DAUGIAVEIDŽIO KELIUOČIO LEGENDA
K. BALTRONIS
Neseniai Vincas Trumpa įsirikiavo į dviejų uždangų mitologijos rėmėjų tarpą (prie geležinės prikergus dar ir,,popierinę", kurią tariamai pastatę amerikiečiai). O dabar jisai ėmė kurti daugiaveidžio Keliuočio legendą (žr. ,,Baisiai keista knyga", Akiračiai, 1987 m. spalis). Tai lyg ir recenzija Juozo Keliuočio atsiminimų knygos Dangus nusidažo raudonai. Tą raštą Draugas, pasekdamas Trumpos stilium, pavadino „Baisiai keista recenzija".
Perskaičiau ir aš Keliuočio knygą ir joje radau daug autoriaus pirmoje „kelionėje" į Šiaurę ir atgal pastebėtų ar pergyventų sovietinės santvarkos keistenybių ir baisenybių. Tačiau šią knygą laikyti „baisiai keista" yra geriausiu atveju — nesusipratimas, o blogesniu — nešališko pojūčio stoka.
Trumpa savo bičiulio vardu klausia: „Ar Keliuotis visada toks buvo, ar atsiminimuose kalba jau kitas Keliuotis — psichologiškai palaužtas ir sunaikintas, praradęs save?” Ir po šių niekuo neparemtų prielaidų bičiulis teškia taip pat niekuo neparemtą išvadą: „Jei pirmasis atvejis, tai štai sugriuvo dar viena mūsų ,legendarinių' inteltualų (intelektualų) figūra".
Man neteko spaudoje skaityti ar diskusijose girdėti, kad Keliuotis, kone visų pripažintas puikus žurnalistas, būtų buvęs „legendarinė intelektualo figūra". (Ir jei kas jį tokiu pažyminiu apdovanojo, tai greičiau buvo reta išimtis.) Keliuotis, gal pasviręs šiek tiek į optimizmą bei romantizmą, ir savo atsiminimuose aplamai rodo savo drąsias pastangas išlikti, taip sakant, grynu kultūrininku net ir bolševikmečiu ar vokietmečiu. Jis neatrodo dvasiškai (psichologiškai) palūžęs, nors pusbadžiavimas, fizinės kančios bei totalitarinė gulago prievarta, kurią jis be jokių išlygų turėjo pakelti, galėjo jį nelaiku numarinti. Tiesa, ujamo žmogaus nuotaikos kito pagal situacijas „pesimizmas galynėjosi su optimizmu, nusiminimas su viltimi ir kt., bet ir po blaškymosi Keliuotis neprarado savęs, o persekiotojams drįso tiesą rėžti į akis.
Toliau Trumpa vienu kondensuotu sakiniu susikuria Keliuočio iškamšą su šešiais neintelektualiniais veidais ir ją sutaršo. Recenzentas išranda (jam „beveik juokingai atrodo”), kad Keliuotis „bando pavaizduoti save kaip didelį mokslininką ir intelektualą, kuris skaito Europos psichologijos (sic! —Trumpos šauktukas) kursą, dėsto savo , estetikos sistema' (sistemą), laiko žurnalo Kūryba redaktorių (St. Leskaitį —Trumpos skliausteliai) nemokša, o pats nežino, kad Paskalis gyveno ne XVI amžiuje, kalba apie , autoritetinę diktatūrą', lyg, rodos, galėtų būti kokia kita diktatūra”.
Deja, tik vienas iš šių priekaištų turi galimą rimtą pagrindą: Paskalis gyveno ne XVI, bet XVII amžiuje. Tačiau mes nežinome, ar ši klaida yra paties Keliuočio, ar tai korektoriaus riktas, panašus į recenzento ,,inteltualų figūrą”. Visi kiti priekaištai yra recenzento insinuacijos ar gudravimai, kai šaukštai jau popiet.
Pirma, Keliuotis savęs kaip didelio mokslininko ar intelektualo nevaizdavo, bet paprastai aprašė, ką ir kaip jis tais metais dėstė. (Ir kai pats Trumpa ten pat paprastai pamini, jog jis parašė ir kultūros žurnale išspausdino straipsnį apie pirmąją revoliuciją Egipte, manau, niekas jo nelaiko dideliu intelektualu ar egiptologu, nebent... jis pats.)
Antra, tiesa, kad dabar niekas neskaitytų „Europos psichologijos” kurso, bet visai kitaip buvo prieš pusšimtį metų, ir tai buvo ne paties Keliuočio išmonė, o priimtas to laiko mokslo žargonas. Ilgainiui tie patys dalykai pavadinami kitais (madingesniais) vardais. Kada nors ateities kritikas gal nusišypsos, kad dabar chemijos studijas baigęs asmuo oficialiai gauna Ph.D. (filosofijos doktoratą). Tad priekaištas atsisuka į patį recenzentą. Tokia išmone vadovaudamasis, Trumpa galėtų prikišti ir bet kokiam matematikui, kurs anuo metu dėstė skaitliukų, bet ne elektroninių skaičiavimo mašinų (computer) sistemą.
Trečia, Trumpa pigiausiu būdu susidoroja su Keliuočiu, estetikos kurso dėstytoju, kai pašaipiai pamini, jog tasai dėsto savo estetikos sistemą. O Keliuotis iš tikrųjų rašo: „Iš pradžių aš savo studentus supažindinu su visomis svarbiausiomis estetikos srovėmis, o paskui imu dėstyti savo estetikos sistemą”. Šia proga aš nesijaučiu kompetetetingas spręsti, ar Keliuotis buvo geras estetikos kurso specialistas, tačiau turiu pabrėžti, kad šiuo atveju Keliuotis yra ne peiktinas, bet girtinas, jisai buvo ne vien tik eklektinis žinių perteikėjas, taip sakant, pakartojęs vadovėlio žinias, bet susidaręs ir savo sistemą, ką pranašesni studentai ypač vertina. Kas be ko, čia verta pastebėti, kad pats Trumpa netikėtai parodo savo estetikos sistemą, kai Keliuočio romane ieško ir pasigenda intelektualumo: „Tai (stoka intelektualumo) matytis ne tik iš jo romano...” Ar intelektualumas nebus naujai išrastas grožinės literatūros nagrinėjimo kriterijus, vertas patento?
Ketvirta, netiesa, kad pats Keliuotis laiko žurnalo Kūryba redaktorių nemokša, nes iš tikrųjų jis rašo, jog Valstybinė lietuvių leidykla to žurnalo redaktorių „nušalina kaip nemokšą” (čia leidyklos nuomonė, ne Keliuočio).
Penkta, diktatūros žodis nėra vienalytis. Juk yra vad. „pulkininkų” diktatūra, „liaudies” („proletariato") diktatūra, karo meto diktatūra, teokratinė diktatūra, paternalistinė arba „benevolent" diktatūra ir kt., tad ir autoritetinė diktatūra gali išsiskirti nuo aukščiau paminėtų, nors ji artima ar tapati su paternalistine.
Trumpa nestokoja ir subtilių insinuacijų. Keliuotis, Trumpos nuomone, ir Kostą Korsaką „taip pat įrikiuoja į panašių velnių gretas". Jei Keliuotis iš tikrųjų tai daro, tai jis turi pagrindą, nes jis gali žinoti, kas jį išdavė į tremtį, o tuo tarpu recenzentas nežino, bet spėliodamas pilsto iš tuščio į kiaurą. Trumpos argumentas, jog pirmojo bolševikmečio pradžioje Korsakas bendradarbiavo su Keliuočiu Kultūros redakcijoj, tad ir antruoju bolševikmečiu negalėjo pavirsti „velniu", neką tepasako. Iš to, kad kitas tos pat ideologijos žymūnas, Juozapu Visarionovičium vadinamas, stojo į dvasinę seminariją, nedaug ką galima nuspėti apie ateitį, nes tasai, kaip žinoma, įgijęs pilną galią, patapo rekordiniu tautų žudiku bei savo bendradarbių išdaviku.
Savaime aišku, kad Trumpa, kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas, turi teisę ar malonumą savo įspūdžius apie Keliuočio atsiminimus viešai išreikšti. Tik kai niekinamas autorius ir žeminama tauta, ar toks įspūdis nereikėtų paremti tiksliomis, pilnomis citatomis, vengiant tuščiažodžiavimo bei insinuacijų (šmeižtų)? Šiuose atsiminimuose Keliuotis aplamai rodo ne „savo tautos niekinimą" kaip tikina recenzentas, bet jos pasipriešinimą. O gal Trumpa būdingai kovojančia lietuvių tauta laiko grupę tautiečių tremtinių, valdžios ir kriminalinių pareigūnų suterorizuotą, apiplėštą, sumuštą, vežamą į Šiaurę užkaltame vagone. Gal jisai pasigedo, kad tie tremtiniai nepasinaudojo supermanų triukais, neišsilaužė iš vagono, nesėdo ant baltų ristų žirgų ir nenuvijo priešų už Maskvos...
Juozas Keliuotis, būdamas gyvas, žinoma, tiksliau, pilniau ir gražiau atsakytų Trumpai. Kas nors vis dėlto privalo atsiliepti ir ginti be pagrindo užsipultą autorių ir tautą. Man tad tenka ši garbi pareiga ir... atpildu numatomas, nors vargiai nupelnytas, įprastinis liberalus pravardžiavimų srautas.
