KANČIA, KURI YRA MEILĖS ĮRODYMAS
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
J. Dz.[kun. Juozas Zdebskis]
Paslaptie, kurią kančia vadiname, kas esi tu mano gyvenime? Mano priešas, kuris mane persekioja visur, kur tik būčiau, nuo kurio negaliu pabėgti, ar kažkas kita, ką privalau kitaip suprasti? Ką aš žinau apie kančią savo natūraliu žinojimu? Aišku, kad kiekviena mano prigimties dalelytė bijo kančios ir nuo jos bėga, nesvarbu, ar ta kančia būtų fizinė, ar dvasinė.
Ką gali apie kančią pasakyti mano aplinka, ypač bedievių pasaulis? Jie nieko paguodžiamo pasakyti negali, nes jų gyvenimas - tai buvimas čia, žemėje, ir jų gyvenimo džiaugsmas - visa tai, kuo gali patenkinti savo gamtinius norus. Dar senieji romėnai nieko daugiau negalėjo pasakyti apie savo gyvenimo paslaptis, kaip tik: Gerkim, valgykim, nes rytoj mirsim... ruoškimės rožėmis, nes jos vysta... Jie neturi kito atsakymo, kaip tik nuo skausmo bėgti, o kai bėgti neįmanoma - beviltiškai kapituliuoti. Šitaip suprantamas skausmas nualina, išdžiovina kaip Sacharos saulė kiekvieną daigelį, kuris norėtų gyventi.
Ką apie kančią kalba didysis žmonijos Mokytojas - Kristus? Jis, kaip Dievas, negali klysti ir kitų klaidinti. Pagal Jėzaus išmintį - žmogus yra tiek didis, kiek geraširdiškai jautrus kito žmogaus skausmui, nesvarbu, ar tas kitas būtų žemėje gyvenantis, ar skaistykloje kenčiantis. Tas jautrumas kito skausmui yra visa mūsų charakteristika: pasako tiesą apie mūsų sąžinės būklę, apie mūsų maldų vaisingumą, apie atgailą mūsų gyvenime, pasako tiesą apie mūsų būsimą Amžinybę. Jautrumas kito skausmui, tai noras, pastanga iš jo atimti skausmą ir jį pačiam iškentėti. Ir jei tai pavyksta, skausmas, iš kito atimtas, mūsų rankose jau tampa džiaugsmu. Tuo nesakome, kad dingsta skausmo fizinė dalis, tačiau kita, nematomoji dalis nustelbia fizinę. (Ir Jėzų viliojo prie Jo kryžiaus mūsų visų išgelbėjimo džiaugsmas.)
Ar kančia turi galią išgelbėti mus iš puikybės šėtono vergijos? - Ne kančia, bet meilė turi nuostabią galią. Dievas yra Meilė. Dievas yra ir absoliutus Teisingumas. Vadinasi, jei padaryta kaltė, už ją kažkas turi kentėti. Tik meilė gali užstoti nedėkingumą, meilės paniekinimą.
Įvykdyti atpirkimą būtų užtekę bet kurio mūsų Atpirkėjo meilės veiksmo dangiškojo Tėvo akivaizdoje, tačiau ar mums būtų užtekę? Ar būtume pajėgę suprasti didelę meilę mums, jei Atpirkėjas nebūtų ant kryžiaus miręs? Kančios didumas priklauso nuo meilės didumo. Kadangi niekas negali taip mylėti, kaip myli Dievas, tai ir Jo, Atpirkėjo, kančia yra nepakartojamos vertės; kartu ji yra nepakartojamos meilės įrodymas. Štai didžioji pamoka apie kančią, iš mūsų Atpirkėjo išmokta!
Tačiau to negana. Atpirkėjas norėjo, kad mes visi turėtume galimybę savo kančią padaryti tos pačios vertės, kaip Jo kryžiaus auka. Dėl to Jis paliko šv. Mišių paslaptį - Jo kryžiaus aukos sudabartinimą - ir tuo suteikė mums visiems galimybę ateiti po Jo kryžiumi ir apsispręsti savo kančią pakelti taip, kaip Jis, ant kryžiaus prikaltas, kaip Jo šventoji Motina, po kryžiumi stovinti, kaip žmogžudys, kuris šalia Jo ant kryžiaus prikaltas pratarė: Mes vertai kenčiame už savo darbus... Šitaip suprasta kančia užstoja savo ir kitų nuodėmes.
Palaimintas kiekvienas, kuris šitaip dalyvauja šv. Mišių aukoje, kuris, būdamas po Kristaus kryžiumi tas kelias brangias minutes tarp konsekracijos ir komunijos, gali melstis:
Duok jėgų, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, už visų nuodėmes ir už tų, kurie skaistykloj kenčia, už Tavo meilės paniekinimą.
Palaimintas, kuris šv. Mišių paslapty savo dvasios akimis pamato ant kryžiaus prikalto Atpirkėjo išbalusį, kruviną Veidą ir bando suprasti, kiek kainuoja meilė. Palaimintas, kuris šv. Mišias supranta kaip priemonę savo kančiai suvienyti su Atpirkėjo kryžiumi!
Galią išgelbėti savo ir kitų sielas turi kiekviena kančia - net ir ta, kurią mums reikia pakelti kaip savo nuodėmių padarinį. Tai rodo Jėzaus atsiliepimas gerajam žmogžudžiui: Dar šiandien būsi su manimi!
Štai priemonė, kuria galima apimti visus žemėje gyvenančius (net tuos, kurie patys nusižeminti nesutinka, taigi ir melstis negali) ir visus skaistykloje kenčiančius. Tik pragaro nelaimingųjų pasiekti negalime.
Tačiau ta priemonė tuo tobulesnė, kuo mažiau gali įsijungti puikybė -kiekvienos nuodėmės esmė. Jėzaus atpirkimo darbe labai ryšku, kad Jo kančia buvo ne bet kokia, bet pati sunkiausia jos forma net fizine prasme: tai buvo nekalta, pažeminimo kančia. Pats nukryžiavimas yra bejėgiškumo forma.
Tikrieji Jėzaus kankiniai yra tie, kurie sutinka būti panašūs į Atpirkėją -pakelti kančią kaip pelnytą bausmę už visų nedėkingumą Meilei, nesibijant pažeminimo kančios ir tos, kurią turime pakelti, būdami aiškiai nekalti. Ši laikysena nėra bejėgiškumas. Tai uolos padėtis, į kurią daužosi bangos, o ji stovi nepajudinama. Kristaus sekėjai, kurie net pažeminimo ir neteisingą kančią sutinka padaryti meilės įrodymo priemone, iš tikrųjų yra nenugalimi nei tardytojų kabinetuose, nei gyvenimo išbandymuose.
