ŠIRDIM Į ŠIRDĮ

Profesorius Stasys Žymantas gyvenime ir laiškuose

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Tęsinys iš praeito numerio.

PAKIRPTI SPARNAI

Grįžus Žymantams į Vašingtoną, jis buvo lietuvių skyriaus viršininko ir kitų gražiai pavaišintas, bet darbo jam niekas nesiūlė. Kontaktai su Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininku Vacį. Sidzikausku ir nieko konkretaus nedavė. Galvojo net apie kanauninką Končių, taigi dirbti Balfe. Tik Lietuvos generalinis konsulas New Yorke Jonas Budrys kėlė mintį važiuoti konsulu į Toronto. Su tuo sutiko diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, bet viltis užgesino ten dviprasmiška ir neoficiali konsulo Gylio padėtis. Žodžiu, nieko neišėjo. Žymantus išsikvietęs prelatas Jonas Kučingis surado jam darbą sodininku Hollywoodo kapinėse su 4,500 dolerių algos metams.

Prof. Brazaitis Žymantui iš karto pastebėjo, kad ,,Amerikoje daug kam pakirpti sparnai”. ,,Pasikirpo ir man" — skundėsi Stasys 1960.II.24 laiške, kuriame rašė Brazaitį pakvietus jį kalbėti frontininkams ir svečiams apie Amerikos Balsą Europoje. Už tai pyktelėję šviesininkai ir santarvininkai, kurie irgi norėję jį kviesti, bet ,, tingėję laiku susiorganizuoti”. (Vėliau laiškuose irgi užsiminė, kad su tais vadinamais „bendraminčiais” buvo ir išėjo nelabai gerai). Skundėsi jis, kad „kokia New Yorke idėja bekalbėtum — išgirsi: negalima, nieko neišeis, neapsimoka ir panašiai. Antra bėda — jaunimas sau paleistas, o gaila — jis norėtų galvoti”.

Tame pačiame laiške jis vėl kritiškai ir neigiamai vertino Amerikos Balso lietuviškojo skyriaus darbą Vašingtone: „Atmosfera USIA-VOA nėra sveika. Nuotaikos blogos, kritika aštri, pasimetimas. Kodėl tokia atmosfera — aš jau nežinau, bet ji nėra sveika. Kalti ir vieni, ir kiti — gal viršininkai, gal ir patys tarnautojai”. Tame pat laiške pagyrimu išskyrė rašytoją Antaną Vaičiulaitį; malonų įspūdį jam padariusi Barbora Darlys.

KOVA IR DIDĖJANTIS PESIMIZMAS

Nors Stasys kovos dvasios niekad neprarado, tačiau jį kaskart gaubė pilkas pesimizmo šydas: skaudus nusivylimas laisvinimo kovos vedimo metodais, įsigalėjęs savanaudiškumas — net draugai, kurių daugelis, nebematydami iš „Biržiškos žento" asmeninės naudos, jį paliko. Iš tikro, netikri draugai tai kaip šešėlis; jie būna arti mūsų saulėtose dienose, bet mus apleidžia užgulus kentėjimų tamsai. O čia jį tebedegino vidinis noras kovoti, ar, kaip jis sakė, „grįžti naudingam gyvenimui".

Viename ankstyvesniam laiške rašė: „Yra labai liūdna, kad kelių šimtų metų maskoliška įtaka nepaliko mūsų tautą be pėdsakų. Nors ir Vakaruose gyvename, o kiti jau gana ilgą laiką, visvien vakarietiškai galvoti ir elgtis mes nesugebame. O vakarietiškas galvojimas verčia gerbti kito įsitikinimus, bent su kitu diskutuoti, tartis, kritiškai apie kito darbus žiūrėti, bet asmens nepulti, pagaliau nepatikrintų dalykų neskelbti. Pas mus jau taip: arba garbiname be saiko, be jokio kritiškumo, arba su purvu maišome. O kiek deklamuojame apie Vakarų kultūrą (1953.VII. 18)".

Pesimizmas ryškus Stasio 1960.-II.14 laiške: „Nors mano charakteris yra nepasiduoti ir visad vėl pralinksmėti po juodžiausios melancholijos, bet čia jaučiuosi dvasiškai miręs; nebėra manęs, dvasioje tuštuma, gyvenimas beprasmis, vienu žodžiu... kaput, Staseli!..

Jaučiuosi toli nuo bet kokios naudingos veiklos ar darbo Amerikai ir Lietuvai; pradedu jaustis miręs savy. Tas blogiausia".

1960.XII.12 jis vėl skundėsi, rašydamas apie laisvinimo darbą:

„Visa nelaimė, kad mes neturime apsvarstytos laisvės doktrinos ir koncepcijos, o bolševikai ją turi. Matai, tu man Vokietijoje kalei, kad aš čia turiu judinti, kelti, organizuoti... Šį tą mėginau padaryti: straipsniai apie partizanus ,Dirvoj', straipsnis ,Lituanus" žurnale apie 20 metų trunkančias lietuvių laisvės kovas, vieton minėjimo Lietuvos vergijos dvidešimtmečio (ir Kajetonas Čeginskas ta tema parašė ,Į Laisvę' — tai vieninteliai du straipsniai išeiviškoj spaudoj, dviejų iš Amerikos Balso atleistų bedarbių. Jokio kito, yes, sir). Be to, demaskavimas Ancevičiaus, pasisakymas dėl kultūrinio bendradarbiavimo, politinių klausimų, kėlimas Laisvosios Europos radijo reikalo (RFE lietuvių tarnybos reikalą laikau labai svarbiu, stačiai gyvybinės reikšmės dalyku Tėvynei). Buvo dar daugiau, kas liko slaptai, ne viešai jau. Ir tuo tarpu pakaks man".

Kitame laiške: „Rašau spaudoj, o už tai gaunu guzus. Bet negi sėdėsiu ausis suglaudęs, kaip daugelis kitų veikėjų ir kovotojų, kai bolševikai lizdus suka pačiame New Yorke (1960.V.7)".

Arba vėl: „Norėtųsi dar surašyti man žinomą rezistencijos istoriją, pora faktų užregistruoti — nepražus ateičiai... Žinoma, tai didelis darbas, keliems metams, bet jam reikia ir nervų ramesnių, o jų neturiu, nes tokios mano gyvenimo sąlygos"...

Vėliau laiškuose Žymantas mini prieš jo asmenį vedamą kampaniją. Jonas Leonas ir visokiom slapyvardėm Vienybėjejį puola už „bendradarbiavimą" ne vien su vokiečiais, bet su sovietais(l). „Juokas vienas, —    rašo Stasys 1961 Vasario 16-os laiške. — Žinoma, kad apsaugojau fakultetą, saugojau studentus, net kunigas slapstėsi, profesoriai, šeima išgelbėjome žydo siuvėjo Vilenčiuko dukterį; pritraukiau profesorius Konstantiną Jablonskį, dr. Ladą Natkų, S. Baltušį, tą patį J. Liudžių —    tai visi tyli". Sakosi replikavęs ir Vincui Trumpai. Jo atveju negalėjęs tylėti. „Jau tokio katališkumo iš manęs nelauk, ir tai būtų klaida". 1961.III. 14 laiške jis vėl kritiškai pasisako: „Trumpos užimtą liniją laikau kenksminga ir klaidinga visais požiūriais. Sniečkų jis „Metmenyse" rehabilituoja. Nei karto okupacijos nepamini. Na, tegul jis sau būna ,geras vyras'. Pamatysi tokios laikysenos rezultatus už kelerių metų... Nepaprastai gaila, kad jis mulkina jaunimą — santariečius, skleidžia iliuzijas, klaidina savus ir svetimus, jei tokius rašinius Kongreso bibliotekai ruošia. Visa nelaimė, kad mes neturime apsvarstytos mūsų laisvės kovos doktrinos, o bolševikai ją turi".

„Dabartinė Amerikos Balso lietuvių tarnybos programa iš Vašingtono piktina (jo pabraukta) ir pažeidžia iš seno lietuvių turimas Amerikai simpatijas ir pagarbą... Neprisimenu, bene Vašingtone virš ,Union Station' yra įrašas: ,He that would bring home the wealth of the Indies, must carry the wealth of the Indies within himself'. Patariu visiems (lietuvių skyriaus rašytojams dideliame plakate tai ant sienos pas save įrašyti. Jei nori ką duoti ar nešti kitam, turėk tai pats savyje. Jei tu ką davei savo programose, tai todėl, kad tuos Indijos turtus savyje nešiojai. Čia yra tos rezistencinės dvasios klausimas. O prisitaikymas veda į kapituliaciją. Štai čia glūdi visa tragedija Amerikos Balso, arba Balso be Amerikos, į kurią visi dėjo tiek vilčių".

Grįžęs iš Muencheno 1960 spalio mėnesio pabaigoje, už kelių dienų buvau perkeltas į Lotynų Amerikos diviziją, kur netrukus užėjusios krizės (Bay of Pigs, atominės raketos Kuboje, Domininkonų valstybėje, Kenedžio mirtis ir kt.) atvėrė duris karjerai, kur mano idėjos, iniciatyva ir sprendimai buvo priimami ir vertinami. Teko vadovauti dieną ir naktį ilgą laiką be pertraukos vykusioms transliacijoms ispanų kalba, o taip pat portugališkai į Braziliją. Darbas buvo milžiniškas. Visa tai džiugino profesorių Stasį Žymantą, ypačiai programos ispanų ir portugalų kalba apie Lietuvą.

VILTIES BANGA

Skaudu buvo skaityti pesimistinius Žymanto laiškus. Skaudi buvo tiesa, kad ir jo uošvis prof. Mykolas Biržiška dirbo Lietuvai skurdžiose sąlygose — lygiai kaip ir prof. J. Brazaitis, nustumtas į užkampį laikraštininko duona prasimaitinti, be sąlygų darbui, kuriam jis buvo pašauktas. Ir tačiau, kiekvienas

Žymanto laiškas bylojo apie tikro kovos lauko išsiilgusią širdį, desperatiškai laukdamas jo „grąžinimo gyveniman".

Ėmiausi asmeninęs iniciatyvos grąžinti jį į Amerikos Balsą. Kelias nebuvo lengvas, nes tarnautojų atrinkimas buvo vykdomas pagal civilinės tarnybos komisijos nustatytas taisykles, o Stasys nebuvo pilietis.

Pradėjau Lotynų Amerikos divizijoje, kur man buvo lengviausia. 1961 metais divizija formaliai prašė jį paskirti į mano vadovaujamą produkcijos departamentą. Asmeninis skyrius, iš esmės palankiai žiūrėdamas į jo kandidatūrą, atsakė neigiamai dėl neturėjimo pilietybės ir nežinojimo ispanų ar portugalų kalbų. Kvalifikacijų klausimo niekas niekad nekėlė. Ėmiausi kitos taktikos: priimti savo tarnybon vieną iš lietuviškojo skyriaus — su sąlyga, kad lietuvių skyrius laikinai priimtų Žymantą, kartu įsipareigodamas, gavus pilietybę, perkelti jį į Lotynų diviziją. Konkrečiai siūliau darbą J. Blekaičiui. Jis man atvirai sakėsi „bijąs" palikti lietuvių skyrių, kur darbas ir aplinka esą pažįstami. Padėtį komplikavo ir tai, kad štabas buvęs perpildytas (vienas asmuo buvo „virš normos").

Netikėtai atsidarė dar vienos galimybių durys. Smarkiai išsiplėtusi rusų tarnyba Amerikos Balso vadovybės raginimu siuntė produktorius tobulinimuisi į mano departamentą. Pasiūlius Žymantą rusų tarnybai, viršininkas dėkingai sutiko. Čia atkrito ir kalbos mokėjimo klausimas. Liko išrasti legalų pateisinimą, kodėl jis, nepilietis, turėtų būti priimtas į rusų tarnybą.

Dalykai vystėsi palankiai. Turėti rusų tarnyboje lietuvį kovotoją, pasėti ką nors lietuviško, kelti Baltijos valstybėms padarytas skriaudas — svarbus informacinis ir propagandinis uždavinys. Geri smegenys, gabi ranka ir kūrybinė dvasia galėjo esamos politikos apimty daug ką nuveikti. Kaip taisyklė, gabiam žmogui su dideliu noru ir tvirta valia — anksčiau ar vėliau atsiranda ir kelias.

Stasys laiškuose atrodė naujai atgimęs. Pranešė gavęs formuliarus, patvirtino, kad rusų tarnybai reikia radijo specialistų, o jo kandidatūra domisi ne vien produkcijai, o dar labiau rašytojo ir redaktoriaus pareigoms. Taip pat pranešė norį duoti ribotą skaičių užsiangažavimų kontrakto keliu. Pasiūlytoji pradinė alga —    $7,220, tai berods vienuolikta kategorija.

Stasys tebedirbo sodininko darbą Hollywoodo kapinėse. „Keltis nebūtų lengva. Čia visa šeima, prie kurios esu prisirišęs... bet tūnoti kapinėse, — rašė jis 1965. VII. 15 laiške, —    baigia mane suėsti, nors filosofiškai labai naudinga kiekvienam — toji realybė... Esmi toks pat, tik senesnis, žilesnis, išmintingesnis. Idealistas be iliuzijų, kaip Stevensonas buvo save pavadinęs. Ėmė ir numirė. Ir visi numirs, kaip aiškina mano kolega sodininkas indėnas —    retos išminties žmogus".

1965.VII.29 parašė kitą jautrų laišką: „Neatsižvelgiant į tai, ar man pavyks Tavo pastangų dėka gauti tarnybą, ar ne, Tu elgeisi kaip tikras draugas ir krikščionis turi elgtis, tad neturėk sąžinės graužimo, jog padedi man, o ne knisi, kaip tai kiti padaro... Žinai, aš gyvenime nieko neknisau; man taip daryti neleido mano gilus bedievio krikščioniškas pareigos jausmas... Buvo žmonių, kuriems nemaža padėjau, kuriuos tuoj pat užstojau, nesvyruodamas. Dabar jie, viską pamiršę, į laišką neatsako, o kitiems dergia. Už tai, kad aš neva frontininkams parsidaviau... Ribų durnystei nėra. Visad gyvenime reikia vadovautis objektyvumo jausmu. Bet už tai mylimu nebūsi, nes to žmonės suprasti nenori'

ŠIRDIM Į ŠIRDĮ

1965 metų rugsėjį buvau išsiųstas į užjūrį. Po užtrukusių ,,derybų", kur mane siųsti: į Vokietiją, Braziliją, Kongo ar Vietnamą — nulėmė prezidento Johnsono direktyva: tuč tuojau užpildyti visus etatus Vietname. Atsidūriau Saigone.

1965.X.24 laiške Stasys linkėjo, kad man nepasikartotų istorija to maršo iš filmo ,,Bridge on the River Kwai". Dar kartą priminė: „Išeis kas, ar neišeis — Tavo pastangos mane jaudina, ir to aš Tau negalėsiu pamiršti. Gal tiktai tas ir verstų mane tikėti tikru žmoniškumu. Aš stengiausi vadovautis gyvenime pareigos jausmu, o santykiuose su žmonėmis, ypač su studentais, laikytis to, ko Mykolas Biržiška laikėsi — Adomo Mickevičiaus posakio: ,Turėk širdį ir žiūrėk į širdį'. Bet bijau, kad Tu būsi vienas labai tarp nedaugelio, kuris man tuo atlygina — savo širdim į manąją mėgindamas pasižiūrėti. Taip daug dar reikėtų, taip daug dar būtų galima gero ir naudingo nuveikti".

Išvykus man į Saigoną, be reikalo ir šį kartą galutinai susikomplikavo Stasio kandidatūra. Administracija rekomendavusi darbą pradėti bet kokioje formoje su lietuvių tarnyba, o iš ten jį perkelti į rusų skyrių, bet lietuvių skyrius nesiryžo padaryti gesto, kuris tiesioginiai nė neįpareigojo.

Tada iš pasąmonės iškilo kitas epizodas, priminęs pirmuosius darbo metus Amerikos Balse, New Yorke. Tada iš lietuvių skyriaus buvo atleistas JAV gimęs ir augęs, gražiai lietuviškai kalbąs ir rašąs talentingas aktorius-produktorius Juozas Boley-Bulevičius, dirbęs tuo pačiu metu su Yul Brunner, Telly Savalas ir kitais. Boley nebuvo biurokratas, o kūrybos žmogus, kuris transliacijose norėjo užtikrinti geriausią programą Lietuvai. Ne paslaptis, kad studijoje jis neleido skyriaus viršininkui skaityti prie mikrofono, nes tasai neturėjo nei reikiamo balso, nei supratimo apie radijo dikciją. Šia prasme tasai geras, tarnybai pasišventęs žmogus buvo nesąmoningas radijo kenkėjas. Visa, aišku, atsiliepė į tarpusavio santykius. Užkliuvo Boley biurokratiškas nedrausmingumas (jis įsirašydavo į tarnybinį dienos lapą dirbąs nuo devintos iki šeštos nenurodydamas minučių, nors kartais dirbdavo daug ilgiau). Biudžetą mažinant, buvo pasinaudota proga išjoti iš tarnybos gabų, naudingą, darbingą ir garbingą profesionalą.

Tai kitas Amerikos Balso lietuvių skyriui garbės nedarąs epizodas.

Kai aš bandžiau Boley gauti produktorium „lotynams" — visi iš karto sutarėme jį iššaukti ir susitarti. Bet ir čia asmeninis skyrius vėliau pranešė, jog jo byloje yra daug neigiamų „įrašų". Pagal biurokratines taisykles, jo negalima priimti. Negelbėjo nė aštri divizijos viršininko intervencija.

PALMIŲ PAVĖSYJE

Galima įsivaizduoti, kaip skaudžiai Stasys išgyveno šį smūgį, negalėdamas „grįžti gyveniman". Laiškai kiek sulėtėjo. Jį kankino fizinio darbo monotonija. Mano paskyrimai keitėsi kraštas po krašto: Vietnamas, Bolivija, Meksika, Argentina...

Iš Žymanto laiškų buvo jaučiamas jo suartėjimas su Lietuvių Fronto bičiuliais. Dažnai ir gražiai minimas Juozas Kojelis, Los Angeles LF bičiuliai ir jų veikla. Rašė, jog „veteranai-rezistentai jį prisimena ir kai kada „pagarbina", ir tai kas — frontininkai". Rašė bičiuliams paskaitą apie partizanus virš valandos „atvaręs", ir klausytojai buvę jo mintimis sužavėti.

Rašė, jog VI. Alseika su juo tarėsi dėl „Lietuvių Enciklopedijai" ruošiamo straipsnio apie Amerikos Balsą Vašingtone ir Muenchene. Žymantas davęs medžiagos, istorinės vertės nuotraukų. Vėliau Alseika painformavęs, jog tą medžiagą norįs patikrinti Amerikos Balso lietuvių skyriaus viršininkas Vašingtone. „Ką iš to paliks, gali pats spręsti", — rašė Stasys. Nors Alseika nurodo net aštuonius šaltinius, kuriuos jis naudojo (jų tarpe Žymanto ir mano), tačiau Muenchenui paliktos vos 24 eilutės, „praėjusios cenzūrą". Iš jų tikro vaizdo jokiu būdu susidaryti negalima. Aprašymas Amerikos Balso Vašingtone vietomis irgi yra tendencingas, taigi „pataisytas". Kur kas geresnis Alseikos aprašymas apie „Radio Free Europe", kur „cenzūra" jo darbo nepasiekė.

Vėliau labai nudžiugino mane žinia, jog 1967 lapkričio 10, Kristaus Karaliaus šventėje, Marilės ir Stasio vedybinis ryšys buvo palaimintas Šv. Kazimiero bažnyčioje.

1969.IX. 16 laiške jis atmetė mano mintį važiuoti į Lietuvą savųjų aplankyti (pirmąją kelionę atliko mano vyriausias sūnus Gintaras). „Jei tave įsileis, tai kad visų pirma įdomiai su Tavimi pasikalbėtų. Tu esi tokia pagunda bolševikų saugumui, kuriai jie, esu tikras, negalės atsispirti... Jei jau aš būčiau sovietų saugume, rankas iš džiaugsmo trinčiau, sužinojęs apie Tavo atvažiavimą. Tokia reta auksinė žuvytė ir tokia kvailutė, pati lenda. Pažymėsiu, jog su tais, kurie ten nuvažiuoja, visaip būva. Taigi neprasimanau". (Tą aš, aišku, žinojau.) „Vienintelė išeitis — išsikviesk mamą pas save pasisvečiuoti. Užstatą jie turės, kitus jos vaikus, tad gali ją išleisti pas sūnų, kuris, va, konsulu dirba. Jiems ją išleisti gali pasirodyti „kulturno", mandagu. Juk jie ne žvėrys, jie tik bolševikai..."

1969 lapkričio 1 buvęs kviestas į Vliko simpoziumą padaryti svarbiausią pranešimą — maždaug apie tai, ką Vlikas turėtų daryti. Atsisakė, nes šiam „kapų sodininkui” Vlikas neturėjęs fondų kelionės išlaidoms pilnai apmokėti — tik lėktuvo bilietą. „Reikia ruoštis, kentėti, nervus gadinti, naktimis nemiegoti, po krūmu kapinyne ruošti pranešimą ir už dyką kapitalistiniame krašte brandžias idėjas į galvą kalti, ir iš kišenės (kuri tuščia) ištraukti išlaidoms šimtą ar kitą dolerių”.

Vėliau turėjome laimę aplankyti Žymantus ir apie savaitę vieni kitais pasidžiaugti. Kalboms, įspūdžiams, atsiminimams nebuvo galo. Tikrai, „sena meilė nerūdija”. Labai daug kalbėjome apie lietuvišką laisvinimo politiką, apie sunkią Lietuvos diplomatinės tarnybos padėtį. Prasitarė, kad dar studentavimo metais Vilniuje, prof. Tadas Petkevičius, dr. L. Natkus ir jis sudarę kelių kandidatų sąrašą Lietuvos diplomatinei tarnybai; jame figūravusi ir mano pavardė, nors niekas tada apie tai neprasitarė. Po apsilankymo, jis rašė, jog tai buvęs „vienas maloniausių išgyvenimų per paskutinį dešimtmetį, tarsi koks saulės spindulys naktimetį, kuris jus padarė mums labai brangiais, už gimines brangesniais asmenimis”. Prisipažinsiu: mano jausmai buvo lygiai tie patys, žodis į žodį.

LIGOS SMŪGIAI

1972.IX.13 laiške netikėtai pranešė turėjęs dvi operacijas: vieną operaciją rimtą ir techniškai sudėtingą, bet neskausmingą; kitą paprastą, bet skausmingą. Viskas gerai praėję, Švento Juozapo katalikų ligoninė Burbanke buvusi labai gera, o jo gydytojas Brinkis — aukso žmogus. Humoro niekad nebuvo praradęs, kas jam buvę natūralu, o kitus stebinę. „Morališkai jaučiuosi ramus, — rašė jis, — o padėjo man toks tai įstabiai šviesaus veido jaunas kunigas airis, kuris tą pačią pirmą dieną mane aplankė. Taip ir išliejau savo širdį po kelių metų nutolimo. Tai mane labai sustiprino dvasiškai (Stasys kas vakarą priimdavęs šventą komuniją). Nebuvo lengva pakelti, kas po to sekė... Prostatas blogam stovy... auglys piktybinis (prostato vėžys?, visai išimti esą neįmanoma... Jis nepradėjo plėstis, buvo izoliuotas. Dalykas esąs kontroliuojamas vaistais, moteriškais hormonais, kurie tą piktužį džiovina ir sutraukia. Bet tas mažutes piliules jau turėsiu imti visą gyvenimą... Turiu gyventi su mintim, kad ten kažkas negero yra. Po kelių dienų Brinkis „sulopė” kiaurą pilvą, ir dabar sveikstu. O apie tą bėdą, kuri liko many, Brinkis sakė: niekam ir nesakyk”.

KŪRYBINIS OPTIMIZMAS LIGOS METU

1972 spalio 11 ir 24 laiškuose daug optimizmo. Džiaugiasi, jog viskas gerai užgiję, jaučiasi „kūrybinės galios kupinas”. Bent keliems metams jam tiesioginio pavojaus nesą, būsią galima „laisvinimo reikalams” daugiau pasišvęsti. Gyd. Brinkiui esąs giliai dėkingas, buvęs malonus, o teisinga diagnozė bent laikinai išgelbėjusi jo gyvybę. Truputį mėginąs apsitvarkyti, bet tam metų reikėtų. O kiek jam jų likę gyventi?

—    kas žino. Penki, tai norma vėžį konstatavus. Tikisi (60%), jog mudviem dar teksią pasimatyti. „Okupaciniai metai Lietuvoje, okupaciniai Berlyne, Londone, Stockholme, vis pirmose linijose, man daug kaštavo. Brinkis dabar spaudžia — rašyk ir rašyk... Jam aš kažin koks veteranas veikėjas, Mindaugo laikų herojus... Marilė slaugė, kaip anio-las tikras, kaip jos mama kad buvo. Jai tik duok ligonį — rūpinasi begaliniai". Žadąs dar porą savaičių nedirbti, o paskui į gryną orą.

Parašęs „Dirvai" tris straipsnius apie J. Jablonskį — „Semper Fidelis". Baigiąs ruošti paskaitą apie Mykolą Biržišką skautų akademikų rengiamame jo mirties dešimtmečio minėjime (liečiąs jo asmenį ir rektoriavimą 1940-1944 metais). Ramovėnai paprašę paskaitos kariuomenės šventės minėjimui. Linkęs sutikti, nes norįs ir reikią kiek kitaip kalbėti — ne tiek apie kariuomenę, kiek apie partizanus. Turįs parašyti ir apie Praną Padalį

—    jaučiasi „skolingas". Esąs sumetęs, kas reikalinga, reikia tik „laiko, dvasinės ramybės surašyti, perrašyti, iššlifuoti ir vėl perrašyti, o tai darbas".

Rašo V. Alseiką defektavusį Lietuvon — „taip yra su mūsų laisvinimu..."

Džiaugiasi ,, gerai stovinčiais Los Angeles frontininkais, gražiai prisimena Juozą Kojelį. Vis neužmiršta ligoninės kapeliono airio, padariusio jam nepaprastą įspūdį. „Nesirengiau visai tam, bet kažkas many prasiveržė. Paskui morališkai visą laiką tvirtai jaučiausi ir visa daug lengviau pakėliau. Dovanojau tam kunigui Sibiro mergaičių maldaknygę. Reikės kada nuvažiuoti į jo koplyčią — labai graži, prie ligoninės".

Antrame laiške sakosi jau vėl dirbąs kapuose ir pavargstąs.

PRIEŠKALĖDINIS LAIŠKAS

1972.XII.21: „Sėdžiu namie, kaip ant adatų. Darbe prieš savaitę pradėjo skaudėti kairę krūtinės pusę ir ranką, nors pasiusk. Praeina ir vėl užeina... O po to prasidėjo ūžiantis skausmas po kaklu, tai kairėj pusėj, tai nugaroj — nors kauk vilko balsu... Po poros tokių naktų, Marilės baramas, nuvažiavau pas Brinkį. Tas irgi ėmė bartis: girdi, dirbi, reikia ilsėtis, etc., etc. Aš pasakoju, o jis — nemažink, visa sakyk, prileiskim blogiausia. Aš — kad raumenis pertempiau, o jis — greičiau nuo širdies, pulsas per greitas (104). Reikia ištirti, paguldys į ligoninę, galėsiu skaityti, ten bus širdies specialistas, etc. Oi, dudki, nenoriu tos ligoninės... Padarė kardiogramą (nieko ypatingo nerado), paėmė galoną kraujo, sakė — aš tau paskambinsiu. Tai buvo pirmadienis, o šiandien — ketvirtadienis, mano ambicija neleidžia jo ieškoti (ir baimė, ką pasakys)... Šiandien pusei dienos turėjau nuvažiuoti į darbą gėles pasodinti, nes nieko kito nėra, kas galėtų tai padaryti. Tai ir Brinkiui sakiau, o jis barėsi: jei taip darysiu, tai ant manęs reikės gėles sodinti. Nors verk. Kartais ir paverkiu, kad Marilė paglostytų... Kun. Stasys Yla kartą čia telefonu su manim valandą kalbėjo — puikiai sutarėme. O su Marile jis ypač gražiai sugyvena ir susirašo... Pradėjau rinkti ir klijuoti straipsnių iškarpas. Daug kas mano nustatyta (pvz., žuvusių partizanų skaičius 25,000-30,000, aštuonerių metų karas iki 1952 (nors paskutinis žuvo 1965 m.), ir panašiai... Reiks turbūt ieškoti Brinkio telefonu. O gal dar laukti ir ryt rytą važiuoti į darbą. Pono Dievo valia".

NAUJŲ METŲ IŠVAKARĖSE

1972.XII.29: „Viena bėda — ne bėda. Su darbu, paskaitom persitempiau ir gavau širdies smūgį. Kaip nusikapucinau — pats nežinau. Viskas Dievo valioj. Bet skausmas krūtinėj dienos metu ir po tris kartus per tris naktis buvo baisus. Sienom lipau. Antra kardiograma nustatė infarktą. Brinkio įsakymas — keturios ar šešios savaitės lovoje be jokių fizinių ar dvasinių rūpesčių. Lengva jam sakyti... Šiandien darė trečią kardiogramą ir antrą kartą ėmė kraują analizei. Dar nėra taip blogai, nes jei būtų blogai — žinai kas būtų... Galvoje milijonas minčių, sumanymų straipsniams. Pasiunčiau Juozui Kojeliui aptvarkęs paskaitą („Didžioji pasipriešinimo drama") „Į Laisvę" žurnalui. Brinkis barėsi, kad vargau... Ant sienos pasikabinsiu kalendorių ir brauksiu išgulėtas dienas. Gali įsivaizduoti mano nuotaikas. Planuok, kombinuok, o išeina... nei žinai kada, nei kaip... Noriu verkti, kaip ,beibis' ir mušti prakeiktus bolševikus".

SUDIE, KVIETKELI TU BRANGIAUSIAS...

1973.1.29: „Esu lovoje jau penkios savaitės. Jau leidžia šliaužioti po kambarį (ką ir taip dariau). Paskutinė kardiograma buvusi labai gera, viskas absorbuojasi normaliai. Persivariau po operacijų, tai aišku... Perdaug arti mirties — staigios, nereikalingos. Visi mano planai apsivertė aukštyn kojom, mano nervai nevertais tapo. Marilė — aniolas man... Tesie Tavo valia".

Dar pasiekė vienas Stasio atvirukas artėjančių Velykų proga. Jame buvo trumpas amžino atsisveikinimo įrašas: „Sudie, kvietkeli, tu brangiausias..."

Nustačius labai pavojingą užsikimšimą plaučiuose, nutarta daryti operaciją gelbėti jo gyvybei. Stasys labai išgyveno prieš operaciją pametęs šventos Teresėlės medalikėlį, kurį jis nešiojo visą gyvenimą. Prelatas Jonas Kučingis suteikė paskutinio patepimo sakramentą. Operacijai jisai pats pasirinkęs Didįjį Penktadienį, bet mirė išvakarėse — Didįjį Ketvirtadienį. Paskutinieji žodžiai jo kantriai, mylinčiai gyvenimo draugei Marilei — „iki pasimatymo amžinybėje". Antrą Velykų dieną, savo 65-se gimimo metinėse, Stays Žymantas buvo palaidotas Los Angeles Kalvarijos kapinėse. Kun. Vytautas Palubinskas, pats to pasiprašęs, atliko laidojimo apeigas.

Art staliuko savo žmonai Marilei testamento vietoje paliko sekantį įrašą: ,,Mano gyvybė išliejama, kaip gėrimas, ir mano atsiskyrimo metas yra čia pat. Aš kovojau gerai, pabaigiau lenktynes, išlaikiau tikėjimą. Dabar belieka laukti skirtojo ištikimybės vainiko, kurį Viešpats, teisingasis teisėjas, man duos aną dieną (1 Tim 4,6-8, 18-18).

UŽSKLANDA

Toksai atrodo Stasys Žakevičius-Žymantas jo laiškuose, savo gyvenime ir mano prisiminimuose. Stasys Žymantas — didi asmenybė, savaranki mąstyme bei darbuose, nepriklausoma nuo gyvenamo laiko opinijos bei aplinkumos. Stasys buvo narsus kovotojas, taurios dvasios humanistas, kieto darbo žmogus. Dažnai jis būdavo linksmas, pilnas humoro, tačiau dvasios gelmėse neretai melancholikas, gal net pesimistas. Tik jo pesimizmas, kaip jis pats pastebėjo, buvo daugiau ,,akstinas išeiti iš neveiklumo, kuriam vieni aplinkybių, kiti savo valia esame pasmerkti”. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad „laisvę ir gyvenimą nusipelno tiktai tas, kuris kasdien dėl jų kovoja”.

Žymantas apgailestaudamas pritarė Juozui Kojeliui, kad „laisvės kovos metų įsipareigojimai daugumoje liko neištesėti”. Todėl jis ir kartojo raginimą nuodugniai ištirti padėtį tėvynėje ir nustatyti tos padėties lietuviams diktuojamus uždavinius, tų uždavinių pirmumą ir svarbą, atitinkamai pakeisti ir papildyti ligi šiol vykdomus darbus, rasti tam tikslui tinkamesnes ir racionalesnes organizacines formas ir parinkti veiksmingesnius darbo ir kovos metodus.

Žymanto gyvenimas patvirtina, jog visur ir visais laikais pažangesnioji iniciatyva susilaukė pasipriešinimo. Lietuviškoje dirvoje, sakė Juozas Brazaitis, ji galėtų atrodyti nenatūrali tik tuo, kad pasipriešinimas reiškėsi iš tų, iš kurių lauktum kaip tik paramos. Bet ir tą reiškinį Brazaitis priėmė ramiai kaip ženklą, kad „nepriklausoma Lietuva ėjo dvejopa kryptim: augino žmones su sparnais, augino žmones ir su pančiais”.

Tumas Vaižgantas palygino veikėjus su telegrafo stulpais, kurių vielomis eina idėjos, šioje apybraižoje eskizais bandžiau parodyti, kokiom idėjom gyveno ir kokiais darbais įsijungė Stays Žymantas į visuomenės gyvenimo srovę. Jam nereikėjo aiškinti, jog laisvės atsisako tie, kurie patys laisvę išblėsina, nekritiškai suklupdami prieš autoritetus, atsakomybę pakeisdami paklusnybe, iš dvasinio tingumo savo pažiūromis laikydami tai, kas tėra kitų propaguojami dalykai. Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kuris paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda aplinkai. Žymantas suprato, jog tekėjimas pasroviui yra atsisakymas laisvės.

Stasys vaižgantiškai mylėjo Lietuvą, nes ji buvo tikroji jo gyvybė, džiaugsmas, pasididžiavimas — taip, ir skausmas. Ragindamas mąstyti ir veikti iš naujo, jis tai darė, giliai tikėdamas tautos ateitimi. „Lietuvių tauta yra istorinė tauta, — sakė jis, — ji žino paskirtį ir ji ras kelią, kuris ją į tą tikslą nuves. Laisvųjų išeivių pareiga ir tautinė misija buvo, yra ir bus, nepaisant visų nesėkmių, sunkumų ir klaidų, padėti lietuviams tą tikslą pasiekti.

Sovietų Sąjungoje vyksta radikalus persitvarkymas. Jis giliai paliečia ir gyvenimą Lietuvoje. Vyksta pasikeitimai. į juos rikiuojasi ne tik taurieji heroiškos dvasios sūnūs ir dukterys, bet ir oportunistai, ir net aršūs komunistų partijos žmonės, kurie nori išlaikyti tautos kontrolę savo rankose. Išeivija kartais nori jais tikėti, nors ne visi.

Ar būtų Stasys Žymantas jiems tikėjęs? Vargiai. Bet jis būtų tikriausiai bandęs šią padėti, kaip ir kitas situacijas savo gyvenime, išnaudoti pilnutinės laisvės ir nepriklausomybės dienos priartinimui.

Žymanto praeity tartieji žodžiai yra įspėjimas visiems lietuviams:

„Jei laisvieji lietuviai bet kokiu būdu atvirai ar tyliai pripažintų sovietų aneksiją, jie patys prisidėtų prie dabartinio Lietuvos nelaisvės užantspaudavimo ilgiems metams. Nes politinė lietuvių išeivija šiandien praktiškai yra vienintelis veiksnys, kuris tautos vardu gali ir turi viešai nepaliaujamai reikalauti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės grąžinimo".

Ateis diena, kada lietuvių tautos kovotojams ir kankiniams bus statomas paminklas. Turės taip pat ateiti diena, kurią tauta nulenks galvą, pagerbdama garbingąjį Nepriklausomybės atsteigimo akto signatarą ir Vilniaus Universiteto rektorių profesorių Mykolą Biržišką ir po tuo pačiu stogu bendrą vargą vargusi garbingą rezistencijos kovotoją profesorių Stasį Žakevičių--Žymantą. Abu jie nemokėjo gyventi sau; jie gyveno savo tikrajai meilei — Lietuvai. Ateina laikas surinkti abiejų tauriųjų tautos sūnų raštus ir juos paskelbti, kad šviesa ir tiesa lydėtų ateinančių kartų žingsnius.

Šiandien Stasys Žymantas jau peržengė amžinybės slenkstį. Jis baigė savo darbą — jį dabar privalo tęsti kiti. Svarbiausia betgi, jis laimėjo savo gyvenimo kovą. Gailestingasis Dievas net ir ligų, nelaimių ir nusivylimų keliu norėjo jį padaryti ne tik gerą, bet ir laimingą. Jo pavyzdžio paskatinti, melskime teisybės Lietuvai, kurios dalia — priespauda ir nelaisvė ir kurios gyvenimas — vienas ištisas kryžiaus kelias.

Teramina ir teguodžia, skatindamas mus ryžtingam darbui, Stasio turėtoji tautos ateities vizija, jautriai išreikšta J. Aisčio posme:

„Ir aš matau, o Lietuva brangi,
Numintą kojų svetimų, ir tavo kančią; 
Matau, kaip tu ateinančiais laikais žengi 
Laisva, didinga, ir be sielvarto, be pančių..."