DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS ŽYGIMANTAS AUGUSTAS IR BARBORA RADVILAITĖ
DR. V. SRUOGIENĖ
DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
Vienintelis Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas, 1529 m. paskelbtas Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, nuo 1544 m. gyveno Vilniuje ir valdė Lietuvą dar prie tėvo gyvos galvos.
Jis buvo gabus ir gerai išmokslintas. Jo auklėjimu rūpinosi motina, išmintinga ir gudri italė Bona Sforza, apsupusi jį savo tautiečiais humanistais. Jis mokėjo lotyniškai, vokiškai, itališkai, bet daugiausia vartojo lenkų kalbą. Gerai nusivokė valstybės vidaus ir užsienio reikaluose bei sudėtingose Europos politi-
Barbora Radvilaitė
nėse, kultūrinėse bei tikybinėse problemose, pasižymėjo geru skoniu — didelis meno žinovas — jis buvo tikras renesanso epochos atstovas su jos geromis ir blogomis savybėmis. Augęs prabangoje, pataikūnų ir žemos moralės dvariškių apsuptas bei aplinkos lepinamas, jis anksti buvo įtrauktas į lėbaujančio bei gašlaujančio jaunimo draugystę. Tad nors išsilavinęs, bet netvirto būdo, nemėgęs darbo ir pratęs viską atidėlioti rytdienai; ši jo savybė buvo plačiai žinoma ir pašiepiama.
Dailiai nuaugęs, taisyklingų veido bruožų, juodplaukis ir juodbruvis, ilga barzda, jis dėvėjo puošnius italų ir vengrų mados drabužius. Mažakalbis ir melancholiškas Žygimantas Augustas buvo linkęs į vienumą ir žmonėmis nepasitikėjo. Šiokią dieną prie stalo sėdėdavo pats vienas, valgydavo nedaug, bet godžiai užgerdavo sunkiu vengrišku vynu, tada vidaus nerimo stumiamas, skubėjo jieškotis pramogų, draugystės ir linksmybės. Jis buvo labai išlaidus ir. kaip apie jį buvo sakoma, ypač mėgo moteris, brangenybes. karo pabūklus ir gražius arklius. Apvesdintas prieš savo norą su Vokietijos imperatoriaus dukterimi Elzbieta Habsburgaite. jis maža jos bepaisė. Kadangi jų šalti santykiai virto viešu skandalu, Žygimantas Augustas atsivežė žmoną iš Krokuvos į Vilnių, toliau nuo giminių Vienoje. Trumpai čia pagyvenusi Elzbieta greit mirė ir buvo palaidota Vilniaus katedroje.
Žygimantas Augustas, nemėgęs Krokuvos ir anksčiau, dažnai lankydavosi Lietuvoje ir atsidėjęs rūpinosi mūsų krašto reikalais, ypač pamilo Vilnių. Nemažas jo nuopelnas, kad mūsų sostinė jo laikais žydėjo. Čia buvo Didžiojo kunigaikščio būstinė, čia gyveno ir veikė augščiausi krašto urėdai, svetimųjų valstybių atstovai, lankėsi šaunūs svečiai ir turtingi pirkliai iš tolimųjų kraštų, ūžė karių būriai. Pasipuošusi kunigaikščio bei didikų rūmais ir itališkais sodais, bažnyčiomis jr mūriniais miestiečių namais, senoji Gedimino būstinė lenktyniavo grožiu, dydžiu ir turtais su karališkąja Lenkijos Krokuva.
RADVILAI
Žygimanto Augusto bendradarbiai ir bičiuliai, augštieji Lietuvos urėdai lietuviai buvo labai žymūs žmonės, išsimokslinę, pasižvalgę po užsienį ir kupini savigarbos. Iš visų jų savo įtakingumu, gabumais ir turtais išsiskyrė Radvilai.
Tai buvo sena Lietuvos šeima, kilusi iš žymaus Vytauto Didžiojo bendradarbio ir iškilusi 15 ir 16 amžiaus bėgyje. Radvilams priklausė milžiniški dvarai visoje Lietuvoje, Nesvyžius, Olika (Valuinėje), Biržai ir kt. Ne be reikalo Radvilai didžiavosi, kad jie gali važiuoti nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nakvodami tiktai savo pilyse — jų būta visur! Turtais su Radvilais niekas negalėjo lygintis, ne tiktai Lietuvoje ar Lenkijoje, bet, galimas daiktas, ir visoje Europoje.
Radvilų šeimos galva buvo laikomas Mikalonis Juodasis (Radvilų Nesvyžiaus linijos įkūrėjas). Tai buvo įspūdinga asmenybė, iškilęs kaip nevainikuotas Lietuvos karalius — buvo spėjama, kad jis norėjęs užsidėti Didžiojo Kunigaikščio mitrą. “Išblvškes veidas, ilga juoda barzda, juodi drabužiai, mažakalbis, paslaptingumo skraiste apsisupęs. Visi prieš jį lankstėsi”, tvirtino jo amžininkas. “Tvirtų įsitikinimų žmogus, labai išsilavinęs, malonus saviškiams ir tarnams, bet užsirūstinęs — staigus ir griežtas” Kadangi jis globojo protestantus ir pats buvo priėmęs Kalvino mokslą, Popiežius Povilas IV, rašydamas Žygimantui Augustui, prikaišiojo jam draugystę su eretiku, bet Didysis Kunigaikštis visą laiką buvo jo artimas bičiulis. Kai Mikalojus Radvila Juodasis šokdavo ant žirgo, pirmieji valstybės senatoriai palaikydavo jam balno kilpas, o kai jis, tartum antrasis monarchas, žengdavo į Ponų Tarybos posėdį, visi pagarbiai atsistodavo, net patsai Žygimantas Augustas. Vėliau gauti patys augščiausi Lietuvoje urėdai — valstybės kanclerio ir Vilniaus vaivados — jį dar labiau iškėlė. Jo vardas buvo plačiai žinomas ir Vakarų Europoje, nes jis ir mokslus ėjo Vokietijos akademijoie ir palaikė ryšius su daugelio valdovų šeimomis. Jis buvo siunčiamas kaip ambasadorius pas Vokietijos imperatorių Karolį V ir, būdamas vieno iš jo šeimos narių krikštatėviu, Habsburgu buvo laikomas giminės vietoje; pagaliau jis gavo Vokietijos imperijos kunigaikščio titulą. D. Kunigaikštis taip juo pasitikėjo, kad buvo jo globai pavedęs Lietuvos archyvą ir tardavosi su juo visais reikalais.
“Žygimantas Augustas turėjo akis Juodajam. o širdi Rudajam”, sakydavo dvariškiai, nes Juodojo pusbrolį, Mikalojų Rudąjį, jis dar labiau mylėio. Mikalojus Radvila Rudasis, garsaus Lietuvos etmono Jurgio, dėl savo sėkmingų žygių prieš maskolius vadinamo “Laimėtoju”, sūnus, taip pat buvo labai turtingas ir įtakingas — tai Biržų linijos pradininkas. Jaunystę praleidęs vakarų Europoje, susipažinęs su valdovų rūmų gyvenimu, vėliau jis išrūpino sau ir visai Radvilų šeimai šv. Romos imperijos kunigaikšččio titulą su paveldėjimo teise — tą titulą Žygimantas Augustas patvirtino: Radvilos didžiuojasi dar ir Lietuvos kunigaikščių garbe.
Mikalojus Radvila Rudasis turėjo gražuolę seserį Barborą. Visai dar jaunutė ji buvo ištekinta už Lietuvos kanclerio ir didžio valstybės vyro Albrechto Goštauto sūnaus Stanislovo, Trakų vaivados. Bet šis, jau senas būdamas, greit mirė nepalikęs įpėdinio (paskutinė savo šeimos atžala) ir 18 metų našlė Barbora paveldėjo milžiniškus Goštautų turtus bei dvarus.
ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS VEDYBOS
1545 m. Barbora gyveno drauge su savo motina, taip pat našle, Radvilų pilyje, visai arti nuo Didžiojo Kunigaikščio renesansinių, žemutinių rūmų, Gedimino kalno papėdėje. Radvilų rezidencija buvo nuo karališkosios atskirta tiktai gatve bei Vilnelės atšaka (ten, kur mūsų laikais stovi Vrublevskio vardo biblioteka), taip pat renesanso stiliaus, didžiuliame sode, su gėlynais ir fontanais.
Žygimantas Augustas arčiau pažino savo kaimynę tik pirmajai žmonai mirus. Barboros grožis — jos taisyklingi veido bruožai, švelni veido spalva, išraiškos kupinos didelės akys, liemuo kaip nendrės, lėti ir grakštūs judesiai, o ypač kažkoks nenusakomas žavesys (kaip beveik jos amžininkės Marijos Stuart) — sužadino tikrą ir gilią meilę iki tol nepastovaus ir
Radvila Juodasis
išpaikyto karalaičio širdyje. Barbora jį taip pat pamilo. Jaunieji pradėjo dažniau susitikinėti, net mieste kilo piktų kalbų. Norėdamas jų apsisaugoti, kunigaikštis eidavo pas Barborą tiesiai iš pilies sodo į Radvilų parką, kur tankios liepų ir eglių alėjos slėpė įsimylėjusius nuo įkyrių akių. Bet nepaslėpė nuo Barboros globėjų — brolio Mikalojaus Rudojo ir pusbrolio Mikalojaus Juodojo, kurie, kad ir projektavo seserį išleisti už monarcho, betgi rūpinosi ir jos geru vardu. Jie paprašė Žygimantą Augustą pas Barborą nebesilankyti, šis jiems pažadėjo, bet žodį neilgai tęsėjo.
1547 m. rugsėjo mėnesį Radvilos užtiko Didįjį Kunigaikštį pas Barborą.
— Mielas valdove, žadėjai daugiau nesilankyti pas mūsų seserį. Kodėl vėl atėjai?
— Ką jūs žinote, gal šis mano atsilankymas atneš jums daug garbės!... — išdidžiai jis atsakė.
— Duok Dieve, — sušuko Radvilos ir atidarė gretimo kambario duris, už kurių jų laukė iš anksto pakviestas ir pasiruošęs kunigas. Tuoj atsirado Barboros motina ir Žemaičių seniūnas Kęsgaila. Jų akivaizdoje įvyko slaptos jungtuvės.
Lapkričio vidury Žygimantas Augustas išvyko į Lenkiją rūpintis savo vedybų pripažinimu. Jo laukė nelengvas uždavinys, nes lenkų ponai nepakentė lietuvių iškilimo, o tėvai apie marčią iš valdinių tarpo nė klausyti nenorėjo. Ypač karalienė Bona buvo įtūžus, nes ji planavo geresnę partiją sūnui, prancūzų karalaitę ar kitą kokią. Žygimantas Augustas, žinodamas ją nesiskaitančią su priemonėmis, bijojo, kad ji neatsiųstų Barborai žudikų. Todėl jis išvežė žmoną iš Vilniaus į Radvilų pilį Dubingiuose, kur ji turėjo laukti, gražios gamtos, ežerų ir miškų aplinkoje Mikalojaus Rudojo globojama. Barbora, važiuodama į Dubingius, gailiai verkė. Laukimo laikas jai čia nebuvo malonus. Apsivilkusi vienuolės drabužiais, ji liūdėjo, baiminosi, rašė vyrui ilgesio kupinus laiškus. Jaunieji vienas kitam siuntinėjo įvairias dovanas, dažniausiai simboliškas, kaip žiedus. Kartą Barbora, siųsdama vyrui žiedą su laikrodžiu, rašė:
“Siunčiu Jūsų Didenybei, mano maloningam ponui, šitą žieduką, ir kartu laikrodinę figūrą, kad teiktumeis savo poelgius su saule derinti ir, duok Dieve, į rytus, į Lietuvą, Jūsų Didenybe, paskubėtum. Nuolankiai prašau, kad Jūsų Didenybė, žiūrėdamas į tas 12 valandų, nors vieną sau teiktumeis pasirinkti, kada aš galėčiau būti Jūsų Karališkos Didenybės atmintyje”.
Ją vargino įvairūs gandai apie Bonos siunčiamas burtininkes, kerėtojas — tais laikais žmonės buvo labai prietaringi... Kartą ties jos galva krito senos pilies plytos, Barbora parpuolė asloje... Tai buvęs blogas ženklas — netrukus jai gimė negyvas kūdikis, laukiamas sosto įpėdinis.
Pagaliau į Vilnių grįžo Žygimantas Augustas, nieko gero nepešęs. Jis net nedrįso tėvui prisipažinti apie įvykusias jungtuves su Radvilaite. Bet greit atėjo žinia apie Žygimanto Senojo mirtį. Tada Barbora buvo skubiai iššaukta į Vilnių. 1548 m. balandžio 17 d. priešpiet į Didžiojo Kunigaikščio rūmus buvo sušaukta visa Ponų Taryba ir kiti įtakingi žmonės. Žygimantas ivedė į salę karališkai pasipuošusią Barborą ir tarė:
— Visa, ką dėl svarbių priežasčių turėjau iki šiol slėpti, šiandien jum atskleidžiu. Kunigaikštytė Barbora Radvilaitė, Trakų vaivadienė, yra mano žmona, krikščionių apeigomis ir giminių sutikimu man duota. Žinokite, kad nėra pasaulyje jėgos, kuri šiuos ryšius galėtų nutraukti.
Tada jis paprašė visus Barborą gerbti kaip valdovę ir, paėmęs ją už rankos, nuvedė į jai skirtą rūmų dalį. Čia pat buvo patvirtinti svarbiausi karalienės dvaro urėdai ir iškelta šauni puota prie valgiais ir gėrimais apkrautų stalų.
Visa Lietuva, pripažino Radvilaitę Didžiąja Kunigaikštiene, o Radvilai dar labiau iškilo.
Žygimantas Augustas padovanojo Barborai prie jos puošnaus dvaro pulką baltųjų gulbių, kuris, paleistas mažoje Neries saloie priešais pilį, džiugino, kaip didelė tuomet retenybė. ir vilniečius: o jis pats išvyko į Krokuvą tėvo laidoti ir perimti Lenkijos karaliaus pareigas.
Lenkijoje tuo tarpu rinkosi didelė audra. Karalienė Bona siuto ir jos kurstomi lenkų ponai stojo piestu prieš vedybas su Radvilaite, lietuve. Bet to nepaisydamas Žygimantas Augustas nusiuntė Mikalojui Rudajam laišką su paliepimu atvežti žmoną į Lenkiją. Lygiai metams praslinkus po sutuoktuvių, Barbora paliko Lietuvos sostinę. Jos kelionės saugumu ir patogumais rūpinosi brolis ir gydymo mene nusimanęs Merkinės seniūnas Stanislovas Davaina. Per Gardiną ir Pagirį ji atvyko į Radomą, kur vyras jau jos laukė.
Mikalojus Rudasis šį susitikimą laiške motinai šitaip aprašė:
“Jo Karališkoji Didenybė stovėjo lauke iš dešinės, prie kelio, nuo kurio buvo patiestas iki pat jo kojų juodos gelumbės takas. Prie jo sustojo karalienės karieta. Čia karalienė išlipo ir ėjo link karaliaus, o karalius jos link. Maždaug to tako vidury juodu susitiko ir pasisveikino. Karaliaus vardu ją gan maloniai pasveikino (Lenkijos) pakancleris... Atvykę į Radomą visi Lietuvos ponai ir atjoję su karaliumi lenkai nušoko nuo žirgų ir nuėjo tiesiai prie stalų... Po pietų karalius pasitraukė pas ją į viršų... Susirinko daugybė žmonių, daug jų, nesutilpę viduje, stovėjo priebučiuose, stebėdami jaunąją pora. Kai kurie juos laimino, kiti šnairavo ir apkalbinėjo... Betgi dėkui Dievui, pono Hlebavičiaus (augšto Lietuvos pareigūno) pranašavimai neišsipildė. Jis buvo sakęs, kad Lenkijoje mane pakarsią, o karalienę Vysloje paskandinsią...”
Karališkoji pora lankėsi apie keletą savaičių pas vietos didikus ir medžiojo apylinkių giriose, laukdama lemiančio žodžio ir besirenkančio Piotrkove seimo. Žygimantas Augustas pats ten išvyko, palikdamas Barborą Radome.
Seimo atstovai beveik visi priešinosi karaliaus vedyboms. Dramatiškiausiai ir drąsiausiai kalbėjo rusų sričių atstovas Boriatinskis. Baigdamas savo karaliui nemalonią kalba, jis puolė ant kelių prieš Žygimantą Augustą, o paskui jį ir visi kiti atstovai, maldaudami nutraukti vedybas. Žygimantas Augustas atsikėlė iš vietos, nusiėmė kepurę ir pareiškė duosiąs
Vilnius Žygimanto laikais
atsakymą rytoj. Kitą rytą, jis ramiai pranešė susirinkusiems, kad negalįs sulaužyti žmonai priesaikos, ir apleido salę.
Bet tuo posėdžiai nesibaigė, nuotaika kaito. Žygimantas Augustas nusiuntė seimui raštą, kuriuo dar kartą pabrėžė nepaliksiąs žmonos:
“...Jūsų malonybėms nedera prašyti, kad sulaužyčiau duotąją priesaiką, bet, priešingai, rūpintis, kad ją laikyčiau... Brangesnė man priesaika, negu viso pasaulio karalystės”.
Tačiau ginčai dar nesiliovė.
— Susirastų priežasčių tai moterystei nutraukti! — šaukė arkivyskupas Dziežgovskis.
Lenkai burnojo. Jonas Tenčinskis rėkė:
— Verčiau sulaukčiau turkų sultoną Suleimoną Krokuvoje, negu ją (Barborą) matyčiau Lenkijos karaliene !
Garsusis to meto lenkų rašytojas kunigas Ožechovskis paleido piktą pamfletą.
Gruodžio mėnesį šlėkta taip triukšmavo, kad sulaužė posėdžių salėje suolus, išplėšė langų rėmus, net grindų lentas.
Šiaip minkštas ir nepastovus karalius šiuo reikalu tvirtai laikėsi. Jis vis važinėjo į Radomą raminti verkiančios ir nerimstančios žmonos. Pagaliau, paleidęs seimą, išvyko iš Piotrkovo ir drauge su Barbora 1548 vasario 13 d. iškilmingai įvažiavo į Krokuvos pilį, minių minioms žmonių stebint.
Sunkios buvo Barborai tos dienos. Kartu su ja nemaža privargo ir jos broliai. Dėl jos moteriškų aimanavimų netekęs kantrybės, aną rudenį rašė Mikalojus Juodasis Rudajam maišyta lenkų, gudų ir lotynų kalbomis laišką:
“Savo šeimos dėlei viską darysiu, kad gaučiau jai tą “kiobuką” (karališkąjį vainiką), bet dėl jos pačios nė žingsnio nedaryčiau. Niet Boga, jeigu ji nežino, ką dėl jos man tenka kentėti.”
Karalienė Bona, negalėdama sūnaus savo valiai palenkti, paliko karališkąją Krokuvos pilį, Vavelį, prieš pat jaunųjų atvykimą ir apsigyveno dar tuomet mažame Varšuvos miestelyje Mazovijoje. O Žygimantas Augustas supo meile ir dėmesiu savo Barborą, apipildamas ją dovanomis ir brangenybėmis. Jis užrašė jai didžiulius dvarus Lietuvoje, perleido pajamas iš kai kurių muitų ir kt. Nesigailėjo jis dovanų ir Lenkijos ponams, kurie jo malonių bei tvirtos laikysenos paveikti, pamažu ėmė rimti. 1550 m. jau seimas priešinosi vien Barboros vainikavimui Lenkijos karaliene, bet, pagaliau, ir čia nusileido.
1550 m. gruodžio 7 d. Barbora buvo iškilmingai vainikuota Krokuvoje. Vainiką ant galvos jai uždėjo tas pats arkivyskupas, kuris buvo kalbinęs karalių sulaužyti duotąją žmonai priesaiką.
Žygimantas Augustas kovą laimėjo. Barbora sulaukė trokštamo vainiko, Radvilų puikybė buvo patenkinta — jie iškilo ne tik kaip įtakingiausi žmonės Lietuvoje, bet ir kam labai reikšmingi karaliaus gentys pačioje Lenkijoje.
BARBOROS MIRTIS
Tačiau jaunoji pora neilgai tesidžiaugė savo laime. Barbora, kuri jau seniau negalavo, sunkiai susirgo. Lyg nujausdama artėjančią mirtį, išsitarė:
— Dangaus Viešpats šaukia mane prie kitos karūnos. Norėčiau prašyti Jo, kad mano karališkąjį
J. Simmler,
Barboros Radvilaitės mirtis
skeptrą pakeistų dangiškąja palme, o mano mylimam vyrui sušvelnintų po mano mirties skausmą.
Netrukus Barbora jau nebegalėjo pasikelti iš lovos. Ji ilgėjosi Vilniaus, dar troško nuvykti į tėviškę ir ten pasirodyti karališkoje didybėje, bet liga greit žengė į priekį. Buvo įtariama Bona ją nunuodijusi (mūsų laikais yra tvirtai įsitikinta, kad tai netiesa). Žygimantas Augustas liepė saugoti žmoną nuo bet kurių svetimų lankytojų, duoti jai gerti tik iš stiklinių, “kad viskas būtų matyti”. Pats jis dieną naktį budėjo prie ligonės lovos, vykdė visus jos įgeidžius, šaukėsi įvairių gydytojų, burtininkų, kerėtojų, griebėsi visokių priemonių jos gyvybei gelbėti. Garsioji gražuolė buvo pūliuojanti, visus atstumianti, tik vienas vyras nuo jos neatsitraukdavo.
Ir kada vilties jau nebeliko, karalienė Bona atsiuntė italą vėliau pagarsėjusį vienuolį pranciškoną Lismanina, su laišku, kuriuo pagaliau pripažino Barbora savo marčia. Bet juodvi niekad nepasimatė.
1551 m. gegužės 8 d. Barbora mirė, kaip pasakojama. Žygimanto glėbvje. Prieš mirtį ji prašė, kad jos nelaidotų Lenkijoje, kur ji tiek skausmo patyrė, bet nuvežtų į mylimą Lietuvą. Prašė taip pat, kad vyras vestų kitą ir nepaliktų sosto be įpėdinio — Gediminaičio.
Žygimantas Augustas ją nuoširdžiai apraudojo.
Gegužės pabaigoje Barboros Radvilaitės kūnas, aprengtas juodo atlošo drabužiu ir papuoštas brangenybėmis, buvo išlydėtas iš Krokuvos. Paskui karstą (apipiltą dėl karšto vasaros laiko kalkėmis), kurį traukė puikūs bėriai, pėsčias arba raitas sekė Žygimantas Augustas. Naktimis karstas buvo padedamas pakelės bažnyčiose ar koplyčiose. Tik per šv. Joną gedulingoji eisena pasiekė Vilnių. Barbora buvo palaidota katedroje greta Elzbietos Habsburgaitės. Žygimantas Augustas tuoj ėmėsi statyti gotišką šv. Onos bažnyčią, kuri turėjo tapti Barboros mauzoliejus, bet statyba buvo baigta tiktai jam mirus, ir jos palaikai niekuomet ten nebuvo perkelti. Jie buvo atrasti 1931 m. Vilniaus katedros požemyje kartu su Elzbietos Habsburgaitės ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro karstais. Barboros karste išsilaikė labai brangus vainikas ir nuostabaus grožio renesanso darbo papuošalai.
Žygimantas Augustas niekad nepamiršo savo didžiosios meilės. Po Barboros mirties dėvėjo juodai, liepė apmušti savo kambarių sienas juodomis medžiagomis, burtininkų pagalba šaukdavo jos dvasią. Politiniais sumetimais vėliau vedė vėl Habsburgaitę, bet su ja įpėdinio nesulaukė ir net greit persiskyrė.
Barbora Radvilaitė priklauso prie labai nevienodai vertinamų asmenų. Dėl nepaprasto grožio, didžios jos meilės ir tragiško likimo, ji buvo ilgai be saiko idealizuojama ir iki šiol traukia rašytojų dėmesį. Betgi amžininkai paliko kiek žinių, aptemdančių jos atminimą: esą ji buvusi užgaidi, vyrui neištikima ir užtraukusi didelę nelaimę dinastijai, paskutiniajam Gediminaičiui soste. Be abejo, ji buvo tikras savo epochos kūdikis, tikra renesanso moteris. Politiškai nepasireiškusi, vien šeimos įrankis, “ji niekam blogo nepadarė, o daug kam padėjo”, kaip ją apibūdino patsai Žygimantas Augustas. Nūdien sunku nuplėšti tą romantikos šydą, kuris ją per ištisus amžius dengė, juo labiau, kad ji yra savotiškai giliai įėjusi į plačiųjų Lietuvos masių širdis — per Aušros Vartų garbinamąjį paveikslą: manoma, kad jame įamžinti Barboros Radvilaitės bruožai. Žygimantas Augustas, jos gedėdamas, tų laikų papročiu užsakęs italų dailininkui nupiešti iš Barboros atvaizdo šventą paveikslą.
Literatūra :
Zivier, Die zwei letzten Jagiellonen, 1915: A. Danysz, O wychowaniu Zyg. Augusta (Rozprawy Akademji Umiejętności), 1913; L. Kolankowski, Polska Jaggielonow ir Zygmunt August Wielki Książę Litwy do r. 1548; A. Przezdziecki, Jagiellonki polskie, t.I.: Dr. Z. Ivinskis, Barbora Radvilaitė, N. Vaidilutė. 1935 m. 312—376 psl.
PADĖKA
Nors “Kario” gegužinė dėl blogo oro neįvyko, bet ramovėnai nuoširdžiai dėkoja:
P. Sophie Barčus, už keliolika neapmokamų skelbimų ir paaukojusiai 6 min. kalbėti “Kario” atstovui Bal. Brazdžioniui per radiją šiuo reikalu. Taip pat ir p. Vanagaitienei leidusiai kalbėti p. Gradinskui per radiją ir skelbusiai gegužinę; p. Švelniui su šeima, kurie uoliai rūpinosi loterijos aukų rinkimu, visiems aukotojams ir karo veteranui p. Dirkiui (sūnui) už pagelbėjimą gauti leidimą. Tikėkime, kad gegužinė įvyks rudenį ir vėl tokią paramą gausime iš mielųjų tautiečių.
Chicagos L. S. Ramovės Valdyba
Chicagoje ruošta KARIO gegužinė, dėl blogo oro atidėta vėlesniam laikui.
Gegužinės metu buvo numatyta daiktinė loterija, kuriai aukojo šie asmenys:
1. Brono Mačianskas ............................................ $ 6.50
2. Leonard Pivoronas ............................................ $ 5.00
3. Justinas Naujokas ................................................ $ 5.00
4. Lietuvių Prek. Namai, Justas Liepiunis........ $25.00
5. Juozas Rimkus .................................................... $ 5.50
6. Terra Knygynas .................................................... $ 3.75
7. Club Vainutas, M. Pauparas ............................ $ 5.00
8. Club Rockwell Balys, O. Muliolis .................... $ 7.00
9. Stephen’s Liquors, Steponavičius.................... $ 7.50
10. J. ir P. Jokubkos ................................................ $ 2.00
11. A. Gruzdis Club, Romana ................................ $ 4.50
12. Al. Varnas Co......................................................... $ 3.50
13. J. Karvelis ............................................................. $ 6.00
14. Balys Pakštas ........................................................ $ 4.00
15. Lovick’s .................................................................... $ 3.00
16. Vladas Liubertas ................................................ $ 2.50
Visiems aukojusiems reiškiama nuoširdi padėka.
KARIO Gegužinės Rengėjai
