Prisimenant a.a. Vincą Natkevičių ir Vincą Bazilevičių

AMŽINYBĖN IŠKELIAVO VINCAS NATKEVIČIUS

Vincas Natkevičius (1918.11.6- 1999.06.26)

1999 m. birželio 26 d. Viemheime, Vokietijoje, eidamas aštuoniasdešimt pirmuosius metus, mirė lituanistas ir pedagogas, literatūros tyrinėtojas ir filosofijos mylėtojas, ateitininkas ir visuomenininkas Vincas Natkevičius. Prezidentas Valdas Adamkus užuojautos laiške velionio žmonai Irenai Natkevičienei rašo: „Netekome iškilaus lietuvybės puoselėtojo, ilgus metus buvusio Vasario 16-osios gimnazijos direktoriumi, daugeliui auklėtinių skiepijusio meilės tėvynei ir tiesai idealus. Telydi šviesus atminimas vardą žmogaus, visą gyvenimą sąžiningai tarnavusio savajai tautai ir jos žmonėms".

Vincas Natkevičius (Natkus) gimė 1918 m. lapkričio 6 d. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio valsčiuje ir apskrityje. 1938 m. baigė Vilkaviškio J. Basanavičiaus gimnaziją, 1938-1942 m. studijavo VDU Teologijos-filosofijos ir Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultetuose lituanistiką ir filosofiją, 1945-1949 m. - Tiubingeno universitete filosofiją ir sociologiją. Tiubingeno universitetas suteikė jam magistro (M.A.) laipsnį už darbą apie simpatiją ir meilę Max Scheler filosofijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais (1941 lapkritis - 1944 spalis) Vincas Natkevičius dirbo Kauno „Aušros" mergaičių, Alytaus ir Kauno VI (Šančiuose) gimnazijose lietuvių kalbos mokytoju. Dėl sovietų okupacijos pasitraukęs iš Lietuvos 1944-ųjų rudenį į Vokietiją, čia ir pasiliko, nesusigundęs „naujojo pasaulio" perspektyvomis anapus Atlanto. Karo suniokotoje ir daug ko stokojančioje Vokietijoje, jis tyliai ir kantriai dirbo pedagoginį darbą, puoselėdamas lietuvybę ir krikščioniškąsias vertybes jaunosiose kartose. 1945-1957 m. jis dirbo Vasario 16-osios gimnazijos mokytoju Hiutenfelde, o nuo 1967 m. rudens - 13 metų šiai gimnazijai vadovavo. 1973 m. buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą ir vesti lituanistikos seminarą Frankfurto prie Maino universitete, kur dirbo ilgai, populiarindamas Lietuvą, lietuvių kultūrą ir kalbą svetimtaučių studentų tarpe.

Vincas Natkevičius jau nuo gimnazijos laikų aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vilkaviškio gimnazijoje įsijungęs į uždraustos moksleivių ateitininkų organizacijos veikimą, nuo 1938 m. buvo jų slaptos centro valdybos narys, nuo 1939 m. vidurio - jos pirmininkas. V. Natkevičiaus pastangomis ir rūpesčiu jau 1945 m. birželio mėnesį pradėti atkurti Vokietijon susitelkę moksleiviai ateitininkai. Savo aktyvia veikla ir sutelktų moksleivių ateitininkų kuopų darbu sušaukė 1945 m. spalio mėnesį jų atstovų suvažiavimą, kuris išrinko jį sąjungos pirmininku. 1946-1949 m. V. Natkevičius buvo išrinktas Ateitininkų federacijos generaliniu sekretorium.

Lietuvoje okupacijų metais (1940-1944) V. Natkevičius buvo veiklus lietuvių pogrindžio dalyvis. Rašė visuomeninio filosofinio pobūdžio straipsnius „Ateityje", „Į laisvę", vėliau išeivijoje - „Drauge", „Europos lietuvyje", „Aiduose", „Tėviškės žiburiuose". Nuo 1952 m. veikė Europos lietuvių fronto bičiulių sąjūdyje, buvo renkamas jo valdybos pirmininku, redagavo informacinį biuletenį „Eli" (Europos lietuvių informacija).

Vinco Natkevičiaus vardas artimai susijęs ir su Europos lietuviškųjų studijų savaitėmis, prasidėjusiomis 1954 m. ir vis dar tebevykstančiomis iki šiol. Vincas Natkevičius nuo pat pradžių reiškėsi jose kaip organizatorius, moderatorius, paskaitininkas. Studijų savaitėmis, V. Natkevičiaus liudijimu, iš dalies siekta lietuviškąją išeivijos inteligentiją įtraukti į kultūrinę veiklą, kartu, išeivijos šviesuomenei, neprasiveržusiai pokary į Vokietijos universitetus, sudaryti šiokią tokią galimybę reikštis moksliškai. V. Natkevičius kartais pabrėždavo ir ugdomąją studijų savaičių reikšmę visuomenei.

Literatūros baruose Vincas Natkevičius daugiausia reiškėsi literatūros istorijoje, mažiau - kritikoje. Parašė monografiją apie menotyrininką ir literatūrologą Joną Grinių, kurio palaikus (taip pat ir jo žmonos Alinos Grinienės) praėjusiais metais priglaudė Petrašiūnų kapinės. Apie lietuvių rašytojų kūrybą V. Natkevičius rašė daugiausia Niujorke leistame kultūros žurnale „Aidai", Čikagos dienraščio „Draugas" kultūriniame priede ir Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai". Štai tik keletas svarbesnių jo straipsnių antraščių: „Idealinės vertybės Donelaičio asmenybėje ir „Metuose", „Vinco Ramono beletristika", „Petronėlės Orintaitės romanai", „Jono Griniaus literatūros kritika", „Skausmas ir kančia Maironio gyvenime ir patriotinėje lyrikoje", „Lietuviškosios dvasios gelmė Vaižganto asmenybėje ir jo veikalų personažuose", „Religinė ir filosofinė tematika Antano Jasmanto poezijoje".

Prieš dešimtmetį užsimezgusi pažintis su Vincu Natkevičium nenutrūko, galima sakyti, iki jo paskutinio atodūsio. Palaikėme ryšį laiškais, susitikdavome vienam ar kitam viešint Lietuvoje ar Vokietijoje. Pastaruosius du mėnesius, jau sunkiai sirgdamas, kiekvieną penktadienį dešimtą valandą vakaro telefonu skambindavo man į namus pasikalbėti. Iki paskutiniosios domėjosi įvykiais Lietuvoje, labiausiai sielojosi dorovine Lietuvos negalia, sąlygojančia politinio ir ekonominio gyvenimo iškrypimus. Nerimavo atsistatydinus G. Vagnoriui, rūpinosi kaip gi eisis R. Pakso vyriausybei. Po kiekvieno pokalbio jaučiau, kaip jėgos jį vis labiau apleidžia. Apie mirtį nekalbėdavome. Jis pats tos temos nelietė, o man netiko apie tai užsiminti. Tačiau viename paskutiniųjų pokalbių, jis kažkaip netikėtai ištarė: „Tik jūs manąs neužmirškite"...

Paskutinį penktadienį nebeskambino, nes buvau išvykęs į Anykščius, kur vyko VlII-oji Į Laisvę fondo studijų savaitė, perkėlusi Lietuvon Vinco Natkevičiaus ir jo vyresniųjų draugų pradėtą ir įtvirtintą Europos lietuviškųjų studijų savaičių tradiciją ir jų puoselėjamas vertybes. Kaip tik tą penktadienį studijų savaitės Anykščiuose dalyviai pasirašė Vincui Natkevičiui adresuotą atviruką su Anykščių vaizdais ir trumpučiu prierašu: „Mielas Vincai, prisimename ir pasigendame..." Atvirukas dar buvo Lietuvoj, kai ta mintis jau pasitiko jį Amžinybėje...

Vidmantas Valiušaitis

IŠTIKIMYBĖS PAVYZDYS SAVO KRAŠTUI IR SAVO IDEALAMS 

Vincas Bazilevičius (1914-1999)

1999 balandžio 24 d. Kaune mirė Vincas Bazilevičius, paskutinysis iš gyvųjų Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo narys. Vakarų universitetinio išsimokslinimo rezistentas, politinis kalinys, žurnalistas ir vertėjas buvo palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

Amžinybėn iškeliavo žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo pokario lietuvių rezistencijos istorijos. Vincas Bazilevičius, slapyvarde Taučius, kartu su Vincu Selioku, Antanu Miškiniu, Antanu Kučiniu ir kitais visuomenėje žinomais vardais, atstovavo akademinio išsilavinimo ir kultūrinio - visuomeninio autoriteto socialinį sluoksnį pokario lietuvių rezistencijoje. Žuvus partizanų vadui Baltūsiui - Žvejui, kurį laiką Vincui Bazilevičiui teko eiti BDPS prezidiumo pirmininko pareigas.

Vincas Bazilevičius gimė 1914 metais Dzūkijoje, ūkininko šeimoje. Baigė Marijampolės Marijonų gimnaziją, Kauno karo mokykla, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Grenoblio universitetuose studijavo lituanistiką ir romanistiką. Karo ir pokario metais dirbo pedagoginį darbą Marijampolėje ir Kaune. Dar studijuodamas įsitraukė į žurnalistinę veiklą, plunksnos nepaleido, galima sakyti, iki mirties. Rašė „Ateityje", „Pavasaryje", redagavo rezistencijos pogrindžio laikraštį „Laisvės žvalgas", aktyviai bendradarbiavo jau atgimusios Lietuvos spaudoje. Liko gausus atsiminimų, publicistikos rankraščių archyvas.

Vincui Bazilevičiui, deja, nebuvo lemta tinkamai atskleisti, išvystyti ir visuomenės labui sunaudoti savo gausių talentų. Į čekistų nagus patekęs 1948-aisiais, turėjo pereiti visą sovietų okupacinės valdžios nustatytą Kalvarijų kelią. Po varginimų Kauno sovietinio saugumo rūsiuose ir „troikos" teismo, jam buvo atseikėta 25-eri metai katorgos, kuri gulagų etapais nusidriekė iki Norilsko anglies kasyklų ir paliko savo pėdsakus visam gyvenimui. Tik septintame dešimtmetyje grįžęs į Lietuvą, prisiglaudė pakaunėje. Vertėsi sunkiai, nes KGB nepaliko ramybėje -persekiojo, neleido dirbti. Vargais negalais pavyko įsidarbinti žemės ūkio technikos remonto įmonėje. Vedė savo likimo draugę, tremtinę Genovaitę, ištikimą širdį iki jo paskutinio atodūsio.

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublika įvertino Vinco Bazilevičiaus auką Tėvynei. Jam suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, atitinkamai įvertinus jo įnašą į pasipriešinimo kovą, pripažintas kario savanorio statusas.

Vidmantas Valiušaitis