Partizanai Suvalkų krašte

TEKLĖ KULVINSKIENĖ

Mano šaknys

Esu kilusi iš Lenkijos ribose esančios Punsko apylinkės. Gimiau 1922 m. Vaičiuliškių kaime, Suvalkų apskr. Čia nuo neatmenamų laikų gyveno mano protėviai, visada laikydami save lietuviais. Tikslių žinių neturiu, kada jie ten apsigyveno, pasirinkę sodybai vietą prie aukšto kalno, bet iš mano senelio Simo Pauliukonio pasakojimų galima spėti, kad protėviai ten gyveno jau 17-me šimtmetyje. Jie pergyveno karus, sukilimus, badmetį, epidemijas — viską atlaikė. Ir tik užėjus komunizmo bangai, jų ainiai 1949 m. buvo išmesti iš protėvių lizdo.

Mano protėviai buvo laisvi, raštingi ūkininkai. Kuo galėdami padėjo sukilėliams, kovojantiems prieš caro priespaudą. Po 1863 m. sukilimo ilgą laiką savo namuose slėpė sukilėlius. Už tokį slėpimą grėsė išmetimas iš namų: buvo uždrausta lietuviška spauda, mokyklos; net ir melstis lietuviškai buvo draudžiama.

Seneliai gražiai išaugino tris dukras ir keturis sūnus. Dvi dukros ir du sūnūs išemigravo į Ameriką ir ten pasiliko. Mano tėvelis Vincas Pauliukonis dar jaunystėje redagavo ir platino proklamacijas, raginančias lietuvius reikalauti lietuviškų mokyklų ir laisvos spaudos. Buvo išduotas, todėl jam grėsė ištrėmimas į Sibirą, bet vienas rusų žandarų viršininkas apie tai pranešė seneliui, kuris pinigo pagalba išrūpino tėveliui emigracijos dokumentus į Ameriką. Apsigyvenęs Amerikoje pas dėdę Bernardą Bostone, greit įsijungė į lietuvišką veiklą, bendravo su lietuviais. Nors ir neblogai ten įsikūrė, nostalgija savam kraštui jo nepaleido. Po penkerių metų grįžo į namus. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui vedė Oną Linkaitę iš Rūdninkų kaimo. Bet neilgai teko džiaugtis šeimos laime. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį, lenkų policija pradėjo areštuoti lietuvius šaulius, kurių sąjungai tėvelis priklausė. Trims metams tėvelis turėjo pabėgti į Lietuvą.

Prisiglaudusi prie aukšto, stataus kalno, apsupta medžių vainiku, buvo tėviškės sodyba. Kalnas ne tik saugojo sodybą nuo rytų vėjo, bet buvo ir ištikimas mūsų poilsio, džiaugsmų ir liūdesio draugas. Viena kalno pusė buvo apaugusi išsišakojusiais alksniais ir nuolat drebančiomis drebulėmis. Tarp medžių augo išbujoję aviečių krūmai. Vasarą, nunokus avietėms, kalnas būdavo žaliai raudonas. Kita kalno pusė stūksojo pilka. Nemėgo jos medžiai, tik kur ne kur išsikeroję augo kadugynų krūmai, pavasariais žydėdavo čiobreliai, ramunėlės, augo žemuogės, didelės ir saldžios. Kalnas buvo labai aukštas ir status: norint užlipti reikėjo eiti įstrižai. Kalno viršūnėje augo javai, o per vidurį ėjo siauras takelis į kitą kalną, visų numylėtą Kapčiuką.

Kapčiukas buvo aukščiausias Punsko apylinkės kalnas, gal supiltas senovės lietuviu, kurie čia uždegdavo ugnis, kai priešas užpuldavo jų žemę. Viršūnėje augo beržai, o prieš akis atsiverdavo graži gimtojo krašto gamta, nusėta kalvom kalvelėm, padabinta kalnais ir juoduojančiais miškais ir ežerais, apvainikuotais pievų žalumu. Kapčiukas buvo mėgiamiausia šeimos poilsio vieta. Seneliui buvo sunku užlipti į kalną, bet, pamažu lazdele pasiramsčiuodamas, jis buvo neretas Kapčiuko svečias. Mudvi su sesute, greičiau pasiekusios kalno viršūnę, laukdavome pasirodant senelio. Senelis tada užsirūkydavo pypkę ir atverdavo mums savo prisiminimų krepšelį. Jis pasakodavo labai įdomiai, atkreipdavo dėmesį į apylinkę, rodydavo lazdele į tolį ir sakydavo, kad ten toli matyti Lietuva.

Trikampis

Mūsų krašte veikė 1925 m. įkurta Šv. Kazimiero draugija, kurios tikslas buvo plėsti lietuvišką kultūrą, tautiškumą ir religinį susipratimą. Jai priklausė jauni ir seni. Pirmininko troboje sekmadieniais būdavo susirinkimai, vaidinimų repeticijos, Vasario 16-tosios minėjimai ir kt. Draugijos skyriai turėjo knygynėlius, statė kryžius, paminklus. Punske veikė skaitykla. Daug kur buvo rengiami bent kartą metuose vaidinimai, kuriems reikėdavo gauti valdžios leidimą. Jį ne visada duodavo, kartais reikalaudavo išversti veikalėlį į lenkų kalbą. Salės nebuvo, vaidinimus reikėjo ruošti kluonuose, kai jie buvo tušti. Kluono paruošimas, valymas, dekoravimas medžių šakomis, suolų ir scenos įrengimas — visa tai užimdavo daug laiko. Bet visi dirbo noriai ir be atlyginimo.

Žmonės vaidinimus palaikydavo, suvažiuodavo iš tolimų kaimų. Po vaidinimo būdavo dar koncertas ir šokiai. Veikė pas mus ir jaunųjų ūkininkų kuopelės, kurias globojo agr. Jonas Pajaujis. Rudenį jie rengdavo Punsko miestelyje ūkio parodas, skirdavo premijas už geriausios kokybės daržoves.

Mirus Pilsudskiui, padėtis mūsų krašte lietuviams pablogėjo. 1936 m. buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, uždrausta Šv. Kazimiero draugijos veikla. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo išvesta demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ją saugojo vidaus kariuomenės pasienio apsaugos korpuso daliniai (KOP). Pasienio keletos kilometrų zonoje padėtis buvo lyg karo metu. Judėjimas zonoje buvo leidžiamas tik skirtomis valandomis. Namuose, kad nebūtų matyti šviesos, reikėjo uždengti langus, nebuvo galima laikyti šunų, buvo uždrausti bet kokie susibūrimai. Kai KOP'ai pagaudavo ką nors po skirtų valandų zonoje, vesdavosi į būstinę ir smarkiai bausdavo už įsakymų laužymą: liepdavo gulti ir stoti, nepaklusnius mokydavo šautuvo buože, liepdavo skaldyti jiems medžius ir t.t. Norintieji iš toliau atvykti ir lankytis zonoje turėjo gauti specialius KOPų leidimus.

Karas

Antrasis pasaulinis karas mane užklupo mokykloje. Tą dieną, prisimenu, negalėjau miegoti, anksti nubudau. Nenorėdama draugėms trukdyti, išėjau į svečių kambarį. Rytas buvo gražus, saulėtas, pro langą dar nebuvo matyti jokio judėjimo. Direktorės kabinete girdėjau jos žingsnius. Įsijungiau radiją ir pirmi žodžiai „Šiandien vokiečiai mums paskelbė karą“ mane išgąsdino. Nubėgau į direktorės kabinetą šaukdama: Karas, karas... Tai buvo 1939 metų rugsėjo 1 diena. Iš mokyklos į namus buvo 40 km. Visos draugės ėjome namo pėsčios, nes susisiekimas tuoj buvo pajungtas karo reikalams.

Pasitraukus lenkų kariuomenei, beveik be mūšio atėjo sovietai. Kaime jų nematėme, tik iš Punsko sugrįžęs tėvelis pasakojo, kad visą tvarką ten palaikę kažkokie vyrai su raudonais raikščiais ant rankovių. Praėjus mėnesiui ar daugiau, į mūsų kiemą įvažiavo sunkvežimis pilnas vokiečių kareivių, kurių dauguma kalbėjo lietuviškai — buvo Klaipėdos vokiečiai. Iš jų sužinojome, kad rusai jau buvo pasitraukę. Punsko miestelyje gyveno daug žydų. Užėjus vokiečiams, jie, padedant vietiniams ir Lietuvos valdžiai, išbėgo į Lietuvą, apsigyveno Kalvarijoje, kur buvo sudarytas žydams gelbėti komitetas.

Reichas su sovietais pasirašė sutartį dėl repatriacijos, pagal kurią lietuviai ir rusai, gyvenantys Lenkijoje, galės būti perkelti į Lietuvą, tuo metu jau sovietų okupuotą. Į Punską 1941 m. pradžioje atvažiavo sovietų Lietuvos atstovai ir pradėjo žmones raginti repatrijuoti. Žmonės delsė ir nenorėjo registruotis. Vokiečiai taip pat pradėjo spausti, skelbdami, kad pasilikusieji būsią išvežti darbams į Vokietiją. Lankydavosi repatriacijos atstovai ir pas mus. Tėveliai nesirengė vykti, bet aš pradėjau apie tai galvoti. Norėjau išvažiuoti į Lietuvą ir tęsti mokslą, nes Lenkijoje tos galimybės nebebuvo: mokyklos Lenkijoje buvo tik vokiečiams. Todėl užsirašiau, bet prie išvažiavimo datą susirgau, turėjau aukštą temperatūrą, tad tėveliai manęs neleido važiuoti. Mūsų Vaičiuliškių kaime iš 24 šeimų liko tik šešios. Kiti kaimai dar labiau ištuštėjo. Tuščiose lietuvių sodybose apsigyveno lenkai.

Vos pasibaigus repatriacijai, prasidėjo vokiečių kariuomenės judėjimas prie Lietuvos sienos. Mano tėviškėje buvo apgyvendinti vokiečių karininkai, buvo vedami telefono laidai. Tikėjomės vėl karo veiksmų. Birželio vidury 3 km nuo sienos zonoje iškėlė visus gyventojus. Vokiečiai ten sutraukė daug motorizuotos kariuomenės. Prie mūsų sodybos stovėjo daug tankų ir kitų karo pabūklų. Birželio 21 dienos vakare karininkas, mokantis lenkiškai, pranešė, kad anksti rytą jie puls rusus, liepė išsikasti slėptuvę, nes trobose pasilikti būsią pavojinga. Dar tamsoje išgirdome lėktuvų ūžimą, karo pabūklai pradėjo traukti Lietuvos pusėn, tačiau šūvių nesigirdėjo. Sugrįžome į namus.

Komunistams sugrįžus

Praėjo treji metai. Frontas vėl artėjo, dundėjo patrankos, šiaurė raudonavo nuo gaisrų. Vokiečiai greit traukėsi. Išėję vieną dieną iš slėptuvės, pamatėme, kad nuo kaimo ėjo pilka masė žmonių — sovietų kareiviai, purvini, išvargę. Skurdžiai atrodė tie nugalėtojai. Į kiemą įvažiavo jų mašina, išlipęs karininkas išvarė mus iš namų į mišką ir liepė kareiviams mus saugoti. Miške radome ir daugiau tokių išvarytų šeimų. Per naktį pabuvus, leido grįžti namo. Sodybą radome sunaikintą: kieme vėjas nešiojo suplėšytus knygų lapus, sudaužyti indai, išvartyti ir apdaužyti baldai. Ko negalėjo paimti, sudaužė ir suplėšė.

Prie Suvalkų laikinai sustojus frontui, aplinkinių kaimų gyventojai buvome iškeldinti. Mes pasitraukėme į Lietuvą, apsigyvenome motinos tėviškėje, bet po poros mėnesių sovietai pralaužė frontą ir mes galėjome grįžti į savo sodybą. Didelių mūšių Punsko apylinkėje nebuvo. Tik naktimis vakarų pusėje raudonavo nuo gaisrų dangus, primindamas, kad žūtbūtinė abiejų priešų kova tebevyksta.

Lenkijoje su sovietų pagalba tvėrėsi komunistinė valdžia. Žmonės pasidalino: vieni rėmė komunistus, bet didesnė dalis nauja valdžia nebuvo patenkinti. Miškuose dar laikėsi ir į viešumą neišėjo kovoję prieš vokiečius lenkų partizanai. Kūrėsi ir nauji partizanų daliniai prieš komunistus. Pasiekdavo mus žinios iš Lietuvos, kad ten veikė partizanai, o valdžia buvo suorganizavusi NKVD stribus. 1945 metų pavasarį, jau karui pasibaigus, iš Lietuvos per dar nesustiprintą sieną atbėgdavo vyrai grupėmis po 10-15 žmonių. Prisimenu, tėvelis rytais sakydavo, kad kluone guli būrys vyrų ir jiems reikės paruošti maisto. Tėveliui jie sakydavo, kad Lietuvos pasienyje jiems yra žinoma, kad Vaičiuliškių kaime pas Pauliukonius visada saugu užeiti. Praleidę dieną ir pailsėję, vakare jie traukdavo tolyn. Neklausinėdavome, kur jie keliavo, ar buvo tikri lietuviai, ar tik Lietuvos lenkai.

Partizanai

1945 m. gegužės mėnesį Sovietų Lietuvos ir Lenkijos sieną perėjo trys Lietuvos partizanai: Vytauto rinktinės 4-tos kuopos vadas Adolfas Valenta-Ožys, Kubilius-Meška ir Vytas Prabulis-Žaibas. Šis buvo iš Mockavos kaimo, o jo tėviškėje mes gyvenome, kai buvome iškelti nuo fronto. Perėję sieną, jie išsiskyrė: Prabulis apsistojo mūsų sodyboje, jo draugai nuėjo pas gimines.

Partizanai su savim ginklų pas mus nesinešiojo. Buvo saugiau, nes sulaikyti jie galėjo pasiaiškinti, kad jie čia gyvena kaip pabėgėliai iš Sovietų Lietuvos. Iš jų sužinojome, kad Lietuvoje yra plačiai išsivysčiusi ginkluota rezistencija. Partizanai stengėsi sutrukdyti trėmimus į Sibirą, kovojo su išdavikais, gynė Lietuvos kaimus nuo rusų kolonizavimo. O jų svarbiausias tikslas, sakydavo — parodyti pasauliui, kad Lietuva nesutiko ir nesutinka priklausyti Sovietų Sąjungai. Perėję sieną į Lenkiją, jie ieškojo ryšių su Vakarais ir lenkų partizanais. Kartą Prabulis-Žaibas išėjo pas kaimynus ir begrįžtant namo pas mus jį sugavo KBW kareiviai. Kadangi jis lenkiškai nemokėjo ir dokumentų neturėjo, kareiviai atsivedė jį pas mus, o mes patvirtinome, kad jis pas mus gyvena ir į Lietuvą nenori grįžti. Kareiviai jį vėl išsivedė, bet nesaugojo ir leido jam pabėgti.

Sovietų Lietuvos - Lenkijos siena 1945 metais dar nebuvo labai saugoma. Atlikę savo uždavinius, partizanai grįždavo vėl į Lietuvą. Jau berods 1946 m. Į Lenkiją atvyko Erelio vadovaujamos kuopos vyrai paimti iš Vakarų atsiųstos informacijos. Partizanai Trikampyje apsistodavo pas patikimus ūkininkus. Tačiau gyventiems čia nebuvo lengva: pinigų neturėjo, buvo svetimos valstybės teritorijoje. Mano tėvelis, gerai pažindamas kaimynus, nurodydavo partizanams, kuriais ūkininkais galima pasitikėti. Pas mus gyvenantį Prabulį-Žaibą supažindinau su vietos jaunimu. Jis greit pritapo, buvo linksmas, iškalbus, mokėjo daug partizaniškų dainų. Pamėgo jį vietos jaunimas ir senimas, o vėliau atvykstantieji jo draugai turėdavo vietos apsistoti. Partizanų globėjų nemažai buvo ir Ramonų kaime. Vėliau jiems už tai teko nukentėti nuo komunistinės lenkų valdžios. Pas mus gyveno dar kitas partizanas — Antanas Šliževičius iš Rūdninkų kaimo. Vakarais mūsų sodybon rinkdavosi jo draugai. Atėjo kartą abu broliai Valentos labai nusiminę, nes jų tėvas sunkiai sirgo. Tačiau jis, palaiminęs sūnus, liepė jiems nemesti ginklo, kol Lietuva nebus laisva. Tėvas buvo Lietuvos savanoris.

Miško broliai buvo linksmi; nepalaužė jų sunkus gyvenimas ir paskui juos slenkanti mirtis. Perėję sieną, jie dažnai susitikdavo su lenkų partizanais, tačiau į bendrą veiklą su jais nesijungė. Tik draugiškai bendravo, kartu lankydavosi ir mano tėviškėje, kur skambėdavo partizaniškos dainos lietuviškai ir lenkiškai. Praeitis buvo užmiršta, dviejų tautų sūnūs jungėsi į kovą prieš bendrą priešą — komunizmą.

Štai keliolika Lietuvos partizanų, kurie 1945-49 metais su specialiais uždaviniais pasirodydavo Trikampyje:

Adolfas Valenta-Ožys, Valentą—Adolfo brolis, Kubilius-Meška, Vytas Prabulis-Žaibas, Antanas Šliževičius, Antanas Pakruopis, Aleksas (pavardės nežinau), Gurevičius-Nykštukas, Antanas Marcinonis-Balandis, Bronius Saveikis, Gediminas Lastauskas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas,  Juozas Lukša-Daumantas.

Dvi dainos, kurias Lietuvos miško broliai dainuodavo mūsų sodyboje, Punsko krašte

X

Enkavediste, ko taip dažnai
Tu mano tėviškę lankai?
Ar ašarota aš tau graži,
Kad mano kraitį grobi, veži?

Ant brolio žirgo, jo balne
Atjojai, virkdinai mane...
Kiek grašių kruvinų gavai
Tuomet už mirtį kankinių?

X

Ko palinko žilvičiai prie kelio,
Kam nuleido žaliąsias šakas,—
Sudūmojo jaunieji broleliai — 
Laisvės lekia tėvynei atrast.

Ko jūs daužotės, vėtros, po šalį
Ir kam laužot viršūnes šakų?
Jau balnoja broleliai žirgelį
Ir išjoja gint šalį tėvų.

Neparneši aksomo nei aukso —
Mūs' šalis ir be turtų brangi.
Jei manęs, mylima, nesulauksi, —
Nerymok ilgesingai lange.

Kai grįšim per vieškelio dulkes,
Akmenukai po kojom žėrės,
Pasitiks mergužėlė su tulpėm,
Pasitiks, į akis pažiūrės.

Tavo akys jei manęs neberastų,
Praretėjęs bus mūsų būrys.
Ašarėles nubrauki nuo skruosto, —
Už tėvynę žuvau kaip karys.


Ne visus čia išvardinau, po pusės amžiaus sunku prisiminti. Laikui bėgant vis sunkiau darėsi ir miško broliams. Komunistų valdžia pradėjo pradėjo vietinių žmonių areštus, daugiausia inteligentijos tarpe. Žmonės, norėdami išvengti kalėjimo, pradėjo slapstytis. Juk nereikėjo didelio nusikaltimo, užteko tik papasakoti ką juokingo apie Staliną. Daugelis žmonių bijojo tada ir partizanams pagelbėti. 1947-47 metais buvo išleistas įsakymas visiems gyventojams turėti pasus. Miško broliai taip pat įvairiais būdais įsigijo pasus. Tačiau šnipai veikė. Vieną naktį atvažiavo mūsų sodybon UB (saugumas), areštavo pas mus gyvenusį Antaną Šliževičių ir išvežė į Seinus. Mano sesuo Adelė bandė su pažįstamų pagalba jį išpirkti, bet nepavyko, Šliževičius buvo perduotas rusams.

1946 ar 1947 metais komunistinė Lenkijos valdžia paskelbė amnestiją. Dalis lenkų partizanų grįžo į legalų gyvenimą. Užsiregistravusius partizanus UB tardė. Jan Sadowski, vienas lenkų partizanas, po tardymo mums pranešė, kad jį ir kitus partizanus saugumas klausinėjo apie mūsų šeimą, apie ryšius su Lietuvos partizanais. Jis prašė apie tai pranešti Lietuvos partizanams.

Pereiti Sovietų Lietuvos - Lenkijos sieną darėsi vis sunkiau. Iš pasienio Lietuvos pusėje rusai iškėlė gyventojus. Keliom eilėm buvo pastatyta 3metrų spygliuotų vielų tvora, prie jos tęsėsi suarta ir suakėta laukų juosta, kurią kas porą dienų vis iš naujo akėdavo. Netoli vienas nuo kito stovėjo bokštai, iš kurių kareiviai per žiūronus sekė apylinkę. Pasislėpę slėptuvėse, lindėjo rusų slapukai, o prie pat sienos vaikščiojo kareiviai. Mums atrodė, kad tik paukštis galėjo perskristi sieną. Tačiau vis dėlto miško broliai ją pereidavo. Kartais, suradę partizanų pėdsakus, rusai kartu su lenkų UB šukuodavo mūsų apylinkę, bet partizanų nepavykdavo surasti. Mūsiškiai buvo labai atsargūs.

Gyvenamajame mūsų name jie pasidarė slėptuvę, dar dvi slėptuves turėjo laukuose. Prieš išeinant į Lietuvą kartais jie rinkdavosi mūsų sodyboje, būdavo tylūs, susikaupę, nes ėjo mirčiai į nagus. Bet Aukščiausias juos saugojo. Einant per sieną kartais tekdavo susišaudyti su rusais, bet aukų nebuvo. 1947-48 metais dalis partizanų iš mūsų apylinkės pasitraukė. Tuo metu liko vienas Gediminas Lastauskas. Kartą atvažiavęs saugumas nespėjusį pasislėpti suareštavo pas asmenį, kuris jį buvo priglaudęs. Kai apie tai mums tas asmuo pranešė, nuėjome su sesute į slėptuvę, radome ginklų ir juos išnešėme į kitą vietą.

Prisimenu, buvo pavasario vakaras 1949 metais. Balose triukšmą kėlė varlių kurkimas, kiškio, gal katino, išbaidytos pempės triukšmingai vijo priešą, kad neliestų jų lizdelių, tūkstančiai karkvabalių lyg bičių spiečius baigė susidoroti su paskutiniais prie namo augančio kaštono lapais. Vakaro tyloje jų sparnai braškėjo kaip seni sudžiūvę kailiniai. Ir šuneliai, mūsų sargai, po karštos dienos miegojo. Iš slėptuvės išlipę, darželyje sėdėjo miško broliai. Tokį vakarą, kai visa gamta rėkia iš džiaugsmo, negi išlaikys gyvi palaidoti po žeme. Jų mintys gal buvo už geležinės uždangos pas savo artimuosius, negirdėjo žingsnių kieme ir atidaromų vartelių. Būdama troboj išgirdau atidarant darželio vartelius, aplinkui buvo dideli alyvų krūmai ir iš kiemo į darželį nesimatė. Išbėgau į kiemą ir pamačiau du lenkų apsaugos kariuomenės (VOP) kareivius su šautuvais. Siela išlipo ant peties — išsigandau. Bet greit susivaldžiau ir su malonia šypsena pasitikau neprašytus svečius, pradėjau labai garsiai kalbėti ir juokauti. Partizanai , išgirdę mane taip garsiai ir lenkiškai šnekant, pastebėjo kareivius, tuoj puolė po krūmais ir pabėgę pasislėpė. Kareiviai, atkreipę visą dėmesį į mane ir juokaudami, nepastebėjo.

1949-tieji metai miško broliams ir jų globėjams buvo sunkiausi. Aktyviai veikė UB, NKVD ir jų kolaborantai, kurių tarpe, skaudu, bet buvo ir lietuvių. Kažkada tuo metu vėl perėjo sieną Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Apie tai kažkaip sužinojo NKVD ir pradėjo ieškoti. Kaip tik buvo miręs Punsko klebonas Antanas Žievys. Išvažiavome visa šeima į jo laidotuves. Grįžtant namo jau iš tolo pamatėme aplink mūsų sodybą su automatais gulinčius sovietus. Kieme mus tuojau suvarė į rūsį ir pastatė saugoti lenkų UB karininką. Pasiskundžiau, kad rūsyje šalta, tada 24 leido išeiti į kiemą. Sovietai darė kratą, išvertė šieną, šiaudus badė durtuvais. Žinojau, kad krūmuose, keletą šimtų metrų nuo sodybos, slėpėsi Krikščiūnas-Rimvydas ir Prabulis-Žaibas. Vasarą buvo maloniau jiems gyventi krūmuose negu slėptuvėje. Bijojau, kad kareiviai, baigę kratyti sodybą, pradės šukuoti ir apylinkę. Kadangi iš krūmų sodybos nesimatė, reikėjo rasti būdą jiems pranešti. Kai mus saugojusį karininką sovietai pašaukė į kluoną, o kiti kareiviai darė kratą trobesiuose, pribėgus atidariau kiaulidės duris. Kiaulės su triukšmu išbėgo pro vartus. Rusai, išgirdę triukšmą, su paruoštais automatais išbėgę į kiemą, galvojo turbūt, kad supa partizanai. Bet pamatę, kad jiems baimę įvarė kiaulės, pasiuntė „matuškas" ir toliau krėtė trobesius. Paprašiau karininko leisti man kiaules suvaryti į tvartą, kad nepridarytų žalos daržuose. Jis sutiko, o aš, pasiėmus kibirą ir garsiai šaukdama, vaikščiojau po laukus ir varinėjau kiaules. Su partizanais buvome susitarę, kad jeigu išgirs mane šūkaujant, tai reikš, kad yra pavojus. Išgirdę mano riksmus, Jurgis ir Vytas pasitraukė į mišką. Rusai išvertė visus kampus, bet nieko nepešė.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas

Vienas iš narsiųjų Lietuvos miško brolių, kuriems azijatai nepajėgė užkirsti kelio į laisvą pasaulį, buvo Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, gimęs 1919 metais Gorkyje, Rusijoje. 1921 metais su tėvais sugrįžo į Lietuvą. Kaune 1938 m. baigė Aušros berniukų gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą ir baigė ją 1940 metais atsargos leitenanto laipsniu. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete geodeziją. Buvo aukštos kultūros, moralės, didelės drąsos vyras.

Jo šeima 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Tėvas buvo miręs. Jurgis, jaunas idealistas, mylėjo Tėvynę, nuo vaikystės buvo suaugęs su Kauno miestu, Nemunu, su Lietuvos saule. Kiekvienas garsas čia jam buvo savas, tad nenorėjo jis bastytis po svetimus kraštus ir pasiliko vienas, nors ir labai sunku buvo skirtis su motina, su seserim, kurias labai mylėjo. Jis pasiliko, bet rusai greitai jį areštavo. Buvo kaltinamas, kokiu tikslu jis pasiliko Lietuvoje, kai jo artimieji pabėgo į Vakarus. Tardytojai žiauriai kankino ir kartu kalbino ir spyrė jį prisidėti prie jų. Nepalaužė Jurgio nei kankinimai, nei vilionės. Netapo jis tautos išdaviku. Paleistas iš kalėjimo ir truputį sveikatai sustiprėjus, Jurgis išėjo pas partizanus. Ten jis tapo Dainavos apygardos partizanų viršininkas, jo pareigos ir rūpestis buvo palaikyti partizanų ryšius su Vakarais. Keliaudavo iš apygardos į apygardą, rinko žinias apie ištrėmimus, areštavimus ir kitus okupantų priespaudos darbus, o paskui tas žinias reikėdavo išnešti į Vakarus. Ryšys su Vakarais kaip tik ir vedė per Lenkiją, kurią pasiekti buvo įmanoma tik su didelėmis kliūtimis. Mums, pasienio gyventojams, at rodė, kad net kiškeliui buvo sunku šią sieną perbėgti, tačiau šie drąsūs ir mirties nebiją asmenys ne vieną kartą tai padarė.

Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas su Juozu Lukša-Daumantu, lydimi kitų partizanų vis atsirasdavo Lenkijoje. Daumantui išvykus toliau į Vakarus, Rimvydas eidavo jo pareigas. Kartą, einant per sieną, pastebėjo juos rusai, pradėjo vytis, šaudė, bet partizanai be nuostolių pabėgo į Lenkiją. Tik vėliau Rimvydas pastebėjo, kad jo drabužiai peršauti. Lenkijoje irgi buvo nesaugu, nes UB nariai kartu su rusais ieškojo tokių perbėgėlių. Su Rimvydu teko dažnai susitikti, kalbėtis. Jis skyrėsi savo elgesiu nuo kitų, buvo kuklus, draugiškas, visiškai atsidavęs rezistencinei veiklai, apie save mažai galvodavo. Tik rūpinosi, ką galės geresnio pasakyti draugams, sugrįžęs į Lietuvą, nes žinios iš Vakarų buvo beviltiškos.

1949 metų liepos mėnesį Rimvydas ir Žaibas turėjo vykti į Varšuvą. Geležinkelio stotelėje prie Suvalkų juos sulaikė milicija, bet kažkaip jiems pasisekė pabėgti. Po to dvi dienas Suvalkų apylinkėse saugumas ir kareiviai krėtė miškus ir sodybas. Bet vyrai laimingai išsisuko ir netrukus vėl grįžo į savo slėptuvę. Mūsų sodybą po to įvykio saugumas vis labiau saugojo. Buvo sunku partizanams net maistą nunešti. Pasidariau piemenaite, paleidusi nuo grandinių gyvulius, juos ganydavau, apvaikščiojusi aplinkinius krūmus ir patikrinusi, kad niekur nėra slapukų, nueidavau į slėptuvės vietą ir nunešdavau maisto. Artinosi 1949 m. žiema, padėtis blogėjo, nes saugumo kareiviai dieną ir naktį saugojo pasienio zoną. Būtinai reikėjo partizanams keltis toliau iš zonos ribų. Tad saugumo sumetimais Krikščiūnas ir Prabulis iš mūsų pasitraukė. Po kurio laiko jie pranešė, kad naujoje vietoje jie pasistatė „namelį", buvo linksmi ir patenkinti. Ateidavo pas mus tamsiomis naktimis. Susitarėme, kad jie ateis vėl gruodžio 13 naktį. Bet nebeatėjo... Tą naktį žuvo. Kas jų naująją slėptuvę išdavė — nežinau. Jie buvo ją pasidarę Juozo Jakimavičiaus miškelyje. Partizanai ir vietiniai žmonės, kurie juos pažino, visi apgailėjo jų mirtį. Žuvimo vietoje Jakimavičius pastatė kuklų kryžių. Vėliau Krikščiūnas-Rimvydas ir Prabulis-Žaibas buvo palaidoti Suvalkų kapinėse. Suvalkų žemė priglaudė Lietuvos kovotojų kūnus.

Ištrėmimas, kalėjimas

Už poros savaičių, 1949 gruodžio 28 d., lenkų saugumas areštavo tėvelį ir išsivežė į Baltstogę, o gruodžio 30 rytą mūsų sodybą vėl apsupo saugumo ir vidaus korpuso kareiviai. Liepė į vežimus susidėti daiktus, pasiimti maisto, gyvulius ir jiems pašaro. Kadangi tėvelio jau nebebuvo, kareiviai išsivarė mus vienas moteris. Baiminomės, gal varys į Sibirą. Lydimos kareivių su šautuvais, pasiekėme geležinkelio stotį, kur radome daugiau panašaus likimo šeimų. Stotyje stovėjo gyvuliniai vagonai, į vienus suvarė žmones, į kitus - gyvulius. Niekas nesakė, kur mus veš. Kitos dienos rytą išvažiavome ir gal po savaitės ar daugiau pasiekėme Ščecinek miestą, buvusiose vokiečių žemėse. Repatriacinės įstaigos žmonės mus apgyvendino kažkokiame ūkyje kartu su lenkų šeima.

1950 metų vasario pradžioje mane areštavo ir išvežė į Baltstogės kalėjimą. Languose stiklų nebuvo, tik grotos. Per jas ant grindų buvo pripustyti sniego kauburiai, o užsikloti davė tik ploną dekį. Sėdėjau viena, peršalau, prašiau, kad pakviestų gydytoją. Jo liepimu buvau perkelta į bendrą rūsį. Tardoma buvau naktimis. Po dviejų mėnesių išvežė į kitą kalėjimą. Ten celėje buvome daugiau moterų, labai trūko oro. Rugpjūčio pabaigoje karo teismas nuteisė tėvelį ir mane po penkis metus kalėjimo, konfiskavo visą mūsų turtą.

Kalėjime visą laiką jaučiausi blogai, tad kalinys gydytojas užrašė mane plaučių peršvietimui. Rado, kad sergu džiova. Vaistų nedavė, bet perkėlė mane į ligoninę ir davė geresnį maistą. Ligoninėje buvo dar dvi panašaus likimo kalinės. Vienos tėvai išsirūpino iš užsienio vaistų, bet kalėjimo administracija neleido jų naudoti. Kalinė paskelbė bado streiką, ją maitino per prievartą. Kaip pasibaigė, nebežinau, nes mane vėl išvežė į kitą politinių kalinių moterų kalėjimą. Kalėjimuose apskritai daugiausia buvo lenkų inteligentijos.