Lenkų emigracijos nesutarimai
Žemiau aprašomi įvykiai liečia mūsų sostinę Vilnių, todėl su jais susipažinti pravartu ir mums.
Pogrindyje veikusios Lenkijos Krašto Armijos karių sambūrio Londone vyr. vadovybė 1971 m. išleido 44 psl. brošiūrą Pod Pręgierzem (Po gėdos stulpu), kurioje surinkti lenkų laikraščiuose Nowy Swiat (New York) ir Tygodnik Polski (Australija) spausdinti straipsniai apie žymaus lenkų rašytojo ir publicisto Jozef Mackiewicz veiklą Vilniaus krašte pirmosios bolševikų ir vėliau vokiečių okupacijos metu (1940-1943). Pagrindą šiai polemikai sudarė nesenai J. Mackiewicz išleista knyga Nie trzeba glosno mowic (nereikia garsiai kalbėti), kurioje autorius aštriai kritikuoja Armija Krajowa veiklą okupacijų metu. Tam tikri lenkų emigracijos sluogsniai taip pat negali užmiršti, kad tas pats J. Mackiewicz, Lietuvai atgavus Vilnių ir jo apylinkes, išspausdino Kaune leidžiamose Lietuvos Žiniose straipsnį, remiantį lietuvių teises į Vilniaus kraštą (.. .“po-parl litewskie dąženia do zagamięcia częsci polskiego terytorium”) ir aštriai kritikuojantį Lenkijos vidaus santykius.
Iš buv. Civilinio Pasipriešinimo Vadybos viršininko Stefan Korbonski straipsnių paaiškėja, kad pogrindyje veikusi Vilniaus vaivadijos taryba savo išleistu kodeksu buvo uždraudusi lenkams bendradarbiauti su okupacine vokiečių valdžia. J. Mackiewicz to draudimo neklausęs ir bendradarbiavęs okupacinės vokiečių valdžios lenkams leidžiamame dienraštyje Go-niec Codzienny. Lenkų pogrindžio vadovybė to laikraščio redaktorių Czeslaw Ancerewicz ir J. Mackiewicz įspėjo liautis bendradarbiavus, bet jie draudimo nepaklausė. Jųdviejų byla pateko į Krašto Armijos specialų teismą, pirmininkaujamą advokato Stanislaw Ochocki. šis teismas abu kaltinamuosius pripažino kaltais ir 1942 m. pasmerkė mirti. Vykdant teismo sprendimą, 1943 m. Cz. Ancerewicz buvo nušautas. Tai atliko lenkų pogrindininkas ir rašytojas S. Piasecki. Krašto Armijos Vilniaus apskr. komendanto plk. Wilk-Krzyžanowski įsakymu mirties bausmės vykdymas J. Mackievicz buvo atidėtas iki karo pabaigos. Tai atsitiko gal dėl to, kad J. Mackiewicz buvo ne tik žymus rašytojas, bet ir buvo kilęs iš garsios šeimos. Jo artimas giminaitis Stanislaw Cat-Mackiewicz, anksčiau redagavęs Vilniuje lenkų laikraštį Slowo ir vėliau buvęs egzilinės lenkų vyriausybės Londone ministeris pirmininkas, tuo metu Londono lenkų emigracijos sluogsniuose vaidinęs svarbų vaidmenį. J. Mackiewicz bylos metu pogrindinės Lenkijos valdžios delegatu Vilniaus kraštui buvo gimnazijos direktorius Zygmunt Fedorowicz.
J. Mackiewicz prisipažįsta, kad vokiečiai jį buvo pasikvietę dalyvauti Katyno žudynių tyrime, kad jis ten dalyvavęs ir kad savo įspūdžius aprašęs Goniec Codzienny, nes kitokios spaudos tuo metu nebuvę. Jis tvirtina, kad tyrimuose jis dalyvavęs su Lenkijos pogrindžio žinia ir pritarimu ir kad tyrimų davinių stenografinius užrašus buvo įteikęs Varšuvoje dviem pogrindžio atstovam ir Krašto Armijos Vilniaus komendanto padėjėjui.
Tačiau J. Mackiewicz nepripažįsta moralinės teisės St. Karbonski’ui kaltinti bendradarbiavimu su okupantu kitus, tuo tarpu kai pats Karbonski, būdamas paskutiniu Lenkijos egzilinės vyriausybės delegatu okupuotame krašte, bendradarbiavęs su rusų okupaciniais organais ir jų iškamša Lenkijos prezidentu Bieruta.
J. Mackiewicz jam prikišamą bendradarbiavimą su vokiečiais griežtai paneigia ir tvirtina, kad visa ta byla buvo išpūsta tų lenkų, kurie komunistinę Rusiją laikė Lenkijos sąjungininku. J. Mackiewicz tvirtina, kad jis bendradarbiavęs su Lenkijos pogrindžiu, bet buvęs griežtai nusistatęs prieš pogrindyje veikusius komunistų agentus. Jis gerai pažinojęs ir rašytoją S. Piaseckį, nušovusį Goniec Codzienny redaktorių Ancerewicz. J. Mackiewicz dėl savo bylos buvo parašęs pogrindinei lenkų prokuratūrai skundą dėl neteisingo jo apkaltinimo ir pavedęs savo šios srities reikalus tvarkyti vienam savo bičiuliui pogrindininkui, kuris netrukus Gestapo buvo areštuotas ir nukankintas. J. Mackiewicz mano, kad šis jo bičiulis buvęs Gestapui įskųstas, o jo skundas tik didele drąsa buvo išvogtas ir nepateko į Gestapo rankas. J. Mackie-wicz tvirtina, kad lenkų pogrindžio sluogsniuose Varšuvoje, po Katyno įvykių atidengimo, vyravusi tendencija Katyno įvykius vertinti taip, tarytum ir patys vokiečiai būtų ir savo aukas Katyno miškuose užkasę. J. Mackiewicz su šiomis tendencijomis negalėjęs sutikti.
Kolegiškas ir Lenkų žurnalistų sąjungos teismas, prie 2-ro Lenkijos armijos korpo Romoje, J. Mackiewi-cz’iaus bylą dar kartą nagrinėjo 1945 m., bet ir čia niekas konkrečių kaltinimų negalėjo pateikti ir tenkinosi tik girdėtomis paskalomis, todėl teismas dėl įrodymų stokos bylą numarinęs.
J. Mackiewicz neneigia, kad jis galėjo būti nuteistas mirti, bet nurodo, kad specialūs teismai tik teoretiškai galėjo būti valstybės teismais, nes praktikoje šiuose teismuose dažnai buvo suvedamos politinės, asmeninės ir net kriminalinės sąskaitos.
Baigdamas savo aiškinimąsi, Mackiewicz apgailestauja, kad iki šiol Lenkiojs tragedija nėra susilaukusi objektyvios informacijos. Ligšiolinė šios srities lenkų literatūra vaizduojanti tik lenkų sąžiningumą ir jų sudėtas aukas padedant Rusijai laimėti karą. Čia tik vaizduojama, kaip lenkai liejo vokiečių užnugaryje kraują, kad tik palengvintų bolševikams laimėti, ir kaip komunistai lenkams už tai atsidėkojo.
J. Mackiewicz džiaugiasi, kad jis tokiose kovose nedalyvavo, ir jaučiasi laimingas, kad komunistai nesugebėjo jo apgauti. K. J.
