JAUNOS SIELOS KARYS - RAŠYTOJAS
Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų
ANDRIUS MIRONAS
Paprastai tremtyje tautinės ir kūrybinės jėgos pamažu blėsta, nyksta, kol daugumas tremtinių susilieja su juos priglaudusiojo krašto tauta. Neveltui senovės greikai sakydavo, jog žūsta kievienas, kurį kokia nors jėga atplėšia nuo gimtosios žemės. Tačiau stiprios valios ir kieto būdo asmenybės atsilaiko ir prieš tokią niveliaciją. Lietuvio būdas, nors savotiškas, labiau dorovės ir teisingumo principais pagrįstas, paprastas ir kuklus, bet valingas ir stiprus, nemėgstąs ištižimo ir lepumo, o labiau lengvo humoro ir natūralaus sąmojo, sugeba atsispirti svetimybėms. Tam tikras užsispyrimas, kurį galima būtų vadinti tautine valia, liepia lietuviui visur rodytis tuo, kuo jis yra, kalbėti gimtąją kalba, bendrauti su savo žmonėmis.
Toks tikro lietuvio būdo žmogus yra Juozas Balčiūnas-Švaistas, žymusis mūsų rašytojas — laureatas, š.m. kovo mėn. 18 d. sulaukęs 70 metų amžiaus. Įžangoje paminėtą atsilaikymą prieš svetimybes jis atitinka nepaprastai gerai, kadangi jo kūrybinė apoteozė kaip tik pasireiškė tremtyje, jau antrojoje jo gyvenimo pusėje, tačiau ir jo visas gyvenimas— mokytojo, kario ir rašytojo fazėse — buvo valingas ir kūrybingas. Trumpai peržvelkime jo gyvenimo kelią.
Gyvenimas ir mūza
Juozas Balčiūnas gimė 1891 m. kovo 18 d. Rokiškyje neturtingo staliaus gausioje šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dirba kaip zakristijono padėjėjas ir grafo virėjo pagelbininkas, bet po 1905 m. revoliucijos, žmonėms maištaujant ir grafams išbėgus iš dvaro į užsienį, Juozas 1909 m. įstoja į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią 1913 m. baigia ir gauna mokytojo tarnybą Stačiūnų kaime, Šiaulių apskr. Tačiau mokytojo karjerą nutraukia atūžęs I Pasaulinis karas. Juozas patenka Rusijos gilumon, Stavropolio miestan, Kaukaze, kur jis stoja į Mokytojų Institutą. Čia pirmą kartą jį apima noras kurti, rašyti, nes Kaukazo nepaprastai graži gamta, kalnai ir Juodoji jūra jį labai žavi. čia jis parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba — “Pavasario smuikai”. Bet sykiu jį gniaužė ir tėvynės ilgesys bei baimė nutautėti, atkristi nuo gimtosios žemės.
Karys
Kaukaze Juozas Balčiūnas mobilizuojamas į caro Rusijos armiją ir 1917 m. baigia Maskvoje karo mokyklą. Karo metu Juozui teko kovoti Galicijoje prieš vokiečius, tačiau neilgai. 1918 m. jis patenka vėl Lietuvon. Tuo metu Rusijoje įvykusi revoliucija išblaško caro armijas ir jis tampa vėl laisvas. Nusimetęs uniformą, jis stoja tarnauti Škėmų dvaro ūkvedžiu-administratoriumi, todėl, turėdamas daugiau laisvo laiko, sukuria dvi dramas: "Lenkų karalaitė” ir “Taip Dievas davė”.
Tėvynės tarnyboje
Kuriantis Nepriklausomybės laikų pirmajai administracijai, Juozas pajuto, kad jis yra reikalingas tėvynei. Jo pastangomis buvo suorganizuotas Obelių rajono lietuvių komitetas ir valsčiaus milicija. 1919 m. jis tampa gimtojo Rokiškio milicijos vadu. Tačiau milicijos darbas jo nepatenkina ir tais pačiais metais jis stoja į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje skiriamas Zarasų karo komendantu, vėliau tobulinasi Augštuosiuose Karininkų Kursuose ir 1922 m. skiriamas Karo Mokyklon lektorium lietuvių kalbai, literatūrai ir tėvynės pažinimui dėstyti. 1928 m. jis skiriamas KARIO redaktorium, kuriuo išbūna iki 1935 m. Jam beredaguojant KARĮ, laikraštis išsivysto į tikrą karių mėnesinį žurnalą su gausiomis iliustracijomis ir įdomiu turiniu ne tik kariams, bet ir eiliniams lietuviams. Nuo 1924 m. Juozas Balčiūnas pradeda studijuoti Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakultete. 1935-1939 m. jis eina Kariuomenės Štabo Spaudos ir švietimo Skyriaus viršininko pareigas, perduodamas KARIO redagavimą kpt. S. Urbonui. Sp. ir Šv. Skyriui, tarp bendrų karių švietimo rūpesčių priklausė ir KARIO žurnalas, taigi, su KARIU Juozas Balčiūnas buvo surištas iki pat savo karinės karjeros pabaigos. 1938 m. Kaune, Lietuvos Karininkų Ramovėje, jis surengia pirmąjį karių rašytojų literatūrinį vakarą, kuriame savo kūrinius skaitė anuo metu jau žymūs mūsų kariai-rašytojai: kpt. Jodauga, kpt. Urbonas, ir taip pat pradedantieji talentai. 1939 m. Juozas išeina atsargon pulkininko leitenanto laipsniu. 1940 m., jau bolševikams okupavus Lietuvą, Juozas skiriamas Karo Mokyklos rusų kalbos lektorium. 1942-43 m. Lietuvių Archyvo redaktorius, 1943-44 m. Kauno savivaldybės švietimo referentas. Vėliau — tremtis, kur tremtinių stovyklų sąlygomis sukuria nemažai naujų veikalų. 1949 m. atvyksta į JAV.
Švaisto kūriniai
Kaip kūrėjas Juozas Balčiūnas lietuvių spaudoje ėmė reikštis nuo 1912 m., spausdindamas daug trumpų apysakų, vaizdelių bei apybraižų Juozo švaisto slapyvardžiu “Šaltinyje”, “Skaitymuose”, “Lietuvoje”, "Sekmojoje Dienoje”, “Praduose ir žygiuose”, "Vaire”, “Gaisuose”, “Naujojoje Romuvoje”, “Lietuvos Aide”. Pirmutinis jo kūrinys lietuvių kalba buvo trumpas vaizdelis, atspausdintas Marijonų savaitraštyje “Šaltinis”, 1912 m. Toliau jis 1927 m. Kaune išleidžia “Šilkinę suknelę”, 1928 m. “Naujan gyveniman”, 1937 m. “Meilės vardu”, 1947 m. tremtyje “Rašau sau”, 1948 m. “Siela lagamine” ir “Paskutinį kartą tave klausiu”. JAV-ėse išleido 1952m. stilizuotų pasakų rinkinį “Aukso kirvis” ir pasakų motyvais apysaką “Petras Širvokas”. 1953 m. “Eldorado”, 1955 m. “Knygnešių pėdsakais”, 1958 m. novelių rinkinį “Trys žodžiai”. 1959 m. J. Švaistas laimėjo Drauge” romano konkursą už kūrinį “Jo sužadėtinė”, kuriame aprašo Dr. Vinco Kudirkos privatų gyvenimą. Be to, dar 1930 m. jis Lietuvoje išleido monografiją “Liudviko Adomo Jucevičiaus asmuo ir reikšmė”. Taip pat 1930 m. išvertė Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”.
Kaip matome, Juozas Švaistas nesėdėjo rankų sudėjęs, o nuolat ką nors ruošė mūsų literatūros mėgėjams. Produktyvumo atžvilgiu jis tenka laikyti vienu iš pirmųjų.
Kūrybos žanras
J. Švaistas kuria traumpas apysakas, noveles, vaizdelius, rečiau išsiskleisdamas į solidesnį kūrinį. Jo temos labai įvairios; nuo kaimo žmonių ir piemenėlių iki didmiesčio valdininkų ir kabareto šokėjų. Pradžioje pasireiškęs kaip gana originalus pusiau realistiško ir pusiau ekspresionistiško stiliaus kūrėjas, metams bėgan ir charakteriui tramdantis, jis viso to atsisako, pereidamas į paprastą, visai realų pasakojimo būdą, kuris labai dažnai turi lengvos ironijos atspalvį. Jo raštuose žymu rusų klasikų įtaka, ir tik kai kur prasiveržia labiau dirbtinio stilizavimo polėkiai.
Visu savo gausiu kūrybiniu kraičiu J. švaistas įsirikiavo į žymiausiųjų šių laikų mūsų rašytojų eiles, o karių rašytojų tarpe užimdamas bene augščiausią vietą. Dar nė vienas karys nebuvo tiek daug veikalų sukūręs, įkopdamas augštai į Parnasą, kaip plk. ltn. J. Balčiūnas.
Ramios dienos
Po tokio įvairaus ir kūrybingo gyvenimo J. Švaistas pasuko savo gyvenimo laivą į ramesnį uostą, nes gyvenimo saulei leidžiantis Santa Monica, Calif., yra ir šilčiau ir jaukiau savo nuosavame namelyje, 516 Raymond Ave. Tačiau Los Angeles Dailiųjų Menų Klubas čia atvykusį kūrybos veteraną pakvietė į savo narių tarpą, neleisdamas jam įsitraukti į visišką atsiskyrėliškumą. Nors dar neseniai Kalifornijoje, bet J. Švaistas yra visiems lietuviams žinomas. Daug kas jį kviečiasi pas save, vaišina, tačiau jis labiau mėgsta prisėsti prie rašymo.
Dar nespėjo išleisti parengtus rankraščius: “žiobriai plaukia”, romaną; “Milžinas Brundulas”, pasaką ir “Sutemos ir prošvaistės”, 1918-1919 metų atsiminimus. Beto vis ruošiasi parašyti išsamią savo autobiografiją.
Jubiliatas
1961 m. kovo 18 d. J. Balčiūno-Švaisto namuose susirinko didelis būrys draugų ir gerbėjų pasveikinti jį 70 metų amžiaus sukakties proga. Sveikinimo ceremonijas po laisvo vaišinimosi atidarė Dailiųjų Menų Klubo nariai: Algirdas Gustaitis įteikė adresą-linkėjimą; Bronys Raila perskaitė savo linkėjimus, įteikdamas savo ir žmonos gaminto gėrimo butelį; Bernardas Brazdžionis po savo kalbos įteikė Milton Starkaus išverstą J. Švaisto “Jo sužadėtinės” ištrauką anglų kalbon atskira 8 psl. brošiūrėle, pavadindamas ją “naujausia J. Švaisto knyga, apie kurią nė jis pats nežino.” šis vertimas bus įdėtas “Lietuvių Dienų” žurnalo anglų kalbos dalyje. Prof. M. Biržiška taip pat sveikino jubiliatą, padovanodamas jam vieną savo knygų.
Karių vardu J. Švaistą pasveikinau aš, nes mačiau , jog svečių tarpe buvusių kariškių neperdaugiausia buvo, išskyrus maj. J. Vaičių ir K. Janutą. Priminiau susirinkusiems, kad J. Balčiūnas-Švaistas didelę savo gyvenimo dalį nešiojo kario uniformą ir išsitarnavo Lietuvos kariuomenėje iki plk. ltn. laipsnio, eidamas atsakingas pareigas (jau minėtas šio str. pradžioje). Visi svečiai sugiedojo jubiliatui “Ilgiausių metų”, o įvykio kaltininkas trumpai kariškai padėkojo už pagerbimą ir linkėjimus.
Ponia Puikūnienė atgabeno jubiliato garbei jos pačios pagamintą tortą, kuris sudomino svečius viršuje padaryta iš saldžių tešlų atverstais lapais knyga. Tai lyg ir herbas J. Švaistui, simbolizuojąs jo kūrybą mūsų literatūroje. Svečių tarpe dar matėsi žymūs Los Angeles ir Santa Monica kolonijų lietuviai: Dr. Devenis su pnia Elena Deveniene, neseniai persikėlę iš Worcester, Mass., rašytojas laureatas Jurgis Gliauda su ponia; neseniai iš Čikagos persikėlęs vienas iš pirmųjų tremtinių verslininkų Jonas Kutra su ponia; rašytoja laureatė Alė Rūta Nakaitė-Arbienė; inž. B. Budginas su ponia;žurn. K. Januta, savo humoru pakėlęs sukaktuvių nuotaiką; gražios Santa Monica vilos “Palanga” savininkė ir visuomenės veikėja B. Starkienė; aktorė O. Mironienė; jubiliato giminaitis p. Pažėra su ponia ir poetas K. Jurgelionis-Kalėdų Kaukė su ponia, atvykęs vėliau iš tolimojo Riverside, Calif.
Ponia O. Balčiūnienė, nors ir iš kuklių pensininko lėšų, surengė šaunias vaišes, pagamindama daug skanių užkandžių ir saldumynų.
Bohemiškoji dalis
Atvykus į vakaro pabaigą poetui K. Jurgelioniui, sukaktuvių pobūvis perėjo į intymesnę fazę. Poetas, nuo jaunystės laikų jubiliato draugas, prisiminė apie praeitį, kalbėjo apie savo ir jubiliato kūrybą bei padeklamavo savo poezijos. Poetas, nors ir 75 metų naštą turėdamas yra dar jaunas sielos, kaip ir jubiliatas. Malonią tolimam svečiui staigmeną padarė aktorė Ona Mironienė, padeklamuodama K. Jurgelionio eiles “Apie jūrą ir mergas.”
Pats jubiliatas J. Švaistas taip pat užsidegė paskaityti savo kūrybos, tačiau vidurnaktis pertraukė jo skaitymą. Mat, diena pasikeitė iš kovo 18 d. į 19-ąją, t.y. Šv. Juozapo dieną, taip pat jubiliato Vardo dieną. Visi sustoję vėl sugiedojo jam “Ilgiausių metų”. Po to netrukus svečiai ėmė skirstytis namo, nors daugelis dar norėjo tęsti malonią ir jaukią nuotaiką.
Dabartis
Kaip matome, J. Švaistas visur ir visada buvo kietasprandis ir tiesus lietuvis, šokąs reikale padėti savo kraštui ir žmonėms, o laisvalaikius pašvęsdamas kūrybai, kuri taip pat labai praturtino mūsų literatūros lobyną. Tai tikras lietuvis, pašventęs savo gyvenimą ir darbą tautai nuo pat jaunystės iki pastarojo jubiliejaus. Šiuo metu jis jau naudojasi J-AV pensija, tačiau nespėjo pasinaudoti Lietuvos valstybės teikiama pensija, kadangi raudonasis okupantas ne tik atėmė iš tautos lėšas, bet privertė jubiliatą išbėgti iš gimtojo krašto.
Dar sveikas ir stiprus, J. Švaistas savo sieloje yra toks pat tvirtas ir jaunas kaip ir seniau. Kūrybingumo rodyklė kaip tik turi tendencijos kilti, o ne smukti, juoba laisvo laiko dabar yra daugiau nei bet kada. Tikimės, jog dar daug gražių kūrinių Juozas Švaistas duos mūsų visuomenei prieš leisdamasis iš neramiosios gyvenimo jūros į Amžinąją Prieplauką.
