A. A. ANTANAS SMETONA
PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PREZIDENTAS
P.J. ŽIURYS,
Prabėgo keturiolika metų nuo to laiko, kai Prezidentas Smetona 1944 m. sausio 9 d. tragiškai mirė Clevelande. Lietuva prarado ryškų ir prakilnų vyrą ir nepamainomą Lietuvos gynėją.
Kad pilnai apibūdinus jo nuopelnus, reikėtų keleto tomų knygų. Čion pasitenkinsim, tik trumpai ir kukliai primindami jo nuopelnus ir pasišventimą Lietuvos gerovei.
Iškilus Pirmajam Pasauliniam karui, Lietuvą apsupo badas, vargas, skriaudos ir pavojai iš visų pusių. Du Lietuvos žymūs veikėjai pasiskyrė milžiniškus darbus. Vienas, būtent, dr. Martynas Yčas, pasiliko Rusijoje, kur savo gabumais ir pasišventimu Įgijo paramą garsaus Kunigaikštytės Tatjanos Komiteto. Jis tenai šelpė lietuvius pabėgėlius, įsteigė mokslo įstaigas, kad parengtų jaunimą Lietuvos ateičiai, ir daug rizikavo, siųsdamas didelę dalį pinigų į vokiečių okupuotą Lietuvą Antanui Smetonai, kuris šelpė savo brolius ir gelbėjo juos iš prapulties.
Karui pasibaigus Lietuva paskyrė Antaną Smetoną pirmuoju laisvosios valstybės prezidentu. Jam buvo suteikta vadovybė išgriautos, sunaikintos šalies ir nuvargintų žmonių, neturinčių jokių galimybių savo šalį atstatyti. Kartu su vienminčiais, sugrįžusiais iš Rusijos, jam pavyko įvesti tvarką šalies ūkyje ir padaryti pradžią Lietuvos atkūrimui. Pirmojo Lietuvos finansų ministro, Martyno Yčo, pastangomis buvo išgauta pirma paskola iš Vokietijos ir pasaulinė rinkliava katalikų bažnyčiose per Romą.
Nualintam kraštui tvarkyti buvo reikalingas žmogus tvirtos valios, gilaus pasišventimo ir užsitarnavęs savo šalies pilną pasitikėjimą. Antanas Smetona buvo toks vyras.
Jo valdymo laikotarpis buvo Lietuvos aukso gadynė, kurioje prašvito mokslas, pagerėjo ekonominė būklė, ir Lietuva pasijuto, kad yra savaranki. Tiesa, buvo klaidų, bet jas galima priskaityti prie tų klaidų, kurias kiekvienas veikiąs žmogus padaro. Gilumas jo sielos, teisingumas, meilė Tėvynei visada pasireiškė jo elgesyje ir darbuotėje.
Prisiminus 1918 metų vasario 16 dieną, kada Lietuva pasauliui pareiškė savo nepriklausomybę, dar ir šiandien išspaudžia džiaugsmo ašaras, prisiminus su kokiu entuziazmu mes, Amerikos lietuviai, sutikome šį įvykį. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį sekėm Lietuvos didelę pažangą ir jautėme, kad tenai yra ir mūsų nemažas įnašas.
Amerikos lietuviai ne tik siuntė milijonus dolerių Lietuvos atkūrimui, bet ir daugybę išmokslintų ir pasišventusių veikėjų, kurie iš visos širdies stengėsi prisidėti prie Lietuvos atstatymo. Tą patį galima pasakyti apie lietuvius, gyvenančius visose pasaulio dalyse. Pačioje Lietuvoje, kad ir buvo politinės varžybos, vienok visi stengėsi iškelti Lietuvos vėliavą kuo augščiausia ir parodyti pasauliui, kad Gedimino, Kęstučio ir Vytauto ainiai moka įvertinti laisvę ir ją tinkamai ginti.
Vos tik pradėjus Lietuvai atsistoti ant kojų ir siekti geresnio gyvenimo, Europoje prasidėjo nauji sūkuriai. Sutvirtėję komunistai pradėjo akciją savo kaimynams pavergti ir galutinai juos išnaikinti. 1939 m. spalio 11 d. sovietai pareikalavo, kad Lietuva įsileistų jų įgulas. Lietuvos prezidentas ir užsienių reikalų ministeris kartu su kabineto nariais buvo nusiteikę šiam reikalavimui pasipriešinti ir atsiklausė Anglijos, Prancūzijos ir Amerikos valdžių, prašydami jų patarimo ir paramos. Be išimties Lietuvai ir Pabaltijo valstybėms buvo patarta, kad jokio pasipriešinimo nedarytų, kad įgulos bus tik laikinos kaip karo apsaugos punktai.
Tačiau... vos tik devyniem smėnesiams praslinkus, 1940 m. birželio 15 d. azijatų gaujos užplūdo Lietuvą, paneigdamos jos teises ir pradėdamos naikinimą.
Prezidentas Smetona, pilnai suprasdamas komunistus, nieko nelaukdamas, pasitraukė Vokietijon ir iš ten per Portugaliją ir Braziliją atvyko Amerikon. Išlipus iš laivo New Yorke jį patiko didelės minios Amerikos lietuvių, atstovybės pareigūnai ir Amerikos valdininkai. Už poros dienų atvykęs į Washingtoną, buvo priimtas paties prezidento Franklin D.Roosevelto, ir, kaipo šalies galva, pagerbtas 21 patrankų šūviu. Pats prezidentas Rooseveltas jam pareiškė: “Lietuvos laisvė nėra prarasta, tiktai laikinai padėta į šalį, ir nėra abejonės, kad ji ir vėl bus laisva”. Toliau jisai pridėjo: “Eik savo žmonių tarpan ir dirbk Lietuvos laisvei”. Tai buvo stebėtini žodžiai iš žmogaus, kuris neužilgo išpardavė Lenkijos, Lietuvos, Pabaltijo ir kitų šalių laisvę.
Prezidentas Smetona buvo nusiteikęs apsigyventi Lietuvos atstovybėje Washingtone, bet ministeris Žadeikis jam davė suprasti, kad būtų daug patogiau, jeigu jis kur kitur apsistotų. Tuo tarpu Amerikos lietuvių tautinė grupė surengė jam prakalbų kelionę per visas Amerikos lietuvių kolonijas. Tarp Amerikos lietuvių jau nuo seniau buvęs didelis skilimas dabar labai paaštrėjo. Socialistai, kaip ir komunistai, puolė prezidentą Smetoną, būk jis esąs nacis, fašistas, diktatorius ir bailys, kuris apleido savo šalį pavojaus valandoje. Dar jam čion neatvykus, Gabrys ir jo draugai prisiuntė aplinkraštį kai kuriems Amerikos lietuvių vadams, prašydami sukurti teismo tribunolą ir patraukti prezidentą Smetoną, kaip kaltininką dėl Lietuvos nelaimės. Ant jo jau buvo pasirašyta Vinco Griniaus ir prierašas Pijaus Grigaičio. Bet kai šis nuožmus dokumentas pateko pas dr. Jonikaitį, jis buvo išmestas.
Nors socialistų ir katalikų spauda Prezidentą puolė ir niekino, tautininkų spauda ir didelė visų pažiūrų visuomenės dalis jį gerbė ir rėmė. Kur tik prezidentas Smetona atsilankė su prakalbomis, svetainės buvo perpildytos lietuvių be pažiūrų skirtumo. Man teko su Prezidentu daug kur važinėti ir stebėti, su kokia meile ir entuziazmu jį visur priėmė.
Prezidento Smetonos veikla Jungtinėse Amerikos Valstybėse tuojau atnešė didelių vaisių. Jo pastangomis buvo įkurta Lietuvos Vadavimo Sąjunga 1942 m. Tabor Farm. Michigan. Tais pačiais metais buvo suorganizuotas Amerikos lietuvių Nepriklausomybės Fondas kuris vėliau perleido savo registracijos teises, kad įkūrus BALF‘ą. Lietuvos Vadovavimo Sąjunga išleido pirmutinę svarbią knygą apie Lietuvos istoriją ir komunistų žygius, parašytą paskutinio Amerikos atstovo Lietuvoje ministerio O. Norem’o, vardu Timeless Lithuania. Išplatino šią knygą visiems JAV Kongreso ir Senato nariams, mokslo įstaigoms, laikraščių redakcijoms ir kitiems. Didelę šios knygos dalį pats Prezidentas perrašė ir pertaisė, kad išvengus netikslumų.
Lietuvos Vadavimo Sąjunga išleido dar keletą kitų veikalų, šimtus memorandumų, rezoliucijų, atsišaukimų, suorganizavo du sąskrydžiu Washingtone, sukurdama Amerikos Lietuvių Misiją. Ji net pasiuntė atstovus į San Francisco United Nations pirmąjį posėdį.
Atsiradus pabėgėliams Vokietijoje ir kitose laisvojo pasaulio dalyse, Lietuvos Vadavimo Sąjunga daug prisidėjo, paremdama senatoriaus Stratton bilių įsileisti pabėgėlius į šią šalį. L.V.S. išdavė daug affidavitų ir suteikė visokiariopą paramą pabėgėliams ir gynė jų reikalus Vokietijoje ir kitur, kada buvo užsimota juos persekioti ir siųsti atgal į sovietišką prapultį.
Visa šita veikla gal nebūtų taip sėkmingai pravesta, jei prezidentas Smetona nebūtų atvykęs į Jungtines Amerikos Valstybes. Prezidentas Smetona, netrukus pramokęs anglų kalbos, kalbėjo universitetuose, įvairiuose klubuose ir kitose įstaigose, gindamas Lietuvos laisvę. Jis nuolat atsakinėjo į prokomunistinės spaudos užpuolimus ir labai rimtai apgindavo Lietuvos reikalus.
Jisai buvo tikras Lietuvos gynėjas, kurio ginklas buvo žodis, plunksna ir gilus pasišventimas dėl Lietuvos laisvės. Jis buvo Lietuvos karys be uniformos, nes ji jam nebuvo reikalinga. Jisai visados bus Lietuvai pavyzdys, kaip reikia savo šalies gerovę ginti ir dėl jos kovoti.
