Tikroji nepriklausomybės šventės prasmė

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

NETRUKUS minėsime šešiasdešimt devintąsias Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo metines. Ta proga pamąstykime, ką reiškė Vasario 16 po Pirmojo pasaulinio karo ir kokia yra šios šventės prasmė nusitęsusioje mūsų tremtyje? Vasario 16 aktas yra visos lietuvių tautos išraiška ir todėl neatšaukiamas, tebegaliojantis aktas, kuris tiek 1918 metais, tiek lygiai ir dabar įpareigoja kiekvieną lietuvį eiti už savo valstybę dirbusių, kovojusių bei kritusių pėdomis ir visomis išgalėmis siekti gimtojo krašto laisvės. Aukotis, dirbti, kovoti!

Vasario 16 išreiškia visas lietuvių laisvės ir nepriklausomybės atstatymo pastangas. Šiuo aktu Nepriklausomybės akto signatarai skelbė ne Lietuvos valstybės kūrimą, bet jos atstatymą, atsiremdami į lietuvių tautos sąmonėje niekad galutinai nepranykusias valstybingumo tradicijas, siekiančias iki pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo. Lietuviams būtinai reikėtų dar vienos valstybinės šventės , kuria iškilmingai paženklintume ir kasmet minėtume didžiąją amžių Lietuvą. Toji diena galėtų būti ir Lituanistikos instituto istorijos skyriaus siūloma

(1251 metų) liepos 17 diena, kaip oficiali Lietuvos karalijos įkūrimo diena. Ši mūsų valstybinės didybės šventė drauge su jos atsteigimu Vasario 16 žadintų mumyse didžiųjų Lietuvos kunigaikščių narsą ir didingumą, tautos partizanų ryžtą ir kovingumą, Sibiro kankinių tikėjimą ir dabartinių tautos rezistentų patvarumą.

KNYGNEŠIO GIESMĖ

Gal prieš 35 metus, vienoje Amerikos Balso transliacijoje į Lietuvą kalbėjo senas knygnešys. Tasai ,,miško brolis” buvo gal 80 metų. Radijo pasikalbėjime senukas pasisakė išvažinėjęs Ameriką nuo Atlanto iki Pacifiko. Jis skundėsi niekur negirdėjęs lakštingalos čiulbėjimo. ,, Amerikoje tik varnos ir kuosos”, — kritiškai pastebėjo. Ir bulvės, kiaušiniai jam Amerikoje buvo be skonio, ir obuoliai kaip reikia nekvepėjo. O kur lietuviški sūriai, dešros, kur Lietuvos miškų baravykai?! Ne tas, ne Lietuva! Nepriklausomos Lietuvos nematęs knygnešys didžiavosi savo tėvyne, kaip Vaižgantas: „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano”!

Baigiant pasikalbėjmą, jis buvo paprašytas tarti žodj broliams tėvynėje. Ilgai tylėjo. „Negaliu kalbėti, — sako, — aš nemokytas, ne koks sekretorius”. Vėl tylėjo, akis įsmeigęs į tolį, drebančia ranka stuksendamas lazdele į grindis. Paskui, lyg prašvitęs: sako; „Aš lietuviams padeklamuosiu tautiškas eiles”. Ir jis pradėjo: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei”...

Išbalusiu knygnešio veidu riedėjo gailios ašaros, o man per kūną ėjo šiurpuliai. Knygnešio eilės — Tautos himnas! Kokia gili ir tyra, kaip šaltinio vanduo, yra lietuvio meilė savam kraštui. Nemari, nepamainoma, amžiais ištikima.

LAISVĖS TRAPUMAS

Laisvėje suklestėjo Lietuva. Ant Vasario 16 pagrindų atsteigtoji valstybė statėsi, augo, turtėjo. Plėtėsi modernių mokyklų tinklas, mokslas pasiekė aukšto europinio lygi. Išdygo tūkstančiai naujų sodybų. Visam krašte aidėjo sutartinės, naktį švietė naktigonių ugnys, o gegužinėse verkė smuikai ir kvatojosi armonikos. Lietuva augo pasaulyje. Metai iš metų — aukštyn ir pirmyn — metai iš metų... iki 1940 birželio penkioliktosios, kada sovietų tankai, sunkiai riedėdami, sudrebino Lietuvos žemelę.

Ginkluotos agresijos veiksmu Sovietų Sąjunga sulaužė visas galiojančias sutartis: taikos ir nepuolimo sutartį, agresoriaus apibūdinimo konvenciją, savitarpio pagalbos sutartį, kuriose Maskva pakartotinai buvo užtikrinusi gerbti Lietuvos nepriklausomybę ir nesikišti į krašto vidaus reikalus. Birželio 15 invazija parodė prezidento Trumano žodžių teisingumą, kad „sutartys pasirašytos su Kremliumi, nėra vertos nė to popieriaus, ant kurio jos yra surašytos". Tąsyk Lietuva dar nežinojo, kad jau prieš metus laiko Stalinas ir Hitleris (per Ribbentropą ir Molotovą) slaptai dalijosi Baltijos valstybes, o už vakarinę Lietuvos sritį Stalinas judošiškais grašiais sumokėjo Hitleriui septynis su puse milijonų aukso dolerių — taip toli ėjo suokalbininkų niekšiškumas.

Praėjo vieneri metai, ir aną baisųjį birželį, pirmoje trėmimų bangoje, 34,260 asmenų — nuo naujagimių iki žilagalvių, — neskaitant 1,114 krašte nužudytų per pirmuosius teroro metus, buvo masiniai ištremti į Sibirą. Sausakimšai sugrūstos į gyvulinius vagonus šeimos ašarose plukdė sopulingąją tautos psalmę: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė". Net vėliau Chruščiovas, pasmerkdamas Staliną XX Sovietų komunistų partijos suvažiavime su pasipiktinimu kalbėjo, kad „joks sveiko proto žmogus negali įsivaizduoti, kaip galima apkaltinti ištisas tautas, įskaitant moteris, vaikus ir senelius ir juos kankinti, vykdant masinį kerštą".

Į ginklu vykdytą sovietinę agresiją lietuvių tauta ginklu ir atsakė. 1941 birželio 23 rytą, pogrindžio vadovybės pašaukta, lietuvių tauta stvėrėsi ginklo ir ,nenugalimoji" armija nešėsi iš Lietuvos žemės. Lietuva vėl pradėjo pulsuoti laisve. Deja, neilgam. Hitlerinė Vokietija neatsisakė savo imperialistinių užmačių ir greit sustabdė Laikinosios vyriausybės veikimą.

Už keletos metų naujas sovietų antplūdis ir antroji dar nuožmesnė okupacija, kur aštuonerius metus miškuose desperatiškai kovojo mūsų „miško broliai", sudėję ant tėvynės aukuro 30,000 gyvybių. Naujos trėmimų bangos, persekiojimas, kalėjimai, o mums — tremtis. Lietuviai, kurie Didžiojoje Kunigaikštijoje tautų tautas priglaudė ir nuo priešų gynė, patys liko tremtiniais, svetur iešką maisto ir prieglaudos. Pasaulis ilgą laiką lyg sąmoningai vengė galvoti apie Baltijos valstybių likimą. Buvome tapę savos rūšies politiniai raupsuotieji: be menkaverčių, kad ir nuoširdžių, užuojautos žodžių, kiekvienas vengė mus prisiliesti, kad mūsų laisvės ,,liga" patys neužsikrėstų. Ar ne žmonijos ironija, kad dar ir šiandien pasauly daugiau užuojautos balsų pasigirsta terorizmui, negu terorizmo aukoms. Tai tik parodo, iki kol Vakarų pasaulis yra nusigyvenęs.

ESAME PAŠAUKTI KOVAI

Pažvelkime dabar kritiškai į mūsų pačių išeivijos gyvenimą ir paieškokime tikrosios Vasario 16 šventės prasmės. Vasario 16 aktas kiekvieną lietuvį ir dabartiniu metu įpareigoja atiduoti duoklę tautai, aktyviai įsijungiant į laisvinimo darbą. Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti kovai, o ne riebiam gyvenimui Vakarų laisvėje. Pogrindžio Aušra sako, kad dabar Lietuvoje Nepriklausomybės šventė nėra tai koks iškilmingas laisvos Lietuvos var dinių minėjmas, o „paslapčiomis suorganizuotos moksleivių, studentų sueigos, atviresni, drąsesni tiesos žodžiai, ugdantys susipratimą, atsparumą ir šviesesnių laikų viltį”.

Prieš keletą metų mus pasiekė ir giliai sujaudino jaunimo Vasario 16 atsišaukimas iš Vilniaus. „Tėvynės Lietuvos valstybinė nepriklausomybė gyva mūsų širdyse”, — šaukė jie. „Lietuvos laisvės idėja dega mūsų protai! Mums artimi ir brangūs... JAV prezidento Reagano inauguracinėje kalboje pacituoti žuvusio Amerikos kario žodžiai: ,Aš turiu gyventi, kovoti ir dirbti taip, tartum nuo manęs vieno priklausytų tėvynės likimas'... Tebūnie Vasario 16 vėliava, po kuria vieningai stojame į naują laisvės žygį".

Lietuvos jaunimas ragina mus į naują laisvės žygį. Ar galime juos apvilti, kada ir mūsų išeivijos tautinio gyvenimo tikslas yra politinės laisvės atgavimas.

KUDIRKOS IR MŪSŲ LAIKŲ IŠEIVIJA

Koks yra mūsų išeivijos bendras tautinis ir moralinis stovis? Ar jis geresnis, sakykime, už lietuvių nusistatymą ir laikyseną caro priespaudos laikais, prieš šimtą metų, vos užsimezgus lietuvių tautinio atgimimo pumpurui? Kuo mūsų išeivių — inteligentų masė skiriasi nuo ano meto tremties inteligentijos?

Leiskite pacituoti keletą įdomių ištraukų; „Atrodo, kad kiekvienam lietuvių inteligentui turėtų rūpėti vieši jo tėvynės reikalai, ypač remiami išlikimo instinktu; atrodo negalėtum leisti priartėti minčiai, kad inteligentų tarpe būtų atšalimas širdžių, matant taip skriaudžiamą motiną (tėvynę), atrodo, kad inteligentų aukos gelbėti tautybei turėtų plaukti be galo. Tačiau to viso nematyti. Išskyrus labai, labai mažą skaičių mūsų inteligentų, tikrai besirūpinančių savo tėvynės reikalais, kurie nesigaili nei darbo, nei paskutinio skatiko jos labui, — visi kiti „inteligentai” lyg ledais apkrovę savo krūtines, idant kartais, atminus Lietuvą, nesuplaktų širdys; o jeigu retkarčiais ir kas ją atsimena ir primeta skatiką jos „labui”, tai tik su tokia sąlyga, kad jam už tai, lyg turguje, būtų atlyginta”.

Ar ne puikiai vykusi mūsų laikų realybės iškarpa? O tie žodžiai buvo tarti Vinco Kudirkos ano meto „inteligentams” šeštame Varpo numeryje., prieš 95 metus, kada caras norėjo, kad Lietuva būtų ir tamsi ir juoda.

Kudirka inteligentus aukotojus tautos reikalams pašiepia, nes jų numestas skatikas dažnai būna autoreklamos sąlyga. Kaip Kudirka sako: „duoda, kad jam už tai, lyg turguje, būtų atlyginta”.

O kiek gi mes aukojame? Kiek aukojame organizacijai ar grupei, kuri mums ranką ant širdies padėjus, realiai ir naudingiausiai darbą tėvynei atlieka? Jei kartais kas dar iš įpratimo tik doleriu atsimeta, kad aukų rinkėjo atsikratytų, tai gal jis pats turi kreiptis į Balfą, nes jam pačiam šalpos reikia. Vasario 16

proga turėtume nors 5% savo metinės algos skirti rezistencinio darbo rėmimui. Taip kalbėdamas, aš rizikuoju tapti nepopuliarus, nes tie, kurie uždirba tiek, kad pinigų nebesuskaičiuoja, šiaušis kaip ežiai, prieš tokį pasiūlymą, sakys, jog tai plėšimas. Ne, mielas brolau, tu pro-proporcingai greičiausia daug mažiau duosi, kaip kiti. Geriau prisimink multimilijonieriaus Carnegie žodžius, jam išdalinus savo turtą: ,,Mirti turtingam yra gėda, palikti pinigus vaikams — nusikaltimas".

UŽ SAVO KALBA IR LIETUVIŠKA ŠEIMĄ

Bet grįžkime prie Kudirkos. Štai kita ištrauka iš Varpo, kuris kėlė ano meto inteligentiją iš letargo:

,,Jeigu inteligentai, susirinkę kur, meta lietuvių kalbą ir pradeda tarp savęs kalbėti kitoniškai, idant parodytų, kad yra „mokyti" ir „kitokesni" už prastus žmones, tai ko norėti iš mažų vaikų, kurie dar negali savęs tvarkyti ir iš paikumo geidžia pasirodyti, ką jie moka? Ką norėti iš tėvų, kuriems juk svarbu matyti, kad jų vaikeliai „kitokesni" ir gali apsieiti be lietuvių kalbos?"

Ar mums netinka Kudirkos šaipi kritika, žodis į žodj?

Viena lietuvaitė jaunimo kongrese Argentinoje skundėsi, jog esama lietuvių motinų, kurios viešai sako: „Kam gaišti laiką su tais, kurie išeivijoje nieko negali ir nieko nereiškia". Sakė, kad motinos, kurios net pačios ispaniškai mažai temoka, draudžia vaikams lietuviškai kalbėti. Štai koks motinos prie verpstelio su vaiku ant kelių ir elementorium rankoje likimas! Jūs kuone kiekvienas žinote šeimas, kuriose lietuvių kalba arba nustumta į antrą vietą, arba net visai išstumta iš šeimos.

Kudirka ne viename Varpo numeryje šaukė: „Atmink lietuvišką šeimą... Lietuviai, imkite mūsų mergaites". O šeimos kaip anais laikais rusėjo ir dar daugiau lenkėjo, taip šiandien ramiai sau amerikonėja, vokietėja ir dar greitesniu Lotynų Amerikoje tempu ispanėja.

Ir vėl vinjetė iš Kudirkos Varpo šešto numerio:

„Sutinki vieną inteligentą ir, bekalbant apie šį ir apie tą, primeni jam Lietuvą, lietuviškus laikraščius... Išgirdęs tuos taip „naujus" jo ausiai žodžius, išpučia akis ir nusistebi daugiau, negu kad išvystų Antikristo kakalį (krosnį)... Apie jo rūpestį lietuvybe nėra ko kalbėti. Teisybė — rūpinimasis tėvynės reikalais kartais neleidžia saldžiai išsimiegoti, skaniai pavalgyti ir smagiai virškinti. Tai nenuostabu, jei kai kurie „inteligentai" šalinasi to rūpesčio".

Dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Vytautas Dambrava, šio straipsnio autorius, ir Juozas Kojelis Los Angeles politinio savaitgalio metu. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Pasakykite, ar mūsų padėtis geresnė, kaip kuone prieš šimtą metų? Kokie yra mūsų laikraščių ir knygų tiražai? Ar mes knygas perkam? Ar svetima kalba išleistas knygas dovanojame svetimtaučiams, kad juos supažindinus su Lietuvos byla? Kodėl redakcijos verkia, kad, nežiūrint mūsų inteligentijos gausumo, laikraščiai silpsta ir nyksta, artinasi prie užsidarymo?

Mūsų temperamentingiems vadams ir veikėjams, Kudirka duoda praktišką patarimą Varpo penktame numeryje. Pasiklausykim, kol kantrybė neišseko:

„Jeigu lietuviai., nori viens kitą pravardžiuoti asilais, veršiais, žalčiais ir kitokiais lietuvio vardą žeminančiais žodžiais (o aš čia pridėčiau ir mūsų vadijoje populiarų žodj „kiaulė"), tai tegu to nerašo laikraščiuose, nes tokius dalykus šlykštu, bjauru ir gėda skaityti, o tegu pasikalba per telefoną. Tokiu būdu ir beprasivardžiuojantiems nukris nuo širdies sunkumas, ir skaitytojams bus naudingiau, ir kaimynai apie lietuvius geriau kalbės".

Kiek liečia mus, Vincas Kudirka prie 95 metus kalbėjo, kaip aiškiaregys. Pasirodo, kad masė tiek anais laikais, tiek ir dabarty buvo iš to paties molio lipdyta. Tik mūsų kaltė daug sunkesnė, nes mes tapome išeiviais, paragavę net aukštojo mokslo o, svarbiausia, gyvenę laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Gal turėdamas galvoje Kudirkos ką tik išvardintus pavyzdžius apie pašlijusį tautinės moralės stovį, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras prel. Kazimieras Šaulys sako, kad „visiems tautiečiams bendrai ir kiekvienam atskirai būtų labai naudingas ir reikalingas dažnas savo tautinio gyvenimo kvotimas. Tautinio savojo gyvenimo dažnas perkratinėjimas, — sako jis, — būtų naudingas visiems lietuviams, gyvenantiems šiandien nelaisvoje tėvynėje ir išeiviams tremtiniams, esantiems laisvajame pasaulyje... O, kaip reikalinga lietuviui tautinė „velykinė", arba „vasaršešiolikinė" išpažintis!

Net ir kryžiaus ženklas, jei jį darome viešai, tardami žodžius lietuviškai, tampa ne vien liturginiu simboliu, bet ir tautine politika.

Kiek anksčiau kalbėjome apie pinigines aukas. Tai pati lengviausia auka, ir jos vienos yra per maža. Labiausiai reikia prisidėjimo darbu. Reikia kiekvienam, absoliučiai kiekvienam kovingai įsijungti į rezistencinę veiklą, kitaip sakant, reikia visais įmanomais būdais priešintis okupantui, ginant mūsų tautą, reikalaujant leisti jai pačiai spręsti savo likimą — be sovietų pagalbos ir be pačių sovietų, sutrypusių savo purvinais batais laisvų žmonių gyvenimą.

Daugelis kratosi politikos, nors mes visi esame politiniai tremtiniai. Užmirštama, kad ką lietuvis šiandien bedarytų lietuviškam tikslui ir dar lietuvių kalba, viskas gali būti interpretuojama, kaip politika plačiąja žodžio prasme. Net ir kryžiaus ženklas, jei jį darome viešai, tardami žodžius lietuviškai, tampa ne vien liturginiu simboliu, bet ir tautine politika.

POLITINIS DARBAS -MŪSŲ MISIJA

Laikas yra vėlus, ir lietuviai turi pradėti galvoti apie politinio turinio davimą visai savo veiklai. Teisingai dr. Petras Kisielius pastebi: „Mūsų tautinė misija nesibaigia tik su pastangomis patiems išlikti ir jaunąją kartą išlaikyti lietuvybėje.

Mūsų tautinės misijos dalis — prisidėti prie laisvės atgavimo! Mūsų laisvė duoda galimybių ir mus įpareigoja padėti savajai tautai per kitas valstybes ir per kitų tautų laisvus žmones. Esame praradę 800,000 lietuvių!"

Atrodo, kad čia mūsų jaunimas galėtų irgi tarnauti pavyzdžiu. Buenos Aires jaunimo kongrese kažkodėl buvo norima vengti svarstyti politinio pobūdžio klausimus. Kongreso visi keturiolika pratybinių būrelių nieko bendro net su laisvės problematika neturėjo. Tada Venezuelos jaunimo delegatas pakėlė balsą; „Lietuvių tautos priešai tik ir nori, kad mes megztume rankdarbius, ir šoktume tautinius šokius ant savo tautos ir valstybės kapo. Jei tuo jaunimo veikla ir baigtųsi — sovietai bilietus šokėjams ne tik į Vilnių, bet ir į Maskvą nupirktų — ir tai darytų grynai politiniais sumetimais. Mums reikia partizaninės kovos dvasios ir mums reikia kovos programos. Mums reikia draugų ir sąjungininkų, nežiūrint, kur jie begyventų ir kokia kalba bekalbėtų. Ateina laikas duoti jaunimo veiklai turinį. Venezuelos lietuvių jaunimas siekia tėvų žemei laisvės!"

Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti kovai, o ne riebiam gyvenimui Vakarų laisvėje.

Neseniai pasiekė mus pluoštas laiškų, kuriuos kalinami buvę partizanai ir kariai siuntė Vasario 16-tos proga Sibire kenčiančioms lietuvaitėms. Štai, kaip viename laiške rašoma apie tėvynės meilę: ,,Tu (tėvyne) mums viena, nepakeičiama ir šventa. Tegul negąsdina raudonasis budelis grotomis, nei Sibiro tundromis su savo baltomis meškomis ir speigais, nei Kazachstano stepėmis, nei savo kruvinais batais, kuriais spardė mus už tai, kad mes mylime Tave, kaip motiną. Tu mums esi ir būsi brangesnė už auksą, deimantus ir žemčiūgus. Jeigu reikalinga, Tėvyne, tavo laisvei atgauti mūsų jaunystė — mūsų gyvybė — sudegink mus ant savo meilės aukuro, tik tu, brangi, būk laisva ir nepriklausoma didvyrių ir kankinių žemė”.

Taip kalba kariai ir partizanai Vasario 16-os proga tolimo Sibiro kalėjimuose ir ištrėmime.

Lietuvos partizanų Vakarų srities vadų sąskrydžio dalyviai, 1949. IV.6.

KIEKVIENAS PAGAL IŠGALES

Vasario šešioliktoji turėtų būti didžioji ryžto šventė. Pasiryžkime atlikti savo tėvynei ir valstybei bent keletą konkrečių darbų metuose. Kiekvienas pagal savo išgales, bet atlikdami, kaip didžiųjų kunigaikščių valstybės ainiai. Juk nesunku parašyti tėvynėje vargstančiam giminei ar pažįstamam laišką (o mes taip mažai jiems rašome), ar pasiųsti, kad ir mokesčiais perkrautą siuntinėlį, o nuvykus į Lietuvą, savuosius ašara ir apsikabinimu paguosti ir juos dvasioje sustiprinti. Dr. Z. Prūsas sako, jog esą ,,sunku suprasti galvoseną tų už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių, kurie dedasi dideliais patriotais, o ne tik patys giminėms nepadeda, bet ir kitus sudraudžia patriotizmo vardan”.

O kaip lengva, vykdant svarbų projektą, nors telefonu talkininkauti, perduodant informaciją ar instrukcijas; nesunku eisenoj ar demonstracijoj nešti trispalvę ar plakatą; juk nesunku, atėjus reikalui, dalinti atvirlapius ar brošiūrėles, klijuoti plakatus. Kiti planuos ir veiks, kaip suradus naujų sąjungininkų Lietuvos bylai, pasieks svarbias tautines ir tarptautines organizacijas, diplomatines misijas, valstybių vyriausybes. Dar kiti pirks, platins ir padovanos svetimtaučiams suprantama kalba išleistas bylas apie Lietuvos problematiką. Ne tik Lietuvos Vyčiai, bet ir mes visi galime siųsti padėkos laiškus ar protesto telegramas. Kas galime — veržkimės į radiją, televiziją, o svarbiausia — į spaudą. Keldami Lietuvos bylą spaudoje ir padėdami sau, mes drauge padėsime ir laisvajam Vakarų pasauliui. Reikia rezistencinio lietuvių tautos šauksmo, kurį geriausiai išreiškia Katalikų Bažnyčios Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai. Reikia politinės akcijos komiteto, organizuotos Pasaulio Lietuvių Santalkos, kuriame būtų atstovaujamos visos svarbiausios mūsų organizacijos ir akcijos telkiniai. Iš jo turėtų kilti vyriausias organas, atstovaująs rezistencinei Lietuvai tremtyje.

Atminkime, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje vyksta nuožmi kova. Jeigu iki 1953 metų vyko kruvina partizaninė kova prieš okupacines sovietų karines pajėgas, tai dabar ji vyksta atkaklaus protesto priemonėmis. Tautos kovotojai karinius ginklus pakeitė į politinius-rezistencinius ginklus. Jų ginklais tapo pogrindžio spauda, neduodanti ramybės okupacinei valdžiai. Spauda tapo ir mūsų svarbiausiu ginklu, taip pat neduodančiu ramybės Kremliui.

Senoji lietuvių karta savo uždavinius vykdė garbingai, išlikdama tautiškai sveika. Ji savo potencialą reiškė lietuviškų šeimų sudarymu ir, palyginti, dideliu prieaugliu. Tautini gajumą reiškė ne tik lietuviškai kalbėdama, bet organizuodama lietuvišką tautinį ir kultūrinį gyvenimą. Pagarba Amerikos Lietuvių Tarybai, kurios pastangomis JAV vyriausybė nepripažino ginklu įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai svarbus laimėjimas!

Raudgirio partizanai Kelmės rajone. Abi nuotraukos iš dr. Kęstučio Girniaus paruoštos knygos.

Vertindami senosios kartos atliktą darbą ir parodytą tautinį atsparumą, turime ir mes, vėliausieji pokario ateiviai, daug stipriau veikti. Darbų daugybė, pjūtis didelė, o darbininkų maža. Pagalvokime, kokia milžiniška jėga susidarytų, jei visas milijonas Amerikos lietuvių, kaip Štrausas, ištrauktų galvą iš smėlio ir pradėtų rėkti. Vienas lenkų rašytojas pasakė: vieną dalyką aš tikrai galiu daryti už savo tautą: galiu rėkti! Ir kai rėks, šauks kiekvienas, kiekvienas savo būdu ir priemonėm, tada atrodys juokingos kalbos ir paiki ginčai apie veiksnius, primatą, darbo nepasidalinimą ir kitus daug laiko ir nervų ėdančius niekniekius. Mūsų svarbiausias uždavinys, kaip sako Lietuvos diplomatijos šefas dr. Stasys Bačkis, yra informuoti Vakarų valstybes, spaudą, visuomenes, parlamentų narius, vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje ir lietuvių tautos aspiracijas". Tai mūsų darbas. Gal, Dievas duos, ateis diena, kada turėsime galingą savo propagandos centrą ir ieškosime profesionalų talkos, nes vienas dalykas yra norėti, kitas — žinoti ir galėti. Profesorius Maceina, ragindamas mus visus kovoti prieš sovietinj melą, sako, kad „neatsisakydami kovos su tiesioginiu priešu, nepadedami ginklų prieš tremties dvasią, mes turime dabar mėginti atverti akis Vakarams, kurie vienur ir kitur jau, rodos prabude, pradeda mūsų balso klausytis ir net pradeda veikti".

UŽ PRINCIPUS - PRIEŠ OPORTUNIZMĄ

Prof. Brazaitis nurodo, kad „Kova dėl lietuviško reikalo gali būti prasminga, pagrįsta ir viltinga, kai principai bus aukščiau statomi už oportunizmą, kova už juos bus vykdoma visuotinai, totaliai; moralės dėsniai vadovaus veiklos krypčiai ir tarpusavio santykiams;

tie patys reikalavimai bus taikomi kitiems, kaip ir sau".

Lietuvos vadavimo darbas yra didelis, sunkus ir sudėtingas. Niekada čia nebus per daug darbininkų. Visi turime sutilpti ir nesibijoti, kad tas ar anas pasiims mūsų darbus. Tiek daug reikalų, tiek daug darbų, tegu tik judina ir dirba.

Dialogas turėtų būti raktas visoms mūsų skirtybėms suvokti ir ne jas niekinti, bet kaip tik jomis mūsų vienybę pagrįsti. „Einant į pokalbį, — sako profesorius Brazaitis, — reikia nusiginkluoti prieš tiesą ir pradėti ne nuo tarpusavio kaltinimų bei sąskaitų suvedinėjimo, ne nuo to, kas vienus nuo kitų skiria, bet nuo to, kas visiems yra bendra". Svarbiausia, Vasario 16 dvasioje mes turime pasijusti atsakingi už visus išeivijos tremties reikalus ir už pačios tautos likimą.

Reikia sutikti su prof. Brazaičiu, kad „klausimais, kas ką gero gali atlikti galbūt teks veiksniams nusilenkti prieš gyvenimo diktuojamą išvadą: realiai gali nuveikti nebe veiksniai ar net kolektyvai, bet daugiau paskiri pajėgūs asmenys. Taip yra diplomatinėje, taip politinėje, taip propagandinėje, taip ir kultūrinėje srityje. Jei kurie bendro pobūdžio kolektyvai prigyveno dekadansą, tai labiausiai tada, kada juose sustiprėjo atstovavimas, o ne darbas; kada grupės siuntė savo žmones atstovauti, o ne dirbti. Jei kolektyvai, kuriems yra sudarytos minimalinės fizinės sąlygos visuomeninį darbą dirbti būtų sudaryti ne tiek atstovavimo, kiek darbingumo principu, grožėtumės daug didesniais rezultatais. Ta tiesa gal nebuvo tokia aiški anksčiau; laikas padaryti ją aksioma".

DIDĖJANČIOS VILTYS ATEIČIAI

Reikia džiaugtis, kad pastaraisiais metais lietuviai stipriai sujudo. Lietuvos byla iškilo vyriausybėse, parlamentuose, televizijoje ir spaudoje, kaip niekad anksčiau. Prezidentas Reaganas ir JAV Kongresas keliais atvejais pasmerkė sovietų nusižengimus žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms Baltijos valstybėse.

Ir užsienis jau pastebėjo, kad Lietuva nėra kažkur šiaurės Europos užkampyje, o Europos širdyje. „Bayerischer Rundfunk" Muenchene jau prieš eilę metų dokumentinėje programoje apie Baltijos valstybes, siūlė klausytojams kryžminiai padalyti Europą ir pasižiūrėti, kur yra Europos centras. Išvedus vertikalinę liniją nuo tolimiausio šiaurės taško Norvegijoje iki Graikijos Europos pietuose, o horizontalinę nuo Airijos iki Uralo, linijų susikryžiavimo taške yra Vilnius, Lietuvos šovinė, laukianti, kada jos likimo sprendimas bus įrašytas į pasaulinės politikos darbotvarkę. Sakė, šis faktas turįs kiekvieną atsakingą europietį versti susimąstyti. Kada kartą žymus Olandijos žurnalistas buvo paklaustas, koks yra pats didžiausias pavojus, gręsiantis lietuvių tautai, jis atsakė, jog laisvasis pasaulis gali lietuvių tautą užmiršti ir ją palaidoti.

Šiandien šis pavojus, atrodo, praeina; mes sugebėjome neleisti Lietuvos bylos pasauliui užmiršti. Tai laimėjimas, tačiau turime ir toliau spausti, kad Baltijos valstybių klausimas būtų ne tik primenamas, bet formaliai keliamas, kaip pirmaeilis klausimas Jungtinių Tautų forumuose, ypač Žmogaus Teisių ir Dekolonizacijos komisijose.

Baigdamas noriu iškelti dar vieną įsipareigojimą, kurį darau a. a. vyskupo Prano Brazio straipsnio minties paskatintas — įsipareigojimą, kuris nereikalauja nei pinigo, nei fizinės aukos, nei daug laiko. Tai pareiga „melstis už persekiojamą ir dėl savo gyvatos kovojančią tautą. Tegu sau šaiposi netikintieji, — rašė vyskupas Brazys, — jog malda Lietuvos neišgelbėsime... Kristus tikrai neklydo, sakydamas:

,Prašykite ir bus jums duota; ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta'. Vienintelė maldos sąlyga yra tikėti... Šv. Povilas sako:

,Dievą mylintiems... viskas išeina į gera'

Vyskupas tačiau pastebi, jog mūsų malda nebūtų nuoširdi, jeigu mes patys nesistengtume savo tautai nelaimėje padėti.

REZISTENTO LAISVĖS MALDA

Šiandien yra labai svarbu mūsų tautinį Vasario 16 testamentą išlaikyti ne tik gyvą, bet ir perduoti jaunesnei, pačios Lietuvos jau nemačiusiai kartai, kad ji įsisąmonintų anų Vasario Šešioliktosios signatarų darbus ir budėtų Lietuvos laisvės sargyboje.

Dažnai turime tendenciją švaistytis savo „aš", kai reikalas eina apie garbę, ir „mes", kai reikalas eina apie darbą. Net kai giedame Tautos Himną, ne visados mus pagauna tikroji himno dvasia. Dar rečiau pagalvojame, ką byloja kiekviena eilutė ne mums visiems, o kiekvienam asmeniškai. Himne kartojamas žodelis „mūsų" kažkaip praslysta, kaip kažkas bendro visiems, tai gal man pačiam ir ne taip svarbu. Broli, Tautos Himnas yra tavo himnas. Sesute, himno žodžiai Vinco Kudirkos yra skiriami tau, tau asmeniškai. Himno lapas buvo Kudirkos ašaromis laistytas, nes, kalbėdamas visiems lietuviams, jis kalbėjo pirmučiausia sau. Pabandyk šiandien, broli, sese pakeisti himno žodį „mes" vienaskaita, žodžiu „aš", ir tavo kūnu pagaugai eis, pajutus galingą jėgą, kuria trykšta ir spinduliuoja šioji tautos giesmė:

LIETUVA, TU MANO TĖVYNE, MANO DIDVYRIŲ ŽEMĖ. IŠ TAVO PRAEITIES SEMIUOSI STIPRYBĖS, IŠMOKYK MANE, TAVO VAIKĄ, EITI VIEN TAKAIS DORYBĖS, DIRBTI TAVO NAUDAI IR ŽMONIŲ GĖRYBEI. TEGUL LIETUVOS SAULĖ PRAŠALINA MANYJE TAMSUMUS, KAD ŠVIESA IR TIESA LYDĖTŲ MANO ŽINGSNIUS. TEGUL MEILĖ LIETUVOS DEGA MANO ŠIRDYJE. VARDAN LIETUVOS, VIENYBĖ TEŽYDI.

Šis himnas tebūna kiekvieno laisvės malda.