SKAITYTOJŲ ŽODIS
Laukiu mielo svečio
Pirmiausia Jums ir visiems Lietuvių Fronto bičiuliams noriu palinkėti ištvermės ir kūrybingos ugnies leidžiant „Į laisvę", kuri turėtų pasiekti kiekvieną lietuvį, kur jis begyventų, jei jo širdyje dar gyva Tėvynė Lietuva.
Su įdomumu skaitau tokius rašinius kaip O. Girniuvienės apie dr. Juozą Girnių, kuris sovietinėje Lietuvoje buvo beveik nežinomas. Įdomu tai, kad ten užsiminta ir apie „Naujosios Romuvos" redaktorių Juozą Keliuotį, su kuriuo man yra tekę susitikti ir susirašinėti. Apie jį yra išlikę mano gražūs, šviesūs prisiminimai. Gaila, kad dabar „Naująją Romuvą" leidžia neva atgaivinę žurnalą žmonės, šiek tiek apsivėlę marksizmo-leninizmo dulkėmis.
Labai šaunu, kad kiekviename „Į laisvę" numeryje primenami Lietuvos laisvės kovotojai — partizanai, nes jie tik dabar prisimenami ir jų kovos už laisvę istorijos puslapiai tik dabar rašomi.
Gerai, kad neperkeliate žurnalo leidimo į Lietuvą. Čia redakcijos įpratę trumpinti ir ištaisyti straipsnius, kad keičiasi rašinio pagrindinė mintis. Tokių nusiskundimų teko girdėti iš rašančių „Kardui", „Tremtiniui", o apie kitus ir nekalbu.
Tad ir toliau lauksiu mielo svečio „Į laisvę".
Eduardas Plečkaitis,
Vilkaviškis
Prisiminkime Česlovą Grincevičių
„Į laisvę" nr. 124 buvo parašyta, kad Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune renka įvairią medžiagą apie a.a. rašytoją Česlovą Grincevičių.
Noriu paprašyti, kad tokia medžiaga — prisiminimai, asmeniniai laiškai, nuotraukos ir kt. — būtų siunčiami į muziejų nurodant mano pavardę. Taigi adresas toks: Virginija Paplauskienė, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės aikštė 13, Kaunas 3000. Tokią medžiagą norėčiau gauti bent iki šių metų rudens... Tai vėliausias terminas.
Virginija Paplauskienė,
Kaunas
Didvyrio prisiminimui.
Dviejuose paskutiniuose „Į laisvę" numeriuose jūs deramai prisiminėte mūsų tautos didvyrį, neabejotiną patriotą tikrąja šio žodžio prasme — Julijoną Butėną. Jis yra linkuvietis — tikras šiaurės Lietuvos sūnus. Man yra tekę Vokietijoje su juo šiek tiek bendrauti. Tada dalyvavome VLIK'o veikloje.
J. Butėno staigus išvykimas į Lietuvą jau tada buvo daugelio įvairiai aptariamas. Visi tik žinojome, kad jis amerikiečių pagalba buvo išmestas į Lietuvos miškus pas partizanus. Tačiau įvairiai buvo vertinamas šio žygio reikalingumas ir skirtingai buvo aptariamos šios išvykos mažmenos.
Būtų labai naudinga, kad dar gyvieji šio žygio liudininkai Jūsų žurnale išsamiau aprašytų visas šio žygio aplinkybes, pasiruošimo smulkmenas ir įvertintų tikrąją šio žygio prasmę.
Tuo pačiu būtų dar daugiau išryškinta šio mūsų tėvynės sūnaus asmeninė didybė.
Jonas Daugėla,
Florida
„Į laisvę" — gyva istorija
Iš visos širdies noriu palinkėti: laikykitės iš visų jėgų ir kol kas neuždarykite ir neatiduokit savo leidinio niekam. Pas mus tokia padėtis kol kas, kad jūsų žurnalas pražūtų arba pavirstų kitokiu. Būtų labai gaila, nes „Į laisvę" žurnalas pats savaime — gyva istorija. Reikia apgailestauti, kad Lietuvoje jaunoji karta, kuri dirbtų iš idėjos, kuriai rūpėtų istorinė praeitis — dar neatėjo į mūsų gyvenimą. Galbūt ateityje, jeigu dabar laimėjusios dešiniosios jėgos nepraras autoriteto ir sugebės ne tik išsilaikyti, bet ir patraukti daugumą žmonių, viskas pasikeis. Galbūt?
Dabar tikrai dar sunku: bedvasė, be idealų ir didesnio tikslo išauginta karta artimiausiu laiku nieko neduos. Tuo tarpu ir pas mus tegalima remtis tais paskutiniaisiais, dar senosios kartos idealais auklėtais žmonėmis, o jie jau nebejauni ir, beje, neturtingi. Tie, kurie sovietmečiu sugebėjo susikrauti turtus, teturi vienintelį dievą, — pinigus. Tie, katrie sėkmingai pasidalino po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos turtą — irgi nei žino, nei supranta, kas yra tikroji Tėvynės meilė...
Tiesą sakant, iš naujos vyriausybės aš irgi nesitikiu, jog greit sulauktume didesnio dėmesio mūsų pokario laikotarpio istorijai. Jiems atsiras tūkstančiai reikalų ir problemų, ir tie mūsų kartai brangūs dalykai bus atidėti vėlesniam laikui. Tik liūdna, kad vis daugiau to laikmečio gyvųjų liudininkų išeina į Amžinybę. Ir kai pati vyriausybė tuo susirūpins, gali jų, praėjusių partizanų kelius, mačiusių okupantų rengtas genocido akcijas, jau nebebūti.
Janina Semaškaitė,
Kaunas
Reikia prisiminimų ir faktų
1941 metų Birželio sukilimo metu žuvo gal apie 3000 lietuvių. Tai daugiau negu per nepriklausomybės kovas 1918-20 metais. Kai kurie, ypač žydų bendruomenėje, visus prie šio sukilimo vienaip ar kitaip prisidėjusius ir dabar tebevadina nacių bernais, karo nusikaltėliais bei žydų šaudytojais. Mes žinome, kad tai netiesa, bet per praėjusius 55 metus labai mažai padarėme jai atitaisyti. Pasitenkiname daugiausia tik bendrybėmis, o ne faktų surinkime. Dar už 10 ar daugiau metų bus išmirę dauguma šio sukilimo dalyvių ar liudininkų. Jų pareiga yra įrodyti, kad tie 3000 žuvo ne veltui ir kad šie ar jie patys nebuvo antisemitai ar kraujo ištroškę sadistai.
Prie to aktyviau galėtų prisidėti „Į laisvę" žurnalas, ragindamas visus rašyti asmeninius atsiminimus apie Birželio sukilimą ir juos savo puslapiuose skelbdamas. Jei kurie nebūtų tinkami spausdinimui, būtų galima juos laikyti specialiame archyve, kurio medžiagą galėtų panaudoti istorikai.
Paremdamas savo siūlymą, čia ir siunčiu savo paties prisiminimus. Jie gal nėra intelektualiniai stiprūs, bet tai yra tikri faktai.
Zenonas Prūsas,
Chillicothe, Ohio
Redakcija dėkinga bič. Zenonui Prūsui už šį įdomų raginimų ir už kartu atsiųstus jo paties atsiminimus, kuriuos šiame numeryje spausdiname. Prašome skaitytojus atkreipti į tai dėmesį ir savo atsiminimais iš 1941 m. sukilimo prisidėti prie tiesos išryškinimo, kaip tai retkarčiais ir anksčiau šio žurnalo puslapiuose buvo daroma.
Redaktorius
Dar negreitai...
Gerbiamoji redakcija, sveikinu jus visus su Naujaisiais metais. Žinokite, kad jūs ir dabar reikalingi Lietuvai. Dar negreitai jūsų leidinys galės pasivadinti „Jau laisvi"...
Leiskite per jus padėkoti savo lagerio draugui Povilui Vaičekauskui iš Čikagos, užsakiusiam man „Į laisvę" žurnalą.
Zenonas Jaška,
Telšiai
