DIDYSIS RŪPESTIS — LIETUVIŠKA PARAPIJA

LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ METAI

THE YEAR OF THE LITHUANIAN PARISH

V. ROCIŪNAS

Paskelbtieji Lietuviškų parapijų metai baigsis su šv. Kazimiero švente 1983 metais. Mestas šūkis: “Lietuviška parapija — mūsų religiniai ir tautiniai namai”. Spauda plačiai paskleidė mūsų didžiųjų organizacijų ir mūsų išeivijos vyskupo deklaraciją. Suorganizuotas koordinacinis Parapijos metų komitetas kreipėsi į Amerikos lietuvius su atskiru atsišaukimu, išsiuntinėti lietuvių parapijų vadovams laiškai su specialiai paruoštais aplankais ir gausia informacine medžiaga, atspausdinti plakatai, pakartotinai kreiptasi į klebonus ir t.t. Kai kuriose parapijose įsteigti specialūs Parapijų metų komitetai, buvo suorganizuota eilė simpoziumų, paskaitų, pranešimų. Spauda leido pasisakyti savo skiltyse tuo klausimu susirūpinusiems, kai kuriose šventėse ši mintis buvo keliama pamoksluose.

Kodėl dabar taip susirūpinta tais, “antraisiais mūsų namais”?

Tiesa, ir anksčiau šių namų problemų temomis girdėdavome suvažiavimuose, šventovėse ir spaudoje, bet gal tai buvo daugiau ar mažiau užuominos, kad kažkas su tais namais negerai. Bet dažnai prasiveržiantys dūmai pradėjo gąsdinti, kad tai gali išsivystyti į liepsną, kuri gali sunaikinti čia per šimtmetį statytą religinį ir tautinį mūrą.

Pradėta su atviromis ir susirūpinusiomis akimis įžiūrėti rimtą krizę, kai kur jau egzistuojančią, kitur greitu tempu artėjančią. Grasinantis klausimas “būti ar nebūti” nebėra tik pesimistų baiminimasis, bet didelio pavojaus realybė. Tikrai, lietuviška parapija, veikiama įvairiausių vidinių ir išorinių faktorių, gali būti sunaikinta ar parklupdyta, kad jai atsitiesti bus ne taip lengva,

Ten ir čia

Kai kalbame apie lietuviškas parapijas šiame kontinente, noromis nenoromis akys krypsta į dabar okupuotą Lietuvą, jos Bažnyčią, kuri šio šimtmečio pradžioje ir nepriklausomybės metais buvo tartum koks šaltinis, iš kurio pasipildydavo reikalingoji pagalba. Iš ten atvykdavo jaunų energingų kunigų, kurie čia padėjo kurti parapijas, steigti mokyklas, vienuolijas, leisti laikraščius, vadovauti ne tik religinei, bet ir kultūrinei, švietimo bei socialinio gerbūvio veiklai. Dabar tačiau okupuotos Lietuvos Bažnyčia pati turi didelių ir sunkių problemų. Ji aptverta geležine uždanga, kovojanti už savo egzistenciją.

Mus pasiekia gąsdinančios, bet kartu ir padrąsinančios žinios. Girdime, iš vienos pusės, kad daug parapijų be kunigų, pagyvenę kunigai turi aptarnauti po kelias parapijas. Aktyvesnieji kunigai persekiojami, terorizuojami, kilnojami iš vietos į vietą, jų religinė laisvė sukaustyta. Kunigų trūkumas kasmet didėja. Naujai įšventintieji nepapildo amžinybėn iškeliavusių. Pogrindžio seminarija mėgina ateiti į pagalbą kunigų trūkumo problemą sprendžiant.

Vyskupijos be savų valdytojų -ordinarų. Tik neseniai vyskupui Vincentui Sladkevičiui buvo leista perimti Kaišiadorių vyskupijos administravimą ir Telšių vyskupijai naujai paskirtas vysk. Antanas Vaičius, kaip apaštalinis administratorius. Vilniaus vysk. Julijonas Steponavičius jau dvidešimt šešeri metai gyvena Žagarėje, ir okupantas neleidžia jam grįžti savo vyskupijon. Jis yra tapęs Lietuvos Bažnyčios rezistenciniu simboliu.

Lietuvos tikintieji tebėra antros klasės piliečiai, be religinės literatūros, skandinami ateistinės spaudos, radijo ir televizijos propagandos gausoje.

Bet iš kitos pusės, kovojanti Bažnyčia rodo didelį herojizmą.

Jei paseksime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikas, kurios jau visą dešimtmetį sąžiningai registruoja katalikams daromas skriaudas, okupantų pastangas išrauti tikėjimo daigus iš jaunuomenės širdžių ir išauginti tautą be Dievo, be savosios tėvynės meilės, be moralinių pagrindų, be idealų, įsitikinsime, kad pasišventėlių kunigų ir tikinčiųjų dėka Lietuvos Bažnyčia gan viltingai žiūri į ateitį.

Nepriklausomybės metais išauginta karta, didvyriškos partizanų kraujo aukos, didžiųjų dvasios galiūnų, kaip kun. Juozo Zdebskio, kun. Broniaus Laurinavičiaus, Balio Gajausko, Viktoro Petkaus, Nijolės Sadūnaitės, Povilo Pečeliūno, Gammos-Jadvygos Stanulytės, Vytauto Skuodžio ir daugybės kitų pasiaukojimas, pogrindžio spauda, dvasininkija, parapijų vadovai gali prisiimti nemažų nuopelnų už tautos išlikimą ištikimai Dievui ir tėvynei.

3,4 milijono lietuvių tauta dar ir dabar tebėra tikinti. Tikros statistikos nėra: vieni mano, kad 80%, o pogrindžio “Aušra” spėja, kad bent 50% ok. Lietuvos gyventojų tiki Dievą.

Šiuo metu, pagal Katalikų kalendorių - žinyną 1982 — Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys 1982 m. — Lietuvoje yra 709 kunigai, 630 šventovių. 1980 metais mirė 18 kunigų, o įšventinta 11. 1981 m. mirė 17, įšventinta 14. Parapijų klebonų ir administratorių yra 506. Amžiaus vidurkis 60 metų.

O kaip su mūsų tautos dalimi čia, JAV-se? Pagal prieš paskutinį JAV gyventojų surašymą pravestą apklausimą, lietuvių skaičiuojama 832.000. (Būtų gan įdomu, kiek jų tarpe yra katalikų, priklausančių lietuviškoms parapijoms?)

Lietuviška parapija, nors ir naudojasi laisvės privilegijomis, kaip minėta, išgyvena krizę. Jos išlikimo rūpestis ir problemos, kai kurios ir skirtingo pobūdžio, bent šiuo metu yra sunkiai apvaldomos: kunigų trūkumas, pašaukimų į dvasinį luomą beveik nėra, nutautėjimas, mišrios šeimos, išsiskirstymas po periferijas ir t.t.

Jau daugiau kaip prieš trisdešimt metų, prieš mūsų naujosios ateivių kartos (1948-51) įsiliejimą į lietuvišką gyvenimą, į parapijas, į naujas ar jau egzistuojančias organizacijas, buvo pasireiškusi “lietuviško gyvenimo Amerikoje krikimo pradžia” . . . “ir nutautėjimas arba amerikoniza-cija vyko gąsdinančiu tempu” (prel. Jono Balkono pamokslas JAV LB 30-čio sukakties proga Detroite, 1982.4.18). Dabar ir vėl tie ženklai ir apraiškos jaudina mūsų lietuviškojo gyvenimo vairuotojus ir visuomenę.

Šiuo metu JAV-se gyvena apie 500 lietuvių kilmės kunigų, kurie aptarnauja lietuvių parapijas kaip klebonai, administratoriai ar vikarai, gyvena vienuolynuose, dirba kitataučių parapijose, išėję pensijon, ligonys, dėsto amerikiečių mokyklose ar kolegijose. Pagal oficialią statistiką 1966 metais čia buvo 612 kunigų, iš kurių 234 buvo atvykę kartu su DP imigracija. Tais pačiais metais (iš 612) lietuvių parapijose dirbo 225 kunigai. Dabartinis kunigų amžiaus vidurkis apie 60 metų. Lietuvių kunigų prieauglio beveik nėra, vienas kitas lanko kunigų seminarijas, bet pabaigę ar pateks į lietuvių parapijas — didelis klausimas. Sekdami šį mūsų dvasininkijos stovį, negalima pamiršti ir fakto, kad į šį kraštą atvažiavę DP kunigai negalėjo visi patekti į lietuviškas parapijas, daugelis, išmokę anglų kalbą, turėjo eiti dirbti į amerikiečių parapijas ir ten pasiliko. Ar tas faktas mąstančio lietuvio kataliko nekelia rūpesčio, kas bus po 10, geriausiu atveju po 20 metų, ar bus dar lietuviškų parapijų ir lietuvių kunigų?

Kiek ir kur?

Imigracija Amerikon, prasidėjusi XIX a. pabaigoje, buvo ir lietuviškų parapijų kūrimosi pradžia. Pirmoji parapija buvo įkurta Shenandoah, Pensilvanijos anglių kasyklų rajone. Ją įkūrė lietuvių vadovaujama mišri lietuvių - lenkų šv. Kazimiero draugija 1971 metais. 1891 metais pradėti statybos darbai grynai lietuviškai Šv. Jurgio parapijai. Dar 1962 metais buvo 5400 parapijiečių. Šiuo metu šv. Jurgio parapijai vadovauja prel. Juozas Neverauskas.

Pirmąja grynai lietuviška parapija laikoma šv. Kazimiero parapija Pittstone, Pennsylvanijoje. Ji įkurta 1885 m. Pirmajai šventovei sudegus, naujoji buvo pastatyta kun. kleb. A. Kaupo 1911-13 m. 1892 m. buvo įsteigta ir pirmoji lituanistinė mokykla, kurioje mokėsi tarp 90 ir 135 vaikų. Dar 1972-3 metais priklausė 500 šeimų, kurių pusė buvo lietuviškos (Vl. Ramj., Draugas, 1982.8.28).

(Tęsinys Nr. 87 1983 m. balandis)