KELIAI IR KRYŽKELĖS

Lietuviškų studijų savaitė Telšiuose

DALIUS STANCIKAS

Gretimame puslapyje: penktosios ĮLF studijų savaitės Telšiuose vaizdai. Viršuje ir apačioje— posėdžių salėje. Vidury—J. E. vysk. Antanas Vaičius sveikina suvažiavusius dalyvius, šone— grupelė ekskursantų ant Šatrijos kalno. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Penktoji Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti studijų savaitė Lietuvoje vyko 1996 liepos 10-14 d. Žemaitijos sostinėje Telšiuose. Savaitė atidaryta J.E. Telšių vyskupo Antano Vaičiaus invokacija. Dėkodamas Dievui, vyskupas pasidžiaugė, kad daug kas Lietuvoje pasikeitė į gera, tačiau įspėjo, kad Lietuvos padėtis dar niekad nebuvo tokia neaiški ir grėsminga kaip šiandien, kad „vis tebeklaidžiojame klystkeliais; laisvėje atsipalaidavę, nematome gręsiančių pavojų". Jis sakė, kad „turime daryti viską, kad Lietuva amžiams išliktų Marijos žemė, kryžių ir rūpintojėlių šalis".

ĮLF centro valdybos pirmininkas dr. Kazys Ambrozaitis įžanginiame žodyje paminėjo, kad jau penketą metų nagrinėjame pilnutinės demokratijos temas, o šįkart susirinkome pasitikrinti—ar jau esame pilietinės valstybės žmonės. Valstybė turi būti stiprūs rėmai, kuriuose tilptų įvairiaspalvis tautos vitražas, bet ji turi nusilenkti prieš žmogų, o išrinktieji į valdžią turi žmogui tarnauti, bet ne vien tik valdyti,—kalbėjo dr. Ambrozaitis.

Juozas Tumelis, ĮLF Lietuvos filialo valdybos pirmininkas, pažymėjo, jog šiemet sukanka 55 metai nuo Rainių žudynių ir nuo masinių trėmimų į Sibirą. „Ar šiandien jau esame laisvi nuo sovietinių prietarų?"—klausė J. Tumelis ir apgailestavo, kad kai kuriems „laisvė, ją atgavus, pasirodė didžiausia našta". Iš tos minties kilo ir šios savaitės studijų tema: „Lietuvos keliai ir kryžkelės 1990-1996". Baigdamas savo kalbą, pirmininkas pakvietė dalyvius prisiminti žuvusius rezistentus tylos minute.

Studijų savaitės dalyvius sveikino Telšių vicemerė D. Lukoševičienė. Sveikinimo telegramas atsiuntė poetas Bernardas Brazdžionis, amb. Vytautas Dambrava ir prof Vytautas Landsbergis.

Adv. Jonas Kairevičius, ĮLF Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, dalyvius supažindino su Į laisvę fondo veikla. Juozas Kojelis pristatė naują publicistikos knygą—Vidmanto Va-liušaičio sudarytą ir suredaguotą straipsnių rinkinį, pavadintą „Žygio draugams".

Simpoziumas studijų savaitėje Telšiuose. B k.- Algis Raulinaitis, Juozas Tumelis, Vytautas Radžvilas. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Ketvirtadienį, antrąją studijų savaitės dieną, buvęs Sąjūdžio tarybos narys filosofas Vytautas Radžvilas kalbėjo, tema: „Lietuva—jos politika ir alternatyvų laukas." Pasak jo, šiandien daroma viskas, kad žmonės būtų pasyvūs. Yra taip pat sudaroma iliuzija, kad geroji tautos dalis Šį rudenį nulems rinkimus ir Lietuva atsistos ant kojų. V. Radžvilas prognozavo, kad Seimo rinkimai nieko neišspręs, kad bus išrinktas trumpalaikis, nefunkcionuojantis Seimas, įtakojamas finansinių grupuočių. Toks Seimas iki 1997 metų pabaigos bus sukompromituotas, todėl prieš prezidento rinkimus iškils klausimas dėl valdymo reformos. Seimui besiblaškant didės prezidento vaidmuo, todėl galime sulaukti Baltarusijos varianto. „Tik kas tuomet atliks Lukašenkos vaidmenį— Brazauskas, ar koks nors į Lukašenką panašus 'kovotojas prieš mafiją'?"— klausė prelegentas.

V. Radžvilas sakė, kad Lietuvoje pastebima problema—kaukių keitimas . Štai pakako Krašto apsaugos ministrui atsiriboti nuo LDDP, ir jis jau tapo savu opozicijai. Prieš rinkimus gudrių apsimetėlių bus daugiau, o opozicija jais džiaugiasi kaip vaikai ir "vien tai smarkiai komplikuoja rinkimų perspektyvas. Valdantysis klanas labai tvirtai ir sumaniai kontroliuoja padėtį Lietuvoje". Filosofas išsigelbėjimą sakė matąs rinkėjų sąmonėjime ir partijų kontrolėje iš apačios. Opozicija turėtų atmesti pataikūnus ir įkurti strateginio planavimo centrą.

Diskusijų dalyviai—vieni kritikavo V. Radžvilą, sakydami, kad jo prognozės per daug pesimistinės ir kelia neviltį bei pasyvumą, kiti pastebėjo, kad biurokratijai įveikti reikia politinės valios, kad tai ilgalaikis procesas. Mečio Laurinkaus nuomone, politinė dešinė tebestokoja gero mechanizmo, kad ypač tarp jaunimo paplitęs įvaizdis, jog dešinėse partijose trūksta demokratijos ir jauniems nariams nėra galimybių iškilti.

Dr. Arvydas Anušauskas skaitė pranešimą „1941 metų Birželio sukilimas—esmė ir vertinimai". Jis kritikavo istoriko V. Brandišausko daktarinę disertaciją „Siekiai atkurti valstybingumą 1940-1941" ir Tomo Venclovos viešus pasisakymus ta pačia tema, kuriuose jis labai lengva ranka vertina sukilimą, jo organizatorius, neva „sutaupiusius vokiečių kraują" ir t.t. Nė su vienu šių teiginių neįmanoma sutikti, jie visiškai ignoruoja istorinius faktus,—tvirtino A. Anušauskas. Jis taip pat atkreipė dėmesį į Brandišausko ir Pilypo Naručio skirtingai vertinamas priežastis, skatinusias jaunimą aktyviai dalyvauti Birželio sukilime. Brandišauskas sako, kad jaunimas jungėsi į sukilėlių būrius tik nusiteikęs avantiūristiškai, Narutis tai mato kaip sąmoningą, idealistinį ir organizuotą veiksmą. Pranešėjo nuomone, „apie sukilimo dalyvių pasirinkimą ir jų vertybes tiksliau gali nusakyti pats įvykių dalyvis, kokiu ir buvo Narutis" Posėdžiui pirmininkavę dr. K. Ambrozaitis ir prof. A. Tyla teigiamai įvertino pranešimą ir akcentavo, jog mūsų pareiga ir tikslas—pripažinti 1941 metų sukilimą valstybiniu lygiu.

Darius Vosylius savo pranešime apžvelgė jaunosios ateitininkų kartos mintis ir siekius. Prelegentas teigė, kad aktyvus katalikiškasis jaunimas tėra labai nedidelė visuomenės dalis. Jų pagrindinis siekis—dvasinis ir kultūrinis tobulėjimas, visuomeninis ugdymasis, šiuo metu moksleivių ateitininkų yra apie 2000, o studentų apie 300 narių. Prelegento mintis papildė M. Laurinkus, paminėdamas, kad visur jaučiamas jaunimo skepticizmas ir pasyvumas. Anksčiau jaunimas per prievartą buvo marširuojamas komjaunuolių organizacijoje, todėl dabar, gavęs laisvę rinktis, instinktyviai visko purtosi.

Juozas Kojelis savo pranešime „Rezistencija išeivijoje" nušvietė Lietuvos visuomenei mažai žinomus išeivijos užkulisius, įvairių organizacijų veiklą, tarpusavio santykius . Dabartinį išeivijos politinį gyvenimą lygindamas su automobiliu, prelegentas padarė tokias išvadas: Lietuvių Bendruomenė šiuo metu juda lyg be vairo ir be aiškios krypties; Lietuvių fronto bičiuliai laiko koją užmynę ant stabdžių ir jų automobilis slenka vėžio greičiu („senstame ir gretos retėja"); antibendruomenininkai ir antifrontininkai kelia triukšmą stovėdami vietoje arba juda atbuliniu bėgiu; o liberalais pasivadinę akiratininkai, kaip ir anksčiau, važinėja naudodami antikatalikišką benziną ir dažnai nejausdami atsakomybės.

Penktadienį kalbėjo dr. Birutė Viso-kavičienė, Konservatorių sąjungos vidaus problemų komiteto vadovė. Jos tema: „Monetarinė politika ir bankininkystė". Jos nuomone, Lietuvos bankuose vyrauja visiška netvarka, Centrinis bankas savo funkcijų nevykdo, nereguliuoja pinigų masės, infliacijos. Pranešėja teigė, kad norint pradėti racionalią finansinę politiką, reikia panaikinti Valiutų tarybą, nustatyti normalų nuvertėjusio lito kursą. Taip pat būtina tęsti sustabdytas sveikatos draudimo ir kitas reformas.

Ekonomikos temą per energetinę prizmę pratęsė Arimantas Dragūnevičius, Kauno miesto tarybos narys. (Jo kiek sutrumpintą paskaitą spausdiname šiame numeryje).

Penktadienio politinės popietės, kuriai vadovavo J. Tumelis, metu buvo kalbama tema „Rinkimų išvakarės— realybė, prognozės ir neišmoktos pamokos". Juozas Tumelis prognozavo, kad personalijų požiūriu kitas Seimas bus panašus į dabartinį; skirsis tik proporcijos. Ar laimėjus dešiniesiems, naujasis Seimas nebus panašus į negalinčias savivaldybes? Kaip elgsis prezidentas ruošdamasis naujai kadencijai?—klausė J. Tumelis.

Pasak Ignaco Uždavinio, Krikščionių demokratų partijos atstovo, turimi dokumentai liudija, kad valstybinės institucijos visiškai susijusios su mafijinėmis struktūromis. Todėl formuojasi prielaidos valdančiosios partijos diktatūrai, kyla grėsmė valstybingumui. Jo nuomone, krikščionys demokratai Seimo rinkimuose tikisi gauti 28-36 vietas, konservatoriams jie planuoja 42-48 vietas. I. Uždavinys pabrėžė, kad prieš rinkimus labai praverstų išeivijos intelektualinė parama.

Centro sąjungos vadovas Romualdas Ozolas teigė, kad kairiosios partijos neturi jokios moralinės ir juridinės teisės likti valdžioje. Gerai būtų, jei naujasis Seimas atrodytų taip, kaip planuoja krikščionys demokratai, bet kaip tai pasiekti? R. Ozolas prognozavo, kad naujame Seime gal bus daugiau peštynių, nei dabar, o už metų— pusantrų pradės skilti Seimo dešinioji dauguma.

Andrius Kubilius, Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) atstovas, teigė, jog išvados po 1992 metų rinkimų visų padarytos, todėl naujojo Seimo dauguma bus koalicinė ir dešinesnė nei dabar. Svarbu, pasak A. Kubiliaus, prieš naujo prezidento rinkimus dešiniesiems išlaikyti savo rinkėjus, neišgąsdinti LDDP šalininkų ir prisitraukti dar bent 300 tūkstančių—tada bus galima tikėtis pergalės ir prezidento rinkimuose.

Trečioji studijų diena baigėsi šv. Mišiomis, kurias aukojo vyskupas Antanas Vaičius. Per pamaldas giedojo solistė Laimutė Stepaitienė iš Čikagos.

Šeštadienio programą pradėjo Linas Kojelis, kalbėjęs apie Baltijos fondo veiklą. Jis sakė: „Kai Baltijos valstybės bendradarbiauja, joms sekasi. ... skaudu, kad kartais to nedarome". Jis apgailestavo, kad per šešerius metus tarp Estijos ir Lietuvos atsirado didžiuliai skirtumai, kad Amerikos firmų Estijoje yra tris kartus daugiau nei Lietuvoje, ir kad Lietuva iš to turėtų pasimokyti.

Daug kontroversijų sukėlė Pauliaus Subačiaus pranešimas „Lietuvos religinė būklė". Ieškodamas priežasčių, kodėl nyksta religinė sąmonė, kodėl vis mažiau dalykų išlieka reikšmingi, pranešėjas pabrėžė principinius mąstymo pasikeitimus pasaulyje XX amžiaus pabaigoje ir kaip jie veikia Lietuvą. Jis teigė, kad religinė sąmonė Lietuvoje vis dar stipresnė nei Vakaruose. Tačiau jis kartu kėlė klausimą—jei pagal statistiką Lietuvos Katalikų Bažnyčią sudaro beveik 3 mln. žmonių, kodėl sekmadieniais į mišias ateina tik 10 procentų? Jei Lietuvoje tikrai būtų 3 mln. gerų katalikų, argi rinkimus laimėtų ateistai, ar taip būtų vagiama? Jis taip pat klausė, ar šiandieninė Bažnyčios pozicija yra kaip tėvo, auklėjančio savo palaidūnus vaikus, ar kaip misijonieriaus laukinėje šalyje? Ar mūsų Bažnyčia— tarnaujanti ar evangelizuojanti? P. Subačiaus mintys sukėlė daug ginčų, kritikos, pagyrimų ir prieštaravimų.

Studijų dienos buvo sekmadienį užbaigtos šv. Mišiomis. Apie paskaitas ir visą eigą kasdien pranešinėjo „Laisvosios Europos" radijas. Organizaciniai šios studijų savaitės rūpesčiai gulė ant kauniečio Igno Misiūno ir telšiškio Zenono Juškos pečių. Susipažinimo ir atsisveikinimo vakaronėse jų siela, kaip ir visada, buvo iš Čikagos atvykęs dr. Petras Kisielius.