Leonas gimė 1927 m. Kalesninkų km. Simno vlsč. Alytaus apsk. pavyzdingo dzūko ūkininko, turinčio 60 ha žemės ir auginančio 5- kis vaikus, šeimoje. Vyriausias sūnus Alfonsas,Lietuvos kariuomenės karininkas,sukūręs šeimą, tėviškėje negyveno. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, gresent areštui ar deportacijai, iš karo tarnybos pasitraukė į pogrindį. Vokiečių okupacijos metais veikė LLA gretose, buvo vienas jos organizatorių , dirbo štabe.
Vos prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, Tuinylos kaip “buožių” šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus ir per didįjį trėmimą 1948m. gegužės 22 dieną buvo ištremti, o turtas stribų išgrobstytas, pavyzdinga sodyba sunaikinta. Vežant į tremtį, Leonas pabėgo. Ilgai ir sunkiai skynėsi kelią į Lietuvą, kol galiausiai Ją pasiekė. Radęs suniokotą tėviškę, likęs be artimųjų, pradėjo slapstytis. Kad neatkreiptų koloborantų dėmesio, iš gimtų kraštų pasitraukė. Ilgai slapstėsi Vytautiškių kaime pas Antaną Marčiukaitį ir Milių. Dažnas svečias buvo Janušauskų, Gudzinevičių, Matusevičių ir kitose sodybose. Būdamas,paslaugus, linksmo būdo, gero karachterio, nepaprastai draugiškas,greitai įsigijo daug draugų,todėl kurį laiką ir gyveno tarp jų, dirbo, lankė šokius, mylėjo merginas ir jų buvo mylimas, kol neatsitiko tas, kas kiekvinam mylinčiam tėvynę ir neapkenčiančiam okupanto, tais laikais atsitikdavo: pakliuvo koloborantų akiratin. Prasidėjo persekiojimai, įtarinėjimai, skundimai, kol vieną kartą šokiuose, kurie vyko ištremto į Sibirą Lelevičiaus dvare,įsiveržė Krosnos strbai ir pradėjo tikrinti visų dokumentus. Leono dokumentų paprašė pats milicijos viršininkas Budrevičius, dokumentų Leonas kaip ir daugelis šokiuose buvusio jaunimo prie savęs neturėjo. Viršininkas pasirodė sukalbamas, liepė sekančią dieną prisistatyti su dokumentais į Krosną. Leonas tą pačią naktį išėjo į mišką, susirado Šarūno rinktinės partizanus ir tapo Varmo būrio kovotoju, davė priesaiką, pasirinko Kario slapyvardį. Tai buvo 1948 metų žiema. Buvo labai narsus, drąsus, pareigingas ir reiklus partizanas. Žuvo 1949 metų spalio 2- ą dieną prie Stebulių kaimo Kalniškės pamiškėje. Kartu žuvo Vytautas Neimanas – Jaunutis.
Skaityti daugiau: Vitas, Leonas Tuinyla
Po partizanų spaudą pasižvalgius
Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.
Skaityti daugiau: Popierinės rožės
