JURGIS GLIAUDA - RAŠYTOJAS IR ASMUO
ELENA TUMIENĖ
Elena Tumienė, Ph.D, yra anglų ir lyginamosios literatūros profesorė ir ilgametė „Graduate Advisor of Com-parative Literature" Kalifornijos valstybiniame universitete, Fullertone (Cal State Fullerton). Šį žodį apie rašytoją Jurgį Gliaudą Elena Tumienė tarė 20-to-sios literatūros šventės metu, Los Angeles.
Šiemet sueina 40 metų nuo to laiko, kai rašytojas Jurgis Gliauda pradėjo aktyviai ir formaliai reikštis mūsų raštijoj savo kūrybiniu žodžiu.
Tai buvo 1945-ieji metai. Nuo to laiko Jurgiui Gliaudai buvo suteiktos aštuonios romano premijos, dvi publicistinės premijos ir šešios novelės premijos. Be kitokių gausių atžymėjimų bei nesuskaitomos daugybės rašinių mūsų ir mūsų kaimynų spaudoje, autorius gavo taip pat Los Angeles miesto aukščiausios administracijos pripažinimą. Miesto tarybos nariai pasiūlė Los Angeles miesto taryboje rezoliuciją, suteikiančią Jurgiui Gliaudai ypatingą žymenį už jo išskirtiną ir svarbų įnašą kultūros ir literatūros srity. Ši rezoliucija buvo priimta ir specialioje ceremonijoje įteikta Jurgiui Gliaudai, suteikdama rašytojui iškilaus piliečio ir ne eilinio miesto gyventojo vardą ,,for an outstanding achievement in cultural and literary field".
Šitokie laimėjimai, žinoma, nėra eiliniai. Kartais ne vienas su nuostaba arba save apgailėdamas prasitaria — ,,Matai kam Dievas davė talentą, o kam pliką lentą..." atseit, parafrazuodami tą žemaitišką priežodį, turime suprasti: Gliaudai Dievas davė talentą, o šiam kalbančiam tik pliką lentą..."
Bet iš tikrųjų Didysis Kūrėjas niekam vien tiktai „plikos lentos" neduoda. Jeigu tą „lentą" laikysim individualaus žmogaus temperamento simboliu, tai matysime, jog kiekvienas atsineša su savimi kokį savaimingą būtinį pagrindą-tempera-mentą; o temperamentų irgi yra įvairių — meniniai-kūrybiniai, komerciniai, pedagoginiai, net mistiniai...
Kiekvienam daugiau ar mažiau knieti tą savo potencialą konkrečiai realizuoti, nesvarbu kokios rūšies talentu — temperamentu — jis ar ji apdovanoti. Vienok asmuo pirmiau-sia turi pats save pažinti ir turi surasti drąsos būti sau ištikimam, o tai nėra lengva.
Ir vėl tenka prisiminti brangios atminties kun. dr. Felikso Gurecko žodžius. Jisai mėgdavo cituoti vieno savo draugo posakį, ir sakydavo: ,,Atsimink, ant lentos dobilėlis nežaliuos..." Grįžtant prie literatūros ir žinant, kas šiandien žinoma apie kūrybos vyksmą, būtų absurdiška galvoti, kad vien iš vadinamo talento ir įkvėpimo literatūros veikalai ir pasirašo patys be triūso, be darbo, be pasiaukojimo...
Bet kalbėkime konkrečiai —
Prieš 35-40 metų mūsų tremtis buvo jauna, ir mūsų emigracija į Ameriką buvo kūdikėlio amžiuje. Pati jauniausia, tik ką gimstanti Amerikos Vakaruose buvo lietuvių kolonija Kalifornijoje, Los Angeles mieste. Tada į mūsų tarpą ir atvyko rašytojas Jurgis Gliaudą. Šį vakarą daugelis iš mūsų esame liudytojai Jurgio Gliaudos nepailstamo darbštumo, nesibaigiančių pastangų ir paskatinimų kolonijai augti į dinamišką ir kultūrinę bendruomenę. Ir vietinis teatro sambūris, ir mokslo bei kultūros ratelis, organizacijos, minėjimai ir kitokia veikla visada jautė ir vertino Jurgio Gliaudos įtaką ir jo asmenišką įnašą.
Kai daugelis (visai normalu ir pateisinama) dažnai raudojo, dejavo, ar skundėsi dėl prarastų vietų ir pozicijų, turto ir tėvynės, Jurgis Gliauda su nuostabia energija ir pasiryžimu sušuko: Ave America! Sveika, Amerika!... šis jo eilėraščių rinkinys išėjo 1949 metais.
Anuo metu Los Angeles, po ilgo nesimatymo, susitikau savo vieną vaikystės draugę. Tai moteris be didesnio ar ypatingo išsimokslinimo, tačiau sugebėjusi prasiveržti materialiai ir pasiekusi savo prigimtų gabumų pripažinimą. Per tą pasimatymą prisiminėme, kad mūsų mokytojas buvo poetas Stasys Laucius-Laucevičius. „O man dabar", sako mano draugė, ,,tėra tik vienas poetas, ir jis mane sunkiose valandose paguodžia: kai daugiau nebepakeliu savo dalios, šnibždu pro ašaras, Jurgio Gliaudos eilėraštį:
,,Amerika, Amerika,
aš virškinu tave!
Tu mano dūšios kieliką
Pripilk srove gaivia..."
Ji padeklamavo visą eilėraštį. Aš jį jau buvau irgi pastebėjusi.
Ir dar prieš susipažindama su Jurgio Gliaudos romanais, buvau skaičiusi ir rašytojo novelę, aprašančią baisią vėtrą-uraganą — ir kaip žmonės slepiasi rūsy išgelbėti savo gyvybėms. Iš rūsio išėję, jau namo neberado. Nežinojau tada ką galvoti: ar tai tikrai taip buvo, ar tik laki rašytojo vaizduotė. Dabar, žinoma, tuo klausimu jokių paaiškinimų ir komentarų nereikia... Jau žinome, bet jis žinojo už mus (bent už mane) anksčiau.
Anuomet irgi, lankėsi pas brolį prof. Mykolą matematikos profesorius Viktoras Biržiška. Mudu su juo buvome pažįstami iš senesnių laikų ir prie progos nuoširdžiai išsikalbėjome apie tuolaikinę kasdienybę. Atsimenu, kaip jis man maždaug taip aiškino: „Dirbu, žinot, sodyboj (gal dirbo ir kitur), ir rankiodamas kiaušinius į krepšį ar atlikdamas tolygius darbus, guodžiuosi dainuodamas savu būdu Gliaudos žodžius: Amerika, Amerika, aš virškinu tave! Tu mano dūšios kieliką pripilk srove gaivia... Tas eilėraštis man pasidarė mano maldele, matote..."
Aš nusišypsojau, galvodama, jog pirmosios mūsų pažinties laikais mudu su profesorium apie maldeles ir eilėraščius, neprisimenu, kad būtume kalbėję...
Šie dviejų priešingų visuomenės polių pavyzdžiai gražiai nusako Jurgio Gliaudos ryšį su jį skaitančia (ar bendrai skaitančia) visuomene. Todėl aš juos čia sąmoningai ir paminėjau. Gliaudą žmonės skaitė ir tebeskaito.
Kai pamažu naujieji lietuviški kolumbai atrado Ameriką, pradėjo steigti mokyklas, gaivinti organizacijas, naujinti parapijas ar statyti bažnyčias, kurti stovyklas ir fondus, Gliaudą iš savo „dūšios kieliko" jau pilnomis saujomis dalino kultūrines literatūrines dovanas ir įsijungė į lietuvišką raštiją nesustojančią kūrybine energija ir produkcija.
Išaugti meninio-kūrybinio temperamento prieglobstyje į kūrybinį talentą ir vis jame bręsti, aišku, nėra lengva. Tai yra daugeliu atžvilgiu kančios kelias. Pažinti savo sielą ir ją apnuoginti prieš visus, reikia daug drąsos. Drąsos pačiam pažvelgti į save, drąsos padaryti sprendimą, drąsos žengti pirmą žingsnį, drąsos toliau tuo keliu eiti. Gliaudą turbūt susumavo tas nuotaikas savo posakiu: Narsa gyventi.
Jurgio Gliaudos įkvėpimo ryškiausias žymuo yra intelektualinis, bet daugumoje, džiugu, jis nėra abstraktus. Jo įkvėpimo pradžia kyla iš įvykio ar idėjos.
Atsimenu, kai rašytojas, prieš keletą metų atlankė mane universitete, norėdamas pamatyti, kaip man seksis pradėti dėstyti lyginamosios literatūros realizmo seminare Kristijoną Donelaitį. Pradžioj, po mano kontinentalinio renesanso kurso paskaitos, išėjome papietauti. Hermanas Tumas ir p. Milukas nuėjo pirmyn, o mudu su rašytoju Gliauda likom stovėti ant tilto viršuje gatvės, nes aš buvau uždusus, lipdama į gan aukštą tiltą ilgais laiptais.
Tuo metu mūsų kolonijoj buvo vienas naujo pobūdžio įvykis, kurį daugelis diskutavo — tai būtent, kelionė į Lietuvą. Mudu kalbėjome apie savo draugų išvyką į Lietuvą, ir tuojau Jurgis Gliaudą, įkvėpimo pagautas, žiūrėdamas nuo tilto į gatvės eismą, pradėjo garsiai galvoti maždaug šitaip: „Matot, jie dabar Vilniuje — ir čia jiems gali atsitikti tas, tas ir tas; arba žinoma, gali įvykti taip, šitaip, ir kitaip... arba trečioj versijoje gali būti... ir t.t."
Savo kūrybinio įkvėpimo momente jis nekantriai rankos mostu sulaikė mano galimą žodinį įtarpą ir taip davė romanui ar novelei tris intrigas, kurias galima buvo įdomiai literatūriškai įforminti.
Vien tik apsisprendimo kurti neužtenka. Reikia veikti, pačiam augti, studijuoti, domėtis, nebijoti kančios. Turiu pasakyti, kad lengva buvo tuoj pat pastebėti rašytojo ir jo gyvenimo palydovės Marijos Gliaudienės didelį ryžtą, discipliną ir subrendimą. Dažnai tekdavo juos matyti sekmadieniais iš ryto prie Šv. Kazimiero parapijos ir, jei nebūdavo svarbaus minėjimo, skubant į Los Angeles ir apskritai Kalifornijos gamtą, kultūrinius ir istorinius paminklus ir vietoves.
Labai įdomus rašytojo charakterio bruožas yra Gliaudos humoras, kuris dažnai turi ironišką ar net sardonišką atspalvį. Gal todėl, bent man, tas jo nuosavas gliaudiškas pokštavimas atrodo tipiškas ir lengvai atpažįstamas. Atsimenu vienoj literatūros vertinimo komisijoj, tik pradėjus skaityti rankraštį, tuoj tariausi pamačiusi ketureilyje gliaudišką stilių:
Sveiki, sveiki, mieli žmonės —
esat kilę iš beždžionės;
tik aš vienas, kaip matyti —
esu kilęs iš mamytės...
Manuskriptas pasirašytas slapyvardžiu. 100% negalėjau žinoti, bet vėliau patyriau, veikalą „Draugui" atspausdinus, kad mano nuojauta buvo teisinga.
Trys Gliaudžių šeimos kartos šiuo metu gyvena Kalifornijoje, mūsų tarpe. Jauniausieji moka lietuviškai. Štai anūkė Marytė Gliaudytė, advokato Jurgio Gliaudžio aštuonerių metų duktė, parašė seneliui lietuviškai eilėraštį, sakyčiau gerą japoniškos formos haiku:
Buvo gėlė
Labai maža.
Bet užaugo
labai didelė.
Ir vėl sumažėjo.
Gaila tos gėlės.
Patenkintas senelis pasikabino anūkės eilėraštį prie savo rašomojo stalo. Tai ir aš apie tai sužinojau, šis mano žodis, palietęs keletą asmeninių prisiminimų, įvykių, charakterio bruožų, jokiu būdu, nėra rašytojo kūrinių kritinis aptarimas ar jo veikalų analizė.
Aš tik džiaugiuosi, kad rašytojo Jurgio Gliaudos ir mūsų šeimos esame tos pačios tremties bendrakeleiviai, šiandieną kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad ir toliau Gliaudžių šeimos kultyvuotų kultūrinę ir kūrybinę dirvą ir kad joje žydėtų gražiausios gėlės ir žaliuotų lietuviški dobilėliai.
Algis Rukšėnas, IS THAT YOU LAUGHING COMRADE?. Sovietinio gyvenimo anekdotų rinkinys su George Kocar viršeliu ir iliustracijomis. Anekdotai (jų yra gal 275) ne visi vienodo ilgio. Dalis jų paprastam amerikiečių skaitytojui be paaiškinimų gali būti ir nesuprantami. Tačiau pažįstantiems sovietinį gyvenimą jie bus gana įdomūs ir taiklūs. Išleido Citadel Press, Secau-cus, N. J. Knyga turi 182 psl. Kaina 5.95 dol.
GARBINGI SUKAKTUVININKAI
Be šiame numeryje atskirais straipsniais atžymėtų 80 metų sulaukusio bič. Jurgio Gliaudos (g. 1906.VII.4) ir 70 metų Alinos Grinienės (g. 1916.IV.28) sveikiname dar keletą bičiulių šiemet švenčiančių apvalias 70 metų sukaktis: Paulius Jurkus (g. 1916.VII.27), Vacys Rociūnas (g. 1916.11.14), Juozas Kojelis (g. 1916.XII.2). Linkime gražiausių metų!
