KOSMOSAS IR ANTGAMTIS
MUMS KALBA MOKSLAS
P r.[kun. Pranciškus Račiūnas MIC]
(Pagal: Otas Levis. Gamta ir mokslas kalba apie jį.
La vie catholique.Paris)
Žvaigždynai. Naktį sužibus žvaigždėms atsiskleidžia fantastinės žvaigždynų pasaulio karalijos, toli pranokstančios mūsų didžiausias svajones. Ilgus amžius jos buvo pasislėpusios už laiko ir erdvės uždangos. Dabar ta kosminė uždanga po truputį prasiskleidžia, ir žmogų, įsiskverbusį į Visatos paslaptis, nustebina jos didumas, įvairumas.
Pasaulis yra ne tik toks keistas, kaip mes manome, bet jis dar keistesnis, negu galime manyti, -sako anglų mokslininkas Haldanas.
Yra mažų dangaus kūnų, kurių šviesa stipresnė nei 10 trilijonų saulių. Yra mažyčių virpančių žvaigždžių, kurios suvirpa 30 kartų per sekundę. Dangaus erdvėse yra juodųju skylių, kurios nuolat ryja medžiagą ir šviesą: kas ten patenka, daugiau nebepasirodo.
Aptikta dangaus kūnų, vadinamųjų kvazarų, kurie gamina tiek energijos, kiek gali pagaminti šimtai didžiulių galaktikų: per vieną sekundę tipiškas kvazaras paskleidžia tiek energijos, kad galėtų visos Žemės elektrinių poreikius patenkinti milijonus metų. Sunku suvokti, kaip gali susikaupti toks energijos kiekis. Kai kurie mokslininkai mano, kad atomo branduoliniai procesai negalį duoti tiek energijos Visatoje ir spėja, kad tai gali būti gravitacijos padariniai arba anihiliacijos procesai susidūrus medžiagai su antimedžiaga.
Šiandien galaktikos skaičiuojamos milijardais. Tame plote, kurį užima Didieji Grįžulo Ratai, priskaičiuojama daugiau kaip milijonas galaktikų.
Dangaus erdvės nėra pastovios ir nesikeičiančios, jos plečiasi tarsi besipučiantis balionas. Galaktikos tolsta proporcingai tuo greičiau, kuo jų nuotolis didesnis (Hablio dėsnis). Tai revoliucinis astronomijos atradimas. Tie milijardų milijardai žvaigždžių ir žvaigždynų skrieja sunkiai įsivaizduojamu greičiu (net po tūkstančius kilometrų per sekundę) ir taip tiksliai, kad pagal dangaus kūnų judėjimą skaičiuojame laiką ir nustatinėjame tiksliuosius chronometrus. Ar būtų įmanomas toks tikslumas be stoties viršininko? Jei toks judėjimas vyktų savaime, tai dangaus kūnai judėtų erdvėje kaip žirniai rėtyje.
Kokia neapsakomai didelė Visata ir kokia smulkutė mūsų Žemė, tarsi dulkelė Visatos plotuose! Kokie mažyčiai mes, žmonės, o koks didis Visatos Tvarkytojas, kokia turi būti Jo jėga ir išmintis!
Mikrokosmas. Pabandykime nuostabią gamtos didybę ir tvarką pamatyti nusileidę į smulkųjį pasaulį. Matome vandens garus. Juos sudaro smulkutės medžiagos dalelės, vadinamos molekulėmis. Jų skersmuo 1/4 milijono milimetro. Viename vandens grame telpa 605 000 trilijonų molekulių. (Kad suprastume, koks didelis šis skaičius, turėtume pasamdyti milijardą žmonių, kurie, per sekundę suskaičiuodami iki 10, skaičiuodami ištisai per dieną, turėtų skaičiuoti du milijonus metų, kol suskaičiuotų šį skaičių.) Kiekvieną vandens garų molekulę sudaro atomai. Dabar fizikai kalba apie atomo sistemą, panašią į planetų sistemą. Apie atomo branduolį, kuris yra atomo viduryje, sukasi elektronai, panašiai kaip Žemė aplink Saulę.
Negyvoji gamta ir žmogus. Pasižiūrėkime į kristalus - nuo šeimininkių vartojamos valgomosios druskos iki brangiųjų deimantų daugybė mineralų visą laiką turi tokią pat formą, tokią pat struktūrą. Jie auga taip tiksliai ir taip griežtai laikosi nustatytų dėsnių, kaip ir augalai.
Nuostabi, nepakartojama yra augmenija, bet nuostabiausias pasaulio kūrinys - žmogus. Mūsų smegenys yra centrinė žinių agentūra, kuri surenka visus duomenis apie tai, kas vyksta mūsų kūne, mūsų aplinkoje. Smegenys sutelkia visus mūsų veiksmus, yra jų tarpininkės, juos tvarko. Ne tik visa judina, bet atminties knygoje visa registruoja, ką tik esame matę ar girdėję, jautę ar prisilietę. Toje nuo 1200 iki 1600 gramų medžiagos masėje yra nuo 500 milijonų iki milijardo ląstelių, kurios kartu yra elektros baterijos ir telefono aparatai, padedantys duoti įsakymus ir palaikyti visą ryšį. Tos ląstelės - tai daugelis milijardų laidų, išvedžiotų po visą kūną. Jie yra mūsų nervų siūleliai.
6 raumenys sukioja mūsų regėjimo aparatą - akies obuolį - į visas puses. Su gyvu lęšiu, didinamuoju stiklu, akies obuolys automatiškai nustato reikiamą padėtį, didindamas ar mažindamas savo paviršiaus išsigaubimą. Visi tie mechanizmai veikia automatiškai. Lęšis yra sudarytas iš 10 milijardų smulkių ląstelių, išsidėsčiusių mažiau negu 1 cm2. Akies viduje yra tinklainė, atliekanti fotografinės klišės vaidmenį. Joje atsimuša viskas, ką mes matome. Ta klišė pajėgia padaryti per sekundę 10 nuotraukų ir vėl iš naujo užsivesti. Tokiu būdu per parą mes galime pagauti apie 70 000 įvairių vaizdų. Tos klišės tikslumas toks, kad akies tinklainės vienas kvadratinis centimetras gali pagauti 30 000 atskirų šviesos taškų.
Nuostabiai sutvarkyti ir kiti žmogaus kūno organai. Sakykite, ar visa tai galėjo savaime susiformuoti, vien aklai ir nesąmoningai jėgai veikiant? Ar iki galo apmąstėte tą klausimą? Ar ieškojote teisingo sprendimo? Gal užsimerkėte ir nenorėjote į tą klausimą gilintis, nes, paneigus pirmapradį nesąmoningos jėgos impulsą, reiktų pakeisti savo įprastą, aukštesnių normų nevaržomą gyvenimo būdą.
O gal jūs klausėte giliai susimąstę ir suradote Dievą, kaip klausė ir surado šv. Augustinas:
Klausiau žemę ir ji atsakė: „Aš nesu tavo Dievas“. Klausiau jūrą ir būtybes, kurios joje gyvena, ir jos man atsakė: „Nesame tavo Dievas, ieškok Jo aukščiau". Klausiau vėjus ir vėtras, o jie man atsakė: „Nesame tavo Dievas". Užklausiau dangą, saulę, mėnulį ir žvaigždes: „Mes nesame tavo Dievas, kurio ieškai“, - atsakė jie.
Tada kreipiausi į visas būtybes, kurias pažinau savo pojūčiais: „Sakykite man apie mano Dievą, jei jūs nesate Jis, papasakokite ką nors apie Jį“. Jos sušuko galingu balsu: „Tai Jis mus sukūrė!" (Išpažinimai).
O gal mūsų tikėjimas toks kaip poeto Bernardo Brazdžionio?
Tikiu aš didįjį stebuklą - Dievo žodį.
Žodis sukūrė dangų, žemę ir žvaigždes
ir vyšnios žiedą, žmogaus gyvenimą,
svajonę, meilę, ilgesį ir džiaugsmą,
ir idealų siekimus, ir pergalę kovoj.
Mes tikime kūrybos žodį kūnu tapus.
Jis iš amžių eina į amžius. Didis, šventas!
Ir gyvybę neša žmogui, tautai;
laisvę širdžiai, taiką,
apdarą teisybės žemei.
Jis kūnas mirštąs ir prisikeliąs,
jis siela, amžiais gyva.
Ir amžiais gyvas bus
lietuviškos kūrybos rašytas žodis,
gimęs kovoje dėl Dievo vardo,
ir augęs kovoje dėl mūs tautos prisikėlimo
ir brendęs didžiajai visų tautų kultūros garbei.
Tu - žemė, tartum motina, paslėpus daigą javo, -
kaip žemė ir tava tauta,
kaip daigas slėps gyvybę.
Tu - upė po ledu? Ateis pavasaris ir ledą
numes tvirti pečiai, išnešę visą žiemą;
ir bėgs srovė, ir oš krantai,
ir amžiais būsi gyvas!
(„credo“)
* * *
Didelė daugybė moderniąją atradimų apie skaičių, apimtį, svorį fiziniame pasaulyje, daugelio mokslininkų įsitikinimu, visiškai sugriovė senąjį materializmą. Visata šiandien mūsų akimis atrodo ne tiek medžiaginis dalykas, kiek mintis. O mintis reikalauja anksčiau buvusio Mintytojo. Fizikos pateiktieji įrodymai patvirtina, kad fizinės visatos pradžia buvo kūrimo aktas, o ne pati savaime atsirado.
(Ambruazas Flemingas, anglų Victoria Instituto prezidentas, miręs 1945 m.).
