Mindaugas
JONAS RŪTENIS
MINDAUGAS
Prologo ir vieno veiksmo opera
(Libretas)
VEIKĖJAI :
MINDAUGAS — Lietuvos karalius, bosas
VAIDILA — Vyriausias pilies krivis, baritonas
DANUTĖ — Mind. žmonos sesuo, mezzosopranas
BITULA — Mindaugo pilies juokdarys, tenoras
PIRMAS KARYS — tenoras
ANTRAS KARYS — baritonas
VYRESNYSIS — bosas
PILIES ĮGULA: moterys, vyrai — mišraus choro dalyviai
Laikas: MCCLXIII metai; vieta: Vorutos pilis.
Uvertiūrai pasibaigus, prieš uždangą, šviesos apšviestas, stovi karalius Mindaugas. Po kelių orkestro akordų pradeda,
PROLOGAS
MINDAUGAS
Šiapus uždangos, rampos šviesoje, graudulingai
Jaučiu, ateina pabaiga —
Gyvenimo ir darbų,
O jie visi dar nebaigti,
Dar daug svajonių ir sapnų ...
Dar daug karionės, bet viltis
Kas kart mažėja valandom—
Kurlink, o mylima mana,
Pasuksi, žeme, Lietuva?!
Norėjau žydinčios šaunios —
Žvaigždžių mėlynėje aukštoj —
Garbės tau troškau nemarios —
Skaisčiosios laisvės amžinos! ...
Kviečiau visus aš talkon,
Kviečiau negriauti, bet statyt,
Kviečiau gyvenimo alkon —
Kviečiau manęs paklausyt...
O jūs visi prieš mane,
Teliaupsinote tik save —
Manoji miršta jau svaja
Ir pančiuos dūli Lietuva ...
Suakmenėja vietoj. Viskas užgęsta. Mindaugas dingsta. Po kelių orkestro akordų— pakyla uždanga.
MINDAUGAS
Vieno veiksmo opera
Scena padalyta į dvi nelygias dalis. Kairėje— didžioji dalis, pilies kiemas. Dešinėje — Mindaugo menė. Sargybos bokšte du kariai. Vaizdai keičiami šviesos efektais.
PIRMASIS VAIZDAS
Teapšviestas tik bokštas. Kieme tamsu. Valdovo menėje tik vienas, menkas žiburėlis.
Sargybos bokšte vienas iš sargybinių susierzinęs vaikšto, o kitas įsispoksojęs į tamsą.
Orkestro palydoje pasigirsta lyrinis vyro balsas
Ar vėjai pūtė,
Ar sodai ūžė —
Ar naujoj seklyčioj
Staklelės dūzgėi...
Nei vėjai pūtė, nei sodai ūžė, —
Nei naujoj seklyčioj — staklelės dūzgė...
Verkė mergelė,
Verkė jaunoji —
Bernelį karan
Leisdama ...
PIRMAS KARYS
Nustoki!
Negraudenk širdies ...
Miegok į meškos kailį įsisupęs,
Kol mano akys nesimerkia,
Kol ausis įtempęs,
Kaip kurtas dar budžiu ...
Pauza. Griausmingai sugaudžia orkestras, žaibuoja— griaudžia.
Tilstant
Okokia žvarbi naktis :—
Raganiais ir laumėmis patrakus —
Nustoki!
Ir taip jau širdį jauną ėda...
ANTRAS KARYS
Neužginsi...
Jei dainiui posmas sodrus pinas
Kai dalią savąją jis gieda ...
Išlaukęs
Matyt prisigiedojo
Kunigaikščiams ir didžiūnams,
Girdamas nebūtus žygius
Už duonos žiauberį
Vargdienis ...
PIRMAS KARYS
Tylėtum nekalbėjęs paiko
Dainių jis vargdieniu laiko .. .
ANTRAS KARYS
Šimtai kaukų
Tą tavo šneką,
Tu vis didžiūnus užtari,
Kaip brolius,
O jiems karai, midus
Ir mergos rūpi...
Vėl trenksmas ir žaibas
Ach, žaibai ...
Tik skelia, skelia,
O širdį drebulys apėmęs ...
Man dedas, vogt slapčiom
Į sodus svetimus atėjom.
Man dedas — aš toks susitepęs,
Kad ir lietus
Nuplauti nepajėgia ...
Rankos, —
Žiūrėki, rankos,
Lyg sukrėtusios krauju
Dar gličios ...
Aš mažas, bet baisus, kaip
Žvėris.
Aš piktas,
Įdūkusiai aš piktas —
Mindaugo karys.
Kokios laumės manyje
Susikraustė,
Pasakyk?
PIRMAS KARYS
Baimė!
ANTRAS KARYS
Baimė?
Juokingas tu ...
Švilpia vėjas, bet jau šviesėja
Ach, prakeiktoji šlapdriba
Ir vėjas tas patrakęs,
Kaukus
Ir žempūčius į būrį susišaukęs
Puotą kelia! ...
Grįždamas ir keisdamas toną
Tu sakai baimė!
Dalia!
Kario dalia!
Išlaukęs
Palikus viską . ..
Širdį iš krūtinės plėšia
Už ką?
PIRMAS KARYS
Iškilmingai
Už laisvę!
Už laisvę!
Didingi orkestro akordai. Kariai dingsta. Iš tamsių kontūrų išnyra pilies kiemas su vis gausėjančia minia.
ANTRASIS VAIZDAS
Pilies kiemas pilnas žmonių. Visų veiduose ryžtas
MIŠRUS CHORAS
Už laisvę!
Už laisvę!
Artėdami vis arčiau Mindaugo menės
Anuose toliuose baltuose
Girdėjosi lakštutės čiulbesys
Rytmečio daina laukuose,
Padangėj svaigo vyturys.
Debesys atskleidę viską,
Pušys medumi nučiuvę.
Saulės — vakaruose diskas
Viliojo į dausas Lietuvį. ..
Degė miškas pazarėliais,
Mirkčiojo danguj žvaigždelės.
Dainužė liejos vakarėliais,
Mergino bernai mergeles . ..
VYRŲ GRUPĖ
Brolį gerbėme, kaip brolį,
O Jis įsakė juos žudyt!
Žemina visus
Karūna ne sava —
Romos Lietuva!
KITA VYRŲ GRUPĖ (Choras)
Paniekino tautos dievus,
Naujam po kojų puola —
Saviems, lyg šernas įžūlūs —
Lietuvai prapuolęs ...
Verždamiesi prie angos, kuri veda Mindaugo menėn
Šalin valdovą rūstų!
Garbėtrošką, šalin!
VISI
Šalin valdovą rūstų!
Garbėtrošką, šalin!
Mišrus choras, kartodamas kelis kartus, veržliau artinasi prie angos, vyrų grupė užšoka net ant laiptų, pasirodo keli ginkluoti kariai ir juos, sukryžiuodami ilgakočius kirvius, sulaiko.
TREČIASIS VAIZDAS
Tas pat pilies kiemas. Įsikarščiavusi minia grūdasi prie angos. Pro minią prasistumdamas, kai kuriems nuolankiai praleidžiant, atskuba Vaidila jau saukdamas iš tolo
VAIDILA
Sustokit!
Palaukit —
Dievų vardu
Prašau aš jūsų!
Sustokit!
Atlyžkit... Nurimkit!
VISI
Nebodami
Šalin valdovą rūstų!
Šalin, šalin — šalin!
VAIDILA
Laiptais vedančiais į Mindaugo menę palypėjęs, rankas, su savo lazda, prieš minią iškeldamas
Prašau!
Sustokit!
Išlaukęs
Einu aš pats pas valdovą.
Pranešiu jam mūsų gėlą.
Nedrįskit plėšt šlovės karaliui —
Kas drįsta tam tebūnie gėda. ..
Nesekami dievų keliai —
Gal ir karalių nesekami:
Pranešiu valią aš valdovo —
Ir man širdis juk nerami...
Garsiai
Tad prašau —
Palaukit!
Atsisuka nuo minios ir eina Mindaugo menės angon, bet sargybą nešautieji kariai, nei žodžio nepratardami, vėl sukryžiuoja ilgakočius kirvius prieš Vaidilą. Minia-įsiunta
VISI
Garbėtrošką šalin!
Karalių tą šalin!
Šalin, šalin, šalin!
Dideliu balsu
VAIDILA
Nustokit!
Palengva atsisuka vėl į sargybas
Iškilmingai
Praneškite valdovui,
Kad aš, vyriausias krivis,
Kalbėtis su juo noriu ...
Iš lengvo lipa laiptais žemyn. Minia visiškai nutyla. Prie paskutinės palaiptės vėl atsisuka į sargybinius — minia kiek pasitraukia. Gaili, pilna nerimo orkestro muzika palydi šią įtampą. Po valandėlės iš angos išeina vyresnysis ir taria
VYRESNYSIS
Gesinkit pyktį tuč tuojau
Ir išsiskirstykit greičiau.
Karaliaus žodžiais
Įsakau!
Minia susigužta ir traukiasi; Vaidila, valandėlę išlaukęs ir tiesdamas rankas link menės
VAIDILA
Kaip žolyną žalią
Tave kai žiedą auginau,
Svajas sapnuose brandinau,
O mylimas, berneli,..
Tariau, valdovas užaugs mums
Mielosios Vorutos šaunios.
Tiesa ir melas susigrums,
Vardan lygybės amžinos.
Su skausmu
Tariau
Ir apsirikau . . .
Tariau, išves į saulės tolius
Šlovės didžiu keliu.
Tariau, apgins jis mano brolius
Ir jį už tai myliu . ..
Su skausmu
Tariau
Ir apsirikau!
Su didele įtampa
Perkūne debesų didingas!
Priimk meldimą maloningai!
Trenk, kad subyrėtų
Skylėtoji kaliausė,
Lyk lietų ašarom nuplauti
Gausiai.
Grūmok ir vis dar bus per maža,
Atimk karaliui žadą ...
Piktai ir lemtingai
Vorutai jis amžiams baigtas,
Nes
Jis
Visų
Ir mano
P r a k e i k t a s !
VISI
P r a k e i k t a s !
P r a k e i k t a s !
P r a k e i k t a s !
Iš angos pasipila dešimtis ištikimų Mindaugo vyrų, jėga prasiskina kelią iki Vaidilos. Suima jį ir vedasi angon. Minia kieme traukiasi ir retėja. Iki paskutiniai apleidžia kiemą — orkestras visus išlydi. Tuščia. Viskas tilsta. Kieme sutemsta ir tik kontūrai tesimato.
KETVIRTASIS VAIZDAS
Mindaugo menė. Teapšviestas tik kairysis menės kampas. Dešinėje durys.
Mindaugas stovi už skobnies, nusisukęs į langą.
BITULA
Visi pikti ir įširdę, valdove!
MINDAUGAS
Neatsigrįždamas
Įširdę?!
BITULA
Pats, valdove,
Gerai žinai,
Tavo norams
Nepritaria tarnai...
Atsigrįždamas
MINDAUGAS
Neišmanėlių banda —
Pavydo ji pilna.
BITULA
Taigi pavydo,
Mano Karaliau!
MINDAUGAS
Ir tu pavydi,
Juokdary?!
BITULA
O ne, Valdove!
Man garbės perdaug
Čia Vorutoj garsioj,
Šalelėje gimtoj ...
Nepritariu ir aš
Livonijos klastom
Romos apsuptom ...
Išlaukęs
Ir dainiui posmo nebebus,
Negarbins jis tuos stabus ...
MINDAUGAS
Karalių aukštins!
BITULA
Taigi — karaliaus didžią šlovę,
Bet netokią, kaip tava valdove ...
MINDAUGAS
Neišmanėliai visi —
Jums Voruta garsi,
Kai vietinės vien kovos
Ir Mindaugas valdovas.
Išpučiam tuos žygius
Ir dedamės karžygiais ...
Išlaukęs
Neišmanėliai visi!
BITULA
Tu susirūpinęs, Valdove.
Apsėdo Tave aitvarai.
Į akis pažvelgti
Mums bijai! ...
MINDAUGAS
Lauk!
Visus jus lauk!
Išlaukęs
Bijau...
Kas Jūs?
Tarnai —
Mano tik tarnai!
BITULA
Kurie kaltina tave,
O tu tylėti privalai,
Prakeiktam tu katile.
Nesakyk, matau, bijai —
Nes didžiausioji kaltė,
Tai garbėtroškos kaltė!
MINDAUGAS
Piktai
Nutilk!
Pakarti liepsiu!
Dramatinę įtampą švelnina giedresni orkestro garsai, kurie ilgainiui įsilieja į, neva, šokio melodiją.
MINDAUGAS
Kas tai?
BITULA
Tai skudutininkai moteris
linksmina ...
Danutę pasitinka ...
MINDAUGAS
Nustebęs
Danutę?!
BITULA
Taigi, valdove, ji jau čia ...
Karališkan glėbin,
Kaip pūkelis, leidžiasi... .
MINDAUGAS
Garsiai ir įsakančiai
Nutildyk
Tuos svirplius
Tuč tuojau,
Aš įsakau!
Bitula skuba durų link, kurios jau visai išryškėja. Atidaro duris, tarpdury Danutė.
Bitula nusilenkia ir dingsta.
Mindaugas, pamatęs ją, nusisuka vėl į langą.
PENKTASIS VAIZDAS
Ta pati Mindaugo menė tik daugiau apšviesta.
Staigiai atsisukęs nuo lango
MINDAUGAS
Tu nusibodai man,
Tu sekioji mane.
Negaliu gi būt, nūnai,
Obuolys saldinis amžinai. ..
DANUTĖ
Žinau ...
Nei mėnulio atlaužėle,
Nei berneliu, kur žirgą
Į lankas paleidęs, svaigo ...
Aš žinau ...
Tu reikalingas sukrėtimų,
Kurie išjudintų tave —
Šeimos židinėlis,
Tai tik žiežirbėlės . ..
Tau reikia didelės liepsnos,
Tau reikia gaisro! ...
MINDAUGAS
Tu persekioji mane! ...
DANUTĖ
Aš tik viena
Ir visada tavo kely
Laužą įkurt galėsiu!
MINDAUGAS
Tu piktoji laumė!
DANUTĖ
O, ne,
Tu klysti.
Tik aš galiu lydėt
Karališkam kely ...
___________
___________
Apkabink mane,
Priglausk ...
Artinasi prie Mindaugo.
MINDAUGAS
Atstok ant visados,
Dvasia piktoji!
DANUTĖ
Nenustodama vilties
Tavo širdy, žinau,
Aš žiedas,
Liepsnojantis,, gaivus.
Iš laimės ašaros
Man rieda,
Rytojus toks žavus....
Tavam žibuoklėm
Klotam guoly
Spindesiu žiežirba žaria —
Karionės amžiams bus
Prapuolę.
Dalužė, tai dalia ...
Tiesdama rankas
Ateik, o mylimas,
Aš laukiu.
Išlenkime
Midaus taures.
Žiedelių plaštakėlės
Abu mus
Svaigti šaukia ...
Skardus trimitas
MINDAUGAS
Kas tai?!
Įsiveržęs pro duris
BITULA
Daumantas prie vartų!
Jie veržiasi į vidų.
Sargybos neatlaiko,
Daugybė jų be saiko! ...
Mindaugas valandėlę stovi. Danutė, pasirengusi jau eiti, puola į jo glėbį, bet Mindaugas jos nepriima. Ji suklumpa prie jo kojų.
Tragiškai ir didingai sudunda orkestras, o savo kontūrais ryškėjanciame pilies kieme minia; orkestro properšose
CHORAS
Šalin valdovą rūstų!
Šalin garbėtrošką, šalin! ...
Šalin ... Šalin ... Šalin!
Menėje vskas užgęsta. Mindaugas išeina pro duris, palikęs Danutę suklupusią ąsloje.
ŠEŠTASIS VAIZDAS
Pilies kiemas. Jis pilnas žmonių. Jų visų veiduose drąsa ir ryžtas. Jie visi drąsiai veržiasi prie Mindaugo menės angos
CHORAS
Šalin valdovą rūstų
Šalin, šalin, šalin.
Didybę jo išpūstą
Šalin, šalin, šalin ...
Laisvi šioj žemėj gimę —
Būsim vis laisvi.
Kovosim nenurimę —
Kol būsime gyvi.
Šalin valdovą rūstų —
Šalin, šalin, šalin.
Didybę jo išpūstą
Šalin, šalin, šalin ...
Visu būriu veržiasi angon, bet atšoka atgal, lyg Perkūno trenkti, kai angoje prieš juos pasirodo pats karalius Mindaugas. Visus nurimusius apžvelgęs.
MINDAUGAS
Palaukit!
Atsipeikėkit!
išlaukęs
Žarijos tos, jūsų akyse,
Siutina mane ...
Graudžiai
Neišmanot!
Kaip širdį sopa,
Kai jūs visi prieš mane
Už visa gera
Atsimokat
Ir kuriat laužą pragare! . . .
Regiu, matau
Visus,
Lyg spindulėlį tamsoje
Matau vargus,
Žinau skausmus
Ir naują kelią šviesoje.
Juo privalau
Aš nešti naštą
Ir negaliu jau jos
Padėt —
Turiu išnešt ją į saulę.
Nebėra laiko Pailsėt.
VISI
Jis vis didybės pilnas.
Vilkas avies vilnom!
MINDAUGAS
nebodamas
Aš vienas tematau,
Baltuose debesų kalnuos,
Laisvę ir laimę.
Matau kiekviename
Žydinčiam krūme,
Laukuos ir miškuos —
Vainiklapy gėlės
Ir smilgoj pakelės ...
Žinau, nušvis saulė
ir įsižiebs
Laisvieji žiburiai.
Toliuose paskęs
Pikti dundėjimai
Ir į ežerus gilius
Nugrims juoda,
Klaikioji nevilties naktis ...
Garsiai
Sakykit,
Kaip į jus kalbėt,
Kaip man šaukt! —
Išėjus į kryžkeles
Talkon!
Lietuvos garbei
Ir didybei!?
VYRŲ GRUPĖ
Taip kalbėdamas
Tik aukštini save..
Bet atmink, valdove,
Daumantas už vartų, su vyrija!
MINDAUGAS
Piktai
Tik jūs man visi sakote,
Kad aš žmogum nesmi daugiau.
Jūsų akyse aš tik
Garbėtroška išdidus!
Jūs tariate ir sprendžiate!
Bet aš noriu visų paklaust:
Kas jums davė teisę
Kaltinti Karalių?!
Minia lyg susigūžta ir lyg traukiasi
Vis kylančiu balsu
Aš gi siekiu ko noriu,
Ko visą gyvenimą troškau ...
Sakot — paniekinęs kitus
Lipau per mirusius aukštybėn!
Tėviškę ir šventąją ugnį,
Krivius ir vaidilutes
Ir viską.
Viską! —
Dabar galiu kalaviju
Sukapot
Ir sudegint —
Net Vorutą kryžiuočiams atiduot.
Tad ko aš dar laukiu!
Vainiką —
Ant galvos,. Karaliau!,
Mirtinoj tyloj
Tariat, gėrėkis užsidėjęs,
O Lietuvos laukai
Kraujuose maudysis.
Pašvaisčių išgąsdinti
Vaikai klyks,
O motinos
Prakeikusios rankas grąžys ...
Su dideliu skausmu
Kvatokis ...
Karaliau!
VYRŲ GRUPĖ
Paikai šneki, valdove,
Bereikalo į mus!
Nuo tų šnekų, juk niekad
Voruta nežus!
MINDAUGAS
Aš mintijau:
Šimtus metų mes būsime
Maži,
Savo kiaute užsidarę,
Atėjūnų niokojami.
Tai kas man Vorutos garbė —
Jei žemė be garbės!
Jūs sakote, kad aš,
Mindaugas,
Trokštu karališko vainiko.
Ne!
Šimtai kaukų, ne!
Karaliaus reikia
Lietuvos garbei ir didybei!
Niekas nesudrebės
Prieš Mindaugą,
Bet visi drebės prieš Lietuvos
Karalių!
Todėl vainiką tą aš deduos —
Nes, tikiu,
Lietuvos garbei!
O jūs pastojai kelią!
Atleiskit man visi —
Atleiskit —
Karaliaus vainiko
Aš sieksiu ir pats save užmiršęs.
Nes niekados!
Nei valandos,
Negaliu užmirštį Lietuvos!
Pasisukęs eina atgal angon, bet prie jo supuola Daumauto kariai, suima ir vedasi menėn.
VYRŲ GRUPĖ
Sąmyšyje
Sudiev, Karaliau!
KITA GRUPĖ
Prakeiktas būdamas,
Nesi valdovas —
Sudiev, Karaliau!
VISI
Šalin, šalin
Valdovą rūstų,
Garbėtrošką šalin!
Šalin, šalin, šalin!
SEPTINTASIS VAIZDAS
Tame nepaprastame sąmyšyje, pro angą, iššoka paliegęs, kuprotas— BITULA. Iškelia rankas ir puola minion. Minia pasitraukia, o jis, parkritęs ant žemės, rauda.
Tas pat pilies kiemas. Visi sužiurę į verkiantį Bitulą. Staiga, Bitula pašoka perimtas skausmo, atmiešęs gestikuliaciją su pilies juokdario pareigom, švaistydamasis, tragiškai išgyvendamas, gąsdindamas, bet tvirtas ir ryžtingas
BITULA
Švietė saulelė maloninga
Vis į Vorutą svetingą.
Garsėjo ši pilis garbe,
o dabar jau ji karste...
Valdovą Jūs nužudėt —
Karaliaus
Mindaugo nebėr! . ..
VISI
— Ką šneka jis?!
— Ką jis čia kliedi?'!
— Nauja buitis
— Pas mus atrieda . . .
BITULA
Valdovą
Jūs nužudėt,
Karaliaus
Mindaugo nebėr...
Suklumpa ir keldamasis — sarkastiškai
Cha-cha-cha!
Liūdnai, lyg pametęs protą
Šviesi saulelė maloninga
Vis į Vorutą svetingą.
Garsėjo ši pilis garbe,
O dabar jau ji karste . ..
Garsiai
Cha-cha-cha!
Nusirita į žmones
VISI
— Suimt ir jį!
— Kerėplą, tą!
— Gana juokų!
— Gana, gana!
Jo suimti niekas nedrįsta, Bitula keldamasis, pašiepiančiai
BITULA
Šviesi saulelė maloninga
Jau ant Vorutos garbingai —
Daugiau ji niekad nešvytės —
Pilis ta liko be garbės ...
Versdamasis per galvą
Cha-cha-cha! ...
VISI
Piktai
Suimkit senį,
Tą kuprotą —
Juk, matot, jis
Neteko proto!
Atsikeldamas
BITULA
O, ne!
Suimti laisvo nebegalit,
Nes laisvė jau ne jūsų valioj.
Nužudėte karalių!
Karaliūną!
Lietuvos didžiūną!
įsižeidę ir nustebę
VISI
M e s ? !
BITULA
J ū s !
VISI
Jis kliedi,
Jis kliedi,
Jis kliedi —
Bitula, kur gi tu riedi?
Nusikamavęs, bet dar visas jėgas sukaupęs— rimtai
BITULA
O, ne!
Juk tai tikra tiesa —
Užgęso Vorutoj šviesa!
Tamsybėj viskas skęsta —
Rūstybė didi bręsta . ..
Garsiai
Klausykite, kaip dunda,
Perkūnas jau pabunda!
Orkestras nepaprastai sudunda, o ilgainiui išsilieja į majestotišką muziką. Tuo metu iš Mindaugo menes angos išnešama Mindaugo vėliava.
VISI
Nustebę
Karalius mirė!
Teisybę sakė...
Bitula prasimuša pro žmones ir kniūpščias krinta po vėliava.
visi:
Didžiai rūsti
Mums ši diena,
Pilna karionės
Ir gėlos.
Nejau tamsybė
Amžina
Mumyse
Nuolatos bujos?
Mes permaldaut turim dievus,
Atpirkt kaltes savo visas.
Tegul garbingas—įstabus
Valdovas naujas atsiras . ..
Atleisk kaltiems
Visas kaltes,
Atskleisk erdves
Savo šviesias,
Praamžiau,
Meldžiame Tave:
Priimk jo dvasią
Pas save.
Visi nulenkia galvas. Kiti net klaupiasi.
Leidžiasi juoda uždanga, o ant jos ryški karūna.
U Ž D A N G A.