DIEVOGALOS MIŠKŲ GĖLĖ

J. A. SKIRKA

Sūduvių šalies legenda.

Per mūsų sodžiaus rytinę pusę, visaip besiraitydamas tarp kalnelių ir augštumėlių, tekėjo vikrus upelis. Tėkmės pradžia buvo toli į pietus nuo mūsų sodžiaus tarp trijų kalnelių meldais apaugusi Suvinto dvaro bala. Pačioj pradžioj o upelis tekėjo per derlingą ir gražią pievą, kuri vasarą prieš šienpiūtę visa buvo nuklota laukiniais baltais bei raudonais dobilais ir įvairiomis pievų žolėmis. Visaip išsikeroję ir išsirangę dobiliukai, pasikabinę, savo žiedais laikėsi ant, visas kitas vešliai augančias žoles praaugančių, motiejukų, smilgų, ir širdukėmis apsikabinėjusių žvirblio kanapių ir kmynų. Ramią ir saulėtą vasaros dieną įėjus į šią pievą, ji gaivino savo maloniu ir stipriu, rodos, tiesiai iš žemės gelmių besiveržiančiu dobiliukų ir čiobrelių kvepėjimu, kuris tarsi užburdavo kiekvieną čia apsilankantį. Atsisėdus ant upelio kranto ir basas kojas nuleidus į maloniai gaivinantį šaltą upelio vandenį buvo gera kvėpuoti ir gėrėtis žydinčios pievos įvairiaspalviais žiedais, besiklausant žiogelių čirpimo, bičių dūzgimo ir žiūrėti visur aplinkui daugybės plaštakių nerūpestingo gainiojimosi.

Upelis, perbėgęs per šią gražią pievą, staigiai pasisukdamas į rytus apibėgo pakeliui stovintį kalniuką, o toliau, jau platesne vaga ir visaip besikraipydamas tarp šalimais esančių kalnelių ir augštumėlių, tekėjo per keletą kaimų, iki mūsų sodžiaus šiaurinėje pusėje esančių durpyno pobūdžio didelių pelkių, kurios, aiškiai buvo matyti, senovėje sudarė nemažą ežerą. Įsiliejęs į pelkes upelis ir baigdavosi, nes pelkių šiauriniu pakraščiu iš rytų į vakarus jau tekėjo tiesiai į Šešupę kitas didesnis upelis ir visai kitu vardu.

Mūsų sodžiaus pietrytinėje pusėje, ten kur bagėsi sodžiaus laukai ir lietėsi su gretimųdviejų kaimų laukais, stovėjo augščiausias apylinkėje smėlingas kalnas, vadinamas Akmens kalnu. Ant kaimo augo iš tolo baltuojanti savo liemenimis ir žaliuojanti tankiais lapais padengtomis viršūnėmis beržai. Visas kalnelis tarp beržų buvo padengtas šviesiai pilkomis sausomis, samanomis, kurių tarpe nedrąsiai augo, visur išsimėčiusios būreliais, įvairių švelnių spalvų kačpėdėlės. Viduryje kalno stovėjo didelis samanomis apaugęs akmuo, kuris iš visų šonų buvo pridengtas apsiraizgusio laukinių radastų krūmo. Sako, seniau čia yra buvę ir daugiau įvairių mažesnių akmenų, bet juos apylinkė gyventojai jau senai buvo išsivežioję statybos reikalams. Šiaip apylinkėje laukuose akmenų jau nebuvo ir reikalui esant reikėjo jų parsivežti iš toliau.

Vasaros laiku kalnelis buvo mėgiamiausia apylinkės vaikų vieta. Nuo ryto iki vakaro čia bėgiojo ir šūkavo vaikai gaudydamies tarp beržų, arba besimaudydami upelyje. O rudens laiku, ant kalnelio suėję, sukurdavo ugnį ir kepdavo ūmėdes ir baravykus, kurių apsčiai čia augdavo, arba iš namų atsineštas bulves. Tuomet ant kalno būdavo gražu ir labai linksma.

Bet nakties metu eiti nuo vieškelio pro kalnelį vedančiu laukų keliuku, o ypač tamsią rudens naktį, būdavo kažkodėl nejauku ir baisu. Ir kiekvienas praeinantis, kad ir nevienas, nenoromis ir su, iš kažkur atsiradusia, baime žvalgydavosi į kalną ir į dunksančius beržų siluetus tyliai šlamančiaiss lapais. Kiekvienas laukdavo kažką paslaptingą pasirodant ant kalno.

Keli seniausi šios apylinkės seneliai pasakodavo, kad senovėje šiose vietose besikuriantiems žmonėms kertant bei deginant aplinkui esančią didelę girią ir ruošiant dirbamus laukus, ant kalnelio ir apie jį, bei upelio pakrantėse, buvo rasta trijų žmonių išblaškyti kaulai. Taip pat buvo rasta ir surūdijęs, nupuvusia rankena kardas, iš kurio ženklų buvo nustatyta, kad ten daugiau kaip prieš šimtą metų, su savo dviems palydovais, žuvęs labai žiaurus Suvinto dvaro savininkas. Surasti kaulai buvo pagarbiai surinkti, sukrauti į dėžę, nuvežti į dvarą ir vėliau, su atatinkama pagarba ir apeigomis, palaidoti švęstuose kapuose. Sako, švęsta žemė nenorėjusi priimti šio mozūrų bajoro palaikų ir po kelių dienų žmonės dėžę radę išmestą į paviršių. Tada, nakties metu, kaulai buvo užkasti nešvęstoje kapų vietoje ir nuo to laiko daugiau neiškilo į žemės paviršių. Nuo to laiko ir upelis buvo pradėtas vadinti — Bajormušiu.

Seni žmonės pasakodavo, kad, būk-tai, kas penki metai, vasarai besibaigiant ir orui jau rudenėjant, ant kalno, mėnuliui šviečiant, vidurnaktyje prie akmens pasirodydavo ginkluotas raitelis ant balto žirgo. Bet jį tuojau pat griebdavęs į glėbį, iš kažkur atsiradęs milžiniško ūgio vyras ir, iškėlęs ant rankų į orą, trenkdavęs į augančio beržo kamieną ir taip reginys išnykdavęs. Taip tvirtino, matęs savo akimis, vienas sodžiaus senelis, kartą, vėlai nakties metų, pro kalną ėjęs namo.

Dar kiti, pasakodavo, matę nakties mėnesienoje du jaunus, mergelę ir bernelį, vaikščiojančius ant kalno viršaus, meiliai rankomis susikibusius.

Ir žmonės nebereikalo kalbėjo, kad Akmens kalnas yra užkeiktas dar iš tų laikų kai čia ne žmonės, bet milžinai gyvenę. Nes kasgi kitas jei ne milžinai galėjo užnešti ant kalno į augščiausią vietą, tą didelį akmenį, kuris metai iš metų stovėdamas vietoje, veik, iki pusės buvo į smėlį nugrimzdęs.

Ramiai stovi ant kalno beržai. Žiemos laiku jie ledu apšalę ir apšarmoję, pūgai siaučiant gailiai girgždėdami, o šiltą vasarą tykiai šlamėdami lapais, tarp savęs kalbasi ir pasakoja senų laikų mūsų šalies liūdną ir graudžią pasaką. Iš tų laikų, kada čia visur aplinkui buvo viena didelė giria, o dabartinių pelkių vietoje, kaip veidrodis, savo vandeniu blizgėjo ežeras. Visa šitoji didžiulė giria senovėje išbuvo vadinama— Šventoji ir ją rytuose ir šiaurės pusėje supo Nemunas. Ji baigėsi tik netoli Aleksoto kur jau buvo vėl žmonių gyvenama ir dirbami liaukai driekėsi Šventosios girios pakraščiuose. Gal todėl ir ta vietovė iki mūsų laikų yra vadinama— Dievogala.

Prie ežero, ant kalvos, apaugusios didžiuliais ąžuolais ir lazdynų krūmais, stovėjo nedidelė nendrėmis dengta, medinių rąstų trobelė. Viduje trobelės asla ir sienos buvo išplūktos moliu. Pasieniais stovėjo skeltų rastų suolai, kurie tiko sėdėjimui, nakties metu — guoliui. Prie liepsnojančio židinio ramiai sėdėjo du vyrai ir kalbėjosi.

Pirmas iš jų, augštas ir stambus, buvo su didele žila barzda ir ūsais. Antrasis, jaunas ir gražus, lygiu veidu, ilgais garbanotais plaukais, tiesiog milžiniško ūgio, ramiai sėdėjo ir niūriai žiūrėjo į jaukiai besikūrenančią židinio liepsną. Prie jaunuolio kojų, tarsi šuo, ant priekinių ištiestų kojų prispaudęs stačiomis ausimis galvą, ramiai gulėjo didelis vilkas. Po trobelę trypinėjo linksma stirnaitė, vis išbėgdama per duris ir vėl grįždama į vidų.

Senasis ilgą laiką tylėjo, susirūpinęs ir tiriamai žiūrėjo linguodamas galvą į ramiai sėdintį jaunuolį, tarsi stebėdamasis jo didumu ir jėga ir, pagaliau, prabilo:

— Jau kuris laikas, sūnau, kai matau tave vis besvajojantį ir nuliūdusį. Nejaugi tavęs nelinksmina išaušęs tavo gyvenimo devynioliktas pavasaris? Jau kuris laikas kaip negirdžiu tavo linksmų dainų, tau besidarbuojant girioje, arba laivelyje bežvejojant ant ežero bangų. Nejaugi tave nelinksmina, kaip seniau, šie, vėl sugrįžę į mūsų girią, paukščiai savo čiulbėjimu ir suokimu, sužaliavę medžiai ir visa žemė, pradėjusi puoštis įvairiausiais žiedais? Aš matau, kad tu slepi kažką, ko nenori man, tavo senam tėvui, pasakyti kas dar liūdnesnes daro tavo jaunas dienas. Pasakyk, sūnau, man, savo tėvui visas savo jaunatvės godas ir svajones nieko neslėpdamas, nes pasaulyje aš nieko artimesnio ir brangesnio jau neturiu, tik tave vieną ir laisvę, kurią teikia šita gaudžianti ir ošianti giria.

—    Aš pats nežinau, tėtuši, kas man yra. Anksčiau šito nejaučiau ir niekad nesvajodavau. Mano krūtinėje su šio pavasario pradžia atsirado didelis ilgesys. Kažkas ko ir aš tikrai nesuprantu. Persekioja mane naktį ir dieną, kaip niekad to anksčiau nebuvo. Be tavęs, tėtuši, ir jau senai mirusios, mielos motušės, aš maža esu daugiau matęs žmonių šiose giriose. Bet nesenai, vieną naktį, aš sapnavau labai gražią mergaitę. Rodos buvo saulėtas vasaros rytas. Aplinkui viskas žaliavo, žydėjo ir čiulbėjo paukščiai. Ir ten prie upelio, to kuris bėga pro beržų kaimą, aš ją sutikau vaikščiojančią ir skinančią gėles. Nuo to laiko jos veidą visur matau. Vos sumerkiu akis nakties glūdumoje, aš matau kai ji besišypsodama ateina. Jei aš ilgiau žiūriu į besiskleidžiančių gėlių žiedus, juose vėl pradeda rodytis jos veidas. Kartais vienas išeinu toli į girią, vaikščioju nuvargęs ir alkanas per dieną, kad nuovargyje galėčiau užmiršti tą sapną. Bet, deja, aš jos balsą tarsi girdžiu medžių lapų šlamesyje, girios ošime. Aš jaučiu, kad aš turiu ją sutikti ir pamatyti, tik nežinau kada ir kur? Jos vardas Nijolė, nes taip sakė ji man sapne.

Iš po žilų, tankių ir ilgų antakių žvelgdamas, senasis išklausė sūnaus kalbos galva linguodamas ir dar kartą nuo galvos iki kojų pervedė akimis šį savo milžiną sūnų. Jis gerai atsimenė kai pereitais metais, vasarą, išėjus tik jiems žinomose drevėse bičių kopinėti, jį prie drevės užpuolė didelis juodas lokys ir vienu kojos smūgiu parmušė ant žemės. Bet, staiga, pribėgęs Arvydas tokia jėga pačiupo rankomis lokį už sprando, kad lokys netrukus pakratė kojas ir nugaišo. Jis tik vienas žinojo koks jis jam buvo mylimas ir brangus kaip vienturtis sūnus ir paskutinis ainis jų, seniau garsios visoje Sūduvos šalyje, giminės, — tad patylėjęs prabilo:

—    Mielas sūnau! Veltui jieškoti atsakymo ar aiškinimo į jauno godas ir svajas, kurios, laikui atėjus, krūtinę ir mintis užvaldo. Nes į tai gal tik viską žinantieji dievai galėtų teisingai atsakyti. Ne žmogaus protui ir galvai tai suprasti. Jei atydžiau žiūrėsi ir seksi mūsų šios girios gyvenimą, pastebėsi daug ką panašaus. Atėjus tam tikram laikui, kaip amžinųjų dievų yra nustatyta, gėlės ir medžiai puošiasi gražiausiais žiedais, visus viliodami savo grožiu. Žmogus, atėjus laikui, panašiai pergyvena tą patį, nes taip turi būti. Žmogus auga, bręsta ir atėjus laikui jį užvaldo ilgesys antrojo žmogaus, o tas ilgesys vadinasi — meilė. Až nežinau kas tas yra, galbūt skrajojanti dievų dvasia. Skrajojanti nuo žmogaus prie žmogaus ir jį užkrečianti meilės ilgesiu, o gal koks vabalas kaip skruzdė, kuris įsiskverbia giliai ir užvaldo jauną žmogų. Tai yra šventas žmogaus jausmas, sūnau, kaip šventi yra dievai ir jų šventa valia. Nupilk, sūnau maisto ant šventos ugnies, kaip auką deivės Mildos garbei, kad ji sustiprintų ir globotų tave jaunatvės godose.

—    Mielas tėvuli, bet vistiek jau niekas neįstengs atimti iš manęs tos gražios mergaitės, kurią aš turiu surasti. Veltui mano maldos ir aukos dievams jeigu jie žino mano likimą.

—    Paklausyk sūnau dar valandėlę manęs seno. Aš tau papasakosiu ką aš žinau ir ką tu privalai žinoti, pasiruošęs savistoviam gyvenimui.

Prieš daug jau metų, šios Sūduvių šalies garsų ir narsų kunigaikštį Skumandą, jo Suvinto pilyje, iš prūsų šalies užpuolė žiaurūs, geležimi apsikaustę, vokiečiai — kryžiuočiai. Po trijų dienų kruvino mūšio visi apylinkės gyventojai ir pilies gynėjai buvo žiauriai išžudyti. Kunigaikščiui Skumandui su šeima ir keliais išlikusiais artimaisiais, nakties metu, pavyko iš degančios pilies pasitraukti. Kunigaikštis, pagal šalies tradiciją, negalėdamas išsižadėti savų dievų, papročių ir nenorėdamas niekam vergauti, nei kitų Lietuvos sričių už Nemuno valdovams paklusti, pasitraukė į šią didžiąją šventą girią ir apsigyveno prie šio ežero. Jis norėjo vienišą, nors ir skurdų, gyvenimą gyventi, bet būti laisvas ir niekam nevergauti. Jau sunykusių įvairių sentėvių pastatų likučių, kaip žinai, yra aplink visą šį ežerą. Daug pavasarių praėjo nuo to laiko kaip jie čia apsigyveno. Jie visi senai jau išmirė, arba žuvo kovodami su girių žvėrimis ir jų kaulai ilsisi beržų kalne, kur kiekvienam prie kapo yra padėta po akmenį. Jų vaikai nepakęsdami vienišo gyvenimo persikėlė per Nemuną į kitas Lietuvos sritis. Iš jų visų tik aš vienas, pildydamas protėvio kunigaikščio Skumando valią, pasilikau čia gyventi. Žinok sūnau, kad tu esi paskutinis Suvinto pilies kunigaikščio Skumando ainis, kuris eidamas į karą, priekyje savo narsių vyrų gretų nešdavo juodą, su balta žirgo galva ir sukryžiuotomis strėlėmis viduryje, vėliavą. Anais laikais šią vėliavą iš tolo vos pamatę mozūrai ir gudai išbėgiodavo. Kunigaikščio pilis buvo stipri ir turtinga, nes turėjo daug narsių kareivių ir daug privežto turto iš mozūrų ir gudų šalies. Sūduviai, vedami kunigaikščio Skumando, nuolat ir sėkmingai kariavo su jų kraštais paimdami daug pilių.

Nuo amžių laisvėje gyvenę mūsų giminaičiai prūsai, kunigaikščio Skumando valdymo laiku, antrą kartą sukilo prieš savo pavergėjus kryžiuočius. Rugių sėjos laiku suliepsnojo laužai ant Sembų, Galindų, Pagudės, Natangijos, Varmės, Pamedės ir Bartų kalnų, šaukdami visus prūsų vyrus į karą su pavergėjais. Kunigaikštis Skumandas, per pasiuntinius prašomas vyriausio prūsų vado Herkaus Manto, su savo narsiais sūduviais atvykęs padėti jų išsilaisvinimo kovoje, toli į saulėlydžio šalį nusivijo kryžiuočius.

Bet vėliau kryžiuočiai, padedami visų saulėlydžio kraštų ir tautų, pamažu prūsus numalšino, visiškai juos pavergdami ir pusę jų kovoje išžudydami. O dar vėliau, keršydami kunigaikščiui Skumandui už duotą prūsams pagelbą, netikėtai, didelėmis jėgomis, puolė Su-vinto pilį sulygindami ją su žeme. Visi turtai ir gynėjai sudegė Suvinto pilyje. Tik maža dalis išnešto aukso ir sidabro yra užkasta beržų kalne ir tą vietą aš tau, sūnau, parodysiu.

Nugalėjus tuo laiku garsiausią sūduvių kunigaikštį ir sunaikinus stipriausią pilį, visi priešai susitarę puolė ir naikino Sūduvos kraštą. Iš vakarų nuolat puolė ir degino kryžiuočiai, iš pietų — mozūrai ir iš rytų šalies — gudai. Kadangi sūduviai nepasidavė į vergiją ir narsiai gynėsi iki paskutiniųjų, jie beveik visi buvo priešų išžudyti, tik mažai jų daliai pavyko persikelti į laisvos Lietuvos sritis už Nemuno ir mažoms grupėms pasitraukti nuo senųjų sodybų į didžiąsias girias, prie upių ir ežerų.

Visa graži ir derlinga Sūduvos šalis, kaip ir išdegintoji Suvinto sritis, ilgus laikus stovėjo nyki ir apleista, didžiulėmis tankiomis giriomis apaugus. Šiomis, seniau sūduvių gyventomis sritimis ir didžiaisiais senovės keliais, tik kas metai, o kartais net po kelis kartus per metus, pereidavo kryžiuočių kariuomenė, viską kas dar buvo likę, naikindama pakeliui ir toliau persikėlusi per Nemuną, kartas nuo karto, vis puldavo laisvos Lietuvos sritis. Tik po įvykusio didžiojo Žalgirio mūšio, kryžiuočiai daugiau nepasirodė šiose srityse.

Tuščias ir apleistas, bet gražus ir derlingas Sūduvos kraštas vėl pamažu atgijo. Su džiaugsmu rinkosi dar išlikę senųjų sūduvių ainiai į savo senąją tėvynę. Nepakęsdami žiaurios vokiečių įvestos vergijos Prūsuose, į laisvas Sūduvos sritis perbėgo dalis prūsų ir senųjų sembų, galindų, natangėnų, bartų, nadraviečių ir kitų genčių ainių. O pietinėse srityse daugiausia kūrėsi mozūrai ir gudai.

Praėjus daugiau šimtui vasarų nuo Suvinto pilies išgriovimo šioje derlingoje apylinkėje vėl pradėjo kurtis gyventojai. Vėliau netoli buvusios pilies, naujų valdovų parėdymais, buvo pastatyti dvaro rūmai ir visa Suvinto apylinkė buvo pavesta valdyti vienai mozūrų šeimai.

Nuo šios vietos einant tolyn tiesiai į pietus, prisilaikant upelio, giria baigiasi ir prasideda senovės Suvinto apylinkės laukai. Bet saugokis sūnau tos apylinkės ir ten gyvenančių žmonių, kuriuos valdo svetimi mozūrai. Jie yra piktesni kaip girios žvėrys. Nes žvėrys gali atimti tik gyvybę, o anie gali ne tik nužudyti, bet ir paversti niekingiausiu vergu, atimant žmogui brangiausią turtą — laisvę. Atmink sūnau, kad tu esi paskutinis kunigaikščio Skumando ainis ir tau teisėtai priklauso visa plati Suvinto sritis.

Senasis nutilo, giliai atsiduso, žemai nuleido savo žilą galvą o iš akių pabiro ašaros. Jaunasis, neatitraukdamas žvilgsnio, žiūrėjo į šviesiai liepsnojantį židinį ir svajojo. Trobelėje buvo prieblanda ir artinosi naktis. Tamsūs ir ilgi sėdinčiųjų šešėliai blaškėsi ir mirguliavo ant aprūkusių trobelės sienų nuo židinio šviesos. Aplinkui gaivalingai ošė didžiulė ir tamsi giria, pranašaudama lietų ir audrą. Ežeras bangavo. Jo bangos supo ir blaškė netoli nuo trobelės prie kranto pririštą valtį ir taškėsi į krantus. Staiga per visą patamsėjusį dangų blykstelėjo žaibas ir tolumoje dusliai sugriaudė pirmas šio pavasario griaustinis. Per atviras trobelės duris nuo ežero pusės pūstelėjo vėjas kartu atnešdamas sprogstančių pumpurų gaivinantį kvapą. Abu sėdintieji neramiai sujudėjo. Gulintis prie jaunojo Arvydo kojų vilkas, staiga pakėlė galvą karpydamas neramiai ausimis ir nusižiovavo parodydamas visus savo baltus, ilgus ir aštrius dantis. Stirnaitė nusigandusi pribėgo ir prisiglaudė prie sėdinčiojo senio peties.

— Einam ilsėtis sūnau. Galingasis Praamžius per savo sūnų Perkūną duoda ženklą, kad bus graži ir derlinga šiemet vasara — prabilo senasis ir atsikėlęs nuo židinio pradėjo kertėje ant sauso šieno ir kailių ruošti sau guolį. Jaunasis nejudėdamas paliko ir toliau svajoti žiūrėdamas į židinio liepsną. Už trobelės, pavasario nakties sutemose, pasigirdo pirmieji lietaus lašai ir visą trobelę apglobė tamsa.

(Bus daugiau)