IŠ PARTIZANO DIENORAŠČIO
(PENKIOLIKOS METŲ PROGA)
JONAS MIŠKINIS
Gaisrų dūmuose skendo Lietuva. Liepsnos liežuvių viršuje, be paliovos, veržėsi tamsūs dūmai, temdydami Lietuvos padangę. Buvo 1944 m. vasara.
Degančių sodybų dūmai dengė saulę, kuri atrodė lyg kraujais pasruvusi. Stiprus patrankų dundėjimas, lėktuvų skraidymas ir jų ūžimas, bombų sprogimai, kulkų zvimbimas gaudė nesibaigiančio griaustinio aidais. Naktį liepsnojančios ūkininkų sodybos atrodė lyg milžiniški laužai. Vaizdai buvo klaikūs ir šiurpūs. Retai kur, prie tų degančių sodybų matėsi stovįs, gilaus skausmo palaužtas žmogus. Daug kam nebuvo laiko savo tėviškės gimtųjų namų gesinti, nes čia pat slinko ilgomis voromis ištysęs karo frontas. Jis ritosi, kaip koks įkaitęs velenas iš rytų į vakarus, viską naikindamas, griaudamas, degindamas.
VOKIEČIAI TRAUKĖSI
Sovietų raudonoji armija stūmė vokiečius į vakarus. Išvargę vokiečių kariai traukėsi pakrikę, nedidelėmis voromis. Kai kur jie dar bandė, plūstančią bolševikų armiją, sulaikyti, net sunaikinti. Vokiečiai nepajėgė bolševikų sulaikyti nei Nemuno plačioj juostoj, nei jo krantuose.
Krito Vilnius, Ukmergė, Kaunas ir, po keleto dienų, frontas priartėjo prie Mariampolės ir Vilkaviškio. Vokiečių daliniai greit traukėsi jau mažai kur atsispirdami.
Traukdamiesi vokiečiai Lietuvos negailėjo ir jos nebrangino; jie buvo atėjūnai, okupantai. Lietuvos žemė buvo jiems svetimas kraštas, todėl ir ginti jį nebenorėjo. Traukdamiesi sprogdino tiltus, įmones, didesnius pastatus ir, be gailesčio, degino ūkininkų puošnias sodybas. Ūkininkai iš savo sodybų bėgo į vakarus, palikdami visą savo turtą, kad tik išgelbėjus gyvybę.
ANTROJI BOLŠEVIKŲ OKUPACIJA
Galop, karo slibino ritimąsis per Lietuvą baigėsi. Frontas sustojo vakaruose, Vokietijos žemėje. Lietuvoj dingo vokiečių valdymo gadynė. Lietuvą užvaldė antri okupantai — bolševikai, kurie dar skaudžiau suspaudė nualintą ir vargo iškankintą mūsų tautą, ašaromis ir krauju paplūdusią Lietuvos žemę. Kas drįso nepaklusti komunistam, tam kalėjimas ar Sibiro taigų stovyklos . . .
Kraunių Juozas kentė ir labai išgyveno okupantų daromas ūkininkams skriaudas. Jis nebuvo koks nebylys ir bejėgis avinėlis. Vargdamas jis mąstė savo svajas, jas paslėpdamas po nebaigiamos kantrybės skraiste. Tačiau ir didžiausia kantrybė neišlaikydavo ir pratrūkdavo kruvinu veiksmu. Tamsią naktį, pasiryžusios rankos, ištraukdavo paslėptą palėpėje ginklą ir su juo atsidurdavo tamsaus miško glūdumoje pas brolius— partizanus. Dažnai vaiduokliški šešėliai prislinkdavo prie tų namų, kur gyveno enkavedistai. Pasigirsdavo sausas šūvis, namuose kildavo triukšmas ir sumišimas . . . Vienmarškiniai enkavedistai iššokdavę iš namų su šautuvais ir granatomis apsiginklavę pasileisdavę kratyti apylinkės gyventojus. O paslaptingi šešėliai dingdavę, lyg ištirpę nakties tamsumoje. . .
KOVA DĖL LAISVĖS
Dzūkijoje yra nedidelis bažnytkaimis, kurio svarbiausios įstaigos — tai pašto agentūra, pradžios mokykla ir bažnyčia. Važiuojant į bažnytkaimį iš tolo matyti du augšti bokštai su jų viršūnėse blizgančiais kryžiais.
Buvo darganas ruduo. Bažnytkaimio gyventojai laikėsi arčiau namų. Daugelis tėvų pradėjo rūpintis savo vaikų mokymu. Nors mokykla buvo, bet mokytojo ji nebeturėjo. Jų mylimas mokytojas N. pabėgo nuo karo veiksmų miškan ir iš ten nebegrįžo... Pagaliau atvyko naujas mokytojas Vytautas. Tėvai mokytoją sutiko šaltai, nes manė, kad šis mokytojas bus komunistų idėjų skiepytojas ir skleidėjas.
Šalia bažnytkaimio riogsojo paprastos kapinės, tokios, kokiomis nusėti ir kiti Lietuvos kalneliai. Su alyvų ir erškėčių krūmais, su palinkusiais apsamanotais kryžiais, su apleistais, žolėmis apaugusiais kapais.
Mokytojas Vytautas iš pirmų okupacijos dienų pamatė ir juto, kad menka bus laisvė iš naujųjų okupantų. Pasipylė nesuskaitomi įsakymai, gyventojų varžymai, nebepakeliami reikalavimai, komunistų propagandiniai mitingai... Niekas negalėjo nieko kritikuoti, o tik girti, ploti ir Stalinui dėkoti.
Mokytojas niekaip negalėjo priprasti prie tokios komunistinės tvarkos ir tokio režimo. Nepasitenkinimas plito po visą Lietuvos kraštą ir drumstė ramybę.
— Kokią teisę okupantai turi mus skriausti? Juk čia mūsų kraštas, o ne sovietų. Ar mes negalim patys valdytis, taip kaip valdėmės per 22 metus? — susitikę vienas kitą tyliai klausinėjo lietuvių tautos taurūs sūnūs.
Taip, lietuvių širdyse ruseno tėvynės meilės jausmai, o galvas dieną ir naktį kankino mintis dėl savo tautos laisvės atgavimo.
Kalbėti apie tautos laisvę yra viena, o gyvenimo tikrovė — rodė ką kita. Okupantas nepripažįsta kitiems laisvės troškimo, o tik verčia daryti, kas jam patinka ir ko jis nori. Vadinas, gali svajoti apie laisvę, bet savo prakaituoto darbo geriausius vaisius ir net paskutinį turtą turi atiduoti okupantui.
Netoli bažnytkaimio gyveno nepasiturintis ūkininkas Garbus. Kažkas jį iš keršto paskundė enkavedistams, kad jis palaikąs ryšį su miško broliais— partizanais. Enkavedistai padarė Garbaus sodyboje kratą ir, nieko įtartino nesuradę, nusprendė paimti Garbaus karvę. Garbus turėjo tris mažus vaikus, kuriems pienas buvo labai reikalingas. Kai jis pamatė, kad iš kiemo išvedama jo vaikų maitintoja juodmargė, stvėrė nuo skiedryno kuolą ir šoko ginti savo turto. Kova buvo žiauri, bet nelygi. Enkavedistai Garbų parsivarė į savo būstinę, visą sudaužytą ir kruviną. Žmonės žiūrėjo į tas kruvinas eitynes ir kramtė lūpas, bet nieko nepratarė ir nepadėjo nuskriaustam. Tik jie patys ir Dievas žinojo jų mintis . . .
MIRTIS OKUPANTUI!
Vieną rytą, bažnytkaimy, prie telefonų stulpų stovinėjo būriais žmonių ir godžiai skaitė išlipintus skelbimus. Tai buvo Lietuvos partizanų atsišaukimai: ragino nebeklausyti okupantų, neduoti jiems jokios duoklės, nesusidėti su jais, nesibičiuliauti, bet reikalauti laisvės Lietuvai. Atsišaukimas baigėsi didingu šūkiu: “Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva! Mirtis okupantui!”.
Tik po kokių dviejų valandų atsišaukimai buvo nuo stulpų nuplėšti. Enkavedistai greit sužinojo, kas tuose atsišaukimuose buvo parašyta, bet kas juos išlipino, nesusekė. Tačiau vietos ir apylinkės gyventojai pajuto, kad yra kažin kokia nematoma ir jiems nežinoma jėga, kuri jais rūpinasi.
Po to įvykio, pas mokytoją atėjo keliolika tėvų pasikalbėti dėl savo vaikų pažangumo. Ką jie ten kalbėjo, pašaliniai niekas negirdėjo, tik eidami namo tėvai sprendė jiems neaiškų klausimą:
— Gali ar negali lietuviai nusikratyti okupantais ir nepriklausyti nuo jų? Ir, vis dėlto, jie savo širdyse jautė, kad Lietuva turės vėl būti laisva ir nepriklausoma.
MOKYTOJO RYŽTAS
Mokytojas Vytautas vis plačiau susižinodavo su apylinkės žmonėmis, ypačiai su jaunimu. Visokių buvo žmonių: vieni degte degė, užsiminus laisvę, kiti buvo abejingi, svyravo.
Bažnytkaimy gyveno senyvo amžiaus moteris Ona, kurią daug kas vadino davatka. Per dienas ji sėdėdavo bažnyčioje ir melsdavosi. Bet dažnai kaimynai ją matė ir kapinėse apie kapus betriūsiant. Ona gyveno kampininke tame pačiame name, kur buvo ir mokykla. Kelis kartus į dieną ji susitikdavo su mokytoju Vytautu ir kiekvieną kartą, praeidama pro šalį, garsiai prabildavo:
— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, — ir nueidavo savo keliais.
Tačiau Ona slėpė didelę paslaptį. Kapinių mažoje koplytėlėje po grindimis ji laikė ir saugojo lietuvių partizanų atsišaukimus, mokytojo Vytauto perduodamus saugoti, kad jie nepatektų į enkavedistų rankas.
Ona nesukeldavo enkavedistams jokio įtarimo, tad naktimis, laikas nuo laiko, ji ir paskleisdavusi miestelyje tų atsišaukimų. Pyko, keikėsi enkavedistai, sekte sekė mokytoją, bet atsišaukimų platintojo niekaip negalėjo sučiupti. O Ona, su rožančium rankose, vis melsdavosi bažnyčioje, arba kapinėse.
Gyventojų tarpe ūpui kylant, mokytojo darbas gausėjo ir plito. Jaunimas įprato žiūrėti į mokytoją, kaip į savo vadą. Jie dažnai klausdavo jį, ar verta eiti pas miško brolius partizanus.
— Žinoma, atsakydavo mokytojas.
— O iš kur gi ginklų gausim?
— Laisvė ir ginklai eina kartu. Kur tik pakyla laisvės judėjimas, ten ginklai patys ima plaukti.
Ir, štai, mokytojo priežiūroje susiorganizavo slaptas būrys ryžtingų jaunuolių, kurie pasižadėjo stoti kovon už tėvynės laisvę, kai tik bus duotas ženklas.
1947 METAI
Enkavedistai kaž kokiu būdu sužinojo, kad mokytojas priklauso partizanams ir kartu su jais dirba. Vieną naktį pasibeldžia kaž kas į mokytojo kambario duris. Keturi įtūžę enkavedistai įsiveržia vidun ir suima mokytoją. Ar jį išdavė nežinomas slapukas, ar enkavedistai buvo nužiūrėję jį sau auka, už visus nepasisekimus ir patirtą baimę, niekas to nežinojo.
1947 metais gegužės mėn. 15 dieną, auštant rytui, enkavedistai varė, kapinių link, surištą mokytoją, sukruvintu veidu ir užtinusiais antakiais Netoli kapinių ant kalnelio enkavedistai sustojo. Mokytoją Vytautą paliko stovėti vietoje, o enkavedistai pasitraukė kelis žingsnius atgal. Pakilo 4 šautuvai, ir pasigirdo šiurkšti koman-da:“Agon” (ugnis!).
Mokytojas po šūvių salvės susmuko, krauju aplaistydamas tėvų žemę, kuriai jis siekė laisvės . . .
Jo kūnas buvo užkastas plikam kalnely, bet vėliau idėjos draugai naktį perkėlė jį į kapines ir palaidojo šalia koplytėlės, kur buvo laikomi partizanų atsišaukimai. Jo kapą gražiai tvarkė Ona ir kasmet apsodindavo žydinčiomis gėlėmis.
