PRAŠVIS LAISVĖS PAVASARIS
Kodėl iš Vilniaus buvo išvarytas Gintautas Kaminskas?
Gintautas Kaminskas, buv. Lietuvių Bendruomenės Camberros (Australija) apylinkės pirmininkas
Čia aprašomas įvykis senokas, savo laiku Amerikos lietuvių spaudoje nemaža ginčų sukėlęs, tačiau pirmieji šaltiniai niekad nebuvo paliesti. O buvo taip: 1974 vasarą į Vilniaus universiteto okupuotoje Lietuvoje lituanistinius kursus buvo nuvykęs Australijos lietuvis Gintautas Kaminskas, bet po trijų savaičių sovietų saugumas jį iš Lietuvos išvarė. Kai kurie tų kursų dalyviai, grįžę iš Vilniaus Amerikon, apie Kaminską leido nepalankius gandus, kaip apie nerimtą jauną žmogų, negatyvių nusiteikimų išsišokėlį, kuris pats kaltas dėl nesėkmės Vilniaus kursuose. Iš tikro Kaminskas yra įdomaus charakterio žmogus, baigęs aukštąjį mokslą ir turįs atsakomingas pareigas Australijos Imigracijos
ir etninių reikalų ministerijoje. Labai sąmoningas lietuvis, pramokęs keletą svetimų kalbų, apsiskaitęs lituanistikoje, 1978 išrinktas Canberros (Australijos sostinės) Lietuvių Bendruomenės apylinkės pirmininku. Tie, kurie Kaminską gerai pažįsta ir kurie su juo yra artimiau bendradarbiavę, teigia, kad jis esąs žmogus, kuris bet kuriose aplinkybėse nesitenkina netikrais ar apytikriais paaiškinimais, bet visada nori žinoti, kaip iš tikro yra. Tas jo noras gauti įtikinančius atsakymus ir privedė Kaminską prie konflikto su sovietų saugumu ir jo išvarymo iš Vilniaus kursų.
Baigęs aukštąjį mokslą, Kaminskas su savo jauna žmona buvo išvykęs Europon ir kurį laiką vienoje Ispanijos gimnazijoje dėstė anglų kalbą. Nors buvo nemaža girdėjęs iš lietuviškų šaltinių apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, tačiau, kaip daugelis jaunų žmonių, ne viskuo tikėjo. Faktus patikrinti panorėjo savo asmeniška patirtimi. Užsiprenumeravo "Gimtąjį kraštą”, iš Vilniaus gavo siuntinį lietuvių kalba parašytų knygų, iš “Gimtojo krašto” sužinojo ir apie lituanistinius kursus. Panorėjo į kursus patekti ir lietuvių kalboje pasitobulinti, ir su tikrąja padėtimi krašte susipažinti. Kaip jis grįžęs iš Vilniaus pasakojo, daugel metų puoselėjęs mintį nuvykti į savo tėvų gimtinę ir visa savo širdimi pajausti lietuviško gyvenimo pilnatį. Jis svajojęs pagyventi bendruomenėje, kurioje visi kalba lietuviškai — namuose, įstaigose ir gatvėse, kur miestuose kabo lietuviškos iškabos, o keliuose — lietuviškos kelių rodyklės, kur kiekvienas žmogus prakalbintas atsakytų lietuvių kalba, kaip Australijoje atsako angliškai. “Gimtasis kraštas” tas jo svajones sustiprinęs, nes vis rašęs apie “laisvą Lietuvą”, kurioje visą gyvenimą lemianti ne Maskva, bet pati lietuvių tauta.
Norėdamas patekti į kursus, Kaminskas telefonu iš Madrido paskambinęs “Gimtajam kraštui”. Pats Kazakevičius padėjęs įvažiavimo formalumus sutvarkyti. Pirmąjį smogį patyręs rusų konsulate Paryžiuje, nes negalėjęs gauti įvažiavimo vizos savo žmonai. Jam, Vakarų mentaliteto žmogui ir išvažinėjusiam su žmona po visą pasaulį, iki dabar paliko nesuprantama, kodėl sovietai pabūgo jo žmonos. Net į Lenkiją žmonai nebuvo problemų įvažiuoti, tik į Rusiją ir jos okupuotus kraštus — ne. Iš Varšuvos žmona nukeliavo į Švediją jo laukti, kol baigs lituanistinius kursus. Viso šešias savaites. Tačiau šešių savaičių laukti nereikėjo. Išvarė už trijų.
Apie pačius kursus Kaminsko nuomonė nebloga. Buvo gryno mokslo, mokslo maišyto su propaganda ir grynos propagandos. Daugiausia pažangos lituanistikoje galima buvo daryti priešpietinėse pamokose, kai buvo dėstoma lietuvių kalba, atliekamos pratybos, skaitomos paskaitos apie literatūrą, tautosaką, meną, kraštotyrą. Buvo pažintinių išvykų į muziejus, meno galerijas, bažnyčias. Bet gi rodomuose filmuose, susitikimuose su rašytojais, menininkais, vyriausybės "darbuotojais” buvo gausu komunistinės propagandos. Buvo vadinamų pokalbių kur be komunistinės propagandos nieko kito nebuvo. Kursantams tiesiog buvo drebiamas purvas į akis, vadinant jų tėvus fašistais, nacių kolaborantais, klastojant Lietuvos istoriją ir garbinant lietuvių tautos budelius ir išdavikus, kaip Marytę Melnikaitę ir kt. Ekskursijos į revoliucijos muziejų, į Kauno dirbtinio pluošto gamyklą priskirtina taip pat prie grynosios propagandos. Kiek žinomajam iš Vilniaus išvykus, prieš kursų pabaigą, propagandinė dalis buvusi dar labiau sustiprinta.
Aplinka, kurioje Vilniuje tekę gyventi, maždaug buvusi tokia, kad nuo pirmų žingsnių Vilniuje pasijutęs kontroliuojamas ir izoliacijoje. Atvykusį traukiniu iš Varšuvos, Vilniaus geležinkelio stotyje sutikusi komjaunuolė ir nugabenusi į universiteto bendrabutį Antakalnyje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Bandrabutis buvo tuščias. Organizuoti susitikimai vykę tik su komjaunuoliais, o laisvas susitikimas su lietuvišku jaunimu kontroliuojamas. Bendrabutyje dieną ir naktį budėjo sargai, kurie sekė ateinančius ir išeinančius. Buvo prasidėję vystytis intymesnių draugysčių tarp amerikiečių kursantų ir vietinių lietuvaičių, bet staiga jos nutrūko, mergaitėms pareiškus “nebenoriu daugiau susitikti”. Nesunku suprasti, kieno įsakymu tai įvyko.
Kaminsko svajonė išgyventi lietuviško gyvenimo pilnatį sudužo po pirmo pasivaikščiojimo Vilniaus gatvėse. Rusiškas tvaikas mušė iš visų kampų. Kaminskas pajusti Lietuvą išvyko iš Vilniaus. Be leidimo. Buvo apkaltintas šnipinėjimu. Su ekskursija aplankė pavyzdinį kolūkį “Šešupę” Kapsuko (Marijampolės) rajone. Kolchozininkai svečių laukė ir gražiai pavaišino. Vienas pats nuklydęs nuo visų, užkalbino ūkio darbininkus. Vienas šieno vežikas, stovėjęs prie arklių ir pasitikrinęs, kad niekas kitas neklauso, tiesiai pasakė: “Jei nori žmoniškiau gyventi, turi kombinuoti”. Sovietiniame žargone kombinuoti reiškia vogti. Tokiais savo “nuklydimais” Kaminskas padaręs daugiau nekontroliuojamų kontaktų su Lietuvos lietuviais ir pajautęs jų tikrąsias nuotaikas. Jo nuomone, lietuviai pasipriešinimo dvasios okupacijai nėra praradę.
Apie savo kolegas, kitus kursantus iš laisvojo pasaulio, Kaminsko nuomonė neentuziastiška. Jam susidarė įspūdis, kad daugumas jų atvyko ne tiek pasitobulinti lituanistikoje ar pažinti Lietuvos okupacijoje tikrovę, bet paūžti, pagerti, papramogauti ar patenkinti vien savo smalsumą, tarsi atsilankius Disney-land ar kitoje pramogų vietoje. Blogiausia, kad beveik visi veik be reakcijų priimdavo į akis jiem metamą propagandinį purvą, kaip jų pačių tėvų šmeižimą. Jo nuomone, komunistų propaganda kursantams poveikio nepadariusi, nes komunistinė indoktrinacija ne pergudri. Jiems būdavo kalbama tarsi vietiniams komjaunuoliams, o ne laisvėje išaugusiems žmonėms. Jis taip pat nepastebėjęs, kad kursantų tarpe būtų buvę jau su atsivežtais komunistiniais nusiteikimais individų. Savo tarpe privačiai jie iš nesėkmingų propagandinių pastangų šaipėsi. Išimtį sudariusi viena iš Amerikos atvykusi senesnė moteris su nelietuviška pavarde. Tačiau kai Kaminskas savo klausimais lektoriams ir kitiems jų globėjams bandęs išsiaiškinti kai kuriuos praeities ir dabarties gyvenimo reiškinius, propagandistų ir saugumo buvęs apkaltintas "viešu skleidimu anti-tarybinės propagandos” ir įtarimu, kad galįs būti Vakarų šnipu. Įdomios jo kolegų-kursantų reakcijos: ne tik nė vienas neparodė jam solidarumo, tačiau daugumas jį tramdė: “Nurimk, o kitaip mus visus išmes. Tuo nieko nepasieksi, o mums sugadinsi atostogas”. Labiausiai jį tramdžiusi senoji kursantė iš Amerikos. Bet jam buvę sunku tylėti, nes jam rūpėję sužinoti, kaip iš tikro Lietuvoje buvo ir kaip yra. “Šiaudas, perlaužęs kupranugario nugarą” buvęs jo privatus pokalbis restorane prie stalelio su nepažįstamu senesnio amžiaus žydų tautybės žmogumi. Jis jam neslėpdamas sakęs savo tikrąją nuomonę apie sovietinamos Lietuvos gyvenimą. Kaminskas nežinąs, ar tas žmogus jam buvo paruošti spąstai, ar pripuolamybė. Tačiau tas žmogus pokalbį tuoj pat raportavo saugumui, o paskui sekė tardymas ir prievartinis atsisveikinimas su Vilniumi. Kiti kursantai jam solidarumo nerodę.
Kaminskas nuotykį Vilniuje laiko prasminga patirtimi savo gyvenime. Nepykstąs net ant tų, kurie jį sekę ir išvarę. Tokia esanti okupuotos Lietuvos tikrovė. Pajautęs tikrąsias Lietuvos žmonių nuotaikas, jis tiki, kad po šaltos pavergimo žiemos vėl prašvis šiltas laisvės pavasaris, pasipuošęs pilnaviduriais lietuviškos kultūros kūrybos žiedais.
Jonas Butkus