GERAS KAIMYNAS IR DARBŠTUS VLIKO NARYS
Keli brūkšniai a. a. JUOZO BRAZAIČIO atminimui
BALYS GAIDŽIŪNAS
Tuoj po karo Vokietijoje taip susidėstė, kad su Juozu Brazaičiu ketverius metus buvom artimiausi kaimynai, atsikūrusio VLIKo bendradarbiai, dažnokai drauge keliaujantieji į toliau esančias tremtinių stovyklas, šaukiamus pasitarimus, o pora kartų net ir toliau — į Berno ir Paryžiaus konferencijas su mūsų diplomatais. Per tuos ketverius metus susidarė ir iki šiol išliko kai kurie greta gyvenančio kaimyno ir bendradarbio bruožai, kurie gali kiek paryškinti prieš 10 metų amžinybėn išėjusio veiklaus ir kūrybingo žmogaus paveikslą.
VLIKas Vokietijoje atsikūrė labai nudegintam ir sugriautam Wuerzburgo mieste 1945 m. kovo 14 d., bet ten ilgiau dirbti nepasiliko. Kad ten nepasiliko buvo dvi svarbios priežastys: Wuerzburge laikinai gautos patalpos buvo mažos, geresnių nebuvo galima gauti; Wuerzburge esanti amerikiečių karinė valdžia, dar iki šiol nebandytų giliau panagrinėti priežasčių, VLIKo darbui nebuvo palanki. Ar tai buvo koks asmeniškas komendanto sauvaliavimas, ar tada dar veikė daugeliui amerikiečių “kvepianti” rusų įtaka, o gal ir aukštesnės valdžios nepalankumas. Tuo tarpu prancūzų karinė vadovybė, ieškant geresnių darbo ir apsigyvenimo sąlygų, tuoj parodė reikiamą dėmesį ir leido, atsimenant visokius pokarinius nedateklius, visiškai pakenčiamai įsikurti Pfullingene, prie didoko pramonės miesto Reutlingeno, esančio tarp Stuttgarto ir Tuebingeno.
Kada VLIKas kėlėsi į Pfullingeną, viename iš gautų namų, turinčio tris butus, pirmam aukšte įsikūrė mano šeima, antram Juozo Brazaičio, o trečiam VLIKo reikalų vedėjo Vlado Jakučio šeima. Taigi visokiais matais nuotolį matuojant, į tolį ar į aukštį, su Brazaičiais pasidarėm patys artimiausi kaimynai. Ten ramiai išgyvenom daugiau kaip 4 metus, nors beveik pro pat langus ėjo triukšmą kelianti tramvajaus linija ir šalia jo judrus kelias.
Ten gyvendami ir turėdami pakankamai politinio ir visuone-ninio darbo, visi buvom nuolat užsiėmę ir dėl aplinkumos smulkmenų galvų nekvaršinom. Visi gerai sugyvenom, esant kokiam reikalui vieni kitiems talkinome, o progom pasitaikius ir vieni pas kitus svečiavomės. Net ir panašaus amžiaus mūsų vaikai žaidimuose nesipešė. O vieną kartą, kieme pasistatę nedidelę lauko palapinę, ten sulindę drauge pabandė ir cigaretę patraukti. Tik kai mano uošvienė pamatė, kad iš tos palapinės rūksta dūmai, visi atsiėmė vienodą bausmę, vieni kitų neskundė, o po bausmės atlikimo daugiau cigarečių ir nebebandė.
VLIKo reikalams Pfullingene, vokiečius iškrausčius, prancūzai buvo davę 5 namus. Tie namai buvo pačiam miesto pakraštyje, tuometinės naujos statybos, tarp esančių priemiesčio daržų. Ir, kaip dabar galvoji, jie buvo labai patogūs visokiem “sabotažnikam” mus terorizuoti. Matyt, kad ten dar nebuvo atėjęs patogus laikas. Kiek vėliau esu užtikęs viename komunistiniam laikraštyje tokį pasišaipymą: “VLIKas Vokietijoje įsikūręs tarp kopūstų laukų. Ir dažnas pro ten praeinantis ar pravažiuojantis nežino, kur VLIKo nario, o kur kopūsto galva”. Iš to pasišaipymo tik tiek buvo galima suprasti, kad VLIKo įsikūrimo vieta buvo sekama, ja domimasi, nes vėliau, man 1949 m. rudenį išvažiavus į JAV, o
VLIKo raštinę perkėlus į Reut-lingeną, prasidėjo į ją įsiveržimai ir kitokie persekiojimai.
Atsikūrusiam VLIKe, kaip ir Lietuvoje, man teko atstovauti tautininkams, o J. Brazaičiui, kada A. Damušis su šeima liko Kemptene, atstovauti frontininkams. Kaip kiti bevertintų, tie du junginiai tada buvo patys judriausi, turėję savo organizacinius padalinius visose didesnėse ir mažesnėse stovyklose, savo spaudą ir darę matomą įtaką į visą tuometinę lietuvių veiklą. Tada, lankant skyrius, dalyvaujant suvažiavimuose ar stovyklose, esu girdėjęs: kaip tau sekasi bendradarbiauti su Juozu Brazaičiu, juk jis, tik suorganizavus Laikinąją vyriausybę, tuoj beveik į visas Lietuvos gimnazijas direktoriaus susodino savo partiečius?
Nenorėčiau fantazuoti, nes nuo tokių pokalbių praėję beveik 40 metų ir laikas gerokai pridengė atmintį, bet mano atsakymai buvo maždaug tokie: su J. Brazaičiu santykiaujame labai gerai. Jis domisi mūsų darbu, aš domiuosi jų. Kelionėse kai kada jis užsimena, kad gal kada ir jaunieji frontininkai ir jaunieji tautininkai daug kur galės artimiau suderinti savo programas ir Lietuvai daug gero padaryti.
Tremties epizodas labai prailgo. Žvelgdami į praeitį daug ką imam vertinti kitaip, negu vertinom prieš eile dešimčių. Ir pats
Juozas Brazaitis yra rašęs: “Laiko perspektyvoje aprimsta aistros, atsiranda daugiau pajėgumo pažvelgti objektyviai tiek į Smetoną, tiek į Raštikį, tiek į Škirpą, tiek į Eretą ir kitus asmenis, kurie savo laiku rodės tokie kontraversiški?
Juozas Brazaitis labai domėjosi mano pastangomis nufilmuoti lietuvių tremtinių stovyklas, rašytojus, dailininkus, svarbesnius kultūrinius ir organizacinius suvažiavimus. Ir kur bevažiuojant, jei tik VLIKo turinčiam ir didele senatve sergančiam automobilyje buvo kiek vietos, neužmiršdavo pakviesti, kad važiuotume drauge ir kiek tik galima daugiau nufilmuoti. Esą, tai liks akivaizdus dokumentas ateičiai. Kai tik sumontuodavau kokį nufilmuotą įvykį, jis ateidavo pažiūrėti ir pasidžiaugti. Tada, tuoj po karo, toks filmavimas buvo nelegalus darbas. Niekas tokiam darbui nedavė leidimo, o medžiagų, tik pasenusių ar net ir apgadintų tegalėjai gauti, ir tai tik spekuliacinėm kainom. O keliavimas perkrautais traukiniais su dideliu filmavimo bagažu, buvo nepavydėtinas. Taigi, kai J. Brazaitis, o kartais ir dr. P. Karvelis pakviesdavo keliauti automobiliu, buvo savotiška užsimoto darbo palaima.
Iš tų kelionių su J. Brazaičiu prisimena ir jo vairavimo “nelaimės”. Esam bent du kartus kelyje sutiktus švabų jaučius, įkinkytus į vežimus, į griovius įstūmę, o vieną kartą ir tvarto kampą užkabinę. Kai rašau apie tuos šoferiavimo nuotykius, prašau nesuprasti, kad automobilio valdyti nemokėjo. Ne. Tie nuotykiai atsitikdavo tik todėl, kad mintyse visad buvo paskendęs ne apie vairavimą, bet visiškai apie kitus reikalus. Kartais kai ko paklausdavau, jis negreit atsiliepdavo. O atsiliepęs dar sakydavo, kad gerai nenugirdęs mano klausimo, nors klausos jokių bėdų neturėjo. Atseit, aš klausimą turėdavau pakartoti. Šiuo požiūriu jis buvo labai panašus į kitą tokį pat rašto žmogų — Vincą Rastenį. Ir su juo buvo lygiai tokie pat reikalai, kaip ir su Juozu Brazaičiu.
Juozas Brazaitis, dirbdamas VLIKe, yra daug rašęs, redagavęs beveik visus svarbesniu? raštus ir memorandumus, o taip pat leidžiant Eltos biuletenius. Pro jo rankas praėjo “Partizanai už geležinės uždangos”, jis parašė “Vienui vieni” ir eilę reikalingų brošiūrų. Jo buto darbo kambaryje nakties šviesa, kuri atsimušdavo į mūsų buto palangę ir darželį, beveik visada užgesdavo paryčiais. Kada mes kiti, mažoj VLIKo kolonijoj dar prasimanydavom šiokių tokių pramogų, tai Juozas Brazaitis dažniausiai likdavo prie savo rašto darbų ir knygų. Kai dabar žvelgiu į praeitį ir žinau, kas yra atsitikę su jo šeimos židiniu, gal ir tas jo pareigingumas, kad pirmiausia reikia pareigas atlikti savo tautai, o tik kas lieka — šeimai ir kitiems, bus taip pat įspaudęs savo randą.
VLIKas buvo ir tebėra politinių ir kovos organizacijų junginys Lietuvai laisvės siekiant. O kur politika, ten įvairiausios nuomonės ir ginčai. Ar Juozas Brazaitis buvo politiką mėgstąs, kaip prel. M. Krupavičius, dr. P. Karvelis, V. Sidzikauskas ar ir Vytautas Vaitiekūnas? Ne! Stebėdavau, kada VLIKo posėdžiuose įsiliepsnodavo tokie ginčai, tai Juozas Brazaitis beveik visada palengva išslinkdavo į koridorių ir vėliau matydavau, kaip jis per kiemą eina į savo butą. Po tokių posėdžių jį sutikęs paklausdavau:
— Kodėl iš posėdžio išėjai?
— O išėjau todėl, kad politikuojančių karštas plepėjimas tai tik laiko gaišinimas, kada aš turiu daug nebaigtų darbų.
Tai toks buvo Juozas Brazaitis. Jo atminčiai labai tiktų rašytojos I. Naudžiūnaitės-Joerg žodžiai: “Dega žvakė. Ji kitiems šviesą skleidžia, bet pati pamažu sutirpsta”. Žvakė peranksti sutirpo, bet atlikti jo darbai paliko. Ir organizacija, kuri jį turėjo savo vadovaujančiu nariu, gali tuo tik didžiuotis.
...Literatūra virš politikos, o pedagogika virš literatūros. Politinis- valstybinis gyvenimas manęs niekuomet nedomino ir niekados netraukė. Jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, o dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigų, kurios turėjo imtis dar likę gyvi. Tą pareigą teko perimti ne iš malonumo, bet daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.
Juozas Brazaitis
(Iš Brazaičio pasisakymo kun. A. Kezio susuktame filme pačioje jo gyvenimo pabaigoje)
