Kronika
Bostono LJS Nemuno tunto gerasis darbelis, 50 metų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, Vasario 16 proga
Bostono lietuvių jūrų skautijos Nemuno tunto vadovai pagerbė savanorį - kūrėją Vladą Baldą, kuris su broliais Stasiu ir Baliu 1919 m. stojo Panevėžio Apsaugos būrin ir kvietė jaunimą ginti laisvės. Vlado ir jo brolių pastangomis keli šimtai Lietuvos sūnų savanoriškai išėjo kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Vladas už narsumą pirmose Lietuvos kariuomenės kautynėse su bolševikais, ties Šėta, buvo apdovanotas, vienas pirmųjų, Vyties Kryžiumi.
Garbingam Lietuvos laisvės gynėjui, Vladui, Nemuno tuntas padovanojo nuotraukoms albumą, kurio viršelį puošia gražūs tautinių juostų raštai, Geležinis Vilkas ir Gedimino pilis.
Vladas buvo nuoširdžiai dėkingas už dovaną ir tiki, kad ateityje, sulaukę tinkamo momento, Lietuvos sūnūs ir dukros, su Augščiausiojo palaima, didžiu pasiryžimu ir drąsa sutraukys svetimųjų vergijos pančius.
Vladas ir jo du broliai (kurių jau nėra gyvųjų tarpe) buvo vieni iš pirmųjų iš dešimties, kurie sudarė Panevėžio Apsaugos būrio branduolį, iš kurio vėliau buvo sudarytas 4 p. pulkas ir Vladas buvo to pulko Mokomosios kuopos viršila. Jam teko kautis su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Vladas dabar eina aštuoniasdešimtuosius metus, dar jaučiasi stiprus ir normaliai išdirba savaitėje 40 valandų. Pažymėtina, kad Vladas be Vyties Kryžiaus dar yra apdovanotas Savanorio ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. B. K.
— Gintautas Barauskas, studijavęs Italijoje, grįžęs į Čikagą pas tėvą, vasario mėn. išvyko savanoriu į JAV kariuomenę, į marinus. Dabar jis yra San Diego bazėje, Kalifornijoje, kur dirba vertėju ir žada lankyti Karo mokyklą.
Nemuno tunto tuntininkas Bronius Kovas įteikia dovaną pirmajam Vyties Kryžiaus kavalieriui Vladui Balčiui. Kairėje sėdi j.s. Povilas Jančaus-kas. Gintaro Čepo nuotr.
Ramovės New Yorko sk. v-bos ir KARIO štabo pasitarimas kovo 2 d. Iš k.: B. Balčiūnas, L. Tamošaitis, V. Alksninis, K. Jankūnas, Z. Raulinaitis, L Bileris, K. Urbšaitis, J. Zabelskis, J. Rūtenis. Nuotr. L. Tamošaičio
Vasario mėn. KARYJE, mirusiųjų karių nekrologe, Redakcijai neapsižiūrėjus, buvo sukeistos nuotraukos. Čia atitaisome ir atsiprašome:
A.A. IZI D. MILIUS A.A. ADOM. ZABUKAS
A.A. GENEROLAS KAZYS TALLAT - KELPŠA
1968 m. vasario 22 d., 10 val. ryto iš ligoninės gauta žinia, kad mirė gen. Kazys Tallat-Kelpša. Liūdna žinia apie generolo mirtį greitai pasklido Clevelando lietuvių visuomenės tarpe. Jo asmenybė Clevelande buvo iškiliųjų tarpe. Kai buvo sveikas, jis su visais ir visur, kur lietuvių veikla šaukė — ėjo ir dirbo. Sveikatai sunegalavus buvo paguldytas į ligoninę, kur jį lankė jo žmona Janina, sūnus Algis su žmona, sesuo Ona Jurskienė iš Detroito, giminės, ramovėnai, birutininkės ir pažįstami, laukdami pasveikstant.
Generolas buvo pašarvotas Jakubs & Son laidotuvių koplyčioje, 936 E. 185 St., Clevelande. Vasario 23 d., 7:30 vai. vak., buvo surengtas atsisveikinimas, kuriam vadovavo L.V.S. Ramovės Clevelando skyriaus pirm. Vl. Knystautas. Jis ramovėnų vardu skyriaus garbės nariui tarė atsisveikinimo žodį. Po savo kalbos, pakvietė Lionginą Leknicką išryškinti gen. K. Tallat-Kelpšos gyvenimą ir jo visuomeninę veiklą. L. Leknickas trumpais bruožais palietė visą gen. Kazio Tallat - Kelpšos gyvenimą ir jo veiklą. Kazys Karpius, Clevelando Alto pirm., tarė atsisveikinimo žodį Alto Clevelando sk., Balto, L.B. ir L.F vardu, pabrėždamas velionio dalyvavimą lietuviškoje veikloje, kurią, pagal savo išgales, jis rėmė aukomis. Kazys Budrys kalbėjo kavaleristų vardu, primindamas keletą gen. K. Tallat-Kelpšos bruožų būnant jam Lietuvos kariuomenės Kavalerijos viršininku.
Tallat-Kelpšų bičiulių, karių šeimų atstovės moterys paskutinę pagarbą pareiškė velioniui susikaupimu ir malda ir padėdamos gėlių puokštę prie jo karsto.
Visų bičiulių vardu su velioniu atsisveikino V. Nagevičienė, kuri likusiai našlei, jos šeimai ir giminėms, pareiškė draugišką nuoširdžią užuojautą.
Šeštadienį, palydėjus a.a. generolą į amžiną poilsio vietą, tos pačios bičiulės surengė kuklius pusryčius p.p. Apanių sodyboje, visiems, kas dalyvavo laidotuvėse.
Kun. K. Žemaitis, padedant Al. Mikulskiui ir Vl. Čyvui, prie karsto atskaitė maldas atsisveikinant, išlydint į amžiną poilsio vietą. Čiurlionio Ansamblio vyrų choras, vad. Al. Mikulskio, pagiedojo “Tėve mūsų” ir “Marija, Marija”.
Ant velionio krūtinės p. Šembergie-nė uždėjo mažą maišelį žemės, jo sesers Onos Jurskienės atvežtos iš Lietuvos, iš Medvėgalio kapinių, paimtą nuo tėvo Kazio Tallat-Kelpšos kapo.
A.a. generolo karstas buvo pridengtas Lietuvos trispalve vėliava.
Šeštadienį, vasario 24 d. 9 val. ryto, velionis buvo pervežtas į šv. Jurgio liet. parapijos bažnyčią, kur gedulingas pamaldas atnašavo kleb. kun. B. Ivanauskas, asistuojant kun. K. Žemaičiui ir kun. Goldikovskiui.
Į Clevelando Visų šventųjų kapines palydėjo kun. K. Žemaitis, velionio žmona Janina, sūnus Algis su žmona, suvažiavę giminės: sesuo Ona Jurskienė su dukra šviesa iš Philadelphijos, Pa., brolis Stasys Tallat-Kelpša ir brolvaikiai — Kazys ir Algis Tallat-Kelpšai iš Čikagos. Brolis Tadas Tallat-Kelpša iš Floridos, dėl ligos, atvykti į laidotuves negalėjo. Dalyvavo daug giminių, artimųjų, ramovėnų ir kt., kurie sudarė didelį būrį palydėjusi velionį į amžiną poilsio vietą. Prie kapo ramovėnų vardu paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Feliksas Eidimtas. Ramovėnų pirm. Vl. Knystautas Lietuvos trispalvę vėliavą įteikė velionio žmonai.
Generolo Kazio Tallat-Kelpšos gyvenimo eiga
Viena iš Žemaitijos gražiųjų vietovių yra Laukuvos valsčiuje — Padie-vyčio dvaras, turėjęs 8 valakus žemės ir ežerą. To dvaro savininkas buvo Kazys ir Ona Tallat-Kelpšai. 1893 m. spalių 28 d. Ona pagimdė pirmąjį sūnų, kurį pakrikštijo irgi Kaziu. Toliau sekė sesutė Ona, broliukai Tadas ir Stasys.
Kazys pradinį mokslą gavo būdamas dvare. Tolesnį mokslą jau tęsė Kaune. 1914 m. jis baigė Kauno komercinę mokyklą. Svajojo vykti į Petrapilį eiti inžinerijos mokslus. Bet 1914 m. užsiliepsnojęs Pasaulinis karas, Kazio planus sumaišė. Nelaukdamas kol kariuomenėn pašauks, jis pats įstojo aspirantu. 1914 m. lapkričio 15 d. jis jau atsidūrė Sizraniuje, prie Volgos, 1 atsargos kavalerijos pulke, kur teko praeiti pagrindinis karinis apmokymas.
1915 m. gegužės 8 d. Kazys jau 3-čiam dragūnų pulke ir patenka į kovų lauką ant Ventos, tarp Kuršėnų ir Papilės. Ir taip prasidėjo Kazio gyvenimas karo lauke, kuris tęsėsi pustrečių metų. Daliniui kilnojantis iš vietos į vietą, teko būti prie Ventos, Gudijoje, Rytų Galicijoje, Šiaurės Ukrainoje, Rumunijoje ir kt. Rumunijoje Kazys buvo sunkiai sužeistas į kaklą prie galvos. Operuoti nebuvo galima. Kazys kulką išnešiojo 8 metus. Pagaliau, vieną dieną, jis tą kulką išspjovė.
Karo lauke jis buvo pakeltas į leitenanto (karneto) laipsnį. Už pasižymėjimus kovose Kazys buvo apdovanotas šv. Jurgio IV laipsnio kryžiumi, šv. Jurgio kardu, šv. Onos ordinu III laipsnio ir Šv. Stanislovo ordinu III laipsnio.
Tarnyba Lietuvoje
Rusijoje kilus revoliucijai pairo ir jos kariuomenė; vyrai buvo demobilizuojami. Leitenantas Kazys buvo paleistas į atsargą. 1918 m. spalio mėn. jis pasiekė Vilnių. Vilniuje, Lietuvos Taryboje, jis užsiregistravo karininkų sąrašuose, ir buvo atleistas iki pašaukimo. Parvykęs į Padievytį, pas motiną, paviešėjęs porą savaičių ir negaudamas jokio šaukimo, vėl nuvyko į Vilnių ir šį kartą užsiregistravo beatsikuriančioje Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijoje. Dabar jis gavo įsakymą vykti į savo tėviškę ir rinkti savanorius į Lietuvos atsikuriančią kariuomenę. Jam buvo pareikšta, kad už keletos dienų Tauragėje bus įkurtas Krašto Apsaugos apygardos štabas, kuriame jis turės prisistatyti.
Parvykęs į savo apylinkę, jis rinko savanorius. Nesulaukdamas pakvietimo, 1919 m. sausio pradžioje vėl nuvyko į Tauragę, kur rado augščiau minėtą karinį štabą. Ltn. Kazys ten ir prisistatė. Iš ten gavo įsakymą vykti į Kauną, kur prie Atskiro bataliono (vėliau 5 p.p.), buvo organizuojamas kavalerijos branduolys. Nuvykęs į Kauną ir prisistatęs karo vadovybei, buvo paskirtas į kavalerijos II-jį eskadroną.
1919 m. kovo 20 d. ltn. Kazys Tallat - Kelpša perkeliamas į Krašto Apsaugos ministerijos štabą ir siunčiamas į Prancūziją Lietuvos Karinės misijos nariu prie Taikos delegacijos. 1920 m. sausio 27 d. jis skiriamas karo atstovu Latvijai ir Estijai. 1920 m. rugsėjo 19 d. atšauktas ir paskirtas į besiorganizuojantį 2-jį ulonų pulką. 1923 m. lapkričio 1 d. išsiunčiamas į Belgiją, Karo Akademijon. Ją baigė 1926 m. ir grįžęs buvo paskirtas į Kariuomenės štabą operacijų skyriun. 1927 m. gruodžio 15 d. skiriamas I-os Karo Apygardos štabo viršininku. 1934 m. spalių 25 d. skiriamas Kavalerijos viršininku. 1935 m. lapkričio 23 d. pakeltas į brigados generolo laipsnį. 1940 m. birželio 15 d. komun. Rusijos kariuomenei okupavus Lietuvą, to paties mėn. 25 d., gen. K. Tallat-Kelpša buvo paleistas į atsargą.
Lietuvos kariuomenėje tarnaujant jis buvo apdovanotas: Vytauto Didžiojo ordinu 3-čio laipsnio, Gedimino ordinu 3-čio laipsnio, Savanorio-Kūrė-jo medaliu, Lietuvos 10 Metų Nepriklausomybės medaliu, Latvijos Trijų žvaigždžių ordino 2-ju laipsniu ir Latvijos Nepriklausomybės 10 Metų medaliu.
Gen. K. Tallat-Kelpša, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo kartu ir kitas atsakingas pareigas: dėstė taktikos, karo meno ir istorijos dalykus Karo mokykloje, Augštuosiuose Karininkų kursuose, Vytauto Didž. Augštojoje Karo (general. štabo) mokykloje. Bendradarbiavo karinėje spaudoje. Hektografu išleido: Napoleono karai, 1796-1797 m. karas, 1806 m. karas ir 1812 m. karas.
1927 m. rugsėjo 24 d. Kazys Tallat-Kelpša vedė Janiną Daugulytę. Sulaukė sūnaus Algio, kuris Clevelande baigė augštuoslus mokslus ir yra Amerikos kariuomenės atsargos kapitonas.
Pasitraukimas į užsienį ir gen. Tallat-Kelpšos veikla
Komun. Rusijos kariuomenei užimant Lietuvą, 1944 m. rugpiūčio 12 d. gen. Kazys Tallat-Kelpša su šeima, per Kudirkos Naumiestį, pasitraukia į Vokietiją. Nuvyksta į Karaliaučių, o iš ten traukiniu patraukia į Vieną, Austrijon. Pasibaigus karui, jis su šeima persikelia į Ravensburgą. Susidarius galimybei emigruoti į Ameriką, jis su šeima 1949 m. atvyko į Clevelandą. Čia gavo darbą prie geležinkelių, ir dirbo iki 1961 m. liepos 16 d., kada buvo atleistas į pensiją.
Gen. K. Tallat-Kelpša atvykęs į Clevelandą tuoj įsijungė į lietuvišką veiklą. 1950 m. suorganizavo ir įsteigė L.V.S. Ramovės Clevelando skyrių, kuriam kelis metus ir pirmininkavo. Jis buvo veiklus ramovėnas.
1964 m. sausio 19 d. Ramovės Clevelando skyrius, jo 70 metų amžiaus sukakties proga, surengė pobūvį pagerbti Jubilijatą ir jo šeimą. Į pobūvį —minėjimą atsilankė daug svečių. Jubilijatui buvo įteiktas adresas su dalyvių parašais. Tai buvo įvertinimas veterano už jo pasiaukojimą Tėvynei Lietuvai, ginant jos laisvę ir nepriklausomybę.
Gen. Kazys Tallat-Kelpša šį pasaulio gyvenimą nepraėjo šešėliu. Jis nuolatos tikėjosi sulaukti išauštančio ryto Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei. L. Leknickas
KARIO Redaktoriui
KARIO nr. 10, 1967 m. patalpintas Alfonso Nevardausko straipsnis “Ir atėjo šventoji Naktis”, kuriame jis aprašo pergyvenimus patekusio raudonarmiečio į vokiečių karo nelaisvę, II Pas. karo pradžioje.
Atlikdamas karinę tarnybą. 1940 m. Lietuvos kariuomenėje, aš taipgi buvau inkorporuotas į Raudonąją armiją ir prie Orelio, “savo paties pastangomis” — patekau į vokiečių nelaisvę. Patekęs, pasakiau aiškiai ir tiesiai — esu buvusios Lietuvos kariuomenės karys, tik prievarta įgrūstas į “nenugalimąją”.
Nelaisvėje išbuvau 31/2 mėnesių. Tikrai kentėjau badą kaip ir rusai belaisviai. Mūsų lageryje išsiveržė tifuso ir dizenterijos epidemija. Atsidūriau epideminio lagerio karantine. Jau atgavus sąmonę mane aplankė vienarankis vokiečių kapitonas (Von Gnaden, I Pas. karo invalidas) — lagerio komendanto padėjėjas. Jis pranešė, kad mano patiektos žinios apie mano kilmę yra patikrintos ir aš paleidžiamas iš lagerio. Mane perkėlė į vokiečių ligoninę ir už 5 savaičių atsidūriau mano numylėtuose Šiauliuose.
Atleidžiant aš buvau painformuotas, kad yra vokiečių karinės vadovybės įsakymas visus lietuvius, latvius ir estus paleisti iš karo belaisvių stovyklų, prieš tai patikrinant ar jie nėra komunistų agentai.
Nevardausko aprašytasis, matomai, buvo patekęs į koncentracijos lagerį valdomą esesininkų galvažudžių ir apie tai neturėjo jokio supratimo. Aš gi buvau karinio lagerio belaisviu.
Nesistebėsiu, kad vieną dieną A. Nevardausko straipsnis bus pilnai perspausdintas Giršos Zimano, Chaimo Levino ir Joselio Kacenbergo leidžiamoje “Tiesoje”.
Karas turi savo karinę moralę ir karinę etiką — ji yra žiauri, kaip ir pats karas. Bet niekados jos nesuprasi, jeigu į ją žiūrėsi iš civilio humanisto—moralisto taško. Klasiškas pavyzdys tai Vietnamo karas iš vienos pusės ... ir amerikinė spauda iš kitos pusės. Su savo intelektualiniais akrobatais ...
Su pagarba,
L. E. Janulaitis, Australija
Ltn. J. Juodis — lakūnas ir dailininkas
Jurgis Juodis — Vilnius, karalių miestas
eseniai iš Brooklyno, N.Y., mano pastogėn atklydo jaunystės dienų draugo, dail. Jurgio Juodžio, siųstas pakietėlis. Pakietėlio turinys — įdomus, puikus ir intriguojančiai patrauklus. Tai didelis ir įvairus dail. J. Juodžio paveikslų albumas, pavadintas “TAUTOS KELIU” (The Way of the Nation), išleistas Lietuvos atkūrimo ir 717 metų karalystės įsteigimo proga.
Šiemet švenčiame penkiasdešimtmetį nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ta intencija ir proga — albume 50 paveikslų reprodukcijų. Kiekvieniems metams po vieną. Paveiksluose vaizduojamas Lietuvos gyvenimas su jo džiaugsmais, vargais, pasisekimais ir nepasisekimais — laisve ir priespauda. Albuman įjungti paveikslai — spalvoti, nesusegti. Paveikslų nuotraukas paruošė Vytautas Maželis, į anglų kalbą vertė ir albumą išleido Violeta Kimberly-Juodytė ir Loreta (dail. J. Juodžio dukterys), o įvadinius straipsnius parašė žurn. V. Mingėla ir prof. dr. J. J. Stukas. Spausdino Tėvų Pranciškonų spaustuvė Brooklyne 1967 metais. Paveikslų albumo kaina 7 doleriai. Puiki dovana įvairioms progoms. Albumą galima gauti pas autorių: Jurgis Juodis, 133 Hemlock Street, Brooklyn, N. Y. 11208.
Jurgis Juodis gimė 1911 m. spalio 22 d. Kebliškių km., Pakuonio vlsč., Kauno apskr. Pradžios mokyklą baigė Pakuonyje, mokėsi Prienų “Žiburio” gimnazijoj, tačiau vidur, mokslą baigė ir brandos atestatą gavo Alytaus gimnazijoj. Po to studijavo Kauno Meno mokykloje ir dail. Vienožinskio Meno studijoj, tačiau nei vienos, nei kitos šių mokslų įstaigų nebaigė, bet pasinešė kitais gyvenimo keliais, visur ir visada puoselėdamas tapybinį meną ir dailės studijas baigdamas tik šiapus Atlanto — JAV-bėse.
Meno diplomą jis gavo baigęs studijas “Famous Artists School”, West-port, Conn., taigi, maždaug, po 35 metų nuo meno studijų pradžios ir jų tęsimo bei puoselėjimo su įvairiomis pertraukomis. Paminėtina ir pabrėžtina (nusakant dail. J. Juodžio kūrybos stilių), jog “Famous Artists School” profesūra, išduodama jam diplomą, pripažino dail. Jurgiui Juodžiui “virpančių bangų ir kintančių spindulių” atsivežtinį lietuvišką stilių.
Dabartiniu metu dail. J. Juodis priklauso Lietuvių Dailininkų Sąjungai Čikagoje ir Amerikos — Art in America Society, The American Federation of Art.
Rašantįjį šias eilutes su dail. Jurgiu Juodžiu riša itin sena pažintis, davusi progą pažinti jį patį ir jo tapybos stilių.
1933 m. rudenį (taigi, maždaug, prieš 35-rius metus), kai jau buvau senas gusaras, pradėjęs naujokų apmokymą ir nulašinęs daug prakaito lašų, beplukdamas junginį Petro Vileišio aikštėj (Žaliakalny) —- bevol-tižiruodamas, bešokdamas įmantriuo-
ju žirgu per kliūtis, rykštes bekirsdamas ir pan., kai jau dirbau ryšių eskadrono raštinėj, tada atvyko naujų, “dar šlapių” gusarų naujokų laida. Mūsų eskadronan pakliuvo ir pora garsaus tipo naujokėlių. Tai muz. Br. Budriūnas, dabar gyvenąs Los Angeles, Calif. ir dail. J. Juodis. Su abiem greitai susipažinom ir susidraugavom.
Apie naujoką Bronių Budriūną, ką gi aš čia daug rašysiu. Ne jam skirtas šis rašinys. Gal tik tiek, kad vėliau jis vedė ir itin gerai išdresiravo viso gusarų pulko chorą, o man, vos tik užsimovęs raudonas kelnes ir užsidėjęs raudoną kepurę, nusiimtoj fotografijoj įrašė: “Šaunusis gusare,
Pranai, prisimink naujoką Bronių”. Su juo ir dabar mūsų santykiai glaudžiai tebėra surišti.
Gi su Jurgiu Juodžiu mes taip pat labai artimai susirišom. Neilgai jis plukė junginį Petro Vileišio aikštėj (daug trumpiau, negu kiti naujokai -— 6 mėn.) ir buvo priskirtas padėt tai man raštinėj, tai gusarų kareivines žaliakalnyj dekoruoti (iš vidaus ir iš oro), o pagaliau, ruošti gusarų pulko rašytinį leidinį, kuriame, valdantieji plunksną, dalyvavome eilė gusarų ir karininkų. Prisimenu ltn.
J. Petrulionį (dabar gyvenantį Detroite), rašiusį apie šaunius gusarus ir jų “išpraustus žirgus”, J. Juodį (kuris ne tik teptuką, bet ir plunksną gerai valdė) ir eilę kitų.
Jurgis iš pat pirmųjų dienų man pasirodė “kažkoks kitoks” jaunuolis, palyginus jį su kitais jaunais gusarais. Jis buvo augšto ūgio, liesokas, visad labai judrus išoriniai, bet dar judresnis — kur ?: — Dvasios viduje. Kartą jis man sako:
— Žinai, Pranai, ką čia jodinėjimas arkliais?. . . Lėkti šuoliais žirgu — neblogas dalykas, bet.. . permažas tempas. Norėtųsi lėkti šimtus kilometrų į valandą ir ne čia — žemėje, ne Vileišio aikštėj, bet. . . padangėse.
Kiek vėliau — jis taip ir padarė. Bebaigdamas tarnybą gusarų pulke, persikėlė į Karo mokyklą (aviacijos skyriun), kurią baigęs, gavo leitenanto laipsnį ir ... skraidė padangėmis. Deja, neilgai. Okupantams užplūdus Lietuvą, kaip ir mes, leitenantas ir dailininkas Jurgis Juodis atsidūrė tremtyje Vokietijoj, o nuo 1949 m. gyvena Amerikoj. Prieš išvykdamas Karo mokyklon, jis puikiausiai (ypač iš oro pusės) išdažė gusarų kareivines Žaliakalnyje, o kiek teko girdėti — jis ir Karo mokykloj paliko daug savo tapybinių pėdsakų.
Dail. J. Juodžio tapybinis stilius — labai savotiškas, bet, kartu, ir tik “juodiškas” —- nepakartojamas. Kai kas sako, jog jis panašus į Čiurlionio, Šimonio stilius. Galimas daiktas, kad asociacijų į tai esama, bet tai išplaukia grynai iš jo paties nuotaikų, iš jo neramios dvasios ekspresijų.
Jo stilius — strėlėmis, spinduliais ir sūkuriais plėšiasi ir šauna į viršų — į padanges, į saulę ir pan. (kaip ir realybėj, galima sakyti, nebeišsitenka Petro Vileišio aikštėj, o kyla į padanges...). Ne be reikalo ir amerikiečiai profesoriai, išduodami diplomą, pripažino jam “virpančių bangų ir kintančių spindulių” stilių.
Pranys Alšėnas
Jurgis Juodis — Gintaro jūra
RAMOVĖS New Yorko sk., kovo 23-24 d.d., Kolumbo vyčių salėje Woodhavene suruošė Prano Baltuonio medžio dirbinių parodą, kuri praėjo su dideliu pasisekimu. Viršuje p. O. Baltuonienė ir dail. J. Juodis džiaugiasi “Varle”. Apačioje: medžio šaknys įgavusios atpažįstamus pavidalus. Nuotr. L. Tamošaičio
LVS RAMOVĖS Centro Valdyba, 1968—Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo sukaktuviniais metais. Sėdi:
K. Dabulevičius—I vicepirmininkas, prof. S. Oirmantas—pirmininkas, J. Rapšys—iždininkas; stovi: E. Ven-gianskas—sekretorius, J. Gaižutis—II vicepirmininkas, K. Mikolajūnas—turto vedėjas ir A. Rūkštelė—kultūrinių reikalų vedėjas. Trūksta A. Juškevičiaus—vaidybos nario. Nuotrauka V. Noreikos
PRISIMINKIME IR PAGERBKIME ŽUVUSIUS LAKŪNUS
Šiais jubilėjiniais Laisvės Kovos metais mūsų visų pareiga yra prisiminti ir pagerbti žuvusius. Jie paaukojo brangiausią savo turtą, gyvybę kovoje už laisvę.
Kovo 10 d., šiais metais, Amerikos Lietuvių Aero Klubas surengė Jaunimo Centre, Čikagoje, gražų žuvusių lietuvių lakūnų ir gen. inž. A. Gustaičio pagerbimą — minėjimą. 11 val. Jėzuitų bažnyčioje įvyko pamaldos už žuvusius lakūnus. Pritaikytą šiai progai pamokslą pasakė kun. Borevičius. Po pamaldų prie paminklo buvo padėtas gėlių vainikas žuvusių atminčiai pagerbti, čia turiningą žodį tarė av. plk. J. Rapšys, primindamas žuvusių lakūnų pasišventimą ir mūsų visų pareigą laisvės kovoje. Toliau sekė gen. inž. A. Gustaičio pagerbimas Jaunimo Centro viduje. Pagerbimą atidarė ir vadovavo Aero klubo vice-pirmininkas E. Jasiūnas, pakviesdamas klubo pirmininką V. Pesecką paskaitai. V. Peseckas savo kalboje gražiai apibūdino gen. inž. A. Gustaičio biografiją ir jo nuveiktus darbus. Vėliau av. plk. A. Motuzas, trumpoje prisiminimų kalboje apibūdino gen. inž. A. Gustaitį kaip viršininką, kaip asmenį ir bendruomenės narį, pažymėdamas, kad jis buvo gabus, talentingas lėktuvų konstruktorius, rūpestingas karo aviacijos viršininkas ir visų mėgiamas bendruomenės narys. Po to sekė Vyčių choras muziko F. Strolio vadovaujamas. Choras sudainavo 4 gražiai skambančias daineles. Ponia B. Gustaitienė pareiškė padėką Aero klubui ir Vyčių chorui už surengtą gen. inž. A. Gustaičio pagerbimą ir tuo minėjimas buvo baigtas.
Tuojau po minėjimo A. Motuzas iškėlė žuvusių lietuvių lakūnų - pagerbimo mintį, sudarant atmintinį įnašą Lietuvių Fonde. Jis paaiškino, kad toks atmintinis įnašas apimtų visus lietuvius lakūnus, žuvusius kovose, skraidymuose ir mirusius Sibire, ar kitur tremtyje. Lakūnų pasišventimas ir gausi auka gyvybėmis užsitarnauja amžinos atminties mūsų istorijoje.
Minėjimo dalyviai noriai pritarė iškeltai minčiai ir čia pat suaukojo “žuvusių lietuvių lakūnų atmintiniam” įnašui 204 dol. Kiek vėliau tą pačią dieną, A. Motuzas nuvykęs į Lietuvių Fondo vajaus vakarienę, pranešė apie įvykusį laimėjimą Jaunimo Centre, iškėlė žuvusių lietuvių lakūnų atmintinio įnašo reikalą ir ten laimėjo įnašui dar vieną šimtą dolerių. Tuo būdu žuv. liet. lakūnų atmintiniame įnaše susidarė 304 dol. Tą pačią dieną pinigai buvo įteikti Lietuvių Fondui.
Visi gyveną laisvame pasaulyje žuvusių lakūnų bendradarbiai, giminės, draugai ir plačioji lietuvių visuomenė yra prašomi prisiminti ir pagerbti žuvusius lakūnus savo aukomis. Leiskime ir mūsų žuvusiems dalyvauti drauge su mumis, lietuvybės išlaikyme ir kovoje už laisvę pavergtai Tėvynei.
Aukos siunčiamos Lietuvių Fondui “žuvusių lietuvių lakūnų atmintinei” sąskaitai. Adresas: 6643 S. Maple-eood Ave., Chicago, Illinois 60629.
A. M.
A. A. SAVANORIS – KŪRĖJAS MOKYTOJAS KAZYS AUGULIS
1968 m. kovo 13 d. iš ryto, Clevelande pasklido žinia, kad ligoninėje mirė mokyt. Kazys Augulis. Jis ilgesnį laiką sirgo namuose slaugomas žmonos Liudos ir dukros Vidos. Sunkiai susirgus, buvo paguldytas į ligoninę dr. J. Mačio priežiūroje. Kazio sveikata, tačiau, vis menkėjo ir vilties pasveikti nebebuvo.
Velionis buvo pašarvotas Jakubs and Son laidotuvių koplyčioje, 6621 Edna Avė., Cleveland, Ohio. Kovo 15 d., 7:30 v. v. įvyko atsisveikinimas. Kun. K. žemaitis, už a.a. Kazio sielą atkalbėjo maldas ir rožinį. Pas. Liet. Bendr. Centro valdybos vicepirm. St. Barzdukas savo kalboje apibūdino a. a. Kazio stropumą mokytojo pareigose. Priminė, kad nuo 1955 m. iki 1958 m. jis buvo L. B. Centro valdybos sekretorium.
Kovo 16 d. 9:30 val. ryto iš laidotuvių koplyčios velionis buvo nulydėtas į šv. Jurgio liet. parapijos bažnyčią, kur klebonas kun. B. Ivanauskas atgiedojo ekzekvijas ir atnašavo šv. mišias. Iš ten palydėtas į Kalvarijų kapines, Clevelande. Prie kapo paskutinį atsisveikinimo žodį tarė F. Eidimtas. Kun. K. žemaitis atkalbėjo maldas.
Laidotuvėse, be artimųjų, dalyvavo būrys artimųjų ir prietelių.
Kazys Augulis gimė 1897 m. spalių 5 d. Panevėžio apskr. Kupiškio vals. Račiupėnų kaime, ūkininkų šeimoje. Jis buvo jauniausias iš trijų brolių.
Pradžios mokyklą baigė Kupiškyje. Toliau mokslą tęsė Kupiškio dviklasėje mokykloje. Mokslas ir visuomeninė veikla jį traukė ir skatino veržtis pirmyn. Baigęs dviklasę mokyklą, kartu su savo broliu Povilu, išvyko į Ilukštą, į mokytojų seminariją.
1914 m. užsiliepsnojo Pasaulinis karas. 1915 m. Rytprūsiuose rusų kariuomenė buvo sumušta ir pradėjo atsitrauktimą. Prasidėjo valstybinių įstaigų ir mokyklų evakuacija į Rusijos gilumą. Ilukšto Mokytojų seminarija buvo keliama į Jaroslavlį. Ten vyksta ir Kazys tęsti mokslą. 1917 m. sėkmingai baigęs Mokytojų seminariją, gauna mokytojo diplomą. Nuvyksta į Tūlą, kur gauna mokykloje mokytojo darbą.
Kilus Rusijoje revoliucijai, Kazys deda pastangas grįžti į Lietuvą ir 1918 m. pasiekia tėvynę. Kurį laiką pabuvęs namuose, gavo paskyrimą Palaukių pradžios mokyklos vedėju, Subačiaus valsč.
1919 m. pradžioje, Lietuvos vyriausybei paskelbus Lietuvos kariuomenės kūrimą, mokyt. Kazys Augulis vyksta į Kauną ir stoja savanoriu. Buvo paskirtas į Kariuomenės štabą raštininku. Kariuomenėje išbuvęs iki 1922 m. pasiliuosuoja, kad tęstų savo profesijos darbą. Nuo Nuo 1922 m. iki 1944 m. jam teko mokytojauti įvairiose pr. mokyklose: Palėvenės, Andrioniškio, Kepalių, Radviliškio, Kupiškio, Gaigalų, Bačkininkų ir Kaune — Augštuosiuo-se Šančiuose.
1926 m. spalių 10 d. Kazys ir Liuda Dubindrytė sukūrė šeimą. Augštųjų Šančių mokykloje gavo pastovesnį darbą, žaliajam Kalne įsigijo nuosavus namus. Tačiau sovietų kariuomenei braunantis į Lietuvą 1944 m., kad ją vėl pavergus, Kazys ir Liuda su dukrele Vida palieka įsigytą nuosavybę ir pasitraukia į Vokietiją. Stovyklose, kur buvo organizuojamos lietuvių pradžios mokyklos, Kazys mokytojavo ir dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje, būtent: Geislingene, Niurtingene ir Švėbiš Gmiunde.
1950 m. kovo mėn. 26 d. visa šeima emigravo į Ameriką ir atvyko į Clevelandą. Darbą gavo Cleveland Twist Drill Co., kur dirbo iki 1961 m., kai sveikatai sunegalavus, Kazys buvo atleistas iš darbo.
Mokytojas Kazys Augulis šio pasaulio gyvenimą nepraėjo šešėliu. Jo darbus įvertins istorija.
L. Žvirkalnis
A. A. KPT. JUOZAS MARČĖNAS
Savanoris - kūrėjas, adm. kapitonas Juozas Marčėnas mirė 1968 m. kovo 13 d., Detroite, Michigano valstijoje, buvo palaidotas Holy Sepulchre kapinėse, section 6, lot 65-4. Velionis buvo gimęs 1895 m. lapkričio 17 d., Gegiečių km., Pašvitinio vals., Šiaulių apskrity.
I Pasaulinio karo metu jis buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę, tarnavo joje iki jos suirimo revoliucijoje. 1918 m. jis grįžo namo ir tuoj įsijungė į Joniškėlio partizanų eiles, kurie tuo metu ne tik kovojo su Lietuvos priešais, bet kartu organizavo apskrities bei valsčių valdžias ir vykdė jų funkcijas. Kovoje prieš bolševikus, Joniškėlio partizanai susiformavo į Joniškėlio partizanų ba-
A.a. kpt. Juozas Marčėnas
talioną, o 1919 m. pavasarį įsijungė į bendrą, frontą kovai prieš rusus - bolševikus. Kovose Joniškėlio b-nas išaugo. į pulką, pavadintą 9-ju pėst. pulku.
Velionis Juozas visą laiką tarnavo tame pačiame pulke, nuo jo partizaninės užuomazgos, iki atmintino to pulko likvidavimo Švenčionėliuose. Tai ilgametis pulko iždininkas ir paskutiniu laiku to pulko ūkio viršininkas. Kam teko tam pulkui vadovauti ar jame tarnauti, Juozą prisimina geru žodžiu ir šiltu jausmu; vadai jį prisimins kaipo darbštų ir sąžiningą valdininką, niekad dėl jo darbų rūpesčių neturėję, o bendradarbiai kaip malonų pulko šeimos narį, nevieno artimą bičiulį, bei ramų bendrabučio kaimyną.
Kaip Juozo tarnyba rišasi su 9-ju pulku, taip jo privatus gyvenimas rišasi su Marijampolės miestu, to pulko buveine, čia velionis praleido savo geriausius metus, suaugo su to miesto bendruomene, čia vedė iš tos bendruomenės moterį ir laimingai su šeima gyveno.
Deja, okupacijos ir karai, kaip daugelio, taip ir Juozo gyvenimą skaudžiai palietė. Karo sūkuriuose jis pasimetė su šeima ir vienas pats atsirado pabėgėlių stovyklose
Vokietijoje. Vėliau, visų pabėgėlių bendra emigracine tvarka, jis atvyko į Ameriką, į Detroitą, kur gyveno jo pusseserė Elzbieta Šarkienė su šeima. Šarkiai, senosios kartos emigrantai, rūpinosi Juozo atvykimu ir atvykusį priglaudė savo namuose.
Likimas palietė Juozą sunkia liga: odos vėžys ilgainiui taip sužalojo jo veidą, jog jį gyvą išskyrė iš žmonių ir iš lietuvių bendruomenės; beveik 10 metų jis gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, retkarčiais buvusių bendradarbių aplankomas. Laimei, jis turėjo savo geruosius gimines Šarkius ir jų dukterį Mrs. Bea Bury. Šie giminės Juozą ligoje slaugė, o svarbiausia, jam padėjo palaikyti ryšius su likusia Lietuvoje šeima ir broliu, Sibiro kankiniu, netekusiu Sibire žmonos, vaikų ir sveikatos. Kaip ir dažno, konkreti rūpesčio savaisiais forma yra siuntiniai. Šarkienė ir jos duktė Bea Juozui buvo tos gerosios pagelbininkės siuntinių reikale: jos siuntinius sudarinėdavo ir pasiųsdavo jų laukiantiems. Šarkiams prieš kelis metus iš Detroito išvykus, Mrs. Bea liko vienintelė Juozo artima giminaitė, slaugiusi jį jo gyvenimo pabaigoje ir budėjusi prie jo mirties metu.
Minėti velionies Juozo giminės dėkoja Detroito k. savanoriams ir ramovėnams už pareikštą užuojautą, gėles, tinkamą velionies pagerbimą ir palydėjimą į kapines.
Šiuo, Detroito k. savanoriai ir ramovėnai reiškia užuojautą likusiems Lietuvoje velionies sūnums Rymantui ir Vaidotui bei jų šeimoms ir broliui Jonui. Juozo žmona gi jau yra anapus, nukeliavusi į ten anksčiau už Juozą. Ilsėkitės abu ramybėje!
J. Šepetys
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos kariuomenės Kūrėjų - Savanorių Australijos Skyriaus Valdybos Pirmininkui plk. P. V. Šliogeriui ir visai Valdybai už pakvietimą į Kūrėjų -Savanorių suvažiavimą Sidnėjuje, kuris įvyksta 1968 m. balandžio mėn. 14 d.
Dėl labai svarbių priežasčių negalėdamas dalyvauti suvažiavime, sveikinu visus ginklo brolius, kurie narsiai kovėsi 1919-1921 m. dėl Lietuvos laisvės ir prieš 50 metų ją apvainikavo Nepriklausomybės titulu. Šiandieną Tėvynė okupuota bolševikų, bet ateis valanda, kai ji vėl bus laisva, žydinti.
Laisvei iškovoti, šiandieną skursdami tremtyje, ruoškime savo sūnus ir dukras tai kovai: kaip kad prieš 50 metų su ginklu rankoje išvijom visus priešus iš savo Lietuvos ir tapom jos tikraisiais šeimininkais.
Leonas Vasiliūnas Savanoris - Kūrėjas
