BAŽNYČIA IR PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS

VYTAUTAS KAZLAUSKAS

Dalis paskaitos, skaitytos Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos XIII suvažiavime, Los Angeles, 1985.XII.26.

KUN. DR. VYTAUTAS KAZLAUSKAS, baigęs Vilkaviškio kunigų seminariją, studijavo teologiją Innsbrucko universitete, vėliau gilino studijas sociologijos srityje pontifikaliniame Grigaliaus universitete, Romoje, kur 1950 gavo teologijos daktaro laipsnį. Nuo tų pat metų vadovauja Vatikano radijo lietuviškoms programoms. Daug rašo lietuviškoje spaudoje.

Popiežiaus Jono Pauliaus II paskatinta, Tarptautinė Teologinė Komisija ( TIK) 1983 ir 1984 metų plenarinėse sesijose studijavo žmogaus orumo ir žmogaus asmens teisių problemą. Plenarinėse sesijose pradėtą darbą tęsia šiam tikslui sudaryta pakomisė ir speciali darbo grupė. Jau yra pasirodę pirmieji darbo vaisiai: studijų bei straipsnių rinkinys popiežiškojo Grigaliaus universiteto žurnale Gregorianum ,, Human Dignity and Human Rights" (1984,65/2-3), Tarptautinės Teologinės Komisijos drauge su Popiežiška „Teisingumo ir Taikos „Komisija parengtas leidinys „Šiuolaikiniai krikščionys žmogiškojo orumo ir žmogaus asmens teisių akivaizdoje" ir pagaliau Tarptautinės Teologinės Komisijos tezės, kuriose yra pateikiama tyrinėjimais pasiektų rezultatų sintezė ir drauge nusakomi krikščionių uždaviniai šiuolaikinės padėties akivaizdoje.

Popiežius Jonas Paulius II, audiencijoje priimdamas Tarptautinės Teologinės Komisijos plenarinės sesijos dalyvius 1983.XII.5, apgailestavo, kad II Vatikano susirinkimo mokslas apie žmogaus orumą, sintetiškai išdėstytas susirinkimo konstitucijoje Gaudium et Spes, dar nėra pakankamai įėjęs į teologiją ir nėra įgyvendintas praktikoje (Plg. L'Osservatore Romano, 1983.XII.5-6, p. 6). Apgailestavo, kad krikščioniškoji antropologija pastaraisiais laikais daug kur yra nustumta į šalį, kad daugelis šalia krikščioniškos antropologijos mėgina atrasti raktą, su kurio pagalba pagaliau galėtų atverti neįžvelgiamą žmogaus paslaptį (n. 8). Iš tikrųjų, krikščioniškoji teologija ilgą laiką žmogaus orumo ir žmogaus teisių klausimus buvo palikusi tarptautinėm institucijom, kaip Jungtinių Tautų Organizacija, arba tarptautinėm konferencijom, kaip Europos Saugumo ir Bendradarbiavmo Konferencijos Helsinkyje, Belgrade, Madride, Ottavoje. Žmogaus asmens orumo ir jo pagrindinių teisių problemos atrodė priklausančios daugiau diplomatijai — sakykime, kad ir Šventojo Sosto diplomatijai — daugiau tarptautinės teisės ar politikos mokslam negu teologijai.

Jeigu tai būtų tiktai teisių išskaičiavimo problema, pateikiant ilgesnį ar trumpesnį jų sąrašą, galbūt ją būtų galima išspręsti ir be teologijos pagalbos. Bet gili šiuolaikinė žmogaus teisių krizė vis labiau įtikina, kad reikia ieškoti žmogaus teisių šaknų, reikia ieškoti to pagrindo, kuriuo žmogaus teises būtų galima paremti, reikia ieškoti to tvirto pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima žmogaus teises apginti.

Didžioji žmonijos dalis šiandien alsuote alsuoja žmogaus asmens teisių apgynimo ilgesiu, jų praradimo sielvartu ir jų atstatymo rūpesčiu. Šiame moralinių vertybių krizės laikotarpyje, kada ištisos civilizacijos yra pasimetusios, suabejojusios savo vertybėmis ir savo idealais, krikščionim tenka didžiulė atsakomybė išsaugoti didžiausią šio pasaulio vertybę, kuri yra žmogus.

„Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, kad viskas žemėje turi būti siejama su žmogumi, kaip savo centru ir viršūne", — sako II Vatikano susirinkimo konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (Gaudium et Spes n. 12). Tačiau kai reikia atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, patenkame į tikrą nuomonių chaosą. Žmogaus nuomonės apie patį save dažnai yra viena kitai priešingos. Jos svyruoja tarp dviejų kraštutinumų. Dažnai žmogui atrodo, kad jis yra absoliuti visa ko norma, bet dar dažniau jis yra kupinas abejonių bei nuogąstavimų ir smunka iki beviltiškumo (GS, ten pat).

ŽMOGAUS ORUMO NUOVOKA ANTIKINIAME PASAULYJE

Jau seniausiais laikais žmogus turėjo savo asmens orumo, savo teisių ir visų žmonių lygybės nuovoką. Gana ryškių demokratijos elementų randame, pavyzdžiui, antikinės Graikijos valstybinėje santvarkoje „Polis", kurioje piliečiui buvo suteikta galimybė dalyvauti valstybės valdyme ir krašto gerovės problemų sprendime. Bet apie visuotinį žmogaus teisių pripažinimą bei respektavimą čia dar negalėjo būti kalbos, nes „Polis" santvarkoje klestėjo vergija. Vis dėlto ir čia jau randame gana stiprų „disidentų" sąjūdį. Dar prieš Platoną ir Aristotelį Sofistai (V šimtm. pr. Kr.) aštriai kritikavo „Polis" santvarką ir reikalavo laisvės bei lygybės visiem žmonėm. Dėl to jie visu ryžtingumu atmetė vergiją.

Pas Platoną (428-348) ir Aristotelį (384-322 pr. Kr.) jau randame prigimtinės teisės sąvoką. Bet Aristoteliui dar buvo svetima prigimtinė žmonių lygybė. Jis manė, kad vieni žmonės iš prigimties yra laisvi, kiti — vergai.

Į pagrindinių žmogaus teisių sąvokos išsivystymą nemaža įtakos turėjo stoikų mokykla, prasidėjusi helenistiniame laikotarpyje ir vėliau paplitusi visoje Romos imperijoje. Šios filosofinės srovės atstovas Ciceronas (106-43 pr. Kr.) tvirtino, kad visi žmonės, vien dėl to, kad yra žmonės, tai yra iš savo prigimties, yra lygūs. Dar daugiau: toji pagrindinė visų žmonių lygybė — anot Cicerono — remiasi dieviškuoju protu, kuris yra įsikūnijęs pasaulyje. „Žmogaus protas yra tam tikra dieviškojo proto apsireiškimo forma — sako Ciceronas. Visi žmonės pačiu užgimimu tampa dieviškojo proto dalininkais. Tai yra visiem žmonėm bendrų teisių pagrindas". Ir kiti stoikų filosofinės srovės atstovai — kaip Seneka, Epiktetas, Marcus Aurelius — mokė, kad pagarba kiekvienam žmogui remiasi žmogaus dalyvavimu dieviškajame prote. Taip buvo nugalėta Aristotelio nuomonė, kad kai kurie žmonės iš prigimties esą vergai. Romėnų mąstytojas Seneka (4 pr. Kr. — 65 po Kr.) žmogaus orumą įsigalėjusios vergijos akivaizdoje iškelia tokiais žodžiais: „Homo sacra res homini" (žmogus žmogui yra šventas). Epiktetas (50-138), nors buvo pagonis, dar nesusipažinęs su krikščionybe, apie žmogų kalba beveik Evangelijos žodžiais: Visi žmonės yra broliai, nes Dievas yra jų Tėvas. Ne prigimtis — aiškina Epiktetas — ne prigimtis, o socialiniai santykiai ir likimas žmones padaro vergais... (Plg. Wilhelm Ernst. „Ursprung und Entwicklung der Menschenrechte in Geschichte und Gegenwart", Gregorianum, 65/2-3, Roma, 1984, p. 232-234).

Nepaisant šių filosofinių-etninių pastangų pagrįsti humaniškumą, negalima sakyti, kad antikiniame pagonių pasaulyje jau buvę pažįstamos bendrosios žmogaus teisės. Tai tik atskiri pasisakymai apie laisvę ir lygybę, apie žmogaus orumą ir pagarbą žmogui, pasisakymai, kuriem dar labai toli iki reikalavimo visiem žmonėm pripažinti jų neliečiamas teises. Stoikų etika pirmajame ir antrajame šimtmetyje, tiesa, turėjo daug įtakos į etinių bei socialinių pažiūrų susiformavimą intelektualų sferose, bet ji nepasiekė politinių ir ekonominių sluoksnių, neįstengė pakeisti nusistovėjusios santvarkos.

Tą patį galima pasisakyti ir apie romėnų teisę. Nors ji turėjo artimus ryšius su stoikų natūraline teise, bet apie tikras, visuotiniai pagrįstas ir visuotiniai reikalaujamas pagrindines žmogaus teises romėnų teisėje dar negali būti kalbos.

KRIKŠČIONIŠKO ŽMOGAUS TEISIŲ MOKSLO EVOLIUCIJA

Pirmųjų krikščionių bendruomenės gyvenime tuoj matome aiškų praktišką krikščioniškos meilės įsipareigojimą už kiekvieną žmogų be jokios išimties, įsipareigojimą, kuris yra įsišaknijęs visų žmonių, pagal Dievo paveikslą sukurtų ir Jėzaus Kristaus atpirktų, prigimtinėje lygybėje. Per Ambraziejų (340-397) ir Augustiną (354-430) kilo krikščioniškas prigimtosios teisės mokslas, kuriame randame daug visuotinumo elementų, palengvinusių bendravimą su nekrikščionimis. Bet pas Augustiną dar nėra tikro sąžinės ir religijos laisvės pripažinimo. Klaidingai suprasdamas Evangelijos žodžius ,,compelle intrare" - „varu atvesk žmones" (Lk 14, 23) jis palieka atviras duris heretikų persekiojimui ir vėliau inkvizicijai. Mat, Augustino samprata buvo perėjusi į Decretum Gratiani (1140) ir su juo į Corpus Iuris Canonici, kuris iki 1918 m. buvo Romos Bažnyčioje galiojantis teisynas.

Svarbų žingsnį krikščioniškojo žmogaus teisių mokslo evoliucijoje yra padaręs Tomas Akvinietis (1225-1274). Toliau plėtodamas antikos ir Bažnyčios Tėvų mokslą apie ,,lex aeterna" (amžinasis įstatymas) ir ,,lex naturalis" (natūralinis įstatymas), Tomas pabrėžia žmogaus orumo (dignitas humana) idėją. Tačiau ir jis dar nuosekliai neprieina prie sąžinės laisvės religiniuose dalykuose. Ir vergijos klausimą jis sprendžia panašiai kaip Aristotelis. Žvelgiant iš ano meto feodalinės santvarkos sąlygų, jam atrodo, kad vergija yra neišvengiama, kad ji yra įsišaknijusi pačioje žmogaus prigimtyje. Tačiau iš kitos pusės savo mokslu apie žmogaus natūralinę laisvę ir apie žmogaus asmens orumą Tomas veda į vergijos panaikinimą. „Homo est naturaliter liber et propter se ipsum existit" — žmogus iš prigimties yra laisvas ir egzistuoja pats sau — sako Tomas (Plg. K. Förster „Die Menschenrechte — aus katholischer Sicht", 10/1981, p. 517). Be to, pas Tomą jau randame nuosavybės teisės ir pasipriešinimo tironiškai valdžiai teisės pagrindimą. Tiesa, šios rezistencinės teisės dar negalėtume laikyti tikra politine teise mūsų moderniųjų laikų prasme, bet aniem laikam pasipriešinimo teisės teologinis pagrindimas turėjo nepaprastos reikšmės... Deja, visų žmonių lygybės Dievo akivaizdoje idėja ano laiko sąlygomis dar neturėjo beveik jokios įtakos į konkrečius socialinius santykius.

Luominėje santvarkoje, kuri viduramžiais pamažu keitė feodalinę santvarką, jau galima rasti tam tikrą žmogaus teisių užuomazgą., Hierarchiškai susiklosčiusios visuomenės grupių, luomų viduje atsiranda papročiais, privilegijomis, paveldėjimu įsigytos teisės. Tai luominės teisės bei laisvės (iura et libertates), kurių ryškiausias pavyzdys yra „Magna Charta libertatum", paskelbta 1215 metais Anglijoje. Prie šios rūšies teisynų galėtume priskirti ir Lietuvos statutą (1529, 1566, 1588) ir daugelį kitų teisės rinkinių, kaip „Petition of Rights" (1628), „Bill of

 

Studijų savaitėje, Dainavoje, susitiko dr. A. Damušis, kun. V. Dabušis ir dr. V. Vardys. Nuotr. J.B.

Rights" (1689) ir kt. Apie visuotinę asmens teisių lygybę čia dar negali būti kalbos. Tam tikra lygybė yra tik atskirų luomų viduje.

Moderniosios sekuliarizuotos valstybės iškilimas turėjo lemiančios reikšmės į tas sąlygas, kuriose išaugo šiuolaikinė žmogaus teisių samprata. Religinio-politinio pasaulio vienybė XI amžiuje pradėjo irti (investitūros ginčai). Tas irimas pamažu privedė prie visiško valstybės ir krikščioniškosios, o vėliau ir kiekvienos kitos, religijos atsiskyrimo. Veikiama krikščionybės skilimo, reformacijos, iš XV1-XVII šimtmečių pilietinių konfesinių karų valstybė išėjo kaip grynai pasaulietiška, pasaulėžiūros atžvilgiu neutrali institucija, siekianti pasaulinių tikslų. Bažnyčia tuo tarpu, atsipalaidavusi nuo pasaulinės naštos, galėjo daugiau susitelkti prie dvasinių tikėjimo turtų ir vertybių ugdymo bei skleidimo. Ne tikrojo tikėjimo išsaugojimas ir tikėjimo vienybės gynimas buvo pirmaeilis valstybės uždavinys, bet rūpestis tvarkos organizavimu ir taikos išlaikymu. Tiesos klausimų sprendimas išėjo iš valstybinės kompetencijos ribų. Kiekvienam piliečiui buvo palikta laisvė išpažinti vieną ar kitą religiją arba neišpažinti jokios religijos. Tokiu būdu buvo padėtas pagrindas pilietinei tolerancijai ir religijos bei sąžinės laisvei, šios naujos padėties pirmasis ženklas buvo Nanto ediktas (1598), kuriuo Prancūzijos karalius Henrikas IV (1553-1610), tapęs kataliku, hugenotams (protestantams) įstatymu užtikrino religinę laisvę ir visas pilietines teises. Istoriškai tai buvo pirmas Bažnyčios ir valstybės atskyrimo faktas. Nors daugelyje Europos valstybių valstybinės religijos principas dar ilgai išsilaikė, bet tai buvo pagrįsta daugiau laikinu politiniu išskaičiavimu negu tikru reikalu.

Pasaulėžiūriškai neutrali mūsų laikų valstybė sudaro sąlygas pasaulėžiūriniam piliečių pliuralizmui. Tačiau, nors būdama pasaulėžiūriškai neutrali, valstybė negali likti neutrali etinių-moralinių vertybių atžvilgiu. Ji privalo pripažinti pagrindines vertybes ir garantuoti pagrindines teises, kurios bendru piliečių sutarimu yra išreikštos konstitucijoje.

VISU ŽMONIŲ TEISINĖ LYGYBĖ

Laisvė ir lygybė, kurios buvo iškovotos XVIII šimtmečio revoliucijose prieš absoliutinę valstybę, buvo kažkas visai naujo, ko nerandame ankstesnėse luominėse teisėse ir laisvėse. Štai tos naujos laisvės pagrindinės žymės.

1)    Žmogaus teisės yra visuotinės. Žmogaus teisės priklauso ne tik vieno ar kito luomo nariam, ne tik vienos ar kitos tautos, vienos ar kitos klasės žmonėm. Žmogaus teisės priklauso kiekvienam, kas yra žmogus, kas yra paženklintas žmogiškuoju veidu.

2)    Žmogaus teisės priklauso individui. Ne grupės, ne sąjungos ar bendruomenės yra teisių subjektas. Ne priklausymo luomui dėka, kaip buvo priešrevoliuciniais luominės santvarkos laikais, bet betarpiškai, nepriklausomai nuo bet kokio privilegijuoto luomo žmogus kaip asmuo turi teises, yra teisių subjektas. Kiekvienas pavienis žmogus betarpiškai yra juridinis asmuo.

3)    Žmogaus teisės yra įgimtos, pirminės, ankstesnės už valstybę. Ne valstybė kuria ar suteikia teises. Teisės yra įdiegtos žmogaus prigimtyje (native rights). Valstybė negali suteikti pagrindinių teisių. Valstybei tenka uždavinys tik jas apsaugoti.

4)    Žmogaus teisės valstybės atžvilgiu yra reikalaujančios.,

Asmeninė laisvės sfera nėra valstybės dovana. Ji yra ankstesnė už valstybę ir dėl to reikalauja, kad valstybė ją respektuotų. Laisvės teisė reikalauja, kad valstybė nesikištų į pavienio žmogaus asmeninės laisvės sferą. Atskirų luomų ribomis aprėžta luominės santvarkos lygybė čia tampa visuotine visų žmonių teisine lygybe. Teisinė asmenų lygybė remiasi visų žmonių prigimtine lygybe.

Į šią žmogaus teisių sampratos evoliuciją turėjo nemaža įtakos įvairūs religiniai laisvės sąjūdžiai, bet toji įtaka nebuvo pakankamai stipri, kad būtų galima kalbėti apie betarpišką krikščionišką žmogaus teisių kilmę. Lemiamos reikšmės, bent Vakarų Europoje, čia turėjo humanizmo dvasios pasaulis, racionalinė prigimties teisė ir Apšvietos laikotarpis (XVII-XVIII amžiai), kuris pasižymėjo savo nutolimu nuo krikščioniškos viduramžių tradicijos. (Lex naturalis primaria yra nepriklausomos nuo lex aeterna, — sako ispanas Gabriel Vasquez). Žmonių lygybė mėginama paremti ne Dievo paveikslu ir panašumu, bet protine evidencija. Krikščioniška prigimties teisė tampa profanine prigimties teise.

BAŽNYČIOS IR TEOLOGIJOS

VAIDMUO ŽMOGAUS TEISIU SĄJŪDYJE

Naujųjų laikų laisvės istorijoje žmogaus teisių mokslas (Ethos) nėra tiesioginių Bažnyčios ir teologijos pastangų išaugintas vaisius. Priešingai, įvairios žmogaus teisių chartijos ir deklaracijos yra išsivysčiusios šalia Bažnyčios, kartais net su antibažnytinėmis tendencijomis, o ne kartą ir nepaisydamos pasipriešinimo iš Bažnyčios pusės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad žmogaus teisių išsivystymo istorijoje šalia kitų įvairių veiksnių lemiamos įtakos yra turėjusi Bažnyčia, krikščionybė su savo žmogaus orumo ir nelygstamos žmogaus vertės etika ir dorovine sąmone. Pagrindiniai šios etikos dorovinės sąmonės elementai drauge su nelygstama pagarba žmogaus asmeniui nuo pat pradžios yra įėję į krikščioniškąją kultūrą, o per ją ir į viešąją dorovinę žmonių sąmonę, šie krikščioniškieji dorovinės sąmonės elementai yra pasilikę ir nuo krikščionybės atsiribojusioje šiuolaikinėje kultūroje, pasilikę kaip visuotinės žmogiškosios dorovės paveldas, betarpiškai įžvelgiamas žmogiškuoju protu.

Taip krikščionybė veikia žmonijos dvasinę ir socialinę pažangą, kaip tas žemėje pasėtas grūdas, kaip druska, kaip raugas, apie kuriuos kalbėjo Kristus.

Toji naujųjų laikų dorovinė sąmonė, kuri šiandien pasireiškia teisiniais reikalavimais ir į valstybių teisynus įeina asmeninių pilietinių politinių ir socialinių teisių pavidalu, reikalaudama pripažinimo ir respektavimo, turi afrasti savo ištakas, savo tikrąjį pagrindą. Tik atradę savo giliausias ištakas, savo nepajudinamą pagrindą, žmogaus orumas ir laisvė gali įgauti pastovią, nekintančią prasmę, kurios niekada negalės duoti įvairios ideologijos, iškeliančios žmogaus asmens orumą, bet neįstengiančios jo galutinai pagrįsti.

Štai ir yra tas nepaprastai svarbus uždavinys, kurį Bažnyčiai ir teologijai iškelia šiuolaikinis žmogaus orumo ir žmogaus teisių rūpestis: atskleisti giliausią, visa įprasminantį žmogaus orumo ir jo teisių pagrindą; pilnai įsipareigoti kovoje už žmogaus teisių įgyvendinimą visose gyvenimo srityse ir visose institucijose. Tik taip Bažnyčia galės būti „žmogaus transcendentiškumo ženklas ir apsauga". Be Bažnyčios niekas kitas to negalės atlikti, nes, kaip sako II Vatikano susirinkimo konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „žmogaus paslaptis iš tikrųjų paaiškėja tik įsikūnijusio žodžio paslaptyje" (n. 22). Kova už žmogaus asmens orumą ir pagrindines jo teises yra vienas iš svarbiausių šio meto ženklų, kurio akivaizdoje nė vienas krikščionis negali likti abejingas. Tai primindamas, popiežius Jonas Paulius II įpareigojo Tarptautinės Teologinės Komisijos narius kuo greičiau II Vatikano susirinkimo konstitucijos Gaudium et Spes mokslą apie žmogaus asmens orumą įjungti klasikinės teologijos sistemą.

Labai galimas dalykas, kad artimiausiu laiku šalia klasikinių teologijos traktatų „De Deo Creante et Elevante” (apie Dievą Kūrėją ir Atpirkėją) ir ,,De Verbo Incarnato et Re-demptore” (apie įsikūnijusį ir atpirkusį Dievo Žodį) atsiras naujas traktatas ,,De Homine” (apie žmogų).