ŠALTIEJI VĖJAI
Į kokius šaltus vėjus atsiuntei, o Tėve,
Į kokius šaltus vėjus, Viešpatie, mane?
Štai stoviu ties kalnynų grandine:
Viršūnės ledo apvalkalus dėvi,
Pakalnėje ne karštos žiežirbos, o ne -
Kruša ir žvarbūs vėjai čaižo vien mane.
Kaip sniegeną glaudžiu aš širdį savo -
Jinai sušals. Paliaus ir plakt jinai.
Kas jai šalti ir svetimi kalnai?
Čionai tvanku, ir ankšta jai čionai.
Čia graužėsi, kentėjo, sielvartavo,
Parpuolė čia pavargus mirtinai, -
Tark žodį, Viešpatie, - pabus jinai.
Toli paliko tėviškės ugnelė,
Ir kūdikio sapnai ir artimi veidai,
It šimtas saulių švietę man kadai,
Kur laimės pėdsakus, širdie, radai...
Čionai klampojam alkani, sušalę, -
Kada sugrįžti leisi, Visagali,
Kur plasta židinio rami ugnelė,
Kur kūdikystės nuostabia šviesa
Nušvinta kertės ir buitis visa?
O Tėve, atitolink negandas ir klastą!
O nepalik po svetimuoju dangumi!
Gauja kranklių čia siaučia nerami,
Čia maitvanagiai man akis išlestų...
O nepalik po svetimuoju dangumi!
Sušaldys širdį vėjai siausdami, -
Palik ją gyvą, kol vienodai plasta -
Leisk man sugrįžt gimtojon žemėn
Su protėviais ilsėtis. Amen.
