KAS SUKĖLĖ DU PIRMUOSIUS PASAULINIUS KARUS
P. BLIUMAS
I Pasaulinio karo, 1914-1917 metasi, priežasčių tenka jieškoti visuose Europoje anksčiau buvusiuose karuose, kurie vyko nuo XIX šimtmečio antrosios pusės. Bet ypač trys karai turėjo lemiamosios reikšmės I Pasauliniam karui įsiliepsnoti. Tie karai yra šie:
Prancūzų-vokiečių karas, 1870-71 metais, paskutinis rusų-turkų karas, 1877-1878 m. ir rusų-japonų karas, 1904-1905 m. Atskirai tų karų reikšmė I Pasauliniam karui buvo tokia:
1870-71 metais prancūzų-vokiečių karas pasibaigė Prancūzijai labai nelaimingai. Prancūzija buvo nugalėta, ji neteko turtingų Elzaso provincijų ir privalėjo mokėti Vokietijai penkių milijardų aukso frankų kontribuciją. Tas gerokai sustiprino Vokietiją. Tačiau Prancūzijoje kilo keršto jausmas ir noras prarastas sritis atsiimti. Iki I Pasaulinio karo tarp tų Valstybių gerų kaimyninių santykių nebebuvo. Prancūzija jieškojo sąjungininkų prieš vokiečius, o vokiečiai ruošėsi galutinai sutriuškinti Prancūziją. Prancūzų-vokiečių santykių įtempimas ir buvo viena svarbiausiųjų I Pasaulinio karo priežąsčių.
Rusų-turkų 1877-78 metų karas atšaldė gerus vokiečių-rusų santykius. 1870-1871 m. Rusija laikė palankų vokiečiams neutralitetą, o 1872 m. buvo sudaryta vokiečių-rusų draugingumo, vadinamoji “dviejų imperatorių” sąjunga, prie kurios vėliau prisidėjo ir Austro-Vengrija. Minėtą karą su turkais rusai laimėjo, bet savo tikslo — įsitvirtinti Balkanuose, nepasiekė, todėl, kad tą reikalą sutrukdė Bismarkas. Rusai nieko nelaimėjo, bet Austro-Vengrija gavo Bosniją ir Hercegoviną. Tokia karo pabaiga sukėlė Rusijoje didelį nepasitenkinimą vokiečiais ir austrais. Rusai atšalo nuo vokiečių ir jieškojo naujų sąjungininkų. 1891 m. buvo sudaryta prancūzų rusų sąjunga, nukreipta prieš Vokietiją ir prieš Angliją.
Nevykusiai pasibaigus rusų-turkų karui, Rusijai paaiškėjo, Konstantinopolį ir Dardanelius paimti, tai neįvykdoma svajonė. Tada Rusija nukreipė savo akis į Aziją ir į Tolimuosius Rytus. Jos tikslas buvo įsitvirtinti Ramiojo vandenyno krantuose. Rusai iš kinų išsinuomavo Port Artūro uostą, nutiesė per Sibirą į Vladivostoką geležinkelį, o iš jo — šaką per Mandžūriją į Port Artūrą. Rusų įtaikai didėjant Azijoje, Anglija pamatė sau rimtą pavojų, nes rusai tada tiesė savo nagus į Afganistaną ir net Indiją.
1902 m. Anglija sudarė su Japonija sąjungą. Tuo remdamasi Japonija puolė Rusiją ir per 1904-5 metų karą ją nugalėjo.
Rusijos veržimasis į Aziją Tolimuose Rytuose buvo sustabdytas. Po tokio nepasisekimo Rytuose, Rusija vėl atsigręžė į vakarus ir pietus. Ji vėl tykojo pasigrobti Konstantinopolį ir Balkanus. Tie jos tikslai taip pat turėjo didelę įtaką į Pasaulinio karo pradžią.
Anglija visą laiką laikėsi nuošaliai ir stropiai sekė, kad nei viena valstybė Europos žemyne per daug neįsigalėtų. Kol Prancūzija buvo pavojinga Anglijai, pastaroji ėjo prieš Prancūziją. Įsigalint Rusijai, anglai pasistengė tuojau ją susilpninti. Po prancūzų - vokiečių karo ėmė kilti Vokietija. Ji įsigijo kolonijų ir pradėjo plėsti savo prekybos ir karo laivyną. Vokiečių stiprėjimas jūroje kėlė nerimą Anglijai. Anglai kelis kartus bandė susitarti su vokiečiais geruoju, paskutinį kartą 1912 m., bet vokiečiai visus anglų pasiūlymus atmesdavo. Anglija pajuto, kad Vokietija pasidarė jos pavojingiausias priešas ir todėl 1912 m. prisidėjo prie rusų-prancūzų sąjungos. Taip tada susidarė trijulė Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos santarvė prieš kitą trijulę — Austrijos, Vokietijos ir Italijos sąjungą. Tuo būdu priešininkų susiskirstymas paaiškėjo. Reikėjo tik mažos priežasties, kad kiltų karas.
Tiesiogine I Pasaulinio karo priežastimi laikoma Austro-Vengrijos sosto ypėdinio Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos nužudymas Sarajevo mieste, 1914 metų birželio mėn. 28 dieną. Tačiau, kaip matyti, karui visi buvo iš anksto pasiruošę ir tik laukė tinkamos progos jį pradėti. Tragiška Pranciškaus Ferdinando mirtis buvo tik ta kibirkštis, kuri uždegė I Pasaulinio karo gaisrą.
Tačiau karo perblokštoji Vokietija vėl prisikėlė. Netrukus įsigalėjo nacional-socializmas su Adolfu Hitleriu priešakyje. Rusijos revoliucija pagimdė kruvinąjį komunizmą su jo diktatoriais: Juozu Stalinu, Nikita Chruščiovu, kraujageriu Berija ir kitais Maskvos satrapais,
Adolfas Hitleris neatsiliko nuo jų: jis apsisukdamas griebė ir rijo vieną po kito savo silpnesniuosius kaimynus. To dar maža, Stalinas su Hitleriu ėmė dalintis laisvu Pabaltiju, Lenkija ir kitais kaimynais. Susitarę abu diktatoriai užkūrė II Pasaulinį karą. Šį kartą gaisras kilo neva dėl Dancigo, bet tai buvo tik priežastis, pradėti pasaulyje II pragarišką karą.