PULKININKĄ DR. J. ÜSĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS
Skaudi žinia prieš dvejetą mėnesių netikėtai sukrėtė Amerikos žemyne prisiglaudusius lietuvius tremtinius, o ypač Nepriklausomybės kovų savanorius, medicinos mokslų darbuotojus, visuomenininkus idealistus ir buvusius karius. Vėl vienas tauriųjų “persodintųjų medžių”, Lietuvos kariuomenės pulkininkas daktaras Juozas Ūsas, taip netikėtai iškeliavo neatšaukiamon amžinybėn. Mirė jis š. m. rugsėjo 23 d. Owensboro, Ky., taigi lygiai prieš dvejetą mėnesių, nesulaukęs šios mūsų tradicinės Lapkričio 23-sios, tos visų mūsų savanorių, karių, partizanų ir narsiųjų Vyčio Kryžiaus nešiotojų prisiminimo bei pagerbimo dienos.
Laiko ir išsamesnės medžiagos stoka neleidžia nuodugniau apžvelgti šio šviesaus vyresniosios kartos lietuvio, kario-savanorio ir medicinos daktaro gyvenimą ir darbą1 Lietuvai ir jos žmonių šviesesnei ateičiai. Tiktai velionies amžininkų bei bendraminčių paskutinio atsisveikinimo žodžiai, tilpę Amerikos lietuvių spaudoje, mums bent kiek nušviečia šio vyro gyvenimo kelią, jo didžiuosius rūpesčius, idealus.
Dr. J. Ūsas gimė 1890 m. spalio 31 d. Vilniuje. Čia baigęs gimnaziją, 1913-14 mokslo metais įstojo Maskvos universitetan, medicinos fakultetan. Pirmojo Pasaulinio karo metu, kaip gydytojas, dalyvavo fronte, ir buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklais už savo, kaip karinio gydytojo, rūpestingai eitas pareigas.
1918 m. pabaigoje, Rusijoje įsigalėjus bolševizmui, J. Ūsas grįžta į savo gimtąjį Vilnių ir stoja savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Čia dalyvauja Nepriklausomybės kovose dėl Lietuvos laisvės ir už nuopelnus apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordenu.
1922 m. išlaiko valstybinius egzaminus gydytojo laipsniui gauti. Tobulinasi medicinoj ir tampa ausų, nosies, gerklės ligų specialistu. Pulkininko laipsnyje išėjęs atsargon, dr. Ūsas savo gyvenimą ir įgytąjį mokslą pašvenčia Ligonių Kasų bei socialinio draudimo darbuotei, pereidamas į Kauno ligonių kasą gydytoju kontroliuotoju ir uoliai bendradarbiaudamas ligonių kasų leidžiamoj periodinėj spaudoj. Jis — nepalaužiamas kovotojas dėl Lietuvos žmonių gerovės, jų sveikatingumo. Jis be perstogės sielojasi Ligonių Kasos gydymo kabinetų, ligoninių ir sanatorijų įrengimu. Dr. J. Ūso rūpesčiu pačioje Ligonių Kasoje buvo įsteigti kaikurie gydymo kabinetai, o vėliau buvo imtasi realizuoti sumanymą — statyti Birštone didžiulę sanatoriją, Ligonių Kasos nariams gydyti.
Po ilgų pastangų ir atkaklaus, nepaliaujamo Vidaus Reikalų Ministerijos įtikinėjimą, darbas buvo pradėtas. Tuo būdu Dr. Ūso ir Ligonių Kasos vadovybės pastangomis Birštone išaugo didžiuliai, gražūs, gerai įrengti sanatorijos rūmai. Čia darbo žmonės rado nemokamą poilsį, gydymą ir rūpestingą ligonių priežiūrą. Birštono sanatorija — geriausias plk. Dr. J. Ūso darbų apvainikavimas, tai tikras paminklas šviesiajai velionies asmenybei pagerbti.
Didžiai mylėdamas savo gimtąjį Vilnių, 1939 m. vos tik mūsų kariuomenei įžygiavus senojon Lietuvos sostinėn, Dr. Ūsas tučtuojau persikėlė čia gyventi. Jis dirbo prie Vilniaus Ligonių Kasos ligi bolševikinės okupacijos 1940 m. šios okupacijos metu dirbo Vilniaus Savivaldybės medicinos skyriaus vedėju, daug padėdamas lietuviams ir savo nuostabiai taktišku būdu mokėdamas ramdyti tarp lietuvių ir lenkų kylančius nesutarimus bei tautines aistras.
Vokiečių okupacijos metu J. Ūsas dirbo prie Lukiškių kalėjimo. čia jis parodė daug humaniškumo, kiek galėdamas švelnino kalinių padėtį, o ne vieną sugebėjo ir išgelbėti, ypač stengdamasis padėti vokiečių naikinamiems kitų tautybių žmonėms.
1944 m. sovietų divizijoms vėl artėjant prie Vilniaus, J. Ūsas su šeima pasitraukė Vokietijon, skaudžiai išgyvendamas mielojo Vilniaus ir tėvynės netekimą.
Pradžioje atsidūrė Austrijoj (Vienoj), o vėliau Thueringijoj (Eisenach). čia dirbo kaip ausų-gerklės specialistas.
1945 m. balandžio mėn. amerikiečiams užėmus šias sritis, tūkstančiai užsieniečių išsilaisvino iš nacinės Vokietijos darbo prievolės. Tačiau netrukus lietuviams tremtiniams vėl teko trauktis nuo raudonųjų skėrių, kada vakariniai sąjungininkai Thueringiją užleido Sovietų Sąjungai.
Dideliu vargu Dr. Ūsas su šeima pasiekė Wuerzburgą. 1945 m. birželio mėn. persikėlė į vargingiausią amerikiečių zonoje Seligenstadto stovyklą, o vėliau į Schweinfurtą, iš kurio emigravo į JAV.
Būdamas tremtinių stovyklose ir dirbdamas vadovaujančiuose medicinos - postuose, Dr. ūsas daug kartų yra parodęs nepaprasto pareigingumo bei rūpestingumo. Kiek jis buvo malonus, taktiškas, populiarus įvairių tautybių tremtiniu tarpe, tiek buvo kietas, nepalenkiamas, savo žiniomis bei patyrimu viršinąs dažnai menkokus UNRRos bei IRO medicinos “aficierius”... Kaip karo gydytojas, Dr. J. ūsas tremtyje priklausė karo gydytojų organizacijai Fraternitas Lituanica.
Pagaliau su malonumu reikia pabrėžti, kad malonusis pik. Dr. J. ūsas buvo taip pat nuolatinis laukiamas Schweinfurte leidžiamo savaitraščio “Tėviškės Garso” bendradarbis, daug prisidėjęs šiam laikraščiui tobulinti, kuriam anuomet man buvo likimo lemta vadovauti. Tremtinių sveikatingumas, medicinos darbuotojų gyvenimo aktualijos, lietuvių-lenkų santykių praeityje ir ateityje problemos — buvo mėgiamiausios velionies, daktaro Juozo, temos jo mikliai plunksnai. Kadangi jis nuolatos šypsodamasis ir tyliai niūniuodamas, ėjo per gyvenimą, — parašydavo ir gyvenimiškų feljetonėlių. Jų vieną “Di-di-ti” perspausdiname iš “Tėviškės Garso” ir šiame ‘Kario” numeryje, tradiciniame Kuprinės pabirų skyriuje. Dr. Ūsas po savo rašiniais ‘T. G.” dažniausiai pasirašinėdavo Strėvos slapyvardžiu.
Kalbant apie anuos įtempto darbo metus, sunkiausiomis tremties spaudos darbo sąlygomis, jie vis dėlto dabar man prisimenami su didžiausiu malonumu. Neapsiriksiu pasakęs, kad tiek man, tiek mieliesiems artimiausiems redakcijos štabo nariams, kolegoms — J. Pr. Palukaičiui, M. Bavarskui ir J. Šlajui — redakcinio darbo aplinkuma, “Tėviškės Garso” draugų prasme, neįsivaizduojama be mielojo Dr. Ūso, dažnai pasėdinčio mažame redakcijos kambarėlyje arba redaktoriaus virtuvėje, palinkusio prie kvepiančio kavos puodelio ir ramiai, užburiančiai bedėstančio savo išgyvenimus, mintis, idėjas...
Deja, jo gyvenimo siūlas nutrūko šioje mus priglobusioje galingiausioj pasaulio šalyje, Dėdės Samo žemėje. Kol dar buvo sveikesnis, ir čia Dr. Ūsas nemetė plunksnos, savo pamėgtomis temomis bendradarbiaudamas “Naujienose”, “Keleivyje” ir kt. Amerikos lietuvių laikraščiuose. Nė kiek neabejojama, kad, gyvas būdamas, pulkininkas ir dabar būtų nuolatinis mielas čia atgimusio “Kario” bendradarbis. Tačiau jo gyvenimo knygoje buvo jau taip įrašyta, kad jis nesulaukė šios Lapkričio 23-.sios, visų laikų Lietuvos kairų, Vyčio Kryžiaus kavalierių ir kitų ginkluotų lietuvių prisiminimo bei visų žuvusiųjų pagerbimo dienos. Tačiau mūsų sielos ir toliau palieka drauge su šviesiu velionies pulkininko daktaro J. Ūso atminimu. Jo energija, darbai ir žygiai įsakmiai skatina mus didžiosios dabarties^ ir ateities kovoms dėl laisvės.
Pulkininke daktare Juozai, lai bus Tau nesunki šios šalies žemė; šio krašto, kuris dabar sudeda didžiausias kraujo ir ginklo aukas viso pasaulio laisvei ir demokratijai ginti. Mes tvirtai tikime, kad jau nebe už kalnų diena, kad pergalingai grįšime išlaisvinti savo tėvynę Lietuvą, ir mūsų visų mieląjį Vilnių, kuriame Tu išvydai šio gyvenimo šviesą.
Kpt. Simas Urbonas
