NELAISVĖS PSALMAI - DEGU KAIP ŽVAKĖ
POEZIJOS HORIZONTAI
Kazys Inčiūra
Degu kaip žvakė vidury nakties
Ir nežinau, o Viešpatie, kada
Ateisi Tu manęs užpūsti.
Vidur nakties man Tavo veidas švies,
O mano ašarų nuskaidrinta malda
Nugins ir mano negalias, ir mano priešų rūstį.
Aš kaip liepsnelė blaškoma audros, -
Bedugnėn virs kalnai ir vandenys mauros,
jei su manim nebūsi.
Jei būsi, tai akimirka audra nurims -
Žingsniuosiu jūra ir kalbėsiu vandenims,
Ir kaip balandį prie širdies priglausiu vėjo gūsį.
Tikiu Tavim vidur nakties tamsios,
Vidur nakties man Tavo Meilė švies,
Vidur nakties viltis ramins ir kvies -
Gelmėj Tavosios Išminties
Ieškos Tavęs paties.
Aš kaip gėlė, kaip žiedas prie bedugnės atviros,
O neatimki, Viešpatie, ir nenuskinki jos,
Kol nebaigta pjūtis, kol vandenys mauros,
Kol nesugrįžom savo žemėn.
Kai ligi dugno bus atlyginta skriauda
Ir kai užgis melų išdeginta žaizda -
Tiktai tada, o Viešpatie, o Tėve, tik tada
Ateik užpūsti žvakės. Amen.
