VYTAUTAS STASYS VARDYS
1924.09.02-1993.10.19
Šiemet Vytautui būtų suėję 74 metai, deja, jis šias sukaktuves jau švęs amžinybėje, kurią pasiekė prieš penkerius metus. Augdamas giliai religingoje šeimoje, dar savo jaunystėje pasižymėjo dideliu idealizmu: meile Dievui ir meile žmogui. Savo idealams vykdyti jis ieškojo įvairių kelių, kurie tapo jam, tarsi identiteto ieškojimu. Jis studijavo Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose ir tuos pat mokslus tęsė Eichstaette. 1945 - 1949 m. studijavo filosofiją ir literatūrą Tuebingeno universitete. Po to atvykęs į JAV, susidomėjo politiniais mokslais ir 1958 Wisconsino universitete gavo Ph.D. Bestudijuodamas Vytautas, atrodo, pavargo mokindamas svetimtaučius, kaip ištarti jo gražią, žemaitišką pavardę Žvirzdys ir ją pakeitė į Vardį, kuri anglosaksų liežuviams buvo prieinamesnė. Pakeitė jis savo pavardę, bet nepakeitė savo identiteto, kurį jau buvo radęs studijų metu Vokietijoje. Jau tuomet jis buvo stiprus lietuvis veikėjas ir lietuviško jaunimo vadovas. 1946 m. jis buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininku ir suorganizavo metinę konferenciją, kuri susidėjo dalinai iš kelionės laivu Reino upe ir dalinai iš stovyklavimo prie Reino. Toje Reino konferencijoje dalyvavo apie 1,000 ateitininkų, ir tai buvo bene didžiausias jaunimo susibūrimas, įvykęs tuomet Vokietijoje.
Įdomi buvo jo kalba savo kolegoms, kuriuos jis ragino jungtis prie krikščioniško humanizmo ir sakė: „Šitą konferenciją, norėdami pažymėti savo dvasios giminystę su idealistine krikščioniškąja Vakarų dvasia, mes vadiname Reino Konferencija. Jos tikslas - įkvėpti jėgų ne tik kovai su naujai žmoniją ir mūsų tautiečius užplūstančia beprasmingumo, buržuazinio nihilizmo ir pasislėpusio ateizmo banga, bet ir pasiryžimui aukotis už tikrojo ir amžinojo krikščioniškojo žmogaus ir krikščioniškosios bendruomenės kūrybą..." Ateitininkija buvo ir yra krikščioniškojo humanizmo nešėja. Taip Vytautas suprato ateitininkiją, taip jis suprato ir savo gyvenimo prasmę.
Baigęs mokslus, Vytautas buvo pakviestas profesoriauti tam pačiame Wisconsino universitete. Vėliau jis persikėlė į Oklahomos universitetą, kur daugelį metų profesoriavo ir buvo politinių mokslų katedros dekanu. Jis yra parašęs daug straipsnių ir knygų politiniais klausimais, kur analizavo politinius sovietų siekius Rytų kraštuose. Neretai jis buvo kviečiamas liudyti Amerikos Kongreso apklausinėjimuose, kur suteikdavo žinių apie sovietų veiksmus okupuotoje Lietuvoje.
Vytautas buvo politikas - mokslininkas. Bet politika jam buvo klasikinė graikų sukurta ideali valstybinė santvarka, kur vyriausybė tarnauja rūpindamasi visų piliečių gerove. Vyriausybė, pagal Vytautą, kaip ir pagal Platoną ir Aristotelį, gali valdyti žmones tik tiek, kiek jie jai leidžia tai daryti. 1993 metais Detroite Vytautas Vardys davė bene savo paskutinę paskaitą Lietuvių Bendruomenės konferencijoje, kurioje dalyvavo ir tuometinis Lietuvos Respublikos premjeras Šleževičius. Jo paskaitos tema buvo: „Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai". Joje jis stipriai kritikavo tuometinę Lietuvos konstituciją, kuriai trūko politinės kultūros, nes jai trūko pagarbos žmogui, trūko krikščioniško humanizmo. Deja, Šleževičius iš to daug nepasimokė, nes jis gal Vytauto kalbos ir nesuprato.
Šiandien Lietuva tebėra kryžkelėje tarp buržuazinio, ateistinio konsumerizmo ir krikščionybės skelbiamos meilės Dievui ir artimui. Ir kaip dabar reiktų tokių šauklių, kaip Vytautas Vardys, kurių balsų taip trūksta Lietuvos dvasinėse tuštumose!
Vytautas Bieliauskas