VASARIO 16 MINĖJIMAS KAUNE

KĘSTUTIS GIRNIUS

(Dr. Kęstutis Girnius Sąjūdžio kvietimu dalyvavo Vasario 16 minėjimuose Lietuvoje. Atidengiant Laisvės statulą prie Kauno karo muziejaus, dr. Girnius pasakė kalbą. Iš,, Europos LF Bičiulio", 1989, Nr. 2).

Pagrindiniai Lietuvos nepriklausomybės šventės minėjimai vyko Kaune ir Vilniuje vasario 15-16 d. tačiau pirmieji minėjimai įvyko dar anksčiau. Vasario 8 d. Taučiūnų kaime Kėdainių rajone įvyko minėjimas pagerbti Povilą Lukšį, pirmąjį kareivį savanorį, žuvusį kovose už Lietuvos laisvę. Po kelių dienų Alytuje vyko minėjimas pagerbti ten žuvusį pirmąjį karininką Antaną Juozapavičių. Vasario 15 d. penktą valandą vakare Aukštųjų Šančių karių kapinėse vyko labai įspūdingas ir jaudinantis ten palaidotų Lietuvos kareivių pagerbimas. Kalbėtojai pabrėžė, kad jų auka nebuvo bergždi. Kitą dieną prie Laisvės statulos buvo padėtas akmuo iš Šėtos kaimo, kur Lietuvos kariuomenė kovojo su bolševikais. Visi šie įvykiai yra pirmas bet tvirtas žingsnis, atkuriant Lietuvos istorinę geografiją, sugrąžinant į tautos sąmonę laisvės kovų ir metų atminimą. Laisvės statulos atidengimas primins visiems praeiviams tautos ryžtą laisvai gyventi. Laisvės statulos, Aukštųjų Šančių ir Karo muziejaus reabilitavimu pradėta istoriškai reabilituoti Kauną, kurį valdžia mėgino paversti eiliniu miestu be ypatingos praeities. Kaunas ne šiaip sau miestas, bet Nepriklausomos Lietuvos laikinoji sostinė, miestas, kuriame galutinai sutvirtinti šiuolaikinės lietuvių kultūros ir istorijos savimonės pagrindai.

Istorinės sąmonės atgaivinimas, istorinės geografijos atkūrimas buvo sudėtinė Vasario 16 dienos minėjimo dalis. Nemažiau reikšmingi buvo reikalavimai atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Dar Sąjūdžio seime spalio mėnesį toks reikalavimas buvo vadinamas provokacija, o dabar šį reikalavimą kėlė ne tik radikalai ar karštakošiai, bet kardinolas Sladkevičius bei rimti profesoriai. Jį buvo galima girdėti ne tik Sąjūdžio seime, bet ir akademiniame minėjime Vilniuje Brazausko ir kitų partijos vadovų akivaizdoje. Iš dalies dėl šių griežtų reikalavimų atkurti nepriklausomą Lietuvą, po savaitės įvykusiame plenume buvo raginama įvesti cenzūrą bei uždaryti daugelį sąjūdžio laikraščių.

Du šimtai tūkstančių kauniečių susirinko į Karo muziejaus aikštę, kur buvo pašventintas Laisvės paminklas.

Lietuvos Laisvės paminklas Kauno Karo muziejaus aikštėje prieš pašventinimą pridengtas trispalve.

Po Nepriklausomybės kovų veterano Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kalbos krentanti trispalvė atidengė skulptūrą.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius eina šventinti Laisvės paminklo. Už jo vysk. Juozas Preikšas ir vysk. Vladas Michelevičius.

Vasario 15 d. Kaune valstybiniame muzikiniame teatre vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo neeilinis posėdis, praėjęs pakilioje nuotaikoje, nors jis tęsėsi net aštuonias valandas. Sąjūdžio seimo nariai ir kai kurie svečiai kalbėjo apie praeities ir ateities Lietuvą, keldami įvairius siūlymus dėl Lietuvos pertvarkymo, tobulesnio gyvenimo pagrindų kūrimo. Buvo ir iškilmingų bei jaudinančių momentų — Nepriklausomybės akto skaitymas, himno giedojimas, vainiko padėjimas teatro sode toje vietoje, kur susidegino Romas Kalanta. Nepriklausomybės atgavimo reikalą pabrėžė pats pirmasis kalbėtojas kaunietis Sąjūdžio seimo narys Jurgis Oksas. Aptaręs ilgas lietuvių tautos kovas už nepriklausomybę ir valstybingumą, jis priminė, kad caro valdžia 120 metų vykdė žiauriausią tautinės priespaudos ir prievartinės rusifikacijos politiką, bet tauta neatsisakė laisvės troškimo. Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, nagrinėdamas Vasario 16-osios reikšmę, pažymėjo, kad Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai suprato, jog laisvė svarbiau už ekonominę ir politinę santvarką. Svarstydami apie ateities Lietuvą, turime klausti jos žmones, kokios Lietuvos jie nori. Jis priminė, kad demokratiškai rinkta taryba ne tas pats kaip atgyvenusi, nepasiteisinama grupinė vienvaldystė. Visuomenės daliai atstovaujanti grupė, kitaip tariant partija, gali turėti tiek valdžios, kiek jai suteikia žmonių pasitikėjimas. Kauno miesto tarybos pirmininkas Česlovas Stankevičius nurodė, kad lietuviai ilgus metus siekė laisvės, kad jie niekada jos neatsisakė, net smurto siautėjimo metais. Jis paminėjo, kad yra skirtingų nuomonių dėl kelio į nepriklausomybę. Vieni kalba lyg būtų galima nepriklausomybę tuojau įgyvendinti, kiti kalba tik apie artimiausius žingsnius, bet reikia prisimint, kad tikslas pasirenkamas, bet žingsniai turi būti apskaičiuojami. Kauno medicinos instituto profesorius Alfredas Smailys pažymėjo, kad prieš 49 metus šiame teatre susirinko kitas seimas ir priėmė nutarimus, kurie nubraukė ir deformavo Lietuvos nepriklausomybės koncepciją. Dabartinis seimas turįs progą šią deformaciją pataisyti. Profesorius Smailys pabrėžė, kad tik referendumas arba demokratiškai išrinktas seimas gali spręsti, ar Lietuva turėtų pasilikti Tarybų Sąjungos sudėtyje. Profesorius Kazimieras Antanavičius pažymėjo, kad padėtis 1918-ais metais atrodė gerokai niūresnė negu šiandien, tačiau tada žmonės ryžosi viską daryti, nebuvo savųjų, kurie būtų stabdę.

Paminklo atidengimo iškilmių metu kalba Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, jo dešinėje Romualdas Ozolas, kairėje — jo sūnus Vytautas Landsbergis.

Lietuvos laisvės lygos atstovas Antanas Terleckas teigė, kad jis negali šiandien jausti didesnio džiaugsmo, nes Lietuva dar mindžiojama svetimo kareivio batų. Jis trumpai aptarė ilgą lietuvių tautos kovą dėl laisvės ir valstybingumo, ragino Sąjūdį atsisakyti planų pravesti naują konstituciją, kaltino lietuvius emigrantus naivumu, pabrėžė, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja yra populiariausia. Kauno medicinos instituto biofizikas Algirdas Saudargas istorijos perspektyva nagrinėjo Europos tautų formavimosi procesą, pažymėdamas, kad pabaltiečių tautų slavėjimas sustojo, kad dabar Pabaltijo tautos suslavėti gali tik nenatūraliu, grubios išorinės prievartos būdu.

Profesorius Vaidotas Antanaitis pažymėjo, kad vasario 16 paskelbimas tautine švente yra ilgo ir sudėtingo kelio pradžia. Lietuvos buvimas Tarybų Sąjungoje yra gėdingo Ribbentropo-Molotovo pakto išdava. Sesijos pabaigoje seimas priėmė deklaraciją, kurioje Sąjūdis pabrėžė savo ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato. Sąjūdis žengs keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais.

Įdomi nuotrauka: prie iš Taučiūnų laukų, kur žuvo pirmasis Lietuvos savanoris Lukšys, atvežto akmens Karo muziejaus aikštėje susirinkę beatsikuriantys jaunalietuviai, pasipuošę tamsiai žaliomis uniformomis, akselbantais ir tautinėmis spalvomis.

Ketvirtadienį po šventų mišių katedroje vyko eisena į Laisvės paminklą. Susirinko didžiausia minia, gal iki ketvirčio milijono. Iškilmės prasidėjo su paminklo šventinimu, tai padarė kardinolas. Tada Landsbergis-Žemkalnis jį atidengė. Minėjimą pravedė kaunietis Algimantas Norvilas, pabrėždamas, kad kol kas švenčiame ne nepriklausomybę, bet tik jos viltį. Pirmasis kalbėjo kardinolas, kuris aiškiai pasisakė dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kardinolas pažymėjo, kad dar neturime nepriklausomybės, bet jos trokštame, norime, siekiame. Po to buvo grojamas buvusio Užsienio reikalų ministro Urbšio juostoje įrašytas žodis. Tik po Sąjūdžio seimo narių priesaikos, leista Brazauskui kalbėti. Jis kalba trumpai, ragina visus bendradarbiauti. Vilniuje trečią valandą įvyko oficialus minėjimas. Kalbėjo Brazauskas, Genzelis, Laurinavičius, Eidintas, Truska ir Marcinkevičius. Genzelis buvo drąsiausias, atvirai teigdamas, kad Lietuvai nepriklausomybė būtina, kad tai vienintelis lietuvių kultūros išlaikymo laidas. Jie pažymėjo, kad septintame dešimtmetyje Prancūzijos prezidentas De Gaulle suprato, kad reikia remti vietos gyventojus, ne prancūzus kolonistus. Todėl Prancūzijos ir Alžyro dabarties santykiai geri. Aš viliuosiu, pasakė Genzelis, kad ateityje Lietuvos ir Rusijos santykiai taip pat bus geri. Galima pridurti, kad kai kurie atsakingi partiečiai reikalauja, jog Genzelis būtų išmestas iš kompartijos. Tą patį vakarą Katedros aikštėje vyko mitingas. Susirinko dešimtys tūkstančių žmonių.