TĖVYNĖS SARGYBOJE
JUOZAPAS ZALATORIUS
Įsikūrus Lietuvos Tarybai ir vokiečiams silpnėjant, tuo pačiu, mažiau besikišąnt ir į mūsų vidaus reikalus, krašte pradėjo siausti įvairs kriminalistai ir ginkluoti banditai. Pastarųjų tarpe buvo susitelkę iš vokiečių nelaisvės-pabėgę rusų kareiviai ir šiaip neramūs visokį perėjūnai, kurie pradėjo plėšti ramius gyventojus. Nuo šitų parazitų buvo pradėta gintis pačių gyventojų iniciatyva. Kaimuose iš kaimiečių būdavo statomos sargybos, ginkluotos kirviais, šakėmis ir kitais darbo įrankiais, nes šaunamiems ginklams leidimo iš vokiečių nebuvo galima gauti. Jei pas ką rasdavo tokį ginklą, tuoj atimdavo ir dar nubausdavo.
Tokia būklė tęsėsi iki pirmojo ministerių kabineto sudarymo. Ministeris pirmininkas A. Voldemaras buvo už tai, kad įsteigtume savą miliciją vidaus apsaugai.
Taip, 1918 m. spalio pabaigoje, Panevėžio mieste buvo sušaukta pirmoji Lietuvoje milicija. Išgirdę savos vyriausybės žodį ir jausdami laisvės rytą auštant, mes draugai, savitarpy pasitarę, nutarėme stoti. Prisistatėme anevėžyje milicijos vadui Jonui Zalatoriui, kuris tą pirmąją miliciją organizavo.
Būstinėje radome pilną salę jaunimo, suėjusio iš įvairių apylinkės vietų. Ten buvo įvairaus amžiaus vyrų, jų tarpe daug grįžusių iš karo, iš nelaisvės, ar iš fronto Visi buvome priimti. Turiu pabrėžti, kad susirinkę buvo tikri lietuviai jaunuoliai, kilę iš sodžių, nes tų laikų miestų gyventojai buvo gerokai aplenkėję ir aprusėję, dažnai nebekalbantys lietuviškai.
Rytojaus dieną, mūsų trys šimtai vyrų žygiavome į bažnyčią priesaikai. Po priesaikos buvome išskirstyti būreliais po 7 vyrus po visą Panevėžio apskritį, daugiausia į vietas, kur anksčiau buvo vokiečių žandarmerija. Ppaskyrimams buvo įteikti visiems raštai su milicijos vado parašu.
Aš su kitais šešiais draugais pakliuvau į Ramygalos valsčiaus Barklainių žandarmerijos stovyklą. Vokiečiai pradėjo kraustytis. Dėjo savo mantą į vežimus, o kartu ir lietuviškus lašinius ir šiaip įvairų maistą. Mes sekėme kiekvieną jų judesį. Vienas vokietis pasistatė šautuvą prie tvoros ir nuėjo į tvartą kinkytis arklį. Mes tuoj tą šautuvą čiupome ir paslėpėme, mat labai buvo reikalingas mums daiktas. Vokiečiai ilgai jo jieškojo, klausinėjo, bet taip ir nerado.
Pagaliau, jiems išsikrausčius, griebėme, kas šluotą, kas skudurą, o kas kibirą vandens ir išvalėme paskutines okupanto liekanas.
Vėliau gavome arklį, vežimą ir kiek ginklų. Dalį ginklų teko patiems pasirūpinti iš atsitraukiančių vokiečių karių. Tas mūsų būklę gerokai pagerino. Buvome daug saugesni.
Buvo sunkios dienos, vokiečiai besikraustydami grobė mūsų kraštą, gaujos plėšikų jį plėšė, miškuose susikūrė pabėgusių belaisvių gaujos. Jaunai milicijai teko su visais šiais pavojais kovoti.
Teko dalyvauti žygiuose prieš plėšikus ir keletą, jų gaujų likviduoti. Kartą gavome žinią, jog Praperšos kaime plėšikai apiplėšė ir nužudė ūkininką J. Barbuską. Nuvykę į vietą radome baisų vaizdą. Šeimos galva buvo, matomai, ilgai kankintas ir surištomis rankomis nuvirtęs ant duonos kepamos rėčkos ir taip nudurtas. Iš visos ūkininko šeimos tik vienas aštuonių metų jo sūnus liko gyvas, nes pasislėpė po pečka ir ten tylėjo, nors viską girdėjo. Girdėjo, kaip banditai reikalavo iš tėvo aukso.
Buvo nustatyta, kad tą baisą žmogžudystę atliko miške susimetusi stipri plėšikų gauja, vadovaujama vietinio ruso Gladkino, nuo seno pasižvmėjusio vagystėmis. Jie net dar karui tebeinant, užpuldinėdavo vokiečių postus, padarydami jiems daug žalos. Gauja mums pasiuntė
ultimatumą, kad apleistume vietą ir netrukdytume jai.
Jų grasinimų, tačiau, mes nepabūgome. Mėginome kelis kartus imti jų būstinę, bet buvome vis ginklais atmušti. Pagaliau, vieną vakarą, mes astuoni milicininkai, ginkluoti šautuvais ir rankinėmis granatomis, išėjome likviduoti tą garsiąją plėšikų gaują.
Tiesiu keliu eiti buvo pavojinga, nesaugu. Galima buvo patekti į jų spąstus. Todėl teko bristi per rudens metu užtvindintus slėnius bei upelius. Žygis mus labai nuvargino. Naktis buvo tamsi, smulkus lietutis plovė; mūsų veidus. Apylinkės kaimuose dusliai lojo šunes, miške, vienur - kitur suklykdavo išbaidytas alkanas apuokas.
Pagaliau priartėjome prie plėšikų būstinės. Pritūpėme prie pat jų namo ir ėmėme tirti aplinką, nes rizikavome savomis gyvybėmis. Trobos viduje girdėjosi nuvalkiotos rusų dainos garsai, pritariant žviegiančiai armoškai. Praėjo dar sekundė ir mūsų rankinių granatų sprogimo trenksmas nutraukė jų koncertą. Su sargu ar budėtoju ir spėjusiais išsprukti laukan plėšikais įvyko smarkus susišaudymas. Degantis namas apšvietė apylinkę ir mes savomis kulkomis palydėjome sprunkančius plėšikus į miško tankumyną.
Taip sunaikinome Gladkino vadovautą bandą, toj vietoj neliko akmens ant akmens. Grįžome visi sveiki į savo stovyklą, tik buvome labai sušalę ir pavargę. Apylinkės gyventojai ilgai minėjo garsųjį plėšiką ir kovą su milicininkais.
Užėjo niūrios rudens dienos. Gandai nešė nelinksmas žinias. Atėjo ir Kalėdos, žmonės rinkosi bažnyčioje, tačiau švenčių ramybės nebuvo. Žmonės, vieni ragino milicininkus stoti atviron ir bendron kovon su atslenkančiom raudonųjų bangomis, kiti — sakė, kad prieš vėją nepapūsi.
Nerimdami, vieną dieną mudu su Zoštautu, kuris vėliau žuvo prie Dauguvos bolševikų fronte, išvykome į Panevėžį, pas milicijos vadą gauti nurodymų ir instrukcijų. Nuvykę pamatėme baisų vaizdą, Prisiartinę išbadėję raudonieji jau buvo beužimą miestą. Žydai su vėliavomis ėjo pasitikti bolševikų. Kiti, jų tarpe ir lietuviai, pasilipę ant statinių drožia prakalbas, šaukdami, kad dabar viskas yra jau jų rankose ir ragino pjauti buržujus ir pan.
Vienas, Motkis, šaukdamas nuo statinės, švietė žmones, ragindamas panaikinti prietarų namus. Girdi, mieste tik viena pirtis, kurion žmonės netelpa, todėl iš senamiesčio bažnyčios jis ragino padaryti antrąją pirtį. Po jo kalbėjo vietinis rusas, kuris taip pat ragino panaikinti bažnyčias, bet jis pirtį pasiūlė įsteigti sinagogoje, kuri kaip tik yra arti prie vandens, ant Nevėžio kranto. Bet čia jam nepasisekė, nes užkabino “išrinktąją” tautą. Į seną komunistą tuoj pasipylė visokio kalibro ir kietumo sviediniai ir jis turėjo tuoj nutilti, vos paspruko iš minios.
Mieste siautė netvarka, buvo plėšiamos krautuvės, užpuldinėjami žmonės. Kadangi mudu buvome apsirengę paprastais rūbais, be uniformų, tai mūsų niekas nepastebėjo. Sustoję prie vieno namo supratome, jog liūdni reikalai, buvo paskutinės milicijos dienos, nes milicijos būstinėje vado jau nebebuvo ir niekas nežinojo, kur jis dingo.
Grįžę iš Panevėžio, nupasakojome visiems apie liūdną Panevėžio likimą. Tada, po trumpo pasitarimo, visi nusprendėme stoti į Lietuvos kariuomenę.
Mūsų žinioje tada buvo daug turto vokiečių rekvizicijos surinkto iš žmonių. Apie 10 tūkstančių centnerių bulvių buvo sukasta kapčiuose ir daug javų buvo supilta Barklainių dvaro svirne.
Tą pačią dieną sušaukėme apylinkės seniūnus, kad paskelbtų žmonėms, jog vokiečių atimtas turtas bus jiems grąžintas. Nuo Panevėžio iki mūsų tebuvo vos 19 km., tai bijojomės baudžiamosios raudonųjų ekspedicijos, todėl darėme viską skubiai ir slapta.
Kitą rytą dar prieš auštant jau stovėjo minios žmonių, kas su kastuvu, kas su kirviu ar kirka, ir laukė, kada bus leidžiama pradėti likviduoti turtą. Taip per porą dienų visas vokiečių surinktas turtas buvo vėl grąžintas gyventojams.
Atlikę tą likvidaciją, pasikinkėme savo bėrį įroges ir patraukėme Kauno krypties link.
Užėjus nakčiai, mes jau važiavome Kėdainių apskrities keliais. Nakčiai įpusėjus, mūsų bėris ėmė ko tai prunkšti, lyg ir pavargęs. Mes irgi iki kaulo buvome sušalę. Dairėmės, ar kur netoli kelio nepamatysime kokią ūkininko sodybą.
Net nepastebėjome, kai staiga, iš vien, šalia kelio augančio krūmo, iššoko trys vyrai ir rusiškai suriko mums pakelti rankas augštyn. Tačiau mes jau buvome seni kovų vilkai, gerokai aplamdyti kovose su bolševikų gaujomis. Staiga metėmės į kelio griovius į vieną ir į kitą pusę. Sutarškėjo mūsų šautuvų užraktai. Šūktelėjome ir mes mesti ginklus ir iškelti rankas. Matydami su kuo turi reikalą, plėšikai greitai pasidavė. Pasodinę du į roges, trečias pasinaudodamas tamsa paspruko, patraukėme į pastebėtą netoliese ūkininko sodybą.
Prisikėlėme miegantį ūkininką ir suėjome trobon. Išbalęs, giliai įdubusiomis akimis šeimininkas, išsigandęs žiūrėjo į mus, o šeimininkė skurdžiai pravirko, skųsdamasi, kad jau viską atidavė, nieko patys nebeturi, prašė tik gyvybę
Juozapas Zalatorius
jiems palikti. Tik paaiškinus šeimininkams, jog esame Lietuvos milicininkai, kurie iš žmonių nieko neatima, o, jei gali, tai duoda, nustojusi raudoti šeimininkė šoko prie pečiaus virti mums arbatos. Tačiau iš jos drebančių rankų degtukai vis krito ant žemės, kai ji, susijaudinusi, žvelgė tai į mus, tai į mūsų atsigabentus du “svečius”.
Vienas iš mūsų, norėdamas nuraminti šeimininkę, paėmęs ją už pažastų, apsuko apie save. Tuo metu vienas iš plėšikų, pasinaudodamas proga, "šoko bėgti pro duris, tačiau budinčio buvo vietoje pašautas. Antrajam surišome rankas. Įpykusi šeimininkė spyrė nušautąjį ir pradėjo pasakoti, pirštu rodydama į nukautąjį, kad tas nevidonas yra vietinis rusas Kazlovas, jau pagarsėjęs visame apskrityje, kaip daug žmonėms blogo padaręs, buvo ir ją prieš trejetą mėnesių užpuolęs ir labai primušęs. Ji net du mėnesiu išgulėjusi lovoje, nes nustojusi daug kraujo.
Dar vis sujaudintas šeimininkas papasakojo mums, kad dabar jau būsią ramiau, nes Kėdainiuose tveriasi lietuviškas “vaiskas”. Ant delno iškratęs, drebančiomis rankomis, pypkę, jis bandė ją įsikąsti — atvirkščių galu . . .
Pasistiprinę ir apšilę, po trejetos valandų išskubėjome Kėdainių link, dar aušrai nepasirodžius. Atsisveikinant šeimininkas nubraukė nuo skruosto sau ašarą ir palinkėjo mums geros kloties, o šeimininkė, mums jau žengiant per slenkstį — peržegnojo.
Įpusėjus dienai, sustojome dideliame Okainių kaime, kur papietavome ir pailsėjome. Ten radome didelį būrį vyrų, taip kaip ir mes besiilsinčių. Tai buvo busimieji Lietuvos kareiviai.
To kaimo mokyklos mokytojas, apylinkėje mylimas žmogus, vėliau sunkiai sužeistas kovose su bolševikais prie Šėtos, atsisveikino su savo mokiniais, pareikšdamas, jog atėjo laikas, kai reikia kovoti ne žodžiais, bet veiksmais, reikia kariauti. Jį išleidžiant, susirinkusių tarpe pasigirdo verksmas. O jauni vyrai ir mes, sėdę į roges, išvažiuodami užtraukėme: “Sudiev, sudiev, jau išvažiuojame gint savos šalies” ... Mūsų daina plačiai skambėjo per tėviškės laukus, palydėjusių skarelės mojo mums geros kloties.
Atvykę į Kėdainius, jau radome susitverusį Panevėžio bataliono štabą, keletą atvykusių karininkų ir kareivių. Jų veidai rodė pasiryžimą tęsti kovą iki pergalės. Čia mums prasidėjo tikro kario gyvenimas. Mokėmės rikiuotės ir šaudyti.
Sklindant gandams, kad Kėdainiuose tveriasi Lietuvos kariuomenė, iš visų šalių ir kampų traukė jaunimas su ryšulėliais rankose. Kiekvieną dieną atvykdavo jų būriai ir stojo į kovotojų eiles. Per trumpą laiką būrys išaugo į kelių šimtų vyrų batalioną.
Bolševikai, tačiau, irgi nesnaudė. Per trumpą laiką jie užėmė Penvėžį, Ramygalą, Truskavą, Pagirius ir Šėtą. Vienas jų sparnas nužygiavo į Alytų, supdamas. Užimtose vietose bolševikai kūrė iš neklaužadų komitetus, kad atimtų Lietuvos savanorių turtą ir išžudytų jų artimuosius.
Pagaliau raudonieji užėmė Šėtą ir priartėjo prie Kėdainių. Iš Šėtos jie atsiuntė mums raštą su klebono antspaudu, ragindami mus pasiduoti, žadėdami amnestiją. Jei neklausysime, girdi, būsime visi sušaudyti.
Jiems buvo tinkamai atsakyta, raštas buvo pasirašytas mūsų karininkų. Pabėgusi gailestingoji sesuo mums pranešė, kad bolševikai tikrai ruošiasi mus pulti.
Mes gi, stiprinomės, ir aplink Kėdainių miestą išstatėme sargybas. Pagalbon mums atėjo ir generolas žiema, gausiai prisnigo. Bet koki stambesni karo veiksmai pasidarė neįmanomi. Tačiau žvalgybos iš abiejų pusių veikė nesustodamos, kartais jos buvo mums nuostolingos.
1919 m. vasario 1 d. mūsų būrys išvyko žvalgybon priešo pusėn. Netoli Šėtos, Aristavo dvare, susitikome raitą bolševikų šimtinę. Įvyko atkaklios kautynės. Po keletos dienų minėtas Okainių kaimo mokytojas K. žvalgydamas buvo sunkiai sužeistas į galvą. Arkliui suklupus, jis kraujais apsipylęs krito į sniegą. Bolševikai palaikė jį negyvu ir taip paliko gulintį. Kitoje kelio pusėje gyvenusi senutė, kaimynę pasikvietusi, įsinešė sužeistą karį į savo namelį. Paklojusi ant žemės beržinių šluotų, kuriomis šėrė savo ožką, kitomis jį apklojo, ir išskubėjo į kaimą, kad surastų žmogų, kuris praneštų lietuvių kariams apie sužeistąjį. Nuvykę pas ją, radome sužeistąjį labai nusilpusį, jo žaizdos buvo aplipę tarakonais, kurių trobelėje buvo pilna.
Vasario mėnesį bolševikai puolė Kėdainius. Kolupių kaime stovinčiai mūsų užtvarai jie padarė nuostolių. Norėdami pralaužti mūsų pasipriešinimą, jie metė visų turimų rūšių ginklus į mūšį. Mūsų grandinė buvo prispausta prie žemės kulkosvaidžio ugnies. Kulkos piktai raižė sušalusią žemę, jieškodamos aukų. Patrankos sviediniai kėlė viesulą ir taškė sniegą mums į akis. Tačiau gynėmės atkakliai visą dieną iki pat vėlybo vakaro.
Pavakaryje, lyg stebuklas, pasirodė atvykę vokiečių artileristai. Savo taikiais šūviais jie tuoj nutildė bolševikų artileriją ir ėmė daužyti jų kulkosvaidžių lizdus ir puolančias jų voras. Kietą gynimąsi matydami, bolševikai ėmė supti miestą ir užėmė Taučiūnų kaimą. Tačiau mūsų sumanus vadas Variakojis irgi ėmė keisti pozicijas. Pavyko mums perkirsti jų sparną ir išeiti jiems į užnugarį. Bolševikų pusėje kilo panika ir jie pakrikę pasitraukė Šėtos linkui, kad ten susitvarkę, vėl galėtų mus pulti.
Nieko nelaukdami, mes puolėme Šėtą. Po atkaklaus mūšio pavyko ją dalinai apsiausti ir paimti. Ten mums pateko daug karo grobio ir paėmėm belaisvių.
Neužilgo kitas mūšis, labai nuostolingas bolševikams, įvyko Pagirių miestelyje. Ten juos visai apsupome ir maža kas iš jų ten paspruko. Nuo to laiko puolimo iniciatyva perėjo jau į mūsų rankas. Užėmėm Ukmergę, sudavėm skaudų smūgį bolševikams prie Panevėžio. Mes jau daugiau nebeklausėme, kiek yra bolševikų, bet tik kur jie yra? Taip kaimas po kaimo ir miestas po miesto ėjo į mūsų rankas, ir tų pačių metų rudenį raudonosios gaujos buvo išblokštos iš mūsų krašto. Tada atsisukome prieš naują priešą — bermontininkus.
