Kam skambėjo Kudirkos varpas?

JANINA SEMAŠKAITĖ

Susitikimas su senosios kartos inteligentais man visada palieka ne tik žavesį, bet ir liūdesį. Žaviuosi jų optimizmu, tvirta valia, neišduota meile Tėvynei. Liūdna, kad jie jau svečiai mūsų žemėje, o dar skaudžiau, kai pagalvoju apie kokias moralines vertybes galės kalbėti ateities žurnalistai, rašydami sovietinių metų išauklėtos kartos istoriją? Ko be „pinigų darymo", karate pasispardymų ir sekso revoliucijos šiandien trokšta sovietmečio jaunimas? Ką jiems reiškia žodis Tėvynė?

Kostas Jasinevičius pokalbio su Janina Semaškaite metu.

Kostui Jasinevičiui Tėvynė ir jos laisvė nebuvo vien tik žodžiai. Tai buvo jo gyvenimas, esmė ir tikslas. Pasitempęs, kaip ir dera senajam Lietuvos inteligentui, santūriai pasakoja apie tai, ko mums buvo neleista žinoti visus penkiasdešimt metų. Vaišina kava, kukliais sumuštiniais ir labai ramiai kalba apie didelius ir gražius, baisius ir šiurpinančius klausytoją dalykus. Tik susitikus su gyvais pirmųjų okupacijos metų liudininkais pradedi suvokti, ko būta iš tikrųjų, kokia baisi saugumo mašina, toji valstybė valstybėje, veikė ir, nesuklysiu pasakydama, — tebeveikia Lietuvoje.

Tik tada atvirai, o dabar — pogrindyje.

Tačiau pasakojimas ne apie tai...

Kai jį suėmė 1946 lapkričio 2 dieną Rokiškio saugumo šnipinėjimo padalinio viršininkas kapitonas Popovas ir tardė leitenantas Kuznecovas, Kostas buvo Tumo Vaižganto gimnazijos 7a klasės gimnazistas. Pasakyti suėmė ir tardė — ne tie žodžiai. Tai buvo kankinimas, toks žiaurus, kad ir prisiminti nenori. Juk pasekmės liko visam gyvenimui.

Jei komunizmo statytojai galėjo kankinti mokinį iki sąmonės netekimo, tai tuo apie juos jau viskas pasakyta.

— Buvau kaltinamas pogrindžio veikla, nukreipta prieš tarybų valdžią. O mes dar tik buvome pradėję burtis, tos pačios klasės gimnazistai: Jonas Kublickas iš Rokiškio, Bronius Zauka iš Latvijos pasienio, Onuškio dvarelio, Laimutis Baltakis iš Kamajų, Jonas Šedys iš Lukštų parapijos ir aš — Kostas iš Misiūniškio kaimo. įkūrėme pogrindžio organizaciją, pavadinome gal kiek vaikiškai „Laisvės trokštantieji". Mūsų tikslas buvo nuteikti gimnazistus prieš komunistinę santvarką ir komjaunimą. Per Joną Šedį palaikėme ryšius su partizanais, mat jo brolis partizanavo. Per Joną perduodavome šaudmenis, kuriuos pavykdavo „sumedžioti", gaudavome iš partizanų užduotis išžvalgyti apylinkes, sužinoti, kur sustoję rusų kariuomenės daliniai. Turėjom ir savo asmeninius ginklus. Jonas Kublickas mums vadovavo. Man teko pavaduotojo pareigos, — prisimena Kostas Jasinevičius. — Beje, gimnazijoje veikė ir kita grupė, kurioje buvo trylika gimnazistų. Jie susibūrė 1945-ųjų pavasarį ir jau tų pačių metų liepos 16 dieną juos suėmė. Tai grupei vadovavo Vytautas Grižas. Jie netgi savo leidinį turėjo, spausdino šapirografu. Dabar, suaugusio žvilgsniu žvelgiant į gimnazisto dienas ir mūsų veiklą, galima būtų pasakyti, jog mes elgėmės vaikiškai ir labai neatsargiai. Bet tuo buvo gyvos mano kartos jaunos širdys. Deja, mes buvome per jauni, kad suprastume su kokiu pavojingu priešu susidūrėme..

Platino gimnazistai savo leidinėlį — atskirus lapelius po aplinkinius kaimus. Išvežiodavo paslėpę dviračio rėmuose. Netgi saugumiečiai šią bylą pavadino „Pugžlyno byla”. Tačiau atkentėjo moksleiviai visai ne kaip vaikai..

Štai kaip apie tai rašė Vytautas Grižas savo prisiminimuose: „1945 liepos 15 dieną vaikščiojau po kiemą ir niūniavau dainą:

Užtemo saulė giedrą liepos dieną
Ir ūkanos pasklido po laukus,
Ir užgulė sunki ledinė siena,
Ant tavo, mūsų Lietuva, vaikų....

Į butą įėjo pusiau kariškai apsirengęs žmogus, su juo dar keli ir prasidėjo krata. Pasiėmė radijo aparatą, fotografijas. Auštant Vytautas Kligys, Juozas Diržys, Juozas Kabiestavičius, Rimas Balaišis, Eugenijus Žėkas, Albinas Galvanauskas, Albertas Žilys ir dar keli gimnazistai buvome suimti. Iškankinę, išsityčioję, išblaškė mus po Sibiro platybes kentėti badą ir pažeminimą. Bet... likome gyvi”.

Sunkiausia ir buvo tas pažeminimas, nužmoginimas, užtrukęs taip ilgai, kad gerokai atbukinta sovietinė karta šito pastovaus pažeminimo pradėjo netgi nebejausti.

Tais pačiais metais buvo suimta ir trečia grupė, vadovaujama Tumo Vaižganto gimnazijos kapeliono Jono Buliausko. Šioje grupėje buvo nemažai mergaičių, iš viso apie septyniasdešimt jaunuolių, kurių veikla siekė net kelis rajonus.

— Buvome jauni, neturėjome rezistencinės kovos patirties, o saugumo sistema jau turėjo gerai paruoštus specialistus ir patyrimą pavergiant tautas, net specialią kankinimais ir baime pagrįstą metodiką siekiant nutautinti okupuotų kraštų žmones. Bet buvome drąsūs ir, žinoma, neatsargūs. Suradome mes vokiečių paslėptus šaudmenis ir stengėmės juos perduoti partizanams. Pamenu, taip skubėjom juos pasiimti, kad ir prieš pamokas, ir po pamokų nešėm pilnas kuprines namo. Einu kartą su šoviniais pro mokyklą, o mano nešulys sunkus, portfelis senas, slysta iš rankų, žiojasi. Pamatė mane gimnazistas iš kitos klasės ir sako: „Neši, tai nešk, tik ... Kad nesimatytų..." Tačiau išdavė mus ne tas mane „nusikaltimo vietoje" nutvėręs mokinys. Į mūsų grupę buvo infiltruotas parankinis saugumo agentas Povilas Jakubka. Gyvas dar žmogus, ramiai sau ūkininkauja Šilutėje: gal ir gailisi to ką padarė, o gal?.. Nesvarbu: tai jo nuodėmė, jo sąžinės sąskaita. Na, o mūsų grupės vadovas Kublickas pasirodė neįžvalgus. Nors aš labai suabejojau Jakubkos draugiškumu ir perspėjau Kublicką, jog mūsų naujasis mokinys įtartinas, tačiau buvo pervėlu. Kublickas jau ėmęs tą naujoką agituoti į grupę, netgi parsivedė į namus, supažindino su grupės tikslais, parodė kur laiko naganą paslėpęs. Rugsėjo mėnesį taip visai atvirai su juo pasišnekėjo, o spalio viduryje jau buvo saugumo suimtas. Saugumiečiai jį taip žiauriai kankino, sumušė per tardymus, nurovė plaukus ir, aptemus sąmonei, vaikinas visus išdavė. Tik Jonas Šedys, kažką negero pajutęs, suspėjo pasitraukti iš Rokiškio. Tačiau ir jį jau sekė, suėmė gruodžio mėnesį mieste. Mes visi stengėmės namuose nieko nelaikyti, kas galėtų mus išduoti, ir saugumiečiai, darę kratas, nieko nesurado. Taigi, įrodymų, net mažiausių įkalčių jie neturėjo. Tačiau Šedį pakankinę, sugebėjo įtikinti, jog mes visi viską prisipažinom ir jam nėra reikalo slėptis. Šedys išsidavė. Beje, prieš suimant mūsų gimnazistišką pasipriešinimo okupacijai grupę, buvo sulaikytas mokinys Petras Oleškevičius. Jis nujautė, kad gimnazijoje egzistuoja tokia grupė, bet jai nepriklausė ir nieko konkretaus nežinojo. Palaikė jį penkias dienas, pakankino, pagrąsino ir... užverbavo. Nieko konkretaus nežinodamas, Petras Olšekevičius apie mane pasakė, jog mokykloje, pasislėpęs už eglių rūkiau ir dar... vieną kartą matęs, kaip man iš kišenės iškritęs pistoletas. Už tą pistoletą man labai kliuvo: reikalavo atiduoti. Neprisipažinau, kad turėjau ginklą ir neatidaviau, nes ginklas jau buvo pas partizaną Juozą Kurklietį, mano pusseserės vyro brolį....

Devynis mėnesius gimnazistą Kostą Jasinevičių išlaikė Panevėžio kalėjime. Tardymams ir kankinimams veždavo į Rokiškį: gal Rokiškyje saugumas daugiau sužvėrėjusių kaulų laužytojų turėjo, kas žino?.. Tar-36 dydavo naktimis, neleisdavo užmigti ir kiekvieną kartą sumušdavo iki sąmonės netekimo. Saugume buvo speciali patalpa kankinimams, vadinama „rūtų darželiu": ten, ant cementinių grindų nutrenkdavo pusgyvius tardomuosius, o jei kuris dar laikėsi ant kojų, tą versdavo stovėti kampe. Kostas atkakliai neigė priklausęs grupei, nes įkalčių saugumas neturėjo, o suvesti akistaton su užverbuotu Povilu Jakubka irgi negalėjo, nes slėpė savo agentą ateičiai. Taigi, kankino Kostą ne kartą, kol ir jį atvedė į „rūtų darželį". Pastatė kampe ir budinčiam stribui paliepė, kad šis neleistų Kostui nei sienos atsiremti, nei sukniubti. Įsakė stovėti iki ryto, iki sekančio tardymo. Dvi savaites be vandens ir maisto išlaikė. Tai toks ir stovėjimas ant savo kojų begalėjo būti:

— Prisiglaudžiau prie sienos ir žiūriu į stribą, o jis į mane. Ruselis buvo, ne vietinis. Nors keikėsi, kaip rusams įprasta — triaukščiais, bet šiek tiek padorumo dar turėjo. „Ei, ty — šūktelėjo: — Ložy! „Liepė gultis, nusisuko ir pasitraukė toliau. Matyt, nebegalėjo žiūrėti į kraujuojantį žmogų. O gal karas vardan komunizmo pasaulyje jam dar nebuvo paskutinio žmogiškumo lašo užmušęs. Kai atsigavau, po kurio laiko vėl buvau atvestas tardyti. Ir vėl susitikau su tuo ruseliu. Pamatęs mane kruviną, jis tik paklausė: „Ar tėvai žino?" Sakau: „Ne". Padavė pieštuką, paliepė: „Parašyk!' Nulaužiau jam nematant pieštuko galelį ir paslėpiau po nagu, o jam pasakiau: „Nulūžo". Nudrožė pieštuką ir padrąsino: „Nebijok, perduosiu taviškiams!" Parašiau kelis žodžius, kur esu. Žodį rusas išlaikė, perdavė tėvams žinią per savo merginą, pas kurią lankydavosi tame pačiame kaime, kur gyveno mano tėvai. Gavę laiškelį, tėvai jau sekančią dieną atvežė maisto. Tačiau tardytojas Kuznecovas įsakė maistą grąžinti, pasimatyti su tėvais neleido...

Matyt, kankintojai pajuto jaunuolio dvasinę jėgą ir stiprybę, ištikimybę Lietuvai, padarė viską, kad nepaisant įkalčių trūkumo, gimnazistas būtų ištremtas iš Lietuvos ir... nebesugrįžtų atgal. Jiems reikėjo išdavikų, bevalių vergų, o šitas tiko vario rūdų kasykloms...

Romantika tarp kalėjimo sienų

Būta ir šito. Panevėžio kalėjime Kostas Jasinevičius susipažino su savo būsima žmona Aldona Petrylaite, kilusia iš Verksnionių kaimo, Kamajų valsčiaus. Ji buvo suimta už ryšius su partizanais. Merginos brolį Bronių Petrylą nušovė stribai. Kai Bronių suėmė, uždarė į pirtį prie Salų ežero. Laikinai, kol galės į saugumą nuvežti. O Bronius buvo geras plaukikas: išlupo pirties langelį, išlindo ir, šokęs į ežerą, perplaukė. Tačiau kitame krante irgi buvo sustojęs stribų ir rusų kareivių būrys ir jį nušovė. Palaidotas Verksnionių kaime. Aldona buvo suimta už brolį ir ryšius su partizanais, nors konkretesnių įrodymų saugumiečiai neturėjo. Merginas laikė trečiame aukšte

— Tarp kamerų ryšius su tardomaisiais Morzės abėcėle palaikė Gandras iš Biržų. Tik slapyvardį to žmogaus ir sužinojau. Kadangi jis greit turėjo būti nuteistas ir išvežtas, tai ryšininko pareigas perdavė man. Per tris dienas turėjau išmokti Morzės rašto. O kai pirmą kartą stuksenau, iš manęs žinias priėmė Aldona, tai ji man išpoškino: „Kali, kaip boba, o dar vadiniesi Aras". Tokį slapyvardį gavau kalėjime perimant ryšį.

Taip jie susipažino. Greit Aldona įsitikino, kad jos naujasis pažįstamas mielas ir doras vaikinas, netgi patarė, ką ir kaip kalbėti, kad iš kalėjimo greičiau ištrūktų stribų sulaikytas Aldonos tėvas. Saugumiečiai jos tėvą, beraštį žmogų, kaltino, jog šis nepranešęs, kad pas juos buvo užėję partizanai. Kostas ir pamokė ją per tardymą sakyti, kad tėvo tuo metu nebuvo namuose, jis nežinojęs. Tėvą patardę, paleido. Ką iš beraščio peši? O dukterį Aldoną teisė: jai teko sunkūs tremties metai. Taip ir prasidėjo draugystė su dora lietuviška šeima. Na, o busimasis uošvis Kostui į Sibirą netgi siuntinuką atsiuntė. Tik susitiko jiedu su Aldona negreit—po dvylikos metų.

Teismas

Kalbėti apie okupantų teismą ir teisingumą — tuščias reikalas. Kuris tik pasipriešino žodžiu ar veiksmu okupantui, tam ir sukurpė bylą, įrodymų nereikėjo. Teismo procesas — tik forma, kurios irgi galėjo nebūti. Ne kartą Kosto Jasinevičiaus byla buvo grąžinta pertardymui dėl įkalčių trūkumo, daug kartų apklausinėti pedagogai ir gimnazistai, bandyta jį patį užverbuoti, o nieko neišpęšus byla buvo nusiųsta į Maskvą. KGB — tos valstybės valstybėje struktūra, pasišovusi pavergti pasaulį, jau buvo sukūrusi „Osoboje soveščanije". Kokio tai saugumo valdomo sraigtelio būta, niekas ir dabar paaiškinti nesistengia, tačiau jo dėka buvo dalinami lietuviams lagerių ir kalėjimų metai. Mat kažkam reikėjo vardan komunizmo kasti rūdą, anglis, statyti miestus ir naujus ginklo fabrikus Sibire, o komunistai patys knisti žemę nesiruošė. Jie buvo pašaukti valdyti, negi gailėsi nelaisvės metų lageriuose nepaklusniesiems.

— Nei teismo regėjau, nei žinau, kokie žmonės mane teisė. Iškvietė iš kameros ir paskaitė nuosprendį, kad esu nuteistas penkeriems metams lagerio! O tardytojas Kuznecovas (neabejoju, jog jam už tai medaliais buvo nukarstyti visi atlapai) turbūt pasakė: „Ty, svolač! Neprisipažinai! Vis tiek nukišim ten, iš kur nesugrįši!" Ne tik bausmę ir metelius padalino, bet mus visus penkis išskirstė į atskirus lagerius. Kalėjimų ir lagerių didžiajai Rusijai niekada netrūko.

— Vežė mane tranzitu Stolypino vagonuose, nuo kalėjimo iki kalėjimo. Iki nuvežė į vietą, keturiolikoje kalėjimų teko pabūti...

Kuznecovas numatė Aro - Kosto pasišventimą Lietuvai, nepalaužiamą laisvės jausmu dvasinį polėkį ir patvarkė viską taip, kad jam buvo atimtos visos ir žmogiškos teisės. Kiti jauni tremtiniai turėjo teisę mokytis, bet penkiems Tumo Vaižganto gimnazistams ši teisė buvo atimta.

Džaskazgane

Garsėjo vergų miestas savo ypatingo režimo lageriais vario kasyklose. Patekai ten ir tapo aišku: gyvas neišeisi, o jeigu ir išeisi, tai pats gyventi nebenorėsi. Kostas Jasinevičius į Džaskazganą buvo ištremtas 1949 metais. Iš penkių tūkstančių kalinių, atgabentų ten 1945-aisiais iš visų Rusijoje okupuotų valstybių, čia tebuvo likę gyvi vos keli šimtai. Kažin ar ir tie likę jautėsi gyvi; tai jau buvo žmonių šešėliai. Dirbo kalinys po žeme po dvylika valandų per parą. Klūpodamas ant kelių vandenyje, privalėjo iškasti ir vagonėlių suvežti vienuolika tonų rūdos. Neišpildai normos — gauni sumažintą maisto davinį, nors toji maisto norma buvo tokio didumo, kad lietuviškas katinas per pusryčius daugiau suėsdavo. Po šešių mėnesių vergiško darbo Kostą Jasinevičių, kaip nebetinkamą rūdai kasti, „iškėlė" iš šachtų į žemę. Pateko į nurašytųjų brigadą. Tačiau ir nurašytiems reikėjo dirbti — pakrauti ir iškrauti vagonėlius. Visaip žmonės kentė vergiją ir kaip išganymo kartais laukė mirties. Kosto akyse vis tiek galėjai įžvelgti nebylų protesto balsą: „Sielos nužudyti nepavyks!" Nepavyko užmušti laisvės jausmo, nors čia jo žmogumi nelaikė. Jis tebuvo CF - 646 numeris, neturintis nei vardo, nei pavardės. Apsiriko komunizmo statytojai — šitas numeris tebebuvo žmogus, turėjo širdį, o joje — Lietuvą.

— 1951 metais lapkričio 22 dieną baigėsi bausmės laikas. Tačiau, kai mane iškvietė pokalbiui, liepė pasirašyti dokumentą, jog esu ištremiamas visam laikui. Jau atlikusį bausmę, mane vežė kartu su kitais kaliniais į Krasnojarsko kalėjimą. Mat buvo toks visuomenei nepaskelbtas didžiojo „tautų tėvo" įsakymas: nepatikimus bausti taip, kad gyvi neliktų. Būdamas Krasnojarsko kalėjime parašiau vyresnybei pareiškimą, jog mano tėvas buvo ištremtas 1948 metais gegužės 22 dieną už mane, kaip nacionalistą. Tėvai gyveno Kazačensko rajone, o tame rajone buvo laikomasi įsako, išleisto dėl šeimų, ištremtų į Sibirą, sujungimo. Prašiau, kad mane išleistų pas tėvus. Neleido. Išsiuntė į Abano rajoną kirsti miško. Ten būdamas vėl kas mėnesį rašiau prašymus į Maskvą, primindamas minėtą įsaką. Pagaliau, po septynių mėnesių susirašinėjimo gavau atsakymą, kad būsiu išsiųstas pas tėvus. Ir vėl mane su atlikusiais bausmę kaliniais vežė atgal į Krasnojarsko kalėjimą, neleido pačiam nusigauti iki tėvų. Rūpinosi nepatikimais, o kaip rūpinosi! Kai atsidūriau vos per dvidešimt penkis kilometrus nuo tėvų, — net ir iš ten milicija vieno nepaleido. Sėdėjo vietinės valdžios krėsle toks pareigūnas Starkus, žydelis, krapštė galvą ir tylėjo žiūrėdamas į mane. Ilgai tylėjo, o po to pasakė:

 „Vieno išleisti tavęs negaliu. Bet čia, netoli tavo sesuo ištremta gyvena. Galėsi su ja susitikti. Pranešiau, kad atvyktų. Ar nori seserį pamatyti?"

Galima įvairiai nužudyti žmogų šitokiu „gerumu". Tačiau žydelis Starkus nemelavo. Netrukus atėjo Kosto Jasinevičiaus sesuo į kabinetą ir klausia: „Kam iškvietėt?" O Starkus tylėjo ir žiūrėjo į buvusius ir tebesamus kalinius.

—    Maryte, — nebeišlaikė Kostas tylos, — ar jau manęs nepažįsti? Įsižiūrėk, tai aš...

Sesuo apsipylė ašarom ir puolė broliui ant kaklo. Už „mirtiną" Kosto Jasinevičiaus nuodėmę — pasipriešinimą okupantui — buvo ištremti abu jo tėvai, sesuo Marija ir brolis Vladas, netgi drauge su šeima gyvenęs dėdė Juozas Augulis, kuris neatlaikęs tremties kančių liko gulėti Sibiro žemėje.

Rovė komunizmo statytojai nepaklusnumą su visomis šaknimis, kad net vaikų vaikai užmirštų laisvės jausmą ir savo Tėvynės vardą.

—    Pasimatyti su seserimi leido, — pasakoja Kostas, — o laisvai vykti pas tėvus ne... Vežė kaip kalinį kateriu iki Šidlos, Piskunovkos. Vežė pro vietas, nuklotas tremtinių kaulais, pro Sibiro miestus, pastatytus pavergtų tautų rankomis. Atvykus į vietą, informavo valdžią telefonu ir iškvietė brolį... Kadangi motina tuo metu jau sunkiai sirgo širdies liga, broliai susitarė iš anksto paruošti mamą susitikimui. Juk ir iš džiaugsmo plyšta motinų širdys.

Susitiko Dvoriščioje, kur buvo ištremti tėvai. Džiaugsmo ir skausmo ašaros ritosi motinos veidu. Jas matė susirinkę į susitikimą visi Dvoriščios lietuviai.

O po trumpų susitikimo akimirkų — vėl sunkus darbas. Plukdė Kostas medžius, išmoko vairuoti mašiną ir tik 1954 metais jį amnestavo. Gavo pasą, tačiau tėvams išvykti neleido. Negavo leidimo išvažiuoti ir sesuo. Sibirui reikėjo vergų. Taigi ir Kostui teko pasilikti „komunizmo statybose".

1957 metais vėl kreipėsi į valdžią, šį kartą jau į lietuvišką, prašydamas leidimo sugrįžti į Lietuvą. 1958 birželio mėnesį jam buvo leista išvykti į Lietuvą. Tačiau Lietuvoje niekas jo nelaukė.

Vietiniai socializmo dievai į gimtus namus sugrįžti ir ten apsigyventi neleido. Niekas nenorėjo priimti į darbą. Bijojo dėl savo kailio? Kažin?.. Savi, tarybų Lietuvos patriotai, socializmo propaguotojai privalėjo pribaigti buvusį gimnazistą, padaryti tai, ko neįstengė saugumas. Negavo Kostas darbo, kol nesutiko savo kalėjimo draugo, mat šis jau buvo įsikūręs. Tada ir pradėjo dirbti mašinų remonto dirbtuvėse. Šaltkalviu, paskui automechaniku.

Grįžęs iš tremties, Kostas susitiko ir pasimatė su Aldona. Susipažino, susidraugavo. Tuo metu ji dirbo medicinos sesele Rokiškio ligoninėje. Baigti medicinos instituto jai nebuvo leista, mandatinė komisija 40 uždraudė. Nepatikima buvo, pažymėta tremtinės dokumentu. Pamilo Kostas savo likimo draugę ir jiedu susituokė. Drauge išgyveno dešimt metų, augino dukrą.

Aldona jau tremtyje nuo sunkių gyvenimo sąlygų gavo skrandžio opą, paskui ir vėžys įsimetė. Neilgai truko graži draugystė ir bendras gyvenimas. Liko Kostas našlys su septynerių metų dukrele. Pats užaugino. Paliko mamos neįgyvendinta svajonė tarytum priesakas dukrai: motinos atminimui ji baigė Kaimo medicinos institutą.

Ką Kostas Jasinevičius veikia dabar?

—    O! Dirbu į visus šonus, kiek leidžia dar likusios jėgos. Renkame medžiagą apie Rokiškio pogrindžio veiklą, partizanus, stengiamės įamžinti tas vietas, kur buvo nužudyti ir palaidoti partizanai. Esu ir Šaulių sąjungos Rokiškio rinktinės būrio vado pavaduotojas, politkalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys. Užtenka veiklos sričių, tik sveikatos nebėra. Gaila, baigiasi mūsų, senųjų Lietuvos kovotojų už laisvę, jėgos, o jauni dar neįsijungė...

Atvirai suabejoju, ar iš viso Lietuva nenumirė? Ar dar atgims tauta?

Ir išgirstu atsakymą:

—    Lietuva bus! Neabejokit!

Nuovargio nepaisantis kovotojas, kitaip jo nepavadinsi, skuba užrašyti ką suradęs Lietuvos istorijai, pats rašo į „Tremtinį” ir „Trimitą", o kai parodo fotografijas iš surastų kankinių kapaviečių, kai akivaizdžiai pamatai, ką su mumis visais darė Lietuvos genocido vykdytojai, pasidaro baisiau nei baisu. Žiūrime į palaikų, surastų prie seno vėjinio malūno Pandėlyje, fotografiją: žmogaus kaukolė perpjauta pjūklu. Taip saugumo budeliai kankino gyvus, nelaisvėn patekusius partizanus. Tačiau skaudžiausia, kad kartu su okupantais žudė lietuvius ir savi....

Nei sudejuoja, nei skundžiasi Kostas Jasinevičius, nei savo iškentėtas kančias skaičiuoja, jis tik labai norėtų jauniems pasakyti, kad jie Lietuvą mylėtų ne kaip egzistavimo ir pasipelnymo vietą, o kaip Tėvynę. Vienintelę . Daugybę kartų žudytą ir vis dar gyvą.

Atsisveikiname, dėkoju už pokalbį, o Kostas Jasinevičius dar pakartoja:

—    Tikėkite, tas bedvasis laikas praeis. Tik labai noriu, kad Lietuvos dvasia greičiau atgimtų, kad Vinco Kudirkos laisvės varpas skambėtų kiekvieno lietuvio širdyje.