Partizanai: istorija ir dabartis

 

Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.

1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių Vermachtą.

1944 m. pavasarį iš vokiečių kariuomenės pasitraukė ir, grįžęs į gimtinę, valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.

Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, pavadintą „Vanagais“. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas į Kupiškio apylinkes prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su Raudonosios armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis (slapyvardžiu Jonas Laukaitis), jo pavaduotojas A. Starkus (slapyvardžiu Antanas Rickus) sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti 8 būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais.

1947 m. gegužės 1 d. Šarūno rinktinės pagrindu įkūrus Algimanto apygardą, A. Starkus buvo paskirtas apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno pavaduotoju. Tų pačių metų birželio 30 d. jis paskirtas Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadu.

1948 m. balandžio 15 d. suformavus naują Algimanto apygardos štabą A. Starkus buvo paskirtas jo viršininku. 1948 m. rugpjūčio mėn. apygardos vadui Antanui Slučkai-Šarūnui tapus Karaliaus Mindaugo partizanų srities vadu, vadovavimą Algimanto apygardai perėmė A. Starkus. Pasikeitė ne tik jo pareigos, bet ir slapyvardis – nuo tada jis tapo Monte.

Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš rusų apsupties. Jis sugebėjo organizuoti aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolatos rengdavo pasalas ir panašias akcijas.

A. Starkus-Montė, apsuptas priešų, žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. Algimanto apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Priegodo ežero.

Nenorėdamas pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau partizanų artimųjų slapta perkelti į Adomynės kapines.

Antanas Starkus buvo vedęs. Turėjo sūnų Antaną.

Brolis, Algimanto apygardos partizanas Feliksas Starkus žuvo 1947 m. rugsėjo 29 d. Okupantų persekiojama brolių Starkų motina savo namuose nebegyveno. Tą žinodamas, Montė šeimos sodybą užminavo. Tad keli okupacinės valdžios atstovai, norėję patekti į namą, buvo sužeisti. Vėliau namas sudegintas.

1999 m. liepos 2 d. A. Starkui-Montei pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).