Norime konkrečios pagalbos

GAILĖ RADVENYTĖ

Gailė Radvenytė

Vyresnieji vis sako, kad jaunimas yra tautos ateitis. Tai tiesa, bet kieno pareiga jaunimą tai ateičiai paruošti? Vyresnieji vieną dalyką turėtų gerai suprasti, kad paruošimas būtų vykdomas ne žodžiais, bet gerais pavyzdžiais. O tokių pavyzdžių kartais labai trūksta.

Esu pati girdėjusi, kaip šeštadieninės mokyklos mokinio tėvas paraginęs savo vaiką “kalbėk lietuviškai”, atsisukęs į savo bičiulį paklausė: “so, did you see the game last night?” Kitas, gal dar ryškesnis pavyzdys. Tėvas atveda vaikutį į lietuvišką darželį. Tos pastangos rodo, kad jam rūpi savo vaiką išmokyti lietuviškai. Bet kaip reikia suprasti tėvo elgesį, kai jis pats su vaiku kalba angliškai.

Lietuvybės vaikuose ugdymo reikalu tėvai ir vyresnioji karta turi kelias svarbias pareigas, pedagogė dr. Dalia Katiliūtė -Boydstunienė jas taip aptaria: 1. išugdyti šviesius ir susipratusius lietuvius katalikus, 2. išugdyti jų tautinę sąmonę (identitetą) ir 3. užangažuoti jaunimą lietuviškai veiklai. Kai vyresnieji jaunimą kritikuoja, turėtų patys pagalvoti, kiek jie asmeniškai yra prisidėję prie vienokio ar kitokio jų išauklėjimo.

Pati esu baigusi šeštadieninę mokyklą ir dabar mokytojauju vaikų darželyje. Pasinaudodama savo patirtimi, norėčiau atsakyti į klausimą, kodėl vaikai nenoriai lanko šeštadienines mokyklas. Viena iš priežasčių, — pamokos gan neįdomiai pravedamos. Jei būtų įdomesnės, noriau lankytų. Iš antros pusės, tautinės sąmonės ugdymas gali vykti ir šalia mokyklos. Koks šešiolikmetis, parbėgęs iš mokyklos, norės su tėvais kalbėti apie sangrąžinius būdvardžius ar Lietuvos Didįjį Seimą? Aš žinau, kad jaunimas domisi dabarties Lietuvos ir praeities jaunimu. Bet apie tai žinių negaunama. Močiutės prisiminimai gali būti neblogos istorijos pamokos. Jaunimui gali būti įdomu išmokti ne tik literatūrinę kalbą, bet ir specialius išsireiškimus — “slang”.

Kartais mūsų jaunimas, norėdamas pasididžiuoti prieš savo draugus amerikiečius lietuviška kultūra, atsiveda juos į geresnius kultūrinius renginius. Bet iš vyresniųjų pasigirsta kritikos balsų. Norėdami supažindinti savo amerikiečius draugus su lietuvišku gyvenimu lietuviukai tada juos atsiveda į jaunimo ruošiamas kavines. Bet kavinės nėra toks pavyzdys, kuo lietuviškas jaunimas galėtų pasididžiuoti. Vyresnieji turėtų suprasti, kad atsivedimas draugų amerikiečių į geresnius kultūrinius parengimus nereiškia mūsų nutautėjimo, bet lietuviškos misijos vykdymą.

Lietuvybės ugdyme jaunimas iš vyresniųjų laukia konkrečios pagalbos. Vyresniųjų pagalba jaunieji su džiaugsmu ir dėkingumu priima. Pav., vyresnieji nori, kad jaunimas bendradarbiautų lietuviškoje spaudoje. Mane rašyti paskatino mokytoja Dalilė Polikaitienė. Ji ne tik ragino rašyti, bet pati pradžioje patikrindavo mano rašinius ir išsiųsdavo redakcijoms. Dabar jau pati išmokau tai padaryti. Patikėkite, jaunimas laukia vyresniųjų paskatinimo ir konkrečios pagalbos.

Trumpai atsakydama į klausimą “ko jaunimas nori iš vyresniosios kartos?”, noriu vėl pakartoti: gero pavyzdžio, lietuviško auklėjimo iš pat mažens, supratimo mūsų sąlygų, įdomesnių pamokų šeštadieninėse mokyklose ir, svarbiausia, konkrečios pagalbos.

Jaunimo simpoziumą seka (pirmoje eilėje iš kairės) Antanas Mažeika, Vincas Kazlauskas, Aleksandras Dabšys, Povilas Žumbakis; toliau matyti rašytoja Alė Rūta, vertėjas Povilas Gaučys, dr. Zigmas Brinkis, Aldona Brazdžionienė, Vladas Velža ir kiti.