RAŠYTOJŲ TYLA
Išeivijos spauda yra privačiose rankose, kaip ir privalo būti laisvame krašte. Nei LRD-ja, nei paskiri jos nariai negali nei leidėjų, nei redaktorių nusistatymo keisti, ar jiems ką nurodinėti. Nėra nė reikalo. Tačiau visa tai nesumažina rašytojų atsakomingumo, neatleidžia nuo idėjinės pareigos pasisakyti kultūriniais ar visuomeniniais klausimais. Nuo amžių žinoma, kad rašytojai yra laikmečio sąžinės balsas. Ir tasai “sąžinės balsas” gali būti, o gal ir privalo būti, išgirstas tiktai spaudos dėka.
Žinau, kad rašytojai yra nuolatos kviečiami bendradarbiauti, užpildyti laikraščių ar žurnalų puslapius, tačiau rašytojų dalyvavimas nėra pakankamas. Ypatingai šaltas dėmesys kreipiamas, jei iš viso, į kitų rašytojų keliamas mintis ar šio laikmečio diktuojamus rūpesčius. Rašytojui turėtų būti ne vistiek, kokios idėjos laikraščiuose keliamos, ne vistiek, kas ir kaip formuoja visuomenės nuomonę, ne vis tiek, kokios politinės mintys kursuoja ir kaip jos pristatomos skaitančiai visuomenei, kokie tautiniai idealai keliami, kokie nutylimi. Adomas Mickevičius, buvęs anuo metu “laikraščio sąžinės balsas” egzilėje, turėtų būti geras pavyzdys kiekvienam dabartiniam išeivijos rašytojui. Ar mūsų rašytojas bent kiek primena Adomą Mickevičių? Labai mažai, nepastebimai mažai.
Tokios mintys ateina gana dažnai sekant išeivijos kultūrinį judėjimą bei stebint mūsų rašytojų tylą. Tylą, dar pakartoju. Beveik besidomėjimą, kol jis pats nepaliečiamas. Iš tiesų rašytojai, tarp kitų darbų, yra pasižymėję kantria tyla. Kas bebūtų iškelta spaudoje, tik labai retais atvejais rašytojas atsiliepia, sakytum, rašoma ir kalbama kam nors kitam, ne rašytojui, ne tam “laikmečio sąžinės balsui”. Pavyzdžiui, neretai DRAUGO kultūriniame priede pasirodo Jurgio Jankaus laiškai savo bičiuliui Kazimierui Bradūnui. Ten paberiama daug ir gražių, aktualių minčių, teigiamų ir neigiamų, vertų platesnio dėmesio, kolegų reakcijos, išsamesnės analizės. Kazimieras laiškus sąžiningai atspaudžia, nežiūrint jų ilgumo, tuo viskas ir baigiasi. Tyla. Jokio balso, jokio atgarsio, rašytojai neatsiliepia, diskusijų nepratęsia, nors liečiamos šio meto problemos, literatūriniai klausimai. Arba, prof. A. Maceina dažnai ten pat iškelia idėjas, specialiai inteligentijai, gyvai ir įdomiai, bet ir jo mintis nustelbia rašytojų tyla.
Net ir beletristai, amžinai nustumti į poezijos šešėlį, tyli. Arba, štai, mirė prof. Jonas Grinius. Šis didysis mūsų literatūros kritikas beveik apie visus rašytojus, su labai mažomis išimtimis, rašė pozityviai, daug ir sąžiningai bet atvirai, visus mylėjo ir visus gynė, nelyginant savo tikruosius brolius, o kai jis mirė — rašytojai ištisus metus jį “gerbė” absoliučia tyla, tartum būtų miręs visai nepažįstamas žmogus. Arba, Tėviškės Žiburiuose per septynias atkarpas ėjo mano straipsnis apie Čikagoje vykusį Mokslo ir Kūrybos simpoziumą, kuriame lituanistika, Lietuvos istorija, kultūra ir kūryba buvo paliesti trumpai, paviršutiniškai ir nebūtinai teisingai. Iškėliau Kultūro kongresų reikalingumą. Nors gavau apie 15 laiškų iš savo draugų, palaikančių mano keliamas mintis, tačiau viešai niekas nepasisakė, nepalaikė. O kam, jei ne rašytojams, privalo rūpėti romanas, poezija, drama ir kitokia kūryba arba jos reprezentacija, išeivijos rašytojų santykis su tėvynėje gyvenančių kūryba, vienų kitiems įtaka ir t.t.? Nė žodžio. Tyliausia tyla! Rašytojai neatsiliepia, nekovoja už savo pačių interesus. Nuo to kenčia ir spauda, nes nuolatos skundžiamasi, kad laikraščiai neįdomūs, nedramatiški, nieko neintriguoja, juose nieko nėra naujo etc. O kas naujo, jei “sąžinės balsas” lieka “sąžinė be balso?” Nuo to kenčia rašytojas, kenčia skaitytojas, kenčia spauda. Arba, premijų skirstymo ginčas. Kairioji ranka bando diskredituoti dešinę, kada iš tiesų žmogui abi rankos lygiai reikalingos, ir būtų gana įdomios imtynės, pav., kuri ranka — kairioji ar dešinioji — rašytojui patogesnė. Atsiliepė tik pora, tiesioginiai paliestųjų, o klausimas visuotinas, liečiąs visus rašytojus. Arba, LB kultūrinė veikla. Ji toli gražu nėra patenkinama, tačiau ir ją lydi šiurpi rašytojų tyla, sakytum LB Kultūros Tarybos veikla nebūtų jų dalykas. Tai kieno, jei ne rašytojų, tremties “sąžinės balso?” LB Kultūros Tarybai, šia proga, tenka priminti, kad premijų skirstymas dar nėra veikla, o tik kūrybos skatinimas. Ir premijų taisyklėse pilna nepriimtinų spragų, pav. rankraščių premijavimas. Ketvirto skyriaus mokinys žino, kad rankraštis nėra dar knyga, toli gražu. Ir $3,000.00 suma atrodo jau nebe premija, o parama, nes pralenkia svarbiausią premiją: Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją. Todėl turėtų būti leista ją
skelti pusiau, tai yra premijuoti du arba premijuoti viso gyvenimo autoriaus kūrybą — kitaip jos suprasti neįmanoma. LB Kultūros Taryba pasinešusi remti rašytoją ir kūrinių leidimą, o kaip skaitytojas? Ar skaitytojai nukris iš dangaus? Ar platinimo tinklo organizavimas nėra lygiai svarbus, kaip ir knygų leidimas? Kam gi leisti knygas, jei nėra kam jų skaityti, niekas ar mažai kas perka ir jomis domisi? Teko dalyvauti savo Apygardos suvažiavime. Ji yra dužiausia. Keliolika LB Apylinkių pirmininkai darė pranešimus — ausys skaudėjo klausant! Nė viena iš apylinkių, net pačios didžiausios: Marquette parko,
Brighton parko, Cicero, Lemonto etc. — nė viena — per visus metus nesurengė nė vienos knygos, bet kokios knygos, pristatymo, sutiktuvių, neparodė kultūrinio džiaugsmo ar šventės! Tai kur gi yra ta kultūrinė veikla? Kur ji turi reikštis, jei ne Apylinkėse, išeivijos masėse? Kam knygos rašomos ir leidžiamos, jei niekas neturi pareigos rūpintis jų platinimu, skleidimu, supažindinimu su plačiąja visuomene? Ar tai nėra LB Kultūros Tarybos veiklos sritis?
Parinkau tik būdingesnius pavyzdžius, galėčiau duoti kelis puslapius, bet ar reikia? Visi supranta, kad kalbama apie tylą. Rašytojai nereaguoja, ignoruoja kartais labai pozityvias savo kolegų mintis, o turėtų būti priešingai, ypač ten, kur specialiai liečiamas rašytojas ir skaitytojas, jų santykis, jų vaidmuo. Ir vėl — Adomui Mickevičiui nebuvo vistiek, kas ir kaip rašoma ar kalbama ar daroma. Nebuvo vistiek ir daugeliui mūsų rašytojų Nepriklausomybės laikais ar anksčiau.
Kas iš tiesų šis nesidomėjimas yra? Nusivylimas? Defetizmas? Ambicija? Žinau, rašytojo pagrindinis tikslas yra kurti, bet šiame amžiuje kūryba ir knyga dar ne viskas, ypač išeivijoje, kur poezijos parduodama 200, o romano 500 egz. Knyga ne daug ką pasiekia, o ir nupirkta nebūtinai perskaitoma. Laikraščių tiražai tuo tarpu dar skaičiuojami tūkstančiais: Draugas virš 7000, Tėviškės Žiburiai, Darbininkas, Dirva sukasi apie 4000. Taigi, spauda kur kas veiksmingesnė priemonė rašytojų mintims ir idėjoms realizuotis. Apie 25% mūsų draugijos narių naudojasi spauda savo kūrybai skelbti, bet čia aš kalbu ne apie kūrybą, o apie kultūrines apraiškas, apie rašytojų abejingumą dienos aktualijai, kas neretai duoda ir kūrybai akstiną. Bičiuliai rašytojai, jūs esate savo pašaukimu — norit ar nenorit — “laikmečio sąžinės balsas”. Kviečiu tokiu “sąžinės balsu” ir būti. Dėkui už dėmesį.
Anatolijus Kairys
Žodis, tartas Rašytojų draugijos suvažiavime Clevelande 1982.5.22-23 d.
