JIS PER GYVENIMĄ ĖJO DIDELIU ĮŽVALGUMU

KUN. STASYS YLA 1908 — 1983

BALYS GAIDŽIŪNAS

Kun. Stasys Yla kalba moksleivių ateitininkų žiemos kursuose Dainavoje. Jis tų kursų sumanytojas ir vadovas nuo 1969 iki 1982 metų.

Savų namų aplinkumoj, darbovietėse ar kelionėse, sutinkam įvairių žmonių. Būna, kad sutinki žmogų, pasisveikini, pakalbi, išsiskiriant vienas kitam paduodi rankas ar pakeli kepures ir sutiktąjį greit pamiršti. Tai susitikimai be paliekamų pėdsakų. Bet būna ir kitaip, kada sutinki dvasine jėga spinduliuojantį. Jį įsimeni, su juo vėl nori susitikti, kalbėtis. Tokį sutiktąjį pradedi branginti, jo ilgėtis ir net pamilti.

Kun. Stasys Yla, kuris mus netikėtai paliko 1983 m. kovo 24 d., buvo iš tokių dvasine jėga spinduliuojančių, kurio jieškojom ir norėjom arčiau pabūti. O jis nesibrangino, su visais, iš anksčiau pažįstamais ir pirmą kartą sutiktais, norėjo kalbėtis, pajusti ar sutiktajam nereikia kokios pagalbos. Turėjo Dievo dovaną greit suprasti, kur stygos atsipalaidavusios ir kur pertemptos. Ir mokėjo jas derinti, raminančiu žvilgsniu palydėti. Tai buvo žmogus ir kunigas, kuris ėjo visur, kur tik buvo kviečiamas ar jis pats matė reikalą nueiti. Ir mirtis jį užtiko kelionėj. Buvo nukeliavęs į Chicagą, kad ten padėtų apginti tuos, kurie šaukėsi organizuotos pagalbos. O taip pat atlikti anksčiau užsimotų darbų dalį ir mus praturtinti savo rašytu žodžiu apie dail. M. K. Čiurlionį. Iš tos kelionės į Putnamą, kur nuo 1950 m. buvo vienuolyno kapelionas, grįžo jau karste.

Jį išlydint iš Chicagos daug kas braukė ašaras. O buvusių politinių kalinių vardu inž. P. Narutis, buvęs su juo Stutthofo kacete, tokiais žodžiais atsisveikino: “Mačiau jo išblyškusį veidą ir nuo šalčio drebantį kūną, bet jo ranka nepavargdama laimino tuos, kurie iš mūsų atsiskyrė. Jis nešė paguodą ir šviesą tiems, kurie jau nieko nebeturėjo. Jis laimino vedamus sušaudyti. Jis dabar buvo atvykęs liudyti, kaip žmogus, nutolęs nuo Dievo, virto žvėrimi. Jis atvažiavo į Chicagą liudyti, kad tas žvėris ir dabar dar jieško nekaltų aukų".

Jau kitur esu rašęs, kad kun. Stasys Yla mėgo visus žmones, o ypač jaunimą. Per gyvenimą ėjo dideliu įžvalgumu, rūpestingumu ir meile. Visiems stengėsi dalyti po pilną saują religinių ir patriotinių gėrybių. Jei kam atrodė, kad nuo teisingų kelių nukrypusiems jis nešėsi ir rykštę, tai ja nieko nenorėjo plakti, o tik parodyti, kad tokia esanti, tik jos nereikia prisišaukti.

Apie kun. Stasį Ylą turi daug ką gero pasakyti ateitininkai, skautai, Fronto bičiuliai, su juo drauge dirbę, arčiau pažinoję ir draugavę. Būtų gražu ir prasminga, kad iš visų jų išgirstume daug daugiau, negu pavieniai žinome. Juk jis buvo plačiašakis žmogus ir kunigas, savo žmonių ir savosios žemės gilus mylėtojas, visuomenininkas,    rašytojas, mokslininkas. Iš to susidarytų pilnas jo gyvenimo vainikas, kurį jis žemiškoj kelionėj visą laiką pynė.

Kun. Stasys Yla iš prigimties buvo silpnokos sveikatos. Tą jo sveikatą dar labiau žiauriai aplaužė dveji kacetiniai metai ir nepaprastai sunki kelionė į Vakarus,

Tautinėje lietuvių delegatūroje (Kirchheim-Teck, Vokietijoje) vakarienės metu 1948 m. Iš dešinės kun. Stasys Yla, delegatas kan. Feliksas Kapočius, dail. Adomas Varnas ir kun. Simonas Morkūnas. Tik paskutinysis likęs gyvųjų tarpe ir yra lietuvių parapijos klebonas Sioux City, Iowa, JAV.

Nuotr. B. Gaidžiūno

kada “buvo varinėjamas tarp fronto barikadų, slėpėsi Varšuvos griuvėsių artumoje, žygiavo per geležinę sieną į brolių tremtį” (citata iš “Sutryptame kely”). Taigi, beveik kryžiaus keliu atėjęs, nesiskundė negalėmis, bet tuoj kibo į darbus Tautinėje delegatūroje.

Persikėlęs į JAV ir įsikūręs Putname, kiek sveikatą paremontavęs, šalia tiesioginių pareigų ėmėsi įvairių rašto darbų, o taip pat ir apaštalavimo, ypač jaunimo tarpe. O kad raumenys, sėdint prie rašto darbų visiškai nenusilptų, pradėjo kilnoti nelengvus akmenis ir mūryti Mindaugo pilį. Taip, mūryti Mindaugo pilį. Ir ją užbaigė.

Vieną kartą, kada lankėsi Clevelande, apie tai užsiminiau ir beveik nediplomatiškai paklausiau: — Kodėl ne kokią jaunystėje matytą mažą kaimo bažnytėlę, o pagaliau ir svetur, daug keliavus, matytą kokią gražią katedrą?

Kun. Stasys nesupyko už tokį stačiokišką klausimą ir man pradėjo maždaug taip aiškinti. Girdi, visi mes turime kokį nors didelį sentimentą garbingai mūsų tautos praeičiai. Turiu ir aš. Dievas yra visur. Jis yra bažnyčioje, jis yra vargingose kaimų grytelėse, jis yra ir mūsų krašto pilyse. Manau, kad Jis nepapeiks ir mano pilies. Kai dėjau akmenį į Mindaugo pilį, tuo pačiu dėjau akmenį, kad ir Dievą iš aukštesnio pakylėjimo geriau visi matytų . . .

Kun. Stasį Ylą išlydint iš Chicagos buvo sakyta: “Jis buvo per didelis tilpti vienoje organizacijoje. Jo įtaka siekė visą mūsų tautą”. Man rašytame 1981 m. laiške taip sakė: “Ką mes išmokom šioj keleivystėj, ypač buvę nužmogintieji, tai mažiau imti iš gyvenimo, o daugiau jam duoti. Duoti nejieškant atlygio, neskaičiuojant nuopelnų”.

Ir a. a. kun. Stasys Yla daug davė iki pat amžino akių užmerkimo.