POLITINĖS DOKTRINOS REIKALU
Politinis darbas yra pagrindinis mūsų veiklos uždavinys.
Senoji karta savo uždavinius vykdė garbingai. Tautini gajumą reiškė ne vien lietuviškai kalbėdama, bet steigdama parapijas, statydama bažnyčias ir lietuvių namus, klubus ir, kad ir su menku išsimokslinimu, organizuodama sveiką lietuvišką tautinį ir kultūrinį gyvenimą.
Reikia džiaugtis, kad pastaraisiais metais ir pokario lietuviai stipriai sujudo. Lietuvos byla iškilo vyriausybėse, parlamentuose, Europos valstybių konferencijose, Europos Taryboje, įvairių kraštų televizijoje, radijuje ir spaudoje. Daugiausia dėmesio Lietuvai laimėjo Vatikanas ir Jungtinės Amerikos Valstybės. Niekad Amerikos prezidentas Baltijos valstybių problemai neparodė tiek rimto dėmesio kaip prezidentas Ronald Reagan, ir niekad joks kitas popiežius kaip Jonas Paulius II. JAV kongresas jau iš tradicijos buvo mums palankus. Net Valstybės departamentas dabar pasirodė su pozityviais pareiškimais, ypač žmogaus teisių srityje. Darbo ir kovos naštą nešė ne vien vadinamieji veiksniai, bet ir kitos didesnės ir mažesnės grupės ir net pavieniai asmenys.
Ateityje mes turime dirbti dar stipriau ir drąsiau, kad prabudę Vakarai, ypač Europos valstybės, negrįžtų į senąjį letargą. Mums žūtbūtinai reikia ieškoti europiško sprendimo tautinėms problemoms! Kasdien kalbama apie žmogaus laisvę — tas gerai, bet kodėl vis nutylima tautų laisvė?!
Ko mes, veiksniai ir neveiksniai, per keturiasdešimt Lietuvos nelaisvės metų dar nepajėgėme išvystyti, tai darnaus, koordinuoto veikimo.
Mes neturime politinės doktrinos. Be White Plains deklaracijos, kuriai pritarė visi veiksniai, gyvename pareiškimais, atsišaukimais ir rezoliucijomis, kurių daugelį daugelis taip greitai užmiršta, kaip greitai paskelbia.
Mes neturime aiškios, preciziškos politinės doktrinos, nustatančios mūsų santykius su Lietuva: su pavergta tauta (arba laisvais dvasioje pavergtos tautos sūnumis) iš vienos pusės, su okupantu — iš kitos. Dialogas su tauta privalomas, su pavergėju — gali atsirasti reikalas. Mes neturime aiškių, visiems privalomų taisyklių, ir niekas nežino kuriuo keliu eiti, kaip elgtis. Todėl dažnai ir klaidžiojame. Tik kai išgirstame „nekaltai” apsilankančius mūsų tautiečius liaupsinančius režimą, kai išgirstame, kad toks ir toks Lietuvoje kalbėjosi su tokiais ir tokiais režimo tarnais ar pustarniais — pradedame jaudintis, ir kyla diskusinis karas, kuris prie aiškių išvadų nepriveda. Kodėl? Neturime politinės doktrinos.
Mes neturime politinės doktrinos, kuri normuotų mūsų santykius su kitais sovietų kontroliuojamais kraštais: kur įmanoma, su jų pogrindžio atstovais, ir būtinai — su jų atstovais laisvajame pasauly. Komunistinė Vilniaus Tiesa rašo, jog rytų vokiečiai nori Klaipėdos, o lenkų grupės norinčios Vilniaus. Išvada: laikykitės mūsų, rusų — mes esame jūsų vienintelis išganymas.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo signataras prof. Mykolas Biržiška, dar gyvas būdamas, tiek kartų mus prašė ir ragino glaudžiai bendradarbiauti su ukrainiečiais ir kitais artimesniais Lietuvos kaimynais — dirbti išvien, kovojant už Lietuvos išlaisvinimą.
Mes, lietuviai, neturime politinės doktrinos, nustatančios mūsų bendradarbiavimo ryšį su tautomis valstybių, kuriose šiuo metu vyksta karas už laisvę ir už nepriklausomybę. Turiu mintyje Afganistaną ir Nikaraguvą. Atrodo, negalvojame ar nenorime suprasti, kad parama jiems yra parama mums patiems.
Neturime politinės doktrinos, kuri saistytų mūsų santykius su Jungtinėmis Tautomis ir tarptautinėmis institucijomis. Neturime sistemos, kuri nustatytų konkrečias veiklos gaires laisvuose kraštuose, siekti kontaktų su Vakarų valstybių politinėmis partijomis, parlamentais ir vyriausybėmis.
Neturime politinės doktrinos, kaip tvarkytis ir koordinuoti veiklą savo pačių tarpe: nei veiksniams apjungti, nei jaunimui įtraukti. Jaunimas turbūt niekad nesulauks rezistencinės veiklos vadovėlio, kuris juos motyvuotų politiniam darbui ir kovai. O jie yra idealistai, entuziastai, drąsūs jauni žmonės, nebiją imtis rizikos.
Galiausiai neturime doktrinos, kuri mus įgalintų galimai aktyviau naudoti patį pajėgiausią ir mums prieinamą kovos ginklą — spaudą, televiziją, radiją, asmeninius kontaktus.
Tai nedovanotinos, neatleistinos klaidos. Neužmirškime, kad šiandien ir Lietuvoje tautos kovotojai karinius ginklus pakeitė į politinius — rezistencinius ginklus. Jų ginklais tapo pogrindžio spauda. Spauda tapo ir mūsų svarbiausias efektyvus ginklas. Spaudos darbą sėkmingai vykdo Lietuvių Informacijos Centras. Gal Dievas duos, ateis diena, kada mes turėsime savo galingą propagandos centrą.
Vytautas A. Dambrava
