KAIP ALFONSAS NEVARDAUSKAS KŪRĖ “PAJŪRIAIS, PAMARIAIS”
O. ŽADVYDAS
Los Angeles lietuvių visuomenei Alfonso Nevardausko ir jo kūrinio “Pajūriais, Pamariais” pristatymas įvyko 1965 m. balandžio 24 d., Meno-Literatūros vakare, kurį rengė Juozo Daumanto šaulių kuopa, Lietuvių Tautinių Namų salėje. Iš minėto veikalo ištraukas skaitė mokytoja O. Razutienė ir V. Plukas, o autorius tarė žodį, kaip jis kūrė ir išleido savo knygą. Žemiau pateikiama jo pasakyta kalba:
— Šiandien man tenka didelė garbė su jumis susipažinti. Pirmiausiai tebūna man leista jus įtikinti, jog tikrai aš esu iš Lietuvos pajūrio, Baltijos jūros krantų saugotojas, Žemaitijos krašto sūnus. Ar gana to, kad aš prisipažįstu toks esąs? Ne. Štai, mielieji šio vakaro dalyviai: žemaičiai, augštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir Mažosios Lietuvos mažlietuviai, galite čia vietoje ne tik iš tolo pamatyti, bet ir rankoje palaikyti šį mano tapatybei įrodyti pažymėjimą, kuris dar prieš 35-rius metus Baltijos jūros man buvo išduotas.
Aš jį gavau 1930 m. spalio mėnesio viduryj, Juodkrantės kaimo ribose. Baltijos jūros bangos yra išnešusios šį, tūkstančius metų jos gelmėse glūdėjusį, Lietuvos aukso — gintaro gabalą. Į krantą, baltų putų purslu papuošdamos, priartino prie mano kojų. Staiga linkterėjus ir abiem rankom čiumpant šią Baltijos skirtą man dovaną, štai, sunkiai sudejavusi, trejetos metrų banga, atsistojusi ir dideliu lanku sulinkdama, perpylė mane. Ištiškusi, atsimušdama į kopą ir grįždama didele jūros traukos jėga pasigriebusi mane velka į jūrą. Pačiame pakraštyje dar keletos smulkesnių bangų perpiltas, atsistojau. Tik spėjau žvilgterėti, kai visai nebetoli mane vejasi ir kita didelė banga, bet sukaupęs jėgas ir rankose laikydamas gintarą nešiausi į pakopį. Nors sušlapau, bet džiaugsmas buvo nemažas. Taigi, tas viskas įvyko prieš 35-rius metus.
Per pirmąją bolševikų okupaciją man teko trauktis į Vakarus. Išvykdamas, šį gintarą palikau saugoti savo jauniausiajai sesutei. II-jo Pasaulinio karo audroms siaučiant Lietuvoje, mano sesuo su gintaru nesiskyrė, laikė jį lyg kokią relikviją, saugojo mano patikėtą turtą — gintaro gabalą. Tuokart nežinojau, kad jis bus mano asmens tapatybei įrodyti pažymėjimas. Laikui slenkant, atsirado galimybė ir prieš dešimt metų sesuo man atsiuntė šį gintarą, iš okupuotos Lietuvos. Su šiuo gintaro gabalu tesiskirsiu tada, kai būsiu pašauktas išemigruoti į aną pasaulį.
Dievo apvaizda dovanojo man truputėlį literatūrinių gabumų ir va, jau mokyklos suole mėgau šį tą parašyti. Iš mažens mėgau literatūrinį darbą. Kurdavau, parašydavau į lietuvišką spaudą. Trumpai tariant, man sieloje literatūrinė švieselė vos jaučiamai spyksojo.
Tačiau, kai visai pripuolamai, netikėtai, buvau supažindintas su “Laisvosios Lietuvos” redaktoriumi Juozu Masioniu, jam pirmos pažinties proga, įteikiau keliolikos puslapių, mano jau Vokietijoje parašytą vaizdelį apie Juodkrantę. Sugrįžęs galvojau, pažiūrėsiu ketvirtadienį, kai išeis “Laisvoji Lietuva”, kas bus atsitikę su mano straipsniu. Ketvirtadienį, grįždamas iš “šapos”, kaip pas mus įprasta sakyti, atpylęs dešimties valandų sunkaus fizinio darbo, nedrąsiai užsukau į redakciją. Didžiuliai ryšuliai laikraščių jau buvo sukrauti ir laukė ekspedicijos. Žiūriu, prie stalo stovi korektorius Jonas Vaidelys, kuris su rinkėja domėjosi atspausdintu laikraščiu. Redaktorius pastebėjęs mane, liepė pasiimti laikraštį ir pažiūrėti į Mažosios Lietuvos skyriuje patalpintą straipsnį apie Juodkrantę.
Žiūriu, gi, ir savo akim netikiu: kaip mano parašyta, taip ir atspausdinta, be jokių pataisų. Po trumpos tylos redaktorius Masionis kreipėsi į mane:
— Kai įvedžiau Mažosios Lietuvos skyrių, tai gal būsi toks geras, dar kokį straipsnį duoti atspausdinti. Kadangi su jūsų straipsniu pradėjau šį skyrių, nenorėčiau su juo ir užbaigti, — tarė redaktorius.
Mielieji dalyviai, nenoriu girtis ir nėra ko, bet nuo Juodkrantės straipsnio prasidėjo intensyvus mano bendradarbiavimas literatūrinėje srityje. Netekus jau parašytų straipsnių, buvau priverstas kurti naujus prisiminimų straipsnius. Taip buvo užpildomas Mažosios Lietuvos skyrius iš Lietuvos pajūrio. Tenka pažymėti, kad taip intensyviai dirbau virš dviejų metų, t.y. iki pasikeitė redaktoriai.
Po trumpos pertraukos, vos keliems “Laisvosios Lietuvos” numeriams išėjus ir nepasirodžius Mažosios Lietuvos skyriuje mano straipsniams, tuoj pasigirdo skaitytojų balsai, pasigedę minėto skyriaus.
Tačiau, manyje nebuvo nutrūkęs, anksčiau pažadintas, literatūrinės dvasios siūlas. Diena iš dienos “verpiau ir audžiau” mano minčių apmestus Kuršių Neringos, Kuršių marių, Nemuno deltos, Lietuvos pajūrio vaizdų prisiminimus.
Tarp manęs ir Masionio nebuvo nutrūkę glaudžiai susidarę santykiai. Kartą mudviem besidalinant įspūdžiais ir bekalbant literatūrinėmis temomis, užkliudžiau savo spausdintus straipsnius, — ar nevertėtų išleisti kokia brošiūrėle, bei sulipdyti knygą, ir ar jis tokiam mano žingsniui pritartų. Paklausiau, ar galėtų patalkininkauti. Masionis sutiko.
Prasidėjo darbas. Perrašinėjau straipsnius tilpusius laikraštyje. Vienur papildžiau, kitur nubraukiau ir taip kiekvieną dieną, po dešimties valandų darbo dirbtuvėje. Laisvalaikiu pradėjau rašyti. Šiam darbui radau laiko ir iš pradžių užteko jėgų. Visą savo laisvalaikį sunaudojau kūrybai. Teko pasitraukti ir iš viešo gyvenimo. Pasislėpiau nuo žmonių, užsidariau. Ne vien kūriau straipsnius knygai, bet tenka prisipažinti, kad visos knygos medžiagą teko perrašyti apie septynius kartus. Ar tai viskas? Teko susirašinėti su visame pasaulyje gyvenančiais lietuviais, jieškant knygai nuotraukų. Turėjau daug darbo, rūpesčio surenkant nuotraukas ir vėliau pritaikant prie straipsnių. Bet galiausiai buvo viskas nugalėta. Perrašinėjant paskutiniuosius puslapius ir baigiant paruošti spaudai visą medžiagą, jaučiau kad kartu senka mano fizinės jėgos, bet ryžtas ir žemaitiškas užsispyrimas neleido padėti plunksnos, kol nebuvo padėtas paskutinis taškas. Pats save verste verčiau dirbti iki viskas buvo paruošta spaudai. Pajutęs, kad galiu mirti tikslo nepasiekęs, skubėjau atiduoti spaudai. Mano didžiausias troškimas — kol dar gyvas esu, kad ši knyga išvystų pasaulio šviesą. Turėdamas keletą skatikų kišenėje, nepakankamai apmokėti spaustuvei, o be to, jau vieną koją įkeltą į ligoninę, susikrovęs į terbą savo raštus, nuotraukas, žemėlapius ir pustūkstantį dolerių, nusikrausčiau pas Mykolą Morkūną, spaustuvėn. Prisistačiau. Pareiškiau, kokiu tikslu atvykau ir ant stalo paklojau atsineštąją medžiagą. Jis mane išklausęs ir prabėgom žvilgterėjęs į medžiagą pareiškė:
— Gerai. Dabar neškitės viską namo, pažiūrėsim vėliau. Kaip ilgai bus tas vėliau, taip ir nepasakė. Pasiimu. Išeinu, lyg antausį gavęs. Palaukęs apie porą savaičių, matydamas, kad mano sveikata eina visai blogyn, vėl ateinu pas Morkūną. Dabar atėjęs, pirmoj vietoj, pasiūliau penkšimtinę avanso, kad negalvotų, jog noriu skolon, kaip kai kurie yra padarę ir iki šiol neatsiteisę už darbą, bei įdėtą medžiagą. Morkūno žodžiais sakant:
— Už dyką nenoriu dirbti. Nemažai nunešė ir vis tebežada užmokėti.
Paklojau ant stalo penkšimtinę kaip ledą ir rašom sutartį. Sutarėm. Knyga turi būti atspausdinta 1963 m. iki sausio 15 d. Buvo manyta, sąryšyje su Klaipėdos krašto atvadavimo 40 metų sukakties proga, pateikti lietuviškai skaitančiam pasauliui. Susitariau iki smulkmenų, kokia knyga turi būti ir mokėjimo sąlygos.
Vos tik pradėjus knygą rinkti, teko man atsigulti sunkiai vidurių operacijai. Čia kiek blogiau. Gręsė mirtis. Nors širdis labai skaudėjo, bet dvasioje stiprinausi, kad negaliu gi mirti kol knyga nepasiekė skaitytojų. Po operacijos tris savaites išgulėjęs ligoninėje, grįžau į namus. Liga surijo knygos spausdinimui skirtus pinigus, o prieš akis dar trys nedarbo mėnesiai. Nieko nežiūrėdamas, jau kitą savaitę, žaizdą ranka prilaikydamas nukeliavau į spaustuvę. Čia Morkūnas mane pasitiko su humoru.
— Ar knygos atėjai? — užklausė mane.
— Malonus, pone Morkūnai, atleisk man. Negalėsiu jums ištęsėti mudviejų sudarytos sutarties. Dabar, po operacijos, atsidūriau keblioje ekonominėje padėtyje, negaliu nei cento mokėti.
— O kam tų pinigų reikia. Tik duok man laiko baigti periodikos darbus ir tavo knyga bus pradėta spausdinti, neatsižvelgiant į sutartį, — atsakė Morkūnas.
Rodos, lyg ir pagijau. Taip, jo tartas žodis, po aštuonetos mėnesiu tapo realybe. Ir štai, 1963 m. gegužės 18 d., pirmieji egzemplioriai knygos “Pajūriais, pamariais” išvydo pasaulio šviesą.
Gal kam nors gali kilti klausimas, kodėl knygą neatidaviau leidėjui išleisti? Morkūno žodžiais tariant, vargiai būtų atsiradęs leidėjas šiai knygai išleisti. “Pajūriais, pamariais” leidinys pareikalavo nemažai lėšų. Tik paviršutiniškai apskaičiavus, kiekvieno puslapio atspausdinimas atsiėjo daugiau kaip dešimt dolerių. Kadangi į knygą investuoti pinigai neneša atatinkamą nuošimtį, o be to, dar galimas ir nuostolis, kaip dažniausiai atsitinka, tai ir niekam prie širdies. Antra, aš ryžausi, kad knyga būtų išleista pagal mano norą ir skonį. Augščiausias mano tikslas buvo, kad knyga būtų gražiai atspausdinta ir neapviltų skaitytoją. Į knygą sudėtos mano visos viltys ir pastangos. Jas įkūnyti buvo mano kaip Lietuvos sūnaus pareiga, kurią atlikęs, knygą atiduodu skaitytojams, kurie patys tars savo paskutinį žodį, — šiuo autorius baigė savo kalbą.
Mano pažintis su Alfonsu Nevardausku yra sena, nuo 1921 m., iš mokyklos suolo laikų. Tačiau, tarnaudami skirtingose žinybose ir kitose vietovėse, retai susitikdavom. Netekus Klaipėdos krašto, Alfonsas Nevardauskas buvo atkeltas į Kretingos aps. Aisėnų pasienio policijos rajoną. Čia vėl kaip ir Mažeikių vidurinėje mokykloje, buvę šauliai, susitikome tose pačiose šaulių gretose. Tik neilgam, — bolševikų okupacija, II Pasaulinis karas, emigracija mus išskyrė ilgiems laikams.
Susitikome po dvidešimt keturių metų, ne Lietuvoje, bet šiapus Atlanto vandenyno, Čikagoje. Tai įvyko 1964 m. rugsėjo 6 d., LŠST atstovų suvažiavime, kuriame jis buvo išrinktas į LŠ ST Centro valdybą. Susitikome netikėtai. Prieš susirinkimą, užimant vietas, greta susėdom su Baliu Pupalaigiu (miręs 1970 m. lapkričio 12 d.), irgi senu, iš Marijampolėje gyvento laikotarpio, bičiuliu. Pro mane pražingsniavo suvažiavimo atstovas: storokas, žemo ūgio, malonia veido šypsena, po pažastim laikydamas portfelį. Nei jis, nei aš nepasisveikinom. Atsisėdo į kėdę šalia Pupalaigio ir su juo pasisveikinęs užmezgė kalbą. Pupalaigis manydamas, kad mes nepažįstami, supažindino pristatydamas pavardėmis. Iš balso atpažinau Alfonsą:
— Ar tai tu tas pats iš pajūrio, pamario? — užklausiau.
— Taip, tas pats, ir iš Leckavos ir iš pajūrio žemaitis, — atsakė Alfonsas Nevardauskas.
Atsistojom ir viens kitą į glėbį, juk ketvirtis šimtmečio praslinko kaip nesimatėm. Laikas, praūžusio karo audros išgyvenimai atliko savo. Nenuostabu, kad iš išvaizdos viens kito neatpažinome. Nustebo ir mūsų abiejų bičiulis Balys, kad esame seni, iš mokyklos suolo bičiuliai. Alfonsas išsiėmė iš portfelio knygą “Pajūriais, Pamariais, dedikavęs man, įteikė sakydamas, kad tai jo ilgų metų kūrinys, pradėtas dar laisvoje Lietuvoje, baigtas šiame krašte.
Po susirinkimo sekė pobūvis, žinoma, po ilgos pertraukos. Alfonsas pasiūlė pasirinkti vieną iš dviejų: pobūvį, arba praleisti vakarą pas jį? Pasirinkau paskutinįjį, ir neapsirikau. Vakaras pas bičiulį greit prabėgo, nepastebėjom, kad jau trečia valanda ryto, o temos nebaigtos. Jo mažame darbo kambaryje krūva raštų mašinėle rašytų. Tai laisvo laiko darbas, po sunkaus fizinio dirbtuvėje. Tuomet jau turėjo parašęs, bet dar nebaigęs 400 puslapių romaną, keletą apybraižų iš šaulių veiklos jam gyvenant Aisėnuose. Be to, eilę straipsnių laikraščiams. Literatūrinėm temom bekalbant, Alfonsas palietė sunkumus, kuriuos jam sunku išspręsti. Tai jo kūrinių atspausdinimas. Liga dar galinti atsinaujinti, o be to, ir dabar finansiniai sunkus laikotarpis, nes investuotas kapitalas į knygą “Pajūriais, Pamariais” dar nesurinktas, platintojai neatsiskaito.
Vos tik išėjus į pensiją ir kuriantis Floridoje, pablogėjo jo sveikata, turėjo vykti pakartotinai, sunkiai operacijai į ligoninę. Operacija buvo nesėkminga ir po sunkių ir ilgų kančių Alfonsas Nevardauskas, daug dar galėjęs kurti, plunksną padėjo amžinai ir apleido šį pasaulį 1970 m. rugpjūčio 2 d.
Tačiau ir tas kas jo liko rankraštyje yra pakankamas įnašas į literatūrą, kuri neturėtų sutrūnyti, žūti. Jo kūriniai liko šeimos nariams, kurie turėtų imtis iniciatyvos juos atspausdinti. Tai būtų ilgai tveriantis literatūrinis paminklas, kurį jis sau pasistatė.
Desert Hot Springs, 1970. XII. 17
