Partizanai: Istorija ir dabartis

POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU

K. PELĖKIS

Nebepirmi metai lietuvių spauda pogrindyje

Pogrindis — tai lietuvių spaudos gimimo vieta. Čia gimė pirmieji lietuviu laikraščiai dar rusų carų priespaudos laikais (1883 m.). Nuo pirmojo lietuvių laikraščio “Aušros” pasirodymo, pogrindyje vyko spaudos darbas už tobulesnį žmogų, sąmoningesni lietuvį.

Kryžiaus kelius turėjo lietuvis žurnalistas pereiti nuo pat pirmųjų lietuvių periodikos lapų iki šių dienų. Tas vargingas darbas tęsiamas šiandien išeivijoje ir Lietuvoje.

Nenuostabu tad, kad lietuvis žurnalistas apsiprato su visais spaudos varžymais. Rodosi, taip ir reikia... Šiandieną (straipsnis rašytas Vokietijoje, tremtyje. Red.) sunku lietuviui žurnalistui įsivaizduoti lietuvišką laikraštį be cenzūros, be licencijų, be vertimo rankraščių į svetimas kalbas, be popieriaus ir daugelio kitų finansinių bei techniškų sunkumų.

Gal dėl šių priežasčių ir žurnalisto profesija pasidarė kaip vargo, skurdo požymis. Lietuvis žurnalistą ar korespondentą įsivaizduoja ne kitaip, kaip nudėvėtu švarku, praplyšusiomis kelnėmis, kiaurais batais, visiškai tuščia kišene, amžinai visiems skolingą, kartą per dvi dienas tevalgantį vienus pietus... Bet kartu ir dėl to jis laikomas dideliu kultūros nešėju, tautos mokytoju. Nežiūrint jo vargo, tautiečių labai mylimas ir gerbiamas.

Ir nacių okupacijos metu žurnalistas vienas pirmųjų išėjo į kovą prieš neteisybę. Profesionalas ar neprofesionalas žurnalistas parašė atsišaukimus, nukreiptus prieš ruduosius okupantus. Jis paskleidė juos mažame kiekyje. Kiti juos daugino, platino. Lapeliai ėjo iš rankų į rankas. Visi juos skaitė su didžiausiu susidomėjimu. Ilgainiui jų nebepakako. Imta leisti didesnio masto, spaustuvėje spausdinti, perijodiniai leidiniai. Ir būta dėl ko.

Čia reikia paminėti faktą, kadnaciai iš pagrindų sugriovė lietuvių .spaudą. Iš apie 250 periodinių leidinių N. laikais, jie teleido išleisti nedaugiau.... 15-os. Leidimai buvo duodami labai sunkiai. Cenzūros reikalavimai nežmoniškai griežti. Kai kurių net laikraščių medžiaga ištisai reikėjo versti į vokiečių kalbą. Maža to: viešoji spauda turėdavo savo skiltyse spausdinti vokiečių propagandos ministerijos atstovų paruoštus straipsnius prieš pačią lietuvių tautą. Legalioji spauda tad negalėjo atstovauti tikrosios visuomenės nuomonės. Visuomenės informavimo darbas tokiu laiku negalėjo sustoti ir jis buvo tęsiamas ranka rašytų, mašinėle, rotatorium daugintų leidinių pagalba, kol išaugo į visais atžvilgiais tobulą moderniąją pogrindžio spaudą, spausdinta slaptai ir gerai įrengtose spaustuvėse.

Pogrindžio spaudos užuomazga. Memorandumai ir jų dauginimas.

Pogrindžio spauda, nukreipta prieš nacius, atsirado ne pačiomis pirmomis okupacijos dienomis todėl, kad Lietuvos laisvės kovotojai, kol dar veikė Nepr. Lietuvos vyriausybė, nematė reikalo naudoti spaudą, kaip vieną kovos priemonių. Pati Laik. vyriausybė, vykdydama nepriklausomą nuo vokiečių politiką, vengė griežtai nutraukti santykius su faktiškaisiais krašto okupantais.

Bet bėgo dienos, didėjo ir lietuvių nusistatymas prieš nacius. Vis labiau iš arčiau buvo imta pažinti naujieji okupantai. Suprasta, kad vienas pagrindinių nacių tikslų yra lietuvių tautos naikinimas, lietuvių žemės kolonizavimas. To neslėpė net nacių spauda, leidžiama Reiche ar Lietuvoje. Tą patį sakė paties Hitlerio ir Rytų tautų ėdiko Rosenbergo raštų mintys.

Kada gi atsirado pirmieji slapti lapeliai, nukreipti prieš nacius, drįsę pakelti balsą prieš jų neteisybes mūsų žmonėms ?

Tokiais reikia laikyti kai kurių žymių Lietuvos vyrų, politikos veikėjų, mokslininkų, profesorių, etc. Memorandumus ar “Pro memoria" okupacinei Reicho valdžiai, kuriuos jie karts nuo karto įteikdavo ekonomiškais, o drauge ir politiškais krašto klausimais. Jie atsirado tų pačių 1941 m. pabaigoje, kai vieną nacių įvykdytą neteisybę sekdavo kita. Jie protestuodavo prieš nacių vykdomą Lietuvos žemės ūkio, pramonės, prekybos naikinimą, žmonių naikinimą, pagaliau prieš politinį Nepriklausomybės naikinimą. Jų visų mintys ar išvados tokios: ponai vokiečiai, duokite mums nepriklausomybe, ir mes patys daug geriau sutvarkysime krašto gyvenimą, kaip kad jūs tvarkote jį, iš svetur atvykę.

Tokių memorandumų originalai oficialiu būdu būdavo įteikiami Reicho komisarams, gi daugelis mašinėle bei rotatorium daugintų nuorašų paskleidžiami krašte. Jie, nuolat dauginami, plaukdavo iš rankų į rankas. Iš jų gyventojai sužinodavo tikrąją padėtį okupuotoje Lietuvoje. Tie memorandumai nebuvo labai slapti dalykai, bet jokiu būdu nebuvo ir vieši, legalūs. Jų turinys, nukreiptas prieš nacius, ir kaip toks atitinkąs visuomenės nuomonę, buvo labai mėgiamas ir sekamas. Skaitytojai jį komentuodavo ir pasidarydavo sau aiškias išvada.

Pogrindžio spaudos organizacija

Pogrindžio laikraščių buvo įvairių ir gana daug. Senosios ir naujosios lietuviškosios partijos turėjo slaptuosius spaudos organus. Jie buvo slapčiausiu būdu spausdinami gestapo akiai neprieinamose slaptose vietose, specialiai šiam reikalui įrengtose spaustuvėse. Reikėjo padėti daug pastangų, esant kraštui apipintam šnipų tinklu, tokias spaustuves įruošti, parūpinti didelį popieriaus kiekį, kurio nebuvo galima gauti laisvoje rinkoje. Reikėjo dar paruošti gerai informuotų bendradarbių kadrus, šiam reikalui reikėjo įsteigti ir lietuvišką kontr-žvalgybą gestapinėms įstaigoms bei jų pareigūnams sekti, nacius kompromituojančiai medžiagai, duomenims bei dokumentams parūpinti.

Nelengvas buvo ir platinimo darbas. Slaptųjų platinimo punktų krašte buvo keletas šimtų. Esant suvaržytam susisiekimui, nelengva buvo išsiuntinėti pogrindžio laikraščius į tolimiausius krašto užkampius. Nemažą dalį spaudos, ištikus pavojui, reikėjo sunaikinti ir paskui vėl iš naujo spausdinti. Reikėjo rasti lėšų. Svarbiausia betgi — turėti pakankamą kiekį šį pavojinga, bet ir labai garbingą darbą mylinčių žmonių. Vis dėlto, jų Lietuvoje netrūko. Gestapui iššifravus vieną pogrindžio laikraštį, jo vietoje gimdavo naujas tokiu pat pavadinimu. Atsirado net .slaptai leidžiamų jumoro laikraščių, pajuokiančių okupantų veiksmus. Buvo ir perijodinių leidinių, specialiai skiriamų kovai su išdavikais, šnipais, skelbiančių visuomenės žiniai jų pavardes.

Šia proga suminėsime svarbiausius laikraščių vardus, kurie nusipelnė sau didelę pagarba, kaip didžiausi kovos prieš nacius dalyviai:

1) Nepriklausoma Lietuva, 2) Į Laisvę, 3) Laisvės Kovotojas, 4) Lietuva, 5) Lietuvos Laisvės Trimitas, 6) Vieninga Kova, 7) Vardan Tiesos, 8) Baltija, 9) Atžalynas, 10) Jaunime, Budėk! 11) Pogrindžio Kuntaplis, 12) Lietuvos Judas, 13) Tautos Žodis, 14) Frontas, 15) Apžvalga, 16) Lietuvos Šaulių Sąjungos biuletenis,17)    Užsienio politikos Apžvalga,18)    Naujas Žygis, 19) Mūsų žemė, 20) Politinės Naujo žygio Apžvalgos.

Šie ir keletas kitų pogrindžio laikraščių pakėlė balsą prieš nacių žiaurumus, gynė nepriklausomos Lietuvos idėją, davė nurodymų, kaip reikia laikytis vienu ar kitu kritišku momentu, informuodavo skaitytoja apie viską, kas dedasi pasaulyje ir tėvynėje.

Slaptosios spaudos tiražas, nežiūrint sunkumų, buvo gana didelis. Kai kurių paskirų numerių buvo spausdinama po 5.000 - 10.-000 egz. Visų gi nelegalių laikraščių tiražas, sudėjus drauge, atrodo, bus galėjęs būti nelabai kuo mažesnis už legaliųjų, vokiečių prižiūrimų ir jų cenzūruojamų, laikraščių tiražą. Turint galvoje, kad kiekvienas laikraščio numeris pereidavo per daugelį rankų ir tuo būdu įgydavo daugelį skaitytojų, galime drąsiai sakyti, kad pogrindžio spauda buvo visų Lietuvos gyventojų skaitoma. Geros valios lietuviai surasdavo ir lėšų šiam spaudos darbui finansuoti.

Gal nieko taip naciai nekentė ir nepersekiojo, kaip nelegaliosios spaudos, šiam reikalui buvo sutelkta šimtai labiausiai patyrusių gestapo agentų. Nieko nepagailėta pogr. spaudai sekti. Agentai, naudodamiesi net nemorališkiausiomis kovos priemonėmis, stengėsi naikinti pogr. spaudą, jos leidėjus, bendradarbius, platintojus ir skaitytojus. Užtekdavo mažiausio įtarimo ar niekuo nepamatuoto įskundimo, ir lietuvis be jokio teismo, net be tardymo buvo siunčiamas į KZ stovyklas. Pas ką buvo rastas bent vienas laikraščio ar atsišaukimo egzemplioris. virsdavo didžiausios kaltės įrodymo dalyku. Vien dėlto daugeliui lietuvių teko pamatyti garsiąsias koncentracijos stovyklas ar atrasti net mirtį.

Bet žmonės, dirbę pavojingą pogrindžio spaudos leidimo ir platinimo darbą, nenusimindavo. Suėmus vienus, stodavo jų vieton kiti, ir laikraštis eidavo toliau, štai ką vieno tokio suėmimo proga sako pogrindžio laikraštis:

“1943.IV.29 d. Vilniuje ir Kaune dienos metu suimti keli spaustuvių darbininkai, žurnalistai, karininkai ir inžinieriai, viso per 20 asmenų. Matomai vokiečiai tikėjosi užčiupti galus į nelegalią spaudą. Tačiau neatrodo, kad būtų pataikę ten, kur norėjo, nes suimtieji buvo tučtuojau iš Lietuvos išvežti, o nelegali spauda tebeina. Lauktina ir daugiau panašių suiminėjimų.

Bet dėl to spaudos informavimo ir orientavimo darbas neturi sustoti. Mes tęsiame garbingą knygnešių palikimą ir kovojame už Lietuvos nepriklausomybę. Kaip karys kautynių įkarštyje nepasitraukia iš kovos lauko, bet prie žemės prisigūžęs budriai seka priešą ir atsargiai sėlina, taip turi elgtis ir leidėjai, o ypačiai platintojai. Sustiprintas konspiratyvumas, budrumas, atsargumas ir vyriškas atkaklumas bei drąsumas iki galo!”

Negalint ir tokiomis kovos priemonėmis palaužti lietuvių tautos priešingo nusistatymo prieš nacius, griebtasi naujų kovos priemonių: pačios Gestapo įstaigos pradėjo spausdinti ir platinti “nelegalią” lietuvių spaudą.

Nežiūrint provokacinių nacių priemonių, pogrindžio spauda vis labiau plito. Apie tai geriau tekalba vienas pogrindžio laikraštis, kukliai savo skiltyse minėdamas metinę laikraščio sukaktį:

“Jau pati tiesa, kad kraštas pajėgė pasipriešinti mobilizacijai ir atmetė vokiečių organizuotą lietuvių legijoną, yra milžiniškų atamainų ženklas. Daug tam buvo priežasčių, bet svarbiausią vaidmenį suvaidino mūsų laisvoji pogrindžių spauda. į kurią rikiuojasi visas kraštas, nes tuo tarpu ji, ir tik ji yra lietuvių viešosios nuomonės reiškėją, nors pati, palyginti, dar .jaunutė. Mes teminim tik savo metines, kiti už mus dar jaunesni. Per metus — nuo 1942.VI.1 — teišleidom vos 21 numerį, bet su bendru 98.000 tiražu ir 2 ekstra leidinius. “Nepriklausomos Lietuvos” tiražas prilygsta maždaug prieš 10-15metų turėtus mūsų savaitraščių tiražus, bet kadangi “N. L.” nekolekcionuojama, tai jos skaitytojų skaičius yra žymiai didesnis. Tai jau slaptosios spaudos savybė. Už tai mes esame dėkingi platintojams ir skaitytojams.

Laikraščio darbas nėra lengvas. Išleisti vieną numerį mums reikia tik techniškam darbui 9 darbo dienų. Taigi per metus teko dirbti 189 darbo dienas arba 6 men., 9 dienas. Reikalinga dar truputis ir nervų, nes leisti laikraštį yra tiek pat pavojaus gyvybei, kaip ir kareiviui mūšio lauke. Dėl tokių darbo sąlygų skaitytojai bus atlaidūs dėl tų ar kitų netobulumų, netikslumų, kuriuos mes ir patys matome ir patys dėl to sielojamės.

Antruosius metus pradėdami, stovime prieš naujus didelius sunkumus ir svarbius įvykius, kurie gali pareikalauti tiek iš mūsų, tiek iš visos mūsų visuomenės kai kurių apsisprendimų. Būdami realūs ir teisingi, būsime pakankamai stiprūs numesti okupacinį jungą, išplėšt iš okupanto ginklą ir kardu - ugnini įsi jungt į laimėtojų, į laisvų nepriklausomu valstybių tarpą.” 

Toliau bus kalbama apie pogrindžio spaudos idėjas ir jos nuveiktus darbus, vok. okupacijos metu.    

⁽B. d.)

Iš POLITINIŲ KOVŲ ISTORIJOS DĖL MŪSŲ PAJŪRIO IR MAŽOSIOS LIETUVOS

Vokiškųjų nacių demonstracijos prie Lietuvos gen. konsulato Karaliaučiuje 1935 m. Jie protestavo prieš Lietuvos vyriausybės keliama bylą krašto išdavikams, norėjusiems atplėšti Klaipėdos žemę nuo Didžiosios Lietuvos kūno. Byla kėlė didelio susidomėjimo visame pasaulyje. Nežiūrint įžūlių grasinimų Lietuvai, kaltininkai buvo atitinkamai nubausti.