TELYDI MUS RYŽTAS
EDUARDAS MILIUS
Kalba, pasakyta 19% m. liepos 6 dieną Druskininkuose, Mindaugo karūnavimo-Valstybės dienos minėjime.
EDUARDAS MILIUS—mokytojas, Druskininkų Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) skyriaus Tarybos narys, Politinio komiteto pirmininkas.
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Ir ta priemonė buvo krikštas, kurį Mindaugas nedvejodamas kartu su šeima, artimaisiais ir daugybe pavaldinių priima 1251 metais, o 1253 m. liepos 6-ąją, diplomatiniu keliu išgavęs popiežiaus palankumą, iškilmingai karūnuojasi ir Lietuvos karaliumi. Karalystės titulas galutinai įtvirtino Lietuvos diplomatijos pergalę. Lietuva tapo Vakarų Europos valstybe (viduramžiais tai buvo didžiulės reikšmės dalykas). Gi pačiai Lietuvai karaliaus karūna reiškė teisinį pagrindą ir akstiną valstybės vieningumui galutinai realizuoti.
Negali nežavėti karaliaus Mindaugo valstybinė išmintis ir veiklumas—savybės, vieningai pripažintos Europos krikščioniškų valdovų ir pelniusios jam Išmintingojo vardą. Neįkainojama vertybe Lietuvos istorijoje buvo karaliaus Mindaugo diplomatijos, vidaus ir užsienio politikos patyrimas. Mūsų karalius, priešinantis vietiniams kunigaikščiams, savo diplomatija sugebėjo sukurti pavyzdį amžiams...
Mindaugo epocha yra pamokanti ir nepaprastais jo sugebėjimais pačiais sudėtingiausiais momentais skaldyti tautai priešiškas koalicijas, o kartais net ir priešus patraukti į savo pusę ... Tačiau lemiamu momentu jis ryžtasi neišduoti ir savo brolių žemaičių, kai pastarieji pakyla į šventą išsivadavimo kovą.
Būdingiausia karaliaus savybė, kad jis niekada nesižvalgė į pašales, nelūkuriavo ir nepriimtinais laikė pataikavimą, veidmainystę, nusižeminimą ar baimę. Jis ėjo tiesiu, užsibrėžtu keliu ir darbais įrodė nepalenkiamumą, siekiant užsibrėžto tikslo.
Ir gal svarbiausia—jis niekada negalvojo apie save, savo aplinką, o apie visą Lietuvą, apie visus Lietuvos žmones, apie Lietuvos valstybės stiprinimą, jos išgarsinimą, apie ateisiančių šimtmečių Lietuvą ... Tikriausiai, kad karalius Mindaugas svarstė ne tik apie 13-to amžiaus, bet mąstė ir apie mus, apie 20 amžiaus pabaigos Lietuvą, apie jos valdovus ir apie jos piliečius...
Taigi, prisimindami Mindaugo laikų Lietuvą, jos įkūrėją, karalių Mindaugą—mūsų valstybės pradininką, amžiams tapusį tautos valstybinės stiprybės ir garbės simboliu, jo viziją valstybės ateičiai, paieškokime lygiagrečių ir pamąstykime apie šiandieninę Lietuvą, apie jos valdovus, galop, ir mus pačius—ar sekame mes Lietuvos karaliaus pėdomis, tais kilniais siekiais, idealais, ar savo darbais esame verti ir pajėgūs pažadinti lietuvišką protėvių dvasią ...
Kur begyventų žmogus, ką jis bedarytų, kokias pareigas beužimtų, kokios profesijos jis bebūtų, ką bedirbtų—jo gyvenimo prasmę ir vertę sudaro jo pilietinis credo: kaip ir vardan ko tu gyveni, kam pasišventęs, kodėl dirbi ir kenti, dėl ko aukojiesi, giniesi ar kariauji, ką myli ir ko neapkenti, ar nesi pasyvus, pavydus ar nusivylęs ...
Mylėti tik save, tik savo Ego—reiškia degti šalta ir šiurpia atgrasančia ugnimi. Nusivilti, šmeižti, pavydėti, nesusivokti, nekęsti laisvės, nepriklausomybės, demokratijos, išdrįsti net visa tai aprūgoti ar panaudoti piktam—tai didžiulės nuodėmės.
Dergiantys tautos pasišventėlius, dėl nesėkmių ar savo neišmanymo kaltinantys kitus, apsirikimus ar klaidas priskirdami tik kitiems, bandantys įteigti naiviems žmoneliams, jog „visi esam tokie", jog „visos valdžios tokios", tačiau tų kitų nuopelnus stengdamiesi visur prisiskirti sau—štai tos triados, kurios pastoviai sklando iš šiandieninių valdžios vyrų lupų. Pagalvokime, ar moralu tikėti panašioms triadoms? Ar padoru laisvę suteikti blogiui?
Ššiandien, stovėdami prie Išmintingojo karaliaus paminklo, susimąstykime—kodėl mums taip nesiseka, kodėl mes skurstame, riejamės, kodėl nežengiam pirmyn ...
Iš kur pridygo tiek niekšų, žulikų, vagių ir melagių? Kodėl nedorėliai laisvi ir toliau pampsta kitų sąskaita? Kodėl nėra teisingumo, atjautos, paramos vargingam žmogui?
Ar moralu atitraukti piliečius nuo politikos, patriotizmo, pridengiant tai depolitizacijos skraiste, net raginimais nebalsuoti, nemitinguoti... Visa tai—žmonių mulkinimo ir nupilietinimo siekiai, draudimas domėtis valstybės reikalais...
Arba tu „darai" politiką, arba politika „daro" tave. Arba tu pilietis, žmogus patriotas, kuris myli tėvynę, serga dėl jos ateities, ar viso labo teesi sraigtelis valdančiųjų rankose, sutinkantis tarnauti prievartai, patyčioms. Politika—tai rūpestis savo šeimos, savo vaikų ir vaikaičių ateitimi, tai rūpestis savo ūkio, savo gyvenimo, savo kultūros, galop— savo Tėvynės reikalais.
Sunkiai atkovota laisvė, nepriklausomybė ir demokratija—tai didžiulė vertybė; tai pirmiausia—laisvė rinktis (pasirinkti gėrį ar blogį, tamsą ar šviesą, tiesą ar melą, meilę ar neapykantą, pasišventimą ar parsidavėliškumą, aktyvią veiklą ar abejingumą.)
Prisipažinkime, kad vis tik daugelis pasirinkdami suklydome... Tačiau būkime tvirti ir suvokime, kad klaidą taisyti ir garbinga, ir nevėlu!
Nepriklausomybė padovanojo visiems mums didžiausią gyvenimo vertybę—apart laisvės rinktis, kartu ir laisvę mąstyti, kalbėti, veikti, kontroliuoti, pareikalauti, nuspręsti...
Tikėjimo akimis Nepriklausomybė—tai Dievo dovana, kuria naudodamasis žmogus sukuria savo ateitį: savo gražiam pėdsakui įtvirtinti žemėje; savo amžinybei; arba amžinai savo pražūčiai.
Tačiau niekada nepamirškime, kad Nepriklausomybė ir Laisvė yra ne tik dovana, bet ir atsakomybė, atsakomybė už jos gynimą, išsaugojimą.
Atminkime, kad valstybė—tai ne valdžia, o mes, brangieji, mes— Lietuvos piliečiai, ir tik nuo mūsų priklausys jos ateitis ir jos likimas.
Tvirtai tikiu, kad tauta atbus, kad visi susikibę rankomis ir surėmę pečius kaip Baltijos kely, turime šansą ir privalome išbristi iš šiandieninio liūno... 1996-ji turėtų tapti esminio lūžio metais.
Tikiu, kad doriems Lietuvos žmonėms užteks politinės valios parodyti moralinį Lietuvos atgimimą, pasitikėti savo jėgomis, savo protu, savo valstybe ir parodyti visiems žmonėms, o ir pasauliui, kad jau be gailesčio atsisveikinsim su netikusia, korupcine, kriminalizuota ir pasibjaurėtina tvarka; kad atsisveikinsim ir su valdžia, kuri nesugeba apginti bei paremti savo valstybės piliečių. (Niekšybes turime įvaryti į tamsų kampą ir baigti korupcinę puotą.) Garbingiems Lietuvos piliečiams turi būti svetimas bedvasiškumas ir besielis sovietinis gyvenimas.
Mes turim pamilti Tėvynę Lietuvą, tėvų sodybas, bažnyčias, lietuviškas dainas, nuostabų saulėtekių grožį, didžiuotis išdidžia mūsų Trispalve, garbinga tautos praeitimi, gyvenimu ir darbais įrodyti, kad esame verti himne lyg priesaika išsakomų prasmingų žodžių.
Didžiausia dvasinės stiprybės paskata lai tampa mums karaliaus Mindaugo žmogiškos ir patriotinės savybės, jo darbai ir pavyzdys bei šimtmečiais egzistavusi nepalenkiama mūsų protėvių dvasia. Telydi mus ryžtas, viltis ir pilietinė atsakomybė.
