JONO BILIŪNO TESTAMENTAS
AKTUALIJOS
Š.J.[kun. Napoleonas Norkūnas]
Rašytojo gyvenimas (1879-1907) buvo trumpas ir dramatiškas. Tarp to meto moksleivių buvo paplitusi socializmo mada. Jauni protai daug negalvojo: kiekvienas maištas prieš carą, net prieš Dievą, atrodė: kokia drąsa, kokia pažanga! O jei „poną kleboną“ per dantį patrauksi, tai a-ta-ta! (Atkreipkime dėmesį, kad ir šiais laikais pažangia laikoma kaip tik priešinga kryptis - rašytojai, ieškodami populiarumo, griebiasi to, kas neleistina, -ar santvarką pakritikuoti, ar parodyti ateizmo pragaištį, ar pagirti kapitalistines laisves, ar... ir žmonės jiems mielai pritaria.) Nenuostabu, kad ir jauną Biliūną nunešė revoliucinė srovė, ir jo pirmieji kūrinėliai neatitiko jo jautrios prigimties: buvo šiurkštūs, itin revoliucingi.
Jonas Biliūnas mokslus ėjo sunkiai, bet vis tiek norėjo būti pažangus. Nepritekliai greitai pakirto jo gležną sveikatą. Sirgdamas džiova, jis persvarstė gyvybės ir mirties problemas ir, užuot maištavęs, galutinai nusigręžė nuo revoliucinės veiklos, visa širdimi grįžęs prie tikėjimo, prie Dievo. Prieš mirtį jis rašė savo žmonos motinai:
Zakopanė, 22.XI.07. Mamyt, rašau ir aš Tamstai nors trumpai. Sveikinu Tamstą ir trokštu nuo Dievo sveikatos ir ramaus laimingo gyvenimo. Ačiū Tamstai už tokius gražius laiškus, kuriuos už visa geriau moki Tamsta parašyti. Rašyk ir toliau: mudu su Julyte labai jų lauksime ir džiaugsimės juos skaitydami. Aš, Mamyt, esu sveikesnis, tik vis tebeguliu lovoje. Julytė kaip Aniolas Sargas mane prižiūri ir rūpinasi. Jai ir numiręs būsiu dėkingas. Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra tikėjimas. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį, arba spavednį, būtent, Mamyt, jei Tamstą kada užrūstinau, prašau iš visos širdies man atleisti ir dovanoti... Bučiuoju Tamstos rankas. Mylintis Jonas Biliūnas.
(Šį laišką, cituojame iš kn.: Jonas Biliūnas. Paveikslai, apysakos ir eilės. Išleido Biliūnienė, Tilžėje, 1913. Beje, į 1955 m. išleistą J. Biliūno raštų tomą šis laiškas neįdėtas.)
Mirė Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., tad jau 70 metų, kai jo neturime, bet jo kūrinėliai subtilūs, tebejaudina mūsų skaitytojus. Jo kūryba aukso fondu įeina į lietuvių tautos lobyną.
Jonas Biliūnas mirė Zakopanėje, ten buvo ir palaidotas. Ant jo kapo pastatytas kryžius. Bet pasielgta ne taip, kaip velionis norėjo. Savo testamentiniame eilėraštyje jis rašė:
Kad numirsiu, man’ pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kad matytų kapas sodžių,
Kūdikėlis kur užaugau.
Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė kur dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ir lopšy mane lingavo.
Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.
Nieko kito aš nenoriu,
Tik lelijos, kad žydėtų,
Kas pavasario rytelį,
Kad lakštingala skambėtų...
Tos lelijos - tai paveikslas,
Kurį gyvas numylėjau,
Nors lakštingalos dainelių
Aš dainuoti nemokėjau.
Lietuviai visada nuoširdžiai norėjo išpildyti velionio testamentą - parvežti jo palaikus į Lietuvą. Bet mūsų nepriklausomybės metai buvo per trumpi, neužteko jėgų nė pinigų, pagaliau - Zakopanė Lenkijoje, o Lietuvos santykiai su Lenkija visą laiką buvo įtempti... Taigi rašytojo palaikai į Lietuvą pargabenti tik 1953 07 01 lėktuvu.
Iš Zakopanės kapinių buvo iškasti velionio palaikai, kartu paimtas antkapis ir akmeninis kryžius, kurį galbūt Julytė buvo jam pastačiusi. Bet kai lėktuvas nusileido Lietuvoje prie Šventosios, kryžiaus lėktuve jau nebebuvo. Sklinda gandai, kad pakeliui jis buvo išmestas kažkur Pinsko balose. Ar tai teisybė? Nepatikrinsi. O rašytojui, palaidotam ant Šventosios kranto Liūdiškių piliakalnyje, buvo pastatytas obeliskas - Laimės žiburys. Dabar jis šviečia, bet ne rašytojui (jis tokio paminklo neprašė!), o tiems, kurie tą obeliską statė. įvykdę didžiąją, sunkiąją rašytojo testamento dalį, pabaigoje... neištesėjo. Ir vis - dėl tų ateistinių prietarų!
Beje, rašytojas kalbėjo ir apie lelijas. Žinome, ką jos reiškia, - tai mūsų jaunimo skaistybė. Mes neturime nurimti, kol pagaliau bus įvykdyti visi rašytojo testamento punktai: ant jo kapo stovės kryžius, tarp žolynų žydės rožės ir lelijos: rožės - mūsų dvasinis grožis, lelijos - širdžių tyrumas, o lakštingalų giesmelė - laisvės džiaugsmas, besisleidžiantis kaip nesibaigiantis pavasaris.
Ilgas gulėjimas lovoje atmainė jo dvasišką gyvenimą. Į galą savo gyvenimo pradėjo visas tikėti. Mirti nebijojo, bet gyventi neišpasakytai troško. <...> Tikėjime matė daug poezijos. Labai džiaugėsatgavęs tikėjimą. Ne kartą kalbėdavo: „Gerai, kad aš nieko savo gyvenime neatkalbinėjau nuo tikėjimo. Tikėjimas žmogaus nekvailina...“(Iš J. Biliūnienės laiško, 1908 03 23).
