Kronika, spauda, komentarai
Neatidengtos didžiosios paslaptys
Kiekviena valstybė turi savo paslapčių. Vienos jų priklauso prie “didžiųjų”, o kitos prie mažųjų. Vienos nukeliauja su jas žinojusiais asmenimis karstuose į žemę, kitos iškeliamos viešumon po kelių ar keliasdešimt metų. Kitos atidengiamos visai atsitiktinai.
Archeologija smarkiai parėmė istoriją; pav. Trojos miesto atkasimas visai išsklaidė abejones, kad Trojos karas buvo Homero tik poetiška fantazija.
Bet, nežiūrint daugybės faktų, istorikai dar nepaduoda aiškių aplinkybių, kuriose tas karas vyko, o, svarbiausia, kokios buvo jo priežastys ir t. t.
Čia pateiksiu porą kitų pavyzdžių. Prieš I Pas. karą Anglija su Prancūzija sudarė slaptą sutartį, apie kurią Londone težinojo karalius, ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris. Ne kitaip buvo ir Paryžiuje. Berlynas ir Viena apie tą sutartį, matyti, nieko nežinojo, nes I Pas. karas tada būtų atrodęs visai kitaip.
Kad patvarkius Rusiją, kuri karo metu pasirodė silpnu alijantu, pas Nikalojų II buvo pasiųstas lordas Kitcheneris. Jis Petrogrado, tačiau, nepasiekė, nes paskendo angliškam kariniam laivui sprogus.
Nei Londonas, nei Petrogradas apie kokį nors slaptą susitarimą irgi nieko nepaskelbė. Prasiskverbė tik spėliojimai, kad Anglija caristinei Rusijai “paaukojo” Dardanelius ir Bosforą (Turkija stojo centralinių valstybių — Vokietijos ir Austrijos pusėn) : Jei iki I Pas. karo pabaigos caristinė Rusija išsilaikytų — neįvyktų revoliucija, — ji užimtų Turkiją su Dardaneliais, kas sudarytų mirtiną pavojų Anglijai, nes tada Rusija iš Juodosios jūros turėtų išėjimą į . . . Tolimuosius Rytus, į visas anglų kolonijas.
Asmuo, kuris to neprileido, buvo Winston Churchillis. Iš Viduržemio jūros, per Egėjaus jūrą, du vokiečių karo laivai “Emden” ir “Breslau” sugebėjo nuplaukti iki Dardanelių, iki Turkijos, tada Vokietijos sąjungininkės.
Winston Churchillis, pirmas Admiraliteto lordas, angliškajam karo laivynui, stovinčiam Aleksandrijoje, davė įsakymą, vokiečių laivų, esančių Viduržemio jūroje, nepulti. Taip tie abu galingieji vokiečių laivai apgynė Turkiją nuo . . . Rusijos apetitų.
Šiuos faktus atidengė Anglijos Labour Party prieš pat II Pas. karą.
Dabar su nekantrumu istorikai laukia “dokumentų po Roosevelto”. Iš ilgo jo prezidentavimo laikotarpio, milijonai dokumentų po jo mirties buvo surūšiuoti ir atiduoti viešam naudojimuisi, bet 15 proc. iš jų, “slaptųjų”, bus paskelbti tik 1995 metais.
Iš tų slaptųjų jau dabar pradeda aiškėti, kad Rooseveltas išdirbo planą ilgiems metams ir paliko jį įvykdyti jo įpėdiniams — prezidentams. Anglijoje jau viešai prasitariama, kad Kennedy vykdo Roosevelto planą. Ką galima dasiprotėti? Ar Rooseveltas “užplanavo” britų imperijos likvidavimą ?
Nesenai aviacijos maršalas Sir Philip Joubert Londone pareiškė, kad prez. Kennedy garantavo politinį ir ekonominį D. Britanijos nuosmukį “įgrūdant” ją į Bendrąją Europos Rinką ir “vieną pirštą laikant ant atominių ginklų”.
Kiekvienu atveju ir tie trumpi maršalo žodžiai istorikus sudomino.
Prie didžiųjų, bet, gal dėl tam tikrų sumetimų, iki šiol nepaskelbtų paslapčių, paminėsiu ir lenkų mūsų sostinės Vilniaus užgrobimą. Komunistinė Lenkija apie Pilsudskį nerašo nei vieno žodžio. Emigrantinė lenkų spauda Pilsudskį dievina taip, kaip anksčiau Chruščiovas ir kompanija dievino dar gyvą Staliną.
1920 m. “Stebuklas prie Vyslos” yra maršalo Pilsudskio planas (ne prancūzų generolo Weygando).
Dabar rašoma, kad gen. Želigovskis sukilo prieš Pilsudskį pagal paties Pilsudskio aiškų įsakymą ir su “sukilusiomis divizijomis “smogė” į Vilnių.
Viso to, pradžioje, ir pats Želigovskis neva nesupratęs, bet Vilnių paėmė.
K. M. Juozas Šarūnas
CHICAGOS KŪRĖJŲ-SAVANORIŲ SKYRIUI 40 METŲ
Šiemet sukanka lygiai 40 metų, kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai Chicagoje pradėjo atkurti buv. Lietuvoje organizaciją. Būdinga, kad čia kūrėsi vienu kartu ir centras ir skyrius. Pirmoji skyriaus valdyba buvo suorganizuota ir išrinkta šie kūrėjai - savanoriai: Jonas Švedas, Povilas Dirkis ir Matas Klikna.
Švenčiant dešimties metų jubiliejų, tenka prisiminti šios organizacijos ir praeities organizacinius etapus, būtent: po visų vargų ir nepriklausomybės kovų, kūrėjai - savanoriai grįžo į nepriklausomos Lietuvos normalų gyvenimą. To laiko Lietuvos vyriausybė grįžusius savanorius pradėjo aprūpinti žemės reformos išdalinta žeme ir kitomis dovanomis, kurių tarpe buvo ir pirmenybė gabiems savanoriams gauti tarnybas valdiškose ir savivaldybės įstaigose. Tačiau daugelis savanorių labai nustebo ir buvo nusivylę, kai pradėjo jieškoti darbo. Įstaigose sėdėjo viršininkai ir kiti augšti pareigūnai, žmonės, kurie kalbėjo rusiškai, lenkiškai ar vokiškai, kuriems Lietuvos reikalai tik tiek terūpėjo, kad turėtų tarnybą ir gerą algą gautų. Be to, retas kuris iš tų viršininkų lietuvių kalbą bemokėjo. Vienoje ministerijoje buvo rastas gana augštas pareigūnas, A. R., kuris 1919 m. Šėtoje, viešame mitinge, Lietuvos vyrus kvietė stoti į lenkų legijoną, bet savanorio Kiaunės buvo nutrauktas nuo tribūnos.
Buvo nepaslaptis, kad kai kurie kūrėjai - savanoriai, sugrįžę iš kovų lauko, susidūrė su gana žiauria gyvenimo tikrove. Minėti asmenys į savanorius, jieškančius tarnybų, žiūrėjo su panieka, neapykanta ir buvo sunku gauti darbo, ypač be protekcijos. Tokiai padėčiai esant, savanoriai patys pradėjo organizuotis ir sutvėrė Lietuvos kariuom. Kūrėjų - Savanorių Sąjungą, kurios pareiga buvo ginti savanorių teises ir rūpintis jų reikalais. Tuo pačiu ir Lietuvos vyriausybė susigriebė ir išleido įstatymą, kuris teisiškai normavo kūrėjų - savanorių padėtį. Susiorganizavusiai sąjungai priklausė daugiau kaip 10,000 asmenų.
Lietuvos valstybės gyvenimu kūrėjai - savanoriai buvo patenkinti ir turėjo gerų vilčių ateičiai. Tačiau 1940 metų įvykiai ir II Pas. karas, ne tik juos išblaškė po platųjį pasaulį, bet žymią jų dalį sunaikino.
1944 m. dalis dar likusių gyvų kūrėjų - savanorių, kaip ir daug kitų Lietuvos gyventojų, pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Vakarų Vokietijoje. Čia jie amerikiečių zonoje 1945 m. vėl susiorganizavo į sąjungą, kuriai priklausė apie 400 žmonių. Prasidėjus emigracijai, kūrėjai-savanoriai emigravo į įvairias šalis, kuriose pastoviai įsikūrė. Daugiausia jų apsigyveno JAV, ypač Chicagoje, kur ir pradėjo rūpintis atkurti savo organizaciją. Chicagos skyriui iš karto priklausė apie 70 vyrų. Tačiau, tų dešimties metų bėgyje, skyriuje narių skaičius žymiai nubyrėjo, nes daug išmirė. Iš karto skyrius rodė didelį veiklumą ir gyvai reiškėsi lietuviškame visuomeniniame gyvenime, bet pastaruoju laiku jo veikimo žymių beveik neliko, o vien tik vardas. Vienok kiek svarbesnėse iškilmėse, minėjimuose ir Lietuvos valstybinių švenčių metu jie vis dar pasirodo su savo vėliava viešai. Dalis kūrėjų - savanorių, ypač karininkų, yra įsijungę į L.V.S. Ramovę, kurioje kai kurie labai aktyviai reiškiasi. Pagaliau pats Chicagos skyrius yra nutaręsr įsijungti į ramovėnų eiles. Būtų labai gražu, jei dešimtmečio proga susijungimas įvyktų.
Pov. Dirkis
Kūrėjų - Savanorių Sąjungos Čikagos skyriaus valdyba 1953 m. ir 1956 m. Iš k. į d.: P. Dirkis, M. Klikna ir J. Švedas.
Vice-admirolas Harold Baker deš. Vasario 16 Dienos priėmime Lietuvos Pasiuntinybėje VVashingtone. Kairėje Lietu vos atstovas J. Kajeckas ir p. O. Kajeckienė. De Kun nuotr.
A. A. ŠAULYS VINCAS BARKAUSKAS
1963 m. kovo 7 d. okupuotoje Lietuvoje mirė Vincas Barkauskas, buvęs Šaulių Sąjungos štabo ūkio skyriaus tarnautojas, visuomenės veikėjas.
Kuriantis Šaulių sąjungai, V. Barkauskas įstojo į šaulių eiles ir per visą Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laiką aktyviai joje veikė. 1923 m. dalydavo Klaipėdos krašto vadavime.
V. Barkauskas buvo malonaus, linksmo būdo ir neišsenkančios energijos asmuo. Įstaigose yra įprasta dirbti tik nustatytu laiku. Tačiau, V. Barkauskas nustatytos tvarkos niekad nesilaikė. Tekdavo jį rasti sandėlyje betvarkantį turtą dar prieš darbo pradžią įstaigoje, o taip pat ir vėlyvą vakarą. Užklaustas, kodėl dirba nenustatytu laiku, atsakydavo, kad darbo daug, reikia atlikti neatidėliotinai, o laiko maža. Iš tikrųjų taip ir buvo.
V. Barkauskas daug laiko ir darbo buvo pašventęs kitose srityse. Jis buvo LPLS sporto klubo ūkio vedėjas, atstovavo LFLS sporto klubą Kūno Kultūros rūmuose, veikusiuose krepšinio bei futbolo komitetuose. Jis buvo vienas iš Kanarėlių draugijos organizatorių, be to, Smulkiųjų žemės Ūkio šakų draugijos valdybos narys. Skautų sąjungai rengiant stovyklas, V. Barkauskas aprūpindavo jas reikiamu inventoriumi.
Už įvairius nuopelnus jis buvo apdovanotas: Šaulių žvaigžde, Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti medaliu, Klaipėdos krašto atvadavimo medaliu, Vytauto D. medaliu, Skautų Už Nuopelnus ordinu, Šaulių žvaigždės medaliu.
Bolševikams okupavus Lietuvą ir likvidavus šaulių sąjungą, V. Barkauskas buvo paleistas iš pareigų. Kilus vokiečių-bolševikų karui, jis buvo Skuodo vls. viršaičiu. Būdamas Lietuvos patriotas ir sąmoningas lietuvis, jis daug padėjo vietos gyventojams. Sumaniai sugebėjo spręsti įvairius reikalus, apeidamas vokiečių išleistus potvarkius, dažnai rizikuodamas laisvės netekimu. Bolševikam okupavus antrą kartą, vietos gyventojų tarpe neatsirado nė vieno asmens, kuris prieš jį pareikštų skundą.
Bolševikai, nors ir netrėmė jo į priverčiamųjų darbų stovyklą, tačiau atėmė jam visą turtą. V. Barkauskas, niekur negaudamas darbo, turėjo vargti, kol 1958 m. buvo priimtas dirbti prie Kūno Kultūros instituto, o vėliau prie Medicinos fakulteto studentų bendrabučio.
Velionis buvo gimęs 1894 liepos 31 d. Liepojuje. Nors buvo jau seno amžiaus, bet okupantai pensijos jam nedavė.
Vinco ilgas ir daug energijos pareikalavęs darbas šaulių veikloje tebūna laisvuose kraštuose gyvenantiems šauliams pavyzdžiu.
O. Žadvydas
A. A.
KŪRĖJAS - SAVANORIS PETRAS ULĖNAS-ULŠAUSKAS
Su velioniu P. Ulėnu teko man susipažinti 1920 m. vasarą Panevėžyje. Būdamas naujoku ir išėjęs trumpą apmokymą 3 p. p. atsargos kuopoje, ėjau raštininko ūkio skyriuje pareigas. Ulėnas buvo, gi, vyr. raštininkas ūkio kuopoje.
Atitarnavęs kariuomenėje jis, berods, baigė Simano Daukanto mokytojų seminariją Kaune, vėliau studijavo universitete ir tapo diplomuotu teisininku. Jis priklausė Neolituanų korporacijai ir savo laiku ėjo augštas pareigas Žemės ūkio ministerijoje.
Vengdamas bolševikų okupacijos, jis pasitraukė į Vakarus ir 1946 m. man vėl teko jį sutikti Tiubingene, Vokietijoje. Ten jis stovykloje buvo rūbų ir kitų gėrybių sandėlio vedėjas. Ulėnas buvo geras patriotas ir veikėjas.
Jo šeimai reiškiu širdingą užuojautą.
