžiagos, kuri buvo pas mus. Perėję Prienų mišką, priartėjome prie Prielaukio ežero. Spyglys mums visiems kalbėjo, kad pas juos į būrį įstojo du naujokai nuo Sasnavos, Lietuvos vokiečiai. Vienas žinomas, o kitas, jo draugas, iš toliau. Pritemus Prienų miške atsisveikiname su visais. Spyglys su savo būrio vyrais nuėjo link Šilavoto, o mes daugiau link Išlaužo. Priėję Klebiškio mišką, nutariam perdienoti, nes jau pradėjo švisti ir toliau eiti nebuvo galima. Žilvinas, užėjęs pas to miško eigulį, pasakė, kur mes apsistosim. Tai buvo gerai žinomas ir patikimas žmogus. Gerai prašvitus, atsikėlęs ėjau sargybą, nes kaimuose lojo šunys, o kiti dar miegojo. Nė vienas gerai nežinojom šio miško, sugulėm prie didelio raisto. Pastebėjęs kitame šone raisto einant būrį kareivių, pakeliu draugus, sakydamas—„be panikos, ne per toliausiai yra rusų". Visi sukilę pasiruošėme kautynėms. Toliau į mišką trauktis nėra kaip, nutariam laukti, kas bus. Už kelių šimtų metrų važiuoja mašinos, o mes to kelio nežinojom.

Mums bekalbant, pamatau, kad per tankumyną ateina moteris. Arčiau priėjusią pažinom, kad tai eigulio dukra, kur praėjusią naktį kalbėjo Žilvinas. Atėjo verkdama ir sako, kad pilna rusų, pas juos namuose daro kratą, viską verčia. Rytą iš namų išbėgusi į mišką. Šiąnakt Juodraistyje sušaudė visą miegantį Spyglio būrį kažkokie naujai įstoję į partizanus Lietuvos vokiečiai. Visiems sumigus, jie iš automatų visus ir iškapojo, tiktai vienam sužeistam pavyko pasprukti, tas viską papasakojo. Mums liepė toliau neiti, nes visur pilna kariuomenės, krečia mišką, ir dar kelios mašinos nuvažiavo.

Tokia žinia mus labai sukrėtė. Vos prieš kelias valandas Spyglys kalbėjo dėl tų naujokų. Vienas iš mūsų buvo užsiminęs, kad jie tokie keisti. Pragulėjome toje pačioje vietoje iki vakaro. Pro mus kelis kartus praėjo didelės grupės kareivių, bet kadangi buvome visai prie palaukės ir kelio, dieną praleidome be kautynių. Nieko neradę, kai kur padarę kratą, į pavakarę kareiviai išvažiavo.

Vakare atėjusi eigulio dukra papasakojo, kad yra žuvę šeši partizanai, minėtasis, gerai žinomas Vytautas Menkevičius-Spyglys, labai tinkamas Pranukas Kižys, kitus mažiau pažinusi — Albinas Banislauskas, Vincas Bražinskas, Vincas Navika, Kostas Marčiulaitis ir Sukevičius. Pabėgusio čekistai labai ieškojo. Čekistai žinojo, kad buvo suėjimas, tik nežinojo, kuriuo kraštu kiti_ nuėjo. Tie du naujokai vokiečiai, kurie buvo pasivadinę Ūkas ir Hasneris (kokios pavardės iš tiesų — neaišku), labai norėjo eiti į susitikimą, bet Spyglys nesivedė. Matyt, jų uždavinys buvo sunaikinti Litą ir kitus senus partizanus. Grįždamas Spyglys juos vedėsi su savimi, ir tie du vokiečiai juos sušaudė 1952 m. birželio 23—24 naktį Prienų miške Juodraistyje. To krašto senesnio amžiaus žmonės turėtų gerai prisiminti tą vietą ir įvykį, nes žuvusieji buvo iš to krašto.

Mes, sulaukę vakaro, daugiausia laukais patraukėme link savo krašto. Atėję prie Pajiesio kaimo, pajutome, kad yra rusų. Svarbiausia, pereiti Jiesios upelį, nes perėjimuose dažniausiai laikomos pasalos. Radę negilią vietą ir perbridę, žengiame link Garliavos miško. Netoli miško užeinam pas ūkininką pavalgyti. Žmogus sako, kad vakar visą dieną kratė ir miško kampe mašinos stovėjo. Duoda duonos, lašinių į rankas, ir skubam į mišką. Birželio naktys labai trumpos, ir nežinom, ką Spyglio vyrai kalbėjo prieš žuvimą. Jeigu minėjo, kas buvome susirinkę, tai čekistai nenutrauks kratų. Galim nespėti pareiti į slėptuves, o miške pasilikti pavojinga. Žilvinas su Kariu atsiskirdami sako, kad gal dar spėsią, visiems kartu eiti pavojinga. O mes nutariam pereiti Garliavos mišką ir apsistoti prie geležinkelio eglaitėse, kurios pažemėje labai tankios. Kai kada pasinaudodavome tokia nakvyne. Pasirinkome vietą netoli buvusios Garliavos girininkijos. Kelinta naktis be miego, pradėjome snausti, svarbiausia, nors kiek numigti. Vienas visą laiką budim. Išgirdęs ūžiant mašinas, pakeliu Klemensą su Baltrum. Pastebėjome, kad girininkijoje daug kariškų mašinų privažiavę. Gal mus slapukai pastebėjo. Viename šone geležinkelis ir laukai, o nuo miško pusės pilna rusų. Per žiūronus matau, kad rusai eina į mišką, tada mes ramiai galim; čia tūnoti. Gerai užsimaskavę, sunku net iš arti pastebėti. Pradėjom pasikeisdami snausti. Sulaukę vakaro, pasiekėme Pažėros tvartą, kur visą laiką ramiai pailsėdavome. Nuo rasos permirkę batai nutrynė kojas, toliau eiti jau nebegalėjom.

LEKĖČIŲ KRAŠTE

Anksčiau, kai palaikiau ryšį su Saidoku, Lekėčių krašte-turėjau ryšininką. Per pasitarimą su Litu nutarėme pasiųsti žmogų, kad sužinotų, kas tam krašte dar yra gyvų, kad niekas neatsiliepia. Tą užduotį sutiko atlikti buvęs savanoris Simonas Čekavičius iš Garliavos valsč. Bijūnų kaimo. Parašiau laišką, ankstesnį slaptažodį. S. Čekavičius surado mano duotą žmogų, pasitikrino, ar tikrai ten pateko. Šeimininkas atsakė—„taip, čia". Tada Čekavičius padavė mano laišką. Šeimininkas perskaitė ir sako, kad. laišką priimsiąs, bet jau šitam krašte nieko nėra. Čekavičius norėjo daugiau sužinoti, bet į kalbas su juo nesileido ir pasakė, kad geriau iš šito krašto išnykit. Tas ūkininkas gyveno netoli Plokščių—Lekėčių vieškelio (pavardės neprisimenu).

Kol buvo partizanų, paminklų, uždarytų koplytėlių niekas nenaikino. Aktyvistai gerai žinojo, kad teks skaudžiai nukentėti nuo partizanų. Dabar pakelėse visi kryžiai sušaudyti stribų, kaip taikiniai. Eidami ar važiuodami stribai vis šaudė, ir kiekvienas didžiuodavosi gerai pataikęs. Turbūt Lietuvos kaimuose neliko nė vieno sveiko smūtkelio, neperšauto ar nenumušto.

1952 m. pabaigoje jau buvo girdima, kad kai kur naikinamos uždarytos koplytėlės ir paminklai, nes tuose kraštuose partizanai jau buvo žuvę. Naikintojai viešai nesireiškė, viskas buvo daroma slapčia. Veikė dažniausiai aktyvistų, stribų, komunistų šeimos nariai. Buvo apiplėšiamos uždarytos bažnyčios. Partizanų jau mažai likę, nors ir girdėdavome tokius įvykius, bet jau nebuvo galimybės sudrausti ar nubausti, nes buvo įsakyta daugiau, prilaikyti kolektyvizaciją ir rusų antplūdį, nors ir čia jau nebuvo kam, į tolimesnius žygius negalėjome leistis..

Per ryšio punktą gaunu laišką nuo Žilvino greitai atvykti susitikimui Garliavos miške, Ožio kvartale. Rudens naktys ilgos, mudu su Baltrum laisvai tą vietą pasiekėm, nors atstumas ne visai mažas. Atėję radom Žilviną, Klemensą, Karį ir naujai įstojusi Leoną Lukoševičių, anksčiau buvusį ryšininką. Lukoševičiaus abu tėvai areštuoti, o jis augo Ilgakiemio kaime pas Jurgėlą, prie Prienų plento. Leonui jau reikėjo stoti į sovietų kariuomenę, pagal šaukiamą datą neprisistatė, tada čekistai pradėjo jo ieškoti. Jis nusprendė — geriau žūti, bet rusams netarnauti. Žilvinas sako:

— Tau, Povilai, jis bus vietoj Klemenso.

Leonas gerai žinomas, labai tvarkingas vyrukas, yra daug padėjęs. Ir pas jo giminaitį Jurgėlą daug kartų esame dienoję. Baltrus priduria:

— Paimkim, dar vienas mirtininkas bus.

Žilvinas paduoda man nuo Lito labai griežtą laišką. Rašo, kad jie su Demonu palaiko gerą ryšį, ir jokių abejonių nėra. Demonas, mūsų beieškodamas, praradęs vieną savo kovotoją Kazlų Rūdos miške, ties Agurkiškės kaimu. Už visas pasekmes aš esąs atsakingas. Įsako kuo greičiau susisiekti su „Tauro" apygardos vadu Demonu ir pranešti apie visas pasekmes.

Jau ruduo, o mes dar maisto žiemai neturime. Dejuoja ir Žilvinas dėl tų nevykusių ryšių. Litas dar įsikibęs laikosi, kaip išlaikyti organizaciją, nors partizanų visur mažai belikę. Grįždami nutariame apsirūpinti maistu. Mastaičių kaime, Lekecko sodyboje, buvo valdiška kiaulių ferma. Baltrus gauna vežimą, Žilvinas padeda, nusišaunam kelis bekonus ir nusivežam į Mikalinės miškelį apdorojimui. Juozas Jakučionis su sūnumi Alfonsu paruošė statines mėsai sudėti. Nors kelias buvo šlapias, bet viskas pavyko gerai, per naktį apdorojome ir suslėpėme. Pasiimam į kuprines mėsos ir išeinam į mišką pas Dolerį. Likusią mėsą paliekam Jakučioniams.

Dolerį radom sutartoje vietoje. Jis jau buvo susitikęs Demoną. Jie buvo penkiese, visi nepažįstami, išskyrus Demoną. Sakėsi mūsų beieškodami turėję kautynes ties Agurkiškės kaimu. Padejavo, kad ir pas juos mažai partizanų likę. Širvys dar laikosi, tiktai šią vasarą buvęs sužeistas, mažai vaikšto. Demonas, atėjęs pas Dolerį, pernakvojo, susipažino su naujais partizanais. Doleris Demonui perdavė dokumentų, raportų, kurie buvo pas jį palikti, ir nutarė, kada susitiks su manimi. Susitikęs su Doleriu, sužinojau malonią žinią, kad prieš žiemą susitvarkys visi ryšiai. Man paliktas Demono raštelis susitikti 1952 m. lapkričio 3 d.

Vakare gauname žinią, kad Mikalinės miškelyje buvo krata, privažiavę daug kariškų mašinų su kareiviais ir radę kažkokią mėsą paslėptą. Taigi mus apšvarino, vadinasi, kažkas turėjo pasekti, kai naktį viską ruošėme. Suimtų žmonių nėra, ir pas ūkininkus kratos buvo tik pas kai kuriuos, bet nieko nerado. Mums labai rūpėjo, ar nepakliuvę Jakučioniai. Tvirtino, kad nieko nesuėmė. Čekistai, radę mėsą paruoštą, susikrovė į mašinas ir išvažiavo, o mes žiemai likę be maisto.

Iki susitikimo su Demonu daugiau kaip savaitė, laukti nėra kada. Doleriui pavedu sutvarkyti, sukasti statines, o po susitikimo atvarysim karvių iš valdiško ūkio ir pasiruošim mėsos žiemai. Mudu su Baltrum ir naujoku Lukoševičiumi grįžtam į kaimą sužinoti, kokia padėtis. Nueinam į Ožio kvartalą, sutinkam Žilviną, papasakojam apie nesėkmę ir kada bus susitikimas su Demonu. Žilvinas atnešęs spaudos—„Partizaną" ir rusiškų atsišaukimų, kad rusams nebus leista apsigyventi Lietuvoje. Su Žilvinu sutariam, kur laikysim ryšį. Vienas ryšys Ožio kvartale, kur yra įkasta dėžutė, o kitas Tvarkiškių kaime, prie Sidiškio kryžiaus, kurį žino Jonas Pažėra ir Klemensas. Kiti ryšiai negalioja, būkim atsargūs. Litui nutariam šiuo kartu nieko nepranešti, paskui daug visokių reikalavimų, o žiema visai panosėje. Litui pranešim pavasarį, kai savo skrandutę padės ant skruzdėlyno, tada bus geresnė nuotaika. Aptarę, kurį kolchozą artimiausiu metu „buožysim", prisikrovę spaudos kuprines, atsiskyrėme su Žilvinu ir Kariu.

Patraukėme link Pažėrų tuo pačiu keliu, kur ėjom su Daumantu į susitikimą. Turėdami laiko, apsistojam Padainupio kaime pas Vincą Stralkų. Ten dar buvo nuo pirmųjų partizanavimo dienų likusi slėptuvė, kurioje pailsėdavome po žygių. Buvo Visų šventųjų diena, daugumas ėjo aplankyti artimųjų kapų, o mes su giliu liūdesiu pakalbėjome apie žuvusius draugus. Papasakojau, kas šioje slėptuvėje nakvodavo, bet jau jų visų nėra. 1952 m. lapkričio 2 d., Vėlinių dieną, pas Vincą Stralkų buvo paskutinė mūsų vakarienė. Buvo atėjusi Aldona Pažėraitė, o Leonas Lukoševičius, radęs armoniką, lyg nujausdamas mūsų nelaimę, užtraukė lietuvišką maršą kad būtų laiminga kelionė. Gerai sutemus, pasiėmę kuprines su spauda, šeimininkų ir Aldonos išlydėti, patraukėme link Pažėrų miško, o jie mojuodami išleido mus, kol pradingome.

Atėję į Žiemkelio mišką, radome laukiančius Dolerį ir Karį, nes jie miške gyveno, kol nebuvo sniego. Atėję gana anksti, juos jau radome sukilusius. Doleris papasakojo visą susitikimą su Demonu ir jo vyrais, kurie buvo kartu atėję. Smulkiau sužinojome apie jų susišaudymą ties Agurkiškės kaimu. Vienas žuvęs, o čekistai vedė žmones, kad atpažintų, norėdami geriau įtikinti partizanus ir žmones, kad Demonas tikrai yra partizanų gretose. Kas matė, visi sakė, kad žuvęs yra nepažįstamas, labai išvargęs jaunas vyras. Bekalbant prie laužo, Doleris sako, kad prieš mūsų atėjimą sapnavęs keistą sapną. Matęs mamą, kurią 1945 m. stribai nušovė. Mama gulinti patale ir šaukianti jį:

— Kazeli, gulk pas mane, tau bus čia ramiau.— Atbudęs pagalvojo, kad niekada mamos nesapnavęs, turbūt bus kas negero.

KLASTA

Laiko nedaug teturim. Susitikimas 1952 m. lapkričio 3 dieną, 10 val. ryto, prie Pilvės kanalo, Kazlų Rūdos miške. Visokių kalbų mažai teklausau, vis galvoju apie susitikimą, kažkaip neramu. Visiems eiti negerai. Sakau:

— Mes eisim, o tu, Baltrau, liki prie laužo, tau palieku visus dokumentus, pinigus, o ryšius su Klemensu žinai.

Išsikraustau planšetę, kišenes, kad nebūtų jokio raštelio, ką žinai, kas gali atsitikti. Stoviu ir galvoju, kodėl aš taip darau. Jie buvo atėję ir nakvojo su Doleriu. Demoną pažįstu nuo 1946 m., daug kartų buvome susitikę, bet paskutiniu laiku jo tylėjimas sukėlė abejonių.

— Na, gerai, einam, o tu, Baltrau, lauk mūsų grįžtant čia, prie laužo.

Pakylam keturiese — aš, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, Kazys Ruseckas-Doleris, Juozas Knašys-Karys ir Leonas Lukoševičius, naujokas. Doleris sutarė susitikimą prie Pilvės kanalo, nuo mūsų laužo keli šimtai metrų. Eidamas perspėju vyrus, kad nestovėtų visi kartu, bukime išsiskirstę. Daugiau stebėkite atėjusius, nes seni partizanai žuvę, o naujokų visokių yra. Saugumas naudoja visokius būdus. Prieiname prie kanalo, matom ateina. Klausiu Dolerio, ar tie patys? Sako—„tie". Demonas, užsikabinęs šautuvą, eina pirmas, o kiti paskui. Duodu ženklą sustoti, visi sustoja. Mudu, kaip visada, pirma susitinkam su Demonu. Prisiartinęs Demonas mane pasveikina, dar pabučiuoja, kaip seniai nesimatę. Supažindina su savo vyrais ir pradedame kalbą. Demonas sako, kad daug turėję visokių bėdų, buvo Širvys sužeistas, reikėjo rūpintis, ir šiaip visokių nesklandumų. Vienas iš jo vyrų sako, kad po didelių pastangų pagaliau susitikome. Demonas aiškina, kad pas juos buvę areštų, žuvimų, yra naujai įstojusių partizanų. Taip kalbėdami einam į II Girninkų palaukę link Simono Rindeikos sodybos. Jie gyveno prie pat miško. Čia buvo numatyta papusryčiauti skanių kaimiškų barščių. Rindeikos dukra Severiną prižadėjo atnešti. Beeidami sutinkam Rindeikos sūnų Jonuką, kuris ateina pasakyti, kad tuojau atneš pusryčius. Jonukas ir pasilieka miške karvių ganyti.

Demonas sako, kad jam dar būtinai reikia pasimatyti su Litu, yra svarbių reikalų. Aš sakau, kad ryšį turiu tik per Žilviną, kuris dabar dirba pas Litą štabe. Demonas sako, kad gaišti nėra kada, reikia kuo greičiau susitikti Žilviną ir Litą. Tada reikia siųsti Rindeiką, kad nuneštų laišką į Žilvino kraštą, šalia Išlaužo, pas Jurgį Daugėlą.

Doleris stovi ne per toliausiai nuo manęs, kalbasi su; Demono vyrais. Karys su Leonu laikosi kiek toliau, o aš kalbuosiu su Demonu. Jo vyrai stovi už manęs, vienas vis labiau laikosi prie Demono. Aš pasiimu popieriaus ir rašau Žilvinui laišką, pasidėjęs ant planšetės. Parašiau,, kad susitikau su Demonu ir jo vyrais, jis nori susitikti Litą. Atvykti... Kur? Visada, kur susitikti, vietovę rašydavome šifru — numeriais. Šifrą reikia užrašyti, kad niekas nematytų. Mūsų šifras buvo iš maldaknygių, dešimt eilučių Visų šventųjų litanijos. Šifro raktas pas mane ir pas Žilviną. Man tik dar reikėjo parašyti šifru — Ožio-kvartalas. Jie, pamatę, kad laiškas baigiamas rašyti, tuo momentu dviese stvėrė mane už rankų, o priekyje stovėjęs Demonas už kojų. Aš metu planšetę ir, vieną ranką ištraukęs, kertu vienam Demono vyrui čekistui per sprandą. Tuo kartu pasipila automato serija. Doleris, gavęs, seriją, bet dar spėja į mūsų grumtynes paleisti seriją ir šone manęs nuvirsta, nukirtęs vienam čekistui kojas, ir man pataiko per automatą. Aš spėju nusitverti automatą, -spaudžiu šakutę, bet neveikia. Tuomet griebiu pistoletą. Mes visi sugriuvę. Tada gaunu smūgį į sprandą ir atsijungiu. Atsigaunu jau surištomis rankomis. Šalia guli dar truputį gyvas Leonas Lukoševičius, o kojų gale vos kruta Doleris, kurį čekistas iš automato pribaigia. Demonas, šone stovėdamas, sako:

— Kaip jautiesi?

Atsakau:

— O tu kaip, svolačiau, pardavike?

Šone stovėdamas čekistas, apsivilkęs partizanų uniforma, man spyrė į veidą. Pasidarė pilna burna kraujo, išmušė kelis dantis. Pradėjo spardyti. Tuo momentu atbėgo kapitonas su keletu kareivių. Sako lietuviškai:

— Šito nenušaukit, jo mums reikės.

Aš guliu šalia nušautų draugų, jie tikrai laimingesni. O kas manęs laukia? Sueina daug kareivių ir keli aukšto rango čekistai. Vienas ruda odine ilga striuke duoda nurodymus. Pradeda manęs klausinėti. Aš tyliu, nes pilna burna kraujo ir dantų. Rindeikos sūnus Jonukas, paėjėjęs kelis metrus nuo įvykio vietos, viską matė, dabar gyvena Garliavoje. Čekistas, ruda striuke, įsako kareiviams mane nuvesti į mašiną, kuri stovėjo Kūjagalvių kaimo palaukėje. Visas būrys kareivių įtempė mane ir įvertė į mašiną. Kiti kareiviai ir čekistai pasiliko kautynių vietoje. Leitenantas, pamatęs pajuodusias, viela suveržtas rankas, atrišęs uždėjo amerikoniškus antrankius.

Gulėdamas mašinos kampe ir saugomas kareivių su šunimis, išgirdau stiprų šaudymą. Girdėti ir automato atsišaudymas. Turbūt užklupo Baltrų, nes kautynės vyko lame kvartale, kur palikom Baltrų. Man labai rūpėjo, ar jis spėjo pasprukti. Jei žuvo, rado mano paliktus dokumentus. Vėliau sužinojau, kad Baltrus užėjo ant pasalų, bet pabėgo, o Karys atsišaudydamas paspruko su smarkiai sužeista ranka.

Temstant susirinko visi kareiviai, čekistai, ir dar atvažiavo mašinų. Kareiviai kažko smarkiai keikėsi, kiek supratau, buvo sužeistų. Į tą pačią mašiną, kur aš buvau, atnešė tą sužeistąjį, kur Doleris peršovė kojas. Susirinko visi Demono čekistai ir pats Demonas. Visi sulipa į mašiną ir kapitonas, kalbantis lietuviškai. Demono čekistai, pamatę, kad man uždėti antrankiai, dar suspaudė ir sako—„amerikoniški, amerikoniški". Nuo tada pradėjau pažinti amerikoniškų antrankių skonį. Juos Amerikos spekuliantai pardavė stalinistams, kad išmėgintų tie, kurie bandys priešintis Stalino saulei. Leitenantas kažko ginčijosi su Demono čekistais ir prie manęs neprileido. Visi dalijosi įspūdžiais. Mašina pajuda, bet kur važiuoja, nežinau. Mašina dengta, amerikoniška, Lietuvoje vadinama studebekeriu. Saugumas visą laiką tokias naudojo. Antrankiai ir studebekeriai — tai ir visa Amerikos pagalba kovojančiai Lietuvai.

Atvažiavusi į Garliavą, mašina sustojo Cvirkos gatvėje Nr. 4, iškėlė sužeistą. Atėjo garnizono viršininkas Rodinas pasižiūrėti į mane ir kažko reikalavo, bet leitenantas nesutiko. Čekistai, juokaudami rusiškai ir lietuviškai, reikalavo iš Rodino vaišių. Po kiek laiko Rodinas atnešė pilną dėžę konjako ir užkandos. Prasidėjo puota. Kareiviams neduoda, o manęs vis klausinėja, koks amerikoniškų antrankių skonis. Kartu gėrė ir Demonas. Išvažiavę iš Garliavos, pradėjo traukti dainą. Atvežė mane į Kauno saugumą.

Atsigavęs po sutrenkimo, pagalvojau: „Draugų neišsisaugojau. O Viešpatie, apsaugok mūsų tautą, duok man jėgų ją apginti, ji man tai patikėjo. Aš priešui nepasidaviau, bet įkliuvau. Okupantas, sutrypęs tarptautines teises ir Lietuvos pardavikus aprengęs lietuviškais herbais, panaudojo klastai ir apgaulei. Dievui ir Tėvynei duotą priesaiką laikau tebegaliojančia."

OBO SPĄSTUOSE

1952 m. lapkričio 4 d. naktį buvau atvežtas į Kauno saugumą. Rankos taip nuveržtos, kad nejaučiau pirštų ir nieko suimti negalėjau. Rankas atrišo ir pasodino kabineto kampe, kur stovėjo kareivis su atkištu automatu. Po geros valandos įėjo tas žmogus ruda odine striuke, kurį mačiau Žiemkelyje per suėmimą. Su juo įėjo pulkininkas, majoras ir kiti karininkai. Jie tarp savęs dalijosi įspūdžiais, kartais vis atsisukdami pasižiūrėti į mane, kampe ant šono gulintį. Gerą pusvalandį kalbėjosi. Kiti išėjo, liko majoras, dar vienas kariškis be antpečių ir tas ruda striuke, kuris visur vadovavo. Likęs majoras, žydiškos išvaizdos, lietuviškai suriko:

— Stok, bandite! Ar čia miegoti atvažiavai?

Aš tada rusų kalbos nemokėjau ir nesupratau, ką jie tarpusavyje kalbėjosi, bet tas ruda striuke liepė kareiviui išeiti į koridorių. Man parodė į kampą, kur stovėjo kėdė. Nuėjau prie kėdės ir atsistojau, bet žydas sako:

— Sėsk ir atsakyk mums trumpai į visus klausimus. Taip ar ne.

Čekistas ruda striuke pasiima aplanką, popieriaus ir rusiškai klausia, kur gimęs, kur mokiausi, dirbau, kur buvau prie vokiečių, kokius draugus ir kaimynus turėjau, pas kuriuos dabar užeidavau, kokius draugus sutikdavau būdamas miške ir taip toliau. Kai klausia ką nors asmeniškai, sakau „nežinau". Tada žydas pašoka, bet tas ruda striuke nuramina, tada toliau tęsia savo litaniją. Trečias sėdi ir klauso, niekur nesikiša. Aš sėdžiu, vos apversdamas liežuvį, dantys išdaužyti, burna pilna kraujo, o vandens neduoda. Rankų pajudinti negaliu, visos pajuodo nuo surišimo. Klausinėjo be perstojo ir gana ilgai, vis daugiausia tą patį. Jau pabaigoje klausė, kur turėjau susitikti Žilviną. Sakau, kad prie laužo, jų laukė Baltrus ateinant. Žydas sako—„svolatina", ir visi pakilę išėjo. O jų vietoj įėjo kareivis ir vėl įrėmė automatą. Bet netrukus atėjo karininkas ir viršila, jie mane nuvedė žemyn į kamerą. Ten padarė didelę kratą, bet sagų neišpjaustė. Jau buvo vakaro laikas, nes dalijo kaliniams maistą. Tai ir man įpylė į dubenėlį žemėtos sriubos. Šaukšto paimti negaliu, tai iš viso truputį nugėriau, nes burna buvo pridžiūvusi kraujo.

Pasėdėjus neilgą laiką kameroje, atidaro duris tas pats žydas ir sako—„einam". Nusiveda į viršų, surakina rankas, o paskui į kiemą, kur pilna kareivių su šunimis. Atvedė prie dengtos mašinos, kareiviai pagriebė mane ir įvertė ant galvos į mašiną, kitas kareivis už pakarpos nutempė į mašinos kampą. Mašina amerikoniška, šonuose suolai, ant jų pilna prisėdo vidaus saugumo kareivių, o pora vilkšunių visą laiką tupėjo prie manęs.

Mašina pajudėjo naktį. Išvažiavus už Kauno, iš kareivių kalbos supratau, kad važiuojam link Vilniaus, nes visą laiką linksniavo miestus, kur pravažiuojam. Vilniuje atvežė į kažkokį kiemą, iškėlė ir nuvedė į namo viršaus kampą, kur prie durų stovėjo keli ginkluoti kareiviai. Tai čia ir yra majoro Sokolovo OBO (Osobij Banditskij Otdiel) perdirbimo įstaiga, kad parduotum savo motiną, tėvą, kitus ir savo kraštą. Sokolovo dalinys sudarytas iš MGB mokyklas baigusių rusų, lietuvių ir žydų kilmės piliečių, papildomai supažindinant su Sokolovo parengtomis instrukcijomis, kaip panaudoti provokaciją kovojant su partizanais. Daliniuose tarnavo ir vienas kitas buvęs partizanas, kuris, pasinaudojęs Bertašiūno amnestija, buvo priverstas eiti Judo keliais. Šie provokatoriai dėvėjo partizanų uniformas, visi buvo aprūpinti reikiamomis kepurėmis. Uniformas jie įsitaisė, nuvilkdami nuo nukautų partizanų lavonų. Miestelių aikštėse partizanų lavonus dažniausiai pamesdavo nuogus. Provokatoriai, apsilankę pas gyventojus, bandydavo elgtis kaip partizanai. Stengdavosi būti drausmingi, mandagūs, pamaldūs.

Atidaro duris, nuima antrankius, apgaili, kad labai nuveržė rankas ir sako, kad, jei būsi protingas, čia pailsėsi. Viskam vadovavo lietuvis jaunesnysis leitenantas. Atsidūriau nedideliame kambaryje. Čia buvo dvi kėdės, rašomasis stalas, metalinė lova su čiužiniu, o už durų kareivis su automatu, kuris visą laiką žiūri per durų akutę. Visur labai malonu, sakytum, ne kalėjimas, o viešbutis. Mane atvedęs leitenantas vos lovos nepaklojo. Tiktai gaila, kad jau buvo paklota. Nurodęs visas teises, kad galiu miegoti kada noriu, o jei ko reikės, tai pabelsti į duris, ten žmogus visada ateis. Tualetas taip pat kitur. Leitenantas išeidamas dar priminė:

— Matai, miške tokių sąlygų neturėjai kaip čia, o jūsų dar negalima gyvų paimti!

Aš nieko neatsakau, tik galvoju, kas bus toliau. Leitenantas palinki geros nakties ir išeina, dar tarpduryje sustojęs prisimena:

— O tu dar be vakarienės, matai, alkanas ir nieko nesakai. Na, gerai, pasakysiu, tuojau atneš, o gal „čerką" nori.

Atsakau, kad „čerkos" negeriu.

— Na, na! Išgerdavai, tik ne su visais. Matai, aš tau ir lovą gerą daviau, o tu nenori su manim nė „čerkos" išgerti. Na, tiek to, priprasi, jūs visi būnat laukiniai, kai painu, o paskui priprantat.

Sakau, kad noriu į tualetą. Po keletos minučių atėjo trys ginkluoti kareiviai ir, surėmę automatais, nuvedė į tualetą koridoriaus gale. Palaikiau rankas po čiaupu bėgančio vandens, kiek atsigavo, ir dešinės rankos pirštus pradėjau judinti. Kareiviai ragina greičiau eiti. Kameroje radau atneštą maisto davinį: baltos duonos, dešros, sviesto gerą porciją, arbatos. Viskas sudėta ant stalo kaip svečiui. Pamatę kareiviai net apsilaižė, bet nė vienas neišdrįso paragauti. Atvestas iš tualeto atsisėdau ant lovos ir galvoju, kada baigsis ši komedija ir prasidės tikri veiksmai.

Apie tokias komedijas mes jau buvome girdėję. Prieš metus, dar buvo gyvas Daumantas, buvome gavę iš vieno saugumiečio keletą sakolovnikų nuotraukų ir žinojome jo verbavimo metodus. Viską prisiminiau ir gerai apgalvojau, kas toliau bus. Valgyti nieko neliečiau, batus nusiaviau ir atsiguliau. Nors labai išvargęs, bet miegas neima, gerai žinau, kad čia žaidimas, o viskas dar ateity.

Dar tamsu, bet jau prieš pat rytą įeina tas mandagusis leitenantas ir sako:

— Tai ką? Bado streiką paskelbei, kad nieko nevalgai. Man dar tokio laukinio neteko sutikti. Nieko, valgysi ir dar kaip!

Kitą dieną, prieš pat pietus, suvirsta į mano kamerą tas pats čekistas, kur buvo odine striuke, bet dabar be jos, jau matytas kapitonas ir keli, apsirengę civiliais. Tarp jų ir Kukausko ryšininkas, kai žuvo Daumantas. Tas ryšininkas jiems pasakoja, kaip aš į jį automatą įrėmęs laikiau ir sakiau, jei užvesi ant rusų, gausi pirmą seriją. Sako:

— Ėjau visą laiką su didele baime.

Manęs nieko neklausė, matyt, susirinko tiktai pasižiūrėti. Tarpusavy kalbasi lietuviškai, kai kuriuos žodžius išverčia į rusų kalbą. Kapitonas pradėjo pasakoti apie Daumanto žuvimą, sako:

— Visa laimė, kad Daumantas nespėjo ištraukti granatos rinkutės, ji vos vos laikėsi, tai būtų visus nušlavę, nes amerikoniška granata buvo labai stipri.

Eidami pro duris čekistai kažką rusiškai įsakė tam leitenantui, kuris mane aptarnauja, bet kartu ir tas išėjo. Tiktai kareivis, stovėdamas už durų, visą laiką be perstojo žiūrėjo per durų langelį.

Kiek girdžiu, už sienos irgi yra žmogus, nes labai kosi, ir kiekvieną dieną ten tardymo skandalas. Siena stora, kiek geriau girdėti prie radiatoriaus. Kalbėtis negaliu, nes kareivis neatsitraukia. Dairausi po kamerą, gal kur rasiu pro vamzdį prakrapštyti, kad būtų geriau girdėti. Randu beržinės šluotos šakutę ir, atsisėdęs prie stalo, kad nebūtų matyti pro durų akutę, pradedu gramdyti. Matyt, tokių specialistų kaip aš jau būta. Toliau pagal vamzdį eina skylė, o čia duona su kalkėmis užlipdyta. Klausiu, kas, iš kur, bet neatsiliepia. Klausau — žmogus dejuoja. Aišku, sumuštas, ir manęs tas pat laukia. Pašėrė, patikrino, supažindino, o dabar prasidės ceremonijos, apie kokias anksčiau buvau girdėjęs.

Jau prieš revoliucijos šventes, anksti rytą, suvirsta į mano kamerą tas ruda striuke, kuris ir buvo majoras Sokokolovas, kapitonas, kuris kalbėjo apie Daumanto žuvimą, tai yra kapitonas Kazys Riepšas. Riepšas dalyvavo visose Sokolovo operacijose ir buvo pats pagrindinis provokacijų vykdytojas. Lietuviškai kalba aiškiai ir kai kuriuos žodžius išverčia Sokolovui. Prabyla pats Sokolovas:

— Tai ką!? Ar mes tave gyvą pasiėmėm dešroms šerti? Žinok, tu mums būsi reikalingas. Ką tau nurodys, tą turėsi daryti. Va, tavo tardytojas,— parodė į šone stovintį juodbruvą, panašų į žydą, vyresnįjį leitenantą.— Jam turėsi atsakyti į klausimus teisingai, o viskas priklausys tik nuo tavęs pačio. Matai. Demonas susiprato ir jau laisvas, gurkšnoja konjaką, o jūsų gyvų negalima paimti. Mūsų žmonės žūsta ir būna sužeistų, o suimtą dar šerk, o jiems vis dar tarybinė santvarka negera. Jūs nematėte, kaip tarybiniai žmonės gyvena!

Atsisukęs į tą tardytoją, sako:

— Nuvesk į kiną, tegu pamato, kaip gyvena tarybiniai piliečiai.

Man Riepšas viską išverčia. Sokolovas, paskaitęs moralą, išeina, išeina visi. Likęs vienas, galvoju — jau prasidės. Man parūpo, koks likimas Baltraus, nes pas jį daug svarbių dokumentų palikta. Gal jį nušovė per susišaudymą, nebus kam pasakyti Žilvinui, kas atsitiko su manim. Demonas turi ryšį su Litu ir Žilvinu ir jiems panaudos provokaciją. Mano likimas jau aiškus — iškankins ir nužudys. Per daug metų turiu prisirinkęs dokumentų, raportų, liudininkų, patyręs daug kautynių, visur mano būta. Nuvirtęs ant lovos galvoju apie visą padėtį ir kuriu planą. Ne, aš karys, aš pas jus neatėjau malonės prašyti, jūs pagavot, o aš laikysiuosi savo iki galo, nes vėliau ar anksčiau vis vien sunaikintas būsiu.

Man begalvojant, prasiveria durys ir įeina į kamerą keturi „frantai", civiliais apsirengę, ir mano tardytojas žydelis. Sako:

— Gana čia tau gulėti, renkis, eisim.

Klausiu, kur?

— Ką, nežinai, kad viršininkas sakė į kiną, pamatyti žmonių, o dabar kaip laukinis, susikalbėti negalima.

Sakau, kad man ten nėra ko žiūrėti, vieni Sibire miršta badu, kiti kalėjimuose.

— Na, jau tu nemirsi, prikrautas pilnas stalas, o jam — vis, matai, badu miršta. Na, greičiau einam.

Kareiviai eina, vienas pirma, kitas paskui, du iš šonu ir atveda kažkur netoli į kino salę. Salėje tamsu ir, kiek pastebėjau, pusiau tuščia, sėdi daugiausia kariškiai. Ką rodė, neprisimenu, nes man nerūpėjo, tik rūpėjo, kas bus toliau. Prieš suėmimą pradėtas rašyti Žilvinui laiškas, kaip mes turime susitikti. Man vis galvoje, koks Baltraus likimas, jei žuvo, ten pas jį buvo svarbių dokumentų ir padaryta kopija Daumanto ryšio su Vakarais, tada butų visai riesta. Kinui pasibaigus, vėl tokia pačia tvarka parvedė į kamerą. Beeinant vienas klausia:

— Na, kaip patiko?

Atsakau, kad Tarybų Sąjungoje artistų netrūksta. Kitas sako:

— Ką tu jo klausi, vilkas buvo, į mišką ir žiūri.

— Taip, angelai į Sibirą siunčia.

Tuo mūsų tos dienos pokalbis baigėsi, jau prasideda revoliucijos šventės.

Pirmą švenčių dieną, 1952 m. lapkričio 7-ąją, pasibaigus paradui, į pavakarę, atsidaro durys ir suvirsta civiliais apsirengę Vilniaus saugumo pareigūnai ir pats Sokolovas. Aš sėdėjau. Tardytojas surinka „stok!" Iš lėto atsistoju ir žiūriu, kas bus toliau. Kalbėjo visi rusiškai, tai nesupratau, bet visi apžiūrinėjo mane, nuo kojų iki galvos ir išėjo. Kitą dieną ateina tardytojas ir Riepšas ir pradeda klausinėti, kada buvau sutikęs Litą. Aš atsakau teisingai, nes žinau, kad jau Demono išduota. 1952 m. vasarą Prienų miške, o tiksliau kur, aš nežinau, nes to miško nepažįstu ir vietovių nežinau. Liepia rašyti Žilvinui laišką, kad ateitų į susitikimą. Sakau, kad parašiau, kai dar buvau nesuimtas, o dabar galiu parašyti tik tiek, kad jau esu suimtas. Po apklausinėjimo abudu išeina, bet po kelių minučių pasirodo dar keli čekistai ir nuveda pas kažkokį viršininką į raudonai išklotą kabinetą, net sienos ir tos raudonos. Viršininkas nedidelio ūgio, plikas, stalinistiškai apsirengęs, be antpečių, tiktai kelnės su lampasais, tai supratau, kad generolas. Generolas permeta koją ant kojos kelis kartus ir kalba rusiškai, o mano tardytojas verčia.

— Ar žinai kur tu esi?

Atsakau, kad suimtas, bet jie nepatenkinti. Tada aš tyliu. Pradeda skaityti sako lekciją:

— Jei tu elgsies gerai, tai tau bus gerai ir bus atsižvelgta į tavo šeimą, kuri Sibire. Matai, kokie pas mus žmoniški įstatymai! Kas eina su mumis, tam viskas atleista, o tu mums tiek visko padaręs ir dar dabartės nesiskaitai. Tai pagalvok, kol dar ne vėlu.

Aš tyliu, nes koks bebūtų mano atsakymas, vis tiek bus blogai. Galvoju — plikis palos, atsibos ir išves. Taip ir buvo. Dar pakalbėjęs suriko:

— Išvesk banditą!

Mane vėl atveda į kamerą, bet jau kamera apšvarinta. Kiek buvo maisto, jau surinktas, nepalikta nė trupinėlio. Tiktai baltos duonos liko užkišta už lovos, nes visur iškaišiojau, žinodamas, kad tuojau taip bus. Pietų jau neatneša, tiktai į pavakarę ateina vėl tie patys, kur buvo rytą, ir vėl išsiveda.

Veda ilgu koridoriumi ir pasuka laiptais į viršų. Priešais didelis kambarys, ten sustojam. Mane pastumia pirma, o palyda sueina paskui. Salė didžiulė, viename jos gale stalas, apstatytas kėdėmis, už jo sėdi pagyvenęs čekistas. Stalo abiejuose galuose sėdi civiliais apsirengę. Salėje pilna prisėdę čekistų. Man įėjus į salę, visi sužiuro į mane. Generolas pakilo ir kiti atsistojo, tiktai sėdi civiliai. Man parodė sėstis priešais stalą, kur jau stovėjo kėdė. Šone manęs atsisėdo tardytojas vertėjas, kurio pavardės nežinau. Generolas atsisėda, susėda visi. Akis įsmeigę žiūri į mane, o aš į juos. Po ilgo žiūrėjimo ir tylėjimo, generolas prabyla:

— Mes tave atsivežėm ne „bovintis", vykdysi mano nurodymus. Iki šiol šaudei tarybinius piliečius, buvai banditas, o dabartės būsi tikras partizanas. Duosiu savo vyrų, gausi savo ginklą, paimsim Žilviną, Litą ir kitus. Tau bus viskas dovanota, ką tu tarybų valdžiai padarei per tuos metus. Bus paleista tavo šeima iš trėmimo, jei gerai su mumis pasidarbuosi. Galėsi važiuoti į Ameriką. Mums Amerika šiandien nebaisi, tuojau ten bus komunizmas. Matai, atvažiavę iš Amerikos iškart ateina pas mus ir padeda jumis gaudyti, o jūs lipat kaip varlės ant dalgio.

Generolas išdrožė ilgą kalbą, o vertėjas pažodžiui viską išvertė. Po kalbos tyla. Pradedu aš iš lėto, sakydamas, kad išverstų:

— Supratau jūsų norus ir kėslus. Kiekvienas kareivis kariauja, kol žūsta arba būna paimtas į nelaisvę. Šiandien aš esu suimtas — belaisvis ir niekuomet savo tautiečiui nemeluosiu. Visada sakiau ir sakysiu, kad kariauju prieš okupantus ir niekuomet nesimaskuosiu svetimais herbais taip, kaip jūs darot.

Generolas klausė kantriai, bet į pabaigą pradėjo jo žandikauliai drebėti. Dar pakartojau, kad tautiečiui niekada nemeluosiu, kiekvienam pasakysiu, kad esu suimtas. Generolas neiškentęs pašoko ir atsistojęs pradėjo rėkti:

— Mes tave sušaudysim, pakarsim ir t.t.!

O daugiau net neišvertė ir nesupratau, ką sakė. Dirstelėjau į šoną, visi stovi, tiktai aš vienas sėdžiu. Čekistai griebė mane už rankų ir ištempė pro duris. Nuvedę į kamerą, surakino rankas ir paliko. Nuvirstu ant lovos šonu ir stengiuosi nejudinti antrankių, nes savaime užsiveržia. Po pokalbio su generolu galvoju, kad ateina kančių valandos, jau spektaklis baigėsi. Vilniaus čekistų planas buvo paimti mane gyvą, o paskui panaudoti provokacijai prieš Lietuvos gyventojus ir likusius partizanus, nes jie gerai žinojo, kad žmonės manimi pasitiki. Kai pamatė, kad jų planai „neišdega", ėmėsi smurto — žiaurumo.

Laukti ilgai nereikėjo. Jau pro lango plyšiuką matėsi tamsuma, o naktis — kankinimo metas. Prasiveria durys, ir įeina keturi čekistai, visi uniformuoti, o vienas laiko rankoje kažkokį popierių. Lietuviškai sako:

— Nu, gana su tavim terliotis, nenori kalbėti žmoniškai, dabartės pakalbėsim kitaip.

Dviese suima mane už rankų, vienas eina paskui, o tas su popieriumi pirma. Vedamas pagalvojau — Dieve, duok jėgų atlaikyti kančias.

Veda koridoriumi, paskui pasuka į mažą koridoriuką. Pravėrus duris, matyti tas raudonasis kambarys, toliau mažas kambariukas, kampe rašomasis stalas, o ten sėdi keturi čekistai. Popieriaus lapą paduoda sėdinčiam, o kurie atvedė, išėjo. Aš stoviu. Sėdintys kažką pasikalbėjo, ir visi priėjo prie manęs. Lietuviškai tepasakė:

— Ar dar kariauti nenusibodo? Dabar pakariausim mes.

Ir stovėjęs už mano nugaros čekistas kirto man per sprandą. Nugriuvau ant grindų. Vienas prišokęs pradėjo mano galvą spausti tarp kojų, kiti du užlipo ant kojų, o ketvirtas gumine lazda ėmė vanoti. Vienam iškrinta pistoletas visai prieš pat mano nosį, kad stverčiau. Mato, kad nestveriu, pats pasiima ir vėl duoda su ta gumine lazda. Aš jau žinojau, kad kas tokiu momentu nustveria pistoletą, tas iš kabineto gyvas neišeina. Vanojo, kol netekau sąmonės. Pabudau sulietas vandeniu. Klausia, kur dėjau Daumanto ryšį. Atsakau, kad palikau prie laužo Baltrui, kaip ir anksčiau sakiau. Vėl kitas klausia, kur laikiau ryšį su Žilvinu. Atsakau, kad Tvarkiškių kaime, vokiečių kapinaitėse ant akmens. Suriko:

— Meluoji, niekas ten tavo ryšio neima!

Ir vėl pradeda mušti, kol netenku sąmonės. Tik pajutau, kad kareiviai velka mane koridoriumi. Pamatę, kad atsigavau, pasodino ir, paėmę už rankų, prikėlė. Atvedę į kamerą įstūmė. Po kiek laiko atėjo tardytojas ir keli čekistai. Atsinešė visą pluoštą dokumentų, sako, kad radę pas Baltrų, o jo jau gyvo nesą. Galvoju — dabartės jau prapuolęs. Pradeda skaityti, suprantu, kad apgaulė. Matyti, kad tai dokumentai, kurie buvo Dolerio perduoti Demonui, o šis viską atidavęs čekistams. Man visą laiką rūpėjo, ar Doleris tuos dokumentus tikrai perdavė Demonui. Ten buvo keletas raportų, likviduotų aktyvistų aktų, po visais mano parašas. Svarbiausia, yra tokių dokumentų, kur žmonės dar laisvi — neareštuoti. Nors niekados nerašydavom pavardžių, tik slapyvardžius.

Kitą kartą kankinamas minkštajame kabinete nugriuvau, pasidarė labai bloga. Taip buvau sudaužytas, kad vos vos galėjau pastovėti. Pabudau atvilktas į kamerą, pamestas prie lovos, ir prie manęs pastatytas dubenėlis su vandeniu. Matyt, kareiviai buvo padėję. Kai atsigėriau, tuojau pasiėmė.

Tas popiergalis, kurį nešėsi, kai mane vedė į minkštą kabinetą, buvo su vidaus reikalų saugumo ministro rezoliucija imtis griežčiausių priemonių mano atžvilgiu. Mušė pagal planą — nemušė per galvą, kad neliktų žymių, taip pat nemušė per padus, kad dar galėčiau paeiti, nes dar manęs jiems reikėjo. Kitą dieną kareivis padavė į dubenėlio dugną įpiltų kopūstų skystimo ir mažą riekutę duonos. Tai buvo trečia para, kaip valgyti negavęs. Kiek turėjau pasislėpęs duonos, atsigulęs sučiulpiau, nes kramtyti negalėjau — dantys buvo išdaužyti.

Kaip jau anksčiau minėjau, mes buvome supažindinti su tardymo metodais. Galima buvo iš anksto numatyti, ką čekistai rengiasi ateityje daryti. Manęs kalėjimo sistemai nerengė, nekirpo plaukų, nepjaustė sagų, laikė tokį, kokį paėmė. Tik vieną kartą leitenantas Marcinkevičius su prižiūrėtojais nuvedė į pirtį, o kitas netikėtai pratarė jo pavardę.

Dienos neprisimenu, bet jau buvo po revoliucijos švenčių. Ateina į kamerą du sokolovninkai, kurie mane paėmė, Marcinkevičius ir dar keli čekistai. Sako:

— Pasiimk visus savo daiktus.

Atsakau, kad aš jų neturiu ir man jų nereikia. Riktelėjo:

— Bet mums jų reikia!

Mano nieko ir nėra, tik odinė striukė, kuria apsivilkęs nes visą laiką šalta, ir paprasta kepurė. Bet kaip jį pas mane pateko net nežinau, nes mano kepurė buvo odinė.

Pro duris išvedę, liepė kareiviui pasilikti. Galvoju_vėl

j minkštą kabinetą, na, dabartės jau negrįšiu. Laukiu, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Bėgti nėra kur. Kad tik nušautų, kankinimas baisiau visko. Pasuko laiptais žemyn ir atsidūrėme kieme. Surakino rankas ir įmetė į dengtą mašiną. Kareiviai, buvę mašinoje, pavilko mane į kampą, o patys susėdo ant suolų. Lauke vos vos pradeda švisti. Kareivių prilipa pilna mašina ir keli šunys. Mašina dar nepajuda, kažko laukia. Vienas iš sokolovninkų atneša mano planšetę, automatą, diržą ir, įlipęs į mašiną, klausia, ar mano. Atsakau, kad man nereikia.

— Bet mums reikės! — suriko spirdamas į koją. Numetė viską šalia manęs ir išlipo.

Į PROVOKACIJĄ

Mašina pajudėjo. Jaučiu, kad važiuoja link Kauno, paskui pasuka link Garliavos. Galvoju — darys kur nors provokaciją ir per susišaudymą nušaus. Taip kaip buvo prieš mano suėmimą Agurkiškės kaime. Norint įtikinti, kad čia tikrai buvo partizanai, susišaudė, kažkokį suimtą nušovė. O paskui, kaip visada, numetė gatvėje, kad kuo daugiau matytų žmonės ir praneštų partizanams, kad tikrai buvo partizanai. Atvažiavę į Garliavą, pasuko į dešinę, kur yra vokiečių bažnyčia, už jos ilgas mūrinis namas Cvirkos 4. Sustojo, kareiviai išlipo, mašiną pristūmė prie pat durų, kad niekas nematytų. Mane iškėlę iš mašinos, nuvedė į vidų ir paguldė į kampą. Prie manęs paliko šunį ir du kareivius. Kur aš gulėjau, kambarys gana didokas ir vienas langas į kiemą, bet ir tas su grotomis. Netrukus atvažiavo kita mašina, sustojo prieš langą ir į tą kambarį įėjo pats Sokolovas, ta ruda odine striuke, Riepšas, užsikabinęs automatą, keli sokolovninkai su partizanų ženklais ir lietuviškomis kepurėmis. Riepšas nuima man antrankius ir sako:

— Matai, ir čia tokie žaliukai, kaip ir anksčiau, tiktai tu prisigėręs Vakarų propagandos, dar vis galvoji kariauti. Ne, jau tu savo karą baigei, o dabartės, darysi taip, kaip mes sakysim. Nusimauk kelnes!

Sakau, kad negaliu, nes nuo antrankių pirštai nutirpę. Vienas sokolovninkas numauna man kelnes, nuauna vieną batą, išsitraukia iš kišenės telefono laido galą. Vieną galą pririša prie kojos, o kitą už lytinių organų ir sulenkęs dvilinką iškiša per išpjautą kišenę, kad galėtų užsinerti ant rankos. Man jau aišku, kažką provokuos. Kitame kambaryje matau, kad su sokolovninkais maišosi Demonas. Matyti — ten gurkšnoja, ir. visi apsirengę partizaniškai. Man užtraukia kelnes, atneša mano diržą su pistoleto kabūra, šovinines, kur buvo ant diržo, planšetę ir kabina man. Sakau, kad man nereikia, nes aš paimtas — areštuotas. Atsako—„mums reikia", dar apkumščiuoja gerai į šonkaulius ir pabalnoja. Ateina iš gretimo kambario so-kolovninkai, paruošti kaip partizanai, pats Sokolovas ir su juo aukšto rango kariškis, bet ant viršaus užsivilkęs karišką vatinukę. Demonas arčiau neina, stovi tarpduryje, užsikabinęs šautuvą. Sokolovas, tas kariškis ir Riepšas kažką kalba rusiškai, o vadinamieji partizanai-sokolovninkai lietuviškai su Demonu. Mane saugo kareiviai. Pasikalbėjus, Riepšas visus pašaukia į vieną vietą netoli manęs ir verčia Sokolovo kalbą.

— Mums reikia susitikti Žilviną ir Karį. Mes jų kitaip sutikti negalim, tik per Juozo Šiugždinio Kario tėviškę-Ilgakiemio kaime, Garliavos valsč. Ten yra buvęs Demonas ir jį pažįsta, mums jis tarpininkaus. Mes žinom, kad Kario šeimą pažįsta ir Lakštingala, bet jis ginasi. Mes jį parodysim, kad tikrai dar jis laisvas.

Riepšas įsako sokolovninkams:

— Jei šitas banditas Lakštingala,— rodo į mane,— pasakys, kad jis suimtas, iš karto likviduokite tą asmenį, kuris ateis į susitikimą. Mūsų irgi žūsta, gailėti nėra ko.

Riepšas, rodydamas į vieną pagyvenusį sokolovninką:

— Tu pasiimk savo žinion šitą banditą.

Pribėgęs prie manęs, ištraukė iš kišenės telefono vielos galą, dar patraukia, sakydamas „bulių reikia patikrinti, kaip eis". Dvilinką vielos galą užsimauna sau ant rankos ir mane nusitempia į mašiną.

Mašinoje susėdo visi aprengti partizaniškai čekistai sokolovninkai, tarp jų ir Demonas. Galvoju, ką daryti. Mane Šiugždinio šeima pažįsta, Demonas ten yra buvęs, taip pat prisimins, matydami su manimi. Gal Baltrus tikrai žuvo, kaip sako čekistai, gal likę gyvi nežino, kad aš suimtas. Nors su Žilvinu sutarta, kad susitiksime Ožio kvartale arba per Joną P. Ožio kvartalo ir Jono čekistai nežino, taip pat nežino ryšio punkto su Klemensu Tvarkiškių kaime prie Sidiškio kryžiaus. Čekistams daviau ryšio punktą neteisingą — Tvarkiškių kaime, vokiečių kapinėse. Galės laukti kad ir šimtą metų, nieko nesulauks.

Mašinos važiuoja Prienų plentu, o aš vis galvoju, ką daryti. Pasakyti, kad paimtas, galiu, bet nušaus tą, kas ateis. Bėgti negaliu, pririštas. Viena išeitis — tylėti. Anksčiau visados kalbėdavau, o dabartės tylėsiu.

Atvažiuojam ties Ilgakiemio kampo miško kelio, viena mašina sustojusi, taiso padangą, o viduje pilna kareivių. Mašina, kuri mane atvežė, sustojo visai prie miško, kad nebūtų matyti, kada nueisim, netoli Šiugždinio sodybos. Mane iš mašinos iškelia tas pats sokolovninkas, kuris buvo prisirišęs, ir visą laiką eina šone. Jei nežinotum, jokiu būdu nesuprastum, kad veda. Mišku atėjome iki Šiugždinio sodybos. Aš, eidamas mišku, matau, kaip užsimaskavę guli kareiviai. Mane atveda netoli Šiugždinio sodybos, pasodina prie eglaitės ir šone atsisėda tas pats sokolovninkas, kuris vedė. Demonas su vienu sokolovninku šaukia, kad kas iš namų ateitų. Matau — ateina Šiugždinytė, Kario sesuo. Padėti nieko negaliu, pasakysiu, ją likviduos, padarys susišaudymą, ir bus viskas. Kalbos sklis, kad susišaudė partizanai ir žuvo. Pirmiausia ją sutiko Demonas ir vienas sokolovninkas, paskui Šiugždinytė pamatė ir mane, bet kad aš nekalbėjau, čekistai pasakė, kad Lakštingala serga. Demonas Šiugždinytės klausė, kaip susitikti Karį. Ji atsakė, kad dabartės nežinanti. Man pasidarė smagiau. Jos paprašė valgyti, ir ji tuojau nuskubėjo link namų. O mane nuvedė į mišką, kur buvo pilna kareivių. Paskui kelių kareivių lydimą tas pats sokolovninkas nuvedė į mašiną. Toje dengtoje mašinoje, kur taisė padangą, sėdėjo pats Sokolovas ir per langelį pro žiūronus stebėjo visą padėtį. Toje mašinoje buvo visos ryšių priemonės ir keletas kareivių prie aparatūros. Mašinoje mane pasodino į kampą ant grindų ir uždėjo antrankius. Po kokios valandos Sokolovas išlipo ir nuėjo prie kitos mašinos, kuri stovėjo toliau. Mašina pajudėjo ir važiavome link Kauno. Garliavoje vėl užsuko į tą patį kiemą Cvirkos 4, bet manęs neiškėlė. Dar prisėdo pilna mašina kareivių ir vienas vyresnis karininkas, gana dailaus sudėjimo. Kaune visai nesustojo, nors pravažiavom pro saugumą. Jau išvažiavus į Žaliakalnio kalną, tas karininkas priėjo ir nuėmė antrankius nuo vienos rankos, kad galėčiau geriau sėdėti, nes buvau visas sudaužytas, o ant grindų sėdėti labai sunku. Važiuojant link Vilniaus, tas karininkas kažką pasakojo apie Lietuvą ir tokį didelį lietuvių pasipriešinimą. Atvažiavus į Vilnių, prie ministerijos vėl uždėjo antrankius, kad viršininkai nepamatytų.

VĖL VILNIUJE

Atvežę į Vilnių, vėl įgrūdo ten pat. Vienutės yra trečiame aukšte, keturios OBO skyriaus, atskirtos nuo visko. Rytojaus ankstų rytą prisistato tardytojas su storu aplanku surinktų dokumentų.

Tiesa, vakare, kai parvežė į Vilniaus OBO skyrių, kareivis atnešė dubenėlį kruopų sriubos ir gabaliuką duonos, nes jau kelinta diena nieko negavęs. Kai nuvedė į tualetą, iš krano .atsigeriu, kad visai neuždžiutų burna, ir viskas.

Tardytojas pradeda klausinėti daugiausia dėl Žilvino. Man yra kuo atsispirti, nes Žilvinas priklausė ne mūsų rinktinei. Sakau, kad nežinau, kur jis gyvena. Primena Karį ir Baltrų. Tuomet supratau, kad jie dar gyvi. Pasakau, kad mes gyvenome Kazlų Rūdos miške, o kai mane suėmė, aš juos ten palikau, o kur dabar jie — nežinau. Tardytojas pradeda rėkti:

— Tu, svoloč, sužlugdei visus planus. Tave tiktai pakarti, tavęs gyvo nereikėjo imti. Tu pripūstas imperializmo. Matai, Jankauskas-Demonas, Kukauskas susiprato, jie jau laisvi vaikšto. O tau sąlygos yra dar geresnės. Pakarsim, ir tavo tas buržuazinis imperializmas baigsis. Matai, kokia galinga tarybinė santvarka ir jos niekas nenugalės. Su mumis eina Kinija. Mes tavo tuos draugus Vakaruose kepurėmis užspausim taip, kaip tave dabartės.

Aš atsakau:

— Kuo greičiau, tuo geriau.

Tardytojas daugiau nieko nesako. Susiima savo dokumentus ir išeina.

Laukiu, kada ves į minkštą kabinetą. Kodėl vadina minkštu kabinetu? Jo sienos, lubos išklotos minkšta medžiaga, kad sugertų garsą, kai žmogus kankinamas, ir kad neužsimuštų galva į sieną. Man šis metodas buvo žinomas iš žvalgybos surinktų duomenų, o dabar visa tai tenka patirti pačiam. Tą dieną manęs daugiau niekas nešauke, bei ir valgyti nedavė. Vakare kareivis padavė vandens ir duonos mažą gabaliuką. Už blogą elgesį man paskirtas karcerio režimas. Kai esi sudaužytas, visą skauda, apie valgį visai negalvoji, galvoji tik, kas toliau bus.

Kameroje per skylę ties radiatoriumi, duona užkištą, iš gretimos kameros gerai girdėti žiaurus tardymas. Tai buvo 1952 metų lapkričio pabaiga. Tardė kiekvieną dieną. Buvo girdėti mušimai, keiksmai. Man įdomu, kodėl neveda į minkštą kabinetą, o tardo kameroje. Kai prasideda didesnis riksmas, kareivis nuo langelio nueina ten žiūrėti iš smalsumo. Tada atsikemšu savo skylę ir klausausi. Tardymas vyksta rusų kalba be vertėjo, man nesuprantama, tik suprantu rusiškai minint pavardes ir slapyvardžius. Naktį žmogus labai dejuoja, matyt, smarkiai nukankintas. Rytą vėl prasideda tardymas ir riksmas, ir taip per visą dieną iki vėlyvos nakties.

Tardytojas ir manęs ateina apklausinėti iš anksčiau paimtų dokumentų arba ką sužinojęs iš mūsų krašto areštuotųjų už ryšius ar paramą, o apie Žilviną ir Litą daugiau neklausinėja.

Kelios dienos praėjo ramiai, matyt, už sienos turi naują auką, visas dėmesys dabar ten. Visą laiką girdėti riksmas, klausinėjimas, tik suprasti negalima. Vieną naktį priėjau arčiau prie radiatoriaus pasiklausyti. Žmogus dejuoja, šaukiasi Dievo lietuviškai, supratau — lietuvis. Bandžiau klausti, bet veltui. Visą laiką mus sergsti kareivis, nuo durų neatsitraukia. Rytą pasiprašiau į tualetą, kuris prieš pat mano kameros duris. Išėjęs į koridorių, pamačiau prie kiekvienų durų stovint po kareivį ir dar kampe sėdi vyresnysis. Nugirdau vyresniojo žodžius—„banditų na-ialnik". Tada supratau, kad yra paimtas kas svarbesnis. Todėl visi pasimainydami žiūrėjo pro langelį. Atvedęs į kamerą, kareivis padavė vandens ir kampą forminės duonos. Vos pradėjau valgyti, atsidaro durys ir į mano kamerą suvirsta keli uniformuoti čekistai. „Einam" — vienas surinka ir, kaip visada, du iš šonų, vienas pirma. Bet pastebėjau, kad paskui eina kareivis, kuris stovi prie durų. Atveda į tą patį kabinetą, kur anksčiau buvau pas viršininką. Už stalo sėdi tas pats plikas viršininkas, keli pulkininkai ir pats Sokolovas. Mane pasodina priešais stalą, šone atsisėda čekistas vertėjas, vyresnysis leitenantas, pavardė rusiška, bet kalba gerai lietuviškai, matyt, vietinių rusų kilmės. Visi žiūri į mane, o aš į juos, stengiuosi net nemirktelti. Žiūrėjimas ir tyla tęsėsi kelias minutes. Supratau padėtį — neprabilk pirmas, nes būsi prapuolęs, visuomet lauk, ką tau pirma pasakys. Prakalba viršininkas:

— Na ką? Apsigalvojai?

Atsakau, kad neturiu ko galvoti, nes esu suimtas.

— Mes apsigavom, kad tave gyvą ėmėm,— pradėjo rėkti viršininkas.— Mes tave pakarsim, o tavo visus ryšininkus susodinsim.— Viską išverčia į lietuvių kalbą. Patylėjęs atsakau:

— Kuo greičiau, tuo geriau.

Suriko:

— Vivedi svoloč!

Griebė vertėjas už rankos ir išvedė į koridorių, o ten prisistatė sargai, kad neparpulčiau, nuvedė į kamerą.

Tik atvedus į kamerą, tuojau prisistatė tardytojas žydelis ir dar vienas rusas. Atsinešė pluoštą popierių — bylų, mane pasodino šone stalo ir pradėjo klausinėti. Dokumentai surinkti nuo 1944 m.— suimtųjų parodymai, rastas partizanų archyvas, šnipų parodymai, perduota Demono, dalis dokumentų „Tauro" apygardos. Didelis pluoštas nuotraukų, pažįstamų ir nepažįstamų. Aš visą laiką laukiau, kada man tą viską pakiš. Mano visur pasirašyta — ir ant įvairių raportų, ir ant kautynių raportų, ir pinigų paėmimas iš Ežerėlio, nuotraukos. Tačiau manęs visa tai nejaudina, nes žinau savo likimą, jaudina dar nesuimtų žmonių likimai, nes atiduotas ryšininkų sąrašas, nors ir slapyvardžiais.

Pirmiausia pradeda klausti, kas jiems svarbiausia. Kas ruošė pasalas, kas nušovė majorą Abraškiną, kas paruošė planą paimti pinigus ir kiek nušauta tarybinių piliečių. Kautynių aš nesiginu, sakau, kad kariavau kaip su okupantais, jei aš nešausiu, mane nušaus. Civilių žmonių nešaudžiau, tam buvo sudarytas baudžiamasis būrys. Pas jus yra paimti raportai. Bylas, aktus rašiau, ten visur yra mano parašas, aišku, kas ir už ką nubaustas. Rusas klausinėja, o tardytojas vertėjas verčia, pavardžių abu nesisako.

— Tai ką? Tu mus laikai okupantais?

— Taip. Vokiečiai iš karto šaudė, o jūs šaltai, žiauriai nukankinai

Įsikarščiavęs vertėjas prabilo:

— Žemaitis irgi taip kalbėjo, bet dabar kalba kitaip, kalbėsi ir tu.

Abu pakilo ir išėjo. Po geros valandos ateina budeliai iš minkštojo kambario.

— Nu, einam, dar vis su tavim nesusitvarko, mes sutvarkysim.

Tą kartą praleidau gana laimingai. Kai įvedė į minkštą kambarį, vienas kirto bananu per sprandą, taip daugiau ir nejutau nieko. Pabudau, atvilktas kameroje ant grindų. Guliu šlapias, kruvinas, sudaužytas. Kiek gulėjau, nežinau. Nuo grindų stengiausi atsikelti, bet kai pasijudinu, visą labai skauda. Prišliaužiau prie gultų, pasilaikydamas įlipau ir nuvirtau. Pradedu šluostytis į rankovę kraujus. Prasiveria durys, kareivis paduoda vandens, kai ką rusiškai pasako, nesupratau. Atsigėriau, nes labai troškino, o likusį greitai paėmė ir išnešė, matyt, bijojo, kad kas nepamatytų. Kareiviai stovėdavo ne juodukai.

Tą naktį negalėjau užmigti, labai skaudėjo sprandą ir galvą. Jau prašvito, bet į mano kamerą niekas neateina. Prasidaro durys, kareivis duoda gabalėlį duonos ir vandens, bet aš negaliu pasikelti. Kareivis viską padeda ant grindų ir, pažiūrėjęs į mane, išeina. Labai troškino gerti. Pasiimu dubenėlį, atsigeriu ir vėl pasidaro labai bloga, vėl nuvirstu. Laukiu, kas toliau bus.

Riksmas už sienos. Atidžiai klausau, keikiasi rusiškai ir kartoja—„banditas Žemaitis, Žemaitis". Galvoju — ir Žemaitis taip pakliuvo, kaip ir aš. Nejaugi ir jis tapo Demono auka, o gal ir kito tokio parsidavėlio. Tęsėsi riksmas, klausinėjimas, visą laiką pakeltu tonu, kai kada girdėti bildesys ir žmogaus prislopintas balsas. Kareivis nuo mano langelio nesitraukia, visą laiką saugo atidžiai, net neleidžia prieiti prie lango, turiu sėdėti ant gultų.

Ta diena man praeina laimingai — niekas neateina, duoda apsigalvoti. Aišku, čekistai laiko turi, jiems niekas netrukdo, gali savo auką kankinti daug metų, o aš dar čia tik apie mėnesį, pats sunkiausias laikas. Jau vakaras, prašausi į tualetą. Po gero pusvalandžio atidaro duris ir nuveda. Išeidamas iš tualeto, pamatau išeinant iš Žemaičio kameros rusę daktarę su savo visa aparatūra. Matyt, reikėjo medicinos pagalbos. Kareiviai mane greitai įstūmė į kamerą, kad nematyčiau.

Praėjo viena diena, antra, niekas pas mane nesilanko. Po sumušimo jau pradėjau geriau jaustis, pradėjau daugiau vaikščioti po kamerą ir per uždaryto lango kraštelį pastebėjau, kad lauke gili žiema. Nors dienos buvo susimaišiusios, bet manau, kad buvo pradžia gruodžio. Taip galėjo ir būti. Tuo laiku ir kitose kamerose buvo tylu. Tiktai kur buvo Žemaitis, visą laiką girdėti dejavimas. Galvoju, kad žmogus turi būti smarkiai sumuštas ar sužeistas. Nors ir aš visas sudaužytas, pajuodęs nuo sumušimo, bet dar galiu kęsti. Turbūt Žemaičiui dar blogiau kaip man. Kitam šone nuo kameros irgi yra žmogus, bet jokio triukšmo negirdėti, kartais tik girdėti kalbant.

Po sumušimo trečios dienos rytą ateina į kamerą tardytojas žydelis, labai geros nuotaikos, net kvepalais išsikvėpinęs. Pirmiausia klausia, kaip jautiesi, sakau, kad blogai, kaip žydas prie vokiečio.

— Nu kodėl?

— Žydą nušovė, muilą išvirė, ir viskas, o jūs gyvais prausiatės.

— Nu nu, dar ne viskas, matai, jei taip toliau save vesi, dar matysi daugiau. Matai, tu čia dykas įsėdi, o miške tarybinius piliečius šaudei, aktus statei, o dabar galvoji, kad mes tave pasiėmėm dyką šerti. Ne, duosim darbo ir taip darysi, kaip mes liepsim,— sako,— atnešiau jūsų sąrašus, mašinėle rašytus, o dabar juos turi perrašyti savo ranka.

Sakau, kad ranką išmušėt, negaliu pakelti.

— O kai kareiviai paduoda valgyti, mikliai šaukštu gaudai po katilą, aš pats mačiau.

Galvoju — na pasigavo, kodėl negalėjau valgyti kaire ranka, dabar turėčiau kaip gintis. Palieka man sąrašą, kur buvo surašyti raportai. Tarp eilučių čekistų įrašyta viena kita pavardė, vardas, kurių aš visai negirdėjęs, o kai kurios pavardės net gerai žinomos. Palieka du lapus popieriaus, tušinuką ir eidamas pasako, kad rytoj rytą ateisią pasiimti. Perskaitau visą, randu vieną kitą pavardę, kurie dar gyvena laisvėje. Galvoju, ką daryti, praleisti tas pavardes ar visai nerašyti, laužys kaulus. Kurie žuvę ar anksčiau areštuoti, tiems nieko, bet kurie dar gyvena laisvėj, tiems pakiš, kad aš išdaviau. Avantiūra aiški, ko nori ir kodėl man davė pora dienų ramybės. Galvojau visą naktį, bet išeities neradau. Nutariau delsti, bet kas iš to, jiems laiko yra, nors kelis metus gali ramybės neduoti. Atsisakysiu — vėl į minkštą kambarį, nors savaitę kitą gaučiau atsigauti. Bėgti, kad nušautų, nėra kur. Laimingesni tie, kurie žuvo, o mus gyvus šaltai mėsinėja.

Už sienos visą laiką dejuoja, matyt, sužeistas ar sulaužytas. Tą dieną praleidžiu ramiai, daugiau niekas pas. mane neateina. Sąrašus kaip atnešė, taip ir stovi.

Jau iš pat ryto atsidaro durys, ir į mano kamerą suvirsta būrys čekistų, tarp jų jau matyti per suėmimą, o kiti visai nematyti. Buvęs Kukausko ryšininkas-sokolovninkas pasakoja Daumanto žuvimo aplinkybes ir kaip aš jį vedžiausi po automatu. Du civiliais apsirengę, matyt, gana aukšti pareigūnai, jiems verčia Riepšas į rusų kalbą. Kiek žinau, jie iš Maskvos. Riepšas apsivilkęs nauja uniforma, barška eilė medalių, kiek žinoma, gavęs už Daumanto žuvimą ir, be abejo, už mano suėmimą. Žydelis tardytojas, kur visą laiką mane kamantinėjo, kai ką pasakoja vienam iš atvykusių. Kiti sokolovninkai stovi prie durų ir kalbasi. Po apdovanojimo atėjo pasižiūrėti savo aukos. Priėjęs prie durų Riepšas sako:

— Banditų vadas dejuoja, Žemaitis. Anksčiau nekalbėjo, o dabar jau prabilo.

Tardytojas žydelis, rodydamas į mane, pasakė vienam civiliui, kad aš mažai kalbu, nors jau buvau kalbinamas. Kitas pradėjo aiškinti — kam tokius imti gyvus, būna daugiau bėdos, jie gyvi nepasiduoda, tai kam rizikuot. Riepšas sako, kad mums taip buvo nurodyta. Pasitarę nužvelgė mane ir išėjo.

Kareivis uždarė ir užrakino duris, o aš klausau, kur ką išgirsiu. Pasigirsta kalbant už sienos, kur dejavo. Kalba pakeltu tonu, net pereina į riksmą ir vis kartoja „Žemaitis, Žemaitis" ir kažką toliau. Visiškai įsitikinau, kad už sienos kameroje yra suimtas ir tokio pat likimo Lietuvos partizanų vadas Vladas Montvydas-Žemaitis. Kaip supratau, taip pat buvo išduotas.

Čekistai kalbėdami manęs nesisaugojo, nes buvo numatyta ilgai su manim nesiterlioti. Aš jiems buvau nenaudingas pagal jų planą. Ras vietą, kad niekas ir nežinos. Po sokolovninkų apsilankymo pora dienų praėjo ramiai, net tardytojas neatėjo.

SOKOLOVNINKŲ DARBAI

Vieną dieną atsidaro durys ir įeina du kariškiai. Sako „einam". Kaip stovėjau nuplyšusiomis kojinėmis, batai buvo -atimti, taip ir einu į koridorių. Kareivis žiūri, kodėl aš basas. Grąžina į kamerą ir atneša batus, bet ne mano. Batai kareiviški, aulai išardyti, bet dar geri. Svarbiausia, batuose radau gerus autus. Apsiaunu, gana dideli, bet vis ne basas. Vėl veda koridoriumi ir leidžiamės laiptais žemyn. Ten radau daug Azijos kraštų kareivių, kurie „patikimesni". Mane atiduoda tų kareivių viršininkui, ir tas azijatas. Paskui pristūmė mašiną prie durų, surakino rankas ir įkėlė į mašiną. Paguldė kampe ir dar patupdė du didžiulius šunis, o kareiviai susėdo ant suolų. Mašina pajudėjo.

Mašina dengta, amerikoniška, visai nematyti kur važiuojam, tik iš kareivių kalbos supratau, kad link Kauno. Antrankiai baisiai nuveržė rankas, nejaučiu nieko. Neskauda, tik muša šaltas prakaitas, ir nežinau, kas darosi. Kareiviai pradėjo kalbėti „Kaunas, Kaunas". Mašina sustojo prie Kauno saugumo, aš pradėjau prašytis į tualetą, gal bent rankas atrakintų. Kareiviai iškėlė iš mašinos, nuvedė į tualetą ir pamatė, kad mano rankos net juodos. Nuėmė antrankius ir įvedė į saugumo rūsį. Palaikė kokią valandą, ir vėl į viršų. Įsodino į kitą mašiną, kurioje sėdėjo keletas lietuviškai kalbančių čekistų. Iš jų kalbos supratau, kad jau su manimi atsiskaitys, tik nežinia kaip. Lauke buvo daug sniego ir šalta.

Prilipa pilna mašina kareivių. Mane, kaip visada, pasodina ant grindų ir prie manęs pastato pora mongolų kareivėlių ir du šunis, kurie neduoda nė krustelėti. Rankų nerakina, tai pirmas kartas. Atvažiavome į Garliavą, mašina pasuko prie namo Cvirkos 4. Ten buvo ir daugiau mašinų ir daug čekistų. Mane nuvedė į namą ir vėl pasodino kampe su ta pačia sargyba. Netrukus pasirodė pats Sokolovas, Riepšas ir dar keli, apsivilkę kariškomis vatinukėmis. Visi užsimaskavę, kad nesimatytų laipsnių, nes kalba rusiškai, matyt, kai kam rengiasi.

Jau gerai sutemus, priėjęs karininkas man liepia keltis. Atneša karišką palapinę ir mane apsiaučia, kad atrodyčiau panašus į kareivį, ir išveda į kiemą, kur stovi pakinkyti arkliai į dideles ūkiškas roges. Toliau dar dvejos rogės. Daug stribų. Visi susėda ir pajudam link Pažėrų, mano krašto. Stribai važiuoja pirma. Privažiavus Alšėnų kryžkelę, visi sustoja, tik vienos rogės privažiavo prie Staniulio sodybos, bet greitai grįžta. Keli ginkluoti čekistai reikalauja, kad duotų mane, bet kareivių viršininkas neduoda. Jie pradeda bartis. Visi ginčijosi gana ilgai, paskui viršininkas įsakė nuvaryti atėjusius. Stovėjome ilgai ant kelio, o čekistai vis lakstė pas ūkininkus, bet, matyt, jų niekas neįsileido, nors aiškiai girdėjau, kaip sakė „leisk, savi". Mane vėl nuvežė į Kauno saugumą.

Čekistai, suėmę įtartiną žmogų, bet iš jo neišgaudami" žinių, dažnai naudoja provokacijai su sokolovninkais Suimtąjį veža į nurodytą vietą, kur būna paruošta pasala. Ten neva susišaudo, nes „užpuola" sokolovninkai, aprengti partizanais. Neva nušauna kelis čekistus, kiti pabėga, o suimtąjį išgelbsti sokolovninkai — tariami partizanai ir paima savo globon. Po kautynių jį, kaip savo draugą, vedasi į specialiai įrengtą slėptuvę, visai kaip partizanų, net kryžius pakabintas. Slėptuvės šeimininkas gerai patikimas saugumo agentas. Atėjusius gerai užmaskuoja, praneša, kaip eina kratos, ir maitina. Suimtasis kartu būna kelias paras, kol viską išsipasakoja, ką žino. Kai sokolovninkai „partizanai" viską išgauna, tada visi išeina iš slėptuvės ir eina į sutartą vietą, kur laukia saugumas ir vėl susišaudo. Sokolovninkai „partizanai" pabėga, o tą žmogų paima tikras saugumas. Tada saugumas jau viską žino, nes žmogelis, būdamas slėptuvėje, viską išpasakojęs. Per provokaciją nušauna politinius kalinius, kurie būna nuteisti mirties bausme, gavus iš Maskvos pranešimą, kad mirties bausmė patvirtinta. Tą kalinį saugumas panaudoja provokacijoms ir sušaudo.

Šios žinios tikros. Man teko sutikti politinių kalinių,, kurie buvo teisti už politiką pagal 58 la str. ir tokias, provokacijas praėję.

O išdavikų laukė taip pat ne koks likimas.

Man, patyrusiam OBO (Osobij Banditskij Otdiel) žiaurumus ir gerai supratusiam jų pažadus, viskas aišku. Juozas Jankauskas-Demonas, pasitikėjo jų pažadėta malone, laikinai ją gavo. Kiek turiu žinių, Juozas Jankauskas-Demonas už gerą pasitarnavimą gavo laisvę. Vedė kažkokią Mažeikaitę, susilaukė šeimos, gyveno Marijampolėje. Bet vėliau buvo pakviestas į Vilniaus saugumą ir ten sulaikytas, Karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, sušaudytas. Žmona, gavusi žinią, kad vyras sušaudytas,, vedėsi su kitu. 1988 m. žmona gyveno Marijampolėje.

ŽIURKIŲ KAMEROJE

Kauno saugume mane uždarė į vienutę, kurioje galima tik stovėti. Po kelių valandų atėjo du prižiūrėtojai ir pratarė „pė pė". Tokio kvietimo dar nesupratau. Pasirodo—visi politiniai kaliniai taip kviečiami saugume ir kalėjime. Nuvedė į prižiūrėtojų kambarį, liepė nusirengti visai nuogai. Išpjaustė visas sagas, užtrauktuką iš striukės, išardė batų aulus, išlupo batų padus, padarė pilną kratą. Mano striukė liko skylėta, išardyta, tik rankovės dar laikosi. Baisiausia, kad kelnes reikia laikytis rankomis.

Net kriaukšlę duonos per kratą atėmė, sakydami, kad, kai bus laikas, valgyti gausiu. Po kratos nuvedė laiptais žemyn į rūsį ir įstūmė į kamerą Nr. 1, prie tualeto. Patalynės jokios. Liepė atsiversti lentyną ir gulti. Bet greitai atsikeliu, nes langas be stiklo, tik grotos, o prie sienos didelis traukimas. Prie lango yra radiatorius, čia truputį šilčiau, bet neleidžia stovėti, nes miegojimo laikas, o saugumiečiams pats darbas — tardymai. Vėl atsigulu. Nors labai šalta; bet pradedu snausti. Pajutau, kad kažkas plaukus rauna. Pakeliu galvą — didžiulė žiurkė jau pradeda mane gyvą pešioti. Tą nuveju, pakeliu savo odinę striukę, ogi žiūriu jau rankovė apgraužta. Pasižiūriu žemyn — ten knibždėte knibžda ir mano paskutinę nosinę dalijasi, o kitos šoka kiek galėdamos ant gultų. Nusimaunu batą ir pradedu kariauti. Miegoti nėra kaip, kai imu snausti, užšoka ir ima graužti batus ar paskutinę sudraskytą striukę. Taip pravargau visą naktį.

Jau rytas. „Padjom"—kelkis, rėkia ir duoda į duris su raktais prižiūrėtojas. Žiurkės nelieka nė vienos. Girdžiu — dalija duoną ir vandenį. Mano kameros niekas neatidaro ir nieko neduoda. Valgyti nesinori, bet labai troškina gerti ir visą skauda nuo sumušimo. Pietūs. Taip pat niekas nieko neduoda, tik visą laiką žiūri per durų akutę. Vakaras— vėl nieko, tik „otboj"—gultis. Atsiverčiu gryną lentyną ir atsigulu, ranką po galva pasidėjęs. Jaučiuosi labai nuvargęs, nors šalta, bet kažkiek užmiegu. Vėl pajutau, kad galvą kažkas drasko. Stveriu už galvos—žiurkė rauna plaukus. Melu ją ant grindų, bet jai to tik ir tereikėjo, susimaišė su kitomis ir vėl mane atakuoja, o aš su batu kariauju toliau.

Rytą vėl prie mano kameros niekas neprieina, tiktai visą laiką žiūri per durų akutę. Pabeldžiu į duris, atidaro langelį, lietuviškai klausia, ko nori, sakau „vandens". Atsako, kad man neleista, kai bus laikas, gausi. Vėl užtrenkia langelį. Vadinasi, man paskirtas karcerio režimas. Man darosi labai bloga, jau antra para nė lašo vandens. Jaučiu temperatūrą, pradėjo krėsti šaltis. Atsisėdu arčiau radiatoriaus ant grindų, lyg ir geriau. Per langą taip netraukia šaltis. Vos pradedu snausti, vėl į duris beldžia su raktais —„nespi"— nemiegok. Turiu būti arčiau durų. Grindimis pašliaužiu arčiau durų, kad nematytų prižiūrėtojas. Sėdžiu ant grindų, nei žmoniškai atsisėsti, nei atsigulti, visą skauda nuo mušimo. Vakare vėl niekas, nešaukė, tik girdėti, kaip iš kitų kamerų vedžioja tardymui. Į mano kamerą visą laiką be perstojo žiūri pro akutę. Mano nervai įtempti — ko sulauksiu Kauno saugume. Pergalvoju labai atidžiai viską, ko manęs klausė ir ką aš atsakiau. Mažiausias suklydimas yra didžiausia nelaimė. Pergalvoju, ką pasakiau ir ką kalbėjau su sokolov-ninkais prieš suėmimą, nes viskas yra užrašyta ir klausta, tą patį kelis kartus.

Trečios dienos rytą gavau riekutę duonos — 200 gramų ir puoduką vandens. O vakare jau ,,pė pė paidiom" — einam. Kameroje surakina rankas, ir į viršų. Kabineto neprisimenu, bet prisistato vertėjas, pavarde Kostikas, matyt, Lietuvos rusas ir tardytojas Pavlovas. Vėl klausinėjimas iš naujo, nuo gimimo dienos, kur namiškiai, broliai, ypač tas brolis, kuris pabėgo iš trėmimo. Tik neklausia sesers Elenos, nors ir ta pabėgusi iš Komijos ASSR. Visi labai mandagūs, net rūkyti siūlo, o Kostikas verčia. Daug. neklausinėjo ir vėl atveda į tą patį žiurkyną.

Ketvirtą parą gaunu pilną davinį: bakelį vandens, plytelę cukraus ir gabaliuką minkštos duonos. Svarbiausia— vandens, atsigėriau ir atsigavau. Duonos pusę suvalgiau, o kitą pasilikau pietums. Duoną laikau pas save,, padėjęs nerasiu, žiurkės sutvarkys. Prasiveria langelis,, „pė pė"—einam į viršų. Ten laukia Garliavos garnizono, viršininkas Rodinas, Panemunės garnizono viršininkas Kerberis, Veiverių ir kitų garnizonų viršininkai. Tarp jų ir Kauno saugumo tardomojo skyriaus viršininkas žydas Apčikas, vertėjas Kostikas ir tardytojas Pavlovas, kuriam aš priskirtas. Mane pasodina į kampą, o jie visi kažką kalba rusiškai, aš nesuprantu, net ginčijasi su tardytoju. Pavlovu. Daugiausia kalba Rodinas pakeltu tonu. Na galvoju — dabar jau įkliuvau, bus dar blogiau kaip Vilniuje. Su šiais čekistais visą laiką kariavau, Rodinas kelis kartus vos kailį išnešė, tik per atsitiktinumą pravažiavo pro mūsų pastatytas pasalas. Visi jie „krikštyti",, ir visur mano buta. Nekantriai laukiu, ką kuris pirmiausia pasakys. Pirmiausia prabyla Rodinas, pusiau lietuviškai, rodydamas į mane kumščiu,—„ti mnie nepapal!"—ir per duris išeina. Kiti kalba su Pavlovu. Ateina prižiūrėtojai ir mane išveda vėl į žiurkyną.

Jau vakaras, vandens naujai įpilta, galvoju, gal šiandien daugiau nešauks, galėsiu nors kiek nusnausti. Davė jau šiokią tokią antklodę, čiužinį, pusiau tuščią, bet vis geriau negu nieko. Saugumo kameros prigrūstos, ir visų vienodas likimas, tik kitų lengvesni tardymai. Pirmiausia atsigeriu vandens, nes nepaprastai troškina, suvalgau, kiek turėjau prie savęs, duonos. Ir vėl galvoju — nuo ko viskas prasidės. Vilniuje buvo kitas planas, o koks bus čia. Daug galvoti neteko, prasivėrė langelis, „pė pė"— einam. Vėl surakina rankas, ir į tardymo kabinetą. Ten pulkas čekistų ir Rodinas klausia, ar pažįstu Rindeikos šeimą. Sakau, kad ne. Sako:

— Tavo ryšininkas.

Atsakau:

— Ne, čia jūsų ryšininkas, jums padėjo mane suimti.

Atveda Rindeikos dukrą Severiną ir sako jai, rodydamas į mane:

— Ar pažįsti Lakštingalą?

Ji atsako „ne". Paskui atveda Severinos brolį Joną ir vėl klausia, ar pažįsti. Jonas sako „ne". Sakau:

— Piemenų prisigaudėt, o dabar klausinėjat.

Rodinas šoko lyg įgeltas, bet Pavlovas sudraudė. Veda

į kitą kabinetą. Ten atveda Šiugždinytę ir buvusio komunisto Staniulio sūnų Viktorą. Rodinas vėl klausia, ar pažįstu. Sakau:

— Taip. Tėvas lietuvius, savo kaimynus, pardavinėjo, o dabar ir sūnus „kupčiavoja" lietuviais.

Rodinas rėkia:

— Tu buvai, kai Staniulio tėvą nušovė 1945 m., pas mus raportas yra, kad ir tu dalyvavai.

Sakau, kad jei aš būčiau dalyvavęs, tai jo sūnus Viktoras dabar nesėdėtų čia. Garliavos garnizono viršininkas Rodinas vėl puola mane mušti, bet tardytojas Pavlovas sudraudžia. Kažką rusiškai ginčijasi. Įeina prižiūrėtojas, ir liepia mane išvesti.

Kameroje nieko neradau —nei vandens; nei pustuščio čiužinio, viskas išnešta. Vėl — penkios paros karcerio režimo. Tik trečią parą gaunu 200 gramų duonos ir puoduką vandens. Tardymui neveda, naktį galiu atsigulti, nors ir ant plikų lentų. Tik žiurkės visas naktis neduoda ramybės, kai užmiegu, užšoka ant gultų ir šoka žemyn su pluoštu plaukų. Vėl praeina visa naktis kariaujant su žiurkėmis. Šešta valanda ryto. „Padjom"—keltis, vėl neduoda nė atsisėsti. Turiu stovėti ir žiūrėti į duris. Visa laimė, kai atsisėdi ant „paraškęs",— tada kojos pailsi Ketvirtą parą jau gaunu paskirtą maisto davinį: puoduką vandens, gabaliuką cukraus ir truputį duonos. Nors valgyti jau nesinori, vandens gerčiau nežinia kiek, labai troškina. Penktą parą gaunu pilną davinį: bakiuką vandens, ir šaukštą košės, kaip ir kiti suimtieji.

Po vakarienės į mano kamerą suvirsta būrys čekistų,, tarp jų ir Kauno kalėjimo viršininkas Čarnas, kurį teko pažinti laisvėje. Kalbasi visi rusiškai, tai jų pokalbio, tuomet nesupratau.

Karcerio režimui pasibaigus, vėl šaukia tardymui. Pirmiausia duoda komandą „atboj"—gultis, o paskui langelis prasidaro, ir čekistas, galvą įkišęs, kad niekas negirdėtų „pė pė paidiom". Kameroje surakina rankas ir veda laiptais į viršų. Atvedę pas tardytoją, sodina į kampą ant kėdės. Rankos už nugaros, surakintos, tardo iki ryto. Ir taip kiekvieną naktį. Į kamerą atveda visada pusvalandį prieš kėlimą. Dieną miegoti neduoda. Viskas, taip nualina, kad kartais net neprisimeni, kada gimęs. Kai veda akistaton, rankų nesurakina, tik veda du ar trys prižiūrėtojai, nors esi taip nusilpęs, kad ir pats niekur neitum.

Trečiąją tardymo savaitę Kauno saugume pradėjo vesti liudininkus. Tai likviduotų šnipų likusios šeimos, per kautynes likę gyvi sužeisti stribai, keletas kariškių, kurie buvo sužeisti per kautynes. Visi stribai ir šnipų šeimos nariai sakė, kad mane pažįsta, tiktai kariškiai nė vienas nepažino. Matyt, taip reikėjo.

Man didžiausią rūpestį kelia tai, kad kelinta savaitė laiko vieną ir plaukų nekerpa. Visą laiką galvoju, gal vėl darys kokią provokaciją. Žiurkės jau man nekelia jokios bėdos, jei gaunu numigti bent kokią minutę. Pabudęs vis čiupinėjuos, ar turiu ausis, nosį nenukąstą. Vėliau, kiek teko girdėti, toje kameroje, žiurkyne, kur aš būnu, kai kurios moterys išprotėjo. Ta kamera yra prie tualeto, tai čekistai suimtąjį pirmomis dienomis užleidžia žiurkėmis. Vienas prižiūrėtojas rusas, truputį pramokęs lietuviškai, rytą dalydamas duoną, man duoda dvi porcijas ir liepia vieną greitai suvalgyti, kad neliktų. Greitai praryju, užsigerdamas vandeniu, o kitą pusę pakabinu aukštai ant siūlo, kad žiurkės nepasiektų.

Vieną vakarą mane vėl išveda tardymui. Vėl sėdi Garliavos garnizono viršininkas Rodinas ir pradeda klausinėti, ar pažįstu Rašniavos kaimo žmones. Sakau „ne". Rodinas sako, kad 1951 m. ten buvau susitikęs Demoną pas Černeckį. Sakau, kad sutikęs buvau, bet ne pas žmogų, o prie Jiesios upelio. Aš to krašto žmonių nepažįstu ir jais nepasitikiu. Sakau Rodinui:

— Tu juos visą laiką verbavai ir migdomus vaistus dalijai, kad mane užmigdytų.

Rodinas sako:

— Žinom, kad tu pažįsti, tu pas juos užeidavai.

Atsakau, kad pats juos užverbavęs laukei, kada užeisiu. Rodinas vėl klausia:

— Ir Naudžiaus nepažįsti?

— Ar ten, kur Bronių Daugėlą nušovėt?

Rodinas sako:

— Taip, ir Albiną Kamarauską.

— Tai tas pranešė, kad atėjot nušauti?

Rodinas sako, kad Naudžius nepranešė, jį reikia areštuoti. Skubu išrėžti, kad kiti girdėtų:

— Dabar tau visus reikia areštuoti: Naudžių, Jurgį Daugėlą, Rindeiką, Černeckį ir kitus. Jie visi buvo tavo užverbuoti, tu jiems premijas skyrei, kad mane paimtų, o dabar jau jų nereikia, tai nori areštuoti.

— Tu provokatorius! — suriko Rodinas.

Aš vėl sakau:

— Tai ką, ar tu Suvalkėlių kaimo Baltrušaičiui migdomųjų vaistų nedavei? Gal ir čia neteisybė?

Rodinas šoka mane mušti, bet tardytojas Pavlovas .sudraudžia. Kalbasi kažką rusiškai. Mane išveda dar pusiaunaktį. Tą naktį gaunu daugiau pamiegoti. Rytą galvoju, ar pasisekė mano versija, bet kito kelio nėra. Naudžiai Broniaus Daugėlos-Dragūno ir Albino Kamarausko tikrai neišdavė. Juos išdavė naujokas partizanas-provokatorius, kurį Bronius Daugėla-Dragūnas priėmė į partizanus. Naudžius, Vladas Černeckis, Jurgis Daugėla, Simas Rindeika ir kiti bei jų šeimos buvo ir liko tikrais, patikimais lietuviais. Bet kitos išeities nebuvo, nes čekistai jau turėjo žinių. Man juos reikėjo ginti, nors ir nepagarbiomis priemonėmis.

Kitą naktį atveda akistaton Rašniavos kaimo Vladą Černeckį. Rodino nebuvo, tik tardytojas Pavlovas. Pavlovas klausia, ar pažįstu. Sakau „ne". Pavlovas sako, kad tai Černeckis. Sakau:

— Tai tas, kurį Rodinas užverbavęs, laukė manęs?

Klausia Černeckio:

— Ar tave Garliavos garnizono viršininkas verbavo?

Černeckis sako:

— Taip, verbavo, kad miškinius padėčiau paimti ir dar premiją žadėjo.

Mudu su Černeckiu gerai supratom vienas kitą. Kiek vėliau sužinojau, kad vienoje kameroje buvo Černeckis ir Rindeika. Grįžęs iš tardymo, Černeckis pasakė Rindeikai, kad laikytųsi tokio metodo — dirbom Rodinui, o dabar, kada partizanų nėra, areštuoja savo žmones.

Rytojaus dieną mane šaukia tardymui. Pas tardytoją Pavlovą susirinkę keli čekistai, pulkininkai, papulkininkiai ir vertėjas Kostikas. Klausia, iš kur žinau, kad Garliavos garnizono viršininkas Rodinas užverbavo šiuos asmenis. Aš sakau, kad turėjau gerą ryšininką Leoną Lukoševičių, kuris visą laiką Garliavoje girtavo su stribais. Apie viską išpasakojo, ką Rodinas verbavo ir kas išduodavo, o paskui pamatė, kad per daug išsikalbėjo ir gali stribai nušauti, atėjo pas mus į mišką. Dar klausia, ką daugiau pasakė Lukoševičius. Sakau:

— Pasakė, kad Kampiškių kaime pas Šliumpą buvo pastatytas seklys Juozas Poderys, tada žuvo Uosis-Jonas Pažėra ir kiti.

— Kur tu tada buvai? — klausia vienas. Aš sakau, kad nuėjau į Kazlų Rūdos mišką. Čekistas galvą pakraipė ir liepė mane išvesti.

Tą naktį gavau numigti, nors per tas žiurkes nėra ramybės. Viena įkando į ranką, ir pabudau. Rytą atsikėlęs galvoju, ką daryti. Jeigu šioje kameroje ilgai laikys, blogai. Apžiūrinėju grindis, prie lango grindyse išgraužtos didžiulės skylės. Padedu gabaliuką duonos toliau, kai siekia paimti, mušu. Tada žiurkės graužia skylę, kur padėta duona. Taip, planas geras. Padedu duoną toliau nuo balkio. Kai lentą nugrauš, galėsiu nulaužti. Kai skylė išgraužta, duodu trupinėlį duonos, o kitą gabaliuką vėl toliau dedu. Nors pats alkanas, bet čia — svarbiau. Pora dienų, ir lenta nugraužta. Vakare, kai prižiūrėtojai dalija vandenį, mažiau tikrina. Toje vietoje lentą koja gerai sudaviau ir įlūžo.

Laukiu, kada ves tardymui, po išvedimo visada daro kratą. Pranešė „atboj." Nespėjus atsigulti, šaukia „pė pė paidiom" — einam.

Prižiūrėtojai atveda į tardymo kabinetą, o ten būrys čekistų dėsto bylas, nuotraukas. Mane pasodina, kaip visada, į kampą surakintomis rankomis priešais. Pavlovas kalba, o Kostikas verčia:

— Čia tavo visi dokumentai, raportai, kiek mūsų žmonių žuvo, čia viskas yra. Tave sušaudyti per gerai, viešai pakarti ir tai per gerai! — pradėjo įsikarščiavęs rėkti. Kiti tyli, lik tardytojas skaito moralą.. Aš tyliu ir galvoju, kuo viskas baigsis ir ką į tai atsakyti. Staiga kilo mintis sakyti tai, ką atsakiau generolui Vilniuje. Pavlovas suriko:

— Ko tyli?

Aš sakau:

— Su vokiečiais į Rusiją kariauti nėjom. Kaip jūs, užėję į Lietuvą, elgiatės su mumis, taip mes su jumis.

Pavlovas rėkia:

—- Mes jus išvadavom ir taip toliau.

Paskui žiūrinėdamas pluoštą dokumentų ir nuotraukų, surinka visas išraudęs:

— Tu paėmei Ežerėlio pinigus 270. 000 rublių!

Aš atsakau:

— Ne aš, o mes. Aš nepasiėmiau nė vienos kapeikos. Mūsų karinė organizacija kariauja prieš okupantą, visur yra raportai, o jūs juos turite.

Pavlovas suriko:

— Jūs banditai!

Aš atsakau, kad mes nebuvome vadinami banditais, kol negrūdot į -kalėjimus ir kol nevežėt į Sibirą, o dabar visus padarėte „banditais".

Pavlovas sako:

— Tau paskirta 10.000 rb. premija.

Sakau, kad ne man, o visiems.

— Kas paskyrė? — klausia Pavlovas.

Atsakau:

— Apygardos įsakymu, pas jus turi būti. Jei jūs žinot,, kad paskirta, tai žinot ir kas paskyrė, kiek ir kam.

Vėl riktelėjo:

— Kur pinigus dėjai, kad pas tave nerado nė rublio?

Atsakau, kad eidamas į susitikimą Vytui Kuzmickui- Baltrui palikau, o kiek, neskaičiavau. Vėl Pavlovas klausia, nuo kada paskirtas tėvonijos vadu. Sakau, kad nuo 1950 m. Pavlovas rikteli:

— Mes žinome, kad tu paskirtas „Žalgirio" vadu ir turi viršilos laipsnį!

Aš atsakau, kad dabar įsakymų neskaitau ir nežinau Klausia, kiek turėjau ryšininkų ir kokius. Sakau, kad viena Lukoševičių, bet ir tas žuvo, o dabar nebeturiu jokio.

Majoras prišokęs apdaužo, sukruvina, ir sėdžiu kampe pritrenktas, pakėlęs rankas, nusišluostau kraujus į rankovę. Čekistai kažką tariasi, aš nesuprantu, tik Kostikas sako:

— Jei tu taip save vesi, bus blogai.

Atsakau:

— Koks skirtumas, ar šiandien užmuš, ar rytoj nušaus!

Pulkininkas klausia, kiek kartų buvau sužeistas. Atsakau—„niekados". Tada užriko:

— Kaip gali būti? Tiek kautynių, apsupimų ir per tiek metų nesužeidė! Meluoji!

Sakau „ne". Pavlovas priduria:

— Jis, svoloč, gerai šaudo. Matai, mūsų visur daug žuvę.

Čekistai pradėjo vartyti dokumentus, o tuo tarpu atėjo prižiūrėtojas — einam.

Laiptais nusileidžiame žemyn, atrakina rankas ir liepia pasiimti čiužinį. Jau buvo išmestas iš žiurkių kameros. Nuvedė į kamerą Nr. 6 pačiame gale. Ten žiurkių nėra, bet labai šalta. Gultus atsivertęs, atsigulu ir užmiegu. Rytą negirdėjau, kai kėlė, tiktai pajutau, kad traukia mane nuo gultų.

— Ką? Vėl karcerio nori, kad nesikeli,— prabilo lietuviškai senis, kreivu veidu. Sakau, kad negirdėjau. Atsako:

— Kai pabūsi be duonos, tada išgirsi!

Kaip bebūtų, bet valandą kitą ramiai numigau. Galvoju — nejaugi visą laiką reikės sėdėti vienam, o jeigu ką nors ir atkels, tai pirmasis turės būti šnipas.

Kitą dieną prasidaro langelis ir, kaip visada; „pė pė einam". Atidaro duris, stovi leitenantas ir trys prižiūrėtojai. Rankų nerakina, supratau, kad kažkam rodys. Atveda į tardymo kabinetą, o ten būrys čekistų ir stovi Rodinas. Pamatęs mane, prakalba lietuviškai:

— Dabar pakalbėsim.

Rodinas paima mane už pakarpos, įstumia į gretimą kabinetą ir rikteli:

— Šitą pažįsti?

Atsakau „ne". Tai buvo akistatai atvesti man gerai pažįstami žmonės: Naudžius, Lencevičienė ir kita iš Ilgakiemio km. Visi pasakė, kad manęs nepažįsta. Tik trijų partizanų Stačiokų sesuo Janė, mergaitė jau apmušta, išgąsdinta, sako, kad mačiusi pas Černeckį ir kitur. Man net šilta pasidaro, bet ką darysi. Sakau:

— Nepilnamečių prisigaudėt, prigąsdinot, o dabar kalba nesąmones. Aš jos nepažįstu.

Vėl mane nusiveda į kitą kabinetą. Ateina tardytojas Pavlovas ir atsineša keletą bylų. Sako:

— Ką tu mus už nosies vedžioji! Tu žinai, kad Genė Černiauskaitė areštuota iš Rašniavos kaimo ir Elena Keturakaitė, trys broliai Miliūnai, ir visų duoti parodymai.

Atsakau:

— Nežinau, ką jie parodė, gal tokių, kaip ta piemenė, kur dabar kamantinėjat, atsivedėt.

Dar paklausė, koks su manim gyveno Jurgis? Atsakau, kad Brazaitis Jurgis, o kito aš nežinau. Paskui Rodinas nusistebėjo, kaip manęs nenušovė, kai Lukšą ėmė. Juk visi drabužiai buvo sušaudyti. Atsakau:

— Nemokate šaudyti.

Man didžiausia bėda su Natalija. Prieš paėmimą Demonui pasakiau, kad rašomoji mašinėlė paslėpta bulvių duobėje, nors jos ten jau nebuvo. Mašinėlė buvo nunešta pas Joną P., kur išliko iki šių dienų. Bet už tai teko nukentėti Natalijai ir man.

Po visų tąsymų atveda mane į Pavlovo kabinetą jau vidury nakties. Ten pradeda klausinėti iš dokumentų, kuriuos čekistai buvo prisirinkę per aštuonerius mano partizanavimo metus. Kiek paimta iš kolūkių gyvulių, kiek išvyta rusų iš išvežtų žmonių sodybų, kiek paimta pinigų, kiek buvę kautynių? Kiek sunaikinta „stribelnyčių", kiek čekistų žuvo, o svarbiausia, kodėl kautynių metu nušautas geriausias saugumo šuo? Aš sutinku, kad visur mano būta, o kur įmaišo kokį žmogų, sakau, kad nežinau, klauskit jo. Čekistus ima didžiausias pasiutimas. Pradeda rėkti:

— Savo viską prisipažįsta, o kitų nežino!

Viską rašo iš dokumentų, kaip, kas buvę, įvykių aplinkybes. Kai man užmena kokį buvusį įvykį, aš susidarau savo išvadą ir jos laikausi, nes žinau, kad klaus to paties kelis kartus. Dokumentų, parodymų surinkta labai daug ir tikslių. Matyt, šnipų būta senų ir patyrusių, kurių mes nežinojom, o jie smulkiai viską saugumui pranešdavo, už. tai gaudami atlyginimus.

Po visų akistatų pradeda apklausinėti labai smulkiai. Tardymai vyksta visą laiką naktimis. Pirmiausia duoda komandą gulti, nusirengti, o paskui po kelių minučių ateina vesti į tardymą. Visada parveda prieš šešias, kad dar spėtum atsigulti, ir vėl reikia keltis. Jei kas nespėja atsikelti, tam duoda karcerio. Be miego neišpasakytas nuovargis. Maisto kiek gauni, tiek užtenka, kai nervai įtempti, valgyti nesinori, tik norisi daugiau poilsio, kurio neduoda. Čekistai visa tai gerai žino. Pirmiausia nerviškai nualina, o paskui tuo naudojasi.

ŠNIPAS

Laiko neprisimenu, bet jau po Kalėdų 1953 m., apie sausio vidurį, parvestas iš tardymo randu čiužinį prie durų išmestą. Prižiūrėtojas liepia pasiimti ir nuveda į kamerą Nr. 4. Kamera maža — dveji gultai—vieni žemai, kiti aukštai. Žemai guli žmogus, plikas, jau pagyvenęs. Pajutęs, kad kas įėjo, atsikėlė. Maloniai priėmė ir norėjo leistis į kalbas. Sakau:

— Rytoj pakalbėsim, dabar einu pailsėti, tuoj kels. Gal tik valanda liko.

Vos spėjau užmigti, plikis mane jau žadina, kažko klausia. Aš piktai atsakau, kad pakalbėsim dieną. Man šovė mintis — jei tu tokiu momentu klausi, tai tau miego užtenka. Rytą plikis manęs klausia, ar aš iš miško paimtas. Atsakau:

— Taip, prie miško.

Plikis pradeda pasakoti, kad ir jis turėjęs reikalų su miškiniais, net važinėjęs į Kazlų Rūdos miškus su reikalais. Galvoju — pliki, ne tokį sutikai, į Kazlų Rūdos miškus niekas neatvažiavo be mūsų žinios, o jei kas ir važiavo, tai tiktai su čekistais. Mano neapsirikta.

Po ilgo laikymo vienutėje čekistai tikėjosi, kad daug ką išsikalbėsiu, bet plikis Judo darbui buvo per menkai parengtas. Rytą, kaip visada, veda į tualetą, dalija duoną, plytelę cukraus, vandenį, o plikis mane priima gerai, atsidaro spintelę. Ten geras gabalas pirktos dešros, baltos duonos, o juoda duona, kur duoda kaliniams, jau net apipelijusi. Taip pat pilnas stalčius cigarečių. Klausinėti neskuba, net pavardės neklausia. Aš kantriai laukiu, ką plikis sakys. Man duoda galą dešros; kampą juodos duonos, užsaldina puodelį arbatos. Pats valgo ūkiškai, vieną gabalą dešros sutvarko, pasiima kitą su balta duona. Man daugiau neduoda. Aš patenkintas, kad ir tiek gavau. Klausia, ar rūkau. Atsakau, kad kalėjime rūkau. Paima dvi cigaretes, perpjauna pusiau ir sako, kad vieną galą dabar, kitą vakare, o dar kitą po tardymo. Pats užsirūko visą ir dar galą numeta, nebaigtą rūkyti. Man visiškai aišku,, su kuo turiu reikalą. Jam siuntinius duoda čekistai, o jis sako, kad sesuo Kaune gyvena ir atneša kiekvieną ketvirtadienį, nes tik ketvirtadieniais priima siuntinius. Kitą dieną man atiduoda savo duonos davinį, kurį gauna saugume. Sako, kad juodos duonos valgyti negalįs, skauda skrandį. Aš tyliu ir galvoju — tau skrandį skauda nuo dešrų, kur saugumas duoda. Pradeda manęs klausinėti, ką veikiam miške, turbūt daug nušovę šnipų ir t.t. Aš daugiausia tyliu — jam saugumas dešrų veltui nedalija. Manau,— kai nieko neišgaus iš manęs, pradės karščiuotis, ims įkyriai klausinėti. Ketvirtadieniais dalija siuntinius. Atsidaro ir mūsų kameros langelis, prižiūrėtojas—,,če če". Plikis tuojau prišoko prie langelio, aš irgi, nieko nelaukdamas, prišoku padėti. Man svarbu pamatyti, kur pasirašys,, ar ant pareiškimo, ar į knygą. Pareiškimo nėra, viskas visiškai aišku. Čepauskas ar Čepkauskas yra senas čekistų agentas. Bet kaip jis pateko į saugumą? Siuntinį gavo gerą: gabalą dešros, sviesto, cukraus, baltos duonos, cigarečių, degtukų, viskas pirkta krautuvėje, ne kaimiška.. Tuo laiku krautuvės buvo tuščios, ne viską nupirksi. Man atlaužia gabaliuką dešros, įdeda į puoduką cukraus savo normą, paduoda juodos duonos ir pora cigarečių. Man gerai ir tai. Dieve, duok, kad gaučiau nors kas antrą dieną tokį davinį. Pavalgom pagal rangą — šnipas valgo baltą duoną, aš juodą. Pavalgius ima klausinėti, bet jau įkyriai. Aš dirbtinai išsisukinėju, kad kuo daugiau šnipą išprovokuočiau ir laukiu, kas bus toliau. Vakare, kaip visada, ,,pė pė einam". Parvestas iš tardymo, visada randu plikį miegant, matyt, gerai numigęs. Prieš kėlimą visada sugalvoja ko nors būtinai klausti, kad tik prikeltų. Taip ir šį rytą. Vos pradėjau migti, vėl klausia, ar daug pinigų laisvėje liko. Sakau:

— Utėlių tai liko.

Po kelių minučių jau duoda raktais į duris prižiūrėtojas, rėkdamas „kelkitės." Atsikėlęs pasitrinu nuvargusias akis ir galvoju — žiurkės parazitais vadinos, bet plikis dar baisesnis. Rytą, kaip visada, nunešam į tualetą „paraškę", kiek spėjam apsiprausiam ir vėl atgal į kamerą..

Prižiūrėtojo jau padėta duona, plytelė cukraus ir vandens bakelis. Sėdam pusryčių, man plikis atiduoda savo normą duonos ir plytelę cukraus, o pats, kaip visada,— valgo dešrą, baltą duoną, sviestą. Valgau ir manau sau — kaip žiurkių atsikratyti, sugalvojau, bet kaip atsikratyti šio parazito! Dieną tardyti neveda. Sėdžiu kameroje, o prižiūrėtojas žiūri, kad neužmigtum. Po pusryčių Čepkauskas pradeda vaikščioti po kamerą. Aš sėdžiu ant grindų. Priėjęs prie manęs, klausia, kokiame miške mane paėmė. Atsakau „Lietuvos". Jau galutinai susinervinęs plikis sako:

— Tu miške buvai, esi laukinis, matyt, žmonių bijai, ką pamatei, tą ir šovei. Kalėjime žmonės pasišneka, pasitaria, o tu jau ir kalbėti nemoki, jau visai kalbą užmiršai.

Aš nieko neatsakau, jau laikas mano naudai — plikio nervai nebeišlaiko, ir jis neturi ką pasakyti čekistams. Aišku, iš jo reikalaujama, veltui dešromis nešers. Galvoju— baigti, išdrožti viską, ką manau, o jei reikės, dėti į sprandą. Bet vėl pagalvoju — dar per anksti. Šitą šnipą jau pažįstu, o paskui įmes pas mane kitą.

Kaip visada, vos spėji atsigulti, vėl kelia tardymui. Ten specialiai laiko iki ryto. Parvestas, vos spėji akis sumerkti, plikis pradeda klausinėti. Taip ir kitą rytą, vos :spėjau užmigti, plikis kelia. Nepajutau, kaip drožiau į sprandą, nušokęs nuo gultų ir stvėriau „paraškęs" dugną, sakydamas „užteks, parazite, tau čekistų dešras ėsti, sukišiu į paraškę ir atiduosiu čekistams". Senis išsigando, nori eiti prie durų.

— Žengsi žingsnį ir trenksiu į plikę.

Senis teisinasi, kad sesuo neša siuntinius. Sakau:

— O kodėl nepasirašei ant pareiškimo? Tu gauni provokatoriaus paketus, pasakojai apie Kazlų Rūdos mišką, ką tu apie jį žinai, aš tame krašte viską žinojau, o tau čekistai nurodė ką kalbėti.

Tuo momentu raktais duoda į duris, ženklas nešti „paraškę" į tualetą. Plikis užsidega cigaretę ir išeina rūkydamas, meta degančią cigaretę prižiūrėtojui po kojomis, duoda ženklą, kad pašauktų. Grįžęs į kamerą, laukiu kas bus. Tuojau ateina korpusinis ir pasišaukia jį. Aš, nieko nelaukdamas, atsidarau stalčių, susidedu į kišenes visas cigaretes, degtukus, imu gabalą dešros, puodelį vandens ir valgau. Nespėjau gerai pavalgyti, atsidaro durys — einam. Nuveda į viršų, o ten sėdi dar nematytas čekistas ir vertėjas. Čekistas skambina telefonu ir kartu klausia, kokioj kameroj. Sakau, kad nežinau numerio. Kas su tavim būna? Atsakau, kad kažkoks puskvaišis senis. Atėjo prižiūrėtojas ir mane išvedė. Grįžęs prie kameros, radau čiužinį numestą prie durų. Vėl uždaro vieną. Bet turiu galą dešros, kurios nespėjau suvalgyti, ir rūkyti. Po tardymo labai gerai užsirūkyti.

Dieną ateina keli prižiūrėtojai, padaro kratą, nukerpa plaukus ir išeina. Tą dieną kaip tik budėjo tas šlubas, truputį pramokęs lietuviškai, kuris man duodavo daugiau duonos. Atidaro langelį, paduoda duonos normą ir nykščiu parodo —„maladiec". Kitą naktį, kai pasišaukė tardytojas Pavlovas, galvojau, kad sudraskys. Kai tik mane atvedė, taip ir šoko abu su vertėju Kostiku.

— Tavęs su žmonėmis negalima suleisti! Tu banditas! Tave vieną kameroje reikia laikyti!

Apdaužė gerai, bet ką darysi, geriau kentėti, negu turėti šnipą. Kitą dieną nuveda į kamerą Nr. 9, randu daug žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Papasakoju apie 4-ą kamerą, matyt, jau dauguma tą parazitą žino. Pasidalijau! cigaretėmis, visi nori užsirūkyti. Kiti klausia, ar neišsikalbėjau su tuo parazitu. Sakau ,,ne". Jei ką išsitarei, tai bus blogai.

Bendroje kameroje daug geriau, nors žmonių daug, kad nėra net kur atsigulti. Vieni guli ant gultų, o kiti ant grindų. Tuo laiku vyko labai dideli areštai. Buvo duotas įsakymas iš Maskvos imtis griežčiausių priemonių užbaigti partizaninį pasipriešinimą.

Ir vėl tardymas. Pavlovas praneša, kad Čepkauskas iššifruotas. Susirenka keli čekistai ir prokuroras. Man nieko nesako, kalbasi tarpusavyje. Prokuroras klausinėja, nuo kada „bandoje". Sakau, kad priesaiką priėmiau, kai išvežė šeimą į Sibirą 1945 m.

— Ar tavo tėvas turėjo Amerikos pasą?

— Taip, turėjo, kai jus išvežėt, surinkot visus dokumentus.

— Mes žinom, kad tėvui atėjo dokumentai, ir tu juos paėmei.

— Aš jokių dokumentų nežinau, visi dokumentai pas jus.

— Kur dar vienas brolis? — klausia prokuroras. Sakau, kad Amerikoje, jums padėjo vokiečius sumušti.

Prokuroras riktelėjo:

Povilas Pečiulaitis, grįžęs iš lagerių, savo suėmimo vietoje prie Jono Rindeikos 1952 m. pasodinto ąžuolo
Povilas Pečiulaitis su mama, broliais ir seseria Elyte paskutinį vakarą prieš išvykstant į JAV, 1989 m.

Brolis Jonas Pečiulaitis-Žvangutis, žuvęs 1951 m.
Povilo brolis Pranas Pečiulaitis, JAV armijos karys, Belgijoje, 1944 m

Partizanas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala apsuptyje

P. Pečiulaitis-Lakštingala sveikina partizano priesaiką priėmusį Vytautą Kuzmicką-Baltrų

Birutės rinktinės partizanai

„Tauro" apygardos Birutės rinktinės partizanai. Centre sėdi P. Pečiulaitis-Lakštingala

Klemensas Stačiokas Rašniavos kaime, Garliavos valsč., 1951 m.

Akseveras Gylys-Aitvaras, žuvęs 1947 m.

Kazys Ruseckas-Doleris, 1950 m.

Algis Smailys, I Girininkų kaime, Veiverių valsč., 1946 m.

Jonas Pečiulaitis-Žvangutis, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala ir Klemensas Stačiokas, 1951 m.

Klemensas Stačiokas, Juozas Knašys-Karys, kiti nežinomi

Albinas Lencevičius-Ulonas ir Jonas Pažėra-Uosis

Vytautas Kuzmickas-Baltrus, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala ir Klemensas Stačiokas, 1951 m.

Albinas Lencevičius-Ulonas, Pranas Rimas-Berželis, trečias nežinomas

Paskutinieji partizanai Kazlų  Rūdos miške, partizanavę nuo  1944 m.: Kazys Ruseckas-Dole-is, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, 1952 m.

Jonas Pažėra-Uosis, žuvęs 1950 m.

Paskutinis Birutės rinktinės partizanas Vytautas Kuzmickas--Baltrus, žuvęs 1953 m.

Partizanai išeina į žygį

„Geležinio vilko" rinktinės partizanai, „vokiečių" provokatorių nužudyti 1952 m. birželio 23 naktį bemiegant Prienų miške. Susitikimas vos kelios valandos prieš žūtį

„Geležinio vilko" rinktinės partizanas Algis Šermukšnis-Žilvinas, 1951 m.

Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jurgis Račyla, 1939 m.

Genė Vizgaitytė Digrių kapinaitėse prie Aksevero Gylio-Aitva-ro kapo, 1947 m.

Jurgis Račyla-Šarvas, žuvęs 1948 m.

Vytautas Mikalauskas-Aras, pašarvotas pas Oną Kalvaitienę, 1948 m.

Digrių kapinaitėse per Vėlines 1947 m. Trys jauni vaikinai — Jonas Pečiulaitis-Žvangutis ir broliai Stasys ir Antanas Kalvaičiai, visi žuvę

Eglynėlio kankinių kapas Kazlų Rūdos miške, 1989 m.

Partizanų kapai Digrių kapinaitėse, 1991 m.

Povilas Pečiulaitis pasimato su seseria Elyte. Vologda, Šekšnos lageris, 1956 m.

Zigmas Pečiulaitis Komijoje, 1946 m.

Lietuviai politiniai kaliniai Taišete, Bratsko lageryje, 1957 m.

Lietuviai Bratsko lageryje, pirmasis iš kairės — Melnikas, grįžęs į Lietuvą čekistų nužudytas

Politiniai kaliniai Čikatavičius ir Juozas Matulaitis Bratsko lageryje, 1954 m.

Stalių darbuose. P. Pečiulaitis obliuoja. Vologda, Šekšnos lageris, 1957 m.

Po komisijos paleisti Šekšnos lagerio kaliniai, išskyrus P. Pe-čiulaitį (stovi centre)

Šekšnos lagerio kaliniai prieš komisiją, 1956 m.

Lietuviai ir keletas ukrainiečių Čiunos 385/19 lageryje, 1957 m.

Povilas Pečiulaitis ir Kazvs Ąžuolaitis Taišete, Čiunos lageryje, 1959 m.

Lietuviai Čiunos lageryje, 1957 m.

Politkaliniai lietuviai Čiunos lageryje, 1957 m

Lietuviai politkaliniai Čiunos lageryje, antras iš dešinės sėdi Lietuvos aviacijos karininkas Kostas Lekšys, 1957 m.

Povilas Pečiulaitis Mordovijoje, Potma-Javas lageryje, 1960 m.

Vasarą Čiunoje, 1958 m.

Lietuvos politiniai kaliniai Mordovijoje, Javas lageryje, 1961 m.

Lietuvos karininkas Petras Paltarokas, grįžęs iš Mordovijos lagerių po 25 metų, 1972 m.

Petro Paltaroko laidotuvės, 1988 m.

Antanas Pažėra, grįžęs iš Vorkutos, 1950 m

Paženklintas P. Pečiulaičio pasas
 

Čia buvo partizanų slėptuvė. Šulinys Tvarkiškių km. pas Juozą Povilaitį. Iš kairės: Kazė Povilaitytė, Albina Bacevičiūtė

Šioje vietoje klasta buvo suimtas P. Pečiulaitis ir žuvo jo bendražygiai — Kazys Ruseckas-Doleris ir Leonas Lukoševičius

Veiverių skausmo kalnelyje P. Pečiulaitis, jo žmona Judita, sesuo Kazimiera Perednienė ir jos ,duktė Irmutė, 1986 m.

P. Pečiulaitis po 20 metų suėmimo vietoje, prie II Girininkų km. palaukės, ties buvusia S. Rindeikos sodyba

Veiverių skausmo kalnelyje, 1988 m.

Paminklinis akmuo Jono Pečiulaičio-Žvangučio žuvimo vietoje, Kazlų Rūdos miške, Papilvio km.

Juozo Lukšos-Skirmanto-Daumanto žuvimo vietoje, Kazlų Rūdos miške, Pabartupio km., P. Pečiulaičio pastatytas kryželis

Už pasipriešinimą tarybų valdžiai JAV atstovas įteikia P. Pečiulaičiui Amerikos vėliavą, 1989 m.

P. Pečiulaitis Vašingtone, prie Lietuvos pasiuntinybės, 1990 m.

Povilas Pečiulaitis pirmą kartą Vasario 16-osios dieno minėjime Klivlende, 1989 m.

— Mes Amerikos piliečių nepripažįstami Dabar visi tarybiniai piliečiai.

Aš atsakau:

— Taip, kai vokiečiai jus buvo nustūmę iki Maskvos, tada pripažinot ir visur skelbėt, kad Amerika sąjungininkė, o dabar nepripažįstat.

Prokuroras sako:

— Mes baudžiame visus pagal tarybinį įstatymą, kas nusikalsta. Pavlovas pakyla ir išeina. Po kiek laiko atsineša kažkokių dokumentų, kuriuos padavė prokurorui. Prokuroras visus pervertė, kažką rusiškai pakalbėjo ir klausia manęs:

— Ar tėvas turėjo buržuazinį pasą?

— Kokį buržuazinį?

Pataiso „Lietuvos". Atsakau:

— Taip, turėjo Lietuvos laikiną pasą, nes Amerikos pilietybės nebuvo atsisakęs. Jūs tėvą išvežėt kaip Amerikos pilietį ir badu numarinot.

— Mes baudžiam, kas nusikalsta. Tėvas turėjo ryšį su nacionalistų banda, už tai jį išvežė.

— Tuo laiku, kaip jūs sakot, jokios bandos nebuvo. Už ką vaikus, motiną?

Prokuroras numykė kažką.

— Taip, šiandien visi lietuviai jums banda.

Pavlovas iš mūsų pokalbio kažką užsirašo. Mane

išveda. Kituose tardymuose apie tėvą niekada neužsiminė, nors kai kada tardydavo ir kiti. Kiek prisimenu, Zaicevas ir kitas, bjauriu, raupsuotu veidu. Vertėju buvo Garliavos žiaurusis stribas Kalvaitis. Tuo laiku saugume jis buvo žinomas, kaip žiauriausias suimtųjų kankintojas.

Kiek vėliau teko sužinoti apie Čepkauską. Čepkauskas buvo Veliuonos krašto kaimo siuvėjas. Kokiu laiku nežinau, to krašto ūkininką Gaudinską išbuožino. Apvažiavęs kažkoks pirmininkas krovėsi į savo vežimą Gaudinsko turtą. Gaudinskas pamatęs, kad jį plėšikas grynai apiplėšia, neiškentęs stvėrė vežimo rungą ir kirto į galvą, užmušė. Tuo momentu pas Gaudinską buvo Čepkauskas ir kaimynai Mileris su žmona, tą viską matė. Užmuštą plėšiką nutempė į šlaitą ir užkasė, kartu dalyvaujant visiems mačiusiems. Po kurio laiko viskas paaiškėjo čekistams. Tada visus areštavo. Gaudinską, kad užmušė, o minėtus asmenis, kad žinojo ir nepranešė. Kiek buvo gauta žinių, Čepkauskas jau buvo užverbuotas čekistų dar būdamas laisvėje. Visiems šiems asmenims buvo iškelta politinė byla, nes plėšikas buvo partinis. Pokario metais už partinio nužudymą taikydavo politinį straipsnį. Po viso tardymo karinis tribunolas Gaudinską nuteisė mirties bausme, bet prezidiumas pakeitė į 25-erius metus. Čepkauską, Milerius už žinojimą ir nepranešimą nuteisė po 10 metų. Čep-kauskas, dar laisvėje būdamas čekistų agentu, ir saugume tęsė Judo darbą. Tolesnis jo likimas man nežinomas.

PO STALINO MIRTIES

Būdami bendroje kameroje, gerai žinojome, kokios dienos, nors į lauką nevedė. Per langą buvo matyti, kad jau gamta pasuko į pavasarį, dieną per langą matyti saulės spinduliai. Didžiausia blogybė — maža oro, žmonių daug, o viskas uždaryta. Visą laiką nėra kuo kvėpuoti, langų atidaryti neleidžia. Prašom prižiūrėtojo, kad atidarytų durų langelį, bet nė visi atidaro, kiti atsako, kad mums dar per daug oro. Tarp suimtųjų buvo keletas studentų, kurie mokėjo rusų kalbą. Buvo toks Juškevičius, Šulcas, kitų pavardžių neprisimenu. Iš senesnio amžiaus — Mažeika, Repečka, Kalinauskas nuo Jonavos ir daug kitų. Kameroje žmonės keičiasi: vienus atveda, kitus išveda. Toks čekistų metodas kuo daugiau maišyti, kad mažiau būtų vienybės, o tada geriau galima įkišti šnipą, kuris viską praneš čekistams.

Mūsų kamera Kauno saugume yra į Laisvės a. pusę. Ten kažkur buvo pakabintas garsiakalbis, deja, visą laiką kalbėjo tik rusiškai. Nors neaiškiai, bet tie, kas mokėjo rusų kalbą, suprasdavo. Vieną rytą, kai visus parvedė iš tardymo, pajutom, kad Maskvoje darosi kažkas negero. Parėjęs iš tardymo, Repečka sako aiškiai supratęs, kaip tardytojai kalbėjosi, kad serga Stalinas. Visiems buvo labai didelė naujiena. Kai tik kas grįžta iš tardymo, tuoj visi klausiam, ką girdėjęs. Kartą pareina iš tardymo Šulcas ir sako, kad yra kažkas įdomaus, nes visi čekistai tiktai klauso radijo, mažai tardo. Mūsų kamera pradėjo atidžiau klausytis, ką perduoda Laisvės a. garsiakalbis, nors ne viską gerai galima suprasti. Juškevičius, stovėdamas prie lango, suriko:

— Valio, Stalinas nusibaigė, aiškiai supratau.

Kas buvo išvesti tardymui, visus grąžino anksčiau laiko. Visi pastebėjo, kad čekistai kažko labai susirūpinę, sunerimę, bet laiko didelėje paslaptyje.

Vakare, kai dalija vandenį, klausiam prižiūrėtojo, bet tas atsako nieko nežinąs. Per garsiakalbį vėl nugirstam kad Stalinas tikrai mirė. Vakare nieko tardymui neveda, visi gulim ir kalbam, koks bus pasikeitimas, kurio žmonija taip laukė kalėjimuose ir laisvėje. Kitą dieną į kamerą atėjo keli čekistai, visus sustatė, perspėjo, kad nebūtų kokių nesusipratimų, nes bus panaudota režimo priemonės, bet kad Stalinas mirė, nieko neužsiminė.

Kelios dienos praėjo ramiai. Po savaitės sulaukėm naujų žmonių. Tuoj po Stalino mirties buvo labai suaktyvėjęs saugumas. Visiems šnipams, komjaunuoliams buvo įsakyta sekti visuomenę. Jei kas pasakė, kad Stalinas buvo toks ar anoks, tuojau tą žmogelį suimdavo ir — į saugumą. Sudaro bylą, kad šmeižia tarybų valdžią ir jų „tėvą" Staliną—„išganytoją". Kauno saugumas vėl prisipildė naujų suimtųjų. Saugumas kiek galėdamas žmones verbavo jiems dirbti, o tuo laiku dar niekas to nežinojo. Daugumas tikėjo, kad po Stalino mirties daug kas pasikeis. Daugiausia tikėjo politiniai kaliniai, kurie buvo baisiose sąlygose. O išėjo atvirkščiai — saugumas dar labiau suaktyvėjo, kad kokių sukilimų nebūtų.

Po Stalino mirties, 1953 m. kovo pradžioje, politinius kalinius iš Kauno IX forto suvežė į Kauno saugumą. Į mūsų kamerą pateko du. Vienas pažįstamas nuo Raudondvario Leonavičius, kurį IX forte paralyžiavo, o kito žmogaus pavardės neprisimenu. Mūsų kameroje žmonės nuolat keitėsi, vienus išveža, kitus atveža. Išveždavo į kalėjimą baigti tardymus ir laukti teismo. Po teismo veždavo į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, o ten skirstydavo į kokį kapinyną kuriam skirta.

„Asoba troikos" teismo tuo laiku jau nebuvo. Pašaukia politkalinį, paskaito kiek skirta, trise sėdėdami už stalo, ir to asmens likimas jau nuspręstas. Šiuo laiku, kas buvo apkaltintas pagal 58 la straipsnį už pokario veiklą ir pagal 58 lb už karo laikų nusikaltimus, tuos teisė Karo tribunolas arba Respublikos Aukščiausiasis teismas pagal bylos sudėtį. Kas buvo susijęs su partizanine veikla, tuos teisė Pabaltijo karinis tribunolas, kurio vyriausia būstinė buvo Rygoje.

1953 m. kovo antroje pusėje mane pervežė iš saugumo į Kauno kalėjimą. Laikė bendroje kameroje. Nors kameros ir perpildytos, bet čia daug geriau kaip saugume. Kiekvieną dieną veda į lauką pasivaikščioti. Nieko nematai, bet vis grynas oras. Tardymui šaukdavo tik dienomis, o naktį galėdavom ramiai išsimiegoti. Byla ėjo į pabaigą, daugiausia klausdavo iš dokumentų, raportų, kurių saugumas turėjo apsčiai prisirinkęs, kiti suplėšyti, apdegę. Kai partizanams būdavo žūtbūtinis pavojus, stengdavomės dokumentus sunaikinti, kad nepatektų į saugumo rankas. Bet kartais dar likdavo galutinai nesudegę, o saugumas rinkdavo viską, kas tik įskaitoma.

1953 m. balandžio 1 d. kalėjimo bendroje kameroje visi laukėme teismo. Prasidaro langelis, kaip visada ,,pė pė — paidiom" — einam. Prižiūrėtojas nuveda į budinčių kambarį, ten sėdi keli čekistai, vienas civilis ir dar nematytas vertėjas. Man perskaito bylą, kad esu kaltinamas „tėvynės išdavimu" 58 la straipsniu ir galybe punktų. Tardyme rasti kaltais asmenys, kurie talkininkavo partizanams ir veikė prieš tarybų santvarką. Jie bus baudžiami mano byloje:

Jurgis Daugėla, Pakuonio valsč., Laukiškių km.; Natalija (pavardės nežinau), Pakuonio valsč., Girninkų km.; Naudžius, Garliavos valsč., Suvalkėlių km.; Lencevičienė, Garliavos valsč., Pavytės km.; Vladas Černeckis, Garliavos valsč., Rašniavos km.; Viena, visai nepažįstama, Garliavos valsč., llgakiemio km.; Simas Rindeika, Veiverių valsč., II Girninkų km.; Janė Stačiokaitė, Veiverių valsč., Kampinių km.; Juozas Juodžbalys, Garliavos valsč., Padainupio km.; Kazlauskas, Pakuonio valsč., Laukiškių km.

Prokuroras klausia, ar supratau. Sakau, kad ne, man pavardės daugiausia negirdėtos. Prokuroras sako, kad teisme išsiaiškinsite. Kada teismas, praneš, o bylą perduoda Pabaltijo kariniam tribunolui. Prokuroras Striupko. Po visų ceremonijų vėl parveda į kamerą. Papasakoju, ką man pranešė. Visi sako, kad gali padaryti viešą teismą. Žinoma, iš bolševikų nieko gero nelaukiu, žinau, kad anksčiau ar vėliau vis vien sunaikins.

Kitą savaitę mūsų kamera pradėjo tuštėti, visus pradėjo vesti į teismą. Po teismo į tą pačią kamerą negrąžina. Kiek sužinom, teisia labai griežtai, daugiausia 25-eriems metams. Per pasivaikščiojimą gaunam žinių. Daugumas manėme, kad po Stalino mirties pasikeis į geresnę pusę, bet išėjo atvirkščiai — stengdamiesi išlaikyti savo vergovinę imperiją, pradėjo daugiau suiminėti ir griežčiau teisti, stengdamiesi įgąsdinti visuomenę.

Gal prieš savaitę pranešė, kad 1953 m. gegužės 10 d bus mano teismas. Gynėjas neleistinas, kaltinamasis pagal 58 la str. t uri pats apsiginti. Mūsų kameroje liko mažai nes kiekvieną dieną išvežami į teismą negrįžta į tą pačią kamerą. Kad ką išteisintų, negirdėti, baudžia griežčiausiomis bausmėmis, nepaisydami ar nepilnametis, ar senas. Laukimas nesmagus, nors mano likimas aiškus — mirties bausmė. Kito nieko nelaukiu, bet mano byloje surinkta žmonių, kurių aš nepažįstu ir užėjęs niekada nebuvau. Svarbu čekistams žmones kuo daugiau įgąsdinti.

Gegužės 10 d. rytą atėjo prižiūrėtojas ir pranešė — ruoškis teismui. Prieš 8 val. ryto išveda į vienutę, vadinamą boksu, ten uždaro ir perduoda vidaus saugumo kareivių specdaliniui, kuris aptarnauja teisiamus kalinius. Vienutė tiktai stovėti vienam arba dviem susispaudus. Padarytos tokios metalinės dėžės, kur laikinai uždaro kalinį, kol atvažiuoja mašina, vadinama „varonoku". Taip ir kursuoja be perstojo su raginimais, keiksmais. Moraliai visa tai labai veikia, jautiesi kaip kokioje skerdykloje, nors dar gyvas, bet jau nurašytas. Teisme stovi atskira kareivių sargyba, o pasibaigus teismui, tas pats specdalinys parveža atgal į kalėjimą. Kareiviai daugiausia Azijos tautybių, labiau „patikimi".

Atėjo ir mano eilė. Mongolas atidaro dėžės duris, pavardė, einam. Surakina rankas ir įstumia į mašiną, kurioje dar mažesnė dėžė, o rankos surakintos už nugaros. Grūste įgrūda ir užtrenkia duris. Kaune toli neveža — į J. Gruodžio gatvę. Ten įstumia mašiną į kiemą ir pristumia mašiną prie užpakalinių durų, kad niekas nematytų. Nors viskas daroma labai slaptai, bet žmonės sužinojo, kad bus mano teismas. Prilipo ant balkonų, ant stogų, kad dar pamatytų, bet mane apstojusi čekistų gauja, greitai laipteliais įstūmė pro duris ir nuvedė į viršų. Ten atrakina rankas ir laukia įsakymo, kada galės įvesti į teismo salę.

Atidaro duris, įveda į teismo salę, ten jau yra visi, kurie mano byloje kaltinami. Mane atveda paskutinį. Kaltinamieji atitverti, ir stovi keli vidaus saugumo kareiviai. Karinio tribunolo teismą aptarnauja tiktai kareiviai. Mane pasodino toliau nuo kitų, kad negalėčiau kalbėtis. Mes vieni kitiems pamerkiam.

Pirmą dieną daug žmonių susirinko už durų, stengdamiesi pamatyti mane. Iš čekistų kalbų buvo girdėję, kad mano dienos suskaitytos. Nuteis mirties bausme. Mums besėdint, per kitas duris sueina teismas: pulkininkas teisėjas ir patarėjai. Vyresnis sargybinis surinka:

— Stoti teismas eina!

Mes visi pamažu sustojam. Vėl komanda sėsti. Sekretorius atneša didžiulę krūvą bylų ir sukrauna ant stalo. Pirmiausia teisėjas perskaito, už ką kuris ir kokiu punktu kaltinami. Visi kaltinami 58 la straipsniu, tik skirtingais punktais „tėvynės išdavimu". Paskaito kiekvienam atskirai, vertėja verčia, o visas procesas vyksta rusų kalba, kurios mes nė vienas nemokėjom, o jau „tėvynę išdavę". Visus permetęs akimis, teisėjas sako, kad visų bylos bus kartu peržiūrimos su „bandos" vadovu Povilu Pečiulai-čiu-Lakštingala. Teisėjas klausia manęs, ar sutinku. Aš atsakau:

— Ne. Jūs teisiat savo agentus ir kelias nepilnametes mergaites.

Teisėjas sako, kad jie buvę mano ryšininkai ir man valgyti davė. Atsakau:

— Buvau ginkluotas, jei būčiau atėjęs pas tave, ir tu būtum davęs.

Teisėjas liepia sėstis. Pirmą dieną visus tik apklausinėjo ir tuo baigėsi pirmos dienos teismo komedija. Po teismo vėl visus atskirai grąžina į kalėjimą.

Antrą dieną ta pačia tvarka nuveda į vienutę — metalinę dėžę, vadinamą boksu, uždaro ir ten laukia, kol ateis eilė vežti. Mašinos kursuoja be perstojo, nes teismai vyksta keliose vietose, o Kauno kalėjimas prikimštas žmonių. Kiekvieną savaitę nuteistus išveža į Vilniaus Lukiškių kalėjimą ar į paskirstymo punktą, o iš ten į tolimos Rusijos lagerius.

Bet visą laiką papildo naujais suimtaisiais. Čekistai darbuojasi labai laisvai, be jokio gailesčio, su šypsena lyg kokiame skerdyklos punkte. Ar kas verkia, ar vandens prašo, ar serga, niekas nekreipia nė mažiausio dėmesio. Vieni veža, kiti teisia, darbas vyksta iš peties.

Mane vėl atveda į teismą per užpakalines duris, kad niekas nepamatytų. Aplink teismo rūmus, kur tik galėdami, sulipę ant stogų, balkonų jaunuoliai, pamatę mane vedant, šaukia:

— Lakštingala, laikykis, laikykis!

Tai čekistams labai nepatinka, į salę mane įveda paskutinį. Salė pilna žmonių, vieni civiliai, kiti kariškiai. Supratau, kad čia liudininkai, per kautynes sužeisti stribai, išvyti rusai, kurie buvo apsigyvenę išvežtųjų ūkiuose ir sušaudytų išdavikų šeimos nariai. Mano daug kur pasirašyta, nors ir slapyvardžiu — ant dokumentų, raportų, o jie daug tokių dokumentų turi. Kaip visada, sargybos viršininkas surinka:

— Stoti, teismas eina!

Teisėjas pirmiausia paaiškina sušauktiems liudininkams, dėl ko yra šaukiami. Nors aišku, kad jau kiekvienas gerai informuotas, ką turi kalbėti. Aš galvoju, kad tik nesuklysčiau, ką kalbėjau per tardymus ir per paėmimą, ir į visus klausimus atsakinėčiau labai trumpai. Savęs neteisinsiu, nes mano likimas jau aiškus, svarbu gelbėti kitus. Per tardymą stengdavausi viską suversti tiems partizanams, kurie yra jau žuvę. Tuo palengvindavau savo ir kitų tardymo eigą. Teisėjas, supažindinęs su visa byla, pradeda klausinėti liudininkus pagal bylą.

Pirmiausia pradeda nuo stribų, kurie buvo sužeisti. Tie visi, kaip susitarę, sako, kad aš visur tikrai buvęs ir mane įsižiūrėję, o dabar atpažįsta. Kareiviai liudija, kad tokiose kautynėse yra buvę, bet ar aš buvęs, neatpažįsta. Po stribų parodymų duoda pasisakyti man. Aš sakau, kad tose kautynėse aš buvau, šaudžiau iš to ginklo, su kuriuo mane paėmėt. Teisėjas vėl klausia, ką galiu pasakyti apie liudininkus. Sakau, kad jūs visi kariškiai ir gerai suprantat, kaip galima atpažinti asmenį per kautynes, vieną kartą sutikus. Teisėjas pradeda iš naujo klausinėti liudininkus. Stribai susimėtė, pradėjo aiškinti, kad gal buvo panašus. Kiti liudininkai, matydami tokį sumišimą, pradėjo painiotis. Sako, kad matė, bet galėjęs būti ir kitas. Taip susidarė netvirti parodymai. Toks teismas vyko penkias dienas.

Teismo pabaigoje teisėjas duoda kiekvienam teisiamajam pasakyti paskutinį žodį. Gali gailėtis, gali prašyti, kad sušvelnintų bausmę, gali sakyti, ką galvoji. Vis vien likimas jau nuspręstas. Kas prašo pasigailėjimo, dar blogiau būna, laiko, kad tu tikrai nusikaltęs. Mane, kaip visada, palieka paskutinį pasisakyti. Klausia, ko noriu kreiptis į teismą. Aš sakau, kad nei su vokiečiais, nei su rusais į svetimus kraštus kariauti nėjau. Mes kariavome prieš atėjūnus, kurie mus naikino. Aš esu gimęs ne tarybinėje santvarkoje, manau į tai teismas turi atsižvelgti.

Po paskutinio žodžio prabyla prokuroras, siūlydamas pagal savo nuožiūrą bausmes. Po tokios ceremonijos moterys pradėjo verkti, gerai žinodamos, kad okupantai pasigailėjimo nežino. Kaltas ar nekaltas, jei įkliuvai, vis vien baus. Karinis tribunolas palieka salę, o mus po sena tvarka, mane pirmą išveda į koridorių, ten surakina rankas, išvedę j kiemą, įgrūda į „varonoką" ir veža atgal į kalėjimo bendrą kamerą.

1953 m. gegužės 15 d., kiek vėliau kaip visada, atsidaro durų langelis, prižiūrėtojas sako rengtis su daiktais, nes po teismo nieko negrąžina į nuteistųjų kamerą. Man bausmė jau aiški, vakar prokuroras pareikalavo aukščiausios bausmės — mirties, net su pasigardžiavimo ironija. Mane prižiūrėtojas atveda į koridorių. Ten jau laukia ne kareiviai, o karininkai. Vienas turi kažkokį dokumentą ir klausia pavardės. Atsakau. Tuojau kitas uždeda grandines ant rankų ir nusiveda žemyn laiptais į vadinamąjį boksą, o iš ten į mašinas. Jau laukia keli kareiviai su šunimis. Manęs į boksą neuždaro, tiesiai sodina į mašiną. Supratau, kad man jau tikrai mirties bausmė paskirta, bet kokios bausmės kitiems, kurie mano byloje, dar nežinau. Atvežė į teismą, kaip ir visada, veda per užpakalines duris, kad tik mažiau matytų. Prie teismo salės antrankius nuima, o salėje jau yra visi mano bendrabyliai. Salė tuščia, tiktai prisėdę kariškių, kurių anksčiau nebuvo. Atėjęs pasisveikinu mirktelėjimu, kalbėtis negalima. Vėl sena tvarka. Teisėjas įsako visiems stoti, skaitys teismo sprendimą. Pirmiausia perskaito S. Rindeikai, paskiau J. Daugėlai, J. Stačiokaitei, Lencevičienei ir Naudžiui — visiems po 25-erius metus laisvės atėmimo. Kitiems — Kazlauskui, Natalijai (pavardės nežinau), Černeckiui, Juodžbaliui ir kitai merginai—po 10 metų. Mane, kaip visada, palieka gale. Teisėjas perskaito visą kaltinamąją išvadą, ir „bandos" vadui Povilui Pečiulaičiui-Lakštingalai skiriama pati aukščiausia bausmė — mirties — sušaudant, be apsiskundimo. Sargybos viršininkas tuojau man uždeda grandines ant rankų ir pasodina toliau nuo kitų nuteistųjų. Moterys pradėjo verkti, pasidarė triukšmas. Mums besėdint, ateina sekretorius, vertėjas ir dar pora čekistų rusų ir praneša, kad man leista parašyti malonės prašymą. Aš sakau, kad jokios malonės nelaukiau ir nelaukiu. Prisispyrę prašo, kad reikia parašyti. Atrakina rankas, duoda lapą popieriaus. Parašiau, kad mes negimėm ir neaugom Tarybų Sąjungoje, nežinom to krašto nei įstatymų, nei gyvenimo, o mus taip žiauriai teisia. Sekretorius tą mano parašymą pasiima, ir visi išeina. Liko tiktai kareiviai, kurie mus saugoja.

Po teismo mane išveda. Įsodina į „varonoką". Paskui mane atveda Rindeiką ir Daugėlą, įsodina į tą pačią mašiną, mes dar gauname atsisveikinti. Mus grąžino į Kauno kalėjimą. Mane iškelia pirmą ir nuveda į antrą aukštą, į speckamerą be numerio. Ten laiko su didžiausia apsauga. Vienas prižiūrėtojas be korpusinio neturi teisės atidaryti me tik durų, bet ir langelio, o kai veda į tualetą kartą per parą, tai sueina keli prižiūrėtojai ir sargybos viršininkas. Bent tuo gerai, kad duoda gulėti kiek nori. Pasimeldęs gulu ant gultų ir stengiuosi užmigti. Tada geriau pailsi nervai. Dažnai pagalvoju, kada geresnė padėtis — ar kai būni apsuptas miške ir reikia prasiveržti iš apsupimo, ar čia, mirtininkų kameroje. Apsupimas tikrai geriau, jei pataikys — krisi iš karto, o čia lauki ,ir nežinai, kada užbaigs tavo gyvenimą. Po teismo kitą dieną atsidaro durys ir sueina kalėjimo viršininkas Čarnas ir keli čekistai. Čarnas man lietuviškai sako:

— Tau reikia parašyti malonės prašymą, gal Aukščiausiasis prezidiumas pasigailės.

Sakau, kad parašiau teisme. Čarnas sako, kad to per mažai, ten nieko neparašei. Sakau, kad aš daugiau neturiu ką rašyti ir daugiau nerašysiu. Nusisuku į kampą ir stoviu. Čarnas dar klausia, ar nerašysiu.

— Ne.

Visi pro duris išėjo ir daugiau Kauno kalėjime niekas nieko manęs neklausinėjo.

Ketvirtą parą po teismo atsidaro durys ir įeina jaunas vyriškis. Prižiūrėtojas greitai uždaro duris ir užrakina. Klausiu, ar nuteistas. Tyli. Turi po pažastim mažą ryšulėlį, stovi vidury kameros ir nė žodžio. Vėl klausiu, ar po teismo. Linkteli galva. Supratau, kad mirtininkas. Sakau, kad tik daugiau miegotų, čia miegoti duoda, kiek nori. Atsigausi, pailsėsi, o koks likimas bus, dar bus matyti. Vėl klausiu, nuo kurio krašto. Tyli. Kaip stovėjo vidury kameros, taip ir stovi. Galvoju — nepilno proto, turėsiu bėdos, o gal specialiai pas mane tokį įmetė. Vyras jaunas, nesublogęs. Daugiau nekalbinu, atsigulu ant gultų, susiriečiu ir guliu, o jis, kaip stovėjo, taip ir stovi. Man pasidarė įdomu, plaukai nukirpti, bet jau paaugę, ir visi stati. Tokio kalėjime neteko matyti. Kažkas nenormalaus su juo. Girdžiu — dalija vakarienę. Atidaro langelį ir klausia—„keli?" Sakau — „du". Paduoda po aliuminį dubenėlį sriubos, šaukšto neduoda, kaip visada. Paėmęs jo porciją, padedu priešais jį ant gultų. Sakau: „Paragauk, geriau bus." Aš išgeriu, o jis dar stovi. Mato, ramiai suvalgiau, kiek davė. Prabyla:

— Ar tu teistas?

Sakau, kad teistas mirties bausme.

— Aš irgi mirties.

Vėl klausia, ar seniai čia. Atsakau, kad jau keturios paros.

— Nešaudo?

Sakau, kad kol kas ne. Liepiu paimti dubenėlį ir išgerti sriubą, nes tuojau ateis paimti indų. Manęs paklausė, išgėrė sriubą ir atsisėdo ant gultų.

Kitą dieną vėl į mūsų kamerą suvirsta čekistai ir kalėjimo viršininkas Čarnas. Mano kameros draugui liepia rašyti malonės prašymą. Jis tuojau prašo popieriaus ir rašo. Man įdomu jo pavardė, prieinu arčiau ir gerai perskaitau—Vytas Martišius nuo Šakių, kaimo neprisimenu. Man gerai žinoma ta pavardė ir už ką Martišius gavo mirties bausmę. Buvau girdėjęs, dar būdamas laisvėje ir kalėjime, to krašto žmonių pasakojimus. Martišiui parašius malonės prašymą, Čarnas man sako:

— Gal jau apsigalvojai, matai, tavo draugas parašė.

Sakau:

— Ne, aš galvot neturiu ko. Aš į svetimus kraštus kariauti nėjau, jums tą parašiau.

Kalėjimo viršininkas Čarnas man sako:

— Gal ir teisingai galvoji,— ir visi išėjo pro duris.

Vytas Martišius buvo aktyvus Šakių rajono komjaunuolis, ginkluotas čekistų aktyvistas, kurio bijojo visas kraštas. Būdamas girtas, išprievartavo kažkokio čekisto viršininko žmoną. Už tai buvo suimtas. Šakiuose per tardymą, pritaikęs momentą, davė tardytojui į smakrą, nustvėrė tardytojo automatą, nušovė tardytoją ir pabėgo. Pradėjo slapstytis. Čekistai po tokio įvykio pradėjo jį gaudyti. Taip pat gaudė ir krašto partizanai, nes buvo pasižymėjęs žiaurumu. 1952 m. žiemą kažkur pasidarė slėptuvę, apiplėšė parduotuvę, tarybinį ūkį, pasirūpino žiemai maisto ir vienas įlindęs gyveno. Pasidarė Stalinas ir jo „saulė" negera, ir turėdamas daug nuobodaus laiko pradėjo piešti Staliną visokiomis pozomis. Kiek girdėjau, geriausiai buvo išpaišytas Stalinas velnio išvaizda — šoka per vandenyną į Amerikos krantus. 1953 m. pavasarį Martišius išlindo iš slėptuvės, nuėjo prie Nemuno kranto ir užmigo. Kažkas pastebėjęs pranešė čekistams. Gavę žinią apsupo tą vietą ir rado Martišių dar bemiegantį. Nuginklavo ir suėmė. Tardymo metu pasisakė, kur gyveno, parodė savo slėptuvę. Čekistai surinko visus Martišiaus piešinius. Įdomiausias ir labiausiai įžeidžiantis tarybinį rojų ir jo „tėvą" Staliną ir buvo tas velnio išvaizda. Piešinius pridėjo prie bylos ir Martišių padarė politiniu nusikaltėliu. Kadangi dar buvo nušovęs tardytoją, einantį tarnybines pareigas, tai nuteisė jį aukščiausia bausme — sušaudyti.

Kai tik ateina naktis, Martišius pradeda kalbėti, kad jau šiąnakt šaudys. Jo kalbos man labai įgrisdavo, juk ir aš to paties laukiu. Imu jį raminti visokiais būdais, o jis vis savo. Vieną dieną pastebėjau, kad jo plaukai, kaip buvo visi stati, taip dabar byra. Jam sakau, ar ir anksčiau tokie plaukai buvo. Sako „ne". Liko tik tokios plikės ir kupstai. Vienur dar lopas yra, o kitur visai tuščia. Po savaitės plaukai visai iškrito. Liko visai plika galva.

LUKIŠKIŲ KALĖJIME

Dienos neprisimenu, bet buvo 1953 m. birželio pirmosios dienos.

Atvežė mus į Vilnių jau gerokai sutemus. Lukiškių kalėjime atrakino rankas, padarė smulkią kratą, išprausė ir nuvedė į atskirą korpusą, 374 kamerą. Tai mirtininkų korpusas. Vienoje pusėje laikomi pasmerkti mirti, o kitoje — didžiabausmiai, nuteisti 25-eriems metams arba tie, kuriems mirties bausmė pakeista į 25 metus. Labai didelė sargyba. Mirtininkų kameros užrakintos keliomis spynomis. Korpuso vartai — metalinės grotos, už jų stovi budintis korpusinis. Prižiūrėtojai korpuse irgi užrakinti.

Mirtininkų kameros mažos, vos trims žmonėms. Yra trys labai sunkūs mediniai gultai, apkaustyti metalu. Vienas viduje, du prie sienų. Čiužiniai prikimšti audeklų atkarpų, seni, suplyšę užklotai. Oro ventiliacijos visai nėra. Langas iš rūsio apmūrytas stiklo blokeliais, šviesa vos įeina. Ant lango trigubos grotos. Lempa įleista virš durų į sieną, vos šviečia. Durų langelio prižiūrėtojas negali atidaryti be korpusinio, nes jis užrakintas. Atidaro, tik kai dalija maistą. Maisto davinys kaip ir viso kalėjimo: 550 gramų duonos, plytelė cukraus, bakelis vandens, kurį leidžia laikyti, gali atsigerti, kada nori. Pietums skysta sriuba, šaukštas košės, vakarienei šaukštas košės, gabaliukas pasmirdusios žuvies. Vieną kartą per parą, vakare, veda į tualetą ir tai tik „paraškęs" išnešimui, o kameroje ji prirakinta. Tualete gali nusiprausti, bet viską turi atlikti greitai. Pirtis kas dešimt dienų, visa malonė, kad gauni gryno oro, nes į pirtį vieną mirtininką veda per kiemą keturi kalėjimo vyresnieji prižiūrėtojai. Pirtyje pakeičia baltinius, ir vėl tokia pat tvarka atgal.

Mirtininkai ir kiti kaliniai turi ryšį su visu korpusu. Visada žino, ką atvežė ir ką išvežė sušaudymui arba į nežinią. Pagal langą eina storas šildymo vamzdis, per tą vamzdį susikalbama Morze, kurią mokėjom gerai. Tuo laiku, 1953 m. birželio mėn., mirtininkų buvo nuo 25 iki 16 antrame korpuse. Kalbėdavo, kad ir kitame korpuse dar yra. Su tais ryšio neturėjome. Man bebūnant su Martišiumi, kažkelintą dieną atkėlė trečią, pavarde Kavoliūnas nuo Dusetų krašto. Paimtas iš miško, nuteistas mirties bausme už partizaninę veiklą. Žmogus labai tinkamas, kantrus. Tada man buvo geriau, nes Martišius buvo visai iškvaišęs. Su Martišiumi turėjome daug bėdos, pradėdavo blaškytis, ruošdavosi nusižudyti. Matyt, nedavė ramybės sąžinė. Anksčiau buvęs aktyvus komjaunuolis, o dabar padarytas politinis mirtininkas. Kalėjimo administracija irgi labai jo nekentė. Sakydavo jam: „Tu tikras niekšas".

Pirtvje aš Kavoliūnui papasakojau, kokį mes turime „draugą". Mudu nutarėme nieko jam nesakyti, nes paskui turėsime daugiau bėdos. Dieną mums bemiegant, jis sugalvojo nusižudyti, kad jį užmuštų elektra. Užsikorė ant durų ir prie lemputės padarė trumpą sujungimą. Pasidarė sprogimas, lemputė perdegė, pirštus jam apdegino, o jis pats nuo durų nusivertė. Prižiūrėtojas, išgirdęs trenksmą, atbėgo, ir vos negavom karcerio, bet pavyko išsiginti. Lempa buvo sprogusi. Sakėm, kad sprogo savaime.

Morzė yra kalinio ryšys. Kokia bebūtų storumo siena ar didžiausia apsauga, jei moki gerai Morzę perduoti ir priimti, visada susikalbėsi, sužinosi, kur kas yra. Kaliniai labai atidūs, mažiausią įtarimą tuojau pastebi ir, progai pasitaikius, kala į sieną ar į šildymo vamzdį. Nors prižiūrėtojai labai saugo, pagavę sodina į karcerį. Bet tai nieko nepadeda, vieną pasodina, kitas tuojau praneša, kad toks ir toks gavo karcerio. Mirtininkai visi mokėjo Morzės abėcėlę. Ryšys ėjo ne tik su pačiu korpusu, bet ir su pirmu aukštu. Mirtininkų korpusas buvo rūsyje. Sužinodavom, kas iš kur areštuotas, kas išdavė ir visas kitas smulkmenas. Kiek prisimenu, daug Aukštaitijos partizanų yra išdavęs vienas, slapyvardžiu Siaubas. Jis buvo įlindęs į partizanų vadovybę ir dirbo čekistams. Jo buvo išduoti ir sušaudyti: Zaveckas, Kavaliauskas, Urbonas, Valiūnas, Kavoliūnas ir kiti, kurių pavardžių neprisimenu.

Kai kam Maskvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas mirties bausmę pakeisdavo į 25-erius metus lagerių. Taip mirties bausmė buvo pakeista trims broliams Gurčiams — Juozui, Teofiliui ir Jonui, Stasiui Gaudinskui ir kitiems, kurie mažiau buvo prisidėję prie bolševikinių šnipų likvidavimo.

Sėdėti mirtininkų kameroje ir laukti mirties yra siaubinga. Maistas blogas, oro nėra, kiekvienu momentu lauki, kada tave pašauks. Jautiesi dar gyvas, bet jau palaidotas. Kartais, belaukiant tenka pragyventi mėnesių mėnesiais, kai išvedę pasakys — jau tavo valandos suskaičiuotos. Tikrų lietuvių mirtininkų moralė stipri, kiekvienas sakydavo, kad atidavęs kas priklauso Dievui ir Tėvynei, dabar gali mirti. Visi buvome surinkti iš kovos lauko, o ir ten žinojom, kad anksčiau ar vėliau žūsim. Tik visi labai bijojom patekti į čekistų rankas, bet kad likimo taip buvo skirta, turėjom priprasti ir prie to. Tiems buvo blogiau, kurių sveikata silpna ar paimti sužeisti. Medicinos pagalbos jokios. Jei kuris paprašydavo medicinos pagalbos, langelį atsidarę su pašaipa sakydavo—„tuojau pagydysim",— ir vėl uždarydavo langelį. Prižiūrėtojai daugiausia rinktiniai stribai, kiti rusai — buvę kariškiai. Tie žmoniškesni. Viršininkai daugiausia rusai.

Po Stalino mirties komunizmas tiktai subraškėjo. Saugumo sistema liko nepakeista, ant tų pačių pamatų ir dar daugiau suaktyvėjo, kad visuomenė nepultų į paniką. Pasipylė staigūs areštai, dar smarkiau ir griežčiau teisė pavienius asmenis. Tačiau Lietuvai didžiulę laimę atnešė Stalino mirtis. Lietuva išsigelbėjo nuo didžiausio masinio trėmimo, nes Kremliaus subraškėjimas pajudino ir Lietuvos budelius. Dar būdamas laisvėje, turėjau žinių, kad ruošiami masiniai trėmimai. O po Stalino mirties buvo tik pavieniai trėmimai, gaudomi daugiausia pabėgę nuo ankstesnių trėmimų.

Berijos areštą pajutom, nors ir buvom nuo visko atskirti. Pirmiausia Morze perdavė, kad kažkas įvyko Maskvos viršūnėse. Prižiūrėtojai pasidarė švelnesni, vieną dieną žydų tautybės daktarė net pradėjo vizuoti kameras, per langelį klausė, kas kuo skundžiasi, duodavo po porą tablečių nuo visų negalavimų. Pietums pradėjom gauti tirštesnės sriubos, o kai kada pasiūlydavo „dabavkės"— pakartoti dar šaukštą košės.

Kaip anksčiau minėjau, į pirtį vesdavo keli prižiūrėtojai su vyresniuoju, imdavo už rankų, eidavo iš užpakalio ir iš priekio. Dabar einam laisvai. Ir pirtyje palieka vienus. Kavoliūnas sako, kad yra kažkas svarbaus. Anksčiau to niekuomet nebuvo. Antrą dieną iš viršaus Morze perduoda, kad Maskvoje buvo sukilimas, areštuotas Stalino budelis Berija. Nors esame gyvi kapinyne, bet nuotaika pagerėjo, galvojam, gal vis kas pasikeis. Bet, deja, saugumo pamatai nesugriuvo, tik subraškėjo.

1953 m. rugpjūčio pradžioje vieną dieną atsidaro kameros durys ir sueina aukšto rango karininkai ir keli prižiūrėtojai. Vienas turi kažkokį dokumentą. Mus visus-tris — Martišių, Kavoliūną ir mane permeta žvilgsniu, šaukia pavardėmis, o mane išsiveda. Vienas atėjusių liepia pasiimti čiužinį. Atsakau, kad kapinyne čiužinio nereikės. Mane nuveda į prižiūrėtojų kambarį. Visi susėda už stalo, o aš stoviu. Vienas paima iš aplanko raštą ir sako, kad atėjo iš Maskvos atsakymas, kad mirties bausmė patvirtinta. Didelė pauzė tylos. Atsakau:

— Greičiau viskas pasibaigs.

Vėl sako, kad dar ne, kad paskirtas dar naujas tardymas. Dar kartą pakartoja; kad mirties bausmė patvirtinta, bet paskirtas naujas tardymas, matyt, dar yra kokių neaiškumų. Liepė pasiimti čiužinį ir eiti į tardomąją kamerą. Ten randu žmogų, pavarde Macijauskas, pagal jo pasakojimą gyvenęs Prancūzijoje, bet kokiu būdu jis čia pateko, taip ir nesupratau. Matyti, kad žmogus pamišęs.

Kitą dieną atidaro durų langelį ta pati daktarė, kur mačiau mirtininkų korpuse, lietuviškai klausia pavardės, už ką teistas. Sakau, kad už partizaninę veiklą. Vėl klausia, kuo skundžiuosi. Sakau:

— Skausmai krūtinėje.

— Gerai, rytoj patikrinsime.

Rytojaus dieną šaukia mane pas gydytoją. Veda jau vienas prižiūrėtojas. Kabinete randu sėdint tą pačią žydų kilmės moterį ir kitą jauną. Jos pakalbėjusios man sako, kad rytoj pranešim. Kitą dieną buvau paskirtas į ligoninę. Iš tiesų ligos jokios nejaučiau, tik buvau labai nusilpęs. Ligoninėje prabuvau savaitę, truputį atkutau. Ligoniai, negalėdami valgyti, man atiduodavo savo maisto davinį,

o aš tik šveičiau į sveikatą. Kiti dar iš namų gaudavo maisto, tai ir man daugiau tekdavo.

Tokį ilgą laiką išbuvus rūsyje be oro, be saulės, be dienos šviesos — ligoninė man buvo kurortas. Nors ant langų taip pat grotos, bet matyti rašytojų rūmai, žaluma ant kalno. Ligoniai — visi jauni vyrai, dažniausiai medicinos paskirti pasitaisymui, kad gautų pailsėti. Beveik visi teisti po 25-erius metus. Tuo laiku teismui tai buvo smagiausia bausmė. Trečią parą gavęs šviežio oro ir daugiau maisto, aš pradėjau atsigauti. Ligoninėje maisto užteko, tad taršau kiek galėdamas ir vis dar noriu, bet turiu laikytis, kad nesusirgčiau. Tik neduoda ramybės naujas tardymas. Gal rado archyvus, gal Baltrus kam pasakė? Minčių kyla visokiausių. Vėl save raminu, kad nereikia pirma laiko galvoti, kas bus, bus matyti. Svarbiausia, ligoninėje pasijutau stipriau ir vėl galėsiu kęsti čekistų žiaurumus.

NAUJAS TARDYMAS

Ateina korpusinis ir liepia ruoštis išvažiuoti. Aš jau .„bagotas", turiu maišelį duonos, ligoninėje kaliniai man sudovanojo. Kitą rytą nuveda mane žemyn, ten laukia iš Kauno atvažiavęs leitenantas Morkevičius, man gerai pažįstamas. Jo tetėnas Kazys Šidiškis gyveno netoli mano tėviškės, tai jį dar vaiką matydavau, o dabar jau jis geras saugumo darbuotojas, čekistų pakalikas. Morkevičius sako:

— Matai, tavęs Kaunas vėl pasiilgo, tu ten prisimelavai, kad nė galų nesuranda.

Atsakau:

— Visa Rusija melu gyvena.

Taigi vėl veža į Kauno saugumą. Krata. Iš mano duonos padaro trupinius. Po kratos — laiptais žemyn ir vėl į Kauno saugumo požemį. Eidamas galvoju — nejaugi vėl pas žiurkes.

Patekau į tuščią kamerą. Įėjęs į kamerą, matau — tie patys gultai, ta pati „paraškė", su kuria tada šnipui Čepkauskui norėjau duoti į plikę. Kas manęs laukia, neaišku. Viską pergalvoju, dėl ko parvežė mane naujam tardymui, svarstau, kokius dokumentus turėjo surinkę čekistai. Ką dar galėjo rasti? Niekur man nebuvo minėję — nei Vilniuje, nei Kaune strateginių vietovių įrengimo planų. Linksmakalnio, Višakio Rūdos ir kitų objektų, kurie labai slepiami. Jie buvo mano padaryti ir perduoti srities vadui Litui. Nejaugi juos galėjo rasti? Kito svarbesnio dalyko nesugalvojau, dėl ko darytų naują tardymą. Rašomosios mašinėlės, kuria buvo rašyta, čekistai neturi, tik gerai neprisimenu, kaip mano pasirašyta — ranka ar mašinėle. Jei parašas ranka, jau neišsiginsiu, o jei mašinėle, blogumo nėra. Visą laiką sukasi tos pačios mintys.

Laukiu vieną dieną, laukiu kitą, niekas nei šaukia, nei klausia. Gretimoje kameroje yra žmogus. Vis perduoda Morze—„alio, alio." Aš tyliu, tik stukteliu į sieną, kad yra gyvas daiktas, kaip kalėjime priimta. Pridėjęs aliuminį puodelį prie sienos, klausau — girdisi, kad yra, bet nekalba, vadinasi, vienas. Jau ketvirta para manęs niekas nešaukia. Aš vis atsiliepiu, o man vis Morze kala, bet aš nieko neatsakau. Vieną vakarą girdžiu — kalba. Per puoduką gerai paklausęs, išskiriu dviejų žmonių kalbą. Taip, trečioje kameroje yra du žmonės, o penktoje kameroje nieko nėra.

Penktą dieną prieš pietus atidaro duris ir veda mane į viršų. Kabinete keletas čekistų, bet visai nematyti, tik vėl tas pats nušepęs vertėjas Kostikas, kuris anksčiau per tardymus mane daužydavo. Kostikas sako, kad turi mane iš naujo tardyti. Suradę naujos medžiagos, kurią buvau nuslėpęs. Kostikas skaito moralą. Pagaliau sako, kad mano padaryti Linksmakalnio, Višakio Rūdos ir kiti planai. Sakau, kad nieko nežinau apie planus. Dar garsiau rikteli:

— Pasirašyta slapyvardžiu Lakštingala, žiūrėk!

Man tik to ir tereikėjo. Žiūriu — pasirašyta mašinėle. Mano parašo nėra, o rašomoji mašinėlė paslėpta pas Joną P. Aš jiems pradedu aiškinti, kad tuoj bus metai, kai esu suimtas, o mano slapyvardžiu gali prirašyti, kas kiek nori. Sakau, aš nieko nežinau ir žinoti nenoriu. Čekistai įtūžę kaip niekada. Mušti nesigriebia, tik prisispyrę klausia, kas padarė Linksmakalnio trikampį ir kitų karinių objektų planus. Kur rašomoji mašinėlė? Atsakau, kad jau anksčiau sakiau, kad buvo pas Jurgį Brazauską-Barsuką. Jis buvo štabo viršininkas, rašė visus raportus, o kai žuvo, aš nežinau, kur mašinėlė yra. Vėl klausia čekistai, ar aš jam leidęs įrašyti savo slapyvardį. Sakau, kad ne, aš visur savo ranka pasirašydavau. Mano pasirašyti raportai yra. Pulkininkas rėkia, kad turi tikrų įrodymų, kad planai mano padaryti. Aš ginuosiu, kad planų nedariau ir negali būti jokių įrodymų. Toks ilgas klausinėjimas per visą dieną labai nuvargino. Ko taip sujudo čekistai?

Kažkur surado mašinėle rašytą dokumentą, kuriame nurodytos slaptų karinių objektų vietovės, o pasirašyta mašinėle — Lakštingala. Kur tokį dokumentą atrado, man nežinoma, nes per pirmą tardymą čekistai tokio dokumento neturėjo. Kad toks dokumentas buvo, žinau, nes 1950— 1951 m. partizanų vadovybė buvo davusi įsakymą surinkti smulkias žinias apie slaptų karinių objektų ruošimą savo veiklos rajone.

Birutės rinktinės veiklos zonoje buvo dvi tokios vietovės: viena, važiuojant nuo Kauno link Prienų—Linksmakalnio radarinė stotis, antra Višakio — Kazlų Rūdos, karinis aerodromas, kuris ir šiuo laiku užima labai didelį plotą Kazlų Rūdos miškuose. Apstatyta draudžiamais, ženklais. Partizanams buvo duotas nurodymas surinkti smulkias žinias, kas tuos ir kitus objektus stato. Sužinojome, kad civilių darbininkų net artyn neprisileidžia.. Vokiečių karo belaisvių taip pat nematyti. Rusai darbams, naudojo belaisvius ar kalinius, aprengtus senomis rusų kareivių uniformomis, laikydavo su labai didele apsauga. Tuos darbininkus atveždavo naktimis dengtomis mašinomis. Taip pasakojo vietiniai gyventojai. Mūsų buvo nustatyta, kad tie darbininkai yra Vlasovo armijos kariškiai,, kuriuos Vakarų valstybės grąžino rusams po Antrojo, pasaulinio karo. Rusai juos naudojo sunkiems, slaptiems darbams ir lėtai mirčiai. Pagal tuo laiku surinktus duomenis, buvo susidomėta, kodėl belaisviai aprengti rusiškomis uniformomis. Vėliau paaiškėjo, kad taip mažesnis įtarimas. Neva dirba darbo batalionas, o jei koks pabėga ir būna didžiulės kratos, visur išstatyti patruliai gaudo-pabėgėlį kareivį, ir niekas nieko neįtaria. Gaudydavo reguliarios armijos daliniai ir vidaus saugumo kariuomenė. Be to, miškuose dirbdavo ir tikro darbo bataliono kareiviai. Jie kirto miškus, tiesė slaptus karinius kabelius-po žeme ir kita, bet jų niekas nesaugojo. Labai stropiai darbo bataliono kariai tiesė slaptą karinį kabelį šone,, maždaug 100 m į šiaurės pusę nuo Garliavos—Marijampolės plento. Kiek buvo gauta žinių, minėti belaisviai kalbėjo nežinoma kalba. Partizanai labai rūpinosi, kad surinktos žinios būtų teisingos, gerai patikrintos, nes jas Daumantas turėjo perduoti į Vakarus 1951 m. Daumantui žuvus, visi planai liko neįvykdyti. Kiek vėliau, lageriuose ir susitikus su daugelio kraštų buvusiais tremtiniais, tokių belaisvių neteko aptikti. Taip pat neteko susitikti ir Vla-sovo armijos karių, kurie buvo grąžinti rusams. Viena tremtinė pasakojo, kad apie 1954 m. tokių asmenų buvo atvežta į Komijos ASSR Permės sritį, bet greitai buvo surinkti ir kažkur išvežti. Vėliau buvo plačiai kalbama, kad tokius slaptus karinius objektus Pabaltijo kraštuose ir Prūsijoje statė įvairių tautybių belaisviai mirtininkai.

Po visų klausinėjimų, jau naktį, pulkininkas parodė šone sėdintį raupsuotu veidu čekistą — bus naujas tardytojas. Visi išeina, lieka tardytojas kapitonas Kapnenko ir vertėjas Kostikas. Vertėjas pradeda skaityti moralą:

— Jei tu ir toliau taip laikysiesi per tardymą, tai tave tikrai sušaudys, visur meluoji.

Atsakau, kad laukiu, kad tik greičiau šaudytų. Vertėjas išverčia, o tas nežmoniškai surikęs „banditas!", liepia prižiūrėtojui mane išvesti. Nuveda į požemį. Kameroje ant gultų sudėta pietūs, vakarienė. Net nustebau, kad visas maisto davinys paliktas. Taip niekada nebūdavo per pirmąjį tardymą.

Dar nespėjus pavalgyti, kaimynas Morze šaukia. Aš neatsiliepiu, stukteliu į sieną ir tyliu. Kiek palaukęs, vėl beldžia, girdžiu — šaukia net per puoduką. Nueinu į kitą kameros šoną ir toliau valgau atsisėdęs ant grindų. Galvoju, ,ar šiam kaimynui reikia užsidirbti čekisto siuntinio, kad taip įkyriai beldžia. Kitą dieną tardymui nešaukia, nešaukia dar kelias dienas, bet kaimynas ramybės neduoda. Po kelių dienų nuveda pas tardytoją Kapnenko. Pradeda klausinėti vėl viską iš naujo, kokius reikalus turėjau su S. Rindeika, J. Daugėla, V. Černeckiu, J. Juodž-baliu, Naudžiumi ir kitais, kurie buvo mano byloje. Aš vėl sakau, kaip ir anksčiau, kad jie buvo Garliavos garnizono viršininko Rodino užverbuoti, aš su jais jokių reikalų neturėjau. Vertėjas viską išverčia. Tardytojas Kapnenko nervinasi, rašo, drasko, vėl rašo. Taip tęsėsi kelias dienas, kol viską perrašė, kas buvo anksčiau sakyta per tardymą. Kaip ir anksčiau, kas per tardymus lietė mane, ir dabar nesiginu, laikausi pirmojo tardymo taktikos. Naktimis jau netardo, dieną taip pat pritrūksta kantrybės. Tardytojas pradeda rėkti, kad reikia per nauja viską rašyti ir šaukia prižiūrėtoją, kad išvestų mane į kamerą.

Vieną dieną, parvestas iš tardymo, radau savo čiužinį, maišelį, gabalėlį duonos, kurį buvau pasilikęs vakarui, padėta prie trečios kameros durų. Atidaro duris — kamera tuščia, matyt, žmogus išvestas tardymui. Atsidarau spintelės stalčių — pilna cigarečių, pažiūriu į „paraškę" — guli ilgi galai nuorūkų. Apžiūriu viską. Spintelėje baltos duonos, cukraus, dešros galas. Nieko neliečiu. Man jau viskas aišku, laukiu, kas pareis. Ilgai laukti nereikėjo. Atsidaro durys, įeina jaunas, aukšto ūgio, dar 30 metų neturintis vyriškis. Pasisveikinam, pasidalijam pirmais įspūdžiais, kaip čia patekom, kur anksčiau buvom ir ar seniai čia vienas sėdi. Sako, kad jau seniai šioje kameroje ir vis vienas. Aš sakau, kad jau dvi savaitės kaip gretimoje kameroje buvau. Sako:

— Tai kodėl neatsiliepi, senas kalinys Morzę turi mokėti, aš vis tave šaukiau.

Atsakau:

— Morzę mokėt moku, bet ausį skauda, gerai negirdžiu, peršalau Vilniuje, niekas negydė, ir pradėjau negirdėti.

Man jau aišku, kad tikrai tu vienas nebuvai. Aiškiai girdėjau, kad šioje kameroje buvo du žmonės, tik neilgai. Maisto likučiai tokie, kaip šnipo Čepkausko — pirkta dešra, balta duona, cigarečių pilnas stalčius ir kelios porcijos apipelijusios duonos, kuri yra saugumo davinys. Pavardės nesisako ir mano neklausia. Aš klausiu, nuo kurio krašto, sakosi esąs iš Kauno miesto. Sakau:

— Tai kaimynai, aš nuo Garliavos.

— Tai gal Pečiulaitis?

— Taip.

— Girdėjau, buvo didelė byla, matyt, daug prišaudei tarybinių piliečių.

— Nežinau, aš kariavau, o Šventas Petras registravo, kam įdomu, galės jo pasiklausti.

Pokalbis pakrypsta kita tema. Man svarbu sužinoti jo pavardę. Jau antra para pavardės nesisako. Mane rytais šaukia tardymui, jį vakare visada randu kameroje, nors sakosi, kad ir jį buvo išvedę, neseniai grįžęs. Mane jau pradeda kai ko klausinėti. Gerai žino Pavytės, Rašniavos, Suvalkėlių, Girninkų ir kitus to krašto gyventojus.. Aš sakau, kad ten nieko nepažįstu, tik kai kada praeidavau Pakuonio miškus. Manęs klausia, ar niekada neteko eiti pro Linksmakalnį. Sakau, kad ten ne mano kraštas,, ten „Geležinio Vilko" rinktinės ribos, man neteko ten vaikščioti. Jis sako, kad ten labai dideli kariniai įrengimai. Toliau pasakoja, kad ten buvęs, bet vos skudurus išnešęs, būtų nušovę, ten labai saugo. Aš sakau, kad man neteko ten būti, ne mano kraštas.

Trečios paros rytą prižiūrėtojas atidaro langelį ir, įkišęs galvą, sako:

— Driežas, eisi į tualetą?

Jis pašoka:

— Taip, taip, eisim.

Man ta pavardė jau buvo girdėta Vilniuje, Lukiškių ligoninėje. Iš Kauno kaliniai kalbėdavo, kad Kauno saugume yra kažkoks pardavikas Driežas, galimas daiktas, kad pavardė išgalvota. Jis daug žmonių išprovokavo. Po kelių minučių žiūriu — tas pats prižiūrėtojas, kuris pernai man duodavo duonos. O jam tikrai šis Driežas gerai žinomas. Aš nieko nesakau, laukiu ketvirtadienio, ar gaus tas Driežas siuntinį. Sulaukti nepavyko, mane ketvirtadienio rytą pašaukė tardymui. Atvedė labai vėlai, dalijant vakarienę. Minėtas Driežas vakarienės neima, matyt, visai sotus, bet ir man nepalieka. Man paduoda vieną porciją ir uždaro langelį. Driežas vakare pradeda mane klausinėti apie Naudžių iš Suvalkėlių kaimo. Sakau, kad nežinau, tokių pavardžių daug yra. Galvoju, gana su tavimi terliotis, rytą aš tau atskaitysiu moralą. Rytą, išdalijus rytinį davinį, sėdam valgyti. Aš su siūlu atsipjaunu duonos, valgau su vandeniu. O Driežas išsitraukia dešros, baltos duonos, sviesto ir kerta. Man nepasiūlo, aš ramiai valgau duoną su vandeniu ir laukiu, ką jis sakys. O pavalgęs jis viską susideda į spintelę ir sako, kad vakar žmona atnešusi siuntinį. Aš klausiu:

— Kas, kas, žmona? Ne žmona, o saugumas tau atnešė. Vilniaus viso kalėjimo žmonės kalba, kad Kauno saugume tokį Driežą dešrom šeria, kad gerai saugumui dirba.

Atidarau spintelę ir rodau jam, kad tokių siuntinių žmonos neneša. Pernai taip šėrė ketvirtos kameros Čepkauską. Driežas pradeda rėkti.

Prasiveria langelis „pė pė einam", veda tardymui. Tardytojas klausinėja iš ankstesnės bylos. Tuo tarpu telefono skambutis. Tardytojas Kapnenko pakelia ragelį, paklausęs ir šoka ant manęs, o vertėjas Kostikas išverčia:

— Tavęs su žmonėmis negalima laikyti, tave sušaudyti per gerai ir pakarti per gerai!

Prišokęs Kapnenko pradeda duoti per galvą su kumš čiu, o Kostikas rėkia „pakarti, ir tiek". Tuo momentu įeina kitas kariškis, nuo manęs varnai atšoka, kažką kalbasi rusiškai. Mažai supratau, bet kalba ėjo apie mane. Tardytojas Kapnenko apsiramina, vėl pradeda klausinėti, rašyti. Kiek parašęs sudrasko, pradeda keiktis, kumščiais; daužyti stalą. Manęs daugiau nemuša, o Kostikas vis kartoja, kad manęs negalima su žmonėmis laikyti. Aš sakau, kad su žmonėmis galima, tiktai su savo šnipais nelaikykit. Vėl tardytojas šoka, bet jau kantrybė baigėsi, paskambino, kad mane išvestų. Atėjęs į apačią, radau čiužinį ir savo maišelį išmestą po laiptais. Viršila liepia pasiimti ir veda į 9 kamerą, o aš sakau, kad mano duona liko kameroje. Tuo laiku budėjo lietuviškai kalbanti moteris, klausia, kas dar liko. Sakau, kad cigaretės, degtukai; ir dešros galas. Galvoju, ką sakys, tą sakys. Atidaro langelį ir paduoda viską, ką sakiau, ir dar juodos duonos,, sakydama, kad jam užteks. Davė suprasti, kad prižiūrėtojai pardavikų irgi nemėgsta, nes ir juos parduoda.

Trečią savaitę atveda mane pas tardytoją Kapnenko.. Randu kelis nematytus čekistus, ant stalo prikrauta krūva bylų. Mane, kaip visada, sodina į kampą. Vienas čekistas su didelėm žvaigždėm rodo tą krūvą bylų ir sako:

— Čia visos tavo bylos. Tau reikia pasirašyti, kad šie asmenys paleisti ir tavo bylai nepriklausys.

Na, galvoju, vėl nauja avantiūra. Sakau, kad aš jų nepasodinau ir už juos nesirašau, jūs pasodinot, jūs ir pasirašykit. Vėl tas pats pulkininkas klausia—,besirašysi?" Sakau „ne". Rikteli:

— Išveskit tą banditą!

Atvestas į kamerą, vaikštau ir galvoju, kokį velnią vėl čekistai sugalvojo, dar parašo reikalauja. Rytojaus dieną tardytojas Kapnenko praneša, kad mano tardymas baigtas ir mano byloje lieka tik Janė Stačiokaitė, o kiti visi paleisti į laisvę. Aš vis netikiu, klausiu, kokie kiti. S. Rindeika, J. Daugėla, V. Černeckis, J. Juodžbalys, Kazlauskai, Naudžius, Lencevičienė, Natalija (pavardės neprisimenu) ir iš llgakiemio kaimo mergaitė, kurios irgi pavardės neprisimenu. Vertėjas Kostikas perskaito visus, jiems teismas panaikintas, ir visi paleisti, o „tu dar pasirašyti nenori". Aš sakau, kad jų nepasodinau ir jų nepaleidžiu. Kostikas sako:

— Tiek to, mes su tavim baigsim. Ką teismas nuspręs, mes nežinom.

Po tardymų saugume nelaiko, veža į kalėjimą, ten lauki teismo. Tardymą vedė vienas tardytojas Kapnenko ir kai kada apklausinėdavo leitenantas Morkevičius. Tų tardytojų, kurie buvo per pirmą tardymą neteko sutikti. 1953 m. pavasarį, vizituodavo stora, stambi rusė daktarė, o dabar ir jos nesimato. Jos vietoje vaikšto iš laisvos ligoninės lietuvė Bronė, pavardės nežinau. Manęs klausia — kuo skundžiuosiu, sakau, kaip visada, krūtinės skausmais. Užrašo patikrinimui. Kitą dieną veda į rentgeną ta pati Bronė. Man kažkur matyta. Pasitaikius progai, klausiu aš, kai vokiečiai traukėsi, ar ji nebuvusi Tvarkiškių kaime pas Joną Bacevičių. Atsako buvusi ir mane žinanti, bet padėti nieko negalinti. Klausiu, kur tardytojai, kodėl tiek mažai yra? Ji atsako, kad po Berijos arešto visi išbėgo, o dabar jau pradeda kai kurie grįžti. Mūsų pokalbis baigtas, nes atėjo prižiūrėtojas. Po visų tyrimų paguldo mane į kalėjimo ligoninę — neva nustatė džiovos pradžią. Ten randu dar tris, kuriuos Bronė gelbsti: Stasį Skinulį, Mažeiką ir Jankauską nuo Rumšiškių su peršauta koja. Visi susiję su partizanine veikla. Kai Bronė ateina Jankauskui leisti vaistų, Jankauskas vos nelenda po lova, nes taip buvo rusės daktarės iškankintas, kad vos vos nenupjovė kojos. Koja liko Bronės dėka, laikė kol pagijo. Gaila, kad Bronės pavardės nežinau. Kiek žinau, 1953 m. rudenį ir žiemą ją kviesdavo iš laisvos ligoninės, nes nebuvo kalėjimo gydytojo.

Kalėjimo ligoninės sąlygos geresnės, gauni geresnį maistą, valandai išleidžia pasivaikščioti, lengvesnis režimas. Be to, Bronė, pasitaikius progai, įpila į puoduką žuvies taukų arba paduoda vitaminų.

NUOSPRENDIS PAKEISTAS

1953 m. lapkričio pradžioje perskaitė man kaltinamąją išvadą, kaip ir per pirmąjį teismą. Straipsniai palikti tie patys. Naujų kaltinimų nesurado, byla bus peržiūrima iš naujo dviejų asmenų — Janės Stačiokaitės ir Povilo-Pečiulaičio-Lakštingalos. Liudininkai bus šaukiami tie patys, kurie buvo pirmajame teisme ir turės būti liudininkais tie, kurie pirmajame teisme buvo nuteisti, o dabar paleisti, nes rasti visai nekaltais. Svarbesnius pranešimus visada veda perskaityti į vyresniojo budinčiojo kambarį. Ten sutikau gydytoją Bronę, prisitaikiusi pasakė, kad man mirties bausmės jau nebus. Matyt, kažkur buvo girdėjusi.

Grįžęs prie kameros, gaunu pirmą siuntinį. Atnešė Pauliukevičienė. Pavaišinu kameros draugus ir perspėju, kad valgydami būtų atsargūs, nes gali būti įdėtas laiškutis. Laimė, man pačiam laiškelis pateko. Prie kumpio

kauliuko, paukščio plunksnos galvutė, o viduje, rūkomame popieriukyje parašytas laiškutis: „Mes visi namuose, tu laikykis. Dieve, tau padėk. Vladas ir kiti." Dabar jau tikrai įsitikinau, kad visi paleisti. Mūsų vieninga laikysena padėjo jiems ištrūkti iš čekistų nagų. Niekada nereikia parniršti, kad bus smurtas ar dailus žodžiai, bet visada bus okupanto apgaulė.

Kaip visada, prieš savaitę praneša, kad 1953 m. lapkričio 19 d. bus teismas, pagal tokius ir tokius straipsnius-Karinis tribunolas peržiūrės bylą su visais ankstesniais, liudininkais. Likus porai dienų prieš teismą, gydytoja Bronė visus ligonius šaukia į rentgeną sveikatai patikrinti. Progai pasitaikius, man pasako, kad naujų kaltinimų nerado, mirties bausmės nebus. Daugiau kalbėti negalėjom, nes visą laiką saugoja prižiūrėtojas. Man labai svarbu sužinoti, ką kalba čekistai. Svarbiausia, visi, kurie buvo mano byloje, dabar jau laisvėje. Janės Stačiokaitės, aišku, neišteisins. Jos trys broliai buvo partizanai, o Klemensas dar gyvas. Be to, pas ją rado jos pačios nuotrauką su automatu. Aišku, buvo žaidimas, ji partizanė nebuvo, bet kaip čekistams įrodysi, jeigu yra nuotrauka.

1953 m. lapkričio 19 d. rytą prižiūrėtojas praneša ruoštis teismui. Kaip ir anksčiau, nuveda į boksą. Ten jau perima vidaus saugumo kariuomenė, pasodina į mašiną, rankų nesurakina, matyt, pasidariau ne toks pavojingas, kaip anksčiau, ir atveža į teismą. Teisme randu Janę Stačiokaitę, keliais žodžiais pasidalijam. Daugiau kalbėtis neleidžia. Teismas, kaip ir anksčiau, be gynėjo, apsiginti turi pats. Pirmą dieną išklausinėjo liudininkus, tuos pačius, kurie buvo per pirmąjį teismą, tik jų daug mažiau. Dabar dauguma sako, kad nepažįsta arba išsisukinėja. Liudininkais turėjo būti mano buvę bendrabyliai. Atvyko tik vienas. Gerai pagyvenęs Simonas Rindeika, kuris per pirmąjį teismą buvo nuteistas 25 m., per antrąjį tardymą paleistas. Teisėjo Simono Rindeikos. klausia, ar jis davęs „banditams" valgyti, kai ateidavo. S. Rindeika sako:

— Taip, daviau ir duosiu. Kas duos, jei lietuvis lietuviui neduos.

Vertėjas išvertė Rindeikos žodžius. Teismas susižvalgė. Aš išsigandau — gynėm, gynėm ir vėl areštuos. Neiškentęs sakau:

— Kam jūs taip sakot?

Rindeika atsako:

— Kuo aš geresnis už kitus?

Rindeikai liepia išeiti į koridorių, o teismas išeina pasitarti. Nekantriai laukiu, kada pasodins trečią — S. Rindeiką į kaltinamųjų suolą.

Po trumpos pertraukos teismas susirinko, paskelbė, kad rytoj teismas bus tęsiamas ir paskelbiamas nuosprendis. Kareiviams pravėrus duris, spėjau pamatyti, kaip Rindeika pamojavo. Tada supratau, kad jam areštui rezoliucijos neuždėjo.

Trečią dieną, 1953 m. lapkričio 21-ąją d., po trumpo apklausinėjimo paskyrė bausmes: Janei Stačiokaitei 10 metų lagerio ir 5 metus be teisių, Povilui Pečiulaičiui-Lakštingalai 25 metus lagerio ir 5 metus be teisių. Nuosprendis teisingas, galutinis ir neapskundžiamas.

Po antrojo teismo mane grąžino į tą pačią Kauno kalėjimo ligoninę, kurioje buvo likęs S. Skinulis, Mažeika ir Jankauskas. Pamatę mane, visi suriko „valio!", nes suprato, kad mirties bausmė pakeista. Nors po teismo kalėjime ilgai nelaiko, bet gydytoja Bronė mus išlaikė iki 1954 m. pavasario. Per Kauno kalėjimo ligoninės langą gerai buvo matyti, kaip daužomi. Prisikėlimo bažnyčios kryžiai. Juos daužė visą savaitę. Matyt, buvo labai stipriai pastatyta. Nuo to laiko Lietuvoje prasidėjo istorinių paminklų naikinimas.

1954 m. pavasarį mus pradėjo skirstyti. Pirmiausia išvežė Jankauską, jo koja jau buvo sugijusi, paskui mane — į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Atsidūriau antrame korpuse, tik kitame šone nuo mirtininkų. Kameroje radau du jaunus vyrus, nuteistus po 25-erius metus,— Benių Rekašių ir kitą (pavardės neprisimenu). Lukiškių kalėjimo sąlygos blogos, didžiabausmių ir mirtininkų kameros yra rūsiuose, drėgnos. 25-kiamečiamsi geriau kaip mirtininkams. Kiekvieną dieną veda į lauką pasivaikščioti po 30 minučių, nors ir į atskirus užtvarus. Matyti dangus ir kareivių prižiūrėtojų būdelės. Lukiškių kalėjime mus laikė iki rugpjūčio mėnesio.

ATSISVEIKINU SU LIETUVA

1954 m. rugpjūčio mėn. (dienos neprisimenu) mane pašaukęs prižiūrėtojas įsakė ruoštis su daiktais. Po gero pusvalandžio išvedė į kalėjimo kiemą. Ten pilna jaunų vyrų, bet jie labai skirtingi nuo buvusių politinių kalinių. Supratau, kad tai kriminaliniai: vieni kalba lietuviškai, kiti rusiškai, jokių daiktų niekas neturi. Mano daiktai — maišelis, kuriame yra rankšluostis, muilo gabaliukas ir viena pora švarių baltinių, kuriuos davė kalėjimo draugai. Vienas priėjęs jau prašo ko nors iš maišelio. Sakau — „muilą ar grauši?" Nuėjo.

Visus surūšiavo pagal bylų spalvą. Mano byla perbraukta raudonu brūkšniu — vadinasi, pavojingas. Mane pastato atskirai kampe. Visus susodina į mašinas „varo-nokus", o ant mašinos šono užrašyta „Chleb". Mane palieka paskutinį. Leitenantas laiko mano bylą ir rėkia — „paimkit raudoną." Kareivis, paėmęs mano bylą, sako: „58 straipsnis, banditas". Mane uždaro atskirai, gale mašinos, į vienutę, vadinama spec. kamera. Vilniaus geležinkelio stotyje suvaro į specialiai paruoštus Stolypino vagonus, ant kurių užrašyta „Počta". Į vagonus grūdžia ne kiek telpa, o kiek reikia. Kai netelpa, tada du kareiviai spardo kojomis, kad liptų vienas ant kito. Sugrūdę visus, keli kareiviai, pečiais surėmę, uždaro duris. Prigrūstas vagonas stotyje stovi gana ilgai, oras karštas, vagonas įkaitęs, sėdim kaip orkaitėje. Kriminaliniai kaliniai pradeda rėkti, keikti, pasidaro didžiulis skandalas. Kareiviai pradeda mušti rėkiančius, apramina. Taip pat buvo vežamos ir moterys, net su ką tik gimusiais vaikais, bet į tai niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio.

Kalinių prigrūstą vagoną Vilniuje prikabino prie keleivinio traukinio Maskva—Kaliningradas (Karaliaučius). Vakare išvažiavome, o kitą rytą buvome Maskvoje. Vėl tokia pat tvarka sugrūdo į „varonokus". Manęs jau neskyrė nuo kriminalinių, tik buvau paskutinis, todėl teko gauti keletą spyrių nuo kareivių, kol užlipau kitiems ant galvų. Mašiną taip prigrūdo, kad nė rankų nepajudinsi. Atvežę į Maskvos kalėjimo persiuntimo punktą, visus nuvedė į pirtį. Nukirpo, išsiprausėm, ir visus sugrūdo į vieną kamerą. Tada prasidėjo nauji spektakliai. Ėmė veikti vadinamieji blatnieji kriminaliniai. Iš jų atsirado vadinamasis „atamanas", kuris duoda nurodymus. Tuojau prasidėjo atiminėjimai, nurenginėjimai, mainai. Svarbiausia — maisto, jei kuris dar turi. Kriminalinių irgi yra visokių. Vieni pakliuvę už trūkumus, kiti už spekuliaciją, nors didžiulė dalis už plėšikavimą. Besidairydamas išgirdau kalbant lietuviškai du jaunus vyrus. Užkalbinau, sakosi esą iš Kauno. Vienas buvęs buhalteris, teistas už trūkumus, apsirengęs gerai ir dar maišelyje turi maisto. Mes kalbamės, o į mus žiūri vagių vadas „atamanas".

Tuojau vieną atsiunčia apžiūrėti kostiumo. Buhalteris sako: „atsitrauk!" Aš vagį pastumiu. Daugiau prie mūsų nelindo.

1954 m. naujai teistų politinių kalinių buvo mažai. Po Stalino mirties tie, kurie buvo nuteisti, jau buvo išvežioti į lagerius, o naujai suimtų buvo nedaug. Antrasis lietuvis, išsiėmęs iš maišelio džiovinto sūrio, mums padalijo. Nespėjus pasikalbėti, atsidaro durys ir šaukia mano pavardę. Atsisveikinu ir išeinu, mane nuveda į tuščią kamerą. Nuo to laiko pradėjau pažinti kriminalinius kalinius, kurių per pora metų Lietuvos kalėjimuose neteko sutikti.

Persiuntimo punktuose tekdavo išbūti po kelias paras ar savaites, kol išveždavo. Patalynės jokios, guli ant grynų lentų, kiek apsirengęs, nusiauti batų negali, nes prabudęs gali nerasti. Kriminaliniai vagia vienas nuo kito be perstojo. Maskvos kalėjime persiuntimo kameros labai didelės. Vienus išveža, kitus atveža. Mane atvedė į tuščią, o po valandos jau buvo pilna kamera. Daug kriminalinių nusikaltimų buvo padaryta kariškių, paleistų iš kariuomenės. Rusijoje politinių kalinių mažėjo, o kriminalinių nusikaltėlių daugėjo. Kalėjimai visą laiką buvo pilni.

Trečią parą naktį pašaukia su daiktais. Nuveda į labai didelę patalpą, o ten rūšiuoja, tikrina. Mus pašaukia kartu, bet atvežus, patekau į atskirą mažą kupe su dviem kazachais ir vienu estu. Niekas nemokam rusų kalbos, važiuojam tylėdami. Estas — gana stambus vyras, pačioj jėgoj. Manęs klausia pusiau rusiškai, ar 58 straipsnis. Sakau „taip, o kur veža, nežinau." Kiek pavažiavus., kriminaliniai pradėjo rėkti „Volga, Volga", o paskui „Baškirija." Tada supratom, kad veža link pietų Uralo. Visą laiką galvojau, kad į Karagandos lagerius.

Jau sutemus, traukinys vingiuoja Uralo kalnuose, mūsų paskutinį vagoną mėto labiausiai. Mažai kur sustojam. Važiuojam mažai gyvenamomis vietomis. Į rytą mūsų vagoną atkabina kažkokioje stotyje. Tuojau prisistato daug čekistų, atidaro vagono duris ir pradeda šaukti pavardėmis. Kriminaliniai kaliniai kalba, kad tai Čeliabinskas. Iš mūsų kupe pirmus pašaukia kazachus, mudu su estuku liekame paskutiniai. Mano draugas estukas turi maišą ant pečių ir dar rankoje nešasi, matyt, maisto. Vagone mus apdalijo džiūvėsiais ir cukrumi. Aš nieko neturiu. Mašinoje mudu veža atskirai. Kalėjimo koridoriuje, kaip visada, prižiūrėtojai padaro kratą paskutiniams. Po kratos visus suveda į vieną kamerą su kriminaliniais. Pamatę estuko tokį maišą, pradėjo čiupinėti ir kalbėti, kad reikia pavalgyti. Mudu, pamatę tokią padėtį, daiktus pasidedam ant viršutinių gultų ir patys sulipam, o kriminaliniai planuoja, kaip paimti. Tuoj du užšoka ant viršutinių gultų ir kažką sako rusiškai, bet mudu nesuprantam, o vienas ima estuko maišą. Aš ištraukiu maišą, o estukas, nieko nelaukęs, kerta į žandikaulį. Tas kaip sviedinys nulekia nuo gultų ant žemės ir nesikelia. Kiti puola mudu, estas šoka ant žemės ir paleidžia savo didžiulius kumščius į darbą. Kurį paliečia, tas krinta ir nesikelia. Aš nusimaunu batą. Kuris nori stverti maišą, tam į galvą. Primušti pradėjo rėkti. Prižiūrėtojas atidaro duris, kamera kruvina, keli guli ant grindų, pirmutinio žandikaulis išnarintas, kito nosis kreiva, ausis numušta. Estas užšoka pas mane ant viršutinių gultų, ir abudu žiūrim. Pribėga prižiūrėtojų, klausia kas yra, visi rodo į mus. Mes kalbos nemokam, aš pasakoju lietuviškai, estas estiškai. Prižiūrėtojai kraipo galvas, kad per 40 kriminalinių aršių kalinių galėjo dviese išmušti. Vyresnysis ir prižiūrėtojas liepia nulipti, pasiimti daiktus, ir mus išveda į koridorių. Atsineša mudviejų bylas ir pradeda klausinėti, bet mes nesusikalbam. Tada nuvedė į tuščią kamerą.

Mane šaukia į kabinetą, ten sėdi keli čekistai ir moteris, kuri kalba lietuviškai. Pradėjo klausinėti, kas atsitiko. Aš sakau, kaip buvo, kad norėjo atimti maistą, o mes gynė-mės. Sako, kad labai sužeidėt kelis žmones.

— Su kuo mušei?

— Su ranka,— atsakau.

— Yra parodymų, kad su pagaliu.

— Kur kalėjime gausiu pagalį?

Mane atveda atgal į kamerą, tik nėra esto. Ir tas išvestas apklausinėjimui. Po geros valandos grąžino ir jį, ką sakė, nežinau, bet daugiau niekas mudviejų nešaukė ir neklausinėjo.

Kelias dienas praleidome dviese Čeliabinsko kalėjimo persiuntimo kameroje. Nors ant grynų gultų, bet ramiai gavome pailsėti. Man estas davė cukraus, džiūvėsių, gabalą rūkytos mėsos. Matyt, jo šeima dar laisvėje gyvena. Gaila, kad gerai pavardės neprisimenu, lyg tai Rekonas ar Relsonas. Nors ir tada nežinojau, tiktai žinojom, kad abudu teisti pagal 58-la straipsnį ir 25-eriems metams.

Trečią parą naktį mus pašaukia su daiktais į paskirstymo kamerą, vėl ruošia vežti toliau. Kiek šaukia, 58 str. negirdėti, visi kriminaliniai. Taip pat negirdėti ir lietuviškų pavardžių. Kol visus peršaukė, ir pradėjo švisti. Mudu su estu laikomės daikte. Kriminaliniai kažką kalba ir žiūri į mus, bet artyn neina. Prižiūrėtojai darbuojasi iš peties, vėl visus iškrato ir uždaro į kamerą. Mudu palieka paskutinius, bylas paima kapitonas ir varto. Paėmęs mano bylą, pavartęs, sako pusiau lietuviškai:

— Aš buvau Lietuvoje. Tu iš miško paimtas?

Sakau—„taip". Kažką kitam pasakė ir mudu nuvedė į kiemą, kur jau stovėjo mašina. Pasodino į vienutę, nuvežė į stotį ir susodino į Stolypino vagoną, net kratos nedarė. Mudu vėl atskyrė. Susodino kriminalinius kalinius ir vagoną prikabino prie traukinio. Galvoju, kad tikrai į Karagandą važiuojam. Traukinys kai kur sustoja, bet nežinom, kokios stotys. Per langą nieko nematyti, mūsų vagonas paskutinis, kai praneša sustojimo vietą, gerai negirdėti. Veža kaip maiše, nei matai, nei paklausi. Važiuojam jau antra para. Vakare ir rytą, kai kareiviai veda į tualetą, kriminaliniai mums grasina. Mes rusiškai nesuprasdami, nekreipiam jokio dėmesio. Vienoje kupe veža moteris su mažais vaikais. Naktį kareivis eidamas sargybą, mūsų prašo cukraus, rodydamas į tą kupe. Supratom ir padavėm, moterys pradėjo dėkoti. Kažkokioje stotyje traukiniui sustojus, kareivis pašaukia estuką su daiktais. Paspaudę vienas kitam ranką, atsiskiriam.

Traukinys vėl pajuda, važiuoju vienas ir galvoju — dabar tai jau tikrai vagys prisikabins. Atsigulęs ant gultų„ užmigau. Prabudau, išgirdęs duris rakinant. Įleidžia seną žmogų mongolų kilmės. Mane kalbina, aš atsakau, kad nekalbu rusiškai, jau tuos žodžius mokėjau. Manęs daugiau ir nekalbina. Jis užlipa ant viršutinių gultų, aš irgi užmiegu. Jau į rytą vėl girdžiu — rakina duris, įveda du jaunus vyrus. Abudu geros nuotaikos. Vienas sako. lietuviškai:

— Pakelk, tegul lipa miegoti ant viršaus.

Aš atsakau:

— Visi išsiteksim.

— O, lietuvis!

Jie pasisako, kad važiuoja iš Karagandos sukilimo į kalėjimą. Aš papasakoju apie Lietuvos padėtį, kaip pakliuvau, o man papasakoja apie lagerių padėtį, apie Džezkazgano sukilimą. Čekistai paleido tankus į gyvenamąją zoną, triuškindami nekaltus žmones. Tokiems veiksmams vadovavo aukšti KGB viršininkai iš Maskvos. Vienas pašnekovų buvo Jonas Valenta, kuris šiuo laiku gyvena. Kaune, o kito pavardės neprisimenu.

Nuo to laiko pradėjau gerai suprasti, kas yra kriminaliniai nusikaltėliai. Tuo laiku daugiausia kriminaliniu nusikaltėlių buvo iš kariškių, kurie nusiaubę rytų Europą, paskui buvo paleisti iš kariuomenės laisvai gyventi. Tokie žmonės jau nenorėjo dirbti, pradėjo plėšikauti, užmušinėti, prievartauti moteris. Jų susidarė didžiulės grupės. Jos veikė ir Kaune, pasivadinusios „Juoda katė", „Pantera" ir kitais vardais. 1946 m. man pačiam teko dalyvauti likviduojant plėšikų gaują prie Kauno Armaniškių kaime. Per mano tardymą paaiškėjo, kad ta grupė veikė pagal čekistų nurodymą, kad kuo daugiau terorizuotų Lietuvos gyventojus.

Sutikus savo tautiečius, daug smagiau pasidarė, nors ir apkaustytam narve. Kriminaliniai vis man grasina, bet aš kalbos nemoku, tai nežinau, ką sako. Kartą mus vedant į tualetą, pradėjo rėkti, kad papjausim. Tautiečiai klausia, kas yra. Aš jiems papasakojau Čeliabinsko kalėjimo atsitikimą, kaip mes mušėmės. Valenta ir kitas tautietis jau mokėjo rusų kalbos. Jie vagims gerai atsakė— kad bus dar blogiau, kaip tada. Po to jau man ne-grasina.

Naktį pasiekėme Novosibirską. Vagoną atkabino ir nustūmė į paruoštą vietą. Ten laukė labai didelė sargyba su šunimis, visus patikrino, susodino į mašinas ir — į kalėjimą. Pirtyje — vagių įstatymai. „Petuchai", „pederastai", „sukos" prausiasi atskirai pagal meilės tradicijas. Prižiūrėtojai nesikiša, nors kai kada būna sužeistų ar užmuštų. Tik tada prižiūrėtojai daro tvarką, skirsto pagal „mostį"—vagys, sukos ir t.t. Tiesiog košmaras. Mus visada atveda paskutinius, nes laikomi pavojingais. Ant mano bylos raudona juosta, o dabartės jau mes tokie trys. Nuveda mus į nedidelę kamerą, pilną žmonių, bet pastebim, kad tai ne kriminaliniai. Dauguma pagyvenusių, labai suvargę. Paaiškėjo, kad tai vokiečiai, italai, belgai, prancūzai, japonai ir kitų tautybių žmonės. Juos kažkur perveža, vokiečiai tikisi, kad veža į Vokietiją ir paleis. Ar jiems pavyko pasiekti savo kraštą, žinių neturiu. Tai buvo 1954 m. rugpjūtyje.

Neilgai čia buvau. Mane vėl pašaukia kartu su kriminaliniais, veža į stotį. Atskiria, uždaro į mažą kupe. Veža tolyn į rytus. Važiuoju ir nežinau kur, nes niekas nieko nesako.

Prieš rytą traukinys pasiekia Krasnojarską. Vėl tokia pat tvarka — vieni atveža, kiti priima. Lauke jau šalta.

Keturios savaitės kelyje. Pradėjo vežti 1954 m. rugpjūčio-mėn., o jau dabar rugsėjo mėn., sniegas, šalta. Aš apsirengęs labai menkai, baltiniai ir sudraskyta odinė striukė. Kalėjime patenku į didelę kamerą, kurioje vien politiniai kaliniai, įvairių tautybių karo dalyviai. Vienas kitas pa-baltietis, radau keletą lietuvių, kurie Smetonos laikais buvo policijos tarnautojais. Dabar jiems paskelbta amnestija, bet dar veža su sargyba. Kita dalis politinių vežami į kitas vietas po sukilimų iš Norilsko, Vorkutos, Karagandos ir kt. Kai kurie sužeisti, čekistai šaudė į beginklius ir tankais traiškė.

Naktį ir vėl į vagoną. Patekau su keliais mongolų kilmės kaliniais, už ką teisti nesusikalbėjom, nes, nei jie, nei aš rusų kalbos nemokėjom. Ant vagono buvo užrašyta Vladivostok, supratau, kad veža į Tolimuosius Rytus. Pilną vagoną prigrūda kriminalinių. Kažko jie labai triukšmauja, bet jų niekas neklauso. Stengiuosi atsigulti ant antrų gultų, ten būna ramiau. Visose kelionėse blogiausia su vandeniu. Kareiviai jo duoda labai mažai, o maistas — sausas davinys: forminės juodos duonos, pasmirdusios žuvies ir plytelė cukraus. Žuvies niekados neimu, stengiuosi pragyventi su duona. Užvalgius žuvies, darosi labai bloga, o vandens nežinai, gausi ar ne, nes svarbu, kokios tautybės kareivių palyda. Dažniausiai būdavo Azijos kraštų jaunuoliai, kalinių vadinami „juodašikniais". Jie nežino jokios malonės, mažiausias nukrypimas — būsi nušautas. Be to, jie ne visi mokėjo rusų kalbos. Taip buvo dar patogiau laikyti po durtuvais milijonus kalinių ir tremtinių, nes su vergu nesusikalbės.

TAIŠETE

Taišeto geležinkelio stotis yra didžiausia prieš Irkutską, nuo kurios viena geležinkelio šaka nutiesta link Bratsko, kuri daugelį metų niekur žemėlapiuose nebuvo pažymėta, nes šalia geležinkelio vieni lageriai. Prie lagerių gerai įrengti, sutvarkyti pastatai lagerio valdžiai gyventi. Kiek toliau matyti viena kita lūšnelė, kurioje gyvena tremtiniai net ir nuo caro laikų. Miestas labai niūrus, nesutvarkytas. Taišeto stotyje mane išlaipino vieną, laukė trys ginkluoti kareiviai, vienas baltarusis, šiek tiek kalbėjęs lietuviškai.

Patekau į Taišeto 385/25 persiuntimo-rūšiavimo punktą. Pirmiausia kelių dienų karantinas.

Man ilgai ilsėtis neleidžia, jau trečią dieną šaukia į specdalj. Mano byloje užrašyta, kad moku staliaus darbus, tad paskiria mane gyvenamoje zonoje taisyti vitrinas įvairiems šūkiams. Išrašė kalinio uniformą, bet laimė, numerių jau neteko nešioti, nes po Stalino mirties, 1954 m., buvo išleistas įsakymas nuimti numerius. Šis punktas man buvo tikras poilsis po aštuonerių metų partizanavimo ir dviejų metų tardymo. Maistas blogas, bet kiek buvo, tiek užteko. Darbo valandos aštuonios, kitos laisvos — miegok. Lietuvių radau daug, bet jie visi keitėsi, vienus išveža, kitus atveža. Daugiausia buvo japonų, visi teisti už karo laikus, bet jie laikėsi visos savo karinės disciplinos. Vedant japonų brigadą į darbą, čekistai visada tariasi su buvusiu japonų kariniu viršininku. Šis duoda komandą japonų kalba, ir tik tada brigada pajuda į darbą. Po Japonijos kapituliacijos rusai iššaudė daug japonų belaisvių, nes šie neklausė rusų nurodymų. Japonai sakydavo, kad davęs priesaiką savo vyriausybei, jos laikysis, kol gyvas. 1954 m. rudenį daug vokiečių ir japonų belaisvių buvo paleista.

Persiuntimo punkte daug visko sužinojau iš kalinių gyvenimo. Seni kaliniai pasakodavo, kad geležinkelio ruožas Taišetas—Bratskas yra nutiestas ant žmonių kaulų, o daugiausia palaidota japonų. Japonai, išeidami į laisvę, lagerio viršininkui Jermejevui sakė, kad ateis laikas, kai tu iškasi mūsų žmonių kaulus, kur po geležinkelio bėgiais sumetei.

Po savaitės mane perkėlė į statybininkų brigadą. Tada jau pradėjo kaliniams mokėti varganas kapeikas už darbą, o lagerio parduotuvėje atsirado cukraus, margarino, dantims valyti miltelių, muilo ir kitų smulkmenų. Kas turėjo pinigų, galėjo nusipirkti. Ir čia ilgai nepabuvau.

Vieną rytą mus keliese veža į 6-ąjį lagerį, vadinamą Naujoji Čiuna. Ten yra didžiulė plytinė, vokiečių belaisvių statyta. Darbai nepaprastai sunkūs, maistas labai blogas. Seni kaliniai visiškai nualinti. Didžiausiame karštyje reikia imti iš krosnies plytas. Be veltinių neįmanoma pastovėti, o jei normos nepadarai, sodina į karcerį. Mūsų keletas jaunų vyrų patekome prie plytų iškrovimo, pačiam sunkiausiam darbui. Davė veltinius, vatines pirštines ir kitą aprangą, nes karštis siekia 80—100 laipsnių. Turi apsirengti kaip nuo šalčio. Galvojam, ką daryti. Karceryje geriau — nors alkanas, sušalęs, bet ne tokiame karštyje. Čia dirbę liko invalidais.

Vienas vyresnio amžiaus ukrainietis sugalvojo išeitį. Naktinėje pamainoje mes prikūrenome kelis kartus daugiau negu norma. Daug plytų sudegė, kilo triukšmas. Saukia viršininkai, tardo, kas taip padarė. Išsigynėm. Man pavyko gerai, nes nemokėjau kalbos, tai pašaukė vertėją kalinį lietuvį, kuris dirbo buhalterijoje. Tai buvo kaunietis Mikas Ilgūnas, buvęs Smetonos laikų žurnalistas. Jis man padėjo išsisukti. Po to mane pervedė į stalių dirbtuves. Ten radau pažįstamą tautietį Juozą Matulaitį nuo Prienų Naravų kaimo. Staliaus darbuose būdavo daug lengviau.

1955 m. Taišeto žiema buvo labai šalta, kartais naktimis šaltis siekdavo net iki 55 laipsnių. Darbas nesustodavo, nes dirbama po stogu. Plytoms molis kasamas po dideliu kalnu ir vežamas traukinuku tuneliu į plytinę. Tą žiemą atvežė daug kalinių iš Karagandos, Norilsko ir kitų lagerių, kur buvę kalinių sukilimai. Daugiausia jauni vyrai, įvairių tautybių. Buvo laikoma, kad Taišeto lageriuose geriausia disciplina, nes dar sukilimų nebuvę. Viršininkai tiesiog sužvėrėję, su niekuo nesiskaitė. Maistas labai blogas — lauke supiltos sušalusios bulvės ir pasmirdusi žuvis. Jei kas ką pasako, tuojau veda į karcerį arba išveža į Bratsko būrą, kuris pastatytas kaliniams kankinti. Jei kalinys ko kreipiasi ar pasiskundžia, viršininkas sakydavo — „taiga įstatymas, meška prokuroras".

Kur kreipsiesi ar skųsiesi, niekur užtarimo nerasi. Visur jauskis, kad esi atvežtas lėtai mirčiai. Kaliniai, ilgus metus kalinami Taišeto lageriuose, visai nusilpę, išvargę, kur juos siunčia, ten ir eina. Ypač tie, kurie metų metais ima plytas iš krosnies. Sunku įsivaizduoti, kad tokiame karštyje galima dirbti. Pirmą kartą atėjęs imti iš krosnies plytų, aš sustirau nuo karščio, o seniai dirbantys kaliniai ramiai velka tą jungą, krauna plytas ir sako, kad būna dar karščiau.

SUKILIMAS

Kartą parėję iš darbo, randame atvežtus kelis šimtus Kalinių, baugiausia jauni vyrai, nors išvargę, bet visi dar energingi. „Nariadčikas" šaukia pavardėmis, o keli čekistai skirsto į darbus. Daugumą paskyrė į plytinę. Iš atvežtųjų yra keli lietuviai iš Karagandos lagerių, iš sukilimo. Jiems papasakojame, kokie darbai, kokia tvarka. Atvažiavę padaro suėjimą, kažką nutaria. Kitą dieną visus išveda į darbą, bet atvežtieji dirbti neskuba. Kai kurie ateina pas mus į stalių dirbtuves pasišildyti, pasikalbėti. Stalių dirbtuvėse kartu dirbo keli lenkai ir baltarusiai, matyt, buvę čekistų pataikūnai, nes parėjus iš darbo, tuojau Juozą Matulaitį šaukia politinio skyriaus viršininkas. Jį perspėja, kad su atvežtaisiais neturėtume jokių reikalų, grasina karceriu. Juozas gana drąsus vyras, grįžęs viską papasakoja. Parėję iš darbo, einame į valgyklą vakarieniauti. Gauni dubenėlį sriubos, išvirtos iš sušaldytų, supuvusių bulvių, ir pasmirdusios žuvies gabaliuką. Atvežti kaliniai pradėjo teirautis, kodėl taip blogai maitina. Tuojau prisistato režimo viršininkas ir griežtu tonu užrėkia:

— Kas kelia paniką, bus nubaustas!

Lagerio režimo viršininkas buvo dabita, nors didžiulis šaltis, visada nešiojo nublizgintus aulinius batus. Kaliniai, parinkę palankų momentą, kai lauke buvo didelis šaltis, apstojo viršininką ir vienas po kito pradėjo užduoti klausimus, kol neišsiaiškina galutinai. Apsiavęs batais viršininkas pradėjo net šokti ir veržtis iš minios. Tokį žmonių ratą pereiti nelengva, o visi duoda vis naujus klausimus. Matydamas, kad padėtis bloga, kojos visiškai šąla, pradėjo rėkti, bet niekas į pagalbą neina. Prižiūrėtojai, budėję valgykloje, kitų kalinių klausinėjami, niekas nieko negirdi. Po visų klausinėjimų buvo padarytas praėjimas, viršininkas nušalusiomis kojomis nubėgo tiesiai į budinčiųjų būdelę. Daugiau minėto viršininko neteko matyti. Kitą dieną čekistai pradėjo šaukti, klausinėti, kas visa tai organizavo. Kalto nerado, kalbėtis su lagerio viršininkais leista, o kad šalta Šiaurėje, tai visiems šalta.

Po viršininko sušaldymo. šiek tiek pagerėjo maistas, pradėjo lankytis komisijos. Jos būdavo vietinės, iš tų pačių čekistų. Naujai atvežti kaliniai pradėjo reikalauti pagerinti sąlygas. Plytinėje plytos pradėjo vis dažniau degti, atsirado didžiulės krūvos broko. Čekistai pradėjo šaukti, kas visa tai organizuoja, o kaliniai pradėjo reikalauti, kas kaliniui priklauso pagal įstatymą. Vieną ankstų rytą, dar miegant, keli kaliniai užsirišę veidus, kad nepažintų, pereina per barakus ir įsako, kad šiandien į darbą niekas neitų, o kas bandys eiti, tam bus blogai, už gyvybę neatsakoma. Rytą, kai kaliniai turi rinktis į darbą, prie „vachtos" , niekas nesusirenka. Viršininkai subėga į gyvenamąją zoną, pradėta raginti į darbą, bet niekas nė nesirengia eiti į darbą. Kaliniai reikalauja pagerinti sąlygas taip, kaip valstybės skirta, o ne pagal čekistų norus. Čekistai nieko nežada, bet gąsdina, kad būsit baudžiami.

Žiema šalta, per 50 laipsnių šalčio. Nors barakai žmonių prikimšti, bet vis tiek darosi šalta. Medžių kūrenimui privežta daug, bet neduoda nei pjūklo, nei kirvio, tenka visą medį kišti į krosnį. Nuostabiai gerai dega, tiktai dažnai reikia pastumti. Žinoma, prišyla ne taip gerai kaip žmoniškai kūrenant.

Čekistai sustiprino sargybą, lagerio sargybos bokšteliuose pastatė kulkosvaidžius, gyvenamąją ir darbo zoną apstatė šarvuočiais su kulkosvaidžiais. Lagerio viduje čekistai nesirodo, tiktai per garsiakalbį be perstojo grasina, kad eitų į darbą, nes bus naudojama jėga. Maistą atveža, nėra tokio įstatymo visai nemaitinti. Jau antra para niekas į darbą neina, čekistai be perstojo gąsdina. Nekantriai laukiam, kada pradės šaudyti, nes Norilsko, Vorkutos, Karagandos lageriuose iššaudė. Daug atvežtų iš tų lagerių, kiti sužeisti. Žmonėms nusibodo tokios baisios gyvenimo sąlygos, jie pasirengę mirti ar kiek geriau gyventi. Į čekistų perspėjimus per garsiakalbius niekas nekreipia jokio dėmesio. Gal kas ir galvotų eiti į darbą, bet žino visų kalinių nusistatymą.

Trečios paros rytą, dar tamsoje, budintys kaliniai praneša, kad į gyvenamąją zoną priėjo daug kareivių, apsupo barakus ir nieko neišleidžia ir neįleidžia. Visi, kuo turim, gerai apsirengiam, pasiimam į kišenes kiek turim duonos ir laukiam, kas bus toliau. Į zoną prieina nematytų čekistų visokio rango, net pulkininkai ir kiti. Kareiviai pradeda veržtis į barakus, bet neginkluoti, tik lazdomis ima varinėti visus lauk. Lauke apstoja ginkluoti kareiviai ir visus varo į darbo zoną. Šaltis didelis, lauke laiko valandą, kitą. Numatydami, kad mus šaldys, buvome pasiruošę. Iš anksčiau žinojome čekistų metodus. Darbo zonoje buvo daug miško medžiagos, tuojau atsirado butelis kitas benzino, ir krūva malkų suliepsnojo. Čekistai griebėsi gesinti, bet tuojau ir antra, dar didesnė, užsidegė. Kažkas iš kalinių pasakė:

— Jei laikysite lauke, suliepsnos medžių sandėlis ir viskas sudegs.

Čekistai, pamatę, kad ne juokai, pradėjo grupėmis grąžinti į gyvenamąją zoną ir prižadėjo pagerinti sąlygas. Maistas trupučiuką pagerėjo, bet daugiau skyrė dėmesio ir saugumas. Pradėjo šaukti, tardyti, kas suruošė sukilimą. Pardavik ų visur pilna, vieną kitą, kas daugiau pakalbėjo, įgrūdo į karcerį. Kas mokėjo tylėti, nors organizavo, tas liko teisus, nežinomas.

Po viso triukšmo vėl į darbą. Darbo zona prie lagerio, toli eiti nereikia. Mūsų, stalių, darbuose gyvenimas nepasikeitė. Pagal kitų darbus, mūsų darbai žymiai lengvesni. Laisvas inžinierius, pamatęs, kad mes mokam medžio darbus, atvežė medžio plokščių, ir pradėjom dirbti baldus. Gerų baldų negalėjome padaryti, nes geros medžiagos nebuvo. Sibire baldų visiškai nebuvo. Paprastai sukalta spinta ir dažais nudažyta — didžiausia prabanga. Mūsų bendradarbiai, keli lenkai ir baltarusiai labai pavydėjo, kad mudu su Juozu paskyrė prie baldų. Aš, tik atvažiavęs, o jau gavau gerą darbą. Juozas jau mokėjo kalbą, tad jiems ir sako:

— Mokėkit nors kuolą gerai nutašyti, ir jus paskirs.

1955 m. balandžio mėn. Taišete buvo staigus atšilimas. Nuleido sniegą, pakilo vanduo. Vieną naktį smarkiai pašalo. Netoli 6-ojo lagerio teka didokas upelis Nova Čiuna. Po staigaus atšalimo prie geležinkelio tilto susidarė ledų kamštis. Gelbėdami tiltą, pradėjo ledus sprogdinti, bet stiprus šaltis dar blogiau padarė. Vandens srovė prasimušė per geležinkelį Taišetas—Bratskas. Nuplovė geležinkelio pylimą, maždaug gerą kilometrą. Atslūgus vandeniui, kalinius varė taisyti geležinkelio. Tuose darbuose buvau ir aš. Reginys baisus — vandens išplautos žmonių kaukolės, kaulai baltuoja didžiuliame plote. Tuos, kurie buvo užversti po geležinkelio bėgiais, dabar gamta atskleidė. Mums kareiviai įsakė surinkti kaulus ir vėl po geležinkeliu užkasti. Ant jų viršaus vežė žvyrą, ir vėl pylėme naują pylimą, vėl nutiesėme bėgius ant tų pačių kaulų, užmaskuodami vergų palaikus. Per juos ir šiandien traukiniai rieda Taišetas—Bamas.

Būdami Taišeto lageriuose, matėme ir daugiau keistų dalykų.

Kinijos—Korėjos kraštuose tradicinis patiekalas yra šuns kepsnys, be jo neapsieinama vestuvių ar kitų iškilmių pokyliuose.

Mums esant Taišeto lageriuose, kinai suvalgė visus šunis. Laisvi vairuotojai, veždami mišką į lagerį, dažnai atveždavo ir kokį pavogtą šunį, už tai gaudavo kokius 25 rublius. Šunį darbo zonoje paleidžia, o sutikęs pirmą kinietį pasako, kad atvežiau „baran". Per kurį laiką ne tik neliko valkataujančių šunų, bet ir žmonės savo šunis prie būdų ėmė rakinti, kad nepavogtų.

Kartą vairuotojas prie darbo zonos vartų rado pririštą kareivių šunį ir paleido. Kiniečiui pasakė, kad nubėgo „baran". Šuo tuoj buvo pagautas. Per keletą minučių šuns kailis nunertas, ir jau kibire verda. O kinų didžiulis ratas laukia patiekalo.

Kareiviai, neradę šuns, pranešė, kad prapuolė. Subėgo į darbo zoną visas būrys kareivių ieškoti draugo. Su kitų šunų pagalba rado po medžiais pakištą tiktai kailį. Daugiau šunelio nė ženklo. Garnizono viršininkas surinko būrį kinų, galvodamas, gal mokytas šuo suras kaltininką, bet kur tau. Garnizono šuo nė nepriėjęs artyn, pradėjo cypti, slėptis tarp kareivių. Mat šuo suuodžia, kad jo giminę valgo, iš karto šunį paralyžiuoja, jis nepabėga, pradeda cypti. Nematęs niekada nepatikėtum. Mes, matydami visą ceremoniją, tik juokėmės.

IR VĖL VAGONE

Parėję iš darbo, randam ant mudviejų su Juozu Matulaičiu gultų atsiskaitymo lapelius. Vadinasi, ir vėl į kitą vietą. Mus perveža arčiau Bratsko, į Andžiobos 51 persiuntimo lagerį. Čia suvežta daug kalinių iš visokių lagerių. Kur toliau veš, niekas nežino, į darbą nevaro. Balandžio pabaiga, visi džiaugiamės, kad atostogos, maistas šiek tiek geresnis negu 6-ajame lageryje, ir gali gauti kiek nori. Kaliniai visi politiniai, jauni vyrai, tik vienas kitas pagyvenęs. Po poros savaičių praneša ruoštis išvažiavimui. Su didžiule sargyba veda į traukinį. Vagonai gyvuliniai, langai vieloms apraizgyti, lentoms užkalinėta. Prigrūdžia į vagoną iki 60 žmonių, net atsistoti nėra kur. Maisto išdavė dešimties dienų normą. Supratome, kad veš toli. Traukinys pajudėjo link Taišeto, paskui į vakarus. Mūsų vagone yra visokių tautybių: pabaltiečių, ukrainiečių, rusų, kiniečių ir kitų. Vagonas didelis, dar vieni gultai per vagono vidurį. Vagone labai tvanku, trūksta vandens. Didesnėse stotyse patikrinimai, mediniais plaktukais smūgiuojant per nugarą. Tik ketvirtąją dieną pradėjo duoti vieną kartą per parą dubenėlį sriubos.

Važiuodami link vakarų, sutikome daug traukinių su Kinijos ženklais, vėliavomis, kuriuose važiavo Kinijos turistai. Keleiviniai sąstatai išpuošti, išblizginti, o per langus matyt kinų moterys, pasipuošusios margais apdarais. Ant vagonų užrašas Maskva—Vladivostok ir didelėmis raidėmis užrašyta „Družba" ir t.t. Pažiūrėjus per gyvulinio vagono vielomis apraizgytą plyšelį, skaudu darosi. Kai kurie kaliniai visai nežiūri į gamtą, guli kampe susirietę, sakydami, kad kai nematai, ramiau „ant dūšios". Mudu su ukrainiečiu Ivanu Krisa gulim prie langelio ir vis pasikeisdami stebime pralekiančią aplinką. Aš jau pradėjau kalbėti rusiškai, nors dar ne viską gerai suprasdavau, bet mes susikalbam. Ivanas Krisa sėdėjo už pokario Ukrainos pogrindžio organizaciją. Buvo studentas, nuteistas 25 m., gana ramus, taktiškas vyras.

Mūsų vagone važiavo keletas kinų, vedę rusų moteris, kurios juos apvogė ir pabėgo. Dabar jie nuteisti, kad pasiskundė — mat „šmeižia" tarybines moteris. Buvo studentų, kurie laisvai kalbėjo rusiškai. Mūsų sąstatą stotyse beveik visada nustumia į šoną, kad mažiau matytų ir nesirinktų žmonės. Kareiviai su kulkosvaidžiais apstoja visą traukinį.

Važiuojant nuo Krasnojarsko link Novosibirsko mūsų sąstatas sustojo netoli stoties. Po keletos minučių iš paskos atvažiavo keleivinis traukinys Maskva—Vladivostokas su kinų turistais ir sustojo greta mūsų ant kito kelio. Prasidėjo tikras spektaklis. Kinai atsidarė traukinio langus ir pradėjo mūsų sąstatą fotografuoti. Iš mūsų vagono kinai prišoko prie langelių ir pradėjo kiniškai kalbėtis. Čekistai daužė į vagono šonus, kad kaliniai nurimtų, bet niekas nekreipė dėmesio. Taip tęsėsi apie valandą, matyt, buvo užimtas kelias. Kinų turistai, suradę lazdų, per langelį mūsiškiams kinams kišo cigarečių, maisto. Mūsiškiai kinai buvo labai patenkinti tokiu pasimatymu, bet pasakė, kad Pekino ir Maskvos draugystė jau neilga. Pekinas nepatenkintas Maskvos diktatu.

Novosibirske mūsų sąstatą nustūmė visai į miesto pakraštį, kad niekas nematytų. Stovėjome visą dieną. Čekistai klausinėjo, kas kalbėjo su kinais. Mes pradėjome rėkti, kad kinų kalbos nemokam, taip kinai ir liko neišaiškinti. Pagaliau mūsų sąstatą aprūpino vandeniu, jau dvi paros, buvome be vandens. Vakare traukinys pajudėjo, seni kaliniai, pravažiavę daug lagerių, labai bijojo Mordovijos lagerių. Ten laikomi žmonės net nuo revoliucijos laikų. Ten palaidota caro laikų inteligentija. Ką ten nuveža, niekas negrįžta.

Jau trylika dienų mes kelionėje. Silpnesnieji pradėjo sirgti, o ypač tie, kurie valgė žuvį. Pradėjo smarkiai viduriuoti. Mudu su ukrainiečiu visai žuvies nevalgėme, stengėmės kuo daugiau gauti oro. Valgėme kiek turėjome duonos, o kai kada dar vandens, dubenėlį sriubos. Labai įskaudo šonus besivartant ant grynų lentų, bet dėl to nebėda, buvo ir sunkesnių dienų. Traukinys stotyje ilgai nestovėjo. Naktį rusai pradėjo šaukti „Uralas". Pajutom, kad jau per tunelį važiuojam. Vėl senas kalinys šaukia — „jau Europa". Tas žodis tartum atgaivino. Senukas rusiškai pasakoja, kad šiuo keliu važiuoja jau kelintą kartą, nes nuo revoliucijos laikų dar nematęs laisvės. Atbūna dešimt metų, pašaukę praneša, kad pridėta dar dešimt metų. Taip vežioja iš vienos vietos į kitą. Senukas sako, kad ant jo bylos raudona juosta, tai su tokiomis juostomis ramybės nėra. Aš galvoju — nejaugi ir mano tokia dalia, juk ir ant mano bylos raudona juosta. Mes laikomi labai pavojingais.

Penkioliktos paros rytą traukinys sustoja Vologdos stotyje. Visų mintys, kad veža į Vorkutą. Mūsų pašnekovas pasakoja apie šio krašto lagerius, Vologdos konvojus-sargybinius. Jie patys baisiausi visoje Rusijoje. Mažiausias nukrypimas, šauna vietoje be perspėjimo. „Vologodskij konvoj" nuskambėjęs per visus lagerius. Senukas perspėja, kad lipdami iš traukinio, būtume atsargūs. Vologdoje ir Mordovijoje, sako, esą palaidoti jo giminės ir draugai. Tęsia senukas kalbą. Nuo Vologdos į šiaurės vakarus yra Karlo Libknechto rajonas ir Bieloje ežeras, vadinamas Petušok, Gaidžio sala, buvęs vienuolynas. Po revoliucijos jis pertvarkytas į katorgininkų lagerį. Dabar įsteigtas muziejus. Kas ten pateko, to daugiau niekas nematė. Traukinys, pradėjęs važiuoti, nesuko į šiaurę, važiuoja į vakarus.

Nuo Vologdos apie 30 kilometrų į vakarus, prie upės Šekšnos, yra geležinkelio stotis, o nuo stoties keli šimtai metrų — Šekšnos lageris, į kurį ir atvežė visą mūsų politkalinių sąstatą. Lageris didelis, pertvertas pusiau. Vienoje pusėje kriminaliniai, kitoje politiniai. Politinių kalinių radome atvežtų anksčiau. Nors ir atskirti, bet kriminaliniai dažnai juos apiplėšdavo, nes jų buvo dauguma. Mūsų atvežė labai daug, tai viskas pasikeitė. Mus apgyvendino senuose barakuose, kurie statyti dar revoliucijos laikais. Niekas į darbą nevarė, nors ir darbų nėra.

Lagerio viršininkas, gana kalbus, visą laiką kalbėdavosi su kaliniais. Jis sako, nežinąs kodėl mus čia atvežė.

— Įsakė priimti, priėmiau, įsakys išvežti ar paleisti, paleisiu.

1955 m. vasarą Šekšnos lageryje tikrai praleidome lagerio atostogas. Tuo momentu Maskvoje buvo valdžių pasikeitimai ir į politinius kalinius pradėta kitaip žiūrėti. Antroje vasaros pusėje pradėjo skirstyti į brigadas. Zonoje darbų nebuvo, o už zonos kalinių su didelėmis bausmėmis neleido.

GAIDŽIO SALOJE

1955 m. lapkričio 3 d. pranešė pasiruošti išvažiavimui. Išveža per pora šimtų, daugumą jaunus, su didelėmis bausmėmis. Aš jau senas kalinys. Turiu pasidaręs lagaminą, be to, jau turiu šiokios tokios aprangos, o svarbiausia, šimtasiūlę. Vėl galvosūkis — kur veš, galvoje sukasi senuko pasakojimas. Sutinku Ivaną Krisą, klausiu ar važiuoji, atsako, kad taip. ,,O kaip mūsų senukas?" Sako—„ligoninėje". Ivanas lyg girdėjęs, kad veža į Petušoką ar Čerepovecą, šitame krašte politinių lagerių daugiau nėra. Vakare praneša per radiją, kas paskirtas išvažiuoti, rytą turi rinktis su daiktais prie „vachtos". Ten jau laukia „Vologodskij konvoj" su šunimis. Susodino į kariškas mašinas ir į prieplauką, kur jau paruoštos baržos. Mus nuleidžia žemyn į metalinę baržą. Prigrūda pilną, o angas uždaro. Ant viršaus kareiviai su šunimis. Prikabino garlaivį, pajutome, kad tempia. Kur nežinom, nėra jokio plyšio orui įeiti. Ėmė trūkti oro. Pradėjome viršų daužyti. Kareiviai atsidarę klausia, ko norim. Sakom — oro. Atsako:

— Kai nuveš į Petušoką, ten tikrai oro užteks,— ir vėl uždaro.

Jaučiame, kad baržos šonus ledai raižo. Lapkričio mėn. Vologdos krašte jau gerai pašąla. Vakare mus visus išlaipina į krantą, garlaivis toliau plaukti negali, kanalas visas užšalęs. Pritraukia daugiau kariuomenės, mus varo pėsčius per mišką, per pelkes keletą kilometrų. Senesnio amžiaus kaliniai nebepgeina, reikia juos vesti. Daiktus, drabužius dauguma išmetė, kad tik galėtų pasiekti vietą. Sutemus atvarė prie ežero — Vologdos sritis, Karlo Lib-knechto rajonas, Bielaozer-Petušok. Ežeras dar visai neužšalęs, bet pilnas ledų. Už poros kilometrų ežere matyti dvi salelės, viena didesnė, kita šone visai maža su pastatais. Krašto ežero nematyti. Tolumoje vos įžiūrimai link mūsų artėja kelios valtelės: dvi didelės, kitos mažos. Ežeras neramus, bangos mėto ledų lytis, plaukti labai pavojinga. Į dideles valtis susodina po 10 kalinių, o mažose iš šonų sargyba. Sargybos viršininkas perspėja, jei kas šoks iš valties, šaunama vietoj, o jeigu valtis apvirs, laikoma, kad šokai iš valties. Vienus nuveža, valtys vėl grįžta, paima kitus. Aš patekau trečiu kartu vėlai vakare. Priplaukus prie Petušoko, vartai pasikelia, įplaukiam į lagerio zoną. Zonoje priima lagerio prižiūrėtojai, nurengia visai nuogai, padaro smulkią kratą. Nustvėręs savo daiktus, eini į nekūrenamą pašiūrę. Prisiminiau senuko pasakojimus, neduok, Dieve, ten patekti. Taip, jau patekom, reikia laukti, kas bus toliau. Apsirengusius prižiūrėtojas veda į patį lagerį. Atidaro kelis geležinius vartus ir įveda į mažą kiemą, kuris apstatytas lyg vienu pastatu, o kitame šone — aukštas, bažnyčios išvaizdos pastatas. Mūsų grupę nuveda į „bažnyčią", antrame aukšte. Gultai ištisi, vietos labai daug, bažnyčia paversta baraku. Paskutinė valtis vos nenuskendo, ledas pramušė šoną, bet jau buvo netoli vartų, tai šiaip taip atsikrapštė. Senų kalinių radome labai mažai. Buvo vienas lietuvis, kurio pavardės neprisimenu. Klausiam, ar taip mažai visą laiką buvo. Atsakė:

— Pagyvensit, pamatysit, kiek liks.

Mudu su Juozu Deltuva nuo Vilkaviškio Ziūrių-Gudelių kaimo norėjome iš minėto lietuvio daugiau sužinoti. Jis tik tiek pasakė:

— Kai išveš į ežerą žuvauti, tada patys sužinosit.

Kitos dienos rytą po patikrinimo išėjome į kiemą pasidairyti, kur esame. Vaizdas liūdnas, kalinių sala, kaip kalbėjo, 1 ha didumo, kita už keliolikos metrų dar mažesnė, kurioje gyvena apsauga ir viršininkai. Nuo tos salelės nutęstas virvių tiltas virš vandens. Aplinkui mūrinė siena, apie 4 metrų aukščio, ant kurios vaikšto sargyba. Siena apie pusantro— dviejų metrų storio. Toliau nuo sienos trijų aukštų pastatai, suskirstyti mažomis celėmis. Visa zona padalyta į dvi dalis — viena gyvenama, kita darbo. Darbo zonoje yra lentpjūvė, į kurią atplukdo medžius, pjauna lentas, daro dėžes. Darbo zonoje karceris po sargybinio bokšteliu, prie kurio niekas iš kalinių neprieina. Pasilipus į „bažnyčios" viršų, matyti visas vaizdas. Arčiausias krantas už poros kilometrų, o kitų krantų nė nematyti. Tvirtovė statyta Jekaterinos laikais. Čia ji laikė nusikaltusias vienuoles. Kitoje bažnyčios pusėje dar buvo matyti kapų žymės ir likę akmeniniai kryžiai, primenantys žiaurią Rusijos vienuolių praeitį.

Po keletos dienų pradėjo mus skirstyti. Kalinius su didelėmis bausmėmis paskirstė į mažas kameras po 3-4 kalinius. Vakare koridorius užrakina. Dėl darbo dar nieko nesako, bet vis skirsto, rūšiuoja.

Po Stalino mirties vidaus saugume pasidarė sutrikimas, maišalynė, nes Stalinas daug sušaudė, daug susodino į lagerius aukšto rango partinių. Jų didelė dalis yra kartu su mumis, o jų draugai ir giminės dar užima aukštus postus KGB tarnyboje Maskvoje ir kituose miestuose. Lagerių vadovybė dar laikosi Stalino—Berijos papročių — jei priešas, jį reikia sunaikinti. Girdėti, kad kai kurie viršininkai jau kitokie. Lageriuose kalbos eina, kad kažką nepaprasto turi daryti su politkaliniais. Ypač su tais, kurie teisti pagal 58-1 a ir 58-1 b str. Bet rimtų žinių nėra.

STAIGMENA

1956 m. žiema tame krašte ir pavasaris buvo labai įnoringi. Tai smarkiai atleidžia, tai vėl pašąla. Ežere ledo neliko. Kai pakyla vėjas, bangos peršoka net per 4 metrų Jekaterinos pastatytą sieną. Jei tokios sienos nebūtų, tos salelės seniai būtų nuplautos ežero bangų.

Vieną dieną keletą jaunų kalinių šaukia į darbo zoną pas viršininką. Ledų ežere jau nėra, mes jaučiam, kad ruošia miško medžiagos plukdymą. Kuris paslysi, tai jau tikrai negrįši iš ežero dugno, ten tokių draugų daug nuskendo. Pasitarti nėra su kuo. Iš lietuvių aš vienas, dauguma ukrainiečiai, bet ir tie suvežti iš visokių lagerių. Pas viršininką šaukia po tris. Apklaustų jau nematom, išveda pro kitas duris, kad nepasikalbėtume. Aš patekau su ukrainiečiais Deminiuku, su kuriuo vėliau kartu keliavom, ir kitu (pavardės neprisimenu). Kabinete sėdi keli viršininkai ir klausinėja pavardės, kokiu straipsniu ir kiek teistas. Atsakau, kad esu Pečiulaitis. Čekistas trenkia mano bylą ant stalo ir, šlubuodamas prišokęs prie manęs, pradeda mane daužyti. Užsidengiu veidą rankomis. Kiti čekistai sustoja ir žiūri, o šlubis surinka:

— Kazlų Rūdoj tu į mane šaudei!

Kitas čekistas liepia prižiūrėtojui mane išvesti. Koridoriuje kiti kaliniai klausia, kas buvo per triukšmas. Sakau, kad nežinau, pasakius pavardę, pradėjo daužyti per veidą. Kaliniai sako, kad šlubis yra režimo viršininkas, kiek girdėjom, kad jis buvęs Lietuvoje ir vos gyvas likęs. Čia man bus blogai. Atėjęs prižiūrėtojas mane nuveda į karcerį. Penkias paras išrašė.

Karceris šaltas, nekūrenamas, visa laimė, kad eidamas gerai apsirengiau. Apsiaviau veltiniais, nors buvo ne taip labai šalta. Karceryje sėdžiu ir galvoju, kokį šėtoną sutikau iš Kazlų Rūdos. Antrą parą pas mane atveda Deminiuką. Karcerį prikišo pilną, nes naujai atvežtieji nesutiko plaukti į ežerą plukdyti medžių. Čekistai suprato, kad atvežtieji iš sukilusiųjų lagerių eis vienas ant vieno, bet į ežerą neplauks. Kai kurie, pašaukti pas viršininką, pasakė:

— Mažai dar priskandinot! Dabar mūsų tai laukia! Mes plauksim, bet plauksit ir jūs.

Trečią parą atvedė latvį, kuris taip pat atsisakė medžių plukdyti. Daugiau geriau, ne taip šalta. Vieną kartą per parą gaunam dubenėlį sriubos, dar nėra taip labai blogai. Atbuvau penkias paras, paleido. Grįžęs į baraką, nusiprausiau, pavalgiau, ir vėl šaukia pas viršininką. Apsirengiau, kiek turėjau, nes žinau - karceris laukia. Veda pas tuos pačius čekistus, klausia, ar eisiu medžių plukdyti. Sakau, kad ne. Tada 15 parų karcerio. Vėl atgal, uždaro vieną. Eidamas dar spėjau pasiimti duonos normą ir kažkas padavė gabaliuką mėsos į kišenę. Kratos nedarė, viską įsinešiau, nes pirmomis dienomis valgyti neduoda.

Anksčiau sėdėdami aptarėme visą padėtį. Jei plauksi į ežerą, tikrai negrįši, kaip yra negrįžę tūkstančiai. Geriau sėdėti kalėjime, primušti kokį viršininką, o tada greičiausiai pasodins, čia marina ir nuskandina. Kol dar turiu jėgos, reikia pribaigti šlubį, kitos išeities nėra. Guliu kampe vienas susirietęs, kad nebūtų taip šalta, ir galvoju. Septintos paros vakare atėjęs prižiūrėtojas klausia, kas mano yra sandėlyje. Sakau, kad lagaminas, tada —„paidiom" — einam. Atveda į baraką, pasiimu daiktus ir greitai veda prie „vachtos". Ten randu kelis ukrainiečius, kurie sėdėjo karceryje. Ežeras užšalęs, gali važiuoti mašinos. Mus susodina į mašiną, susėda keli kareiviai ir veža. Klausiam, kur dabar mus veža, kareivis sako:

— Džiaukitės, kad veža. Dabar vežam į Čerepovecą, o paskui nežinom.

Atveže į Čerepovecą, ten politinių kalinių ligoninė. Kiekviename lageryje, kai atveža naujų, visada seni kaliniai eina pažiūrėti, gal ras pažįstamų. Mus įleido pas kitus kalinius. Aš karceryje sušalęs, o dabar radęs šiltesnę vietą, tuoj pat užmigau. Jaučiu, kad kažkas mane kelia, bet negaliu prabusti. Atmerkiu akis — ogi stovi Juozas Matulaitis. Juozas dirbo ligoninėje. Laisvi daktarai kai ką papasakoja, nugirdę iš čekistų. Juozas papasakojo, kaip mane atvežė iš Petušoko į Čerepovecą, nes tas šlubis čekistas būtų mane numarinęs. Šlubis buvęs Kazlų Rūdos garnizone, o liko gyvas, pasislėpęs miške po samanomis. Petušoko ir Čerepoveco lagerio viršininkai iškviesti į Maskvą. Pasinaudodama ta proga, ligoninės viršininkė daktarė mus atvežė čia. Taip man pasakojo Juozas, o jam visa tai pasakė Čerepoveco centrinės lagerių ligoninės daktarė.

ŠEKŠNOS LAGERYJE

Juozas gerai pamaitino, nes dirbant ligoninėje maisto užtenka. Ligoninės viršininkė sakė per karą buvusi Lietuvoje ir gerai suprantanti dabartinę Lietuvos padėtį. Daktarė, pasikvietusi mane, paklausė, ar aš Pečiulaitis ir pasisakė esanti dešimties lagerių ligoninės viršininkė. Tai ji mus atvežė į ligoninę. Jai nuoširdžiai padėkojau. Juozas sakė, kad ji yra labai gera, taktiška moteris. Pabuvus kelias dienas, vėl gaunu pranešimą pasirengti su daiktais. „Nariadčikas" sako, kad greičiau mane reikia išsiųsti į kitą lagerį, nes iš ligoninės gali vėl atsiimti į Petušoką. O ten man jau viskas.

Sugrįžęs į Šekšnos lagerį, randu senų pažįstamų, kurie buvo atvežti iš Taišeto lagerių. Kalinių tarpe nuotaikos geros, eina kalbos, kad politinius paleis, kiti kalba, kad bus geresnės sąlygos. Dauguma gandų ateina iš Maskvos per pasimatymus, nes kai kurių kalinių artimieji sėdi aukštuose postuose.

Po Tarybų Sąjungos vidaus saugumo ministro Berijos arešto 1953 m. kartu buvo nuteistų įvairaus rango vidaus saugumo darbuotojų, dauguma po 25 m. Po teismo, kaip ir visus politinius, vežė į darbo lagerius. Tuo laiku politinių kalinių srautas buvo sumažėjęs. Vežant ir persiuntimo punktuose juos sumaišydavo su kriminaliniais kaliniais, kurių skaičius didėjo. Kriminaliniai, sužinoję, kad jų tarpe yra Berijos darbuotojų, imdavosi smurto metodų — išniekindavo, sumušdavo, padarydavo savo „panelėmis". Kol „beriečiai" pasiekdavo politinius lagerius, kriminaliniai su jais išdirbinėdavo visokias niekšybes. Politinuose lageriuose jų niekas nelietė, lagerio vadovybė jiems duodavo lengvesnius darbus ir kitas lengvatas, nes žinojo, kad jų artimieji ir draugai užima aukštas vietas Kremliuje.

Šekšnos lageryje 1956 m. vis plačiau sklido gandai, kad bus paleisti politiniai kaliniai. Chruščiovui paėmus Kremliaus vairą, spaudoje buvo plačiai komentuojama, kad paskutinį politinį kalinį matysite tik per televiziją. Daug kas netikėjo Chruščiovo žodžiais, nors ir jis pasakojo, kad buvęs Stalino auka. Bet Stalinas jam liepęs išeiti. Kam Stalinas pasakydavo „išvesti", tas daugiau negrįždavo amžinai. Taip pasakojo buvę Berijos aparato darbuotojai, kurie buvo kartu su mumis. Šekšnos lageryje vis daugėjo naujų kalinių. Lagerio viršininkas pranešė, kad šiame lageryje bus peržiūrėtos politinių kalinių bylos, nes daug yra neteisingai nuteistų. Po mano atvežimo čia atvežė visus iš Petušoko, Čerepoveco, Archangelsko ir kitų lagerių.

PIRMOSIOS KOMISIJOS IR PASIMATYMAS

1956 m. birželio pabaigoje lageryje pradėjo lankytis nematyti civiliai asmenys, kurie nieko nesakydavo, tik dairydavosi. Vėliau sužinojome, kad tai iš Maskvos paruošiamoji komisija, kuri tikrina, rūšiuoja bylas. Netrukus turi atvažiuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, kuri spręs kiekvieno kalinio likimą. Tuo laiku jau buvo leista susirašinėti ir su kitais lageriais. Žinių gaudavome, kad kituose lageriuose tokia komisija jau veikia. Daug paleidžia, kitiems bausmes sumažina. Bet tiems, kurie paimti su ginklu, jokios malonės nėra. Aš tuo tikėjau, nes čekistų sistema nepasikeitė, pasikeitė tiktai pasidalijimas Kremliaus valdžia. Bet keičiasi ir lagerių sistema.

Viršininkas pranešė, kad pradės veikti numatyta komisija, daug bus paleistų, bet bus ir nepaleistų. Kitą dieną pradėjo vesti už lagerio zonos į komisiją po tris kalinius. Pirmus visus paleido. Per dieną paleisdavo apie 20 žmonių. Paskui kuriam laikui komisija nutraukė savo darbą, buvo kažkur iškviesta. Grįžusi jau ne visus paleisdavo, kai kuriems tik sumažindavo bausmes. Aš patekau paskutinėmis dienomis, matyt, taip reikėjo. Mus tris nuvedė į komisiją ir visiems trims atsakė. Du ukrainiečiai ir aš, visi trys pokariniai politiniai. Mane pašaukė patį pirmą. Pasiėmiau vertėją Juozą Matulaitį, jis gerai kalbėjo rusiškai. Komisijos pirmininkas klausia, ko aš noriu iš šios komisijos. Sakau:

— O ko jūs norėjot iš vokiečių, kai buvo užėmę Rusijos dalį?

Juozas verčia. Komisijos nariai vienas į kitą pasižiūrėjo ir mums liepia išeiti. Praneša, kad bausmė palikta pagal seną sprendimą. Po komisijos manęs daugiau niekas nešaukė.

Po visų komisijų daug politinių kalinių paleido, o kuriuos paliko, nuvežė į Šekšnos lagerį.

Komisija paleido ir Juozą Matulaitį. Jis buvo teistas už partizanų ryšį 25 metams. Juozas, išeidamas iš lagerio, mane perspėjo, kad būčiau atsargus. Čekistams darant kratą jo namuose su Pakuonio stribais lyg tai matęs ir šitą (parodė) jauną, garbinuotą vyruką — Albiną Morke-vičių. Į komisiją jį atvežė drauge su kitais kaliniais. Vėliau žadėjo parašyti daugiau. Laiško iš Juozo skaityti neteko, nors buvo rašęs keletą kartų.

Po komisijos likusių nepaleistų kalinių nuotaikos blogos, beveik visų didžiulės bausmės, o kitos komisijos jau nėra ko laukti. Lagerio valdžia sudarė brigadas, pradėjo varyti į darbą. Darbo zona nuo gyvenamosios keli šimtai metrų, bet veda į darbą ir parveda visada su didžiule sargyba. Į mūsų brigadą paskiria ir Albiną Morkevičių, o laisvas cecho meistras mane paskiria pamokyti jį staliaus darbų. Iš karto versija aiški, tyliu, nėra su kuo pasikalbėti. Lietuvių yra nemažai, bet visi nepažįstami. Morkevičius, padirbęs mėnesį, padaro provokaciją, susimuša su brigadininku. Norėjo įvelti ir mane, bet versija nepavyko. Dėl visa ko Morkevičių pasodina į karcerį, duoda pilną maistą ir patalynę, ko niekam neduoda. Kitą mėnesį pasodina ir mane, kad nepadariau normos, nes mano darbą dalijo su Morkevičiumi. Dėl darbo kreipiausi į laisvą cecho meistrą. Sis atsakė, kad jam buvo taip įsakyta. Dabar man viskas aišku. Morkevičius man labai geras, kad gautų arčiau susidraugauti. Aš vis galvoju, kaip nuo jo atsikratyti, bet nėra kaip ir kur. Kitą mėnesį cecho meistrui sakau, kad jo daugiau aš nemokysiu, nes vėl į karcerį pasodins, kad normos nepadarau. Atsako: — Ne, dabar nesodins, tu gerai dirbi, tau duosiu naują darbą. Dirbsi vienas viršininkui baldus.

Kitą dieną atneša brėžinius — dviejų sofų, rašomojo stalo ir kelių fotelių. Na, gal jau atsikratysiu primesto Pakuonio stribo. Politiniai kaliniai dirbo dienomis, o naktimis kriminaliniai. Aš sofas padariau, aptraukiau labai gražia medžiaga. Rytą, atėję į darbą, pamatėme sofose vatą baltuojant, visa medžiaga išpjauta. Artyn neinu, kad nebūčiau kaltas. Čekistai .surašė aktą, kad tai politinių kalinių sąmokslas. Kriminaliniai to negalėję padaryti.

Dirbu sofas ir staiga gaunu pranešimą, kad atvažiavę kažkas pasimatymui, bet kas — čekistai nesako. Laisvas meistras pasako, kad sesuo. Pasimatymui reikia rašyti pareiškimą. Parašiau pareiškimą viršininkui, kad duotų pasimatymą su seseria Elyte Pečiulaityte, Miko. Padaviau cecho meistrui, tas nunešė pas viršininką ir atėjęs pranešė, kad pasimatymas paskirtas. Sesuo irgi buvo teista 58 str. dešimčiai metų. 1947 m., būdama dvylikos metų, parbėgo iš trėmimo Komijos krašte ir įvairiose Lietuvos vietose gyveno nelegaliai. Tarpininkavo partizanams, nes jau mokėjo rusų kalbą. Prisidengusi baltarusių pavargėle, visur praeidavo. Nors kelis kartus buvo čekistų sulaikyta, bet vis išsisukdavo. Slapyvardis — Močiutė. 1952 m. lapkričio mėn. Rašniavos kaime pas Žukauską Močiutė buvo čekistų suimta. Kiek buvo gauta žinių, čekistams pranešė patys šeimininkai Žukauskai. Garliavos garnizonas apsupo Žukauskų sodybą ir ten Elytę rado. Buvo neįmanoma išsisukti. 1952—1953 m. mes abu buvome saugumo naguose, bet per tardymus nė vienam čekistai neužsimindavo, kad suimti. Mudu susižinojome jau būdami lageryje per Lietuvą. Pirmu laišku mums pranešė M. Pauliukevičienė iš Garliavos, kad Elytė yra Archangelsko lageryje ir teista 10 metų, o jai pranešė, kad mano mirties bausmė pakeista į 25 m. ir esu Taišeto lageriuose. 1955 m. nepilnamečiams pradėjo mažinti bausmes. Elytei sumažino iki trejų metų. Atbuvusi bausmę, nuvažiavo pas namiškius į trėmimą Komijos ASSR. Ten dar buvo nepaleista mama, sesuo ir du broliai. Juos aplankiusi, aplankė ir mane, grįždama į Lietuvą. Lietuvoje taip pat niekas jos nelaukė, nes jai buvo neleista gyventi Lietuvoje.

NĖRA RAMYBĖS

Grįžus iš darbo, prie vartų laukia lagerio viršininkai ir keli būriai su šunimis. Saukia pavardėmis, vienus veda į gyvenamąją zoną, kitus į šalį. Prieina mūsų brigada, visus paleidžia, o mane į šalį. Mūsų atskyrė 12 kalinių: vienas latvis, aš, du vokiečiai nuo Volgos, o kiti ukrainiečiai. Apsupa kareiviai su šunimis, naktį per laukus varo link geležinkelio. Kareiviai, šautuvus atstatę, belieka tik paspausti. Taip atvaro į ketvirtą kriminalinių lagerį. Lagerio viršininkas nepriima. Sako, kad jie politiniai, aš už juos neatsakysiu. Ginčas kyla tarp mūsų. Visus suvaro į karcerį. Kitą dieną atvažiuoja prokuroras iš Vologdos apklausinėjimui. Mums niekas nieko nesakė, už ką mus čia atvarė tiesiai iš darbo. Aktų nesudarė, kuo kaltinami. Mus paliko karceryje, ir niekas daugiau nei klausia, nei ateina. Šaukiam lagerio viršininką, sakom, duokit dokumentą, dėl ko mus čia laikot. Visi parašėm pareiškimus respublikiniam prokurorui, kad nenusikaltę, o laikomi karceryje jau trečia savaitė. Atidavėme lagerio viršininkui. Viršininkas sako nusiusiąs į Maskvą. Kitą dieną atvažiavo to pačio Šekšnos lagerio viršininkas ir parvežė mus į savo lagerį. Mes reikalaujam, kad praneštų, už ką mus nubaudė. Režimo viršininkas atrėžė:

— Kad reikia, tai ir baudžiam.

Po kelių parų vėl veža į Vologdą, uždaro didelėje Vologdos kalėjimo kameroje, patalynės jokios, gulim ant grynų lentų. Prašom prokuroro, kad praneštų, dėl ko mus dar baudžia, mes ir taip nubausti. Kalėjimo viršininkas atėjęs visus apklausinėjo, davė popieriaus ir sako:

— Rašykit į Maskvą, aš be Maskvos jums nieko negaliu padėti. Jūsų pareiškimus nusiųsiu.

Nuo parašymo praėjo mėnuo. Vėl visus grąžina į Šekšnos lagerį. Lageryje vėl uždaro į karcerį, bet maisto davinį duoda pilną ir šiek tiek patalynės. Išsireikalavom, kad dieną leistų į gyvenamąją zoną pasivaikščioti. Režimo viršininkas nenorėjo leisti, tada mes pagrasinome, kad uždegsim karcerį. Mums geriau bus kalėjime, ten bent valandą leidžia į kiemą. Tada viršininkas leido vaikščioti po gyvenamąją zoną ir susitikinėti su kitais kaliniais. Į karcerį pasodino Albiną Morkevičių už kažkokį nusikaltimą, o vėliau priskyrė prie mūsų grupės. Aš vis laukiau žinių iš Juozo dėl Morkevičiaus, bet laiško negaunu. O tikrų žinių neturėjau, ar jis tikrai buvęs Pakuonio stribas. Morkevičius sakydavo, kad padaręs politinį nusikaltimą, tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, todėl gavo 10 metų.

1957 m. balandžio pradžioje vėl visus veža į Vologdą, o po kelių dienų į Maskvą. Maskvoje uždaro kažkokiame kalėjime, ten perskaito sudarytas bylas. Mes kaltinami pažeidę lagerio taisykles, nubausti neribotam laikui speclageriu. Kai bus gautas įsakymas, perkelsią į nurodytą vietą. Pasirašyti visi atsisakome. Maskvoje mus laiko atskirai nuo kriminalinių, didelėje kameroje. Patalynės jokios, gulim ant grynų lentų, maistas kalėjimo ir pusė valandos pasivaikščioti. Jau antras mėnuo, niekas neužeina. Vėl pradėjom rašyti prokurorui, atsakymo jokio. Viršininkas sako, kad kai bus laikas, išvešim.

Balandžio mėn. mus veža link Ukrainos. Vėlai vakare pasiekiame Kalugos miestą, priemiestį Medine. Randame daugiau tokių kaip mes iš Mordovijos ir kitų lagerių. Tarp jų keletas lietuvių: Alfonsas Stankauskas, Kėkštas, Karvelis, Kurtinaitis, Edvardas Smitas, aš, Povilas Pečiulaitis, Algis Petruševičius, Antanas (pavardės neprisimenu) ir Albinas Morkevičius. Medinės kalėjimo viršininkas perskaitė, už ką mes esame nubausti režimo kalėjimu. Siame kalėjime gyvenimo sąlygos daug geresnės kaip kuriame nors kitame lageryje. Nuo 6 val. ryto iki 8 val. vakaro leidžiama vaikščioti po kiemą. Naktį užrakina koridorių. Maistas geresnis kaip lageryje, nors norma ta pati. Administracija labai gerai elgiasi su politiniais. Dauguma viršininkų, mažinant kariuomenę, buvo pervesti į vidaus saugumo tarnybas. Viršininkai patys juokdavosi, kad pakeitė antpečius tam, kad Vakarai ramesni būtų. Atseit Tarybų Sąjunga sumažino kariuomenę. Mes sakydavom, kad ši vasara — mūsų atostogos, o kalėjimo viršininkas žadėjo mums kiek galįs padėti, nes ir jo artimieji praėję tokius kelius. 1957 m. rugsėjo pradžioje praneša, kad atėjęs įsakymas iš Maskvos mus išvežti. Atostogos baigėsi.

VĖL TAIŠETAS—BRATSKAS

Po kelių dienų pirmą grupę išvežė į Vorkutą, nes ten dar buvo likę politinių lagerių. Antros grupės, apie 100 kalinių, laukia tolima kelionė į Irkutską, taip pranešė viršininkas. Pirmiausia nuvežė į Maskvą. Paskui pasiekėme Taišetą. Taišeto paskirstymo punkte suskirstė mažesnėmis grupėmis ir pradėjo vežti į paskirtas vietas. Mūsų grupėje dauguma buvome lietuviai. Prisimenu A. Stan-kauską, Kurtinaitį ir kt. Mus nuvežė į Andžiobą, netoli Bratsko, į kriminalinio lagerio Nr. 3 karcerį. Karceryje palaikę kelias paras, nuvežė į spec. karcerį Bratsko būrą.

Bralsko būras pagarsėjęs visoje Rusijoje. Dar statytas Stalino laikais, vidury taigos, nuo Bratsko—Taišeto geležinkelio apie 50 kilometrų. Betoninis, su betoniniu apvaliu stogu, per šimtą metrų ilgio. Mūsų apskaičiavimu, kameros plotis 5 metrai, o koridoriaus 3—4 metrai. Kitas pastatas — vidaus saugumo kareivių, kurie mus saugos. Kameroje ištisiniai gultai iš mažai tašytų rąstų. Sutvirtinimui galuose ir per vidurį — stora geležis, per kurią niekaip negali atsigulti, kad nespaustų. Patalynės jokios, į lauką neveda. Patalpos drėgnos, nuo lubų visą laiką varva vanduo ir visą laiką šlapia. Žiemą šiek tiek kūrena, radiatoriai truputį drungni. Žmonių pilna kamera, nuo garų ir drėgmės susidaro rūkas. Langelis prie pat lubų, matinio stiklo, neatidaromas, tik galima skirti, ar diena, ar naktis. Susirašinėjimas joks neleistas. Visas viršininkas— vidaus saugumo kareivis. Jam įsakyta tokiomis sąlygomis aptarnauti, saugoti ir šauti savo nuožiūra, atsakomybės jokios nėra. Kai kurie kaliniai jau daugiau kaip metai čia būna. Apie jį žino tik Taišeto gulago čekistai.

Būre mus išlaikė dvi savaites. Per tą laiką nė karto nedavė vandens apsiprausti. Gaudavome tik rytą karšto vandens arbatai. Nežinau, ar tie, kurie sėdi ilgesnį laiką, nuvedami į pirtį, tokios net kalbos nebuvo girdėti. Po dviejų savaičių mus išvežė į 307 lagerį. Ten radome daugiau politinių. Barakai pilni blakių. Nors didžiausias šaltis, blakės nesušąla, kiek atšilus, jos dar aktyvesnės. Mes į barakus neinam, reikalaujam, kad blakės būtų išnaikintos, o jei ne, degam barakus. Viršininkai, matydami tokį kalinių nusistatymą, atvežė sieros ir blakes išdusino, o mes tą laiką gyvenome valgykloje.

Į lagerį suvežė daugiausia jaunus, darbingus. Ruošė miško kirtimui, sudarė brigadas ir pradėjo vesti į miško darbus. Tas miško ruožas priklausė Bratsko elektrinės tvenkiniui. Kirtom storiausius maumedžius, pušis ir kitus Sibiro medžius, kurie niekad nebuvo matę žmogaus rankos. Nukirstus medžius traktoriais vilkikais traukė į vieną vietą. Tada valydavo, rūšiuodavo pagal medienos kokybę ir kraudavo į didžiules rietuves. Jos siekdavo kelis šimtus metrų ilgio ir keletą dešimčių metrų aukščio. Maumedžiai labai stori, tūkstančių metų. Miško darbai ėjo smarkiu tempu. Toliau nuo politinių dirbo kriminaliniai. Nukirsto miško nevežė, buvo numatyta, kai užlies vandeniu, statant Bratsko HES, bus lengva išplukdyti.

Kartą, parėjus iš miško darbų, mane šaukia pas viršininką. Mano byloje paminėta, kad esu geras medžio darbų specialistas. Todėl paskiria mane prie statybos darbų. Brigadininkas ukrainietis Bonderenka, jau pagyvenęs žmogus, labai geras ir gabus žmogus. Saugojo savo brigados žmones, gerai nusimanė statybos ir kituose medžio apdirbimo darbuose. Statėme labai dideles kareivines. 1957— 1958 m. žiemos Bratsko ruože buvo labai šaltos, per 50 laipsnių, o į darbą vis tiek varydavo. Tokiame šaltyje ilgai išbūti negalima. Sunkiausia dengti stogą. Dvi lentas prikali ir eini šildytis. Bet nemokėdamas neprikalsi, lentos šlapios, sušalusios į ledą. Vinį, nors ir geriausią, neįkalsi, o jos padarytos iš vielos. Būni labai laimingas, kai greitai pavyksta įkalti, tada leidiesi žemyn ir eini šildytis prie kūrenamos statinės, įkaitusios iki raudonumo. Per didelį vargą, stogą uždengėm. Paskui mane su keliais vyrais paskyrė daryti duris, langus. Radęs kreivą elektrinį pjūklą, susitaisiau, brigadininkas išreikalavo, kad įvestų elektrą. Geriausia dirbti su kedro mediena, ji kad ir šlapia, mažiau kraiposi.

ČIUNOS LAGERYJE

1958 m. pavasaris, kovo pabaiga. Visi, kas gyvas, šiaurėje laukia pavasario. Nors dar būna didelių šalčių, bet jau matyti saulė ir jaučiama, kad artėja pavasaris. Siaurės mažas pilkas paukštelis pradeda skelbti pavasario artėjimą, o jam kai kada pritaria zylė, išlikusi gyva po didžiųjų šalčių.

Nežinome, kodėl nieko į darbus nevaro ir nieko iš gyvenamosios zonos neišleidžia. Mes palikome nebaigtą statybą, kiti kitus nebaigtus darbus. Džiaugėmės, kad neveda į darbą. Maistas geresnis kaip kituose lageriuose. Gaudavom neblogos žuvies ir bulvių kiek nori. Blogiausia tik su vandeniu, veždavo iš toliau. Pirtis kas dešimt dienų, vandens gauni du dubenius, kaip sugebi, taip prauskis. Kol su jaučiu atveža statinę vandens, ji pasidaro vienas ledas, vėl reikia iškapoti. Bet dėl to didelės bėdos nebuvo, visi jau mokėjome praustis, svarbu, kad nealkani.

Vieną dieną pranešė — visiems pasiimti daiktus ir prie vartų. Tuo laiku jau buvo leista turėti lagaminus, pasikeitimui drabužius, prisirinkdavo ir šiaip visko. Suvarė mus į prekinius vagonus ir nuvežė į pagrindinį kelią Bratskas—Taišetas.

Lageris Nr. 307 užsidarė, lagerio pastatai ir mūsų nebaigta statyba liko sunykimui, nes taigoje niekas daugiau negyveno. Kalinius išvežė, o paskui ir lagerį saugojusi kariuomenė išsikėlė.

Mūsų buvęs brigadininkas Bonderenka buvo girdėjęs, kad tą plotą su paruošta mediena užlies vandeniu ir medžius išplukdys. Bonderenka gerai suprato, kad miško darbams vadovavo nepatyrę žmonės. Maumedis yra skęstantis medis, užliejus vandeniu, jis ne tik nepakils, bet ir kitus medžius prispaus po vandeniu. Teisingai jis pasakė— bepročiai naikina gamtą. Kaip buvo kalbėta, taip ir padarė. Užliejo visą miško medžiagą, visas rietuves, neišvalę tvenkinio dugno. Pavertė jį mirtinu tvenkiniu. Išmirkus maumedžio žievei, susidaro nuodingi tamsiai rudos spalvos dažai. 1986 m. Rusijos spauda rašė ir televizija rodė Bratsko hidroelektrinės mirtiną baseiną.

Mūsų traukinys pajudėjo link Taišeto, bet dauguma žinojom, kad veža į Čiuną. Čekistai tai nelaikė didelėje paslaptyje, kaip anksčiau. Tame krašte politinių lagerių daugiau nebuvo. Išlaipino mus prie lagerio. Ten radome didelę suirutę, buvusios didelės muštynės su čečėnais. Keletas čečėnų užmušta, daug sužeistų. Mūsų į lagerį neleidžia, laiko prie vartų. Atvažiavo kelios kariškos mašinos ir kažką susikrovė, tik vėliau sužinojome, kad negyvus. Tada mus suleido į zoną.

Kodėl kaliniai mušė kalinius? Vieni ir kiti teisti už politiką. Kam teko gyventi su čečėnais, niekada neturėjo ramybės. Gimę, užaugę kalnuose, be jokios civilizacijos, visą laiką jie stengiasi silpnesniam padaryti ką nors bloga. Čekistai, turėdami tokį žmonių elementą, visada jį panaudodavo kiršinimui, skaldymui ir visokioms provokacijoms, kad nebūtų kaliniams ramybės, čečėnai lageriuose visą laiką kėlė įvairias riaušes, nesugyvenimą su kitų tautybių kaliniais. O kai apsistumdoma, tada čečėnai pradeda ginkluotis. Darosi peilius, iešmus, nešasi į gyvenamą zoną ir skleidžia kalbas, kad, progai pasitaikius, išpjausią visus. Čekistai tuo naudojasi, nes jiems lengviau tvarkytis, kai kaliniai yra tarp akiplėšų. Neteko girdėti, kad čečėnai būtų nubausti lagerio administracijos už rastą peilį ar metalinį iešmą, nors lagerio taisyklės tai griežtai draudžia.

Tai įvyko 1958 m. pavasarį. Kaliniai stovėjo eilėje prie parduotuvės. Atėję keli čečėnai bandė juos nustumti ir eiti be eilės. Ten buvę keli lietuviai jų neleido. Čečėnai išsitraukė peilius ir pradėjo juos pulti. Bet čečėnai buvo nublokšti. Tuoj lageryje pasklido gandas, kad čečėnai jau pjauna žmones. Sujudo visas lageris, kas ką nustvėręs — stalo koją, pagalį, plytgalį, butelį pradėjo visuose barakuose mušti čečėnus. Kurie buvo primušti, tuos visai užmušė, kurie dar spėjo pasprukti, sušoko į draudžiamą zoną. Tik tie liko gyvi, prie kurių bokšteliuose stovėję kareiviai neprileido prieiti. Tada lagerio čekistai surinko užmuštųjų lavonus ir visus dar likusius gyvus čečėnus išvežė iš lagerio. Čekistams nebuvo ką kaitinti, nes mušė visas lageris. Užmuštų buvo per dešimtį ir kelios dešimtys sužeistų. Kitą dieną privažiavo iš Irkutsko aukšto rango čekistų tirti padėtį. Pirmiausia šaukia lietuvius, nuo kurių pirmiausia prasidėjo. Bet jie nieko neužmušė, taigi kaltų ir nerado. Didžiausia kaltė buvo skirta Urbonui, kad sutramdė čečėnus, besiveržiančius į parduotuvę. Jam teko daugiau kaip metus pasėdėti uždarame kalėjime. Po čečėnų išsišokimų daugiau lageriuose jų nebūdavo.

Mane paskyrė į statybos brigadą. Statybai vadovavo kaliniai. Statybos viršininku buvo Vytas Krikščiūnas, inžinieriumi Petras Bilinkevičius, sąskaitininkas Gaidys ir jo padėjėjas Brokas. Man iš pirmų dienų V. Krikščiūno veikla nepatiko, jis labai artimai bendravo su lagerio vadovybe. Vieną kartą Krikščiūnui ir pasakiau savo nuomonę. Po to mane netrukus perkėlė į staliaus dirbtuves dirbti baldų. Staliaus dirbtuvėse daug geriau, darbas žinomas, šiltoje patalpoje. Čia dirba įvairių tautybių žmonės: keli moldavai, priklausantys kažkokiai sektai. Aš dažniausiai dirbdavau naktinėje pamainoje. Į dirbtuvę susirinkdavo sektantai, skaitydavo maldas, paskaitas, slėpdavo savo šventus raštus. Ir mane pradėjo kalbinti, kad stočiau į jų tikėjimą. Aš atsisakiau, nes esu katalikas ir į jokias sektas stoti negalvoju. Bet jiems nebuvau priešiškas. Po kurio laiko lagerio čekistai pajuto, kad naktimis vyksta sektų sueigos, o jie visi už savo tikėjimą sėdi, kai kurie net po 25 m. gavę. Kartą mane pasišaukė lagerio ,,operas" — politinių reikalų viršininkas, kaip kartu dirbantį. Mūsų pokalbis buvo trumpas, atsakiau, kad man neįdomu nei komunistinės, nei kitos sektos. Atsakiau, kad mano protėviai ir tėvai — katalikai ir visa Lietuva katalikų kraštas. Apsisukęs pro duris išėjau, bet „operas" manęs ir negrąžino. Darbe pasidarė neramu, kiekvieną naktį ir dieną čekistai darydavo kratas, ieškodavo sektantų spaudos, kurią jie taip gudriai paslėpdavo, kad čekistai niekados nerasdavo.

Stalių darbai buvo plečiami. Cecho meistras buvęs kalinys, o dabar tremtinys. Mes dirbome dviese su estu Adam Muda, kuris labai gerai mokėjo visus staliaus darbus. Pradėjome gaminti baldus, susirinkome šiokias tokias mašinas. Mat nuo Antrojo pasaulinio karo buvo likę privežta amerikoniškų medžio apdirbimo mašinų. Visos jos išardytos buvo sumestos sandėliuose, matyt, visiškai nenaudotos.

MIŠINO KARSTAS

Vakare, parėję iš darbo, ruošėmės poilsiui. Žmonių barake daug, vieni skaito, kiti rašo, o kiti dalijasi gyvenimo įspūdžiais. Juozas Gurčius šaukia mane:

— Tavęs ieško cecho meistras, yra kažkas svarbaus.

Laisvasis meistras sako, kad reikia greitai padaryti

karstą. Žada duoti išeiginę, kada norėsiu. Pasirodo, mirė 385/4 lagerio viršininkas Mišinas. Juozas sako:

— Jis buvo aukštas, reikės dviejų metrų karsto, nes suriesto nepriims į peklą.

Meistras man liepia pasiimti vieną padėjėją. Tai išgirdęs ant viršutinių gultų gulėjęs jau pagyvenęs latvis, pavardės neprisimenu, pats pasisiūlė padėti. Sakau „gerai", nes buvau pastebėjęs, kad jis gerai staliaus darbą dirba, labai tylus žmogus, sėdi nuo 1945 m. Cecho meistras paduoda raktus nuo dirbtuvių ir sandėlio. Prižiūrėtojai mus nuveda į darbo zoną. Naktis labai šalta, mes skubam į dirbtuves. Lentas perleidžiam per mašinas, greitai sukalam karstą. Karstą padarome kaip reikia, švariai nuobliavę lentas, skiedras, kaip visada, sudedam į karstą. Mano padėjėjas latvis paėmė, iš karsto skiedras išvertė, karstą apvertė. Pasiėmęs saują vinių, pradėjo į karsto dugną kalti. Sukalė visas, galai išlindo į vidų. Tada sudėjo išmestas skiedras. Taisydamas skiedras, sako:

— Nors jau miręs, bet „svoločius" tegul nors negyvas guli ant vinių.

Latvis sako prisipažinsiąs vienas taip padaręs, jei užčiups čekistai. Baigę darbą, užrakinome dirbtuves, atėjome prie vartų, kad įleistų į gyvenamą zoną, nes dar naktis. „Vachtoje" radome režimo viršininką, kalinių vadinamą „kambala", nes čekistas su viena akim, Mišino draugas. Režimo viršininkas klausia, ar padarėm, sakau „taip". „Bėgit dabar miegoti",— pasakė viršininkas. Parėjęs atidaviau raktus J. Gurčiui ir pasakiau, kas yra karste, kai kels į mašiną, kad niekas nematytų. Juozas buvo patikimas žmogus, Lietuvos laikų kariuomenės viršila. Gurčių sėdėjo trys broliai: Juozas, Teofilius ir Jonas, visi teisti mirties bausme, bet paskiau pakeista į 25 m. Šiuo laiku gyvas tebėra Teofilius, gyvena prie Kauno, Domeikavos ūkyje. Daug metų čekistai Lietuvoje jo neregistravo ir nedavė paso.

Mišiną Taišeto lagerių kaliniai vadindavo „buldogu". Tai Stalino laikų sadistas. Mišino vadovaujamame lageryje siautė dizenterija, o kaliniai taip buvo nusilpę, kad negalėjo paeiti. Mišinas pririšdavo kalinį už kojos ir su jaučiu vilkdavo į darbo zoną. Taip buvo ir minėtam latviui. Jis jau negalėjo paeiti, tada Mišinas, užnėręs kilpą ant kojų, nuvilko į darbo zoną. Darbo zonoje kažkoks vokietis, buvęs belaisvis, pritrynė medžio anglies su pušų spygliais ir, su duona suminkęs, jam davė valgyti. Po to pradėjo gerėti jo sveikata, taip liko gyvas. Kai Mišiną palaidojo ant prikaltų vinių, mūsų nervai atslūgo, nes jei būtų radę, tikriausiai būtų pasodinę į karcerį. Latvis sako, kad net „ant dūšios" lengviau — nors ir negyvas, bet ant vinių paguldytas už žmonių kančias.

Mišinas, buvęs 385/4 lagerio viršininkas, nes po 1956 m. komisijos Taišeto krašte buvo likę tik du politinių kalinių lageriai — 385/19 ir 385/4. Mišino žmona dirbusi 4-ame lageryje gydytoja. Lagerių ligoninėse dažnai dirbo kaliniai gydytojai ar buvę medicinos studentai. Mišino žmona buvo labai simpatinga ir daili moteris, o pats Mišinas labai žiaurus, tikras „buldogas". Lagerio ligoninėje sanitaru dirbo ukrainietis Stepanas, su kuriuo Mišino žmona susidraugavo. Kai jų draugystė paaiškėjo lagerio čekistams, Stepaną perkėlė į kitą lagerį. Po komisijos Stepanui sumažino bausmę ir su kitais kaliniais grąžino vėl į 4-ą lagerį. Stepanas, turėdamas mažą bausmę, pateko dirbti už zonos. Rytą, vedant į darbą, lagerio viršininkas Mišinas pamatė einant pro vartus Stepaną. Suriko: „Vėl tu čia!"— ir nugriuvo. Kol atskubėjo mędicinos pagalba, Mišinas jau buvo atšalęs, jį ištiko infarktas.

Po kiek laiko man praneša, kad aš perkeltas į lentpjūvės brigadą. Vakare pereinu į tos brigados baraką, ten randu daugia u lietuvių. Darbai visur sunkus, normos didžiulės, ir dar vis didina. Daugumai komisija sumažino bausmes ir buvo duodami užskaitai (dvi dienos už vieną). Mums, su 25 m. bausmėmis, kai dar likę apie 20 metų, užskaitų nėra.

Darbą pasirenku prie medžių ridenimo. Darbas sunkus ir pavojingas, bet ten dirba visi lietuviai: Jonas Kažionis, Jonas Budnikas, Antanas Kazakevičius, Bronius Vilkaitis, Beniušis ir Vacys Krilavičius — paskirtas brigadininku. Jeigu gerai darbininkai sutaria, nėra per daug sunku, bet reikia viską gerai paruošti. Pradėjus dirbti, man labai patiko, net geriau kaip staliaus ceche — oras švarus, laisvo laiko daugiau. Tuojau atidarėme savo pramonę — pradėjome daryti dėžutes ir pardavinėti laisviesiems už cukrų, arbatą. Dėžutes užbaigia ukrainos specialistai, aplipdo dažytais šiaudeliais. Medžių priraitę ant estakados, turime laiko. Kol išpjauna, mes darbuojamės su savo užsakymais. Staliaus įrankius eidamas pasiėmiau, nes visus buvau pats pasidaręs.

Dirbdamas staliaus dirbtuvėse, turėjau užsidirbęs išeiginių dienų, man jas žadėjo atiduoti, kada panorėsiu. Be to, viena išeiginė buvo žadėta už Mišino karsto padirbimą. „Nariadčikui" sakau, kada aš gausiu savo uždirbtas išeigines, vis žadate, o neduodat. Belaukiant atėjo ir šventos Kalėdos. Pasakiau meistrui, kad yra mano išeiginių ir aš jas pasiimsiu per Kalėdų šventes, nes viso pasaulio katalikai Kalėdas švenčia. Pirmą dieną Kalėdų neinu į darbą. Jau prieš pietus šaukia mane režimo viršininkas „kambala" ir klausia, kodėl nėjau į darbą. Sakau, kad turiu užsidirbęs kelias išeigines, tai vieną pasiėmiau. Režimo viršininkas rašo raportą ir sako:

— Mes tau pridėsim dar dvi išeigines.

Ir štai — trys paros karcerio, kiša pasirašyti, kad supratau. Aš atsakau, kad suprantu jau nuo 1940-ųjų metų, o dabar jūs pasirašykite. Nuveda į karcerį. Nėra labai blogai, aptarnauja patys kaliniai, progai pasitaikius, paduoda duonos gabalėlį. Po geros valandos atveda Joną Kadžionį. Ir tas atsisakė eiti į darbą per Kalėdas. Dviese smagiau, pasimeldę už gyvus ir mirusius, Šv. Kalėdas laimingai praleidome karceryje.

Po trijų parų iš karcerio paleidžia. Parėję į baraką su Jonu Kadžioniu, nusiprausiam, pavalgom ir juokaujam. Sakau:

— Tu valstybei tris paras skolingas likai, aš tai nors užsidirbęs buvau...

Nespėjome vienas iš kito gražiai pasišaipyti, vėl mane šaukia pas viršininkus. Sako, kad aš specialiai nėjęs į darbą, kad mane pasodintų į karcerį, kad būtų daugiau triukšmo. Atsakau, kad nežinau, ko jums reikia.

„BAIKALAS"

Kitą dieną nuėjęs į darbą, iš ukrainiečio Pavlo sužinau, kad per Kalėdas, kai buvome karceryje, Vakarų radijas pranešė, kad mudu su Kadžioniu Kalėdas švenčiame su laisvu pasauliu. Mat tuo laiku Irkutsko krašte veikė kažkokia „Baikalo" stotis. „Baikalas" perduoda visas žinias į Vakarus, o iš ten Vakarų radijas viską labai smulkiai skelbia. Eina didelės kratos, atvykęs iš Maskvos specialus dalinys ieško „Baikalo" stoties. Visus laisvuosius šaukia, žada premijas, kas padės surasti. Ta stotis labai smulkiai pasakoja apie lagerio gyvenimą: kiek kalinių pagal tautybes, kurie kaliniai pataikauja čekistams. Pavlo sako, kad šaukę ir jį, bet jis nieko nežinojęs. Klausinėjo, gal aš, Pečiulaitis, kaip turėjęs ryšį su Vakarų žvalgyba, ir dabar tuo naudojuosi. Pavlo mane perspėjo, kad būčiau atsargus.

Kartą darbo zonoje į mūsų žeminę, kuri buvo įrengta pasišildymui, suvirsta būrys kareivių. Pats režimo viršininkas daro smulkią kratą, surenka mūsų daromas dėžutes, visus mano įrankius su lagaminu. Palieka tiktai kablį, su kuriuo ritam medžius. Siūlau ir kablį.

Po darbo šaukia abu su J. Kadžioniu pas lagerio viršininką. Bet nieko neišaiškina.

Po komisijos kai kuriems politiniams sumažina bausmes, kitiems likusią bausmės dalį leidžia atbūti už lagerio. Jie net galėjo atsikviesti savo šeimas ir kartu gyventi, bet turi priklausyti lageriui ir jame dirbti. Kaliniams buvo duodamos užskaitos, diena už dieną ar dvi, pagal darbo sunkumą. Kai kurie, stengdamiesi greičiau išeiti, dirbo sunkiausius darbus, prarado sveikatą, kad tik greičiau ištrūktų.

Lagerio čekistų vadovybė padarė viso lagerio kalinių susirinkimą ir pranešė, kad visi duoti užskaitymai nustoja galios. Kiek kas turi bausmės, turi atbūti pilnai, o kurie buvo išleisti gyventi už lagerio ribų, grąžinami į lagerį. Nepaisant, kad kai kurie jau buvo atsikvietę savo šeimas. O tie, kurie jau buvo komisijos paleisti ir grįžo į savo kraštą, dažnai būdavo vėl apskundžiami. Tai dažniausiai buvo taikoma Pabaltijo kraštams, o ypač lietuviams. Tada saugumas tą asmenį suima, grąžina į lagerį atbūti likusią bausmę, paskelbiant, kad komisijos paleidimo teismas negalioja. Daugiausia grąžino tuos, kurie buvo teisti „osoba trojkos". Taip po komisijos paleidimo buvo grąžintas su 25 m. bausme Mečislovas Kybartas, kuris pirmasis iš grąžintų Permos lageryje mirė. Kas buvo komisijos paleisti ir negrįžo į savo kraštą, tų niekas neįskundė ir tų negrąžino.

Laisvi darbuotojai, atėję į lagerį, pasakoja, kad pas juos eina didžiulės kratos. Specialūs čekistų daliniai daro kratas, lupa grindis, kai kur net krosnis išgriauna, ieško siųstuvo, kuris perduoda visas šio krašto žinias, o svarbiausia, viską apie lagerio gyvenimą. Atskridę net keli lėktuvai, Lietuvoje vadinami kukurūzninkais, su lokatoriais žvalgo visą kraštą. Vakarų radijas rusų kalba duoda be perstojo labai teisingas žinias. Kiekvieną dieną čekistai daro kratas, tik nesako, ko ieško. Nors lageryje sergama dizenterija, įvestas karantinas ir pašaliniams įėjimas draudžiamas, bet to niekas nepaiso. Kai kurių kalinių būklė labai bloga, gerų vaistų neduoda. Kaliniai dažnai taip nusilpsta, kad negali pasikelti. Iš lietuvių sunkiausiai sirgo Alfonsas Gaidys, buvęs Varėnos krašto partizanas. Visų tautiečių pastangomis pasveiko. Grįžus jam neleido gyventi Lietuvoje, tad apsigyveno Kaliningrado srityje, Gusevo mieste.

Čekistų dalinys neaplenkė ir lagerio. Iš lėktuvo buvo nustatyta, kad žinias perduoda iš lagerio gyvenamosios zonos. Verčia visą lagerį aukštyn kojomis, net viršininkų kabinetus. Laužo grindis, sienas, spintas. Darydami tokią smulkią kratą, bibliotekos knygose rado seną, išardytą radijo aparatą. Bibliotekos vedėją suėmė ir kažkur išvežė. Nustatė, kad tuo aparatu buvo perduodamos žinios. Aparato dalys buvo sunaikintos. Bibliotekos vedėjas buvo maskvietis radijo technikas, kuris sugebėjo iš seno aparato pasidaryti siųstuvą. Per tardymą jis viską paneigė, o čekistai įrodymo neturėjo. Nuvežę į Maskvos kalėjimą, apie metus jį tardė. Nesudarę bylos, atvežė į Mordovijos lagerį, kur vėl teko susitikti.

Į MORDOVIJĄ

1960 m. kovo mėn. viešai paskelbė, kad 385/19 ir 385/4 lageriai panaikinami, o kalinius veš į Mordovijos lagerius. Toks viešas čekistų paskelbimas buvo staigmena, anksčiau niekuomet nesakydavo, kur veža. 385/19 lageris buvo gerai įrengtas. Buvo pastatyti dideli medžio apdirbimo cechai, pagal Vakarų technologiją viskas mechanizuota, įrengimai gauti iš Vokietijos, Čekoslovakijos, o juos montavo trys lietuviai elektrikai: Kraponas, Petras Paltarokas ir Zigmas Laugalaitis. Statybai vadovavo Vytas Krikčiūnas, vyriausiasis inžinierius laisvas Latvijos žydas, kurio pavardės neprisimenu. Prieš mus išvežant, sutikau Albiną Morkevičių, kurį kai kada atvesdavo iš 4-ojo lagerio į 19-tą dirbti. Mudviejų santykiai buvo šalti, nes aš žinojau, kad jis buvęs Pakuonio stribas, ir nesileisdavau su juo į kalbas. Susitikęs valgykloje sako, kad tuojau būsiąs laisvas, o man laisvės nematyti. Ir visada su tokia ironija, lyg aš laisvės nevertas. Aš jam atsakau:

— Tai kur važiuosi išėjęs į laisvę? Pakuonyje stribų jau nėra.

A. Morkevičius, nebaigęs „balandos" valgyti, pakilo ir išėjo. Daugiau jo neteko sutikti, nors, grįžę iš lagerių, abu gyvenome Kauno mieste. Kiek turiu žinių, Albinas Morkevičius ir rašytojas Vytautas Petkevičius buvo bjaurūs Pakuonio stribai.

Išvežę politinius kalinius, į Čiunos 385/19 lagerį atvežė kriminalinius. Kiek turėjom žinių, kriminaliniai kaliniai pralošė ir sudegino ne tik įrengimus, bet ir visą lagerį. Jiems buvo taip įskiepyta, kad kas fašistų, viską naikinti. Politinius kalinius čekistai ir visa tamsioji Rusijos visuomenė laikė fašistais. O, be to, visur čekistai varė propagandą, kad Tarybų Sąjungoje politinių kalinių nėra, tiktai kai kur laikomi fašizmo likučiai.

1960 m. kovo mėnesį visus sugrūdo į prekinius vagonus Čiunos stotyje ir pajudėjome link Taišeto. Atskyrė tuos, kurie turėjo užsienio pilietybę — kinus, korėjiečius, iraniečius ir kitus. Kelionė, lyginant su kitomis, buvo daug lengvesnė. Vieną kartą per parą duodavo sriubos, daugiau gaudavome vandens. O svarbiausia — tikrindami jau nemušdavo. Mordovijos lagerius pasiekėme kovo pabaigoje, pradžioje pavasario. Iš tokių didelių šalčių ištrūkti mums buvo didžiulis malonumas.

Mordovijoje politinių lagerių buvo keletas—385/7, 11, 17, 4 ir 10 — speclageris pavojingam elementui. Iš mūsų sąstato dauguma pateko į 385/11 —Javos lagerį. Tuo laiku Mordovijos lageriai jau nebuvo uždari, kaip anksčiau. Jau galėjo atvažiuoti namiškiai į pasimatymą, leido siuntinius, galima buvo rašyti laiškus.

Atvežę tuojau pradėjo skirstyti į darbus. Aš užsirašiau į remonto brigadą, kuri taiso lagerio draudžiamąją zoną. Stengiuosi daugiau pabūti gryname ore. Taip pradirbu savaitę, šaukia lagerio viršininkas, sako, kad ne savo vietoje dirbu. Rytoj kad būčiau stalių brigadoje. Nieko nepadarysi, mano poilsis baigėsi. Lageryje daug lietuvių, randu dar iš laisvės pažįstamų — Klemensą Širvį, kuris buvo su Lukša desantais išmesti iš Vakarų. Pasidalijam įspūdžiais. K. Širvys paimtas sunkiai sužeistas, kelios kulkos perėjo per vidurius. Matyt, geras chirurgas gerai padarė operaciją, ir liko gyvas. K. Širvys man pasakė, kad šiame lageryje buvo mano gerai pažįstamas Algis Šermukšnis-Žilvinas, bet prieš pat mano atvežimą jį išvežė. Jis nuleistas mirties bausme ir buvo laikomas slaptuose mirtininkų lageriuose. Algis šermukšnis pasakęs, kad tie lageriai yra pietų Urale. Kaliniai net parodė 385/11 lagerio brigados lentoje Algio nuotrauką su brigada. Tautiečiai pasakojo, kad šiame lageryje jis išbuvęs 6 mėn. Kokiam tikslui buvo atvežtas, niekas nežinojo. Algis kaliniams buvo sakęs: „Jei kas sutiksite Povilą Pečiulaitį, pasakykite, kad mirtininkų lageryje yra jam žinomų asmenų, taip pat užsienio piliečių." Algis šermukšnis 1944 m. įstojo į partizanų gretas, o kada jį suėmė, neturiu žinių. Aš jį dar palikau laisvėje.

Mordovijos lageriuose smarkiai veikė bolševikinė kalinių perauklėjimo sistema. Sudaryti būriai, kiekvienam būriui paskirtas įvairaus rango čekistas, vadinamas būrio viršininkas. Kalinys visais reikalais turi kreiptis į savo būrio viršininką, šis rašo ant kalinio pareiškimo rezoliuciją, tik tada turi teisę kreiptis aukščiau. Kiekvieną ketvirtadienį skaitomos politinės paskaitos: marksizmas-leninizmas ir tarybinis rojus. Klausytis labai nusibosta, bet turi sėdėti kelias valandas. Būrio viršininkas už mažiausią nepaklusnumą turi teisę nuimti skirtas lengvatas. Nuo 1S60 m. politinių kalinių gyvenimą labai suvaržė. Apribojo laiškų rašymą, buvo leidžiama gauti tik vieną siuntinį per metus, jei neturi pražangų, ir vieną banderolę per pusę metų. Galėjome rašyti tik du laiškus per metus ir tai, jei nebūsi įskųstas būrio viršininkui, kad tau nusibodo jo paskaitos apie tarybinį rojų. Pasimatymas su artimaisiais kartą per metus.

Didžiabausmiams, kurie teisti 25 m., bausmę gali sumažinti tik Karinis tribunolas. Teismui kalinį pristato tam tikros komisijos. Pirmoji — lagerio komisija. Susirenka visa lagerio vadovybė, kalinio būrio viršininkas kalinį apibūdina, kaip jis elgiasi, kaip dirba, kokius turi draugus lageryje, kokia jo pažiūra į tarybinį rojų ir t.t. Kalinys stovi prie durų ir turi atsakinėti į klausimus. Jei sugebi atsakyti į visus klausimus, tada to būrio viršininkas kaliniui praneša, kad ši komisija praleido. Lauki vadinamosios stebėjimo komisijos. Į šią komisiją jau būna suvažiavę daugiau — seni čekistai, išėję į pensiją, kurie vėl iš naujo su lagerio vadovybe kamantinėja visokiais būdais. Ši komisija gali neprileisti prie teismo. Užtenka vieno žodžio. Paliktas kitiems metams, vėl lauki tos pačios komisijos. Jei kalinį komisijos praleido, lauki teismo. Teismas būna kartą ar du kartus per metus. Mordovijoje teismai būdavo tik Prievolgio krašto Karinio tribunolo. Teisiamojo likimas jau būna nuspręstas atskirame posėdyje, o čia vyksta tik teismo spektaklis. Vieną kitą paleidžia, kai kuriems sumažina bausmę iki 15 m., o kitus palieka dar metams persiauklėjimui. Po metų vėl tos pačios ceremonijos. Tai tęsiasi metų metais. Gali paleisti, bet gali ir nepaleisti. Pagal naują kodeksą Tarybų Sąjungoje didžiausia bausmė tik 15 m. Su anksčiau teistais 25 metams vyksta eksperimentinis žaidimas, kaip politinius nuteistuosius perauklėti tarybine dvasia.

Didžiabausmiai į teismo ceremoniją reaguoja įvairiai, dažniausiai šaltai, kas turi kantrybės, rašo pareiškimus, kad peržiūrėtų bylą. Pristatys teismui — gerai, nepristatys — irgi gerai. Geriausiai laikosi lietuviai, nesistengia niekur dalyvauti ir čekistams pataikauti. Gerai laikėsi ir estai, bet tik savo tarpe, pašalinių neįsileido. Estijos saugumas į savo tautiečius žiūrėjo labai palankiai. Jei atvykdavo kokia komisija iš Talino, visada susitikdavo su savo tautiečiais, sakydavo „mūsų tauta, mūsų reikalai, mes spręsime patys". Iš Lietuvos ir Latvijos saugumo pusės to nebuvo. Jei atvažiuodavo KGB pareigūnai iš Vilniaus patikrinti, kaip dar „kvėpuojame", niekada atviro pokalbio nebuvo. Nors lankydavosi gan dažnai: papulkininkis Julius Česnavičius, majoras Trakimas. Kapitonas Butrimas net gyveno prie lagerio.

Lagerio čekistai buvo visokių pažiūrų. Tie, kurie buvo perkelti į vidaus saugumą iš kariuomenės pagal 1957 m. sumažinimą, tie žiūrėjo visai kitaip. Man teko sutikti 385/11 lageryje būrio viršininką majorą Laganiną, kuris buvo čia perkeltas iš armijos. Laganinas sakydavo, kad kariuomenės sumažinimas yra tik pasaulio apgavystė, nes vidaus saugumas visą komunizmą laiko. Būdami Laganino būryje, kelis kartus buvome pristatyti teismui, kad sumažintų bausmes. Kartą majoras Laganinas, mane pasišaukęs į savo kabinetą, sako, kad pristatysiąs teismui, bet pats nebūsiąs. Mano esą sunkus pokarinis nusikaltimas, vilties mažai. Teismui mane pristatė 1968 m., bet teismas atsisakė sumažinti bausmę.

Čekistai, po karo buvę Lietuvoje ir kovoję su partizanais, lietuviams buvo labai bjaurūs, toks buvo kapitonas Sučkovas, Paminas ir kiti. Nesikreipk jokiu reikalu. Keletą metų man teko būti Sučkovo būryje. Nors stengdavausi jo iš arti nematyti, bet visada užkliūdavau. Tą būrių viršininkų neapykantą žinojo 385/11 lagerio viršininkas papulkininkis Pipkinas, taip pat atkeltas iš kariuomenės, ir elgėsi visai kitaip. Tačiau čia tik vienetai — čekistai žmonišku veidu iš daugelio.

Mordovijos lageriuose darbai buvo lengvesni negu šiaurėje. Dauguma dirbo stalių dirbtuvėse, ruošdavo statybinę medžiagą, o su mažesnėmis bausmėmis prie statybos už zonos ribų.

Mordovijos lageriuose buvo nemažai buvusių Berijos KGB darbuotojų. Dauguma Berijos talkininkų buvo žydų kilmės. Po Antrojo pasaulinio karo žydų piliečiai turėjo dideles teises, niekas negalėjo jų pavadinti tiesiog žydu. Kai Beriją areštavo ir apkaltino bolševizmo išdavimu, kartu su juo suėmė ir didelę dalį vidaus saugumo KGB darbuotojų, kuriuos kaltino talkininkaujant Berijai. Per jų rankas perėjo tūkstančiai partijos įvairaus rango tarnautojų, kurių didelė dalis negrįžo. Būdami kartu lageriuose, kai ką sužinojome apie to laiko Kremliaus žiaurumus, nors visa tai buvo laikoma didelėje paslaptyje. Bet kai kurie talkininkai lageryje tarp savęs labai nesugyveno, vieni kitus niekino ir išsipasakodavo.

Anksčiau lagerio čekistai buvo pavaldūs dabar sėdintiems berijiečiams, o dabar šie nuteisti, dažniausiai po 25 m. Bet jų artimieji tebėra Maskvoje, aukštose vietose. Todėl lagerio valdžia jiems daugiau nuolaidžiaudavo. 385/11 lagerio viršininkas Pipkinas sakydavo—„geriau toliau nuo jų." Jiems buvo duodami lengvesni darbai — sandėlininkais, sąskaitininkais, sargais ir kt. Buvo leidžiama gauti siuntinius ir lankyti. Lagerio valdžia pasipriešinti bijodavo, sakydavo, kad tie, kurie atvažiuoja lankyti, yra jų viršininkai.

Berijiečius visada pristatydavo teismui, o Karinis tribunolas visada bausmę sumažindavo arba visai paleisdavo.

PRIEPUOLIS

Mordovijoje, 385/11 lageryje, dirbau baldus. Užsakymai būdavo vietinių viršininkų ir Maskvos čekistų, su didžiule kontrole, kad nepadarytum kokį baldą be viršininko žinios. O mes, žinoma, stengėmės kokį baldą padaryti ir be užsakymo. Laisvai dirbantys lageryje prašydavo, o mums, svarbiausia, turėti platesnį ryšį su medikais su kitais laisvaisiais. Laisvasis cecho viršininkas Sabakinas už tai mums nieko nesakydavo, dar padėdavo, nes ir jam visko reikia. Taip mes įgijome didesnį pasitikėjimą tarp laisvųjų ir darbuotojų. Dirbome dviese, aš ir Savickas, o vėliau priėmėm Kazimierą Sutkų nuo Raudondvario. Baldų užsakymo cechas buvo nedidelis, nes trūko gerų staklių. Baldus darydavome labai gražius, pagal suomių katalogus, faneruotus Albanų riešutu. Kai kurie lagerio čekistai pradėjo baldais spekuliuoti. Net 385/11 lagerio režimo viršininką Kaštanovą, kuris buvo didžiausias spekuliantas, už tai atleido iš tarnybos.

Išvykus estui A. Mudai, mane paskyrė daryti baldų šablonus masinei gamybai. Tai sužinojęs 6-ojo būrio viršininkas Sučkovas kategoriškai priešinosi, sakydamas, kad čia susirinks visi Lietuvos nacionalistai. Jis labai lietuvių nekentė. Sučkovas buvo Lietuvos garnizono čekistas ir partizanų „krikštytas".

Kartą parėjęs iš darbo, pajutau didelį skausmą dešiniajame šone. Kreipiausi į gydytoją, davė tablečių, ir viskas. Per visą naktį nežinau nė ką daryti, o medikai nedirba. Dedu kompresus, tuokart lyg ir geriau, bet vėl tuoj didelis skausmas. Sulaukęs ryto, vėl einu pas gydytojus. Prie ligoninės ambulatorijos sutinku gydytoją Rudakovą, pasakau kas atsitikę. Patikrinusi sako, kad ūmus apendicitas, reikia skubios operacijos. Gydytojos vyras buvo garnizono viršininkas, tuojau duoda mašiną, sargyba ir nuveža mane į centrinę kalinių ligoninę 385/4.

Padaro visus tyrimus, reikia daryti operaciją. Bet chirurgas Zaborovskis iškviestas į Maskvą. Jo vietoj tik praktikantai ir tos ligoninės viršininkė Latvijos žydė. Atėjusi pirmiausia klausia, už ką teistas, sakau — pokarinis. Tuojau pradėjo ruošti operacijai. Nuskausmino tik tą vietą ir pradeda „mėsinėti". Iš karto dar buvo pakenčiama, bet jau valanda kita, kai aplinkui sustoję po pilvą naršo. Man pradėjo akys iš skausmo į viršų šokti. Po poros valandų mėsinėjimo užsiuvo ir paguldė į palatą. Duoda gerti vaistų kiekvieną dieną ir vis klausinėja ar geriau. Man skauda visą pilvą, o kur iš tikrųjų skauda, ir pats nežinau. Ateina ten dirbantis kalinys Jonas Budninkas manęs lankyti ir sako:

— Blogai, Povilai, tau nieko nedarė, pažiūrėjo ir užsiuvo. Gali būti vėžys.

Man niekas nieko nesako, tiktai po dviejų savaičių išrašo į tą patį lagerį. Kitą dieną šaukia mane gydytoja Rudakova, kurią vadindavom kalinių motina. Ji buvo gera gydytoja ir geras žmogus. Ji man sako:

— Pečiulaiti, tau operacijos nepadarė, apendicito nerado. Kai grįš chirurgas Zaborovskis, tada žiūrėsim.

Zaborovskis mediciną baigęs Vilniuje. Pramokęs lietuviškai, palankiai žiūri į lietuvius. Po poros mėnesių mane vėl veža į centrinę ligoninę. Chirurgas Zaborovskis padarė operaciją, sakydamas „ne ten prapjovė ir ieškojo ne tam gale, gerai, kad išlaikei". Po operacijos išbuvau savaitę. Kartu gulėjo vienas lietuvis, jau silpnas, nuteistas kaltinant prisidėjus prie žydų naikinimo.

Būnant Vilniuje, Lukiškių kalėjime, žydų kilmės gydytoja jam ir jo draugui davusi vaistų nuo galvos skaudėjimo. Draugas po kelių savaičių mirė, o jis, priėmęs tik vieną tabletę, dar atvažiavo į Mordoviją. Chirurgas Zaborovskis padarė jam operaciją, bet rado visus vidurius sutrauktus ir pagalbos suteikti jau negalėjo.

Būdamas lageriuose, sutikau žmonių, kurie buvo kaltinami, esą prisidėję prie žydų tautybės žmonių naikinimo vokiečių laikais. Niekas neatsižvelgė į aplinkybes, niekas nepateisino. Mano geras pažįstamas, Lietuvos pilietis Kazys Ąžuolaitis, gimęs 1917 m. Juragių kaime, Garliavos valsčiuje, Kauno apskrityje, 1939 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę būtinai tarnybai. Tarnavo Kaune aviacijos dalinyje vairuotoju. 1940 m. Lietuvos kariuomenę perėmė rusai. Perrengė visus rusiškomis uniformomis, pervedė į rusų dalinius. Taip pat K. Ąžuolaitį perkėlė į rusų dalinį vėl vairuotoju. 1941 m. birželio 22 dieną, prasidėjus karui su Vokietija, jų dalinį nuginklavo, ten buvo daug lietuvių, susodino į mašinas ir vežė į Rusiją. Kas bando bėgti, politrukas nušauna vietoje. Vienos mašinos vairuotoju buvo K. Ąžuolaitis. Važiuojant link Vilniaus, ties Vieviu, politrukas nušovė du lietuvius. Ąžuolaitis, matydamas tokį reikalą, pasako politrukui, kad užkaito mašina, reikia pakeisti vandenį. Sustojus prie vandens tvenkinio, Ąžuolaitis pradėjo tvarkyti mašiną, o politrukas, atstatęs naganą, sėdinčius mašinoje lietuvius saugo.

Rusams, nuginkluojant Lietuvos kariuomenę, Ąžuolaitis savo mašinoje buvo pasilikęs pistoletą. Prisitaikęs momentą, iš po pasostės jį išsitraukė, politruką nušovė ir išvadavo visą mašiną lietuvių kareivių. Palikę mašiną ir nušautą politruką, visi, per miškus grįždami link Kauno, sutiko pirmuosius vokiečius. Vokiečiai juos paėmė kaip rusų belaisvius, nes visi buvo aprengti rusų uniformomis. Visa laimė, kad Ąžuolaitis mokėjo vokiečių kalbą, tai nesušaudė. Nelaisvėje pralaikę kurį laiką, vokiečiai įsakė stoti į vokiečių kariuomenę. Keli atsisakė, tuos apkaltino komunistais ir vietoje sušaudė, o likusieji turėjo paklusti.

Paimtas į vokiečių kariuomenę, Ąžuolaitis vėl buvo paskirtas vairuotoju prie Kauno komendantūros. Ten vežiojo, kas buvo įsakyta. Vežiojo rusų belaisvius, žydus, vokiečių kareivius ir kitus. Kazys Ąžuolaitis, traukiantis vokiečiams, pasiliko Lietuvoje. Užėjus rusams, 1948 m. jį areštavo, apkaltindami, kad dalyvavęs žydų ir tarybinių piliečių naikinime. Buvo nubaustas 58 lb str. 25 m., kuriuos pilnai atbuvo. Grįžusiam į Lietuvą gyventi neleido, ilgą laiką buvo neregistruotas. Po kurio laiko vedė ir gyveno šalia II Varėnos. 1985 m. staiga mirė.

Tokių „nusikaltėlių", padarytų ne savo noru, daug teko sutikti. Bet niekas ir šiandien dėmesio nekreipia, ir visame pasaulyje skleidžiama propaganda, kad lietuviai žydų tautybę naikino.

Negalima pamiršti, kad dar būdama laisva Lietuva 1935—1936-aisiais ir kitais metais priėmė daug žydų tautybės žmonių, kurie bėgo nuo fašizmo. Juos priėmė Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos žmonės su užuojauta. Atbėgusiems buvo paruoštos stovyklos, rengiamas žemės ūkio darbų mokymas, jie, nieko nevaržomi, galėjo išvažiuoti į Palestiną ar į kitą pasaulio kraštą. Tokią stovyklą gerai prisimenu, ji buvo Lietuvos vyriausybės įsteigta Kauno apskr., Garliavos valsč., Mastaičių kaime, Šliurės ūkyje. Ten buvo atbėgę tūkstančiai žydų tautybės žmonių, ir visus priėmė. Taip pat netenka jokioje spaudoje rasti, kiek lietuvių per Antrąjį pasaulinį karą, rizikuodami savo gyvybe, išlaikė žydų tautybės žmonių. Ir kiek jų, pasibaigus karui, perėjo dirbti į KGB dalinius tiesiogiais darbuotojais ar šnipais prieš lietuvius, kuriuos areštavo, kankino, trėmė. Štai, kad ir jų veikla tokiame mažame kampelyje: buvęs Panemunės KGB žydas kapitonas Kerberis nusiaubė visą kraštą, areštavo, ištrėmė didžiulį skaičių Kauno raj. Panemunės krašto gyventojų. Toliau — Kauno raj. Garliavos žydas, KGB darbuotojas majoras Apčikas, pasižymėjęs žiauriu lietuvių kankinimu tardymuose. Kauno saugume dirbantys žydai—du Slaziūnai, Liepa, Litvinas, Pranskevičiai ir kiti, susilietuvinę pavardes, išvyko į Izraelį.

Veiveriuose MVD garnizonų viršininkais buvo žydų kilmės Mocikas, Barabašin ir kiti. Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo didžiulį vaidmenį Suslovo plane palikti Lietuvą be lietuvių vykdė daugiausia žydų kilmės piliečiai, karo metu išsaugoti pačių lietuvių arba grįžę iš Rusijos.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų tautybės asmenys galėjo laisvai išvykti iš Pabaltijo kraštų. Bet didelė dalis, panorę tarybinio rojaus, ruošėsi atnešti į Pabaltijo kraštus Stalino saulę ir susigundė likti Lietuvoje. Jausdamiesi būsią Lietuvoje tikrais šeimininkais, o lietuviai lyg ir ateiviai, didelė dalis žydų buvo partijos nariais ir palankūs komunizmui. Jų versija, nors trumpam, pasitvirtino 1940—1941 m.— daugumos Lietuvos bažnyčių raktus buvo paėmę žydai, sakydami —„be mūsų leidimo nepasimelsite." Faktai be iškraipymų.

Centrinėje Mordovijos ligoninėje 385/4 gydėsi dažniausiai kriminaliniai kaliniai, tik ligoninės aptarnaujamas personalas buvo politiniai — tai felčeriai, sanitarai ir pan.

Kriminalinių kalinių ligoninėje labai daug. Vieni supjaustyti, prasilošę, kiti patys susipjaustę, dar kiti pririję visokių vielų, vinių, nori pabūti ligoninėje. Chirurgas Zaborovskis visus pjausto ir vėl siuva.

Man būnant ligoninėje, atveža du jaunus kriminalinius. Vienas kažką prarijęs, kitas į varpos kanalą įvėręs užlenktą vielą, kad lengvai neištrauktą. Kanalas užtino, negali nusišlapinti, baisus skausmas — rėkia, staugia, baisu klausytis. Sanitarai estai iš mano lagerio rengia abu operacijai. Man leidžia žiūrėti. Pirmiausia operaciją daro tam, kuris rėkia, net skamba visas korpusas. Prapjauna, išima vielą, sutvarko, riksmas nutyla. Svarbiausia, gavo narkotikų. Daro antram, kuris visko pririjęs. Sanitaras prikrauna lėkštę įvairių daiktų — keli šaukšteliai, termometras, įvairaus dydžio vinių, moteriškų plaukų, segtukų. Svarbiausia, to lagerio viršininko kabineto raktai. Viską išėmė iš skrandžio. Jam operacija daroma jau ne pirmą kartą, anksčiau irgi buvo tas pat.

1965 m. buvo išleistas Tarybų Sąjungos įsakymas, kad išsitatuiravę ant kūno valstybę šmeižiančius šūkius bus baudžiami mirties bausme. Kitos dienos rytą ruošė operacijoms tokius kalinius. Kriminaliniai tokius šūkius išsitatuiravę ant kaktos, veido, ant rankų, jau nekalbant apie kitas kūno dalis. Prie įsako buvo prierašas, kad pasinaikinę ant kūno šmeižiančius šūkius, nebus baudžiami. Tokiai operacijai iš Maskvos buvo atsiųsta speciali mašina, kuri sukapoja odą iki kraujo. Paskui užsideda šašas, o kai nugyja, nieko negalima įskaityti, lieka tik tamsios dėmės. Tokiai operacijai buvo atvežta kelios dešimtys kriminalinių nusikaltėlių su įvairiais, bjauriausiais šūkiais, kurių nesinori nė rašyti — Chuj SSSR, KGB = SSD ir pan. Yra ir tokių, kurie, nusipjaustę ausis, pasiunčia prokurorui. Visi šūkiai padaryti labai meniškai, aiškiai, jokiomis kitomis priemonėmis neįmanoma panaikinti. Kaip chirurgas Zaborovskis aiškino, dažus gamina deginant gumą, dūmus rūkina ant stiklo, paskui maišo su kažkokia rūgštimi. Paskui keliomis surištomis adatomis bado kūną. Vienas būdas panaikinti—išpjauti su mėsa arba ištarkuoti.

Kitą dieną sanitarai, felčeriai pradėjo tatuiruočių naikinimo operacijas. Operacinės viduryje — metalinė kėdė. Čia atėjusiam pririša rankas, kojas, o kuris labai rėkia, įkiša į burną kamštį, nes tokiems narkozei duoti griežtai draudžiama. Paskui minėta mašina važinėja po išpaišytas vietas, kuri labai dideliais apsisukimais drasko odą su mėsa. Nudraskius, deda specialius vaistus, apriša. Ir vaikšto toks lyg baidyklė, kol nupuola šašai. Jei dar galima įskaityti, vėl tą patį kartoja.

Gal šį mano aprašymą kai kuris skaitytojas palaikys nesąmone. Bet tai tikra tiesa. Ir tai čia aprašiau tik labai mažą dalį iš to nužmoginto krašto gyvenimo. Kas pats nematęs, tam tikrai sunku tuo patikėti.

BERIJIEČIO TEISMAS

Po apendicito operacijos grąžino mane vėl į tą patį lagerį. Chirurgas liepė apie mėnesį nieko sunkiai nekelti, o būrio viršininkas Sučkovas jau trečią dieną varė į darbą. Tada kreipiausi į gydytoją Rudakovą, ji išrašė trims dienoms atleidimą ir liepė niekur neiti, kol ateis iš ligoninės ligos istorija, ten bus gydytojo nurodymas. Kitą dieną gavau pranešimą, kad atleistas nuo darbo vienam mėnesiui, vėliau lengvas darbas pusei metų. Po mėnesio grąžino mane į senąjį darbą, nors būrio viršininkas Sučkovas labai prieštarvo. Laisvasis inžinierius pasakė, kad darbą tvarko patys, kur reikia, ten skiriam. O laisvasis cecho viršininkas mane perspėjo, kad būčiau atsargus, nes turėsi daug reikalų su sandėlininku Libinzonu, suktas žydas.

Minėtasis Libinzonas yra buvęs Berijos bylos KGB pulkininkas. Pas jį dažnai atvažiuoja pasimatymui aukšti pareigūnai iš Maskvos. Sabakinui sakau, kodėl jo nepaleidžia, juk daugumą „bereicų" jau paleido. Sabakinas atsakė, kad jo labai žiaurūs nusikaltimai, teismas paliko dar metams.

Po pasikalbėjimo su cecho viršininku Sabakinu atėjo mintis daugiau sužinoti, už ką kaltinami „bereicai". Kalbų daug, bet tiesos niekas nežino. Pradedu kurti planus, kaip pasiklausyti jų teismo, kuo jie kaltinami. Nieko neįleidžia, prie durų stovi keli prižiūrėtojai, o kartais net kareiviai, nes nepasitiki net prižiūrėtojais. Teismas visada vyksta prie valgyklos, bibliotekos scenoje. Ten vienos durys, nuo visko atskirta, ir dar pastatoma sargyba.

Parėjęs iš darbo, pradedu žvalgybą, kur galima būtų pasislėpti ir pasiklausyti. Kitame šone — virtuvė. Sugalvojau užeiti pasižiūrėti. Virtuvėje dirbo vienas lietuvis, užėjau neva jo ieškodamas, niekada virtuvėje nebuvau buvęs. Užėjęs pastebėjau, kad po bibliotekos scena, iš kitos pusės, yra durelės, kur sudedamos šluotos, skudurai ir kt. Prisitaikęs progą, kai nieko nėra, pradarau dureles ir apžiūriu — vietos gana daug po pačia scena. Vieta gera, niekas net nepagalvos, bet kaip reikės palįsti, kad niekas nematytų! Netrukus būrio viršininkas praneša, kad bus komisijos teismo pristatymui. Cecho laisvasis meistras Lipkinas sako, kad pristatė teismui dar vieną Berijos talkininką Libinzoną ir lietuvį Širvį, jis buvo parašęs straipsnį į spaudą.

Parėjus iš darbo, ateina Klemensas Širvys pas mane ir sako, kad jį kažkur išveža. Greičiausiai į Vilnių „smegenų .plauti". Tokių išvežimų būdavo gana daug. O važiavimas labai nemalonus. Čekistai susirenka su savo korespondentais ir gaudo kiekvieną tavo žodį, o paskui priskaldo pagal iš anksto parengtą planą. Klemensui sakau:

— Tiktai daug nekalbėk, tu jiems būsi masalas propagandoje.

Po poros mėnesių K. Širvį grąžina vėl į lagerį iš Vilniaus. Po kiek laiko pasirodo didžiausias straipsnis Vilniaus „Tiesoje" ir kituose lietuviškuose laikraščiuose — Klemenso Širvio pokalbis. Kaliniai, ypač lietuviai, buvo labai pasipiktinę dėl tokio Širvio straipsnio. Tuo laiku ir aš smerkiau K. Širvį, kad pasidavė bolševikų propagandai. Kai kur „Tiesoje" buvo pasisakyta dėl Vakarų išeivijos nevykusios veiklos, kuri visą laiką iki šių dienų neranda, kaip prie bendro stalo susėsti. Per teismą K. Širvį paleido propagandiniais tikslais, galvodami, kad ir kiti pradės rašyti straipsnius, svarbiausia, lietuviai. Po kurio laiko atvažiavęs iš Vilniaus čekistas, pavardės nežinau, šaukia mane ir karininką Petrą Paltaroką, sakydama?—„matot, Širvį paleido, o jūs visą laiką nežinot, kc norit. Vis laukiat iš Vakarų laisvės." Įsikarščiavęs čekistas, net pradeda rėkti visa gerkle. Visa laimė, kai nusijuoki, tada greitai išvaro ir baigiasi visos kalbos.

Cecho viršininkas Sabakinas man sako, kad rytoj Libinzono teismas. Libinzonas labai geros nuotaikos, bet kad bus teismas, nieko nesako, nesakau ir aš, kad žinau. Visą laiką galvoju, kaip man .šklausyti jo teismą ir kaip išsisukti nuo darbo. Neišeisiu į darbą, ieškos, bus triukšmas. Mano žinioje visi baldų gamybos brėžiniai, mašinos. Cecho viršininkui Sabakinui pasakyti savo plano negaliu. Visa išeitis medicina, jei atleis, tada nors ir matys kas iš kalinių, vis tiek lįsiu po grindimis, kur teismas eina. Parvedus iš darbo, neinu valgyti, o tiesiai į ligoninę pas gydytoją Rudakovą. Sakau, kad nesveikuoju, noriu kokią dieną pailsėti. Medicina turėjo galią. Gydytoja Rudakova mane atleidžia nuo darbo dviem dienoms.

Gyvenamoje zonoje pasirenku vietą, kad matyčiau, kada ateis teismas, ir galėčiau suspėti palįsti po scena, kur vyks teismas. Kaliniai pradėjo kalbėti, kad teismas ateina. Aš einu iš kitos pusės valgyklos, kad niekas nematytų. Teismas suėjo į salę, o prie durų pastatė kareivius sargybai. Laukti nėra kada, net pamiršau pasiimti popieriaus užsirašyti. Atėjęs ties virtuvės durimis, sutinku kalinį ukrainietį Antonį, kuris dirbo virtuvėje vyresniu. Man gerai pažįstamas, daug kartų buvome vežami. Jam pasakau savo planą. Ir jam seniai rūpi sužinoti „bereicų" griekus. Aš sakau:

— Uždaryk mane, kur stovi šluotos, kad niekas nematytų.

Greitai nusiplėštu kartotinės dėžės dangtį ir kaip šuo susirietęs įlendu. Antonis uždaro, girdžiu neblogai. Bet kai vaikšto, ne viską galima suprasti.

Pasidaro tyla, praneša — teismas eina. Skaito pavardę „aparačiko" Libinzono ir kuo kaltinamas. Pirmiausia perskaito, kad kaltinamas kartu su buvusiu saugumo ministru Berija, jog buvęs suokalbyje užgrobti tarybų valdžią. Kaltinamas dėl aukšto rango partinių darbuotojų areštų ir sunaikinimo, dėl studenčių pagrobimo Berijos ,,aparačikų" malonumui. Paskui jos būdavo sunaikinamos, kad neiškiltų aikštėn. Libinzonas aiškinasi, kad vykdęs ministro Berijos įsakymą. Nors tamsoje, bet kas svarbiau, užsirašiau ant dėžės dangčio. Girdžiu, kaip prokuroras teisina Libinzoną, aišku, kad jau paleis, jei prokuroras kalba kalinio naudai. Man daugiau nėra ko laukti, ko reikėjo, pasiekiau. Prasivėręs dureles, apsidairau, ar niekas nemato, išlendu. Nespėjus gerai atsitiesti, įeina virėjas. Sako:

— Ką tu čia veiki?

Atsakau:

— Man reikia gabalo kartono. — Laikau jį rankoje, patamsyje prikeverzotą. Dar paklausiu, ar nėra Antonio. Virėjas atsako, kad ten smakso prie bibliotekos. Grįžęs į baraką, viską persirašau į savo knygutę ir dar atskirai ant popieriaus lapo, kad kartais nedingtų.

Barake pasigirsta balsų, kad Libinzoną paleido. Kiekvienas teiraujasi, ką daugiau paleido. Nieko. Kiek buvo pristatyta teismui, visiems atsakė dėl sunkių nusikaltimų.

Libinzono nusikaltimas buvo „nesunkus", nes visus nusikaltimus jis padarė su čekisto antpečiais ir apdovanojimais. Čekistas čekistui akies nekerta.

TOLIAU NUO AKIŲ

Netrukus po Libinzono teismo pasklido gandai, kad naikinamas lageris. Politinius kalinius kažkur išveš. Nors lageriai visur vienodi, bet šiame lageryje dauguma gavome pasimatyti su savaisiais, kai kurie buvome nesimatę po 20 metų ir daugiau. Gal nuveš vėl kur į kokį kraštą, kur niekas negalės atvažiuoti aplankyti. Čekistai visada bijo, kad daug kas lagerius pamato. Pasauliui jie skelbia, pilna gerkle rėkdami, kad politinių kalinių tarybiniame „rojuje" nėra, tiktai valstybiniai nusikaltėliai. Kartą lagerio viršininkas praneša, kad būsime pervežti toliau į miškus, o čia bus kriminaliniai. Privažiuoja visokių korespondentų, fotografuoja, sako, kad geriau toliau nuo akių, toks įsakymas iš Maskvos.

Po kelių dienų mūsų į darbą neveda, net neduoda ne: įrankių pasiimti, sako, kur nuveš, ten gausit. Padaro smulkią kratą, dažniausiai atima rankraščius, užrašų knygutes, net laiškus, kad nieko neturėtume užsirašę. Atstumia vagonus tiesiai į darbo zoną, visus suvaro ir nuveža 10 kilometrų toliau į miškus. Vienus išlaipina į 385/17 lagerį, o didesnę dalį į 19-ąjį, kur buvę kriminaliniai. Ten lagerio viršininkas majoras Usovas, daugumai gerai žinomas, nors čekistas, bet žmoniškumo dar turi.

Kitą dieną skirsto į brigadas, būrius, pristato būrių viršininkui. Keletą pašaukia pas lagerio viršininką Usovą. Sėdi inžinierius ir dar keli laisvi. Mus priima labai mandagiai, taip lageryje pirmą kartą. Pasiūlo atsisėsti, Usovas pristato laisviesiems, sakydamas, kad šitie žmonės yra geri baldų specialistai. Sako inžinieriui, kad jam reikės su jais bendrauti, atidaryti baldų gamybą. Usovas žada kiek galėdamas padėti, leis siuntinius, pasimatymus, ryšius su namiškiais. Po to pokalbio nuvedė mus į darbo zoną, kur anksčiau dirbo kriminaliniai. Pamačius baisu,— viskas sulaužyta, sudaužyta, suversta. Įrankių jokių, stovi elektrinis oblis, bet ir ten tik geležis įkišta. Duoda mums patalpas, o daugiau nieko.

Antrą dieną visas brigadas atveda į darbą. Mus penkiese priskyrė prie kitos brigados, kurie dirbs laikrodžiams futliarus. Atėję į savo vietą, kalbamės, nuo ko pradėti. Mes visi skirtingų tautybių,— du broliai ukrainiečiai Vaščinkos, Janis Sinkevič — latvis, Diminiuk — baltarusis ir aš — lietuvis. Antanas Vaščinka mūsų visų vyriausias ir geriausiai žino rusišką gyvenimą. Jis sako, kad kriminaliniai turėjo dirbti, tai turi būti ir kokie nors įrankiai, reikia ieškoti. Pagaliau radome skiedryne sukištų, išdaužytų kirvių, pjūklų, oblių, bet viskas sugadinta. Susitaisę įrankius, vėl pradėjome baldų gamybą.

Po kelių darbo mėnesių prisistatė užsakovai iš Maskvos vidaus saugumo. Visur didelė kontrolė, kad be užsakymo niekam nebūtų daroma. Taigos įstatymas: „Jei kaulą graužia didesnis, tai mažesnis tupi ir žiūri." Mums geriau, kai lankosi aukštesni pareigūnai, progai pasitaikius, reikalaujame bausmių sumažinimo. Gaudome momentą, kur tik prieidami, kai tik kas atvažiuoja iš Maskvos, ir vis reikalaujam, nes didžiausia bausmė pagal Tarybų Sąjungos įstatymą 15 metų, o mūsų visų 25 m. Mums duoda atkirtį, kad mūsų sunkūs nusikaltimai. Mes jiems prikišam, argi „bereicų" lengvesni, o jie jau visi laisvėje. Čekistams tokie pasakymai nepatinka, jie stengiasi išsisukinėti. Lagerio viršininkas Usovas žada mus pristatyti komisijai. Kartą praneša, kad mus pristatė komisijai. Mūsų visai nešaukė, tik pranešė laukti teismo. 1971 m. pavasarį teismas mano ir A. Vaščinko bylas atmetė. Dėl sunkaus nusikaltimo paliekami dar metams.

SKUNDAS

Tie, kurių didelės bausmės, bandome rašyti skundus, pareiškimus, bet atsakymas vienas — teisingai teistas. Pas mus į darbą dažnai ateina spec. politinės dalies viršininkas, baigęs teisę, o į lagerį paskirtas atlikti praktiką. Labai viskuo domisi, o mes jam duodam visokių klausimų, ypač dėl Berijos „aparačikų", kurie jau visi laisvėje. Jis mums pataria rašyti ir rašyti be perstojo.

Turėdamas valandą ramesnio laiko, kuriu skundą. Kiek buvau girdėjęs iš Libinzono teismo, rašau į skundą. Klausiu spec. dalies viršininko, kur geriau rašyti. Jis man sako, kad jiems draudžiama pasakyti, bet pasako rašyti į Maskvą, Kremlių, Prezidiumo Kontrolinei komisijai. Tada visi skundai patenka tiesiai komisijai, be sekretorės. Ta komisija susirenka kelis kartus per metus ir visus skundus, pareiškimus nagrinėja. Šią komisiją mažai kas žino.

Pareiškime nurodžiau, kad pagal Tarybų Sąjungos Baudžiamąjį kodeksą didžiausia bausmė 15 metų, o mums komisijos ir Karinio tribunolo teismai šio kodekso netaiko, motyvuodami sunkiu nusikaltimu.

Rašau, kad mes nebuvome gimę ir augę Tarybų Sąjungoje, nežinojome to krašto nei papročių, nei įstatymų ir daugumas net kalbos. Pagal to laiko politinę padėtį mūsų kraštą viena valstybė dalijosi su kita. Dėl tokios politinės padėties ir pasidarė sunkinantys nusikaltimai.

Be to, rašau, kad kai kurie piliečiai, kartu atbūvantys bausmes, gimę ir augę Tarybų Sąjungoje, baigę teisinius išsilavinimus, užėmę aukštus valstybinius postus kartu su Tarybų Sąjungos ministru Berija, apgalvotai darė nusikaltimus. Paminiu Libinzoną ir kitus. Jie gaudė jaunas studentes, sunaikino daugybę aukšto rango valstybės pareigūnų ir jie visi, atbuvę 15 metų, yra paleidžiami, o mums vis taikoma sunkus nusikaltimas. Kaip suprasti bausmių sumažinimo įstatymą ir sunkių bausmių aplinkybes?

Parašęs pareiškimą, įmetu į lagerio skundų dėžutę. Kitą dieną spec. dalies viršininkas, pamatęs mane pasakė, kad mano pasiųstas. Laukim rezultatų. Kalba trumpa, parodė nykštį.

Naujame lageryje jau pradėjome apsiprasti, pamatėme, kad šitas lageris net geresnis už kitus. Dauguma kalinių, turėdami laisvo laiko, daro visokių rankdarbių — šachmatus, dėžutes, portretus su medžio inkrustacija, o čekistas, pamatęs tokį dailų daikčiuką, stengiasi įsigyti. Kaliniai taip pat kelia savo sąlygas: reikalauja atnešti arbatos ar maisto produktų. Geriausias biznis eidavo su šachmatais. Kai kurie jaunesnės kartos čekistai net pradėjo spekuliuoti.

Ilgus metus produkciją čekistams mainais teikė kalinys Mečislovas Stašaitis, Edvardas Smitas ir kiti. Nors viršininkas bijojo Maskvos, bet jis nežinojo, kad ir pats Andropovo pasiuntinys, kuris užsakydavo baldus Maskvai, visada atveždavo pilną portfelį arbatos ir kitų maisto produktų. Išeidamas visada išsinešdavo kelias lentas šachmatų ar kitų dirbinių. Čekistų valdyba, matydama tokią komerciją, pagaliau leido parduotuvėje laisvai prekiauti arbata.

Praneša, kad didelė dalis kalinių perkeliama į šiaurės kraštą, Molotovo sritį. Išvežami politiniai iš 17 lagerio ir iš 4 ligoninės. Vėl pradedam ruoštis, bet į šiaurę važiuoti nesmagu. Atėjęs lagerio viršininkas praneša, kad stalius ir kitų specialybių dar palieka. Maskvai reikia įvairių užsakymų. Mes dar paliekami, o kitus vėl išveža į šiaurę. Vėl prasideda skirstymas. Vienus veža, kitus palieka. Tai daroma, kad kaliniai neturėtų ramybės.

Po kurio laiko, išvežus politinius iš Mordovijos į šiaurę, 1971 m. apsilankė iš Vilniaus KGB pulkininkas Česnavičius, kaip sakydavom „smegenų plovikas". Jis laikas nuo laiko vis aplankydavo lietuvius. Prie lagerio gyveno čekistas Butrimas ir sekdavo lietuvių politinį kvėpavimą. Eidamas pro mūsų dirbtuvės langą, Petras Paltarokas man sako:

— Povilai, buvau smegenų praplauti, ruoškis.

Kai atvažiuoja iš Vilniaus KGB darbuotojas, visada pirma šaukia Petrą, paskui mane, Balį Gajauską, Joną Petkevičių ir kitus lietuvius. Nespėjo Petras nueiti, jau ieško manęs. Eidamas galvoju, gal atėjo mano pareiškimas iš Maskvos, tai bus riksmo, gąsdinimo. Na, galvoju, pirmiausia reikia gerai jiems užkirsti, tada greitai baigsis kalba. Česnavičius, permetęs mane nuo kojų iki galvos, sako:

— Kaip gyveni?

Sakau:

— Blogiau kaip žydas prie vokiečio.

— Kodėl?

Sakau:

— Vokietis žydą nušovė, muilą išvirė, ir viskas, o jūs visą laiką gyvais prausiatės.

Česnavičius surinka:

— Koks tu buvai banditas, toks ir likai! Tau skambubutis (reiškia prošvaisčių anksčiau išeiti nėra).

Salia sėdėjęs čekistas Butrimas sako:

— Išeik.

Eidamas pro duris sakau:

— Čia šaukė, čia varo, jau visai sumišot, besivydami Ameriką.

Nuo to laiko Česnavičiaus matyti neteko. Supratau, kad mano pareiškimo pas čekistus dar nėra. Po darbo Petras klausia:

— Ką sakė Maskvos piemenys?

Jis juos taip vadindavo. Sakau:

— Pranešė, kad man skambutis bausmės iki 25 metų galo.

Petras sako:

— Tokį ilgą kelią Česnavičius važiavo dėl kelių žodžių!

Petras Paltarokas, Balys Gajauskas ir kiti jau baigia 25 m. bausmę, jiems lagerio skambutis jau trumpas, bet, išėjus į laisvę, kelelis pilkas. Jau iš anksto KGB pina voratinklį, kur važiuosi, ką veiksi, kad paleistas kalinys neištrūktų iš KGB tinklo.

LENINAS BE KOJŲ

Po visų „smegenų plovimo" vėl į prievartinį darbą. Daug visokių užsakymų iš Maskvos baldams, medžio inkrustacijai ir kt. Ateina visų Mordovijos lagerių inžinierius majoras Arlovas ir sako, kad reikia padaryti Lenino portreto inkrustaciją. Užsakymas iš Maskvos, iš vidaus saugumo ministerijos. Brėžinys geras, tiktai kojos užbaigtos zigzagu. Portretas didelis— 90X120 centimetrų. Inkrustuoti man gerai sekėsi, to darbo išmokau iš japonų, būdamas Taišeto lageriuose.

Arlovas portretą paskiria daryti man, o aš labai nenoriu. Arlovas palieka brėžinį ir išeina tartis pas lagerio viršininką Usovą. Skambina iš Maskvos, kada bus. Turiu daryti. Viską padariau pagal brėžinį.

Praėjus kelioms dienoms, atlekia cecho meistras ir kalinys Kondratenka ir sako:

— Ar tu turi tą Lenino brėžinį?

Sakau:

— Turiu.

— Laikyk, nes didelis triukšmas — Leninas be kojų. Sujudo visa valdyba, klausinėja, kas tokį padarė.

Po darbo einam į gyvenamąją zoną. „Nariadčikas", kuris tikrina einančius pro vartus, sako, kad valdybos viršininko Gromovo įsakyta manęs neišleisti iš darbo zonos. Aš Leninui kojas nukirtęs. Grįžtant atgal į darbą, pasiveja mane lagerio .inžinierius ir klausia, kas davė brėžinį, sakau, kad valdybos inžinierius Arlovas. Prašo nesakyti Gromovui, kad Arlovas davęs. Visi bijojo Gromovo. O jis atėjęs pirmiausia ir klausia, kas darė portretą ir kas davė brėžinį. Išsiaiškino, kad tokį brėžinį atvežė iš Maskvos valdybos. Tada Gromovas nurimo.

— Na gerai, aš atsiųsiu brėžinį, o čia durnystė.

Kitą dieną ateina cecho meistras Kondretenko prie mano varstoto ir sako, kokį „biesą" tu vėl iškrėtei. Atvažiavo iš Maskvos prokuratūros komisija ir daro posėdį dėl tavęs. Supratau, kad dėl mano pareiškimo. Kviečia mane.

Viršininkas sako:

— Kodėl tokį nepriimtiną skundą parašei?

Sakau, kad parašiau kaip yra, nieko neužgaudamas, nieko nepridedamas. Viršininkas sako:

— Daugiau tokių pareiškimų nerašyk ir niekam nepasakok. Mes tave teismui pristatysim, bet teismo mes negalime priversti, kad tave paleistų.

Sakau:

— Gerai, lauksiu teismo, o jei nepaleis, rašysiu ir toliau.

Kitą dieną sutinku spec. dalies viršininką, man jau iš tolo rodo nykštį, sako—„gerai, taip ir reikia rašyti." Įsakyta mane pristatyti pirmam teismui. Po mėnesio būrio viršininkas praneša, kad lagerio komisija mudu su Vaščinka praleido. Matyt, visi įstatymai tiktai propagandai, ką nori pristato, ką nori praleidžia. Viskas priklauso nuo lagerio vadovybės, juk man dar metų nėra nuo ankstesnės komisijos. Po kelių savaičių būrio viršininkas pašaukia mus kelis į savo kabinetą ir praneša, kad bus komisija, jei reikės, pašauksiąs. Sako:

— Pečiulaiti, tik tu daugiau nerašyk.

1972 m. rugpjūčio pabaigoje būrio viršininkas šaukia A. Vaščinką ir mane į komisiją. Pirmiausia šaukia Vaščinką, laiko ilgai, kažko kamantinėja, jo byla karo laikų. Jis buvęs karininkas, o karui pasibaigus, buvo perėjęs Berlyne į Vakarų pusę. Nuėjęs su draugais į kažkokį barą, o po to prabudęs rusų zonoje, parvežtas į Ukrainą ir nuteistas 25 metams. Manęs komisija nieko nekamantinėjo, tik paklausė, kur gimęs ir kur buvau per karą. Komisijos pirmininkas sako, kad rezultatus praneš. Praneša, kad komisija praleido, reikia laukti teismo. Jei nepaleis, galvoju, rašysiu toliau, gal kas prisidės iš lietuvių, sudarysime grupinį rašymą.

Stalino laikais toksai rašymas nieko nepadėtų, tik daugiau blogo padarytų. O šiuo laiku Kremliaus valdžia suskilusi į grupes, vieni kitus teisia, šaudo, sodina į kalėjimus, todėl tokiu momentu kai kam pavyksta ištrūkti iš KGB gniaužtų.

1972 m. spalio 18 d. būrio viršininkas leitenantas Kuznecovas iš vakaro pranešė man ir Vaščinkai, kad rytoj atvažiuoja Prievolgio Karinio tribunolo teismas ir bus peržiūrėtos mūsų bylos. Iš viso pristatė 7 kalinius, įvairių tautybių, iš lietuvių aš vienas. Spalio 19 d. prasideda teismas. Pirmiausia pašaukia latvį (pavardės neprisimenu), kuris jau baigia 25 m. bausmę. Likę tik keli mėnesiai, tą paleidžia. Saukia Vaščinką, tam atsako, kad sunkus nusikaltimas. Saukia mane. Būrio viršininkas Kuznecovas mane teismui apibudina, kad gerai dirbu ir taip toliau. Teismas klausia manęs, kodėl padariau nusikaltimą. Sakau, kad tokia tema jau buvau parašęs pareiškime. Negyvenau Tarybų Sąjungoje, viena valstybė periminėjo Lietuvą iš kitos. Prokuroras palaiko mano pasakojimą, kad vokiečių laikais nėjau kariauti, nežinojau tarybinės santvarkos. Prokuroras pasiūlė man, Pečiulaičiui, sumažinti bausmę iki atbūto laiko.

Teismas išeina pasitarti. Grįžęs perskaito nutarimą pagal prokuroro reikalavimą sumažinti bausmę Povilui Pečiulaičiui iki atbūto laiko. Nuosprendis neapskundžiamas. Koridoriuje spec. dalies viršininkas paspaudžia man ranką ir liepia ateiti į kabinetą tvarkytis dokumentų. Į Lietuvą neleidžia, bet pataria važiuoti arčiau savų. Sutinka leisti į Kaliningrado sritį. Duodu Antano Makselos adresą, kuris, anksčiau paleistas, gyvena Černiachovskio (Tilžės) mieste.

Pagal lagerio tradiciją paleistas padaro išleistuves. Išverda kavos ar arbatos ir pavaišina visą baraką, kuriame gyvena. Kitą dieną čekistai daro kratą ir išleidžia į laisvę.

Mane iškrėtė pagal visas taisykles. Atėmė visus užrašus, adresus, paliko tiktai vieną — namiškių ir kur važiuoju. Visus paimtus užrašus, dalį laiškų prižiūrėtojas įmetė į krosnį ir sudegino. Taip pat ir dalį nuotraukų.

Dvidešimt metų praleidęs Sovietų lageriuose, išeinu į laisvę!

Už vartų atidavė paleidimo pažymą, vadinamą kalinio pasą, bilietą, o Javos lagerių valdyboje atsiskaitė už darbą. Mudu su latviu nutarėme eiti pėsti tiesiai geležinkeliu iki Javas (10 kilometrų), pasižvalgydami po Mordovijos kraštą. Per dešimt metų iš lagerio nebuvome išėję.

Artėdami į Javas, jau iš tolo pamatėme ateinant du vyrus, apsirengusius nemordoviškai. Vienas man kažkur matytas, labai panašus į mano brolį Vytą. Sustojam dar tolokai ir žiūrim vienas į kitą. Aš klausim

— Ar tu, Vytai?

Sako —„aš". Nustebęs klausia, o iš kur aš einu. Sakau, kad mane paleido. Ir brolis Zigmas šalia, kurio nematęs dvidešimt septynerius metus. Pasisveikinam, pasi-dalijam visais vargais. Klausiu, kodėl jūs atvažiavot? Broliai atsako, kad visi nutarė, jog manęs nepaleis, tai per savo atostogas panoro mane aplankyti. Prisikrovę maisto, tad mes trys broliai ir kaimynas latvis gerai papietavome ir atvažiavome į Potmos stotį. Iš ten per didelį vargą gavome bilietus į Maskvą. Maskvoje su kaimynu latviu paspaudėme vienas kitam ranką, palinkėdami laimingo gyvenimo ir nuėjome savais keliais. O aš su broliais laimingai pasiekiau Lietuvą, mylimą Kauną, kuriame sutikau mamą, seseris ir daug draugų, su kuriais sunkiai kovojome prieš okupantą.

VAŽIUOK, KUR NORI

1972 m. spalio 23 d. pasiekėme Kauną. Per tokį ilgą laikotarpį daug kas neatpažįstamai pasikeitę. Pirmiausia sutikau mamą, kuriai buvo didžiausia staigmena, kad taip netikėtai grįžau. Kitus šeimos narius jau anksčiau buvau matęs Mordovijos lageryje per pasimatymus. Tik nepažinojau brolių, seserų neseniai sukurtų šeimų.

Apsilankęs pas vieną kitą pažįstamą, skubėjau į Kaliningrado sritį, Černiachovskio (Tilžės) miestą, kur esu nukreiptas pagal pažymą Nr. 049912, tvarkytis dokumentų. Ten turiu gauti pasą, karinį bilietą ir, tame mieste radęs gyvenamąjį plotą, prisiregistruoti.

Atvažiavęs į nežinomą miestą, susirandu milicijos valdybą, kuriai turėjau priklausyti, bet nerandu, kur gyvena Antanas Maksela, nė to namo, kur dokumentuose užrašyta. Milicijos pareigūnas Jaudakimas paima mano pažymą, apklausinėja, apibara, kad ilgai neprisistačiau. Pranešimą iš Mordovijos jau gavę, kad toks turi atvažiuoti. Klausia, pas ką atvažiavau. Sakau, kad pas Joną Simonytį arba pas Antaną Makselą. Bet milicijos leitenantas irgi nežino, kur jie dabar gyvena. Surandu tą gatvę, tą sulūžusį namuką, bet minėti asmenys jau seniai iš čia išsikėlė. Niekas nežino kur. Jau vakaras, daugiau pažįstamų neturiu, tad nuėjęs į geležinkelio stotį, atsisėdęs ant suolo, snaudžiu. Naktį prisistato budintys kareiviai ir prašo dokumentų, o aš nieko neturiu. Nusiveda į būstinę. Ten paaiškinu, kur mano dokumentai. Paskambina, paleidžia. Leidžia stotyje sėdėti, tik nemiegoti.

Rytą einu į milicijos valdybą, gal jau gausiu dokumentus. Vėl pašaukia tas pats leitenantas Jaudakimas, viską išklausinėja nuo gimimo dienos. Stengiuosi atsakyti taip, kaip sakiau prieš 20 metų per tardymą, kad nebūtų nukrypimų. Tik dabar namiškiai jau grįžę iš trėmimo, gyvena Kaune, bet gatvės nesakau, sakau, kad gyvenau tas dvi savaites tėviškėje, pas mamą Tvarkiškių kaime, Garliavos valsčiuje. Ten dar buvo likęs bulvių rūsys ir šulinys. Viską surašęs, leitenantas praneša, kad pasą gausiu rytoj, sako, kad reikia viską patikrinti. Sakau, kad mane vėl gali sulaikyti. Leitenantas duoda telefono numerį, kai sulaikys, tegul paskambina.

Vėl einu ieškoti Antano Makselos. Sukiojuosi aplink tą namą, gal išgirsiu lietuviškai kalbant. Matau — toliau stovi būrys vaikų, ir visi žiūri į mane. Priėjęs pirmiausia klausiu, ar lietuvių nėra, sako—„nėra". Vėl klausiu, ar čia gyveno tokie du vyrai? Sako, kad gyveno Anton ir Ivan, bet jau seniai čia negyvena. Kitas sako, kad Joną žinąs, bet reikia važiuoti toli už miesto autobusu, jis gyvena prie geležinkelio pervažos. Duodu 10 rublių, sakau: „Nuveski į autobusų stotį." Autobusas tuojau išvažiavo ir mudu atvežė prie pat Jono Simonyčio namo. Vaikiūkščiui padėkoju, jis nušuoliuoja savais keliais. Sutikus Joną, jau lengviau pasidaro. Antanas Maksela, Jonas Simonytis ir Alfonsas Gaidys, buvę Dzūkijos krašto partizanai, visi provokatoriaus užmigdyti su maistu. Buvo dar nepilnamečiai, kai išėjo į partizanus. Komisija jiems sumažino bausmes, bet į Lietuvą neleido. Tą patį vakarą su Jonu atvažiavom pas Antaną Makselą, kuris jau buvo radęs gyvenimo draugę Anelę Račiūtę ir gyveno šalia miesto.

Rytojaus dieną gavau pasą, liepė susiieškoti gyvenamąjį plotą. Mudu su Anele pradėjom ieškoti, kur galėčiau prisiregistruoti. Perėjom visą priemiestį ir miestą, niekur nepriima. Pasakius, kad lietuvis, sėdėjęs už politiką, visa kalba baigiasi. Radom keletą vokiečių, tie sutiktų, bet ruošiasi išvažiuoti į Vokietiją. Vietinių vokiečių nėra nė vieno, visi atvykę iš Rusijos. Kiti — per karą paimti į rusų kariuomenę, karui pasibaigus, liko Prūsijoje, o dabar pagal vokiečių pilietybę turi teisę išvažiuoti į Vokietiją.

Ėjom kelias dienas, radom nemažai lietuvių, bet dauguma buvę Lietuvos stribai arba aktyvistai. Dauguma gyvena blogai, prasigėrę, gyvena tik ta diena. Vieną rytą Anelė sako: „Kombinuokim rusiškai." Pasiimam du butelius degtinės ir vėl einam ieškoti buto prisiregistravimui. Užeinam pas Beržinską ar Beržulionį, gerai nežinau, pirmiausia Anelė stato bonką ant stalo, o paskui sakom, ko atėję. Tuojau pokalbis užsimezga, butą — kvadratūrą gaunam. Sakom, kai prisiregistruosiu, bus didelės magaryčios. Kitą dieną aš ir šeimininkas su namų knyga einam į registracijos skyrių. Ten patikrina, ar yra reikiamo ploto prisiregistravimui. Viskas atitinka pagal reikalavimą. Užpildome registracijos blankus, paduodam pasų stalo valdybai.

Prasideda registravimas. Rusų privažiavę gana daug, vieni atvyksta, kiti išvyksta. Aš lieku paskutinis. Atėję dar keli saugumo darbuotojai pagaliau šaukia ir mano pavardę. Klausia, ko noriu, sakau, kad prisiregistruoti, dirbti ir gyventi. Klausia, ar darbą turiu. Sakau, kad turiu baldų gamykloje, bet kol neregistruotas, nepriima. Vienas saugumietis sako, kad Černiachovskio mieste manęs neregistruos. Namiškiai gyvena Lietuvoje, ten padaręs nusikaltimą prieš tarybų valdžią, ten ir turiu važiuoti. Pradėjau aiškintis, kad mano lagerio nukreipimas duotas į šį miestą. Saugumietis griežtu tonu liepia išeiti. Leitenantas Jaudakimas sako—„einam". Prisistato dar du milicininkai ir nuveda mane į kitą gatvę pas miesto komendantą, kažkokį generolą. Ten pakviečia į kabinetą ir labai mandagiai klausinėja nuo gimimo dienos. Po to liepia koridoriuje palaukti. Po kurio laiko vėl pašaukia į kabinetą tas pats generolas ir dar keli KGB darbuotojai. Generolas sako:

— Prieš suėmimą buvai bandoj, jūsų banda turėjo ryšius su imperialistais. Mes ir dabar tavim nepasitikim, prie tavęs reikės statyti žmones, kad saugotų. Mums tokių nereikia, pas mus karinės bazės.

Pašaukta iš koridoriaus Jaudakimą, paduoda jam mano pasą ir sako, kad šiandien išnykčiau iš Kaliningrado krašto. Vėl visi trys su milicininkais grįžtame į milicijos valdybą, ant paso uždeda išregistravimo antspaudą. Sakau, kad dar neturiu karinio bilieto, kurį žadėjot išduoti, kai priregistruos. Sako:

— Mes nieko nežinom, įsakyta tau greitai apleisti šį miestą, o karinio bilieto atvažiuosi kitą kartą.

Ateinu į geležinkelio stotį, nusiperku bilietą į Kauną. Galvoju—Lietuvoje dar blogiau bus, bet kur važiuoti! Grįžęs į Kauną pas seserį Eleną Janušauskienę, galvoju, nuo ko pradėti. Nutariu važiuoti į Vilnių, į saugumo ministeriją pas majorą Trakimą, kalinių vadinamą „negrų karaliumi", nes jo žinioje visi paleisti politiniai kaliniai.

Atvažiavęs į Vilniaus saugumo ministeriją, KGB budinčiam sakau, kad norėčiau patekti pas „negrų karalių" majorą Trakimą. Sis, atidaręs langelį, pasižiūrėjo į mane ir nuėjo. Grįžęs sako, kad čia „negrų karaliaus" nėra, o majoras Trakimas išvažiavęs. Po poros savaičių vėl važiuoju. Atėjęs prie tų pačių durų, prašau atstovo, kuris tvarko grįžusių iš politinių lagerių reikalus. Užsirašo pavardę ir nueina. Laukiu ilgai, bet niekas neateina, po kurio laiko mane pašaukia. Atvedė į kabinetą, ten sėdi dar du saugumiečiai. Pasakau, ko atvažiavęs. Visi trys išėjo pasitarti. Laukiu gerą pusvalandį. Sugrįžę man sako:

— Tu mums padėsi, tada mes tau padėsim.

Atsakau:

— Jūs supratot mane, aš supratau jus. Viso gero— Ir išėjau pro duris.

Grįžtu į Kauną pas namiškius, patarimų daug, bet visi beverčiai. Trumpo pokalbio saugume niekam nepasakoju, nes nieko nepadės. Pragyvenimo šaltinių teks ieškoti tyliai ir kantriai. Lageryje būdamas, turėjau specialybę, o tarybinėje laisvėje ir ta nepadeda. Vienur kitur kreipiausi į baldų gamybą, bet visur gaudavau vienodą atsakymą — prisiregistruoti. Bet kur? Tiktai pas šventą Petrą, bet ir ten komunistų leidimo reikia.

Pradedu mokytis naujo amato — mezgimo. Juodojoje rinkoje tai geras biznis. Gyvendamas pas seserį Elytę, numezgu vieną kitą megztinį. Taip pradėjau atsikratyti finansinių sunkumų. Iš lagerio parsivežtos kapeikos byrėte byra. Ir Lietuvoje jau prigijęs rusiškas velnio paprotys, kad be išgėrimo kalbos nėra, o reikalų galybės. Stengiuosi, jei neprisiregistruoti, tai bent įsitaisyti į valdišką darbą. Kai dirbi, jau didesnė atspirtis, o nedirbantį gali greit vėl pasodinti.

Apvažinėjau Kaišiadorį ir kitas vietoves, kad rasčiau bent kokį darbą. Gal pavyktų nors laikinai prisiregistruoti. Visur sekasi gerai, kol neparodau pažymos ir paso. Pamato, kad teistas 58 la straipsniu, kalba baigiasi. Važiuok, kur nori ir kuo greičiau. O jei dar kur pataikau ant buvusio čekisto ar stribo, kuris į aukštesnį postą per lavonus įkopęs, tai to net akys iššoksta ir išveja, keikdamas rusiškom „matuškom". Toksai likimas ne mano vieno, visa tai pergyveno daugumas grįžusių iš politinių lagerių ir trėmimų. Į kai kuriuos ne taip griežtai reagavo KGB, vieną kitą priregistruoja. Kai kurie darbuotojai buvo žmonišku veidu, bet kol tokį atrandi, kantrybės pritrūksta. Dažnai pagalvoju — nejaugi jau tautai esu nereikalingas, metų metais vaikomas, stumdomas, ir dar galo nematyti. Juk tautai viską atidaviau, kad tik mažiau okupantas mindžiotų tą mūsų mažą žemės gabalėlį. Kiek pailsėjus, vėl atsiranda energijos, vėl raminu save.

Kartą Kaune, eidamas iš brolio Višinskio gatve, galvoju, į kurį kraštą dabar važiuoti. Staiga prieš mane pasirodo kažkur matytas žmogus. Tai Vacys Krilavičius. Vacys keliais mėnesiais anksčiau paleistas iš Mordovijos 19 lagerio, bet, kur gyveno, nežinojau. Klausia, ar dirbu. Sakau, kad niekas nepriima, neregistruotas. Sako, kad jau dirbąs Kauno statybos remonto valdyboje Nr. 3. Ten daug tokių. Jis man aiškina, kad aikštelės viršininkas Algis Rūzgys, o brigadininkas Jonas Mockevičius, abu buvę politiniai kaliniai. Sako rytoj ateiti, gal priims. Dirba prie Kauno pilies, restauruoja senamiestį.

Rytą, nieko nelaukęs, einu ieškoti darbovietės. Suradęs prisistatau aikštelės viršininkui A. Ruzgui. Nieko manęs neklausinėjo, sako:

— Rašyk pareiškimą, žiūrėsim. Pirmiausia pradėk dirbti, o vėliau pradėsim viską tvarkyti palaipsniui.

Po kelių darbo dienų viršininkas Plečkaitis šaukia mane į valdybą. Ten randu inžinierių Kasparavičių, patikrina pasą, paklausinėja, kiek atsėdėjau, o kad buvau partizanuose, jau jie žino. Plečkaitis sako Kasparavičiui:

— Priimkim, tegul dirba, o toliau bus matyti. Čekistai jam per tiek metų sprando nenusuko, gal nenusuks ir mudviem.

Ant mano pareiškimo pasirašė, kad į darbą priimtas. Galvoju — geri vyrukai. Kadrų viršininkė nepatenkinta mano priėmimu. Pradėjo klausinėti, kabinėtis. Sakau:

— Pasiteiraukit lagerio vadovybės — ir daviau Mordovijos Javas 385/11 adresą. Kiek žinau, ji užklausimą siuntė, bet po keleto savaičių darbo knygelę išrašė.

Pradedu dirbti kaip tikras darbuotojas, pagal visus įstatymus. Tik visą laiką galvoju, kad mano darbas laikinas, saugumas ramybėje nepaliks. Vis Vilniaus pokalbio nepamirštu—„tu mums, mes tau". Darbas sekasi gerai, dirbu staliaus darbus. Darbų vykdytojas A. Rūzgys rašo pagyrimus. Sako—„tau jų reikia, gal padės." Brigados darbininkai keičiasi, darbas nelengvas. Senus pastatus reikia nugriauti ir naujus pastatyti. Didelė dalis Kauno senamiesčio perstatyta, restauruota daugiausia grįžusių politkalinių ir tremtinių.

Dirbdamas prie autobusų sustojimo stotelės, matau, kaip pietų laiku ateina KGB majoras Trakimas, kalinių vadinamas „negrų karaliumi", jau gerai išgėręs. Pamatęs mane, sako:

— Tau prisiregistruoti reikės bačkos konjako.

Atsakau, kad turiu dar palikęs Kazlų Rūdos miške smalos bačką. „Negrų karalius", nieko nesakęs, apsisuko ir nuėjo. Tuo mūsų pokalbis baigėsi. „Negrų karalius" visą laiką lankydavosi pas politkalinius, kad gautų išgerti, tik taip registravo. Pagaliau nuo gėrimo ir galą gavo.

Dirbdamas statyboje, pastebėjau, kad esu smarkiai sekamas net darbininkų ir tiesiogiai saugumo. Kartą Jonas Malinauskas perspėja, kad mane smarkiai kontroliuoja saugumas, kad būčiau atsargus, ypač laisvomis dienomis. J. Malinauskas buvo partinis, tačiau žmonišku veidu. Atėjęs Malinauskas sako, kad šiandien atėjęs naujas mūrininkas Jonas, jaunas solidus vyras, bet tu, Povilai, suprask. Tuo mūsų kalba baigėsi. Naujasis Jonas, kurio pavardės nežinau, prisistato kaip mūrininkas. Bet man kažkur matytas. Gerai pagalvojęs, prisiminiau, kad jį mačiau Kauno m. Lenino raj. milicijos pasų skyriuje.

Po kelių mėnesių statybos viršininkas klausia, ar prisiregistravau. Sakau, kad dar ne, neturiu gyvenamo ploto. Sako—„duosim bendrabutį." Kitą dieną kadrų skyriaus sekretorė tvarko bendrabučiui dokumentus ir sako, kad baigiamas statyti žinybinis namas Taikos prospekte Nr. 39. Sekretorė Genutė, gaila, pavardės neprisimenu, sutvarko dokumentus bendrabučiui ir žinybiniam butui.

Jau kitą dieną apsigyvenu bendrabutyje, LTSR 25-mečio gatvėje. Kelias dienas pagyvenęs, paduodu pasą prisiregistruoti bendrabučio komendantui. Kitą dieną komendantas praneša, kad pasas priregistruotas, viskas tvarkoj. Atsidustu lengviau, ačiū Dievui, vėl gausiu ramiai pagyventi. Kitą dieną, vos parėjus iš darbo, komendantas šaukia į savo kabinetą ir sako rusiškai:

— Tu žinai, kad tau neleista Lietuvoje gyventi! Tavo registraciją Lenino raj. pasų stalo viršininkė Vera Ba-šinskienė subraukė. Va, tavo pasas, pasiimk ir apleisk bendrabutį, mes tavęs laikyti negalim. Važiuok, kur nori.

Rusas subraukytą pasą trenkė ir išvarė mane. Jam gyventi Lietuvoje galima, o man, kaip lietuviui, ne.

Nuėjęs į darbą, visą ceremoniją papasakoju A. Rūzgiui. Sako:

— Eik, tegul išregistruoja taip, kaip priklauso, o paso braukyti niekas neturi teisės.

Einu į Lenino raj. pasų skyrių pas viršininkę V. Bašinskienę. Vos spėjau pasisakyti pavardę V. Bašinskienė pradėjo rėkti:

— Tau negalima Lietuvoje gyventi, tu buvai banditas tai ko dar čia maišaisi!

Sakau, kad prašau mano pasą išregistruoti, kaip priklauso, o ne braukyti. Vėl V. Bašinskienė pradėjo net isteriškai rėkti:

— Išeik, išeik, o jei ne, pašauksiu miliciją!

Matydamas tokią padėtį subraukytą pasą kišu į kišenę

ir per duris. Grįžęs į darbą sutinku A. Rūzgį, jis tuoj klausia, kaip viskas. Sakau, kad išvijo.

— Na, ką,— sako,—tylėk ir dirbk, stengsiuosi padėti. Kad tokia padėtis, niekam nesakyk. Žiūrėsim toliau.

LIETUVOS KARININKO PETRO PALTAROKO LIKIMAS

Petras grįžo iš lagerio pilnai atbuvęs 25-erius metus. Apsistojo pas mano seserį Kazimierą Perednienę. Mes jam padėjome apsirengti, keletą rublių dar buvo parsivežęs iš lagerio, kaip ir visi kaliniai, nes ten jis buvo dirbęs elektriku. Petras grįžo mėnesiu vėliau už mane. Aš jau žinojau grįžusiųjų bėdas. Perspėjau, kad veltui pinigų nemėtytų, nes niekas nepadės, o prisiregistravimo kelių reikės ieškoti tik ne Lietuvoje. Būdamas lageryje, Petras visą laiką galvojo, kad, atlikęs bausmę, galės išvažiuoti pas savo šeimą į Vakarų Vokietiją, kur karo audra ją nubloškė. Žmona su dukrele pateko į Vakarų pusę, o Petras pasiliko Rytuose.

Grįžęs iš lagerio, kiek geriau apsirengęs, Petras išvažiavo aplankyti savo ir žmonos artimųjų, kurių nematęs daugiau kaip 25-erius metus. Nuvažiavęs pas žmonos giminaičius, gavo pranešimą, neva parašiusi Petro žmona iš Vakarų Vokietijos, kad Petras žmonai ir dukrai netrukdytų gyvenimo. Tegul nerašąs laiškų, ir nieko daugiau apie jį žinoti nenorinčios. Petras labai išgyveno. Jo visa viltis buvo susitikti žmoną ir dukrelę ir ramiai gyventi. Atėjęs pas mane, Petras su ašaromis pasakoja praradęs paskutinę savo gyveninio viltį ir džiaugsmą susitikti su savo šeima. Dabar jau nieko nebeliko. Bandau raminti, sakau, gal čia dar čekistų išgalvota avantiūra. Petras sako, kad sakiusi pati žmonos sesuo, kad žmona vedusi gyvena su kitu — tu joms nedrumsk ramybės. Pasidarė skaudu. Tiek metų važiavom kartu per lagerius, per karcerius, pergyvenom visokius sunkumus, ir niekada nemačiau Petro nusiminusio, moraliai palaužto. O dabar kalbamės, ir Petrui per veidą rieda ašaros. Iš žmogaus jau viskas atimta, likęs kaip pūkelis ore, kur vėjas papūs, ten skrisi. Nors ir mano toksai likimas, bet aš daug jaunesnis, mano sveikata dar geresnė. Perbėgu mintimis, kaip jam padėti.

— Petrai, kur tu buvai išvažiavęs? Sakei — greitai grįši?

Sako:

— Buvau pas gimines, pas kun. A. Svarinską kurį laiką praleidau.

Klausiu:

— Ar turi pinigų, reikės daug važinėti? Aš duosiu, jau du mėnesiai, kaip gaunu atlyginimą.

Petras išvažiuoja į Prūsiją pas Vytą Petrušaitį, kuris jau ten gyvena, anksčiau grįžęs ir prisiregistravęs. Po kurio laiko, 1973 m. vasarą, Petras ateina pas mane ir sako:

— Mane priregistravo Kaliningrado srityje, Krasnoznamensko rajone.

Klausiu:

— O ar darba turi?

— Ne.

Pakalbėjau su Algiu Ruzgiu, ir netrukus Petras buvo priimtas į darbą. Keletą metų dirbo Kauno Statybos-remonto valdyboje Nr. 3 elektriku. Buvo labai gerbiamas ir visų mylimas žmogus, kurį visa valdyba užstojo prieš čekistus.

Petras, gavęs tokį pranešimą dėl savo šeimos, pradėjo kurti naują gyvenimą, neturėdamas kur gyventi. Gauti bendrabutį jam nepatariu, nes bus kaip man. Registruotas Prūsijoje, ir tegul taip būna. Susirado seną pažįstamą tremtinę Elenutę, padarė metrikaciją. Elenutė jau turėjo kooperatinį butą ir dirbo Kauno klinikose medicinos sesele. Čekistai, matydami, kad politinius kalinius palaiko visuomenė, pradėjo kurti visokias žabangas, šaukinėti, kabinėtis, kad Prūsijoje registruoti, o Lietuvoje dirba. Vieną dieną pašaukia Petrą į saugumą Vilniaus saugumietis J. Česnavičius. Duoda nurodymą, kad reikia važiuoti į Kalugą liudininku, kažkoks ten yra žmogus, su kuriuo jis sėdėjęs Mordovijos lageryje. Petras nežino, ką daryti. Sakau:

— Jei saugumas prisikabino, neatleis. Geriau važiuok.

Vėl ruošiamos pinklės, juk lageryje daug žmonių buvo.

Nuvažiavęs į Kalugą, prisistatė saugumui, kuris tik paklausė, ar toksai kartu dirbo, ir visa kalba. Praėjus kiek laiko, Petrą vėl šaukia į Kauno saugumą avantiūrų kūrėjas KGB pulkininkas J. Česnavičius. Liepia parašyti straipsnį į spaudą apie buvusią Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos buržuazinį gyvenimą. Petras atsisako.

Po kurio laiko Petras po darbo užvažiuoja pas mane. Sako, kad jį šaukia Vytas Petrušaitis į Prūsiją, kur pas jį prisiregistravęs. Kažkokius dokumentus reikia tvarkyti. Sakau:

— Blogai, paims tavo pasą ir išregistruos, geriau neik, nesirodyk, sakyk „pasą pamečiau".

Bet Petras taip negalėjo, nes kviečia žmogus, kuris jam padėjęs. Grįžęs iš Prūsijos, nusiminęs sako, kad visai blogai — pasą išregistravo ir pasakė, kad šiame krašte jam vietos nėra. Važiuok, kur nori. Bet kur važiuoti tokiame amžiuje, kur? Petro iš darbo neatleido, nors saugumo įsakyta. Jį palaikė kadrų inspektorė ir kiti viršininkai.

Po kurio laiko nuo visų išgyvenimų Petrą ištinka širdies priepuolis, žmonos Elenutės dėka buvo išgelbėtas, bet toliau dirbti negalėjo. Pas žmoną gyveno slapta. Jei kas paskambina, Petras visada pasislėpdavo, kad nerastų milicija, nes jo pasas taip ir liko niekur neregistruotas, o Lietuvoje jam buvo gyventi neleista. 1988 m. rugpjūčio 18 d., atėjęs pas mus į namus, Petras sako atėjęs atsisveikinti. Sakau, kad dar į Ameriką nevažiuojame, saugumas dar visaip trukdo, nežinia kaip bus. Pakalbėjus, pasivaišinus, išeidamas sako:

— Poviliuk, mes atsisveikinkim.— Mane apsikabinęs pabučiuoja, pabučiuoja ir Juditą ir sako, kad galim daugiau nebesusitikti.

Praėjus savaitei po mūsų atsisveikinimo, ateina Kazimieras Sutkus ir sako:

— Atnešiau liūdną žinią. Vakar laidojant Petruko brolį, dar pasakė atsisveikinimo žodį ir pats sukniubo ant brolio kapo. Paskutinis jo žodis buvo: „Mylėkim Tėvynę."

Petrą, niekur neregistruotą, Kauno komunistinė valdžia nenorėjo leisti palaidoti. Tik po griežto politinių kalinių reikalavimo Kauno Vykdomasis komitetas davė leidimą palaidoti Karmėlavos kapinėse. Nepaprastai didelė minia draugų su pirmomis lietuviškomis vėliavomis palydėjo į amžinojo poilsio vietą savo gimtoje Tėvynėje Lietuvoje. O kiek Petras paliko savo likimo draugų Sibiro taigose, kurie irgi tikėjosi bent kaulus parnešti į savo šventą žemelę! Deja, jų kapų kauburėliai nebus net atrasti. Po maldos ir skaudžių atsisveikinimo žodžių draugai paliko naują žemės kauburėlį, skendintį gėlėse.

BUTO RAKTAI

Darbas man sekasi gerai, mane darbovietėje palaiko. Jau pradėjau prasigyventi, bet visą laiką jaučiuosiu neramiai, nes žinau, kad saugumas ramiai gyventi neleis. Atėjęs darbų vykdytojas A. Rūzgys sako:

— Darysim siurprizą. Tu gerai dirbi, mes nutarėme tave apdovanoti medaliu už gerą darbą. Vis bus šiokia tokia atspirtis, kad dirbi ir dar gerai.

Aš atsakau:

— Dar to betrūko, rusiškų medalių!

Po kurio laiko įvyksta visų darboviečių suvažiavimas ir darbuotojų apdovanojimas. Atvažiavo iš Vilniaus ministerijos atstovas įteikti geriems darbuotojams apdovanojimų. Mane inžinierius Kasparavičius perspėja, kad nepabėgčiau, nes yra paskirtas medalis, kurį įteiks ministerijos atstovas. Gal kur reikės atsispirti prieš saugumą.

Tikra komedija, vieni vaiko, kiti medaliais, pagyrimo raštais apdovanoja.

Po visų apdovanojimų mane paskiria staliaus darbams į Taikos prospektą. Čia statomas devynių aukštų žinybinis namas darbininkams. Darbas, kaip visur, skubotas, normos, planas, jei nepadarysi, nebus premijų. Sienos jau išmūrytos, liko įrengimas. Mediena grynai šlapia, langai, durys ir visa kita iš žalios medžiagos. Niekas nežiūri, svarbu, kad būtų padaryta. Mums, darbininkams, irgi nesvarbu, dirbam, kad būtų padaryta. Kas apsigyvens, tas iš karto taisysis.

Lietuvoje miško medžiagos nėra. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946—1947 m. buvo didžiausias Lietuvos miškų naikinimas. Į miškus buvo privežta kariuomenės dalinių, kurie be atodairos kirto gražiausius miškus, krovė į traukinius, į laivus ir vežė į Rusiją. Daugiausia mūsų medienos patekdavo į anglių, geležies rūdos ir kitas šachtas. Tuo laiku visas dėmesys buvo nukreiptas į sunkiąją pramonę, kur daugiausia dirbo politiniai kaliniai. Kaliniai iš Vorkutos, Norilsko, Karagandos ir kitų šachtų kalbėdavo, kad dailiausios Lietuvos pušys naudojamos šachtų atramoms. O paskui iš Rusijos į Lietuvą ėmė vežti kreivą, šakotą, pripuvusią medieną statybos darbams. Anksčiau Lietuvoje tokią medieną naudojo tik kurui. O jei pasitaikydavo geresnės medienos, ta nuplaukdavo į šoną. Prie kiekvieno statomo valdiško objekto, visada kartu išdygsta ir kokio viršininko namelis. Ten medienos kiek reikia ir daug geresnės.

Darbininkų namuose gyvenamojo ploto kvadratūra labai maža, 17 kv. m kambarys ir maža, 5—6 kv. m virtuvėlė, koridoriukas, tualetas kartu su stačia vonia (kur galima praustis tik stačiam). Tokį namą rengiau Taikos pr. 39. Baigus rangos darbus, pradėjo veikti šildymo sistema ir prasidėjo didžiuliai rūpesčiai. Langai, durys neužsidaro, viskas ėmė kraipytis. Statybos viršininkai stengiasi, kad namą kaip galima greičiau priimtų komisija, nes kuo ilgiau namas stovės, tuo daugiau atsiras trūkumų. O komisija žino, kad aktą pasirašę, gaus pagerti.

Komisijai namą priėmus, Statybos remonto tresto viršininkai pradėjo skirstyti darbininkams butus. Per skirstymą pasikėlė ir mano paduoti dokumentai butui gauti, išgirdęs mano pavardę, A. Rūzgys pirmiausia mane užstoja, kad reikia duoti butą. Tam pritaria ir inžinierius Kasparaitis, be to; pritarė dar keli ir tresto viršininkas Brazaitis užrašo man žinybinį butą Kaune, Taikos pr. 39—80. Kitą rytą pasišaukė mane A. Rūzgys ir sako, kad pirmiausia priregistruočiau pensininkę mamą. Yra valstybinis įstatymas, kad pensininko negali išmesti iš jokio buto. Nueinu pas sekretorę, ji užpildo blanką, kad kartu gyvens mama. Ji užsimena, kad reikia ieškoti žmonos, matyt, ir pati netekėjusi. Aš daug nekalbu, kad nepradėtų klausinėti, o svarbiausia, kad nepaprašytų paso. Baigusi tvarkyti dokumentus, sekretorė klausia, ar turiu pasą. Sakau turiu, tik ne su savim, nes tiesiai iš darbo. Reikia įrašyti paso numerį. Sakau, kad pas jus dokumentuose yra įrašytas numeris. Sekretorė, atvertusi kitą lapą, rado. Paskui nueinam pas viršininką Brazaitį. Tas pasirašo ir įteikia raktus nuo buto, palinkėdamas susirasti gerą žmoną ir laimingai dirbti. Padėkoju už viską ir išeinu.

Darbininkai, gavę butus, pirmiausia tvarkosi patys. Langai, durys neužsidaro, grindų lentos susimetę, didžiuliai plyšiai. Žmonės savo lėšomis remontuojasi kaip įmanydami. Statybose didelė dalis geriausių medžiagų nuplaukia į šoną viršininkų statyboms. Aikštelės viršininkas ar brigadininkas neduoti negali, nes tokia tvarka visoje Tarybų Sąjungoje. Lietuvoje dar labiau. Partijos grietinėlė stengiasi įsigyti nuosavus namus ir kolektyvinius sodus, kuriuose auga pilaitės iš tų medžiagų, kurios buvo skirtos gyvenamųjų namų statybai. Darbininkai tų pilaičių darbams taip pat skiriami iš statybinių brigadų. Paskambina iš valdybos statybos aikštelės viršininkui, kad reikalingi keli mūrininkai ar rangovai. Niekas nieko nesako kur, atvažiuoja mašina ir pasiima, viskas be žodžių. Už darbą mokama iš bendro limito, statant valdišką namą.

Man teko dirbti pas kažkokį Kauno miesto Vykdomojo komiteto viršininką 1974 m., lyg tai Popovas, Kęstučio gatvėje, prie milicijos. Viename savo buto kambaryje jis rengėsi maudymosi baseiną. Man padirbus kelias dienas, sužinojo mano pavardę ir pasakė aikštelės viršininkui, kad tokių asmenų pas jį daugiau nesiųstų. Minėtas čekistas Kaune turėjo kelis valdiškus butus ir į Lietuvą iš Rusijos susikvietęs savo visą giminę. Visus aprūpino geriausiais butais. Tuo laiku Lietuvoje, pastačius valdišką gyvenamąjį namą, dalį to namo butų paimdavo to miesto Vykdomasis komitetas savo žinion ir paskirdavo kam norėjo. Niekas neturėjo teisės prieštarauti. Darbininkai, išdirbę statybose po 10—20 metų, negauna gyvenamojo ploto, o iškviesti iš Rusijos gaudavo raktus iš karto,

SAUGUMAS NESNAUDŽIA

Kai tremtiniai ir politiniai kaliniai pradėjo grįžti į Lietuvą, komunistai ir jų šnipai labai sujudo, nes buvo įsitikinę, kad šie niekada negrįš. Kurių dar buvo likę trobesiai, juos pradėjo griauti, galutinai naikinti, kad grįžęs tremtinys neturėtų kur apsigyventi. Buvęs turtas išsidalytas su stribais ir vietine valdžia. O kitą dalį išsidraskė gobšuoliai. Mūsų krašto kolūkio pirmininku buvo Viktoras Staniulis iš Bijūnų km., Garliavos valsč., buvusio seno komunisto pardaviko Jono Staniulio sūnus. Joną Staniulį 1945 m. partizanai pašalino už žmonių išdavimą. Tuo laiku sūnus Viktoras, turėdamas didelę galią, stengėsi sunaikinti likusias tremtinių sodybas, kad neliktų akmens ant akmens.

Mano tėviškėje, tėvų sodyboje Tvarkiškių km., nuo 1945 m. gyveno Juozas Keturakis su didele šeima. Gyvenamasis namas dar nebuvo sunaikintas. Bet kai Staniulis išgirdo, kad grįžta M. Pečiulaičio šeima iš Komijos ASSR, tuojau Keturakį iškėlė iš Pečiulaičio sodybos ir, viską nugriovęs, nuvežė į Padainupio km. pas Juozą Kalauską ir patvory sukrovė. Liko tiktai mūrinė bulvinė ir šulinys, kuriuo apylinkės gyventojai naudojosi. Neradę trobesių, grįžusieji ieško kas priims bent pernakvoti. Dar didesnis vargas su paso registracija. Pirmiausia klausia, iš kur atvažiavai, norėdami kuo daugiau žmogų užgauti. Pasakius, kad iš Sibiro, tuoj atkerta, važiuok, kur buvai, ko čia maišaisi. Tremtinys ar politkalinys, neturėdamas ką daryti, ieško pažinčių, užtarėjų, duoda kyšius iš paskutinių kapeikų tam pačiam niekšui, kuris iš jo viską atėmė, nugriovė. Tarybinėje santvarkoje negalioja joks įstatymas. Viena taisyklė, kuo daugiau atimti, kuo daugiau išgerti. Grįžusiems padėjo vietiniai gyventojai, kaimynai, kurie liko neištremti. Priėmė pagyventi, padėjo įsikurti. Komunistai, matydami, kad daug kas grįžta ir juos kaltina dėl trobesių sunaikinimo, pradėjo išsisukinėti ir save teisinti. Atseit, jei visuomenė priims, tai gyvenkit, jie niekuo dėti. Jei tremtinį reikia priimti į savo buvusią sodybą, vietinė komunistų valdžia daro susirinkimą, liepia balsuoti, duoda pasiūlymus, ar tokį grįžusį priimti į kolektyvą. Visuomenė palaiko grįžusį. Tik po tokių ceremonijų jau priregistruoja, atseit, kad liaudis prašo. Tokius kryžiaus kelius reikėjo praeiti ir mūsų šeimai, kol leido apsigyventi savo sodyboje, kurioje buvo likę tik mūrinė bulvinė ir šulinys.

Kartą pašaukia mane kadrų inspektorė ir praneša:

— Jau visi bendrabutyje prisiregistravę, tik jūs kažko laukiate. Visi džiaugiasi gavę butus, mamą jau priregistravo.

— Bet ar ji ten gyvena? — klausia manęs tresto direktorius. Sakau, kad gyvena, bet pradžioje gyvenimo visokių sunkumų yra.

Mamą iš kaimo perregistravom mano gautame bute, galvodami, kad gal ir man bus lengviau susitvarkyti. Bet, deja.

Vėl kadrų inspektorė klausia, ar mes grįžę iš Rusijos. Sakau:

— Taip, mes visi neseniai grįžom.

— Bet jūs turite butą, ir mama jau priregistruota, manau, jums sunkumų nebus.

Sakau—„taip", bet galvoju — tuojau pamatysim. „Negrų karalius" majoras Trakimas, kai tik būna Kaune, tuoj pasimaišo statybose, kur aš dirbu. Visada, mane pamatęs, stengiasi nusisukti arba suka į šoną. Gerai suprantu, atvažiuoja pasirinkti žinių, kaip kas kvėpuoja. Kauno statybose remonto darbuose dirba daug politinių kalinių, o dar dirbame mudu su Petru Paltaroku, nors mudviem neleista Lietuvoje gyventi. Saugumui labai įdomu, kas mudu palaiko, kas tokius priima į darbą. Mordovijos ir kituose lageriuose, tie patys saugumiečiai visur trynėsi, šaukinėjo, klausinėjo, o kai grįžom, dabar ir vėl po darbovietes zuja, nors žinių iš mūsų negauna jokių. Su niekuo nekalbam apie politiką, net vengiu kalbėti, kaip gyvenu ir kur gyvenu. Tik pradėjęs dirbti, pastebėjau, kad miesto statybose ir kituose darbuose saugumas prikišęs daug savo agentų. Tie stengiasi sužinoti, ką žmogus galvoja. Darbininkai apie mane sakė, kad aš nieko nekalbu, net prieštarauja, kad visai užsidaręs.

Kartą man dirbant Kauno senamiestyje, Laukaitytės g., ateina Balys Gajauskas, kuris irgi dirba kažkur elektriku. Neregistruotas ir jam neleista gyventi Lietuvoje, nors mama turi butą. Balys grįžo 1973 m. iš Mordovijos lagerių.

Nuėję į nuošalesnę vietą, toliau nuo darbininkų, mudu aptariam Amerikos piliečių padėtį, tų, kurie buvo likę Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Iš mamos sužinojau, kad ji turi pasislėpusi Amerikos pilietybės dokumentus. Baliui papasakoju, kad turiu pasidaręs kopijas. Mudu nutariam juos pristatyti Amerikos pasiuntinybei Maskvoje. Balys palaiko ryšį su Maskvos disidentais, o jie turi ryšį su Amerikos pasiuntinybe. Tuo laiku patekti į pasiuntinybę buvo neįmanoma. Jam nunešu į namus tėvų pilietybės kopiją, kad perduotų Amerikos pasiuntinybei.

Kitą dieną vienas iš darbininkų jau klausia manęs, kas ten mano per draugas, kur vakar kalbėjau. Sakau — „elektrikas, taisė elektrą". Žinau, kad tas žmogus, kur klausė, niekada lageryje nebuvęs, Balio nepažįsta. Viskas aišku — saugumo nurodyta mus sekti ir sužinoti, su kuo susitinkam,

1973 m. gruodžio 24 d. rytą, atėjęs į darbą, pasisveikinu su artėjančiomis šv. Kalėdomis. Šiandien Kūčių diena. Priėjęs prie savo spintelės, pradedu rengtis. Tokia mintis—ačiū Dievui, gal atšvęsiu Kalėdas be čekistų. Šalia manęs rengiasi Jonas mūrininkas, pavardės nežinau, ir kiek jis jų turi, niekas nežino. Jonas sako: „Kalėdos prasideda!" Taip, rytoj Kalėdos. Girdžiu kitame kambaryje kažkas klausia mano pavardės. Atsidaręs kambario duris, koridoriuje matau matytą veidą, ruda striuke. Priėjęs prie manęs klausia —„Pečiulaitis?" „Taip". Kaip visada, parodo saugumiečio knygutę, sakydamas „eisim su manim." Mano kaimynas Jonas klausia, kur veda. Sakau, nežinau. Rengiuosi ir galvoju — na ir ramiai praleidau Kalėdas! Atveda ties Vilniaus gatvės kampu, stovi „Volga". Pasodino į „Volgą" ir sako:

— Dar jūs nenurimstat.

— Taip,— sakau,— senamiesčio plytas kapoju ir naujus langus statau.— Čekistas į mane pasižiūrėjo ir daugiau nieko nesakė.

Atveža į Laisvės a. saugumą. Galvoju — kokio velnio dabar prireikė, nejau rado mano tėvų pilietybės kopiją pas Balį? Kyla mintis sakyti, kad prašiau Balio išversti dokumentus į lietuvių kalbą, nes Balys moka anglų kalbą. Veda tais pačiais koridoriais, kur prieš 20 metų surakintą, primuštą vedžiojo. Kabinete laukia koks 10 čekistų. Visi pradeda duoti klausimus, ką sugrįžęs sutinku, kur susitinku Balį Gajauską ir kitus. Visiems atsakinėti nespėju, tik dairausi į visus. Sakau, kad atsakysiu vienam, bet ne visiems. Argi mums, grįžusiems iš lagerio, yra draudžiama susitikti su žmonėmis? Sako, kad ne. Bet kokius dokumentus aš davęs B. Gajauskui, dėl ko davęs tėvų Amerikos pilietybės dokumentus. Sakau—„išversti į lietuvių kalbą". Kelis kartus klausia to paties. Aš sakau vis tą patį — išversti. Klausia:

— O kur originalas? Mums reikia patikrinti.

Atsakau:

— Pas mane, o jūs jau patikrinot Amerikos piliečius, kai vežėt į Sibirą bado mirčiai. Aš į jūsų šeimų dokumentus nelendu, jūs neturit teisės lįsti į mūsų šeimos.

Rusiškai nusikeikė, sakydamas „banditas buvo ir liko". Per duris visi išėjo. Liko tik tas, kuris mane parsivežė — majoras Viktor Savčiuk ir kitas saugumietis, rodos, Grigas. Savčiukas klausia, su kuo dirbu ir koks ten vyras kartu rengėsi? Sakau:

— Ar jūs nežinot savo darbuotojų? Pavardės nežinau, bei tai jūsų tarnautojas Jonas.

Vėl klausia tą patį, dėl ko daviau pilietybės kopiją. Vėl atsakau tą patį — daviau išversti. Prirašę visą lapą, duoda man pasirašyti. Sakau, kad perskaitytų garsiai. Pradeda skaityti, kad tėvų pilietybės kopija duota neaiškiems tikslams, kurių Pečiulaitis nesako.

— Aš ant tokių jūsų išgalvotų špargalkų nesirašau. Aš jums sakau kaip yra, bet ne kaip jūs norit.

Savčiukas pradėjo rėkti, net pajuodo ir kumštimi trenkė į stalą.

— Su tavim per pirmą tardymą terliojomės ir dabar dar reikia,— rėkia pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai.— Tave nušauti reikėjo.— Skambina kažkam telefonu, kad Pečiulaitis nesirašo. Vėl rašo kitą aktą, kad rasta per kratą pas B. Gajauską Amerikos piliečio kopija, duota išversti. Man duoda perskaityti. Aš perskaitęs klausiu:

— Tai kokio piliečio? Piliečių keli šimtai milijonų.

Vėl šoka abu čekistai:

— Ką tu mus mokysi rašyti! — Čekistai kažką kalbasi telefonu. Pasižiūriu į laikrodį — jau 2 val. po pietų, o atsivežė 8 val. ryto. Saugumietis, pakalbėjęs telefonu, atėjęs sudraskė visą rašymą ir pradėjo rašyti iš naujo. Parašęs viską, perskaitė, padavė man. Aš gerai perskaičiau, kad nebūtų kas nors sufabrikuota, ir visai arti surašymo pasirašiau. Savčiukas sako:

— Kol kas laisvas.

Kai sugrįžau į darbą, darbininkai jau buvo išsiskirstę, tik laukia manęs darbų viršininkas A. Rūzgys ir brigadininkas J. Mockevičius. Kokia buvo kalba, nesakau, tik pasakiau, kad tuojau neturėsim mūrininko Jono. Rytojaus dieną brigadininkas J. Mockevičius ir sako, kad Jonas jau padavęs pareiškimą atleisti iš darbo. Vis vienu šnipu bus mažiau.

Praėjus porai dienų, susitinku B. Gajauską ir aptariam viską. Pas Balį namuose čekistai darė smulkią kratą ir stalčiuje rado mano pilietybės kopiją. Balys rengėsi Važiuoti į Maskvą. Kaip tik tuo metu buvo sprendžiama Amerikos piliečio jūrininko Simo Kudirkos byla. Jis dar sėdėjo kalėjime. Tuo reikalu daugiausia rūpinosi B. Gajauskas. Dirbdamas Kazlų Rūdoje, galėdavo prieiti prie telefono ir pakalbėti su Amerikos pasiuntinybe. Mat Kazlų Rūdoje užsieniečiai statė didelį medžio apdirbimo kombinatą ir turėjo tiesioginį ryšį su Maskva, ne taip smarkiai čekistų kontroliuojamą.

Baliui padaviau JAV gyvenančio brolio adresą, brolio iš Amerikos kariuomenės nuotrauką, tėvuko M. Pečiulaičio pilietybės kopiją ir datą, kada jis kreipėsi dėl išvažiavimo. Po kelių dienų atėjęs, Balys sako, kad viskas tvarkoj, tik reikėsią važiuoti į Maskvą pasimatyti su pasiuntinybe. Man duoda Hodorovič adresą ir sutartus ženklus, kad mane pažintų. Ji irgi rengiasi išvažiuoti į užsienį kaip žydų kilmės pilietė ir slapta palaiko ryšius su Amerikos pasiuntinybe. Aš, gavęs tokį nurodymą, važiuoju į Maskvą. Maskvoje susistabdau taksistą, tas apsukęs kelis ratus apie Maskvą, pagaliau sustoja prie nurodyto namo. Keliuosi keltu. Kartu su manimi keliasi du vyrai. Vienas manęs rusiškai klausia, pas ką einu. Atsakau—„kur man reikia, ten ir einu." Į keltą įlipa daugiau žmonių, bet tie palydovai sergsti mane. Išlipu nurodytame aukšte, paskui išlipo ir jie. Matau, kad mane seka. Tuo momentu atsidaro Hodorovič durys, ji išleidžia kažkokią moterį. Pamačiusi tuos du tipus, ji pradeda juos plūsti. Tuo momentu ir aš prisistatau. Mane įsiveda į vidų, o tipai lieka. Kambaryje kalbamės tik raštu. Ji parašo, kad viskas perduota Amerikos pasiuntinybei, kad mums išsiuntė iškvietimą su garantija, kad galiu įeiti į pasiuntinybę. Mums bekalbant, pradėjo belsti į duris. Pradarius duris, vienas tų tipų įžūliai veržiasi į vidų. Šeimininkė išstūmė jį ir užtrenkė duris. Jau tamsu, nusileidžiu keltu žemyn. Vienas iš tų tipų pribėgęs klausia, ką kalbėjom. Atsikertu. Dar ir į taksi bandė įsėsti. Bet pavyko nuvažiuoti į Baltarusijos geležinkelio stotį ir atgal į Kauną.

Sugrįžęs į Kauną, radau atsiųstą iškvietimą, rašytą anglų ir rusų kalbomis ir garantiją, duotą Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministro, kad pilietis toks ir toks turi teisę, niekieno netrukdomas, įeiti į Amerikos pasiuntinybę. Nurodytas darbo laikas ir telefonai. Sulaukęs penktadienio, kad nebūtų darbe pravaikštos, vėl važiuoju į Maskvą. Vėl imu taksi, nurodau vieną namą toliau nuo pasiuntinybės, kad galėčiau apsidairyti. Atėjęs prie telefono, skambinu, prisistatau, kviečia įeiti. Einu. Prie durų stovi du milicininkai. Mane pamatę, iš tolo sustabdo ir prašo paso. Paduodu pasą, galvas pakraipė, dar tokio nematėm — priregistruota ir perbraukta. Paduodu iškvietimą su garantija, kad niekas neturi teisės manęs sulaikyti. Tuojau prisistato dar keli milicininkai ir kviečia eiti paskui juos į budinčiųjų būdelę. Du pirma, du paskui, aš vidury. Pasą ir iškvietimą paduoda ten sėdinčiam pulkininkui. Pavartęs pasą, iškvietimą, klausia, ko atvažiavau. Sakau, kad tėvų pilietybės reikalais pagal iškvietimą. Vėl pradeda klausinėti, dėl ko, kur tėvas ir t.t. Pulkininkas skambina telefonu, varto mano dokumentus. Tuojau privažiavo „Volga", išlipa du kariškiai, pasiima mano pasą, iškvietimą ir mandagiai prašo eiti į „Volgą", važiuosim išsiaiškinti. Aš vėl kartoju, kad yra užsienio reikalų ministro garantija. Mane įstumia į mašiną ir vežasi gana toli. Įvažiuoja į kiemą, aš jau matau, kur patekau. Kabinete jau laukia keli čekistai. Vėl klausinėja viską iš naujo, ko atvažiavau ir taip toliau. Atvažiavau dėl tėvų pilietybės. Ateina čekistas iš kito kabineto su mano pasu ir sako pulkininkui:

— Jis neseniai grįžęs iš lagerio, buvo teistas 58 str., o dabar lenda į pasiuntinybę.

Matyt, susiskambino su Lietuvos saugumu. Sėdėdamas pastebėjau, kad per vienas duris galima išeiti tiesiog į lauką. Jau pavakarė, tuojau 17 val., pasiuntinybė dirba iki 18 val. Mano pasas ir iškvietimas čia pat ant stalo. Pakylu, pasiimu pasą, iškvietimą ir sakau, kad aš atvažiavau ne pas jus, bet atvykau pagal valstybės garantiją ir — pro duris. Man nieko nesako. Stovi laisvas taksi, lekiu į Baltarusijos stotį! Netoliese stoties, prie telefono būdelės, prašau sustoti.

Skambinu pasiuntinybei. Atsiliepia pats vyriausias pasiuntinys Stasen, gerai kalbantis rusiškai. Sako, kad buvęs išvažiavęs, o atsiliepusi sekretorė, neišėjo pasitikti. Sako pareiškęs protestą dėl mano sulaikymo. Dokumentus gavęs — tėvo pilietybės kopiją, brolio nuotrauką ir adresą. Yra tėvo pareiškimas grįžti į JAV. Pasakė, kad bus grąžintos pilietybės, visi dokumentai yra. Tiktai šiuo momentu blogi santykiai su Tarybų Sąjunga, todėl reikės kiek palaukti. Pažadėjo išsiųsti kitę iškvietimą. Atėjęs į stotį, prie bilietų kasos matau šone stovint tą patį saugumietį, kuris mane vežė su „Volga". Nusiperku bilietą ir grįžtu į Kauną.

SULAIKYTAS

Kilo didelis rūpestis dėl metrikacijos. Judita Gylytė gyvena priregistruota Kaune, turi savo butą, o mano pasas išduotas Černiachovskio mieste, Kaune registracija subraukyta. Kiekviena įstaiga, pamačiusi mane su tokiu pasu, veja kuo toliau nuo savęs. Kaune kreiptis į metrikacijos biurą — beviltiška. Visur saugumo pinklės.

Kartą atėjęs Petras Paltarokas papasakojo, kad žmona su dukra jo atsisakė. Jis, suradęs Elenutę, padarė metrikaciją Prūsijoje, Krasnoznamenske. Petras pažadėjo padėti. Po kurio laiko gaunam pranešimą atvykti į Kaliningrado sritį, Krasnoznamenską. Ten sutarta su metrikacijos biuro viršininke. Visą metrikacijos ceremoniją ji atliko sirgdama — gulėdama ligoninėje.

Darbe kiek galėdamas stengiuosi nesusitikti tresto viršininko Brazaičio ir kadrų skyriaus inspektorės, nes visą laiką klausinėja, ar jau susitvarkiau dokumentus. Darbų vykdytojas A. Rūzgys liepia eiti žiūrėti dėl registracijos.

Vieną dieną, atėjęs į darbą, pranešu, kad einu į Lenino raj. pas pasų stalo viršininkę Verą Bašinskienę dėl prisiregistravimo. Atėjęs prisistatau, paduodu pasą. Minėta viršininkė, atvertusi pasą, suriko:

— Pečiulaitis! Tu jau mus vieną kartą apgavai, mes per klaidą tavo pasą priregistravom.

Sakau, kad paso braukyti jūs neturite teisės. Jeigu jūs taip padarėte, tai turite išduoti naują.

V. Bašinskienė rašo aktą, kad aš neturiu teisės gyventi ne tik Kauno mieste, bet ir Lietuvoje, ir duoda pasirašyti. Sakau, kad ant tokių aktų nesirašau. Vėl pradėjo rėkti net uždusdama:

— Pašauksiu miliciją, išeik išeik!

Palikęs pasą, išėjau.

1974 m. spalio 11 d. gaunu šaukimą pas Lenino raj. milicijos darbuotoją B. Zavadską. Prisistačius B. Zavadskas pradėjo plūsti, kad gyvenu Lietuvoje neregistruotas. Vėl rašo aktą, aš ant akto pasirašyti atsisakau. Tuomet, keikdamas rusiškom „matiuškom", pradėjo ieškoti liudininkų. Atsivedė kažkur radęs tokį jaunuolį. Tas klausia, už ką mane kaltina. Nustebo — jei gimęs Lietuvoje, turi teisę ir gyventi. Nepasirašė ir per duris išėjo. Surado kitę, kuris pasirašė.

1974 m. spalio 16 d. Kauno Vykdomojo komiteto atstovas Mikelionis uždėjo 5 rublių baudą.

1974 m. lapkričio 14 d. vėl esu šaukiamas į Lenino raj. pas Pauliną Krūvelienę, kuri vėl rašo aktą. Aš prašau atitaisyti subraukytą pasą. O jie visi man sako viena — „neturi teisės gyventi Lietuvoje, važiuok, kur nori". Ant akto nesirašau. Vėl Vykdomojo komiteto atstovas uždeda 10 rub. baudą.

1975 m. vasario 19 d. vėl šaukia į tą pačią miliciją pas Janiną Matijošaitę, kuri vėl rašo aktą, kad neturiu teisės gyventi. Nuo parašo atsisakau — nesirašau. Ir vėl gaunu baudą — 10 rub.

Pradėjo spausti darbovietės viršininkus, reikalauti, kad mane atleistų iš darbo.

1975 m. balandžio 25 d. gaunu šaukimą per darbovietę atvykti į Lenino raj. milicijos skyrių pas tardytoją A. Rapolą. Kaip visada, nuėjęs prisistatau. Tardytojas paima pasą, paskiria milicininką mane saugoti, o pats išeina pro duris. Grįžęs praneša, kad turėsiu pokalbį su prokuroru L. Dabkevičiumi, kuris spręs mano likimą. Ateina ir vadinamasis prokuroras, su popieriais saujoje. Permeta mane žvilgsniu nuo kojų iki galvos kelis kartus ir atsisėdęs už stalo pradeda pilti rusiškas „matiuškas".

— Tu buvai banditas, tau vieta kalėjime, tu daugiau niekur netinkamas.

Aš ramiai klausau, klausau, kaip jis rusiškiai keikiasi. O už kitų stalų sėdi dar trys jauni milicininkai ir tarp jų tardytojas Rapolas. Dabar aš kalbu:

— Atsiprašau, bet aš noriu žinoti su kuo turiu reikalą. Galvojau, kad jau šiuo laiku prokurorai yra išsilavinę, kultūringi darbuotojai, bet, matyt, tamsta, nesiskiri nuo tų piliečių, kurie Senamiestyje renka kapeikas „rašaliukui", nei kalba, nei elgesiu.

Vadinamasis prokuroras paraudo, žodžio neištaria, o sėdintys šalia pradėjo šypsotis į kumštį. Kiek atsikvošėjęs—„tu sulaikytas!" Tuo momentu įeina milicijos viršininkas papulkininkis V. Petrauskas ir vėl kreivai mane permeta akimis, kaip didžiausią nusikaltėlį. Pasirašo suėmimo protokolą, ir abu „carai" išeina. O mane įsako pristatyti į kalėjimą, kol bus teismas.

Viršininkams išėjus, milicininkai kalbasi, kad prokuroras dar tokios replikos negirdėjęs. Jis labai aukštu dedasi, o aš jį palyginęs su Senamiesčio „kandžiulninkais". O vienas jaunas milicininkiukas sako už tokią drąsą esi vertas gerų pietų. Kai nuveš į kalėjimą, juk greitai negausiu. Dar nuveda į parduotuvę nusipirkti maisto, kol žmona atneš. Tardytojas A. Rapolas ir dar du milicininkai nusiveda mane į valgyklą, užsako gerus pietus. Sugrįžus į milicijos skyrių, radom laukiančią mašiną vežti į kalėjimą kaip didžių didžiausią nusikaltėlį, kuriam pagal baudžiamąjį kodeksą gresia didžiausia bausmė — vieneri metai.

Vėl Kauno saugumo rūsiai. Prieš 20 metų šiame rūsyje vedžiojo mane surakintą, o dabar varinėja drauge su kriminaliniais. Uždarė į 9 kamerą, kur anksčiau teko sėdėti su politiniais, tik dabar ne tiek prigrūsta. Ankstesni kaliniai ir dabartiniai labai skiriasi. Dabar kaliniai prižiūrėtojus net vardais vadina. Matyt, būdami laisvėje, buvę geri draugai. Dalijasi vagysčių įspūdžiais ir kitais nuotykiais. Mano akimis žiūrint — vienodi. Vieni jau uždaryti, o kiti tik pasaugo. Vakare, keičiantis pamainai, prasiveria langelis ir įpuola pakelis kitas arbatos ar kito maisto. Prižiūrėtojas patyliukais sako:

— Valodia, Ivan, beri.

Yra vienas kitas žmogus, patekęs už avariją, kitas už valdišką vagystę ar kitus nusikaltimus. Tie žmonės nustumti į kampą, o viešpatauja vagys. Visi jauni, dauguma dabartinių ir buvusių viršininkų vaikai. Vieni į butus įsibrovę, kiti žmogų apiplėšę ar užmušę, išžaginę ar pan.

Pabuvus kelias dienas saugumo požemyje, prižiūrėtojas veda mane į viršų. Ten randu sėdint milicininką ir civilį, matyt saugumietis. Civilis man sako:

— Matai, tu žmoniškai negali gyventi. Tave vėl reikia teisti, uždarytą laikyti.

Aš sakau:

— Kaip suprasti tą jūsų žmoniškumą. Priregistruoti užtrunka keletą minučių, o jūs mane tąsot jau dveji metai. Registruojat, braukot pasą, rašot aktus, dedat baudas, šalinant iš darbo. Kaip tai suprasti?

— Matai, kitiems neleido gyventi, tai jie išvažiavo. O jūsų tokių užsispyrusių atsirado keletas, net jau ir užsienis žino, kad neregistruoja, kad jūs skriaudžiami.

Atsakau:

— Matyt, vieni darot skandalą, o kiti perduodat į užsienį.

— Jei taip save vesi — bus blogai.

Jiems sakau:

Nuo to laiko, kai Hitleris su Stalinu pasidalijo Lietuvą, jokio gero nemačiau.

Atsidaro durys ir prižiūrėtojas išveda mane į kamerą. Kokio velnio norėjo saugumietis, liko neaišku.

Būnant saugumo rūsiuose, manęs pradėjo ieškoti žmona, norėdama paduoti maisto, sužinoti, kuo kaltinamas. Visiems buvo neaišku, kodėl taip staigiai sulaikė. Pas brolio Zigmo žmonos gimines prisistato Kauno miesto valdybos milicijos tardytojas Antanas Beresnevičius, neva padėsiąs išteisinti, tik žmonai reikės patepti. A. Beresnevičius, kaip senas avantiūrų specialistas, pradėjo veikti dviem frontais. Žmonai pasakoja viena, o namiškiams kita, kad tik sukiršintų. O aš kalėjime nieko nežinau, pasimatymo su žmona neduoda, sako, kad išvežtas į Vilnių. „Geradaris" Beresnevičius žmonai viską pataria daryti priešingai ir vis patepti. Žmona, sužinojusi, kad aš dar Kaune, per didelį reikalavimą gauna trumpą pasimatymą, drauge su broliu Zigmu. Pasakau, kad niekam nieko neduotų. Pasimatyme dalyvavo ir A. Beresnevičius, kurdamas naują variantą, kad mane reikia apklausinėti dėl kažkokios avarijos, kurios aš niekada negirdėjęs. Po pasimatymo žmona pradėjo vengti su juo susitikti ir nieko neduoti. Tada jis paleido paskalas, kad žmona mane įskundė, dabar nenori rūpintis.

Kartą pašaukia mane tardymui. Sėdi A. Beresnevičius. Pradėjo aiškinti, kad veda kažkokios avarijos bylą,, o aš lyg matęs. Bepasakodamas apie avarijos versiją, įterpia vieną klausimą apie čekisto Abraškino ir jo žmonos žuvimą. Pagalvojęs atsakau, kad visa tai prieš 20 metų mano byloje aprašyta. Jeigu domina, pasiimkit bylą, ten rasit viską. Beresnevičius sako, kad šiaip sau norėjęs pasiteirauti. Atsakau:

— Mane teisė Karinis tribunolas ir paleido Karinis tribunolas, man jusų klausimai nepriimtini, prašau vesti į kamerą.— Grąžino į kamerą.

Nuo 1952 m. pirmojo suėmimo saugumui buvo svarbiausi trys dalykai: Linksmakalnio karinio objekto planas, Birutės rinktinės partizanų archyvai ir čekisto majoro Abraškino ir jo žmonos likimas.

Antanas Beresnevičius spėjo iš žmonos ištraukti 690 rub. neva bylos panaikinimui.

TEISMAS

Nors daug metų praėjo po didelio partizanų pasipriešinimo, bet bolševikai dar vis bijojo patys savęs. Prieš šventes visada būdavo labai sustiprinama apsauga. Taip ir dabar, prieš gegužės šventę didelę dalį kalinių išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, nors po kelių dienų vėl grąžino į Kauną. Išvežė ir mane. Vėl tie patys „varonokai", tos pačios kratos, tik nesurakintas ir kitokie kaliniai. Dabar pradedu pamatyti tikrovę, ką bolševizmas atnešė mūsų kraštui per tuos trisdešimt su viršum metų.

Lukiškių kalėjime, kol paskirstė, suleido į bendrą kamerą. Per trumpą laiką vyko vagių rūšiavimas. „Mužikai" — tai kultūringesni žmonės, patekę už avarijas, valdiško turto grobstymą, trūkumus, tarp jų ir aš. „Petuchai" — vagių panelės. „Blatnieji"— patys bjauriausi — narkomanai, girtuokliai ir pan. Didžiulė dalis „blatnųjų" — viršininkų sūneliai, jau kelintą kartą išpirkti ir vėl pasodinti. O dar didesnė dalis nužmogintų kalinių, atėję iš mažamečių stovyklų, tokių kaip prie Kauno, Petrašiūnuose, kur nepilnamečių auklėjimo stovyklos viršininkas buvo žydas Kerberis. Po Antrojo pasaulinio karo jis nusiaubė Panemunės kraštą ištremdamas, areštuodamas ir šaudydamas nekaltus žmones, o paskui buvo paskirtas auklėti jaunus nusikaltėlius. Visokių žmonių patekę į kalėjimą. Vienas kitas geriau apsirengęs, dar turi maisto maišelyje. Iš kelių vagių susidariusi grupė stveria iš rankų, atima ir išsidalija. Žmogeliui lieka tik tuščias maišas. Daug metų praleidau politiniuose lageriuose, bet tokio vaizdo neteko matyti.

Prasidėjo skirstymas. Aš ir dar trys patenkam į nedidelę kamerą. Vienas nuo Marijampolės, kitas nuo Prienų už valdišką turtą ir vienas nepilnametis už kolektyvinio sodo apiplėšimą.

Po kelių dienų šaukia mane saugumietis majoras Trakimas, „negrų karalius". Saugumietis pradeda sakyti, kad negerai, kad mane pasodino, jau kilo daug triukšmo. Jei aš geriau elgčiausi, viską galima būtų ištaisyti. Sakau:

— Ar ir tėvą iš numirusių prikelti, kur Sibire numarinot?

— Tai n-e, ne-e,— mikčioja saugumietis. Į klausimus atsakyti atsisakau, prašau išvesti. Grąžino į kamerą.

Po 1975 m. gegužės švenčių vėl grąžina į Kauną teismui. Kauno saugumo rūsiuose įleidžia į didelę kamerą, visi laukiame teismo. Kiekvieną dieną kaliniai keičiasi, nuteisti negrįžta, bet atveda naujus. Vagis, eidamas į teismą, nusiskuta, apsirengia kuo švariau. Jei neturi savo geresnių drabužių, atima iš kitų pats ar draugai ir apsirengia kaip koks frantas. Atseit eina į teismą, turi gerai atrodyti, kad visuomenė matytų, kaip kalėjime gerai gyvena. Kad drabužiai atimti iš kitų, to niekas nežino. Kalėjimo vadovybė į viską žiūri šaltai, lyg taip ir turi būti. Didelė dalis kalėjimo tarnautojų yra Stalino laikų stribai, partizanų išvyti pardavikai ir kiti tarybinės saulės garbintojai. Dabar visi sulindę į vidaus saugumą.

Savaitę prieš teismą perskaito kaltinamąją išvadą. Aš kaltinamas pagal Lietuvos baudžiamojo kodekso 212 str. 1 dalį už pasų taisyklių pažeidimą. O kas iš tiesų pažeidė pasų taisykles, rašė aktus, buvo liudininkai? Juk pasą braukyti įstatymiškai griežtai draudžiama. Tačiau tarybiniam čekistui leista viskas. Ką nori teisia, ką nori paleidžia.

1975 m. gegužės 20 d. įvyko teismo spektaklis, pirmininkaujant „liaudies" teisėjui K. Steponavičiui ir „liaudies" tarėjams V. Lukenskienei, N. Želvienei, sekretoriaujant A. Duobienei. Paskelbė nuosprendį — vieneri metai laisvės atėmimo griežto režimo lageryje. Po teismo leido trumpam pasikalbėti su žmona ir kitais namiškiais, jie perdavė maisto.

Grąžino į saugumo rūsį, į bendrą kamerą. Ji jau buvo pilna prigrūsta nuteistų už įvairius nusikaltimus. Nespėjus įeiti į kamerą, prižiūrėtojas vėl šaukia mane ir veda pas Kauno saugumo majorą V. Savčiuką. Sako:

— Patvirtink parodymus ant Balio Gajausko, paleisim.

Nauja avantiūra. Apsisuku, per duris ir laiptais žemyn į rūsį. Čekistas stovi viršuje ir žiūri. Pradėjau belsti į metalines duris, kad įleistų. Prižiūrėtojas, per langelį pamatęs, kad aš vienas, nubėgo skambinti telefonu. Nuo viršaus atbėgo keli prižiūrėtojai.

— Ko tau reikia?

Sakau—„įleiskit". Tie pradėjo juoktis. Sako:

— Visi bėga iš kalėjimo, o tu prašaisi.

Kameroje kriminaliniai mano maistą jau išsidaliję ir suvalgę. Atsisėdęs ant gultų, galvoju, kiek jau visko praleista ir kas dar laukia. Praleidau 6 Karinius tribunolus, o dabar dar padarytas kriminaliniu. Gyvenimas kaip dainoj: „Dar ne galas, dar ne viskas, dar ne pabaiga..."

Po savaitės atneša kaltinamąją išvadą. Paskui veža į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. O iš ten skirsto į lagerius. Lukiškių kalėjime tos pačios taisyklės, kaip ir Kaune — nužmogintų džiunglių taisyklės. Kas stipresnis, kas įžūlesnis, to viršus. Vieni nuo kitų vagia, ką tik gali. Maisto nepasidėsi, vis vien paims. „Blatnieji" pradėjo tikrinti, kuriam įpila daugiau tirščių. Priėjo ir mano eilė. Priėjęs „blatnasis" sako:

— Tėvai, tu per tirštai gauni,— ir pradėjo maišyti po mano indą. Aš, nieko nelaukęs, su visu dubeniu karštos balandos jam į snukį. Pasidarė didelis triukšmas. Prižiūrėtojas, įkišęs galvą pro langelį, klausia, kas yra. Kažkas atsakė:

— Norėjo bulvę atimti, o gavo visą bliūdą.

— Taip ir reikia,— uždarė langelį. Vienas vagis priėjęs klausia, ar aš sėdėjęs Sibire lageryje. Taip, sėdėjau 20 metų. Sako:

— Man pasakodavo dėdė, kaip Sibire vagis mušdavo. Gerai šitą pašėrei.

Nuo to laiko mane pradėjo vadinti „sibiriaku" ir daugiau niekada nekibo.

RASŲ LAGERIS

Praneša, kad veš į lagerį, o kur, nežinia. Man skirtas griežto režimo lageris, ir esu antrą kartą baustas. Lageriai yra Alytuje, Marijampolėje, Pravieniškėse ir Vilniuje. Kaliniai kalba, kad Vilniuje geriausia, bet ten dažniausiai patenka tik viršininkų vaikai ir teisti mažomis bausmėmis. Pagaliau mums pasako, kad būsime Vilniaus Rasų lageryje.

Rasų lageris — tai buvęs vienuolynas. Mane paskyrė staliaus darbams gyvenamojoje zonoje. Darbovietė rūsyje po Rasų bažnyčia su numirėliais, kaip kalba kaliniai. Didžiuliai bažnyčios ir vienuolyno požemiai paversti lagerio sandėliais, kiti užmūryti arba užgriuvę. Likę tik keli geležiniai vartai, kur požemis išeina į miestą. Kiek laiko padirbus, man parūpo sužinoti, kas tuose požemiuose. Iš vieno senyvo žmogaus sužinojau visą istoriją nuo senų laikų ir net nuo lenkmečio. Rasų požemiuose buvo laidojami vienuoliai ir kiti šventikai labai puošniuose karstuose, net su brangenybėmis. O kai 1944 m. užėjo rusai, šią šventovę perėmė MVD daliniai. Ten radę karstus ir dar brangenybių, pradėjo kraustyti lavonus iš karstų. Liko krūvos kaulų, kaukolių, o dailius karstus imta pardavinėti už butelį „vodkos". Kai iš vienuolyno padarė lagerį, tuos žmonių kaulus sukišo į nišas ir užmūrijo. Viena tokių nišų buvo ten, kur aš dirbau. Kieme, prie vartų, buvo vienuolių kapai, dar matyti iš po žemės galai nudaužytų kryžių.

Nusileidęs į rūsį, suradau tą nišą, kūju pastuksenau — tuščia, viena plyta juda, tinkas atšokęs. Matyt, mūryta šiuo laiku. Su manimi dirba kitas kalinys, pavarde Vėžys, lagerio režimo viršininko patikėtinis. O režimo viršininkas, dabar jau pulkininkas Mockevičius, man gerai žinomas iš partizanavimo dienų, buvęs Pakuonio stribų viršininkas, dabar vagių auklėtojas. Matyt, Mockevičius viską gerai žino ir apie mane, nes mane pamatęs suka į šoną. Kada nėra Vėžio, vis prieidamas padaužau plytą, kad lengviau išsiimtų. Kartą Vėžys sako, kad numirėliai sieną ardo. Aš, lyg nieko nežinodamas, klausiu, kokie numirėliai. Sako, kad ten yra užmūryti žmonių kaulai nuo seniai. Taip ir jis girdėjęs. Jam aiškinu, kad ant viršaus trankosi, todėl blogas tinkas ir byra.

Vieną sekmadienį visi nuėjo į kiną, o aš, pasidaręs iš vielos kablį, ištraukiu plytą, atsinešęs kabelį su lempa pasišviečiu. Tikrai sumesti žmonių kaulai ir užmūryta, karstų nematyti.

Lageryje daugiausia jauni vyrai, tik vienas kitas vyresnio amžiaus. Nėra dienos, kad nebūtų kokių nutikimų. Tai vienas kitą pralošė, kitą peiliu subadė ar primušė. Susidariusios atskiros grupės aptaria vagysčių, apiplėšimų veiklą. Svarbiausia, kad tie, kurie sėdi už vagystes jau kelintą kartą, turi platų tinklą saviškių ne tik Lietuvos krašte, bet Rusijoje, Ukrainoje ir kitose respublikose, neskaitant Prūsijos, ten tikras vagių kraštas. Vienas jaunas vyras jau kelintą kartą sėdi už butų apiplėšimą, vagystes. Kilęs lyg tai iš Šiaulių, o jo draugai iš Vilniaus, Alytaus, Marijampolės, o čigonas iš Moldavijos. Visi susitikę aptaria ateities planus. Kiek pamačiau per tuos metus įvairių vagysčių variantų, to neteko nė pastebėti per 20 metų politiniuose lageriuose. Visi kalbėdavo, kaip išėję į laisvę pradės gyventi, dirbti. O kriminalinių galvosena kita — kaip pavogti, apiplėšti, kad nepagautų. Lageryje įgyjama dar daugiau praktikos, susidaro didesnis pažinčių ratas. Vieni kitiems teikia žinias, kur kas gyvena, kaip gyvena ir koks geriausias apvogimo variantas. Lagerio vadovybė į tai ir kaip jie elgsis laisvėje visai nekreipia dėmesio. Svarbu, kad vykdo darbo planus, o už tai viršininkai gauna premijas. Niekas nesidomi, kokias grupes susidaro vagys. Vieni išeina, kiti ateina. Lageryje pilnu tempu klesti narkomanija — tabletes įmeta iš laisvės per tvorą. Prižiūrėtojai gaudo, vieni atima, kiti vėl parduoda. Kasdien mažiausiai būna apie dešimt, permetimų, nemažą dalį nutveria ir kaliniai. Narkotikais, pinigais kaliniai aprūpinti pilnai. Nors už darbą pinigų į rankas neduoda, bet galima pervesti savo namiškiams ar draugams. Kiekviena grupė vagių turi savo grupes laisvėje, kurie jais rūpinasi.

Baigiant atlikti bausmę, šaukia mane į raštinę, daro nuotraukas, užrašo kur važiuosiu. Užsirašau į Kauną pas žmoną. Praeina savaitė, šaukia į pasimatymą. Galvoju, kad neseniai buvo žmona, ko ji vėl atvažiavo. Pamatau sėdintį majorą Trakimą. Atėjęs pasikalbėti, kaip toliau galvoju gyventi. Atsakiau, kad važiuoju pas žmoną į Kauną, susirasiu darbą ir dirbsiu.

— Nejaugi per tuos metus išmokėt mane vogti, nors šitas lageris yra vagių mokykla.

Čekistas klausia, kodėl aš taip galvoju? Sakau, kad čia yra visos galimybės išmokti pasigaminti visokius raktus, susidaryti vagių tinklą net visoje Tarybų Sąjungoje, o chuliganų ir sadistų priauginta užtektinai. Čekistas vis kartoja:

— Negerai, negerai, kad tave pasodino.

Sakau, kad parodėt, ką išauklėjot per tą 30 metų. Čekistas užveda kalbą dėl registracijos Lietuvoje:

— Kad tu būtum kitoks, sutiktum su mūsų planais, galėtum į užsienį važiuoti pas gimines.

— Ačiū, tėvas JAV pilietis, jau nuvažiavo ne tais bėgiais,— atsakau.

Trakimas, „negrų karalius", po mūsų pokalbio atsisveikino net paduodamas ranką ir palinkėdamas laimės. Daugiau jo sutikti neteko. Vėliau iš draugų teko išgirsti, kad nuo gėrimo galą gavo.

1976 m. balandžio 24 d., baigęs metų bausmę, esu išleidžiamas į laisvę. Padaro smulkią kratą, kad neišsi-neščiau jokių užrašų. Gaunu pažymą, kurioje nurodyta, kur važiuoju. Už vartų laukia žmona, atvežusi drabužius, nes mano buvo vagys pavogę.

VĖL KRYŽIAUS KELIAI

Grįžęs į Kauną, kitą dieną prisistatau į Kauno miesto Požėlos raj. miliciją. Ten viską surašo, kiek kartų buvau teistas, už ką, paima pirštų antspaudus ir siunčia į pasų skyrių. Po poros dienų gaunu pasą. Tačiau pasų stalo viršininkė Rudakova praneša, kad Kauno mieste neregistruos. Pasą nutrenkia ant stalo — važiuok, kur nori, registruokis rajone. Susirandu butą Prienų raj. Išlaužo gyvenvietėje pas Bronių Skučą. Važiuoju į Prienų pasų skyrių. Ten sako, kad ne čia duotas nukreipimas. Važiuoju vėl į Vilnių pas kapitoną Nadeiką, kuris rūpinasi kalinių priregistravimu ir įdarbinimu. Kitą dieną kapitonas Nadeika atvažiuoja į Kauno Požėlos raj. miliciją ir kalbasi dėl mano priregistravimo. Po ilgo pokalbio praneša, kad reikia pakeisti nukreipimą į Prienus, liepia vėl atvažiuoti į Vilnių. Kapitonas Nadeika nusikeikęs sako, kad Rudakova turėjo priregistruoti.

Grįžus iš lagerio, atėjo manęs aplankyti Balys Gajauskas. Papasakoju apie visą padėtį, ką girdėjau iš saugumiečių. Perspėju, kad saugumas ruošia jam bylą, renka medžiagą. Namie buvom tik mudu dviese, pokalbis buvo labai trumpas. Balys irgi niekur neregistruotas, bet vis dar dirba elektriku. Po kurio laiko, aš jau buvau grįžęs iš Prūsijos, ateina vėl Balys pas mane. Nusiminęs sako, kad pas jį vėl buvusi didelė krata, šaukia į Vilniaus saugumą. Blogai, gali nepaleisti. Mama ligoninėje, prašo prižiūrėti, kol sustiprės. Kitą dieną sužinojau, kad Balys sulaikytas. Su žmona nuėję pas jo mamą, radom ją labai nusiminusią. Ji suprato, kad ilgai lauktas sūnus vėl suimtas. Vėliau ja rūpinosi Balio žmona Irena.

Po kurio laiko pašaukia mane į Kauno saugumą ir pakartoja viską, ką mudu su Baliu namuose kalbėjomės. Pasirodo, mūsų ir Balio namuose buvo įvesti klausymo aparatai.

Nuvažiavęs į Vilniaus lagerį pas įdarbinimo ir registracijos viršininką kapitoną Juozą Nadeiką, gavau nukreipimą registruotis Prienų rajone. Kitą dieną važiuoju į Prienų pasų skyrių. Pirmiausia pasiuntė į milicijos skyrių pas buvusį stribą Čepailą. Pasakius pavardę ir dėl ko atvykau, Čepaila griebė telefono ragelį skambinti milicininkams, kad mane išvestų. Prisistato du milicininkai, nuveda į pasų skyrių pas viršininkę. Ji liepia palikti dokumentus, kol pasitikrins ką praneš Vilnius.

Gaunu pranešimą skubiai atvykti. Pasų skyriaus viršininkė praneša, kad man neleista gyventi Lietuvoje ir daugiau Prienų rajone nesimaišyti. Kas priims gyventi, tam asmeniui dės baudas. Važiuok, kur nori. Grįžęs iš Prienų, vėl važiuoju į Vilnių, sakau, kad ir ten neregistruoja. J. Nadeika pasakė, o jie gavo pranešimą, kad man Lietuvoje neleista gyventi. Dabar išduoda pažymos dublikatą su nukreipimu į Kaliningrado sritį, Černiachovskio miestą.

Gavęs tokį nukreipimą, važiuoju į Černiachovskį pas buvusį politkalinį Joną Karalių, kuris irgi išvytas iš Lietuvos. Gaunu gyvenamąjį plotą nuosavame name. Pagal nukreipimą kreipiuosi į pasų stalo skyrių dėl priregistravimo. Mano dokumentus paėmę, liepia palaukti. Po kurio laiko vedasi pas Černiachovskio milicijos viršininką. Ten randu civilį ir patį viršininką papulkininkį Meč. Vėl viską pradeda klausinėti iš pradžių nuo gimimo dienos ir sako:

— Tu jau vieną kartą buvai išvarytas ir vėl grįžti.

Aš aiškinu, kad mano nukreipimas čia duotas.

— Mums nesvarbu jokie nukreipimai, Lietuvoje gimęs, nusikaltimą padarei Lietuvoje, ir pasas išduotas ten, ir turi registruotis ir ten turi gyventi.

Ant mano registracijos blanko uždėjo rezoliuciją, kad per 12 val. šiame krašte nebūčiau. Nieko nelaimėjęs, rašau Karaliams laiškutį. Nunešęs užkišu už durų, grįžtu į Kauną pas žmoną.

Kiek buvome susitaupę prieš areštą, jau baigiame išleisti. Žmonos atlyginimas mažas, o išlaidų daugybė. Petras Paltarokas supažindina mane su geru savo draugu, kuris dirba geležinkelio remonto valdyboje NGC-5 kranininku. Jis nuveda mane pas darbų vykdytoją Joną. Nors darbovietes meistras Velička bando prieštarauti, Jonas mane priima, nors ir neregistruotą. Nuo tos dienos pradedu dirbti NGC-5 valdyboje staliumi. Ten darbininkų susirinkę įvairių. Vieni ateina padirbėti, kiti pagerti, o treti tik pasirodyti, kad dar gyvi. Aš dirbu ištikimai, nes kai tokie darbininkai, viskas apleista. Kiek padirbęs, gaunu pagyrimus, apdovanojimus už gerą darbą. Jonas klausia, kaip reikalai su registracija. Saugumas per telefoną vis klausia. Jonas atsako, kad dirbu gerai, kad tokių darbininkų jiems reikia.

Kartą parvažiavęs iš darbo, randu kvietimą prisistatyti į saugumą, Įeinu, ogi žiūriu — budi uniformuotas, man gerai pažįstamas, 3 valdyboje buvęs mūrininkas Jonas. Pamatęs mane klausia, kas šaukia. Paduodu iškvietimą — ,,a-a, Viktoras." Ateina matytas čekistas, nusiveda į kabinetą.

Pradeda klausinėti apie Bajį Gajauską. Jie žino, kad Balys Gajauskas turėjęs ryšį su Amerikos pasiuntinybe. Sakau:

— Jei žinot, tai ko manęs klausiat.

— Ką jūs perdavėt Amerikos pasiuntinybei Maskvoje?

— Nieko.

Ištraukia brolio nuotrauką, adresą, tėvų pilietybės kopiją ir raštelį, kada tėvai kreipėsi išvykimui į Ameriką. Atsakau:

— Kai manęs saugumas neįleido į pasiuntinybę, viską pasiunčiau paštu. Savčiukas net pajuodęs šoko:

— Meluoji, mes viską žinom!

Ramiai atsakau, kad savo šeimos reikalus turiu teisę-tvarkyti. Savčiukas rėkia, kad iškvietimą atiduočiau.

— Ne. Jei jums reikalingas, prašykit, kad prisiųstų.

Savčiukas pradėjo skaityti moralą — dirbu neregistruotas ir t.t. Kitas saugumietis jį sudraudė, kad čia ne mūsų reikalas. Kiek supratau, tas saugumietis buvo atvažiavęs iš Vilniaus dėl B. Gajausko bylos, o mane norėjo apklausti kaip liudininką. Po visų pokalbių pasirašė leidimą išeiti.

Gerai žinau, kad mano gyvenimo kelelis pilkas. Čekistai ramybės neduos. Kaip bedirbsiu, daugiau kaip 200 rub. neuždirbsiu. Padėti niekas nepadeda, o dauguma tik laukia gauti. Per visą pokario laiką atėjo du siuntiniai iš Raudonojo Kryžiaus mamos vardu, bet ir tie išdraskyti. Daugumas grįžusių kalinių, nors gyvena laisvai, bet nepajėgia pragyventi dėl amžiaus ar sveikatos. Kai kurį nors sutinku, visada duodu. Ne iš turėjimo, bet kad reikia. Grįžęs iš lagerio, pamačiau, kad dabar tas gyvena, kuris sugeba užsidirbti rublį „iš šono". Seseriai Elenai padedant, pramokau mezgimo. Darbas sekėsi gerai. Parėjęs iš darbo, sėsdavau prie mezgimo mašinos iki gilios nakties. Megzdavau megztukus, kuriuos labai pirko čigonai ir moterys, atvažiavusios iš Rusijos. Turėdami laisvesnio laiko, važiuodavom į Rygą pirkti siūlų, jų buvo galima gauti laisvai parduotuvėse. Mano baldininko specialybė butų naudingesnė, bet neregistruotą į padoresnį darbą nepriima. Sukaupę visas jėgas, abu su žmona stumiam neramių dienų gyvenimą.

Praėjus kelioms savaitėms po pokalbio su čekistais, kviečia mane į Kauno geležinkelio NGČ-5 kadrų skyrių. Sužinojau, kad neturiu teisės dirbti Kauno geležinkelio darbuose, nes tai sukarinta organizacija. Grįžęs namo, randu kvietimą atvykti į Kauno Požėlos raj. miliciją pas pareigūną Balandį. Padėtis aiški, kodėl neregistruotas gyveni ir dirbi. Vėl naujų aktų rašymas, naujos baudos. Kitą rytą nuvažiuoju į darbą ir viską papasakoju Jonui. Sako, kad ir jį jau pradėję baudomis gąsdinti, kad mane laikąs. Kai prisiregistruosiu, vėl mane priimsiąs į darbą.

Kito kelio neturiu, reikia važiuoti į Kaliningrado sritį, Slavskij raj., į kolchozą „Beriozka" pas Joną Sendziką-Ožį, kuris taip pat iš Lietuvos išvytas, ten jau keli metai gyvena, grįžęs iš Mordovijos lagerio. Joną gerai pažįstu iš kovos laikų. Nuo 1944 m. buvo partizanas, o 1949 m. ties Zapyškiu užmigdytas su maistu kartu su kitais partizanais. Prūsijos krašte susisiekimas blogas, mašinos ne visur važinėja, tenka po 10 km eiti pėsčiomis. Žmona įdeda maisto, ir vėl keliauju laimės ieškoti. Atvažiuoju į Slavską, pradedu klausinėti, kokia mašina važiuoja į „Beriozkos" kolchozą. Ruselis sako, kad jau išvažiavo.

Per didelį vargą susiradau Joną Sendziką, apsigyvenusį sugriautame vokiečio name, tuščiuose, didžiausiuose laukų plotuose. Kaip buvęs Lietuvos ūkininkas, ir Prūsijoje užvedęs gyvulininkystę. Kolchozo „Beriozkos" direktorius Novikov, po karo buvęs kažkur Lietuvoje garnizono viršininku. Su Jonu aptariam, kaip įsidarbinti, kad galėčiau prisiregistruoti. Jonas visą laiką direktorių Novikovą girdo, vaišina lietuviškais lašiniais, kad duotų gyvuliams ganyklą, nes viskas nuo jo priklauso. Nutaikėm dieną, kai direktorius buvo gerai užgėręs ir geros nuotaikos. Parašiau pareiškimą stoti į darbą staliumi. Ateinam pas direktorių į namus. Jonas tuojau bonką ant stalo, žmona atneša stiklines. Po poros stiklinių pradėjom kalbą. Pasirodo stalius jam labai reikalingas. Paduodu savo pareiškimą, direktorius pasirašo. Rytą skubam į buhalteriją, kad priimtas į darbą ir nuo ryto pradedu dirbti. Viskas eina labai gerai, direktorius patenkintas. Langai dygsta kaip grybai, tik mudviem su Jonu neramu.

Padirbus savaitę, komendante reikalauja pasą priregistruoti. Sakau, kad pirmiau man reikia išsiregistruoti. Mano pasas išduotas Kaune, nei priregistruotas, nei išregistruotas. Darbovietė duoda dvi laisvas dienas dokumentams sutvarkyti. Grįžęs į Kauną, kreipiuosi į Požėlos raj. pasų stalo viršininkę Grinevičienę, kad uždėtų išregistravimo antspaudą, jei negali priregistruoti. Mano pasą paėmusi, po ilgo laukimo jį grąžina su išregistravimo antspaudu, o ant antspaudo kampo užrašytas numeris 26 (saugumo atžyma). Grįžęs į Prūsiją, paduodu pasą ko-mendantei. Po kelių dienų šaukia mane į Slavskio miliciją pas viršininką.

— Kas leido gyventi?

— Dirbu jau dvi savaitės.

— Kas priėmė į darbą?

— „Beriozkos" kolchozo direktorius Novikov.

Milicijos viršininkas kažkur skambina, girdžiu sako,—

„kad jis jau dirba." Tada viršininkas liepia eiti į darbą. Grįžęs pas Joną, viską pasakau. O direktorius labai piktas, nė „labas" nesako. Kitą dieną komendante atneša pasą, priregistruotą 1976 m. lapkričio 23 d.

Pasas priregistruotas, dabar galėsiu dirbti arčiau Lietuvos, dažniau parvažiuosiu į Kauną. Antrą mėnesį dirbdamas, gavau kambarį prie pačios darbovietės.

1977 m. vasario 28 d. besitvarkant prie savo namų, privažiuoja kariška mašina, išlipa du civiliai ir rusiškai klausia:

— Pečiulaitis?

— Taip.— Vieną atpažinau — tai Černiachovskio milicijos viršininkas, papulkininkis Meč. Užsipuola, kad gyvenu neturėdamas teisės gyventi šiame krašte. Tuojau turiu išvažiuoti, [sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Kitą dieną, pasitaręs su Jonu, rengiuosi išvažiuoti. Tokie perspėjimai gero nežada. Parašau pareiškimą atleisti iš darbo, greitai pasirašo, atiduoda darbo knygelę. Stengiasi kuo greičiau manimi atsikratyti. Paso neduodu išregistruoti, nors komendante prašė.

Kaune prisistatau Požėlos raj. milicijos rajoniniui Balandžiui, kad esu priregistruotas Kaliningrado krašte, tik parvažiuoju pas žmoną. Atsako, kad daugiau nieko nereikia. Kaip buvome sutarę su Jonu, grįžtu į darbą NGČ-5, kur anksčiau dirbau. Nors meistras Velička prieštarauja, bet Jonas, Kęstas Rugienius, Sodovskis ir kiti mane palaiko. Pradedu dirbti. Kol kas ramu, niekas nešaukia, lyg ir viskas gerai. Priklausau meistrui K. Ru-gieniui, kuris yra sukalbamas. Kai nebūna medžiagos ar anksčiau užbaigiu paskirtą darbą, galiu anksčiau parvažiuoti namo, kur užsidirbu kelis kartus daugiau. Per gana trumpą laiką pradėjome materialiai atsigauti.

NGC-5 valdyboje pastovumo nėra. Vieni ateina, kiti išeina, darbas mažai apmokamas ir ne vienoje vietoje. Dažnai tenka važinėti traukiniu net į kitus miestus. Darbų viršininkas Jonas, gabus vyras, daug kam nepatinka, kad draugiškas su darbininkais. Tarybinėje santvarkoje toks vadovas netinka, be to, buvęs tremtinys. Taip ir pradėjo plaukti visokie skundai, komisijos, ir jis iš darbo turėjo išeiti. Po Jono atkėlė viršininku Arvydą Mockevičių, kuris ėmėsi savo iniciatyvos viską šluoti. Pirmas botagas man. Po dienos kitos Mockevičius šaukia mane į kabinetą. Prisistato kaip šios valdybos viešpats ir pareiškia, kad aš neturiu teisės čia dirbti. Atsakau, kad jūs neturit teisės manęs atleisti. A. Mockevičius stveria telefono ragelį, skambina į Vilnių respublikiniam prokurorui. Prokuroras atsako, kad tokių asmenų į darbą turėjot teisę nepriimti, o jei nėra padaręs nusikaltimo, dabar neturit teisės atleisti. Mockevičius padeda ragelį ir žiūri į mane. Paskui sako—„eik į darbą". Atsisuku — ogi žiūriu — mūsų pokalbio klausosi kadrų inspektorė Ona. Eidamas galvoju — daug brudo sutikau, bet tokį pirmą kartą. Sėdim už vieno stalo, o ji viešai kasa duobę. Pasiveja meistras Velička, jau paruošęs man darbą — kirkuoti sušalusią žemę, kur ekskavatorius galėtų per pusvalandį iškasti. Kertu ir galvoju, kada nuo niekšų atsikratysiu. Kitą dieną mane pamačiusi kadrų inspektorė sako:

— Pečiulaiti, pasiieškok kur nors darbą, žinok, geležinkelis yra pusiau karinis objektas, jei kas atsitiktų, tu būtum kaltas.

Tą pačią dieną parašau pareiškimą nuo 1978 m. gruodžio 1 d. atleisti iš darbo.

Prasideda naujas galvosūkis, kur rasti darbą. Jeigu greitai nesusirasiu, saugumas prisikabins, kad nedirbu, perduos milicijai, galės areštuoti ir bausti kaip valkataujantį. Važiuoju pas Joną Kenaitį, su kuriuo anksčiau dirbau NGC-5. Jis perėjęs dirbti į meno gaminių įmonę „Dovana". Sako, kad staliaus jiems labai reikia. Rytą važiuoju. Ten direktorius Juozas Mickus, man kažkur girdėtas iš senų laikų.

Direktorius į darbą priima, tik reikalauja įdarbinimo biuro nukreipimo. Ir vėl galvosūkis, kaip gauti tą nukreipimą. Viena išeitis nerodyti paso.

Nuvažiuoju į įdarbinimo biurą. Pasą užsisegu kišenėje, kad netyčia neišsitraukčiau. Kabinete sėdi dvi solidžios moteriškės. Viena klausia dokumentų. Greitai ištraukiu darbo knygelę su NGC-5 pažymėjimu, kur anksčiau dirbau. Klausia, ar pasą turiu. Sakau, kad nepasiėmiau, jau nusibodo tą pasą ant kaklo pasikabinus nešiotis. Klausia, kodėl išėjęs iš geležinkelio valdybos. Nubodo važinėti į kitus miestus, be to, vadovybė nuolat keičiasi, visai tvarka pairo. Moteriškė užpildo nukreipimo blanką iš darbo knygelės, uždeda antspaudą. Dar palinkėjo sėkmės naujame darbe. O aš, kaip naujai gimęs, skubu išeiti pro duris, kad koksai šėtonas nepaskambintų, kad man neleista Lietuvoje gyventi.

TYLA PRIEŠ AUDRĄ

Gavęs įdarbinimo nukreipimą, kitą rytą skubu paduoti dokumentus kadrų skyriaus sekretorei Aušrai (pavardės neprisimenu). Užregistruoja. Paima darbo knygelę, pasą paėmusi, pavartė ir klausia, kur gyvensiu. Sakau pas žmoną, Kaunas, Lampėdžių 13—2.

Praėjus kelioms dienoms, kieme sutinku direktorių. Per pietus kviečia užeiti į kabinetą. Pamatęs mane, atsistoja, paduoda ranką, pradeda kalbėti. Pirmiausia klausia, nuo kur kilęs? Sakau, kad nuo Garliavos. O direktorius nuo Pakuonio, dirbęs Kazlų Rūdos, Agurkiškės girininkijoje. Sakau, kad gerai žinau tuos kraštus. Man jau aišku, kur J. Mickus suka. Apie mane jis žino gerai, bet jam rūpi žinoti, ką aš žinau. Galvoju — palauksiu, ką toliau kalbėti.

Juozas Mickus Kaune mokėsi kartu su Antanu Pužu, slapyvardžiu Gintaras, kuris vėliau už partizanų ryšį buvo išaiškintas ir turėjo stoti į partizanus. 1948 m. rudenį Kazlų Rūdos Agurkiškės girininkijoje buvo paimti pinigai. Visas žinias apie pinigus Pužui-Gintarui suteikė Juozas Mickus. Pinigus į girininkiją atvežė saugant kokiems dešimt stribų su kareiviais. Atvežę pinigus, saugotojai panorėjo pavalgyti ir nuėjo pas Agurkiškės ūkininkus. O mes laukėme pamiškėje, pasistatę du kulkosvaidžius. Gintaras su Bronium Daugėla-Dragūnu nuėjo paimti pinigų. Saugotojai pavalgę pinigų jau nerado. Mickui parūpo sužinoti, ar aš tai žinau, bet aš niekada į jokias kalbas nesileisdavau. Visada klausydavausi, ką kas kalba.

Meno gaminių įmonėje yra labai įvairių darbuotojų. Kai kurie cechai skirti invalidams. Jie pina pintinėles gėlėms, kituose cechuose namudininkai gamina neblogą produkciją, kurios Lietuvos parduotuvėse net nematyti. Yra visokių — nuo nepribaigto stribo iki prasigėrusio partinio, visi čia suradę ramias gūžteles, ir atlyginimai neblogi. 2mona juokaudavo, kad tik manęs ten betrūksta, bet ir aš įlindau.

Keletą metų dirbau ramiai, be jokio trukdymo. Nors direktorius J. Mickus, kur nors vieną sutikęs vis pasako, kad saugumas teiraujasi, bet aš į didesnes kalbas nesileidžiu. Kartą direktoriaus kabinete dariau sienines spintas. Direktorius liepia man ir inžinieriui pasilikti po darbo, perdarysim kabineto apstatymo brėžinius, pasitarsim. Pirmiausia pastato konjako bonką, o išgėręs vieną kitą stikliuką, pradeda pasakoti Agurkiškės nuotykius. Aš, nutaikęs momentą, sakau, kad pinigų paėmimui vadovavo naujai į partizanus įstojęs Antanas Pužas. Direktorius iš karto pasikeitė, net inžinierius pastebėjo. Tuojau pradėjo kitą kalbą. Kitą dieną direktorius manęs klausia, ar aš tame krašte partizanavęs. Aš jam atsakau, kad mano būrys tuos pinigus paėmė, apie tą reikalą geriau nekalbėkim. Nuo to laiko direktorius J. Mickus gerai suprato, kad aš viską žinau. Anksčiau J. Mickus talkininkavo partizanams, o dabar sėdi direktoriaus pareigose su partijos bilietu.

„ISTORIKAI"

Meno gaminių įmonėje dirbau šešerius metus ramiai be jokių trukdymų. Tik namuose visokie „istorikai" lindo be perstojo, kad ką nors sužinotų. Čekistams daug kas dar liko neišaiškinta. Visą laiką jie rankų nenuleido. Svarbiausia jiems buvo sužinoti, kur yra šio krašto partizanų archyvai. Saugumas jautė, kad aš turiu žinoti. Archyvai liko nepaimti Birutės rinktinės. Archyvai 1947 m. buvo paslėpti Veiverių valsč., Šilėnų km., o Dariaus-Girėno tėvonijos archyvus 1944—1952 m. po mano suėmimo paslėpė Klemensas Stačiokas ir Vytas Kuznickas Garliavos valsč., Tvarkiškių km. Nors ir buvo nupasakota kur, bet viskas pasikeitę, dabar sunku surasti.

„Istorikai" daug teiravosi, daug lakstė, norėjo sužinoti, kur viskas paslėpta. Pas mus namuose keletą metų lankėsi Šiaulių gydytojas Vincas Pilipavičius, šiauliškių vadinamas Žentu, rinkęs Baltarusijos lietuvių gyvenimo ir Lietuvos pokario istoriją, bet niekur viešai nepasirodęs nei užsienyje, nei Lietuvoje. Anksčiau Žentas kalbėdavo apie profesorių Kazlauską, kuris buvo čekistų klastingai nužudytas. Vėliau Žentas išsigynė, kad visiškai jo nepažinojęs. Mums tas jo išsigynimas liko neaiškus. Kiek turėjome žinių, prof. Kazlauskas rinko žinias apie pokario rezistencijos veiklą, žmonių areštus, ištrėmimus. Kartą su žmona aplankius ligonį politkalinį Gembūdą, Prienų raj. Bačkininkų km. pas Buzą, Vincas Pilipavičius ties Išlaužu paprašė žmonos atiduoti jam autobuso bilietus. Ties Išlaužu išlipęs ir einąs pas prof. Kazlausko tėvus. Kam tie bilietai jam buvo reikalingi?

Po 25 m. Balio Gajausko mama sulaukė sūnaus, kurio laukė visą gyvenimą. Ir vėl po poros metų prarado. Ji gerai žinojo, kad šitas atsiskyrimas jau daugiau jų šioje žemėje nesuves. Kai nueidavom su žmona jos aplankyti, visada sakydavo, kad daugiau Balio nematysianti. Nebuvo kaip ir raminti. Penkiolika metų prieš akis — tokiame mamos amžiuje vilties maža. Tarp nevilties būna ir viltis. Spėjo Balys vesti. Motina sulaukė anūkės, kuri atstojo jai gal nemažiau kaip tikrąjį sūnų. Tačiau toks gamtos įstatymas — viena kasdien auga, o kita silpnėja, kol atėjo atsiskyrimo diena. Susirinko didelė minia tremtinių, politkalinių, taurių lietuvių palydėti Balio motiną į amžinojo poilsio vietą. Su liūdesiu skirstėmės, ėjom prie vartų— B. Pupeikis, Jonas Protusevičius iš Vilniaus ir aš. Staiga prieina nepažįstama moteris ir klausia, ar šitas tikrai P. Pečiulaitis. B. Pupeikis patvirtina. Mane pasitraukusi į šalį, ji pradeda pasakoti, kad ją Vilniaus saugumas labai sumušė, jai visą kaltę suvertė, kad viską išdavusi, uždarė į psichiatrinę ligoninę, padarė ją psichiškai nesveiką, bet ji niekam blogo nėra padariusi, nieko neišdavusi, tik viskas jos vardu padaryta, skundėsi moteriškė. Ją raminau, kad saugumo rankose visko būna. Aš tos moters nepažįstu, nežinau nei pavardės, nei vardo, pirmą kartą matau. Tik vėliau sužinojau jos pavardę — tai buvo Angelė Paškauskienė. Mums tebeeinant ir bekalbant, jau netoli vartų moteris, atsigrįžusi atgal, sudrebėjo ir suriko: „Vajėzau, vėl jis čia." Žengia smarkų žingsnį ir neria pro vartus, dingsta žmonių minioje. Kai moteris suriko, aš irgi atsisukau — ogi už mūsų nugaros eina Žentas. Sulėtinu žingsnį, laukiu ką sakys, nes riksmą aiškiai turėjo girdėti. Bet jis nieko nesakė, ir aš nutylėjau. Vėliau klausiau B. Pupeikio, kas ta moteriškė? Pupeikis sako, kad ji buvusi saugumo suimta, labai sumušta, o paskui uždaryta į psichiatrinę. Netrukus po Gajauskienės laidotuvių išgirdau, kad ta moteris staiga mirė.

Vinco Pilipavičiaus apsilankymus mūsų namuose labai įsidėmėdavau. Svarbiausia, per kiekvieną apsilankymą stengdavosi, kad jį palydėčiau, ir visada kur nors gatvės šone stovėdavo mašina, pilna vyrų. Aš eidavau labai atsargiai ir pasiruošęs. 1984 m. šv. Velykų didįjį šeštadienį, grįžę iš bažnyčios, radom namuose kažkieno būta, bet nieko nepaimta. Tada supratome, kad mūsų namų raktus turi saugumas. Pakeičiau spynas ir laukiu, kada atvažiuos „istorikas" Žentas, kaip į tai reaguos. Atvažiavęs greitai sureagavo, kad įdėta nauja spyna. Kai prašo palydėti, jei būnu vienas namuose, nelydžiu, o kai būna žmona ar jos sesuo Kastancija, lydžiu. Bet kai išeinam į lauką, nieko konkretaus nepasako.

Kartą per ilgą kalbėjimą jis išsitarė, kad kai Poškienė iš Šiaulių gulėjusi Šiaulių ligoninėje ir prieš mirtį atvykęs kunigas klausė jos išpažinties, jis, Vincas Pilipa-vičius-Žentas, visą išpažintį išklausė. Tą mūsų pokalbį girdėjusi žmona ir Kastancija sakė, kad užteks tokiems svečiams pas mus lankytis. Aš jas raminu, stebėdamas, kuo viskas baigsis. Kiekvienas Žento apsilankymas man kuo nors naudingas. Kiek anksčiau turėjau žinių, kad Pilipavičius renka pokario žinias kartu su Pieteriu. Pieterys yra kilęs iš Veiverių valsč., Pakeklio km. Abu kartu lankę Veiverių gimnaziją, nuo vaikystės draugai. Keletą metų aš laukiau, kada Žentas pasisakys, kad Šiauliuose turi draugą Pieterį. Deja, to nesulaukiau, o jis vis malė ir malė — gal ištrauks iš manęs kokį žodį, saugumui reikalingą. Taip mudu lenktyniavome keletą metų, kuris iš kurio naudingesnių žinių ištrauksim. Galiu pasakyti, kad aš. Sužinojau kai kurių žuvusių partizanų pavardes, kurių mūsų krašte niekas nežinojo. Kai kurių ir aš nežinojau, nors kartu gyvendamas. O „istorikas" Žentas žinojo, tos pavardės tikrai galėjo būti užrašytos tik saugumo lapuose. Tačiau vieną lietingą rudens vakarą paprašėm daugiau mūsų namų durų nevarstyti. Žentui užėmė žadą, jis šito nesitikėjo.

1984 m. gruodžio 11 d. kviečia mane į Kauno Laisvės a. 9, 1 kab. pas Petruniną. Prasideda vėl naujas rūpestis, kabinasi, kad dirbu Kaune. Vykstam kartu su žmona, nes gali sulaikyti. Prisistatau viršininkui A. Baranauskui. Iš karto pradeda rėkti, kodėl gyvenu Kaune ir dirbu, juk žinau, kad man neleista Lietuvoje gyventi. ,,Važiuok, kur nori, kad Kaune daugiau nematytume!" Paima mano pasą, paduoda Petruninui ir įsako surašyti aktą. Sakau, kad ant jūsų akto nepasirašysiu, nes pas žmoną turiu teisę parvažiuoti. Po didelio ginčo Petruninas vis tiek surašo aktą, Baranauskas pasirašo, atiduoda man pasą, ir išeinu. Žmona laukia koridoriuje. Ramus gyvenimas baigėsi, vėl važiuok, kur nori. Kitą dieną, nuėjus į darbą, kviečia direktorius ir sako, kad jau pradėjo kabintis saugumas. Pataria rašyti LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui Songailai. Direktorius pats važiuoja į Vilnių dėl manęs. Sugrįžęs sako, kad gavęs atsakymą —„arba pats išeik, arba atleisk Pečiulaitį". Sakau direktoriui:

— Juozai, sėdėk, aš išeinu.

Rašau pareiškimą Kauno meno gaminių įmonei „Dovana" — pagal saugumo reikalavimą nuo 1985 m. sausio 2 d. atleisti mane iš darbo. Ant tokio pareiškimo meistras bijojo pasirašyti, bet direktorius atsakė, kad mes jo ne-varom, jei saugumas reikalauja, tegul taip ir būna. Uždėjo rezoliuciją — atleisti. Po šešerių metų ramaus darbo teko atsisveikinti.

Pagal tarybinį įstatymą aš jau esu pensijinio amžiaus, bet pensijos niekas neskiria. Meno įmonės kadrų skyriaus darbuotojos sutvarkė pensijai gauti reikiamus dokumentus, manydamos, kad skirs bent dalinę. Tačiau visur vaikomas, nesudariau stažo nė pusės reikiamo — t. y. 12,5 metų, lagerio laikų nepriskaito. Tarybiniai įstatymai rodo, kad jei buvai „negras"—tau pensijos nereikia. Socialiniame skyriuje visai net nepriėmė dokumentų. Gyvenk kaip nori, tarybinėje sistemoje esu nurašytas.

SPIRK KOJA

Mūsų šeimos vyriausiasis brolis Pranas, gimęs 1917 m. Amerikoje, 1938 m. iš Lietuvos grįžo į JAV, o dabar gyvena Klivlendo mieste. Jauniausia mūsų sesuo Kazimiera, gimusi Lietuvoje 1942 m., su vyriausiuoju broliu visai nesimatę. 1983 m. brolis Pranas atsiuntė iškvietimą seseriai Kazimierai Pečiulaitytei-Perednienei atvykti į svečius. Gavusi iškvietimą, sutvarkiusi dokumentus, padavė į Kauno vizų skyrių. Praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams, gauna neigiamą atsakymą. Tada kreipiasi į Vilniaus Centro Komitetą, kur sprendžiamas išvykimas į kapitalistinius kraštus. Priėmimas kartą per mėnesį. Saugumietis Čekanavičius pareiškė, kad iš tokių šeimų dar niekas neišvažiavo, neišvažiuosit ir jūs. Sadovskis dar pridūrė:

— Ko gi, Peredniene, vaikščiojat, juk net mes dar su draugu Paleckiu nebuvę Amerikoje. Daugiau pas mus nesilankykit.

Kazimiera jiems atsakė:

— Esu užaugusi Rusijoje, nes, kaip didžiausia nusikaltėlė, trejų metukų buvau ištremta, todėl jūsų sistemą labai gerai pažįstu. Sakoma — belsk ir atidarys, o jeigu neatidaro, tada spirk koja.

Visi pradėjo juoktis. Sesuo išėjo su šypsena. Už durų laukiančiųjų būrys net nustebę — ačiū Dievui, šiandien vieną išleido. Deja, taip pat liepė daugiau neateiti. Po mėnesio, t. y. 1984 m. gegužės mėn., sesuo vėl eina į priėmimą Centro Komitete, turėdama tėvų pilietybės kopiją ir Amerikos pasiuntinio Steseno iškvietimą man atvykti į Amerikos pasiuntinybę Maskvoje. Priėmė Justas Paleckis. Sesuo sako:

— Jeigu neleisit aplankyti brolio, aš reikalausiu grąžinti tėvų pilietybę.

J. Paleckis pasakė, kad išleis į svečius, o po kiek laiko ji gauna pranešimą, kad neleidžia.

Po to sesuo Kazimiera su dukra Rasa važiuoja į Amerikos pasiuntinybę Maskvoje su pasiuntinės Zuzen Levli kvietimu. Nuvažiavusi sesuo paskambino pasiuntinei ir paprašė, kad pasitiktų. Seseriai, dar nepriėjus prie durų, prisistato keturi milicininkai ir, paėmę už pažastų, tempia į savo būstinę, neva išsiaiškinti. Besitąsant priėjo pasiuntinė ir pareikalavo milicininkų seserį paleisti. Prasidėjo didelis ginčas, milicininkas net stūmė pasiuntinę, bet ši pagrasino parašysianti valstybinį protestą. Tada milicininkai jau leido įeiti į pasiuntinybę. Išėjus iš pasiuntinybės ir gerokai paėjus, dukra pastebėjo, kad jas atsiveja Aukšto rango milicininkas, susinervinęs, uždusęs klausia, ką jos ten kalbėjosi. Sesuo atsakė, kad tik pratęsėm vizą į JAV.

Po kiek laiko važiuojam abu su seseria Kazimiera į pasiuntinybę galutinai išsiaiškinti dėl pilietybės. Mano iškvietimas senas, aš nutariau jo nerodyti, jei būtinai reikės, tik tada. Dabar būsiu kaip palydovas, nes iškvietime nurodyta, kad galima turėti palydovą.

Netoli pasiuntinybės paskambinam, kad ateitų pasitikti. Kitaip įeiti neįmanoma. Besiartindami prie pasiuntinybės, jau matome pasiuntinį dairantis. Sesuo pristato mane, kad tai brolis, apie kurį praėjusį kartą kalbėta. Tuojau prisistato milicija, prašo pasų. Paduodam, sesuo paduoda iškvietimą, o aš neduodu. Patikrinę seserį įleidžia, o manęs ne, kad neturiu iškvietimo. Sesuo be manęs neina. Tada pasiuntinys paima mane už rankos, sako — „einam". Milicija jau nesipriešina, grąžina mano pasą. Laimingai įėjus, išrašo ir man naują iškvietimą. Mus pradeda klausinėti, kada tėvas priėmė Amerikos pilietybę, kada rengėsi važiuoti ir t.t. Sakau, kad pas jus yra dokumentai, pareiškimas, kada kreipėsi dėl išvykimo, tik rusai neišleido. Pasiuntinys užsirašo pavardę, eina ieškoti dokumentų. Atėjęs sako, kad jokių mūsų dokumentų archyve nėra. Stebiuosi, kaip gali būti, juk 1974 m. kalbėjau telefonu su Stesenu. Tada jis pasakė, kad viskas yra. Ištraukiau seną iškvietimą, pasirašytą Steseno, ir papasakoju visą padėtį, kaip manęs saugumas neprileido. Tada pasiuntinys pasakė, kad per Hodorovič gavęs tėvo pilietybės kopiją, brolio nuotrauką, adresą JAV ir mano raštelį, kada tėvai kreipėsi išvykimui. Viską surašęs, vėl išeina, laukiam gana ilgai. Ateina keli pasiuntinybės tarnautojai, dar kartą viską išklausinėja, sakydami, kad čia labai svarbus reikalas. Man taip pat pasidarė labai įdomu. Tuos dokumentus, kuriuos daviau Hodorovič perduoti pasiuntinybei 1976 m. vasarą, Kauno saugumas man parodė ir klausinėjo, ką aš daugiau padavęs Amerikos pasiuntinybei. Tada pagalvojau, kad ta moteris dokumentus atidavė saugumui, bet pasiuntinys aiškiai pasakė telefonu, kad viską gavęs. Pasiuntinybės tarnautojai vėl paliko mus vienus kelioms valandoms. Vienas atėjęs sako, kad mes išaiškinome jiems didelę paslaptį. Dokumentai tikrai buvo, patvirtino Stesenas, bet dabar nėra. Taigi pas juos irgi būna visko. Atėjęs pasiuntinys pasako, kad pilietybę mes gausime, tik reikia palaukti, kol suvaikščios dokumentai iš Vašingtono. Jie pranešią, o dar geriau pasiskambinti. Duoda kitą telefono numerį, nes tuos, kurie užrašyti iškvietimuose, klauso saugumas.

Praėjus trims mėnesiams, skambina seseriai į namus iš pasiuntinybės, kad dokumentai tvarkoje, atvykti.

Bilietus nuperka kiti, ir mudu kitos dienos vakare išvažiuojam traukiniu į Maskvą gauti Amerikos piliečių pasų. Prie pasiuntinybės pasiskambinam, kad ateitų pasitikti. Mudu einam lyg tai pro šalį, ir tuo momentu išeina moteris su pasiuntinio žymekliu. Mes pasisukam prie jos, bet staiga prie mūsų prišoka keturi milicininkai, prašo pasų. Paduodam pasus ir senus iškvietimus. Mūsų dokumentus pasiima ir nueina į būdelę. Tuojau prisistato dar keli aukštesnio rango milicijos pareigūnai. Sesuo kalbasi rusiškai su pasiuntine, aš viską stebiu. Matau, milicininkai labai sujudo dėl mūsų netikėto atvažiavimo. Lapkričio mėnesį Maskvoje jau šalta, o mes laukiam jau daugiau kaip pusę valandos. Pasiuntinė prieina prie milicijos papulkininkio, pradeda ginčytis. Pasiuntinė mūsų nepalieka, šaukia pro duris rankos mostu kitą tarnautoją ir sako, kad pareikšiu valstybinį protestą. Milicijos papulkininkis, nuėjęs į būdelę, skambina telefonu. Susirinkę didelis būrys milicininkų ir civilių, kažką kalba ir žiūri į mus. Pagaliau pakalbėjęs, papulkininkis atiduoda pasus ir įleidžia mus į pasiuntinybę.

įėjus mums praneša, kad šiandien išduos Amerikos piliečių pasus. Pagal Amerikos konstituciją, jei tėvai yra Amerikos piliečiai, ir jų vaikai yra piliečiai, nesvarbu, kur gimę. Pasiuntinė Marče mus įsivedė, užpildė blankus, padarė nuotraukas pasams, per kelias valandas paruošė pasus, davė pasirašyti ir išvažiavo į tarybinę užsienio reikalų ministeriją patvirtinti. Grįžusi atiduoda pasus ir sako, kad dar tokios ceremonijos neturėję. Atvykdami pas juos, turėsime parodyti tik Amerikos pasą, ir niekas jau neturi teisės sulaikyti. Mes, gavę Amerikos pasus 1985 m. lapkričio 18 d., pasijutom laimėję.

TAI DAR NE VISKAS

Gavus Amerikos pilietybę ir pasą, saugumas dar labiau suaktyvėjo. Be perstojo namuose lankosi Kauno Požėlos raj. milicijos pareigūnai su draugovininkais ir įvairūs saugumo agentai. Stengiuosi nesirodyti. Kai randa žmoną ar seserį Kastanciją, jos sako, kad jis čia negyvena, tik parvažiuoja, ruošia dokumentus išvažiavimui iš Tarybų Sąjungos. Dažniausiai milicininkai lyg ir teisinasi, sakydami, kad juos siunčia, tai turi eiti. O aš visą laiką tūnau kampe ir klausau, ką kalba.

Kreiptis jau nėra kur. Visur buvo kreiptasi — į aukštesnes ir pačias aukščiausias instancijas. Rašyta, prašyta, kad leistų ramiai gyventi ir dirbti. Kai parašai į Maskvos Ministrų Tarybą, Prezidiumą ar kur kitur, visada persiunčia į Vilniaus saugumą, ir gauni vienodą atsakymą, neleista Lietuvoje gyventi arba visiškai nutylima.

Pagaliau rašau pareiškimą Gorbačiovui, prašydamas leidimo išvykti iš Tarybų Sąjungos nuolatiniam gyvenimui į JAV pas brolį. Netrukus gaunam pranešimą per Kauno vizų skyrių, kad mudu su seseria kviečia į Vilniaus vidaus saugumo ministeriją. Ministro pavaduotojas Žemgulis praneša, kad mūsų pareiškimas atmestas ir mes daugiau neturime teisės niekur kreiptis. Sesuo dar norėjo kažką paklausti, bet Žemgulis atsakė—,,be debatų".

Sesuo labai nusiminė, kad pats aukščiausias taip atsakė. Aš sakau:

— Dar ne viskas. Pirkim bilietus, važiuojam į pasiuntinybę, gal sutiks, kad rašytume pareiškimą pasiuntinybės atgaliniu adresu. Juk aš neturiu gyvenamosios vietos.

Maskvoje į Amerikos pasiuntinybę einame drąsiai. Milicijos pareigūnams paduodam amerikoniškus pasus, pavarto, atiduoda, atiduoda pagarbą ir pasitraukia į šoną, o mudu išdidžiai įeiname į pasiuntinybę. Sutinkam pasiuntinį Parker, pasakom, ko mes norim. Pasitaręs sako:

— Taip, jūs Amerikos piliečiai, turite teisę rašyti. Rašykit.

Sugrįžę iš pasiuntinybės į Baltarusijos stotį, parašom Gorbačiovui pareiškimą ir atgalinį adresą užrašom Amerikos pasiuntinybės — Maskva, Čaikovskio 19/21. Užrašom, kad nuorašas pasiųstas Amerikos pasiuntinybei Maskvoje, ir registruotą išsiunčiam. Praėjus kelioms savaitėms, šaukia Kauno vizų viršininkė Janulaitienė. Praneša, kad gavusi pranešimą, kad rašyta Gorbačiovui. Jame nurodyta, kad tarybinis pilietis turi teisę išvykti į kapitalistines šalis pagal tos šalies gyvenančių artimųjų giminių iškvietimus. Gavus tokį pranešimą, vėl galvosūkis, kaip susisiekti su broliu Pranu. Kiek rašėm laiškų, jokio atsakymo nėra, kiek bandėm skambinti Kaune ir Maskvoje iš centrinių paštų, atsakymas vienodas — neatsako arba kalbėti nenori. Matyt, saugumas nutraukęs ryšį.. Pasiekus Ameriką, paaiškėjo, kad brolis jokių laiškų negavęs ir niekas iš Lietuvos jam neskambinęs.

Vėl važiuojam į pasiuntinybę, gal kuris tarnautojų sutiks tarpininkauti, o gal bus galima paskambinti iš pasiuntinybės. Įėjimas į pasiuntinybę mums jau laisvas. Žmonių lankosi labai mažai: vienas kitas žydų ar armėnų tautybės. Pamatęs mus, pasiuntinys Parker klausia, kokios vėl bėdos. Sakom, kad saugumas nutraukė ryšį su broliu. Parker paima brolio adresą ir telefono numerį. Jis kaip tik baigia tarnybos laiką ir grįžta į Vašingtoną, žada viską sutvarkyti.

Amerikos pasiuntinybėje rusų darbuotojų jau nematyti. Visus ruošos darbus atlieka patys pasiuntinybės tarnautojai. Viena žvali mergina, gerai kalbanti rusiškai, juokiasi, kad Reaganas visus rusus išvaikė, reikia pačioms tvarkytis.

Parker mums pristatė naują pasiuntinę Jean McKenzie. Mat pasiuntinybės darbuotojai keičiasi kas dveji metai. Ji patenkinta, kad su mumis susipažino. Sako:

— Laušim geležinę rusų uždangą.

1986 m. lapkričio mėn. visi gaunam iškvietimus — sesers Kazimieros Perednienės visa keturių asmenų šeima ir mudu su žmona. Gavę iškvietimus, pradedame tvarkytis tolimesnius dokumentus Kauno vizų skyriuje.

Kartą pareina iš darbo (Kauno radijo ir televizijos parduotuvės) sesers dukra Rasa ir labai sunerimusi sako, kad buvo atėję du žvaigždėti čekistai ir siūlė penkis šimtus rublių, kad pavogčiau tėvams atsiųstus iškvietimus. Rasa atkirto, kad juodais darbais neužsiima. Paskaitę moralą, išsinešdino.

Praėjus kelioms savaitėms po iškvietimų gavimo, mus šaukia į Vilniaus respublikinį vizų skyrių pas viršininką Veličką. Pirmiausia paprašo pasų. Paduodam pirma tarybinius, o vėliau ištraukiam amerikoniškus, Velička sako, kad Amerikos pasų nepripažįsta ir pradėjo rėkti, kad manęs vis tiek neišleis išvažiuoti. Ilgokai ginčijamės. Velička taip susinervinęs, kad tiesiog nežino, kas darosi— sėda, stoja, vėl sėda, vėl stoja. Liepia rašyti pareiškimą, kaip mes įėjom į Amerikos pasiuntinybę. Atsisakome, nes mes turime iškvietimus su Vyriausybės garantija už asmens saugumą. Aš išimu iškvietimą ir paduodu Veličkai, prašau įsitikinti. Velička skaito rusiškai garsiai, kai atskaitė iki „garantijos už asmens saugumą" ir sustojo. Sesuo sako:

— Ar tamstai oro pritrūko dėl garantijos? — Net milicininkas, šalia stovėdamas, pradėjo šaipytis. Velička išraudęs, įsinervinęs, net staugia:

— Mes jus penkerius metus neišleisim!

Atsakau:

— Nieko baisaus, užsienio pasai galioja dešimt metų. O jei reikės, dar pratęs.

Po aštrių ginčų, susirenkam savo dokumentus, ir viso gero.

1987 m. kovo mėnesį važiuojam į Vilniaus Centro Komiteto priimamąjį sužinoti, kodėl taip ilgai nieko nepraneša dėl paduotų iškvietimo dokumentų. Atvažiavom trise: sesuo Kazimiera, Algis Perednis ir aš. Priiminėjo Justas Paleckis. Priima maloniai, šalia sėdi saugumo darbuotojas, bet tas į mūsų pokalbį nesikiša. J. Paleckis pasako, kad Perednienės visa šeima jau išleista, ruoškitės, tuoj gausit pranešimą. O Pečiulaitis dar daug turės reikalų su saugumu. Paleckis priduria, kad daugiau padėti negali. Padėkoję išeinam į laukiamąjį. Ten laukė svainis Algis ir viską girdėjo, kad reikia ruoštis išvažiavimui. Jis visą laiką galvojo, kad mus patampys ir tuo baigsis, o dabar reikia važiuoti. Kalbinu, bet mano svainis neištaria nė žodžio, stovi kaip prikaltas. Staigmena jį pritrenkė, o mudu su seseria, matę visokio sibirietiško gyvenimo, neimam į galvą. Sunku žmogui vėl visą gyvenimą pradėti iš naujo, bet mums kito kelio neliko, vidury kelio nesustosi. Sesuo sako:

— Aš su vaikais važiuoju, ten nuvažiavusi stengsiuosi, Povilai, tave ištraukti.

Mudu su žmona neišleidžiami, motyvuojant tuo, kad žmona registruota Kaune, o aš Prūsijoje, todėl negali sutvarkyti išvykimo dokumentų. Pareiškimu kreipiuosi į Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministrą Ševardnadzę. Nuorašą paduodam Amerikos pasiuntinybei. Pasiuntinė McKenzie, perskaičiusi pareiškimą, pataria siųsti į visas Tarybų Sąjungos instancijas. Vėliau ar anksčiau išleisti turės, jau tarybinė uždanga braška. Po kurio laiko atėjo atsakymas iš Vilniaus, kad pareiškimas nepatenkintas.

1987 m. vasario mėn. šaukia mane į Vilnių, į Vidaus saugumo ministeriją. Ten praneša, kol neišsiregistruosiu iš Kaliningrado srities, negalėsią sutvarkyti dokumentų išvykimui.

1987 m. vasario 24 d. su svainiu Rimu Janušausku važiuojam į Prūsiją išsiregistruoti. Atvažiavom iki miestelio Jasna, viskas kitaip. Prieš dešimt metų dar stovėjo mūriniai pastatai, dabar ir tų jau nėra. Viskas taip pasikeitę, kad net sunkiai suradom kelią į kolchozą ,,Beriozka".

Radau dar man pažįstamą komendantę, ji važiuoja su mumis vėl į Jasną. Milicijos darbuotojai pradeda rėkti ant manęs, kad aš valkata, niekur nedirbu, pasodinsią į kalėjimą. Atsakau, kad ne dirbti, ne pasodinti atvažiavau, o išsiregistruoti. Paduodu darbo knygelę, ten surašyti pagyrimai, apdovanojimai. Vartė, vartė, sako:

— Negali būti! Pas mus buvo prisiregistravęs, o dirba ir už darbą apdovanotas!

Atėjusi sekretorė su mano pasu sako, ant paso yra atžyma 26 numeris, bet viršininkas liepia išregistruoti, bus mažiau bėdos. Grąžina išregistruotą pasą. Dabar, jei neišleis išvažiuoti, tikrai kabosiu ore. Tik tiek gerai, kad turiu Amerikos pasą, juo ir naudojuosi. Jei parodyčiau tarybinį pasą ir dar išregistruotą, vėl sudarytų bylą, kaip ir anksčiau. Nuvažiavęs į Vilniaus saugumo ministeriją, prašau priregistruoti. Jie atsako, kad man nesakę išsiregistruoti, aš pats išsiregistravęs. Tokia tarybinio pareigūno moralė.

KAZIMIERA IŠVYKSTA

1987 m. balandžio mėn. sesuo Kazimiera su šeima išvažiuoja nuolatiniam gyvenimui į JAV. Išvažiuojant mes abu užeinam į Amerikos pasiuntinybę atsisveikinti. Jie tiek daug padėjo, ir dar reikės padėti. Pasiuntinybėje aptariame tolesnius mano reikalus. Pasiuntinė sako, kad Amerikos vyriausybė žino, jog tarybinis saugumas deda didžiules pastangas, kad tik neišleistų Pečiulaičio. Bet turint Amerikos pilietybę, bus galima išreikalauti. Svarbu, kad visų pareiškimų nuorašai būtų paliekami pasiuntinybėje.

Sesuo Kazimiera važiuoja labai nusiminusi, kad mus atskyrė. Pasiuntinė ją ramina, patarinėja, kur kreiptis Amerikoje dėl visokių reikalų. Amerikos vyriausybė savo piliečiais rūpinasi. Kiekviename didesniame mieste yra paskirti įvairių tautybių žmonės, kurie tvarko dokumentus, būna vertėjais. Po visų pokalbių atsisveikinam. Mudu skubam į Seremetjevo aerouostą, kur jau laukia kiti šeimos nariai ir visi lydintieji. Po didelės kratos, net po vieną nusivedę išrenginėjo nuogai, viskas laimingai baigėsi, nors buvo vežami Birutės rinktinės žuvusių partizanų sąrašai. Jų nerado.

Saugumas tikėjosi, mus atskyrus, daugiau laimėti, bet išėjo atvirkščiai. Sesuo Kazimiera, atvažiavusi į JAV, kreipėsi į Amerikos prezidentą, senatorius, kongresmenus.

Jai daug padėjo Algis Rukšėnas ir kiti lietuviai. Dėl mudviejų su žmona išvykimo kilo didelis triukšmas Amerikos spaudoje. Paaiškėjo, kaip buvo elgiamasi su Amerikos ir kitų kraštų piliečiais, kurie gyveno Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo.

NAUJOS PROVOKACIJOS

1986 m. rugpjūčio mėn. vieną vakarą netikėtai mane rado namuose du milicininkai. Pirmiausia klausia pavardės, paskui prašo paso. Padaviau amerikonišką pasą, reikalauja tarybinio. Sako, kad Amerikos paso nepripažįsta. Vienas milicininkas pradėjo rėkti:

— Tu žinai, kad tau negalima Lietuvoje gyventi? Tave reikia į kalėjimą pasodinti ir pasodinsim.

Kitas jį ramina. Surašo aktą, kad gyvenu Kaune pas žmoną su Amerikos pasu, neregistruotas. Duoda man pasirašyti. Nuo parašo atsisakau. Praėjus savaitei, šaukia mane į Kauno Požėlos raj. Vykdomąjį komitetą. Už mane eina žmona. V. Stelmokas paskyrė dešimties rub. baudą.

Parašau pareiškimą teismui, kad patys neregistruoja ir patys deda baudas. 1986 m. rugsėjo 11 d. kviečia į teismą. Susirinko daug stebėtojų, giminės. Sekretorė mane šaukia pasitarimui į kabinetą. Einu aš, žmona ir kiti. Reikalauju, kad teismą visi matytų. Teisėjas sutinka su mano reikalavimu. Teismas vyksta salėje, kuri pilna žmonių. Teisėjas paprašo paso, paduodu Amerikos piliečio pasą. Prokurorė Kmieliauskienė pradėjo nesivaržydama rėkti, kad reikia tarybinio paso. Tačiau teisėjas, paėmęs mano pasą, parodo visiems sakydamas, kad mes neturime teisės nepripažinti, pasai išduoti pagal tarptautinę sutartį. Nors prokurorė Kmieliauskienė garsiai rėkė, bet po teisėjo tokio pasakymo nuleido raudoną nosį. Susirinkusieji pradėjo ploti. Teismas priteisė man mokėti dešimt rub. baudą. Bylos Nr. 2-1026/86. Turėdamas teisę, kreipiuosi į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, bet ir ten paliko galioti Požėlos teisimo sprendimą. Po teismų tuoj pradėjo raginti sumokėti baudą. Aš iš darbo išvarytas, pensijos negaunu, baudos mokėti neskubu. Po kiek laiko net atėjo į namus prašyti baudos, sakydami, kad sumokėčiau, daugiau baudų nedėsią. Tada žmona atidavė dešimt rublių dėl šventos ramybės.

Po sesers išvažiavimo kurį laiką buvo ramu. Matyt, saugumas kuria planą, kaip pradėti šantažuoti, pastatyti prieš visuomenę, o svarbiausia, kad neišvažiuočiau. Jau viešai pradėjo išsireikšti, kad aš daug žinau ir gyvas neišvažiuosiu. Vienas važinėti ar po miestą vaikščioti vengiu, nes jaučiu, kad esu visą laiką seklių lydimas. Kaimynų Juozukas sako, kad jau nusibodo saugumo klausinėjimai. Klausia ir klausia, kas pas Pečiulaičius atvažiuoja ar ateina.

1987 m. liepos 2 d. šaukia pas Kauno vizų skyriaus viršininkę Janulaitienę. Vykstam kartu šu žmona. Su mumis nori pakalbėti Kauno miesto valdybos pasų skyriaus viršininkas Patonas. Pas jį randam dar vieną pilietį, tai korespondentas Svetlanas Smolenskis. Jis sako norįs aprašyti pokario laikus nuo 1944 m. Aš jo klausiu, ar jūs rašysit ir apie tuos gyvulinius vagonus, prigrūstus žmonių su vaikais ir seneliais, kurie stovėjo Kauno Šančių rampoj. Smolenskis iš karto užsiplieskė:

— Tarybinius piliečius šaudėt, dabar nenorit prisiminti!

— O kas juos šaudė 1940 m., kankino, trėmė bado mirčiai?

Ir žmona priduria, kad vos spėję koją įkelti, pradėjote terorizuoti moksleiviją. Ir pati atbuvusi tarybiniame rojuje dešimt metų. Vos kojas parvilko į Lietuvą. Palikę mikčiojantį korespondentą, išeinam.

1987 m. lapkričio 15 d. pasirodo ilgas provokacinis S. Smolenskio straipsnis laikraštyje „Sovetskaja Litva." Iš saugumo archyvų paimta iškraipyta medžiaga. Niekur nepaminėtos partizanų kautynės su kariuomene, MVD daliniais. Skaitytojui peršama mintis, kad Lietuvoje MVD ir kariuomenės nebuvo. Tik partizanai kovojo su „nekaltais pardavikais" ir stribais.

Tačiau žinome, kad 1944 m. vasarą, dar frontui esant ties Prūsijos siena, Lietuvoje jau vyko didžiuliai areštai, kankinimai, pilni rūsiai buvo prigrūsti ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Kaimų deginimas, žmonių gyvų užkasimas į žemę, kad prisipažintų nebūtus dalykus. Lietuva liko siaubo ir lavonų kraštu.

S. Smolenskio straipsnis buvo perspausdintas su visokiais pardavikų ir komunistų pasisakymais beveik visoje lietuviškoje spaudoje. Kiekvienai šeimai yra skaudi savo artimų netektis. Už čekistams teikiamas žinias mokytojos Antaninos Balčiūnaitienės tėvams Antanui ir Kastutei Miknevičiams partizanų buvo paskelbtas karo lauko teismas. Tačiau korespondentas S. Smolenskis su savo liudininkais spaudoje nuo skaitytojo nuslepia tikrąją tiesą.

Jie nemini išdavikų ir pardavikų. Leonas Šlapkauskas iš Bijūnų km., buvęs Padainupio pradinės mokyklos mokytojas, pardavinėjo savo kaimynus, o L. Šlapkausko žmona Agota niekur nesakė tiesos, tik skundėsi.

Kazys Palubinskas, Padainupio kaimo pirmininkas, ginkluotas vaikščiojo po kaimus, darė kratas, atiminėdavo iš žmonių maistą, grūdus. Ir daug kitų „nekaltai" žuvusių.

Nei vienas čekistų korespondentas, nei viena tarybinė spauda neskelbė ir neskelbs, kodėl partizanai baudė pardavikus.

Aš stengiuosi nesirodyti nepažįstamiems, tačiau vis dažniau pradėjo lankytis nepažįstami asmenys ir vis nori su manim kalbėtis. 1987 m. lapkričio 30 d. vakare paskambina nepažįstamas žmogus, įėjęs neprisistato. Po trumpos kalbos užsimena, kad jis girdėjęs dėl mano išvykimo, esąs mūsų draugų draugas. Ateivis pradėjo atkalbinėti nuo išvažiavimo, pagaliau ėmė grasinti, kad vis tiek neišvažiuosiu. Paskui prisistato esąs Edvardas Bur-neika. Išgirdusi svainė Kastancija Gylytė sako:

— Ar tai tu tas pats stribas, kuris mane Garliavos daboklėje daužei?

Sakau, kad su stribais neturiu jokios kalbos ir pakilęs išeinu į kitą kambarį. Žmona, sesuo Elytė ir Kastancija griežtai pareikalavo apleisti mūsų namus.

Po kurio laiko minėtas Edvardas Burneika vėl atėjo su kažkokiu apšepusiu stribu. Žmona nenorėjo įsileisti, tada jis žmoną nustūmė, abu įėjo. Matyt, ruošė didesnę provokaciją. Tačiau, kai įėję į kambarį, pamatė svečius Kunicką su žmona ir G. Juškevičių, apsisukę išėjo. Aš buvau pasislėpęs.

1987 m. gruodžio 4 d. perduoda Vakarų radijas, kad po didelių ginčų Pečiulaičiai išleidžiami. Rytojaus dieną gaunam telegramą iš Maskvos Amerikos pasiuntinybės, kad mes jau išleisti. O kitą dieną vėl Vakarų radijas praneša, kad buvo apsirikimas, saugumas neišleidžia, nes Pečiulaitis žino daug politinių paslapčių. Nei aš, nei žmona niekuomet tų politinių paslapčių nežinojom. Išgirdę tokias žinias, nežinome, ko klausyti. Važiuoju į Amerikos pasiuntinybę. Pasiuntinybės darbuotojai stebisi — dar tokios komedijos neturėję. Vieną dieną praneša, kad išleidžia, o kitą dieną ne. Jean McKenzie sako, kad ją pačią buvo išsikvietęs Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras Ševarnadzė ir aiškiai pasakė, kad Pečiulaičiai išleidžiami. Gerai, kad ne viena buvusi, o tai sakytų, kad išsigalvoju. Ką galima sutarti su Tarybų Sąjungos valdžia, jei dėl vieno žmogaus taip daro. Iš vakaro kalba viena, o rytą ginasi, kad nekalbėjom.

1987 m. gruodžio 23 d. rytą su žmona Judita kalbam, kažin kas šiandien įvyks, nes nėra tos dienos, kad nebūtų kokio netikėtumo. Staiga skambutis, žmona laiptais nusileidžia žemyn prie durų, o aš žiūriu iš viršaus. Matau, stovi keturi vyrai su kažkokia aparatūra. Kai tik duris pravėrė, žmoną nufilmavo. Pasisveikinę prisistato esą iš telekompanijos En-Bi-Si London korespondentai. Sueina į kambarį, o aš nuėjęs į virtuvę, žmonai sakau, kad čia kažkas ne taip, ar tik nebus provokatoriai. Laikykimės šaltai, ruošk kavutę, pažiūrėsim, ką jie kalbės. Man atėjus, vienas klausia angliškai, kitas verčia.

— Kadangi spaudoje esate labai kaltinami, tai norime sužinoti apie jūsų partizaninę praeitį.

Sakau jiems, kad Lietuvos partizaninė praeitis tokia, kaip dabar Afganistane. Prašau parodyti dokumentus. Vertėjas viską išverčia. Jie turi tik vizitinę kortelę, užrašyta Art-Moort En-Bi-Si London. Sakau:

— Gerai, aš pasitikrinsiu Maskvoje Amerikos pasiuntinybėje,— parodau Amerikos piliečio pasą. Minėti „anglai" susižvalgo.

— O jeigu jūs norit daugiau sužinoti, tai saugumas turi mano bylą, ten galite tikrinti.— Pastebėjau, kad kai mano kalba jiems nepatinka, aparatą išjungia.

Žmona atneša kavutę. Nespėjus paimti puodukus, vėl skambutis. Vertėjas griebia uždaryti duris. Bet žmona Įleidžia buvusį ilgametį politinį kalinį Algirdą Zybrę. Sakau, kad čia anglų korespondentai. O Zybrė sako:

— Taip, taip, praėjusį kartą, kai Vilniuje buvo „Laisvės" lygos mitingas, šitie „anglai" kartu su čekistais lakstė ir filmavo. Zybrė sako:

— Jakubėnai, tu ten buvai, o dabar pas Pečiulaitį vertėju. Anglų kalbos vertėjas Jakubėnas, išgirdęs, tokį pasakymą, pirmas nėrė pro duris, o paskui jį ir „Londono En-Bi-Si čekistai" provokatoriai, su savo visa aparatūra, net nespėję išgerti kavutės. Gatvėje stovėjo televizijos mašina.

Rytojaus dieną važiuoju į Amerikos pasiuntinybę, pasiuntinei viską papasakoju. Ji paskambina į anglų pasiuntinybę. Atsako, kad iš jų nei tarnautojų, nei korespondentų Lietuvoje nebuvo. Jei taip vyksta, yra pažeidžiamos tarptautinės sutartys. Pasiuntinė liepia man parašyti pareiškimą TSRS Aukščiausiajai Tarybai, o nuorašą siųsti pasiuntinybei. Niekas neturi teisės užsienio korespondentų vardu imtis provokacinių veiksmų.

1988 m. vasario 9 d. per Lietuvos televiziją buvo rodomas mane šmeižiantis „dokumentinis" filmas, sukurtas Lietuvos televizijos, autorius A. Baublys. Žiūrėdamas filmą, gerai supratau, kad televizijos darbuotojai buvo supažindinti su mano byla. Mat 1952 m. suimtas čekistams nurodžiau netikrą ryšį Garliavos valsč., Tvarkiškių kaime, Pirmojo pasaulinio karo metu žuvusiųjų vokiečių kapinaitėse.

Mūsų tikrasis ryšys buvo tame pačiame kaime, prie Kazio Šidiškio kryžiaus. Televizijos ekrane plačiai reklamavo Garliavos stribą Juozą Poderį, kuris nusiaubė visą Stanaičių, Mastaičių kraštą, areštuodamas, tremdamas, plėšdamas išvežtųjų turtą. O vėliau, baigęs Vilniuje spec. čekistų mokyklą, dirbo provokatoriumi Sokolovo dalinyje.

Lietuvos komunistai stengėsi apjuodinti partizanų pasipriešinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Įtūžę čekistai 1988 m. gegužės 12 d. pakartotinai per televiziją rodė ir spaudoje rašė, kad buvome susitikę Maskvoje su Amerikos valstybės departamento sekretoriumi George Shultzu. Čekistai nežinojo, kas buvo kalbėta dėl Lietuvos padėties. Visokie provokatoriai stengėsi, kaip nors sužinoti, kas buvo kalbėta, bet viskas buvo veltui. Čekistai, matydami, kad jų pastangos veltui, pradėjo grasinti, kad gyvas neišvažiuosiu. Tai buvo kartojama daug kartų.

Išvažiuoti į Vakarus buvo išleidžiami tik saugumo nuožiūra. Kas jiems buvo nenaudingas, tiems durys užtrenktos. Po mūsų apsilankymų ir po ilgų pokalbių su Amerikos pasiuntinybe jiems daug kas paaiškėjo. Prisimenu vieną įvykį. Du lietuviai labai išdidžiai kreipėsi į Amerikos pasiuntinį vizos laikinam išvykimui. Pasiuntinys klausia, ar partinis? Išdidžiai atsako, kad taip. Kviečia kitą. Ir šis partinis. Pasiuntinys pastumia abiejų dokumentus sakydamas, kad Amerikai partinių nereikia. Sako, kad komunistų propagandos jau užtenka. Partiniai keiksnodami išėjo. Mudu su seseria kalbamės, gal nors kartą Amerika supras, kas pas juos lankosi.

Po kurio laiko lietuviškoje spaudoje pasirodo straipsnis, kad Amerika neįsileidžia tarybinių mokslininkų, rašytojų, bet nori įsileisti Povilą Pečiulaitį, kuris ardo visą tarybinę santvarką.

Su Amerikos pasiuntiniais daug kartų buvome kalbėję apie Lietuvos padėtį po Antrojo pasaulinio karo. Dažniausiai jie teiraudavosi apie Amerikos piliečių likimą, nes rusai visą laiką melavo, kad tokių nėra. Dabar Amerikos diplomatai pamatė, kaip iš jų seifų dokumentai pereina į rusų saugumo rankas. Pasiuntinybėje laisvo pasikalbėjimo nėra. Visur prikišta klausymo aparatų, jei kas svarbesnio, rašo raštelį. Kai viskas paaiškėjo, Amerikos vyriausybė pradėjo viską tikrinti. Dėl to buvo nutraukta naujos ambasados statyba. Per pirmą patikrinimą rado prikaišiota apie 70 klausymo aparatų, o kiek dar nerasta. Man įėjus į pasiuntinybės miestelį, pasiuntinė Laura Guinn parodė naują, keleto -aukštų dar nebaigtą statyti namą, kur prezidentas Reaganas įsakė klausymo būstinę nugriauti. Amerikos sekretorius G. Shultzas nori asmeniškai susitikti kuo daugiau žmonių, pasikalbėti.

Gaunu žinią per Algirdą Statkevičių, kad 1988 m. balandžio 28 d. būčiau Maskvoje. Bus Amerikos valstybės departamento sekretoriaus G. Shultzo susitikimas su tarybiniais žmonėmis. Būkime atsargūs, kad nežinotų saugumas.

Važiuoju pusiau slaptai į Maskvą. Prisistatau Amerikos pasiuntinybei. Pasiuntinė Jean MeKenzie liepia laukti, kad saugumas nesulaikytų. Yra atvažiavęs Shultzas, ruošiamas žmonių susitikimas. Perduos mano pareiškimą, rašytą Gromykai. Eisim visi kartu, nes labai suaktyvėjęs tarybinis saugumas, net pasiuntinybės tarnautojus tikrina. Turime pasiruošti klausimus. Iš Lietuvos būsime trise: P. Pu-kėnas, Algirdas Statkevičius ir aš. Į pavakarę visi einam — pasiuntinė man liepia eiti pirma, o ji — iš paskos, kad nesulaikytų. Visur liepia rodyti Amerikos pasą. Prie vartų pasitinka pasiuntinybės tarnautojai su sąrašu.

Ateinam į didelę salę. Ten randu kitus. Pasiskirstom klausimais, P. Pukėnas kalbės dėl emigracijos, aš — Amerikos piliečių likimu Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, o A. Statkevičius dėl žmogaus teisių ir sveikų žmonių laikymo psichiatrinėse ligoninėse. Sutariam pasilikti paskutiniai. Viską išklausę, geriau orientuosimės.

Mūsų vertėja, pasiuntinė Jean MeKenzie praneša, kad ateina valstybės sekretorius. Visi sustojam pusračiu, kad galėtų kiekvieną pašnekovą gerai filmuoti. G. Shultzas kiekvieno atidžiai išklauso, pasiuntinė verčia. Išklausęs paspaudžia ranką, prieina prie kito. Taip perėjo visus_ Atėjo mūsų eilė. Vertėja mus pristato, kad mes iš Lietuvos, Amerikos piliečiai. Aš apibūdinu visą Lietuvos padėtį po Antrojo pasaulinio karo, kaip trėmė, areštavo, koks likimas ištiko Amerikos ir kitų pasaulio valstybių piliečius, kurie buvo likę Lietuvoje. Nurodau kai kurių pavardes, bet jie visi Sibire išmirė. Po manęs A. Statkevičius apibūdina psichiatrinių ligoninių veiklą ir kaip ten žmonės-patenka. Po visų apklausinėjimų padėkojo už labai svarbias žinias.

Po Amerikos valstybės sekretoriaus G. Shultzo susitikimo buvo surengtas kitas susitikimas su Amerikos prezidentu Ronaldu Reaganu, kuriame dalyvavo Nijolė Sadūnaitė ir kiti lietuviai. Po tokių susitikimų Amerikos vyriausybei daug kas paaiškėjo. Paaiškėjo, kad Amerikos piliečiai, kurie gyveno Pabaltijo kraštuose, buvo diskriminuojami, terorizuojami ir siunčiami į Sibirą lėtai mirčiai, nors per Antrąjį pasaulinį karą Amerika Tarybų Sąjungą išgelbėjo nuo pražūties.

1988 m. pavasarį Amerikos pasiuntinybės tarnautojai buvo pasiųsti į Pabaltijo kraštus ieškoti dar likusių savo piliečių. Į Taliną ir Rygą buvo pasiųsta Laura Guinn, o į Lietuvą Stephen Walker su sąrašu. Pirmiausia atvažiuoja pas mus susipažinti su padėtimi. Sąraše buvo pavardžių iš Raudondvario, Panevėžio, Kauno ir kitų Lietuvos vietovių. Pagal pasiuntinio tarnautojo pasakojimą daugumas, buvę Sibire, jau senyvo amžiaus žmonės. Klausinėjo, gal kas dar žino daugiau Amerikos piliečių Lietuvoje.

NEIŠVAŽIUOSI

Visą laiką stengiuosi kuo mažiau rodytis viešai, nes-Amerikos pasiuntinybės buvau perspėtas. Tarybinis saugumas deda visas pastangas, kad neišvažiuočiau. 1988 m. sausio 28 d. ilgas skambutis. Aš nesirodau. Girdžiu, kaip žmona kalba su kažkuo svetimu. Pokalbis aštrus, pakeltu tonu iš vienos ir iš kitos pusės. Pradeda net garsiai ginčytis. Gerai girdžiu, vyriškis sako:

— O jei priregistruosim, gal nevažiuos?

Žmona atsako, kad jau važiuos:

— Kiek rašėm, kiek prašėm leisti ramiai gyventi ir dirbti, bet ne. Važiuok, kur nori. Tai dabar ir važiuos, kur nori — į Ameriką.

Laukiu, kada nustos ginčytis ir išeis. Palaukę vėl grįžta prie to paties — gal nevažiuos. Žmona suprato, kad man nusibodo laukti ir sako:

— Draugas Sadovski, parvažiavęs į Vilnių, perduokit saugumui, kad mes dabar jau važiuosim.

Tą patį vakarą atėjo Požėlos raj. pasų stalo viršininkė su inspektore įsitikinti, ar tikrai Pečiulaitis važiuos. Ir joms atsakiau:

— Taip, dabar jau važiuosiu, kur aš noriu.

Dar bandė atkalbėti, sakau:

— Veltui jūsų vaikščiojimai ir kalbos.

1988 m. rugsėjo 17 d. randam šaukimą į Kauno saugumą pas tardytoją Marcinkevičių. Nejau tas pats Marcinkevičius vėl kviečia, kur mane vedžiojo, kai buvau 1952 m. suimtas. Tada jis talkininkavo sokolovninkams, buvo jaunas leitenančiukas, paklusnus sokolovninkų šunelis, per lietuvių kankinimus įkopė į dideles žvaigždes. Turbūt saugumas vėl kokią avantiūrą sukūrė. Reikia gerai pagalvoti, ko saugumui iš manęs gali reikti.

Aptarę viską su žmona Judita, nutariam iš karto neiti. Nuėjusi žmona praneš, kad manęs nėra namuose, gal saugumietis prasitars nors vieną žodį, kam aš reikalingas. Rytojaus dieną už mane nueina žmona. Aš laukiu namuose. Sugrįžusi žmona sako, kad jei šiandien neateisi, tada turėsi važiuoti į Vilnių. Žmona Marcinkevičiaus klausė, ar labai svarbus reikalas, nes reikia važiuoti parvežti iš kaimo. Marcinkevičius sakė būsiąs Kauno saugume iki 16 val., kitaip reikės važiuoti į Vilnių.

Reikia eiti. Atvažiuojam, žmona pasilieka laukti vizų skyriuje, kitoje gatvės pusėje. Sargybiniui parodau šaukimą, paskambina, ateina pats Marcinkevičius. Nusiveda į kabinetą. Paima storą bylą ir pradeda klausinėti apie kaimynus, kurie 1944 m. nėjo į kariuomenę. Atsakau, kad tame krašte nebuvęs daugiau kaip 40 metų, neprisimenu. Vis tiek toliau klausinėja, ar pavardės girdėtos? Kokiame miške buvau, koks būrys buvo? Sakau, kad daug visko buvo, esu pamiršęs, geriau mano byloje pasitikrinkit. Vėl klausia pavardžių iš ilgo sąrašo. Aš tyliu. Gal pažįstu Leoną Žemaitį iš Jurginiškių km. Dar kartą pakartoju, kad pavardės girdėtos, bet kur tie žmonės, nežinau, gal Sibire, gal kapinyne. Saugumietis kažką rašo, paskui duoda paskaityti, liepia pasirašyti. Atsakau, kad pasirašiau paskutinį kartą, kai atsisakiau tarybinės pilietybės. Saugumietis net išraudęs pradėjo garsiai rėkti:

— Mes nepripažįstam tavo Amerikos pilietybės! Ne

galvok, tu gyvas neišvažiuosi. Žinai, kad buvai teistas mirties bausme.

— Daug rizikavau ir dar kartą rizikuosiu,— atsakau.

Saugumietis atsiima savo popiergalį. O man išrašo

leidimą išeiti. Saugumietis Marcinkevičius dar pakartoja:

— Gerai pagalvok, tu neišvažiuosi!

Nuo to laiko daugiau su saugumu reikalų neturėjau.

Kas tas Leonas Žemaitis? L. Žemaitį gerai pažinau nuo mokyklos laikų. Kiek žinau, buvęs „Geležinio Vilko" rinktinėje partizanu. Paskui gyvas pasidavė čekistams. Dabar gyvena prie Garliavos. Kiek turėjau žinių iš Garliavos gyventojų, Leonas Žemaitis yra didelis saugumo talkininkas. Matyt, saugumiečiui Marcinkevičiui reikėjo mano parašo, kad aš Žemaitį pažįstu, o paskiau kaltę būtų sudarę, liudininkų saugumas turi. Saugumui reikėjo užvesti man bylą, kad būčiau sulaikytas nuo išvažiavimo į Ameriką.

ČEKISTŲ VILTYS ŽLUGO

Irena Gajauskienė su šeima jau gavo leidimą išvažiuoti Amerikon į svečius. Grįžusi iš Vilniaus vizų skyriaus, ir mums pranešė, kad reikia važiuoti į Vilnių pas vizų viršininko pavaduotoją Michelevičių. Paskirtą dieną prisistatom abu su žmona. Mums praneša, kad Tarybų Sąjungos vyriausybė mus išleidžia nuolatiniam gyvenimui į JAV. O Kauno vizų viršininkė praneš smulkiau. Pokalbis kelių žodžių, vėl grįžtam į Kauną. Rytojaus dieną gaunam pranešimą iš Kauno vizų skyriaus viršininkės Janulaitienės atvykti dėl dokumentų tvarkymo.

Anksčiau Janulaitienė reikalavo naujo brolio iškvietimo, nes tas jau negalioja — pasenęs. O dabar viršininkė pripažįsta, kad iškvietimai kokie yra, tokie geri, nors ir nuorašai. Nereikia nė sutikimų, nei brolių, nei seserų, tik mamos. Viršininkei sakau:

— Kas pasidarė, ar tarybų valdžia pasikeitė?

Viršininkė sako:

— Taip atrodo.

Kitą dieną gaunu pranešimą atvykti pas Kauno miesto valdybos pasų stalo viršininką Patoną, su savimi turėti tarybinį pasą. Praneša, kad gautas įsakymas iš aukščiau, kuo greičiau mane priregistruoti. Požėlos pasų skyriuje jau laukė viršininkė Grinevičienė, kuri anksčiau buvo uždėjusi atžymą — 26 numerį ant paso išregistravimo antspaudo. O dabar su šypsena priregistravo per kelias minutes. Prisiregistravęs tą pačią dieną paduodu dokumentus Kauno vizų skyriui, kad čekistai negalvotų, gal jau nevažiuosim. 1988 m. rugsėjo 19 d. paskutinį kartą paduodam dokumentus išvažiavimui į JAV.

1988 m. lapkričio 14 d. Kauno vizų skyriaus viršininkė praneša, kad mes išleisti. Savo vardu turimą nekilnojamą turtą, mašiną galima parduoti ar padovanoti artimiems giminėms. Pagal tarybinį įstatymą išvykstančio iš Tarybų Sąjungos vardu neturi likti jokio turto. Mūsų visas turtas buvo žmonos vardu, ir žmona viską padovanojo savo seseriai Kastancijai. Gavę dokumentą, kad jau nieko neturime, galime abu išsiregistruoti ir važiuoti į Vilniaus vizų skyrių gauti išvykimo pasus.

Vilniuje vizų skyriaus viršininko pavaduotojas Michelevičius, peržiūrėjęs dokumentus, prie žmonos prisikabino, kad Vykdomojo komiteto antspaudas ne toje vietoje uždėtas. Man pasą pastūmė labai piktai, o žmonai pasako: — Kai bus viskas tvarkoj, tada gausi pasą.

Vėl einam į Kauno vykdomąjį komitetą. Ten stebisi, ko ten jie nori. Viską pertvarko pagal nurodytą norą. Po savaitės vėl važiuojam į Vilnių gauti pasą. Žmonių laukia daug, daugumas vyksta į Lenkiją. Žmoną pašaukia pirmą. Girdėti pakeltas tonas, laukiantys sako, gal ten mušasi.

— Ne,— sakau,— žmona važiuoja į Ameriką.

Gavusi pasą, žmona paklausia, kada galėsim aplankyti Lietuvą. Michelevičius ir užsivedė:

— Tu galėsi, bet tavo vyras niekada, jis tarybinius, žmones šaudė, jam valdžia nepatinka ir t.t.

Žmona priminė Rainių miškelį ir t.t. Dėl to ir kilo triukšmas.

Gavę išvykimo pasus, galime užsisakyti bilietus išankstinėje Vilniaus aerouosto kasoje. Bet kai pasitikrinam, vis atsako, kad dar nėra. Pastebėjom, kad tie, kurie buvo vėliau užsisakę, bilietus į Ameriką jau gavo, o mums vis nėra. Stengėmės, kaip priimta, gauti daugiau sumokant, „po blatu". Iš karto sutinka, bet kai tik išgirsta pavardes, visos kalbos baigiasi. Važiuojam į Maskvą, ir ten viskas veltui. Vėl važiuojam į Vilniaus išankstinę kasą. Pasakius pavardę, kasininkė atsako, kad jūs bilietų negausit, ieškokit kitais keliais, kitaip neišvažiuosit. Supratom, kad mūsų pavardei yra nurodyta bilietų neparduoti. Išvykimo laikas ribotas, paskutinė diena 1989 m. gegužės 9 d.

Rašau laišką į Čikagą anksčiau išvykusiam Algirdui Statkevičiui, nurodydamas padėtį. Po kurio laiko gaunam iš Amerikos pasiuntinybės žinią, kad pinigai dėl bilietų -atėję iš Amerikos tik į vieną galą. O išvažiuojant iš Tarybų Sąjungos, bilietus turi pirkti į abu galus, nors ir negrįši. Gavę tokį pranešimą, vėl skambiname į Ameriką. Tada lietuvių Balf'o organizacija atsiuntė bilietams pinigus į abu galus. Grįžimo bilietai taip ir liko nepanaudoti. Maskvos išankstinėje -aerouosto kasoje gavę bilietus, užėjome į Amerikos pasiuntinybę pranešti, kad jau viskas tvarkoj. Pasiuntinybės tarnautojai sako, kad išvažiuojate tik jūsų sesers Kazimieros didelių pastangų dėka, nes ji teisingai vyriausybei nurodė visą padėtį. Buvo imta aktyviai reikalauti Amerikos piliečių išvykimo, nes Tarybų Sąjungoje jie buvo nuslėpti. Taigi po didelio triukšmo mes laimėjome.

Gaila palikti savo kraštą, bet pasiuntinė Laura Guinn ramina, kad bus gerai, ji pati gimusi ir augusi Klivlendo mieste. Ten gyvena daug lietuvių, yra paskirti žmonės, kurie atvykusiems padeda tvarkyti dokumentus, būna vertėjais. Atsisveikinam, linkėdami vieni kitiems laimės. Sako, kad tokios išleistuvės pas juos pirmos.

Grįžę į Kauną, pradedame krautis pora lagaminų, nes iš Tarybų Sąjungos galima išsivežti tik po 20 kg vienam žmogui. 1989 m. kovo 24 d. susirenka savų ir pažįstamų būrelis išleisti mus į nežinomą gyvenimą, kur viską reikės pradėti iš naujo. Sunkiausias atsiskyrimas su mama, kuriai jau per 92 metus. Vargu ar pasimatysim, vienas Dievas težino. Atsisveikinam su didele minia palydovų, brangiu Kaunu. Keli artimieji palydi į Maskvą.

Maskvoje po didelės lyg lageriškos kratos einam į Amerikos lėktuvą Niujorkas—Maskva. Mane, prieš leidžiant į lėktuvą, dar pakartotinai smulkiai perkrato, išnaršo visas kišenes. Randa paleidimo iš lagerio pažymą. Paima, tokių dokumentų negalima išsivežti. Paliekam įkyrėjusią Maskvą.

Niujorko aerouostą pasiekėm pavėluotai, pavėluotai pasiekėm ir Klivlendą. Aerouoste pasitiko brolis Pranas, kurio buvau nematęs 50 metų, sesuo Kazimiera su šeima ir būrelis tautiečių. Klivlendo lietuviai, organizacijos maloniai mus priėmė, parodė pirmus laisvo krašto gyvenimo žingsnius. Visiems lietuviškas ačiū.

Bet teko sutikti ir tokių „laisvintojų", kurie sakė:

— Gerai, kad atvažiavot, bet geriau būtumėt nevažiavę. Jūs kovojot ir kovokit, o mes dar pavaldysim!

Senovės lietuvių patarlė sako — viltis durnių motina. Bet laikas žmonijos teisėjas.

Klivlendas, 1991 08 01

„TAURO" APYGARDOS BIRUTES RINKTINES DARIAUS-GIRĖNO TĖVONIJOS ŽUVUSIŲ PARTIZANŲ SĄRAŠAS

Žeme, o žeme, kodėl tu
Tiek nežymėtų kapų
Leidai užkąst sau ant veido,
Tiek, kad net dangui kraupu?..

B. BRAZDŽIONIS.

ADOMAVIČIUS Petras, ūkininkas, Garliavos valsč.,. Poderiškių km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

ALESČIKAS Jonas-Rymantas, g. 1916 m., Lietuvos-karininkas, nuo 1947 m. Birutės rinktinės vadas, iš Kauno, žuvo 1948 m. Garliavos valsč., Jonučių km.

ARLAUSKAS Alfonsas-Vilkas, policijos tarnautojas, Garliavos valsč., Pagirių km , žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

AUDRA (sl.), tarnavęs vokiečių kariuomenėje, iš Kauno, žuvo 1948 m. Garliavos valsč., Poderiškių km.

BACEVIČIUS, ūkininkas, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

BALASEVIČIUS Antanas-Čigonas, ūkininkas, Veiverių, valsč., Dievogalos km., žuvo 1947 m. Kazlų Rūdos miške.

BALČIŪNAS Juozas, g. 1925 m. Prienų valsč., Jiestrakio km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., Pajiesio km.

BALTRUKONIS Vincas, ūkininkas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1946 m. tarp Zapyškio—Kuodiškės.

BALTRUŠAITIS, ūkininkas, Garliavos valsč., Pavytės. km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Margininkų km.

BANISLAUSKAS Albinas-Klajūnas, g. 1929 m. Šilavoto valsč., Sarginės km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

BANISLAUSKAS Antanas-Neptūnas, g. 1924 m., Šilavoto valsč., Sarginės km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč.,. Pajiesio km.

BAURAS (sl.), belaisvis, iš Vokietijos, žuvo 1946 m. Kazlų Rūdos miške.

BILSKIS Juozas, ūkininkas, Veiverių valsč., I Girninkų km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

BRAZAITIS Jurgis-Barsukas, Lietuvos saugumo tarnautojas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1952 m. Kazlų Rūdos miške, prie Girninkų km.

BRAŽINSKAS Vincas-Smauglys, g. 1930 m. „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

BRUNZA-Papartis, moksleivis, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1948 m. Garliavos valsč., Jonučių km.

BRŪZGA Povilas, Garliavos valsč., Raželių km.

BULOTA Jonas-Anbo, g. 1919 m., lakūnas, iš Kauno, žuvo 1947 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

ČEPLIAUSKAS Antanas-Meška, g. 1921 m. Veiverių valsč., Pabališkių km., žuvo 1947 m. Veiveriuose.

ČIŽEIKA Jonas-Stepas, g. 1925 m , vokiečių desantas, žuvo 1947 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

DABRIŠIUS Liudvikas-Kareivis, g. 1912 m., Lietuvos karininkas, Prienų valsč., Jiestrakio km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., Pajiesio km.

DAGILIS Kazys-Dėdžius, ūkininkas¹, Garliavos valsč., Jonučių km., žuvo 1950 m. Garliavos! valsč., Jonučių km.

DAGILIS Petras-Sakalas, g. 1929 m., studentas, Garliavos valsč., Jonučių km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1947 m. Kazlų Rūdos miške.

DAKTARAS (si.), gydytojas iš Kauno, žuvo 1946 m. Kazlų Rūdos miške.

DANIELIUS, ūkininkas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1945 m Kazlų Rūdos miške.

DANUTE, moksleivė, nuo Šunskų, Marijampolės apsk., žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške ;prie Papiškio km.

DAPKEVIČIUS Alfonsas, Garliavos valsč., Suvalkėlių km.

DAUGĖLA Bronius-Dragūnas, g. 1927 m., Garliavos valsč., Stanaičių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Raželių km.

DRŪLIA Antanas, ūkininkas, Garliavos valsč., Pavy-tės km., 1946 m užmuštas Kauno saugume.

DRŪLIA Jonas, ūkininkas, Garliavos valsč., Pavytės km., žuvo 1946 m. Garliavos valsč., Rinkūnų km.

DRŪLIA Juozas, g. 1917 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Pavytės km., žuvo 1945 m. Garliavos valsč., Rinkūnų km.

DRŪLIA Viktoras, g. 1915 m., Lietuvos puskarininkis, Garliavos valsč., Pavytės km., žuvo 1946 m. Garliavos valsč., Rinkūnų km.

DŪMAS (sl.), moksleivis, Šunskai, Marijampolės apskr., žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške prie Papiškio km.

GYLYS Akseveras-Aitvaras, g. 1919 m., Garliavos valsč.,. Stanaičių km., žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Armaniškių km.

GUDAITIS Kazimieras-Maksimas, g. 1919 m., Šilavoto valsč, Sarginės km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., Pajiesio km.

GULBINAS, ūkininkas, Garliavos valsč., Ilgakiemio km., žuvo 1946 m. Pakuonio valsč.

JALOVECKAS Stasys-Mindaugas, moksleivis, nuo Višakio Rūdos, žuvo 1949 m. Veiverių valsč., II Girninkų km..

JANKAUSKAS-Vaidila, ūkininkas, iš Jankų, žuvo 1946 m.

JANKUNAS-Daina, tarnavęs vokiečių kariuomenėje, iš Kauno, žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Armaniškių km.

JANKUS Petras-Vanagas¹, ūkininkas, Veiverių valsč.,. II Girninkų km, „Žalgirio" rinkt., žuvo 1949 m. Kazlų Rūdos miške.

JANKUS, Veiverių valsč., žuvo 1945 m. Kazlų Rudos. Rūdos miške.

JASAITIS-Naktis, Lietuvos karininkas, iš Kauno, žuvo 1947 m. Skriaudžiuose.

JONAS (sl.), belaisvis, iš Vokietijos, žuvo 1946 m. Kazlų Rūdos miške.

JUODSNUKIS Benas, Garliavos valsč., Raželių km. JUODŽBALYS Jurgis, vargonininkas iš Garliavos, žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

JŪRELE, moksleivis, žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos valsč., Runkių km.

JŪRELE-Naujokas, tarnavęs vokiečių kariuomenėje, iš „Geležinio vilko" rinktinės, iš Kauno, žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Poderiškių km.

KABIŠIUS Jurgis, ūkininkas, Veiverių valsč., Pažėrų km., žuvo 1945 m. Garliavos valsč., Padainupio km.

KALAUSKAS Antanas, ūkininkas, Veiverių valsč., Padrečių km., žuvo 1949 m. Kazlų Rūdos miške.

KALAUSKAS Bronius¹, ūkininkas, Veiverių valsč., Pažėrų km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

KALAUSKAS Jonas, tarnavęs vokiečių kariuomenėje, Veiverių valsč., Pažėrų km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

KALVAITIS Antanas, stalius, Garliavos valsč., Kampiškių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Kampiškių km.

KALVAITIS Stasys, mūrininkas, Garliavos valsč., Kampiškių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Kampiškių km

KAMARAUSKAS Albinas, g. 1925 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Juragių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., ^Raželių km.

KASPARAVIČIUS, ūkininkas, Garliavos valsč., Ilgakiemio km., žuvo 1946 m. Prienų valsč., Prienlaukio km.

KAVALIAUSKAS Zenonas, tarnautojas iš Zapyškio, žuvo 1946 m. prie Zapyškio, Kuodiškės km.

KAZAKEVIČIUS Bronius-Tigras, moksleivis, Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1950 m. Kazlų Rūdos Eglynėlio .miške.

KAZAKEVIČIUS Jonas-Auksabarzdis, g. 1922 m., moksleivis, Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1948 m. Veiverių valsč., Gyvių km.

KAZAKEVIČIUS Vytautas-Kregždė, ūkininkas, Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1948 m. Kazlų Rūdos miške.

KAZLA Jonas-Musolinis, g. 1919 m., tarnautojas, Veiverių valsč., Kazliškių km., „Žalgirio" rinkt., žuvo 1946 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

KAZLAUSKAS, tarnautojas, iš Zapyškio, 1949 m. Kau-:no saugume užmuštas.

KIZYS Pranas-Pranelis, g. 1930 m., Prienų valsč., Mogiškės km., žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

KLIMAVIČIUS, ūkininkas, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1946 m. Kazlų Rudos valsč., Agurkiškės km.

KNAŠYS Juozas-Karys, g. 1932 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Poderiškių km., žuvo 1953 m. Garliavos valsč., Poderiškių km.

KRASNODEMSKIS Aleksandras-Voveris, g. 1922 m., iš Punsko, žuvo 1948 m. Veiverių valsč., Gyvių km.

KRUSINSKAS Vytautas, žuvo 1946 m. Krušinskų km.

KUNIGONIS Benediktas, Veiverių valsč., Pažėrų km.

KUZMICKAS Jonas, kalvis, Garliavos valsč., Rašniavos km., žuvo 1946 m. Šilavote.

KUZMICKAS Kazys, kalvis, Garliavos valsč., Rašniavos km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Vaišvydavos km.

KUZMICKAS Stasys, Garliavos valsč., Rašniavos km.

KUZMICKAS Vytautas-Baltrus, Garliavos valsč., Rašniavos km., žuvo <1953 m. Garliavos valsč., Stanaičių km.

LAUKAITIS Jonas, moksleivis, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos Žiemkelio miške.

LENCEVIČIUS Albinas-Ulonas, ūkininkas, Veiverių valsč., Dievogalos km., žuvo 1949 on. Garliavos valsč., Tvarkiškių km.

LELEŠIUS Justinas-Grafas, g. 1914 m., kunigas, nuo Igliaukos, Marijampolės apsk., žuvo 1947 m. Veiverių vals., Kampinių km.

LIAUKUS Kazys-Stumbras, ūkininkas, Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

LIORENTA Jonas, g. 1926 m. Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1949 m. Veiverių valsč., Papilvio km.

LUKOŠEVIČIUS Leonas, moksleivis, Garliavos valsč., Ilgakiemio km., žuvo 1952 m.Kazlų Rūdos miške, P. Pečiulaičio suėmimo metu.

LUKŠA Juozas-Skirmantas-Daumantas, g. 1922 m., desantas iš Vakarų, Veiverių valsč., Juodbudžio km., žuvo 1951 m. Veiverių valsč., Pabartupio km.

LUKŠA Jurgis-Piršlys, g. 1921 m., studentas, Veiverių valsč., Juodbudžio km., žuvo 1947 m.

LUKŠA Stasys-Juodvarnis, g. 1925 m., studentas, Veiverių vals., Juodbudžio km., žuvo 1947 m. Kazlų Rūdos miške.

MACEINA Algirdas-Šarka, Garliavos valsč., Raželių km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Girninkų km.

MACEINA, ūkininkas, Garliavos valsč., Raželių km., iuvo 1945 m. Garliavos valsč., Ringaudų km.

MACKEVICIUS Alfonsas, g. 1924 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Stanaičių km., žuvo 1946 m. Grabavos miške.

MARČIULAITIS Kostas-Slanka, g. 1935 m., žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

MARČIULIONIS-Kazokas, nuo Jankų krašto, žuvo 1947 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

MARTINAITIS Antanas, g. 1928 m., mokinys, Marijampolės apskr., Subačiškių km., žuvo 1946 m. Kampinių km.. Veisėjų valsč.

MEKŠAITIS Leonas, Garliava.

MENKEVICIUS Vytautas-Spyglys, g. 1930 m. Igliaukos valsč., Sakališkių km., paskutinis „Geležinio Vilko" rinkt, vadas, žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

MIKALAUSKAS Vytautas-Aras, moksleivis, Veiverių valsč., Bielevičių km., žuvo 1948 m. Veiverių valsč., Bie-levičių km.

MILIŠAUSKAS Vytautas, ūkininkas, Veiverių valsč., Papilvio km., žuvo 1949 m. savo namuose Papilvio km.

MISIŪNAS Martynas, Garliavos valsč., Raželių km.

NAGINIONIS Jonas, Veiverių valsč., Pažėrų km.

NAUDŽIUS, moksleivis, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1949 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

NAUDŽIUS Andrius-Beržas, moksleivis, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1949 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

NAVIKA Vincas-Dėdė, g. 1912 m., Šilavoto valsč., Skinkių km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1952 m. Prienų valsč., Juodraistyje.

NĖNIUS-Indžinas, ūkininkas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1948 m. Kazlų Rūdos miške ties Naudžių km.

PALTANAVIČIUS, darbininkas, Garliavos valsč., Mastaičių km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

PAULIUS Motiejus, g. 1923 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Padainupio km., žuvo 1945 m. Garliavos valsč., Kampiškių km.

PAŽĖRA Jonas-Uosis, g. 1921 m. ūkininkas, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Kampiškių km.

PAŽĖRA Jonas, g. 1924 m., Veiverių valsč., Smailių km., žuvo 1948 m. Smailių km.

PAŽĖRA Juozas, ūkininkas", Veiverių valsč., Padrečių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

PAŽĖRA Kazys, ūkininkas, Veiverių valsč., Padrečių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

PEČIULAITIS Jonas, g. 1931 m., parbėgęs iš tremties, Garliavos valsč., Tvarkiškių km., žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške prie Papilvio km.

PEČIULAITIS Jurgis-Prūsas, g. 1912 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Tvarkiškių km., žuvo 1945 m. Garliavos valsč., Tvarkiškių kaime, savo kieme.

PEČKYS Vytautas, Garliavos valsč., Rinkūnų km.

PETKEVIČIUS Adolfas-Švyturys, g. 1928 m., moksleivis, Veiverių valsč., Gyvių km., žuvo 1947 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

PUKELEVICIUS Vytas, g. 1934 m., Garliavos valsč., Poderiškių km., žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške.

PUŽAS Antanas-Gintaras, moksleivis, Garliavos valsč., Jonučių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Ilgakiemio km.

RAČYLA Jurgis-Šarvas, puskarininkis, Veiverių vals., Padrečių km., žuvo 1948 m. Veiverių valsč., Šilėnų km.

RAKAUSKAS Antanas, moksleivis, Garliavos valsč., Pavytės km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Girninkų km.

RAKAUSKAS, ūkininkas, Garliavos valsč., Pavytės km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Girninkų km.

RIMAS Pranas-Berželis, g. 1925 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Padainupio km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Juragių km.

RINKEVIČIUS Aloyzas-Ledas, moksleivis, Garliavos valsč., Rinkūnų km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

RINKEVIČIUS Kazys, ūkininkas, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1945 m. Garliavos valsč., Digrių km.

RUNDINAS Antanas-Vaitila, g. 1926 m., policijos tarnautojas, Garliavos valsč., Kampiškių km., žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Armaniškių km.

RUSECKAS Kazys-Doleris, g. 1924 m., ūkininkas, Garliavos valsč., Poderiškių km., žuvo 1952 m. Kazlų Rūdos miške P. Pečiulaičio suėmimo metu.

SAPIJANSKAS, ūkininkas, Garliavos valsč., Rašniavos km., žuvo 1945 m. Pakuonio valsč., Girninkų km.

SAPIJANSKAS, ūkininkas, Garliavos valsč., Rašniavos km., žuvo 1946 m. Šilavote.

SENIŪNAS, moksleivis, Veiverių valsč., Kazliškių km., žuvo 1946 m. Kazlų Rūdos miške.

SKUČAS Jonas, ūkininkas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1949 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

SKUČAS Juozas-Šaulys, moksleivis, Veiverių valsč., Pabartupio km., žuvo 1948 m. Garliavos valsč., Jonučių km.

SLAVINSKAS Albinas-Linas, g. 1923 m., Garliavos valsč., Ilgakiemio km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1946 m. Garmuciškės miške.

SLAVINSKAS Jonas, g. 1924 m., Šilavoto valsč., Šilavoto km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., Pajiesio km.

SAMUOLIS Aleksas-Vasaris, g. 1922 m. Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1946 m. Veiverių valsč., Kampinių km.

SMAUGLYS (sl.), žuvo 1947 m. Kazlų Rūdos miške.

STAČIOKAS Algirdas-Žiogas-Kregždė, moksleivis, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1948 m. Kazlų Rudos miške.

STAČIOKAS Jonas-Kovas, g. 1925 m., ūkininkas, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1950 m. Agurkiškės km.

STAČIOKAS Klemensas, moksleivis, Veiverių valsč.. Kampinių km., žuvo 1953 m. Prienų Punios miške.

STANKUS Jonas-Urėdas, tarnautojas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Poderiškių km.

STANKUS, moksleivis, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1946 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

STANKUS, ūkininkas, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1945 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

SUBAČIUS, policijos tarnautojas, iš Galiavos, žuvo 1945 m. Veiverių valsč., II Girninkų km.

ŠALČIUS, tarnavęs vokiečių kariuomenėje, iš Kauno, žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Poderiškių km.

ŠIDIŠKIS Bonifacas, Garliavos valsč.

ŠIMANSKIS Algis-Kirstukas, g. 1925 m., moksleivis; Veiverių valsč., Mozūriškių km., žuvo 1948 m. Kazlų Rūdos miške prie Jankų.

ŠIUGŽDINIS Juozas-Karys, ūkininkas, iš „Geležinio vilko^" rinktinės, Garliavos valsč., Ilgakiemio km., žuvo 1953 m. Prienų miške.

ŠUKEVICIUS, žuvo 1952 m. Prienų miške, Juodraistyje.

TIGRO (sl.) žmona, mokytoja, nuo Lekėčių, Šakių, apskr., žuvo 1951 m. Kazlų Rūdos miške, prie Papiškio km.

TITAS (sl.), tarnavęs vokiečių kariuomenėje, iš Kauno, žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Ringaudų km.

TRUMPIS Benediktas-Rytis-Sakalas, 1950 m. išmestas desantu iš Vakarų, žuvo 1951 m. Altoniškių miške, Lekėčių valsč., Sakių apskr.

VAITKŪNAS Vincas, ūkininkas, Veiverių valsč., Pad-rečių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

VAITKONAS Ceslovas-Kolumbas, g. 1922 m., ūkininkas, Veiverių valsč., Padrečių km., žuvo 1947 m. Kazlų Rūdos miške.

VALGIUS Antanas-Robinzonas, g. 1924 m., kalvis, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Kampiškių km.

VALGIUS Juozas-Putinas, g. 1923 m., kalvis, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1947 m. Veiverių valsč., Dievogalos km.

VALGIUS Stasys-Riešutas, g. 1929 m., moksleivis, Garliavos valsč., Digrių km., žuvo 1947 m. Garliavos valsč., Dievogalos km.

VALENTA, moksleivis, Veiverių valsč., Kampinių km., :žuvo 1945 m. Veiverių valsč., Papilvio km.

VARKALA Kazimieras, Algirdas-Žaliukas, g. 1924 m., Išlaužo valsč., Šaltupio km., „Geležinio vilko" rinkt., žuvo 1948 m. Išlaužo valsč., Gražučių km.

VASILIAUSKAS Bernardas, Garliavos valsč., Raželių Ton.

VASILIAUSKAS Jonas, Garliavos valsč., Raželių km.

VASILIAUSKAS Vladas, Garliavos valsč., Raželių km.

VASILIAUSKAS Vytautas-Meškelė, g. 1931 m., moksleivis, Veiverių valsč., Veiverių km., žuvo 1948 m. Veiverių valsč., Papilvio km.

VILIMAS Julius, nuo Jankų krašto, žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

VINCUKAS (sl.), moksleivis, iš Kauno, žuvo 1950 m. Garliavos valsč., Ilgakiemio km.

VIZGIRDA Antanas, Veiverių valsč., Kampinių km., žuvo 1945 m. Kazlų Rūdos miške.

VOKIETIS belaisvis, chirurgas, iš Vokietijos, žuvo 1946 m. Kazlų Rūdos miške.

ŽILINSKAS Vytautas, moksleivis, Veiverių valsč., II Girninkų km., žuvo 1948 m. Kazlų Rūdos miške.

STRIBŲ NUŽUDYTOS MERGINOS

JAKUČIONYTĖ, Garliavos valsč., Pajiesio km., 1946 m. nušovė Garliavos stribas Staniulis.

KABIŠIŪTE Ona, Veiverių valsč., Pažėrų km., 1948-m. pabėgusią iš Sibiro nušovė stribas Albinas Dovydonis.

MARKAUSKAITĖ-Subatienė, Garliavos valsč., Ilga-kiemio km., 1945 m. nušovė Garliavos stribas Pacevičius. Jos vyras buvo partizanas.

NAUDŽIŪTĖ-Brazaitienė, Veiverių valsč., II Girninkų km., 1945 m. nušovė Veiverių stribai. Jos vyras partizanas.

NAVICKAITĖ, Garliavos valsč., Digrių km., 1947 m. nušovė stribas Burneika. Stribų išžaginta.

PAŽĖRAITĖ, Garliavos valsč., Digrių km., 1946 m.. nušovė Garliavos stribai.

PETKEVIČIŪTĖ, Veiverių valsč., Petkeliškių km., 1946 m. nušovė stribas Albinas Dovydonis.

RIMAITĖ Aldona, Garliavos valsč., Padainupio km., 1948 m. nušovė Albinas Dovydonis. Motina suimta, brolis partizanas.

ŠALČIŪTĖ Agota, Garliavos valsč., Stanaičių km., 1945 m. nušovė stribas Burneika beganančią gyvulius.

NAUDZIAI, Veiverių valsč., II Girninkų km., 1945 m. žiemos naktį stribai sušaudė visą šeimą.

PASTABA. Kai kurie Birutės rinktinėje žuvę partizanai buvo atėję iš kitų rinktinių. Atsiprašome, jei ko nors nepaminėjome, ir už galimus netikslumus ar nepilnus duomenis. Turinčius daugiau žinių prašome papildyti.

TURINYS

Pratarmė ........................................ 3

Bolševizmo šmėkla artėja ............... 5

1944-ųjų Kalėdos ......................... 8

Visur buvo šnipų ...........................10

Žiemkelio kautynės ...................... 14

„Žalgirio" rinktinė ......................... 17

Stribų kerštas .............................. 19

Siaubo diena ir amnestija ............. 20

Nepaspruko ................................ 22

Lietuva be lietuvio ........................ 23

Susitikimas su „vokiečiais" ............ 27

Ugnies vagims ............................... 29

Balsavimai .................................... 30

Dvejopa šeima .............................. 31

Nepavalgėme barščių .................... 32

Išgelbėjo pelkė .............................. 33

Už partizanus premija .................... 38

Turime atsilyginti ............................ 39

Užėjome duonos ............................ 41

Vėl vagys ir stribai  .......................  42

Žiemai artėjant .............................. 44

Nelaimė ........................................ 46

Mūsų slėptuvė — rinktinės štabas... 50

Sugrįžo brolis ................................ 52

Sunkioji 1947-ųjų vasara .............. 54

Kas išdavė? ................................. 57

Birutės rinktinė gyvuoja ................ 61

Nevykęs šūvis ..............................65

Tauro" apygardos vadas Rymantas ....66

Tremtiniai ........................................68

Va, tau ir ubagas .............................71

Ulono silpnybė ir sutarti pusryčiai .... 73

Repečkėle, ne tą buteliuką padaviau . 74

Saldžiai miegokite ........................... 76

Kaip žuvo Mindaugas, Uosis ir kiti ...79

Benamiai ..........................................82

"Vasaros trumpos naktys ................ 86

Ardome kolchozus ..........................88

Stribų pasalos ir Kovo žuvimas ........89

Nelengva operacija .........................91

Skirmantas negalėjo laukti ............  94

Dragūno drąsa ir neapdairumas .......95

Mudviem, Povilai, jau reikės skirtis...98

Susitikimas su Skirmantu .............. 102

Kariniai objektai ............................105

Paskutinis pasimatymas ................. 106

Išdavystė ...................................... 108

Kas mus rėmė ir glaudė ................. 114

Įtarimas didėja .................................116

Paskutinis Lito įsakymas ir nauja netektis .119

Lekėčių krašte .................................122

Demonas veikia .............................. 123

Klasta ............................................. 125

OBO spąstuose ................................128

Į provokaciją ....................................137

Vėl Vilniuje ......................................140

Sokolovninkų darbai ....................... 145

Žiurkių kameroje ..............................147

Akistatos .........................................152

Šnipas ............................................. 157

Po Stalino mirties ..............................162

Teismas ............................................165

Mirtininkų kameroje...........................169

Lukiškių kalėjime ..............................171

Naujas tardymas ...............................175

Nuosprendis pakeistas ..................... 182

Atsisveikinu su Lietuva ..................... 184

Taišete .............................................190

Sukilimas .........................................192

Ir vėl vagone .....................................196

Gaidžio saloje ....................................199

Staigmena ..........................................201

Šekšnos lageryje ................................203

Pirmosios komisijos ir pasimatymas.....204

Nėra ramybės ....................................206

Vėl Taišetas—Bratskas ..................... 208

Čiunos lageryje ..................................210

Mišino karstas ...................................213

Kalėdos karceryje .............................215

„Baikalas" ..........................................216

Į Mordoviją ........................................218

Priepuolis ............................................222

Berijiečio teismas .................................227

Toliau nuo akių ....................................230

Skundas ...............................................231

Leninas be kojų ....................................234

I laisvę ..................................................235

Važiuok, kur nori ..................................237

Lietuvos karininko Petro Paltaroko likimas ....243

Buto raktai ............................................246

Saugumas nesnaudžia ........................... 248

Neprieinamoji pasiuntinybė ................... 253

Sulaikytas .............................................255

Teismas ................................................259

Rasų lageris ...........................................261

Vėl kryžiaus keliai ............................... 264

Tyla prieš audrą .................................. 270

„Istorikai" ............................................ 271

Spirk koja ........................................... 274

Tai dar ne viskas ................................. 277

Kazimiera išvyksta ............................... 281

Naujos provokacijos ........................... 282

Susitikimas su George Shultzu ...............287

Neišvažiuosi ....................................... 288

Čekistų viltys žlugo ............................  290

Pečiulaitis Povilas

ŠITĄ PAIMKITE GYVĄ

Atsiminimai

Redaktorė O. Balčytienė Techninė redaktorė B. Oksaitė

SL. 290. 1993 06 09. 15,96 sąl. sp. L Tir. 5000 egz. Užsakymas 287. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Donelaičio 70b, 3000 Kaunas

Valstybinė „Aušros" spaustuvė, Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas. Sutartinė kaina