JAUNIMO LIETUVIŠKAS SĄMONINGUMAS

LINAS KOJELIS

Išeivijos lietuvių jaunimo lietuviško sąmoningumo ugdymas yra nepaprastai didelis, svarbus ir sudėtingas uždavinys. Kaip kas bemanytų, bet man atrodo, kad lietuviškas sąmoningumas nebus pilnas, jei jis nebus pratęstas į politinį - visuomeninį sąmoningumą. Žmogus be politinio sąmoningumo — tai lyg namas be stogo, į kurį galima užeiti saulėtomis dienomis, bet kuriame turiningam darbui kurtis negalima. Todėl aš čia noriu paliesti kai kurias lietuvių jaunimo politinio sąmoningumo problemas.

Nors originalieji politiniai pabėgėliai, arba tremtiniai, gan pavėluotai ėmė rūpintis sistemingu jaunimo politinio sąmoningumo ugdymu, tačiau didelė dalis vyresniosios kartos, o taip pat ir pats jaunimas jaunesniosios kartos politiniam sąmoningumui duotų patenkinamą pažymį. Tam yra ir objektyvių davinių. Jaunimo susirinkimuose, stovyklose bei suvažiavimuose yra diskutuojamos Lietuvos likimą liečiančios temos. Gal dar svarbiau, jauni žmonės ateina į bendrines lietuvių organizacijas, ypač į Lietuvių Bendruomenę. JAV LB IX-sios tarybos rinkimų rezultatai rodo, kad jaunoji karta palaipsniui perima lietuviško darbo naštą. Tai reikšmingas faktas, nors pilnai dar neįvertintas. Kitas pavyzdys, — tai IV PLJ kongreso programa. Studijų dienose net trečdalis programos skirtas politiniams klausimams svarstyti. Taigi, jaunimas jungiasi į bendrą darbą, ir tai rodo, kad jis savyje yra išvystęs tam tikrų politinio sąmoningumo laipsnį.

Galėtų būti geriau

Kad ir didžiuojamės tam tikrais laimėjimais, tačiau visi turbūt sutiksime, kad galėtų būti geriau: į aktyvų Lietuvos laisvinimo darbą galėtų ateiti žymiai daugiau jaunimo, o jau dalyvaujantieji galėtų tam darbui skirti daugiau pastangų. Taigi, reiktų pasvarstyti, kas stabdo to sąmoningumo ugdymą ir praktišką jo reiškimąsi ir kas padaryta ar nepadaryta pilnesniam to sąmoningumo išvystymui. Aišku, tai yra nepaprastai painus ir didelės apimties klausimas, kuriuo daugelis turėtų skirtingas nuomones. Atsiremdamas į asmenišką patirtį, aš čia noriu paliesti mažą tos problemos dalelę, bandydamas rasti atsakymą į klausimą, kas jaunimo politinio sąmoningumo apsireiškimus stabdo?

Jei aš pasakyčiau, kad čia didelę rolę vaidina baimė, gal ne vieno būčiau pabartas. Kai kam toks atsakymas galėtų atrodyti keistas, o gal net absurdiškas. Ypač vyresnieji galėtų klausti, ko jaunimui reikia bijoti. Gimę ir užaugę laisvame krašte turi jaustis nepaprastai drąsūs. Laisvai vartoja gimtųjų kraštų kalbas. Net Lietuvos lietuviai, sutikę jaunus tautiečius iš užsienio, dažnai yra paveikti jų drąsiu, atviru nuomonių reiškimu. Tad iš kur galėtų būti baimė?

Trys pavyzdžiai

Čia noriu pateikti tris pavyzdžius, tris tikrus atsitikimus, kada jaunimo politinis pasireiškimas buvo varžomas baimės jausmo.

Pirmas atsitikimas.1976 sausio mėnesį PLJ sąjungos atstovai buvo susirinkę Brazilijoje trečiajam kongresui. Studijų dienoms besibaigiant, iškilo klausimas, kuriam krašte susidarys naujoji PLJ sąjungos valdyba. Po ilgesnių kraštų delegacijų pasitarimų, Kanados atstovai beveik sutiko sudaryti valdybą. Suvažiavimas tada vėl susirinko į bendrą posėdį, ir Kanados delegacija pradėjo pateikti savo siūlymus. Tik po kiek laiko paaiškėjo, kad ne visi pradžioje numatyti naujos valdybos nariai benorėjo įeiti į valdybą, bijodami, kad ateinančią vasarą negausią leidimo vykti į Lietuvą. Taigi, Kanados piliečiai, susitikę Brazilijoje, pabūgo galimų Sovietų Sąjungos represijų.

Antrasis atsitikimas.1977 rudenį Washingtone įvyko Jaunimo sąjungos suorganizuotas žygis už žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje. Žygis iš anksto buvo gerai suorganizuotas, pilnai legalus ir taikingas. Tačiau nei spauda, nei televizija jam nerodė dėmesio. Po oficialiosios dalies, dalis jaunimo protestą dėl Lietuvos okupavimo ir žmogaus teisių paneigimo nutarė pareikšti prie Sovietų Sąjungos ambasados. Pradėta ten žygiuoti. Tas žygis, nuo Linkolno paminklo iki rusų pasiuntinybės, nors buvo taikingas, bet buvo nelegalus. Jaunimas drąsiai žygiavo, kol policija nestabdė. Bet kai policija sustabdė ir nurodė kitą kelio kryptį, jaunimas, bent pradžioje, bijodamas areštų, vykdė policijos nurodymus. Aišku, areštas yra blogas dalykas. Yra galvojama, kad gali būti kliūtimi įstoti į universitetą, o ypač gauti geresnį valdišką darbą. Reikėjo padrąsinančio žodžio, kad jaunimas nugalėtų baimę, prasiveržtų pro policijos užtvarą ir sukeltų spaudos ir žinių agentūrų susidomėjimą.

Trečiasis atsitikimas.1978 birželio mėnesį Čikagos naciai į save atkreipė ne tik visos Amerikos, bet ir pasaulio dėmesį, organizuodami demonstracijas viename Čikagos priemiestyje, Skokie, kur apsigyvenę daug iš Europos atvykusių žydų. Ta proga didžioji spauda nepalankiai paliesdavo ir lietuvius, priskirdami jiems kolaboravimą su naciais II Pasaulinio karo metu. Čikagos lietuvių jaunimo tarpe kilo iniciatyva išnaudoti tą momentą ir parodyti tikrą lietuvių nusistatymą nacių atžvilgiu. Iniciatoriai bent pradžioje pritarimo iš Čikagos lietuvių, įskaitant ir jaunimą, nesulaukė. Bijota Marquette Parko rajone įsikūrusių keliolikos nacių chuliganų fiziško keršto. Bijota, kad spauda nepaminėtų demonstracijų prieš nacius organizatorių ir dalyvių pavardžių ir kad netaptų nacių keršto taikiniais. Tik organizatorių atkaklumas pralaužė tos baimės užtvaras, ir demonstracijos įvyko, susilaukusios palankaus Amerikos didžiosios spaudos dėmesio.

Politinei veiklai neparuošti

Nors visi pateikti atsitikimai skiriasi savo aplinkybėmis ir baimės priežastimi, tačiau, mano manymu, visi jie nurodo į jaunimo nepasiruošimą, o gal labiau į neparuošimą, politinei veiklai. Tai ženklas, kad ir tų, kurie supranta lietuviško darbo reikšmę, politinis sąmoningumas dar nepilnai išvystytas. Kad tai ryškiau suprastume, turime palyginti mūsų politinę-visuomeninę veiklą su kai kuriais kitais politiniais judėjimais Amerikoje, kaip tai “anti-Vietnamo karo”, “antibranduolinių jėgainių”, “eukoliginių” ar juodųjų civilinių teisių sąjūdžiais. Galima pritarti ar nepritarti tų judėjimų tikslams, tačiau jie buvo ir yra nepaprastai reikšmingi ir verti mūsų dėmesio ir analizės. Savo skaičiumi mes negalime prilygti prie Eugene McCarthy arba Tom Hayden judėjimų, nes jų buvo (o Hayden atveju tebėra) tūkstančiai. Tačiau mus turėtų dominti skirtumas tarp mūsų ir jų dalyviu mentaliteto, arba dvasinio nusiteikimo, kovai. Ne vien skaičius, bet ir jų politinio sąmoningumo laipsnis lėmė kovos sėkmingumą.

Rusai mus kontroliuoja?

Nagrinėjant pirmojo atsitikimo, kuris įvyko Pietų Amerikoje III PLJ kongreso metu, prigimtį, darosi aišku, kad jis savyje yra kontradikcinis:    norime padėti okupuotai Lietuvai, nusilenkdami okupanto autoritetui. Juk labai dažnai iš vyresniųjų ir jaunesniųjų lūpų girdime tokius pasakymus, kaip “negaliu organizuoti demonstracijų, nes noriu vykti į Lietuvą”, arba “mama važiuoja į Lietuvą”, arba “negaliu pasirašyti peticijos prezidentui, nes mano teta ką tik atvyko iš Lietuvos” ir t.t. Kartais toks galvojimas nueina iki visiškos nesąmonės. Pažįstu vieną jaunuolį, kuris demonstracijų Washingtone metu, kur buvo tūkstančiai žmonių, slapstėsi nuo fotografų, bijodamas patekti į KGB kartoteką.

Nėra abejonės, kad čia yra problema ir gan jautri problema. Juk visi turime nepaprastą norą aplankyti Lietuvą. Taip pat jauniesiems yra kalama į galvą, kad nesilankant Lietuvoje negalima būti geru lietuviu. Iš antros pusės, nenorime pakenkti savo giminėms Lietuvoje, ypač jei jie mus arba mes juos esame aplankę. Tarsi atsiduriame prieš neišsprendžiamą dilemą: dalyvauti kovoje dėl Lietuvos laisvės ir tuo pačiu metu nepakenkti sau nei savo giminėms Lietuvoje. Kiltų klausimas, ar tokia neišsprendžiama dilema iš tikro yra, o jei yra, tai kaip ji spręstina?

Pirmiausia, aš manau, kad pavojus matome didesnius, negu kad jie iš tikro yra. Pav., daug kas nepaima knygų į Lietuvą, bijodami, kad sovietinėje muitinėje jos gali būti atimtos, keliautojas nubaustas arba neįleistas į Lietuvą. Tačiau iš tikro nėra tekę girdėti atsitikimo, kad dėl knygų žmogui nebūtų leista įvažiuoti į Lietuvą. Jei neklystu, retai muitinėje knygas ir atima, ypač jei jos yra dailiosios literatūros kūriniai. O tokių knygų visi Lietuvos lietuviai kaip tik ir laukia. Todėl aš manau, kad, pagal lietuvišką posakį, baimė turi dideles akis.

Ta pati išpūstų pavojų baimė kartais stabdo jaunimą aktyviai dalyvauti politinėje lietuvių veikloje. Bet turbūt iš tikro labai reti atvejai, kad už tokią veiklą rusai kam nors neleistų apsilankyti Lietuvoje. Tačiau jei iš tikro rusai nustatytų ribas, kurių peržengimas užkirstų kelius į Lietuvą, tada, manau, jaunam žmogui tektų principiškai apsispręsti: paklusti Lietuvos okupanto potvarkiams ar paklusti lietuviškai sąžinei? Tačiau, mano įsitikinimu, to klausimo taip dramatiškai net nereikia statyti. Pilną politinį sąmoningumą išvystęs jaunuolis, dalyvaudamas politinėje - visuomeninėje veikloje, važiavimo į Lietuvą problemą turėtų visai ignoruoti, tarsi jos iš vis nebūtų. Ji jokiu būdu neturėtų bet kokia forma vienaip ar kitaip lemti lietuviškus darbus.

Lietuvišką sąmoningumą išvysčiusiam jaunam žmogui pirminė pareiga talkinti Lietuvos žmonių kovai dėl savo laisvės, gi tiesioginis su jais susitikimas, — tai šalutinis klausimas. Deja, iš savo patyrimo žinau, kad tai nėra vien teoretinė problema. Išeivijoje sovietų keliama baimė (turi ir praktiškų pasekmių. Jos yra paliestų ir jaunosios kartos lietuvių. Tai lietuviško sąmoningumo stoka. Dėl jo neišvystymo galima papriekaištauti mūsų visuomeninėms institucijoms, lituanistinėms mokykloms, bet pirmoje eilėje tėvams. Daugelis jų atsilankymus Lietuvoje laiko svarbiausiu veiksniu lietuviškame jaunuolio auklėjime. Pasižvalgę, kiekvienas surastume pavyzdžių, su kokiu rūpestingumu tėvai savo vaikus paruošia kelionėms į Lietuvą, tik to rūpestingumo nerodo paruošti savo prieauglį visuomeninei - politinei veiklai.

Tai sakydamas, nepaneigiu kelionių į Lietuvą vertingumo. Aš pats ten esu buvęs ir mielai norėčiau vėl nuvykti. Esu įsitikinęs, kad dažniausiai jaunuoliai iš ten grįžta patriotiškiau nusiteikę (bent trumpam laikui), negu kad buvo išvykdami. Tačiau taip pat nesu linkęs kelionių į Lietuvą reikšmės ir pervertinti. Bet tai jau būtų atskiras, įdomus ir vertas nuodugniau pagvildenti klausimas. Tačiau esu giliai įsitikinęs, kad turėtume tvirtai atmesti nusilenkimo ar papataikavimo okupantui pagundą. Baimės dėl jų galimų sankcijų prieš mus neturėtume nei turėti, nei parodyti. Nusilenkimas okupantui reiškia rezistencinės dvasios blėsimą.

Paklusnumas įstatymams

Antruoju atveju, demonstruojant prie Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Washingtone, buvo pabijota prasilenkti su šio krašto įstatymais ir administraciniais potvarkiais. Kai kas pabijojo galimų areštų ir po to galimų komplikacijų. Bet ir vėl manau, kad baimė perdėta. Nežinau, kodėl išeivijos lietuviai politinėje veikloje skrupulatiškai bijo prasilenkti su bet kuriais potvarkiais ir taisyklėmis. Gal tas drausmingumas kyla iš tėvų kartos nemalonios patirties Lietuvoje? O gal jie vis jaučiasi šiame krašte svečiais, ir mandagumas neleidžia šeimininko dvare nepagirtinai elgtis? Tėvų kartos elgesį suprasti lengviau. Bet kaip suprasti ir pateisinti Šiaurės Amerikos kraštuose gimusį jaunimą, kurie irgi jaučiasi svečiais, o ne pilnateisiais krašto piliečiais? Prieš IV PLJ kongresą Clevelande buvo susirinkę jaunimo atstovai ir tą klausimą diskutavo. Taigi, problema yra reali.

Keldamas šį klausimą, nenoriu sudaryti įspūdžio, jog pritarčiau įstatymo laužymui iš principo, netgi siekiant kilnių politinių tikslų. Tačiau kai kuriuose susidūrimuose, stiprus užsiangažavimas, dvasinis užsidegimas gali privesti prie prasilenkimų su nustatyta tvarka. Ir tai suprantama ir pateisinama. Vadinamas “civilis nepaklusnumas’’ Amerikoje nelaikomas didesniu nusikaltimu. Pav., demonstrantai už juodųjų teises, prieš Vietnamo karą, prieš branduolines jėgaines jausdavosi drąsiai ir masiškai būdavo areštuojami. Paleisti iš areštų, vėl grįždavo į protesto demonstracijas ir dažnai vėl būdavo suimti. O kokios pasekmės? Štai Andrew Young, kuris buvo daug kartų areštuotas demonstracijose už juodųjų civilines teises, šiandien mūsų kraštui atstovauja Jungtinėse Tautose. (Rugpj. 14 jis atsistatydino. — Red.). “Chicago Seven” grupės nariai, daug kartų areštuoti ir teisti, šiandien dirba Amerikos valdžios įstaigose, didžiosiose firmose, religinėse organizacijose, o vienas jų, Tom Hayden, beveik buvo išrinktas demokratų senatoriumi iš Californijos, buvo priimtas Baltuosiuose Rūmuose ir pagirtas prez. Carterio.

Lietuva ir banginiai

Mano įsitikinimu, mes dažnai pavojus matome ten, kur jų nėra. Bet, sakykime, kad kai kurie mūsų veiksmai Lietuvos laisvės reikalui atneštų tam tikrų nemalonumų, kad ir pavojų, ar tai turėtų sustabdyti mus nuo lietuviškos pareigos atlikimo? Kur mūsų išeivijos, vyresniųjų ir jaunesniųjų, ryžtas ir ištvermė? Žinoma, aš daugiau turiu teisės kalbėti savo kartos vardu.

Prileistina, kad demonstracijų metu Chicagoje prieš nacius būtų buvę išprovokuotos muštynės, kad būtų buvę sužeistų, bet jei tai būtų išryškinę lietuvių tautos tikrą nusistatymą Lietuvos okupantų — nacių ir komunistų, atžvilgiu, ar dėl baimės būtų reikėję nuo demonstracijų atsisakyti? Kai 1976 vasarą Chicagoje būrelis aktyvistų protesto plakatais į lietuvių tautinių šokių šventę atvykstančiai prezidento Fordo žmonai priminėme Lietuvos reikalą, vadinamos “super-patrio-tinės” spaudos buvome išvadinti “barzdukiniais kūtvėlomis”; bet ar nebūtų dar labiau pasitarnauta Lietuvos reikalui, jei ne būrelis, o keli šimtai tautiniuose rūbuose lietuvių jaunuolių gatvėje būtų priminę prezidento žmonai Helsinkyje padarytą Lietuvai skriaudą, o amfiteatre šokiais pagerbę ją kaip viešnią? Ir tai nebūtų buvę pademonstruotas blogas skonis, bet kultūringa politinio protesto forma ir aukšto laipsnio jaunosios kartos lietuviškas sąmoningumas.

Aš žinau, nes ir pats truputį ten esu pirštus pridėjęs, jaunų amerikiečių sąjūdį, vad. “Greenpeace”, kuris gelbsti nuo išnaikinimo banginius. Jauni vyrai ir mergaitės mažais laiveliais plaukia toli į vandenyną, trukdydami rusų ir japonų laivams banginių medžiokles. Ne vieną kartą rusų laivai yra paskandinę mažus “Greenpeace” laivelius, bet jauni pasiryžėliai vėl ir vėl grįžta į vandenyną.

Iki šiol nė vienas “Greenpeace” narys nėra žuvęs. Bet jei žūtų, ar kas už kelerių metų prisimintų jo vardą? Ar kas prisimena vardus žuvusių demonstracijose prieš Vietnamo karą Kent State universitete? Tačiau tikslai, dėl kurių jie kovojo (ir tebekovoja), kovotojų ryžtas ir pasiaukojimas, pavojų nebojimas ilgiems laikams švies sektinu pavyzdžiu. Kokius šviesius pavyzdžius už penkiasdešimt metų lietuviai matys, žvelgdami į dabartinę laisvųjų lietuvių jaunąją kartą? Jei kas lygins mūsų pasiaukojimą Lietuvos reikalui su “Greenpeace” organizacijos narių pasiaukojimu banginių gelbėjimo reikalui, ar galės pasakyti, kad mums Lietuvos laisvė labiau rūpėjo, negu aniems banginiams? Aplamai, man atrodo, kad kai kurių mūsų veikėjų drąsių patriotinių žodžių neseka drąsūs patriotiniai darbai. Ta negalia yra perduota didelei jaunosios kartos daliai: ji irgi drąsi, kartais net pikta, žodžiuose, gi nepasiaukojanti ir neištverminga darbuose. Kartais atrodo, kad rūpestis Lietuvos reikalais yra tik pramoginis savaitgalio užsiėmimas, o ne didysis mūsų tautinis tikslas.

Tautinio sąmoningumo ir iš jo plaukiančių išvadų problema yra paini ir komplikuota ir bendriniais teigimais neišsprendžiama. Tačiau, apibendrindama svarstomos temos išvadas, laisvųjų lietuvių jaunoji karta turi sau aiškiai pasakyti, kad tautiniais šokiais, dainomis ir lietuviškais nugėrimais dar neįrodome savo lietuviško sąmoningumo. Jį įrodys drąsi veikla ir ištvermingas pasiaukojimas Lietuvos laisvės reikalui. Tas bus atlikęs gero žmogaus pareigą, kuris galės pasakyti “kovojau gerą kovą”.

Vienos jaunimo organizacijos, ateitininkų, himnas apie tokią kovą kalba. Mūsų tėvai ir vyresnieji daugelį mūsų tą himną išmokė, deja, jo esmės mes pilnai nesame įsisavinę. Paskutinis to himno posmelis yra toks:

Ateitį regim tėvynės laimingų,
Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos,
Stokimedrąsiai į kovų garbingų
Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos.