KELIOS ILGO GYVENIMO AKIMIRKOS
Augome trys broliai Galdikai: aš - Napalys, Vytautas ir Pranas. Užteko duonos ir paprastų žmogiškų džiaugsmų, kol į Lietuvą neįsiveržė okupantai. Nuo tada kiekviena diena mums atnešdavo tik nemalonumus, baimę, neviltį.
1941 mokslo metų žiemą kažkas pro mokyklos langą išmetė Stalino paveikslą. Žinoma, pirmiausia ėmė įtarinėti mus - tris brolius, sekti, tardyti, versti ieškoti kaltininkų. Reikėjo vienam iš mūsų aukotis, kad paliktų šeimą ramybėje. Sužinojęs, jog kaimas jau gavo šaukimus į sovietinę kariuomenę, ryžausi prisistatyti komisijai, kad broliai galėtų ramiai ūkininkauti. Nuėjau į komisariatą, laimei tuo metu nė vieno nespėjo paimti, nes prasidėjo karas.
Greit rusai išsinešdino. Džiūgavom visi. Bet... Neilgam užteko ir vokiečių atneštosios „laisvės".
1943 metai. Vokiečiai pradėjo gaudyti jaunus vyrus ir siųsti į frontą. Mus gelbėjo savi žmonės, dirbę policijoje. Mosėdžio policininkas Vasiliauskas įspėjo ir mane apie būsimas vyrų gaudynes. Suspėjome visi Šauklių kaimo vyrai pasislėpti kas kur. Aš su keliais bičiuliais pasislėpiau pas kaimyną Vaškį. Mus apsupo vokiečiai, tačiau sėkmingai pabėgome į mišką. Nepasisekė broliui Pranui: jis slėpėsi pas kitą mūsų kaimyną. Bėgantį jį sužeidė ir suėmė. Parvarė į namus. Mūsų tėvai jau buvo mirę. Vokiečiai, pamatę, kad gyvename vieni, paliko sužeistą brolį namuose ir pasakė, kad ramiai dirbtų, nes ūkio be žmonių nepaliks. Nieko pikto nedarė ir kitiems ūkininkams, pas kuriuos išsislapstė vyrai.
Rusai sodybas degindavo...
1944 metų pavasaris. Generolas Plechavičius pašaukė vyrus į Vietinę rinktinę gintis nuo artėjančios Raudonosios armijos. Lietuvos jaunimas pasitikėjo generolu: įstojome savanoriais ir mudu su broliu.
Nuvežė mus į Sedos apylinkes. Būrio vadas, įtaręs vokiečių apgaulę, jog būsime panaudoti tik kaip priedanga vokiečių kariuomenės atsitraukimui, įsakė nerizikuoti gyvybėmis ir išsiskirstyti. Nemažai jaunuolių vis dėlto pasiliko ir žuvo, neatlaikę gausios okupantų kariuomenės puolimo. Sedos kapinaitėse liko gulėti šimtas jaunų vyrų. Ilgai teko laukti, kol buvo pagerbtas jų atminimas: paminklas žuvusiems prie Sedos pastatytas 1995 metais.
1944 metų spalio 10 diena. Praėjus vos kelioms savaitėms po rusų įsiveržimo į Lietuvą, raudonieji jau gaudė lietuvius ir net neapmokytus siuntė į frontą prieš vokiečius.
Nutarėme Raudonojoje armijoje netarnauti. Slėpėmės miške, statėm bunkerius. Vyrai jungėsi į partizanų būrius. Kitokios išeities lietuviams nebuvo.
Baigėsi karas, prasidėjo žiauriausios okupantų represijos prieš lietuvių tautą.
Susikūrė Žemaičių apygarda: mudu su broliu priklausėme Kardo rinktinei. Rinktinės vadu tapo atsargos karininkas, slapyvardė - Kėkštas. Būriui vadovavo Zigmas Apulskis iš Mosėdžio, buvęs Plechavičiaus dalinių karys.
1945 metų birželis. Prasidėjo Kretingos apskrities, Mosėdžio valsčiaus, Žalgiriu kaimo bei apylinkės miškų valymas. Net keli garnizonai rusų kariuomenės apsupo Kretingos ir Skuodo miškus, kur laikėsi daugiau nei du šimtai partizanų.
Sužinojome, kad partizanai buvo išduoti. Išdavyste įtarėme vokiečių laikais dirbusį kooperatyvo vedėju Kliaugą, kuris labai primygtinai pradėjo įkalbinėti vyrus pasiduoti. Per „miško valymo" akciją buvo apsupti partizanai: Šopaga iš Šatraminų kaimo, du broliai Einikiai, du broliai Meškiai, Pranas Daniela ir pats Kliauga. Matydami, jog gyvi neprasiverš, įkalbėti Kliaugos, jie pasidavė rusų kareiviams. Rusai atėmė ginklus, išrikiavo juos ir susodino ant griovio krašto. Tada iš abiejų eilutės galų po vieną sušaudė. Įbauginimui. Buvo nušauti Meškys ir Einikis, o kiti išvaryti į Mosėdį. Sodybos, kurių šeimininkai slėpė partizanus, sudegintos. Vienos sodybos šeimininkas Jablonskis, nuvestas už namo prie šieno kupetos ir sušaudytas. Sudegintos ir jo kaimynų - Zubės ir Riepšo sodybos. Riepšo šeima, neturėdama kur gyventi, prisiglaudė pas kaimynus. Jau kitą dieną atvažiavo enkavedistai jų areštuoti, tačiau namuose nesurado. Pranas Riepšas su žmona, sūnumi Pranu ir dukra Emilija pasitraukė į mišką. Pranas Riepšas ėmėsi vadovauti partizanų būriui.
Kito kelio okupantas lietuviams nepaliko.
Daugelis partizanų per „miškų valymą" sėkmingai pasitraukė. Tik vienas labai jaunas vyrukas, pavargęs, nuėjo toliau nuo būrio ir užmigo. Čia, Grūšlaukės miškuose, jį miegantį ir užtiko rusų kareiviai. Žiauriai subadė durtuvais ir paliko... Jurgiui Naujokui tebuvo vos devyniolika metų suėję. Jį partizanai palaidojo Grūšlaukės kapinaitėse.
Po „miškų valymo" akcijos vyrai išsiskirstė mažais būreliais ir laikėsi pas žmones, laukė nurodymo iš partizanų štabo vadovybės.
Partizanai Vladas Opulskis ir Liudas Skersis iki lapkričio mėnesio gyveno Daukšių kaime pas ūkininką Malūką, kol juos į didesnius miškus išsivedė atėjęs Kazys Kontrimas - Montė.
Aš su broliu Vytautu apsigyvenome Šauklių kaimo ūkininkų Prušinskų namuose, šeimos tėvas jau buvo miręs, ūkininkavo motina su dviem sūnumis. Čia buvo saugi, gerai tarp sienų įrengta slėptuvė. Jau anksčiau, esant reikalui, čia slapstėsi mano brolis Vytautas, partizanai Juozas Žilinskas ir Kazys Brazdeikis. Tada dar niekas nežinojo, kad Juozas Žilinskas jau yra užverbuotas. Iš slėptuvės jis išėjo dirbti tiesiai stribynėn - tapo stribu. Aš, įtardamas kažką negero, vieną naktį pernakvojęs, anksti rytą, niekam nieko nesakęs, sodybą palikau. Prisiglaudžiau pas netoliese gyvenantį kitą kaimyną. Už poros dienų sužinojau, jog kaip tik mano išėjimo iš Prušinskų slėptuvės dieną, sodyba buvo apsupta, slėptuvė sugriauta, šeimininkai kankinami, verčiami pasakyti, kur aš ir kada mane paskutinį kartą matė?
1947 metai. Išdavikas stribas Žilinskas nenurimo. Prušinskai nuolat buvo šaukiami stribynėn ir tardomi. Jų namuose vis lankėsi provokatoriai, klausinėjo, kur laikosi Galdikas ir kiti partizanai. Dažniausiai jie apsimesdavo savais, norinčiais partizanams padėti, sakėsi jog patys iš Platelių miškų. Netrukus po provokatorių apsilankymo aš su Prušinskais pasimačiau: paaiškinau jiems, kad užėję žmonės, kurie sakėsi, jog yra siųsti partizanų, iš tiesų buvo saugumo agentai, patariau visada kalbėti labai atsargiai. Prušinskų vyrai labai išsigando, gal buvo ką nors neatsargiai prasitarę? O saugumiečiai jiems jau nedavė ramybės: po kelių dienų nusivežė į stribynę, paskui į Kretingos saugumą ir ten kelias dienas uždarę laikė. Nežinia, ką su jais darė, kaip kankino, kuo gąsdino, tačiau Prušinskai buvo užverbuoti dirbti saugumui. Jiems sugrįžus namo, mes užėjome pas juos ir paprašėme, kad niekur naktimis nevaikščiotų, nelandžiotų gilyn į mišką ir jokių žinių saugumui neteiktų. Atrodė, jog susitarėme ir jie mus suprato. Tačiau susitarimo Prušinskai nesilaikė, o gal jau ir nebegalėjo kitaip elgtis? Salantų būrio partizanai, sužinoję, kur ir kiek žmonių jie išdavė, kokius bunkerius atsekė ir nurodė stribams, kelis kartus juos įspėjo. Tačiau ir po kelinto įspėjimo, jie duoto partizanams žodžio neišlaikė - dirbo saugumui.
Tragiškai baigėsi Prušinskų gyvenimas...
1947-ųjų ruduo. Dar praėjusią žiemą Palšių miške buvo išduotas partizanų bunkeris. Įtarėme provokatorių Kervį: jis laikėsi kitame būryje Peldinėje. Sužinojome, kad jis jau buvo išdavęs netgi savo būrį ir nurodęs enkavedistams bunkerį Sekų miške. Atėjo eilė ir mums... Laiku pajutome, jog esame supami ir staiga pasitraukėm: niekas iš mūsų nežuvo.
Rudenėjant turėjome susitikti su kitais partizanais. Sriauptų kaime netoli Lenkimų miestelio, Skuodo rajone pas Lenkauską. Į susitikimą išėjome: Šmita, Apulskis, Liutkus ir aš. Sėkmingai nuėjome į sutartą vietą ir sutikome Skuodo būrio vadą Bakstį. Vos spėjome pasikalbėti, po trijų valandų buvome apsupti. Tyliai, nespėjus paleisti šūvio, buvo nužudytas šeimininko sūnus - mūsų sargybinis. Enkavedistai įpuolė į kambarius, susišaudėme. Žuvo keturi partizanai: Skuodo būrio vadas Bakstys, Apulskis, Valis ir šeimininko sūnus. Sužeistas šeimininkas buvo išvežtas į Skuodą ir ten saugumiečių nukankintas. Du jo sūnūs areštuoti, jauniausias - Jurgis Lenkauskas pasitraukė į mišką, tapo partizanu ir po poros metų žuvo.
Vėlyvas 1947 metų ruduo. Netoli Skuodo, susibūrę, kūlė javus Luknių kaimo ūkininkai. Stribai kartu su Skuodo partorgu atvažiavo atimti grūdus iš ūkininkų. Su raudonom vėliavom gurguolė, atėmusi iškultus grūdus, išvažiavo. Apie tai buvo pranešta partizanams. Mes pasitikome stribus pamiškėje. Po pirmų šūvių stribai ir vežikai sušoko griovin, išsigandę arkliai su grūdais parskuodė namo. Tada žuvo partorgas ir vienas ar du stribai. Partizanai aukų neturėjo. Daugiau panašių gurguolių aplinkiniuose kaimuose stribai nebedrįso organizuoti.
* * *
1948 ruduo. Su padirbtais dokumentais išvykau gyventi į Kauną. Neilgai laisvas gyvenau. 1949 metų balandžio mėnesį buvau išduotas ir areštuotas. Susitikau čia išdavikus Ereminą ir Budrikį iš Šilutės. Daugiau už visus pasidarbavo jau Sibire užverbuotas Vacys Laureckis. Jį saugumiečiai užverbavo dar nepilnametį, vargu ar jis pats suvokė, ką daro ir kaip okupantas juo naudojasi. Atvykęs iš Sibiro, Vacys Laureckis apsigyveno pas šnipą Budrikį Šilutėje ir vykdė jo nurodymus.
Mane tardė Kaune iki birželio mėnesio, paskui išvežė į Kretingą. Didžiausius, sunkiausius kankinimus pakėliau Kaune. Tiems kas to nepatyrė, sunku įsivaizduoti...
Teisė Kretingoje. Bausmė: dvidešimt penkeri metai laisvės atėmimo. Po teismo išvežė į Maskvą.
Ėjo 1950-1951 metai. Mane išvežė darbams į Kazakstano sritį, į Džaskazgano vario kasyklas. Čia tūkstančiais mirė žmonės nuo bado, sunkaus darbo ir nuodingų vario rūdos dulkių.
Buvau pristatytas bausmės sumažinimui. Kokia teisybė ir tvarka sovietų žemėje! Pasirodo, atleisti nors metelius nuo bausmės nesu vertas.
Jau ketveri metai vergauju Džaskazgano kasyklose. Sveikata galutinai pašlijo. Įvyko didžiulis kalinių sukilimas: vergijai pasipriešino dvylika tūkstančių kalinių. Suprantama, jų tarpe buvau ir aš. Sukilimą žiauriai numalšino. Šaudė. Daugybė kalinių žuvo. Likusius gyvus išvežė į Karagandą dirbti prie statybų.
1956 metai. Neilgai dirbau Karagandoje: po metų mus išvežė į Sibirą, į Taišeto lagerius Čiunos rajone.
Tremties keliais mėtomas nenustojau tikėti, jog ateis diena ir sugrįšiu į Tėvynę: ta vienintele viltimi gyveno tremtyje lietuviai.
Taišeto lageris buvo miško pakraštyje, apie keturiolika kilometrų nuo Baironoko srities. Statėme tris didžiulius medinius namus. Grupė kalinių - septyni lietuviai, du latviai, estas ir ukrainietis bei vienas patikimas rusas nutarėme išsikasti tunelį po žeme ir bėgti. Vistiek mums jau blogiau būti nebegalėjo. Taigi, statėme namą ir kasėme tunelį. Kiekvienas, išbuvęs tris valandas po žeme, išlįsdavo į paviršių, jį pakeisdavo kitas. Žemes traukėme į viršų ir išpylę gerai užmaskuodavome. Sargyba nieko nepastebėjo. Iškasėme dviejų metrų tunelį. Kadangi žemė čia buvo labai kieta, tas darbas užtruko net keturias savaites.
Tai buvo labai sunkios, tačiau nuostabios dienos: gyvenome laisvės viltimi, laukėme progos dingti.
* * *
Sveika, išsvajotoji laisve! Mes bėgame! Liepos 26 dieną, tryliktą valandą išlindome už lagerio tvoros miškelyje. Aš išlindau pirmas, paskui mane - Alfonsas Slušinskas, Algirdas Petruševičius, kuris padarė tunelio planus, Valis Kirkiekas, Vladas Valentinas, Vytas Dūda ir kt.
Spygliuota viela liko mums už nugaros... Nenusakysi galingo laisvės pojūčio! Atsikvėpėme pilna krūtine. Pasiskirstėme grupėmis ir... į kelią! Kiekviena grupė ėjome į skirtingas puses. Iš anksto apsirūpinome benzinu, kad turėtume kuo ištepti batų padus, jeigu mus vytųsi su šunimis.
Mes pasukome į rytus, man pažįstamas Ričardas Kiekštas nuėjo su kita grupe. Kai nužygiavom apie dešimt kilometrų nuo lagerio, sutikom šienaujančius vyrus. Jie sugulę ilsėjosi prie šieno, siūlė ir mums sustoti. Tačiau mes mandagiai atsisakėme ir nuskubėjome tolyn. Priėję upę, perbridome. Privalėjome kuo greičiau pasiekti geležinkelį, kur kas dešimt minučių praeidavo traukiniai. Kai atėjome prie geležinkelio tunelio, perėjome į kitą miško pusę ir toliau žygiavom, laikydamiesi traukinių judėjimo krypties. Bėda, kad negalėjome ilsėtis naktimis: puolė daugybė uodų ir mašalų. Naktį būdavome priversti kūrenti laužą, kad atbaidytume spiečius mašalų. Maisto turėjome labai mažai. Maitinomės uogomis, paskaičiavę savo atsargas, pasidalinome po du šaukštelius cukraus dienai. Greit atėjo diena, kai ir cukraus pritrūkome. Kol turėjome pinigų, užeidavome pas vietinius gyventojus nusipirkti maisto. Sutikti tenykščiai rusai buvo labai nuoširdūs žmonės, mielai mus priimdavo, bet jau tokie vargšai, kad net mūsų grytelninkai prieš juos būtų turtuoliai. Niekaip negalėjome suprasti, kaip gyvenant ant tokios derlingos žemės, tarp šitokios gausybės miško gėrybių, galima būti ubagų ubagais? Tai, matyt, ir yra pati didžiausia Rusijos paslaptis... Ir nelaimė.
Pakeliui apie dvidešimt kilometrų iki Nižnyj-Udinsko mus pavėžėjo sunkvežimiu sutiktas rusas. Mes turėjome užeiti pas pažįstamą žmogų, kuris galėtų padėti: jau neturėjome nei maisto, nei pinigų. Vienas iš bėglių pas jį užėjo, likusieji - po du ilsėjomės pasislėpę parke.
Mūsų žvalgą suėmė saugumiečiai su milicija. Areštavo ir mus, numovė batus, surišo rankas, sumetė į sunkvežimį. Pasipiktinę saugumiečių žiaurumu, vietiniai gyventojai bandė užtarti, tačiau jiems buvo paaiškinta, jog suimti žmogžudžiai, ir nutilę žmonės pasitraukė.
Po vieną mus vedė tardymui pas milicijos viršininką majoro antpečiais. Nors jis mums savo pavardės nepasisakė, tačiau atrodė esąs labai mandagus žmogus. Paklausė manęs, ar kalbėsiu? Atsakiau, jog labai įveržė surištas rankas. Liepė atrišti, paklausė kur, kada ir už ką esu teistas, kas mus privertė bėgti? Atsakiau: viršijantis žmogaus jėgas vergiškas darbas ir begalinis Tėvynės ilgesys. Jis tylėjo. Paskui liepė mus pavalgydinti. Iškvietė tremtinių komendantą, nes šis buvo labiau pratęs prie lietuviškų pavardžių ir, surašę tardymo protokolą, mus išvedė į kamerą.
Čia galiojo įstatymas, jog pabėgus kaliniui, trečią parą privalėjo būti paskelbta paieška po visą Tarybų Sąjungą. Tačiau mūsų lagerio viršininkai trijų parų neišlaukė ir paiešką paskelbė jau pirmą dieną. Tą pačią naktį į Nižnij-Udinską atvažiavo keli enkavedistai - tardytojai. Kurgi ne! Didžiulė grėsmė pakibo: keli pabėgę kaliniai galėjo sugriauti galingą Tarybų Sąjungos lagerių sistemą!
Antrą valandą nakties maskviečiai mus iškvietė tardymui. Šitie labai skyrėsi nuo mandagaus milicijos viršininko. Rėkė, šaukė, grasino, net kelis kartus klausė to paties: kas pradėjo kasti tunelį, kas pirmas išlindo? Be kita ko, buvome paklausti, ar mūsų suimant nemušė? Pasakiau, kad nemušė, tik batus atėmė. Pabėgėlius visur ir visuomet labai mušdavo, arba sušaudydavo vietoje. Pasirodo, maskviečiai - enkavedistai, gavę žinią apie mūsų pabėgimą iš lagerio, davė įsakymą vietiniams milicininkams mus suimti gyvus. Klausinėjamas, prisipažinau, jog aš pirmas pradėjau kasti tunelį, pirmas išlindau ir pirmam atėjo mintis bėgti, neištvėrus alinančio darbo ir žeminančios padėties lageriuose. Į klausimą, kur rengėmės nubėgti, atsakiau, jog nieko brangesnio už Lietuvą man nėra, į Lietuvą ir bėgau...
„Dabar į Lietuvą tikrai nebegrįši" - išgirdau atsakymą.
Išvežė mus vėl į Taišeto kalėjimą, išskirstė į kameras po du. Kalėjime pirmieji mus pasitiko lagerio viršininkai. „Užmušti jus, šunsnukius - per maža bausmė būtų", - pasakė. Tačiau nemušė. Po Stalino mirties šis tas keitėsi, kas stalinistams aiškiai nepatiko.
Vėliau mums kaliniai papasakojo, kas vyko lageryje, kai mes pabėgome. Mūsų pasigedo tik apie 18 valandą per patikrinimą. Kaliniai buvo išrikiuoti po penkis ir skaičiuojami, perskaičiuojami kelis kartus. Mat vieniems skaičiuotojams atrodė, jog trūksta dviejų bėglių, kitiems -trūko daugiau. Tada viršininkas atsinešė kartotekas ir šaukė pavardėmis. Tikrinimo procedūra užsitęsė, kol pagaliau išaiškėjo, jog trūksta dvylikos kalinių. Viršininkas pabalo ir, viską metęs, išlėkė. Netrukus atvažiavo net trys mašinos ir sargybiniai su šunimis. Tačiau šunys pėdsakų neuodė. Tuokart niekas nesurado, per kur mes išėjome? Tunelio angą kitoje lagerio pusėje atsitiktinai pastebėjo vietinis kareivis.
Po šio įvykio lagerio viršininkui teko atsisveikinti su savo šilta kėde, komendantas irgi buvo nubaustas. Irkutsko srities visų lagerių viršininkas Istigniejevas, turėjęs generolo laipsnį, už tai, kad kaliniams pavyko nepastebimiems palikti lagerį, - laipsnio neteko. Galima įsivaizduoti, kaip jie niršo ant mūsų.
Dar būnant Taišeto kalėjime, po savaitės, man ir estui, bėgusiam drauge, buvo uždėti antrankiai: mus vežė parodyti, kaip ir pro kur išbėgome. Kai grįžom į lagerį, vienas iš rusų sargybinių puolė mus, grasindamas susidoroti, užmušti vietoje, tačiau enkavedistas jį sulaikė.
Kol tardė, buvome laikomi vienoje kameroje su kriminaliniais nusikaltėliais. Lagerio viršininkas siekė keršto, tikėjosi, jog bus išprovokuotos muštynės, o tada mes jau būtume teisiami aukščiausia bausme. Deja, išprovokuoti muštynių nepavyko, matyt, kriminaliniai nusikaltėliai jautė šiokią tokią pagarbą bėgliams.
Mus teisė. Dar kartą. Pridėjo prie jau turimos bausmės dar po trejus metus laisvės atėmimo.
Nejaugi jų pačių niekas niekada nenuteis už mūsų patirtas skriaudas?
Vladimiro kalėjime išbuvau trejus metus, o iš viso Gulago salyne, vario rūdų kasyklose - nesibaigiančioje tremtyje kalėjau dvidešimt septynerius su puse metų...
Tremtyje, kalėjime ir lageriuose mes atsidūrėme ne todėl, kad buvome pigi darbo jėga Rusijai, jiems svarbiausia buvo palaužti mūsų dvasią, laisvės jausmą, pasipriešinimą, ir sunkiausia būdavo tiems, kieno dvasios palaužti enkavedistams nepavyko.
* * *
1976 metų pabaigoje grįžau į Lietuvą.
Išsvajotoji mano tėviškė... Nemaniau, nemaniau, kad ir čia mus persekios, dabar jau... savi!
Gal tik Aukščiausiasis nepaliko manęs nelaimėje. Sunkiausia buvo tremtiniui prisiregistruoti, nes Lietuvos komunistinė vyriausybė pati prašė Maskvos, kad tremtiniams nebūtų leista sugrįžti į savo namus, į vietas, kur gyveno prieš tremtį...
Kretingos pasų stalo viršininkė, išduodama man pasą, apsiriko ir uždėjo ne tremtinio antspaudą, o žymeklį, jog esu iš Kretingos išregistruotas. „Apsiriko", ar tokiu būdu norėjo man padėti? Dėka to „apsirikimo" Šiauliuose prisiregistravau. Iš naujo pradėti gyventi man padėjo Petkevičių šeima.
Vyliausi, kad Tėvynėje sugrįš sveikata ir ramybė.
Be reikalo tiek daug tikėjausi. Kai tremtiniai, iš įvairių vietų sugrįžę, susirinko Viduklėje pas kunigą Svarinską, kažkokiu būdu apie tai sužinojo saugumas ir vėl prasidėjo tampymai, tardymai. Tarybinėje spaudoje pasipylė Šmeižikiški straipsniai apie Petkevičius ir kunigą Svarinską.
Ramybės nebebuvo ir Lietuvoje.
Darbas vario rūdų kasyklose jau buvo nualinęs sveikatą, daugelį metų sirgau nepagydoma liga. Kamuojamas nuolatinių skausmų, nebegalėjau dirbti Lietuvai, nors tuo metu mūsų labai reikėjo. Sunkūs pasidarė paskutinieji gyvenimo metai. Bejėgiai metai, nes niekas negalėjo sugrąžinti tremtyje paliktos jaunystės, prarastos sveikatos. Paskutines jėgas sutelkęs, 1991 metais sausio 13 dieną budėjau prie Aukščiausios tarybos. Žinojau, kad gali būti kruvinų aukų, bet aš jau nieko nesibaiminau: ką gi dar aš galėjau atiduoti Tėvynei be savo gyvybės?
Atstovėjom. Visi drauge...
O dabar sakau, sudie Lietuva, mano meilės ir vilčių žeme, sudie Tėvyne!
Tegul tavo jauniausiai kartai gyvenimas būna laimingesnis, be tremčių, be okupacijos, be karų.
Sudie, Lietuva...
Šiandien 1995 metų vasario 25-oji diena. Mano laikas baigiasi. Tad, sudie ir Jums, kurie gyvensite po manęs.
Mylėkit Lietuvą, nors tektų iškęsti akimirkas, kai ji Jums taps pamote.
Mylėkit Lietuvos žmones, nors jie Jums ne kartą atsuks nugarą ir išduos. Neužmirškite, jog visada šalia Jūsų bus ir tokių, kurie neišduos Tėvynės už jokius pasaulio turtus.
Tik nepalikit, nepalikit Lietuvos savo valia, nepalikit Tėvynės, ieškodami laimės svetur. Tėvynės vanduo tyresnis, lietuviška duona sotesnė. Bet jeigu dar kartą tave išvytų iš namų, lietuvi, jei atimtų dar kartą tavąją laisvę, tik neleisk, niekam neleisk sutrypti laisvės jausmo širdyje.
Aš tikiu tavimi, mano atgimstanti tauta...
* * *
1995 metais Kardo rinktinės partizanas Napalys Galdikas - Dūmas paliko gyvųjų pasaulį. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos sunkiai sergantį partizaną globojo Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, jie užrašė ir paskutiniuosius partizano linkėjimus prieš mirtį. Napalys Galdikas mirė eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus. Palaidotas Šiauliuose, Ginkūnų kapinėse. Paminklą pašventino monsinjoras Svarinskas, į paskutinę kelionę partizaną palydėjo Geležinio vilko kariai iš Tauragės, pulkininkas Leonas Laurinskas ir jo bendražygis Algirdas Petruševičius.
1991 metais partizanas Napalys Galdikas už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi. Apdovanojimą įteikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai Napalys Galdikas pagerbtas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Jo vardas įrašytas į Mosėdžio krašto partizanams skirtą paminklinę lentą.
Net per labai trumpą gyvenimą žmogus gali labai daug suspėti, jeigu tik žino vardan ko gyvena ir kovoja.
JANINA SEMAŠKAITĖ
