SUPRATOME, KĄ REIŠKIA BŪTI TAUTOS DALIMI

LAURYNAS A. VISMANAS

Sydnėjaus operos rūmų detalė. Nuotr. P. Mickaus.

Įspūdžiai iš Šestojo pasaulio lietuvių jaunimo kongreso

IŠ VISO LAISVOJO pasaulio suskrido lietuviškasis jaunimas į kengūrų ir koalių žemę, į šeštąjį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongresą Australijoje. Į šią didžiulę salą, kurioje vasaros saulė atvykstančius glostė savo šiluma, suvažiavo maždaug 375 lietuviai jaunuoliai. Šiems jaunuoliams, jaunuolėms Australija pasiliks visam gyvenimui savo gražiu ir neišdildomu prisiminimu.

Kongresas prasidėjo Sydnėjuje, pagarsėjusios visame pasaulyje operos rūmų šešėlyje. Šeštadienį (1987 gruodžio 19) jaunimo pasivažinėjime laivu Sydnėjaus pakrantėmis buvo susipažinta ir pasilinksminta. Kongresas prasidėjo sekmadienį, gruodžio 20, pamaldomis Šv. Marijos katedroje. Čia šv. mišias atnašavo vysk. Paulius Baltakis, Sydnėjaus arkivyskupas Edward Clancy ir lietuviai kunigai. Po pamaldų ir eisenos į Sheraton Wentworth viešbutį ten įvyko oficialus kongreso atidarymas.

Viršuj: VIPLJ stovyklos dalyviai Adelaidėje. Apačioj: grupė jAV atstovų toje pačioje stovykloje. Gretimam puslapy: nauji draugai stovyklos talentų vakare. Iš kairės: Daniela Rastauskaitė, Buenos Aires; Vija Bublytė, Čikaga; Gailė Radvenytė, Los Angeles, Paulius Mickus, Washington, DC. V. Bublytė yra nauja ]AV LJS Vakarų rajono vicepirm., P. Mickus — JAV LJS vicepirm. Visos nuotr. P. Mickaus.

Pirmadienį grupė dalyvių išvyko į šiaurę pamatyti krašto, o atstovai autobusais iškeliavo į Namaroo konferencijos centrą savo studijų dienoms. Namaroo stovyklavietėje gyvenome mažuose namukuose po 12 asmenų kiekviename. Atidarant studijų dienas, kalbėjo vysk. Baltakis, dr. A. Stepanas, šių dienų organizatorius, PLB pirm. V. Kamantas, PLJS pirm. G. Grušas ir Kongreso organizacinio komiteto pirm. H. Antanaitis. Studijos ten vyko tris dienas.

Kalėdoms grįžome į Sydnėjų, kur Lietuvių klube valgėme bendras Kūčias. Susirinko turbūt apie 500 žmonių laužyti plotkelę ir sutikti Naujagimį. Kristina Coxaitė sveikino visus tokiais žodžiais: „Nekrinta čia Kūčių snaigės, tik karštos saulės išvargintoj žemėj ilsisi mūsų stalas”.

Tuoj po Kalėdų atstovai išvyko į Jono XXIII kolegiją Kanberoje tęsti savo studijine programą. Čia ir vyko tikrasis kongreso darbas. Sunku buvo rasti minutę, kad nebūtų kokio užsiėmimo. Dienomis vyko paskaitos, diskutavo darbo būreliai, vakarais dažnai rinkdavomės uždaroms sesijoms, balsavimams, o naktimis kai kurie budėjo prie kompiuterių, kraštų delegacijos formuluodavo veiklos planus. Gyvos ir gilios diskusijos išsivystydavo apie lietuvybės reikšmę ir ateitį.

Kongreso tematika buvo įvairi, bet pagrindiniai klausimai, iškilę svarstymuose, buvo lietuviškojo identiteto ir ryšių su Lietuva idėjos.

Atvykusieji į kongresą jaunuoliai kiekvienas buvo skirtingas savo lietuvybės supratimu ir išgyvenimu. Skirtingos lietuvybės formos matėsi net ir atskirų kraštų delegacijose. Paaiškėjo, kad tautinis identitetas dažnai reikalauja asmeninio apsisprendimo, kurį stipriai veikia gyvenamoji aplinka. Tačiau, apsisprendęs teigiamai būti lietuviu, jaunas žmogus savo meilę tautai ir atsakomybę gali išugdyti ir išreikšti įvairiais būdais. Gaila, kad kai kurie išeivijos lietuviai šito fakto nenori pripažinti.

Lietuvių kalbos svarbą nagrinėjo poetė Eglė Juodvalkė. Ji tvirtino, kad nors ir yra įmanoma veikti be lietuvių kalbos, kalba riša lietuviškąją išeiviją tarpusavy ir su pačia tėvyne. Be lietuvių kalbos vartojimo mūsų veikla, Eglės žodžiais, „gali baigtis su dešrom ir kopūstais”. Į griežtas Eglės pastabas aštriai atsiliepė Lietuvos Vyčių atstovės ir Didžiosios Britanijos delegacija. Tai du pavyzdžiai, kur lietuviška veikla atliekama ir be lietuvių kalbos, bent jaunųjų tarpe. Abi grupės išreiškė nepasitenkinimą, kad jie yra laikomi puslietuviais ar net visai ne lietuviais tik dėl kalbos nemokėjimo. Galbūt jie į ateitį žiūri labiau iš realistinės perspektyvos, o ne iš idealistinės. Aišku, šiuo klausimu ateity bus vis daugiau diskusijų.

Buvo svarstomas ir ryšių su Lietuva klausimas. Pasisakyta teigiamai ir neigiamai, bet beveik visų nuomonė sutiko, kad be ryšių su tauta išeivija pasidarys nudžiūvusia šaka. Daiva Skuodytė kritikavo kongreso šūkį: ,,Tautos likimas — mūsų atsakomybė". Neseniai iš Lietuvos atvykusi Daiva galvojo, kad tautos išlikimas pirmoj eilėj priklausys nuo pačių Lietuvoje gyvenančių lietuvių kovotojų. Išeivijos pareiga kaip medžio lapų — teikti pagalbą tautos kamienui Lietuvoje, atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvą, būti garsiakalbiais tų, kurie ten yra nutildomi.

Ir mūsų pačių išeivijos gyvybei palaikyti reikalingi ryšiai su tauta.

Kongreso jaunimas ragino visą išeivijos jaunimą lankytis tėvynėje, bendrauti su tenykščiu jaunimu, įstoti į Vilniaus universiteto vasaros kursus užsieniečiams. Kai kurių tvirtinimai, kad jaunimas, nuvykęs į tokius kursus, pasiduos komunistinei propagandai, nepasitvirtino. Priešingai, patriotiškiausiai nusiteikę išeivijos jaunuoliai ir jaunuolės dažnai yra tie, kurie lankėsi Lietuvoje. Tačiau, prieš ten vykstant, reikia pasiruošti ir gerai žinoti Lietuvos istoriją. Naivuoliai ten nuvykę, tokiais ir parvažiuos. Šitą faktą efektingai pabrėžė Eglė Juodvalkė, kai kongreso stovykloje pravestame vaidinimėlyje ji vaidino Vilniaus universiteto lektorės rolę, kurioje ji,,aiškino tarybinės Lietuvos istoriją", o jaunimas bandė klausti klausimus ir stengėsi jos „teigimus” sugriauti. Ji tikrai buvo verta „oskaro”, gražiai interpretavusi sovietišką gudrumą ir sumaišiusi istorijos gerai nežinančius išeivijos studentus.

Pasisakyta teigiamai ir už kultūrinius ar sportinius mainus su Lietuva, tik atsargiai saugojantis, kad nenukentėtų Lietuvos aneksijos ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo politika.

Visi jaunuoliai, dalyvavę šiame kongrese, vienaip ar kitaip pasisakė esą dviejų kultūrų vaikai. Nemačius Lietuvos, sunku išsilaikyti susipratusiu lietuviu, tautos dalimi. Svajonių ir pasakojimų tam neužtenka. Vyresniajai kartai, gimusiai ir augusiai Lietuvoje, tai gal nesuprantama. Jiems klausimas būti ar nebūti lietuviu neegzistuoja. Jie yra lietuviai ir baigta. Tačiau išeivijoje gimusiam ir augusiam jaunimui reikia gyvo bendravimo su tautos kamienu Lietuvoje. Juk ten lietuviškoji kultūra ir lietuviškumas, nors ir suvaržyti, vistiek auga ir plečiasi. Atsukti laiko ratus ir priimti 1940 metų Lietuvos gyvenimo galvoseną kažkaip nebeįmanoma, nes mums tokia Lietuva, iš kurios vyresnieji sėmėsi savąjį identitetą, dabar neegzistuoja.

Kaip su jaunimo kongresų tęstinumo klausimu? Pastaruoju metu buvo pasigirdę balsų ir abejonių, liečiančių tokių kongresų reikalingumą: išleidžiama tiek pinigų ir laiko, ir kam? Grįžta jaunimas namo, ir jų vėl nebegirdime. Šių metų Vasario 16 minėjimo proga Ročesteryje advokatė Joana Lasienė tuo klausimu maždaug šitaip išsireiškė. Jūs, kilę iš Lietuvos, žinote, ką reiškia priklausyti tautai, jūs tuo didžiuojatės, esate laimingi, kad jums to klausimo — būti ar nebūti lietuviu — nėra. O mums jaunimo kongresai yra galbūt vienintelė proga, kada pajuntame ir suprantame, ką reiškia būti tautos dalimi. Susiburiame iš viso pasaulio, bendra kalba ir bendru rūpesčiu Lietuvai tėvynei ieškome būdų, kaip geriausiai jai padėti. Be tokios patirties vargu ar išsilaikytų mūsų jaunime tautinė savijauta, vargu ar kas stotų dirbti lietuviško darbo.

Baigdamas noriu perspėti lietuviškąjį išeivijos jaunimą nepasiduoti sutinkamoms kliūtims išsilaikyti lietuviais ir dirbti Lietuvos naudai. Išlikime ir toliau pasiryžę tiek, kiek buvome pačiame Kongrese. O vyresniajai kartai — nebijokite savojo jaunimo. Tiesa, mūsų darbo metodai ir pasaulėžiūra skiriasi nuo jūsų. Taip turi būti, juk pasaulis keičiasi. Tačiau meilė Lietuvai yra nesikeičianti, ir mūsų širdyse ta liepsnelė dar vis liepsnoja.